LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINĖS MEDICINOS STUDIJŲ PROGRAMA GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA
SANDRA ŠEPUTYTĖ
6 kursas 4 grupėSOMATINIŲ LĄSTELIŲ SKAIČIAUS KARVIŲ PIENE
KITIMO PRIEŢAŠČIŲ TYRIMAI IR RYŠYS SU
PRODUKTYVUMU
SOMATIC CELL COUNT IN COW’S MILK THE
CAUSES OF CHANGES AND ITS RELATIONSHIP
WITH PRODUCTIVITY
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Renata Japertienė
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas
Somatinių ląstelių skaičiaus karvių piene kitimo prieţasčių tyrimai ir ryšys su produktyvumu
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurių nėra nurodyta darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) ... (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu Lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe
(data) ... (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) doc. dr. Renata Japertienė (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(data) Prof. Vida Juozaitienė (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (–riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas
3
TURINYS
ĮVADAS... 7
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8
1.1. Somatinių ląstelių skaičius karvių piene ... 8
1.2. Negenetinių veiksnių įtaka karvių tešmens uţdegimo pasireiškimui ... 9
1. 2. 1. Melţimas ir melţimo įranga. ... 9
1. 2. 2. Patogeniniai mikroorganizmai. ... 12
1. 2. 3. Karvių melţimo savybių ir SLS tarpusavio ryšiai. ... 16
1. 2. 4. Karvių mityba. ... 17
1. 2. 5. Laktacijos įtaka. ... 18
1. 2. 6. Metų laiko įtaka. ... 18
1.3. Genetinių veiksnių įtaka karvių tešmens uţdegimo pasireiškimui ... 19
1. 3. 1. Karvių imuniteto reikšmė sergamumui tešmens uţdegimu ... 19
1. 3. 2. Veislės įtaka karvių tešmens uţdegimui. ... 19
1. 3. 3. Mastito ir somatinių ląstelių tarpusavio ryšys... 20
1.4. Mastito gydymas ... 21
2. TYRIMO METODIKA... 26
3. TYRIMO REZULTATAI ... 28
3.1. Negenetinių veiksnių įtaka karvių SLS piene ir produktyvumui ... 28
3.1.1. Ūkio įtaka karvių SLS piene ir produktyvumui ... 28
3.1.2. Laktacijos įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene ... 32
3.1.3. Sezono įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene ... 34
3.2. Genetinių veiksnių įtaka karvių SLS piene ir produktyvumui ... 38
3.2.1. Veislės įtaka karvių SLS piene ir produktyvumui ... 38
3.2.2. Reproduktoriaus (tėvo) įtaka karvių SLS piene ir produktyvumui ... 39
3.2.3. Tėvo veislės įtaka karvių SLS piene ir produktyvumui ... 40
REZULTATŲ APTARIMAS ... 42
IŠVADOS ... 44
4
SANTRAUKA
Tiriamasis darbas atliktas Lietuvos sveikatos ir mokslų universitete ir Lietuvos pieninių galvijų fermose 2011 – 2014 metais. Darbą sudaro 49 puslapių, 12 lentelių, 8 paveikslai.
Baigiamojo darbo tikslas: įvertinti somatinių ląstelių skaičių karvių piene, išnalizuoti jų kitimo
prieţastis, nustatyti jų ryšį su produktyvumu.
Baigiamojo darbo uţdaviniai: Įvertinti somatinių ląstelių skaičių karvių piene, karvių pieno kiekio
ir sudėties (riebumo, baltymingumo, laktozės) rodiklius, negenetinių veiksnių įtaką karvių produktyvumui ir SLS piene, genetinių veiksnių įtaką karvių produktyvumui ir SLS piene.
Ištirtos 9 veislių karvės, trijuose skirtinguose ūkiuose. Iš viso buvo ištirtos 726 karvės
Tyrimo metu buvo nagrinėta genetinių ir negenetinių veiksnių įtaka karvių pieno somatinių ląstelių skaičiui (tūkst./cm3
), pieningumui (kg), riebumui (proc.), baltymingumui (proc.) bei laktozės kiekiui (proc.).
Įvertinus tirtų karvių SLS piene nustatyta, kad vidutinis SLS kiekis piene buvo 220,65±10,477 tūkst./cm3
. 43,09 proc. karvių piene SLS buvo maţesnis nei 100 tūkst./cm3, 68,92 proc. – svyravo nuo 100 iki 200 tūkst./cm3, 31,08 proc. - viršijo 200 tūkst./cm3, rodo, kad trečdalis tirtų karvių sirgo tešmens uţdegimu. Įvertinus tirtų karvių pieno kiekio ir sudėties rodiklius nustatyta, kad vidutinis tirtų karvių pieningumas 19,78±0,192 kg, pieno riebumas buvo 4,61±0,022 proc., baltymingumas – 3,62±0,011 proc., laktozės kiekis piene - 4,50±0,005 proc. Didėjant karvių produktyvumui SLS piene didėja. Atlikta statistinė duomenų analizė parodė, kad negenetiniai veiksniai turi įtakos SLS karvių piene. Įvertinus ūkio įtaką SLS kiekiui piene, nustatyta, kad skirtinguose ūkiuose laikomų karvių SLS kiekis priklauso nuo ūkyje taikomų laikymo, mitybos bei prieţiūros sąlygų. Pirmuose dviejuose tirtuose ūkiuose SLS buvo panašus (239,95 ±19,770 ir 241,92 ±17,136 tūkst./cm3, atitinkamai), tačiau 3-jame ūkyje SLS buvo
ţenkliai maţesnis (61 ±15,552 tūkst./cm3
). Įvertinus laktacijos įtaką SLS, nutatyta, kad didėjant laktacijai, SLS piene taip pat didėja. I laktacijos metu SLS kiekis buvo 153,35 ±12,770 tūkst./cm3, II - 168,69 ±12,838 tūkst./cm3
, III - 267,19 ±37,421 tūkst./cm3, o IV ir vėlesnių laktacijų - 344,86 ±0,27,557 tūkst./cm3
. Įvertinus SLS piene skirtingų sezonų metu nustatyta, kad skirtingais metų laikais taikomos laikymo ir mitybos sąlygos turi įtakos SLS padidėjimui karvių piene. Didţiausias karvių SLS piene buvo vasarą (295,84 ±34,961 tūkst./cm3
) ir rudenį (243,77 ±28,154 tūkst./cm3), maţiausias - pavasarį (181,37 ±17,825 tūkst./cm3
) ir ţiemą (185,81 ±21,072 tūkst./cm3). Atlikta statistinė duomenų analizė parodė, kad genetiniai veiksniai turi įtakos SLS karvių piene. Didţiausias SLS buvo Airšyrų veislės karvių piene (407,55 ±103,131 tūkst./cm3), maţiausias SLS piene (134,49 ±29,291 tūkst./cm3) buvo pieninių
Simentalų karvių piene. Didţiausias SLS piene (240,58 ±62,040 tūkst./cm3
) buvo buliaus LADÖ dukterų, o maţiausias SLS (119,05 ±17,444 tūkst./cm3
) buvo buliaus BERTE dukterų piene. Didţiausias SLS buvo Danijos ţalųjų veislės reproduktorių dukterų (251,17 ±44,843 tūkst./cm3), maţiausias - Švedijos
5 juodmargių (205,58 ±44,165 tūkst./cm3) ir Holšteinų (206,19 ±14,509 tūkst./cm3) veislės reproduktorių dukterų.
Raktiniai ţodţiai: somatinių ląstelių skaičius, produktyvumas, pieno riebumas, pieno
6
SUMMARY
Job title: Somatic cell count in cows' milk the causes of changes and its relationship with productivity.
Place of research: Lithuanian University of Health Sciences and Lithuanian farms of dairy cattle.
The research work was accomplished in 2011 – 2014 years of studies. Volume of the research work – 49, 12 tables, 8 pictures.
Goal of work: to evaluate somatic cells count in cows’ milk, to analyse their causes of changes and
to determine their relationship with productivity.
Goal of thesis: to evaluate the somatic cells count in cows’ milk, to determine milk yield and
composition (fat, protein, lactose).
The analysis is based on 726 dairy cows from different breeds (9 breeds) in three farms. During the study some data have been analysed influence of the genetic and non–genetic factors such as somatic cell count (SCC) in milk (thousand./cm3), milk yield (kg), milk fat (%) and protein (%) milk lactose content (%) and cow origin data.
The estimation of somatic cells count in cows’ milk shows that average of SCC was 220.65±10.477 thousand/cm3. The 43.09 percent of cows’ SCC in milk was less than 100 thousand/cm3, 68.92 percent – ranged from 100 to 200 thousand/cm3 and 31.08 percent had more than 200 thousand/cm3. The evaluation of cows’ milk yield and composition traits showed that the average of cows’ milk yield was 19.78 ±0.192 kg, milk fat – 4.61 ±0.022 percent, the amount of protein – 3.62 ±0.011 percent, lactose content of milk – 4.50 ±0.005 percent. Increase of cows’ milk production, increased and SCC in milk.
The statistical analysis of the data showed that non–genetic factors had influence on SCC in cows’ milk. After evaluating of SCC in different dairy farms was found that SCC in cows’ milk depends on cows’ storage, maintenance and nutritional conditions. SCC in cows’ milk in the first two farms was similar (239.95 ±19.770 and 241.92 ±17.136 thousand/cm3), in the third farm – was significantly lower (61 ±15.552 thousand/cm3
). The statistical analysis of SCC in different lactation showed that increasing of milk production SCC in milk increases as well. During the first lactation SCC was 153.35 ±12.770 thousand/cm3, second – 168.69 ±12.838 thousand/cm3 and third – 267.19 ±37.421 thousand/cm3 and fourth and later – 344.86 ±27.557 thousand./cm3. The evaluation during of SCC at different seasons of the year showed that different storage and feeding conditions of cows during the year affects SCC in milk. The highest SCC in milk were in summer (295.84 ±34.961 thousand/cm3) and autumn (243.77 ±28,154 thousand./cm3) and the lowest – in the spring (181.37 ±17.825 thousand/cm3) and winter (185.81 ± 21.072 thousand/cm3).
