LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Ignė Klangauskienė
KRAUJO DONORŲ POŽIŪRIO Į PAKARTOTINĘ KRAUJO
DONORYSTĘ VERTINIMAS
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
Doc. dr. Vytenis Kalibatas
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
KRAUJO DONORŲ POŽIŪRIO Į PAKARTOTINĘ KRAUJO DONORYSTĘ VERTINIMAS
Ignė Klangauskienė
Mokslinis vadovas: doc.dr. Vytenis Kalibatas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas, 2013. 70 psl.
Darbo tikslas - įvertinti kraujo donorų požiūrį į pakartotinę kraujo donorystę ir nustatyti priežastis, dėl kurių kraujo donorai nesiryžta pakartotiniam kraujo davimui.
Darbo uždaviniai:1.Įvertinti atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų požiūrį į kraujo donorystę ir nustatyti pirmo kraujo davimo motyvus. 2. Nustatyti priežastis, dėl kurių kraujo donorai nesiryžta pakartotiniam kraujo davimui atlygintinų ir neatlygintinų donorų tarpe. 3. Nustatyti ir palyginti atlygintinos ir neatlygintinos kraujo donacijos ekonominius kaštus. Tyrimo metodika. Tyrimas vykdytas 2012 m. kovo-balandžio mėnesiais viešojoje įstaigoje Nacionalinis kraujo centras. Telefoninės apklausos būdu, pagal sudarytą klausimyną, buvo apklausti 400 kraujo donorai, kurie po pirmo kraujo davimo neatvyko pakartotinam kraujo davimui praėjus vieneriems ir daugiau metų. Ekonominis kraujo donorystės vertinimas atliktas skaičiuojant ir vertinant 2011 m. kraujo donorystės ekonominius rodiklius. Statistinė gautų duomenų analizė atlikta naudojant “SPSS 17.0” statistinę programą. Ryšio stiprumas tarp kategorinių kintamųjų buvo tiriamas naudojant Kramerio V koreliacijos koeficientą, kartu tikrinant hipotezę apie jo lygybę nuliui (statistinį reikšmingumą). Požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrato (χ2) kriterijus. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.
REZULTATAI. Dažniau neatlygintinai pirmą kartą duoti kraujo buvo atvykę asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dirbantys ir gaunantys nuo 2500 litų ir daugiau pajamų per mėnesį, tuo tarpu dažniausiai atlygintinai pirmą kartą kraujo duoti atvyko asmenys, turintys specialų vidurinį išsilavinimą, bedarbiai ir neturinys pajamų. Didesnė dalis neatlygintinų kraujo donorų (38,4 proc.), lyginant su atlygintinais kraujo donorais (26,1 proc.), nurodė, kad svarbiausias kraujo davimo motyvas buvo mobilaus kraujo centro atvykimas į patogią vietą, tačiau ir atlygintinus kraujo donorus šis motyvas dažniausiai paskatino duoti kraujo. Taip pat labai svarbus kraujo davimo motyvas abiejose apklaustųjų grupėse buvo kitų žmonių pavyzdys: - atlygintinai duodantys kraujo sudaro 18,5 proc.,
neatlygintinai duodantys kraujo – 25,1 proc. Statistiškai reikšmingai daugiau atlygintinų kraujo donorų nei neatlygintinų nurodė, kad finansinis atlygis paskatino pirmą kartą duoti kraujo (p<0,001). Statistiškai reikšmingai daugiau atlygintinų kraujo donorų nei neatlygintinų kraujo donorų nurodė, kad kraujo davimas naudingas sveikatai (p<0,05). Absoliuti dauguma kraujo donorų teigiamai vertino neatlygintiną kraujo donorystę: visi atlygintini kraujo donorai ir 89,3 proc. atlygintini kraujo donorai. Dažniausiai atlygintinų ir neatlygintinų respondentų
įvardintos pakartotinės kraujo nedavimo priežastys buvo nepatogi kraujo centro geografinė
vieta (atlygintinų donorų 23,4 proc. ir 20,9 proc. neatlygintinų donorų), laiko stoka (atlygintini donarai sudarė 19,0 proc., neatlygintini donorai sudarė 19,4 proc.), tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų tarp atlygintinai ir neatlygintinai duodančių kraujo donorų nenustatyta. Dauguma atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų duotų kraujo pakartotinai, jei kraujo centras atvyktų į jiems patogią vietą bei aktyviau kviestų duoti kraujo. Bendra neatlygintinos kraujo donacijos kaina buvo lygi 248,83 Lt, bendra atlygintinos donacijos kaina buvo 258,50 Lt, t.y. atlygintina kraujo donacija brangesnė 9,67 Lt arba 3,9 proc. Nuostoliai dėl atlygintinų donorų kraujo infekuotumo yra beveik 2,3 didesni nei dėl neatlygintinų kraujo donorų. Kraujo donorystės įstaiga patiria didesnius ekonominius nuostolius dėl kraujo infekuotumo, jeigu kraujo donorai yra atlygintini.
IŠVADOS. 1. Neatlygintinai pirmą kartą kraujo davę donorai dažniau nei atlygintinai kraujo davę donorai turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dirba ir gauna didesnes pajamas. 2. Atlygintini ir neatlygintini kraujo donorai supranta neatlygintinos kraujo donorystės svarbą ir ją vertina teigiamai. Svarbiausias pirmo kraujo davimo motyvas buvo mobilaus kraujo centro atvykimas į patogią vietą. 3. Atlygintini ir neatlygintini kraujo donorai nesiryžta pakartoti kraujo davimo dėl nepatogios kraujo centro geografinės vietos, dėl laiko stokos arba kitų su sveikata susijusiu priežasčių. Dauguma atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų duotų kraujo pakartotinai, jei kraujo centras atvyktų į jiems patogią vietą bei aktyviau kviestų duoti kraujo. 4. Neatlygintinos kraujo donacijos kaštai yra mažesni lyginant su atlygintina kraujo donacija. Kraujo donorystės įstaiga patiria didesnius ekonominius nuostolius dėl kraujo infekuotumo, jeigu kraujo donorai yra atlygintini.
RAKTINIAI ŽODŽIAI: donorystė, atlygintinas ir neatlygintinas kraujo donoras, pirmakartė ir pakartotinė donacija.
SUMMARY
Public health management
THE EVALUATION OF BLOOD DONORS‘ ATTITUDE TO REPEATED BLOOD DONATION
Ignė Klangauskienė
Academic supervisor: Associate professor Dr. Vytenis Kalibatas
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health. Kaunas, 2013. 70 pages.
AIM OF THE STUDY: to evaluate blood donors‘ attitude to repeated blood donation and to determine the causes why blood donors refuse to repeat blood donation.
OBJECTIVES: 1. To evaluate remunerated and non-remunerated blood donors‘ attitude to blood donation and determine the incentives for the first blood donation. 2. To determine the causes why blood donors refuse to repeat remunerated and non-remunerated blood donation. 3. To assess and compare the cost of remunerated and non-remunerated blood donation. RESEARCH. The research was conducted in March - April, 2012, at National Blood Center. There was prepared a questionnaire and 400 blood donors, who did not donate blood after one year or more after first donation, were asked to answer the questions by phone. The economic blood donation evaluation was carried out while calculating and analysing the data regarding blood donation from the year 2011. The statistical analysis of the data was conducted using “SPSS 17.0” statistical programme. Cramer‘s V correllation coefficient was used to determine the relationship between categorical variables, at the same time checking the zero hypothesis (statistical significance). In order to determine the dependence of variables, chi-square (χ2) criterion was calculated. The differences were judged to be statistically significant, when p<0.05.
RESULTS. Individuals who had higher university education, were employed and received a monthly salary of more than 2,500 Lt, first time donated blood without any payment. However, the majority of remunerated donors who came the first time, were people who had special high school education, were unemployed and had no income. More than a third (38.4%) of non-remunerated donors in comparison with 26.1% of remunerated blood donors stated that the main reason to give blood was a mobile blood center arrival at a convenient location. The other important factor which influenced blood donation in both groups of the respondents was the example of others: 18.5% of remunerated and 25.1% of non-remunerated donors. Statistically significantly more remunerated donors stated that it was a financial
incentive that encouraged them to donate blood the first time (p<0.001), comparing with non-remunerated ones. Statistically significantly more non-remunerated donors pointed out that blood donation is healthy (p<0.05), comparing with non-remunerated ones. An absolute majority of blood donors had a positive attitude to non-remunerated blood donation: all non-remunerated donors and 89.3% of remunerated donors. The most frequent reasons why both remunerated and non-remunerated blood donors did not donate blood repeatedly were an inconvenient blood center geographical location (23.4% remunerated and 20.9% non-remunerated donors), the lack of time (19% remunerated and 19.4% non-remunerated donors respectively), but there were no statistically significant differences between both groups. The majority of remunerated and non-remunerated blood donors would give blood again if the blood center arrived at a convenient location and if the blood center was more active while inviting to donate blood. The total non-remunerated blood donation cost was 248.83 Lt, whereas, the total remunerated donation cost was 258.50 Lt, i.e. remunerated blood donation was 9.67 Lt or 3.9% more expensive than non-remunerated blood donation. The loss due infections diseases markers of remunerated donors blood is almost 2.3 times higher comparing with non-remunerated ones. Blood center faces higher economic losses due to infections diseases markers, if donors are remunerated.
