LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA
ARŪNAS ŠČERBAVIČIUS
Karvių tešmens išsivystymo bei produktyvumo ryšys
su sveikatingumu
Veterinarin÷s maisto saugos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: lektorius E. Šlyžius
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Karvių tešmens išsivystymo bei produktyvumo ryšys su sveikatingumu“
• Yra atliktas mano paties;
• Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
• Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
Arūnas Ščerbavičius
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Arūnas Ščerbavičius
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
Arūnas Ščerbavičius
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
TURINYS
SUMMARY...5
ĮVADAS ...7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...9
1.1 KARVöS TEŠMUO...9
1.2 TEŠMENS ANATOMINö SANDARA...9
1.3 KARVIŲ TEŠMENS MORFOLOGINIŲ RODIKLIŲ VERTINIMAS...12
1.3.1 Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas ...12
1.3.2 Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis ...13
1.3.3 Tešmens raiščio tvirtumas ...14
1.3.4 Tešmens gylis ...15
1.3.5 Spenių morfologiniai rodikliai...16
2. KARVIŲ PRODUKTYVUMO IR KARVIŲ SVEIKATINGUMO RYŠYS ...20
2.1 PRODUKTYVUMAS IR KARVIŲ SVEIKATINGUMAS...20
2.2 BANDOS DYDŽIO ĮTAKA KARVIŲ LIGOMS IR PRODUKTYVUMUI...20
2.3 URöJOS KIEKIS PIENE...21
2.4 LAKTOZöS KIEKIS PIENE...22
2.5 TEŠMENS SVEIKATINGUMO ĮVERTINIMAS IŠ PIENO...22
2.6 GENETINIAI FAKTORIAI ĮTAKOJANTYS PIENINGUMĄ IR PIENO SUDöTĮ...23
3. KARVIŲ SVEIKATOS BŪKLĘ ĮTAKOJANTYS FAKTORIAI...25
3.1 ŠöRIMAS IR LAIKYMO SĄLYGOS...25
3.2 PIRMOJO APSIVERŠIAVIMO AMŽIUS...26
3.3 STRESAI...26
3.4 AMŽIUS...27
3.5 VERŠIAVIMOSI SEZONAS...27
3.6 UŽTRŪKIMO LAIKOTARPIS...28
3.7 LAIKOTARPIS TARP APSIVERŠIAVIMŲ...28
3.8 MELŽIMAS...29
4. SOMATINIŲ LĄSTELIŲ SKAIČIUS IR KARVIŲ PRODUKTYVUMAS ...31
4.1 SOMATINöS LĄSTELöS...31
4.2 LAKTACIJOS LAIKOTARPIS...31
5. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ...34
6. TIRIAMASIS DARBAS ...35
7. PIENO KIEKIO IR SUDöTIES BEI TEŠMENS MORFOLOGINIŲ RODIKLIŲ KORELIACIJA SU SLS IR URöJA ...43
8. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS...45
IŠVADOS ...46
SUMMARY
Author: Arūnas Ščerbavičius
Work title: Cow udder development and productivity relationship with healthiness. Key words: Udder, urea, somatic cells, productivity, healthiness.
Work supervisor: lecturer Evaldas Šlyžius
The thesis consists of: 49 pages, 16 tables, 17 pictures, 37 sources of literature.
The aim of the thesis is to research cow udder development and productivity connections with healthiness.
Purpose of the work:
• Discover connections between cow udder development and healthiness. • Research cow productivity and healthiness connections.
• Estimate the different classes of SCC cow’s udder morphology and productivity. • Estimate the different classes of urea udder morphology and productivity.
• Perform milk yield and composition and morphological characteristics of udder SCC, urea and correlation analysis.
The scientific research was carried out between 2010-2012 at the Department of Animal Breeding of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences and dairy farm. The study evaluated 50 cows.
Milk analyses were carried out in SE “Pieno tyrimai”. Milk fat (%), protein (%), lactose (%) and urea (mg%) were determent using the testing device “LactoScope FTIR” (FT1.0. in 2001, Delta Instruments, Netherlands) SCC (thousand/ml) was determent using a device" “SomaScope” (CA-3A4, 2004, Delta Instruments, Netherlands).
The study measured morphological parameters of the udder quarter (cm): rear udder’s height, udder width, udder’s distance to the ground, the distance between the front teat, the distance between the rear teat, the distance between the right side teats, the distance between the left side teats, teat's length, teat's thickness.
Descriptive statistics: the average of investigated traits (M), standard errors (SE), the coefficient of variations (CV) and correlation (r) between signs were calculated using the EXEL.
Research showed that largest positive correlation exist between urea and udder distance form the surface (r=0,279; p<0.05); SCC and distance from front teats (r=0.275; p<0.05).
Largest negative correlations were found between urea and distance from front teats (r=-0.289; p<0.05), and also between urea and back udder height( r=-0.275; p<0.05). Moreover bigger negative correlation were found between SCC and udder distance from the ground (r=-0.307; p<0.05).
Close relationship was found between SCC and urea. It showed that urea quantity is larger in the cow which has SCC below 200 thousand/ml., - 26.1 mg/proc. Also it was discovered that SCC varies proportionally with urea quantity, larger urea quantity in milk respond to lower SCC.
Research also revealed that largest milk quantity, during lactation period, give cows which urea level exceeds 30mg/percent. During lactation average milk yield per cow is 5921.60 kg. Cow which has urea level between fifteen and thirty is least productive and gives average 4393.33 kg of milk.
ĮVADAS
Svarbiausieji veiksniai apsprendžiantys pieno gamybos ekonominį efektyvumą yra gyvulių genetinis potencialas, pašarai ir š÷rimas, laikymo ir priežiūros technologijos. Atskirų šių elementų reikšm÷ nevienoda(Jukna, 2004).
Kontroliuojamųjų karvių pieno riebumas, kaip ir produktyvumo kontrol÷, nustatomi nuo 1923 metų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui oficiali galvijų produktyvumo kontrol÷ nutrūko ir buvo atnaujinta tik 1959 metais. 1965 metais prad÷tas tirti rinktinių karvių ir tikrinamųjų bulių dukterų pieno baltymingumas, o 1993 metais įkūrus PT – kontroliuojamųjų karvių pieno baltymingumas. Privačiai nuosavybei priklausančios karv÷s v÷l prad÷tos kontroliuoti 1990 metais. Privaloma kontroliuoti visų pieninių bandose laikomų karvių produktyvumą (Gaidžiūnien÷ irk t. 2007).
Tešmens morfologiniai ir fiziologiniai rodikliai yra vieni svarbiausių, nuo kurių labai priklauso karvių pieno produkcija. Tarpusavio ryšio supratimas tarp tešmens morfologinių rodiklių ir pieningumo gali pad÷ti įvesti naujų aspektų į dabartines pieninių galvijų veisimo schemas (Juozaitien÷, 2007).
Tarpusavio ryšį tarp tešmens morfologinių savybių ir karvių produktyvumo tyrin÷jo daugelis mokslininkų (Christensen, 1998; Kuczaj et al., 2000; Weiss et al., 2004).
Viena iš svarbiausių geros kokyb÷s pieno gamybos prielaidų yra tinkama melžimo technologija, melžimo įranga ir higiena. Melžimas sudaro 40–50 proc. bendrųjų darbo sąnaudų tvarte. Tod÷l ypač svarbu efektyviai mechanizuoti melžimo procesą (Blizgys, 2008).
Pieninių galvijų populiacijose vykdoma selekcija gerinant karvių tešmens sveikatą. Genetinis vertinimas pagal somatinių ląstelių skaičių piene yra atliekamas daugelyje valstybių ir koordinuojamas Tarptautin÷s bulių vertinimo tarnybos (INTERBULL). Tyrimais nustatytas somatinių ląstelių skaičiaus piene ir karvių melžimo ryšys, taip pat melžimo savybių įtaka karvių produktyvumui ir ilgaamžiškumui (Juozaitiene, 2006).
Šlapalas (anglies amidas, karbamidas, ur÷ja) yra galutinis organizmo azoto apykaitos produktas. Šlapalo koncentracija piene priklauso ne tik nuo baltymų kiekio pašaruose, bet ir nuo jų kokyb÷s. Paprastai šlapalo koncentracija labai padid÷ja, jei racione vyrauja žali proteinai. Netinkamas angliavandenių santykis pašaruose taip pat didina ur÷jos koncentraciją (Žilaitis, 2008).
Pieno kokybę ir sud÷tį lemia daugelis veiksnių, pavyzdžiui, karvių š÷rimas, melžimas, laikymo sąlygos ir kiti. Ar pienas tiks perdirbti, priklauso ir nuo gyvulio genų. Lietuvoje galvijų selekcija orientuojama į galvijų išmilžio, pieno riebumo, ypač baltymingumo, didinimą. D÷mesys į baltymų sud÷tį iki šiol nebuvo kreipiamas. Nuo pieno baltymų sud÷ties priklauso daugelio pieno produktų išeiga bei skonio savyb÷s (Miceikien÷, 2005).
Darbo tikslas:
Išnagrin÷ti karvių tešmens išsivystymo bei produktyvumo ryšį su sveikatingumu.
Darbo uždaviniai:
1. Išnagrin÷ti karvių tešmens išsivystymo bei sveikatingumo ryšį. 2. Išnagrin÷ti karvių produktyvumo ir karvių sveikatingumo ryšį.
3. Nustatyti skirtingų SLS klasių karvių tešmens morfologinius rodiklius bei produktyvumą. 4. Nustatyti skirtingų ur÷jos klasių karvių tešmens morfologinius rodiklius bei
produktyvumą.
5. Atlikti pieno kiekio ir sud÷ties bei tešmens morfologinių rodiklių su SLS, bei ur÷ja koreliacinę analizę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Karv÷s tešmuo
Vienas iš svarbiausių veislinių karvių rodiklių yra tešmuo. Karv÷ gali būti gero kūno sud÷jimo ir tvirtų galūnių, bet jeigu jos tešmuo blogai išsivystęs, negilus, raumeningas – daug pieno nebus. Pieningos karv÷s tešmuo būna didelis, talpus, gerai prisitvirtinęs, matyti ryškios pieno venos. Didelio produktyvumo karv÷s tešmuo turi būti sveikas ir tinkamas mechanizuotam melžimui. Tod÷l vykdant galvijų selekciją labai svarbu į tai atsižvelgti.
Karv÷s tinkamumas mechanizuotam melžimui priklauso nuo tešmens gylio (vertinama pagal tešmens dugno lygį kulno sąnario atžvilgiu), spenių formos ir jų išsid÷stymo. Mechanizuoto karvių melžimo problemų taip pat gali kilti d÷l atskirų tešmens ketvirčių išmelžimo laiko skirtumo, melžiklių tinkamumo speniams, čiulpiklių dydžio, vakuumo lygio melžimo metu. Be to, tešmens sveikatingumas (somatinių ląstelių skaičius) paprastai siejamas su jo forma ir išmelžimo greičiu. Jei karv÷s tešmens atstumas nuo grindų yra nedidelis, jai vaikštant ar gulant dažnai traumuojami speniai. Atrenkant karves veislei, labai svarbu įvertinti tešmens ir spenių morfologiją pagal apibendrintą modelį (Gailevičius, 2007).
