LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
Laura Kymantaitė
Pakartotinio koprologinio tyrimo įtaka šunų užsikrėtimo, virškinamojo
trakto helmintais, nustatymui bei dehelmintizacijos rezultatų vertinimui
The importance of repeated coprological examination for detection of
gastrointestinal helminth infection in dogs and evaluation of anthelmintic
treatment results
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: prof. dr. Mindaugas Šarkūnas
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Pakartotinio koprologinio tyrimo įtaka šunų užsikrėtimo, virškinamojo trakto helmintais, nustatymui bei dehelmintizacijos rezultatų vertinimui“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Laura Kymantaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Rasa Petrulevičienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
Prof. dr. Mindaugas Šarkūnas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus)
3
TURINYS
ĮVADAS ... 8
LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1. Šunų virškinimo trakte parazituojantys nematodai ... 11
1.1. Toxocara canis ... 11 1.2. Toxascaris leonina ... 13 1.3. Capillaria putorii ... 14 1.4. Ancylostoma caninum ... 15 1.5. Uncinaria stenocephala ... 16 1.6. Trichuris vulpis ... 17
2. Šunų virškinimo trakte parazituojantys cestodai ... 17
2.1. Taenia spp. ... 17
2.2. Echinococcus granulosus ... 19
2.3. Echinococcus multilocularis ... 20
2.4. Mesocestoides spp. ... 20
2.5. Dipylidium caninum ... 21
3. Kombinuotojo antihelmintiko Profender (emodepsidas ir prazikvantelis) farmakologinės savybės ... 22 3.1. Emodepsidas... 22 3.1.1. Farmakokinetika ... 23 3.1.2. Veikimo mechanizmas ... 23 3.2. Prazikvantelis ... 24 3.2.1. Farmakokinetika ... 24 3.2.2. Veikimo mechanizmas ... 24
3.3. Kombinuotų medžiagų farmakokinetika ... 24
4. Koprofagija ... 25
5. Helmintų kiaušinėlių tranzitas pro virškinimo traktą ... 26
6. Koprofagijos įtaka dehelmintizacijos rezultatams ... 28
TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 29
1. Tyrimo schema ... 29
2. Tyrimo vieta, tiriamieji gyvūnai ir mėginių rinkimas ... 29
3. Parazitologiniai tyrimai ... 31
4. Statistinė analizė ... 32
TYRIMO REZULTATAI... 33
1. Kaimo šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais ... 33
2. Pakartotinio tyrimo rezultatai ... 34
3. Užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais ir dehelmintizacijos rezultatai ... 36
4 IŠVADOS ... 41 REKOMENDACIJOS ... 42 LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 43
5
SANTRAUKA
PAKARTOTINIO KOPROLOGINIO TYRIMO ĮTAKA ŠUNŲ UŽSIKRĖTIMO, VIRŠKINAMOJO TRAKTO HELMINTAIS, NUSTATYMUI BEI DEHELMINTIZACIJOS
REZULTATŲ VERTINIMUI Laura Kymantaitė Magistro baigiamasis darbas
Šio darbo tikslas buvo įvertinti pakartotinio koprologinio tyrimo įtaką šunų užsikrėtimo, virškinamojo trakto helmintais, nustatymui ir dehelmintizacijos rezultatų vertinimui. Laikotarpyje nuo 2019 spalio mėn. iki 2020 liepos mėn. flotacijos metodu buvo ištirti 108 šunų išmatų mėginiai. Pakartotinis koprologinis tyrimas buvo atliekamas po 24 val., siekiant nustatyti klaidingai teigiamus atvejus dėl galimos koprofagijos. Šunys, kurių pirmojo ir pakartotinio koprologinio tyrimo rezultatai helmintų atžvilgiu buvo teigiami, buvo laikomi užsikrėtusiais ir įtraukti į tirimąsias grupes. Pirmosios grupės šunys (n = 6) buvo dehelmintizuojami Profender (emodepsidas, prazikvantelis) 4 kartus su mėnesio pertrauka siekiant įvertinti dehelmintizacijos efektyvumą. Antrosios grupės šunys (n=5) buvo kontroliniai. Nustatyta, kad 14,8 proc. šunų su išmatomis išskyrė virškinamojo trakto helmintų (Toxocara canis, Trichuris vulpis, Ancylostoma spp., Uncinaria spp., Capillaria spp., Taenia spp.) kiaušinėlių. Daugiausiai šunų (7,41 proc.) išskyrė Toxocara canis kiaušinėlių. Atlikus pakartotinį koprologinį tyrimą po 24 val. 3 iš 8 (37,5 proc.) tirtų šunų išmatose T. canis kiaušinėlių nerasta. Pirmojo koprologinio tyrimo metu 1,85 proc. šunų išmatose buvo rasta Trichuris spp. kiaušinėlių, tačiau pakartotinio tyrimo metu Trichuris spp. kiaušinėliai rasti tik 50 proc. iš teigiamų mėginių. Analogiški rezultatai gauti ir su Capillaria spp. kiaušinėlių išskyrimu. Šunų išmatose (9,3 proc.) buvo aptikta ir kitų helmintų kiaušinėlių (Ascaris suum, Heterakis spp., Trichostrongylus spp., Strongyloides spp., Amidostomum spp., Oesophagostomum/Hyostrongylus spp.), kurie neparazituoja šunų organizme. Atlikus pakartotinį tyrimą po 24 val., nei viename iš mėginių tokių kiaušinėlių nebebuvo aptikta. Nustatyta, kad praėjus 1 mėn. po dehelmintizacijos Profender, viso tyrimo metu gydomosios grupės šunų užsikrėtimas (0 proc.) buvo ženkliai mažesnis (p < 0,05) lyginant su kontrolinių šunų užsikrėtimu (100 proc.). Dehelmintizacijos efektyvumas nuo virškinamojo trakto nematodų ir cestodų praėjus mėnesiui po gydymo siekė 100 proc. (p < 0,05) visų keturių mėnesių laikotarpyje. Atrinkus helmintais užsikrėtusius šunis pagal dvigubo tyrimo teigiamą rezultatą, kiaušinėlių išskyrimas kontrolinėje grupėje išliko viso tyrimo metu, kas patvirtino egzistuojantį užsikrėtimą. Remiantis vienkartinio teigiamo tyrimo rezultatais atmesti šunys tyrimo metu su išmatomis kiaušinėlių daugiau neišskyrė. Pakartotinis koprologinis tyrimas leido išaiškinti klaidingai teigiamus užsikrėtimo atvejus.
Raktiniai žodžiai: koprologinis tyrimas, klaidingai teigiami rezultatai, šuo, virškinamojo trakto helmintai, dehelmintizacija, Profender.
6
SUMMARY
THE IMPORTANCE OF REPEATED COPROLOGICAL EXAMINATION FOR DETECTION OF GASTROINTESTINAL HELMINTH INFECTION IN DOGS AND EVALUATION OF
ANTHELMINTIC TREATMENT RESULTS Laura Kymantaitė
Master’s Thesis
The aim of this study was to examine the effects of repeated coprological examination on detection of canine gastrointestinal helminths and evaluation of dehelmintization results. During the period from October 2019 until July 2020, the feacal samples of 108 dogs were analyzed applying the flotation method. Repeated coprological examination was performed after 24 h to identify false positive samples due to possible coprophagy. Dogs that tested positive for canine helminths in the first and repeated coprological examinations were considered to have patent infection and were included in the studied groups. Dogs in the first group (n=6) were treated with Profender (emodepside, praziquantel) 4 times with a monthly break to evaluate the effectiveness of dehelmintization. The second group dogs (n = 5) were control tests. It was determined that 14.8% of dogs excreted gastrointestinal helminth (Toxocara canis, Trichuris vulpis, Ancylostoma spp., Uncinaria spp.,
Capillaria spp., Taenia spp.) eggs with their faeces. Toxocara canis eggs were the most commonly
(7.41%) excreted by dogs. 3 out of 8 (37.5%) dogs tested repeatedly after 24 h did not have any identification of T. canis eggs in their faeces. During the first coprological examination 1.85% of dogs had identification of Trichuris spp. eggs in their faeces. However, only 50% of these samples tested negative at the second examination. Analogous data were obtained with Capillaria spp. eggs excretion. Non-dog helminth eggs (Ascaris suum, Heterakis spp., Trichostrongylus spp.,
Strongyloides spp., Amidostomum spp., Oesophagostomum/Hyostrongylus spp.) were discovered in
the 9.3% of dog faeces. At the repeated coprological examination after 24h, no such eggs were detected in any of the samples. It was found that after 1 month of Profender treatment, infection rate (0%) in the treatment group throughout the study was significantly lower (p<0.05) compared to control group dogs (100%). The effectiveness of dehelmintization against gastrointestinal nematodes and cestodes was 100% one month after treatment (p < 0,05) over the four-month period. According to the positive results of the double study, egg excretion in the control group remained throughout the study, which confirmed the existence of infection. Based on the results of a single positive study, rejected dogs did not excrete eggs with faeces during the study. Repeated coprological examination unveil false-positive cases of the infection.
Keywords: coprological examination, false positive results, dog, gastrointestinal helminths, dehelmintization, Profender.
7
SANTRUMPOS
T. canis – Toxocara canis; L1 – pirmos stadijos lervos; L2 – antros stadijos lervos; L3 – trečios stadijos lervos; T. cati – Toxocara cati;
A. caninum – Ancylostoma caninum; U. stenocephala – Uncinaria stenocephala; T. vulpis – Trichuris vulpis;
T. hydatigena, T. ovis, T. pisiformis, T. multiceps, T. serialis – Taenia hydatigena, Taenia ovis, Taenia pisiformis, Taenia multiceps, Taenia serialis;
E. granulosus – Echinococcus granulosus; E. multolocularis – Echinococcus mulilocularis;
M. corti, M. lineatus, M. variablis – Mesocestoides corti, Mesocestoides lineatus, Mesocestoides variablis;
D. caninum – Dypilidium caninum; PI – pasikliautinis intervalas;
TPT – teigiamas patvirtinimo tyrimas; NPT – neigiamas patvirtinimo tyrimas.
