SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIŲ Į TARPTAUTINIŲ SVEIKATOS STIPRINIMO STANDARTŲ DIEGIMĄ LIGONINĖJE ĮVERTINIMAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

Gražvydė Masiliūnienė

SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIŲ Į TARPTAUTINIŲ SVEIKATOS

STIPRINIMO STANDARTŲ DIEGIMĄ LIGONINĖJE

ĮVERTINIMAS

Mokslinė vadovė

habil.dr.profesorė Irena Misevičienė 2012 m. mėn. d.

SANTRAUKA

Visuomenės Sveikatos Vadyba

SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIŲ Į TARPTAUTINIŲ SVEIKATOS STIPRINIMO STANDARTŲ DIEGIMĄ LIGONINĖJE ĮVERTINIMAS

Gražvydė Masiliūnienė

Mokslinė vadovė habil.dr.profesorė Irena Misevičienė.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2012, 85 p.

Darbo tikslas - įvertinti slaugytojų požiūrius į tarptautinių sveikatos stiprinimo standartų diegimą ligoninėje.

Darbo uždaviniai: 1.Įvertinti slaugytojų požiūrį į tarptautinių sveikatos stiprinimo standartų diegimo galimybes ligoninėje. 2.Palyginti terapinio, chirurginio ir kitų profilių slaugytojų nuostatas į sveikatos stiprinimo standartų diegimą. 3.Nustatyti slaugytojų rizikos profilį susirgti lėtinėmis ligomis ir jo sąsajas su požiūriu į sveikatos stiprinimo veiklas.

Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas 2010 m. rugpjūčio mėnesį, taikant vienmomentę anoniminę anketinę apklausą Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių (SSL) asociacijos tinklo ligoninėse. Atsitiktinai atrinktos trys iš penkiolikos asociacijos skirtingų lygių (respublikinio, regiono bei rajono), turinčios skirtingą lovų skaičių ligoninės. Tyrimo imtį sudarė tyrimo dieną visi dirbę slaugytojai mažoje ir vidutinio dydžio ligoninėje, bei visos slaugytojos dirbančios kas trečiame atsitiktinai atrinktame didelės ligoninės skyriuje. Tyrimo metu buvo išdalinti 828 klausimynai, kuriuos sutiko užpildyti 739 slaugytojai, t.y. atsako dažnis sudarė – 89,2 proc. Mažoje ligoninėje išdalinta 114 klausimynų, gauta - 112 klausimynų, atsako dažnis – 98,2 proc. vidutinėje ligoninėje išdalinta 376 klausimynų, gauta – 348 klausimynų, atsako dažnis – 92,6 proc., didelėje ligoninėje išdalinta 338 klausimynų, gauta – 279 klausimynų, atsako dažnis – 82,5 proc. Statistinė duomenų analizė atlikta panaudojant programos SPSS 19 versiją. Kokybinių požymių palyginimui bei sąsajoms įvertinti taikytas Chi kvadrato metodas. Požymio dažniams tarp grupių palyginti taikytas tikimybių palyginimo testas (z testas). Pasirinktas reikšmingumo lygmuo p< 0,05.

Rezultatai. Beveik trečdalis slaugytojų mano, kad realu įgyvendinti I (valdymo politika - 28,5 proc.,), III (pacientui suteikta informacija ir intervencijos - 30,8 proc.), IV (sveikos darbo vietos stiprinimas - 33,7 proc.) ir V (tęstinumas ir bendradarbiavimas - 30,1 proc.) sveikatą stiprinančius (SS) standartus ir tik ketvirtadalis sutinka, kad realu įdiegti II SS standartą (paciento įvertinimas - 24,0 proc.). Pusė apklaustųjų neturėjo nuomonės apie SS standartų

įdiegimo realumą. Mažos ligoninės slaugytojai daugiau, nei didelės ar vidutinės, žino apie SS standartus ir dažniau teigiamai vertina jų įgyvendinimo galimybes. Daugiausia žino apie SS nuostatas terapinio profilio, mažiau – chirurginio ir kito profilio slaugytojai. Daugiau slaugytojų-administratorių, nei ne administratorių (slaugytojų nedirbančių administracinio darbo), žino SS standartų nuostatas ir teigiamai vertina jų diegimo galimybes. Slaugytojų požiūris į atskirų SS standartų diegimą nesiskyrė, nepriklausomai nuo to ar jos nurodė, kad serga ar neserga lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Reikšmingai daugiau slaugytojų neturinčių rizikos veiksnių, manė, kad galima įdiegti praktikoje II (valdymo politika) ir III (pacientui suteikta informacija ir intervencijos) SS standartus, nei slaugytojai kuriems buvo nustatyti rizikos veiksniai.

Išvados: Slaugytojos nėra labai pozityviai nusiteikusios apie penkių SS standartų diegimą praktikoje ir net pusė jų neturėjo nuomonės ar juos realu įgyvendinti praktikoje. Daugiausiai žinių apie SS standartus turėjo terapinio profilio, lyginat su chirurginio ir kitų profilių slaugytojais. Slaugytojų požiūriai į SS standartų diegimą nebuvo susiję su nustatomis nepriklausomai nuo to ar jos nurodė, kad serga ar neserga lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis ir pozityvesnės buvo slaugytojos neturinčios rizikos veiksnių, nei juos turinčios.

Raktiniai žodžiai: sveikatos stiprinimo standartai, slaugytojai, požiūriai, sveikatą stiprinančios ligoninės.

SUMMARY

Management of Public Health

THE EVALUATION OF THE NURSES‘ ATTITUDES TO THE

IMPLEMENTATION OF INTERNATIONAL HEALTH PROMOTION STANDARDS IN THE HOSPITAL

Masiliuniene Gražvydė

Research supervisor, professor Irena Misevičienė .

Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Kaunas; 2012, 85 p.

The aim: to assess the attitudes of nurses to the implementation of the international health promotion standards in the hospital.

The objectives: 1. To assess the attitudes of nurses to the implementation of the international health promotion standards in the hospital. 2. To compare the attitudes of the therapeutic, the surgical and other profiles of nurses to the implementation of health promotion standards. 3. To identify nurses the risk profile dor the development of chronic noncommunicable diseases among nurses and its correlation with the attitudes of nurses towards the health promotion activities.

Material and methods. The study was conducted in 2010 August using an anonymous questionnaire in the network of Lithuanian Health Promoting Hospitals association. Three different levels hospitals (republican, regional and district) with a different number of beds were randomly selected from the fifteen association hospitals. All nurses from small and medium-sized hospitals working on the day of study were involved and all the nurses who worked in the randomly selected departments (every third department) of large hospital. The questionnaire survey was used: 828 questionnaires were distributed, and 739 were returned back with 89.2% overall response rate. In a small hospital there were distributed 114 questionnaires, returned back 112 questionnaires with the response rate of 98.2%. In the medium-sized hospital there were distributed 376 questionnaires and were returned - 348 questionnaires with the response rate of 92.6%. In the large hospital there were distributed 338 questionnaires and 279 questionnaireswere returned with the response rate of 82.5%. Statistical analysis was performed using the SPSS package version 19. The comparison of the qualitative variables and their relationship were determined by applying the chi-square method. For the comparison of symptoms’ frequencies between the groups the probabilities comparison test (z test) was used. A value of p<0.05 was considered as statistically significant for all comparisons.

Results. Almost a third of nurses believe that it is realistic to implement I (management policy - 28.5%), III (patient’s obtained information and interventions - 30.8%), V (building a healthy workplace - 33.7%) and V (continuity and cooperation - 30.1%) HP standards and only a quarter agreed that it is realistic to implement the HP standard II (patient assessment - 24.0%). Half of the respondents have no opinion about the HP standards implementation in the reality. Nurses of small hospital are more inform about HP standards, than the nurses of large or medium- sized hospitals. The awareness of HP standards was higher among nurses-administrators than non nurses-administrators (nurses not involved in the administration), and they have more positive attitudes towards HP standards implementation in practice. The attitudes of nurses towards the implementation of each HP standard do not differ independtly the noncommumicable disease were or not detected amog them.

Conclusions.The nurses are not very positively inclined about the implementation of five HP standards and about half of them do not have any opinion about implementation of standards into practice. The highest awareness of HP standards was among nurses of therapeutic profile in comparison with nurses of surgical profile or other nurses. The attitudes of nurses towards the implementation of HP standards are not related with detected noncommunicable diseases among them, but significantly more nurses, who do not have risk factors, believe that it is possible to implement HP standard II and III into practice than the nurses who had risk factors.

PADĖKA

Noriu visiems nuoširdžiai padėkoti, kurie padėjo ruošiant šį magistro baigiamąjį darbą.

Nuoširdus ačiū

Mokslinei vadovei prof. habil. dr. Irenai Misevičienei už suteiktas žinias, patarimus, originalias idėjas, palaikymą ir nuoširdžias konsultacijas viso darbo metu. Klinikinių ligoninių vadovams ir administratorėms už bendradarbiavimą. Klinikinių ligoninių skyrių vyresniosioms slaugytojoms už supratimą ir bendradarbiavimą viso tyrimo metu.