CONCLUSIONS. 1. Non-remunerated first-time blood donors more often have higher university education, are employed and receive higher income, comparing with remunerated first-time donors. 2. Both remunerated and non-remunerated blood donors realise the importance of non-remunerated blood donation and regard it positively. The main reason to donate blood first-time was a mobile blood center arrival at a convenient location. 3. Both remunerated and non-remunerated blood donors mostly did not donate blood repeatedly due to an inconvenient geographical location of a blood center, the lack of time and suffering from other health disorders. Most remunerated and non-remunerated blood donors would give blood again if a mobile blood center arrived at a convenient location and if the blood centre was more active while inviting to donate blood. 4. Non-remunerated blood donation costs are lower compared with remunerated blood donation. Blood center faces higher economic losses due to infections disease markers, if donors are remunerated.
KEY WORDS: donation, remunerated and non-remunerated blood donors, first and repeat donation.
TURINYS
ĮVADAS ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Atlygintinų ir neatlygintinų donorų požiūris į kraujo donorystę ... 10
1.2. Pakartotinės kraujo donorystės priežastys ... 22
1.3. Ekonominiai kraujo donorystės kaštai ... 33
1.4. Kraujo donorystės situacija Lietuvoje ... 35
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 39
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ... 39
2.2. Statistinė duomenų analizė ... 40
2.3. Tiriamojo kontingento charakteristika ... 40
3. TYRIMO REZULTATAI ... 42
3.1. Atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų požiūrio į kraujo donorystę vertinimas ... 42
3.2. Priežasčių, dėl kurių kraujo donorai nesiryžta pakartotiniam kraujo davimui atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų tarpe, vertinimas ... 48
3.3. Pirminės ir pakartotinės kraujo donacijos ekonominis kaštų atlygintinos ir neatlygintinos kraujo donorystės atvejais vertinimas/palyginimas/analizė...50
4. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... .59
IŠVADOS ... 64
REKOMENDACIJOS...65
LITERATŪRA ... 66 PRIEDAI
SANTRUMPOS
Anti HCV – antikūnai prieš hepatito C virusą HBsAg – paviršinis hepatito B virusas
HBV DNR – hepatito B viruso dezoksiribonukleininė rūgštis HCV RNR – hepatito C viruso ribonukleininė rūgštis
NKC – VšĮ Nacionalinis kraujo centras p – reikšmingumo lygmuo
pav. - paveikslas proc. – procentai
PSO – pasaulio sveikatos organizacija
REDS - Retrovirus Epidemiology Donor Study SPSS – Statistical Package for Social Sciences
ŽIV Ag/Ak – antikūnai prieš žmogaus imunodeficito virusą χ2 – chi – kvadrato kriterijus
ĮVADAS
Vadovaujantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, kiekvienais metais pasaulyje atliekama maždaug 92 mln. kraujo perpylimo procedūrų. Kraujo atsargų reikia
įvykus nelaimingiems atsitikimams, planinių operacijų metu, gydant sunkias lėtines ligas ar
vykstant sunkiems gimdymams. Pasaulyje egzistuoja nuolatinis kraujo atsargų deficitas, todėl dedamos milžiniškos pastangos, siekiant populiarinti kraujo donorystę, šviesti žmones, jog kraujo davimo procedūra yra saugi, o kraujas bus panaudotas kilniems tikslams (Global Database on Blood Safety, 2011).
Šiuo metu mokslinėje literatūroje dažnai analizuojamas dviejų tipų - mokamų (atlygintinų) ir savanorių (neatlygintinų) donorų požiūris į donorystę bei pasiryžimas pakartotinai duoti kraujo. Įpareigoti donorai (dažniausiai donorai-giminės) taip pat yra reikšminga kraujo donorų grupė, tačiau jų motyvai duoti kraujo yra labai aiškūs ir jie dažniausiai turi trumpalaikį poveikį (kol artimas žmogus pasveiks).
Pasaulyje atlikta daugybė tyrimų, kurių rezultatai įrodė, kad patys saugiausi donorai yra reguliariai ir neatlygintinai duodantys kraujo savanoriai. Taip yra dėl to, kad pastovūs donorai labiau rūpinasi savo sveikata ir laikosi sveiko gyvenimo būdo (Steele et al, 2008). Be to, jie reguliariai kontaktuoja su kraujo centrais, todėl dažniau ir greičiau reaguoja į skubius iškvietimus duoti kraujo (Ripal et al, 2013). Pritraukimas donorų, kurie jau turi donorystės patirtį, gali būti ekonomiškai naudingesnis nei naujų donorų pritraukimas.
Saugios kraujo donorystės užtikrinimu pasauliniu mastu labiausiai rūpinasi Pasaulio Sveikatos Organizacija, kuri imasi nemažai kraujo donorystę skatinančių iniciatyvų bei pateikia valstybėms rekomendacijas dėl kraujo saugumo užtikrinimo. Šios organizacijos tikslas – iki 2020 m. visas kraujas turėtų būti gaunamas tik iš savanorių neatlygintinų kraujo donorų. Nors išsivysčiusiose valstybėse neatlygintina kraujo donorystė artėja prie 100 procentų, tačiau vargingiausios pasaulio valstybės vis dar nesugeba užtikrinti saugaus kraujo surinkimo ir saugojimo bei būtinų kraujo infekuotumo tyrimų (Global Database on Blood Safety, 2011).
Norint, kad neatlygintini kraujo donorai taptų arba išliktų pastoviais, reikia suvokti motyvus, skatinančius juos būti donorais ir kokiomis sąlygomis jie yra pasiryžę tai daryti pakartotinai. Šiuo metu laikomasi visuotinai priimtinos nuomonės, kad kraujo donorystės aktą labai sunku suvokti ir, nepaisant gryno altruizmo, kiti veiksniai taip pat įtakoja kraujo donorų elgesį (Boenigk et al, 2011), pvz.: ankstesnė kraujo davimo patirtis, savijauta po kraujo davimo procedūros, kraujo donorystės vieta, gautos simbolinės dovanėlės, netgi donorų
amžius, rasė ar religiniai įsitikinimai. Visgi mokslininkai deda didžiules pastangas, norėdami išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių pasiryžtama pakartotinei kraujo donorystei ir ar už tai tikimasi atlygio.
Temos aktualumas. Remiantis PSO duomenimis, kraujo paklausa pasaulyje nuolatos auga, tuo tarpu donorų skaičius auga ne taip intensyviai. Dar sudėtingiau kraujo donorystės įstaigoms pritraukti sveikus asmenis, kurie sutiktų ne tik neatlygintinai, tačiau ir pastoviai duoti kraujo. Ilgamečiais tyrimais įrodyta, kad pakartotinų neatlygintinų kraujo donorų kraujas yra pats saugiausias, todėl tokie donorai kraujo donorystės įstaigoms yra patys svarbiausi. Tačiau atsižvelgiant į kraujo centrų praktiką bei į mokslininkų (de Almeida Neto et al, 2012; Guo et al, 2011) padarytas išvadas, galima teigti, kad pakartotinei donorystei grįžta tik maždaug trečdalis pirmakarčių donorų. Kraujo donorystės įstaigoms svarbu žinoti kokie pagrindiniai motyvai paskatina duoti kraujo, dėl kokių priežasčių donorai nesiryžta pakartoti kraujo davimo ir ką kraujo centras turėtų/galėtų padaryti, kad išlaikytų pastovius neatlygintus kraujo donorus.
Darbo tikslas – įvertinti kraujo donorų požiūrį į pakartotinę kraujo donorystę ir nustatyti priežastis, dėl kurių kraujo donorai nesiryžta pakartotiniam kraujo davimui.
Šiam tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai:
• įvertinti atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų požiūrį į kraujo donorystę ir
nustatyti pirmo kraujo davimo motyvus;
• nustatyti priežastis, dėl kurių kraujo donorai nesiryžta pakartotiniam kraujo davimui atlygintinų ir neatlygintinų donorų tarpe;
• nustatyti ir palyginti atlygintinos ir neatlygintinos kraujo donacijos ekonominius kaštus.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų požiūris į kraujo donorystę
Kraujas yra skystas jungiamasis audinys (jį sudaro eritrocitai, trombocitai, leukocitai), kuris kartu su limfa ir audinių skysčiais sudaro vidinę kūno aplinką, atsakingą už organizmo funkcijų atlikimą. Suaugusio asmens kūne yra 4-6 litrai kraujo, sudarantys 6-8 proc. kūno masės. Jei asmuo dėl įvairių priežasčių praranda daugiau nei penktadalį savo kraujo kiekio, jis nebegali dirbti ir jo gyvybei iškyla grėsmė (Mistre, Zvaigzne, 2010).
Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos (toliau – PSO) duomenis, kiekvienais metais pasaulyje yra atliekama 92 mln. kraujo perpylimo procedūrų - įvykus nelaimingiems atsitikimams, vykstant planinėms operacijoms ar atliekant gydymo procedūras, pavyzdžiui, sergant širdies ligomis, anemija, limfoma ar vėžiu. Maždaug pusė jų yra atliekama ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse. Statistika rodo, kad vienas donoro kraujo vienetas gali išgelbėti iki trijų gyvybių, kai kraujas yra separuojamas, ir naudojami atskiri jo komponentai.
Pabrėžtina, kad donorų kraujas reikalingas labai skirtingoms ligonių grupėms, ir jos žymiai skiriasi išsivysčiusiose ar vargingose šalyse. Išsivysčiusiose valstybėse, pavyzdžiui, Danijoje, daugumą pacientų, kuriems reikalingas donorų kraujas, sudaro asmenys, vyresni nei 65 m. Kraujo perpylimas šioje šalyje dažniausiai naudojamas kardiochirurgijoje, transplantacijoje, traumų gydymui ir pan. Tuo tarpu besivystančiose valstybėse, pavyzdžiui, Afrikos valstybėse, tai dažniausiai yra vaikai iki 5 metų ir vaisingo amžiaus moterys (14-45 m). Taigi, šiose valstybėse kraujas reikalingas vaikų anemijos bei nėštumo komplikacijų gydymui (Global Database on Blood Safety, 2011). Tai reiškia, kad donorų pritraukimas išsivysčiusiose ir besivystančiose valstybėse turi būti atliekamas skirtingomis priemonėmis.
