LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Aušra Bielskė
EMIGRANTŲ PALIKTŲ VAIKŲ GYVENSENOS ĮŽVALGOS IR PAGALBOS ORGANIZAVIMO GALIMYBĖS
Magistro diplominis darbas
Magistro darbo vadovas habil. dr., profesorius Apolinaras Zaborskis
Kaunas, 2013
1 SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
EMIGRANTŲ PALIKTŲ VAIKŲ GYVENSENOS ĮŽVALGOS IR PAGALBOS ORGANIZAVIMO GALIMYBĖS
Aušra Bielskė
Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra.
Kaunas; 2013. 117 p.
Darbo tikslas – ištirti Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų mokyklinio amžiaus vaikų, kurių vienas ar abu tėvai emigravo į užsienį, gyvenseną ir pasiūlyti pagalbos tokiems vaikams organizavimo būdus.
Uždaviniai:
1. Įvertinti emigravusių tėvų paliktų vaikų gyvensenos ir elgsenos skirtumus lyginant su vaikais, gyvenančiais kartu su tėvais.
2. Nustatyti pagrindines problemas, su kuriomis susiduria vaikai išvykus tėvams į užsienį.
3. Išanalizuoti pedagogų nuomonę apie pagalbos poreikį paliktiems vaikams.
4. Išsiaiškinti pagalbos paliktiems vaikams organizavimo būdus.
Tyrimo metodika. Anonimiškai, taikant autorės parengtas anketas, apklaustos 2 mokinių grupės:
1. mokiniai, kurių vienas ar abu tėvai yra išvykę (n=109, atsako dažnis 54 proc.);
2. mokiniai, gyvenantys kartu su tėvais (n=65, atsako dažnis 65 proc.);
ir grupė mokytojų, kurių klasėse yra ugdytinių, kurių tėvai išvykę (n=54, atsako dažnis 55 proc.). Apklausos duomenys analizuoti statistinės duomenų analizės programa SPSS 17.0. Naudoti kiekybiniai tyrimų metodai: aprašomosios statistikos ir χ2 nepriklausomumo kriterijus.
Rezultatai. Išvykus tėvams, 65,1 proc. vaikų nurodė pablogėjusią savijautą. Emigravusių tėvų vaikai jautė mažesnę atsakomybę (45,0 proc. prieš 69,2 proc.; p=0.003), dažniau jautėsi apatiški (22 proc. prieš 3,1 proc.; p<0,001). Nustatyta, kad tėvų išvykimas neturėjo įtakos pradėti rūkyti ir vartoti alkoholį. Klasės auklėtojų nuomone (taip teigė 61,5 proc.
respondentų), vaikai, kurių vienas ar abu tėvai yra išvykę, nesidomi užklasine veikla.
Dauguma (96,3 proc.) mokytojų teigė, kad, iškilus problemoms, vaikas gali kreiptis į klasės auklėtoją, tačiau tik 57,4 proc. mokytojų nurodė, kad pagalba emigrantų vaikams būtina; 44,4 proc. pedagogų manė, kad patys tėvai turėtų pasirūpinti vaikų saugumu. Kita vertus, 51,4 proc. mokinių teigė, kad supratimo ir paramos iš mokytojų nesulaukia. 72,2 proc. mokytojų nurodė, kad svarbiausia yra psichologų pagalba. Šiai nuomonei pritarė tik 26,8 proc.
neemigravusių tėvų vaikų ir 28,8 proc. emigravusių tėvų vaikų.
Išvados. Emigravusių tėvų palikti vaikai yra skaudi ne tik socialinė, bet ir visuomenės sveikatos problema, dažniausiai pasireiškianti vaikų psichinės ir socialinės sveikatos sutrikimais. Emigrantų vaikams būtina organizuoti visokeriopą ir veiksmingą pagalbą:
tokiems vaikams reikia daugiau dėmesio ir priežiūros, aplinkinių palaikymo ir paramos.
Emigravusių tėvų vaikai pagalbos pirmiausia turėtų sulaukti iš mokyklos psichologų ir socialinių pedagogų, mokyklos administracijos, vaiko teisių apsaugos specialistų. Tačiau patys vaikai tokios pagalbos labiausiai norėtų sulaukti iš tėvų.
Raktiniai žodžiai: vaikai, tėvai, emigracija, sveikata, pagalba vaikams.
2 SUMMARY
Management of Public Health
LIVING BEHAVIOR INSIGHTS AND HELP ORGANIZING POSSIBILITIES FOR CHILDREN LEFT BY EMIGRANTS
Aušra Bielskė
Science supervisor – prof. Habil. Dr. Apolinaras Zaborskis
Lithuanian University of health sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management.
