KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Aplinkos ir darbo medicinos katedra
Aušra Valaikienė
SERGAMUMAS ORO-LAŠINĖMIS INFEKCIJOMIS KAUNO
MIESTE 2002-2007 METAIS IR JO SĄSAJOS SU
IMUNOPROFILAKTIKA
Magistro diplominis darbas
Visuomenės sveikatos ekologija
Mokslinė vadovė
dr. Rita Raškevičienė
SANTRAUKA Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)
SERGAMUMAS ORO-LAŠINĖMIS INFEKCIJOMIS KAUNO MIESTE 2002-2007 METAIS IR JO SĄSAJOS SU IMUNOPROFILAKTIKA
Aušra Valaikienė
Mokslinė vadovė Dr. Rita Raškevičienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2008, 58 p.
Darbo tikslas: Išanalizuoti sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis Kauno mieste 2002 – 2007 metais ir nustatyti sąsajas tarp sergamumo oro – lašinėmis infekcijomis ir imunoprofilaktikos. Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti oro - lašinių infekcijų (tymai, epideminis parotitas, skarlatina, raudonukė, virusinis meningitas, infekcinsu meningokokas, vėjaraupiai) pasiskirstymą įvairiose amžiaus grupėse Kauno mieste 2002-2007 metais.
2. Palyginti sergamumo kai kuriomis oro- lašinėmis infekcijomis kitimą Kauno mieste 2002 – 2007 metais.
3. Nustatyti sąsajas tarp sergamumo oro – lašinėmis infekcijomis ir imunoprofilaktikos. Metodika: Informacija apie sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis gauta iš Kauno visuomenės sveikatos centro. Duomenys apie sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis paimti iš Kauno visuomenės sveikatos centro kompiuterinės duomenų bazės ULISAS (užkrečiamųjų ligų informacijos ir statistinės apskaitos sistema). Taip pat buvo naudojamasi 2002-2007 metų mėnesinėmis, pusmetinėmis ir metinėmis atskaitomis.
Duomenys apdoroti ir išanalizuoti naudojantis statistine programa SPSS 16. Skaičiuotas vidurkis, SD, PI. Duomenys pateikiami absoliučiais skaičiais ir procentais. Buvo skaičiuojami sergamumo rodikliai 10 000 gyventojų.
Rezultatai: Sergamumo pagal amžiaus grupes analizė parodė, kad rečiausiai sirgo 13 – 18 metų vaikai, o dažniausiai – 3-6 metų. Susirgimai vėjaraupiais sudaro didžiausią dalį visų oro – lašinių infekcijų - 80,1 proc. (be ūmių virusinių kvėpavimo takų infekcijų ir gripo), mažiausiai susirgimų užregistruota raudonuke - 0,2proc.
Susirgimų raudonuke nebuvo užregistruota nuo 2004 metų, o tymais – nuo 2003 metų.
Iš 10698 ligos atvejų, 67 ligos (0,63 proc.) buvo užregistruotos pasiskiepijusiems asmenims. Analizuojant pagal socialinę padėtį, oro lašelinėmis ligomis 2002 – 2007 metais Kauno mieste
daugiausiai sirgo lankantys ikimokyklines ugdymo įstaigas – 5681, t.y. 53,1 proc. (95%PI = 52,05 – 53,95).
Raudonuke ir epideminiu parotitu dažniau sirgo paskiepyti asmenys, tymais– neskiepyti.
Imunizacijos apimtys nuo epideminio parotito, raudonukės, tymų vaikams iki 2 metų viršijo 95 proc. Tai atitinka PSO rekomendacijas.
Išvados: vadovaujantis gautais tyrimų rezultatais, galima teigti, kad:
1. Oro-lašinėmis infekcijomis Kauno mieste rečiausiai sirgo 118 metų vaikai, dažniausiai 3-6 metų vaikai. Susirgimai vėjaraupiais sudaro didžiausią dalį visų oro – lašinių infekcijų (be ŪVKTI ir gripo),mažiausiai susirgimų užregistruota raudonuke - 0,2 proc.
2. Tymais, epideminiu parotitu ir raudonuke sergamumas mažėja, o ūmiomis virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis - didėja.
3. Imunizacijos nuo epideminio parotito, raudonukės, tymų apimtys vaikams iki 2 metų viršijo 95 proc. Raudonuke ir epideminiu parotitu labiau sirgti buvo linkę paskiepyti asmenys, tymais – neskiepyti.
Raktiniai žodžiai: užkrečiamosios ligos, vakcinacija, skiepijimų kalendorius, sergamumas, imunitetas.
SUMMARY
Public Health (Health ecology)
MORBIDITY OF AIR-BORN INFECTIONS IN KAUNAS CITY IN 2002–2007 AND THEIR LINKS WITH IMMUNOPROPHYLAXIS
Aušra Valaikienė
Supervisor: dr. Rita Raškevičienė
Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2008. 58 p.
Aim of the study. To analyse morbidity of air-born infections in Kaunas city in 2002–2007 and to assess links between morbidity of air-born infections and immunoprophylaxis.
Tasks of the study:
1. To assess prevalence of air-born infections (measles, mumps, scarlatina, rubella, viral meningitis, infectious meningococcus, varicella) in various groups of age in 2002–2007 in Kaunas city.
2. To compare trends of some air-born infections in Kaunas city in 2002–2007. 3. To assess links between air-born infections’ morbidity and immunoprophylaxis.
Method: Information about morbidity of air-born infections is got from Kaunas Public Health Center. Data of air-born infections’ morbidity is taken from data basis ULISAS (a system of communicable diseases information and statistical accounting). Also, the monthly, half-yearly and annual records of the years 2002–2007 were used. Data was archived and analyzed by using the statistical programme SPSS 16. An average, SD, PI were counted. Results are submitted in total numbers and percents. Morbidity was calculated to 10000 population.
Results: The analysis according to the age groups showed, that children of 13–18 years old were ill most rarely and most frequently – children of 13–16 years old. Ailment of chickenpox makes the biggest part of air-born infections – 81 % (without Acute upper airway infections and influenza), ailments of rubella were registered least – 0,2 %.
Of 10698 ill cases, 67 diseases (0,63 %) were registered after vaccination. While analyzing according to social status, in 2002–2007 in Kaunas city mostly were ill the children attending preschool education institutions 5681, that is 53,1 % (95%PI = 52,05–53,95). Vaccinated persons had rubella and mumps more frequently, measles – not vaccinated persons.
Conclusions:
1. Air-born infections most rarely had the children of 13–18 years old in Kaunas city. Ailment of chickenpox makes the biggest part of air-born infections (without AUAI and influenza), ailments of rubella were registered least – 0,2 %.
2. Morbidity of measles, mumps and rubella decreases, but morbidity of acute viral airway infections increases.
3. Immunization scopes of mumps, rubella and measles for children till 2 years old exceeded 95 %. More prone to rubella and mumps were vaccinated persons, to measles – not vaccinated persons.
TURINYS
SANTRAUKA...Error! Bookmark not defined. SUMMARY...Error! Bookmark not defined. TURINYS ... 6 SANTRUMPOS...Error! Bookmark not defined. ĮVADAS ...Error! Bookmark not defined. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...Error! Bookmark not defined. LITERATŪROS APŽVALGA...Error! Bookmark not defined. TYRIMO METODIKA ...Error! Bookmark not defined. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...Error! Bookmark not defined. IŠVADOS ...Error! Bookmark not defined. LITERATŪRA ...Error! Bookmark not defined.
SANTRUMPOS
ULISAS – užkečiamųjų ligų informacinės ir statistinės apskaitos sistema ŪVKTI – ūmios virusinių kvėpavimo takų infekcijos
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija JAV – Jungtinės amerikos valstijos
ĮVADAS
Užkrečiamosios ligos – didelė problema glaudžiai gyvenančiose ir bendraujančiose žmonių grupėse. Plačiai pripažinta nuostata, kad geriausias užkrečiamųjų ligų plitimo prevencijos metodas yra imuniteto įgijimas. Tačiau šių priemonių efektyvumas ne visada yra 100% ir kad yra tam tikros ligos, nuo kurių efektyvių arba išvis vakcinų nėra.
Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame randama žinių apie skiepus nuo raupų, buvo rastas Kinijoje X amžiuje. Skiepų istorija liudija apie sėkmingą skiepų panaudojimą žmonių sveikatos apsaugai. Per pastaruosius 200 metų, pasaulyje vakcinomis yra efektyviai apsisaugoma nuo dešimties sunkiausių infekcinių ligų: raupų, difterijos, stabligės, geltonosios karštligės, kokliušo, Haemophilus influenzae-b infekcijos, poliomielito, tymų, epideminio parotito (kiaulytės) ir raudonukės.
Dažnai kalbama apie imunitetą, bet neretai net medikai nėra visiškai tikslūs, apibūdindami, kas gi yra tas imunitetas. Šiuolaikinės imunologijos bei supratimo, kas yra imuninė sistema, ištakos siekia senus laikus. Imunitetas nuo seno buvo suvokiamas kaip žmonių atsparumas užkrečiamosioms ligoms. Pirmosios Nobelio premijos imunologijos srityje buvo suteiktos už darbus, aiškinančius apsaugos nuo infekcinių ligų mechanizmus. Žingsnis po žingsnio mokslininkai artėjo prie to, kas maždaug prieš penkis dešimtmečius buvo apibrėžta kaip pagrindinė imuniteto sąvoka: imuninė sistema – tai organizmo genetinio vientisumo palaikymo sistema. Infekcinė imunologija – tik nedidelė šiuolaikinės imunologijos sritis, tyrinėjanti žmogaus ir mikroorganizmo sąveiką. Šiuolaikinės imunologijos supratimas bei imunologiniai metodai plačiai taikomi ir daugelyje kitų sričių, tokių kaip onkologija, transplantologija, alergologija, autoimuninės ligos.