TURINYS

SANTRUMPŲ PAAIŠKINIMAS... 9

PAGRINDINIŲ TERMINŲ IR SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI ... 10

1. ĮVADAS ... 14

1.2. Mokslinis naujumas, teorinė ir praktinė darbo reikšmė ... 15

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 16

3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 17

3.1. Sveikatos politika, jos raida ir sveikatos stiprinimas ... 17

3.2. Sveikatą stiprinančių ligoninių tinklo vaidmuo ir funkcijos ... 25

3.2.1. Sveikatą stiprinančių ligoinių veikla, tikslas ir uždaviniai... 27

3.2.2. Sveikatos stiprinimas praktikoje. ... 30

3.2.3. Sveikatą stiprinančių ligoninių naudingumo aspektai... 32

3.2.4. Sveikatą stiprinančių ligoninių veiklos standartai... 36

3.3. Medicinos darbuotojų sveikatos tyrimai ... 38

4. TYRIMO METODIKA... 42

4.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ... 42

4.2. Statistinė duomenų analizė... 45

5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 46

5.1. Slaugytojų požiūris į atskirų sveikatos stiprinimo standartų diegimo galimybes ligoninėje ... 46

5.1.1. Slaugytojų požiūris į sveikatos stiprinimo standartų diegimo galimybes skirtingo dydžio ir pavaldumo ligoninėse ... 49

5.2. Skirtingo darbo profilio slaugytojų požiūris į sveikatą stiprinančių standartų diegimo galimybes ... 50

5.2.1. Slaugytojų- administratorių ir kitų slaugytojų požiūrių į sveikatą stiprinančių standartų diegimo galimybes palyginimas ... 55

5.3. Slaugytojų požiūris į savo sveikatą ... 56

5.3.1. Slaugytojų sveikata jų pačių vertinimu ... 56

5.3.2. Slaugytojų požiūrių į sveikatos stiprinimo standartų diegimo galimybes palyginimas atsižvelgiant į jų sergamumą lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis ir rizikos veiksnių nustatymą... 63

IŠVADOS... 66

LITERATŪRA... 68 PUBLIKACIJOS MAGISTRO DARBO TEMA... 76 PRIEDAI ... 77

SANTRUMPŲ PAAIŠKINIMAS

EK Europos Komisija KMI Kūno masės indeksas

KMU Kauno medicinos unuversitetas

LSSLA Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių asocijacija n atvejų skaičius

P stebimasis reikšmingas lygmuo proc. procentai

PSO Pasaulio sveikatos organizacija PSP Pirminė sveikatos priežiūra SAM Sveikatos apsaugos ministerija SN standartinis nuokrypis

SS Sveikatos stiprinimo standartai SSL Sveikatą stiprinančios ligoninės

PAGRINDINIŲ TERMINŲ IR SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI

Sveikatos aplinka – visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių visuma [56]. Sveikatos stiprinimas - procesas, suteikiantis daugiau galimybių rūpintis savo

sveikata ir ją gerinti [42].

Sveikatą stiprinanti ligoninė - organizacija, kurios tikslas padidinti pacientų,

darbuotojų ir bendruomenės sveikatos pagerėjimą [88].

Visuomenės sveikata – gyventojų visapusė dvasinė, fizinė ir socialinė gerovė [56].

Visuomenės sveikatos priežiūra – organizacinių, teisinių, ekonominių,

techninių, socialinių bei medicinos priemonių, padedančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma [56].

Visuomenės sveikatai darantys įtaką veiksniai – žmogaus aplinkos biologinių,

cheminių, ekonominių, ergonominių, fizikinių, socialinių, psichologinių ir kitų veiksnių, darančių įtaką ir žmogaus, ir visuomenės sveikatai, visuma [56].

Visuomenės sveikatos rizikos veiksniai – natūralūs gamtos bei dirbtiniai

veiksniai, taip pat gyvenimo ir elgesio įpročiai, dėl kurių poveikio atsiranda rizika visų gyventojų ar atskirų jų grupių sveikatai [56].

Visuomenės sveikatos sauga – organizacinių, techninių, socialinių, ekonominių

ir teisinių priemonių, skirtų visuomenės ar atskirų jos grupių sveikatai apsaugoti nuo visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių kenksmingo poveikio arba šio poveikio rizikai kiek įmanoma sumažinti, visuma ir kt. [56].

LENTELĖS

3.2.1.1 lentelė Ligų profilaktikos, sveikatos mokymo ir sveikatos stiprinimo apibrėžimai

3.2.3.1 lentelė Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentai apie sveikatos stiprinimo strategijas

PAVEIKSLAI

3.2.2.1 paveikslas Teigiamų pacientų atsiliepimų (proc.) apie slaugytojų ir gydytojų bendravimą palyginimas

4.1.1 paveikslas Apklaustųjų slaugytojų pasiskirstymas skirtingo dydžio ligoninėse 4.1.2 paveikslas Slaugytojų pasiskirstymas pagal amžių

4.1.3 paveikslas Slaugytojų pasiskirstymas pagal pareigas 4.1.4 paveikslas Slaugytojų pasiskirstymas pagal darbo profilį

5.1.1 paveikslas Slaugytojų požiūris į atskirų sveikatos stiprinimo standartų diegimo galimybes ligoninėje

5.1.1.1 paveikslas Skirtingų ligoninių slaugytojų teigiamas požiūris į sveikatą stiprinančių standartų diegimo galimybes

5.2.1 paveikslas Skirtingo darbo profilio slaugytojų požiūris į I sveikatą stiprinančio standarto įgyvendinimo galimybes

5.2.2 paveikslas Skirtingo darbo profilio slaugytojų požiūris į II sveikatą stiprinančio standarto įdiegimo galimybes

5.2.3 paveikslas Skirtingo darbo profilio slaugytojų požiūris į III sveikatą stiprinančio standarto įdiegimo galimybes

5.2.4 paveikslas Skirtingo darbo profilio slaugytojų požiūris į IV sveikatą stiprinančio standarto įdiegimo galimybes

5.2.5 paveikslas Skirtingo darbo profilio slaugytojų požiūris į V sveikatą stiprinančio standarto įdiegimo galimybes

5.2.6 paveikslas Skirtingo darbo profilio slaugytojų manančių, kad galima įdiegti atskirus sveikatą stiprinančius standartus praktikoje dažnis

5.2.1.1 paveikslas Slaugytojų-administratorių ir ne administratorių manančių, kad galima įdiegti atskirus sveikatą stiprinančius standartus praktikoje dažnis

5.3.1.1 paveikslas Slaugytojų sveikata jų pačių vertinimu

5.3.1.2 paveikslas Skirtingų amžiaus grupių slaugytojų savo sveikatos vertinimas 5.3.1.3 paveikslas Slaugytojų rūkymo įpročiai

5.3.1.4 paveikslas Slaugytojų alkoholio vartojimo įpročiai 5.3.1.5 paveikslas Rizikos veiksnių paplitimas tarp slaugytojų

5.3.1.6 paveikslas Slaugytojų sveikatos vertinimo sąsajos su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis ir rizikos veiksniais

5.3.1.7 paveikslas Slaugytojų pasiskirstymas atsižvelgiant į ligas ir rizikos veiksnius atskirose amžiaus grupėse

5.3.2.1 paveikslas Sergančių ir nesergančių lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis slaugytojų teigiamas požiūris į sveikatą stiprinančių standartų diegimo galimybes

5.3.2.2 paveikslas Turinčių ir neturinčių rizikos veiksnių slaugytojų teigiamas požiūris į sveikatą stiprinančių standartų diegimo galimybes

1. ĮVADAS

1948 m. Pasaulio sveikatos organizacija savo konstitucijoje deklaravo, jog „Sveikata yra visapusiška individo ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas“. Šis apibrėžimas atspindi pasikeitusį sveikatos politikų požiūrį į ligų gydymo bei jų išvengimo būtinybės santykį. Šiuolaikinės visuomenės sveikatos mokslas įrodė, kad daugiau kaip pusę sveikatos problemų lemia mūsų gyvensenos būdas, penktadalį – mūsų paveldimumas, kitą penktadalį – aplinka ir tik dešimtadalį – medicinos pagalba [17].

Taigi gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė [54]. Šios vertybės išsaugojimui ir palaikymui kasmet skiriama vis daugiau materialinių ir intelektualių išteklių. Kartu didėja ir gyventojų, visuomenės poreikiai ir lūkesčiai, ypač siejami su kokybiška sveikatos priežiūra [55].

Sveikata vertinama kaip didžiausia asmeninė vertybė. Kiekvienas žmogus, vertindamas gyvenimo kokybę, pirmiausia pabrėžia savo sveikatos būklę. Tačiau sveikata yra ir visuomenės vertybė. Kuo sveikesnė visuomenė, tuo turtingesnė valstybė [42].

Didėjanti konkurencija tarp sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų skatina vadovus ir visą personalą gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Siekiant gerinti kokybę, būtinas nuolatinis teikiamų paslaugų įvertinimas. Kokybės įvertinimas turi daug privalumų: surenkami duomenys, padedantys sveikatos paslaugų teikėjams atkreipti dėmesį į tas darbo organizavimo sritis, kurias reikia tobulinti arba keisti. Duomenys apie paslaugų kokybę taip pat yra nekokybiškų paslaugų indikatorius. Remiantis šiais duomenimis, galima įvertinti pacientų interesus, poreikius bei trūkumus. Paciento nuomonė ne tik gali, bet ir privalo būti naudojama kaip priemonė medicinos įstaigos darbui vertinti [47].