Kaunas, 2013. 117p.
Target of diploma project – analyze the living behavior of Šiauliai city school children (pupils), choose one or both parents emigrated abroad. As well as propose solutions for helping such kind of children.
Objectives:
1. Evaluate the differences of living standards and behavior between children living with parents and left alone by parents who emigrated.
2. Define main problems, which children face when parents leave.
3. Analyze the opinion of educators regarding the need of help for children left alone.
4. Analyze possible help solutions for children left alone.
Research methodology. Anonymous questionnaires, prepared by author was split in 2 different groups of school children:
1. School children, whose parents (one or both) are abroad (n=109, frequency of response 54%);
2. School children, who live with parents (n=65, frequency of response 65%);
As well as group of teachers, who involve school children whose parents are abroad (n=54, frequency of response 55%). Data of research was analyzed by statistical data analysis software SPSS 17.0. Used quantitative data research: descriptive statistics and x2 independence criteria.
Results. When parents left, 65.1% of children stated that sense of well being decreased.
Children, who were left by emigrated parents, fell less responsible (45.0% against 69.2%;
p=0.003) more frequently felt apathy (22% against 3.1%; p<0.001). It was also found out that start of smoking or using alcohol was not affected by the fact that parent emigrated. Tutors of the class (it was stated by 61.5% of respondents) said that children, whose one or both parent emigrated, are not interested in any activity after class. Majority (96.3%) of teachers stated that when problems arise, children can search for help at the tutor, but only 57.4% of teachers stated that help for children of emigrants are needed. 44.4% of teachers thought that parents themselves should take care of security of their children. On the other hand, 51.4% of school children stated that they do not get help and understanding from teachers. 72.2% of teachers pointed out, that the most important is the help of psychologists. Only 26.8% of children whose parents did not emigrate and 28.8% of children whose parents emigrated agreed with this statement.
Conclusion. Children left by parents who emigrated is not only social, but public health problem, which usually shows up in children psychical and social health care problems.
Children of emigrants should get full help which should be useful: such kind of children need more atention and careness of people who suround them. Children should get help from psychologists of shool and social teachers. As well as employees of school and children rights security specialists. However, those children would like to get help form their parents.
Key words. Children, parents, emigration, healthcare, help for children.
3
TURINYS
ĮVADAS ... 5
DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR GINAMIEJI TEIGINIAI ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7
1.1. Migracijos istorija, samprata, veiksniai ir tipai ... 7
1.1.1 Migracijos istorija ... 7
1.1.2. Migracijos samprata, tipai ir veiksniai ... 9
1.1.3. Migracijos įtaka vaikams ir šeimai. ... 14
1.2. Vaikų socializacija ... 16
1.2.1. Socializacijos samprata ir esmė. ... 16
1.2.2. Ugdymo institucijų, suaugusiųjų ir šeimos įtaka vaiko socializacijai. ... 18
1.2.3. Paauglių ir vaikų socializacijos dėsningumai išvykus tėvams į užsienį. ... 20
1.3. Emigrantų paliktų vaikų globa ir pagalbos organizavimas. ... 26
1.3.1. Pagalbos galimybės pagal naratyvinę terapiją. ... 26
1.3.2. Atsakingi asmenys už vaiko priežiūrą: globėjai ir seneliai ... 35
1.3.3. Patarimai mokyklų darbuotojams. ... 44
1.3.4. Tėvų išvykimas ir palikimas vaiką globėjams ... 46
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 50
2.1. Tyrimo organizavimas ... 50
2.2. Tyrimo instrumentai ... 51
2.3. Duomenų analizės metodai ... 51
2.4. Tiriamosios imties charakteristika ... 52
3.TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 54
3.1. Emigravusių tėvų vaikų ir neimigravusių tėvų vaikų gyvensenos ir elgsenos skirtumų analizė ... 54
3.2. Pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria vaikai, išvykus tėvams į užsienį analizė ... 64
3.3. Emigravusių tėvų vaikų pagalbos ir paramos poreikis, pagalbos būdai ir šaltiniai. Pedagogų ir moksleivių atsakymų lyginamoji analizė. ... 75
IŠVADOS ... 88
REKOMENDACIJOS ... 90
LITERATŪROS SĄRAŠAS... 91
PRIEDAI ... 94
4
ĮVADAS
Žvelgiant į pastarojo dešimtmečio piliečių migracijos tendencijas, šis reiškinys anaiptol nerodo šalies ekonominės gerovės, priešingai – atskleidžia desperatišką siekį kitoje šalyje užsidirbti daugiau ir gyventi geriau, kartais netgi nepaisant asmeninių šeimos interesų tvirtų tarpusavio santykių išlaikymo prasme (8).