1.2 Tešmens anatomin÷ sandara
Karv÷s tešmuo susidaręs iš dviejų porų pieno liaukų, funkcionuojančių tuo pat metu nepriklausomai viena nuo kitos.
Tešmenį palaiko raiščiai. Išilginis, vidurinis raištis tešmenį pritvirtina prie pilvo sienos ir dalija jį į kairę ir dešinę puses. Daug pieno duodančioms karv÷ms, ypač trūkstant mociono, tešmens palaikomieji raiščiai palaipsniui nusilpsta, praranda elastingumą, ir tešmuo nukąra.
Kiek viena tešmens pus÷ susideda iš priekin÷s ir užpakalin÷s dalies ketvirčių. Ketvirčiai tarpusavyje nesijungia, tod÷l juose yra skirtingos sud÷ties, skirtingas pieno kiekis. Priekiniai tešmens ketvirčiai dažniausiai yra mažesni, iš jų primelžiama 40-45 proc. bendro pieno kiekio. Šis rodiklis vadinamas tešmens indeksu. Kai kurių karvių visi tešmens ketvirčiai išsivystę vienodai ir retais
atvejais priekiniai yra talpesni. Kiekvieną tešmens ketvirtį sudaro sekrecinis ir jungiamasis audinys, pieno latakai, pieno cisternos ir speniai, gausiai aprūpinti limfos ir kraujagyslių indais bei nervais. Kuo daugiau tešmenyje sekrecinio audinio, kurį sudaro alveol÷s, tuo karv÷ produktyvesn÷.
(Mišeikien÷ ir kt. 2008)
1 pav. Tešmens skersinis pjūvis
1 – ketvirčio cisterna; 2 – spenio cisterna 3 – spenio kanalas; 4 - alveol÷s
Tešmuo pasidengęs plona elastinga oda. Užpakalin÷je tešmens dalyje odą sudaro daugyb÷ raukšlių, kurios išnyksta tešmeniui prisipildžius pieno. Odos raukšl÷s rodo tešmens talpos galimybes. Joje yra prakaito ir riebalinių liaukelių, kurių spenių odoje nebūna. Tešmenį gaubia paviršin÷ ir giliosios fascijos. Kaupiantis pienui fascijos išsitempia ir taip tešmuo sutalpina daugiau pieno. Susikaupus dideliam pieno kiekiui tešmenyje, speniai šiek tiek pakrypsta į priekį ir i šoną (Stankūnien÷ irk t., 2008).
Tešmens audiniai aprūpinti kraujo ir limfos indais. Riebalinis audinys išsid÷stęs daugiau tešmens šonuose ir ties pagrindu. Liaukinio, jungiamojo ir riebalinių audinių santykis priklauso nuo gyvulio veisl÷s, amžiaus, laktacijos laikotarpio, karvių š÷rimo. Tešmuo turintis daug jungiamojo ir riebalinio audinio, bet mažai liaukinio, vadinamas m÷singu. Jungiamasis audinys, išsid÷stęs tarp alveolių ir latak÷lių, apsaugo tešmens liaukinį audinį nuo nepageidaujamų išor÷s veiksnių. Jis, nelyginant atraminis audinys, suteikia tešmeniui formą. Jeigu jungiamasis audinys išsivystęs silpnai, tešmuo neapsaugomas nuo išor÷s temperatūros svyravimų, traumų ir kt. Jis greitai peršąla ir karv÷s suserga mastitu.
Tešmens liaukinį audinį sudaro alveol÷s ir iš jų išeinantys latak÷liai bei latakai. Alveol÷s - tai pūslel÷s, kurių diametras yra apie 100 µm (50-800 µm). Jų dydis priklauso nuo gyvulio produktyvumo ir laktacijos m÷nesio. Vidin÷s alveolių sienel÷s išklotos sekrecin÷mis ląstel÷mis,
membrana. Kiekvieną alveolę gaubia nervin÷s galūn÷s, tankus kapiliarų tinklas, mioepitelin÷s (raumenin÷s) ląstel÷s. Alveol÷s po 3-7, v÷liai kaip 8-13 jungiasi į bendrą išvedamąjį latak÷lį. Iš alveolių ir smulkiųjų latak÷lių susidaro liaukinis audinys – apie 90 proc. tešmens talpos. Smulkieji latak÷liai jungdamiesi sudaro stambesnius. Jų sienel÷s pasidengusios liaukin÷mis ląstel÷mis. Latak÷liai vietomis išsipl÷tę, o susiaur÷ja išsišakojimo vietose, tod÷l ištekantis iš alveolių pienas po truputi yra sulaikomas. Alveolių grupel÷s, jungiamosios tarpusavyje, sudaro stambesnes grupes, latak÷liai – stambesnius pieno latakus. Pieno latakai jungiasi į pieno kanalus, pastarieji – į pieno takus, o šie praplat÷ja tešmens apačioje ir virsta tešmens ketvirčio cisterna. Į tešmens ketvirčio cisterna atsiveria 6 – 12 stambių pieno takų. Pieno latakų ir takų gleivin÷je gali būti ir liaukinio epitelio ląstelių. Kartais tešmens ketvirčio cisterna ties spenio pagrindu, koronarin÷s venos lygyje, sudaro raukšlę, atskiriančią ketvirčio cisterną nuo spenio cisternos. Tešmens ketvirčio cisternoje telpa iki 1400 ml. pieno.
Spenį sudaro cisterna ir spenio kanalas. Spenių ilgis 5 – 10 cm, juose telpa 20 – 40 ml ir daugiau pieno. Tešmens ketvirčių alveol÷s, latakai, latak÷liai, pieno takai, ketvirčių ir spenių cisternos sudaro tešmens talpą. Spenių paskirtis yra apsaugoti tešmenį nuo infekcijos iš išor÷s ir aktyviai dalyvauti melžimo procese. Spenių sienelę sudaro daugyb÷ raumeninių sluoksnių, išilginių, skersinių, bei žiedinių raumeninių ir elastingų jungiamojo audinio skaidulų. Traukiantis skaiduloms spenys susitraukia arba išsitiesia, - priklauso nuo mechaninio poveikio. Spenių sienel÷s gali atlaikyti didelį fizinį krūvį – nuo 0,1 iki 0,7 atm (Stankūnien÷ irk t., 2008).
Spenyje yra platus kraujagyslių ir nervų tinklas, tod÷l jis labai jautrus. Spenio cisterna pereina į spenio kanalą, kurio ilgis apie 1 cm, diametras yra 3 – 5 mm. Spenio kanalo gleivin÷je yra 5 – 8 gleivin÷s raukšl÷s ir žiedinis raumuo, uždarantis spenio kanalą ir neleidžiantis laisvai ištek÷ti pienui. Kanalo gleivin÷ turi baktericidinių savybių, neleidžiančių į tešmenį patekti ligas sukeliantiems mikroorganizmams. Nuo žiedinio raumens elastingumo priklauso karv÷s kietaspeniškumas ir melžimo greitis. Neretai spenio kanalas turi įgimtų susiaur÷jimų, kurie daro įtaką kietaspeniškumui.
Spenių oda yra beplauk÷, neturi prakaito ir riebalinių liaukų, tod÷l, blogai prižiūrint gyvulį ji suskirsta (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Spenio viršūn÷je, kanale ir sfinkteryje yra daugyb÷ įkapsuliuotų nervų galūn÷lių, su kurių pagalba spenys jaučia įvairius išorinius dirginimus – spaudimą, tempimą melžiant ir kt. Neįkapsuliuotos nervin÷s galūn÷l÷ tankiai išsid÷sčiusios visoje spenio sienel÷je, jų gausu spenio kanale ir sfinkteryje. Šie receptoriai priima temperatūros, skausmo, lietimosi dirgiklius. Speniai – ypač jautri tešmens dalis.
Tešmenyje yra daugyb÷ nervų: vieni jų išsid÷stę odos paviršiuje, kiti – gilesniuose audinių sluoksniuose. Jie reaguoja į daugybę vidaus ir išor÷s dirginimų. Iš tešmens nerviniu keliu dirginimas perduodamas į stuburo smegenis, o iš stuburo – į galvos smegenis.
Raumenin÷s skaidulos randamos visose tešmens dalyse. Mioepitelin÷s skaidulos gaubia alveoles iš išor÷s, jungiasi tarpusavyje sudarydamos apie jas tinklą. Raumenin÷s skaidulos išsid÷sčiusios apie smulkiuosius pieno latak÷lius. Mioepitelinių skaidulų reikšm÷ ta, kad, veikiamos pieno atleidimą skatinančios hormono oksitocino, jos susitraukia ir suspaudžia alveoles, iš kurių pienas išstumiamas į stambesnius latak÷lius ir galiausiai – į ketvirčio cisterną. Smulkiuosius pieno latak÷lius oksitocinas sutraukia, sutrumpina ir išplečia.
Tešmenyje yra didelis kraujagyslių tinklas. Į tešmenį patekusios stambios arterijos išsišakoja į daugybę smulkesnių, o pastarosios – į kapiliarus. Kapiliarai gaubia alveoles, latak÷lius, latakus, krauju aprūpina tešmens audinius. Alveolių epitelis iš prigludusių prie jų membranos kraujagyslių atrenka pritekančio kraujo medžiagas, reikalingas pieno gamybai.
Tešmens poodiniame audinyje gausu venų ir limfagyslių. Užpakalinių ketvirčių viršuje yra du prie tešmens prigludę limfiniai mazgai. Esant sveikam tešmeniui jie sunkiai apčiuopiami. Tešmens šonuose, po oda, aiškiai matomos venos. Iš÷jusios iš tešmens audinių ir spenių jos palaipsniui jungiasi į didesnes ir sudaro dvi stambias poodines pieno venas, einančias papilve link galvos. Venų į÷jimo į pieno liauką vietos vadinamos pieno šulin÷liais. Kuo karv÷ pieningesn÷, tuo šulin÷liai gilesni ir platesni. Vadinasi, pieno venos stambios, tešmuo gerai aprūpinamas krauju, o karv÷ – pieninga (Stankūnien÷ irk t., 2008).
1.3 Karvių tešmens morfologinių rodiklių vertinimas
Tešmens dydį – vieną iš svarbiausių pieningos karv÷s požymių – charakterizuoja jo gylis ir apimtis. Pieninga karv÷ turi tur÷ti didelį, plačiu pagrindu prisitvirtinusi prie pilvo sienos tešmenį.