2010 m. rugsėjo 24 d. XIV nacionalinėje Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių asociacijos konferencijoje buvo pristatytos rekomendacijos sveikatos stiprinimo veiklų vertinimui „Sveikatos stiprinimo strategijos įgyvendinimas ligoninėse: vadovas ir savęs vertinimo formos“ [68].

Siekiant įvertinti sveikatos priežiūros kokybę sveikatos stiprinimo aspektu ir

įvertinti slaugytojų požiūrius į tarptautinių sveikatos stiprinimo standartų diegimą ligoninėje, buvo suplanuotas šis tyrimas trijose Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių (SSL) asociacijos tinklo atrinktose, skirtingų miestų, skirtingų lygių (respublikinio, regiono bei rajono), bei skirtingų lovų skaičių turinčiose Lietuvos ligoninių.

1.2. Mokslinis naujumas, teorinė ir praktinė darbo reikšmė

Ligoninės sunaudoja 40-70 proc. nacionalinio sveikatos priežiūros biudžeto ir

įdarbina apie 1-3 proc. dirbančios populiacijos [63]. Ligoninių darbuotojai yra veikiami

įvairių fizinių, cheminių, biologinių ir psichologinių – socialinių rizikos veiksnių. Paradoksalu, bet ligoninių, kurių tikslas yra sugrąžinti sveikatą, personalas apie kenksmingus rizikos veiksnius žino nedaug, nors šios žinios glaudžiai susijusios su personalo sveikata, darbo našumu ir pacientų priežiūros kokybe [2]. Be to, ligoninės darbuotojas gali paveikti pacientų ir jų giminaičių elgesį, nes šie atidžiai įsiklauso į patarimus, susijusius su sveikata [72].

Dar stokojama informacijos, žinių, lėšų ir kokybės kontrolės stebėsenos sistemos, taikant sveikatos stiprinimo standartus ligoninėje [67].

Šiame darbe pristatomas pirmą kartą Lietuvoje atliktas bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių skirtingo pavaldumo ir dydžio ligoninėse t.y. respublikinėje (didelėje > 1000 lovų), regioninėje (vidutinėje 500-1000 lovų), bei rajoninėje (mažoje <500 lovų), pasirengimas įdiegti pažangias sveikatos stiprinimo strategijas kasdienėje praktikoje, bei jų rizikos profilį susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis.

Atlikta tyrimo analizė ir gautos pagrįstos išvados taps mokslu pagrįstu pagrindu keisti ligoninių darbo organizavimo aspektus ir numatyti prevencijų kryptį, naudinga ligoninės administracijai, darbuotojams, nes tai leidžia įvertinti teikiamų paslaugų kokybės lygį įstaigoje, galimybes tobulinti darbo organizavimą, gerinti darbo sąlygas.

Mokslinio tiriamojo darbo rezultatai paskelbti konferencijose bei moksliniuose recenzuojamuose Lietuvos leidiniuose.

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti slaugytojų požiūrius į tarptautinių sveikatos stiprinimo standartų diegimą ligoninėje.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti slaugytojų požiūrį į tarptautinių sveikatos stiprinimo standartų diegimo galimybes ligoninėje.

2. Palyginti terapinio, chirurginio ir kitų profilių slaugytojų nuostatas į sveikatos stiprinimo standartų diegimą.

3. Nustatyti slaugytojų rizikos profilį susirgti lėtinėmis ligomis ir jo sąsajas su požiūriu į sveikatos stiprinimo veiklas.

3. LITERATŪROS APŽVALGA

3.1. Sveikatos politika, jos raida ir sveikatos stiprinimas

„Sveikata yra didžiausias turtas“ (Vergilijus 70-19 pr. Kr.)

Visuomenės sveikatos vertybės ir principai yra sveikatos politikos pagrindas, kuris per institucinę ir teisinę sveikatos priežiūros valdymo struktūrą gali užtikrinti medicinos ir sveikatos priežiūros tikslų įgyvendinimą [40].

Gyventojų teisę į sveikatą ir tinkamą jos priežiūrą yra akcentuojama nacionaliniu bei tarptautiniu lygiu priimtuose dokumentuose.

1978 m. Almatoje PSO surengta konferencija skirta pirmajai ir svarbiausiai sveikatos sistemos grandžiai, su kuria dažniausiai susiduria pacientai - Almatos deklaracija, kurioje pateikiami keturi pagrindiniai pirminės sveikatos priežiūros (PSP) strategijos elementai [104]: perorientuoti sveikatos paslaugų teikimą, taip, kad PSP taptų sveikatos sistemos pagrindu, o antrinė ir tretinė sveikatos priežiūra ją tik papildytų; gyvensenos ir aplinkos veiksnių įtakos sveikatai įvertinimas bei sektorių bendradarbiavimas turėtų tapti sveikatos politika; padidinti bendruomenės ir individo atsakomybę už savo sveikatą ir sprendimus dėl sveikatos apsaugos; veiksmingai naudoti išteklius ir daugiau jų skirti PSP stacionarinei grandžiai.

Tai iš principo buvo naujas supratimas apie PSP funkcijas, kurios įtraukė ne tik ligų gydymą, bet ir rūpestį visuomenės sveikata plačiąja prasme pabrėžiant integruotos veiklos – medicininės, visuomenės sveikatos bei socialinės priežiūros – svarbą ir būtiną jų bendradarbiavimą [42].

Daugelis Europos šalių pradėjo pertvarkyti PSP remdamasi šia chartija bei nauju modernios visuomenės sveikatos sąjudžiu, kurio pagrindas 1986 m. buvo Otavos chartija dėl sveikatos ugdymo ir propagandos. Priėmus šiuos principus pradėta formuoti naują sveikatos sampratą, turinčią keisti sveikatos apsaugos specialistų požiūrį į ją [42].

Otavos chartija - 1986 m. Otavos Sveikatos stiprinimo konferencijoje, priimti sveikatos stiprinimo principai, kurie vadinami „Otavos chartija“ [107]. Šiame dokumente pabrėžiama - sukurti visuomenės politiką, padedančią stiprinti sveikatą, sukurti aplinką, padedančią gerinti sveikatą, įtraukti į sveikatos stiprinimą bendruomenę, tobulinti individualias sveikatos žinias bei įgūdžius, periorientuoti sveikatos priežiūros tarnybas [42].

Šie principai, iškelti Otavos chartijoje, rodo, kad sveikatos stiprinimo veiklos sritis labai plati ir ją kartais sunku sukonkretinti [47].

Konferencijoje priimtas apibrėžimas teigia: Sveikatos stiprinimas yra procesas, suteikiantis žmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją stiprinti [42].

Būtent sveikatos stiprinimo idėja, kaip bendroji koncepcija, ir buvo pasiūlyta Otavos konferencijoje [42].

Liublijanos chartija - 1996 m. birželio 16 d. Liublijanos chartija priimta Slovėnijoje. Tai chartija apie sveikatos reformas Europoje. Jos būtinumą padiktavo Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių reikalavimas PSO ieškoti naujų mokslinių reformų vykdymo

įrodymų pereinant į rinkos ekonomikos sąlygas. Todėl PSO mokslininkai ir praktikai suformulavo pagrindinius principus ir juos rekomendavo naudoti šalių vyriausybėms planuojant bei vykdant sveikatos reformas. Chartijoje išvardinti svarbiausi sveikatos reformų proceso elementai: struktūriniai pertvarkymai, o ne paprasti evoliuciniai pokyčiai, nauji sveikatos politikos tikslai pertvarkant institucijas. Tai ne atsitiktiniai pokyčiai ar vienkartinė „iš viršaus į apačią“ nukreipta politika, o dėsninga, patikima ir ilgalaikė pertvarka [42].

Džakartos deklaracija - 1997 m. Džakartoje vykusioje ketvirtoje tarptautinėje sveikatos stiprinimo konferencijoje priimta deklaracija, kuri laikoma XXI a. Sveikatos stiprinimo vizija [91]. Džakartos konferencijoje numatyti šie XXI a. Sveikatos stiprinimo veiklos prioritetai [42]: stiprinti socialinę atsakomybę už sveikatą, didinti investicijas į sveikatos stiprinimą, plėsti bendradarbiavimą sveikatos stiprinimi srityje, didinti bendruomenės ir individo galimybes, garantuoti sveikatos stiprinimo infrastruktūrą.

Sveikata visiems XXI amžiuje - tai Pasaulinė sveikatos deklaracija, priimta 1998 m. gegužės mėn. 51-ojoje Pasaulio sveikatos asamblėjoje [85]. Pasaulio sveikatos organizacijos narės dar kartą patvirtino savo įsipareigojimus išdėstytus PSO konstitucijoje, kad siekis būti kuo geresnės sveikatos – viena iš pagrindinių kiekvieno žmogaus teisių. Todėl ir toliau skatinama gerbti ir vertinti kiekvieną žmogų, turintį lygias teises bei pareigas ir besidalijantį atsakomybę už visuomenės sveikatą [42].

