LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJAVisuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Diana Augulevičienė
KOKYBĖS VADYBOS SISTEMOS ĮGYVENDINIMAS SVEIKATOS
PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOJE PERSONALO POŽIŪRIU
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
KOKYBĖS VADYBOS SISTEMOS ĮGYVENDINIMAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE PERSONALO POŽIŪRIU
Diana Augulevičienė
Mokslinė vadovė dr. Jurgita Vladičkienė.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. – Kaunas, 2014. 81 p.
Darbo tikslas - ištirti privačios ir VŠĮ (viešoji įstaiga) pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos personalo požiūrį į kokybės vadybos sistemos įgyvendinimą. Uždaviniai: išsiaiškinti sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų dalyvavimą įgyvendinant kokybės vadybos principus; nustatyti nepageidaujamų įvykių valdymą ir registravimą sveikatos priežiūros įstaigoje personalo požiūriu; ištirti medicinos personalo požiūrį į pokyčius sveikatos priežiūros įstaigoje kokybės vadybos sistemos įdiegimo laikotarpiu. Tyrimo metodika. 2014 m. vasario - balandžio mėn. atlikta anketinė apklausa. Apklausti 248 darbuotojai, dirbantys VŠĮ ir privačioje pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje. Anketinių duomenų analizei naudota statistinė programa SPSS 17.0.
Rezultatai. 95,8 proc. apklaustųjų žino, jog jų įstaigoje yra įdiegta kokybės vadybos sistema, o 59,1 proc. yra ja visiškai patenkinti. 87,9 proc. apklaustųjų vykdo dokumentuotas procedūras ir laikosi patvirtintos tvarkos, o 9,8 proc. tyrimo dalyvių kokybės vadybos sistemos tobulinime nedalyvauja. 45,5 proc. respondentų nori dalyvauti įstaigos kokybės valdyme. Didžioji dauguma nurodo, kad nepageidaujamų įvykių (NĮ) registravimas, priežasčių analizavimas padeda nustatyti problemas (94,9 proc.) ir mažina galimų neatitikčių skaičių (94,7 proc.). 87,2 proc. teigia, kad NĮ registracija gerina teikiamų paslaugų kokybę ir didina pacientų saugumą (88,2 proc.), tačiau nedaug įtakoja gerinant darbo aplinką darbuotojams (67,3 proc.). Įdiegus kokybės vadybos sistemą, atsirado papildomos dokumentacijos, tačiau dirbti tapo lengviau ir aiškiau (73,9 proc.). 16,2 proc. apklaustųjų mano, kad dirbti tapo sunkiau ir painiau.
Išvados. Beveik pusė tyrimo dalyvių nori dalyvauti įstaigos kokybės valdyme. Nustatyta, kad dalyvauti kokybės valdyme pageidauja respondentai, kurių amžius iki 40 metų bei bendrosios praktikos slaugytojos (63,6 proc.) ir bendruomenės slaugytojos (37,5 proc.). Šeimos gydytojai (75,0 proc.) ir gydytojai konsultantai (50 proc.) teigia, kad dalyvavimas įstaigos kokybės valdyme domina tik tiek, kiek liečia darbo vietos pareigybė. Nustatyta, kad nepageidaujamų įvykių registravimas, juos sukėlusių priežasčių analizavimas padeda nustatyti problemas (94,9 proc.) ir mažina galimų neatitikčių skaičių (94,7 proc.). Didžioji dauguma nurodo, kad nepageidaujamų įvykių registracija gerina teikiamų paslaugų kokybę ir didina pacientų saugumą, tačiau nedaug įtakoja gerinant darbo aplinką darbuotojams. Įdiegus kokybės vadybos sistemą, didžioji dauguma apklaustųjų vykdo dokumentuotas procedūras ir laikosi patvirtintos tvarkos, tačiau nerengia kokybės sistemos dokumentų. Ketvirtadalis apklaustųjų teikia pasiūlymus darbui gerinti, o dešimtadalis tyrimo dalyvių kokybės vadybos sistemos tobulinime nedalyvauja. Nustatyta, kad įdiegus kokybės vadybos sistemą, atsirado papildomos dokumentacijos, tačiau dirbti tapo lengviau ir aiškiau (73,9 proc.). 16,2 proc. apklaustųjų mano, kad dirbti tapo sunkiau ir painiau. Privačioje PSPĮ labiau nei VŠĮ PSPĮ užtikrinta kokybės vadybos sistemos stebėsena, matavimai ir analizė bei sukurta ir įteisinta darbuotojų motyvavimo sistema. Nustatyta, kad darbuotojų kompetencijos atitikimas įstaigos reikmėms labiau išreikštas VŠĮ PSPĮ nei privačioje PSPĮ.
Raktiniai žodžiai. Kokybės vadybos sistemos, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, nepageidaujamas įvykis.
SUMMARY
Management of Public Health
PERSONNEL OPINION ON IMPLEMENTATION OF QUALITY MANAGEMENT SYSTEM AT HEALTH CARE INSTITUTIONS
Diana Augulevičienė
1. Supervisor Jurgita Vladičkienė, Dr. Department of Health Management, Faculty of Public Health, Lithuanian University Of Health Sciences. Kaunas, 2014. - P.81
Aim of the study - to explore the attitude of private and PI (Public Institution) of Primary Health Care Institution‘s personnel towards the implementation of Quality management system.
Objectives: to determine the participation of Health Care Institution‘s personnel in the implementation of Quality management principles; to determine the management and registration of Adverse Events at Health Care Institution according to its personnel, to explore medical personnel‘s attitude towards the changes at Health Care Institution during the implementaiotn of Quality management system.
Methods. A questionnaire survey was conducted in February – April 2014. 248 public and private Primary Health Care Institution employees were interviewed. Questionnaire data analysis was performed using SPSS 17.0 statistical software.
Results. 95.8 % of respondents know that a Quality management system has been implemented at their Institution, while 59.1 % are completely satisfied with it. 87.9 % of the respondents exercise documented procedures and follow the approved order and 9.8 % of study participants do not take part in the improvement of Quality management system. 45.5 % are willing to participate in the management of Institution‘s quality. The vast majority states that the recording of Adverse Events as well as reason analysis help to identify the problems (94.9 %) and reduce the number of potential discrepancies (94.7 %). 87.2 % affirm that Adverse Event registration improves service quality and increases patient safety (88.2 %), but has little influence on improving the working environment for the employees (67.3 %). After the introduction of Quality management system additional documentation emerged, but the work became easier and clearer (73.9 %). 16.2 % of respondents think that the work became harder and more confusing.
Conclusions. Almost half of the survey participants want to take part in Institution‘s quality management. It was found that the respondents who want to participate in the Institution‘s quality management are under 40 years of age, General practice nurses (63.6 %) and Community nurses (37.5 %). General practitioners (75.0 %) and Consultants (50 %) state that participation in Institution‘s quality management only interests them as far as it concerns their job positions. It was established that Adverse Event registration and analysis of their causes help to identify the problems (94.9 %) and reduces the number of potential discrepancies (94.7 %). The vast majority states that the Adverse Event registration improves the quality of services and increases patient safety, but has little influence on improving the working environment for employees. After the implementation of Quality management system the vast majority of respondents carry out documented procedures and follow the approved order, however, do not prepare any quality system documentation. A quarter of respondents make suggestions on work improvement and a tenth of the study participants do not take part in the development of Quality management system. It was established that after the introduction of Quality management system additional documentation emerged, but the work became easier and clearer (73.9 %). 16.2 % of respondents think that the work became harder and more confusing. Private PHCI rather than public PHCI ensure the monitoring, measurements and analysis of Quality management system as well as a developed and validated employee management system. It was found that the conformity of employees‘ competence with institution‘s needs was more pronounced at PI PHCI than private PHCI.
SĄVOKOS
Kokybė (angl. quality) - produkto ar paslaugos techninių charakteristikų ir kitų savybių visuma, sukurianti didžiausią vertės/kainos santykį klientui (pacientui) patenkinant jo poreikius bei lūkesčius (21).
Kokybės užtikrinimas (angl. quality assurance) – veiksmai, kuriais siekiama sukurti, saugoti, skatinti ir gerinti sveikatos priežiūros kokybę (14).
Neatitiktis (angl. near miss) – sveikatos priežiūros įstaigos ar jos darbuotojų veiklos neatitikimas teisės aktams bei įstaigos vidaus dokumentais nustatytų reikalavimų (15).
Nepageidaujamas įvykis (angl. adverse event) – įvykis, įvykęs dėl veikos, galėjusios sukelti ar sukėlusios nepageidaujamą išeitį (rezultatą) pacientui, daugiau dėl medicininės pagalbos teikimo ir organizavimo, negu dėl paties paciento ligos ar būklės. Nepageidaujamą įvykį paprastai sukelia ne vienas veiksnys, bet daugybės aplinkybių ir įvykių tarpusavio sąveika (14).
Pacientas, klientas (angl. patient, client) – asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nesvarbu, ar jis sveikas, ar ligonis, ir gaudamas šias paslaugas turi įstatymų nustatytas teises bei pareigas (6).
