VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SVEIKATOS VADYBOS KATEDRA
Aušra Eidukaitytė
MOTERŲ IŠ SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ IR VISUOMENĖS
SVEIKATOS PRIEŢIŪROS SPECIALISTŲ, TEIKIANČIŲ SVEIKATOS
STIPRINIMO PASLAUGAS, BENDRADARBIAVIMO GALIMYBIŲ IR
KLIŪČIŲ ANALIZĖ
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)Mokslinis vadovas: __________ Dr. doc. Eimantas Peičius
2014 m. birţelio 4 d.
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba.MOTERŲ IŠ SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ IR VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŢIŪROS SPECIALISTŲ, TEIKIANČIŲ SVEIKATOS STIPRINIMO PASLAUGAS, BENDRADARBIAVIMO GALIMYBIŲ IR KLIŪČIŲ ANALIZĖ
Aušra Eidukaitytė
Mokslinis vadovas doc.dr. Eimantas Peičius
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. - Kaunas; 2014. 88 p.
Tyrimo tikslas: išanalizuoti moterų iš socialinės rizikos šeimų ir visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, teikiančių sveikatos stiprinimo paslaugas, bendradarbiavimo galimybes ir kliūtis.
Tyrimo klausimai:
1. Ar moterys iš socialinės rizikos šeimų yra informuotos apie visuomenės sveikatos paslaugas?
2. Koks moterų iš socialinės rizikos šeimų poţiūris į bendradarbiavimą su visuomenės sveikatos prieţiūros specialistais, teikiančiais sveikatos stiprinimo paslaugas?
3. Kokios galimybės ir kliūtys, moterų iš socialinės rizikos šeimų poţiūriu, bendradarbiauti su visuomenės sveikatos prieţiūros specialistais, teikiančiais sveikatos stiprinimo paslaugas? Tyrimo metodika. Buvo atliktas kokybinis tyrimas, taikant pusiau struktūruotą giluminį interviu ir kokybinę turinio analizę. Pusiau struktūruotas interviu buvo atliktas naudojant parengtą klausimyną – vedamuosius klausimus. Tyrimas buvo vykdomas 2013 m. gruodţio– 2014 m. kovo mėnesiais. Viso atlikti 8 interviu. Tyrime dalyvavo 8 moterys iš socialinės rizikos šeimų, gaunančios socialinę pašalpą bei socialines paslaugas.
Rezultatai. Tyrimo dalyvės yra nepakankamai informuotos apie visuomenės sveikatos biurus bei juose dirbančius specialistus. Nors sveikatos stiprinimą dauguma supranta, tačiau sveikatos stiprinimo paslaugų spektrą, teikimo būdus menkai ţino. Informuotumą apie sveikatos stiprinimą lemia nesidomėjimas su sveikatos stiprinimu susijusia informacija dėl nepalankios pacientui sveikatos prieţiūros sistemos, sveikatos stiprinimas siejamas su marketingu. Jos bendradarbiavimą supranta kaip informacijos suteikimą, bendravimą, paremtą vertybėmis. Vidinės bendradarbiavimo galimybių kliūtys – nenoras dėl neţinojimo kur eiti ir kas vyksta organizacijose, kurių neţino, išryškėjo noras burtis į bendruomenę. Tyrime atsiskleidţia tarpinstitucinio bendradarbiavimo galimybė kai organizacijų atstovai gali klientus įgalinti bendradarbiauti su visuomenės sveikatos prieţiūros institucijomis. Išorinės kliūtys: sunki materialinė padėtis - nelieka lėšų skirti sveikatos stiprinimo veikloms. Taip pat patiriama diskriminacija dėl socialinės padėties. Šios kliūtys sumaţėtų teikiant nemokamas sveikatos stiprinimo paslaugas.
Išvados.
1.Tyrime išryškėjo maţas informuotumas apie visuomenės sveikatos paslaugas. Prieţastys: nesidomėjimas su sveikatos stiprinimu susijusia informacija, socialinių įgūdţių stoka, informacijos sklaidos stoka. Daugumai tyrimo dalyvių sveikatos stiprinimo paslaugų spektras bei teikimo būdai maţai ţinomi.
2. Bendradarbiavimas tyrimo dalyvių supratimu tai informacijos suteikimas, nuoširdus bendravimas, konfidencialumo laikymasis. Bendradarbiaujant svarbu ne tik suteikti informaciją, bet organizuoti įtraukiančių veiklų, kuriose galėtų dalyvauti visa šeima.
3. Bendradarbiauti trukdo informacijos stoka, nenoras vienai eiti į organizaciją, patiriama diskriminacija dėl materialinės bei socialinės padėties. Nemokamos sveikatos stiprinimo paslaugos bei bendruomeninė veikla padidintų galimybes stiprinti savo sveikatą.
SUMMARY
Public Health Management.
ANALYSIS OF POSSIBILITIES AND OBSTACLES OF COOPERATION BETWEEN WOMEN FROM FAMILIES AT SOCIAL RISK AND PUBLIC HEALTH CARE SPECIALISTS PROVIDING HEALTH PROMOTION SERVICES
By Aušra Eidukaitytė
Academic Advisor Assoc. Prof. Dr. Eimantas Peičius
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Care Management. - Kaunas; 2014. 88 pages.
The aim of the study is to analyze the possibilities and obstacles of cooperation between women
from families at social risk and public health care specialists providing health promotion services.
Research questions:
1. Are women from families at social risk informed about public health care services?
2. What is the viewpoint of women from families at social risk towards cooperation with public health care specialists providing health promotion services?
3. What are the possibilities and obstacles of cooperation with public health care specialists providing health promotion services as seen by women from families at social risk?
Research methods. A qualitative research was carried out by employing a semi-structured
in-depth interview and qualitative content analysis. The semi-structured interview was performed by using a prepared questionnaire, i.e. the leading questions. The study was carried out from December 2013 to March 2014. A total of eight interviews were held. Eight women from families at social risk receiving benefits and social services participated in the study.
Results. The participants of the study were not sufficiently informed about public health care
offices and their specialists. Even though many women understood what public promotion was, they had little knowledge about the range of health promotion services and their provision methods. The level of knowledge about health promotion depended on the lack of interest in information related to health promotion due to the non-patient-oriented health care system. Health promotion was perceived as being related to marketing. The women understood cooperation as provision of information and communication based on values. The intrinsic obstacles of cooperation included the unwillingness arising from not knowing where to go and what kind of assistance was provided at these organizations that they were unaware of. The wish to join the community was prevalent. The research revealed the possibility of inter-institutional cooperation where the representatives of respective organizations could empower the clients to cooperate with public health care institutions. Difficult financial situation, i.e. no funds to be allocated for health promotion activities, was rated as an extrinsic obstacle. This resulted in social class discrimination. These difficulties could be overcome by providing health promotion services free of charge.
Conclusions.
1. The research showed low awareness of public health services. The underlying causes were comprised of lack of interest in health promotion related information, social skills and information dissemination. The range of health promotion services and their provision methods were little known to the majority of the research participants.
2. According to the research participants, cooperation was perceived as provision of information, honest socialization and honoring confidentiality. When cooperating with each other, it was important to both provide information and hold appealing activities involving the entire family. 3. The cooperation was obstructed by lack of information, unwillingness to seek help at the respective organizations all alone, the social class and economic discrimination. The possibilities of health promotion could be improved by providing health promotion services free of charge and by holding community activities.
TURINYS
ĮVADAS...7
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...9
1. LITERATŪROS APŢVALGA...10
1.1. Sveikatos stiprinimo svarba saugojant bendruomenės sveikatą...10
1.1.1. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto vaidmuo...15
1.2. Bendradarbiavimo samprata...18
1.2.1. Įgalinimo svarba kuriant bendradarbiaujančius santykius...25
1.3. Socialinės rizikos asmenų sveikatos prieţiūra...29
1.3.1. Socialinės rizikos šeimos samprata...32
2. TYRIMO METODIKA...38
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...45
3.1. Informuotumas apie sveikatos stiprinimą...45
3.1.1. Nesidomėjimas su sveikatos stiprinimu susijusia informacija...45
3.1.2. Socialinių įgūdţių stoka rasti informaciją...48
3.1.3. Informacijos visuomenei pateikimo stoka...49
3.2. Bendradarbiavimo samprata moterų iš socialinės rizikos šeimų poţiūriu...55
3.2.1. Informacijos suteikimas...55
3.2.2. Galimybės pasirinkti suteikimas...57
3.2.3. Vertybėmis grįsti santykiai...58
3.3. Bendradarbiavimo galimybės ir kliūtys su visuomenės sveikatos prieţiūros specialistais, teikiančiais sveikatos stiprinimo paslaugas...62
3.3.1. Vidinės kliūtys ir galimybės...62
3.3.2. Išorinės kliūtys ir galimybės...68
IŠVADOS...77
REKOMENDACIJOS...78
LITERATŪRA...79
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Bendradarbiavimo sampratos...19
2 lentelė. Bendradarbiavimo lygmenys ir veiksniai...20
3 lentelė. Bendradarbiavimo nauda...23
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1pav. Sveikatos stiprinimo modelis...13 2 pav. Sveikatos stiprinimo lygtis...14 3 pav. Tyrimo temos ir potemės...45
ĮVADAS
„Dėl globalizacijos proceso, vykstančio Lietuvoje atsirado specifiniai socialinių įtampų laukai, socialinė atskirtis, formuojasi uţribio sluoksnis“ (Kondrotaitė, 2006). Dėl besikeičiančio gyvenimo kinta visuomenėje ir šeimos institucija – atsiranda šeimų, kurios imamos vadinti „socialinės rizikos“, „probleminės“, „asocialios“ šeimos. Joms padėti skiriama daug dėmesio: teikiamos įvairios paslaugos arba lengvatos, steigiami socialinio darbuotojo etatai dirbti su socialinės rizikos šeimomis, kadangi šeimoje auga vaikai, svarbu uţtikrinti jų gerovę. Taip pat skiriama valstybės parama: įvairios pašalpos, tačiau vien piniginė parama nėra išeitis – svarbu teikti tokias paslaugas, kurios šeimai leistų didinti savarankiškumą, rūpintis savo šeima, nes pinigai nereiškia, kad šeima bus nebe socialinės rizikos šeima (Kondrotaitė, 2006). Tarp teikiamų paslaugų išlieka svarbi šeimos sveikata ir su ja susijusių paslaugų teikimas, nes sveikata šiuolaikinėje visuomenėje tampa vis labiau reikšminga vertybė kiekvieno ţmogaus gyvenime. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas, teikiantis sveikatos stiprinimo paslaugas, orientuojasi į sveikatos stiprinimo paslaugų teikimą įvairioms bendruomenės grupėms, t.y čia tampa svarbios ir socialinės rizikos šeimos kaip klientai. Todėl išsiaiškinus bendradarbiavimo galimybes ir kliūtis galima būtų rasti būdų kaip efektyviau vystyti visuomenės sveikatos strategiją. Socialinės rizikos šeimų tema yra svarbi Lietuvoje, kadangi šių šeimų skaičius išlieka gana didelis, jose auga dar daugiau vaikų, kuriems augant tokiose šeimose svarbu gerovės uţtikrinimas. Statistikos duomenimis 2009 metais vaiko teisių apsaugos tarnybų apskaitoje buvo įrašyta 11,4 tūkst. socialinės rizikos šeimų, palyginti su 2011 m. (10,6 tūkst.), o 2012 metais (10,3 tūkst.) (Statistikos departamentas, 2012)..