Europos Komisijos 2000 m. priimtos Naujos visuomenės sveikatos strategijos 48 paragrafe nurodyta: „Pagrindinis akcentas turėtų būti gerai sveikatos priežiūros praktikai, t.y. pastarojo meto geriausiems įrodymams apie skirtingų požiūrių į sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją, diagnostiką ir gydymą, sveikatos priežiūros saugumą, našumą, veiksmingumą ir ekonominį efektyvumą. Šio darbo tikslas – stiprinti ir suvienyti šalių narių veiklą įrodymais pagrįstos medicinos, kokybės užtikrinimo ir gerinimo, intervencijų

tinkamumo ir sveikatos technologijų vertinimo srityje. Bus remiamas ir įformintas darbo šioje srityje koordinavimas, kad būtų sukaupta šalių narių centrų patirtis, renkant ir dalijantis informacija, skatinant tarptautinius tyrimus ir gerinant rezultatų skleidimą“ [22].

2002 m. Europos Sąjungos sveikatos programoje 2003-2008 m. buvo numatyti trys srateginiai prioritetai: sveikatos informacija, sveikatą lemiantys veiksniai, atsakas į grėsmes [42].

Bankoko chartija - 2005 m. Bankoko chartija apibūdina valstybių veiksmus ir

įsipareigojimus ugdyti sveikatą pasaulyje. Siekiama sveikesnio pasaulio ir stiprių politinių veiksmų, plataus dalyvavimo, palaikymo bei propagavimo. Numatytos keturios sveikatos gerinimo strategijos [89]: sveikatos ugdymą pripažinti sistemos tobulinimo pagrindu; sveikatos ugdymą pripažinti esmine visos vyriausybės atsakomybe; sveikatos ugdymą pripažinti esminiu visuomenės ir bendruomenės akcentu; sveikatos ugdymą pripažinti gera kolektyvine praktika.

2007 m. spalio 23 d. Briuselyje Europos bendrijų komisija patvirtino naująją Europos sveikatos strategiją „Kartu sveikatos labui – strateginis požiūris Europai 2008-2013 m. “Baltoji knyga“, kuria apibrėžiama ES sveikatos politikos strategija iki 2013 m. [6]. Šioje knygoje siūlomi keturi pagrindiniai strategijos principai: bendromis sveikatos vertybėmis pagrįsta strategija; sveikata yra didžiausias turtas; sveikatos aspektai visose politikos srityse ir ES įtakos sprendžiant sveikatos problemas pasauliniu mastu stiprinimas [6].

Kodėl Europa parengė naują sveikatos politikos dokumentą?

Europos ekspertai atkreipė dėmesį į kelis grėsmingus iššūkius sveikatos sistemai. Pirmiausia – demografiniai pokyčiai ir gyventojų senėjimas, dėl ko daugėja lėtinių ligų, didėja krūvis sveikatos priežiūros įstaigoms [103]. Todėl siekiant remti sveiką senėjimą nepakanka stiprinti sveikatą visą gyvenimą, pradedant nuo vaikystės, bet būtina kovoti su sveikatos netolygumais, kuriuos lemia socialiniai, ekonominiai ir aplinkos veiksniai. Pastarieji veiksniai yra glaudžiai susiję su Europos Komisijos (EK) visuotiniu strateginiu Europos Bendrijos uždaviniu – solidarumu. Antra – pandemijos, fiziniai ir biologiniai incidentai bei bioterorizmas, sudarantys didžiules grėsmes sveikatai. Klimato pokyčiai dažnai tampa naujų infekcinių ligų priežastimi. Todėl visos Europos Bendrijos vaidmuo – koordinuoti veiksmus ir staigiai reaguoti į grėsmes sveikatai bei padėti mažiau išsivysčiusioms šalims spręsti problemas. Tai susiję su kitu EK strateginiu uždaviniu – saugumu. Trečia – naujų technologijų plėtra sveikatos priežiūros srityje, nulėmusi didžiulę jos evoliuciją ir pakeitusi ligų perspėjimą, profilaktiką ir gydymą. Tai naujų informacinių technologijų diegimas, genomika, biotechnologijos ir nanotechnologijos. Visa tai susiję su dar vienu EK uždaviniu –

suklestėjimu, užtikrinančiu Europai konkurencingą ir tvarią ateitį. Po ilgų diskusijų Europos ekspertai nusprendė, kad spręsti iškilusius iššūkius sveikatai racionalu integruojant sveikatos klausimus į visas EK politikas, siekiant sumažinti sveikatos netolygumus ir užimant svarbią poziciją, sprendžiant sveikatos problemas globaliai, akcentuojant sveikatos stiprinimą ir gerinant sveikatos informaciją [65].

2008 m. birželio 27 d. Europos lygmeniu Taline, sveikatos ministrų konferencijos metu buvo priimta Talino chartija, kurios tikslas – įpareigoti ES šalis gerinti žmonių sveikatą, stiprinant sveikatos sistemas [93].

2009 m. spalio 12-30 d. Kenijoje Nairobi mieste 7-oje tarptautinėje Sveikatos stiprinimo konferencijoje priimtas vyriausybėms ir partneriams kvietimas veikti KARTU. Numatytos 3 įgyvendinimo strategijos [108]: panaudoti sveikatos stiprinimo (SS) potencialą; veikti taip, kad SS būtų integruotas į politikos ir plėtros darbotvarkę; sukurti efektyvius ir tvarius SS įgyvendinimo mechanizmus. (I.Misevičienė, paskaitų konspektas LSMU, 2012 m.)

Lietuvos nacionalinės sveikatos politikos formavimas prasidėjo, kai VI Lietuvos gydytojų sąjungos (toliau LGS) atkuriamasis suvažiavimas priėmė rezoliucijas ir medicinos visuomenę įpareigojo parengti naują Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją. Po išsamių diskusijų VII LGS suvažiavimas priėmė Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, kurią 1991 m. spalio 30 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Atkuriamasis Seimas, ir ji tapo pagrindiniu dokumentu, atspindinčiu Lietuvos sveikatos sistemos ateitį [57].

Koncepcijoje numatyti Lietuvos žmonių sveikatos tausojimo bei stiprinimo, ligų profilaktikos, pirminės sveikatos priežiūros plėtros bendroje sveikatos priežiūros sistemoje, sveikatos priežiūros specialistų rengimo pertvarkos pagal Europos Sąjungos standartus, brangios specializuotos medicinos pagalbos koncentravimo universitetiniuose centruose prioritetai Lietuvą įtraukia į pažangiai mąstančių apie sveikatos priežiūrą ir ją plėtojančių Europos šalių gretas. Pasaulio Sveikatos Organizacija (toliau PSO), aktyviai talkinanti Lietuvai formuojant sveikatos politiką, dažnai mini ją sektinu pavyzdžiu kitoms Rytų Europos šalims ne todėl, kad Lietuvos sveikatos sistema funkcionuoja racionaliai ir efektyviai (visi žinome, jog kol kas taip nėra), bet todėl, kad įgyvendinant Nacionalinę sveikatos koncepciją, sveikatos sistemos raida, besiremianti rimtu moksliniu pagrindu bei tarptautine patirtimi ir orientuota į ateitį, šiuo sunkiu ieškojimų periodu nepradedama nuo niekuo nepagrįsto griovimo [57].

Neatsitiktinai Pirmoji nacionalinė sveikatos politikos formavimo konferencija,

įvykusi 1993 m. kovo 30-31 d. ir sukvietusi tartis politikus, profesinių ir visuomeninių organizacijų atstovus, medicinos bei kitų profesijų specialistus, galinčius daryti įtaką

sveikatos sistemos reformai, dar kartą patvirtino pagrindines Lietuvos sveikatos sistemos raidos kryptis. Ir Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, ir Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos rezoliucijoje yra aiškiai suformuluota būtinybė parengti ir įgyvendinti Lietuvos sveikatos programą [57].

1993 m. įvykusiai Nacionalinei sveikatos politikos konferencijai buvo parengtas dokumentas, kuriame pakankamai konceptualiai ir detaliai apžvelgta Lietuvos gyventojų sveikatos būklė iki 1990 metų. Šiame dokumente pateikti 1991-1993 m. Lietuvos sveikatos duomenys ir, remiantis PSO suformuotais sveikatos tikslais, kuriami Lietuvos sveikatos programos pradmenys atsižvelgiant į prioritetines šalies sveikatos problemas. Specialistų grupė, rengusi šią programą, nutarė Lietuvos gyventojų sveikatos būklės detalesnę analizę teikti kas penkeri metai, tuo įsipareigodama reguliariai rengti tokio pobūdžio analitines publikacijas [57].

Rengiant šią programą ir nustatant prioritetus, svarbus vaidmuo teko 1993 m.

įkurtam Sveikatos apsaugos reformų biurui. Kuriant Lietuvos sveikatos sistemos teisinius pagrindus, didelės reikšmės turėjo 1994 m. liepos 19 d. priimtas Sveikatos sistemos įstatymas. 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas, pripažindamas, kad gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, sveikata - tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų užimtumas ir jų pakankamos pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos priežiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą, asmens pastangos būti sveikam gali būti skatinamos tik gyvenamam laikui ir žmogaus orumui priimtinomis socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis, kuo geresnė visuomenės sveikata yra būtina Lietuvos valstybės saugumo ir klestėjimo bei atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo prielaida; atsižvelgdamas į Pasaulio sveikatos organizacijos priimtą sveikatos strategiją “Sveikata visiems”, Otavos sveikatos stiprinimo chartijos [107] ir Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos nuostatas, siekdamas užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę turėti kuo geresnę sveikatą, taip pat teisę turėti sveiką aplinką, priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija [53], priima Sveikatos sistemos įstatymą [54].