8
ĮVADAS
Virškinamojo trakto helmintai yra vieni dažniausių šunų ir kačių platinamų patogenų. Kai kuriais iš jų gali užkrėsti ir žmones. Todėl šunų parazitozių kontrolė yra svarbi ne tik šunų sveikatai ir sumažina zoonozinio užsikrėtimo riziką (1).
Pagrindinis helmintų plitimą nulemiantis veiksnys yra aplinkos teršimas su šunų išmatomis išskiriamais kiaušinėliais (1). Kai kurių helmintų su išmatomis išskirti kiaušinėliai nėra invaziniai, jiems reikia ekspozicijos aplinkoje, kad jame galėtų išsivystyti invazinė lerva ir kiaušinėlis taptų užkrečiamu. Toxocara spp. kiaušinėliai turi embrionuotis aplinkoje 2 - 8 sav., o Trichuris spp. – 5 – 14 sav. ir atitinkamai esant aukštesnei nei 12 ir 20 °C temperatūrai (2). Praryjus neembrionuotus, sunkiai atskiriamus kitų šunų ar mėsėdžių kiaušinėlius, jie praeina virškinamąjį traktą nepaveikti, tai buvo nustatyta šunims praryjusiems išmatų su T. cati kiaušinėliais, todėl tai gali turėti įtakos koprologinio tyrimo rezultatams (3-5).
Koprofagija yra įprastas šunų elgesys. Šunys gali ėsti savo, kitų šunų ir (arba) kitų gyvūnų išmatas. Šunys, ėdantys savo išmatas, neprisidės prie infekcijų paplitimo lygio. Tačiau kitų šunų išmatų ėdimas gali daryti įtaką paplitimo lygiui, ypač jeigu tai susiję su šunų, kurie yra užsikrėtę helmintais, išmatomis. Šunims nebūdingų parazitų kiaušinėliai, kuriuos morfologiškai yra sunku atskirti nuo šunims būdingų parazitų kiaušinėlių, taip pat gali turėti įtakos koprologinių tyrimų rezultatams (3).
Nustatyta, kad 31,5 proc. (4) ir 7,3 proc. (5) šunų išmatose aptiktų Toxocara spp. kiaušinėlių buvo identifikuoti kaip Toxocara cati. Todėl koprofagija, susijusi su kačių išmatomis, gali būti vienu pagrindinių iššūkių atliekant koprologinę analizę ir nustatant virškinamojo trakto helmintų paplitimą šunų populiacijoje. Remiantis nustatytais kiaušinėlių dydžiais (6), laukinių triušių išmatos gali būti strongilidų tipo kiaušinėlių šaltinis, pastarieji atitinka šuninių šeimos Ancylostoma spp. kiaušinėlių dydį. Trichuris spp. kiaušinėliai šunų išmatose gali atsirasti praryjus pelių ar avių išmatas, Capillaria spp. - praryjus paukščių išmatas.
Toxocara spp., Trichuris spp., Capillaria spp. kiaušinėliai šunų išmatose gali būti aptinkami
ir atpažįstami morfologiškai nepakitę po pasyvaus praėjimo per virškinamąjį traktą. Dėl to koprologinio tyrimo rezultatai gali būti klaidingai teigiami. Kad išvengti tokio efekto, Olandijoje atlikto tyrimo metu (3), buvo išbandytas naujas būdas, galintis padėti išvengti klaidingai teigiamų rezultatų. Jei atliekant koprologinį išmatų tyrimą mėginiai buvo teigiami šunims būdingų helmintų kiaušinėlių atžvilgiu, šeimininkams buvo nurodyta, neleisti šunims bent tris dienas nieko ėsti nuo žemės (7). Nurodymuose buvo pabrėžta to svarba ir pateiktos rekomendacijos, kaip neleisti šunims
9 nieko ėsti nuo žemės (pvz., šunį laikyti ant labai trumpo pavadžio, uždaroje patalpoje). Po šių trijų dienų buvo surenkamas pakartotinis išmatų mėginys. Šis mėginys naudojamas siekiant patvirtinti infekcijai. Jei pakartotinio mėginio rezultatai buvo teigiami tų pačių helmintų kiaušinėlių atžvilgiu, tada šuo buvo laikomas užsikrėtusiu. Kitu atveju, pirmasis mėginys buvo laikomas pasyviai užkrėstas helmintų kiaušinėliais, o tyrimo rezultatas buvo laikomas neigiamu. Šio tyrimo metu nustatyta, kad 49 proc. visų mėginių, kuriuose buvo rasta Toxocara spp. kiaušinėlių pirmojo tyrimo metu, buvo neigiami (kiaušinėlių nebuvo aptikta) pakartotinio tyrimo metu (3).
Tačiau tokia praktika, kai gyvūnas turi būti laikomas ant trumpo pavadžio ar izoliuotas 3 dienas, kartais gali prieštarauti gyvūnų gerbūvio nuostatoms. Taip pat, toks šuns izoliavimas yra gana neparankus ir dėl to daugeliui šunų šeimininkų būtų nepriimtinas. Taigi atsiranda poreikis ieškoti naujų galimybių, kad pagerinti koprologinio tyrimo rezultatų vertinimą. Nustatyta, kad pašaras per mėsėdžių virškinimo traktą gali pereiti greičiau nei per 3 dienas (8). Todėl pakartotinis tyrimas galėtų būti atliekamas gerokai anksčiau, negu po 3 dienų. Be to, tikėtina, kad koprofaginis šunų elgesys ar atsitiktinis kiaušinėlių patekimas į jų virškinimo traktą nėra kasdieninis reiškinys. Todėl tikėtina, kad tyrimo metu, būtų galima išvengti šunų izoliavimo, ypač prie grandinės pririštiems ar voljeruose laikomiems šunims.
Priemonės, skirtos kontroliuoti užsikrėtimo pavojų žmonėms arba pertraukti helmintų vystymosi ciklą šunų populiacijoje, sutelktos į tinkamo šunų dehelmintizavimo parinkimą ir aplinkos užterštumo išmatomis sumažinimą. Europos mokslinė taryba gyvūnų augintinių parazitų klausimais (esccap.org) rekomenduoja reguliarią šunų helmintų kontrolę. Dehelmintizacijos dažnis priklauso nuo kiekvieno šuns laikymo sąlygų. Todėl rekomendacijos dehelmintizacijos dažnumui skiriasi nuo vieno karto per metus iki kas mėnesį atliekamos dehelmintizacijos (9).
Lietuvoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad dauguma kaimo šunų (82,4 proc.) niekada nebuvo gydyti antihelmintikais, o 42,1 proc. gydytų šunų dehelmintizacija buvo atliekama nereguliariai, dažnai tik kai jie buvo jauni šuniukai (10). Šiuo tyrimu nustatyta, kad T. canis kiaušinėlių aptikimas praėjus 1 mėnesiui po gydymo buvo ženkliai didesnis grandine pririštų šunų grupėje, lyginant su voljeruose laikomais šunimis. Toks skirtumas rodo, kad T. canis kiaušinėlių išskyrimas praėjus 1 mėnesiui po gydymo buvo susijęs su neembrionuotų kiaušinėlių pasyviu praėjimu per virškinamąjį traktą, ir nebuvo dėl nepakankamo gydymo efektyvumo. Helmintų kiaušinėliams patekus į virškinimo traktą dėl koprofagijos, šunų dehelmintizacija neužtikrins neigiamo koprologinio tyrimo rezultato dėl kiaušinėlių pasyvaus praėjimo per virškinamąjį traktą ir jų išskyrimo su išmatomis. Todėl tiriant dehelmintizacijos efektyvumą, būtina tinkamai atrinkti šunis prieš tyrimą ir tyrimo metu kruopščiai stebėti jų užsikrėtimą.
10 Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti pakartotinio koprologinio tyrimo įtaką šunų užsikrėtimo, virškinamojo trakto helmintais, nustatymui ir dehelmintizacijos rezultatų vertinimui.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti šunų virškinamojo trakto helmintų paplitimą pasirinktuose kaimuose.
2. Įvertinti pakartotinio koprologinio tyrimo po 24 val. svarbą užsikrėtimo rezultatų vertinimui. 3. Įvertinti šunų koprofagijos dažnumą pagal jų išmatose atsiradusius kitų gyvūnų helmintų kiaušinėlius.
4. Nustatyti dvigubu tyrimu paremtos, užsikrėtusių šunų atrankos svarbą kas mėnesį atliekamos dehelmintizacijos Profender (emodepsidas, prazikvantelis) rezultatų bei jos efektyvumo vertinimui.
11
LITERATŪROS APŽVALGA
1. Šunų virškinimo trakte parazituojantys nematodai
1.1. Toxocara canis
Toxocara canis yra parazitinis nematodas, priklausantis Ascaridida būriui ir Toxocaridae šeimai, paplitęs visame pasaulyje, parazituojantis plonojoje šunų žarnoje ir žmonėms sukeliantis migruojančių lervų sindromą (11). Suaugę helmintai yra baltos ar grietinėlės spalvos, stambūs, turintys kriaušės formos kaklelį. Patinėliai būna 4 - 10cm ilgio ir 2,0 – 2,5 mm pločio su šiek tiek nevienodomis, lenktomis spikulėmis, kurių ilgis 750 – 1300 µm. Ant patinėlių uodegos yra maža į pirštą panaši atauga. Patelės būna 5 – 18 cm ilgio ir 2,5 – 3,0 mm pločio. Toxocara canis kiaušinėliai yra tamsiai rudi ir sferiniai, storu apvalkalėliu, kurio dydis 85 – 90 × 75 µm. (1 pav.) (12).