Pacientų sauga (angl. patient safety) – sveikatos priežiūros struktūros ir procesai, kurių taikymas sumažina nepageidaujamų įvykių, atsirandančių dėl sveikatos priežiūros poveikio, tikimybę (14).
Sveikatos priežiūros kokybė (angl. health care quality) – laipsnis, kuriuo sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkančios šiuolaikines profesines žinias, asmeniui ir visuomenei padidina pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę (5).
Sveikatos priežiūros paslaugos (angl. health care services) - sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, pacientų gydymo, reabilitacijos, slaugos ir kitos paslaugas, kurias teikia sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda sveikatos priežiūros įstaigoje ir/ar paciento namuose (14).
Sveikatos priežiūros paslauga yra veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę (42).
Žala (angl. harm) – laikinas ar pastovus fizinės, emocinės, psichologinės būklės ar kūno sandaros pablogėjimas arba skausmo atsiradimas dėl medicininio įsikišimo (21).
SANTRUMPOS
NĮ – nepageidaujamas įvykis.
PSO - Pasaulio sveikatos organizacija. PSPĮ - pirminės sveikatos priežiūros įstaiga. SP – sveikatos priežiūra.
SPK – sveikatos priežiūros kokybė. KVS – kokybės vadybos sistema.
ISO – tarptautinė standartizacijos organizacija. NRV - nepageidaujamos reakcijos į vaistą. NTB – Nacionalinis transplantacijos biuras. RSC – Radiacinės saugos centras.
VASPVT – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
VŠĮ – viešoji įstaiga.
SAM – Sveikatos apsaugos ministerija. VVKT – Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. HI – higienos institutas.
TURINYS
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Kokybės vadybos sistemos raida sveikatos priežiūroje Lietuvoje ... 10
1.2. Pacientų saugos svarba užtikrinant paslaugų kokybę ... 15
1.3. Nepageidaujamų įvykių ir klaidų sveikatos priežiūros sektoriuje klasifikacija ... 20
1.4. Nepageidaujamų įvykių registravimo svarba ir valdymas ... 24
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 33
2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 33
2.2. Sociodemografinė respondentų charakteristika ... 34
2.2. Statistinė duomenų analizė ... 36
3. REZULTATAI ... 37 4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 58 IŠVADOS ... 61 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 62 LITERATŪRA ... 63 PRIEDAI ... 68
ĮVADAS
Temos aktualumas. Moksliniai tyrinėjimai teigia, kad nepageidaujami sveikatos priežiūros įvykiai yra pakankamai dažni ir sukelia didelių ekonominių, socialinių, psichologinių, moralinių nuostolių ne tik pačiam pacientui, sveikatos priežiūros įstaigai, bet ir visai valstybei. Sparti medicinos mokslo ir praktikos pažanga bei sveikatos priežiūros technologijų plėtra, nuolatinė teisinės bazės kaita, pastoviai vykstanti sveikatos priežiūros sektoriaus reforma, sąlygojanti sveikatos priežiūros struktūrų ir procesų pertvarkymus, sukelia vis didesnę įtampą sveikatos priežiūros sektoriuje, daro sveikatos priežiūrą vis sudėtingesne ir rizikingesne, sudaro prielaidas techninių-organizacinių veiksnių sąlygotoms klaidoms rastis. SP specialistai yra žmonės, o žmonės yra linkę klysti. Medicinos aparatūra yra techninė įranga, kuriai būdingi gedimai. Todėl sisteminis požiūris į sveikatos priežiūros kokybę, jos užtikrinimas bei nuolatinis gerinimas, ypatingą dėmesį skiriant sveikatos priežiūros saugai, tampa svarbiu iššūkiu visoms pasaulio valstybėms organizuojant ir pertvarkant sveikatos priežiūros sistemas.
Mokslinis naujumas. Lietuvoje nėra sukurtos nacionaliniu lygiu funkcionuojančios vieningos nepageidaujamų įvykių registravimo ir mokymosi sistemos, todėl nėra patikimų duomenų apie tai, kaip dažnai jie įvyksta, kokias pasekmes jie sukelia ar potencialiai galėjo sukelti, kokių prevencinių veiksmų buvo imtasi, kad panašūs atvejai ateityje nepasikartotų. Nepageidaujamų įvykių registravimas ir mokymasis vyksta tik pavienėse sveikatos priežiūros įstaigose, įsidiegusiose nepageidaujamų įvykių valdymo sistemas, tačiau geros ir blogos praktikos sklaida dėl nepalankios teisinės - kultūrinės aplinkos už sveikatos priežiūros įstaigų ribų praktiškai nevyksta.
Teorinė ir praktinė reikšmė. Būtinybė nuolat gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę akcentuojama visuose strateginiuose sveikatos priežiūros sistemos plėtros dokumentuose, tačiau sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas vis dar prasilenkia su realybe.
Darbo problema. Sveikatos priežiūra Europos Sąjungoje nuolat yra politinių institucijų akiratyje, nes visuomenės ir jos narių sveikata – tai ne tik medicininė ir socialinė, bet ir ekonominė bei politinė problema. Galimybė visiems visuomenės nariams gauti aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas yra visų Europos Sąjungos šalių viena pagrindinių socialinės veiklos siekiamybių. Visi sveikatos paslaugų teikėjai suinteresuoti gerinti teikiamų paslaugų kokybę, užtikrinti pacientų saugą, gerinti įstaigos įvaizdį, numatyti veiklos
tobulinimo galimybes bei išlaikyti nuoseklų požiūrį, naudojant visuotinai pripažintus ir priimtus kokybės užtikrinimo standartus.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - ištirti privačios ir VŠĮ pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos personalo požiūrį į kokybės vadybos sistemos įgyvendinimą.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų dalyvavimą įgyvendinant kokybės vadybos principus.
2. Nustatyti nepageidaujamų įvykių valdymą ir registravimą sveikatos priežiūros įstaigoje personalo požiūriu.
3. Ištirti medicinos personalo požiūrį į pokyčius sveikatos priežiūros įstaigoje kokybės vadybos sistemos įdiegimo laikotarpiu.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kokybės vadybos sistemos raida sveikatos priežiūroje Lietuvoje
Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo sveikatos priežiūros sistema buvo centralizuota ir finansuojama iš valstybės biudžeto. Ji buvo kontroliuojama valstybės, remiantis centrine planavimo sistema, visiems gyventojams paslaugos buvo teikiamos nemokamai, nebuvo jokių privataus sektoriaus elementų. Gyventojai negalėjo pasirinkti paslaugos teikėjo, kadangi sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys gydytojai buvo priskirti geografiniu principu.
Atkūrus nepriklausomybę, kaip teigia Jankauskienė D., Pečiūra R., sveikatos priežiūros sistema tapo ekonomiškai neveiksminga dėl per didelių sąnaudų, nebepatenkino vartotojų poreikių, sveikatos sistemos valdymas nebeatitiko siekiamų tikslų ir neišsprendė esminių problemų (1). Taigi, nuolat besikeičianti situacija šalyje, didėjantys suinteresuotųjų šalių poreikiai, vertė keistis, ieškoti naujų darbo formų.
Sveikatos priežiūros (toliau - SP) institucijų veiklos kokybės valdymas iš esmės yra pokyčių valdymo procesas, susiformavęs visuotinės kokybės vadybos pagrindu. Grabauskas V. nurodo, kad sveikatos politika – tai suderintas visų visuomenės politinių, socialinių bei ekonominių sektorių veiklos planas, skirtas gyventojų sveikatai ugdyti, stiprinti, ligų prevencijai bei savalaikei efektyviai medicinos pagalbai teikti (2). Siekiant sveikatos priežiūros sistemos tobulėjimo, visi sistemos subjektai turi dirbti veiksmingai bei novatoriškai, ypatingą dėmesį sutelkdami į savo veiklos, administravimo ir visų procesų kokybės valdymo lygį.
Pasaulyje sveikatos priežiūros kokybės svarba susidomėta dar XX a. viduryje. Buvo sukurti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimo metodai, kokybės rodikliai. Daugelyje šalių, padedant Pasaulinei sveikatos organizacijai (toliau - PSO), buvo sukurtos ilgalaikės sveikatos priežiūros strategijos. Kaip teigia Janušonis V., sveikatos priežiūros kokybė (toliau - SPK) turi būti sveikatos apsaugos sistemos ir jos organizacijų pagrindinė ašis, apie kurią sukasi visa tai, kas yra organizacijoje (3). Vertinant kokybės sampratą iš kokybės vadybos pozicijų, kokybė yra objektyvus daikto ar reiškinio apibūdinimas tam tikrai rūšiai būdingais esminiais požymiais, kai galima tikrovės rūšinė įvairovė, t. y. kokybė - objekto savybių visuma, įgalinanti tenkinti vartotojų išreikštus ir numatomus poreikius (4).