1995 m. Seimo surengtoje diskusijoje buvo dar kartą akcentuota būtinybė parengti Lietuvos sveikatos programą ir šiuo klausimu priimta Seimo rezoliucija “Dėl nacionalinės sveikatos politikos įgyvendinimo”. 1996 m. birželio mėn. Lietuvos sveikatos

programą aprobavo Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija, 1996 m. spalio mėn. jai pritarė Vyriausybė. 1997 m. balandžio mėn. įvykusioje II Nacionalinėje sveikatos politikos konferencijoje ši programa aptarta dalyvaujant PSO bei kitiems Europos šalių ekspertams, po to ji pateikta svarstyti Seimui [57]. Tai buvo pirmas programinis dokumentas, kuriame numatyti sveikatos prioritetai ir siekiniai dešimties metų periodui (t.y. šalies sveikatos politikos tikslai iki 2010 m).

1998 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtina nutarimą „Dėl Lietuvos Sveikatos programos patvirtinimo“ [20]. 1998 m. priėmus Lietuvos sveikatos programą sveikatos politiką imta kurti ir įgyvendinti nuosekliau. Nacionaliniu mastu buvo parengta ir patvirtinta 14 visuomenės sveikatos programų, kurių tikslas – išvengti, apsaugoti ir pagydyti gyventojus nuo įvairių ligų [42].

Labai svarbu pažymėti - 1998 m. KMU atsiranda Visuomenės sveikatos vadybos programa.

2002 m. gegužės 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Visuomenės sveikatos įstatymas, kuris apibrėžia visuomenės sveikatos priežiūrą, šios priežiūros sistemos struktūrą ir valstybinį reguliavimą, nustato visuomenės sveikatos stiprinimo, ligų ir traumų profilaktikos, visuomenės sveikatos saugos ir kontrolės pagrindus, fizinių asmenų teisės verstis visuomenės sveikatos priežiūra įgijimo ir jų profesinio tobulinimo pagrindus, juridinių ir fizinių asmenų teisinius santykius visuomenės sveikatos priežiūros srityje [56].

2011 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas nustatyti nuoseklią ir kryptingą sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtrą ir sukurti efektyvesnę ir konkurencingesnę sveikatos sistemą, patvirtina Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenis [21].

Lietuvos sveikatos sistemos 2011−2020 metų plėtros metmenys − tai konceptualus dokumentas, kuriame, siekiant įgyvendinti svarbiausius valstybės siekius, taip pat sveikatos sistemos misiją, viziją ir pagrindinius principus, išdėstytos pagrindinės Lietuvos sveikatos sistemos plėtros kryptys ir numatyta jų įgyvendinimo strategija [21].

Šie metmenys parengti atsižvelgus į esamos sveikatos sistemos funkcionavimo problemas ir jų priežastis, į gyventojų, sveikatos priežiūros specialistų, akademinės visuomenės, politikų kritiką, pasiūlymus įvairiais sveikatos sistemos aspektais, į visų visuomenės grupių susitarimą dėl esamos sveikatos sistemos tobulinimo būtinumo, aptarus pokyčių mastą ir problemų sprendimo būdus [41].

Metmenyse taip pat yra įvardijamos dabartinės sveikatos sistemos problemos, t.y. nepakankamai nuosekli sveikatos politika ir jos įgyvendinmas, nepakankama gyventojų

atsakomybė už savo sveikatą, nepakankami sveikatos reguliavimo principai ir metodai. Visoms šioms problemoms spręsti yra siūlomos priemonės [41].

Nors šis projektas buvo įvardytas kaip strateginis sveikatos sistemos plėtros dokumentas, kuriam buvo pritarta Vyriausybės posėdyje, tačiau svarstant šį dokumentą Nacionalinės sveikatos tarybos posėdyje buvo atkreiptas dėmesys į keletą trūkumų. Pirmiausia, kaip strateginis dokumentas, jis per didelės apimties, labai painiai tekste suformuluotos pagrindinės sveikatos sistemos plėtros kryptys ir veiksmai, pasikartojantys skirtingose dokumento dalyse, diskutuotina išdėstytų prioritetų seka. Antra, kaip silpniausią dokumento bruožą reikėtų įvardyti tai, kad viena iš esminių nurodytų nuostatų – „pacientas yra svarbiausias sveikatos sistemoje“ – yra neteisinga, nes sveikatos sistema – „tai visuma viešų ir privačių organizacijų, institucijų ir išteklių, skirtų pagerinti, palaikyti ir atstatyti sveikatą“ (Talino chartija), tad jos centre turi būti žmogus, o ne „asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis“, kaip rašoma dokumente. Neteisingas akcentas labai susiaurina tikrąją dokumento paskirtį – numatyti sveikatos sistemos plėtros kryptis ir veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – geresnė visų Lietuvos žmonių sveikata [67].

Visuomenės sveikatos būklė yra svarbus gyvenimo kokybės elementas. Ir atvirkščiai aukštas sergamumo lygis ir mirtingumas reiškia žmogiškojo kapitalo praradimą. Todėl gyventojų sveikatos gerinimas yra svarbi ir šalies ekonominio augimo sąlyga, o ši betarpiškai susijusi su gyvenimo kokybe [44].

Sveikatai išleisti pinigai nėra vien išlaidos – tai investicija [6]. Sveiki gyventojai yra ir ekonomikos produktyvumo bei gerovės prielaida. Sveikatos išsaugojimas, sveika gyvensena, ligų profilaktika, prieinama, tinkama ir kokybiška sveikatos priežiūra, turi būti pagrindinė kryptis formuojant Lietuvos sveikatos politiką.

Lietuvoje jau antrąjį dešimtmetį vykstanti sveikatos sistemos reforma tapo nemažu išbandymu ir sveikatos politikams, ir sveikatos profesionalams, taip pat ir pacientams. Pagrindinis sveikatos sistemos reformos tikslas – gerinti gyventojų sveikatą. Šį tikslą pasiekti galima didinant sveikatos sistemos efektyvumą, užtikrinant sveikatos paslaugų kokybę, tenkinant pacientų poreikius, teisingai paskirstant išteklius bei garantuojant sveikatos santykių teisumą ir lygybę [48].

Lietuvoje akcentuojami du pagrindiniai sveikatos reformos tikslai – tai visuomenės sveikatos politikos įgyvendinimas, efektyvumas restruktūrizuojant sveikatos priežiūros paslaugas bei kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas. Skatinti gyventojų atsakomybę už savo sveikatos ugdymą bei bendradarbiavimą sveikatos stiprinimo veikloje. Norint įgyvendinti šiuos tiklus reikalingi nemaži pokyčiai: aktyvus politikų

bendradarbiavimas su visuomenės sveikatos sektoriais, atsakomybė už sveikatos sektoriaus valdymą, skaidri finansavimo sistema pagrįsta teisiniu pagrindu – viešomis ataskaitomis apie išlaidas ir finansų panaudojimą, užtikrintas žmogiškųjų išteklių reguliavimo mechanizmas, sveikatos mokymas pradedant šeima, švietimo ir ugdymo įstaigose, žiniasklaidoje.

2000 m. Vilniaus teritorinė ligonių kasa atliko sociologinį tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kaip Vilniaus apskrities gyventojai vertina sveikatos priežiūros sistemą. Organizuotos apklausos tikslas – sužinoti gyventojų nuomonę apie sveikatos priežiūros

įstaigų darbo organizavimą, pacientų ir medicinos personalo santykių kokybę, išsiaiškinti pacientų požiūrį į teikiamą informaciją, sveikatos priežiūros sistemoje diegiamas naujoves. Atlikus tyrimą, paaiškėjo tokios pacientų poreikių patenkinimo problemos: netinkamas sveikatos priežiūros darbo organizavimas, nemaža dalis pacientų nepatenkinti medicinos personalo ir pacientų santykiais, teikiamos informacijos stoka, dėl to ribotos galimybės pasirinkti gydymą [4].

2009 m. Mykolo Riomerio universitete buvo atliktas tyrimas apie išsilavinusių ir kompiuterinį raštingumą išmanančių Vilniaus miesto gyventojų požiūrį į Lietuvos visuomenės sveikatos reformos eigą. Remiantis atliktos apklausos duomenimis pastebėta, kad gyventojams trūksta informacijos apie šalyje vykdomą visuomenės sveikatos reformą, sveiką gyvenseną ir savivaldybės vykdomas visuomenės sveikatos programas. Dauguma respondentų atsakomybę už visuomenės sveikatą priskiria sveikatos priežiūrą organizuojančių ir vykdančių institucijų, taip pat valstybės ar jai atstovaujančių politikų kompetencijai [3].

Norint įsitikinti, jog kokybės gerinimui naudojami būdai yra efektyvūs, reikalinga numatyti sveikatos stiprinimo veiksmus.