1 pav. Toxocara canis kiaušinėlis šuns išmatų mėginyje (19)
T. canis gyvenimo ciklas (2 pav.) yra pats sudėtingiausias, turintis keturis galimus perdavimo būdus. Pirmas, užkrėstų šunų su išmatomis išskirti kiaušinėliai (700 kiaušinėlių/g išmatų per dieną) tampa invazinės L2 stadijos per 4 savaites esant optimalioms sąlygoms ir gali daugelį metų išgyventi aplinkoje. Jaunesniems nei 3 mėnesių amžiaus šunims praryjus L2 stadijos kiaušinėlius, jie išsirita ir prasiskverbia per plonąją žarną, o tada per kraują patenka į kepenis ir plaučius (12). L2 stadijos lerva neriasi ir tampa L3 stadijos, iš plaučių lervos juda bronchiolių ir bronchų gleivine, pakyla į trachėją iki nosiaryklės. Iš čia su seilėmis nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąjį žarnyną, kur tampa suaugusiomis kirmėlėmis, subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius (13). Vyresniems kaip 3 mėnesių šunims migracija kepenimis ir trachėja vyksta retai arba gali nevykti iki 6 mėnesių amžiaus. Vietoj to, vyksta L2 stadijos lervos somatinė migracija į daugelį šuns audinių, kur pasilieka ilgam laikui. Prenatalinė infekcija vyksta vaikingai kalytei, kai lervos mobilizuojasi likus maždaug 3 savaitėms iki šuniukų atvedimo. L2 stadijos lervos migruoja į vaisiaus plaučius, o prieš pat atvedimą
12 – neriasi į L3 stadiją. L3 lerva per trachėją keliauja į naujagimio plonąją žarną, kur vystosi iki suaugusio helminto. Žindantys jaunikliai taip pat gali būti užkrėsti piene esančiomis lervomis per pirmąsias 3 laktacijos savaites (11, 12). Tarpiniai šeimininkai (sliekai, graužikai, paukščiai, avys, kiaulės, beždžionės ir žmonės), kuriuose yra užsilaikiusių L2 stadijos lervų, taip pat gali būti šunų užsikrėtimo priežastimi. Inkubacinis laikotarpis yra 4 - 5 savaitės, kai tiesiogiai užsikrečiama prarijus tarpinį šeimininką su kiaušinėliais ar lervomis, arba 3 savaites esant prenatalinei infekcijai (12).
2 pav. Toxocara spp. vystymosi ciklas (13)
Žmonės yra atsitiktiniai šeimininkai, kurie užsikrečia nuriję infekcinių kiaušinėlių arba suvalgius nepakankamai išvirtą, užkrėstą tarpinių šeimininkų mėsą ar vidaus organus. Po nurijimo kiaušinėliai išsirita ir lervos prasiskverbia pro žarnyno sienelę ir kraujagyslėmis bei limfagyslėmis patenka į įvairius audinius (kepenų, širdies, plaučių, smegenų, raumenų, akių). Nors lervos šiose vietose nebesivysto, jos gali sukelti vietines reakcijas ir mechaninius pažeidimus, sukeliančius klinikinę toksokarozę (11, 13).
Per pastaruosius 25 metus Toxocara spp. paplitimo duomenys buvo paskelbti iš 26 Europos šalių. Vidutinis T. canis paplitimas šunų populiacijoje buvo 14,6 proc., o T. cati kačių populiacijoje - 24,5 proc. Jaunų, iki 6 mėnesių amžiaus šunų populiacijoje paplitimas - 41,2 proc., suaugusių namuose laikomų šunų - 11,1 proc., benamių šunų - 17,6 proc. Neseniai atlikti tyrimai septyniose
13 Europos šalyse parodė, kad paplitimas suaugusių šunų populiacijoje yra 3,4 proc. ir suaugusių kačių - 4,2 proc. Matoma, kad metams bėgant paplitimas nemažėja (14).
Įprastas Toxocara spp. užsikrėtimas nustatomas aptinkant būdingus kiaušinėlius išmatose. Dryden ir kt. (2005) rekomenduoja sedimentacijos ir flotacijos metodą, nes centrifuguojant išgaunama daugiau kiaušinėlių nei kitais metodais (15).
Neseniai atliktame tyrime (Fahrion ir kt., 2011) Toxocara spp. kiaušinėliai buvo išskirti ir išmatuoti, o rūšis nustatyta PGR. Iš šunų gautų izoliatų 24 (68,5 proc.) buvo nustatyti kaip T. canis ir stebėtinai 11 (31,5 proc.) kaip T. cati. Tokie rezultatai, manoma, gauti dėl koprofagijos (15, 4).
1.2.Toxascaris leonina
Toxascaris leonina (Ascarididae), morfologiškai labai panašus į Toxocara spp. helmintus, plačiai paplitęs parazitas, kurio šeimininkai yra šuninių ir katininių gyvūnų šeimų atstovai, įskaitant naminius šunis, kates ir raudonąsias lapes. Iki šiol tai buvo vienintelė rūšis, aprašyta Toxascaris gentyje (16). Suaugę kirminai yra nuo 8 iki 15 cm ilgio ir 2 - 3mm pločio balkšvai rausvos spalvos. Kiaušinėliai su išmatomis išsiskiriami praėjus maždaug apie 9 – 12 savaičių laikotarpiui nuo užsikrėtimo (17). Gyvenimo ciklas gali būti tiesioginis (nurijus invazinius kiaušinėlius) arba netiesioginis (nurijus užkrėstus tarpinius šeimininkus, tokius kaip graužikai, paukščiai ar moliuskai). L2 stadijos invazinės lervos, patekusios už šeimininko ribų, kiaušinėlių viduje išsivysto per 2 – 4 savaites, priklausomai nuo oro sąlygų. Šie kiaušinėliai gali būti užkrato šaltiniu keletą mėnesių dėl vėsių ir drėgnų orų, tačiau greitai žūsta dėl sausų ir karštų oro sąlygų (18). Ši apvaliųjų kirmėlių rūšis šunų ar kačių organizme nemigruoja sistemiškai, todėl negali būti perduodama vertikaliai. Dėl tos pačios priežasties Toxascaris spp. nesukelia zoonotinių infekcijų (19).
Šunims infekcija šiais parazitais diagnozuojama atliekant išmatų tyrimą ir aptinkant kiaušinėlius. Esant sunkiai infekcijai, šuniukų vėmaluose ar išmatose gali būti rasta suaugusių helmintų.
Yra daug antihelmintinių preparatų, veiksmingų nuo Toxascaris leonina ir kitų apvaliųjų kirmėlių. Juose yra įvairių cheminių klasių veikliųjų medžiagų, tokių kaip benzimidazolai (pvz., fenbendazolas, febantelis, flubendazolas, mebendazolas), tetrahidropirimidinai (pvz., pirantelis), makrocikliniai laktonai (pvz., milbemicino oksimas, moksidektinas, selamektinas), emodepsidas, levamizolis, piperazino dariniai ir kt. dažnai naudojami mišiniuose, kartais su specifiniais taenicidais (dažniausiai prazikvanteliu) kaspinuočiams kontroliuoti (20).
14 1.3.Capillaria putorii
Capillaria spp. priklauso parazitinių apvaliųjų kirminų Nematoda klasei ir Trichuroidae šeimai, užkrečianti šunis ir kates, taip pat gyvulius, naminius paukščius ir daugybę kitų laukinių žinduolių, paukščių ir žuvų (14). Capillaria spp. nematodai yra paplitę visame pasaulyje, tačiau jų paplitimas ir gausumas priklauso nuo helmintų rūšies, galutinio šeimininko ir regiono. Paprastai šunų ir kačių populiacijose Capillaria spp. helmintų dažnis yra gana mažas (iki 10 proc.), palyginti su kitais apvaliaisiais kirminais, kurie parazituoja naminių gyvūnų virškinamajame trakte (21).
Skrandyje ir plonojoje žarnoje parazituojantys Capillaria putorii nematodai yra ilgi, ploni ir balkšvos spalvos. Patinai yra 5-8 mm ilgio, turintys vieną ploną spikulę (310 - 338 µm). Patelės yra 8-15 mm ilgio, uodegos sritis yra kūgio formos ir baigiasi smailia, 18 - 20 µm ilgio atauga. Kiaušinėliai yra 53 - 70 x 20 - 30 µm dydžio, gelsvai pilkšvos spalvos, pailgos suplotos formos, su stora membrana, asimetriškai išsidėsčiusiais “kamšteliais” kiaušinėlio galuose (3 pav.) (17, 20). Daugiausiai paplitę Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Naujojoje Zelandijoje (6).
3 pav. Capillaria spp. kiaušinėlis (6)
Galutiniai šeimininkai užsikrečia prariję invazinius kiaušinėlius su užterštu maistu ar vandeniu. Lervos prasiskverbia pro žarnyno sienelę ir pasiekia vartų venų sistemą, kad būtų nuneštos į polinkio vietas, kur jos baigia vystytis iki suaugusių abiejų lyčių kirmėlių (20).
Gausiai užsikrėtus gali sukelti gastritą, hemoraginį enteritą ir tokius simptomus kaip vėmimas, viduriavimas ir skrandžio opa (20).
15 1.4. Ancylostoma caninum
Šunų ir kačių plonojoje žarnoje parazituojanti apvalioji kirmelė (Nematoda klasė), kuri priklauso Ancylostomatoidea šeimai. Paplitusi visame pasaulyje (6). Suaugę helmintai yra gana maži, 5 – 15 mm ilgio ir tik 0,5 mm pločio, patinėliai yra mažesni nei patelės. Jie turi tipišką liekną formą, plonesnę galvą ir uodegą, tačiau galva dažniausiai būna sulenkta, todėl jie atrodo kaip kabliukas. Jie yra balkšvai rausvos spalvos (20). Kiaušinėliai yra ovalios formos ir plonos sienelės, jų dydis yra apie 52 – 79 × 28 – 58 μm, o viduje ląstelių sankaupa (morulė) (4 pav.) (17).
A. caninum perdavimas šunims vyksta transmamariniu, tiesioginiu transkutaniniu būdu, kuomet invazinės lervos prasiskverbia pro odą, peroraliai, kada praryjamos invazinės trečiosios stadijos lervos, esančios aplinkoje arba su tarpiniais šeimininkais ir transplacentiniu būdu (6).
Dauguma jų yra palyginti mažo patogeniškumo, tačiau esant gausiam užsikrėtimui, ypač šuniukų, A. caninum gali sukelti sunkią mažakraujystę ir mirtį. Patologinės infekcijos pasekmės yra geležies stokos anemija, hipoalbuminemija ir enteritas, kuriam būdingas viduriavimas, kuriame gali būti šviežio (hematochezija) arba suvirškinto kraujo (melena) (6, 22, 23). Migruojančios lervos patekimo vietose gali sukelti odos uždegimą (20).