Vaikai šiuo metu Lietuvoje yra skiepijami pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą skiepijimo kalendorių, kuriame išvardyta, kokio amžiaus vaiką reikia skiepyti viena ar kita vakcina. Sudarant skiepijimų kalendorių atsižvelgiama į daugybę epidemiologinių, biologinių, ekonominių aspektų, į ligų grėsmę konkrečioje šalyje.
Vienas pagrindinių oro-lašinių infekcijų plitimą skatinančių veiksnių – dideli žmonių susibūrimai.
Skiepijimasis nuo gripo ne tik padeda išvengti šios ligos sukeliamų nemalonių pojūčių, pa-gelbėja apsaugoti sveikatą, bet yra naudingas ir socialine prasme: gripas kurį laiką žmogų išveda iš rikiuotės, todėl dėl nedarbingumo patiriama finansinių nuostolių. Skiepijimasis būtent tam gripo sezonui adaptuotomis vakcinomis yra pats veiksmingiausias gripo profilaktikos metodas. Šiuolaikinėje visuomenėje dauguma užkrečiamųjų ligų efektyviai kontroliuojamos, sergamumas labai sumažėjęs ir žmonės nebejaučia šių ligų grėsmės. Pagrindinis skiepijimo nuo gripo laukiamas rezultatas – asmens apsauga nuo komplikacijų, hospitalizacijos dėl komplikacijų, mirties. Todėl
išskiriamos gripo rizikos grupės, kurioms gripas ir gripo komplikacijos yra pavojingiausios. Gripo rizikos grupių skiepijimas numatytas gripo epidemiologinę priežiūrą ir kontrolę reglamentuojančiuose dokumentuose. Nepaisant siekių paskatinti žmones, priklausančius rizikos grupėms, skiepytis nuo gripo, kol kas besiskiepijančių nėra daug. Nors medicina pažengusi labai toli, vis dar atsiranda žmonių, įtariai žiūrinčių į skiepijimąsi.
Ilgas kelias nueinamas nuo vakcinos sukūrimo idėjos iki preparato. Vakcinų saugumui skiriamas ypatingas dėmesys skiepijant žmones, gaminant. Neretai vakcinos kūrimo procesas trunka dešimtmečius, reikalauja didžiulių intelekto, finansinių ir technologinių išteklių. Taip yra todėl, kad šioje srityje negali būti jokių kompromisų: vakcinos turi būti saugios ir efektyvios, privalo atitikti griežčiausius nacionaliniais ir tarptautiniais dokumentais reglamentuotus reikalavimus. Lietuvoje veikia vadinamoji pasyvioji vakcinų nepageidaujamų reiškinių registravimo sistema. Pasyviąja ji vadinama todėl, kad povakcininiai reiškiniai registruojami tik tuomet, jei gydytojas nusprendžia, kad įskiepijus vakciną, pacientas patyrė sunkių, vakcinos anotacijoje nenumatytų reiškinių, tačiau duomenys apie pacientus, kuriems po skiepijimo nepasireiškė nepageidaujamų reiškinių, neregistruojami ir nerenkami. LR SAM ministro įsakymu, visi Lietuvos gydytojai įpareigoti registruoti, jų nuomone, žymius povakcininius reiškinius. Šią informaciją kaupia ir analizuoja Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei Valstybinės vaistų kontrolės specialistai. Ši sistema taip pat yra gana efektyvi.
Vaikai yra daug imlesni ir per orą plintančioms infekcijoms, todėl suaugusieji dažniausiai užsikrečia nuo vaikų. Kai kurioms per orą - plintančioms ligoms – gripui, ūmioms viršutinėms kvėpavimo takų infekcijoms būdinga sezoniškumas. Jomis dažniau sergama lapkričio - balandžio mėnesiais.
Darbe analizuotas sergamumas oro-lašinėmis infekcijomis įvairiose amžiaus grupėse, imunizacijos apimtys Kauno miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Tai aktuali informacija, nes tokių duomenų neapibendrina nei miesto savivaldybė, nei kitos įstaigos, jos negalima rasti internetinėse svetainėse, pastarosiose pateikiami tik duomenys apie bendrą sergamumą absoliučiais skaičiais arba rodikliai. Tai nauja tema magistriniuose darbuose, šis darbas gali pasitarnauti ateityje analizuojant panašias su oro-lašinėmis infekcijomis susijusias problemas, taip būtų įgyjama jo praktinė bei teorinė reikšmė.
Šiame darbe tikimasi pateikti duomenis apie sergamumą oro- lašinėmis infekcijomis atskirose amžiaus grupėse, rasti sąsajas tarp sergamumo ir skiepijimosi Kauno mieste 2002 -2007 metais.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Išanalizuoti sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis Kauno mieste 2002 – 2007 metais ir nustatyti sąsajas tarp sergamumo oro – lašinėmis infekcijomis ir imunoprofilaktikos.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti oro - lašinių infekcijų (tymai, epideminis parotitas, skarlatina, raudonukė, virusinis meningitas, meningokokinė infekcija, vėjaraupiai) pasiskirstymą įvairiose amžiaus grupėse Kauno mieste 2002-2007 metais.
2. Palyginti sergamumo kai kuriomis oro- lašinėmis infekcijomis kitimą Kauno mieste 2002 – 2007 metais.
LITERATŪROS APŽVALGA
Pirmieji skiepai buvo atrasti prieš 200 metų. Jie neatpažįstamai pakeitė pasaulį: išnyko viena baisiausių infekcinių ligų - raupai, beveik išnyko poliomielitas, labai sumažėjo sergančiųjų stablige, difterija, raudonuke, tymais, epideminiu parotitu (kiaulyte).
Skiepai yra viena veiksmingiausių priemonių gyventojų mirtingumui mažinti ir vidutiniam amžiui pailginti. Iš per pastaruosius 200 metų padarytų trijų didžiausių atradimų medicinos srityje (skiepai, antiseptika ir antibiotikai) vakcinacija yra veiksmingiausia ir naudingiausia priemonė visuomenės sveikatai palaikyti.
K.Žagminas, savo straipsnyje apžvelgdamas pasaulinę infekcinių ligų bei vakcinacijos ir jos efektyvumo statistiką, pateikia 2002 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenis (1):
• pasaulyje gimė 132,9 mln. vaikų,
• pasaulyje mirė 2,1 mln. žmonių nuo infekcijų, nuo kurių galima apsisaugoti turimomis vakcinomis ir kurias rekomenduoja PSO, iš šių 2,1 mln. mirusiųjų 1,4 mln. buvo vaikai iki penkerių metų amžiaus. Iš jų mirė nuo:
- tymų – 610 000, - hepatito B – 600 000,
- Haemophilus influenzae-b – 386 000, - kokliušo – 294 000,
- stabligės – 213 000,
- kitų infekcijų (geltonosios karštligės, difterijos ir poliomielito) – 36 000.
Senovėje žmonija labiausiai kentėjo nuo infekcinių ligų, nes jos buvo pagrindinė mirtingumo priežastis. Nuo infekcinių ligų mirdavo 80% ir daugiau vaikų. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek gyvybių nusinešė infekcinių ligų epidemijos. Tai – milijonai mirusių žmonių. Šis skaičius neginčijamai didesnis už visų žuvusiųjų nuo įvairių stichinių ir socialinių nelaimių (karo, bado, žemės drebėjimų ir kt.) skaičių. Ypač daug žmonių aukų nusinešdavo raupai. Šia infekcija persirgdavo beveik visi gyventojai, daugiau kaip 30% susirgusiųjų mirdavo, nes nebuvo jokių apsaugos priemonių.
Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame randama žinių apie skiepus nuo raupų, buvo rastas Kinijoje X amžiuje. Skiepų istorija liudija apie sėkmingą skiepų panaudojimą žmonių sveikatos apsaugai. Per pastaruosius 200 metų, pasaulyje vakcinomis yra efektyviai apsisaugoma nuo dešimties sunkiausių infekcinių ligų: raupų, difterijos, stabligės, geltonosios karštligės, kokliušo,
Haemophilus influenzae-b infekcijos, poliomielito, tymų, epideminio parotito (kiaulytės) ir
1966 metais PSO pradėjo vykdyti intensyvią raupų likvidavimo programą. Raupų viruso cirkuliacija tarp žmonių, vykusi tūkstančius metų, sėkmingos vakcinacijos dėka nutrūko 1977 metais. Paskutinis natūralus raupų atvejis buvo įregistruotas 1977 metų spalio 26 dieną Somalyje. Dar du atvejai buvo užfiksuoti 1978 metais Anglijoje, užsikrėtus virusologijos laboratorijoje. Tai buvo paskutiniai raupų susirgimo atvejai pasaulyje. PSO 1980 metų gegužės 8 dieną 33-iojoje asamblėjoje paskelbė apie raupų likvidavimą pasaulyje.
Skiepyti nuo raupų E. Dženerio pasiūlytu būdu Lietuvoje pradėta 1801 metais (dr. J. A. Bernardas). 1927 metais buvo parengtas įstatymo projektas dėl privalomų skiepijimų nuo raupų, bet tik 1930-aisiais skiepijimai nuo raupų Lietuvoje tapo privalomi. Paskutinis susirgimas raupais Lietuvoje buvo įregistruotas 1936 metais. Sėkmingas raupų likvidavimas pasaulyje yra ypač svarbus faktas, liudijantis, kokį svarbų rezultatą galima pasiekti vakcinacijos būdu (1).
XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiuje poliomielitas pasaulyje tapo grėsminga epidemine liga, kuria periodiškai persirgdavo tūkstančiai žmonių, apie 10% iš jų mirdavo, o apie 40 proc. likdavo invalidai. Lietuvoje susirgimų poliomielitu ypač padaugėjo 1945–1960 metais. Mūsų šalyje skiepyti gyva poliomielito vakcina buvo pradėta 1959 metais. Tais metais nuo šios infekcijos buvo paskiepyta daugiau kaip 500000 vaikų ir suaugusiųjų iki 20 metų amžiaus. Vėliau, sėkmingai skiepijant, Lietuvoje pavyko likviduoti vietinio laukinio poliomielito viruso cirkuliaciją. Paskutinis susirgimas poliomielitu buvo įregistruotas 1972 metais. Lietuvos nacionalinė poliomielito sertifikavimo komisija 2001 metų gruodžio 21 dieną, įvertinusi duomenis apie poliomielito situaciją Lietuvoje, patvirtino, kad šalyje nuo 1989 metų nebecirkuliuoja vietinis laukinis virusas. Taigi gerai organizuota vakcinacijos nuo poliomielito programa buvo pasiektas optimalus rezultatas – nutraukta sukėlėjo cirkuliacija.
PSO 1988 metais pradėjo poliomielito likvidavimo pasaulyje programą. Šios programos dėka pasaulyje 1988–2003 metų laikotarpiu susirgimų poliomielitu sumažėjo nuo 350000 atvejų 1988 metais iki 1266 atvejų 2004 metais. Šalių, kuriose dar pasitaikydavo vietinių susirgimų, skaičius sumažėjo nuo 125 iki šešių. Vakcinacijos programos dėka apie 5 milijonai vaikų buvo išgelbėti nuo paralyžiaus ir 1,25 milijono – nuo mirties. Taigi šiandien žmonija priartėjo prie poliomielito likvidavimo visame pasaulyje.
Tymai iki vakcinacijos pradžios buvo viena labiausiai paplitusių infekcijų. Šiuo metu, nors yra sukurta efektyvi vakcina nuo tymų (1963 m.), ši liga tebėra viena pagrindinių vaikų mirtingumo priežasčių. PSO duomenimis, apie 10% vaikų iki penkerių metų amžiaus miršta nuo tymų. Pasaulyje kasmet šia infekcija suserga apie 40 mln. žmonių, iš jų apie 600000–800000 miršta. Pagrindinė sergamumo ir mirtingumo priežastis – nepakankamos vaikų vakcinacijos apimtys ekonomiškai atsilikusiose Afrikos ir Azijos šalyse. Šiuolaikinėmis vakcinomis galima apsisaugoti nuo tymų ir išvengti mirties.
Vakarų Europos šalyse tymų viruso cirkuliaciją tikimasi nutraukti 2008 metais, o Rytų Europoje – 2010 metais. Lietuvoje planinė vaikų vakcinacija gyva vakcina buvo pradėta 1966 metais. Tuo metu naudota tymų vakcina, pagaminta iš Leningrad-16 štamo, turėjo nemažai trūkumų: apie 10% vaikų neįgydavo imuniteto, pasitaikydavo nestandartinių vakcinos serijų, vakcina buvo labai jautri temperatūrai ir kt. Tačiau, nepaisant šių trūkumų, pradėjus planinę vaikų vakcinaciją ir ėmus plačiai ją vykdyti, sergamumas tymais žymiai sumažėjo. Vėliau, pradėjus naudoti pasaulinius standartus atitinkančias vakcinas, sergamumą tymais pavyko sumažinti iki pavienių atvejų. Mūsų šalyje nuo tymų kasmet paskiepijama apie 97–98% vaikų. Sėkmingos vakcinacijos rezultatas: 2003–2004 metais Lietuvoje įregistruota tik po vieną susirgimo tymais atvejį. Tokio mažo sergamumo tymais Lietuvoje dar niekada nebuvo įregistruota.
Lietuvoje iki pradedant planinę vakcinaciją nuo difterijos sergamumas šia infekcija 100000 gyventojų sudarydavo 54–106 atvejus ir daugiau. Pokario laikotarpiu apie 60% mirusiųjų nuo difterijos buvo vaikai iki dvejų metų amžiaus. Privalomai skiepyti nuo difterijos 1–8 metų amžiaus vaikus mūsų šalyje pradėta 1946 metais. Tačiau skiepų apimtys buvo nepakankamos. Nuo 1956 metų pradėta skiepyti kūdikius (5–6 mėn. amžiaus), o nuo 1959-ųjų – papildomai devynerių metų amžiaus vaikus (revakcinacija). Sergamumas pradėjo sparčiai mažėti. 1960 metais Lietuvoje buvo įregistruota tik 30 difterijos atvejų, o nuo 1967-ųjų – tik pavieniai susirgimai. Gerai organizavus vakcinaciją nuo difterijos gauta labai gerų rezultatų. 1973–1975 ir 1978–1985 metų laikotarpiu Lietuvoje nebuvo įregistruota nė vieno šios infekcijos atvejo (1).
Vaikai šiuo metu Lietuvoje yra skiepijami pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą skiepijimo kalendorių, kuriame jame išvardyta, kokio amžiaus vaiką reikia skiepyti viena ar kita vakcina. Sudarant skiepijimų kalendorių atsižvelgiama į daugybę epidemiologinių, biologinių, ekonominių ir kitų aspektų. Pirmasis klausimas, į kurį turi būti atsakyta sudarant skiepų kalendorių: kokias vakcinas reikia skiepyti. Atsižvelgiama į ligų grėsmę konkrečioje šalyje. Tarkime, yra šalių, kuriose neskiepijama tuberkuliozės (BCŽ) vakcina, tačiau Lietuvoje sergamumas tuberkulioze didelis, todėl mums ši vakcina reikalinga. Be to, šiuolaikinės vakcinos yra gana brangios, todėl kiekviena šalis įvertina savo finansines galimybes ir atsižvelgia, kuriai sveikatos apsaugos sričiai skiriami prioritetai. Kaip pavyzdį galima paminėti vėjaraupių vakciną. Nėra jokių abejonių, kad ši vakcina būtų labai naudinga Lietuvos vaikams. Deja, valstybė negali skirti lėšų, būtinų šiai vakcinai pirkti. Tas pat pasakytina apie virusinio hepatito-A ir kai kurias kitas vakcinas.
Kitas klausimas: kada geriausia skiepyti. Skiepijimų kalendoriuje parenkant kiekvienos vakcinos skiepijimo laiką atsižvelgiama į keletą dalykų (2):
• Paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais vaisius iš motinos gauna antikūnų, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais apsaugančiais naujagimį nuo ligų, kuriomis buvo persirgusi mama.
Tačiau šie antikūnai neutralizuoja įskiepytas gyvąsias virusines vakcinas, todėl svarbu, kad skiepijant gyvąsias vakcinas kūdikio kraujyje jau nebebūtų iš mamos gautų antikūnų. Dėl šios priežasties tymų-parotito (kiaulytės)-raudonukės, vėjaraupių vakcinos pirmaisiais gyvenimo metais neskiepijamos, ši procedūra atidedama iki antrųjų vaiko gyvenimo metų, kai iš mamos gautų antikūnų jau tikrai nebėra. Išimtis – tuberkuliozės (BCG) vakcina, kurios mamos antikūnai neveikia.
• Skiepijimą reikėtų pabaigti arba bent jau pradėti tada, kai gali kilti užsikrėtimo grėsmė. Beveik visuose kraštuose difterijos-stabligės-kokliušo, poliomielito, Hemofilus inflenzae-B vakcinos pradedamos skiepyti vaikams nuo 2–3 mėnesių amžiaus, kad apsaugotume juos tuomet, kai ligos jiems pavojingiausios.
• Atsižvelgiama ir į tai, kiek vakcinų vienu metu skiepijama vieno ar kito amžiaus vaikams. • Sudarant skiepijimų kalendorių, atsižvelgiama ir į šalies tradicijas, visuomenės gyvenimo
ypatumus. Pakartotines (sustiprinančias) kai kurių vakcinų dozes labai patogu planuoti prieš vaikams einant į mokyklą. Dažniausiai taip įskiepijamos difterijos-stabligės, poliomielito vakcinos. Dažniausiai vaikų skiepijimo programos užbaigiamos įskiepijant reikiamas vakcinas mokyklų vyresniosiose klasėse, nes vėliau pasiekti jaunuolius darosi gana sudėtinga.
• Įvertinamos vakcinų tiekimo galimybės. Vakcinos yra biologiniai preparatai, jų gamyba gana sudėtinga, todėl būtina derinti su gamintojais, ar jie sugebės pateikti nacionalinei programai reikalingą vakcinų kiekį.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pirmoji Nacionalinė imunoprofilaktikos programa buvo paruošta 1992 metais. Tais pačiais metais buvo patvirtintas ir pirmasis skiepų kalendorius. Vėliau šis kalendorius buvo kelis kartus tobulinamas. Nuo 2002 iki 2007 metų pabaigos skiepijimų kalendorius pakeistas buvo tris kartus. Iki 2008 metų sausio 3 dienos galiojo skiepijimų kalendorius pateiktas 1 lentelėje.
1 lentelė. Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius (23) Amžius Vakcina Iki 24 val. 2–3 paros 1 mėn. 2 mėn. 4 mėn. 6 mėn. 15– 16,5 mėn. 18 mėn. 6–7 metai 12 metų 15–16 metų Tuberkuliozės vakcina BCG Hepatito B vakcina HB* HB HB HB** HB HB** Kokliušo, difterijos, stabligės vakcina DTP DTP DTP DTP DT Td B tipo Haemophilus influenzae vakcina
Hib Hib Hib Hib
Poliomielito
vakcina IPV IPV IPV IPV IPV
Tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina MMR MMR MMR* ** Sutrumpinimai:
1. BCG – tuberkuliozės vakcina; HB – hepatito B vakcina, DTP – kokliušo, difterijos, stabligės vakcina, Hib – B tipo Haemophilus influenzae infekcijos vakcina, DT – difterijos, stabligės (vaikų) vakcina, Td – difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcina, IPV – inaktyvuota poliomielito vakcina, MMR – tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina.