Kreipiant didesnį dėmesį į sveikatos stiprinimo veiksnius, reikia atsižvelgti į jų kokybę. Gerinant sveikatos priežiūros kokybę (specialias nuorodas, standartus ir atliktų veiksmų rodiklius), per mažai dėmesio skiriama sveikatos stiprinimo klausimams. Siekiant stiprinti sveikatą ligoninėse, yra kuriamos įsivertinimo metodikos: kreipiamas dėmesys į ligoninės administravimo politiką; paciento įvertinimą (atsižvelgiant į rizikos veiksnius ir poreikius, intervencijas, susijusius su sveikata); svarbi tampa su sveikatos stiprinimu susijusi informacija, suteikta pacientui; skatinamas sveikatos priežiūros darbuotojų sveikų darbo vietų kūrimas ir bendradarbiavimas su kitais sveikatos srities ir socialiniais darbuotojais bei neoficialios priežiūros specialistais [81].

Lietuvoje 2012 metų pradžioje bus teikiama Seimui tvirtinti Lietuvos sveikatos programa 2020. Programoje, rengiamoje remiantis tarptautine ir nacionaline patirtimi bei sveikatos vertybėmis, bus analizuojami sveikatinimo rezervai, kurie glūdi gyvensenoje,

aplinkoje, sveikatos paslaugų kokybės gerinime, taip pat numatomi pagrindiniai sveikatinimo uždaviniai. Pagrindinis naujosios programos tikslas yra „Vidutinės sveiko gyvenimo trukmės (VGT) ilginimas“. Realu vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę pailginti nuo 73,4 m. 2010 metais iki 76 m. 2020 metais. Šio tikslo įgyvendinimui yra būtinas Vyriausybės, visų ekonomikos sektorių, bendruomenių ir šeimų bendras Sąjūdis vardan visų šalies gyventojų sveikatos. 2011–2020 metai galėtų tapti Sveikatos dešimtmečiu ne tik medicinos bendruomenei, bet ir visai Lietuvai. Sušvelninus pagrindinius Lietuvos sveikatos sopulius, iki 2020 metų galima išsaugoti 30 000 gyvybių bei juntamai pagerinti daugumos šalies gyventojų sveikatą [25].

Rengiant naująją Lietuvos sveikatos programą, 2011 metų birželį Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa (Apklausa atlikta projekte „Sveikatos sistemos reformų analizė“ įgyvendinant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos projektą „Sisteminė sveikatos sektoriaus vykdomų reformų analizė siekiant geresnio Europos Sąjungos sveikatos politikos įgyvendinimo“ Nr.VP1-4.2-VRM-05-V-004 pagal 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto“Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonę VP1-4.2-VRM-05-V“Geresnis Europos Sąjungos politikų įgyvendinimas“), kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti gyventojų nuomonę sveikatos ir sveikatos politikos klausimais [12].

Reprezentatyvus Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas rodo, kad dauguma šalies gyventojų supranta, kad daugiausiai sveikatą veikia gyvenimo būdas ir gyvenamoji aplinka. Daugiau nei 90 proc. apklaustųjų gyventojų pritaria teiginiui, kad sveikata turi būti pagrindinis arba vienas iš pagrindinių valstybės rūpesčių. Apie 40 proc. šalies gyventojų sveikatos stiprinimą laiko pagrindiniu valstybės rūpesčiu, o dar beveik 52 proc. vienu iš pagrindinių Lietuvos valstybės prioritetų [12].

3.2. Sveikatą stiprinančių ligoninių tinklo vaidmuo ir funkcijos

Didėjanti konkurencija tarp sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų skatina vadovus ir visą personalą gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Siekiant gerinti kokybę, būtinas nuolatinis teikiamų paslaugų įvertinimas. Kokybės įvertinimas turi daug privalumų: surenkami duomenys, padedantys sveikatos paslaugų teikėjams atkreipti dėmesį į tas darbo organizavimo sritis, kurias reikia tobulinti arba keisti. Duomenys apie paslaugų kokybę taip pat yra nekokybiškų paslaugų indikatorius. Remiantis šiais duomenimis, galima įvertinti

pacientų interesus, poreikius bei trūkumus. Paciento nuomonė ne tik gali, bet ir privalo būti naudojama kaip priemonė medicinos įstaigos darbui vertinti [11].

Todėl sveikatos priežiūros įstaigos, siekdamos išlikti konkurencinėje kovoje, turi nuolat gerinti paslaugų kokybę, plėsti jų įvairovę, tenkinti pacientų lūkesčius bei didinti

įstaigų vaidmenį visuomenės sveikatos stiprinimo veikloje.

Reikia stiprios visuomenės motyvacijos ir noro, siekiant pasiūlyti sveikatos stiprinimo strategijas sveikatos priežiūros įstaigoms [97].

Sveikatos stiprinimo idėja, kaip bendroji koncepcija, ir buvo pasiūlyta 1986 m. Otavos konferencijoje, kurios apibrėžimas teigia: „Sveikatos stiprinimas yra procesas, suteikiantis žmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją stiprinti“ [47], ir pabrėžė būtinybę - sukurti visuomenės politiką, padedančią stiprinti sveikatą, sukurti aplinką, padedančią gerinti sveikatą, įtraukti į sveikatos stiprinimą bendruomenę, tobulinti individualias sveikatos žinias bei įgūdžius, periorientuoti sveikatos priežiūros tarnybas [42].

Įvertinant sveikatos stiprinimo Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuras inicijavo Sveikatą stiprinančių ligoninių ir sveikatos centrų (SSL) tinklo kūrimą, siekiant pagerinti sveikatos priežiūros kokybę, santykius tarp ligoninių, sveikatos centrų, patenkinti pacientų ir jų artimųjų poreikius [88].

1990 m. PSO pritarė tarptautinei iniciatyvai paremti ligonines, susidomėjusias sveikatos stiprinimu. Ligoninės prisijungė prie tarptautinio SSL tinklo, kad galėtų pasiūlyti aukštą paslaugų kokybę valstybinėms medicinos ir slaugos įstaigoms, į kolektyvinį identitetą ir kasdieninę praktiką įdiegdamos sveikatos stiprinimo priemones, skirtas pacientams, personalui ir bendruomenei [37].

Tarptautinio SSL tinklo tikslas – yra skatinti sveikatos stiprinimo koncepcijos plėtrą ligoninėse ir sveikatos centruose bei padėti visose šalyse ir regionuose, visame pasaulyje kurti naujus Nacionalinius/Regioninius tinklus [88].

Sveikatą stiprinanti ligoninė yra laikoma organizacija, kurios tikslas padidinti pacientų, darbuotojų ir bendruomenės sveikatos pagerėjimą [88].

Sveikatą stiprinančių ligoninių ir sveikatos priežiūros įstaigų tinklo vykdoma veikla gali būti puikus pavyzdys, kad SSL tinkle dalyvaujančios ligoninės vykdomomis veiklomis atitinka PSO suformuluotus gerai funkcionuojančios sveikatos sistemos reikalavimus [67].

3.2.1. Sveikatą stiprinančių ligoinių veikla, tikslas ir uždaviniai

Tarptautiniai SSL tinklo pirmieji sveikatą stiprinantys projektai ligoninėse prasidėjo 1989 m., o pastaruoju metu tinklas jungia per 750 ligoninių iš 34 Europos, Amerikos, Azijos šalių bei Australijos [90].

Lietuvoje SSL tinklo projektas buvo pradėtas 1992 metais Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų instituto iniciatyva Kauno medicinos universiteto klinikose. 1994 m. KMUK tapo tarptautinio SSL projekto nare. 1996 metais vienuolika Lietuvos ligoninių įsijungė į PSO koordinuojamą „Sveikatą stiprinančių ligoninių (SSL) tinklą“ [66]. 1999 m. Lietuva tarptautinio SSL tinklo narė. 2005 m. įsteigta Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių asociacija (LSSLA), kurio pagrindinės kryptys – pacientų sveikatos gerinimas, personalo sveikatos ugdymas, sveika darbo aplinka, bendruomenės sveikatos ugdymas. Lietuvos SSL tinklo tikslas – pagerinti teikiamų paslaugų kokybę ir sudaryti palankias darbo sąlygas ligoninės darbuotojams, pacientams ir jų artimiesiems, uždaviniai – skatinti ir paremti bendradarbiavimą, išplėsti ligoninės veiklą ir struktūras, vystant sveikatą stiprinančią veiklą, vystyti gerai suplanuotus ir įvertintus efektyvius projektus, tobulinti Nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą, diegiant geros praktikos projektus [69]. LSSLA jungia penkioliką įvairaus lygio ir profilio ligoninių. LSSLA sudėtyje esančios ligoninės vadovaujasi PSO suformuluota sveikatos stiprinimo koncepcija ir jos įgyvendinimu ligoninėse [67].