Galima kelti klausimą: ar Lietuva myli savo vaikus ir užtikrina galimybes žmoniškai gyventi ir dirbti tėvynėje? Tačiau galima paklausti ir kitaip: ar tikrai tėvai pakankamai myli savo vaikus, kad palieka juos, numatydami jų skausmus ir vargus? Tačiau visais atvejais, kai vaikai tampa „našlaičiais prie gyvų tėvų“, pažeidžiamos jų teisės. Galima teigti, kad tai tampa kasdienine praktika. Kartu tenka konstatuoti, kad tai naujas reiškinys (26).
Vaikai, gyvenantys be tėvų, turi tam tikrų bendravimo, elgesio problemų, nemokėjimo gyventi šeimoje, o tai svarbu integruojantis į visuomenę. Svarbu išsiaiškinti, kokios problemos iškyla vaikams liekant be tėvų priežiūros. Šeima labai svarbi vaiko socializacijos institucija (19).
Tokių atvejų, kai vaikai lieka našlaičiais, tėvams išvykus dirbti į užsienį, dabar Lietuvoje daug. Todėl ir kyla klausimas, ar verta dėl materialinės gerovės aukoti patį brangiausią turtą – vaikus. Pinigų galbūt užsidirbs, bet vaikus praras. Vaikai nutols nuo tėvų, susvetimės. Vėliau, kad ir kaip tėvai norėtų, tos klaidos nebeištaisytų (6).
Šiuos nuogąstavimus patvirtina šia kryptimi atlikti tyrimai Lietuvoje (26, 32, 42). Šių tyrimų autoriai atskleidė pagrindines problemas, su kuriomis susiduria vaikai išvykus jų tėvams ar vienam iš jų dirbti į užsienį. Jų pateikti duomenys labai tiksliai atspindi pagrindines vaikų problemas, su kuriomis jie susiduria, kai jų tėvai išvyksta uždarbiauti į užsienį: paliktų vaikų psichinė būsena nėra stabili, jie tampa nedrausmingi, irzlūs, įžūlūs, vieniši, liūdni ir išsiblaškę. Praleistos pamokos, neparuošti namų darbai, nesibaigiantys konfliktai su bendraamžiais ir mokytojais. Skausmingos laisvų plotų, lengvų narkotikų, ankstyvų aistrų pamokos (26).
Vaikams šeima yra pati svarbiausia socializacijos institucija, todėl labai aktualu šalyje, stiprėjant migracijai ir migracijos nuostatoms, atidžiau pažvelgti į problemą vaiko požiūriu.
Šių vaikų padėtis yra gana paradoksali: nors vaiko neatsisako ir neišsižada tėvai, tačiau jis priverstas gyventi be jų (ar vieno jų). Vaiko atsiskyrimas nuo tėvų, jiems išvykus dirbti į užsienį, nors laikinas ir formalus, tampa opia socialine, edukacine ir visuomenės sveikatos problema. Iškyla nemažai atvirų klausimų, į kuriuos dar reikės ieškoti atsakymų. Hipotetiškai
5 galima manyti, kad, kai tėvai (vienas iš jų) išvyksta dirbti į užsienį, vaikai taip pat stipriau ar silpniau patiria netekties jausmą (32).
Tėvų emigraciją patyrę vaikai dažniau išgyvena neigiamas emocijas (liūdesį, pyktį), o rečiau – teigiamas (džiaugsmą, pasitikėjimą savimi). Išvykus tėvams į užsienį, vaikams padažnėja psichinės sveikatos problemų, jie dažniau nei kiti jų vienmečiai išgyvena depresiją, vienišumą, yra linkę prasčiau save vertinti (8). Vaikai nerimauja ir išgyvena dėl savo tėvų, namų saugumo, veiklos sėkmingumo, lytinio gyvenimo pradėjimo. Nuolat susitelkęs ties išgyvenimais, paauglys tampa išsiblaškęs, prasčiau mokosi, jį gali kankinti nemiga (41)
Išvykus tėvams, vaikui turi būti suteiktos tinkamos sąlygos, kurios atitiktų geriausius vaiko interesus bei poreikį augti šeimos aplinkoje, artimoje šeimai, tinkamai pasirengti savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje (42). Tėvams laikinai išvykus gyventi į kitą šalį, globėjais dažniausiai tampa seneliai, kiti giminės, artimi šeimos draugai, kaimynai. Nuo globėjų ir vaikų santykių iš dalies priklauso, kaip vaikai išgyvens laikino išsiskyrimo su tėvais laikotarpį (24).