Mokslinėje literatūroje socialinės rizikos šeimos yra nagrinėjamos, daug dėmesio skiriama analizuojant šių socialinės rizikos šeimų gyvenimą bei patirtis norint joms padėti „neiškristi“ iš visuomenės (Ivanauskienė, 2012; Rutkauskienė, Gudliauskaitė – Godvadė, 2011; Kondrotaitė, 2006; Dirsienė, 2006; Guščinskienė ir kt.). Socialinės rizikos šeimų tematika ir pagalba joms yra aktuali daugelyje pasaulio valstybių - uţsienio literatūroje apie socialinės rizikos šeimas daugiausiai minimi tėvų ir vaikų santykiai, vaikų auklėjimas ir socialinių rizikų įtaka šeimoms, socialinės paramos svarba rizikos šeimoms, tačiau apie šeimos sveikatos stiprinimą tyrimų trūksta (Rashmita S. et al., 2010; Burchinal M. et al., 2006; Office on Child Abuse and Neglect, Children's Bureau, DePanfilis, 2006). Apie bendradarbiavimo galimybes ir kliūtis stiprinti savo sveikatą socialinės rizikos asmenų
poţiūriu nėra ištirta, tačiau galima pastebėti, kad su sveikata susijusios paslaugos yra svarbios. Rastame tyrime apie sveikatos raštingumą atsiskleidė, kad socialinės rizikos šeimoms svarbus ankstyvas sveikatos raštingumas (Alan et al., 2011). Tyrimuose domimasi šių šeimų nuomonėmis ir poreikiais siekiant joms padėti, todėl mano tiriamoji tema išlieka aktuali siekiant gerinti visuomenės sveikatą, nepamirštant ir socialiai jautrių grupių. Tai svarbu iš teorinės ir iš praktinės pusės, o rezultatus galima panaudoti praktiškai. Rezultatai gali leisti efektyviau teikti sveikatos stiprinimo paslaugas, maţinant kliūtis ir didinant galimybes. Tikimasi, kad kokybinė rizikos šeimų analizė prisidės prie gilesnio socialinėje atskirtyje atsidūrusių šeimų paţinimo, nes į įvairius reiškinius bus bandoma paţvelgti jų pačių akimis.
Problematika. Šią temą pasirinkau, nes atlikdama praktiką nevyriausybinėje organizacijoje pastebėjau, kad socialinės rizikos šeimos daţnai kalba apie savo sveikatą, kad sudėtinga skirti laiko savo sveikatai, eiti pas gydytojus, nes dėl savo socialinės padėties daţnai patiriama diskriminacija sveikatos sistemoje. Įstojusi į visuomenės sveikatos vadybos magistrantūrą pirmame kurse atlikau ţvalgomąjį tyrimą išsiaiškinti socialinės rizikos šeimų informuotumą apie ne tik ligų gydymą, bet sveikatos mokymą, kas vykdo sveikatos stiprinimo veiklas ir pastebėjau, kad ţinančių buvo maţai arba kitaip įsivaizdavo. Tai mane paskatino domėtis kodėl taip yra bei kokios būtų galimybės bendradarbiauti su visuomenės sveikatos specialistais kai moterys jau ţinotų, kad yra organizacijos ir specialistai, kurie gali padėti stiprinti sveikatą, o ne eiti pas gydytojus sunkiai susirgus. Svarbu paminėti, kad jos gali daug kuo sau padėti, o ne prisiimti pasyvaus paslaugų vartotojo vaidmenį, o bendradarbiaujant su specialistais galimas didesnis efektas, todėl svarbu pirmiau išsiaiškinti koks moterų iš socialinės rizikos šeimų poţiūris, ar turi noro stiprinti savo sveikatą, t.y ar yra poreikis sveikatos stiprinimo paslaugų, mokymų tą daryti pačioms su esamais resursais ir kokios galimybės bendradarbiauti su visuomenės sveikatos specialistais siekiant stiprinti sveikatą. Atskleidus socialinės rizikos šeimų ir visuomenės sveikatos specialistų bendradarbiavimo galimybes ir kliūtis, bus galima atsiţvelgiant į jų galimybes padėti stiprinti sveikatą joms prieinamu būdu.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo tikslas: išanalizuoti moterų iš socialinės rizikos šeimų ir visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, teikiančių sveikatos stiprinimo paslaugas, bendradarbiavimo galimybes ir kliūtis.
Tyrimo klausimai:
1. Ar moterys iš socialinės rizikos šeimų yra informuotos apie visuomenės sveikatos paslaugas?
2. Koks moterų iš socialinės rizikos šeimų poţiūris į bendradarbiavimą su visuomenės sveikatos prieţiūros specialistais, teikiančiais sveikatos stiprinimo paslaugas?
3. Kokios galimybės ir kliūtys, moterų iš socialinės rizikos šeimų poţiūriu, bendradarbiauti su visuomenės sveikatos prieţiūros specialistais, teikiančiais sveikatos stiprinimo paslaugas?
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Sveikatos stiprinimo svarba saugojant bendruomenės sveikatą
Europos šalys patvirtinę Pasaulinės Sveikatos Organizacijos visuomenės sveikatos prieţiūros „Sveikata visiems XXI amţiuje“ principus, įsipareigojo rūpintis ţmonių sveikata ir gerove. Tarp jų ir Lietuva patvirtino, kad viena pagrindinių kiekvieno ţmogaus teisių yra siekti kuo geresnės savo sveikatos (Sveikata visiems XXI amţiuje: Pagrindiniai visuomenės sveikatos principai Europos regione, 2000). Javtoko (2009) teigimu „sveikata suprantama kaip kasdienio gyvenimo pagrindas, o ne kaip gyvenimo tikslas”. Šis autorius akcentuoja, kad pacientams ne tik suteikiama informacija apie ligą ar diagnozę, bet imama mokytis sveikatos stiprinimo. Pastaruoju metu ima keistis poţiūris į ţmonių sveikatos mokymą. Itin ryškėja visuomenėje modelis, kurio esmė siekti, kad pacientas būtų aktyvus bei dalyvautų stiprinant sveikatą. Šio modelio esmė: pagrindinis dėmesys teikiamas pacientui, o ne sveikatos prieţiūros specialistui (Nacionalinis sveikatos stiprinimo plėtros veiksmų planas sveikatos prieţiūros įstaigose, 2004).
Sveikatos sąvoka apima ne tik fizinį pajėgumą, bet ir gerbūvį socialinėje, asmeninėje sferose. Sveikata imama suprasti kaip teigiama sąvoka. PSO pabrėţia pozityvią Nacionalinės sveikatos koncepcijos pusę – yra siekiamybė didinti visuomenės sąmoningumą stiprinti savo sveikatą bei ją saugoti. Taip pat minima, kad sveikatos stiprinimas bei išsaugojimas visuomenei turi būti pateikiamas kaip pagrindinė socialiai visaverčio gyvenimo sąlyga (Bonebakker, 2003). Otavos chartijoje (1986) minima, kad sveikata suvokiama kai ţmogus gali rūpintis savimi, sugebėti apsispręsti ir valdyti savo gyvenimo aplinkybes. Taip pat, kad jam bus uţtikrinta, kad visuomenė, kurioje gyvena, sukurs sąlygas, leidţiančias visiems savo nariams siekti sveikatos. Visuomenės sveikata ir sveikatos stiprinimas tapo svarbia dalimi, kurią reikia plėsti ir vykdyti, nes sveikatą lemia ne tik medicininis gydymas.
Apie sveikatos stiprinimą imta minėti ir jo apibrėţimą formuluoti beveik prieš 30 metų Otavoje vykusioje tarptautinėje sveikatos stiprinimo konferencijoje. Sveikatos stiprinimas buvo apibrėţtas kaip procesas, leidţiantis ţmonėms kontroliuoti ir gerinti savo sveikatą. Taip pat buvo pateiktos penkios prioritetinės sveikatos stiprinimo veiklos kryptys:
1) bendruomenės veiklos stiprinimas. Svarbu, kad bendruomenė būtų aktyvi ir dalyvautų sveikatos stiprinimo procese, siekiant pagerinti visuomenės sveikatą.