2. HB* pirma dozė turi būti įskiepijama naujagimiui per 24 val. po gimimo.
3. 12 metų amžiaus vaikai HB vakcina skiepijami 3 dozėmis pagal schemą: HB1; po1 mėnesio – HB2; po 6 mėnesių – HB3. 12 metų vaikams HB** vakcina skiriama, jei jie neskiepyti kūdikystėje. MMR vakcina skiriama su pirmąja HB vakcinos doze.
4. 12 metų vaikams MMR*** skiriama, jei jie neskiepyti 6–7 metų amžiuje. 5. Skiepijimai atliekami pagal vaisto charakteristikos santrauką.
6. Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus ar teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimo tvarką, galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti jie turi pasirašyti vaiko raidos kortelėje (forma Nr. 025-112/a).
Šiuo metu galioja 2007 metų gruodžio 22 dieną Sveikatos apsaugos ministro įsakymu V-1066 patvirtintas skiepijimų kalendorius(24).
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, sezoniniai skiepijimai nuo gripo - vienintelė efektyvi priemonė, mažinanti gripo sukeliamą žalą asmeniui ir visuomenei (3). Pagrindinis skiepijimo nuo gripo laukiamas rezultatas –
asmens apsauga nuo komplikacijų, hospitalizacijos dėl komplikacijų, mirties. Todėl išskiriamos gripo rizikos grupės, kurioms gripas ir gripo komplikacijos yra pavojingiausios. Gripo rizikos grupių skiepijimas numatytas gripo epidemiologinę priežiūrą ir kontrolę reglamentuojančiuose dokumentuose: Gripo epidemiologinės priežiūros taisyklėse, patvirtintose Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-802 (Žin., 2004, Nr.167-6153), Gripo epidemiologinės priežiūros ir kontrolės programoje, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-668, Pasirengimo gripo pandemijai plano įgyvendinimo 2005-2006 metams priemonių plane, patvirtintame Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-686 (Žin., 2005, Nr.111- 4056). Be to, kasmet Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras išplatina aplinkraštį, kuriame nurodoma to sezono gripo vakcinos antigeninė sudėtis ir įvardijamos rizikos grupės.
Vakcinacija nuo gripo ypač rekomenduojama (3):
• slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių arba skyrių, globos institucijų pacientams; • suaugusiems ir vaikams, vyresniems kaip 6 mėn., sergantiems lėtinėmis širdies
kraujagyslių, plaučių ligomis, bronchine astma, metabolinėmis arba (ir) inkstų ligomis arba (ir) kuriems yra imunodeficitinė būklė;
• vyresniems nei 6 mėn. kūdikiams, vaikams ir paaugliams, nuolat vartojantiems aspiriną; • moterims, kurios gripo sezono metu bus 3-9 nėštumo mėn.;
• 65 m. ir vyresniems asmenims;
• asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir globos institucijų darbuotojams; • rizikos grupių asmenų šeimų nariams bei kitiems kontaktiniams asmenims; • kūdikių iki 6 mėn. tėvams ir kitiems su jais sąlytį turintiems asmenims;
• asmenims, dirbantiems darbą, kurio metu susiduriama su dideliu žmonių skaičiumi (mokytojai, pardavėjai, visuomeninio transporto vairuotojai ir kt.).
Nepaisant siekių paskatinti žmones, priklausančius rizikos grupėms, skiepytis nuo gripo, kol kas besiskiepijančių nėra daug. Kauno visuomenės sveikatos centro duomenimis, kasmet Kauno mieste gripu ir ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis suserga 40 - 70 tūkstančių žmonių, o skiepijasi tik 6 – 8 proc. gyventojų. Dauguma darbdavių jau įsitikino skiepų nauda dėl darbo dienų praradimo susirgus (4).
Gripas – viena labiausiai paplitusių sezoninių virusinių ligų. JAV Nacionalinio imunizavimo centro ir Imunizavimo ir kvėpavimo takų ligų kontrolės ir prevencijos atstovas Anthony E. Fiore savo pranešime pateikia sergamumo gripu ir susijusių mirčių duomenis Jungtinėse Amerikos Valstijose (5). JAV sveikatos priežiūros sektoriuje apibendrinti duomenys patvirtina, kad, kad gripo plitimas yra sezoninis. Per metus užregistruojama 6-7 % sergančių
suaugusiųjų ir iki 30 % vaikų. Nuo gripo ir jo sukeltų komplikacijų per metus JAV hospitalizuojama daugiau nei 200000 žmonių, vis dar užregistruojama maždaug 36000 mirties atvejų, susijusių su gripo komplikacijomis. Pranešimo autorius pateikia 2004 m. hospitalizavimo, susijusio su gripu ir jo komplikacijomis, duomenis pagal amžiaus grupes: 100000 gyventojų hospitalizuotų vaikų iki 4 metų amžiaus skaičius buvo 115, 5-49 metų asmenų – 22, 50-64 metų – 90, vyresnių nei 65 metų – net 472 (1 pav.). Taip pat pateikiami mirčių dėl gripo ir susijusių komplikacijų, tenkančių 100000 gyventojų, duomenys (2 pav.).
1 pav. Hospitalizavimo dėl gripo ir susijusių komplikacijų skaičius 100000 JAV gyventojų (2004)
115 22 90 472 0 100 200 300 400 500 600
0 - 4 Yrs 5 - 49 Yrs 50 - 64 Yrs > 65 Yrs
Age Group H o s p it a li z a ti o n s P e r 1 0 0 ,0 0 0 P e rs o n Y e a rs
2 pav. Mirčių dėl gripo skaičius 100000 JAV gyventojų (2003)
Autoriaus manymu, asmenys, sergantys astma, nėra jautresni gripo viruso infekcijai, tačiau pažymėtina, kad gripas sukelia astmos paūmėjimą. Gripo sezono metu mažų vaikų, sergančių astma, grupėje, pastebimas:
• didesnis hospitalizavimo atvejų skaičius;
• didesnis ambulatorinių vizitų į gydymo įstaigas skaičius; • dažnesnis antibiotikų naudojimas.
Patikimų duomenų apie gripo atvejų skaičiaus padidėjimą tarp vyresnio amžiaus vaikų ir jaunų suaugusiųjų nėra.
JAV nuo gripo kasmet skiepytis rekomenduojama: • visiems norintiesiems;
• vyresniems nei 50 metų asmenims;
• moterims, kurios bus nėščios gripo sezono metu;
• vaikams ir paaugliams, kuriems skirtas ilgalaikis gydymas aspirinu;
• suaugusiesiems ir vaikams su chroniškais sutrikimais, kuriems reikalinga reguliari medicininė priežiūra, tame tarpe, širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo (tame tarpe – astmos), inkstų, kepenų ligų, diabeto ir imunodeficito atvejai; 0.6 0.4 0.5 7.5 98.3 0 20 40 60 80 100 120
< 1 Yrs 1 - 4 Yrs 5 - 49 Yrs 50 - 64 Yrs 65+ Yrs
Age Group R & C D e a th s P e r 1 0 0 ,0 0 0 P e rs o n Y e a rs
• suaugusiesiems ir vaikams, turintiems kvėpavimo funkcijos ar kvėpavimo takų sekrecijos sutrikimų;
• asmenims, turintiems artimą kontaktą su rizikos grupei priklausantiems asmenims, tarp jų – sveikatos priežiūros darbuotojai;
• 6-59 mėnesių vaikams;
• slaugytojams ir turintiems kontaktą namuose su 6-59 mėnesių amžiaus vaikais.
Vakcinos nuo gripo efektyvumas skiriasi skirtingose amžiaus grupėse, rizikos grupėse, be to, tyrimų rezultatuose skirtumai neretai gaunami ir dėl to, kad naudojami labai skirtingi efektyvumo vertinimo metodai, dėl kurių atskirų tyrimų rezultatų palyginimus atlikti sudėtinga (kartais registruojami į gripą panašūs susirgimai, kitais atvejais – laboratoriškai patvirtinti gripo atvejai, tuo tarpu su gripu susijusių hospitalizavimo ir mirčių atvejų skaičius neretai pagrįstas modeliavimu). 2 lentelėje pateiktas vidutinis vakcinos nuo gripo efektyvumas skirtingose amžiaus ir rizikos grupėse.
2 lentelė. Neaktyvuotos vakcinos efektyvumas skirtingose amžiaus ir rizikos grupėse (5)
Amžius/rizikos grupė Rezultatas Efektyvumas
6 mėn.-16 metų Gripas 70-90%
18-64 metai Gripas 70-90%
>65 metų, bendruomenėje Gripas 30-70%
Senyvo amžiaus, globos namuose Gripas 30-40%
Senyvo amžiaus, globos namuose Hospitalizavimas 50-60%
Senyvo amžiaus, globos namuose Mirtis 80%
Anthony E. Fiore tame pačiame pranešime pateikia apibendrintus pediatrinių vakcinų nuo gripo duomenis, gautus apibendrinus JAV sveikatos priežiūros sektoriuje atliktų tyrimų rezultatus (5):
• 21-76% esant į gripą panašiems susirgimams; • 30-95% esant laboratoriškai patvirtintam gripui;
• 32-36% esant vidurinės ausies uždegimui (otitis media).
Panašūs rezultatai gaunami ir sveikų asmenų ir padidintos rizikos grupėse, tame tarpe – žmonių, sergančių astma, grupėje.
Autorius pabrėžia, kad be vakcinos, galimos ir kitos infekcijos kontrolės priemonės, kurios dažniausiai naudojamos sezoninio gripo metu sveikatos priežiūros įstaigose. Tai – apsaugos nuo lašelių priemonės (kaukės, chalatai, pirštinės), sergančių darbuotojų buvimas namuose ir kt. Šios priemonės paprastai bendruomenės lygmenyje nenaudojamos bendruomenės lygmenyje.