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005-2010 m. programoje, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro įsakymu, pateikiama JAV Medicinos instituto sveikatos priežiūros kokybės suformuluota sąvoka – tai laipsnis, kuriuo sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkančios šiuolaikines profesines žinias, asmeniui ir visuomenei padidina pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę (5).
Lietuvoje kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų sąvoka taip pat yra apibrėžta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme: „Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami“ (6).
Įstatymo 3 straipsnis imperatyviai įtvirtina kiekvieno paciento teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą. Teisės turinys detalizuojamas, išvardinant kokybiškos paslaugos kriterijus (6):
jokių aplinkybių nevaržomos pacientų teisės; paciento garbės ir orumo nežeminančios sąlygos; pagarbus personalo elgesys;
profesinių standartų laikymasis;
moksliškai pagrįstų nuskausminamųjų priemonių taikymas.
Apie sveikatos priežiūrą bei teikiamų paslaugų kokybę Lietuvoje pradėta aktyviau kalbėti maždaug prieš 15-20 metų. Siekiant užtikrinti ir gerinti asmens sveikatos priežiūros kokybę Lietuvoje parengta ir tobulinama teisinė bazė, licencijuojama sveikatingumo veikla, vykdomas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas, diegiamos kokybės vadybos sistemos. 1.1 lentelėje pateikiami teisės aktai, nulėmę sveikatos priežiūros kokybės vadybos sistemos raidą Lietuvoje (7-20).
1.1 lentelė. Kokybės vadybos sistemos raidą nulėmę teisiniai aktai
Metai Teisinis dokumentas Aiškinimas
1993 Lietuvos Sveikatos apsaugos reformos biuro, medicinos pagalbos kokybės programos grupė parengė „Medicinos pagalbos kokybės užtikrinimo“ projektą.
Apibrėžti kokybės gerinimo proceso galimi orientyrai valstybės ir organizacijų lygyje bei akcentuojama, kad paslaugų kokybė tiesiogiai įtakoja sveikatos priežiūros įstaigų veiklos rezultatus, gyvenimo kokybę ir gyvenimo trukmę.
1996 m. birželio 18 d.
PSO Liublijanos chartija dėl sveikatos apsaugos reformų Europoje
Sveikatos apsaugos reformos tikslas – nuolat gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Pagrindiniai principai: sveikatos priežiūros sistema turi vadovautis žmogiškojo orumo, teisumo, solidarumo ir profesinės etikos vertybėmis, turėti aiškius sveikatos tikslus, būti skirta žmonėms, orientuota į kokybę, pagrįsta protingu finansavimu ir orientuota į pirminę sveikatos priežiūrą. Įgyvendinus Liublianos chartijos principus, sveikatos priežiūra turi tapti visiems gyventojams vienodai
prieinama, saugi, veiksminga ir ekonomiškai efektyvi bei remtis aiškiais sveikatos gerinimo tikslais, atsižvelgti į gyventojų poreikius, užtikrinti, kad gyventojų nuomonė ir pasirinkimas būtų lemiantys, planuojant sveikatos priežiūrą ir renkantis sveikatos priežiūros teikimo būdą. 2000 m. PSO programinis dokumentas
„Sveikata 2000“
Numatyti pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos
priežiūros principai Europos regione, o 31 tikslas skelbia, kad „iki 2000 metų visos valstybės narės turi turėti reikiamas struktūras ir procesus, užtikrinančius nuolatinį sveikatos priežiūros kokybės gerinimą ir tinkamą
sveikatos technologijų naudojimą bei plėtrą“. PSO iškelti sveikatos priežiūros kokybės tikslai: aukštas
profesionalumas, efektyvus išteklių panaudojimas, minimali rizika pacientams, pacientų pasitenkinimas, galutinis poveikis sveikatai.
1998 m. PSO programinis dokumentas „Sveikata 21”
Sveikatos priežiūros kokybės valdymas orientuotas į sveikatos priežiūros rezultatus, kaip galutinį kokybės matą: „iki 2010 metų šalys narės turėtų užtikrinti, kad sveikatos sektorius, nuo gyventojų reikmėms paremtų programų iki individualaus ligonio priežiūros klinikiniu lygiu, bus orientuotas į sveikatos priežiūros rezultatus“. 1994 m.
liepos 19 d.
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas
Deklaruojama žmogaus teisė turėti kuo geresnę sveikatą, taip pat teisė gauti priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą pripažįstama prigimtine žmogaus teise.
1996 m. spalio 3 d.
Pacientų teisių ir žalos
sveikatai atlyginimo įstatymas
Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų
prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami.
1.1 lentelės tęsinys
Metai Teisinis dokumentas Aiškinimas
1998 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas Nr. 571 „Dėl lokalaus medicininio audito nuostatų“
Tikslas - stebėti, tobulinti ir garantuoti aukštą kokybės standartą. Pateiktos metodinės rekomendacijos kokybės sistemų diegimui sveikatos priežiūros įstaigose.
Vadovaujantis šiuo įsakymu sveikatos priežiūros įstaigose pradėta atlikti lokalius medicininius auditus, kurie prilygsta kokybės sistemų vidaus auditams. 2000 m.
pabaigoje
Rekomendacijos kokybės vadybos sistemoms Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose
Parengtas kokybės vadovo pavyzdys pagal LST ISO 9002 kokybės sistemų standartus, kuriame pateiktas rekomendacinio pobūdžio kokybės vadybos sistemos reikalavimų aprašas. Nurodoma, kad kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga turi pati parengti, įdiegti ir aprašyti savo kokybės vadybos sistemą.
2002 m. spalio 10 d.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 495 „Dėl sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo koncepcijos patvirtinimo“
Numatytas kokybės skatinimo ir kokybės gerinimo priemonių taikymas. Akcentuojama kokybės gerinimo priemonių taikymo, kokybės vadybos metodų tobulinimo ir propagavimo, kokybės infrastruktūros kūrimo ir plėtojimo, valdymo struktūros koordinavimo svarba. Koncepcijoje keliami tikslai orientuoti į paciento ir visuomenės poreikius; gerinti paslaugų saugą ir kokybę; tobulinti sveikatos priežiūros kokybės vadybą.
2004 m. rugsėjo 14 d.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr.V-642 „Dėl sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005-2010 m. programos patvirtinimo“
Vienas pagrindinių tikslų - suformuoti sisteminį požiūrį į sveikatos priežiūros kokybę, jos užtikrinimą ir nuolatinį gerinimą. Uždaviniai: orientuoti sveikatos priežiūrą į paciento poreikius ir lūkesčius, gerinti sveikatos priežiūros paslaugų saugą ir kokybę, tobulinti sveikatos priežiūros kokybės vadybą.
2007 m.
rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-711 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. V-642 „Dėl Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005-2010 m. programos patvirtinimo“ pakeitimo
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos nauja redakcija
2008 m. balandžio 29 d.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-338 „Dėl minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo tvirtinimo“
Įtvirtinti minimalūs asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimai, kurie patobulino vidaus
medicininio audito darbo principus ir nustatė pagrindines asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kryptis teikiamų paslaugų kokybei gerinti
2010 m.
gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-401 „Dėl privalomų registruoti
nepageidaujamų įvykių sąrašo ir jų registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“
Patvirtintas privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašas
1.1 lentelės tęsinys
Metai Teisinis dokumentas Aiškinimas
2011 m. birželio 7 d.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. XI-1430 „Dėl Lietuvos sveikatos sistemos 2011-2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo“
Motyvuoti žmones sveikai gyventi, skatinti ligų prevenciją, o jiems susirgus – suteikti kokybiškas reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, efektyviai naudojant turimus išteklius
2012 m.
lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-1073 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių
stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas,
vertinimo rodiklių sąrašų patvirtinimo“
Patvirtintas asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, veiklos kiekybinių vertinimo rodiklių sąrašas ir veiklos kokybės vertinimo rodiklių sąrašas
2013 m. vasario 20 d.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl sveikatos priežiūros ar farmacijos specialisto pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (įnr) pateikimo tvarkos aprašo, sveikatos priežiūros ar farmacijos specialisto pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (įnr) formos ir paciento pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (įnr) formos patvirtinimo“
Panaikintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. V-952 „Dėl duomenų apie sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų pastebėtas įtariamas nepageidaujamas reakcijas teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Naujas įsakymas nustato sveikatos priežiūros ar farmacijos specialisto pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (įnr) pateikimo tvarkos aprašą, taip pat sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistų pranešimų apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (įnr) pateikimo Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos tvarką, šių pranešimų pateikimo terminą ir būdus bei asmenis, kurie teikia šiuos pranešimus.
Tvarkos aprašas taikomas ir valstybės institucijoms, atsakingoms už sveikatos priežiūrą ir farmacinę veiklą, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ir farmacinę veiklą vykdantiems juridiniams asmenims. Tvarkos aprašu rekomenduojama vadovautis sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų organizacijoms.