The statistical analysis of the data showed that genetic factors influence the SCC in cows’ milk. The highest SCC was in Ayrshire breed (407.55 ±103.131 thousand/cm3), the lowest – in dairy Simmental breed cows’ milk (134.49 ±29.291 thousand/cm3
). The highest SCC were in the daughters of a bull Lado (240.58 ±62.040 thousand/cm3), the lowest – in bulls BERTE daughters milk (119.05±17.444 thousand/cm3). The highest SCC was in Danish Red breed sires daughters milk (251.17 ±44.843 thousand/cm3), lowest – Swedish Black and White breed (205.58 ±44.165 thousand/cm3) and Holstein breed (206.19 ±14.509 thousand/cm3) sires daughters milk.
7
ĮVADAS
Galvijų augintojai patiria nuostolių dėl sumaţėjusios pieno produkcijos (20 proc.), gydymo išlaidų (20–25 proc.), pablogėjusios pieno kokybės ir ankstyvo karvių brokavimo (30–35 proc.). Tyrimais nustatyta, kad somatinių ląstelių skaičiui (SLS) 1 ml piene padidėjus 100 tūkst., pieno primilţis sumaţėja 2,5 proc. (Rudejevienė, 2007; Ramanauskienė ir kt., 2008).
Išvystytos pieninės gyvulininkystės šalyse 30–40 proc. melţiamų karvių serga mastitu, kuriam įtaką daro mechaniniai tešmens paţeidimai, sanitarijos reikalavimų nesilaikymas, šėrimo, virškinimo sutrikimai, apsinuodijimai, bendras organizmo imuninės sistemos nusilpimas, genetiniai ir kiti veiksniai (Ramanauskienė ir kt., 2008), bet pagrindinė prieţastis yra bakterijos, kurių priskaičiuojama daugiau nei 135 rūšys (Malinowski et al., 2006; Tenhagen et al., 2006; Klimienė ir kt., 2009).
Mastitas yra pieno liaukos uţdegimas, sąlygojamas patogeninių mikroorganizmų invazijos per spenio kanalą. Tešmens infekcija atsiranda, jei patogenų invazija sukelia uţdegiminę reakciją, ir sumaţėja pieno gamyba paţeistame ketvirtyje.
Mastitas gali pasireikšti įvairiais klinikiniais poţymiais, nuo subklinikinės formos iki sunkios, kuri priklauso patogeno virulentiškumo ir gyvūno imuninės sistemos atsako. Slaptasis mastitas yra nusakomas kaip patogeninių organizmų buvimas piene ir uţdegiminė reakcija, kuri gali būti nustatoma testais ar laboratorinių procedūrų metu.
Pagrindinė pienininkystės ūkio problema yra slaptasis karvių mastitas, 15–40 kartų labiau paplitęs uţ klinikinę formą (Rudejevienė, 2007). Tai viena labiausiai paplitusių ir daugiausia nuostolių nešanti pieninių galvijų liga (Carlen et al., 2004; Koivula et al., 2005; Juozaitienė ir kt., 2008).
Apie 30–60 proc. karvių nuolat serga šia liga, dėl to sumaţėja pieno kokybė ir produkcija. Nustatyta, kad padidėjus SLS piene, sumaţėja riebalų, laktozės, kalcio, vitaminų (ypač vitamino C), kazeino, pagausėja natrio, chloro, albuminų ir globulinų. Padidėja tokio pieno pH (net iki 6,9 ir daugiau) ir oksidacinis aktyvumas (Hurley, 2003). Sergančių slaptuoju mastitu karvių piene sumaţėja bendrųjų baltymų (1 proc.), kazeino (6–18 proc.), laktozės (5–20 proc.), riebalų (4–12 proc.) (Rudejevienė, 2007).
Patogeniniai mikroorganizmai į pieno liauką patenka per spenio kanalą, kraują arba limfą (Japertas, 2000; Rudejevienė ir kt., 2011). Slaptas ir klinikinis mastitas taip pat gali būti karvių neapsivaisinimo prieţastimi. (Fourichon et al., 2000; Ţilaitis ir kt., 2006; Klimienė ir kt., 2011).
Darbo tikslas
Įvertinti somatinių ląstelių skaičių karvių piene, išnalizuoti jų kitimo prieţastis, nustatyti jų ryšį su produktyvumu.
8
Darbo uţdaviniai
1. Įvertinti somatinių ląstelių skaičių karvių piene.
2. Įvertinti karvių pieno kiekio ir sudėties (riebumo, baltymingumo, laktozės) rodiklius. 3. Įvertinti negenetinių veiksnių įtaką karvių produktyvumui ir SLS piene.
3.1. Ūkio įtaka 3.2. Laktacijos įtaka 3.3. Sezono įtaka
4. Įvertinti genetinių veiksnių įtaką karvių produktyvumui ir SLS piene. 4.1. Veislės įtaka
4.2. Reproduktoriaus (tėvo) įtaka
4.3. Reproduktoriaus (tėvo) veislės įtaka
1. LITERATŪROS APŢVALGA 1.1. Somatinių ląstelių skaičius karvių piene
Vertinant pieno kokybę vienas pagrindinių rodiklių yra somatinių ląstelių skaičius. Sveikų karvių piene jų yra maţiau nei 100x103
/cm3 (Rudejevienė, 2007). Daţniausia SLS padidėjimo prieţastis yra tešmens uţdegimas – mastitas (Aniulis ir kt., 2000). Pieno somatinės ląstelės – tai baltieji kraujo kūneliai, pieno liaukos epitelinės ląstelės, kurios atsiskiria nuo liaukos gleivinės ir baltųjų kraujo ląstelių (leukocitų), kurios patenka į pieno liauką kaip atsakas į suţalojimą ar infekciją (Dairyman’s digest, 2009). Sveikų karvių piene tarp leukocitų vyrauja monocitai–makrofagai, o sergant mastitu padidėja neutrofilų kiekis (Boufet et al., 2003). Pieno SLS 75 proc. sudaro leukocitai t.y. neutrofilai, makrofagai, limfocitai, eritrocitai ir 25% epitelinės ląstelės (Paape ir Weinland, 1988). Pieno liaukos epitelinės ląstelės yra kilusios iš tešmens sekrecijos audinių ir padidėja dėl traumos ar infekcijos (Smithc et al., 2012; Smith et al.,2012). Jos normaliai atsiskiria ir vėl atsinaujina, tačiau infekcijos metu jų skaičius padidėja. Baltieji kraujo kūneliai tarnauja kaip apsauginis mechanizmas, kad kovotų su infekcija ir padėtų atstatyti paţeistą audinį. (Sharma et al., 2011). Fiziologiškai SLS padidėja visuose tešmens ketvirčiuose vienodai, o sergant mastitu – viename tešmenyje ar keliuose tešmens ketvirčiuose (Hutton et al., 1990). Tyrimais nustatyta, kad paskutinėse pieno porcijose SLS apie tris kartus didesnis tiek sveikų, tiek sergančių slaptuoju mastitu karvių piene (Japertas, 2000; Ramanauskienė ir kt., 2007; Ramanauskienė ir kt., 2008).
Pirmą kartą pieno somatinės ląstelės aprašytos 1838 metais (Turner, 1952). Vėliau įvairiais tyrimais buvo įrodyta ląstelių svarba gyvulio sveikatai, pieno kokybei bei jo perdirbamosioms savybėms. Jei šių ląstelių yra per daug, pakinta pieno cheminė sudėtis – sumaţėja kazeino, laktozės, kalcio, magnio ir fosforo (Strzalkowska et al., 2002; Juozaitienė ir kt., 2009).
9 Pieno kokybę apsprendţia SLS ir bendras bakterinis uţterštumas. (Heald et al., 2000; Haile– Mariam et al., 2003). Sergančių mastitu karvių pieno produkcija gali sumaţėti 15–20 proc. (Quist et al., 2008; Mišeikienė ir kt., 2011).
Realią susirgimų karvių mastitu situaciją parodo kontroliuojamų karvių pieno kokybės tyrimai pagal SLS. Didesnis kaip 200 tūkst. ml SLS – pagrindinis indikatorius, rodantis, kad karvė jau serga mastitu. Nuo 1999 m. Lietuvoje įdiegus sistemą, pagal kurią uţ pieną atsiskaitoma pagal VĮ „Pieno tyrimai“ analizių rezultatus, iš bandų buvo eliminuotos karvės, kurių piene buvo didelis SLS ir kurio maţinimas buvo ekonomiškai nerentabilus (Klimienė ir kt., 2005, Rudejevienė, 2007). Tačiau ir vėlesniais metais kontroliuojamų karvių bandų piene somatinių ląstelių išliko daug (Klimienė ir kt., 2011).
SLS didėja kartu su pagrindinių pieno komponentų – laktozės, riebalų, baltymų kiekio kaita piene, bet pieno baltymų kiekio kitimą pradeda veikti, kai viršija 1000 tūkst./ml (Fernandes et al., 2004; Juozaitienė ir kt., 2007).
Kad tarp laktozės kiekio ir SLS yra neigiama koreliacija, nustatė H. Lindmark–Mansson su bendradarbiais (2006). Jie nurodo, kad didėjantis SLS piene turi tendenciją maţinti laktozės kiekį, o didelis – maţina pieno produkciją. R. Bruckmaier su grupe tyrėjų (2004), nustatę neigiamą koreliaciją tarp SLS ir laktozės kiekio piene, taip pat akcentuoja: genetiškai sąlygota, kad aukšto produktyvumo karvės labiau linkusios sirgti mastitu (Šimkienė ir kt.,2009).
Padidėjus SLS, piene galima aptikti inhibitorinių medţiagų. Ši rodiklis parodo atsparumą mastitui, kintančias karvių imunines savybes (Juozaitienė, Ţakas, 2002; Pečiulionienė, Pauliukas, 2004; Šimkienė, Juozaitienė, 2007). Manoma, kad egzistuoja ryšys tarp didėjančio SLS ir inhibitorių piene (Ruegg, Tabone, 2000; Saville et al., 2000; Van Schaik et al., 2002). Didelis SLS rodo, kad bandoje paplitęs klinikinis mastitas, dėl kurio karvės pradedamos gydyti antibiotikais, o jų likučiai patenka į pieną (Kondrotaitė ir kt., 2013).
1. 2. Negenetinių veiksnių įtaka karvių tešmens uţdegimo pasireiškimui
1. 2. 1. Melţimas ir melţimo įranga.
Viena iš svarbiausių tešmens uţdegimo pasireiškimo prieţasčių yra neteisingas melţimo organizavimas, nesureguliuota melţimo įranga bei higienos fermoje stoka. (Heald et al., 2000; Haile– Mariam et al., 2003).