Kraujo donorų rezervai yra mobilizuojami ypatingų tragedijų atvejais, pavyzdžiui, po teroristinių išpuolių ar stichinių nelaimių. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV buvo surinkta beveik 500000 kraujo vienetų, o kai kuriuose kraujo centruose pirmą kartą duodantys kraujo donorai sudarė net 60 proc. visų to laiko donorų (Mathew et al, 2007). Kraujo donorų skaičius smarkiai padidėjo ir 2008 m. įvykus žemės drebėjimui Kinijos Sičuano provincijoje (Guo et al, 2011).
Nors tokiomis sąlygomis kraujo donorystė yra sąlygojama nesavanaudiško noro padėti kitiems, tačiau jis paprastai būna trumpalaikis. Kita vertus, viešai paskleista
informacija apie tai, jog surinktas kraujas nebuvo pilnai panaudotas (tuo metu kraujo donacijų skaičius žymiai viršijo kraujo poreikį), daugeliui žmonių paliko neigiamą įvaizdį apie kraujo donorystę (Mathew et al, 2007). Tokios nuomonės formavimas labai kenkia potencialių donorų paieškai bei pakartotinių donorų motyvacijai.
Visgi, viešai skleidžiama neigiama nuomonė apie kraujo donorystę nėra vienintelis neigiamas aspektas - kraujo donorų skaičius pasaulyje stabiliai mažėja ir dėl griežtesnių reikalavimų kraujo donorams, populiacijos senėjimo bei silpnėjančio altruizmo jausmo. PSO skaičiuoja, kad pasaulyje apie 13 mln. potencialių donorų negali duoti kraujo dėl anemijos, bei netinkamai sudarytų medicininių sąlygų kraujo centruose, kur jie baiminasi užsikrėsti nepagydomomis infekcijomis. Tuo tarpu 1,6 mln. donorų yra atmetami dėl to, kad jų kraujyje randami ŽIV, hepatito B, C ar sifilio požymiai (Global Database on Blood Safety, 2011).
Kadangi žmonės vis dažniau keliauja į egzotiškus kraštus, jie labiau rizikuoja užsikrėsti infekcijomis, susijusiomis su pasikeitusia aplinka, klimatu ir higienos sąlygomis. PSO Europos regione net 26 valstybės (daugiausia Vakarų Europoje) paskelbė, kad per pastaruosius dvejus metus jose kraujo donorams buvo laikinai uždrausta duoti kraujo dėl to, kad lankėsi potencialiai sveikatai pavojingose vietovėse. ( http://www.euro.who.int/en/what- we-do/health-topics/Health-systems/blood-safety/activities/world-blood-donor-day/blood-donation-in-europe).
Laikinai duoti kraujo gali būti uždrausta ir dėl paveldėtų ligų, tatuiruočių, auskarų vėrimo įvairiose kūno vietose, tam tikrų vaistų vartojimo, homoseksualių santykių (vyrų donorų atveju), intraveninių narkotikų vartojimo, kaulų čiulpų transplantacijos ir pan. JAV numatoma atsakomybė už tai, kad donoras, žinodamas apie galimą savo kraujo netinkamumą, apie tai neinformavo kraujo davimo metu (Wilkinson et al, 2011).
Tuo tarpu kraujo poreikis nuolatos didėja. Remiantis Guo ir kt. (2011), Kinijos sostinėje Pekine kraujo poreikis per 1998-2008 m. padidėjo 161 proc. Norint padidinti donorų skaičių Nillson Sojka ir Sojka (2003) siūlo, kad visuomenei nuolatos turi būti pateikiama informacija ir švietimas apie kraujo donorystės svarbą bei detalus paaiškinimas apie kraujo davimo pasekmes (Hinrichs et al, 2008).
Žmonės dažniausiai nesuvokia, kad kraujas yra greitai gendantis produktas, ir reguliariai turi būti keičiamas, todėl kraujo centrams būtina laikytis tokios strategijos, kuri padėtų pritraukti reguliarius donorus, užtikrinančius pastovų saugaus kraujo pasiūlos palaikymą.
Kraujo donorystė yra labai svarbi šiuolaikinės sveikatos apsaugos dalis, todėl kraujo ir kraujo produktų saugumui skiriamas ypatingas dėmesys visame pasaulyje. Saugus kraujas -
tai kraujas, neturintis virusų, parazitų, narkotikų, alkoholio ir kitų cheminių substancijų priemaišų, galinčių sukelti jo gavėjui papildomą ligą ar sveikatos sutrikimus (Global Database on Blood Safety, 2011).
Nors šiuolaikinėje medicinoje yra sudarytos tinkamos sąlygos gauti donorystei reikalingo kraujo, jį ištirti ir saugoti iki to momento, kai jo prireiks pacientams, kraujo paklausa praktiškai visada viršija pasiūlą (Boenigk et al, 2011). Apie kraujo donorystę daug kalbama ir rašoma tiek medicininėje, tiek populiariojoje literatūroje, tačiau iš tikrųjų donorystei pasiryžta retas. Dažniausiai apie donorystę susimąstoma tada, kai nelaimė ištinka artimą žmogų. Dėl šių priežasčių kraujo donorystės skatinimas ir teisingas informavimas apie kraujo donorystės naudą turi būti vykdomas nacionaliniu ar netgi tarptautiniu lygiu.
PSO paskelbtoje kraujo saugumo ir prieinamumo strategijoje yra išskirtos 5 pagrindinės sritys:
• gerai organizuotų, nacionalinio lygmens kraujo perpylimo paslaugų
įgyvendinimas, pasireiškiantis savalaikiu saugaus kraujo ir jo komponentų pateikimu
pacientams, kuriems būtinas kraujo perpylimas;
• kraujo surinkimas iš neatlygintinų savanorių donorų, priklausančių mažos rizikos donorų grupei;
• kokybiškas kraujo tikrinimas, siekiant išsiaiškinti infekcijas, kraujo grupes ir kraujo tinkamumą;
• saugus ir tinkamas kraujo naudojimas ir nebūtinų kraujo perpylimų skaičiaus sumažinimas;
• viso transfuzijos proceso kokybės užtikrinimas - pradedant nuo donorų suradimo iki kraujo gavėjų (pacientų, kuriems buvo perpiltas donorų kraujas) priežiūros.
Pasaulio Sveikatos organizacija padėjo daugeliui valstybių plėtojant jų nacionalines kraujo donorystės paslaugas pagal savo Kraujo Transfuzijos saugumo programą, formuodama politines gaires ir techninę pagalbą užtikrinant prieinamumą prie saugaus kraujo ir kraujo produktų bei jų saugų ir racionalų naudojimą. PSO Kraujo Transfuzijos saugumo programos tikslai yra:
• padėti valstybėms plėtoti ir/ar stiprinti efektyvią ir tvarią nacionalinę kraujo sistemą;
• plėtoti normas, standartus, gerosios praktikos gaires, įrankius ir priemones
įvairiems kraujo donorystės procesams nuo donoro iki paciento, siekiant užtikrinti kraujo
• skatinti nacionalinių ir tarptautinių pastangų harmonizavimą siekiant užtikrinti pakankamai saugius kraujo produktus per dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą bei globalią partnerystę, pavyzdžiui, Globalų kraujo saugumo forumą ar Globalų kraujo saugumo tinklą;
• sukurti valstybėse kraujo pasiūlą naudojant struktūrizuotas mokymo veiklas, suteikiant ekonomiškai efektyvias, tvarias, nacionaliniu lygmeniu koordinuojamas kraujo paslaugas, finansinio valdymo sistemas, duomenų ir kokybės valdymo sistemas, savanorišką neatlygintiną kraujo donorystę, kraujo tikrinimą, mokymą ir švietimą apie kraujo perpylimą, klinikinį kraujo naudojimą įvairiais atvejais;
• dirbti su partneriais siekiant stebėti, skatinti ir paremti Pasaulinę kraujo donoro dieną;
• suformuluoti mokslu ir įrodymais paremtas gaires ir paramą rizikos įvertinimui;
• rinkti, analizuoti ir skleisti patikimą informaciją apie kraujo saugumą ir prieinamumą per PSO globalią saugaus kraujo duomenų bazę;
• remti tyrimus ir plėtrą tiekiant ir tinkamai naudojant saugų kraują ir jo produktus.
Nepaisant milžiniškų pastangų, dedamų kraujo saugumui užtikrinti, vargingesnės pasaulio valstybės vis dar gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių. PSO duomenimis, 2008 m. iš visų šiai organizacijai priklausančių valstybių net 39 valstybėse surenkamas kraujas nėra pastoviai tikrinamas dėl infekcijų, tokių kaip ŽIV, hepatitas B ar hepatitas C, ar sifilis, o 47 proc. donorų kraujo vargingose valstybėse yra tikrinama laboratorijose, neturinčiose kokybės sertifikatų. Jose tik 31 proc. kraujo yra dalinama į kraujo komponentus. Dėl šios priežasties galimybė šių šalių gyventojams gauti reikalingų kraujo komponentų yra labai ribota (Global Database on Blood Safety, 2011).