Neseniai atliktas tyrimas, įvertinęs daugiau kaip 39 milijonus išmatų mėginių nuo 2012 iki 2018 m., parodė, kad nuo 2015 metų kasmet paplitimas tolygiai didėjo (bendras padidėjimas 47 proc.). Šiuo metu A. caninum gydymui JAV patvirtinti vaistai nuo kirminų yra benzimidazolo klasės febantelis ir fenbendazolas, makrociklinių laktonų klasės moksidektinas ir milbemicino oksimas (milbemicinų poklasis) ir tetrahidropirimidino klasės pirantelis (23). Naujausios išvados yra ypač įdomios, atsižvelgiant į A. caninum antihelmintinio atsparumo istoriją, kuomet yra užregistruota tik labai nedaug atvejų. Pirmasis pranešimas apie A. caninum antihelmintinį atsparumą piranteliui buvo kurtų veislės šuniui, kuris buvo importuotas iš Australijos. Vėliau Australijoje buvo diagnozuoti keli papildomi A. caninum atsparumo piranteliui atvejai. 2019 m. buvo aptikti atsparumo benzimidazolams ir makrocikliniams laktonams atvejai, A. caninum izoliate, gautame iš kurto veislės šuns, kilusio iš JAV. Įrodyta, kad emodepsidas veiksmingas daugeliui nematodų parazitų, užkrėtusių daugybę skirtingų šeimininkų, įskaitant A. caninum. Tyrimas, atliktas keliose Europos šalyse nuo vieno mėnesio iki 11 metų amžiaus šunų tarpe, naudojant Profender® tabletes šunims, parodė 99,9% veiksmingumą prieš A. caninum ir U. stenocephala (23).
16 1.5. Uncinaria stenocephala
Šunų ir kačių plonojoje žarnoje parazituojanti apvalioji kirmelė (Nematoda klasė), kuri priklauso Ancylostomatoidea šeimai (14). Taip pat pasitaiko vėsesniuose šiaurinio vidutinio klimato regionuose, įskaitant šiaurinę JAV, Kanadą ir Europą. Suaugę helmintai yra nuo baltos iki pilkos spalvos, apie 1 cm ilgio (patinai 0,5 - 0,9 cm, patelės 0,7 - 1,3 cm). Kiaušinėliai yra ovalūs, 71 – 92 × 35 – 58 µm dydžio, plonu apvalkalu ir turi 4 - 8 blastomeras (4 pav.) (6).
4 pav. Ancylostoma spp. ir Uncinaria spp,. kiaušinėliai skiriasi tik dydžiu. Didesni yra Uncinaria spp. kiaušinėliai (6)
Užsikrėtimas U. stenocephala pasireiškia prarijus invazines trečiosios stadijos lervas ar tarpinius šeimininkus ir retai tiesiogiai prasiskverbus invazinėms lervoms pro odą (6).
Uncinaria stenocephala yra mažiau patogeniškas nei A. caninum. Gausiai užsikrėtus pasireiškia viduriavimas, geležies stokos anemija, sumažėja hemoglobino kiekis, hipoproteinemija ar net mirtis (24).
Taip pat buvo pranešta apie žmonių užkrėtimą U. stenocephala, įskaitant vaikus iš Pietų Amerikos, 22 proc. kalinių Madride, kaimo gyventojus šiaurės Irane ir suaugusio žmogaus atvejį Prancūzijoje. Tamminga ir kt. (2009) nurodo kylančią oro temperatūrą ir besikeičiantį klimatą kaip priežastį didėjančiam zoonozinių infekcijų paplitimui šiauriniuose regionuose, o tai gali padidinti pasaulinį infekcinių rūšių paplitimą arba padidinti dabartinį zoonotinių kirminų, tokių kaip U. stenocephala, paplitimą (24).
17 1.6. Trichuris vulpis
Apvalioji kirmelė, priklausanti Nematoda klasei, Trichurida šeimai. Parazituoja naminių ir laukinių šuninių šeimos gyvūnų storosiose žarnose. Suaugę helmintai yra 3 - 8cm ilgio, gelsvai balkšvos spalvos. Kiaušinėliai (5pav.) yra rusvos spalvos, pailgos formos, su simetriškai išsidėsčiusiais „kamšteliais“ kiaušinėlio galuose, apvalkalėlis plonas, lygus. Dydis 72 – 90 × 32 – 40 μm. (17).
5 pav. Trichuris vulpis kiaušinėliai (6)
Aplinkoje išskirti kiaušinėliai tampa invazinės L1 stadijos per 3 - 8 savaites. Šunys užsikrečia prariję invazinius kiaušinėlius, esančius aplinkoje. L1 stadijos lerva migruoja į storųjų žarnų sienelę ir ten neriasi iki L5 (suaugėlio) stadijos. Tada išlenda į gleivinės paviršių, bet lieka prisitvirtinę pooepiteliniame sluoksnyje (25). Embrionuoti kiaušinėliai yra ypač atsparūs ir gali išgyventi aplinkoje metų metus. Inkubacinis laikotarpis yra 6 - 12 savaičių (6).
Lervų poepitelinis lokalizavimasis ir ištisinis kirmėlių galvos dalies judėjimas prisitvirtinimo vietoje sukelia gleivinės uždegimą. Manoma, kad dauguma užkrėtimų yra besimptomiai, tačiau gali pasireikšti kraujingu viduriavimu, tenezmu ir dischezija, anemija, dehidratacija, svorio praradimu. Kai kurie autoriai T. vulpi laiko dažniausia lėtinio viduriavimo priežastimi šunims (20, 6).
2. Šunų virškinimo trakte parazituojantys cestodai
2.1. Taenia spp.Taenia spp. yra parazitinių kaspinuočių gentis, turinti apie 100 rūšių, kurios parazituoja
virškinamajame trakte pas šunis, kates, galvijus, avis, kiaules ir kitus gyvulius, daugelį kitų laukinių ir naminių gyvūnų, taip pat žmones. Šunų organizme parazituojančios rūšys, turinčios didesnę svarbą,
18
yra T. hydatigena, T. ovis, T. pisiformis, T. multiceps, T. serialis. Šių parazitų yra visame pasaulyje, o gausumas ir paplitimas skirtinguose regionuose priklauso nuo kiekvienos rūšies. Paprastai jų yra daugiau kaimo regionuose, kur šunys ir katės gali lengvai maitintis žaliais subproduktais ir cistikercoidais užkrėstomis skerdenomis (17, 20).
Kūnas – strobilė, sudarytas iš daug narelių – proglotidų, kurie yra stačiakampio formos. Kūno gale yra galvutė – skoleksas, kuria kaspinuočiai prikimba prie žarnų sienelės. Ilgis priklausomai nuo rūšies būna nuo 0,5 m iki 15 m. Kiaušinėlių negalima atskirti nuo Echinococcus spp. kiaušinėlių. Abiejų taenidae genčių kiaušinėliai yra maži 25 – 40 μm dydžio, apvalios formos, supa radialiai išsišakojęs apvalkalas (6pav.) (22). Kiekviename kiaušinėlyje yra jau išsivysčiusi lerva (onkosfera) su 3 poromis kabliukų (21).
6 pav. Taenia spp. kiaušinėliai (22)
Mėsėdžiai užsikrečia suėdę nesubrendusią metacestodų stadiją (morfologinėms formoms priklauso cysticerci, coenuri ir strobilocerci), esančią tarpinių šeimininkų audiniuose (6). Laikas nuo užkrėtimo iki pirmųjų kiaušinėlių išskyrimo yra 5 - 12 savaičių ir priklauso nuo rūšies. Galutinio šeimininko viduje suaugę helmintai gali išgyventi daugelį metų (21).
Užsikrėtimas galutiniame šeimininke paprastai yra subklinikinės formos, tačiau narelių išsiskyrimas pro tiesiąją žarną gali sukelti išangės niežėjimą (6). Jei suaugusių kaspinuočių skaičius yra didelis, galima pastebėti tokius simptomus kaip viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, svorio kritimas, neramumas, pilvo skausmas. Esant labai gausiam užsikrėtimui, parazitai gali sukelti žarnų nepraeinamumą(20).
Taenia spp. kiaušinėlių atskirti neįmanoma. Rūšis gali būti nustatoma, jei yra subrendusių
19
2.2.Echinococcus granulosus
Cyclophyllidea poklasiui, Taenidae šeimai priklausanti plokščioji kirmelė. Parazituoja šunų ir kitų šuninių šeimos atstovų plonojoje žarnoje. Kiti naminiai ir laukiniai žinduoliai, tokie kaip, galvijai, avys, ožkos, kiaulės, arkliai, yra tarpiniai šeimininkai. Paplitęs visame pasaulyje, bet paplitimas labai skiriasi. Paprastai jų daugiau kaimo regionuose, kur gausu gyvulių ir laukinių gyvūnų bei yra blogos sanitarinės sąlygos (17, 20).
Suaugę Echinococcus granulosus kirminai yra gana maži, ne ilgesni kaip 7 mm. Jie turi tik 4 narelius, paskutinis yra didžiausias ir sunkus, užpildytas kiaušinėliais. Galvoje (skolekse) yra 4 siurbtukai ir daugybė kabliukų, skirtų pritvirtinti prie žarnos sienelės. Kiaušinėliai yra sferinės formos, gana maži, 25 – 40 μm. Jie yra embrionuoti (viduje yra jau išsivysčiusių lervų, vadinamų onkosferomis arba heksakantomis) su storu, radialiai išsišakojusiu apvalkalėliu (20, 6).
Mėsėdžiai užsikrečia praryję hidatinėmis cistomis užkrėstų tarpinių šeimininkų audinių. (7 pav.) Inkubacinis laikotarpis yra 6 – 7 savaitės. Užsikrėtimas galutiniame šeimininke yra subklinikinės formos (6).
Echinococcus spp. yra svarbus dėl jų zoonotinio potencialo. Žmonės užsikrėčia praryję embrionuotus kiaušinėlius. (7 pav.) Žmogaus užkrėtimas hidatidinėmis cistomis gali sukelti rimtą liga ir mirtį. Kai kuriose šalyse, ypač kaimo vietovėse, hidatidinė liga gali būti svarbi visuomenės sveikatos problema (6).