1.3.1 Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas
Atskaitos taškas: priekin÷s tešmens dalies prisitvirtinimas prie pilvo sienos. Šis vertinimas n÷ra patikimas.
1–3 Silpnai prisitvirtinęs ir nukaręs 4–6 Vidutiniškai prisitvirtinęs
7–9 Ypatingai tvirtas, prigludęs prie papilv÷s
Esant matomiems priekin÷s tešmens dalies prisitvirtinimo skirtumams iš skirtingų pusių, vertinama prasčiau atrodanti pus÷. Taip įvertinamas tik sveikas tešmuo.
(http://tar.tic.lt/Default.aspx?id=2&item=results&aktoid=C85B5367-CE53-45C8-83AA-83EC496361A6)
1 5 9 2 pav. Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas
1.3.2 Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis
Atskaitos taškas: vertinamas atstumas nuo apatin÷s vulvos dalies iki tešmens liaukinio audinio pradžios. Jis priklauso nuo gyvulio aukščio.
1–3 Labai žemas 4–6 Vidutinis 7–9 Aukštas
Matavimo skal÷: matuojamas tarpas tarp vulvos apačios ir kulkšnies sąnarių vidurio; vidurkis vertinamas 4 (29 cm); už tašką 2 cm.
1
5
9
3 pav. Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis
1.3.3 Tešmens raiščio tvirtumas
Atskaitos taškas: tešmens įsmaugimo gylis vertinamas ties tešmens dugno užpakaline dalimi.
1 Išgaubtas į grindis (+1 cm) 2 (+0,5 cm) 3 (+0 cm) 4 Nežymiai įgaubtas (-1 cm) 5 (-2 cm) 6 (-3 cm) 7 Giliai įsir÷žęs (-4 cm) 8 (-5 cm) 9 (-6 cm)
1 5 9 4 pav. Tešmens raiščio tvirtumas
1.3.4 Tešmens gylis
Atskaitos taškas: atstumas nuo žemiausios tešmens vietos grindų atžvilgiu, matuojant kulkšnies lygyje.
1 Žemiau kulkšnies 2 Kulkšnies lygyje 5 Vidurkis
9 Seklus
Matavimo skal÷: lygis = 2 (0 cm); už tašką 3 cm.
1 5 9
5 pav. Tešmens gylis
Vertinama pagal tešmens dugno lygį kulno sąnario atžvilgiu. Turi įtakos karv÷s aukštis ir produktyvumas (Juozaitien÷, Saikevičius, 2004).
1.3.5 Spenių morfologiniai rodikliai
Priekinių spenių išsid÷stymas:
Atskaitos taškas - vertinama priekinių spenių pad÷tis nuo tešmens ketvirčio centro.
1–3 Ketvirčio išor÷je 4–6 Ketvirčio viduryje 7–9 Ketvirčio viduje
1 5 9 6 pav. Priekinių spenių išsid÷stymas
Spenių išsid÷stymas vertinamas žvelgiant iš užpakalio pagal atstumą tarp priekinių spenių. Speniai gali būti išsid÷stę labai plačiai (tarpas tarp priekinių spenių daugiau kaip 20 cm), suglaustai (atstumas tarp užpakalinių spenių mažiau kaip 6 cm). Optimalus atstumas tarp priekinių spenių galų tur÷tų būti 15 – 18 cm, užpakalinių daugiau kaip 6 – 10 cm, tarp priekinių ir užpakalinių 8 – 12 cm. (http://www.lva.lt/mmc/files/karviu-melzimas.pdf Prieiga per internetą 2010)
Užpakalinių spenių išsid÷stymas:
Atskaitos taškas - vertinama užpakalinių spenių pad÷tis nuo ketvirčio centro.
1–2 Ketvirčio išor÷je 4–6 Ketvirčio viduryje 7–9 Ketvirčio viduje
1 5 9 7 pav. Užpakalinių spenių išsid÷stymas
Ožkos tešmens formai būdingi susiglaudę speniai. Karv÷s tešmuo yra prisitvirtinęs mažu pagrindu prie pilvo sienos, o ypač silpnai yra išsivystę priekiniai tešmens ketvirčiai, o užpakaliniai yra nukarę į žemę. Tarp priekinių ir galinių ketvirčių yra matomas ryškus skiriamasis griovelis, speniai yra stori (daugiau nei 3,2 cm skersmens) ir ilgi (ilgesni nei 9 cm).
Mechanizuotam melžimui tinka simetriškas karv÷s tešmuo, o nevienodai išsivystę tešmens ketvirčiai melžiami skirtingu laiku. Ant greitai išmelžtų spenių melžikliai perlaikomi ir spenius pažeidžia vakuumas. Netinka mechanizuotai melžti ir kietaspienes karves. Ilgai melžiant tokias karves, vakuumas sutrikdo spenio kraujotaką, pažeidžia spenio cisternos gleivinę. To pasekoje sustor÷ja spenio sienel÷, spenio cisternos talpa sumaž÷ja, sunkiai teka pienas. Melžimo laikas pailg÷ja. Tokios karv÷s dažniau serga mastitu ir anksčiau užtrūksta, nes tokiu karvių tešmenyje visada po melžimo lieka pieno.
Didelę reikšmę melžimui turi spenių forma, dydis, išsid÷stymas. Priekiniai speniai pas daugelį karvių yra nuo 1 iki 1,5 cm. ilgesni nei užpakaliniai.
Mechanizuotai melžti nereik÷tų daugiau kaip 3,2 cm diametro, ilgesnių nei 9 cm, trumpesnių nei 4 cm , ir plonesnių nei 1,8 cm diametro spenių. Tinkamiausi melžimui yra kai priekinių spenių ilgis yra 6 – 8 cm. Ant labai plonų ir trumpų spenių silpnai laikosi melžikliai, tokie speniai apsunkina melžimą ir užteršia pieną. Tačiau labai stori ir ilgi speniai neatitinka čiulpiklių matmenų, tod÷l melžimo metu yra suspaudžiamas spenio kanalas, melžiama l÷čiau ir dažnai neišmelžiamas pienas iki galo. (http://www.lva.lt/mmc/files/karviu-melzimas.pdf Prieiga prie internetą 2010)
1 lentel÷. Pirmaveršių ir suaugusių karvių priekinių spenių ilgio ir storio vertinimas taškais Pirmaverš÷s Taškai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Ilgis, cm <3,5 3,5 4,0 4,5 5,0 5,5 6,0 6,5 ≥7,0 Storis, cm 1,5 ir < 1,6–1,7 1,8-1,9 2,0-2,1 2,2-2,3 2,4-2,5 2,6-2,7 2,8-2,9 3,0 ir > Suaugusios Ilgis, cm < 4,0 4,0 4,5 5,0 5,5 6,0 6,5 7,0 ≥8,0 Storis. cm 1,8 ir < 1,9-2,0 2,1-2,2 2,3-2,4 2,5-2,6 2,7-2,8 2,9-3,0 3,1-3,2 3,3 ir >
Speniai gali būti cilindriniai, konuso, butelio, kriauš÷s, pieštuko, piltuv÷lio formos.
8 pav. Spenių formos
1 – cilindro; 2 – konuso; 3 – butelio; 4 – kriauš÷s; 5 – pieštuko; 6 – piltuv÷lio
Geriausi yra cilindro ar nežymios konuso formos speniai. Kriauš÷s arba butelio formos spenius karv÷s dažniausiai įgyja gyvenimo eigoje, veikiant įvairiems nepalankiems faktoriams. Kitos spenių formos yra paveldimos ir nesikeičia. Geriausi speniai cilindro formos, per daug nenukrypę į šonus ar į priekį.
Patogiausi melžti – vidutinio ilgumo speniai: pirmaveršių – 5,0 – 5,5 cm,
pirmaveršių – 2,4 – 2,5 cm, suaugusių karvių – 2,7 -2,8 cm.
Spenių ilgis yra vertinamas pagal priekinių spenių ilgį. Spenio ilgio reikalavimai skirtingi pirmaverš÷ms ir suaugusioms karv÷ms.(Stankūnien÷ ir kt., 2008)
2 lentel÷. Pirmaveršių spenių ilgis
Pirmaverš÷s
Taškai 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Ilgis,
cm < 3,5 3,5 4,0 4,5 5,0 5,5 6,0 6,5 ≥ 7,0
3 lentel÷. Spenių ilgis antraveršių ir suaugusių
Antraverš÷s ir suaugusios
Taškai 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Ilgis,
cm < 4,0 4,0 4,5 5,0 5,5 6,0 6,5 7,0 ≥ 8,0
Spenių storis, sprendžiama pagal priekinių spenių storį. Pirmaverš÷ms ir suaugusioms karv÷ms reikalavimai yra skirtingi (Juozaitien÷, Saikevičius, 2004).
4 lentel÷. Pirmaveršių spenių storis
Pirmaveršių Taškai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Storis, cm 1,5 ir < 1,6 – 1,7 1,8 – 1,9 2,0 – 2,1 2,2 – 2,3 2,4 – 2,5 2,6 – 2,7 2,8 – 2,9 3,0 ir >
5 lentel÷. Spenių storis antraveršių ir suaugusių Antraverš÷s ir suaugusios Taškai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 toris, cm 1,8 ir < 1,9 – 2,0 2,1 – 2,2 2,3 – 2,4 2,5 – 2,6 2,7 – 2,8 2,9 – 3,0 3,1 – 3,2 3,3 ir >
2. KARVIŲ PRODUKTYVUMO IR KARVIŲ SVEIKATINGUMO RYŠYS
2.1 Produktyvumas ir karvių sveikatingumas
Pagrindiniai veiksniai lemiantys karvių produktyvumą, yra paveldimumas, mityba ir sveikata. Didelis pieningumas nebūtinai atspindi gerą karv÷s sveikatą. Praktikoje dažnai pastebimas priešingas reiškinys: kuo produktyvesn÷ karv÷, tuo dažnesni medžiagų apykaitos ir reprodukcin÷s sistemos sutrikimai.
Pieno produkcija siejasi su karvių vislumu. Kol produktyvumas did÷ja (paprastai iki 60 laktacijos dienos), apvaisinti karvę gana sud÷tinga. Šiuo laikotarpiu piene vidutiniškai yra 4,5-4,7 proc. laktoz÷s. Manoma, kad šiuo laikotarpiu karv÷ms trūksta energijos, kad trūkstant energijos, susilpn÷ja hipofizio funkcija ir neišskiriamas liuteinizuojantis hormonas. Tik maž÷jant produktyvumui, laktoz÷s koncentracija piene padid÷ja iki 4,85 proc., tai rodo pakankamą apsirūpinimą energetin÷mis medžiagomis.