2013 m. liepos 9 d.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-679 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. V-338 „Dėl minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo tvirtinimo” pakeitimo
Pakeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas nustato medicinos dokumentų pildymo tvarką, kurioje turi būti nustatyta, kad visi medicinos dokumentai pildomi įskaitomai, nustatytos formos (forma Nr. 025/a, forma Nr. 003/a ir kt.) medicinos dokumentų įdėtiniai lapai numeruojami, visi įrašai (taip pat siuntimai konsultuoti bei konsultacijų įrašai) juose daromi
chronologine tvarka, o tyrimų lapai klijuojami atvirkštine chronologine tvarka, taip pat papildyta medicininių pažymų (forma Nr. 094/a ir forma Nr. 094-1/a) išdavimo tvarka, kurioje turi būti nustatyta pažymų registravimo žurnalų forma, pažymų išdavimo terminai, išduodančių pažymas asmenų atsakomybė ir funkcijos, įskaitant pažymos išdavimo pagrindimą medicinos dokumentuose.
Kaip matome, pirmieji realūs žingsniai gerinant sveikatos priežiūros paslaugų sektorių žengti dar 1993 m. Sveikatos priežiūros kokybės vertinimo užuomazgos Lietuvoje atsirado įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. spalio 6 d. įsakymui Nr.571 „Dėl lokalaus medicininio audito nuostatų“.
Siekiant racionaliau panaudoti turimus išteklius ir patenkinti pacientų poreikius, sveikatos priežiūros įstaigose diegiamas tarptautinis kokybės vadybos ISO 9001 serijos standartas, aplinkosaugos vadybos ISO 14000 serijos standartas, darbuotojų saugos ir sveikatos sistemos OHSAS 18001 standartas. Standartai - tai iš anksto apibrėžti tam tikros veiklos realūs ir įvykdomi įvertinimai, užtikrinantys kokybės politikos siekimą, procedūrų standartizavimą, neatitikčių eliminavimą ir vengimą, koregavimo ir prevencinių veiksmų sistemą. Standartai pažymi, ką reikia padaryti, kas tai turi padaryti ir kada.
Sveikatos priežiūros įstaigose, vadovaujantis kokybės vadybos principais, vykdomas lokalus medicininis auditas (11). Teikiamų paslaugų kokybei užtikrinti ir tobulinti, geriau patenkinti paciento poreikius ir lūkesčius, vidaus auditas gali:
tirti ir nustatyti, kokios, kur, dėl ko yra ar gali kilti ligoninės veiklos problemos; imtis operatyvių koregavimo ar tobulinimo veiksmų, siekiant kuo efektyviau (t. y.
užtikrinant optimalų proceso veiksmingumo ir rezultatų santykį su turimų išteklių sąnaudomis) užtikrinti sveikatos priežiūros kokybę;
sukurti veiksmingą (ar patobulinti esamą) teikiamų paslaugų prevencijos bei pacientų skundų valdymo sistemą.
Kokybės vadybos sistema įgalina vadovus ir darbuotojus stebėti ir gerinti organizacijos efektyvumą, sumažinti ir valdyti riziką, sumažinti išlaidas, patenkinti vartotojų poreikius ir didinti organizacijos konkurencingumą.
1.2. Pacientų saugos svarba užtikrinant paslaugų kokybę
Šiuolaikinė medicina sparčiai tobulėja diegiant naujausias sveikatos priežiūros technologijas, įveikiančias praeityje, rodės, neįveikiamas sveikatos problemas. Tačiau tuo pat metu sveikatos sektorius, turintis didelę riziką ir aukštą klaidų potencialą, pacientui gali ir pakenkti. Žiniasklaidoje vis dažniau girdima apie pacientų nepasitenkinimą suteikta SP paslauga, patirtą žalą ligoninėse, laiku nediagnozuotas ligas. Pacientų sauga paskutinius dešimt metų tapo aktualia SP sistemos problema (21).
organizuojant ir pertvarkant sveikatos priežiūros sistemas. Paskutinį dešimtmetį pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad nepageidaujami įvykiai sveikatos priežiūros sistemoje yra dažni ir sukelia didelių ekonominių, socialinių, psichologinių, moralinių nuostolių. Net elementariausios klaidos sveikatos priežiūros sektoriuje gali tapti tragiškiausių pasekmių priežastimi.
Paciento ir darbuotojų sauga teikiant pacientui sveikatos priežiūros paslaugas yra kertinis kokybės vadybos principas sveikatos priežiūroje.
Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas svarbi rizikos mato išraiška yra nepageidaujami įvykiai (toliau - NĮ) – jų dažnis, spektras, pasekmės. Lietuvos Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005-2010 m. programoje nurodoma, kad nepageidaujamas įvykis – tai įvykis, įvykęs dėl veikos, galėjusios sukelti ar sukėlusios nepageidaujamą išeitį (rezultatą) pacientui, daugiau dėl medicininės pagalbos teikimo ir organizavimo, negu dėl paties paciento ligos ar būklės (13,14).
Kyla diskusijos, ar medicininė klaida sveikatos priežiūros procese turi įtakos nepageidaujamam įvykiui, ar pati medicininė klaida yra nepageidaujamas įvykis. Janušonio V. nuomone, medicininė klaida, nesėkmė, aplaidumas, apsirikimas yra konkretesnės nepageidaujamų įvykių išraiškos (3). Nepageidaujamas įvykis – tai labiau sisteminis reiškinys, susijęs su sveikatos priežiūros proceso vadyba (22).
Nepageidaujamą įvykį paprastai sukelia ne vienas veiksnys, bet daugybės aplinkybių ir įvykių tarpusavio sąveika (13). Išskiriami NĮ įtakojantys veiksniai (žr. 1.1 pav.).
Aktyvūs veiksniai Latentiniai veiksniai
- klaidinga veikla; - didelis darbo krūvis;
- neapdairumas, neatidumas; - neadekvačios žinios ir patirtis; - grubūs pažeidimai. - netinkamas vadovavimas;
- stresinė aplinka; - prasta komunikacija; - netinkama įranga.
1.1 pav. Nepageidaujamus įvykius įtakojantys veiksniai.
Aktyvius veiksnius, t.y. žmonių, tiesiogiai kontaktuojančių su pacientais, veiksmus nuspėti yra sunkiau, lyginant su latentiniais veiksniais, kuriuos galima nustatyti ir pašalinti iki
NĮ pasireiškimo. Taigi, nors NĮ pasireikšti sąlygas sudaro dviejų tipų veiksniai, tačiau dažniausiai NĮ lemia šių dviejų veiksnių junginys.
Nacionalinėje sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje teigiama, kad numatytam sisteminio požiūrio į sveikatos priežiūros kokybę, jos užtikrinimą ir nuolatinį gerinimą formavimui būtina darni ir veiksminga visų lygių vadovų veikla, orientuota į sveikatos priežiūros kokybės vadybos tobulinimą (13). Geras vadovas turėtų pasirūpinti, kad organizacijoje būtų siekiama tam tikro kokybės vadybos sistemos brandos lygmens, nes jis susijęs su informacijos grįžtamojo ryšio kultūros ugdymu (23).
Sveikatos priežiūros įstaigos aukščiausiojo lygio vadovas formuoja įstaigos kokybės politiką, nustato jos įgyvendinimo priemones, organizacinius ir klinikinius paslaugų proceso ir rezultatų kokybės rodiklius, užtikrina paslaugų kokybės rodiklių stebėseną, pacientų informacijos dėl jiems suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo rinkimą ir jos analizę, tvirtina struktūrinių padalinių darbo organizavimo, medicinos dokumentų pildymo, mirties atvejų nagrinėjimo tvarkos reikalavimus (20), todėl svarbu žinoti, ar jis geba plėtoti ir ar moka įvertinti strateginės veiklos tobulinimo galimybes, ar jam pakanka žinių ir įgūdžių kelti įstaigos kultūros lygį ir siekti aukštesnės paslaugų kokybės, ar jis išmano personalo vadybą, ar geba atnaujinti savo žinias ir įgūdžius.
Ne mažiau reikšmingas ir kitų lygių vadovų įnašas į iš padalinių sudarytą kolektyvą ir organizacijos veiklą, nes efektyvi vadyba turi būti pagrįsta bet kokio lygio vadovo kompetencija priimant sprendimus ir tam tikru vadybos stiliumi. Efektyviai dirbantys vadovai nurodo darbuotojams veiklos kryptį, sukuria tarpusavio pasitikėjimo santykius, ugdo darbuotojų gebėjimus.
2004 m. PSO įkūrė Pasaulinį pacientų saugos aljansą, tarnaujantį pacientų saugai įvairiuose sveikatos priežiūros sistemos lygiuose. Pagrindinė aljanso veikla – pacientų saugos gerinimo idėjų skatinimas, skleidimas, koordinavimas, rekomendacijų ir gairių kūrimas. Siekiant efektyviau įgyvendinti pacientų saugos politiką, 2009 m. PSO leidinyje International Classification for Patient Safety pateikiama pacientų saugos klasifikavimo koncepcija (24). Pasaulio pacientų saugos aljansas yra įsipareigojęs užtikrinti, kad pacientų saugos tarptautinė klasifikacija suartintų tarptautinį pagrindinių klausimų, susijusių su pacientų sauga, supratimą. Numatoma, kad tarptautinė pacientų saugos klasifikacija turi būti suderinta su galiojančiais tarptautiniais klasifikatoriais, o tai palengvintų aprašymų, palyginimų, matavimo, stebėjimo, analizės ir interpretacijos informaciją, gerinant pacientų priežiūrą (24).