Saugaus ir tinkamo kraujo kokybės priežiūra yra kiekvienos valstybės Vyriausybės atsakomybėje ir turėtų būti vientisa kiekvienos valstybės nacionalinės sveikatos apsaugos politikos ir infrastruktūros dalis. PSO rekomenduoja kiekvienai valstybei sukurti politiką, užtikrinančią kraujo ir jo komponentų saugumą, kokybę, prieinamumą. Teisiniu aspektu kraujo donorystės situacija pasaulyje nuolatos gerėja: vis daugiau valstybių priima nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius kraujo donorystės saugumo užtikrinimą. PSO duomenimis, 2008 m. 106 valstybės turėjo nustatytas tinkamo klinikinio kraujo panaudojimo gaires. 13 proc. vargingų valstybių, 30 proc. vidutiniškai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių ir 78 proc. ekonomiškai stiprių valstybių turi nacionalinę transfuzijų priežiūros sistemą, skirtą stebėti ir gerinti transfuzijos proceso saugumą.
Norint užtikrinti kraujo donorystę ir kraujo saugumą donorams bei pacientams, potencialūs donorai turi būti vertinami asmeninio pokalbio metu bei naudojant standartinį medicininių kriterijų rinkinį, patvirtintą nacionalinių sveikatos apsaugos institucijų. Tik tie asmenys, kurių sveikata patvirtinama kaip gera, gali būti kraujo donorais (
http://www.euro.who.int/en/what-we-do/health-topics/Health-systems/blood-safety/activities/-world-blood-donor-day/blood-donation-in-europe).
Vadovaujantis tokiais duomenimis, galima konstatuoti, kad pasauliniu mastu dar reikia įdėti labai daug pastangų, kad donorų kraujo kokybė ir saugumas būtų maksimaliai užtikrintas. Pakankamas apsirūpinimas saugiu krauju galimas tik bendradarbiaujant su sveikatos politiką formuojančiomis institucijomis ir padedant įvairioms organizacijoms, kraujo donorams, laboratorijoms ir kraujo tarnybos specialistams. Tam reikalingos ne tik teisinės priemonės ar skambios strategijos, tačiau labai atsakingas kraujo surinkimo įstaigų požiūris į kraujo saugumą bei pačių donorų rūpinimasis savo sveikata.
Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenimis, 65 proc. pasaulio kraujo atsargų yra gaunama iš 10-ies valstybių donorų. Daugiausia kraujo surenkama JAV, Kinijoje, Indijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Pietų Korėjoje ir Jungtinėje Karalystėje. Akivaizdu, kad daugiausia kraujo duodama išsivysčiusiose valstybėse, kuriose kraujo donorų skaičius, tenkantis 1000-čiui gyventojų, vidutiniškai lygus 36,4. Vidutiniškai ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse šis rodiklis siekia 11,6, o mažiausiai išsivysčiusiose – tik 2,8 (Global Database on Blood Safety, 2011).
Donorų pritraukimo ir išlaikymo strategijos turi būti vykdomos efektyviai, t.y. jos turi būti orientuotos į naujų donorų pritraukimą ir pakartotinų donorų sugrįžimą donorystei. Būtina įvertinti, kad tinkamų kraujo donorystei gyventojų yra žymiai daugiau nei realiai duodančiųjų kraujo. Pavyzdžiui, JAV net 60 proc. gyventojų yra tinkami donorai, tačiau vos 5 proc. yra pastovūs donorai, duodantys kraujo bent kartą per metus. Dar anksčiau JAV atlikta apklausa parodė, kad beveik pusė JAV gyventojų yra davę kraujo bent kartą savo gyvenime, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nedavė kraujo pakartotinai. Schreiber et al (2005) tyrimas atskleidė, kad tik 38,5 proc. pirmo karto donorų davė jo pakartotinai. Be to, jų pakartotinė donorystė įvyko pakankamai greitai po pirmojo kraujo davimo (Mathew et al, 2007). Remiantis Latvijos statistiniais duomenimis, 1995-2009 m. kraujo donorai vidutiniškai sudarė 2,5 proc. potencialių donorų skaičiaus (darbingo amžiaus žmonių). Vokietijoje, 2009 m. statistiniais duomenimis, 7 proc. gyventojų buvo kraujo donorais (Priller et al, 2011).
Kraujo trūkumas dar labiau didėja dėl to, kad visuomenė sensta, todėl amžiaus limitas kraujo donorystei tampa vis lankstesnis. XXI a. tipiškas kraujo donoras pasauliniu
mastu - baltaodis vyras, 30-40 m., turintis techninį ar koledžo išsilavinimą, dirbantis „baltų apykaklių“ darbą. Donorai paprastai gauna pakankamai didelį darbo užmokestį (Lemmens et al, 2009). Remiantis 2009 m. Eurobarometro apklausos duomenimis, tipiškas ES gyvenantis kraujo donoras yra 40-54 m. vyras, turintis aukštąjį išsilavinimą ir dirbantis vadovaujantį darbą (Blood Donation and Blood Transfusions, 2010).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymu kraujo donoru gali būti kiekvienas sveikas ir veiksnus 18-65 metų asmuo. Latvijoje potencialus donoras – tai sveikas 18-65 m. individas, kurio sveikata ir fiziniai duomenys atitinka Latvijos Nacionalinio Kraujo Centro numatytus standartus (Mistre, Zvaigzne, 2010). Standartinis amžiaus limitas kraujo donorystei yra 18-65 m., nors kai kuriose Europos valstybėse nustatytas 17-70 m. limitas. Pvz. Vokietijoje kraujo donorais gali būti 18-68 metų asmenys (Weidmann et al., 2012), Nyderlanduose donorų amžius gali svyruoti nuo 18 iki 70 metų (Ferguson et al, 2012). Ne Europos valstybės donorų amžiaus limitas gali būti nuo 15 m. (kai vaiką lydi tėvai) iki 70 m. ( http://www.euro.who.int/en/what-we-do/health-topics/Health-systems/blood-safety/facts-and-figures).
Kuo donoras jaunesnis, tuo didesnė tikimybė, kad jo kraujas bus kokybiškesnis, o jis pats dar greičiausiai nesirgs sunkiomis ar užkrečiamomis ligomis. Atsižvelgiant į bendrąja 77 valstybių statistiką, kurią skelbia PSO, vos 5 proc. donorų yra iki 18 m., 31 proc. donorų yra 18-24 m., 35 proc. – 25-44 m., 26 proc. – 45-64 m., ir 3 proc. vyresnių nei 65 m. Šie statistiniai duomenys atspindi tai, kad jaunesni asmenys dažniau yra kraujo donorais.
Pasak Lemmens et al (2009), pastaraisiais dešimtmečiais padaugėjo moterų, duodančių kraujo, tačiau pasauliniu mastu pastebima moterų donorių stoka. Pagal Pasaulinės Sveikatos organizacijos duomenis, moterys donorės 2008 m. sudarė vos 30 proc. visų pasaulio kraujo donorų. Žinoma, atskirose valstybėse šis santykis yra didesnis moterų naudai, tačiau visgi tai išlieka problema. Greičiausiai didžiausias kliuvinys yra moterų instinktyvus saugojimasis nuo galimų ligų, nes jos turi rūpintis vaikais. Kitas aspektas gali būti religinis, ypač tose religijose, kuriose moterų vaidmuo visuomenėje yra smarkiai apribotas, pavyzdžiui, islamo valstybėse.
Tinkamos kraujo pasiūlos išlaikymas priklauso nuo duodančių kraujo asmenų, jų elgesio, kuris gali būti apibūdinamas kaip „prosocialus“. Pagal W.R.Steele et al (2008), prosocialus elgesys yra toks, kai dauguma žmonių, priklausančių visuomenei ar tam tikrai socialinei grupei, atlieka tokius veiksmus, kurie iš esmės yra naudingi kitiems. Kitaip tariant, jų poelgiai ir veiksmai yra nukreipti į naudą kitų žmonių atžvilgiu. Visgi vien noro padėti kitiems nepakanka – kraujo donorai turi prisiimti atsakomybę už tai, kokį kraują jie duoda, ir
dėti pastangas, kad kraujas būtų saugus. Kiekvienas turi suprasti, kad duodamas nesaugaus kraujo, jis bus atsakingas už pavojingos infekcijos pernešimą ligoniui ar net jo mirtį.
Keletą dešimtmečių (ypač po R.Titmuss publikacijų, paskelbtų XX a. aštuntajame dešimtmetyje) grynas altruizmas buvo laikomas pagrindiniu kraujo donorystę skatinančiu veiksniu. Remiantis šiais samprotavimais, altruistiškai motyvuotas kraujo donoras esant poreikiui duotų daugiau kraujo tose situacijose, kuriose kiti asmenys atsisakytų duoti kraujo arba duotų jo mažiau. Vis dėlto, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mokslininkai pradėjo abejoti grynuoju altruizmu. Šiuo metu laikomasi visuotinai priimtinos nuomonės, kad kraujo donorystės aktą labai sunku suvokti ir, nepaisant gryno altruizmo, kiti išoriniai veiksniai taip pat iš esmės įtakoja kraujo donorų elgesį (Boenigk et al, 2011). Ferguson et al (2008) manymu, kraujo donorus įtakoja asmeniniai, o ne altruistiniai įsitikinimai.
1980 m. Tarptautinė Kraujo Perpylimo Bendrija patvirtino Kraujo donorystės ir perpylimo Etikos kodeksą, kuriame pateiktas savanoriškos neatlygintinos donorystės apibrėžimas. Vėliau Pasaulinė Sveikatos Organizacija ir kitos tarptautinės organizacijos patvirtino, kad kraujo donorystė turi remtis išskirtinai savanoriškumo ir neatlygintinumo principu.
Kraujo donorai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus. Pvz. pagal kraujo davimo patirtį, Ferguson ir Chandler (2005) kraujo donorus skirsto į 3 grupes: pirmakarčius (davusius kraujo vieną kartą), pradedančiuosius (davusius kraujo 2-4 kartus) ir patyrusius (davusius kraujo 5 ir daugiau kartų).