Karvių rujai įtakos turi ir prolaktinas. Intensyviau funkcionuojant pieno liaukai išsiskiria daugiau prolaktino ir taip slopinamas lytinis ciklas (karv÷ms šis mechanizmas n÷ra gerai išreikštas). Normalu, kad produktyvi karv÷ apsivaisina, pra÷jus 90-105 paros po atvedimo veršelio. ( tai yra, servis periodas ilgesnis negu mažiau produktyvių karvių).
Pieno kiekis tiesiogiai nesiejamas su sveikatingumu. Didesnio produktyvumo karvę sunkiau prižiūr÷ti, nes ji reiklesn÷ pašarams ir priežiūrai. Egzistuoja ir priešinga nuomon÷, kad did÷jant pieningumui keičiasi ir hormonų raida, kuri gali tur÷ti neigiamą įtaką reprodukciniai funkcijai.(Žilaitis, 2007)
2.2 Bandos dydžio įtaka karvių ligoms ir produktyvumui
Lietuvoje vyrauja smulkūs pieno ūkiai: daugiau kaip 90 proc. pieno gamintojų laiko 1–5 karves, t.y. per 80 proc. nuo viso karvių skaičiaus. Mažiausias somatinių ląstelių skaičius piene nustatomas nedideliuose ūkiuose, o didžiausias – stambiuose (100 – 200 karvių) bandose. Geriau individualiai prižiūrimų karvių pieno kokyb÷ paprastai būna geresn÷, jame mažiau somatinių ląstelių. Mažuose ūkiuose sud÷tinga taikyti masin÷s selekcijos priemones bandoms gerinti, diegti
Daugelio literatūros šaltinių duomenimis, karvių pieno produktyvumui, taip pat ir sveikatai didelę įtaką turi amžius bei laktacijos periodas. Vyresn÷s karv÷s greičiau suserga ir gerokai ilgiau sveiksta. Pirmaveršių karvių produktyvumas būna mažesnis. Pieningumas dažniausiai did÷ja iki šeštos laktacijos, o v÷liau pradeda maž÷ti. Su karv÷s amžiumi did÷ja ir karv÷s baltymingumas.
Pieno sud÷ties rodikliai gali atspind÷ti reprodukcinę gyvulio būklę. Didžiulis produktyvumas veikia reprodukcijos funkcijas. Jei nustatoma didesn÷ pieno proteinų koncentracija, tokių karvių trumpesnis laikas nuo veršiavimosi iki apsivaisinimo ir periodas po veršiavimosi iki kitos pirmaveršių rujos. Jei pirmaveršių pienas ypač baltimingas, periodas po veršiavimosi iki pirmos rujos taip pat būna trumpesnis. Jei per pirmąsias 4 savaites po veršiavimosi piene nustatoma daugiau riebalų, sumaž÷ja apsivaisinimo tikimyb÷ per pirmąjį s÷klinimą, jei pienas riebus daugiau kaip m÷nesį, greičiausiai užsitęsiąs periodas po atvedimo ( Žilaitis, 2007).
2.3 Ur÷jos kiekis piene
Daugelyje šalių, nustatomas ur÷jos kiekis piene. Ur÷ja yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Jo kiekis piene rodo azoto pusiausvyrą organizme, karvių „apsirūpinimą“ baltymingais ir energiniais pašarais.
Nustatytas ur÷jos kiekis piene padeda gyvulių augintojams veiksmingai panaudoti pašarus, nes per didelis sušertų pašarų kiekis didina pieno savikainą, o jų trūkstant, negaunama pakankamai produkcijos.
Suderinti racionus pagal baltymų ir angliavandenių santykį yra lengviau, kaip žinomas ur÷jos kiekis piene. Baltymų apykaita organizme normali, kai ur÷jos piene randama 15-30 mg%. Jei ur÷jos nustatoma mažiau nei 15 mg%, gali būti, kad karvių š÷rimo racione trūksta baltymingų pašarų. Padidinus jų kiekį, padaug÷s ne tik pieno, bet ir pager÷s jo baltymingumas. Be to, karv÷s mažiau sirgs medžiagų apykaitos ligomis. Ur÷jos kiekį lemia šie veiksniai: laktacijos periodas, sezonas, paros laikas, pieno m÷ginio pa÷mimo laikas, pieno riebumas, karvių veisl÷, amžius (Gaidžiūnien÷ irk t. 2007).
2.4 Laktoz÷s kiekis piene
Laktoz÷ yra pagrindin÷ pieno sudedamoji dalis. Laktoz÷s kiekis piene priklauso nuo karv÷s fiziologin÷s būkl÷s, jos individualių savybių ir per visą laktaciją yra gana pastovus. Natūraliame sveikų karvių piene randama 4,6-5,2 proc. laktoz÷s, kuri susidaro pieno liaukuose iš kraujo gliukoz÷s jai susijungus su fosforilo galaktoze. Pagal laktoz÷s kiekį piene galima spręsti apie karvių š÷rimą, sveikatingumą, pieno kokybę ir jo falsifikavimą. Laktoz÷s kiekis piene maž÷ja kai pašaruose trūksta maisto medžiagų, reikalingų pieno sintezei, kai yra netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis, kai karv÷s šeriamos prastos kokyb÷s silosu, šienainiu ir kitais pašarais, kuriuose yra daug sviesto ar kitų organinių rūgščių. Toks pienas netinka fermentinių sūrių ir kitų rūgščių pieno produktų gamybai, nes daug l÷čiau rūgsta.
Pieno riebalų ir baltymų kiekis, somatinių ląstelių skaičius, ur÷jos kiekis piene nustatomas iš to paties kontrolinio melžimo. Nustatyti pieno sud÷ties duomenys elektroniu paštu perduodami ŽŪIKVC ir rajonų gyvulių produktyvumo kontrol÷s vadovams (Gaidžiūnien÷ ir kt. 2007).
2.5 Tešmens sveikatingumo įvertinimas iš pieno
Žaliaviniam pienui keliami vis griežtesni reikalavimai.Kai kurie pieno kokyb÷s įvertinimo metodai yra nesud÷tingi ir juos galima atlikti namų sąlygomis. Vertinant pieną, būtina atsižvelgti į jų š÷rimą, bendrą karv÷s sveikatos būklę. Vienas iš pirminio žalio pieno vertinimo metodų yra pagrįstas pieno aktyviojo rūgštingumo (vandenilio jodų koncentracijos) nustatymu. Yra žinoma, kad laktacijos eigoje šis rodiklis mažai kinta. Teigiama, kad žalio pieno aktyvusis rūgštingumas yra 6,5-6,7 (Odegard et al., 2003). Didesnis kaip 6,7 pH gali būti mastito požymis. Pieno aktyviojo rūgštingumo vertinimu pagrįstas kai kurių komercinių pieno kokyb÷s nustatymo ekspres metodų veikimas.
Mastitu sergančių karvių piene kinta visų pieno sudedamųjų dalių santykis: padaug÷ja somatinių ląstelių, sumaž÷ja laktoz÷s (Hamann et al., 1997). Beveik nekinta pieno riebalų ir labai mažai kinta pieno baltymų koncentracija. Pieno baltymų koncentracija priklauso nuo kazeino ir nuo išrūgų baltymų santykio. Išrūgose yra albuminų, imunoglobulinų ir transferino – baltymų, kurių atsiranda uždegimo metu. Taigi sergančių mastitu karvių pieno baltymingumas gali padid÷ti (Beaudeau et al., 2002).
elektrolitų koncentracijos padid÷jimo pienas tampa laidesnis elektros srovei. Pagal E. Norberg tyrimus, sveikos karv÷s pieno laidumas yra apie 4-5mS/cm (Žilaitis, 2007).
Sveikų ir subklinikiniu mastitu sergančių karvių pieno savitas laidumas skiriasi 1,92 karto, o aktyvusis rūgštingumas skiriasi 1,03 karto. Pieno savitas laidumas yra patikimesnis uždegimo rodiklis negu aktyviojo rūgštingumo pokytis. Pieno savito laidumo pokytis fiksuojamas kai kurių melžimo sistemų įrangoje ir jis laikomas gana objektyviu karv÷s sveikatos vertinimo kriteriju. Pieno varža keičiasi nuo steroidų koncentracijos ir nuo kraujagyslių būkl÷s. Tod÷l rujojančios karv÷s ar kitokio streso veikiančios karv÷s pienas yra sūroko skonio.
Švariai pamelžto pieno aktyvusis rūgštingumas, laikant m÷ginius sandariuose induose, per 10 valandų kinta mažai. Sandariuose induose laikomo pieno aktyvusis rūgštingumas nepriklauso nuo laikymo temperatūros ir 10 valandų gali išlikti toks kaip ir pamelžto pieno m÷ginyje. Taigi žalio pieno rodikliai priklauso ne tik nuo karv÷s, bet ir nuo melžimo higienos. Vertinant tešmens sveikatą, būtina atsižvelgti į pieno sud÷tį, pieno elektrinį laidumą, somatinių ląstelių skaičių ir vandenilio jonų koncentraciją. Vienas iš min÷tų rodiklių negali būti laikomas karv÷s sveikatingumo vertinimo kriterijumi. Visi šie rodikliai gali būti orientaciniai, padedantys ūkininkui operatyviau reaguoti į gyvulio sveikatos ar laikymo bei melžimo technologijos pokyčius (Žilaitis, 2007).
2.6 Genetiniai faktoriai įtakojantys pieningumą ir pieno sud÷tį
Karv÷s pieningumas priklauso nuo jos genetinių galimybių ir aplinkos veiksnių. Karv÷s genetinį paj÷gumą lemia veisl÷ ir paveldimumas. Pieningumas ir pieno sud÷tis paveldimi iš t÷vo ir iš motinos pus÷s. Paveldimumo įtakai nustatyti taikomi paveldimumo koeficientai. Kuo didesnis paveldimumo koeficentas, tuo labiau tam tikras požymis priklauso nuo genetinių veiksnių ir mažiau turi įtakos aplinkos sąlygos. Požymiai kurių nustatytas didesnis paveldimumo koeficientas, greičiau pagerinami naudojant kryptingą atranką ir parenkant poras. Įvairių šalių atliktais moksliniais tyrimais nustatyta, kad pieningumo paveld÷jimo koeficientas yra nedidelis (0,19-0,44), o pieno riebumo ir baltimingumo – didesnis (0,50-0,70). Paveldimumo koeficientas n÷ra stabilus vienos ar kitos populiacijos parametras, nes priklauso nuo daugelio genetinių ir negenetinių veiksnių, jų tarpusavio sąveikos, populiacijos dydžio, selekcinio proceso intensyvumo. (Gaidžiūnien÷ ir kt. 2007) JAV ir Kanados Holšteinų fryzai naudojami daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje, beveik visų juodmargių ir kai kurių kitų galvijų veislių produktyvumui didinti. Suporavus įvairių veislių karves su Holšteinų Fryzų buliais, pirmos ir antros kartos mišrūn÷s būna gerokai pieningesn÷s už
motinas ir bendraamžes, tačiau pieno riebumas būna 0,15 – 0,20 proc. mažesnis ir ne toks baltymingas. Bandymo metu pasteb÷ta, kad pieningiausios mišrūn÷s buvo gautos stelbiamuoju kryžminimu, ir kuo mišrūnių kraujyje yra didesn÷ Holšteinų fryzų kraujo dalis, tuo jos yra pieningesn÷s ir gaunama daugiau pieno riebalų ir baltymų produkcijos. Tačiau mišrūnių pienas yra liesesnis ir mažesnio baltymingumo nei grynaveislių Lietuvos juodmargių. Pagal literatūros duomenis rinktin÷ms karv÷ms produktyviųjų veislių galvijai daro mažai įtakos, tai yra jų produktyvumas beveik nepakinta, lyginant sudaroma įtaka mažesnio produktyvumo karv÷ms.