2005-2010 m. programoje pabrėžiama, kad pacientas turi teisę gauti saugias sveikatos priežiūros paslaugas, o sveikatos priežiūros specialistas turi pareigą teikti paslaugas saugiai (13). Siekiant sumažinti NĮ skaičių, aukščiau minėtoje programoje numatyta didesnį dėmesį skirti pacientų saugai, saugos reikalavimus įtraukti į kokybės reikalavimus, formuoti sisteminį požiūrį į NĮ analizę ir prevenciją, sukurti efektyvią NĮ valdymo sistemą, orientuotą į šių įvykių prevenciją, o ne postvenciją, skatinti viešas diskusijas apie klaidas. 2008 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, sudarytas komitetas iš 18 skirtingų valstybinių ir visuomeninių organizacijų nacionalinei pacientų saugos platformai parengti. 2010–2014 m. Lietuvos nacionalinėje pacientų saugos platformoje pasirinktos penkios prioritetinės sritys (21):
1. Pacientų saugos kultūros įgyvendinimas sveikatos priežiūroje.
2. Sveikatos priežiūros darbuotojų ir pacientų mokymas / informavimas pacientų saugos klausimais.
3. Pacientų ir visuomenės informavimas ir mokymas pacientų saugos klausimais. 4. Nepageidaujami įvykių sveikatos priežiūroje registravimas ir mokymasis iš klaidų. 5. Teisinės aplinkos, užtikrinančios efektyvų nepageidaujamų įvykių registravimą,
formavimas.
Sveikatos priežiūros sektorius yra labai sudėtingas, nes diagnostinės ir intervencinės procedūros, vaistų paskyrimas, laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai ir kt. reikalauja sudėtingų santykių ir sąveikos tarp SP darbuotojų, jų komandų bei medicininių technologijų, kad būtų pasiektas laukiamas rezultatas. Nors SP specialistų veikla orientuota į teigiamų rezultatų pasiekimą, tačiau pasitaiko klaidų, kurios yra skaudžios, neretai sukeliančios žmogaus invalidumą ar net mirtį. Paškevičius L. pažymi, kad nuolat vykstantys SP sektoriaus struktūriniai pertvarkymai, kova dėl ribotų išteklių, didėjantis personalo trūkumas dėl keletą metų vykusios vidinės migracijos (į kitus ūkio sektorius, ypač farmacijos), bei dėl išorinės emigracijos (į kitas šalis), nuolatinė teisinės bazės kaita, naujų medicininių technologijų plėtra bei daugelis kitų veiksnių sukelia didelę įtampą šiame sektoriuje ir išbalansuoja SP sistemos struktūrinius ir procesinius komponentus bei jų apsauginius barjerus, taip sudarydami nesaugias zonas, pro kurias darbuotojų padarytos klaidos, susidarius tam tikroms aplinkybėms, praslysta ir virsta NĮ (25). Tačiau, kaip rodo tyrimai, didžioji dauguma SP specialistų, išskyrus išimtis - vienetinius tyčinės veikos atvejus, kuriais sąmoningai siekiama pacientui žalos, nėra nedėmesingi, abejingi ar sąmoningai darantys klaidas, bet tai savaime nepadaro SP sektoriaus saugesniu, nes sistema (struktūros ir procesai) bei vidinė ir išorinė
aplinka, kurioje jie dirba yra labai sudėtinga, nuolat besikeičianti ir suteikianti daugybę galimybių suklysti.
SP sektoriaus atstovų klaidoms, ypač jų pasekmėms, visuomenė nėra tolerantiška. SP sistema tradiciškai traktuoja kiekvieną nesėkmę kaip mediko individualią profesinę klaidą dėl kompetencijos stokos, tokiu būdu užkeldama nepakeliamą perfekcionizmo naštą ant medikų pečių. Tradiciškai manoma, kad ,,suklydusio“ mediko pasiuntimas į tobulinimosi kursus, perkvalifikavimas ar nušalinimas nuo praktikos yra tinkami sprendimai, kurie užtikrins, kad tokia klaida ateityje nepasikartos.
Nemaža dalis atsakomybės už klaidas ir NĮ sveikatos priežiūroje tenka ir patiems pacientams. Dažnai nerūpestingas pacientų požiūris į savo sveikatą (pvz.: žalingų įpročių neatsisakymas, sveikos gyvensenos principų nesilaikymas, kt.) bei SP procesus (pvz.: gydytojų paskirto vaistų vartojimo rėžimo nesilaikymas, sąmoningas dalies informacijos apie sveikatos būklę, ligas slėpimas ir pan.), prisideda prie klaidų medicinoje atsiradimo ir stabdo kokybės plėtrą SP sistemoje.
Taigi, efektyvi NĮ valdymo sistema - turi būti orientuota į šių įvykių prevenciją, o ne postvenciją. Siekiant išvengti NĮ būtina privaloma ir / ar savanoriška NĮ registravimo sistema. Pacientų saugos kultūros koncepcijoje nurodoma, kad tai ne tik vadyba ir saugos sistema gydymo įstaigoje, bet ir darbuotojų suvokimas apie pacientų saugą, jų vertybes, nuostatas, požiūrį, kompetenciją ir elgesį kuriant saugią aplinką pacientams. Pacientų saugos kultūrai daugiausia įtakos turi komandinis darbas, vadovavimas ir komunikacija. Negausios tarptautinės mokslinės studijos, kurių tikslas buvo įvertinti saugos kultūros tradicijas gydymo įstaigose, išskyrė pagrindines saugos kultūros vertinimo dimensijas: vadovavimą, saugos politiką įstaigoje ir jos procedūras, komunikaciją, nepageidaujamų įvykių registravimą. Sveikatos priežiūros įstaigos vadybinė ir klinikinė veikla yra skirta nustatyti, įvertinti ir sumažinti NĮ riziką pacientams, sveikatos priežiūros įstaigoje dirbančiam personalui ir šios įstaigos lankytojams bei nuostolių riziką pačiai įstaigai (13).
Apibendrinant galima teigti, jog pacientų sauga yra svarbi sveikatos priežiūros sistemos dalis, padedanti pasiekti sveikatos priežiūros kokybę. Ji siejama su tam tikrais nepageidaujamais įvykiais, klaidomis medicinoje bei galima ar patirta žala, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, kurią lėmė ne ligos eiga, o sveikatos priežiūros vadyba, valdymas.
1.3. Nepageidaujamų įvykių ir klaidų sveikatos priežiūros sektoriuje klasifikacija
Nepageidaujamų įvykių klasifikacija nėra visuotinai priimta tarptautiniu lygiu. Skirtingos šalys naudoja skirtingas NĮ klasifikacijas, definicijas. PSO Pasaulinis pacientų saugos aljansas numatė artimiausiu metu parengti Tarptautinę pacientų saugos įvykių klasifikaciją, Europos Komisijos inicijuoti tarptautiniai projektai (pvz.: SIMPATIE, EUNetPaS, kt), kitos tarptautinės (pvz.: OECD) bei šalių nacionalinės pacientų saugos institucijos pastarąjį dešimtmetį skiria ypatingą dėmesį unifikuotos pacientų saugos terminijos, klaidų ir NĮ klasifikacijos, pacientų saugos indikatorių sąrašo sukūrimui, kuriais vadovaujantis, būtų galima moksliškai patikimai registruoti, matuoti, vertinti, analizuoti bei palyginti šalių SP sektorių pacientų saugos būklę, NĮ pasireiškimo dažnį ir tendencijas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu (26, 27).
Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, klaidos gali įvykti bet kuriame diagnostikos, gydymo ar slaugos etape. Tai gali būti transfuzijų ir vaistų vartojimo klaidos, netinkamos vietos chirurginės intervencijos ir sužalojimai operacijos metu, hospitalinės ar kitos infekcijos, kritimai, nudegimai, pragulos, klaidingos identifikacijos ir t.t. (41). Taigi, NĮ klasifikuojami pagal keletą kriterijų (žr. 1.2 pav.).
1.2 pav. Nepageidaujamų įvykių klasifikavimas pagal kriterijus (41). Kaip rodo tyrimai, NĮ dažniausiai atsitinka susisumavus daugeliui juos nulėmusių žmogiškųjų, technologinių, vadybinių-organizacinių ar kitokių priežasčių.