Didelę reikšmę išmelţiamo pieno kiekiui ir tešmens sveikumui turi karvių melţimo dienotvarkė. Teigiama, kad ± 30 min anksčiau ar vėliau pradėjus melţti karvę sutrikdomi jos organizme vykstantys fiziologiniai procesai, todėl pieno gali būti primelţiama iki 17,8 proc. pieno maţiau (Calhoun, 1995). Melţiant karves būtina laikytis ne tik melţimo dienotvarkės, bet ir melţimo darbotvarkės. Melţimo
10 darbotvarkė apima šias operacijas: pirmųjų pieno čiurkšlių išmelţimą, tešmens ir spenių šluostymą, melţiklių uţmovimą bei numovimą, efektyvią spenių antiseptiką pamelţus.
Melţimo įrenginiai skirstomi į automatizuotus ir neautomatizuotus. Melţimo įrenginys, jei eksploatuojamas netinkamai ir veikia ne pagal gamintojo pateiktas specifikacijas, turi nemaţos įtakos mastitui atsirasti. Yra įvairių nuomonių dėl veiksnių, turinčių įtakos SLS padidėjimui piene. Mokslininkai (Kiiman et al., 2006) nurodo, kad SLS piene didţiausią įtaką daro melţėja, t. y. jos atliekamo darbo kokybė (per kiek laiko paruošia karvę melţimui, kada numauna melţiklius nuo spenių, jei melţiama neautomatizuota įranga). J. R. Wenz ir kiti tyrėjai (2007) teigia panašiai: tinkamos gyvulių laikymo sąlygos ir melţiklių nuo spenių nuėmimas laiku – pagrindiniai veiksniai, maţinantys SLS, o H. W. Barkema ir kitų mokslininkų (1998) nuomone, svarbiausias veiksnys, susijęs su SLS padidėjimu piene, yra netinkama karvių spenių antiseptika arba jos nebuvimas.
Siekiant sumaţinti susirgimo pieno liaukos uţdegimu riziką ir primelţti kuo daugiau aukštos kokybės pieno, ypač svarbu tinkamai paruošti karvės tešmenį melţti, skatinti pieno atleidimą valant (masaţuojant) tešmenį, taip pat laiku uţmauti ir numauti (jei nenumaunama automatiškai) melţiklius. Operacijų iki melţimo trukmė turi didelės įtakos pieno atleidimo trukmei (Sandrucci et al., 2005). Laikas, praleistas stimuliuojant karvės spenius, sutrumpina tešmens valymo ir ruošimo melţimui trukmę (Hogeveen et al., 2001).
Stimuliavimo intensyvumas ţadina oksitocino išsiskyrimą, bet ne pieno atleidimą, todėl jis yra ne toks svarbus, kaip stimuliavimo trukmė (Weis et al., 2003). Laikas nuo tešmens stimuliavimo pradţios iki pieno atleidimo gali trukti nuo 40 s iki 2 min. ir priklauso nuo tešmens prisipildymo pienu laipsnio: kuo tešmenyje maţiau pieno, tuo pieno atleidimo trukmė ilgesnė (Bruckmaier, Wellnitz, 2008; Weis et al., 2003).
Uţdelsus uţmauti melţiklius ant spenių, sutrumpėja laikas, per kurį pienas turi būti išmelţiamas, sulėtėja pieno tekėjimo greitis, todėl tešmuo iki galo neišmelţiamas (Hillerton et al., 2002). Neišmelţtas tešmuo sudaro sąlygas didėti SLS ir karvei susirgti mastitu (Boast et al., 2008). Ruošiant karvės tešmenį 2–5 min, pieno primelţiama beveik 16 proc. maţiau, o ruošiant labai greitai, 5–8 sekundes, pieno gali būti primelţiama net 30 proc. maţiau (Bruckmaier, 2000). Baigiamasis melţimas turi trukti ne ilgiau kaip 30 sekundţių. Jeigu tešmuo paruoštas tinkamai, baigiamasis melţimas trunka trumpiau – 10–15 sekundţių kiekvienos karvės. Mokslininkai J. G. Jago, J. L. Burke ir kiti (2010) tyrė, kokią įtaką turi automatinis melţiklių numovimas, esant skirtingiems pieno tekėjimo srautams (0,2 kg/min ir 0,4 kg/min), ir nustatė, kad, nusimovus melţikliams nuo spenių, pienui tekant 0,4 kg/min greičiu, melţimo laikas sutrumpėjo, tačiau primelţto pieno kiekis nebuvo maţesnis, o SLS nepadidėjo.
Kaip nurodo daugelis mokslininkų (Jago et al., 2010; Sharif et al., 2008), SLS piene didėjimas priklauso nuo tešmens paruošimo ir baigiamojo melţimo trukmės. R. Mišeikienė ir kiti (2011) nustatė teigiamą koreliaciją tarp baigiamojo melţimo ir SLS, tarp tešmens paruošimo melţimui ir SLS.
11 Kiti mokslininkai (Patton et al., 2006) teigia, automatinis melţiklių nuo karvės spenių nuėmimas SLS piene maţėjimui didelės įtakos neturi, o ilgesnė baigiamojo melţimo trukmė nėra veiksnys, didinantis sergamumo mastitu riziką bandose, kur palyginti maţas karvių uţkrėstais tešmens ketvirčiais procentas. Jie teigia, kad ilga baigiamojo melţimo trukmė tik pailgina laiką, per kurį mikroorganizmai gali patekti į kitą tešmens ketvirtį ir jį uţkrėsti. Automatinio melţiklių nuėmimo nuo spenių privalumas tas, kad prieš juos nuimant išjungiamas vakuumas ir taip uţkertamas kelias mastitui, tačiau jeigu bandoje yra didelis SLS, automatinis melţiklių numovimas nuo spenių išvengti infekcijos nepadės (Filipovic et al 2009; Mišeikienė ir kt., 2011).
Tyrimų duomenys rodo, kad karvių melţimui naudojant automatines melţimo sistemas (melţimo robotus), gerėja pieno kokybė ir didėja karvių produktyvumas (Koivula et al., 2005; Persson– Waller et al., 2003). Pradėjus melţti automatizuotai, pastebimai padidėja SLS (Hogeveen et al., 2000). Tešmens sveikumo maţėjimas melţiant automatizuotai siejamas su bandos didėjimu (Kruip et al., 2002; Poelarends et al., 2004; Mulder et al., 2004; Rasmussen, 2006).
G. E. Dahl ir kiti mokslininkai (2004) nustatė, kad, melţiant 6 kartus per parą, piene ţenkliai sumaţėja SLS nei melţiant tris kartus per parą. Teigiama, kad pieno sudėties rodikliai ima gerėti tik po tam tikro adaptacijos periodo (Rasmussen et al., 2001). Kitų tyrėjų duomenimis (Lopez–Benavides et al., 2006), karvių pieno liauka tampa sveikesnė, kai tik pradedama melţti automatizuotai. G.Vorobjovas su kolegomis (2010) nustatė, kad bendras SLS padidėjimas pastebėtas iš karto pradėjus taikyti automatizuotą melţimą ir trečią bei ketvirtą melţimo mėnesį. Per visą laikotarpį, melţiant automatizuotai, matyti bendra SLS maţėjimo tendencija. Tai, kad padaugėja pavienių karvių, kurių piene SLS padidėja ketvirtą automatinio melţimo mėnesį, aiškinama melţimo intervalais ir tam tikru adaptacijos sindromu (Svennersten– Sjaunja, 2008).
Autoriai (Gäde et al., 2005) teigia, melţiant į liniją, melţimo trukmė ilgesnė, nei melţiant automatizuotai, o lėtai melţiant ilgiau dirginamas tešmuo ir speniai, tad jie greičiau paţeidţiami. V. Juozaitienė su kitais tyrėjais (2006) nustatė, kad maţiausiai somatinių ląstelių yra piene karvių, melţiamų vidutiniu greičiu ir greitai. A. B. Samoré et al (2003) teigia, kad labai greitas melţimas daro įtaką didesniam SLS. (Juozaitienė ir kt., 2006; Tancin et al., 2006).
Kitas reikšmingas veiksnys, kuris daro įtaką tešmens sveikumui – skirtingos melţimo metodų techninės charakteristikos. Labai svarbūs melţimo sistemos rodikliai yra vakuumo lygis ir melţimo fazių trukmė. Pieno tekėjimo srauto rodikliai gali būti vertinami kaip tešmens sveikumo poţymiai (Tamburini et al., 2010). Vakuumo lygis melţiant į liniją ir automatizuotai yra tapatus, bet ţenkliai skiriasi melţimo fazių trukmė, todėl melţimo būdas daro įtaką pieno sudėties rodikliams (Vorobjovas ir kt., 2010).
Pieno kokybei gerinti, kartu ir mastito profilaktikai, svarbios tešmens prieţiūrai skirtos sanitarijos ir higienos priemonės. Plovikliai gerai plauna, pašalina nešvarumus, tačiau nedezinfekuoja. Taigi juos naudoti reikėtų su dezinfekavimo medţiaga speniams ir tešmeniui dezinfekuoti. Ji turi būti lengvai
12 įperkama, baktericidiška, greitai veikti, kuo maţiau dirginti odą. Dezinfekuojamoji medţiaga neturi patekti į pieną (Špakauskas, 2000).
Dezinfekavimo medţiagų veiksmingumas priklauso nuo dezinfekuojamų paviršių švarumo, mikroorganizmų rūšies, tirpalo koncentracijos ir temperatūros, dezinfekavimo trukmės bei kitų veiksnių (Mišeikienė ir kt., 2003).
Dezinfekavimo tirpalai naikina daugelį oportunistinių ir kontaginių patogenų, esančių ant spenio odos, ir neleidţia jiems patekti į tešmenį (Jones, 2000). Nustatyta, kad teisingas spenių dezinfekavimas gali sumaţinti iki 75 proc. bakterijų. Kitų mokslininkų (Nickerson, 1999) duomenimis, dezinfekavimas mastito plitimą sumaţina nuo 50 iki 95 proc.. Dezinfekavimas prieš melţiant ypač maţina aplinkos patogenų kiekį (Rasmussen, 2000;).