K. Pauliukas, tirdamas Holšteinų veisl÷s kraujo dalies ir š÷rimo įtaką Lietuvos juodmargių karvių pieno produktyvumui, gavo duomenis, kurie rodo, kad Holšteinų veislę gerinti Lietuvos juodmarges karves efektyvu tik tuomet, kai jos yra pakankamai gerai šeriamos (gauna ne mažiau kaip po 5500 pašarinių vienetų). Jo gauti rezultatai rodo, kad taip šeriamų karvių pieningumas padid÷jo 16.3 – 18.7 %, tačiau pieno baltymingumas sumaž÷jo. Esant vidutin÷ms š÷rimo sąlygoms (kai 1 karvei per metus skiriama 4000 – 5000 pašarinių vienetų, mišrūnių produktyvumas padid÷ja, jei jos turi didesnę Holšteinų veisl÷s kraujo dalį, o esant blogesn÷ms š÷rimo sąlygoms, mišrūnių produktyvumas buvo mažesnis už grynaveislių Lietuvos juodmargių. Taigi Holšteinų genotipo bulių įtaka Lietuvos juodmargių produktyvumui daug priklauso nuo gyvulių auginimo, š÷rimo ir laikymo sąlygų bei bulių veislin÷s vert÷s. Sudarius optimalias laikymo ir š÷rimo sąlygas Lietuvos žalųjų ir Lietuvos juodmargių veislių galvijams, galima pasiekti gerų produktyvumo rezultatų, nenaudojant užsienio šalių veislių, nes Lietuvos veislių galvijai pasižymi aukštu genetiniu produktyvumo potencialu (Pauliukas, 1997).
Nei Lietuvos juodmargių, nei Lietuvos žalųjų veislių karvių produktyvumo neįmanoma padidinti s÷klinant arba kergiant nežinomos kilm÷s ir vert÷s buliais. Siekiant gauti gerus rezultatus, turi būti naudojami buliai gerintojai. Amerikiečių atlikti bandymai rodo, kad svarbu karvių veisimui naudoti patikrintus bulius bei karves, kadangi palikuonių produktyvumą lemia abiejų t÷vų paveldimosios savyb÷s. Tod÷l labai svarbu yra tikrinti,atrinkti ir naudoti selekcijai galvijus pagal visą kompleksą paveldimų savybių (Dunklee, 1994).
3. KARVIŲ SVEIKATOS BŪKLĘ ĮTAKOJANTYS FAKTORIAI
3.1 Š÷rimas ir laikymo sąlygos
Š÷rimas ir laikymas. Iš visų aplinkos veiksnių karvių pieningumą daugiausia lemia š÷rimas. Š÷rimo ir laikymo sąlygos lemia 50 – 60 % karvių produktyvumo lygio (Leatherland, 2006).
Pirmaveršių pieningumą lemia ne tik genetin÷s bulių savyb÷s, bet taip pat ir geras jų auginimas, š÷rimas ir rūpestinga priežiūra, tinkamas naudojimas ir produktyvumo ryškinimas. Blogas karvių š÷rimas ypač turi įtakos pirmąją ir antrąją savaitę po apsiveršiavimo. Karvių pieningumui įtakos turi ir pašarų dr÷gnumas (per dr÷gni ar per sausi pašarai sumažina pieningumą), š÷rimo dažnumas (Grant, 1993).
Visaverčiai, subalansuoti racionai, kuriuose yra pakankamas maisto ir mineralinių medžiagų kiekis, padeda gauti maksimalius karvių primilžius. Priešingu atveju karvių pieningumas gali sumaž÷ti 25 – 50 %. Per laktaciją su pienu karv÷ išskiria labai daug maisto medžiagų, tod÷l dažnai aukšto produktyvumo karv÷ms, ypač laktacijos pradžioje, pritrūksta su pašarais gaunamos energijos, jos pradeda naudoti savo kūno atsargas, o v÷liau sutrinka maisto medžiagų apykaita organizme (Stevenson, 1998).
Geromis sąlygomis laikomų karvių pieningumas būna didesnis. Amerikiečiai bandymo metu nustat÷, kad esant karvidžių apšvietimui 16 – 18 valandų per dieną, iš karv÷s primelžiama nuo 1.8 kg iki 2.2 kg daugiau pieno. (Jukna ir kt., 2004)
Karvių pieningumą veikia ir tvartų mikroklimatas, tai yra temperatūra, oro dr÷gnumas, kenksmingų dujų koncentracija. Tinkamu gyvulių laikymu ypač rūpinamasi užsienio šalyse. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstyb÷s (tame tarpe ir Lietuva) turi laikytis Europos konvencijos d÷l ūkin÷s paskirties gyvūnų apsaugos, ES tarybos direktyvų d÷l gyvulių apsaugos pervežant ir kitų (Mišeikien÷ ir kt., 2008). Tai padeda tinkamai rūpintis laikomais gyvuliais, bei gauti iš jų maksimalų produktyvumą.
3.2 Pirmojo apsiveršiavimo amžius
Daug įtakos karv÷s pieningumui turi telyčios apvaisinimo amžius, ypač jeigu ji buvo prastai šeriama ir prižiūrima. Per anksti aps÷klinus telyčią, jos pieningumas bus mažesnis ne tik per pirmąją laktaciją, bet mažiau pieno duos ir per kitas laktacijas, nes ankstyvas veršingumas stabdo tolesnį normalų jos vystymąsi. Gerai prižiūrimos ir šeriamos karv÷s organizmas pamažu atsistato, tačiau pieningumas dažniausiai mažai padid÷ja.
Per v÷lai s÷klinti telyčias taip pat neveiksminga, nes padid÷ja darbo ir l÷šų sąnaudos pirmaverš÷ms išauginti, dalis telyčių sunkiau apsiseklina, be to, iš karv÷s per visą jos produktyviojo amžiaus laikotarpį gaunama mažiau pieno ir veršelių. Galvivinkyst÷s specialistų teigimu, ekonomiškiausias pieninių veislinių karvių pirmojo apsiveršiavimo amžius yra 24-27 m÷nesiai (Gaidžiūnien÷ ir kt. 2007).
3.3 Stresai
Karvių pieningumui turi įtakos ir patiriami stresai. Jei karves prieš melžimą ar melžiant veikia neįprasti dirgikliai – triukšmas, traktorių burzgesys, pašaliniai žmon÷s ar kt.- pieno atidavimo refleksas sumaž÷ja ir jo primelžiama mažiau, dalis pieno lieka neišmelžta. Jeigu tai dažnai kartojasi, bendras karv÷s pieningumas maž÷ja, o d÷l didesnio tešmenyje susikaupusio pieno kiekio gali prasid÷ti mastitas.
Stresą karv÷s patiria ir tuo atveju, jeigu su jomis grubiai yra elgiamasi. Karv÷ms išsigandus, patyrus skausmo dirgiklį, antinksčių liauka išskiria hormoną adrenaliną, kuris neutralizuoja oksitocino veikimą, pieno atleidimas sumaž÷ja arba visiškai nutrūksta. Labai svarbu, kad pirmą kartą melžiama karv÷ patirtų kuo mažesnį stresą – kaip ji įpras būti melžiama po pirmojo apsiveršiavimo, taip reaguos į melžimo procesą iki pat amžiaus galo. Tod÷l norint tur÷ti produktyvią bandą, reikia stengtis, kad telyčios ar suaugusios karv÷s patirtų kuo mažiau stresų transportuojant, šeriant, melžiant, valant tvartus, gydant susirgus, prieš ir po apsiveršiavimo (N. Gaidžiūnien÷ ir kt. 2007).
3.4 Amžius
Karvių pieningumas priklauso ir nuo jų amžiaus. Pirmaverš÷s ir antraverš÷s būna mažiau pieningos nei tolesnių laktacijų karv÷s, kadangi būna dar ne visai išsivystęs tešmuo. Pirmaveršių pieningumas sudaro 85 – 87.5 % trečios ir tolesnių laktacijų karvių pieningumo. Daugiausia pieno primelžiama iš 4 – 6 laktacijų karvių. Nuo pirmosios iki maksimaliosios laktacijos karvių pieningumas padid÷ja 40 – 50 % (21). Laktacijos pradžioje karvių pieningumas did÷ja, o v÷liau pradeda maž÷ti ir maž÷ja iki užtrūkimo (Christensen, 1998).
Daugiausia pieno primelžiama iš 3-5 laktacijų karvių. Pieno produkcijos skirtumas tarp pirmųjų dviejų ir produktyviausios laktacijų priklauso ne tik nuo karv÷s paveldimųjų savybių, bet ir nuo jos auginimo ir aprūpinimo reikiamu maisto medžiagų kiekiu laktacijos metu.
Senstančių karvių (7-8 ir v÷lesnių laktacijų) pieningumas maž÷ja, nes l÷t÷ja medžiagų apykaita, mažiau funkcionuoja pieno liaukos. Tam tikrų laktacijų vidutinis pieno riebumo procentas, palyginti su pieningumu, mažiau keičiasi. Kai kurių specialistų nuomone, riebiausią pieną karv÷s duoda per pirmąsias laktacijas, o per v÷lesne (nuo 4 ir tolesnes) – pieno riebumas maž÷ja. Kiti specialistai teigia, kad karvių amžius didesn÷s įtakos karvių pieno riebumui neturi, daugiausia lemia veislių ypatumai (Gaidžiūnien÷ ir kt. 2007).
3.5 Veršiavimosi sezonas
Yra manoma, kad gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas įtakos neturi. Tačiau daugelyje ūkių n÷ra sudarytų vienodų min÷tų sąlygų ištisus metus, tod÷l veršiavimosi sezonas turi reikšm÷s pieningumui. Kitų autorių nuomone, karvių produktyvumo lygį 15 % lemia amžius ir apsiveršiavimo sezonas. Karv÷s, apsiveršiavusios žiemą ir rudenį, yra pieningesn÷s nei apsiveršiavusios kitu metų laiku, nes jų laktacijos antroji pus÷ sutampa su ganiavos sezonu, ir pieningumas gali būti didesnis 10 – 20 % (Kavol÷lis, 1998).