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje aiškiai parašyta, kad kiekvienas vaikas turi teisę iki 18 metų būti užaugintas ir prižiūrėtas savo tėvų. Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnyje už vaiko nepriežiūrą numatyta tėvų atsakomybė nuo įspėjimo iki 400 litų baudos. Realiai šis straipsnis nebuvo pritaikytas nė karto. Kol kas įspėjimus ir baudas „išrašinėja“ gyvenimas – naujųjų našlaičių armija tebeauga. Kai tėvai negali arba nenori užtikrinti vaiko teisių, šios prievolės imasi valstybė, pirmiausia teisinio reguliavimo priemonėmis garantuodama globos teikimą kiekvienam be tėvų globos likusiam vaikui (47).
Pateiktieji realybės faktai ir mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad emigravusių tėvų palikti vaikai yra skaudi ne tik socialinė, bet ir visuomenės sveikatos problema, dažniausiai pasireiškianti vaikų psichinės ir socialinės sveikatos sutrikimais. Emigrantų vaikams būtina organizuoti visokeriopą ir veiksmingą pagalbą. Šiems klausimams nagrinėti ir buvo pašvęstas šis tyrimas.
6
DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR GINAMIEJI TEIGINIAI
DARBO TIKSLAS – ištirti Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų mokyklinio amžiaus vaikų, kurių vienas ar abu tėvai emigravo į užsienį, gyvenseną ir pasiūlyti pagalbos tokiems vaikams organizavimo būdus.
UŽDAVINIAI:
1. Įvertinti emigravusių tėvų paliktų vaikų gyvensenos ir elgsenos skirtumus lyginant su vaikais, gyvenančiais kartu su tėvais.
2. Nustatyti pagrindines problemas, su kuriomis susiduria vaikai, išvykus tėvams į užsienį.
3. Išanalizuoti pedagogų nuomonę apie pagalbos poreikį paliktiems vaikams.
4. Išsiaiškinti pagalbos paliktiems vaikams organizavimo būdus.
GINAMIEJI TEIGINIAI:
1. Emigravusių tėvų vaikų gyvensenos ir elgesio ypatumai skiriasi nuo vaikų, kurie gyvena kartu su tėvais, ir emigrantų tėvų vaikams dažniau pasireiškia negatyvios psichologinės būsenos ir elgesio sutrikimai.
2. Emigravusių tėvų paliktiems vaikams reikalinga kompleksinė – socialinė, psichologinė ir sveikatos priežiūros – pagalba.
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Migracijos istorija, samprata, veiksniai ir tipai 1.1.1 Migracijos istorija
Pirmoji Lietuvos gyventojų masinės emigracijos banga vyko carizmo viešpatavimo laikais XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje. Šimtai tūkstančių mūsų krašto gyventojų, genami skurdo, socialinės ir nacionalinės priespaudos tuo laikotarpiu persikėlė gyventi daugiausia į JAV, Didžiąja Britaniją, Kanadą (25).
Žmonės buvo vejami iš savo krašto ieškoti geresnio duonos kąsnio. Įsigalėjus buržuazinei santvarkai, emigracija - neišvengiamas visuomenės reiškinys. Netolygus kapitalizmo vystymasis, pagrindinių darbo žmonių sluoksnių skurdimas, santykinis gyventojų perteklius - tokios priežastys vertė palikti kraštą. Tai liudija didelis ir staigus pasų išdavimas.
Vien 1895 m. Kauno gubernijoje buvo išduotas 29 631 pasas žmonėms išvykti iš Lietuvos, o 1904 m. išduoti net 55 947 pasai (25).
Antroji emigracijos banga vyko tarpukario metais. Tuo laikotarpiu gimtąjį kraštą paliko 100 000 žmonių. Senoji išeivija apsigyveno ir pažangiai kūrėsi, rašė giminėms laiškus, kvietė atvažiuoti, tuo laiku pragyvenimas Amerikoje buvo pakankamai geras, teikė daug vilčių.
1.1.1.1. pav.Tarptautinė migracija.