2) asmens įgūdţių ugdymas. Formuodamas įgūdţius ţmogus gali kontroliuoti savo sveikatą bei mokėti išvengti ligų. Asmens įgūdţių ugdymas bei sveikatos mokymas gali padėti suprasti kaip stiprinti sveikatą, didinti sveiką gyvenimo būdą.
3) visuomenės sveikatos politikos formavimas. Ne tik medicinos sfera turi prisiimti atsakomybę uţ sveikatą. Sveikatos tematika turi būti analizuojama ir politiniame lygmenyje.
4) sveikatai palankios aplinkos kūrimas. Sveikatą didţiąja dalimi lemia ne tik asmens elgesys, bet ir aplinkinės sąlygos: darbinės, gyvenimo bei poilsio sąlygos, todėl svarbu, kad būtų šios sąlygos kuo palankesnės stiprinti asmenų sveikatą.
5) sveikatos prieţiūros perorientavimas. Sveikatos stiprinimo strategija tada bus efektyvi kai bus pasidalinama atsakomybė. Atsakomybė gali būti pasidalinama tarp valdţios atstovų, įvairių įstaigų, jose dirbančių darbuotojų, bendruomenių bei ţmonių (World Health Organization Health and Welfare in Canada/ Ottawa Charter for Health Promotion, 1986).
Uţsienio dokumentuose sveikatos stiprinimas yra uţfiksuotas svarbiausiuose dokumentuose. Europos politiniame dokumente ,,Sveikata 2020“ (2012) siūlomos naujos sveikatos sistemos valdymo ir organizavimo, pasitinkant šiuolaikinio pasaulio keliamus iššūkius, formos. Šiame dokumente minimas sveikatos stiprinimo veiklos poreikis siekiant motyvuoti ţmones sveikiau gyventi, uţtikrinti saugią aplinką, kuri suteiktų galimybę stiprinti savo sveikatą, o ne tik gydytis ligas susirgus. Javtokas (2009) mini, kad „sveikatos stiprinimo terminą galima aptikti jau XIX amţiuje, kai didesniuose miestuose buvo pradėta sanitarijos reforma ir gyventojų mokymas higieninių įgūdţių“, todėl sveikatos stiprinimo svarba neginčijama. Autorius mini, kad sveikatos stiprinimo idėjos buvo formuluojamos įgyvendinant Alma Atos pirminės sveikatos prieţiūros deklaraciją, (1977) Pasaulinės sveikatos organizacijos strategiją ,,Sveikata visiems“ (1984). Sveikatos stiprinimo apibrėţimas ir pagrindiniai principai buvo suformuluoti Otavos chartijoje, toliau plėtoti konferencijose Adelaidėje, Sundsvalyje, Dţakartoje bei Bankoke.
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme (2002 m. geguţės 16 d. Nr. IX-886 Vilnius) apibrėţiamas visuomenės sveikatos stiprinimas. Jis apima: sveikatos mokymą; informacijos apie sveiką gyvenseną skleidimą; sveikos gyvensenos propagavimą, formavimą ir nuo elgsenos priklausomų visuomenės sveikatos rizikos veiksnių maţinimą. Lietuvos nacionalinėje sveikatos koncepcijoje (1991) taip pat minimas sveikatos stiprinimas. Teigiama, kad sveikatos stiprinimas, išsaugojimas bei ligų profilaktika yra viena iš pagrindinių nacionalinės sveikatos sistemos plėtojimo strateginių krypčių. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos prieţiūros (2002) ir sveikatos sistemos (1994) įstatymai akcentuoja sveikatos stiprinimo teisinio reguliavimo ribas. Taip pat pabrėţia informacijos apie sveiką
gyvenseną skleidimą, sveikatos mokymą, sveikos gyvensenos propagavimą, sveikatos stiprinimo veiklą, jos organizavimą ir valdymą. Įstatymuose rašoma kas organizuoja sveikatos propagandą ir sveikatos mokymą, todėl naudinga išsiaiškinti asmenų, į kuriuos nukreiptos šios įstatymais reglamentuotos veiklos, poţiūrį apie jas ir jų svarbą.
Esminė Lietuvos sveikatos programos 2020 (2012) tikslų įgyvendinimo sąlyga yra gyventojų ir ūkio sektorių efektyvus įtraukimas į visuomenės sveikatos gerinimo veiklą bei socialinės atskirties maţinimas. Joje minimi keturi pagrindiniai gyvensenos veiksniai, lemiantys lėtinių neinfekcinių ligų atsiradimą, o siekiant teigiamų pokyčių gyventojų sveikatai, numatomos ir šių veiksnių koregavimui skirtos poveikio priemonės. Sveikatos restruktūrizavimo strategijoje (2003) įvardinta, kad numatoma uţsiimti sveikatos prieţiūros paslaugų struktūros ir išdėstymo pokyčiais, siekti, kad jie atitiktų pacientų poreikius.
Taip pat verta paminėti, kad “Sveikata visiems XXI a.” yra numatyti svarbūs visuomenei tikslai: “iki 2015 m. visoje visuomenėje ţmonės turi turėti jiems pritaikytus sveikesnio gyvenimo modelius”. Taip pat minimas sveiko maisto buvimo uţtikrinimas ir jo prieinamumas ţmogui; aplinkos kūrimas gyventi geresnėje psichosocialinėje ir socialinėje aplinkoje – namuose, mokykloje, darbe ir kt.; namų aplinkos saugumas ir kokybė turi pagerėti siekiant stiprinti personalo ir šeimos įgūdţius gerinti ir saugoti sveikatą bei vengti rizikingos sveikatai psichologinės atmosferos namie (Ţemaitienė ir kt., 2011).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme dėl sveikatos prieţiūros sistemos reformos tęstinumo, sveikatos prieţiūros infrastruktūros optimizavimo programos patvirtinimo (2008) rašoma, kad programos viena iš paskirčių yra įsisavinti Europos sąjungos struktūrinių fondų skiriamas lėšas visuomenės sveikatos prieţiūros paslaugų kokybei gerinti. To siekiama todėl, kad Lietuvoje, palyginus su kitomis ES šalimis, nepakankamai išvystytas sveikatos stiprinimas, visuomenės sveikatos prieţiūra savivaldybėse vykdoma nepakankamai. Stokojama informacijos apie sveikatos stiprinimą, todėl galima teigti, kad visuomenės sveikatos prieţiūros paslaugos, kurios apimtų visuomenės sveikatos stiprinimą yra svarbi sritis, kurią reikėtų ištyrinėti kiek pakito situacija Lietuvoje. Svarbu įvertinti koks gyventojų poţiūris apie sveikatos stiprinimą ir atsakomybės prisiėmimą stiprinti savo sveikatą.
Literatūroje apie sveikatos stiprinimą daţnai minimas Tannahill sveikatos stiprinimo modelis. Javtokas (2009) savo knygoje mini šį modelį, kuris apima sveikatos mokymą, ligų profilaktiką bei sveikatos saugą (ţr. 1 pav.). Svarbu paminėti, kad jie yra tarpusavyje persipynę ir negalima vieno iš jų atskirti, t.y galima mokyti sveikatos apie ligų profilaktiką bei sveikatos saugą, sveikatos saugoje neapsieinama be ligų profilaktikos reikšmės.
A. Tannahill išskirtos 7 veiklų sritys, kuriose galima taikyti sveikatos stiprinimą: 1. Profilaktinės veiklos (pvz., profilaktiniai sveikatos patikrinimai).
2. Profilaktinis sveikatos mokymas (pvz., teikti informaciją apie sveiką gyvenseną). 3. Profilaktinė sveikatos sauga (pvz., darbų saugos taisyklės, vandens fluoravimas).
4. Sveikatos mokymas, palaikantis profilaktinę sveikatos saugą (pvz., privalomas saugos dirţų naudojimas automobiliuose).
5. Pozityvios sveikatos mokymas (pvz., sveikai maitintis, sportuoti). 6. Pozityvios sveikatos sauga (pvz., draudimas rūkyti darbo vietoje).
7. Sveikatos mokymas, skatinantis sveikatos saugą (pvz., siekimas uţdrausti alkoholio reklamą) (Tannahill, 1985).
Jordan, Slater, Kottke (2008) atliktų tyrimų duomenimis, jei būtų investuojama daugiau į ligų prevenciją bei kitas priemones, kurios būtų susiję su elgsenos keitimu, t.y, kad ţmogus pats būtų suinteresuotas saugoti sveikatą, o ne tik gydytis ligas. Tokia investicija nustatyta, kad per 2 – 5 metus gali atsipirkti 3 – 6 kartus, tačiau Lietuvoje sveikatos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. prevencijai ir visuomenės sveikatos prieţiūrai teko tik 1,1 proc. visų sveikatos prieţiūros paslaugų išlaidų, (šie skaičiai nuo 2006-ųjų išlieka ţymiai nepakitę) nors akivaizdu, kad reikėtų skirti daugiau. Galima pritarti Smilgos ir Janušonienės teigimui, kad dabartinė sveikatos apsaugos finansavimo sistema yra taisytina. Kaip galimybę jos įvardina, kad būtų galima apmokėti uţ gydymo įstaigų paslaugas remiantis ne gydymo proceso tarpiniais rezultatais, bet galutiniais – sveikatos būklės grąţinimo rezultatais. Pagrindiniai rodikliai galėtų būti geresnis funkcionavimas, padidėjęs pasitenkinimas
teikiamomis paslaugomis, pagerėjusi socialinė adaptacija, gyvenimo kokybė, sumaţėjęs atkryčių skaičius ir kt. Kai to nėra, tai trūksta atsakomybės sveikatos prieţiūros įstaigose (Smilga, Janušonienė, 2005).