PSO keliami reikalavimi „Gera sveikatos priežiūra“ atsispindi viename iš pagrindinių LSSLA tikslų – pagerinti ligoninėse teikiamų paslaugų kokybę, santykius tarp ligoninės personalo ir pacientų bei bendruomenės ir sudaryti sąlygas, tenkinančias ligoninės darbuotojus, pacientus ir jų artimuosius. Iš daugiau nei penkiasdešimties Lietuvos SSL vykdomų projektų trečdalio projektų veiklos tiesiogiai susijusios su paslaugų kokybės gerinimu. Kiekvienoje iš LSSLA dalyvaujančių ligoninių yra vykdomas vienas projektas ar keli projektai, netiesiogiai susiję su teikiamų paslaugų kokybe, saugumu bei efektyvumu, stengiantis minimaliai eikvoti lėšas. „Gerai dirbantis sveikatos personalas“ atitiktį PSO pagrindžia tai, kad LSSLA išskirtinai didelis dėmesys yra skiriamas personalo darbo sąlygų gerinimui, jų saugumo darbe užtikrinimui, santykių tarp įvairių medicinos personalo grupių gerinimui, kvalifikacijos kėlimui ir skatinimui. Šių pastangų akivaizdus rezultatas, kad beveik pusė vykdomų projektų yra skiriami gydytojų ir slaugytojų darbo aplinkos bei jų sveikatos stiprinimui. „Gerai funkcionuojanti sveikatos informacijos sistema“ LSSLA ligoninėse turi savitą bruožą – per daugelį veiklos metų susiformavusios tradicijos atlikti įvairias pacientų,

medicinos personalo, vadovų apklausas leidžia kasmetinių nacionalinių konferencijų metu pristatyti patikimą sveikatos informaciją apie LSSLA tinkle vykdomų veiklų veiksmingumą. Pacientų nuomonių tyrimais pasinaudojama paslaugų teikimo organizacinių aspektų gerinimui bei pacientų pastebėtų trūkumų šalinimui. Svarbu pažymėti ir tai, kad surinktų sveikatos informacijos duomenų pagrindu yra rengiami pranešimai tarptautinėms SSL konferencijoms užsienyje bei Lietuvoje. „Būtini medicinos produktai, vakcinos ir technologijos“ tiesiogine prasme lyg ir būtų nesuderinamas su SSL koncepcija, tačiau kalbant apie technologijas, galima konstatuoti kad PSO „Sveikatos stiprinimo standartų“ [68], kaip sveikatos stiprinimo technologijos taikymas ir jų sėkmingo įgyvendinimo galimybių įvertinimas, jau atliktas LSSLA [65]. Pirmieji šių sveikatos stiprinimo standartų įvertinimo rezultatai buvo aptarti XIV LSSLA konferencijoje Šilutėje [68]. Bandomojo tyrimo pirminės analizės rezultatai parodė, kad tik dalies medicinos personalo nuostatos teigiamos, diegiant sveikatos stiprinimo veiklas. Dar stokojama informacijos, žinių, lėšų ir kokybės kontrolės stebėsenos sistemos, taikant sveikatos stiprinimo standartus ligoninėje. Šių standartų taikymas ligoninėje yra inovatyvi sveikatos technologija ir pirmieji tyrimo duomenys taip pat parodė, kad siekiant efektyvaus šių standartų diegimo praktikoje būtina gera vadyba, personalo žinios ir gebėjimai, tarpusavio susikalbėjimas tiek tarp personalo, tiek tarp personalo ir pacientų. „Geras sveikatos finansavimas“, t. y. kai gero finansavimo sistema pritraukia tinkamas lėšas, galima taip pat rasti daug gerų pavyzdžių SSL projektuose ir jų veikloje. Svarbu pažymėti tai, kad pirmiausia SSL yra plačiai vystomos veiklos, kurios iš pradžių neturi arba turi nedidelę finansinę paskatą, bet panaudojant tarptautinio bendradarbiavimo patirtį ir diegiant geros praktikos projektus tai ligoninėms finansiškai atsiperka per efektyviau teikiamas paslaugas, infrastruktūros palaikymo kaštų sumažėjimą. Tokie akivaizdūs pavyzdžiai yra ligoninėse, vykdančiose projektus „Ekonomiška ligoninė“. Kaip pavyzdį netiesioginės finansinės investicijos ir jos grąžą per geresnio lygio teikiamas paslaugas verta paminėti ir Lietuvos SSL medicinos personalo (gydytojų ir slaugytojų) aktyvų dalyvavimą tarptautinėse SSL konferencijose. Pristatydami savo patirtį stendiniuose pranešimuose ar skaitydami pranešimus bei aktyviai dalyvaudami konferencijų sekcijų darbe, Lietuvos gydytojai ir slaugytojos (vidutiniškai 10–15 asmenų) pagilina žinias sveikatos stiprinimo srityje bei gauna naujų idėjų ir pasiūlymų geros praktikos sveikatos projektams diegti Lietuvos ligoninėse [67].

Kasmet rengiamos nacionalinės Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių asociacijos konferencijos, Tarptautinės ir Respublikinės slaugytojų konferencijos padeda tobulėti ir skatina plėsti ligoninių bei sveikatos cntrų sveikatą stiprinančias veiklas.

„Lyderystė ir vadyba“ atitiktį LSSLA esančioms ligoninėms nesunku įvertinti pristatant pačią tarptautinio projekto istorinę raidą bei atskirų projektų ar technologijų (pvz., „Sveikatos stiprinimo standartai“) įdiegimą ir darbo organizacijos vertinimą. Vien pats faktas, kad įsijungimas į SSL nėra masinis reiškinys, rodo tai, kad tik tos ligoninės, kaip organizacijos, jungiasi į LSSLA tuo atveju, jei jose yra lyderis, suprantantis SSL projekto naudą ir puikus vadovas šių projekto veiklų įgyvendinimui [67].

Sveikatos stiprinimas sveikatos priežiūros srityje dažnai yra neteisingai suprantamas. Klinikinio poveikio tikslas yra sumažinti ligų kiekį ir gerinti žmonių sveikatos būklę, taigi siekiama stiprinti sveikatą, tačiau SSL ir sveikatos centrų tinklo šios problemos supratimas yra platesnis [88].

Kuriant aplinkos metodą buvo atsižvelgiama į aplinkos, kurioje žmogus gyvena, mokosi, dirba ir naudojasi įvairiomis paslaugomis, poveikį. Svarbus yra pastebėjimas, kad tam tikros žmonių grupės sveikatos problemos yra ryšio, tarp socialinės aplinkos ir asmeninių veiksnių, susijusių su ta grupe pasekmė. SSL yra apibrėžiama ne tik kaip vieta sveikatos stiprinimo procedūroms, tačiau kaip socialinis objektas, kurį būtina nukreipti sveikatos stiprinimo link [33, 94].

Sveikatos stiprinime yra svarbūs ir asmeniniai ir kontekstiniai veiksniai. Nuo šių veiksnių priklauso žmonių veiksmai, kurių tikslas yra išvengti ligų, stiprinti sveikatą ir siekti gerovės. Taigi sveikatos stiprinimas skiriasi nuo ligų profilaktikos ir sveikatos mokymo veiksmų [88]:

3.2.1.1 lentelė. Ligų profilaktikos, sveikatos mokymo ir sveikatos stiprinimo apibrėžimai

Terminas Galimybių struktūros

Ligų profilaktika „apima ne tik ligų profilaktines atsiradimo priemones (pvz. rizikos veiksnio mažinimą), bet taip pat ir progresavimo sustabdymo priemones bei atsiradusių padarinių mažinimo priemones“[26].

Sveikatos mokymas „sąmoningai kuriamos galimybės mokytis,

įtraukiant kai kurias bendravimo formas, skirtas pagerinti sveikatos raštingumą,

įskaitant žinių ir gyvenimo įgūdžių tobulinimą, kurie prisideda prie asmens ir bendruomenės sveikatos stiprinimo“

Sveikatos stiprinimas „procesas, suteikiantis daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją gerinti“ [42]

Sveikatos stiprinimo pagrindas yra sveikatos mokymas bei ligų profilaktikos priemonių taikymas; tačiau ligų profilaktika nuo sveikatos stiprinimo žymiai skiriasi. Terminas „ligų profilaktika“ reiškia specifinių ligų (širdies, plaučių susirgimų, alergijos) profilaktiką, tuo tarpu terminas „sveikatos stiprinimas“ reiškia individo paties įvertintos sveikatos (gyvenimo kokybės, susijusios su sveikata) pagerėjimą [88].

3.2.2. Sveikatos stiprinimas praktikoje

Yra daug priežasčių, dėl ko ligoninėse ir sveikatos centruose būtina pradėti sveikatos stiprinimą. Daugelis ligoninių priima didžiausią dalį pacientų, kurie serga viena arba keliomis lėtinėmis ligomis. Be klinikinio gydymo ir farmakoterapijos tokiems pacientams tai pat yra reikalingas palaikymas bei psichologinė pagalba gyvenimui su savo liga tuo pačiu palaikant geriausią gyvenimo kokybę, nepaisant silpnos sveikatos. Dažnai jiems reikia padėti pakeisti savo gyvenseną arba prisitaikyti prie sudėtingo gydymo vaistais ir mitybos režimo [86]. Groene O. (Sveikatos stiprinimas ligoninėse: Įrodymų ir kokybės valdymas) pastebi, kad priimti patarimus ir konsultacijas dažniausiai yra pasiruošę tie pacientai, kurie yra ligoti ilgesnį laiką [32]. Todėl galima daryti išvadas, kad tie pacientai, kurie dažniau naudojasi gydymo paslaugomis, labiau rūpinasi savo sveikata ar lankosi sveikatos centruose, labiau priima medicinos darbuotojų patarimus ir rekomendacijas, kaip pakeisti savo gyvensenos įpročius.

Tačiau Tannesen H. ir kiti, atliktuose tyrimuose (Ligoninėje vykdomų sveikatos stiprinimo veiklų sisteminės dokumentacijos modelio vertinimas: daugiacentrinio tyrimo rezultatas) pastebi, kad tokios medicinos personalo rekomendacijos nėra sistemiškai siūlomos [87].