Metai Imigrantai Imigrantų
skaičius 1 000 gyventojų
Emigrantai Emigrantų skaičius 1 000 gyventojų
2001 4694 1,4 7253 2,1
2002 5110 2,4 7086 2,0
2003 4728 1,4 11032 3,2
2004 5553 1,6 15165 4,4
2005 6789 2,0 15571 4,6
2006 7745 2,3 12602 3,7
2007 8609 2,6 13853 4,1
2008 9297 2,8 17015 5,1
2009 6487 1,9 21970 6,6
2010 5213 1,6 83157 25,3
2011 15685 4,9 53863 16,7
2012 19 843 7,1 41 100 14,3
8 Šiuolaikinė emigracijos epocha prasideda nuo antrojo pasaulinio karo, sukėlusio didžiulius emigracijos antplūdžius. Tuo metu išvykimas iš Lietuvos buvo suprantamas kaip nelaimė, o daug kam – bėgimas nuo mirties. Karo genami šimtai tūkstančių, net milijonai įbaugintų žmonių bėgo iš savo gyventų vietovių, slapstėsi, ieškojo prieglobsčio svetur, pasirinkdami emigranto dalią (3).
Remiantis tik oficialia statistika, iš Lietuvos per nepriklausomybės metus emigravo 334 tūkst. žmonių, vidutiniškai 21 tūkst. per metus. Šiuo metu Lietuvai ir lietuvių tautai svarbi problema - naujoji lietuvių emigracija. Dabartinė emigracija už savo pirmtakes gali būti ekstensyvesnė ir intensyvesnė. Pažiūrėjus 12 metų statistiką, galima atkreipti dėmesį, kad emigrantų skaičiai sparčiai kinta, tačiau nuo 2010 metų emigracija sparčiai išaugo, lyginant su ankstesniais metais. Kaip iliustruoja LR Statistikos departamento duomenys (1.2.1.2. pav.), Lietuvos gyventojai (ir mažamečiai) tarptautinės migracijos procese aktyviai dalyvauja nuo nepriklausomybes atkūrimo pradžios (33).
2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 Vyrai ir moterys
Iš viso pagal amžių
7253 7066 11032 15165 15571 12602 13853 17015 21970 83157 53863 19853
0–4 316 271 406 467 541 532 644 738 880 3040 2137 1090
5–9 413 370 571 729 763 651 745 768 852 2757 1772 484
10–14 437 401 608 782 855 708 787 891 881 2686 1742 228 15–19 416 453 627 1017 1037 792 880 992 1235 4909 3823 592 20–24 1002 867 1466 2425 2543 1885 1826 2141 2710 15131 11724 4001 25–29 988 942 1995 3169 3241 2550 2456 3372 4181 18520 11310 4808 30–34 787 802 1345 1891 2015 1555 1905 2413 3136 11964 6 830 2777 35–39 681 706 1038 1305 1355 1130 1367 1832 2748 7853 4 648 1771 40–44 634 621 935 1101 1111 881 1021 1249 1823 5715 3516 1270 45–49 408 471 719 1040 995 859 1043 1115 1 537 4 815 2712 1045 50–54 394 367 425 481 420 367 383 579 887 3 388 1999 898 55–59 185 205 260 289 242 210 291 384 539 1610 960 456 60–64 197 190 183 152 130 120 160 183 205 331 274 234
65–69 124 125 149 110 104 136 110 102 89 140 120 64
70–74 113 101 118 74 67 73 81 90 84 104 99 57
75–79 100 95 112 74 86 73 61 59 71 72 70 35
80 ir vyresni
58 79 75 59 66 80 93 107 112 122 127 43
1.1.1.2 pav. Emigrantai, deklaravę išvykimą pagal amžių
Analizuojant, Lietuvos statistikos departamento rodiklius, pateikti duomenys atskleidžia, kad didžiausia emigrantų, išvykstačių iš Lietuvos, srautas pastebimas 20- tais– 54- tais gyvenimo metais. Neabejojama, jog pagal amžių 20 – 34 metų vyrai ir moterys emigruoja
9 daugiausiai, nes jauni ir perspektyvūs žmonės sunkiai susiranda darbus, stoja į bedarbių gretas, jų netenkina atlyginimas, nori užsidirbti daugiau pinigų, siekia geresnių gyvenimo salygų (33).