20 Šunų diagnozė negali būti pagrįsta kiaušinėlių identifikavimu išmatose, nes Echinococcus spp. kiaušinėliai vizualiai negali būti atskirti nuo Taenia spp. kiaušinėlių. ELISA testai, pagrįsti kiaušinėlių antigenų buvimu išmatose, yra labai patikimi. Taip pat atliekami DNR tyrimai identifikuoti rūšiai. Galiausiai, šunų skrodimas ir plonosios žarnos tyrimas laikomas pamatiniu metodu aptikti suaugusio E. granulosus stadiją, tačiau ši etiškai abejotina ir varginanti procedūra nėra tinkama masinei atrankai (26).
2.3.Echinococcus multilocularis
Cyclophyllidea poklasiui, Taenidae šeimai priklausanti plokščioji kirmelė. Parazituoja plonojoje žarnoje. Šunys ir kiti šuniniai gyvūnai (pvz., lapės, vilkai, kojotai ir kt.) ir kartais katės yra galutiniai šeimininkai, o graužikai (pvz., pelės, žiurkės, pelėnai ir kt.) - tarpiniai šeimininkai. Žmonės taip pat gali užsikrėsti kaip tarpiniai ar galutiniai šeimininkai. E. multilocularis paplitęs JAV, Kanadoje ir kai kuriose Europos bei Azijos dalyse. Vokietijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatytas tirtų šunų ir kačių užsikrėtimas E. multilocularis (atitinkamai 0,24 ir 0,25 proc.) (17).
Suaugę helmintai yra gana maži, nuo 4 iki 6 mm. Kaip ir E. granulosus jie turi tik 3 – 4 narelius, paskutinis yra didžiausias, užpildytas kiaušinėliais. Skolekse yra 4 siurbtukai ir daugybė kabliukų, skirtų pritvirtinti prie žarnos sienelės. Kiaušinėliai yra tokie pat kaip E. granulosus.
Taenidinių kiaušinėlių aptikimas pas šunis gali būti ir koprofagijos reiškinio pasėkme, todėl reikėtų turėti tai galvoje atliekant tyrimus. Tačiau atsitiktinai šuniui prarijus E. multilocularis kiaušinius, gali pasireikšti alveolinės echinokokozės klinikiniai simptomai (17). Užsikrėtimo klinika ir diagnozavimas yra toks pat kaip E. granulosus (20,6, 26).
2.4. Mesocestoides spp.
M. corti, M. lineatus, M. variablis rūšys priklauso plokščiosioms kirmelėms ir parazituoja plonojoje žarnoje. Mesocestoides spp. paplitę laukinių ir naminių gyvūnų tarpe ir aptikami visuose žemynuose, išskyrus Australiją. Galutiniais šeimininkais gali būti šunys, katės ir kiti laukiniai mėsėdžiai. Šis parazitas turi du tarpinius šeimininkus. Pirmuoju tarpiniu šeimininku gali būti nariuotakojai, antruoju – maži stuburiniai gyvūnai (varliagyviai, ropliai, paukščiai) (26).
Suaugę mezocestoidai turi tipišką juostos formą ir daugumai kaspinuočių būdingą struktūrą. Jie yra balkšvos spalvos ir gali būti iki 150 cm ilgio ir 2 - 3 mm pločio. Skolekse yra 4 čiulptukai, nėra kabliukų. Kūnas (strobila) turi iki 500 narelių (vadinamų proglotidais). Kiaušinėliai yra ovalios, beveik sferinės formos ir yra gana maži, 30 – 40 μm dydžio. Kiekviename kiaušinėlyje yra jau išsivysčiusi lerva (6).
21 Šunys užsikrečia prariję tetratiridijas (invazinės stadijos lervos), esančias įvairių roplių, varliagyvių, paukščių ir žinduolių audiniuose. Inkubacinis laikotarpis yra nuo 2 iki 3 savaičių. Taip pat gali atsitikti taip, kad galutinis šeimininkas praryja pirmąjį tarpinį šeimininką, užkrėstą cisticerkoidais. Tokiu atveju cisticerkoidai elgsis kaip antrojo tarpinio šeimininko organizme, tai yra jie migruos per žarnyno sienelę ir išsivystys į tetratiridijas pilvo ertmėje ir organuose (17).
Galutinio šeimininko užsikrėtimas suaugusiu kaspinuočiu paprastai būna subklinikinės formos. Gali pasireikšti apetito praradimu, viduriavimu ar išsivystyti ascitas, peritonitas dėl didelio tetratiridijų ar acefalinių metacestodų skaičiaus (6, 27).
2.5. Dipylidium caninum
Dilepididae šeimos cestodas, priklausantis Cyclophyllidea būriui, dar vadinamas blusiniu kaspinuočiu. Parazituoja šunų ir kačių ir kitų šuninių šeimos atstovų plonojoje žarnoje. Gali užsikrėsti žmonės, ypač vaikai. Paplitęs visame pasaulyje (6).
Suaugęs Dipylidium caninum gali būti iki 70 cm ilgio ir 2 – 3 mm pločio. Jie turi tipišką kaspinuočio plokščią formą ir yra balkšvos spalvos. Skoleksas yra apie 0,5 mm dydžio ir turi kabliukus ir čiulptukus, skirtus pritvirtinti prie žarnos sienelės. Strobilė paprastai turi nuo 50 iki 150 narelių. Kaspinuočių nareliai yra panašios į agurko sėklą formos, iki 1 cm ilgio, todėl dažnai pastebimi perianalinėje srityje arba išmatose. Nareliuose yra kiaušinėlių kapsulės, kuriose yra 2 – 63 sulipę kiaušinėliai (vidutiniškai 25 – 30 kiaušinėlių). (8 pav.) Kapsulės dydis yra 120 – 200 μm, o kiaušinėlių dydis 35 – 60 μm. Jie yra gelsvai rudos spalvos ir apvalios formos. Kiaušinėlio viduje yra onkosfera (28, 17).
22 Gyvūnai užsikrečia prariję cisticerkoidus, esančius tarpinio šeimininko, blusos arba rečiau kramtomos utėlės (Trichodectes, Felicola), organizme. Inkubacinis laikotarpis yra nuo 2 iki 3 savaičių (26). Dipylidium caninum yra zoonozės sukelėjas, mažiems vaikams yra didžiausia rizika užsikrėsti infekuota blusa ar utėle (6).
Šunų infekcijos Dipylidium caninum dažniausiai būna be klinikinių požymių. Esant gausiam užsikrėtimui (reti atvejai) gali pasireikšti viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, svorio kritimas, o nareliams išsiskiriant pro išangę yra sukeliamas dirginimas ir niežulys (20, 6).
Specifinė diagnozė nustatoma identifikuojant kapsules su kiaušinėliais, gautus iš narelių (6). PGR tyrimas, siekiant nustatyti D. caninum DNR iš blusų išgauto DNR, yra jautrus ir specifinis metodas. Tai yra nauja priemonė, skirta įvertinti D. caninum paplitimą blusų populiacijoje. Tyrimo, apie blusas, surinktas nuo kačių ir šunų visoje Europoje, rezultatai patvirtino, kad Dipylidium caninum PGR teigiamų blusų yra keliose Europos šalyse. Nustatyta, kad 4,37 proc. kačių ir 11,46 proc. (65/567) šunų buvo užkrėsti bent viena D. caninum infekuota blusa (29).
3. Kombinuotojo antihelmintiko Profender (emodepsidas ir prazikvantelis)
farmakologinės savybės
Profender yra antiparazitinis vaistas, kurio sudėtyje yra dvi veikliosios medžiagos – emodepsidas ir prazikvantelis. Profender skiriamas katėms ir šunims, užsikrėtusiems arba galintiems užsikrėsti mišriomis (daugiau negu vieno parazito sukeliamomis) parazitinėmis infekcijomis. Profender užkerta kelią infekcijoms, kurias sukelia tam tikros rūšies apvaliosios kirmėlės, kaspinuočiai ir kačių plaučių nematodai (30).
Atlikti tyrimai keturiose Europos šalyse parodė, kad emodepsidas ir prazikvantelis yra efektyvus prieš virškinamojo trakto nematodus ir cestodus. Tyrimo duomenimis, nėra neįprasta, kad šunų išmatose būtų aptinkama daugiau nei vienos rūšies helmintų kiaušinėlių. Todėl plataus spektro efektyvumas yra svarbi antihelmintinių vaistų savybė. Remiantis šio ir kitų atliktų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad emodepsidas su prazikvanteliu pasižymi plataus spektro poveikiu prieš virškinamojo trakto helmintus, įskaitant ir nesubrendusias nematodų ir cestodų stadijas (30- 34).
3.1. Emodepsidas
Emodepsidas yra pusiau sintetinis junginys, priklausantis naujai cheminei depsipeptidų grupei ir buvo įrodyta, kad jis veikia labai veiksmingai prieš įvairių gyvūnų rūšių, įskaitant peles, žiurkes,
23 naminius paukščius, šunis, kates, galvijus, avis ir arklius, suaugusius nematodus. Poveikis skirtingų lervų stadijoms varijuoja priklausomai nuo gyvūno rūšies (35).
Tik tada, kai padidėjo nerimą keliantis atsparumas vaistams, ypač atsparumas mikrocikliniams laktonams (tokiems kaip ivermektinas, moksidektinas, milbemicinas), naujų antihelmintikų poreikis tapo akivaizdus. Atsirado platus, beveik visur esantis atsparumas benzimidazolams (pvz., fenbendazolui) ir mažesniu laipsniu piranteliui. Nuo to laiko prekyboje atsirado trys naujos antihelmintikų klasės - emodepsidas (Profender®, derinyje su prazikvanteliu), monepantelis (Zolvix®) ir derkvantelis (Startect®, kartu su ML abamektinu) (36).