Pasaulyje atliktų tyrimų duomenimis, dezinfekavimo priemonės, kurių veiklioji medţiaga yra chlorheksidinas (0,35 proc. koncentracijos), jodoforas (0,1 proc. ir 0,25 proc. koncentracijos) maţina stafilokokų bei kitų patogenų kiekį. 0,25 proc. jodo tirpalas maţina gramneigiamas bakterijas ir daugelį patogenų. Sodos chlorito (0,64 proc.) turinti dezinfekavimo medţiaga maţina S. aureus, S. uberis kiekį, fenolio − S. uberis, S. dysgalactiae, gramneigiamas bakterijas, koaguliazei neigiamus stafilokokus (KNS) (Mišeikienė ir kt., 2003).
1. 2. 2. Patogeniniai mikroorganizmai.
Iš sergančių mastitu karvių piene išskiriama apie 150 įvairių mikroorganizmų. Daţniausi mastito sukėlėjai yra S. aureus, S. agalactiae, S. dysgalactiae, S. uberis, rečiau – ţarnyno lazdelės, korinebakterijos, pseudomonos, mielės ir mikoplazmos (Klimienė ir kt., 2005; Ramanauskienė ir kt., 2008). Tačiau daţniausiai mikroflora esti mišri (44,7 proc.). Kitų mokslininkų tyrimų duomenys rodo, kad stafilokokai iš sergančių karvių pieno apie 90 proc. išskiriami vieni ir tik apie 10 proc. – kartu su kitais patogenais (Japertas, 2000; Rudejevienė ir kt., 2011).
Mastito sukėlėjai skirstomi į tris grupes (Ramanauskas, 2008):
• mikroorganizmai, kurie patenka į tešmenį hematogeniniu keliu (S. aureus, S. agalactiae, S.
epidermis ir kt.);
• mikroorganizmai (E. coli, Enterobacter, S. uberis, Candida genties grybai), iš aplinkos patenkantys į tešmenį laktogeniniu keliu;
• specifiniai ligos sukėlėjai (Mycoplasma bovis, TBC, snukio ir nagų ligos, raupai ir kt.).
Uţkrečiami organizmai plinta per rankas, melţimo agregratus ir t.t. Jie apima S. agalactiae, S. aureus, S. dysgalactiae, ir mycoplasma. S. agalactiae, kurie gyvena tešmenyje ir negali egzistuoti uţ liaukos ribų ilgą laiką. Jie yra jautrūs penicilinui ir vieną kartą pašalinus, paprastai, į bandą negrįţta, nebent yra perkamos uţkrėstos karvės. S. aureus gyvena tešmenyje ir ant uţkrėstos karvės odos paviršiaus. Tai gali būti efektyviai kontroliuojama su geromis laikymo sąlygomis ir vidutiniškai jautriais
13 antibiotikais, kai infekcija iš pradţių apima liauką. Įsisenėjusios infekcijos paprastai neatsako į gydymą. Sunkūs atvejai gali sukelti mirtį. S. dysgalactiae gali gyventi beveik bet kur: tešmenyje, didţiajame prieskrandyje, išmatose ir tvarte. Tai gali būti kontroliuojama su derama sanitarija ir vidutiniškai jautriais antibiotikais, yra spenio galo paţeidimo rodiklis (David Bray, 2006).
Stafilokokai gyvulininkystę plėtojančiose šalyse, sukelia 27–69 proc. karvių mastito atvejų. Tai plazmokoaguliaziškai teigiami (KTS) ir plazmokoaguliaziškai neigiami (KNS) stafilokokai – S. aureus, S.
chromogenes, S. epidermidis, S. simulans, S. intermedius, S. warneri, S. haemolyticus, S. sciuri, S. xylosus S. delphini, S. lutrae, S. schleiferi subs. Coagulans ir koaguliaziškai kintamas S. hyicus. Sukėlėjo rūšies
nustatymas ir masto paplitimas priklauso nuo diagnostikos metodų (Taponen et al., 2008).
S. aureus yra patogeniškas ţmonėms ir gyvūnams, todėl laikomas svarbiausiu KTS. Pieno ūkyje
persistuojantis S. Aureus 3,2–63 proc. gali būti subklinikinio mastito prieţastis. Tyrėjai (Ericsson Unnerstad et al., 2009) nurodo, kad S. aureus sukelto mastito Europos šalyse maţėja, o svarbiais tampa kiti mastito sukėlėjai.
S. Pyörälä (2009) nurodo, kad vien tik 16 KNS rūšių atstovų yra galvijų mastito prieţastis. Stafilokokai S. epidermidis, S. haemolyticus ir S. saprophyticus, o S. simulans, S. chromogenes ir S.
epidermidis – labiau paplitę galvijų mastito sukėlėjai. Šių mikroorganizmų sukelto uţdegimo metu
somatinių ląstelių piene padaugėja 2–3 kartus. KNS sukeltas mastitas yra daţniau subklinikinis, o telyčios ir pirmaveršės karvės yra imlesnės KNS (Taponen et al., 2008).
Lietuvos karvių mastito sukėlėjai daţniausiai yra Staphylococcus genties bakterijos – net 58,6 proc. visų diagnozuotų mastito atvejų. Daţniausiai mastitiniame piene nustatomos stafilokokų rūšys yra S.
aureus (34,1 proc.), S. epidermidis (34,1 proc.) ir S. hyicus (26,4 proc.) (Klimaitė ir kt., 2003).
I. Klimienės ir kitų mokslininkų (2005) tyrimo duomenimis, didţiausias tešmens susirgimo mastitu etiologinis veiksnys (59,7 proc.) buvo būtent S. aureus. Šis mastito sukėlėjas yra pagrindinis ir stabiliai nustatomas mastitu sergančių karvių piene, nes dar 1997 metais, atlikti J. Šiugţdaitės tyrimai parodė, kad vyravo S. aureus (42,6 proc. Subklinikinio mastito atvejų). Ir kiti tyrėjai iš sergančių mastitu karvių Lietuvos pieno ūkiuose tarp kitų sukėlėjų daţniau nustatė S. aureus (Japertas, 2000; Rudejevienė, 2007).
Kitų šalių mokslininkai (Ericsson Unnerstad et al., 2009) nustatė, kad vyraujantis mastito patogenas išlieka S. aureus, ir nurodė, kad ūkiuose paplitusios vyraujančios padermės yra unikalios tik tai bandai. Nors Prancūzijoje tirti (Botrel et al., 2010) slaptuoju mastitu sergančių karvių pieno bandiniai daţniausiai identifikuoti buvo koaguliaziškai teigiamais stafilokokais (30,2 proc.), koaguliaziškai neigiamais stafilokokais (13,7 proc.) ir S. dysgalactiae (9,3 proc.).
Nepaisant to, kad S. aureus buvo daţniausia mastito prieţastis, gana daţnai mastito etiologinis veiksnys yra ir kitos stafilokokų rūšys. Probleminio, sunkiai gydomo mastito prieţastimi tapo ir kiti, anksčiau tik pavieniais atvejais nustatomi stafilokokai – S. Hyicus (26,4 proc.), S. intermedius (5,4 proc.) bei KNS atstovas S. epidermidis (34,1 proc.). Toks, nors ir ne itin ţenklus, rūšių kintamumas ligos
14 etiologijoje patvirtina būtinybę periodiškai atlikti diagnostinius tyrimus, nes ţinoma rūšinė mikroorganizmų sudėtis ir jų atsparumas antimikrobiniams vaistams padeda lengviau išgydyti mastitu sergančias karves, tinkamiau parinkti vaistus. Pienininkystę vystančiose šalyse iš karvių mastitinio pieno daţniausiai išskiriami tie patys KTS atstovai, ir rezultatai gaunami panašūs, t. y. 82,1– 97,0 proc. S.
aureus, 17,7–2,0 proc. S. hyicus ir 0,2–1 proc. S. intermedius (Capurro, 2009).
Tyrėjų paskelbti duomenys labai įvairūs. Suomijoje KNS buvo išskirti iš 50 proc., Norvegijoje – iš 14 proc., Vokietijoje – iš 35 proc., JAV – iš 24 proc. mastitinio pieno mėginių (Makovec, Ruegg, 2003; Pitkäla et al., 2004; Tenhagen et al., 2006; Pyöräla, Taponen, 2009). Pateikti skaičiai skiriasi net tik skirtingose šalyse, bet įvairuoja ir skirtinguose ūkiuose. Dar 1997 m. J. Šiugţdaitė nustatė, kad 4,7 proc. subklinikinio mastito prieţastis yra KNS. Vėlesni tyrimai parodė, kad KNS vaidmuo mastito etiologijoje kinta gana drastiškai, nuo 2,86 proc. (Japertas, 2000) iki 58,15 proc. (Rudejevienės, 2007). Tačiau mūsų šalyje atliktų tyrimų metu KNS nebuvo identifikuoti iki rūšies. Mokslininkai rekomenduoja KNS rūšių genotipavimą (Bannerman, Peacock, 2007; Sampimon et al., 2009). Šiuo metodu Suomijoje iš karvių, sergančių mastitu, nustatyti ne tik S. epidermidis, S. simulans, S. chromogenes, S. hemolyticus, S. xylosus, bet ir kitos KNS rūšys (Thorberg et al., 2006).
KNS – S. epidermidis yra svarbus Lietuvos karvių mastito etiologijoje (20,4 proc. tarp visų nustatytų patogenų). Šis patogenas vyrauja (34,1 proc.) tarp kitų analizuojamų stafilokokų. Per trejus tyrimo metus maţėjo nustatomų S. aureus, o S. epidermidis kiekis išliko stabilus. Kad šis sukėlėjas daţnas ir kitose šalyse, nustatė ir S. Taponen su grupe mokslininkų (2008), kurių tyrimai parodė, kad 60 proc. mastito prieţastis – S. epidermidis.
A. Capurro (2009) teigia, kad vienose bandose S. epidermidis persistuoja trumpai, o kitose nustatomas kaip vyraujantis patogenas. Ilgai persistuodami bandoje KNS būna patogeniškesni ir sukelia mastitą su ryškiais klinikiniais poţymiais (Klimaitė ir kt., 2003).
S. agalactiae sukelia vidutiniškai 18,04 proc. visų karvių mastito atvejų. S. agalactiae sukelia
mastitą daţniau jaunoms ir vidutinio amţiaus karvėms, iš jų 94,3 proc. – slaptuosius. S. agalactiae sukeltas mastitas daţniausiai nustatomas geguţės–liepos (ištiriama 28,9 proc. visų S. agalactiae sukelto mastito bandinių) ir spalio–lapkričio (31,0 proc. bandinių) mėnesiais (Klimienė ir kt., 2009).