Stambiose, moderniose karvid÷se, kur š÷rimo ir laikymo sąlygos geros ir vienodos per visus sezonus, ekonomiškiausia, kai karv÷s veršiuojasi tolygiai per visus metus, nes tada darbuotojams vienodesnis darbo krūvis, tolygiai vyksta pieno gamyba (Gaidžiūnien÷ ir kt. 2007).
3.6 Užtrūkimo laikotarpis
Užtrūkimo laikas ir priežiūra užtrūkimo metu taip pat turi didel÷s reikšm÷s karvių pieningumui per būsimą laktaciją. Tiek per trumpas, tiek per ilgas užtrūkimo laikas mažina karvių pieningumą. D÷l šių priežasčių karvių pieningumas per būsimą laktaciją gali sumaž÷ti nuo 20 % iki 38 %. Literatūros duomenimis, taisyklingai masažuojant užtrūkusių karvių ir veršingų telyčių tešmenis, visi ketvirčiai vystosi tolygiai, po veršiavimosi primelžiama 7 – 20 % daugiau pieno. Rekomenduojamas karvių užtrūkimo laikotarpis – 50 – 60 dienų (Stankūnien÷, 1999).
Pieninių karvių užtrūkimo laikotarpis labai svarbus būsimai laktacijai. Per laktacija jos su pienu išskiria daug baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Karvių organizmas dirba įtemtai ir nusilpsta, ypač antroje veršingumo pus÷je, nes augančiam vaisiui reikia daugiau maisto medžiagų. Karvių pieningumas pradeda maž÷ti ypač nuo šešto m÷nesio.
Labai svarbu karves užtrūkinti laiku ir tinkamai šerti, kad organizme susikauptų pakankamai maisto medžiagų, reikalingų intensyviam laktacijos laikotarpiui (pirmus 3 m÷n.) ir normaliam embriono vystymuisi (Gaidžiūnien÷ ir kt. 2007).
3.7 Laikotarpis tarp apsiveršiavimų
Geriausiai sutvarkyta karvių bandos reprodukcija laikoma tada, kai karv÷ per 12 m÷nesių atveda veršelį. Lietuvoje vidutin÷ laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukm÷ yra 403 dienos (kai kuriose rajonuose 392-417d.). Karvių veršingumas vidutiniškai trunka 285 dienas. Tod÷l planuojant karvę melžti 305 dienas ir laikyti užtrūkusią 60 dienų, ją reik÷tų aps÷klinti po veršiavimosi pra÷jus 40-80 dienų.
Produktyvių karvių šis laikotarpis trunka ilgiau tai yra 80-90 dienų. Reikia įsid÷m÷ti, kad praleidus kelias rujas ir neaps÷klinus karv÷s, ji sunkiau apsivaisina ir galis likti bergždžia (Gaidžiūnien÷ ir kt. 2007).
3.8 Melžimas
Minesotos valstijos (JAV) mokslininkai nustat÷, kad 80 proc. bandų, kurių piene yra didelis somatinių ląstelių skaičius, netaiko rekomenduojamų melžimo procedūrų. Dažniausiai pasitaikanti problema – speniai prieš melžimą nusausinami nepakankamai švariai.
Svarbu, kad pieno gamintojai suvoktų, jog aukšto produktyvumo karv÷s turi:
• Mažesnį stimuliavimo iki melžimo poreikį palyginus su buvusiu prieš kelerius metus.
• Didesnius primilžius ir vidutinius pieno tek÷jimo greičius, tačiau ilgesnę melžimo trukmę d÷l padid÷jusio pieno kiekio.
• Dažnesnes spenių kanalų problemas, pavyzdžiui hiperkerozę. • Pieno liaukas, imlesnes infekcijai.
Rekomenduojamos procedūros, kurios naudojamos didelio produktyvumo melžiamų karvių stimuliavimui, yra šios:
• Pirmųjų čiurkšlių išmelžimas.
• Spenių antiseptinis paruošimas prieš melžimą. • Spenių nusausinimas.
• Melžikių užd÷jimas.
Kai kurie ūkiai šias procedūras naudoja kita tvarka: • Spenių antiseptinis paruošimas prieš melžimą. • Pirmųjų pieno čiurkšlių išmelžimas.
• Spenių nusausinimas.
• Melžiklių užd÷jimas. (Darbutas, 1999)
Pieningumas būna didesnis karves melžiant tris kartus per dieną nei melžiant du kartus per dieną. Karves melžiant tris kartus per dieną ir esant geram apšvietimui, karvių pieningumas gali padid÷ti iki 15 – 20 % (30). Kitų autorių nuomone, karves su gerai išsivysčiusiais tešmenimis, duodančias per parą po 10 – 15 kg ir daugiau pieno, užtenka melžti du kartus. Tokios karv÷s duoda ne mažiau pieno nei melžiant tris kartus. Karvių reakcija į melžimų skaičių priklauso nuo individualių savybių. Kad būtų mažesn÷s pieno gamybos darbo sąnaudos, daugelyje šalių karv÷s melžiamos du kartus (Jukna ir kt.1994).
3.9 Kiti veiksniai
Daug pieno galima gauti tik iš sveikų karvių, kadangi karvių produktyvumo lygį 25 % lemia karvių sveikata. Esant net mažiausioms karvių ligoms, pavyzdžiui, kojų, tešmens ir kitoms, karv÷s nepasieks produktyvumo maksimumo. D÷l tuberkulioz÷s karvių pieningumas gali sumaž÷ti 20 – 35 %, brucelioz÷s – 40 – 60 %. Rujos metu karvių pieningumas gali sumaž÷ti nuo 10 % iki 20%. Mocionas karvių pieno primilžius gali padidinti iki 10 %. (Jukna ir kt.1994).
Galima teigti, kad karvių produktyvumas priklauso nevien nuo paveld÷tų genetinių faktorių ar veisl÷s. Didelę įtaką turi daug kitų faktorių, vieni jų yra mažiau reikšmingi kiti daugiau, tačiau juos visus sud÷jus (š÷rimas, ligos, laikymo sąlygos, mocionas, stresai, seklinimas, veisl÷s gerinimas ir kt.), sudaro didžiąją karvių produktyvumo ir sveikatingumo dalį. Tad turime kreipti d÷mesį į šiuos faktorius kuriems karv÷s yra jautrios ir nuo kurių visumos priklauso, ar mes pasieksime maksimalų produktyvumo ir sveikatingumo ryšį.
4. SOMATINIŲ LĄSTELIŲ SKAIČIUS IR KARVIŲ PRODUKTYVUMAS
4.1 Somatin÷s ląstel÷s
Sąvoka „somatin÷s“ reiškia „iš kūno“, tod÷l galima teigti, kad somatin÷s ląstel÷s yra „kūno ląstel÷s“. Somatinių ląstelių skaičių daugiausiai sudaro baltieji kraujo kūneliai. Piene iš sveikos pieno liaukos yra įvairių somatinių ląstelių: 60% limfocitų, 25% neutrofilų arba polimorfonuklearinių neutrofilinių leukocitų 15%. Apie 99% visų infekuoto ketvirčio pieno somatinių ląstelių sudaro baltieji kraujo kūneliai, o likusį 1% - pieno sekrecijos ląstel÷s iš pieno liaukos audinių. Šių dviejų tipų ląstel÷s sudaro pieno somatinių ląstelių skaičius, kuris paprastai išreiškiamas ląstelių skaičiumi kubiniame centimetre arba mililitre.
Somatinių ląstelių skaičius yra plačiausiai naudojamas rodmuo tešmens uždegimo steb÷senai. Gali būti tiriamas pienas:
• Atskiro tešmens ketvirčio. • Atskiros karv÷s.
• Visos bandos. • Bandų grupių.
Somatin÷s ląstel÷s tešmenyje atlieka dvi funkcijas:
• Praryja ir sunaikina infekcinius mikroorganizmus, šis procesas vadinamas fagocitoze. • Padeda atkurti infekcijos ar traumos pažeistus pieno sekrecijos audinius. (Tušas,
Rutkauskas, 2011).
4.2 Laktacijos laikotarpis
Gerai žinoma, kad neužkr÷stų karvių pieno somatinių ląstelių skaičius yra: • Didelis veršiavimosi metu.
• Mažiausias, esant didžiausiam produktyvumui iki laktacijos vidurkio. • Didžiausias karvei užtrūkus.
Vieno tyrimo duomenimis, iš pieno mieginių, paimtų iš neinfekuoto ketvirčio laktacijos metu, nuo 35 iki 265 laktacijos dienos somatinių ląstelių skaičius išaugo 80 tūkst.cm3.
Ilg÷jant laktacijos trukmei, mažesniame pieno tūryje išlikęs tas pats somatinių ląstelių skaičius santykinai padid÷ja. Pavyzdžiui, jei karv÷s piene 40 kg pieno ankstyvosios laktacijos metu yra 1 mlrd. ląstelių, tai somatinių ląstelių skaičius bus 25 tūkst./cm3 pieno. Bet tais atvejais kai infekuotos karv÷s laktacijos pabaigoje pieno kiekis maž÷ja iki 10 kg ir toliau išlieka 1 mlrd. ląstelių, d÷l koncentracijos somatinių ląstelių skaičius išaugs iki 100 tūkst./cm3. V÷lyvuoju laktacijos
laikotarpiu somatinių ląstelių skaičius labiau padid÷s infekuotoms karv÷ms. (Tušas, Rutkauskas., 2011)
Somatinių ląstelių skaičius priklauso nuo sveikatos būkl÷s, laktacijos periodo, gyvulio amžiaus, veisl÷s, metų laiko, š÷rimo, laikymo sąlygų.
Pagal literatūros duomenis somatinių ląstelių skaičiui piene didelę įtaką turi karv÷s amžius ir laktacijos stadijos. Išvystytos pienininkyst÷s šalyse, norint gauti geros kokyb÷s pieną, ypatingas d÷mesys skiriamas karvių amžiui. D÷l intensyvios gyvulių eksploatacijos ir didelio pieno produktyvumo vyresn÷s karv÷s kečiamos jaunomis (Kenedy ir kt., 1982; Jukna ir kt., 1994).
Tyrimais buvo įrodyta ląstelių svarba gyvulio sveikatai, pieno kokybei bei jo perdirbamosioms savyb÷ms. Jei šių ląstelių yra per daug, pakinta pieno chemin÷ sud÷tis – sumaž÷ja kazeino, laktoz÷s, kalcio, magnio ir fosforo, d÷l to pieną sunkiau perdirbti, o pieno produktai yra blogesn÷s kokyb÷s. Tyrimais įrodyta, kad didelis somatinių ląstelių skaičius daro įtaką mažesnei sūrių išeigai (Juozaitien÷, 2004).