Tam, kad sveikatos stiprinimas būtų efektyvus, reikalingi šie dalykai: sveikatos stiprinimą turi remti valstybės vykdoma sveikatos ir socialinė politika. Taip pat sveikatos stiprinimas turi būti laikomas viena iš svarbiausių visuomenės sveikatos plėtotės ir investicijų sričių. Tai galima išreikšti šia lygtimi (Tones, 1995; cit. iš Juškelienė, 2008):
2 pav. Sveikatos stiprinimo lygtis.
Smilga ir Janušonienė (2005) teigia, kad kiekvienas ţmogus turėtų suvokti, jog ne Sveikatos apsaugos ministerija, ne ligoninė arba tam tikras gydytojas pagerins jo sveikatą, o jis pats turi prisiimti asmeninę atsakomybę uţ ją. Apibrėţti sveikatos apsaugos tikslus, reikia atsiţvelgiant į visuomenės narių tikslus, nes tai lemia išteklių kiekį, jų įvairovę bei efektyvumą. Pietroni (1991, cit. iš Smilga, Janušonienė, 2005) rašo, kad išsivysčiusiose šalyse akcentuojama natūralios sveikatos filosofija, diegiama sveikatos apsaugos srityse. Tai nauja strategija, akcentuojanti visa apimančius, kitaip tariant holistinius sveikatos prieţiūros metodus. Siekiama kurti geresnės sveikatos arba geros sveikatos palaikymo strategiją, prevencija tampa vis didesniu akcentu. Svarbi tampa pačių pacientų atsakomybė uţ sprendimus, kurie lemia jų sveikatą, taip pat teigiama pasaulėţiūra.
Apibendrinant galima teigti, kad nors sveikatos stiprinimas yra pati veiksmingiausia investicija į sveikatą, tačiau jai skiriamas maţas finansavimas, nes visuomenėje dar giliai įsišaknijęs medicininis sveikatos suvokimo modelis. Toks modelis ne tik brangiai kainuoja, bet daugiau orientuojasi į sveikatą kaip ligos gydymą. Šiuo metu pačios didţiausios lėšos skiriamos gydomajai medicinai ir individualiu lygmeniu. Sveikatos stiprinimas yra vienas svarbiausių elementų, padedantis išsaugoti bei stiprinti ţmonių sveikatą. Valstybė turi daugiau dėmesio skirti visos populiacijos gerovei. Tam pasiekti reikalinga tiek sveikatos prieţiūros įstaigų, tiek asmeninė atsakomybė uţ sveikatą, o sveikatos politikos sistema, turėtų būti pritaikyta prie visuomenės poreikių, kurioje būtų aprėptos įvairiausios (ne tik į gydymą orientuotos) sveikatinimo sritys.
Sveikatos stiprinimas = sveikatos mokymas x sveika visuomenės politika x struktūrų plėtotė
1.1.1. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto vaidmuo
Lietuvoje visuomenės sveikatos prieţiūra yra organizuojama valstybės ir savivaldybės lygiais. Lietuvos Respublikos Sveikatos prieţiūros įstaigų įstatyme (1996) paminėta, kad visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigų rūšys pagal visuomenės sveikatos prieţiūros paslaugų asortimentą yra:
1) visuomenės sveikatos monitoringo ir visuomenės sveikatos ekspertizės;
2) visuomenės sveikatos saugos (maisto ir ne maisto produktų saugos, radiacinės saugos, aplinkos higienos, darbo medicinos);
3) neinfekcinių ligų profilaktikos ir kontrolės; 4) uţkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės; 5) visuomenės sveikatos ugdymo;
6) mišrios.
Savivaldybės lygiu yra vykdoma visuomenės sveikatos prieţiūra, kurią vykdo visuomenės sveikatos biurai. Savivaldybės visuomenės sveikatos biuras – savivaldybės visuomenės sveikatos prieţiūros biudţetinė įstaiga, įsteigta savivaldybėms teisės aktų nustatytoms visuomenės sveikatos prieţiūros funkcijoms vykdyti (Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Dėl savivaldybės visuomenės sveikatos biure privalomų pareigybių sąrašo ir joms keliamų kvalifikacinių reikalavimų patvirtinimo, 2007). Jų teikiamų paslaugų asortimentas: stebėsena (monitoringas), sveikatos programų rengimas ir vykdymas, sveikatos stiprinimas bendruomenėje, darbas mokyklose siekiant gerinti mokinių sveikatą, įgyvendinamos valstybinės visuomenės sveikatos strategijos ir programos, skiriamas dėmesys jaunimo sveikatos gerinimui, į sveikatos stiprinimo veiklą įtraukiami socialiniai partneriai (Visuomenės sveikatos prieţiūros įstatymas, 2002).
Visuomenės sveikatos biuruose dirba specialistai vadinami visuomenės sveikatos prieţiūros specialistais. Jų veiklą nustato įstatyminiai aktai, pareiginiai nuostatai. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl savivaldybės visuomenės sveikatos biure privalomų pareigybių sąrašo ir joms keliamų kvalifikacinių reikalavimų patvirtinimo“ (2007) įvardijamas visuomenės sveikatos stiprinimo specialistas, kuriam priskirta daug atsakomybių bei veiklų, kurios turi būti nukreiptos įvairiais lygmenimis. Šis specialistas turi būti įgijęs visuomenės sveikatos specialisto kvalifikacinį laipsnį bei sugebėti ir ţinoti: formuoti sveikos gyvensenos nuostatas, vykdyti sveikos gyvensenos propagandą, rengti informacinę ir metodinę medţiagą sveikatos stiprinimo klausimais, skleisti bendruomenėje
sveikatos ţinias; tinkamai planuoti sveikatos programas ir jas įgyvendinti; rinkti ir kaupti bendruomenės epidemiologinius ir sociodemografinius duomenimis, reikia mokėti atsirinkti tinkamą literatūrą bei ją kritiškai nagrinėti, gebėti naudotis sveikatos duomenų bazėmis. Taip pat visuomenės sveikatos specialistas turi betarpiškai bendrauti su vietos bendruomene ir įsiklausyti į jos narių poreikius, organizuoti sveikatos mokymo ir ugdymo renginius. Specialistas turi sugebėti įvertinti rizikos veiksnius ir rasti būdus jiems šalinti bei bendradarbiauti sveikatos stiprinimo klausimais su socialiniais partneriais. Tam, kad tinkamai įgyvendintų sveikatos prieţiūros veiklos planus, visuomenės sveikatos specialistas turi mokėti taikyti ne tik teorinius, bet ir kitų su sveikata susijusių disciplinų modelius, svarbu mokėti dirbti su įvairiomis ţmonių grupėmis bei dirbti komandoje su kitais specialistais. Sveikatos stiprinimas padeda ţmonėms keisti savo gyvenimą, siekiant optimalios sveikatos, tuo svarbus šio specialisto vaidmuo. Gyvensenos keitimas palengvinamas sukuriant organizacines veiklas, ekonominę paramą, ţiniasklaidą ir bendruomenės programas (Young people’s health in context, 2004 cit. iš Brisotaitė, 2010).
Sveikatos sistemos įstatyme (1994) minimas visuomenės sveikatos saugojimo ir stiprinimo visuotinumas. Tai reiškia, kad „visi asmenys pagal galimybes turi rūpintis visuomenės sveikatos saugojimu ir stiprinimu“, uţkirsti kelią ligoms ir traumoms, sumaţinti sergamumą, todėl galima teigti, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas yra asmuo, kuris gali padėti visuomenei būti sveikesnei. Taip pat šiame įstatyme įvardintas, mano nuomone, svarbus aspektas tai visuomenės sveikatos ugdymas, kurį sudaro:
1) sveikatos propaganda visuomenės informavimo priemonėse; 2) sveikatos ţinių populiarinimas;
3) sveikatos mokymas;
4) asmenų konsultavimas sveikatos saugos ir stiprinimo, tarp jų ir šeimos planavimo klausimais.
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistam svarbu šiuos metodus suderinti, nes be visuomenės informavimo nebus asmenų konsultavimo, to pasekoje, bus sunku pasiekti teigiamų visuomenės sveikatos gerėjimo pokyčių.
Apie darbuotoją galima pasakyti, kad jis yra ne tik atliekantis mokymo funkciją, bet gali įgalinti bendruomenę. M. Spierts teigimu, ,,<...> darbuotojas ,,yra ,,įgaliotojas“, nes organizuoja galimybes, kurios suteikia ţmonėms progą laisvėti“ (Spierts, 2003).
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistui, teikiančiam sveikatos stiprinimo paslaugas yra priskiriamos įvairios kompetencijos. Viena iš jų yra socialinė kompetencija kai darbuotojas moka bendrauti su ţmonėmis bei bendradarbiauti su partneriais siekiant
įgyvendinti sveikatos politiką. Otavos chartijoje paminėta, kad atsiţvelgiant į veiklos sritį ir vaidmenį, reikalinga vis kitokia, skirtinga socialinė kompetencija (Javtokas, 2009).
Galway konferencijos metu (2009) buvo įvardintos aštuonios pagrindinės sveikatos stiprinimo specialistų kompetencijos sritys:
1. Lyderystė. Darbuotojas turi gebėti nustatyti strateginę kryptį ir dalyvauti plėtojant visuomenės sveikatos politiką, didinti sveikatos stiprinimo pajėgumus, mobilizuoti ir valdyti sveikatos stiprinimo išteklius.
2. Pokyčių skatinimas. Šia kompetencija norima pabrėţti, kad visuomenė ir atskiri ţmonės gali vykdyti pokyčius, susijusius su sveikata. Svarbu jiems suteikti galios tai daryti.