R.Titmus (1970) savo žymiame veikale „The Gift Relationship“ išskyrė aštuonis kraujo donorų tipus:
1. A tipas - mokamas donoras. Jis parduoda savo kraują, suvokdamas, kad tai yra paklausi prekė.
2. B tipas - profesionalus donoras. Jis reguliariai parduoda savo kraują.
3. C tipas – savanoris, užmokesčio paskatintas donoras. Jis gauna pinigus už kraują, tačiau tvirtina, kad pinigai nėra pagrindinė paskata duoti kraujo.
4. D tipas - įpareigotas donoras. Tai dažniausiai yra pacientai, kuriems buvo perpiltas kraujas, ir kurie įsipareigoja vėliau patys duoti kraujo arba surasti kitų donorų. Šiam tipui priskiriami ir donorai-giminės.
5. E tipas - šeimos kredito donoras. Tai donorai, duodantys kraujo vieną kartą per metus, ir taip apsidraudžiantys, kad esant reikalui, jie ar šeimos nariai turės kraujo atsargų.
6. F tipas - privalomai savanoris donoras. Tam tikrose institucijoje, pavyzdžiui, karinėse, tarnaujantys ar dirbantys asmenys vadovybės reikalavimu privalo duoti kraujo.
7. G tipas - kraštutinis savanoris donoras. Šiam tipui priskiriami donorai, kurie nori turėti apčiuopiamos naudos nepinigine forma. Tai gali būti laisva nuo darbo diena, ilgesnės atostogos, nemokami bilietai į kino filmus, spektaklius ar įvairios dovanėles.
8. H tipas - savanoris visuomenės donoras. Tai yra donoras, kuris už kraują negauna jokio atlygio pinigine ar nepinigine forma. Jis žino, kad jo kraujas gali būti panaudotas visiškai nepažįstamam žmogui, nesvarbu kokios lyties, rasės, socialinės grupės ar religijos, kokio amžiaus ar sveikatos būklės jis būtų.
Ši kraujo donorų klasifikacija buvo sudaryta praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, tačiau, analizuojant įvairių šalių kraujo donorystės patirtį, ir dabar galima rasti visus šiuos donorų tipus. Šiuo metu mokslinėje literatūroje dažniausiai analizuojamas dviejų tipų - mokamų (atlygintinų) ir savanorių (neatlygintinų) donorų požiūris bei pasiryžimas pakartotinai duoti kraujo. Įpareigoti donorai (dažniausiai donorai-giminės) taip pat yra reikšminga kraujo donorų grupė, tačiau jų motyvai duoti kraujo yra labai aiškūs ir jie dažniausiai turi trumpalaikį poveikį (kol artimas žmogus pasveiks).
Remiantis J.P.Allain (2011), kraujo donorystės įstaigose laukiamiausi donorai yra
savanoriai neatlygintini kraujo donorai. Jie pritraukiami įvairiomis žiniasklaidos
priemonėmis – reklaminiais pranešimais radijuje ar televizijoje, laiškais ar telefono skambučiais. Taip pat ši informacija perduodama „iš lūpų į lūpas“ mokymo įstaigose, religinėse bendruomenėse ar bendruomenės susirinkimuose. Daroma prielaida, kad šie donorai duoda kraujo iš altruizmo.
2011 m. PSO duomenimis, 62 valstybėse beveik 100 proc. kraujo yra gaunama iš savanorių neatlygintinų kraujo donorų. 40 valstybių maždaug ketvirtadalis kraujo gaunama iš savanorių neatlygintinų kraujo donorų. Šios organizacijos tikslas – iki 2020 m. visas kraujas turėtų būti gaunamas tik iš savanorių neatlygintinų kraujo donorų. Neatlygintina kraujo donorystė yra skatinama bei teisiškai reglamentuojama ir žymiai vargingiau gyvenančiose valstybėse, pavyzdžiui, Sub-Sacharos regione (Allain, 2011).
Donorai-giminės taip pat yra neatlygintini donorai, tačiau šią donorystę skatina
ligoninė ar kraujo centras (esant kraujo trūkumui), o kraujas yra panaudojamas šeimos narių ar artimų giminaičių kraujo perpylimui. Šių donorų altruizmas „ribotas“, nes jis nukreiptas tik
į savo giminių ir artimųjų gyvybės išsaugojimą, tačiau ne į nepažįstamų žmonių gyvybių
gelbėjimą. Be to, jie dažniausiai donorais tampa priverstinai.
Profesionalūs atlygintini donorai, kaip rodo valstybių patirtis, paprastai yra
nepasiturintys, jie duoda kraujo labai dažnai, ir ganėtinai dažnai būna užsikrėtę virusinėmis infekcijomis. Nigerijos duomenys 2007 m. patvirtina, kad šalies komerciniai donorai gerokai
dažniau yra hepatito B, hepatito C arba ŽIV nešiotojai nei savanoriai donorai arba donorai-šeimos nariai (Allain, 2011). Tikimybė užsikrėsti hepatitu tarp mokamų donorų yra žymiai didesnė. Tai gali būti sąlygojama fakto, kad mokami donorai dažniausiai gyvena tokioje aplinkoje, kurioje hepatito užsikrėtimo atvejai yra dažnesni. Kita vertus, asmenys, norintys gauti pinigų, dažniau yra linkę slėpti savo tikrą sveikatos būklę, o piniginis atlygis už kraują gali būti patrauklus asmenims, atsidūrusiems beviltiškoje padėtyje (Boulware et al, 2002).
Remiantis PSO, išsivysčiusiose valstybėse tik 0,3 proc. donorų yra vadinamieji šeimos donorai ir atlygintini kraujo donorai, tuo tarpu ekonomiškai mažiau išsivysčiusiose valstybėse jų gali būti 27 proc., o vargingiausiose valstybėse – net 36 proc.
Atlygintinų donorų ir donorų-giminių motyvai duoti kraujo yra labai aiškūs, todėl labiausiai tyrėjus domina, kaip pritraukti ir išlaikyti pačią patraukliausią donorų grupę – neatlygintinus kraujo donorus. Visgi, kaip jau minėta, nesavanaudiška kraujo donorystė pasitaiko tik labai retais atvejais. Pavyzdžiui, 2007 m. Latvijoje atlikto kraujo donorų tyrimo duomenimis, beveik 30 proc. donorų atsakė, kad juos paskatintų būtinybė išgelbėti gyvybę draugams ar giminaičiams, ~15 proc. tai daro dėl kompensacijos, ir tik 2,7 proc. duoda kraujo norėdami tiesiog pagelbėti kitiems žmonėms (Mistre, Zvaigzne, 2010).
Teisingos donorų sveikatos istorijos pateikimas ir donorų tinkamumo užtikrinimas yra pagrindinė kraujo pasiūlos saugumo sąlyga. Viena iš dažniausiai pasitaikančių informacijos apie sveikatą klaidų yra vadinamoji postdonorystės informacija. Tai reiškia, kad donoras neatskleidžia informacijos apie savo sveikatos būklę iki paties donorystės momento, tačiau ji atskleidžiama (donoro ar kitų šaltinių) jau įvykus kraujo davimo procedūrai. Dažniausiai sveikatos būklė paaiškėja kito kraujo davimo atveju (82 proc.), tačiau pasitaiko atvejų, kai tikroji donoro sveikatos būklė paaiškėja tik po kelių kraujo davimo procedūrų, o tai padidina riziką, kad netinkamas donoro kraujas buvo panaudotas perpylimui (Wilkinson et al, 2011).
Pagal S.L.Wilkinson et al (2011), informacijos apie sveikatos būklę nuslėpimą sąlygoja donorams pateikiamas klausimynas – kai jį turi užpildyti pats donoras, jis atlieka tai atidžiai tik pirmą kartą. Atvykęs pakartotinei donorystei jis dažniausiai tingi viską skaityti ir pildyti naujai, todėl dažniausiai nenurodo turintis grėsmę kraujo kokybei. Kai kuriuose kraujo centruose klausimynus pildo darbuotojai, tačiau ir tokiu atveju neišvengiama informacijos nuslėpimo, nes donorai gali gėdytis pateikti tikrąją savo sveikatos būklę, ypač tokiais subtiliais atvejais, kaip nesaugūs seksualiniai santykiai ar narkotikų vartojimas.
Kraujo centrus labiausiai domina aktyvūs kraujo donorai, t.y. tokie, kurie duoda kraujo bent kartą per metus. Jie yra labiausiai atsidavę donorystei ir sudaro kraujo atsargų
pagrindą (Schlumpf et al, 2008). Pasaulyje atlikta daugybė tyrimų, kurių rezultatai įrodė, kad patys saugiausi donorai yra reguliariai ir neatlygintinai duodantys kraujo savanoriai. Taip yra dėl to, kad pastovūs donorai labiau rūpinasi savo sveikata ir laikosi sveiko gyvenimo būdo. Vis dėlto tik labai nedidelė dalis tinkamų donorystei donorų iš tikrųjų duoda kraujo, ir dar mažesnė dalis grįžta duoti kraujo pakartotinai, todėl norint užtikrinti pakankamą tinkamo kraujo atsargų kiekį, būtinas geresnis suvokimas, kas iš tiesų motyvuoja donorus duoti kraujo, ir kokiomis sąlygomis jie yra pasiryžę tai daryti pakartotinai (Steele et al, 2008).