Analizuodami subklinikinio ir klinikinio mastito atvejų kiekį nustatyta, kad slaptasis mastitas, kurio etiologinis veiksnys – S. agalactiae, sudarė 94,3 proc. visų sukeltų mastito atvejų, o klinikinis – 5,7 proc. Tai rodo, kad dauguma S. agalactiae sukeltų mastito atvejų tiriama bakteriologiškai dėl didelio SLS piene nesant būdingos klinikinės išraiškos.
Šalyse, kur labai didelis dėmesys skiriamas karvių mastito profilaktikai, S. agalactiae sumaţėjo (Makovec, Ruegg, 2003). Tuo tarpu Lietuvoje S. agalactiae infekcija nustatoma 12,9–23,7 proc. visų tiriamų karvių. Šie tyrimai sutampa su tyrimais atskirose fermose, kur nustatyta, kad 13,49–14,28 proc. atvejų mastitą sukelia streptokokai, o kartu su stafilokokais – net 80 proc. (Ramanauskienė ir kt., 2008).
15 Tyrėjų (Keefe, 1997; Wilson, 2004) duomenimis, bandose, kur piene nustatomas didelis SLS, 79 proc. atvejų mastitą sukelia Staphylococcus ir Streptococcus genčių bakterijos. Apie Streptococcus
agalactiae išplitimą bandose pateikiami skirtingi duomenys. B. A. Tenhagen ir grupės bendradarbių
tyrimais (2006), šis sukėlėjas nustatomas 29 proc. tirtų mėginių. Pasak G. Köster (2004) ir J. D. Ferguson su grupe tyrėjų (2006) – 2,3–9,3 proc.
A. Jemeljanovs (2000) nurodo, kad mastitą S. agalactiae gali sukelti 9,0–49 proc. visų atvejų. S.
agalactiae į spenio kanalą patenka nuo melţėjų rankų, melţimo aparatų cilindrų, kraiko, taip pat
hematogeniniu keliu. Kai mastitą sukelia S. agalactiae, SLS piene vidutiniškai siekia 857 tūkst. ml. Šis skaičius infekuotų bandų piene gali svyruoti nuo 366 000 iki 2 239 000 ml. Jeigu mastitą sukelia gramneigiamos bakterijos kartu su S. agalactiae ir Arcanobacterium pyogenes, tai SLS yra didesnis nei 10 milijonų ml (Djabri et al., 2002; Bansal et al., 2005; Malinowski et al., 2006).
Sergančių karvių produkcija pradeda maţėti dieną prieš pasireiškiant klinikiniams poţymiams, o produktyvumas per laktaciją sumaţėja 1,31 kg pieno per dieną. Vykstant uţdegiminiam procesui, tešmenyje intensyviai vystosi intersticinis jungiamasis audinys, tešmuo sukietėja. Ligai uţsitęsus, ketvirtis atrofuojasi. Persirgusios karvės lieka streptokokų nešiotojomis (Ferguson et al., 2006; Klimienė ir kt., 2009).
Mielės aplinkoje labai paplitusios. Mielės išskiriamos tiek iš sergančių, tiek iš sveikų karvių (Карташова и др., 1988). Daţniausiai jos esti sąlyginai patogeninės ir, tik sumaţėjus gyvulio organizmo atsparumui ar netinkamai naudojant antibiotikus, įgyja patogeninių savybių (Van Cutsem, 1991).
Mieliagrybių sukeltas mastitas 30 proc. atvejų pasireiškia pirmą kartą, o po gydymo antibiotikais kartojasi 70 proc. atvejų. Šio mastito atsiradimo prieţastis gali būti prasta tešmens higiena, aseptinių sąlygų nepaisymas, vaistų švirkštimas į tešmenį ir pan. (Malinowski et all., 2001).
Iš sergančių karvių pieno daţniausiai išskiriami šie mieliniai grybeliai: Candida albicans, C.
famata, C. guillermondii, C. inconspicua, C.krusei, C. parapsilosis, C. kefyr (C. pseudotropicalis), C. tropicalis, Rhodotorula rubra, Rh. minuta, Rh. glutinas, Trichosporon cutaneum, T.asahii, Cryptococcus albidus, Cryptococcus laurentii, Cryptococcus neoformans, Saccharomyces cerevisiae (Krukowski,
2001). Jie mastitą gali sukelti vieni arba kartu su patogeniniais mikroorganizmais – S. aureus, S.
agalactiae, enterobakterijomis; su sąlyginai patogeniniais mikroorganizmais: koaguliazei neigiamais
stafilokokais (KNS) − S. hyicus, S. albo, S. epidermidis ir kt. (Moretii et al., 1998).
Mieliagrybių sukelta infekcija, skirtingai nuo bakterinės, prasideda lėtai, be ryškesnių, mikozinėms ligoms būdingų klinikinių poţymių. Todėl ją diagnozuoti vien iš klinikinių poţymių beveik neįmanoma. Būtini specifiniai laboratoriniai tyrimai, galutinai patvirtinantys diagnozę (Šapoka, 1998; Van Cutsem et al., 1991).
I. Klimienė ir kt. (2009) remdamiesi morfologiniais, fiziologiniais ir biocheminiais savitumais, iki rūšies identifikavo 23 mielių kultūras. Daţniausiai buvo išskiriamos Candida krusei rūšies mielės, kurios
16 sudarė 39,13 proc. išskirtų šios genties rūšių. Rezultatams patvirtinti diagnozuojamą mikotinį mastitą, sukėlėjai iš tos pačios karvės pieno mėginių turi būti išskirti keletą kartų.
Lietuvoje anksčiau atlikti pieno mėginių bakteriologiniai tyrimai parodė, kad iš slaptuoju mastitu sergančių karvių pieno išskirtos Candida genties mielės sudarė 11,45 proc. Identifikavus jas iki rūšies, nustatytos C. tropicalis, C. albicans, C. krusei, ir C. Pseudotropicalis (Zelba, 1984; Klimaitė ir kt., 2003).
1. 2. 3. Karvių melţimo savybių ir SLS tarpusavio ryšiai.
Didėjant karvių produktyvumui, deja, didėja ir jų sergamumas tešmens uţdegimu, dėl kurio pieno ūkiai patiria daugiausia nuostolių. Karvių sergamumą slaptuoju tešmens uţdegimu galima nustatyti tiesiogiai ir netiesiogiai. Netiesiogiai jis gali būti nustatomas pagal melţimo savybes. Nustatytos genetinės koreliacijos rodo, kad pieno tekėjimo greitis susijęs su SLS. Melţimo greičio intensyvumas susijęs su maţėjančiu darbo laiku, ţenkliai maţinančiu melţimo kaštus, elektros energijos sąnaudas ir melţimo įrangos amortizaciją. (ICAR, 2008).
Tyrimais nustatytas SLS piene ir karvių melţimo ryšys, taip pat melţimo savybių įtaka karvių produktyvumui ir ilgaamţiškumui (Ilahi, Kadarmideen, 2004; Boettcher et al., 1998; Juozaitienė ir kt., 2008). Karvių melţimo greitis ir melţimo trukmė yra svarbūs ekonominiai rodikliai, taip pat susiję su gyvulio produktyvumu ir sveikatingumu (Boettcher et al., 1998; Juozaitienė ir kt., 2007).
Didesnis karvių melţimo greitis reikalauja maţesnių darbo sąnaudų gaminant pieną (Boettcher et al., 1998), bet per greitas melţimas nepageidautinas tešmens sveikumui (Göft et al., 1994; Gary, 1997; Gäde et al., 2005; Juozaitienė ir kt., 2010). Daugelis tyrėjų nurodo, kad greitesnei melţimo technologijos paţangai (Mačuhova et al., 2003), geresniam pieno išmelţimui (Wellnitz et al., 1999; Ipema, Hogewerf, 2002; Weiss et al., 2004) ir tešmens sveikumui (Naumann, Fahr, 2000; Tančin et al., 2002; 2003; Kohler, Kaufmann, 2003) svarbu registruoti ne tik bendrą pieno tekėjimo greitį, bet ir pieno tekėjimo greitį iš kiekvieno ketvirčio (Juozaitienė ir kt., 2007).
H. Larroque ir kitų mokslininkų (2005) tyrimų duomenys parodė, kad melţimo greitis neigiamai koreliuoja su SLS. Koreliacija tarp melţimo greičio ir SLS įrodo, kad somatinių ląstelių daugėja, kai melţimas trumpesnis, o melţimo greitis intensyvėja (Mijić et al., 2002). S. Roth su grupe tyrėjų (1998) nustatė, kad daugiausia karvių, kurioms diagnozuotas bakterinės kilmės tešmens susirgimas, melţimo greitis buvo maţesnis negu 2,0 kg/min. ir didesnis nei 4,0 kg/min., t.y. lėtai arba labai greitai melţiamos karvės. Labai greitas melţimas daro įtaką didesniam SLS (Samoré, Groen, 2003; Juozaitienė ir kt., 2010). Maţiausias SLS nustatytas piene karvių, kurios buvo melţtos vidutiniškai ir greitai visų laktacijų metu (Juozaitienė ir kt., 2006). E. Norberg (2005) nustatė, kad, didėjant SLS piene, didėja ir elektrinis laidumas. Tai siejasi su vyresnių karvių greičiau tekančiu pienu.
V. Špakauskas, I. Klimienė ir A. Matusevičius (2006) ištyrė, kad elektrinis pieno laidumas svyruoja nuo 4,3 mS/cm iki 5,7 mS/cm. Tais atvejais, kai karvė serga tešmens uţdegimu, elektrinis laidumas didėja
17 nuo 6,1 mS/cm iki 8,5 mS/cm. Didėjant elektriniam laidumui (nuo 6,1 mS/cm iki 8,5 mS/cm), SLS piene padidėja nuo 500 tūkst./ml iki 1500 tūkst./ml. E. Norberg ir H. Hogeveen su grupe mokslininkų (2004) nustatė, kad sveikų karvių pieno elektrinis laidumas svyruoja nuo 5,5 mS/cm iki 6,5 mS/cm. Jie teigia, kad padidėjęs sergančių karvių pieno elektrinis laidumas iš dalies siejamas su fizikiniais pokyčiais piene, nes toks pienas nėra vienalytės konsistencijos. Jame esantys „krešuliai“ pieno srautą gali sulėtinti.