Paškevičius L. išskiria dvi pagrindines NĮ priežastingumo teorijas: klaidos, apspręstos ,,žmogiškojo faktoriaus“ (angl. person approach; human factor) bei ,,sisteminių faktorių“ trūkumų nulemtos (angl. system approach) klaidos (25). Janušonis V. išskiria tris pagrindines priežasčių grupes sveikatos priežiūros organizacijose (3):
1. Sveikatos priežiūros organizacijų valdymo kokybė. 2. Žmogiškasis faktorius.
3. Sveikatos priežiūros technologijos.
Žmogiškojo faktoriaus (žmogaus veiksnio) priežastingumo teorija. NEPAGEIDAUJAMI ĮVYKIAI
Sveikatos priežiūros paslaugų sritį
diagnostikos, terapinio gydymo, chirurginio gydymo, gydymo vaistais
Pažeidimų sunkumo laipsnį
nesukėlusios, sukėlusios nežymų sveikatos sutrikimą, sunkų sveikatos sutrikimą ar mirtį
Kiti kriterijai Sistemiškumą
Sveikatos priežiūros struktūros, proceso
Sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijas (specialybes)
Sveikatos priežiūros institucijų lygmenį
ligoninė, poliklinika, ambulatorija, kt.
Sveikatos priežiūros technologines grandis
žmogaus klaida, įrangos gedimas, vadybos ar darbo organizavimo trūkumai
Žmogiškasis faktorius yra svarbus veiksnys, sąlygojantis NĮ SP sistemoje atsiradimą. Žmogus turi ribotas protines (informacijos priėmimo, apdorojimo, saugojimo, analizės, kt.) bei fizines galimybes, kurias stipriai gali įtakoti aplinkos veiksniai.
Tradicinis požiūris į žmogišką klaidą SP sektoriuje yra paremtas perfekcionizmo (tobulumo) paradigma, pagal kurią daroma prielaida, kad jei SP personalas verčiasi praktika pakankamu krūviu ir yra gerai išmokytas bei nuolat tobulinasi, klaidos turėtų būti išvengtos. Šis požiūris, deja, labiau susilpnina pacientų saugą nei sustiprina.
Sistema, kuri reikalauja nepriekaištingos veiklos ir viešai baudžia už klaidas, netiesiogiai skatina personalą jas slėpti. Šis ,,baudimo už nesėkmes“ požiūris neskatina dalintis neigiama patirtimi, mokytis iš savo ir kitų klaidų. Įsigaliojus ,,baudimo už kiekvieną nesėkmę“ požiūriui, kai baudžiama tiek už netyčinę nesėkmę, tiek už piktavališka veika padarytą žalą, medicina tampa nepatrauklia karjerai sritimi. Kaip rodo JAV, Australijos, Turkijos pavyzdžiai, SP profesionalai, dirbantys aukštos rizikos srityse, pvz.: akušerijoje – ginekologijoje, palieka praktiką dėl stipriai išaugusių draudiminių įmokų bei nuolatinės baimės ir įtampos.
Nagrinėjant klaidas, žmogiškąjį faktorių akcentuojanti NĮ priežastingumo teorija pagrindinį dėmesį kreipia į asmens nukrypusius nuo normos protinius ir fizinius procesus (užmaršumą, nedėmesingumą, nerūpestingumą, neatsargumą, kt.), kurie sąlygoja klaidų atsiradimą. Esmė – įvairiomis priemonėmis sumažinti nepageidaujamą žmogaus elgesio kintamumą. Dažniausi metodai: plakatų, keliančių baimę klysti, iškabinimas, griežtai reglamentuotų procedūrų nustatymas, drausminančių priemonių gąsdinančių bylinėjimusi, perkvalifikavimu, ,,kaltų“ suradimu, įvardijimu, apkaltinimu, sugėdinimu ir nubaudimu, įgyvendinimas. Prielaida – blogi dalykai atsitinka blogiems žmonėms, arba, atvirkščiai, geri specialistai – nedaro klaidų.
Žmogiškasis faktorius apima du santykius:
• žmogaus – žmogaus sąveiką: komunikaciją, komandinį darbą, organizacinę kultūrą; • žmogaus – technologijos sąveiką: žmogaus elgesį, gebėjimus, ribotumus, kitas asmenines savybes, kurios svarbios santykyje su užduotimis, darbais, mašinomis, sistemomis ir aplinka.
JAV Medicinos instituto atlikti tyrimai rodo, kad didžioji dauguma medicinos klaidų įvyksta ne dėl medikų nerūpestingumo ar kvalifikacijos stokos, bet dėl organizacinių – vadybinių bei technologinių faktorių. Medikai dirba netobulose sistemose, kurios neužtikrina apsaugos ir neužkerta kelio klaidingam veiksmui ar žalingam veiksniui virsti nepageidaujamu rezultatu – saugos įvykiu.
Sisteminių faktorių priežastingumo teorija.
Sisteminių faktorių priežastingumo teorija pagrindinį dėmesį kreipia ne į žmogaus asmenines savybes, bet į darbo sąlygas, aplinką, organizacijos struktūras ir procesus, kurie sudarė sąlygas pasireikšti nepageidaujamam įvykiui. Prielaida – žmogus yra klystanti būtybė ir klaidos pasireiškia net tobulose organizacijose. Sisteminių faktorių priežastingumo teorija nelaiko mediko potencialiu nusikaltėliu, kurį reikėtų bausti ar kaltinti, bet greičiau sudėtingos sistemos dalimi glaudžiai susijusia su kitais SP sistemos elementais (25). Siekiant išvengti sisteminių defektų, kurie gali pasireikšti nepageidaujamais įvykiais, turi būti pagerinta struktūra ir procesai, pakeistos netobulos sąlygos, kuriose dirba sveikatos priežiūros specialistai.
Nors ir negalint pakeisti daugeliu atvejų asmeninių žmogaus savybių, galima pakeisti netobulas sąlygas, kuriose žmonės dirba. Šios teorijos esmė – NĮ įvyksta pavojui (žalingam veiksniui) praėjus pro nustatytus apsaugos barjerus, saugiklius.
Jei NĮ prevencijos sistemos atskiruose komponentuose apsauginių mechanizmų silpnosios vietos, pro kurias ,,praslysta“ pavojai (žalingi veiksniai), išsirikiuoja tiesia linija viena paskui kitą, pavojus (klaida) nekliudomai virsta rezultatu ir pasireiškia nepageidaujamu įvykiu (neatitiktimi).
Dažniausiai vienas apsauginis sluoksnis neužkerta kelio nesėkmėms pasireikšti, kurios pralenda pro ,,skyles“ tam tikromis aplinkybėmis tam tikru laiku, tačiau keli apsaugos barjerai, saugikliai (žmogiškasis, inžinerinis – technologinis, administracinis – vadybinis, kt.) sistemoje uždaro tokias skyles. Kai atsitinka NĮ, svarbiausia yra ne tai, kas suklydo, bet kaip ir kodėl nesuveikė sisteminiai apsaugos barjerai, saugikliai, leidę pasireikšti žalingam veiksniui, t.y. tapti rezultatu, sukėlusiu nepageidaujamas pasekmes.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad bausmių taikymas sukuria baimės ir nepasitikėjimo klimatą organizacijose bei verčia SP specialistus slėpti klaidas, o visuomenėje sukelia nepasitikėjimą sveikatos priežiūra. Teisinės bazės, SP kontrolės tobulinimas ir priežiūrą vykdančių institucijų veiklos principų iš kontrolės ir bausmių į paramos, sisteminės NĮ analizės ir patirties sklaidos, pakeistų požiūrį į SP NĮ valdymą bei diegiant kokybės užtikrinimo ir nuolatinio gerinimo sistemą sveikatos priežiūroje. Todėl sisteminis įvykių, net ir nesukėlusių žalos registravimas, sisteminimas, juos sukėlusių rizikos veiksnių ir priežastinių ryšių analizė neabejotinai padėtų tinkamai sustatyti apsauginius barjerus, kurie užkirstų kelią klaidoms virsti žalą sukeliančiomis skaudžiomis pasekmėmis.
1.4. Nepageidaujamų įvykių registravimo svarba ir valdymas
Viena pagrindinių nepageidaujamus įvykius medicinoje lemiančių priežasčių yra netinkama sveikatos priežiūros sistemos vadyba: neefektyvi struktūra, menka organizacijos kultūra, personalo motyvacijos stoka. Pacientų sauga taip pat kenčia ir dėl nekokybiškų produktų ar įrangos (pernelyg naujų ar pasenusių diagnostinių priemonių, netinkamai ženklinamų vaistų), didelę įtaką daro ir paties paciento organizmo reakcija į medicinines procedūras, klastinga ligos eiga ar personalo kompetencija.
Pasaulio sveikatos organizacija, anot Grabausko V., ragina ugdyti sisteminį požiūrį į nepageidaujamus įvykius, sukurti bendrą pacientų saugos ir nepageidaujamų įvykių terminiją, sukaupti duomenų bazę, įdiegti informacinę sistemą, kurioje būtų galima registruoti visus nepageidaujamus įvykius (28).