E.Weir medicinos darbuotojams skirtame žurnale publikuotame straipsnyje apžvelgia vaikų susirgimų gripu statistiką Jungtinėse Amerikos Valstijose (6). Autorė pastebi, kad šiuo metu JAV praktikoje rekomenduojama nuo gripo 6-23 skiepyti mėnesių amžiaus vaikus (ankstesnėse rekomendacijose buvo rekomenduojama imunizuoti vaikus, sergančius chroniškomis ligomis, tuo tarpu Kanadoje rekomenduojama skiepyti vaikus, tačiau jie, kitaip nei JAV, nepriskiriami didelės infekcijų rizikos grupei). JAV rekomendacijų pakeitimus lėmė tai, kad gana daug 6-23 mėnesių amžiaus vaikų patenka į ligonines dėl gripo ir jo komplikacijų, nors jie neserga jokiomis kitomis ligomis. Hospitalizuojamų vaikų procentas apytikriai atitinka atvejų skaičių senyvo amžiaus žmonių grupėje, kuriai rekomenduojamas planinis imunizavimas. JAV kiekvienais metais maždaug 9%–20% jaunesnių nei 5 metų amžiaus vaikų skiriama medicininė priežiūra dėl su gripu susijusių susirgimų. Jaunesni nei 2 metų amžiaus vaikai yra jautriausi rimtoms gripo komplikacijoms, kurios gali pasireikšti kaip pneumonija, krupinis laringitas, bronchitas ir sepsis. Mediciniškai patikimai diagnozuoti gripo viruso infekcijas sudėtinga, kadangi daugelis kvėpavimo takų ligų virusų (pvz., parainfluenza, kvėpavimo takų virusas, adenovirusas ir coxsackie virusas) sukelia panašius simptomus ir požymius.
Šiame straipsnyje E.Weir, kaip ir visi darbų užkrečiamų ligų tematika autoriai, dar kartą pabrėžia, kad Svarbiausias dalykas gripo infekcijos kontrolėje yra prevencija. Skiepai šiuo atveju turi didelę įtaką. Autorės manymu, vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tai, ar vaikas bus paskiepytas ar ne, yra šeimos gydytojo rekomendacija.
C.Breese Hall straipsnyje taip pat apžvelgiama kvėpavimo takų viruso ir parainfluenza viruso plitimo situacija Jungtinėse Amerikos Valstijose bei imunizavimo perspektyvos (7). Autorė pažymi, kad kvėpavimo takų virusas ir žmonių parainfluenza virusas pirmiausia aptikti kaip kvėpavimo sistemos patogenai, pasitaikantys tarp mažų vaikų. Dabar jie jau pripažįstami kaip svarbūs patogenai ir suaugusiųjų tarpe. Šiais virusais infekuotiems suaugusiesiems paprastai pasireiškia ne tokie pastovūs ir ne tokie ryškūs požymiai kaip vaikams, o virusinė infekcijos priežastis dažnai neįtariama. Kasmetinių protrūkių pastovumas ir pakartotinių infekcijų dažnumas rodo, kad jie sukelia žymią, tačiau sunkiai nustatomą ligų naštą visuose gyvenimo etapuose. Kvėpavimo takų virusas ir parainfluenza virusai yra dažniausia mažų vaikų hospitalizavimo dėl kvėpavimo takų ligų priežastis. Autorių teigimu, devintajame dešimtmetyje JAV kasmet dėl kvėpavimo takų viruso infekcijos kasmet buvo hospitalizuojama maždaug 100000 vaikų – to kaštai
siekė 300 mln. JAV dolerių. Kvėpavimo takų ir parainfluenza virusai taip pat yra tarp pagrindinių suaugusiųjų hospitalizavimo dėl užkrečiamų kvėpavimo ligų priežasčių. Nepaisant keturių dešimtmečių pastangų, JAV vis dar nėra efektyvių kvėpavimo takų viruso ir parainfluenza viruso infekcijos kontrolės priemonių. Vakcinų tobulinimui trukdo ilgalaikio imuniteto stygius, net po natūralios infekcijos, ir tai, kad žmonės, patiriantys infekcijos riziką, gali būti praktiškai visose bendruomenės gyvenamosiose ir darbo vietose.
C.Breese Hall taip pat pažymi, kad ilgalaikio imuniteto gripui nebuvimas ir supratingumo visuomenėje stygius yra kliūtys efektyviam imunizavimui. Vakcina turi suteikti apsaugą, kuri būtų geresnė nei apsauga dėl natūralios infekcijos, ir turi būti efektyvi jau pirmosiomis savaitėmis. Senyvo amžiaus ir susilpnėjusio imuniteto žmonių pakartotinio užsikėtimo kontrolei gali būti reikalingos kitokios vakcinos ir strategijos nei taikoma vaikams. Profilaktinės priemonės, kurių imamasi prieš pakartotinę infekciją, turi didesnės apsaugos privalumą, kadangi šiuo atveju jau egzistuoja natūralus imunitetas ir yra daugiau galimybių vakcinos tobulinimui, kadangi ankstesnį imunitetą galima stiprinti įvairiais būdais. Nepaisant to, tobulinant vakcinas atsižvelgiama į tai, kad reikalingas ilgiau išliekantis imunitetas, įgytas dėl natūralios infekcijos, kadangi pakartotinės infekcijos galimos jau po kelių savaičių. Pirmosios kvėpavimo takų viruso vakcinos, sudarytos iš temperatūrai jautrių arba cold-passaged mutantų, buvo efektyvios suaugusiesiems, tačiau vaikų atveju jos buvo pernelyg virulentiškos, per daug susilpnintos, arba nestabilios. Vėliau buvo kuriamos patobulintos galimos atmainos bei vakcinos iš išgrynintų paviršiaus glikoproteinų, DNR bei sintetinių peptidų. Galimos pogrupių vakcinos taip pat tiriamos. Jos gali būti veiksmingos seropozityviose didelės rizikos grupėse; be to, nėščių moterų imunizavimas gali padėti geriau apsaugoti jų naujagimius, įvedant humoralinį ar motinos pieno antikūnį. Gyvos susilpnintos vakcinos gali turėti potencialių privalumų dėl galimybės atlikti per nosį ir suteikti ir sisteminį, ir gleivinių imunitetą. Be šių vakcinų tipų, straipsnyje glaustai aptariamos ir kitos cheminės mutagenezės, atvirkštinės genetikos bei kitais būdais sukurtos vakcinos (7).
Ann R. Falsey ir bendraautoriai aptaria kvėpavimo takų infekcijos plitimą tarp senyvo amžiaus ir rizikos grupei priklausančių žmonių (8). Kvėpavimo takų virusas (respiratory syncytial virus (RSV)) vis dažniau pripažįstamas kaip suaugusiųjų ligos priežastis. Autorių manymu, duomenys apie epidemiologiją ir poveikį bendruomenėje gyvenantiems senyvo amžiaus žmonėms ir padidintos rizikos grupei priklausantiems suaugusiems gali padėti įvertinti vakcinų tobulinimo poreikį.
Tyrimo metu autoriai keturias žiemas paeiliui vertino sergamumą kvėpavimo takų ligomis parinktose sveikų senyvo amžiaus (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių ir padidintos rizikos (sergančių chroniškomis širdies ar plaučių ligomis) žmonių grupėse bei tarp ligoninių pacientų, hospitalizuotų dėl ūmių kardiopulmoninių būklių.
Tyrime dalyvavo įtraukti 608 sveiki senyvo amžiaus asmenys ir 540 padidintos rizikos asmenys ir 1388 hospitalizuoti pacientai. Iš viso įvertinta 2514 susirgimų atvejų. Kvėpavimo takų infekcija nustatyta 102 pacientams iš pirmųjų dviejų grupių ir 142 hospitalizuotiems pacientams. A gripas diagnozuotas 44 pirmųjų dviejų grupių pacientams ir 154 hospitalizuotiems pacientams. Per metus kvėpavimo takų infekcijų atvejų skaičius didėjo 3-4 procentais sveikų senyvo amžiaus žmonių grupėje ir 4-10 procentų padidintos rizikos suaugusiųjų grupėje. Senyvo amžiaus žmonių grupėje buvo mažiau besikreipiančiųjų į gydymo įstaigas dėl kvėpavimo takų virusinių ligų, lyginant su kreipimaisis dėl gripo, tuo tarpu padidintos rizikos suaugusiųjų grupėje panašus skaičius asmenų kreipėsi dėl abiejų tipų negalavimų. Panašus gydymo dėl abiejų tipų susirgimų pasiskirstymas buvo ir hospitalizuotų pacientų grupėje (15% dėl kvėpavimo takų infekcijos ir 12% dėl gripo), mirtingumas dėl šių susirgimų hospitalizuotų pacientų grupėje buvo, atitinkamai, 8% ir 7%. Sveikatos priežiūros įstaigų duomenys rodo, kad su kvėpavimo takų virusu susiję 10,6% hospitalizacijos dėl pneumonijos atvejų, 11,4% - hospitalizacijos dėl chroniškos obstrukcinės plaučių ligos, 5,4% dėl širdies nepakankamumo ir 7,2% - hospitalizacijos atvejų dėl astmos (8). Išvadose autoriai pabrėžia, kad kvėpavimo takų viruso infekcija yra svarbi susirgimų priežastis senyvo amžiaus ir padidintos rizikos suaugusių žmonių grupėse. Efektyvi vakcina nuo kvėpavimo takų viruso šiose žmonių grupėse galėtų būti ypač naudinga.