Daugelis užsienio autorių akcentuoja, kad bendravimas su pacientu, žinių apie slaugą, gydymą bei ligą suteikimas, paciento sveikatos mokymas turi didelės reikšmės pacientų pasitenkinimui ligoninės teikiamomis paslaugomis [10].

2008 metais atliktas tyrimas vienoje SSL tinklo klinikinių ligoninių, kur buvo vertinta medicinos personalo veikla [61]. Siekiant palyginti pacientų nuomonę apie gydytojų ir slaugytojų bendravimą su jais, buvo palyginti keturi klausimai: darbas, bendravimas, dėmesingumas ir paaiškinimai apie atliekamas procedūras. Statistinio patikimumo skaičiavimai parodė, kad pacientų nuomonės apie požiūrius į slaugytojų ir gydytojų darbą, dėmesingumą, į paaiškinimą apie procedūras nesiskyrė (p>0,05), tačiau statistiškai patikimai

daugiau pacientų manė, kad gydytojai daugiau bendrauja (95,1 proc.) su pacientais nei slaugytojai (89,2 proc.) ( žr. 3.2.2.1 pav.).

98,5% 89,2% 94,1% 90,2% 98,5% 95,1% 96,1% 89,7% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Darbas Bendravimas Dėmesingumas Paaiškinimai apie procedūras

Gydytojai Slaugytojai

3.2.2.1 pav. Teigiamų pacientų atsiliepimų (proc.) apie slaugytojų ir gydytojų bendravimą palyginimas [61]

Apklausos metu gauti duomenys patvirtina jau anksčiau daugelio tyrimų nustatytą bendrą tendenciją, kai tiriant anketiniu būdu gaunamas aukštas teigiamas pacientų pasitenkinimas gydytojų ir slaugytojų darbu. Šie duomenys yra panašūs į 2000, 2002, 2004, 2006, 2008 metais vykdytų tyrimų išvadas [4, 46, 112, 5, 29].

Sveikatos stiprinimas duoda naudos žmogiškųjų išteklių požiūriu. Kadangi kvalifikuoti gydytojai vis dažniau migruoja į užsienio šalis, ligoninės privalo ieškoti specialistų ir nuolat papildyti personalą. Saugią ir sveikatą stiprinančią darbo aplinką siūlančioms bei leidžiančioms darbuotojams kurti tokią aplinką patiems, ligoninėms geriau pavyksta pritraukti, įdarbinti ir išlaikyti darbuotojus. Dar esama įrodymų, kad darbuotojams, dirbantiems sveikatą stiprinančioje aplinkoje, žymiai mažiau yra būdingas trumpalaikis nedarbingumas [80]. Labai dažnai pastaruoju metu yra tyrinėjamos vadinamos „magnetinės“ ligoninės. Šios ligoninės pritraukia geresnių darbuotojų su gera reputacija, darbuotojai tokiose ligoninėse geriau prižiūri pacientus, taigi pacientai sulaukia geresnių rezultatų ir yra patenkinti dėl tokio personalo. Taigi investavimo į darbuotojus padariniu tampa geresnių

darbuotojų priėmimas, geresnės kokybės priežiūros teikimas ir sistemingesnė darbo tvarka [77, 36].

Daschner F. (Paciento ir aplinkos apsauga – ligoninių infekcijos kontrolės nauji aspektai ir sunkumai) teigia, kad ligoninės ir sveikatos centrai sąveikauja daugelyje lygmenų dirbdami su gyventojais, kuriems jie tarnauja. Didžiausia sąveikabūna tarp sveikatos centrų ir ieškančiųjų pagalbos kovojant su liga bei nerimaujančiais dėl savo sveikatos, dėl galimos ligos. Kiekvieną dieną susidurdami su pacientais, jų artimaisiais ir kitais asmenimis ligoninės bei sveikatos centrai turi unikalią galimybę aptarti sveikatos stiprinimo būdus ir ligų profilaktines priemones [18].

Ligoninės ir sveikatos centrai, būdami taip pat ir žinių centrais, pasinaudodami savo duomenimis gali daryti poveikį savo bendruomenei, kadangi panaudodami ligoninės duomenis, gali nustatyti svarbiausius veiksnius įtakojančius sergamumą ir mirtingumą. Ligoninės tai pat gali paveikti bendruomenę organizuodamos viešas kompanijas dėl rizikos veiksnių ir gyvensenos, bei mažindamos atliekas ir pavojingų medžiagų naudojimą [88].

Nors sveikatos sektorius stipriai nepakeičia žmogaus elgsenos, turinčios įtaką jo sveikatai, tačiau sveikatos sektoriaus vaidmuo žmogaus gyvenime gali būti labai didelis, kadangi asmuo turi galimybę sužinoti visas savo sveikatos problemas ir pritraukti visuomenės bei politinio lygmens dėmesį. Įvertindami asmens, pacientų grupės arba visų bendruomenės žmonių sveikatos būklę ir jos padarinius ligoninės ir sveikatos centrai gali sutelkti visą dėmesį

į pacientų sveikatos pagerėjimą (sveikatos centrų darbo rezultatai), o ne vien į priežiūros teikimą. Dėl to dėmesio nukreipimas į sveikatą yra strateginis įrankis, padedantis ligoninėms ir sveikatos centrams dirbti efektyviau teikiant paslaugas nukreiptas į sveikatos rezultatus [88].

3.2.3. Sveikatą stiprinančių ligoninių naudingumo aspektai

Kokia gi yra nauda pacientams ir pacientų organizacijoms iš SSL?

SSL svarbiausi yra pacientų (jų artimųjų) poreikiai, atsižvelgiant į veiksmus, bendradarbiavimą ir informaciją; SSL sukuria didesnes galimybes ryžtis patiems prižiūrėti savo sveikatą ir tuo pačiu gerina gyvenimo kokybę būnant ligoninėje; SSL siekia geresnės sveikatos priežiūros kokybės bei užtikrina sveikatos rezultatų stabilumą; SSL siekia toliau plėtoti ligoninių/sveikatos priežiūros institucijų vadybą ir organizaciją kaip visumą, taigi taip pat dėmesys yra skiriamas ir visiems personalo darbuotojams. Tuo pačiu ligoninės personalas

turi naudos iš sveikatą stiprinančios aplinkos kūrimo strategijos; Klinikinis personalas (gydytojai, slaugytojos ir kiti sveikatos specialistai) gauna naudos iš valdymo, kuris orientuojamas į sveikatos rezultatus, į susijusią su sveikata gyvenimo kokybe, į pacientų pasitenkinimą ir sveikatos raštingumą bei laikosi sveikatos stiprinimo principų, kaip savo nustatytų standartų (specialus dėmesys bendravimui, informacijos teikimui, kooperavimuisi). Visa tai palaiko pusiausvyrą tarp darbuotojų pastangų ir atlygio už jas. Tokie specialistai, kaip higienos, profesinės sveikatos, sveikatos mokymo specialistai, o taip pat ir kiti, kaip dvasininkai gali gauti naudos iš SSL, tobulindami struktūras ir procesus savo pagrindiniams uždaviniams bei gali pasiekti gersnių rezultatų, jeigu galios suteikimas pacientams „kuriant“ savo sveikatą taps sveikatos stiprinimo principu, taikomu darbe [88].

Orientavimasis į sveikatą ir sveikatos stiprinimas yra ypač svarbūs, kadangi jie padeda: kurti tarnybų strategijas ir procesus sveikatos pagerinimui, taip gerinant efektyvumą ir produktyvumą, suteikiant pinigams didesnę vertę; sumažinti darbuotojų kaitą dėl kuriamų darbo vietų su labiau subalansuota pusiausvyra tarp darbuotojų pastangų ir atlygio už jas; kelti sveikatos priežiūros institucijų, ir kaip paslaugų teikėjų ir kaip darbo vietų, reputaciją; stiprinti sveikatos organizacijų poziciją konkurencinėje sveikatos rinkoje; padėti kokybės vadybai pasipelnyti iš SSL tobulinant struktūrų, procesų kokybę ir rezultatus. Jų parama yra reikalinga, norint sveikatos stiprinimą padaryti kokybės kriterijumi [88].

Sveikatos priežiūros institucijos sudaro svarbią aplinką, reikalingą sveikatos stiprinimo veikloms, nes: tokios institucijos yra vienintelės, kurių aiškus tikslas yra sveikatos gerinimas; jos turi daug reikalingų žinių apie sveikatą įtakojančius veiksnius, ko neturi jokia kita institucija; palaiko kontaktą su daugeliu žmonių (klientais, lankytojais, darbuotojais); turi didelį autoritetą žmonėms; suteikia žmonėms galimybę keisti savo gyvenseną – kaip sveikatos priežiūros centrų klientai paprastai jie yra labiau atviri pokyčiams; sveikatos priežiūros institucijos yra kompetetingos sveikatos mokymo ir informacijos srityje; teisingai veikdamos jos turi didelį potencialą sumažinti išvengiamą riziką pacientų ir darbuotojų sveikatai; yra didelės ekonominės potencijos objektai [88].

SSL tinklo vystymas susijęs su šalių nacionaline sveikatos priežiūros sistema bei sveikatos politika, todėl SSL tinklas turi didelę galimybę įtakoti sveikatos sistemos tobulinimą.