Nepaisant pirminio spontaniško požiūrio, kad kraujo donorystė yra vienas iš labiausiai altruistinių veiksmų, kuriuos gali atlikti žmogus, donorai vis tiek tikisi kokio nors atlygio. Steele et al (2008) teigia, kad egzistuoja tokia donorų grupė, kurie vadinami „neapsižiūrėjusiais“ – jie tarsi „pamiršta“, kad reikia duoti kraujo. Tai įvyksta dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, laiko trūkumo, nepatogios kraujo pridavimo vietos ar dėl blogos patirties paskutinį kartą duodant kraujo. Kitaip tariant, šį altruistinį veiksmą žmonės iškeičia į kitą, kurį galima greičiau ir paprasčiau atlikti. Pastaroji hipotezė patvirtinima ankstesnių tyrimų rezultatais, kad daugelis žmonių, kurie stengiasi būti donorais, gali niekada nesugrįžti pakartotinei donorystei, jei jie nejaus, kad ši veikla, nors ir savanoriška, tačiau nėra kokiu nors būdu „apdovanojama“.
Mathew et al (2007) atliktas tyrimas dėl požiūrio į kraujo donorystę kaip į savanorišką veiklą atskleidė, kad dauguma anksčiau davusiųjų kraujo (~80 proc.) šį poelgį laiko savanoriška veikla. Niekada nebuvusių donorais nuomonė buvo kiek kitokia – kraujo donorystę kaip savanorišką veiklą įžvelgė tik kiek daugiau nei pusė apklaustųjų.
To paties tyrimo dalyviai nurodė, kad didžiausia kliūtis kraujo davimui yra baimė ir nepatogumas. Baimė šio tyrimo atveju – tai adatų baimė, užkrečiamų ligų baimė (pavyzdžiui, ŽIV), baimė sužinoti, kad jie jau turi infekciją, pavyzdžiui, hepatitą arba ŽIV. Be to, tyrimo metu respondentai teigė, kad kraujo centrai sunkiai pasiekiami, be to, sumažėjo kraujo rinkimo punktų. Dauguma iš tų tyrimo dalyvių, kurie buvo tinkami būti kraujo donorais, teigė, kad jie mielai duotų kraujo, jei jie būtų įtikinti, jog egzistuoja kraujo poreikis (būtų pateikti faktai, kad kraujo pasiūla yra labai menka), bei jei būtų suteikta patogi galimybė duoti kraujo.
1970 m. publikuotame veikale „The Gift Relationship“ Richard Titmuss aiškino, kad piniginė kompensacija už kraujo davimą gali sumažinti kraujo donorų pasiūlą. Tai vadinama „išstūmimo efektu“. 2008 m. aprašytas Švedijos studentų tyrimas dalinai patvirtino šią prielaidą. 43 proc. tyrimo dalyvių, kuriems nebuvo pasiūlytas joks atlygis, sutiko būti donorais, tačiau pasiūlius 50 SEK mokestį, donorų dalis sumažėjo iki 33 proc. ir tai patvirtino
„išstūmimo“ hipotezę. Kai užmokestį buvo pasiūlyta pervesti labdarai, donorų skaičius vėl padidėjo iki 44 proc. (Mellström, Johannesson, 2008). Tai tarsi patvirtina prielaidą, kad gaudami atlygį donorai jaučia kaltę ar gėdą, jog elgiasi nealtruistiškai. Tuo tarpu turėdami galimybę duoti kraujo neatlygintinai arba gautą atlygį skirti labdarai, jie jaučiasi atlikę pareigą visuomenei. Kita vertus, užmokestį, gautą už paimtą kraują, donoras bet kada gali savo paties sprendimu paskirti labdarai ar kitiems kilniems tikslams.
Remiantis to paties Švedijos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, pastebimi esminiai skirtumai vyrų ir moterų sprendimuose dėl kraujo donorystės. Vyrų apsisprendimas dėl donorystės nepasikeitė nei už tai pasiūlius atlygį, nei labdaros galimybę, nei pasiūlius duoti kraujo neatlygintinai – visais atvejais tokių vyrų buvo maždaug trečdalis. Moterų atveju pasireiškia „išstūmimo efektas“. Neatlygintinai kraujo sutiko duoti 52 proc. tyrimo dalyvių moterų, tik 30 proc. – kai buvo pasiūlytas piniginis atlygis, o kai buvo pasiūlyta labdaros galimybė - jų kiekis vėl padidėjo iki 53 proc. (Mellström, Johannesson, 2008).
Šiuolaikinėse valstybėse kraujo donorystė yra įteisinta įvairiais teisės aktais. Dauguma valstybių stengiasi riboti atlygintinų skaičių ir skatina neatlygintinos donorystės plėtrą. Europos Sąjungoje, kuriai nuo 2004 m. priklauso ir Lietuva, savanoriškų ir neatlygintinų donorų skatinimas yra vykdomas aukščiausiame lygmenyje. 2003 m. sausio 27 d. Europos Komisija ir Parlamentas patvirtino Direktyvą 2002/98/EB, kuri nustatė žmogaus kraujo ir kraujo komponentų surinkimo, ištyrimo, perdirbimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus. Joje pažymima, kad neatlygintina savanoriška donorystė prisideda prie aukštų kraujo komponentų saugumo standartų ir užtikrina geresnę žmogaus sveikatos apsaugą. Šalys narės turi imtis visų priemonių ir iniciatyvų, kuriomis būtų įmanoma užtikrinti neatlygintiną savanorišką donorystę, o donorai įgautų didesnį visuomenės pripažinimą.
Šis teisės aktas buvo reikalingas pirmiausia dėl to, kad Bendrijoje galioja laisvo asmenų judėjimo principas, todėl kraujas ir jo komponentai turi būti panašios kokybės ir saugos visose šalyse narėse. Įtvirtinti griežti kokybės ir saugos standartai padėjo nuraminti visuomenę ir ją įtikinti, kad kitoje valstybėje narėje paimtas žmogaus kraujas ir jo komponentai atitinka tuos pačius reikalavimus, kaip ir savo šalyje.
Pastarųjų metų duomenimis, 30 valstybių Europos regione jau yra pasiekusios 90 proc. savanoriškos, neatlygintinos kraujo donorystės lygį, tačiau vidutinis kraujo donorysčių skaičius Europos regione vis dar labai svyruoja - nuo 6 iki 67,6 vnt. kraujo, tenkančio
1000-čiui gyventojų. Danija yra Europos lyderė, skaičiuojant surenkamo kraujo vienetų rodiklį.
20-25 donorų skaičių, tenkantį 1000-čiui gyventojų (2-2,5 proc. gyventojų). Nacionalinis kraujo poreikis priklauso nuo vietinio ligų paplitimo ir technologijų, kurios naudojamos jų diagnozavimui ( http://www.euro.who.int/en/what-we-do/health-topics/Health-systems/blood-safety/facts-and-figures).
Latvijoje taip pat skatinama neatlygintina donorystė, tačiau donorai gauna tam tikras kompensacijas už kraują – jiems sumokama už transporto išlaidas, suteikiamas maistas, jie gauna apmokamas atostogas kraujo davimo dieną ir sekančią dieną. 2007 m. šios šalies kraujo centruose buvo atliktas tyrimas, norint išsiaiškinti, ar mokama kompensacija (3 latai) yra pakankamas motyvas būti donorais. Apklausa parodė, kad daugiau nei pusė respondentų yra pasirengę duoti kraujo be jokios kompensacijos, tačiau ~18 proc. jų pareiškė, kad kompensacijos dydis turi būti padidintas (Mistre, Zvaigzne, 2010).
Neatlygintina kraujo donorystė yra Pasaulinės Sveikatos Organizacijos prioritetas. Ji palaiko strategiją, kad būtų remiamasi tik savanoriais neatlygintinais donorais, tačiau ekonomiškai silpnose valstybėse tai nepasiteisina. Pavyzdžiui, Afrikos Sub-Sacharos regiono šalyse (Nigerijoje, Kamerūne, Ganoje, Gvinėjoje ir kt.) kraujo surinkimas yra paremtas giminių kraujo donoryste mažuose regioniniuose kraujo centruose. Tai yra prieinamiausias ir pigiausias būdas, nes nereikalauja didelių išlaidų personalui ir kraujo surinkimui. Būtent dėl šios priežasties Vakarų valstybėse skatinama savanoriškų neatlygintinų kraujo donorų strategija nėra tinkama vargingoms valstybėms, ji gali būti palaikoma tik esant išorinei finansinei pagalbai (Allain, 2011).
Potencialių kraujo donorų apklausos atskleidžia, kad jie dažniausiai yra linkę į neatlygintiną kraujo donorystę. S.M.Mathew et al (2007) dauguma tyrimo dalyvių, paklausti, ar jiems būtų priimtinas piniginis atlygis už kraują, atsakė neigiamai, tačiau į simboliškų dovanėlių gavimą dauguma žiūri teigiamai.
Saudo Arabijoje 2008 m. atliktas tyrimas parodė, kad net 91% tyrimo dalyvių mano, kad kraujo donorystė yra religinė pareiga. Didžioji dauguma tyrimo dalyvių (85%) atmetė galimybę gauti pinigų kaip kompensaciją už donorystę, tačiau simbolinių dovanėlių (rašiklio, laikrodžio, arabiškos galvos skarelės) neatsisakytų 63% respondentų. Saudo Arabijos pavyzdys yra išskirtinis dėl to, kad prieš daugiau nei du dešimtmečius iki tyrimo atlikimo į Saudo Arabiją didžioji dalis donorų kraujo buvo importuojama iš užsienio. Per porą dešimtmečių sveikatos priežiūros paslaugos šalyje buvo labai sparčiai modernizuotos dėl pinigų, gautų iš naftos išteklių. Jau 2008 m. Saudo Arabijoje didžiąją dalį donorų kraujo sudaro vietos gyventojų kraujas, daugiausia donorų (71%) yra savanoriai. Teigiamas požiūris į kraujo donorystę vyrauja tarp Saudo Arabijos jaunimo, ypač 20-30 m. (Abdel Gader et al,
2011).