1.1.2. Migracijos samprata, tipai ir veiksniai
Migracija yra sudėtingas, sunkiai apibūdinamas ir išmatuojamas procesas. Prie klasikinių migracijos apibrėžimų priskirtini šie: migracija – gyventojų persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, kertant administracines vietovės ribas. Migracija yra individų ar grupių persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietovės į kitą, turint tikslą naujoje vietovėje pasilikti pakankamai ilgą laiką; migracija yra asmenų persikėlimas santykinai ilgam laikui, gana dideliu atstumu; gyvenamosios vietos keitimas visam ar tam tikram laikui kertant teritorines ribas. Nors šie migracijos apibūdinimai nėra identiški ir ganėtinai neapibrėžti, tačiau juose vyrauja du pagrindiniai kriterijai: erdvės (gyvenamosios vietos pakeitimas) ir laiko (persikėlimas tam tikram laikui) dimensijos. Per pastaruosius keletą dešimtmečių technologijų ir komunikacijų progresas labai išplėtė gyventojų mobilumo-migracijos galimybes. Globalizacija praėjusiame dešimtmetyje labai pakeitė migracijos procesus, sąlygojo teritorinių persikėlimų-migracijos tipų įvairovę. Tad keičiasi ir migracijos samprata. Iš esmės nebėra vieno migracijos apibrėžimo. Šiuo metu migracija suprantama gerokai plačiau. Konkrečiame nacionalinio lygmens politiniame, socialiniame, ekonominiame kontekste migracijos (migracijos tipų) apibrėžimai labai varijuoja (37).
Migracijos procesų poveikis yra daugiamatis, apimantis tiek individų asmeninių interesų bei valstybės interesų susikirtimus, tiek ne vien darbo jėgos nutekėjimo stabdymo klausimus, bet ir normalios laisvos darbo jėgos cirkuliavimo užtikrinimą, taip pat tiek ir tolerantiškos visuomenės tarpkultūrinėje erdvėje kūrimą (8).
Migracija turi daug reikšmės gyventojų sveikatai. Sociologai skiria geografinę ir socialinę migraciją. Geografinė migracija gali būti vidinė, kai migruojama šalies viduje, ir išorinė, kai migruojama iš vienos šalies į kitą. Didelių žmonių srautų kraustymasis iš vieno žemyno į kitą prasidėjo devynioliktajame amžiuje. Tai lėmė ir didžiausio pasaulio istorijoje etninių grupių maišymosi pradžią. Dvidešimtojo amžiaus karai taip pat sukėlė didelių žmonių grupių judėjimą. Ir šiuo metu labai svarbi išorinės migracijos priežastis yra politiniai motyvai, tačiau pagrindinis išorinę migraciją lemiantis veiksnys yra ekonomika: išvykstantieji į kitas šalis tikisi ten geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų. Vidinę migraciją daugiausiai lemia greita
10 urbanizacija. Vis daugiau žmonių visame pasaulyje, o ypač mažai išsivysčiusiose šalyse, vyksta gyventi į miestus. Geografinė migracija neišvengiamai susijusi su ekonominiais, socialiniais, politiniais bei kultūriniais pokyčiais, kurie kompleksiškai veikia sveikatą.
Kiekvienu atveju tai stresinė situacija, į kurią žmonės reaguoja skirtingai (23).
Socialinė migracija – tai perėjimas iš vienos socialinės ekonominės padėties į kitą, iš darbininkų į vadovaujančius darbuotojus, arba, atvirkščiai, iš profesionalų į žemos kvalifikacijos darbininkų grupę. Ypač negatyvi socialinė migracija, kai socialinė ekonominė padėtis pakinta iš aukštesnės į žemesnę. Tai būdinga šalims, kur keičiasi politinė ir ekonominė situacija, ir išgyvenančioms pereinamąjį laikotarpį. Socialiai mobilūs žmonės linkę perimti ir tos grupės, į kurią jie pereina, sveikatos charakteristikas: tampantieji aukštesnės socialinės ekonominės padėties atstovais yra sveikesni, o pablogėjus socialinei ekonominei padėčiai, pablogėja ir sveikata. Ypač dažnai pastaroji žmonių grupė kenčia nuo psichikos, psichologinių sutrikimų, tampa priklausomi nuo alkoholio, nikotino, medikamentų, o tai jos socialinę ekonominę padėtį dar labiau pablogina (23).
Pastebima, kad geografiniai ir socialiniai migrantai dažniausiai pamažu perima daugelį kultūrinių bruožų. Kultūrinė adaptacija, ypač, jei papročiai ir gyvenimo būdas gerokai skiriasi nuo ankstesniojo, sukelia didelį ir nuolatinį stresą, neigiamai veikiantį įvairius sveikatos aspektus.