Buvo atlikta keletas bandomųjų tyrimų, kuriuose buvo naudojamos kūrimo formulės, siekiant nustatyti veiksmingą emodepsido dozę šunims. Tiriamos tikslinės rūšys buvo Uncinaria stenocephala, Ancylostoma caninum ir Trichuris vulpis. Šioje tyrimų serijoje emodepsido, kai jo vartojama 0,5 mg / kg veiksmingumas prieš U. stenocephala ir A. caninum buvo priimtinas. Tačiau ši dozė buvo tik 73,7 proc. efektyvi prieš T. vulpis. Remiantis šiais duomenimis, 1,0 mg emodepsido buvo pasirinktas kaip minimali efektyvi dozė tolesniems tyrimams, o T. vulpis buvo laikoma dozę ribojančia rūšimi. Kitame tyrime buvo nustatyta, kad emodepsidas buvo 99,6 proc. ir 100 proc. veiksmingas prieš nesubrendusius suaugusius ir subrendusius suaugusius T. vulpis, atitinkamai vartojant 0,5 mg / kg dozę (tai yra pusė rekomenduojamos gydymo dozės). Tačiau Europos vaistų agentūros komitetas nusprendė, kad 1,0 mg/kg emodepsido yra minimali efektyvi dozė (37).
3.1.1. Farmakokinetika
Maždaug pusė suvartotos dozės yra išskiriama po 24 valandų, likusi dalis yra išskiriama lėtai, iki 8 proc. medžiagos yra aptinkama dar po 168 valandų. Iš organizmo pasišalina daugiausiai su išmatomis, tik 2 - 3 proc. su šlapimu. Pusinės eliminacijos laikas yra 39-51 valanda. Emodepsido bioprieinamumas yra 53 – 57 proc. Didžiausia jo dalis susikaupia riebaliniame audinyje (37).
3.1.2. Veikimo mechanizmas
Emodepsido veikimo būdas skiriasi nuo kitų klasikinių antihelmintikų grupių ir nėra žinoma, kad jiems būtų pasireiškęs kryžminis atsparumas (35). Apibūdinti du emodepsido veikimo būdai: pirma, susijungimas su presinapsiniu latrofilino tipo receptoriumi (HC110-R), antra, pre- ir po-sinapsinė sąveika su Ca2+ aktyvuotu - K+ jonų kanalais (SLO-1). Kaip rezultatas, emodepsido susijungimas su latrofilinio tipo receptoriais ir SLO-1 jonų kanalais, yra slopinami ryklės susitraukimai, kiaušinėlių išskyrimas, sukeliamas raumenų paralyžius ir mirtis (36).
24 3.2. Prazikvantelis
Prazikvantelis yra acilintas pirazino-izochinolino darinys (37). Veterinarijos praktikoje naudojamas nesubrendusiems ir subrendusiems šunų ir kačių cestodams gydyti. Jis skirtas gydyti Echinococcus granulosus, Echinococcus multilocularis, Taenia multiceps, T. hydatigena, T. ovis, T. pisiformis, T. taeniaeformis ir Dipylidium caninum. Dozė tabletes vartojant oraliai yra 5 mg / kg. Švirkščiamas preparatas yra galimas kintama 3,5 – 7,5 mg / kg doze, mažesni gyvūnai gauna santykinai didesnę dozę dėl didesnio metabolizmo greičio. Švirkščiama vaisto forma gali būti švirkščiama į poodį arba į raumenis, o poodinė injekcija gali sukelti trumpą skausmo reakciją. Skalikų veislių šunims švirkščiamoji vaisto forma yra kontraindikuotina (38).
3.2.1. Farmakokinetika
Absorbcija vartojant medžiagą oraliai laikoma gera 75 – 100 proc. Maksimali koncentracija serume (tmax) pasiekiama po 30 – 120min. Plačiausiai metabolizuojamas kepenyse, o keli susidarantys metabolitai pasižymi silpnu antiparazitiniu aktyvumu. Pusinės eliminacijos iš plazmos periodas paprastai svyruoja nuo 1 iki 3 valandų. Ekskrecija iš esmės vyksta per šlapimą, išmatas ir daugiau kaip 80 proc. medžiagos pašalinama po 24 valandų (37). Prazikvantelis pasižymi ribotu tirpumu vandenyje. Pasiskirsto visuose organuose (38).
3.2.2. Veikimo mechanizmas
Prazikvantelis pažeidžia odos funkciją atliekantį išorinį kaspinuočių apvalkalą, sukeldamas kirmėlių paralyžių, medžiagų apykaitos sutrikimą ir žūtį (37). Prazikvantelis greitai absorbuojamas per parazito išorinę dangą ir jame pasiskirsto. Jis sukelia membraninį pralaidumą ir turi įtakos dvivalenčių katijonų srautams, ypač kalcio jonų homeostazei, kuri, manoma, yra svarbi greitam raumenų susitraukimui. Prazikvantelis sukelia parazitų raumenų tetaninius susitraukimus ir paralyžių (39). Kitas pastebimas bruožas yra subrendusių helmintų tegumento (apvalkalo) ir po apvalkalu esančių struktūrų vakuolizacija bei išpūtimas, taip padaroma rimta žala epitelio audiniui. Dėl to padidėja parazito pažeidžiamumas, jo sunaikinimas dėl gyvūno imuninės sistemos ir membranos sunaikinimas veikiant virškinamiesiems fermentams (40). Kalcio jonų kanalai šiuo metu yra vienintelis žinomas prazikvantelio taikinys (41).
3.3. Kombinuotų medžiagų farmakokinetika
Abiejų medžiagų atveju, koncentracijos-laiko profilis serume parodė greitą absorbciją medžiagas vartojant oraliai. Pasiekus piką, abiejų medžiagų koncentracija sumažėjo, o pusinės eliminacijos laikas buvo 1,4 – 2,5 valandos. Buvo pastebėtas didelis farmakokinetinių kintamųjų
25 skirtumas tarp individų. Tai parodo, kad abiejų medžiagų koncentracija plazmoje buvo proporcinga dozei. Akivaizdu, kad emodepsidas nesikaupia organizme pakartotinai gydant kas dvi savaitės (39).
4. Koprofagija
Koprofagija yra dažnai pastebimas šunų elgsenos įprotis, kuomet yra ėdamos išmatos. Tačiau mažai žinoma apie jos priežastis ar paplitimą. Manoma, kad beveik pusė namuose laikomų šunų tam tikru gyvenimo momentu demonstruoja tokį elgesį (42).
Koprofagiją galima suskirstyti į tris kategorijas: cekotrofija, priskiriama lagomorfams (lagomorpha būriui priklausantys placentiniai žinduoliai, dar kitaip vadinami kiškiažvėriais) ir graužikams, kurie praryja tam tikrų rūšių išmatas, autokoprofagija, kai praryjamos pačio gyvūno išskiriamos išmatos ir alokoprofagija, kai praryjamos kitų gyvūnų išmatos. Šuns gyvenime yra laikotarpis, kai koprofagija yra laikoma įprastu elgesiu, pavyzdžiui, patelių laktacijos metu, kuomet tai atliekama, kad lizdas būtų švarus (42).
Kai kuriuose tyrimuose, kuriais buvo siekiama nustatyti koprofagijos priežastis, buvo nurodytos galimos polinkį keliančios priežastys, pavyzdžiui, veiksniai, susiję su gyvenamąja aplinka, tokie kaip vietos trūkumas ir/ ar higienos nebuvimas, su maistu susiję veiksniai, tokie kaip didelis alkis, šėrimas vieną kartą dienoje, maistinių medžiagų trūkumas ir stresiniai veiksniai, tokie kaip socialinės sąveikos stoka (42). Wells’o ir Hepper’io (2000) atliktas tyrimas su prieglaudos šunimis parodė, kad koprofagija pastebėta 12,9 proc. gyvūnų (42).
Virškinamojo trakto helmintų paplitimas paprastai grindžiamas tyrimais, kurių metu helminto kiaušinėlių radimas šunų išmatose laikomas užsikrėtimo įrodymu. Kai kurie tyrimai rodo, kad šunų koprofagija gali būti atsakinga už išmatų mėginiuose aptinkamus tipiškus ir netipiškus šunims helmintų kiaušinėlius, net ir nesant faktiniam užsikrėtimui. Apskritai, dėl koprofagijos greičiausiai yra pervertinamas patentinių helmintų infekcijų pasireiškimas (3).
Tikimybė, kad kiaušinėliai aptikti koprologinio tyrimo metu atsirado dėl prarytų užterštų išmatų, o ne dėl infekcijos, priklauso nuo aptiktų helmintų rūšių, nes ne visi parazitai išskiria kiaušinėlius, kurie praeina per virškinamąjį traktą nesuvirškinti ar bent jau morfologiškai nepažeisti. Pavyzdžiui, Ascarididae šeimos helmintai išskiria tvirtus kiaušinėlius, kurie praeina virškinąmąjį traktą nepaveikti. Kiaušinėliai turi ilgiau subręsti aplinkoje, kad taptų invaziniais (pvz., Toxocara spp.), todėl jei jie praryjami dar nepasiekus invazinės stadijos, jie gali pasyviai praeiti per virškinimo traktą (3).
26 Kuomet šunys ėda kitų gyvūnų rūšių išmatas, ne šunims būdingi helmintų kiaušinėliai, kuriuos morfologiškai sunku atskirti nuo šunų organizme parazituojančių helmintų kiaušinėlių, gali turėti įtakos koprologinių tyrimų rezultatams (3).
5. Helmintų kiaušinėlių tranzitas pro virškinimo traktą
Šuniui suėdus išmatas, kuriose gali būtų helmintų kiaušinėlių, jis gali užsikrėsti. Tam šuo turi būti galutinis helminto šeimininkas ir invaziniai kiaušinėliai turi patekti į jo virškinimo traktą. Kai kurių rūšių helmintų kiaušinėliai išsiskiria su išmatomis į aplinką nebūdami užkrečiami. Jiems reikia šiek tiek laiko aplinkoje, kad jų viduje išsivystytų invazinė lerva (1 lentelė) (43).