Nepaisant kraujo donorystės poelgio kilnumo, tik altruistiniai motyvai, nesant materialinės paskatos postūmio, negali užtikrinti pakankamo saugaus kraujo kiekio. Tiek nealygintinų, tiek ir į atlygį orientuotų donorų noras duoti kraujo ir sveikatos užtikrinimas turi būti pasiekti naudojant geriausias kraujo donorystės praktikas, atitinkamą visuomenės kontrolę ir teisiškai sureguliuotą kraujo donorystės tinklą ir pabrėžiant gyvybiškai svarbią donorų kraujo atsargų reikšmę.
Nėra jokių abejonių, kad donorystės problemos skiriasi įvairiose šalyse, netgi skirtingose tos pačios šalies vietovėse, ir priklauso nuo kultūrinių, socialinių, švietimo ir kitų veiksnių. Išsivysčiusiose šalyse, kur donorai yra savanoriai neatlygintini, pagrindinis rūpestis yra kraujo tiekimo sumažėjimas. Tuo tarpu daugelyje besivystančių šalių, kur kraujo trūkumas vis dar yra rimta problema, kraujo donorystė yra nesavanoriška, didžiausią indėlį sudaro giminės, draugai ir kolegos, ir tik nedidelė dalis donorų yra savanoriai neatlygintini donorai. Abiem atvejais egzistuoja poreikis analizuoti donorų elgesį ir požiūrį norint įsitikinti, kad kraujo tiekimas yra išlaikomas pritraukiant naujus donorus bei išlaikant pakartotinius donorus, ypač savanorius (Abdel Gader et al, 2011).
PSO skatina neatlygintiną kraujo donorystę, kraujo saugumo užtikrinimą bei didesnį potencialių donorų informuotumą apie kraujo donorystės procedūras. Atlygintina donorystė vis dar vyrauja besivystančiose valstybėse, tuo tarpu išsivysčiusiose valstybėse praktiškai visos kraujo atsargos yra suformuotos iš neatlygintinų donorų kraujo.
Atlygintinų donorų sprendimą duoti kraujo labiausiai sąlygoja mokamas piniginis atlygis. Nors ilgą laiką buvo manoma, kad pagrindinis kraujo donorystės motyvas yra altruizmas, tačiau pastarųjų metų tyrimai šią tendenciją paneigia. Neatlygintini donorai gali nesugrįžti pakartotinei donorystei, jei jie nejaus, kad ši veikla, nors ir savanoriška, tačiau nėra kokiu nors būdu „apdovanojama“. Taigi, visiškai neatlygintina donorystė praktiškai neegzistuoja.
1.2. Pakartotinės kraujo donorystės priežastys
Reguliarūs kraujo donorai yra individai, duodantys kraujo bent du kartus per metus. Jie laikomi saugiausiais kraujo donorais. Jie reguliariai tikrina savo sveikatos būklę tiek kiekvieno kraujo davimo atveju, tiek norėdami laikytis sveiko gyvenimo būdo ( http://www.euro.who.int/en/what-we-do/health-topics/Health-systems/blood-safety/facts-and-figures).
Pakartotiniai donorai dažniausiai turi mažesnę transfuzijų metu plintančią infekcijos riziką ir mažesnę tikimybę turėti kitokių kraujo donorystę stabdančių trūkumų nei pirmą kartą duodantieji kraujo. Pakartotiniai donorai reguliariai kontaktuoja su kraujo centrais, todėl jie dažniau ir greičiau reaguoja į skubius iškvietimus duoti kraujo (Ripal et al, 2013). Be to, pritraukimas donorų, kurie jau turi donorystės patirties, gali būti ekonomiškesnis nei naujų donorų pritraukimas.
Sėkmingos kraujo centrų pastangos siekiant išlaikyti donorus yra labai svarbios tinkamos kraujo pasiūlos palaikymui. Pagal K.S.Schlumpf et al (2008), tik 8 proc. pirmą kartą davusių kraujo donorų įprastai (reguliariai) grįžta pakartotinei donorystei, tuo tarpu net 62 proc. negrįžta į tą patį kraujo centrą nuo pirmos donorystės praėjus 5-6 metams. Brazilijoje 2007-2009 m. atliktame tyrime dalyvavę pirmakarčių donorų pakartotinei donorystei sugrįžo trečdalis, o pakartotinų – net 60 proc. praėjus dviems metams nuo 2007 m. (de Almeida Neto et al, 2012).
Tuo tarpu, pasak N.Guo et al (2011), JAV 2003-2008 m. laikotarpiu 39 proc. pirmą kartą davusiųjų kraujo grįžo pakartotinei donorystei po 13 mėnesių, o 25 proc. – po 25 mėnesių. Pakartotinę reguliarią donorystę sąlygoja pakankamai greitas sugrįžimas po pirmo kraujo davimo karto ir kuo didesnis ankstesnių donorysčių skaičius.
Kitų autorių tyrimai parodė, kad pakartotinę donorystę reikėtų skatinti kuo dažniau atlikti pirmaisiais metais po pirmojo kraujo davimo. Labai svarbu žinoti, kiek laiko donorai turi laukti, kol galės vėl duoti kraujo. Kinijoje reikalaujama laukti 6 mėnesius, tačiau praktikoje minimalus laikotarpis gali būti 4 mėnesiai, jei duodamas kraujo kiekis yra tik 200 ml. Kuo ilgesnis laiko intervalas, tuo labiau sumažinama tikimybė, kad naujas donoras taps reguliariu donoru.
Mediciniškai nustatyta, kad reguliarus kraujo davimas nedaro jokio žalingo poveikio donorų sveikatai, jeigu jis nėra pernelyg dažnas, o hemoglobino testas yra atliekamas prieš kiekvieną kraujo davimo procedūrą. Kita vertus, visuomenėje vis dar populiari nuomonė, kad kraujo donorystė yra žalinga sveikatai. Kiekviena kraujo perpylimo tarnyba turi nustačiusi griežtus kriterijus donorų priimtinumo nustatymui, ir nė viena iš jų nepriims donoro, kuris akivaizdžiai atrodo sergantis, ar kurio hemoglobino lygis yra mažesnis nei normalus. Reguliarūs kraujo donorai paprastai rūpinasi savo sveikata, todėl naudoja geležies papildus, siekdami išvengti anemijos ar paslėpto geležies trūkumo (Kwa, 1969).
Donorų elgesio teorija skelbia, kad po trijų-keturių kraujo davimo procedūrų tai tampa įpročiu. Kinijos donorų tyrimas tai patvirtino – donorai, kurie davė kraujo daugiau nei tris kartus, 11 kartų labiau linkę į pakartotinę donorystę nei pirmą kartą duodantys kraujo.
Glynn et al (2002) tyrimas atskleidė, kad pirmą kartą duoti kraujo asmenis padrąsina šeima, draugai ar kolegos, o ne kiti pažįstami pakartotiniai donorai. Steel et al (2008) atskleidė, kad donorysčių skaičius susijęs su socialine atsakomybe ir altruistiniu elgesiu, taigi, priklauso nuo vidinių veiksnių. Donorų pritraukimo strategijos turi būti skirtingos, norint pritraukti duoti kraujo pirmą kartą ir norint pritraukti asmenį pakartotinei donorystei – strategijomis turi būti sužadinami skirtingi motyvai. Pirmo karto donorams pritraukti gali būti naudinga pasitelkti asmenų, turinčių kraujo donorystės patirties, pagalbą. Tai turėtų būti artimi žmonės, pavyzdžiui, šeimos nariai. Jie turėtų dalintis savo patirtimi siekiant pritraukti „smalsius“ donorus. Tai yra savotiškas „bendruomenės“ efektas (Weidmann et al, 2012).
Kai donorai labiau susipažįsta su donoryste, turi būti naudojamas specialus švietimas ir publikacijos, skatinančios donorystę kaip socialiai pageidautiną elgesį ir pabrėžiančios medicininį poreikį kraujui (Guo et al, 2011). De Almeida Neto et al (2012) Brazilijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad donorai, kuriuos pavyko pritraukti reklaminėmis kampanijomis, buvo labiau linkę grįžti pakartotinei donorystei nei donorai-giminės, nors pastarųjų donorų yra žymiai daugiau. Tai reiškia, jog reikia dėti daugiau pastangų kraujo donorų pritraukimui ir išlaikymui per įvairias reklamines kampanijas.
Jau daugiau nei du dešimtmečius kraujo donorų sveikatos tikrinimo ir tinkamumo tvirtinimo procedūros yra sugriežtintos ir reikalauja kruopščios dokumentacijos. Dėl to vis mažiau dėmesio skiriama „donorų aptarnavimui“. Padidėjusi konkurencija rinkoje ir kaštų mažinimas sąlygoja, kad turimi ištekliai yra nukreipiami nuo donorų suradimo ir išlaikymo į donorų tinkamumo procedūrų atlikimą. Tai nėra teisinga praktika. Šiuo metu donorų suradimas ir išlaikymas yra svarbesnis nei bet kada anksčiau (Nguyen et al, 2008).
Dar viena iš svarbių kliūčių pritraukiant ir išlaikant kraujo donorus, yra ta, kad dėl griežtų reikalavimų sveikatai daugeliams savanorių donorų yra laikinai uždrausta duoti kraujo. Tyrimas Indijoje parodė, kad net po laikino uždraudimo duoti kraujo, pakartotinei donorystei atvyko daugiau nei 40 proc. pakartotinų donorų, tačiau pirmakarčių donorų atvyko tik maždaug 5 proc. Laikinai uždraudus duoti kraujo, donorai turi būti aiškiai informuoti, dėl kokių priežasčių jų donorystė tam tikru momentu nėra priimtina, be to, jie turi būti padrąsinami sugrįžti. Laikinai duoti kraujo gali būti uždrausta nuo keletos dienų iki keletą mėnesių. (Ripal et al, 2013).