Neatitikčių (nepageidaujamų įvykių) registravimo sistemos pagrindinis ir esminis tikslas yra sudaryti galimybę asmenims mokytis iš kitų patirties, siekiant išvengti nesėkmių pasikartojimo.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos sektoriaus prioritetų 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo laikotarpiu strateginio vertinimo galutinėje ataskaitoje (2013) apie nepageidaujamų įvykių prevencijos priemones, nurodoma, kad nepageidaujami įvykiai sukelia stresą ne tik pacientams, jų artimiesiems, bet ir medicinos personalui bei menkina visuomenės požiūrį į medikus: ,,Pacientas – ne paprastas vartotojas, net ir geriausioje ligoninėje tobuliausiai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos pacientui palieka skausmo ir liūdesio prisiminimus apie nemalonias procedūras ar nemielą ligoninės lovą”. Pasaulio praktika parodė, kad ambulatorinio gydymo aptarimas su gydytoju prieš išrašant pacientą net 90 proc. sumažina nepageidaujamų įvykių galimybę, o gydytojų darbo vietų kompiuterizavimas medicininių klaidų tikimybę sumažina 80 proc. (29).
Labanauskas L., Justickis V., Sivakovaitė A. nurodo, kad išanalizavus Lietuvos pacientų skundus, dažniausiai nepageidaujami įvykiai fiksuojami ligoninėse: skubios pagalbos, priėmimo skyriuose, chirurgijos, ginekologijos, onkologijos, anesteziologijos ir pediatrijos srityse (30).
Medikai iš esmės neprieštarauja, kad pranešimai apie nepageidaujamus įvykius ir jų registraciją yra reikalingi ir naudingi, tačiau jų požiūris į tai yra skirtingas (3). Janušonis V., Kasap G. teigia, kad pranešimai apie nepageidaujamus įvykius ir jų registracija įgalina tobulinti organizacijos ir sistemos veiklą bei didinti pacientų, taip pat ir pačių medikų saugumą (31).
Nepageidaujamų įvykių raportavimo ir registravimo sistemas jau yra įdiegusios pažengusios Europos Sąjungos ir pasaulio valstybės JAV, Jungtinė Karalystė, Australija, Kanada, Vokietija, Prancūzija, Danija, Japonija, Airija, Švedija, Šveicarija, Slovėnija, Lenkija, Ispanija. Medicinos klaidos analizuojamos ieškant priežasčių ir rengiant rekomendacijas SP įstaigų darbui gerinti. NĮ registravimo sistemos, pagal NĮ registravimo privalomumą gali būti privalomos (tokia sistema daugiau suteikia informacijos apie sunkesnes pasekmes sukėlusius įvykius), savanoriškos (tokia sistema įgalina daugiau sužinoti apie įvykius, kurie nesukėlė pasekmių pacientui ir organizacijai) ir mišrios.
Privalomi pranešimai apie nepageidautinus įvykius ir jų registracija nukreipti daugiau į sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybę už pacientų saugumą. Nacionalinėje pacientų saugos platformoje 2010-2014 pažymima, kad privalomoms nacionalinėms NĮ registravimo sistemoms būdinga (21):
privalomumas – NĮ privalo registruoti juos padarę ar pastebėję asmenys SP įstaigų darbuotojai teisės aktų nustatyta tvarka. Teisės aktai nustato privalomumą registruoti NĮ;
svarbumas – registruojami NĮ, sukėlę esminę žalą pacientui ar asmens SP įstaigų darbuotojui: mirtį ar invalidumą;
neanonimiškumas – išlieka galimybė identifikuoti apie NĮ pranešusį / ir jį užregistravusį asmenį; privalomai pranešami ir registruojami NĮ, sukėlę esminę žalą pacientui ar asmens SP įstaigos darbuotojui, t.y. esminius organizmo ir jo funkcijų sutrikimus, lėmusius paciento ar darbuotojo invalidumą arba mirtį; o taip pat kiti ypač svarbūs NĮ. Tokių įvykių baigtinis sąrašas yra patvirtinamas teisės aktu ir tampa privalomas visoms asmens SP įstaigoms, jų darbuotojams.
Savanoriški pranešimai apie nepageidautinus įvykius ir jų registracija nukreipti daugiau į mokymąsi iš patirties, iš klaidų, orientuoti į pacientą. Nacionalinė pacientų saugos platforma 2010-2014 taip pat pažymi, kad savanoriškoms NĮ registravimo sistemoms būdinga (21):
savanoriškumas – apie šiuos NĮ neprivalo pranešti / juos registruoti SP įstaigų darbuotojai. Jie tai daro savo noru, dalyvaudami nuolatiniame kokybės gerinimo procese (teisės aktai nenustato privalomumo registruoti NĮ);
sąlyginis svarbumas – registruojami NĮ, potencialiai galėję įvykti, įvykę, bet nesukėlę žalos, įvykę ir sukėlę neesminę žalą paciento ar asmens SP įstaigos darbuotojo sveikatai;
konfidencialumas – yra galimybė identifikuoti apie NĮ pranešusį asmenį;
anonimiškumas – nėra galimybės identifikuoti apie NĮ pranešusį asmenį, jo laisvos valios pasirinkimu.
Teikiamų SP paslaugų kokybė labai priklauso nuo efektyviai veikiančios neatitikčių valdymo sistemos. Medikų (gydytojų ir slaugytojų) požiūrių į nepageidautinų įvykių pranešimus ir registraciją skirtingumą apsprendžia jo individualios savybės, sistema ir organizacija, darbo aplinkos sąlygojami santykiai su kolegomis, vadovais, pacientais, pranešimų ir registracijos savanoriškumo laipsnis. Raportavimas turi būti saugus – asmenys, raportavę apie nepageidaujamus įvykius, negali būti nubausti (išskyrus tam tikrus atvejus) ar kitaip nukentėti. Tai susiję su konfidencialumu, informacijos sklaidos ribojimu, nebaudžiamumu, anonimiškumo galimybe, įvykusių nepageidaujamų įvykių atskleidžiamumo pacientams sistema.
Pagrindinės slaugytojų nepageidautinų įvykių nepranešimo priežastys – viešumo, licencijos praradimo baimė, įvykio įvertinimo sudėtingumas, įsitikinimas gera įvykio baigtimi ir pacientų skundai. Be to, daug įtakos turi procedūros, kultūra, socialinė kontrolė, darbo krūviai, tradicijos.
Medikų požiūris į formalius nepageidautinų įvykių pranešimus ir registraciją yra negatyvesnis, nei į neformalius (aptarimą su kolegomis, pranešimą vyresniajam gydytojui, sektoriaus vedėjui, vyresniajai slaugytojai), o turint galvoje negatyvaus medikų požiūrio tendencijas ir tai, kad daug nepageidautinų įvykių neregistruojama ir nepranešama faktinis nepageidautinų įvykių skaičius sveikatos priežiūros įstaigose yra daug didesnis, nei oficialiai fiksuojamas.
Antai JAV ligoninėse nepranešama 50-96 proc. nepageidaujamų įvykių. Tai vertintina neigiamai, kadangi neturint informacijos sunku priimti sprendimus, kurie leistų sumažinti nepageidautinų įvykių skaičių sveikatos priežiūros organizacijose (31).
Lietuvoje kai kurios SP įstaigos turi kelerių metų patirtį, registruojant NĮ, tačiau nėra sukurta šalies NĮ sveikatos priežiūroje registravimo ir mokymosi sistema, todėl nėra patikimų duomenų apie tai, kaip dažnai NĮ vyksta SP įstaigose, kokių padarinių pacientams ir medikams jie sukelia ar potencialiai galėjo sukelti, kokios yra jų priežastys. Įvertinus pacientų skundų analizę ir žiniasklaidoje aprašomus pacientams padarytos žalos atvejus, galima teigti, kad NĮ medicinoje nėra reti. 2008 m. Higienos institutas, vykdydamas Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005–2010 m. programos priemones, atliko tyrimą „NĮ ir jų priežastys SP specialistų ir pacientų požiūriu“. Higienos instituto tyrimo išvadose nurodyta, kad kas dešimtas medikas nežinojo, kas yra NĮ, tik 4,5 proc. medikų pripažino, kad NĮ asmeninėje
praktikoje įvyksta dažnai (keletą kartų per mėnesį); virš 80 proc. medikų teigė, kad NĮ analizuojami jų įstaigose, dažniausiai aptariant tai skyriuje (32).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d įsakymu Nr. V-338 „Dėl minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo patvirtinimo“ patvirtinti reikalavimai įpareigoja SP įstaigas privalomai registruoti ir analizuoti informaciją apie NĮ ir jų priežastis bei taikomos prevencinės priemonės siekiant išvengti ir (ar) sumažinti NĮ, susijusius su medicinos prietaisų naudojimu, kraujo ir jo preparatų perpylimu, vaistinių preparatų naudojimu, hospitaline infekcija ir radiacine sauga (20), tačiau pagal atliekamų asmens SP paslaugų kokybės kontrolių rezultatus, šio įsakymo reikalavimai registruoti NĮ nėra tinkamai įgyvendinti daugelyje SP įstaigų.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-2012 metų programos įgyvendinimo priemonę “Parengti ir patvirtinti privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašą ir registravimo tvarkos aprašą“, 2010 m. gegužės 6 d. buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-401 „Dėl privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašo ir jų registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio tikslas – reglamentuoti nepageidaujamų įvykių registravimo tvarką, pagal kurią įstaigos renka ir teikia informaciją apie nepageidaujamus įvykius, bei užtikrina nepageidaujamų įvykių registravimo procedūrų kontrolę (16, 43). Apie įvykusius NĮ pranešama skirtingoms institucijoms, pagal kompetenciją.