Sumaž÷jęs pieno primilžis yra vienas aiškiausių mastito simptomų. Ar produktyvumas labai sumaž÷s, priklauso nuo uždegimo laipsnio, kurį galima nustatyti pagal SLS piene. Jei SLS yra 100 tūkst./ml, pieno kiekis pradeda maž÷ti proporcingai SLS did÷jimui. Remiantis tyrimų rezultatais, karvių produktyvumas d÷l šios ligos iš vieno tešmens ketvirčio per dieną sumaž÷ja 25–35 proc., iš karv÷s per laktaciją – 10–15 proc., iš karvių bandos per laktaciją – 5–10 proc. (Japertien÷, 2006).
Mastitas turi įtakos ne tik pieno kiekiui, bet ir jo kokybei. Stipr÷jant uždegimui, chemin÷ pieno sud÷tis panaš÷ja į kraujo, nes sud÷tin÷s dalys iš kraujo apytakos filtruojamos į pieno liauką. Pagrindinių sudedamųjų dalių kiekis pieno sausosiose medžiagose sumaž÷ja nuo 5 iki 15 procentų.
Mastitu sergančių karvių piene riebalų sumaž÷ja apie 10 proc. Labai pasikeičia jų sud÷tis, padaug÷ja nesočiųjų, didel÷s molekulin÷s mas÷s riebalų rūgščių. Šie pokyčiai skatina lipolizę (riebalų skaidymą). D÷l to suprast÷ja pieno produktų kokyb÷.
baltymai skaidomi ne tik pačiame tešmenyje, pamelžtame piene, bet ir iš jo pagamintuose produktuose.
Did÷jant SLS piene, 10 proc. sumaž÷ja laktoz÷s. D÷l to sutrinka osmosin÷ pieno ir kraujo pusiausvyra. Kad ji būtų išlaikyta, natrio ir chlorido jonai patenka iš kraujo į pieną. Jų kiekis gali padid÷ti dešimtis kartų, lyginant su normaliu lygiu. Mastito suk÷l÷jai labiausiai veikia vandenyje tirpstančius vitaminus. Riboflavino ir askorbo rūgšties kiekis sumaž÷ja 10–50 proc. (Japertien÷, 2006).
5. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Magistro darbas atliktas 2010-2012 metais LSMU Veterinarijos Akademijos Gyvūnų veisimo katedroje, bei X ūkyje, Marijampol÷s rajone.
Pirmajame tyrimų etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, jos sisteminimas ir analiz÷.
Antrajame tyrimų etape buvo atrinktos Lietuvos juodmargių veisl÷s karv÷s, pagal išmatuotus jų tešmens morfologinius rodiklius nustatytas ryšys tarp tešmens išsivystymo bei sveikatingumo.
Tyrimams buvo naudojami:
• Pieno sud÷ties ir kokyb÷s duomenys iš Valstyb÷s įmon÷s „Pieno tyrimai”;
• Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys apie kontroliuojamų karvių produktyvumą.
Duomenys buvo išanalizuoti skaičiuokle EXEL. Statistiniai rodikliai apskaičiuoti panaudojant šios programos duomenų analiz÷s aprašomąją statistiką (Data Analysis) (Microsoft Office, 2007).
Buvo paskaičiuoti požymių aritmetinai vidurkiai (M), jų paklaidos (Se) bei įvairavimo koeficientai (Cv). Požymių tarpusavio ryšiai įvertinti pagal Pearsono koreliacijos koeficientus (r) ir jų statistinį reikšmingumą (p).
6. TIRIAMASIS DARBAS
Tyrimams atrinktos karv÷s pagal ur÷jos kiekį piene buvo suskirstytos į 3 grupes: pirma grup÷, kai ur÷jos kiekis piene iki 15 mg/proc., antra grup÷, kai ur÷jos kiekis piene nuo 15 iki 30 mg/proc., trečia grup÷, kai ur÷jos kiekis piene virš 30 mg/proc.
Lyginant karves pagal ur÷jos kiekį piene pasteb÷jau, kad vidurkis 47,5 cm. užpakalin÷s tešmens dalies aukščio yra didžiausias karvių kurių ur÷jos kiekis piene iki 15 mg/proc., nedaug 0,5cm. vidurkis nusileido karvių kurių ur÷jos kiekis piene yra virš 30 proc./mg, o karvių kurių ur÷jos kiekis piene yra nuo 15 iki 30 prc./mg,, vidurkis mažesnis 4, 54 cm.
6 lentel÷. Morfologiniai tešmens rodikliai, kai ur÷jos kiekis iki 15 mg/proc.
Rodikliai M±se Cv
Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis, cm 47,5 0,38 16,35
Tešmens plotis, cm 30,5 0,52 34,53
Tešmens atstumas iki žem÷s, cm 42 0,91 43,38
Atstumas tarp priekinių spenių, cm 17,5 0,20 23,09
Atstumas tarp užpakalinių spenių, cm 5,2 0,19 71,90 Atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių, cm 10,7 0,18 25,61 Atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių, cm 11,7 0,18 30,59
Spenių ilgis,cm 5,32 0,07 25,65
Spenių storis,cm 2,51 0,02 19,33
Lyginant tešmens plotį, plotis didžiausias yra karvių kurių ur÷jos kiekis iki 15proc/mg., 30,5 cm. Tešmens plotis mažai skir÷si karvių kurių ur÷jos kiekis nuo 15 iki 30 proc./mg ir virš 30 mg/proc., jų tarpusavio skirtumas tik 0,4cm., tačiau platesnį tešmenį turi karv÷s su virš 30 mg/proc., ur÷jos kiekiu piene.
Atkreipiant d÷mesį į tešmens atstumą iki žem÷s paaišk÷jo, jog didžiausias atstumas iki žem÷s yra pas karves kurių ur÷jos kiekis virš 30 proc./mg, tokių karvių tešmens atstumas iki žem÷s vidurkis siekia 50,5 cm. Mažesnį atstumą turi karv÷s kurių ur÷ja nuo 15 iki 30 mg/proc., atsumas – 52,92 cm. Mažiausias atstumas 42 cm. yra pas gyvulius kurių piene randama ur÷jos iki 15 mg/proc.
Iš pateiktų lentelių duomenų matyti, kad atstumas tarp priekinių spenių mažiausias karvių turinčios ur÷jos nuo 15 iki 30 mg/proc.. Panašus atstumas yra kurios turi virš 30 mg/proc. ur÷jos tik 0,29 cm didesnis. O kurios turi ur÷jos iki 15 proc./mg, tokių priekinių spenių atstumas vienas nuo kito yra didžiausias, net 17,5 cm.
7 lentel÷. Morfologiniai tešmens rodikliai, kai ur÷jos kiekis nuo 15 iki 30 mg/proc.
Rodikliai M±se Cv
Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis, cm 42,96 ± 0,09 13,41
Tešmens plotis, cm 26,96 ± 0,09 20,55
Tešmens atstumas iki žem÷s, cm 52,92 ± 0,11 13,31
Atstumas tarp priekinių spenių, cm 13,31 ± 0,07 32,47 Atstumas tarp užpakalinių spenių, cm 5,88 ± 0,05 59,73 Atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių, cm 10,10 ± 0,04 25,45 Atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių, cm 9,85 ± 0,04 25,99
Spenių ilgis,cm 5,06 ± 0,01 23,68
Spenių storis,cm 2,33 ± 0,04 13,00
Atstumas tarp užpakalinių spenių 5,88 cm. yra pas karves turinčias ur÷jos nuo 15 iki 30 mg/proc. Mažesnį atstumą 5,2 cm. turi karv÷s kurių ur÷jos kiekis yra iki 15 mg/proc. Dar mažesnį atstumą turi 4,44 cm. pas karves kurių ur÷jos kiekis virš 30 mg/proc.
Atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių didžiausias melžų karvių su didžiausiu ur÷jos kiekių 11,4 cm. Kitų karvių atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių kiriasi nežymiai tik 0,3 cm.
Kair÷s pus÷s atstumas tarp spenių išsid÷stęs analogiškai kaip ir dešin÷s pus÷s speniai. Didžiausias atstumas 13,6 cm. yra pas gyvuliu virš 30 ur÷jos, mažesnis pas karves su iki 15 mg/proc ur÷jos, 11,7 cm. O mažiausias 9,85 cm. pas karv÷s kurių ur÷jos kiekis nuo 15 iki 30 mg/proc. Ur÷jos (šlapalo) kiekis karvių piene daugiausia priklauso nuo mitybinių veiksnių ir gali suteikti vertingos informacijos apie karvių bandos mitybą, medžiagų apykaitos sutrikimus, karvių fiziologinę būklę. Daugelis tyr÷jų statistiškai patikimai įrod÷, kad pagal ur÷ją karvių piene galima spręsti apie baltymų ir energijos kiekį pašaruose. (Rodriguez et al., 1997; Collard et al., 2000; Purwin et al., 2005).
8 lentel÷. Morfologiniai tešmens rodikliai, kai ur÷jos kiekis virš 30 mg/proc.
Rodikliai M±se Cv
Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis, cm 47,00 ± 0,40 19,32
Tešmens plotis, cm 27,00 ± 0,24 20,55
Tešmens atstumas iki žem÷s, cm 50,50 ± 0,48 13,31
Atstumas tarp priekinių spenių, cm 13,60 ± 0,26 32,47 Atstumas tarp užpakalinių spenių, cm 4,44 ± 0,25 59,73 Atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių, cm 11,40 ± 0,19 25,45 Atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių, cm 13,60 ± 0,20 25,99
Spenių ilgis,cm 4,12 ± 0,34 23,68
Spenių storis,cm 2,41 ± 0,17 13,00
Ilgiausius spenius 5,32 cm. turi karv÷s kurių ur÷jos kiekis yra iki 15 mg/proc. Šiek tiek trumpesnius spenius 5,06 cm. turi karv÷s kurių ur÷jos kiekis sudaro nuo 15 iki 30 mg/proc, o trumpiausius turi karv÷s virš 30 mg/proc ur÷jos – 4,12cm.
Galima teigti, kad spenių ilgumui turi įtakos ur÷jos kiekis. Kuo speniai trumpesni tuo ur÷jos piene pas kerves daugiau ir atvirkščiai.
Storiausiai speniai pas karves kurių ur÷jos kiekis iki 15 – 2,51 cm. Plonesnius spenius turi gyvuliai su daugiausia ur÷jos, spenių storis siekia apie 2,41 cm. Ploniausius turi karv÷s kuriu ur÷jos kiekis nuo 15 iki 30 mg/proc., spenių storis vidutiniškai – 2,33 cm.