K.L. Nichol ir bendraautorių darbe analizuojamas skiepų nuo gripo efektyvumas tarp bendruomenėje gyvenančių senyvo amžiaus žmonių (9). Autoriai pastebi, kad, nepaisant rekomendacijų dėl kasmetinio skiepijimo nuo gripo, daugiau nei pusė senyvo amžiaus amerikiečių nėra skiepijami. Nuoseklioje grupės žmonių studijoje, kurioje dalyvavo bendruomenėje gyvenantys senyvo amžiaus žmonės, autoriai siekė įvertinti gripo vakcinos efektyvumą bei ekonominį efektą. Studija atlikta naudojant administracines duomenų bazes. Išanalizuoti duomenys apie vyresnius nei 65 metų amžiaus vyrus ir moteris (visi šie žmonės buvo įtraukti į didelės Mineapolio valstijos sveikatos priežiūros organizacijos sąrašus). Tyrime analizuotas vakcinacijos procentas ir gripo bei jo komplikacijų atvejų skaičius trijų sezonų metu: 1990/1991 m.m., 1991/1992 m.m. ir 1992/1993 m.m. Rezultatai buvo koreguojami pagal amžių, lytį, diagnozes, rodančias padidintą riziką, medikamentų vartojimą ir ankstesnes suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Kiekvienoje grupėje buvo daugiau nei 25000 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Nustatyta, kad kiekvieno studijos sezono metu vakcinacija buvo susijusi su hospitalizavimo dėl plaučių uždegimo ir gripo atvejų skaičiaus sumažėjimu (48-57%) hospitalizavimo dėl visų kitų ūmių ir chroniškų kvėpavimo ligų atvejų skaičiaus mažėjimu (27-29%). Vakcinacija taip pat buvo susijusi su hospitalizavimo dėl lėtinio širdies nepakankamumo atvejų skaičiaus sumažėjimu 37% 1991/1992 m.m. sezonu, kai kilo gripo A viruso epidemija. Studijoje nustatyti hospitalizavimo dėl visų analizuotų ligų tipų kaštai buvo mažesni paskiepytų asmenų grupėje 1991/1992 m.m. sezonu
(sumažėjimo lygis 47-66%), ir dėl ūmių bei chroniškų kvėpavimo ligų – 1990-1991 m.m. sezonu (sumažėjimo lygis, atitinkamai, 17-43%). Tiesioginiai sutaupymai per metus vidutiniškai siekė 117 JAV dolerių paskiepytam asmeniui (nustatytas intervalas nuo 21 iki 235 JAV dolerių), o suminiai sutaupymai buvo beveik 5 mln. JAV dolerių. Vakcinacija taip pat buvo susijusi su mirtingumo dėl visų priežasčių sumažėjimu 39-54% visų trijų analizuotų gripo sezonų metu. Išvadose autoriai teigia, kad senyvo amžiaus asmenų, gyvenančių bendruomenėje, atveju vakcinacija nuo gripo susijusi su hospitalizavimo ir mirčių dėl gripo ir jo komplikacijų sumažėjimu, lyginant su šiais rodikliais tarp neskiepytų senyvo amžiaus žmonių; be to, vakcinacija leidžia tiesiogiai sutaupyti lėšas, kadangi sumažėja slaugymo ir hospitalizavimo poreikis.
David A. Foster ir bendraautoriai analizavo vakcinos nuo gripo efektyvumą siekiant išvengti senyvo amžiaus žmonių hospitalizavimo dėl pneumonijos (10). 1989-1990 m. žiemą gripo A virusas buvo paplitęs visoje JAV teritorijoje ir sukėlė ypač didelį sergamumą ir net mirtingumą. Nuo 1989 m. lapkričio iki 1990 m. balandžio 20 intensyvios priežiūros ligoninių žemesniajame Mičigane buvo ypač daug vyresnių nei 65 metų amžiaus asmenų hospitalizavimo dėl pneumonijos ir gripo atvejų. Atlikdami tyrimą autoriai šiuos atvejus suskirstė pagal amžių, lytį, rasę ir gyvenamąją vietą. Buvo surinkti 1989/1990 m.m. gripo sezono duomenys (hospitalizuotų žmonių ir kontrolinės grupės) bei įtraukti įvairūs veiksniai, galėję turėti įtakos vakcinacijos statusui ar rezultatui. Anketas užpildė 1907 žmonės, 449 jų buvo hospitalizuoti minėto sezono metu (bendras atsakiusiųjų procentas buvo 76%). Vakcinos efektyvumas siekiant išvengti hospitalizavimo dėl pneumonijos ar gripo buvo vertinamas logine regresija. Nustatyta, kad 3 mėnesių intensyviausio gripo A viruso plitimo laikotarpiu vakcinos efektyvumas buvo 45%. Vertinant 3 mėnesių mažo viruso aktyvumo ar viruso aktyvumo nebuvimo laikotarpį, nustatyta, kad efektyvumas buvo tik 21%. Efektyvumas, nustatytas didžiausio viruso plitimo periodu, yra tradicinis vertinimas, kadangi net didžiausio gripo aktyvumo laikotarpiu hospitalizavimui dėl pneumonijos ir gripo įtakos turi ir kiti veiksniai.
Vienas pagrindinių oro-lašinių infekcijų plitimą skatinančių veiksnių – dideli žmonių susibūrimai. Vienas didžiausių metinių žmonių susibūrimų pasaulyje – hadžas – piligriminė kelionė į Meką, pagal islamo religiją privaloma visiems musulmonams kartą gyvenime. A Rashid Gatrad ir bendraautoriai nagrinėjo hadžo įtaką gripo viruso plitimui (11).
Hadžas Saudo Arabijoje – didžiausias metinis žmonų susibūrimas, kasmet pritraukiantis daugiau nei du milijonus piligrimų iš beveik visų pasaulio šalių. Kiekvienam piligrimui tai yra dvasinė kelionė, tampanti mėnesių ar metų ruošimosi kulminacija, tačiau visuomenės sveikatos atžvilgiu toks žmonių susibūrimas gali sukelti nesuvaldomą gripo viruso plitimą ir globalinę pandemiją (kuri, daugelio ekspertų manymu, yra uždelsta) – tai iš tiesų grėsminga perspektyva, kuriai nėra adekvačiai ruošiamasi. Naujausi darbai, parodantys itin aukštą infekcijos ir gripo viruso
pernešimo lygį tarp piligrimų, grįžtančių iš Mekos, pabrėžia tarptautiniu mastu vykdomų pandemijos rizikos minimizavimo strategijų poreikį. Tokia strategija turėtų būti sukoncentruota į infekcijos perdavimo išvengimo būdus, be to, į ją turėtų būti įtrauktos ir priemonės, skirtos patikimam diagnozavimui ir infekuotų asmenų gydymui. Nors Saudo Arabijos atsakingos institucijos šiuo metu rekomenduoja nuo gripo skiepytis piligrimams, sergantiems „didelės rizikos“ lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, kvėpavimo sistemos sutrikimais, Jungtinėje Karalystėje pateikiami duomenys rodo, kad daugelis šių padidintos rizikos grupei priklausančių piligrimų neimunizuojami. Situacija greičiausiai yra dar žymiai blogesnė tarp žmonių, atvykstančių iš besivystančių šalių. Įvertinant šį faktą ir Hadžo keliamą pandemijos riziką, turėtų būti svarstomas privalomas piligrimų skiepijimas nuo gripo. Jau anksčiau privalomas skiepijimas nuo meningokoko viruso buvo įvestas po meningokoko viruso sukeltos pandemijos tarp piligrimų ir žmonių, su kuriais jie kontaktavo. Kadangi piligrimai jau dabar privalo kreiptis į medicinos įstaigas dėl meningokokinės vakcinacijos, papildoma vakcinacija neturėtų kelti ypatingų nepatogumų ir turėtų būti priimtina (11).
A.J. Choudhry ir bendraautorių studija taip pat skirta hadžo ir ūmių kvėpavimo takų infekcijų viruso plitimo rizikos sąsajai (12). Autoriai pažymi, kad ūmios kvėpavimo takų infekcijos – dažniausiai pasitaikančios infekcijos žmonių tarpe, besikreipiantieji į medicinos specialistus dėl šių infekcijų sudaro 35% pacientų, kurie kreipiasi dėl užkrečiamų ligų. Šioje studijoje buvo siekiama įvertinti ūmių kvėpavimo takų infekcijų paplitimą tarp piligrimų, registruotų Rijado sveikatos priežiūros centruose. Hadžas Saudo Arabijos sveikatos priežiūros sektoriui iškelia rimtų problemų, susijusių su infekcijų plitimo kontrole, kadangi jo metu susirenka daugiau nei 2 milijonai žmonių. Dažniausiai pasitaikančios infekcinės ligos – meningokokinis meningitas, kvėpavimo takų infekcijos, per kraują plintantys virusiniai susirgimai ir zoonozės. Piligrimams grįžus į namus, visos šios ligos išplinta ir gali išsivystyti naujos jų atmainos.