B. K. Bansal su bendradarbiais (2005) teigia, kad vidutinis elektrinis pieno laidumas didėja nuo uţkrėstų tešmens ketvirčių, nes dėl paţeisto tešmens epitelio juose padidėja Na+ ir Cl– jonų koncentracija, ir taip atsiranda „pieno barjeras“.
V. Špakauskas, I. Klimienė ir A. Matusevičius (2006) teigia, kad ir didelis elektrinis pieno laidumas ne visada koreliuoja su somatinėmis ląstelėmis. V. Juozaitienė ir A. Ţakas (2001) ţemus neigiamus koreliacijos koeficientus nustatė tarp karvių pieningumo ir SLS piene. A. Sandrucci su grupe mokslininkų (2007) pastebėjo, kad somatines ląsteles su pieno primilţiu sieja sumaţėjusi pieno gamyba tešmenyje.
1. 2. 4. Karvių mityba.
Karvių susirgimas mastitu priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat ir nuo medţiagų apykaitos. Mokslininkai (Katholm et al., 1992; Kremer et al., 1993; Oltenacu, Ekesbo, 1994) nurodo, kad, sutrikus karvių medţiagų apykaitos procesams, padidėja sergamumas mastitu (Špakauskas ir kt., 2006). Mastitui įtakos turi šėrimas, virškinimo sutrikimai, apsinuodijimai trąšomis, individualios karvių savybės, paveldimumas, vitamino E trūkumas, apsinuodijimas nitritais ir nitratais, aktyvaus mociono trūkumas, netinkamas cukraus ir baltymų santykis, genetiniai veiksniai, nuovalų susilaikymas, endometritas ir pan (Ali et al., 1980; Ramanauskas ir kt., 2008).
Pieno sudėtis rodo karvių mitybą ir fiziologinę būklę. Laktozės kiekio piene rodiklis kartu su kitais gali būti taikomas karvių energijos balansui įvertinti (Heuer et al., 2000). Karvės, kurios intensyviau mobilizuoja energijos atsargas, daţniau suserga tešmens uţdegimu. Jų piene sumaţėja laktozės, baltymų ir urėjos koncentracija, ţenkliai padidėja SLS (Juozaitienė ir kt., 2006; Rezamand et al., 2007; Šimkienė ir kt., 2009).
Karvių organizme baltymų atsargų nėra, todėl baltymingi pašarai jų racione būtini (Faust, Kilmer, 1998). Šeriamo visaverčiais pašarais suaugusio sveiko gyvulio organizme yra azoto pusiausvyra, t. y. su pašaru gauto azoto kiekis lygus išsiskyrusiam azoto kiekiui. Tas rodo, kad baltymų apykaita organizme normali ir šlapalo piene randama 15–30 mgproc.. J. Nousiainen su bendraautoriais (2004) teigia, kad azoto pusiausvyra išlieka ir tada, kai gyvulys baltymų gauna daugiau, negu jų reikia sunaudotiems baltymams atstatyti. Tuomet daugiau azoto šlapalo pavidalu išsiskiria su pienu ir šlapimu. Šiuo atveju pašarai naudojami neefektyviai, didėja pieno savikaina (Reksen et al., 2002; Burgos et al., 2007). Mokslininkai (Godden et al., 2001; Cottrill et al., 2002) nustatė, kad per didelis baltymų kiekis neigiamai
18 veikia įvairius fiziologinius procesus, ir karvės pradeda sirgti medţiagų apykaitos, tešmens ligomis, sunkiau apsivaisina (Sederevičius ir kt., 2008). Karvės mastitu sirgo tvartiniu laikotarpiu, kai pablogėjo gyvulių laikymo sąlygos, daugiau pasitaikė medţiagų apykaitos sutrikimų, ima trūkti vitaminų, mineralinių medţiagų (Špakauskas ir kt., 2006).
1. 2. 5. Laktacijos įtaka.
Ištirta, kad vėlesnių laktacijų karvių pieningumas labai priklauso nuo jų produktyvumo pirmą laktaciją. Kuo didesnis pieno primilţis pirmą laktaciją, tuo daugiau galima gauti pieno ir per kitas laktacijas (Norman et al., 1996), tačiau SLS piene, mokslinių tyrimų duomenimis (Carlen et al., 2004; Hojman et al., 2004), didėja kiekvienos laktacijos metu. Daugelio mokslininkų (Poso, Mantysaari, 1996; Amin et al., 2002; Nielsen et al., 2005) tyrimais įrodyta, kad SLS kaita piene gali rodyti klinikinį arba slaptąjį mastitą.
I. Klimienė su bendraautoriais (2009) atliko tyrimą, kurio rezultatai rodo, kad somatinių ląstelių su kiekviena laktacija daugėja. Gauti rezultatai maţai skiriasi nuo D. Hojman ir kt. (2004) tyrimų. Antros laktacijos karvių piene somatinių ląstelių buvo 48 tūkst./ml daugiau, nei pirmos laktacijos karvių piene, o trečios ir vėlesnių laktacijų karvių piene SLS padidėjo 169 tūkst./ml palyginti su antros laktacijos karvių pienu (Hojman et al., 2004). Sugrupavus karves pagal SLS į klases nustatyta, kad iš karvių, kurių SLS piene buvo iki 200 tūkst./ml., pieno gauta 0,96 kg daugiau (Juozaitienė ir kt., 2004).
SLS kinta priklausomai nuo susirgimo ir laktacijos periodo. Ši tendencija išlieka visą aktyvųjį laktacijos laikotarpį ir per visą laktaciją. Tendencija susijusi su tuo, kad mastitą arba jo rodiklį SLS sukelia mikroorganizmai, randami ir karvių lytiniuose organuose. Taigi karvėms sergant endometritu, mikrobai iš gimdos gali patekti į tešmenį ir sukelti tešmens uţdegimą. Maţiausiai įtakos SLS turėjo atraminės sistemos ligos. Pirmą mėnesį po veršiavimosi karvių kraujo serume nustatytas fermentų (GGT, AST, LDH) kiekis koreliavo su pieno SLS. Matyt, infiltraciniai pokyčiai kepenyse taip pat veikė gyvulio organizmo imuninį statusą (Klimienė ir kt., 2011).
Laktacijos metu kinta pieno sudėtis. Manoma, kad sergant mastitu kinta visų pieno sudedamųjų dalių santykis: padaugėja somatinių ląstelių, sumaţėja laktozės (Hamann et al., 1997). Iš esmės nekinta pieno riebalų ir labai maţai kinta pieno baltymų koncentracija (Bansal et al., 2005; Ţilaitis ir kt., 2006).
1. 2. 6. Metų laiko įtaka.
Pieno kiekis, sudėtis ir SLS priklauso nuo metų laiko (Pečiulionienė, Pauliukas, 2004; Kondrotaitė ir kt., 2013). Sezono įtaka labiausiai pastebima pieno kiekiui, sudėčiai ir SLS, o padidėjęs primilţis per parą turi įtakos pieno sudėčiai ir SLS maţėjimui (Klimienė ir kt., 2011).
19 R. Riekerink su bendraautoriais (2007) ištyrė sezono įtaką SLS bendroje pieno talpoje bei individualių karvių piene ir nustatė, kad metų laikas darė įtaką SLS geometriniam vidurkiui. Jie nustatė, kad didţiausias SLS bendroje pieno talpoje buvo vėlyvu vasaros laikotarpiu – rugpjūčio mėnesį ir ankstyvą rudenį. Individualių karvių piene didţiausias SLS nustatytas balandţio ir rugpjūčio mėnesiais. K. Pauliukas su kolegomis (2005) ištyrė, kad pristatytame piene somatinių ląstelių buvo 6 – 17 tūkstančiais maţiau ţiemos ir pavasario laikotarpiu bei 4–27 tūkstančiais daugiau vasarą ir rudenį. Tyrimo rezultatai rodo, kad mėginių, kuriuose SLS iki 200 tūkst./ml – daugiausia spalio mėnesį (56,06 proc.), o mėginių, kuriuose SLS buvo didesnis nei 201–400 tūkst./ml, daugiausia rasta liepos mėnesį (34,69 proc.).
Mokslininkai (Green et al., 2006) teigia, kad SLS bendroje pieno talpoje ankstyvos vasaros laikotarpiu padidėja dėl bandoje slaptuoju lėtiniu mastitu sergančių karvių. Be to, balandţio–birţelio mėnesiais po ţiemos sezono karvių imunitetas nusilpęs, o prasidėjus ganiavai, suintensyvėjus pieno gamybai, padaugėja susirgimų mastitu (Klimienė ir kt., 2005). Sezoninė SLS piene kaita susijusi su sezoniniu mastitu, tešmens perkaitimais, peršalimais ir sumušimais (Juozaitienė, Ţakas, 2002; Kondrotaitė ir kt., 2013).
1. 3. Genetinių veiksnių įtaka karvių tešmens uţdegimo pasireiškimui 1. 3. 1. Karvių imuniteto reikšmė sergamumui tešmens uţdegimu
SLS svyravimas piene rodo kintančias karvių imunines savybes (Jánosi, Baltay, 2004), todėl pastaruoju metu šis rodiklis tyrinėjamas ir analizuojamas pagal galvijų veislių selekcijos programas (Philipsons et al., 1995; Boettcher et al., 1998; Juozaitienė ir kt., 2008).
Vienas iš būdų sumaţinti SLS piene yra gyvulio imuniteto stiprinimas. Gyvulio organizmo imunitetą stiprina fermentai lizocimas ir lizosubtilinas. Jie pasiţymi antimikrobiniu ir imunostimuliaciniu poveikiu (Holzapfel et al., 1995; Fuglsang et al., 1995; Lesnierowski, Kijowski, 1995), nepavojingi gyvuliui, nes jų natūraliai yra gyvulio organizme, taip pat ir piene.
Lizocimas reguliuoja organizmo imuninius ir regeneracijos procesus, veikia uţdegiminius procesus, pasiţymi antitoksiniu bei priešvėţiniu poveikiu (Dick, 1982;). Lizocimo bakteriologinis veikimas – bakterijų, ypač gramteigiamų, ištirpinimas (Lesnierowski, Kijowski, 1995; Pellegrini et al., 1992; Кузнецова и др.,1985; Lukauskas ir kt., 2005).