Ur÷ja sintetinama kepenyse iš amoniako, išsiskiria per inkstus, filtruojama per glomerulus ir kaip galutinis azoto apykaitos organizme produktas, priklauso nuo kepenų ir inkstų veiklos. Baltymų pertekliusracionuose neigiamai veikia karvių medžiagų apykaitą, apsivaisinimą, turi įtakos tešmens ir kitoms ligoms (Finco, 1997).
J. Carlsson su grupe tyr÷jų (1995), P. J. Jamrozik su kitais mokslininkais (2003) nustat÷, kad didesn÷ ur÷jos koncentracija buvo ganyklose ganomų karvių piene, o ne šeriamų karvid÷je. Tam įtakos tur÷jo didesnis lengvai virškinamų žalių baltymų ir energijos santykis žol÷je. Be to, d÷l didesn÷s pašaro įvairov÷s ganykliniu laikotarpiu ur÷jos koncentracijos svyravimo ribos yra didesn÷s vasarą nei žiemą (Guo et. al., 2004).
Lyginant 9 ir 10 lenteles, pagal somatinių ląstelių skaičių piene matyti, kad užpaklalin÷s tešmens dalies aukštis didesnis pas karves kurių piene vidutiniškai yra iki 200 tūkst/ml. 44,17 cm., karvių SLS virš 200 tūkst/ml. yra mažesnis 1,02 cm.
9 lentel÷. Morfologiniai tešmens rodikliai kai sls iki 200 tūkst.ml
Rodikliai M±se Cv
Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis, cm 44,17 ± 0,13 16,69
Tešmens plotis, cm 26,98 ± 0,94 18,43
Tešmens atstumas iki žem÷s, cm 51,73 ± 0,13 14,29
Atstumas tarp priekinių spenių, cm 13,32 ± 0,89 35,58 Atstumas tarp užpakalinių spenių, cm 5,42 ± 0,75 73,19 Atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių, cm 10,48 ± 0,52 26,40 Atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių, cm 10,35± 0,61 31,19
Spenių ilgis,cm 5,03 ± 0,24 25,33
Spenių storis,cm 2,36 ± 0,55 12,48
Lyginant tešmens plotį, matomas nedidelis skirtumas tik 0,61 cm. platesn÷ pieno liauka gyvulių kurių piene SLS yra virš 200 tūkst./ ml.
Tešmens atstumas iki žem÷s yra labai panašus,t.y. 0,17 cm. yra didesnis karvių kurių SLS piene virš 200 tūkst./ml.
Atstumas tarp priekinių spenių didesnis karvių kurių SLS piene virš 200 tūst./ml., 14,11 cm., o SLS iki 200 tūkst./ml atstumas tarp priekinių spenių – 13,32 cm.
Atstumas tarp užpakalinių spenių analogiškai didesnis karvių kurių piene SLS virš 200 tūkst./ml., tai yra 6 cm, iki 200 tūkst./ml SLS atstumas mažesnis 0,58 cm.
Mastitas sukelia didelį kiekį somatinių ląstelių gyvulio tešmenyje, nes tešmuo bando kovoti su mikrobiniais organizmais patekusiais į jį.
Mastitas (pieno liaukos uždegimas) skiriasi nuo kitų pieninių galvijų ligų, nes jį gali sukelti daugiau kaip 140 įvairių rūšių mikroorganizmų. Atskirais atvejais gali skirtis ligos intensyvumas nuo slapto mastito, be matomų pieno pokyčių iki ūmin÷s būkl÷s. Kadangi karv÷s aplinkoje išplitę
mikroorganizmai, neišvengiama, kad kai kurie patenka į tešmenį ir gali sukelti mastitą. Didžiausias d÷mesys turi būti skiriamas mastito kontrolei. Taip pat svarbu pripažinti, kad mastitas yra galutin÷
užkirsti kelią ir kontroliuoti mastitą. Norint įveikti šią sud÷tingą ligą, būtina įgyvendinti mastito kontrol÷s programą (Tušas, Rutkauskas. 2011).
10 lentel÷. Morfologiniai tešmens rodikliai sls virš 200 tūkst/ml
Rodikliai M±se Cv
Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis, cm 43,15 ± 0,10 11,23
Tešmens plotis, cm 27,59 ± 0,15 25,74
Tešmens atstumas iki žem÷s, cm 51,90 ± 0,22 20,65
Atstumas tarp priekinių spenių, cm 14,11 ± 0,91 30,39 Atstumas tarp užpakalinių spenių, cm 6,00 ± 0,72 56,62 Atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių, cm 10,02 ± 0,58 27,46 Atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių, cm 10,41 ± 0,60 27,39
Spenių ilgis,cm 4,93 ± 0,23 22,48
Spenių storis,cm 2,33 ± 0,77 15,57
Karvių kurių SLS iki 200 tūkst/ml atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių didesnis, siekia 10,48 cm., negu karvių SLS su virš 200 tūkst./ml kuris yra 10, 02 cm.
Atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių yra priešingas negu dešin÷s pus÷s, čia atstumas didesnis karvių kurių piene SLS yra virš 200 tūkst./ml. – 10,41 cm. Karvių su mažesniu SLS atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių siekia 10,35 cm.
Spenių ilgis yra didesnis pas melžiamas karves kurių SLS piene iki 200 tūkst.ml negu pas karves, kurių SLS virš 200 tūkst/ml, atstumas skiriasi 0,1 cm.
Storesnius spenius turi karv÷s kurių SLS piene yra mažesnis iki 200 tūkst/ml jų storis siekia 2,36 cm., o su didesniu SLS karvių speniai šiek tiek plonesni, jų vidurkis yra 2,33 cm.
Intensyvūs somatinių ląstelių kiekio piene ir jo ryšio su veisle ir pieno kokybiniais rodikliais tyrimai atliekami Skandinavijos šalyse. Somatinių ląstelių kiekis čia vertinamas kaip vienas iš pagrindinių mastitą nusakančių veiksnių (Philipson and Lindhe, 2000).
11 lentel÷. Pieno kiekio ir sud÷ties rodikliai , kai ur÷jos kiekis iki 15 mg/proc. Rodikliai M±se Cv Pieno kiekis kg 4553,25 ± 0,02 0,01 Baltymai proc 3,31 ± 0,00 0,00 Riebalai proc 4,07 ± 0,00 0,00 Laktoz÷ 4,75 ± 0,00 0,00 SLS 279,75 ± 0,25 18,34
Didžiausią pieno kiekį per laktaciją duoda karv÷s kurių ur÷jos kiekis pats didžiausias virš 30 mg/proc., per laktaciją iš tokios karv÷s vidutiniškai primelžiama 5921,60 kg pieno. Mažiausiai pieno primelžiama iš karvių kurių ur÷jos kiekis nuo 15 iki 30 mg/proc, vidutiniškai iš tokių karvių primelžiama apie 4393,33 kg pieno.
Pieno baltymingumas labai mažai skiriasi, netgi lyginant vidurkius pasteb÷ta, kad karvių kurių ur÷jos kiekis piene iki 15 mg/proc. ir nuo 15 iki 30 mg/proc. yra vienodas, 3,31 proc. O karvių kurių ur÷jos kiekis virš 30 mg/proc, mažiau baltymingas tik 0,02 proc. Galima teigti jog ur÷jos kiekis neturi įtakos pieno baltymingumui.
Nielsen ir kt (2000) įvertinę koreliaciją tarp somatinių ląstelių skaičiaus piene ir polinkio mastitams, nustat÷ 50–80% tarpusavio šių požymių priklausomybę. Palyginus dvi Švedijos veisles – Švedijoje veisiamus holšteinus ir vietinius Švedijos juodmargius – nustatyta, kad vietinių Švedijos juodmargių somatinių ląstelių skaičiaus piene priklausomyb÷ nuo veisl÷s yra 5% mažesn÷ nei Holšteinų veisl÷s (). H. C. F. Wick ir kt. tyr÷jai, 2003 m. atlikę Holšteinų ir Norvegijos fryzų melžiamų karvių pieno rodiklių palyginamąją analizę nustat÷, kad Holšteinų veisl÷s karvių piene somatinių ląstelių kiekis statistiškai patikimai (p<0,001) didesnis nei Norvegijos fryzų veisl÷s karvių piene. Z. Litvinczuk ir J. Krol (2002), palyginę somatinių ląstelių skaičių skirtingų veislių karvių piene, didžiausią jų kiekį (734,7 tūkst./ml) nustat÷ holšteinizuotų Lenkijos juodmargių (p<0,001), o mažiausią – Herefordo (206,5 tūkst./ml) veisl÷s.
12 lentel÷. Pieno kiekio ir sud÷ties rodikliai, kai ur÷jos kiekis nuo 15 iki 30 mg/proc. Rodikliai M±se Cv Pieno kiekis kg 4393,33 ± 0,15 22,35 Baltymai proc 3,31 ± 0,00 1,26 Riebalai proc 4,08 ± 0,00 4,17 Laktoz÷ proc 4,75 ± 0,00 1,71 SLS 207,65 ± 0,12 37,10
Riebiausias pienas pas karves kurių ur÷jos kiekis piene nuo 15 iki 30 mg/proc., riebumas siekia 4,08 proc. Minimaliai riebumas nusileidžia karvių kurių ur÷jos kiekis iki 15 mg/proc, riebumas yra 4,07 proc. O karvių kurių ur÷ja virš 30 mg/proc. pieno riebumas yra 3,94 proc.
Laktoz÷s kiekis yra labai panašus visų grupių karvių. Karvių grupių kurių ur÷jos kiekis iki 15 mg/proc. ir nuo 15 iki 30 mg/proc., laktoz÷s kiekis netgi vienodas 4,75 proc. Šiek tiek laktoz÷s yra daugiau pas karves kurios turi vriš 30 mg/proc. ur÷jos – 4,77 proc.
13 lentel÷. Pieno kiekio ir sud÷ties rodikliai, kai ur÷jos kiekis virš 30 mg/proc.
Rodikliai M±se Cv Pieno kiekis kg 5921,60 ± 0,11 44,46 Baltymai proc 3,29 ± 0,20 1,38 Riebalai proc 3,94 ± 0,12 7,34 Laktoz÷ proc 4,77 ± 0,12 0,60 SLS 179,00 ± 0,30 37,56
SLS praporcingai kinta su ur÷jos kiekiu, kuo daugiau ur÷jos yra piene tuo mažesnis SLS. Didžiausias SLS skaičius pas karves, kurios turi iki 15 mg/proc. ur÷jos, vidutiniškai SLS piene yra 279,75 tūkst/ml. Karv÷s kurios turi nuo 15 iki 30 mg/proc. ur÷jos jų pieną aptinkama apie 207,65 tūkst/ml. somatinių ląstelių. Mažiausiai somatinių ląstelių turi karv÷s kurių ur÷jos kiekis didžiausias, ju aptinkama apie 179 tūkst.ml vidutiniškai.