3. Analizė. Svarbu, kad sveikatos stiprinimo specialistas mokėtų analizuoti bei nustatyti bendruomenių poreikius ir elgseną. Taip pat nustatyti kultūros, socialines ir aplinkos prieţastis ir veiksnius, kurie stiprina ar ţaloja sveikatą.
4. Įgyvendinimas. efektyvių, etiškų, atsiţvelgiančių į kultūros ypatumus, strategijų taikymas, ţmogiškųjų ir materialiųjų išteklių valdymas geriausiems sveikatos pagerėjimo rezultatams pasiekti).
5. Planavimas. Planavimas apima išmatuojamų tikslų ir uţdavinių nustatymą. Svarbu atsiţvelgti į atliktą poreikių ir išteklių įvertinimą ir nustatyti strategijas, remiantis praktinėmis ir teorinėmis ţiniomis.
6. Atstovavimas. Sveikatos specialistui svarbi kompetencija gebėti atstovauti asmenų ir bendruomenių interesus, siekiant pagerinti jų sveikatą, suteikti daugiau galios.
7. Įvertinimas. Sveikatos specialistui svarbu gebėti nustatyti ir įvertinti įvairius mokslinius metodus, kurie gali padėti gerinti visuomenės sveikatą ir didinti sveikatos politikos bei vykdomų programų efektyvumą. Taip pat svarbu gebėti vertinti ir panaudoti mokslinius tyrimus ir jų metodus skleisti objektyviai informacijai.
8. Partnerystė. Svarbus bendradarbiavimas su kitais sektoriais, partneriais iš kitų sričių sveikatos stiprinimo programų tęstinumui, jų poveikiui sustiprinti.
Brisotaitė (2010) savo tyrime teigia, kad bendravimas būtų efektyvus, visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi sugebėti tinkamai reaguoti į situaciją, įsiklausyti į bendruomenės narių lūkesčius bei siūlyti problemų sprendimus. Todėl visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi vystyti savo bendravimo įgūdţius bei vertybes.
Svarbu paminėti, kad ne tik visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai uţsiima sveikatos ţinių populiarinimu, bet pagal kompetenciją Sveikatos apsaugos ministerija, vyriausybės kitos įstaigos, apskričių viršininkai, savivaldos vykdomosios institucijos. Finansuojama yra iš valstybės ar savivaldybių biudţetų lėšų ir komunikuojama per Lietuvos
nacionalinį radiją ir televiziją bei kitas visuomenės informavimo priemones (Sveikatos sistemos įstatymas, 1994). Todėl galima teigti, kad sveikatos ţinios yra populiarinamos ne tik įstaigų pagalba, bet uţ ją atsakingas ir politinis sektorius. Taip pasidalinama atsakomybėmis, kad informacija pasklistų kuo plačiau.
Apibendrinant galima teigti, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai, įgyvendindami sveikatos politiką ir palaikydami partnerystės ryšius, turi sugebėti motyvuoti bendruomenės narius bei bendradarbiauti sprendţiant su jų sveikatos stiprinimu susijusius klausimus, bendradarbiauti su kitais visuomenės sveikatos prieţiūros specialistais, kitomis suinteresuotomis organizacijomis sveikatos politikos formavime. Visuomenės sveikatos biurai yra organizacijos, kurios organizuoja sveikatos stiprinimo veiklas. Minint visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų veiklas Lietuvoje, jų organizavimą ir vykdomą visuomenės sveikatos prieţiūrą galima pastebėti, kad įstatymuose ir norminiuose aktuose šie dalykai yra aprašyti, tačiau trūksta įstatymo, kuris vertintų ne tik kokius darbus darbuotojas turi padaryti, bet ir kaip turi juos padaryti. Tai reikštų, kad svarbi ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Visų normų laikymąsi sustiprintų turimas visuomenės sveikatos etikos kodeksas, tačiau Lietuva šio kodekso neturi, o kitose šalyse, pavyzdţiui Amerikoje yra visuomenės sveikatos etikos kodeksas, kuris veikia efektyviai (James et al., 2002). Todėl svarbu sukurti visuomenės sveikatos etikos kodeksą, nes visuomenės sveikatos organizavimas ir vykdymas būtų kokybiškesnis. Etikos kodekse pabrėţiami etiniai aspektai todėl tikėtina, kad bendruomenė būtų labiau patenkinta.
1.2. Bendradarbiavimo samprata
Bendradarbiavimo svarba ne tik visuomenės sveikatoje, bet ir įvairiuose sektoriuose neginčijama. Bendradarbiavimą galima pastebėti esant įvairiais lygmenimis: tarp valstybių tiek politiniais, tiek ekonominiais klausimais bendradarbiaujama. Šalies viduje politiniame lygmenyje įvairios valstybės valdymo institucijos bendradarbiauja siekdamos gerinti šalies situaciją. Bendradarbiaujama tarp organizacijų, galiausiai asmeniniame lygmenyje ţmogus su ţmogumi. Kalbant apie visuomenės sveikatą ir bendradarbiavimą, visuomenės sveikatos biurai ir juose dirbantys specialistai, kaip ir minėjau ankstesniame skyrelyje, turi daug atsakomybių, tarp jų ir bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis bei bendruomene. Svarbu pastebėti, kad skirtingose srityse bendradarbiavimas apibrėţiamas skirtingai nuo specifinės srities, todėl savo tyrime norėdama labiau suprasti bendradarbiavimo sąvoką,
pasirinkau Proscevičienės (2010) išskirtas bendradarbiavimo sampratas, kurios apima tarpusavio bendravimą bei sąveiką. Sampratos atsispindi lentelėje (ţr. 1 lentelė):
1 lentelė. Bendradarbiavimo sampratos.
Samprata Autorius
Nuolatiniams tarpusavio ryšiams nurodyti proceso ir santykių poţiūriu vartojama
bendradarbiavimo sąvoka
Raišienė, 2008.
Bendradarbiavimą galima suvokti kaip ypatingą veiklos rūšį, kai ši veikla atliekama
dalyvaujant keliems vykdytojams, valdymo subjektams, institucijoms, sistemoms ar net
valstybėms
Puškorius, 2007.
Tai abipusiškai naudingi dviejų ar daugiau
organizacijų santykiai siekiant bendrų tikslų Mattessich ir Monsey, 1992 cituojami Hara ir Solomon, 2003.
Bendradarbiavimas – tai procesas, kai keli asmenys naudodamiesi savo patirtimi sąveikauja kurdami bendrą supratimą, kurio anksčiau veikdami atskirai negalėjo pasiekti
Schrage, 1995 cituojama Hara ir Solomon, 2003.
Bendradarbiavimo sampratos, pateiktos 1-oje lentelėje, jį apibrėţia kaip kolektyvinį veiksmą, kuriam būdingas ryšių tarp sąveikaujančių subjektų abipusiškumas ir naudingumas, atsirandantis dėl tarp subjektų vykstančios sinergijos. Taip pat bendradarbiaujant svarbios patirtys, nes jomis remiantis galima sąveikauti kuriant bendrą supratimą. Bendradarbiaujančiuose santykiuose pabrėţiamas atsakomybių pasidalijimas, nes vienas asmuo negali bendradarbiauti. Daţnai bendradarbiaujama todėl, kad daugiau nei vienas ţmogus turi daugiau galios, o vienas to negalėtų padaryti. Hara, Solomon (2003) rašo, kad bendradarbiavimas turi kelis lygmenis. Bendradarbiavimas yra sudėtingas procesas, galintis vykti tarp subjektų tam tikru lygmeniu veikiamas įvairių veiksnių. Svarbiausi veiksniai yra valdymo ir darbo stilius, susiformavę nuo ţmogaus poţiūrio. Taip pat svarbi patirtis, išorinės ir vidinės paskatos kodėl norima bendradarbiauti. Bendradarbiavimas susijęs su komunikavimu, kokios priemonės taikomos; organizacijos kultūra ir struktūra taip pat lemia bendradarbiavimo pasireiškimo lygį. Plačiau bei aiškiau apie bendradarbiavimo lygmenis ir jį veikiančius veiksnius pateikta 2 lentelėje (ţr. 2 lentelė).
2 lentelė. Bendradarbiavimo lygmenys ir veiksniai. Bendradarbiavimo
lygmuo
Veiksniai
Suderinamumas Sąryšiai Paskatos Sociotechninė infrastruktūra Papildomasis Integruojamasis Darbo stilius Valdymo stilius Poţiūris Darbo interesai Patirtis Išorinės Vidinės Įsisąmoninimas Komunikacijos priemonės Organizacinė kultūra ir struktūra Neribotas bendradarbiavimas
Kairienė (2010, cit. iš Petrauskienė, 2011) paţymi, kad bendradarbiavimas ir jo praktikavimas gali būti įgyvendinamas įvairiai, priklausomai nuo komandos socialinės aplinkos, bendradarbiavimo kultūros. Tam turi įtakos dalyvių turimos ţinios ir veiksmai bei patirtys, veiklos organizavimo tvarka. Sapeţinskienė, Kavaliauskienė ir kiti (2006, cit. iš Petrauskienė, 2011) reabilitacijos komandos specialistų bendradarbiavimą sieja su bendravimu, taikant diskusijas ir dialogą, todėl galima pastebėti, kad bendradarbiavimas apima įvairius aspektus. Lietuvių mokslininkai linkę neigiamai vertinti specialistus, situaciją organizacijose bei jų kultūrą. Atliktų tyrimų rezultatų duomenimis Lietuvos specialistai savo profesijos srityje linkę dirbti atsiriboję, kitaip tariant izoliuoti nuo aplinkos. Tokią situaciją lemia komandos pokyčių valdymo stoka. Darbuotojams sunku atskleisti savo darbo patirtį, neturi pakankamai gebėjimų bendrai spręsti problemas. Taip pat tyrime minima, kad paslaugų sektoriuje darbuotojų pasiskirstymas hierarchiniais vaidmenimis yra įvardinamos kaip bendradarbiavimo kliūtys. Pasiskirstymas tarp darbuotojų pagal aukštesnį statusą lemia sumaţėjimą gerų idėjų įstaigoje, nes ţemesnio lygio darbuotojas ir jo idėjos gali būti neišklausytos, nors ir būtų vertingos. Tokiose organizacijose didėja tikimybė dirbti pavieniui arba izoliuotai, paklūstant aukštesnių grandţių sprendimams. Demokratinio stiliaus organizacijose intensyviau bendradarbiaujama įvairiais lygiais, sprendimai priimami ne tik vadovų, tačiau įvairiose darbo grupėse, susirinkimuose (Ruškus, Maţeikis, 2007; Čegytė, Ališauskienė, 2009, Švedaitė, 2005 cit. iš Petrauskienė, 2011).