1. 3. 2. Veislės įtaka karvių tešmens uţdegimui.
Didelis SLS piene ir sergamumas mastitu priklauso ir nuo galvijų veislės. Tyrimų duomenys rodo, kad didesniu atsparumu įvairiems susirgimams, tarp jų ir mastitui, pasiţymi vietinės, per šimtmečius susiformavusios ir geriausiai prie vietinių ūkinių sąlygų prisitaikiusios, veislės (Coffey et al., 1986; Bishop et al., 2002; Juozaitienė ir kt., 2004).
20 Didţiausiu produktyvumu pasiţyminčių uţsienio veislių – Švedijos juodmargių (763±31,2 tūkst./ml), Vokietijos juodmargių (710±12,9 tūkst./ml) ir Holšteino (688±15,2 tūkst./ml) karvėms būdingas didesnis SLS piene palyginti su kitomis tirtomis veislėmis. Maţiausiai somatinių ląstelių (378±69,3 tūkst./ml) rasta Olandijos juodmargių karvių piene. Šios veislės karvių Lietuvoje liko nedaug. Tai palikuonės Olandijos juodmargių galvijų, naudotų kuriant ir gerinant Lietuvos juodmargių veisles (Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programa, 2002). Vidutinis SLS Lietuvos juodmargių veislės karvių piene (528±1,7 tūkst./ml) maţesnis nei produktyviausių uţsieninių veislių karvių, auginamų Lietuvoje (Juozaitienė ir kt., 2010).
Intensyvūs SLS piene ir jo ryšio su veisle ir pieno kokybiniais rodikliais tyrimai atliekami Skandinavijos šalyse. SLS čia vertinamas kaip vienas iš pagrindinių mastitą nusakančių veiksnių (Philipson and Lindhe, 2000). Pagal šį rodiklį vertinamos ne tik dideliu pieningumu pasiţyminčios karvių veislės, bet ir tos veislės, iš kurių primelţiama nedaug, tačiau riebaus ar baltymingo pieno.
Įvertinus SLS piene paveldimumą nustatyta, kad 8–15 proc. genetinių dispersijos komponentų priklauso nuo veislės (Philipsson, 1980; Emanuelson et al., 1988; Heringstad et al., 1997; Nielsen et al., 1997). Įvertinus koreliaciją tarp SLS piene ir polinkio mastitui, nustatyta 50–80 proc. šių poţymių tarpusavio priklausomybė. Geriausia pieno kokybe pagal SLS išsiskiria prie vietinių sąlygų prisitaikiusios ir seniausiai į Lietuvą įveţtos Olandijos, Danijos ir Anglijos juodmargės bei Lietuvos juodmargių veislės karvės (Juozaitienė ir kt., 2004).
1. 3. 3. Mastito ir somatinių ląstelių tarpusavio ryšys.
Mastito profilaktikai pastaruoju metu daugelio veislių selekcinėse programose naudojamas SLS piene rodiklis, pasiţymintis aukšta genetine koreliacija su mastitu ir didesniu paveldimumu (Philipsson et al., 1995; Reents, Dopp, 1997; Weigel and Rekaya, 2000). Ryšį tarp melţimo savybių ir SLS karvių piene nustatė daugelis mokslininkų (Boettcher et al., 1998; Haile–Mariam et al., 2004), tačiau, priklausomai nuo populiacijos genetinių savybių bei selekcijos intensyvumo, šių poţymių koreliacijos koeficientai skiriasi (Lukauskas ir kt., 2005).
Remiantis įvairiose šalyse atliktais mastito tyrimais, nustatyta tiesioginė linijinė genetinė koreliacija tarp polinkio mastitui ir SLS tarp aukšto produktyvumo specializuotų pieninių galvijų veislių (Philipsson et al., 1995; 2000; Poso and Mantysaari, 1996; Dopp u. a., 1998; Rogers et al., 1999). Taip pat nustatytas tarpusavio ryšys tarp SLS ir polinkio mastitui kiekybinių poţymių lokusų galvijų genome (Klungland et al., 2001; Mehar et al., 2004; Juozaitienė ir kt., 2004).
21
1.4. Mastito gydymas
Mastitu sergančios karvės gydomos antimikrobiniais preparatais, švirkščiamais į tešmenį arba į raumenis. Kai mastitą sukelia streptokokai, gydymui daţniausiai naudojami siauro veikimo spektro antibiotikai – natūralūs ir pusiau sintetiniai penicilinai, eritromicinas, linkomicinas. Be jų, ypač esant mišriai infekcijai, taikomi ir plataus veikimo spektro antibiotikai – tetraciklinai, gentamicinas, ampicilinas ar cefalosporinai (Deluyker et al., 2005).
Daţnai sergančioms mastitu karvėms gydyti skiriama ne vienas, o iš karto keli, kompleksiškai veikiantys antibiotikai. Kombinuotas gydymas taikomas norint sustiprinti antimikrobinį poveikį, stabdyti atsparių mikroorganizmų plitimą, taip pat sumaţinti toksiško antibiotiko dozę. Intensyviai ir ekstensyviai naudojant keletą skirtingų klasių antimikrobinių medţiagų, joms vystosi mikroorganizmų atsparumas.
M. Roesch su grupe mokslininkų (2006), atlikę antimikrobinio atsparumo tyrimus, konstatavo, kad tiek pramoninėse, tiek tradicinėse melţiamų karvių fermose (pastarosiose ribojamas antibiotikų naudojimas) mastito sukėlėjų atsparumas antibiotikams buvo panašus (Klimienė ir kt., 2009).
Kai karvės gydomos tuo pat metu vaistus švirkščiant į tešmenį ir suderintus – į raumenis, antibiotikų koncentracija tešmenyje gali padvigubėti, ir vaistai pasiekia giliai audiniuose esančius infekcijos ţidinius. Moksliniais tyrimais bandant vaistų „Synulox LC“ ir „Synulox RTU“ poveikį įrodyta, kad gydant sistemiškai visiškai pasveiksta 70 proc. karvių, kurių mastito sukėlėjas yra S. aureus. „Synulox LC“ poveikį galima paaiškinti tuo, kad jo sudėtyje yra klavulano rūgšties, kuri neutralizuoja beta laktamazę, o amoksicilinas veikia patį sukėlėją (Rudejevienė, 2007; Ramanauskienė ir kt., 2008).
Pirmajai antimikrobinių medţiagų grupei priskiriami lizocimas, laktoferinas, laktoperoksidazinė sistema, imunoglobulinai ir vitaminus sujungiantieji baltymai. Šie natūralūs piene esantys inhibitoriai nulemia pieno baktericidinės fazės, kurios metu piene nesivysto mikroflora, trukmę. Padidėjusi lizocimo ir laktoferino koncentracija nustatoma mastitiniame piene (Ramanauskas ir kt., 2008).
Homeopatiniai preparatai – efektyvi ir ekonomiška karvių mastito (Varshney, Naresh, 2005) ir sutrikusios reprodukcijos gydymo priemonė (Rajkumar et al., 2006). Tyrėjų duomenimis, geriausi rezultatai gydant mastitą gaunami derinat homeopatinius preparatus su antibiotikais (Walkenhorst et al., 2001). J. Klimaitė (2005) nustatė, kad homeopatiniai preparatai gali būti naudojami mastito profilaktikai (Klimienė ir kt., 2011).
Pienininkystės ūkiuose karvėms mastito gydymui daţnai naudoja vaistus, kurių sudėtyje yra aminoglikozidų, cefalosporinų, makrolidų, linkozamidų, beta laktamų, jų derinio su beta laktamazių inhibitoriais. Antibiotikai karvėms, sergančioms mastitu, gydyti ar prevencijai yra atsparių mikroorganizmų išsivystymo šiems antibiotikams prieţastis. Be to, bakterijų atsparumas per maisto grandinę perduodamas ţmonėms (Weese et al., 2005; Hawari, Al–Dabbas, 2008).
Patogeninių bakterijų atsparumo didėjimas antibiotikams kelia grėsmę antibakterinio gydymo sėkmei. Atsparūs antibiotikams mikroorganizmai plinta gyvūnų bandose, jų sukeliamos ligos yra sunkiai
22 gydomos. Mastitą sukelia įvairios bakterijų rūšys, todėl reikia ţinoti atskirame areale (ar šalyje) labiausiai paplitusius mastito sukėlėjus ir jų atsparumą. Nors pageidaujama, kad esant bakterinės kilmės infekcijai būtų nustatyta bakterijų jautrumas antibiotikams kiekvienu atveju, praktika rodo, kad tai atliekama ne visada.
KTS padermių antimikrobinis atsparumas buvo didesnis daţniau naudojamoms antimikrobinėms medţiagoms – streptomicinui (50,0–78,6 proc.), klindamicinui (22,3 proc.), neomicinui (5,9–13,3 proc.), tetraciklinui (13,0–18,0 proc.) ir eritromicinui (12,8–23 proc.). KNS atstovo S. epidermidis 74,1 proc. padermių buvo atsparios streptomicinui, 24,2 proc. – tetraciklinui, 18,6 proc. – linkomicinui, 11,8 proc. – eritromicinui. Fluorchinolonams buvo jautrūs S. aureus, S. epidermidis, o 16,9 proc. S. hyicus ir 17,8 proc. S. intermedius padermių buvo atsparios (Klimienė ir kt., 2012).
Mastito sukėlėjų skirtingą jautrumą antimikrobinėms vaistinėms medţiagoms galima paaiškinti tuo, kad kai kurie vaistai, kurių sudėtyje yra streptomicino, seniai naudojami, ir jų Lietuvoje registruota keletas formų. Be to, streptomicinas yra aminoglikozidas. Šios grupės vaistai pasiţymi kryţminiu atsparumu, nes atsparumo genai perduodami per plazmides ir sąlygoja kryţminį atsparumą. Vaistai, kurių sudėtyje yra kanamicino, prieš keletą metų naudoti plačiau, šiuo metu naudojami retai. Lietuvoje registruotos tik dvi intramaminės suspensijos. Kitų ir kitiems tikslams kanamicino formų nėra registruota (http://vetlt1.vet.lt/vr/). Veikiausiai dėl to ir išsivystė maţiau atsparių stafilokokų.