1 lentelė. Laikotarpis, per kurį helmintų kiaušinėliai tampa invaziniais aplinkoje (43) Helmintų rūšis Kiaušinėliai išskirti
su išmatomis Invazinė stadija
Vidutinis laiko tarpas reikalingas tapti
invazine stadija Toxocara spp. Neužkrečiami Kiaušinėlis su L3
stadijos lerva 3 sav. – keli mėn. Trichuris vulpis Neužkrečiami Kiaušinėlis su L1
stadijos lerva 3 – 8 sav. Uncinaria spp.,
Ancylostoma spp. Neužkrečiami L1 stadijos lervos 2 – 9 d. Capillaria spp. Neužkrečiami Kiaušinėlis su L1
stadijos lerva 5 – 6 sav. Taenia spp. Echinococcus spp. Užkrečiami Kiaušinėlis su heksakanto embrionu (onkosfera) -
Dėl koprofagijos ar atsitiktinio patekimo į virškinimo traktą, tokie neembrionuoti ir dėl to dar neužkrečiami helmintų kiaušinėliai gali praeiti virškinamąjį traktą pasyviai ir po kiek laiko išsiskirti su šuns išmatomis, nors gyvūnas ir nėra užsikrėtęs. Akivaizdu, kad gyvūnas tokiu atveju negali užsikrėsti neembrionuotais kiaušinėliais, dėl to nepaveikti, jie pereina virškinimo traktą ir išsiskiria su išmatomis. Norint nustatyti klaidingai teigiamą patentinės infekcijos diagnozę, praėję šuns virškinamąjį traktą helmintų kiaušinėliai vis tiek turi būti atpažįstami morfologiškai (43).
Šunys ir lapės yra galutiniai Toxocara canis šeimininkai, o katės - galutiniai Toxocara cati šeimininkai (43). Fahrion ir kt. (4) nustatė, kad prariję kačių išmatų šunys po pasyvaus kiaušinėlių praėjimo žarnynu, gali su išmatomis išskirti T. cati kiaušinėlius. Toxocara spp. kiaušinėliai gali būti laikomi gebančiais pereiti pasyviai šuns virškinamąjį traktą be morfologinių pokyčių. Tiriant išmatas ir aptikus šiuos kiaušinėlius, tai nebūtinai reiškia, kad šuo yra užsikrėtęs T. canis.
27 Trichuris vulpis kiaušinėliai turi storą lygų apvalkalą ir yra labai atsparūs aplinkos sąlygoms. Embrionuoti kiaušinėliai aplinkoje gali išgyventi kelerius metus. T. vulpis neembrionuoti kiaušinėliai laikomi galinčiais praeiti pro šuns virškinamąjį traktą pasyviai ir nepakitus. Trichuris spp. kiaušinėlių gali būti randami išmatų mėginyje dėl gebėjimo pereiti žarnyną be pakitimų, jei patenką į virškinimo traktą atsitiktinai, ar dėl koprofagijos. Taip pat į šuns virškinimo traktą atsitiktinai gali patekti atrajotojų ar kiaulių Trichuris spp. kiaušinėliai. Ši prielaida iš dalies pagrįsta tuo, kad laboratorijoje tirtose šunų išmatose aptikti Trichuris spp. kiaušinėliai buvo per maži, kad būtų T. vulpis (43).
Šunys yra galutiniai skirtingų Taenia spp. rūšių ir Echinococcus spp. rūšių šeimininkai ir užsikrečia nurijus lervų cistas, išsivysčiusias užkrėstuose tarpiniuose šeimininkuose. Šunys užsikrėtę cestodais su išmatomis išskiria proglotidus, kuriuose yra kiaušinėlių (6). Kiaušinėliai yra užkrečiami tarpiniam šeimininkui. Invaziniuose kiaušinėliuose yra embrionas su 6 chitininiais kabliukais (taip pat žinomas kaip onkosfera), šių kiaušinėlių sienelė yra stora ir dėl to kiaušinėliai išlieka gyvybingi daugelį mėnesių arba iki vienerių metų drėgnoje aplinkoje, esant žemai temperatūrai (43). Tinkami tarpiniai šeimininkai užsikrečia praryję kaspinuočių kiaušinėlius (6). Kai Echinococcus spp. kiaušinėliai pasiekia tarpinio šeimininko skrandį, onkosfera išsineria reaguodama į skrandžio ir plonosios žarnos fermentus. Vėliau onkosfera prasiskverbia pro plonosios žarnos sienelę, veikiama tulžies. Dėl to Echinococcus spp. kiaušinėliai laikomi kaip morfologiškai paveikti šuns virškinamojo trakto. Panašiai vyksta su Taenia spp. kiaušinėliais. Jei Taenia spp. ir Echinococcus spp. kiaušinėliai aptinkami išmatose, tai laikoma užsikrėtimu (43).
Taenia spp. kiaušinėlių tranzitas virškinamuoju traktu, šuniui juos praryjus, yra abejotinas. Buvo įrodyta, kad veiksniai, susiję su įvairių taenidinių kiaušinėlių išsiritimu, nėra būdingi konkretiems tarpiniams šeimininkams (44-6) ir kad kiaušinėliai išsiristi bei onkosferos suaktyvėti gali ir galutinio šeimininko žarnyne. (47, 48). Taip pat, išreikštas antikūnų atsakas į onkosferas šunų organizme, kurie užsikrėtę Taenia hydatigena arba T. pisiformis, leido manyti, kad Taenia spp. helmintų onkosferos gali prasiskverbti į galutinio šeimininko (šuns) žarnų gleivinę (49). E. multilocularis kiaušinėliai taip pat gali išsiristi šunų virškinamajame trakte, kadangi yra nustatyta, jog šie helmintai sukelia echinokokozę šunims (50). Tai parodo, kad taenidinių kiaušinėlių patekimas į virškinimo traktą po nuryjimo kelia mažą riziką lyginant su nematodų kiaušinėliais.
Toxocara spp., Trichuris spp., Capillaria spp. kiaušinėliai praėję šuns virškinamąjį traktą gali išlikti nepakitę. Šie kiaušinėliai išmatų mėginyje gali būti aptinkami dėl koprofagijos. Dėl to koprologinio tyrimo rezultatai gali būti klaidingai teigiami infekcinių ligų atveju. Be to, tam tikrų ne šunims būdingus helmintų kiaušinėlius gali būti sunku atskirti nuo šunims specifinių helmintų kiaušinėlių (3).
28
6. Koprofagijos įtaka dehelmintizacijos rezultatams
2011 metais atliktuose Fahrion et al. ir Nagy et al. tyrimuose. nustatyta, kad 31,5 proc. ir 7,3 proc. tirtų šunų išmatų mėginiuose buvo aptikta Toxocara genties kiaušinėlių, kurie buvo identifikuoti kaip Toxocara cati. Todėl koprofagija, ypač susijusi su kačių išmatomis, gali sukelti didelių problemų atliekant koprologinę analizę ir nustatant virškinamojo trakto parazitų paplitimą šunų populiacijoje (4, 5). Toxocara spp. kiaušinėliai aplinkoje turi embrionuotis 2 - 8 sav., o Trichuris spp. – 5 – 14 sav. ir atitinkamai esant aukštesnei nei 12 ir 20 °C temperatūrai (42). Praryjus neembrionuotus, sunkiai atskiriamus kitų šunų ar mėsėdžių kiaušinėlius, jie praeina virškinamąjį traktą nepaveikti, tai buvo nustatyta šunims praryjusiems išmatų su T. cati kiaušinėliais, todėl tai gali turėti įtakos koprologinio tyrimo rezultatams (4, 5).
Lietuvoje 2018 metais atliktame tyrime, buvo nustatyta, kad Toxocara spp. kiaušinėliai buvo nustatyti 412 iš 10,925 šunų išmatų mėginiuose. Iš jų morfometriškai ir/arba PGR tyrimu buvo patvirtinti T. canis 270 (65,5 proc.) mėginių ir T. cati 142 (34,5 proc.) mėginių. T. cati kiaušinėlių aptikimas svyravo, 13,04 proc. šiltuoju laikotarpiu ir 40,23 proc. šaltuoju metų laikotarpiu. Šių kiaušinėlių aptikimas ženkliai padidėjo grandine pririštų šunų grupėje lapkričio – kovo mėnesiais, lyginant su voljere laikomų šunų grupe. Šie duomenys rodo, kad kačių išmatos gali būti suėdamos visais metų laikotarpiais, tačiau žiemą dažniau. Nors visi tirti šunys buvo pririšti grandine arba laikomi lauko voljere ir neturėjo galimybės laisvai klajoti, tačiau glaudaus kontakto su vietinėmis katėmis nebuvo įmanoma išvengti. Todėl tokių koprofaginių šunų dehelmintizavimas nepadės sustabdyti Toxocara spp. kiaušinėlių išskyrimo. Taip pat, tyrimo duomenys rodo, kad T. canis kiaušinėlių aptikimas praėjus 1 mėnesiui po gydymo buvo ženkliai didesnis grandine pririštų šunų grupėje, kurie buvo laikomi ant dirvos, kuriai būdingas didesnis užterštumas helmintų kiaušinėliais. Toks skirtumas rodo, kad T. canis kiaušinėlių išskyrimas praėjus 1 mėnesiui po gydymo buvo susijęs su neembrionuotų kiaušinėlių pasyviu praėjimu per virškinamąjį traktą, o ne dėl nepakankamo gydymo efektyvumo (51). Šiame tyrime buvo įtraukti visi šunys, neatsižvelgiant į koprofaginių kiaušinėlių ir tuo pačiu – klaidingai teigiamos ar neigiamos diagnozės galimybę, Bet kuriuo atveju, vienkartinis tyrimas neatmeta koprofaginių kiaušinėlių mėginyje galimybės.
29
TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
1. Tyrimo schema
2. Tyrimo vieta, tiriamieji gyvūnai ir mėginių rinkimas
Tyrimas buvo atliekamas nuo 2019 m. spalio iki 2020 m. liepos mėn. Šunys tyrimui buvo atrenkami atsitiktinai, nepaisant amžiaus, veislės ir lyties, iš Šakių ir Jonavos rajonuose esančių kaimų. Į tyrimą jie buvo įtraukiami tik šeimininkams sutikus.
Šunų užsikrėtimui virškinimo trakto helmintais nustatyti, jų išmatos buvo renkamos kas mėnesį. Praėjus 24 val. po pirmojo mėginio paėmimo, išmatos iš to pačio šuns buvo renkamos pakartotinai. Iš viso buvo surinkta ir ištirta išmatų dvigubų mėginių (patvirtinantis tyrimas) iš 108-ių šunų. Išmatos buvo renkamos į polietileninius maišelius, nuo žemės prie šuns būdos arba iš šuns aptvaro. Mėginių atsekamumui užtikrinti, mėginių maišeliai buvo numeruojami pagal gyvūnui suteiktą numerį, papildomu ženklinimu pažymint pirmąjį ir pakartotinį mėginį. Iki tyrimo, mėginiai buvo laikomi +4°C temperatūroje.