Apie bendradarbiavimą ir bendruomenės įtraukimą minima ir uţsienio šaltiniuose. Autoriai Flynn, Strehl (1996) paţymi, kad Olandijoje, Vokietijoje kaip viena valdţios
iniciatyva yra „iš apačios į viršų“, kurią kitaip galima vadinti viešąja vadyba kai visuomenė įsitraukia į problemų sprendimą bei išsako kokios problemos yra, o valdţia padeda jas išspręsti. Norvegijoje taip pat yra į ką atkreipti dėmesį. Kaip geroji patirtis kaip spręsti visuomenės problemas galima rasti Norvegijos socialinės apsaugos ir sveikatos ministerijos sukurtą modelį kai valdininkų funkcijos yra suskirstytos į tris lygius. Pirmame lygyje sprendţiamos tik strateginio planavimo uţduotys. Antrame lygyje yra daug darbuotojų, kurie sprendţia tipinius ir tipinių grupių klausimus (pvz., neįgaliųjų), o trečiajame lygyje yra kelios dešimtys darbuotojų, kurie sprendţia individualių atvejų problemas (Guogis, Gudelis, 2003). Bendruomenės dalyvavimas, judėjimas ir bei šios institucijos stiprinimas sudaro galimybes atsirasti naujoms perspektyvoms, naujoms galimybėms. Toks modelis kai piliečiai raginami dalyvauti (bei dalyvauja) priimant sprendimus pakankamai išplitęs Skandinavijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Austrijoje ir ne tik. Pasitelkus bendruomenę, sprendţiamos ne tik kultūrinės, bet ir socialinės, švietėjiškos ir ekonominės problemos. Lietuva taip pat yra viena iš šalių, kurioje tai vyksta, jaučiamas poreikis spręsti įvairias problemas pasitelkiant bendruomeninius judėjimus. Steigiamos miesto, kaimo bendruomenės, jų centrai (Jankauskienė, Ališauskas, 2008).
Visuomenės sveikatoje bendradarbiavimas siejamas su pirminės sveikatos prieţiūros įstaigų bei visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigų bendradarbiavimu siekiant geresnės visuomenės sveikatos, nes daţniausiai visuomenė lankosi tik susirgus. Baltkojytė (2013) savo tyrime pristato, kad kol kas nėra sukurta efektyviausių ir geriausių būdų, kaip pirminei sveikatos prieţiūros sistemai ir visuomenės sveikatos sistemai bendradarbiauti, tačiau uţsienyje kaip geroji patirtis yra taikomas šeimos sveikatos komandos modelis Ontario mieste yra vertas dėmesio, nes jį taikant įgyvendinama tarpsektoriniu principu sudarytų komandų praktika, įskaitant visuomenės sveikatos prieţiūros specialistus ir pirminės sveikatos prieţiūros specialistus. Šeimos sveikatos komandos Ontario mieste yra sveikatos prieţiūros organizacijos, kurios susideda iš specialistų komandos siekiant gerinti gyventojų sveikatą. Šios komandos apima šeimos gydytojus, slaugytojus, socialinius darbuotojus, dietologus ir kitus specialistus, kurie dirba kartu komandoje ar bendradarbiauja dalinantis turima patirtimi ir įgūdţiais. Kiekviena komanda steigiama, atsiţvelgiant į vietos sveikatos prieţiūros ir bendruomenės poreikius. Šiame metode organizacijos ir specialistai kiekvieną šeimą perţvelgia iš savo prizmės, t.y pasiskirstę aiškiomis atsakomybėmis ir vaidmenimis, kad nesidubliuotų, atsiţvelgdami, kad būtų ne tik suteikiama informacija, bet vyktų nuoseklus darbas (Family Health Teams: Advancing Primary Health Care, 2006).
Kalbant apie bendradarbiavimą pirminės sveikatos prieţiūros sektoriuje Ţėbienės ir kt. (2004) autorių teigimu, tiriant lūkesčių priklausomybę nuo socialinių bei demografinių paciento charakteristikų, nustatyta, kad skirtingose pacientų grupėse skiriasi ir lūkesčiai, susiję su psichologine parama. Pastebėta, kad su amţiumi psichologinės paramos poreikis didėja. Paciento psichologinės paramos poreikiui turi įtakos jo amţius, savo sveikatos būklės vertinimas, šeimos padėtis, apsilankymų pas gydytoją skaičius per metus ir ligos eiga. Tyrime daroma prielaida, kad gydytojas, turėdamas ilgalaikio bendradarbiavimo su pacientu patirties ir suteikdamas emocinę paramą, gali turėti įtakos pacientų lūkesčiams, susijusiems su biomedicininiais konsultacijos aspektais (tyrimais, specialistų konsultacijomis). Tai reiškia, kad kuo specialistas daugiau bendradarbiaus su pacientu, tuo paciento pasitenkinimas bus didesnis ir padidės tikimybė, kad jo lūkesčiai pasiteisins. Tyrime buvo svarbiausia emocinė parama, todėl galima daryti prielaidą, kad specialistui bendraujant su pacientu vien emocinė parama jam daug reikštų, nes jaustų, kad ţmogus ne vienas stiprina savo sveikatą, bet yra palaikomas specialisto.
Visuomenės sveikatos stiprinimą lemia veiklos, nukreiptos įvairiomis kryptimis ir lygmenimis, t.y dėmesys kreipiamas į sveikatos politikos formavimą, į aplinką, supančią ţmones, į organizacijas, kurios dirba sveikatos stiprinimo srityse bei į kiekvieną asmenį. Paciento asmeninių įgūdţių tobulinimas, fizinės ir socialinės aplinkos kūrimas, siekiant stiprinti ţmonių sveikatą (plėtoti infrastruktūrą – pvz., dviračių takai), sveikos gyvensenos skatinimas (pvz., sveikos mitybos, fizinio aktyvumo skatinimas) bei tarpsektorinis bendradarbiavimas sprendţiant gyventojų sveikatos problemas yra būdai kaip galima bendradarbiauti siekiant stiprinti visuomenės sveikatą bei uţkirsti kelią visuomenei pereiti į rizikos grupę (Baltkojytė, 2013).
Gerinant visuomenės sveikatą, naudos ir įtakos turės pirminės sveikatos prieţiūros įstaigos, asmenys, specialistai, dirbantys sveikatos prieţiūros sektoriuje. Tikėtina, kad skiriant daugiau dėmesio visuomenės sveikatai, sumaţės apsilankymų poliklinikose, sunkesnių ligų pasireiškimas, nes sveikatos stiprinimas gali būti kaip profilaktinė priemonė uţkirsti kelią ligai arba ją surasti kuo anksčiau. Kadangi visuomenės sveikata susijusi su kiekvieno ţmogaus sveikata, todėl svarbu paţvelgti kokią naudą turės ne tik ţmonės, bet ir sveikatos prieţiūros sistema, joje dirbantys specialistai, asmenys bei populiacija. Apie naudą asmenims, sveikatos prieţiūros sistemai rašo daug autorių, tarp jų Valaitis. Iš lentelės duomenų galima pastebėti, kad nauda yra visoms pusėms, kadangi pagerėtų visos visuomenės sveikata, būtų labiau valdomi rizikos veiksniai. Taip pat sustiprėtų partnerystė su visuomene bei jos
pasitenkinimas sveikatos prieţiūros paslaugomis ir padidėtų ţinios apie visuomenės sveikatą. Plačiau apie bendradarbiavimo naudą Valaitis et al. (2012) pateikė lentelėje (ţr. 3 lentelė): 3 lentelė. Bendradarbiavimo nauda.
Nauda asmeniui ir populiacijai
•Pagerėję profilaktiniai patikrinimai ir imunizacija; •Lėtinių ligų ir jų išeičių pagerėjimas;
•Sumaţėjusi hospitalizacija; •Padidėjusi infekcinių ligų kontrolė;
•Pagerėjęs rizikos veiksnių valdymas;
•Pagerėjusi populiacijos bendra sveikata ir kt.
Nauda sveikatos prieţiūros specialistams
•Stipresnė partnerystė su bendruomene;
•Stipresni komandinio darbo ryšiai;
•Pagerėjęs vienas kito vaidmenų supratimas; •Geresnės visuomenės sveikatos ţinios;
•Didesnis sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų pasitenkinimas ir kt.
Nauda sveikatos prieţiūros sistemai
•Pagerėjęs sveikatos prieţiūros prieinamumas; •Pagerėjusi sveikatos prieţiūros paslaugų kokybė; •Pagerėjęs sveikatos prieţiūros efektyvumas; •Didesnis dėmesys prevencijai ir švietimui; •Padidėjęs pacientų ir bendruomenės pasitenkinimas;
•Naujų sveikatos stiprinimo programų kūrimas ir vykdymas ir kt.