R. J. Erskine su bendradarbiais (2002), J. A. Makovec ir P. L. Ruegg (2003), M. Roesch (2006) publikacijose pateikta gan neţenklus S. aureus, išskirto iš karvių, sergančių mastitu, pieno, atsparumas tetraciklinui. Tyrėjai padarė išvadą, kad bakterijų atsparumo antibiotikams didėjimas – neţenklus arba jo visai nėra. Jų tyrimų rezultatai parodė, kad 14,7 proc. padermių buvo atsparios, o S. hyicus (18,0 proc.), S.
epidermidis (24,26 proc.) atsparių padermių sutinkama daţniau.
Stafilokokai yra daţniausi kokinės infekcijos atstovai karvių mastito etiologijoje. Rūšinė stafilokokų sudėtis gana stabili, tačiau didėja S. epidermidis vaidmuo. Be to, šio sukėlėjo atsparumo daţnis antibiotikams yra gan didelis. Skirtingų rūšių stafilokokai buvo atsparūs skirtingoms antimikrobinėms medţiagoms, bet maţiau atsparių KNS (17,8 proc.) padermių, o daugiau KTS (20,9 proc.) (Klimienė ir kt., 2012).
Stafilokokų atsparumo antibiotikams duomenys rodo sumaţėjusį jautrumą aminoglikozidams. Ypač ryškus atsparumas streptomicinui. Daugiau kaip 78 proc. S. aureus ir S. intermedius padermių buvo atsparios šiam antibiotikui. Kanamicinui jautrių šių padermių daugiau, t. y. 74,6 proc., tuo tarpu neomicinui – 51,8 proc. E. Malinowski 2009 m. duomenimis, tik 17,2 proc. S. aureus padermių buvo jautrios streptomicinui, o šio lenkų tyrėjo (2008) tyrimai parodė, kad 22,7 proc. S. aureus ir 13,2 proc.
Staphylococcus spp. padermių buvo atsparios neomicinui (Klimienė ir kt., 2012).
Pitkälä su kitais tyrėjais (2004) nurodo, kad Suomijoje per 1995–2001 metus mastito paplitimo stebėjimo laikotarpį streptokokai išliko jautrūs laktaminiams antibiotikams.
23 Daţnas įvairių patogeninių, sąlyginai patogeninių ar indikatorinių bakterijų atsparumas antimikrobinėms medţiagoms tampa taisykle. S. agalactiae atsparumas taip pat ne išimtis, tą įrodo tyrimų rezultatai. Palyginti daţnai šios rūšies bakterijų jautrumas svyravo nuo 30 iki 70 proc., t. y. atskiroms medţiagoms jautrių padermių buvo vidutiniškai apie pusė.
Kitų mokslininkų atlikti analogiški tyrimai taip pat rodo skirtingą streptokokų jautrumą antimikrobinėms medţiagoms. Remiantis tokiais rezultatais galima teigti, kad pasireiškus mastitui reikėtų ne tik nustatyti sukėlėją ir jį išaiškinti, bet ir būtinai atlikti antibiotikogramą. Priešingu atveju gydymas labai daţnai (vidutiniškai apie 50 proc. atvejų) gali būti neefektyvus. Daţnai jautrios atskiroms antimikrobinėms medţiagoms, ypač toms, kurios naudojamos ir ţmonėms gydyti, S. Agalactiae yra rimta problema. Yra duomenų, kad ir kitų rūšių bakterijos, išskirtos iš gyvūnų Lietuvoje, daţnai pasiţymi padidėjusiu atsparumu tetraciklinams (Ruţauskas et al., 2006).
Rezultatyvus mastitu sergančių gyvūnų gydymas antibiotikais priklauso ne tik nuo sukėlėjų jautrumo antibiotikams, bet ir uţdegimo pobūdţio, antibiotiko įšvirkštimo vietos, galimų asocijuotų infekcijų bei gydymo kurso. Dėl netaisyklingai naudojamų antibiotikų ir sulfonamidų atsiranda jiems atsparių mikroorganizmų padermių, sutrinka nepatogeninių tešmens mikroorganizmų santykis (Rudejevienė, 2007; Klimienė ir kt., 2009).
Dėl karvių slaptojo mastito gydymo laktacijos metu kyla daug diskusijų. Sergant šia liga sumaţėja pieno produkcija ir pablogėja pieno kokybė (Deluyker et al., 2005). Kai kurie tyrėjai teigia, kad karvių slaptojo mastito gydymas laktacijos metu yra neefektyvus ir brangus (Pyörälä, 2009). Kitų mokslininkų tyrimai parodė, kad laktacijos metu būtina gydyti karves, uţsikrėtusias Streptococcus agalactiae sukėlėju. Geriausiai gydyti uţdegimo pradţioje. Tada padidėja terapijos efektyvumas, sumaţėja uţdegimo atsinaujinimo rizika ir pieno produkcijos nuostoliai (Hillerton, Berry, 2005; Wagner, Erskine, 2006).
Mikroorganizmų rezistentiškumas antimikrobinėms medţiagoms gali didėti dėl netinkamo jų poveikio ir nepakankamos dozės gydymo metu. Dėl netaisyklingai naudojamų antibiotikų atsiranda jiems atsparių mikroorganizmų padermių, sutrinka nepatogeninių tešmens mikroorganizmų santykis (Rudejevienė, 2007). Kai kurie mokslininkai teigia, kad koaguliazei negatyvūs stafilokokai labiau atsparūs daugeliui antibiotikų nei Staphylocoocus aureus padermės (Pitkälä et al., 2004; Sawant et al., 2009). Streptokokai ir daugiau kaip 80 proc. S. aureus yra jautrūs penicilinui (Sandgren et al., 2008).
Mikroorganizmų sukelto mastito gydymas sudėtingas, nes Staphylococcus aureus išskiria fermentą – beta laktamazę, kuris išaktyvuoja antimikrobines medţiagas (Japertas, 2000; Ramanauskienė ir kt., 2008). Norint gauti geresnius rezultatus, reikia taikyti sisteminį gydymą (Japertas, 2000; Salat et al., 2008).
Kuo labiau infekcija įsisenėjusi, tuo stafilokokinio mastito prognozė blogesnė. Remiantis tyrimais, infekcijai persistuojant tešmens ketvirtį (negydant), kiekvieną mėnesį prognozė pablogėja 20 proc. (Japertas, 2000). Pasveikti negydomos gali karvės, kurioms tik prasidėjusi pieno liaukos reakcija,
24 somatinių ląstelių nėra daug, svarbus patogenas, sukėlęs uţdegimą (Aniulis, 2007). Savaiminis išgijimas priklauso ir nuo karvės amţiaus, laktacijos stadijos, paţeistų tešmens ketvirčių skaičiaus (Sol et al., 1997; Diarra et al., 2002; Rudejevienė ir kt., 2011).
Sergančias karves gydyti reikia racionaliai – tik tais antibiotikais, kuriems sukėlėjas jautrus. Atsparūs antibiotikams mikroorganizmai gamina fermentus, kurie suardo antibiotikus, pakinta atsparių mikroorganizmų medţiagų apykaitos tipas, pasikeičia mikroorganizmo ląstelės apvalkalėlio pralaidumas, ir antibiotikas į protoplazmą nepatenka. Dėl to skatinama atsparių padermių generacija (Roesch et al., 2006).
Veiksmingiausi yra antibiotikų deriniai. Pavyzdţiui, karves, sergančias stafilokokų sukeltu tešmens uţdegimu, geriausia gydyti amoksicilino ir klavulaninės rūgšties, kloksacilino, penicilino ir novobiocino preparatais arba cefalosporinais. Stafilokokų sukeltas mastitas gydomas 2 – 5 paras (Roesch et al., 2006). E. Malinowski ir A. Klossowska (2003) ištyrė, kad streptokokai buvo atsparūs penicilinui (19,3 proc.), ampicilinui (26,6 proc.), amoksicilinui (3,6 proc.), kloksacilinui (45,3 proc.), linkomicinui (18,2 proc.), eritromicinui (8,3 proc.), streptomicinui (93,3 proc.), novobiocinui (40 proc.).
Pastaraisiais metais vis sunkiau gydyti karves, sergančias tešmens uţdegimu, kurio sukėlėjai yra gramneigiamos bakterijos. Šias bakterijas geriausiai veikia kolistinas, amoksicilinas, gentamicinas ir cefalosporinai (Poutrel et al., 2008). Suomijoje mastitui gydyti daţniausiai naudojamas vienas penicilinas. Cefaleksino su kitais antibiotikais (streptomicinu) derinys naudotas 35 proc. visų mastito gydymo atvejų (Thomson et al., 2008). Danijoje karvių mastito gydymas pradedamas siauro spektro antibiotikais (Bruun et al., 2003).
Savaiminio pasveikimo daţnis sumaţėjo nuo 45 proc. iki 25 proc. Sumaţėjęs gydymo efektyvumas ir savaiminio pasveikimo procentas gali būti aiškinamas mastitą sukeliančių bakterijų prisitaikymu prie aplinkos, nes antibiotikų poveikis ir kiekis šiuo metu yra ţymiai didesnis, nei prieš 30 metų. Kuo labiau infekcija įsisenėjusi, tuo stafilokokinio mastito prognozė blogesnė. Tyrimais nustatyta, kad, tešmens ketvirčio negydant, kiekvieną mėnesį prognozė pablogėja 20 proc. (Japertas, 2000).
Taikant antibiotikus ir kitus antibakterinius vaistus, ne visada pavyksta pasiekti norimo rezultato. Antibakterinės terapijos intensyvumas priklauso ne tik nuo veikliosios medţiagos rūšies, bakterijų jautrumo ir patekimo būdo, bet ir nuo imunoglobulinų, lizocimo, laktoferino, laktoperoksidazės kiekio tešmenyje. Šios antibakterinės medţiagos kartu su antibiotikais sustiprina arba sustabdo mikroorganizmų veikimą tarpląsteliniame audinyje (Malinowski et al., 2002; Malinowski et al., 2006., Kuroishi et al., 2003).
Karvėms, sergančioms mastitu, galima skirti kompleksinius preparatus, kuriuose vienos grupės antibiotikai papildytų kitos grupės antibiotikų poveikį. Nerekomenduojama taikyti kompleksinių preparatų, kurių sudėtyje yra daugiau kaip du antibiotikai. Tokie preparatai sudaro palankias sąlygas atsparioms mikroorganizmų padermėms vystytis (Barkema, 1999; Japertas, 2000).