Vadovaujantis tyrimo, atlikto Indijoje, duomenimis, dažniausia laikino uždraudimo duoti kraujo priežastis yra žemas hemoglobino lygis. Antra pagal dažnumą priežastis yra žemas kraujo spaudimas. Trečia pagal dažnumą priežastis buvo staigi infekcija. Žemo hemoglobino problemą patvirtino ir kitų tyrėjų gauti rezultatai – Lim et al (1993), Halperin et
al (1998), Rahman et al (2003), Sebok et al (2007) ir kt.
Mokslinėje literatūroje analizuojamos ir tiriamos labai įvarios pakartotinės kraujo donorystės priežastys. Kai kurie mokslininkai įvardina tokius kraujo donorystę sąlygojančius veiksnius kaip asmenybės identitetas ar moralės norma (Godin et al, 2007). Vadovaujantis Schlumpf et al (2008) tyrimu, kuris buvo atliktas 2003 m., pagal šešių JAV kraujo centrų duomenis, statistiškai pakartotinę kraujo donorystę labiausiai lemia tokie motyvai (reikšmingumo mažėjimo tvarka):
1) rasė arba etniškumas;
2) ketinimas grįžti pakartotinei donorystei; 3) amžius;
4) ankstesnių donorysčių dažnis; 5) ankstesnės donorystės vieta;
6) iš donorystės centro gautas kvietimas, užklausa; 7) patogi esamos donorystės vieta;
8) donoro noras gerai jaustis dėl to, ką jis/ji daro;
9) mobilaus kraujo rinkimo centro atvykimas į patogią vietą; 10) paskutinio kraujo davimo patirtis;
11) donoro įsitikinimas, kad kraujo donorystė yra pareiga; 12) donoro fizinė savijauta po paskutinio kraujo davimo; 13) donoro motyvacija gauti dovaną už kraujo davimą; 14) donoro motyvacija gauti laisvadienį darbe;
15) donoro motyvacija padėti kitiems.
Tyrimo dalyviams buvo pateikti net 29 galimi pakartotinės donorystės motyvai, tačiau svarbiausiais galima laikyti aukščiau išskirtus motyvus. Visgi šio tyrimo rezultatus reikia vertinti atsargiai, nes jie atlikti JAV, kur egzistuoja ryškūs etniniai ir rasiniai skirtumai. Ir šio, ir kitų tyrėjų tyrimų rezultatai parodė, kad baltaodžiai JAV gyventojai yra labiau linkę būti kraujo donorais nei juodaodžiai ar lotynų kilmės gyventojai. Visgi tai aktualu tik toms šalims, kurioms būdingas daugiaetniškumas. Tokiose šalyse kaip Lietuva rasė/etniškumas greičiausiai nevaidintų svarbaus vaidmens. Visi kiti veiksniai gali būti vertinami kaip itin reikšmingi ir atidžiai įvertinti kraujo donorų pritraukimo ir išlaikymo organizavimui.
Ketinimas grįžti pakartotinei donorystei, kurį išreiškė tyrimo dalyviai savo anketoje,
gali būti laikomas savotišku įsipareigojimu tyrimo dalyviams. E.Ferguson (1996) pabrėžė, kad pats svarbiausias ateities elgesio prognozuotojas yra ketinimas, o R.P.Bagozzi (1981) atliktas tyrimas, paremtas pagrįstų veiksmų teorija, atskleidė, kad respondentų kraujo donorystė buvo
numatoma ketinimu. Visgi, pastaruoju metu ketinimų vaidmuo apsisprendžiant dėl pakartotinės kraujo donorystės vis mažėja (Godin et al, 2007). Ketinimas duoti kraujo - tai nėra natūraliai kylantis (savanoriškas) poreikis duoti kraujo. Kita vertus, ryšys tarp ketinimo ir tikrojo elgesio, susijusio su sveikata (taip pat ir kraujo donorystės atveju), gali būti analizuojamas teoriniais modeliais, tokiais kaip planuoto elgesio teorija. 1 paveiksle pateikiamas realios donorystės ir ketinimo pakartotinai grįžti duoti kraujo modelis. Beje, reikia pabrėžti, kad net ir šiuo atveju, kai tyrimas buvo orientuotas į pakartotinės donorystės motyvų išsiaiškinimą, realiai pakartotinų donorų buvo tik 57 proc., nors savo ketinimą grįžti pakartotinei donorystei buvo išreiškę net 74 proc. donorų (Schlumpf et al, 2008). Tuo tarpu panašus M.Giles et al (2004) tyrimas, paremtas planuoto elgesio teorija, atskleidė, kad donoro sprendimas dėl pakartotinės donorystės yra sąlygojamas išimtinai tik ketinimais (Godin et al, 2007).
Donorų amžius, kaip rodo tyrimai, taip pat yra svarbus motyvas grįžti pakartotiniam
kraujo davimui. Steele et al (2008) tyrimas atskleidė, kad vyresni donorai yra labiau linkę būti kraujo donorais. Tam gali būti keletas priežasčių. Manoma, kad altruizmas ir troškimas atlikti nesavanaudiškus veiksmus, vystosi kartu su amžiumi ir gyvenimo patirtimi. Be to, vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau laisvo laiko ir mažiau įsipareigojimų šeimai bei vaikams. Taip pat tikėtina, kad vyresni donorai buvo auklėjami taip, kad visuomenėje pagalba kitam, net ir nepažįstamam žmogui, buvo laikoma norma, ir nebuvo traktuojama kaip rizikingas elgesys.
Reali pakartotinė donorystė Poveikis abiems: •rasė/etniškumas •amžius
•kraujo davimo dažnis
•paskutinė vieta, kur buvo duota kraujo
•patogi donorystės vieta
•fizinė savijauta po kraujo davimo
Ketinimas grįžti pakartotinei donorystei Teigiamas poveikis: •patirtis •empatinis susirūpinimas
•tai reiškia daugiau nei kraujo donorystė
•atsakomybė padėti kitiems
Neigiamas poveikis:
•aplinkinių spaudimas
1 pav. Ketinimas ir realus pakartotinis kraujo davimas
Remiantis G.Godin et al (2007), jaunimas dažniausiai gyvena nestabiliomis sąlygomis, o tai lemia jų sprendimus dėl kraujo donorystės. Į šį aspektą turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys, norint užtikrinti jaunų donorų grįžtamumą pakartotinei donorystei. Norint skatinti jaunų žmonių kraujo donorystę PSO ir jos partnerės koncentruoja savo dėmesį į jaunus donorus, naudodami šūkį „Naujas kraujas pasauliui“. Jų iniciatyva buvo paskelbta pasaulinė kraujo donorų diena – birželio 14 d. Jaunų donorų pritraukimas ir išlaikymas ne tik pagerina ilgalaikį kraujo saugumą ir pakankamumą šalies kraujo pasiūloje, tačiau taip pat skatina saugų ir sveiką gyvenimo būdą. Jauni žmonės negalintys būti donorais gali savanoriškai agituoti donorais tapti kitus amenis ( http://www.euro.who.int/en/what-we-
do/health-topics/Health-systems/blood-safety/activities/-world-blood-donor-day/blood-donation-in-europe).
Visgi, pastebima, kad maždaug nuo 50 metų amžiaus kraujo donorų skaičius dramatiškai mažėja, tačiau tai gali būti sietina su dažnėjančiais sveikatos sutrikimais, kurie mažina galimybes būti donorais (Priller et al, 2011).
Jei donoras ir anksčiau dalyvavo donorystės procedūrose, ir ši veikla jam nebuvo nemaloni fiziškai ir/ar psichologiškai, jis bus linkęs šią veiklą tęsti toliau. Tikimybė, kad ateityje donoras sugrįš duoti kraujo, didėja, kai auga ankstesnių donorystės atvejų skaičius. Sąlyginai ankstyvas pakartotinis sugrįžimas yra ypač svarbus, įtvirtinant asmenį kaip nuolatinį donorą, o donorai, kurie dažnai duoda kraujo pirmaisiais donorystės metais, yra labiau linkę grįžti ateityje (Schlumpf et al, 2008). Tai tik įrodo, kad pakartotinei donorystei donorus būtina pritraukti kaip galima greičiau po pirmojo kraujo davimo.
Donorystės vieta. Šis motyvas yra pakankamai svarbus. Įdomu tai, kad vietos
patogumas, remiantis D.D.Nguyen et al (2008), N.Guo et al (2011) tyrimais, yra žymiai svarbesnė jauniems donorams nei vyresniems. K.S.Schlumpf et al (2008) atskleidė, kad ištikimi ilgalaikiai donorai taip pat dažniau renkasi stabilius, pastoviai veikiančius kraujo centrus nei mobilius. Tokį pasirinkimą sąlygoja pastovus ir patogus darbo grafikas. Tuo tarpu Kinijoje didžioji dalis donorų kraujo surenkama mobiliuose kraujo įrengimuose, tačiau dažniausiai jie yra tose pačiose vietose, judriose gatvėse, kur praeina daugiau žmonių. Be to, jie dirba lankstesniu grafiku ir ilgiau. Jie taip pat būna universitetų, koledžų teritorijose (Guo et al, 2011).
Taigi, donorų pritraukimo ir išlaikymo programos turi būti nukreiptos ir į mobilios kraujo donorystės įrangos (kraujomobilių) naudojimą, ir į kraujo centrų darbo valandų prailginimą (Nguyen et al, 2008). S.M.Mathew ir kt. (2007) tyrimo dalyviai įvardijo, kad