1.4.1 lentelėje pateikiamas privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašas, juos reglamentuojantys teisės aktai bei institucija, kuriai teikiama informacija apie NĮ.
1.4.1 lentelė. Privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašas
Nepageidaujami įvykiai Teisės aktas
Institucija, kuriai teikiama informacija apie NĮ Nepageidaujami įvykiai, susiję su medicinos prietaisų naudojimu
VASPVT prie SAM generalinio direktoriaus 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr. T1-136 „Dėl pranešimų apie nesaugius ir neatitinkančius reikalavimų medicinos prietaisus pateikimo tvarkos patvirtinimo“
VASPVT
Nepageidaujami įvykiai, susiję su kraujo ir jo komponentų ruošimu ar transfuzija
LR sveikatos apsaugos ministro 2006 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. V-687 „Dėl susekamumo ir pranešimų Sveikatos apsaugos ministerijai apie pavojingas nepageidaujamas reakcijas ir pavojingus nepageidaujamus reiškinius, susijusius su kraujo ir jo komponentų ruošimu ar transfuzija tvarkos aprašo patvirtinimo“
SAM
Nepageidaujami įvykiai, susiję su vaistinių preparatų naudojimu
LR sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. V-952 „Dėl duomenų apie sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų pastebėtas įtariamas nepageidaujamas reakcijas teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“
VVKT
Nustatyta hospitalinė infekcija
LR sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. V-1110 „Dėl hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros ir valdymo“
HI
Nepageidaujami įvykiai, susiję su pacientų, darbuotojų, gyventojų radiacine sauga bei radiologinėmis avarijomis
LR sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 683 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 73:2001 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ patvirtinimo“
RSC
Nepageidaujami įvykiai, susiję su audinių, ląstelių ir organų įsigijimu (paėmimu), ištyrimu, apdorojimu, laikymu, paskirstymu (transportavimu) ir transplantacija
LR sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. V-401 „Dėl pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas ir (ar) nepageidaujamus
reiškinius, susijusius su audinių ir ląstelių įsigyjimu, ištyrimu, apdorojimu, laikymu, paskirstymu ir transplantacija, tvarkos aprašo“ patvirtinimo
1.4.1 lentelės tęsinys
Nepageidaujami įvykiai Teisės aktas
Institucija, kuriai teikiama informacija apie
NĮ LR sveikatos apsaugos ministro 2014 m.
vasario 3 d. įsakymas Nr. V-154 “Dėl sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. V-401 „Dėl Pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas ir (ar) nepageidaujamus
reiškinius, susijusius su audinių ir ląstelių įsigijimu, ištyrimu, apdorojimu, laikymu, paskirstymu ir transplantacija, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo
Įstaigos, atsižvelgdamos į teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų spektrą, jų specifiškumą, gali papildomai nusistatyti ir registruoti kitus nepageidaujamus įvykius, kurie neįtraukti į šiuo įsakymu patvirtintą sąrašą.
Nuo 2011 m. stacionare gydomo asmens statistinėje kortelėje (forma Nr. 066/a-LK), kurią pildo stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios SP įstaigos ir kuri teikiama TLK, atsirado skiltis „Nepageidaujamas įvykis“.
Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos nusiskundimų, susijusių su medicinos prietaisų naudojimu Lietuvoje, gauna retai. Dažniausiai gaunami pranešimai apie NĮ, susiję su medicinos prietaisais, tik iš kitų valstybių. Tokiais atvejais apie visus įvykius informuojami arba medicinos prietaisų platintojai, arba SP įstaigos.
Duomenys apie NĮ renkami ir Lietuvos sveikatos informacijos centre.
Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys apie užregistruotus NĮ pateikiami 1.4.1 paveiksle.
1.4.1 pav. Lietuvoje užregistruoti nepageidaujami įvykiai 2007-2012 m.
(Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys)
Iš 1.4.1 pav. matome, kad 2007 m. apie nepageidaujamas reakcijas į vaistą (NRV) gauta 126 pranešimai, iš kurių 104 yra sunkių NRV pranešimų skaičius ir 22 pranešimai apie vakcinų sukeltas NRV. 2008 m. gauta šiek tiek didesnis bendrų pranešimų skaičius, tačiau padvigubėjo pranešimų apie vakcinų sukeltas NRV skaičius (44 pranešimai). Nuo 2007 m. didžiausias bendrų pranešimų skaičius stebimas 2011 m. Apie nepageidaujamas reakcijas į vaistą gauta 528 pranešimai, iš kurių 458 yra sunkių NRV pranešimų skaičius ir 70 pranešimų apie vakcinų sukeltas NRV.
Higienos institute nuo 2003 m. veikiančios savanoriškos konfidencialios hospitalinių infekcijų priežiūros sistemos duomenimis, 2007 m. hospitalinių infekcijų paplitimas Lietuvos ligoninėse buvo 3,4 proc., 2008 m. sergamumas hospitalinėmis infekcijomis reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose – 15,1 proc. arba 18,3 hospitalinių infekcijų atvejų 1000 gydymosi dienų, operacinių žaizdų infekcijų dažnumas po skirtingo tipo operacijų svyravo nuo 0,3 proc. (po cholecistektomijų) iki 12,3 proc. (po storosios žarnos operacijų) (32).
Higienos instituto duomenys apie užregistruotus NĮ (hospitalinės infekcijos) nuo 2009 m. pateikti 1.4.2 lentelėje.
1.4.2 lentelė. Nepageidaujamų įvykių duomenys užregistruoti Higienos institute
Metai Ligoninių, pateikusių
pranešimų, skaičius Hospitalinių infekcijų paplitimo procentas 2009 61 4,3 2010 63 3,9 2011 76 4,2 2012 76 3,5 2013 95 4,6
Higienos instituto ataskaitose nurodoma, kad SP specialistai nėra pakankamai informuoti pacientų saugos požiūriu, kas dešimtas apklausoje dalyvavęs SP specialistas nėra girdėjęs apie NĮ sveikatos priežiūroje. Medikų visuomenė yra atvira diskusijai apie NĮ ir objektyvų jų vertinimą (32).
Darbo organizavimo principai ir organizacinė kultūra bei vertybinės nuostatos taip pat gali sudaryti palankią terpę klaidoms atsirasti. Klaidos ir nepageidaujami įvykiai neišvengiami net ir tobulose organizacijose, tačiau juos galima valdyti.
Paškevičius L. pažymi, jog neatitikčių, NĮ valdymo sistemą sudaro šie elementai (25): 1. neatitikties identifikavimas. Kiekvienas darbuotojas sąmoningai pastebi ir užfiksuoja
pastebėtą ar padarytą savo ar kito darbuotojo veiklos neatitiktį sukėlusią, ar nesukėlusią, bet potencialiai galėjusią sukelti žalą;
2. skubūs neatitikties ar jos pasekmių pašalinimo (koregavimo) veiksmai. Darbuotojas, pastebėjęs neatitiktį, nedelsdamas imasi veiksmų, kuriais užkertamas neigiamas poveikis žmogui, aplinkai bei informuoja įstaigos administracijos darbuotoją, atsakingą už sveikatos priežiūros paslaugų kokybę bei neatitikčių valdymą (įprastai - vidaus auditorių);
3. neatitikties užfiksavimas užpildant neatitikties registravimo formą: užpildymas internete ar raštu asmens pasirinkimu, nurodant ar nenurodant identifikacinės informacijos;
4. neatitikties registravimas Neatitikčių registre (vykdo vidaus auditorius), užpildant Neatitikčių registro formą. Neatitikties atveju vidaus auditorius informuoja įstaigos vadovybę;
5. neatitikties koregavimo veiksmai. Priklausomai nuo neatitikties juos atlieka pats darbuotojas, vidaus audito grupė ar specialiai tam atvejui sudaryta komisija iš reikiamą kompetenciją ir kvalifikaciją turinčių asmenų;
6. neatitikčių sisteminė analizė ir įvertinimas – analizės atlikimas, išvadų parengimas, prevencinių veiksmų nustatymas pagal Neatitikčių registro duomenis;
7. prevencinių veiksmų įgyvendinimas – neatitikčių sisteminės analizės metu vidaus audito grupės pasiūlytų, įstaigos vadovybės patvirtintų prevencinių veiksmų įgyvendinimas;
8. atgalinis ryšys ir informavimas – įstaigos vadovybės, kitų sveikatos priežiūros įstaigų informavimas apie teigiamą ir neigiamą neatitikčių valdymo sistemos funkcionavimą, neatitikčių tikslinimo ir prevencinių veiksmų efektyvumą bei kitus svarbius neatitikčių