Ištyrus 1027 asmenis paaiškėjo, kad 409 (39,8%) jų sirgo ūmiomis infekcinėmis kvėpavimo takų ligomis hadžo metu ir 2 savaičių laikotarpyje po jo. 219 iš jų (53,5%) buvo turėję kontaktą si sergančiaisiais. Hadžo metu 281 iš šių 409 pacientų (72,9%) vartojo antibiotikus. Tik 15 asmenų (3,6%) pateko į ligoninę dėl ūmios kvėpavimo takų infekcijos. Tarp vyresnių nei 70 metų piligrimų ūmiomis kvėpavimo takų infekcijomis užsikrėtė 83,3%, tuo tarpu tarp jaunesnių nei 25 metų amžiaus piligrimų užsikėtusiųjų buvo tik 37,7%. Nors ir pastebėtas didelis skirtumas tarp šių dviejų amžiaus grupių, kitose amžiaus grupėse svarbių statistinių skirtumų nebuvo. Tarp vyrų užsikėtusių ūmiomis kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis buvo šiek tiek daugiau (40,4%) nei tarp moterų (38,3%). Tarp piligrimų, atvykusių iš kitų šalių, ūmių kvėpavimo takų infekcijų atvejų buvo 46,9%, tai sudarė 1,25 karto daugiau nei tarp piligrimų iš Saudo Arabijos. Pastebėti tam tikri ūmių kvėpavimo takų infekcijų dažnumo skirtumai skirtingo išsilavinimo grupėse:
mažiausia rizika buvo būdinga asmenims, įgijusiems vidurinį išsilavinimą (34,8%) didžiausia – asmenims, įgijusiems pradinį išsilavinimą (50,0%), tačiau šis skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas. Didesnę ūmių kvėpavimo takų infekcijų riziką patyrė piligrimai, keliavę autobusais (44,0%) arba lengvaisiais automobiliais (47,8%), kiek mažesnę – keliavusieji lėktuvais (35,3%) (tyrimo autoriai rezultatuose ypač išskyrė rizikos padidėjimo keliaujant autobusu statistinį reikšmingumą). Pozityvios tiesioginės ūmių kvėpavimo takų infekcijų atvejų priklausomybės nuo laiko, praleisto hadžo teritorijoje, nepastebėta.
Autoriai iškelia pagrindinę pasaulinio masto problemą, susijusią su ūmių kvėpavimo takų infekcijomis – šios ligos sudaro ligų grupę, pasireiškiančią visame pasaulyje ištisus metus ir neapribotą nei konkrečiomis amžiaus grupėmis, nei lytimi ar tautybe. Prie plataus ūmių kvėpavimo takų infekcijų paplitimo prisideda įvairūs veiksniai, tarp jų – tiesioginis kontaktas su užsikrėtusiais asmenimis, klimato pasikeitimas ir žmonių susibūrimo vietos: visi šie veiksniai sutinkami hadžo metu. Kaip pastebėta ir kitose studijose, virusinės kilmės ūmių kvėpavimo takų infekcijų, ypač kvėpavimo takų sincitinio ir gripo virusų, rizika padidėja šaltesniais mėnesiais. Žiemos sezonas sutampa su šiandieninėmis hadžo datomis, dėl to kiekvieną kartą tikimasi spartaus ūmių kvėpavimo takų infekcijų plitimo. Tyrime nustatytas ypač didelis ūmių kvėpavimo takų infekcijų atvejų dažnis tarp piligrimų iš Rijado (40%), nepaisant to, kad daugelis ligos atvejų buvo gana lengvi, tai rodo realią šios ligos naštą visuomenei ir sveikatos apsaugos sistemai. Didelė dalis užsikrėtusių pajuto ligos simptomus dar prieš išvykdami iš Mekos – tai parodo, koks didžiulis darbo krūvis tuo metu tenka hadžo regiono sveikatos priežiūros įstaigoms. Autorių manymu, ši problema turi ir kitą dimensiją – ūmios kvėpavimo takų infekcijos yra užkrečiamos, dėl to kyla antriniai šios ligos protrūkiai, piligrimams grįžus į namus, taigi kiekvieną kartą yra didelė tikimybė, kad piligrimams grįžus į savo gyvenamąsias vietas ūmios kvėpavimo takų infekcijos paplis itin jautriose gyventojų grupėse. Ši problema atrodo dar didesnė, įvertinant tai, kad daugelis Saudo Arabijos šeimų yra didelės. Deja, nėra konkrečių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti ūmių kvėpavimo takų infekcijų padažnėjimą likusioje Saudo Arabijos dalyje. Tyrimas parodė, kad ūmios kvėpavimo takų infekcijos vienodai paplitusios tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų bei tarp skirtingų tautybių žmonių; be to, pastebėta, kad didesnė ūmių kvėpavimo takų infekcijų rizika būdinga vyresniems žmonėms bei diabetikams. Pastarasis rezultatas sutapo su medicinoje žinomu dėsningumu, kad senyvo amžiaus žmonių bei diabetikų imunitetas yra silpnesnis ir jų atveju ūmių kvėpavimo takų infekcijų, kaip ir kitų virusinių infekcijų, rizika padidėja – tai rodo, kaip svarbu vykdant infekcinių susirgimų prevenciją skirti ypatingą dėmesį šioms padidintos rizikos grupėms. Žmonių susibūrimo vietos – taip pat svarbus rizikos faktorius, susijęs su kvėpavimo takų ligų perdavimu. Be to, tyrime pastebėtas tiesioginis ryšys tarp dienų skaičiaus, praleisto hadžo teritorijoje, ir ūmių kvėpavimo takų infekcijų rizikos. Šis tyrimas dar kartą iškėlė
itin svarbų klausimą – kaip sumažinti ūmių kvėpavimo takų infekcijų plitimą ir šių ligų naštą visuomenei bei sveikatos priežiūros sektoriui. Hadžo situacijoje beveik neįmanoma kontroliuoti žmonių susibūrimo vietų ir kontaktų tarp žmonių. Galimos alternatyvos – tik asmeninės apsisaugojimo priemonės, pavyzdžiui, skiepai, chemoprofilaktika bei apsauginės kaukės (raiščiai) (12).
Thomas R. Talbot ir bendraautoriai savo darbe analizuoja itin aktualų gripo infekcijos plitimo aspektą - sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų skiepijimą nuo gripo ir vakcinos paskirstymą darbuotojams esant jos trūkumui (13). Autorių teigimu, gripo infekcija tik JAV kasmet lemia vidutiniškai 36000 mirčių ir beveik 226000 hospitalizacijos atvejų. Ligos plitimą sveikatos priežiūros įstaigose itin sunku kontroliuoti dėl to, kad virusas gali būti perduodamas paciento pacientui, lankytojo - pacientui, paciento - darbuotojui ar darbuotojo - pacientui. Gripas kasmet lemia didelį sergamumą ir mirtingumą, ypač didelės rizikos grupėse, pavyzdžiui, tarp senyvo amžiaus žmonių, mažų vaikų ir žmonių, sergančių chroniškomis ligomis. Su sveikatos priežiūra susijęs gripo plitimas prisideda prie šios naštos, tačiau dažnai jis nėra pripažįstamas, išskyrus didelių protrūkių atvejus. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nuo 1984 m. rekomendavo kasmet nuo gripo skiepyti sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojus, tiesiogiai kontaktuojančius su ligoniais, o nuo 1993 m. – visiems sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojams. Šios rekomendacijos grindžiamos siekiu sumažinti tikimybę, kad sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojai taps gripo platintojais dėl savo artimo kontakto su padidintos rizikos pacientais, ir siekiu padidinti pačių sveikatos priežiūros darbuotojų bei pacientų saugumą. Nepaisant šių rekomendacijų ir priemonių, skirtų pasiskiepijusių darbuotojų procento didinimui, kasmet skiepijasi tik gana nedidelė sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų dalis. Sunkumų sukelia ir tai, kad tuo pat metu, kai vykdomos kampanijos, skatinančios sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojus skiepytis, susiduriama su vakcinos trūkumu (taip atsitiko ir 2004/2005 m.m. gripo sezono metu) – tokiu atveju iškyla sunkumų dėl esamų vakcinos dozių paskirstymo darbuotojams ir pacientams.
Autoriai pažymi, kad atlikti išsamūs tyrimai rodo, kad skiepijimas nuo gripo gali padėti sumažinti sergamumą ir antibiotikų vartojimą tarp suaugusiųjų bei sumažinti susirgimų gripu, hospitalizacijos dėl pneumonijos ir gripo atvejų skaičių senyvo amžiaus žmonių tarpe. Sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų skiepijimas nuo gripo sumažina užsikrėtusių šio sektoriaus darbuotojų skaičių 88%, o nebuvimo darbe dėl kvėpavimo sistemos ligų laiką sumažina 28%. Atlikus dvi atskiras studijas geriatrinėse ilgalaikės slaugos įstaigose, pastebėta, kad bendras pacientų mirtingumas buvo žymiai mažesnis tose įstaigose, kur darbuotojai buvo reguliariai skiepijami, lyginant su įstaigomis, kur reguliarus darbuotojų skiepijimas nebuvo atliekamas (vienos iš studijų rezultatai - 10% ir 17%, antrosios - 14% ir 22%). Tais atvejais, kai paskiepijamas
didesnis procentas sveikatos priežiūros darbuotojų, pastebimas žymus su sveikatos priežiūra susijusių gripo atvejų skaičiaus sumažėjimas, be to, pastebėta, kad skiepijant sveikus įvairaus amžiaus vaikus, žymiai sumažėja sergamumas gripu ir mirtingumas tarp su jais artimai kontaktuojančių žmonių bei jų bendruomenėse. Autorių manymu, sveikatos priežiūros darbuotojų skiepijimas nuo gripo turėtų būti grindžiamas šiais siekiais: 1) sumažinti gripo viruso plitimą ir sergamumą tarp darbuotojų; 2) sumažinti gripo viruso perdavimo nuo infekuotų darbuotojų pacientams ir kitiems darbuotojams riziką; 3) sumažinti svarbių medicinos darbuotojų nebuvimo darbe dėl gripo infekcijos trukmę tuo metu, kai pasireiškia gripo protrūkiai bendruomenėje; 4) apsaugoti sveikatos priežiūros darbuotojus, dirbančius tokiomis sąlygomis, dėl kurių jie patiria didelę gripo komplikacijų riziką; 5) apsaugoti asmenis, su kuriais asmeniškai ir namų aplinkoje bendrauja sveikatos priežiūros darbuotojai (13).