Literatūros analizė ir tyrimų metodikos parinkimas
Šunų išmatų mėginių rinkimas (viso tyrimo laikotarpiu) Pirmas išmatų mėginys → pakartotinis išmatų mėginys po 24 val.
Išmatų mėginių koprologinis tyrimas flotacijos metodu
Gautų duomenų analizavimas ir sisteminimas Užsikrėtusių šunų suskirstymas į grupes
(gydomoji n=6 ir kontrolinė n=5)
Gydomosios grupės dehelmintizacija antihelmintiku Profender kas mėnesį, 4 kartus
Tyrimo rezultatų statistinė analizė, aprašymas ir išvadų formulavimas
30 Mėginiai buvo tiriami LSMU VA Veterinarinės patobiologijos katedros, Parazitologijos laboratorijoje. Išmatos tirtos flotacijos – sedimentacijos metodu, naudojant cinko chlorido (ZnCl) prisotintą flotacijos tirpalą.
Atlikus dvigubų išmatų mėginių tyrimą, visi užsikrėtę šunys buvo atrinkti tolimesniam tyrimui. Užsikrėtusiais buvo laikomi šunys, kurių pirmojo ir patvirtinančio tyrimo (po 24 val.) rezultatai buvo teigiami (teigiamas patvirtinantis tyrimas (TPT)) helmintų atžvilgiu. Ištirti šunys buvo užsikrėtę Toxocara canis (n = 5), Trichuris vulpis (n = 1), Capillaria spp. (n = 1), Taenia spp. (n =2), Uncinaria spp., (n = 1), Ancylostoma spp. (n = 1). Šunys, kurių pirmojo koprologinio tyrimo rezultatai buvo teigiami, o patvirtinančio tyrimo rezultatai – neigiami (neigiamas patvirtinantis tyrimas (NPT)), sudarė trečiąją grupę. Šios grupės šunys tyrimo metu buvo ištirti vieną kartą koprologiškai, kad stebėti kiaušinėlių išskyrimą su jų išmatomis, renkant dvigubus išmatų mėginius.
Visi helmintais užsikrėtę šunys buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmosios grupės (gydomoji) šunys (n = 6) buvo dehelmintizuojami Profender (emodepsidas, prazikvantelis) tabletėmis peroraliai, kas mėnesį, 4 mėn. iš eilės. Antihelmintikas buvo dozuotas pagal gamintojo instrukcijas (2 lentelė), nustačius šuns kūno svorį gydymo dieną. Antrosios grupės (kontrolinė) šunys (n = 5) buvo nedehelmintizuojami tyrimo metu. Dėl etinių sumetimų, kontrolinės grupės šunys buvo dehelmintizuoti tyrimo pabaigoje, po paskutinio mėginių surinkimo.
2 lentelė. Antihelmintiko Profender (emodepsidas, prazikvantelis) dozavimas gydomosios grupės šunims
Šuns svoris, kg
Tabletės mažo svorio šunims (3mg emodepsido, 15mg prazikvantelio) Tabletės vidutinio svorio šunims (10mg emodepsido, 50mg prazikvantelio)
Tabletės didelio svorio šunims (30mg emodpsido, 150mg prazikvantelio) 1 – 1,5 ½ - - >1,5 – 3 1 - - >3 – 4,5 1 ½ - - >4,5 – 6 2 - - >6 – 10 - 1 - >10 – 15 - 1 ½ - >15 – 20 - 2 - >20 – 30 - - 1 >30 – 45 - - 1 ½ >45 – 60 - - 2
31
3. Parazitologiniai tyrimai
Išmatų mėginiai tirti flotacijos - sedimentacijos metodu naudojant cinko chloridu (ZnCl) prisotintu flotacijos tirpalą ir mikroskopuoti. Toxocara canis ir T. cati kiaušinėlių diferenciacijai, visuose mėginiuose, kur buvo aptikta Toxocara spp. kiaušinėlių, nuo 1 iki 10 iš jų buvo išmatuota. Kiaušinėliai, kurių matavimo intervalas buvo 61.8 – 62.7 μm - 72.2 – 73.3 μm buvo laikomi T. cati, o kurių matavimo intervalas - 74.0 – 75.7 μm - 85.1 – 86.8 μm buvo laikomi T. canis (4).
Flotacijos - sedimentacijos metodas
Metodas skirtas helmintų kiaušinėlių ir kai kurių pirmuonių oocistoms aptikti išmatų mėginiuose.
Tyrimo eiga:
1. Paruošiami mėginiai ir plastikiniai indeliai. Užtikrinti atsekamumui, viskas buvo sužymima. (9pav.)
9 pav. Plastikiniai indeliai su ruošiamais tyrimui mėginiais (asm. nuotr.)
2. Į plastikinius indelius (200 ml) įdedama po 4,0 g išmatų, praskiedžiama su vandeniu ir homogenizuojama maišant medine mentele arba pakratant indelį kelias sekundes.
3. Ant plastikinių indelių (500 ml) uždedami arbatiniai sieteliai.
32 5. Likę viršuje tirščiai plaunami vandeniu stengiantis, kad vandens nebūtų per daug (tai yra vanduo turi vos liestis su sietelio dugnu). Sieteliai nuimami, o indelio turinys maišomas medine mentele. Paliekama stovėti 30 min. (9pav.)
6. Paruošiami centrifūginiai mėgintuvėliai (15 ml). Atsekamumui jie taip pat sužymimi.
7. Praėjus 30 min, skystis iš plastikinio indelio nupilamas į kriauklę. Dugne lieka nedidelis kiekis sedimento. Sedimentas pilamas į centrifūginį mėgintuvėlį 1,5 – 2,0ml tolimesniam tyrimui.
8. Į centrifūginį mėgintuvėlį su sedimentu įpilama ZnCl tirpalo (8 – 11 ml), centrifuguojama 5 min. 500xg.
9. Mikroskopuojama: su apdeginta kilpele nuo paviršiaus imama po lašą ir dedama ant objektinio stiklelio (4 lašai).
10. Nuosekliai apžiūrimas kiekvienas tiriamas stiklelis, ieškoma helmintų kiaušinėlių ar kitų parazitų stadijų. Mikroskopuoti pradedama nuo mažiausio padidinimo (10x). Jei reikia, naudojamas didesnis padidinimas.
4. Statistinė analizė
Visi gauti rezultatai buvo vedami į Microsoft Office Excel programą. Buvo skaičiuojamas teigiamų ir neigiamų mėginių skaičius, bendras tirtų šunų užsikrėtimas skirtingų helmintų rūšimis. Taip pat buvo skaičiuojamas pasikliautinasis intervalas (binomial confidence interval), kuriuo buvo įvertinami šunų užsikrėtimo skirtingais helmintais skirtumai grupėse. Užsikrėtimo helmintais bei dehelmintizacijos efektyvumo skirtumai tarp gydomosios ir kontrolinės grupių vertinti Microsoft Excel programoje atliekant Chi – kvadrato (ꭓ²) testą, reikšmingumo lygmuo visiems testams pasirinktas 0,95. Duomenys buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05, jei p ≥ 0,05, duomenys statistiškai nereikšmingi.
33
TYRIMO REZULTATAI
1. Kaimo šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais
10 Pav. Įvairių helmintų kiaušinėlių išsiskyrimo dažnumas kaimo šunų išmatose (mėlyni stulpeliai; nustatyta po pirmojo teigiamo koprologinio tyrimo) bei kaimo šunų užsikrėtimas helmintais (vyšniniai stulpeliai; nustatyta gavus teigiamą patvirtinimo tyrimą, TPT). Vertikalūs brūkšniai nurodo 95 proc. pasikliautinąjį intervalą. * ženkliai mažesnis užsikrėtimas lyginant su užsikretimu tos pačios rūšies helmintais, gautu pagal teigiamus pirmojo tyrimo rezultatus (p<0,05).
Iš 108 tirtų mėginių, 16 -oje mėginių buvo aptikta virškinamojo trakto helmintų kiaušinėlių. Tai sudarė 14,8 proc. visų tirtų mėginių. Išanalizavus gautus tyrimo rezultatus, nustatyta, kad daugiausiai kaimo šunų su išmatomis išskyrė Toxocara canis kiaušinėlius (7,41 proc., PI 3,3 - 14,1), lyginant su kitų nematodų kiaušinėlių išskyrimu. Tačiau skirtumas nebuvo ženklus (p > 0,05). Šunų cestodų Taenia spp. kiaušinėlių išskyrimas su išmatomis siekė 1,85 proc. (PI 0,2 - 6,5).
Tyrimo duomenimis (10 pav.), šunų užsikrėtimas Toxocara canis helmintais siekė 4,63 proc., Uncinaria spp. – 0,93 proc., Trichuris vulpis – 0,93 proc., Ancylostoma spp. - 0,93 proc., Capillaria spp. - 0,93 proc. ir Taenia spp. – 1,85 proc. (nustatyta esant TPT).
Esant TPT, šunų užsikrėtimas Toxocara canis nematodais (4,63 proc., 95 proc. PI 1,52-10,47) buvo mažesnis (p<0,05) lyginant su Toxocara canis kiaušinėlių išskyrimu (7,41 proc., 95 proc. PI 3,3 - 14,1) esant NPT. Taip pat esant TPT, šunų užsikrėtimas Trichuris vulpis nematodais (0,93 proc., 95 proc. PI 0,02 - 5,05) buvo dvigubai mažesnis (p > 0,05) lyginant su T. vulpis kiaušinėlių
7.41% 0.93% 1.85% 0.93% 1.85% 1.85% 4.63%* 0.93% 0.93% 0.93% 0.93% 1.85% 0% 5% 10% 15% 20% 25% Toxocara canis Uncinaria spp. Trichuris vulpis Ancylostoma spp. Capillaria spp. Taenia spp. U žs ik rė tu si ų šu nų s ka ič iu s, p ro c.