Vertinant migracijos paplitimą pagal ją nulėmusias faktines priežastis, nelegalios migracijos rūšys skirstomos:
ekonominė nepriverstinė;
egzistencinė priverstinė;
etninė priverstinė;
politinė priverstinė;
kriminalinė nepriverstinė;
kriminalinė priverstinė ir kt.
Vertinant nelegalią migraciją pagal oficialius migrantų, susidūrusių su migracijos kontrolės pareigūnais, paaiškinimus, yra:
politinė priverstinė;
etninė priverstinė;
egzistencinė priverstinė;
kriminalinė ir t.t. (18).
11 Politiniu, statistiniu lygmeniu bandoma susitarti dėl įvairių migracijos tipų apibūdinimo. Pagal Jungtinių Tautų rekomendacijas dėl tarptautinės migracijos statistikos, ilgalaikis migrantas yra asmuo, kuris pakeitė gyvenamąją vietą ne trumpesniam nei 12 mėnesių periodui t. y. kai tikslo šalis tampa jo nauja gyvenamąja vieta. Šiomis rekomendacijomis siekiama apibrėžti statistinius migracijos kriterijus, migracijos procesų vertinimo vienodumą ir palyginamumą. Tačiau, reikia pastebėti, kad tik labai mažai šalių šį ilgalaikio (permanentinio) migranto apibrėžimą naudoja nacionalinėje statistikoje.
Gyventojų migracija (teritorinis mobilumas) į įvairius tipus pirmiausia skirstoma pagal persikėlimo trukmę:
ilgalaikė;
pastovi;
trumpalaikė;
laikina;
sezoninė;
turistinė ir pan.
Migracija gali būti skirstoma:
Pagal legalumą migracija skirstoma į:
oficialią/legalią/reguliarią;
nelegalią/nedeklaruotą.
Pagal persikėlimo kryptį/vietą – į vidinę, išorinę/tarptautinę, lokalią.
Pagal migracijos pobūdį/motyvus – darbo, mokymosi, šeimyninę (šeimų susijungimas).
Pagal migrantų kvalifikacijos išsaugojimą:
„protų nutekėjimo“;
„protų praradimo/švaistymo“;
„rankų nutekėjimo“.
Pagal apsisprendimo savarankiškumą:
savanorišką;
priverstinę;
deportaciją/prievartinę.
Pagal migracijos srautų kryptį konkrečios šalies atžvilgiu:
į emigraciją/ išvykimą;
12
imigraciją/atvykimą;
grįžtamąją migraciją.
Pagal ekonomines migracijos priežastis:
ekonominę;
darbo;
komercinę migracija ir pan.
Pagal politines migracijos priežastis:
repatriaciją;
pabėgėlių srautus;
kolonizacijos/dekolonizacijos migraciją.
Pagal organizacinį pobūdį:
organizuota/institucionalizuota;
savarankiška ir pan.
Pagal kriminogeninį pobūdį - prekybą žmonėmis ir t.t.
Šie įvairūs migracijos tipai gali sutapti. Konkretus migracijos atvejis gali būti priskirtas įvairiems tipams (pvz., trumpalaikė nedeklaruota darbo migracija – trumpalaikis išvykimas į užsienį nelegaliam darbui ir pan.) (37).
Visumoje kalbant apie migracijos fenomeną , žmonių laisvas judėjimas iš vienos šalies į kitą netgi laikomas vienu iš valstybinių ekonomikos augimo teigiamų veiksnių. Tačiau turint omenyje pastarojo dešimtmečio piliečių migracijos tendencijas, procesas anaiptol nerodo šalies ekonominės gerovės, priešingai – atskleidžia desperatišką siekį kitoje šalyje užsidirbti daugiau ir gyventi geriau (kartais netgi nepaisant asmeninių šeimos interesų tvirtų tarpusavio santykių išlaikymo prasme). V. Kanopienės (2006), S. Mikulionienės (2006), A.
Kazlauskienės (2006) ir kitų tyrėjų darbuose apie migracijos priežastis išskiriami šie pagrindiniai traukos į kitą šalį veiksniai (1.2.2.1. pav.) (8).
13 1.1.2.1. pav. Migracijos į kitą šalį veiksniai (proc.)
Taigi akivaizdu, kad daugiausiai mūsų tautiečių švyksta dėl vadinamųjų investicijų į ekonominį, žmogiškąjį ir socialinį kapitalą t.y. dėl geresnių darbo sąlygų ir didesnio uždarbio, dėl studijų bei tarptautiniu mastu pripažįstamų diplomų, taip pat dėl galimo asmenybės tolulėjimo – užsienio kalbos geresnių žinių, komunikacinių įgūdžių plėtotės, akiračio ir socialinio tinklo plėtimo, dėl profesinės patirties įgijimo.