Vienas iš bendradarbiavimo sinonimų yra partnerystė, kuri suprantama kaip bendradarbiavimas. Apie partnerystę Būda (2007) savo tyrime rašo, kad mokslinėje literatūroje išskiriama keletas partnerystės principų. Tai partnerystės poreikio pripaţinimas, svarbu, kad partnerystė būtų aiški bei reali. Kuriant partnerystės santykius svarbūs įsipareigojimai, aiškūs ir tvirti susitarimai dėl partnerystės. Partnerystėje svarbios vertybės tokios kaip pasitikėjimas ir jo skatinimas, ţmogaus palaikymas. Minint organizaciją svarbus išlieka mokymasis, svarbu sugrįţti ir perţiūrėti veiksmus, stebėti kas vyksta. Vertybės itin svarbios kuriant bendradarbiavimu grįstus santykius. Viena iš svarbiausių vertybių kuriant bendradarbiaujančius santykius tai pasitikėjimas. Pasitikėjimas – labai svarbus aspektas sveikatos prieţiūros paslaugų tiekėjų ir paslaugomis besinaudojančiųjų santykiuose. Nuo pasitikėjimo priklauso koks bus sveikatos prieţiūros paslaugų vertinimas. Tam įtakos turi paciento nuomonė apie paslaugų kokybę, pasitikėjimas teikiančiais paslaugas darbuotojais, informuoto sutikimo principo laikymasis. Jei visuomenė bei pavieniai ţmonės ar šeimos bus patenkinti ir pasitikės sveikatos sistema, tai bus vertinama kaip efektyvi sveikatos prieţiūros sistema. Keletas aspektų nuo kurių priklauso ar santykiai tarp darbuotojų organizacijoje bus teigiami tai vadovavimas, bendravimas ir darbuotojų motyvacija (Baršauskienė, Janulevičiūtė, 1999). Remiantis moksliniais duomenimis galima teigti, kad partnerystę galima pasiekti keliais būdais: 1) procesais. Jie parodo, kaip gerai kolegos gali dirbti kartu siekdami bendrų
tikslų ir ilgalaikės partnerystės išsaugojimo; 2) rezultatais. Jei bus pasiekti tam tikri uţsibrėţti tikslai, įskaitant paslaugų teikimo pokyčius ir iš to sekantį poveikį paslaugų vartotojų sveikatai ar gerovei (Dowling, Powell, Glendinning, 2004).
Keletas autorių mini bendradarbiavimą tarp organizacijų, kurį vadina tarpsektoriniu bei interdisciplininiu bendradarbiavimu. Toks bendradarbiavimas, mano manymu, yra efektyvus - kuo didesnis tinklas, kuo daugiau disciplinų, tuo didesnė nauda. Tarpsektorinis bendradarbiavimas apima šias sritis: kooperaciją, bendravimą, koordinavimą ir partnerystę (Bronstein, 2003 cit. iš Petrauskienė, 2011). Psichologijos ţodynas (1993) kooperacinę sąveiką apibūdina kaip ţmonių tarpasmeninių santykių rūšis, kuriai būdingas bendravimo stiprinimas, tarpusavio pagalba, siekiant bendrų tikslų. Bronstein (2003, cit. iš Petrauskienė, 2011) remdamasi multidisciplinine bendradarbiavimo teorija, paslaugų integracijos, vaidmenų, ekologijos sistemų teorijomis, nustatė penkis interdisciplininio bendradarbiavimo komponentus, turinčius įtakos praktikai: (1) tarpusavio priklausomybė; (2) naujos, profesionalų sukurtos, veiklos; (3) lankstumas; (4) kolektyvinė tikslų nuosavybė; (5) bendradarbiavimo proceso refleksija.
Javtoko (2009) teigimu, anksčiau bendruomenės buvo tik pasyvus sveikatos prieţiūros paslaugų vartotojai. Dabar paslaugos turi būti planuojamos ne tik ţmonėms, bet ir kartu su ţmonėmis, todėl bendradarbiavimas turi būti nukreiptas į bendruomenę, o ne tik į organizacijas. Su sveikatos stiprinimo klausimais susijusius aspektus turi spręsti ne tik sveikatos prieţiūros įstaigos, bet ir pati visuomenė. Jos atsakomybė inicijuoti „gerą kaimynystę“ siekiant stiprinti sveikatą. Sveikatos paslaugos turi buti orientuotos į pacientą, bet ţiūrint ne tik kaip į šiuo metu nesergantį ţmogų, bet į asmenį, kuris gali pats spręsti ir padėti sau. Svarbu didinti sveikatos įstaigų atsiskaitomybę paslaugų gavėjams (galima steigti pacientų forumus, organizuoti įvairius tyrimus, siekiant išsiaiškinti nusiskundimus bei kurti pacientų tarybas jų interesams ginti). Šis autorius įvardija tokius įtraukimo būdus visuomenės sveikatai stiprinti:
1. Individualūs sprendimai dėl gydymo (pacientų mokymas, sveikatos sutrikimų kontrolės programos);
2. Vartotojo poţiūris į teikiamas paslaugas;
3. Sveikatos poreikių įvertinimas bendruomenės prioritetams ir poţiūriams į problemą nustatyti;
4. Konsultacijos su visuomene dėl teikiamų paslaugų ir jų plėtojimo; 5. Piliečių įtraukimas į viešas diskusijas;
7. Bendruomenės plėtotės ir geros kaimynystės atgimimas.
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimo sąvokų yra įvairių, tačiau bendradarbiavime neapsieinama be bendravimo, grįsto vertybėmis, turint tikslą, susitarimą ir aiškius vaidmenis. Visuomenės sveikatos prieţiūros bei pirminės sveikatos prieţiūros sektoriams yra svarbu bendradarbiauti ir kurti bendradarbiavimo modelį, nes nauda būtų ne tik joms, bet visai visuomenei. Bendradarbiavimas svarbus ne tik tarp organizacijų, bet tarp asmenų, t.y aktualus bendradarbiavimas tarp klientų ir darbuotojų. Bendradarbiavimo kliūtys yra organizacijų struktūra pagal hierarchiją bei kultūra, kuri nepraktikuoja demokratinio stiliaus darbe. Bendruomenė turi būti įtraukiama į bendradarbiavimo procesą. Tai reikštų pagerėjusią visuomenės sveikatos būklę, padidėjusį pasitenkinimą ir pasitikėjimą sveikatos sistema.
1.2.1. Įgalinimo svarba kuriant bendradarbiaujančius santykius
Literatūroje ţodis „įgalinimas“ apibūdinamas išvertus iš anglų kalbos ţodyno „empower“ kas reiškia „įgalinti“, „įgalioti“, tačiau sunkiai randamas ţodynuose (Svecevičius, 1998). Įgalinimas yra konstruktas, kuris naudojamas daugelyje disciplinų: bendruomenės kūrime, psichologijoje, švietime, ekonomikoje. Rappoport (1984) paţymėjo, kad yra lengva apibrėţti įgalinimą, tačiau sunku apibrėţti veiksmus, nes įgalinimas įgauna įvairių formų, kontekstų, todėl apibrėţimas šios sąvokos yra diskutuojamas. Tai parodo įgalinimo apibrėţimo sudėtingumą kai yra įvairių reikšmių. Zimmerman (1984) nurodė, kad teigdamas vieną įgalinimo apibrėţimą gali padaryti jį stereotipiniu ar receptiniu taip prieštaraujant pačiai įgalinimo sąvokai. Autoriai (Legkauskas, 2010; Ivanauskaitė, Liobikaitė, 2004) apie įgalinimą rašo, kad įgalinimas, kai asmuo padidina savo gyvenimo kontrolę, dalyvauja sprendimuose. Nors greitai tapo nuvalkiotas, įgalinimas rodo ketinimus ir procesus padėti individams, grupėms, šeimoms ir bendruomenėms atrasti ir naudoti išteklius ir priemones ir aplink juos (Saleebey, 1997).
Toliau nagrinėjant įgalinimo sąvoką tyrimuose Ivanovaitė (2008) teigia, kad įgalinimo termino nėra įstatymuose, vadovėliuose išskyrus kelius straipsnius ir verstines knygas. Įgalinimas suprantamas kai tarp darbuotojo ir kliento vyksta lygiaverčiai santykiai, kurie yra grįsti įgalinimo strategija. „Įgalinimo tikslas – sumaţinti kliento bejėgiškumą, skatinti imtis atsakomybės uţ savo gyvenimą neidealiomis sąlygomis.“ (Johnson, 2001, cit. iš Ivanauskaitė, 2008).
Pagrindinės sveikatos stiprinimo strategijos buvo suformuluotos 1986 m. Otavos chartijoje:
1. Atstovavimas (Advocacy) – kurti palankias sveikatai sąlygas, atstovauti bendruomenės interesus.
2. Įgalinimas (Enablement) – sudaryti galimybes visiems ţmonėms stiprinti savo sveikatą bei rūpintis ja.
3. Tarpininkavimas (Mediation) – padėti įvairioms organizacijoms, visuomenės grupėms organizuoti, koordinuoti jų veiklas taip, kad būtų atsiţvelgta į jų skirtumus, socialines, ekonomines ir kultūrines sąlygas.