Rekomendaciniame JAV Nacionalinio infekcinių ligų fondo (National Foundation for Infectious Diseases) leidinyje analizuojamos galimybės skatinti sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų vakcinaciją nuo gripo (14). Pažymima, kad JAV Nacionalinis kokybės forumas (National Quality Forum), savanoriška sveikatos priežiūros standartų nustatymo organizacija, įtraukė sveikatos priežiūros darbuotojų skiepijimą į 30 saugių praktikų, kurios visur turėtų būti naudojamos siekiant sumažinti žalą pacientams. Nepaisant to, JAV Nacionalinės sveikatos apklausos (National Health Interview Survey, NHIS) rezultatai rodo, kad iš tiesų tik 36 procentai sveikatos priežiūros darbuotojų iš tiesų imunizuojami nuo gripo kiekvienais metais. Gripu infekuoti sveikatos priežiūros darbuotojai gali perduoti labai užkrečiamus virusus padidintos rizikos grupei priklausantiems jų prižiūrimiems pacientams. Tai kelia ypač didelį pavojų pacientams, kuriems yra didelė su gripu susijusių komplikacijų, galinčių baigtis rimtu susirgimu ar mirtimi, rizika. Medicinos literatūroje teigiama, kad sveikatos priežiūros darbuotojai gali būti pagrindinė užkrečiamųjų ligų protrūkių sveikatos priežiūros įstaigose priežastis, kadangi šie darbuotojai gripo sezono metu kontaktuoja su padidintos rizikos grupei priklausančiais pacientais įvairiose aplinkose: bendrosiose ligoninėse, specializuotose ligoninėse, ilgalaikės slaugos ir reabilitacijos įstaigose, namų priežiūros centruose ir kitose sveikatos priežiūros aplinkose. Autorių teigimu, JAV pripažįstama, jog atsakingos valstybinės institucijos turi dėti intensyvias pastangas, siekdamos padidinti skiepijimo nuo gripo dažnumą tarp sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų (14).
Donald A. Goldmann darbe analizuojama pediatrinių virusinių kvėpavimo infekcijų epidemiologija ir prevencija sveikatos priežiūros institucijose (15). Autorius pažymi, kad hospitalinės virusinės kvėpavimo infekcijos sukelia didelį skaičių vaikų susirgimų ir mirčių. Dažnos šių infekcijų priežastys yra kvėpavimo takų virusas ir gripas. Šiame straipsnyje apžvelgiamos galimos efektyvios infekcijos kontrolės priemonės trijų patogenų atveju bei esami
prieštaravimai tarp jų. Autorius pabrėžia, kad pediatrijos ligoninių epidemiologams svarbių trijų virusų (kvėpavimo takų viruso, gripo viruso ir rinoviruso) studijos rodo, kad jų perdavimo būdai iš dalies aiškūs, tačiau vis dar egzistuoja tam tikras žinių stygius.
Kvėpavimo takų virusas yra svarbiausia mažų vaikų kvėpavimo infekcijų priežastis, beveik
visi vaikai juo užsikrečia per pirmus kelerius gyvenimo metus. Jų imunitetas yra silpnas, dažnai pasitaiko pakartotinės infekcijos. Vienam iš 100 ar 200 infekuotų vaikų reikalingas hospitalizavimas, paprastai – dėl bronchito. Dėl šios priežasties pediatrijos ligoninėse žiemos pradžioje būna ypač daug pacientų su bendruomenėje įgytu kvėpavimo takų virusu, o nesėkmingas bandymas laikytis pedantiškų infekcijų kontrolės procedūrų neišvengiamai lemia hospitalinį jų plitimą. Kvėpavimo takų infekcijos pasekmės gali būti ypač sunkios prieš laiką gimusiems, sergantiems širdies ir plaučių ligomis ar nusilpusio imuniteto vaikams. Hospitaline kvėpavimo takų infekcija užsikrėtus suaugusiesiems su nusilpusiu imunitetu, pasekmė yra ilga, rimta liga ar net mirtis. Kvėpavimo takų virusas sukuria didelę problemą slaugos ir medicinos personalui: kai kurių studijų duomenimis, iš jų suserga beveik 50%. Bronchitu sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojai nesuserga dėl to, kad jų, kaip suaugusiųjų, kvėpavimo takai yra daug didesni nei kūdikių, tačiau tarp jų pasitaiko rimtų peršalimų ir reaktyvios kvėpavimo takų ligos (reactive airway disease) atvejų. Kadangi pediatrinės medicinos darbuotojams žiema yra labiausiai užimtas laikas, sergantys personalo nariai retai išeina atostogų tam, kad išgytų, o šis veiksnys ypač svarbus ligos perdavimo grandinėje.
Gripas yra didelė grėsmė ligoninių pacientams, nežiūrint į tai, kad jau yra santykinai
efektyvi vakcina bei medikamentai, leidžiantys išvengti infekcijų. Nors paprastai laikomasi nuomonės, kad gripas paveikia pirmiausia senyvo amžiaus žmones ir suaugusiuosius, jau sergančius tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, chroniškomis plaučių ir širdies ligomis, hospitalinis perdavimas pakankamai dažnai pastebimas ir tarp mažų vaikų. Galbūt hospitaliniai susirgimai rečiau diagnozuojami hospitalizuotiems vaikams, kadangi vaikai dar nesugeba nusakyti daugelio gripui charakteringų simptomų, o gripas šioje grupėje dažnai pasireiškia tik kaip trumpas karščiavimas.
Nors hospitalinė rinoviruso infekcija pediatrijoje nėra tokia rimta problema kaip kvėpavimo takų infekcija ir gripas, jis gali turėti rimtas pasekmes prieš laiką gimusiems kūdikiams ir chroniškomis ligomis sergantiems ar susilpnėjusio imuniteto vaikams. Kai kuriais atvejais rinoviruso protrūkiai ligoninėse būna susiję net su mirtimis. Tačiau yra dar viena priežastis, dėl kurios būtina aptarti rinovirusą: šis patogenas rodo, kaip sudėtinga patikimai patvirtinti, kaip plinta kvėpavimo virusai. Įprastas peršalimas yra dažnas kasdieniniame gyvenime, nors jis retai tampa rimtos ligos priežastimi. Paprastai vaikams pasitaiko 4-8, suaugusiesiems – 3-5 infekcijų atvejai per metus. Daug virusų, tokių kaip parainfluenza, kvėpavimo takų virusas ir korona virusas, gali
sukelti panašius simptomus, tačiau rinovirusas yra dažniausia priežastis. Pakartotiniai peršalimai beveik visiškai garantuoti, kadangi yra daugiau nei 100 skirtingų rinovirusų serotipų, o infekcija su vienu serotipu neduoda imuniteto kitiems. .
Paul J. Drinka ir bendraautorių darbe analizuojama gripo infekcijos kontrolė slaugos namuose [16]. Autoriai pažymi, kad gripas yra labai užkrečiama liga, galinti tapti ir mirtina; viena pagrindinių prevencijos priemonių yra ligoninių pacientų ir sveikatos priežiūros darbuotojų skiepijimas. JAV Ligų konsolės ir prevencijos centrai rekomenduoja naudoti apsaugos nuo sekreto priemones siekiant apsisaugoti nuo gripo; be standartinių perdavimą ribojančių priemonių, apsaugai nuo lašelių naudojamos ir kaukės (raiščiai), kai esama 1 m ar mažesniu atstumu nuo infekuoto paciento. Antivirusinių medikamentų naudojimas reikalauja įdiegti sekimo sistemą, kuri padėtų stebėti viruso plitimo židinius bendruomenėje ir susirgimus kvėpavimo ligomis konkrečioje įstaigoje; be to, turi būti sudaromi nuoseklūs planai tiesioginei imunifluorescencijai atlikti.
Autoriai siūlo ruošiantis gripo viruso suaktyvėjimui įgyvendinti šias priemones, kurios padėtų kontroliuoti gripo viruso plitimą sveikatos priežiūros įstaigose:
1. Šviesti personalą, pacientus ir atsakingus asmenis apie virusinių kvėpavimo takų infekcijų pavojų ir skiepų naudą, apsaugos nuo sekretų priemones ir antivirusinius agentus;
2. Formuoti politiką ir nurodymus, skatinančius pacientų ir personalo skiepijimą ir antivirusinių agentų naudojimą ankstyvam gydymui ir profilaktikai;
3. Nustatyti informacijos apie virusų plitimo židinius bendruomenėje šaltinį;
4. Paskirti slaugos personalo atstovą, kuris sektų naujų kvėpavimo takų ligų pradžią ir aukščiausią temperatūrą bei rinktų virusinės kultūros bandinius tyrimams (ši informacija reikalinga infekuotų asmenų gydymui, protrūkio identifikavimui, antivirusinės profilaktikos taikymui, reikiamos profilaktikos trukmės nustatymui ir pakartotinio viruso patekimo iš bendruomenės nustatymui).
Užkrečiamosios ligos – didelė problema glaudžiai gyvenančiose ir bendraujančiose žmonių grupėse, pavyzdžiui, tarp aukštųjų mokyklų studentų ir jaunų darbuotojų neretai pasireiškia kai kurių ligų protrūkiai (ypač pavojingos ligos – meningokokinė liga, kiaulytė). Didžiosios Britanijos Hull universitete buvo sudarytos rekomendacijos užkrečiamų ligų atvejams tarp studentų ir universiteto darbuotojų (17). Rekomendacijos pagrįstos plačiai pripažinta nuostata, kad geriausias užkrečiamų ligų plitimo prevencijos metodas yra imuniteto įgijimas, dėl to Jungtinėje Karalystėje buvo pradėta plati kampanija, kuria siekta paskatinti imunizuoti studentus ir darbuotojus, priklausančius pažeidžiamai amžiaus grupei, nuo šiuo metu vyraujančių ligų. Tačiau pripažįstama, kad šių priemonių efektyvumas ne visada yra 100% ir kad yra tam tikros ligos, nuo kurių efektyvių vakcinų nėra.