Visuomenės dalyvavimas ir lygybė yra pagrindinė Pasaulio sveikatos organizacijos koncepcija. Bendruomenės veiklos ir pajėgumų stiprinimas – centrinis Otavos chartijos principas. Dţakartos sveikatos stiprinimo konferencijoje numatyta viena iš prioritetinių sričių suteikti bendruomenei ir individams galios, didinti jų pajėgumus (Javtokas, 2009). Paciento įgalinimas yra nauja koncepcija sveikatos prieţiūroje, kuri buvo išplėsta į pacientų saugos sritį. Paciento įgalinimas yra neatskiriama PSO higienos strategijoje. Kaip pavyzdys pagal naujas Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos dėl rankų higienos sveikatos prieţiūros plėtros srityje, autoriai atliko literatūros apţvalgą nustatyti įrodymais pagrįstas programas, kuriomis siekiama skatinti pacientų imtis aktyvaus vaidmens. Rankų higienos įgalinimo strategijos parodė, kad ji sėkminga gali būti suteikiant pacientui vieną arba visus šiuos komponentus: motyvaciją ir priminimo įrankius, modeliuojant vaidmenį bei mokymo priemones (McGuckin et al., 2011).
Asmens įgalinimo teorijos sėkmingų apraiškų galima rasti Vakarų šalyse. Ten plėtojama ir struktūruojama pagalba socialinės rizikos grupėms, kurios kitaip dar vadinamos socialinės atskirties grupei priklausantys asmenys (Norman, 2000). Ši teorija suteikia teorinius pagrindus pagalbai, nukreiptai į tuos, kurie atsidūrė labai sudėtingose gyvenimiškose situacijose, daţnai neberanda jėgų įveikti tas situacijas, tapti savarankiškiems, t.y socialiai paţeidţiamoms grupėms. Įgalinimo teorija taikoma siekiant padėti šeimoms, kurios augina neįgalų vaiką. Tokia praktika, kurios metu įgalinama šeima vadinama ugdymo praktika (Gardinier, 1996) taikoma ir ţmonėms, linkusiems į saviţudybę, bei tiems, kurie patiria lyties identifikacijos ir amţiaus krizes (Norman, 2000). Ţmogaus įgalinimas reiškia kai asmuo nebegali ar nepajėgia pakeisti, pagerinti savo padėtį. Tada jam reikalinga pagalba iš šono, nepamirštant ţmogaus orumo, laisvės pasirinkti. Galima tokiam ţmogui padėti konkrečiais veiksmais (tarpininkaujant) arba patarimais, poţiūrio formavimu. Taikant tokį metodą asmuo nepasidaro priklausomas, maţa tikimybė likti aukos vaidmenyje kai suteikiama atsakomybė
pačiam ţmogui, bet suteikiama parama. Ţmogus, jaučiantis palaikymą, pagalbą bei jaučiantis, kad jam suteikiama atsakomybė, didina savyje gebėjimą pradėti vis labiau kontroliuoti, valdyti savo psichinę ir socialinę tikrovę bei esamą situaciją. Svarbiausia įgalinimo strategijoje yra tai, kad siekiama ne asmens priklausomybės, bet savarankiškumo (akcentuojami gebėjimai valdyti savo situaciją, ugdyti savo kompetencijas ir pan.) pasitelkiant aplinkoje esančius išteklius (Staples, 1990).
Ţemaitienė ir kt. (2011) rašo, kad Lietuvos sveikatos programa yra numačiusi sumaţinti sveikatos prieţiūros skirtumus tarp įvairių visuomenės grupių, bet be pačios visuomenės indėlio ir atsakomybės prisiėmimo gali būti sunku tą padaryti. Šia programa remiantis galima teigti, kad svarbu ištirti vartotojo poţiūrį į paslaugą, į jo galimybes prisiimti atsakomybę stiprinti savo sveikatą. Smilga ir Janušonienė (2005) teigia, kad kiekvienas ţmogus turėtų suvokti, jog ne Sveikatos apsaugos ministerija, ne ligoninė arba tam tikras gydytojas pagerins jo sveikatą, o jis pats turi prisiimti asmeninę atsakomybę uţ ją.
2003 m. Nacionalinės Sveikatos Tarnybos (NST) metiniame pranešime taip pat minimas visuomenės vaidmuo sveikatos problemoms spręsti: akivaizdu, kad sveikatos problemoms įtaką daro bendros Lietuvos socialinės ekonominės problemos – aukštas nedarbo lygis šalyje, visuomenėje daţniausiai maţos gyventojų pajamos, maţa gyventojų perkamoji galia ir kt. Pranešime pabrėţiama, kad svarbi tampa pačios visuomenės nuomonė ir galia. Šiame pranešime primenama, kad ekonominės sąlygos turi įtakos sveikatai.
Lietuvoje atliktų tyrimų apie įgalinimą dar nėra daug, tačiau tokių darbų vis daugėja. Įgalinimas minimas analizuojant rizikos jaunimą, depresija sergančius ţmones, bendruomenines veiklas bei darbuotojų įgalinimą (Ivanovaitė, 2008; Leliūgienė ir kt., 2008; Dirgėlienė, 2010; Stanišauskienė, 2006). Galima pastebėti, kad įgalinimo strategija minima liečiant socialiai paţeidţiamas grupes, nes šios strategijos esmė leisti asmeniui prisiimti atsakomybę, o ne prisiimti pasyvaus vartotojo arba aukos vaidmenį. Savo tyrime (Eidukaitytė, 2012) tema “Įgalinimas socialiniame darbe: moterų iš socialinės rizikos šeimų patirtys” taip pat gilinausi į įgalinimą, kokios tyrimo dalyvių patirtys. Tyrimo metu atsiskleidė įdomus paslaugos gavėjo vaidmuo socialinio darbo sferoje: moterys labiau jaučia atsakomybę problemas spręsti pačios ypač kai turi tam tikrų ţinių arba ţino patikimą specialistą. Jų teigimu, lygiavertis santykis labai priklauso nuo specialistų.
Įgalinimas gali būti nukreiptas ne tik į klientus, bet ir į darbuotojus. Darbuotojai taip pat turi būti įgalinti spręsti tam tikras problemas, atlikti jiems pavestas uţduotis ne tik „dėl pliusiuko“. Kazlauskaitė (2007) savo tyrime į įgalinimą ţvelgė iš darbuotojų pozicijos ir išskyrė du pagrindinius įgalinimo konstruktus: organizacinį ir psichologinį įgalinimą.
Organizacinis įgalinimas kai darbuotojas priima su pareigybių funkcijomis susijusius sprendimus, prisiima atsakomybę uţ priimtus sprendimus, ugdo ţinias ir įgūdţius. Psichologinis įgalinimas kai darbuotojai motyvuoti atlikti uţduotį, suvokia prasmę ir daromą įtaką klientui. Todėl galima sakyti, kad įgalinimas svarbus tiek darbuotojui įgalinti save, tiek įgalinti klientą. Tada pagalbos procesas vyktų sėkmingai kai darbuotojas tuo suinteresuotas įgalinti klientą, nuo ko priklauso ilgalaikis rezultatas.
Sveikatos prieţiūroje įgalinimas taip pat vis labiau matomas per visuomenės aktyvinimą, informacijos suteikimą. Vienas iš strateginių šiuolaikinės sveikatos prieţiūros tikslų – didinti asmenų, organizacijų bei visos visuomenės dalyvavimą diegiant įvairias sveikatos gerinimo programas. Visuomenės skatinimas prisiimti atsakomybę uţ savo sveikatą bei gebėti ją ugdyti taip pat yra viena iš akcentuojamų sveikatos stiprinimo strategijų tikslų. Tam išsiaiškinti buvo atliktas tyrimas įvertinti kokie santykiai tarp pacientų ir gydytojų. Bendraujant su gydytoju, 47,4 proc. gyventojų pirmenybę teikia paciento informuotumo modeliui, kuris pirminėje sveikatos prieţiūroje taikomas 58,8 proc. atvejų. 37,3 proc. palankiai įvertino abipusio dalyvavimo modelį, kuris taikomas 16,6 proc. atvejų, todėl galima sakyti, kad gyventojų tarpe dar vis gajus pasyvaus vaidmens prisiėmimas (Grabauskas V ir kt., 2004). Tyrimo duomenimis remiantis buvo įvardinta, kad augant ligų prevencijos, sveikatos švietimo ir ugdymo svarbai, pacientų sąmoningumo ugdymas ir jų kompetencijos didinimas tampa sveikatos profesionalų pareiga ir medicinine norma, o pacientui yra priskiriamas aktyvaus, atsakingo ir medicininiams sprendimams įtakos turinčio partnerio vaidmuo (Razgauskas,1999; Peičius, Gefenas, 2004).
Literatūroje galima rasti tyrimų ir straipsnių ne tik apie asmens, darbuotojų įgalinimą, tačiau apie bendruomenės įgalinimą. Rappoport (1987) jį apibrėţia kaip procesą, kuriame individas įgyja jausmą, jog kontroliuoja arba pradeda kontroliuoti įvykius, kurie jam yra svarbūs. Ţmogus, atsidūręs kritinėje situacijoje, „ima likimą į savo rankas" ir pradeda aiškintis iškilusių socialinių problemų prieţastis. Ţmogus pasijunta galįs kontroliuoti savo gyvenimą. Jei tokie individai geba priimti sprendimus ir valdyti įvykius, jų asmeninis gyvenimas keičiasi, o kartu jie turi įtakos ir visos socialinės sistemos pokyčiams, įgauna ne tik individualų, bet ir visuomeninį atspalvį. Kitaip sakant nuo individualaus lygio pereinama į tarpasmeninį lygį – „uţsukamas“ įgalinimas bendruomenėje taip sukuriant sąlygas nusimesti pasyvaus vartotojo vaidmenį, o prisiimti atsakomybę uţ savo sveikatą. Įgalinimą labai taikliai iliustruoja Heber-Suffrin. Jis primena, kad ţmogus turi kokių nors ţinių, kurias galėtų perduoti kitiems, todėl bendruomenės ugdymas turi būti taip organizuotas, kad kiekvienas jos