Svarbus migracijos tyrimų aspektas yra migracijos veiksnių vertinimas. Pagrindinė masinės lietuvių migracijos priežastis ekonominė. Galima teigti, kad žmonės migruoja tikėdamiesi, jog jų gyvenimas naujoje vietoje bus geresnis. Neveikiant kokioms nors papildomoms jėgoms, asmens sprendimas migruoti remsis dviejų vietovių pranašumų ir trūkumų subjektyviu vertinimu, t y. vietovės, kurioje asmuo gyvena, ir vietovės, į kurią jis ketina migruoti. Tai leidžia teigti, kad vienu metu migraciją lemia dvejopi veiksniai:
išstumiantys iš vietovės, kurioje asmuo konkrečiu momentu gyvena (išstumiantys/stūmos veiksniai), ir pritraukiantys – į vietovę, kur asmuo ketina migruoti (pritraukiantys/ traukos veiksniai) (37).
Pagal prigimtį šie veiksniai gali būti įvairaus lygmens. Jie gali veikti visos šalies mastu (makrolygmuo), bendruomenės, giminės, šeimos lygmeniu (mezolygmuo) ar individo lygmeniu (mikrolygmuo). Paprastai migraciją vienu metu lemia abiejų rūšių veiksniai: tiek stūmos, tiek traukos. Taigi yra dvi šalys, tarp kurių migruoja asmuo, nusprendęs išvykti. Kai veiksniai labai stiprūs, gali formuotis migracijos srautai (migracijos srautas yra didelis skaičius žmonių, kurie per tam tikrą laiką išvyko iš vienos vietovės ir nuvyko į kitą tą pačią vietovę.
14 Stūmos ir traumos konkrečiu atveju reiškiasi kaip įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai etniniai/kultūriniai, gamtiniai/klimatiniai, populiacijos/demografijos/šeiminiai veiksniai. Migracijos politika – vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes. Migracijos politika - migracijos procesus formuojančios sąlygos. Migracijos politikos principai atspindi konkrečios šalies išsivystymo lygį, socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ideologiją bei kultūrą (18).
Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika:
migraciją ribojanti;
migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems migraciją vystyti natūralia eiga).
Patį migracijos procesą sudaro dvi kryptys:
vidinė migracija, apimanti gyventojų persikėlimus valstybės viduje;
išorinė arba tarptautinė migracija, apimanti gyventojų persikėlimus į/iš užsienio valstybes.
Pagrindiniai tarptautinės migracijos veiksnai:
Išsaugoti ūkio vystymosi stabilumą;
Nepažeisti etnokultūrinių interesų.
Užtikrinti socialinį saugumą;
Užtikrinti darbo rinkos subalansavimą;
Išskiriami patys pagrindiniai vidinės migracijos veiksniai:
Stabdyti labai suintensyvėjusią migraciją iš kaimų į miestus;
Pasistengti suvienodinti įvairių teritorijų ekonominį – socialinį išsivystymą
Nukreipti migracijos srautus nuo stambiųjų miestų (18).
1.1.3. Migracijos įtaka vaikams ir šeimai.
Dauguma migruojančių į užsienį žmonių palieka savo šalyje šeimas, kuriuose auga vaikai. Tačiau vaikams šeima yra pati svarbiausia socializacijos institucija, todėl labai aktualu šalyje, stiprėjant migracijai ir migracijos nuostatoms, atidžiau pažvelgti į problemą vaiko požiūriu. Šių vaikų padėtis yra gana paradoksali: nors vaiko neatsisako ir neišsižada tėvai, tačiau jis priverstas gyventi be jų (ar vieno jų); nors tėvai rūpinasi vaiku, tačiau jų rūpinimasis apsiriboja tik materialine gerove, kitų funkcijų tėvai dėl esamo atstumo negali atlikti. Kaip tai veikia augančią ir bręstančią asmenybę, ar trikdo jos sėkmingą socializaciją ir ugdymą, kokių
15 tolesnių pasekmių ši situacija turės vaikui, lieka neaišku. Todėl vaiko atsiskyrimas nuo tėvų, jiems išvykus dirbti į užsienį, nors laikinas ir formalus, tampa opia socialine edukacine problema. Iškyla nemažai atvirų klausimų, į kuriuos dar reikės ieškoti atsakymų. Vaikai netektį išgyvena tėvų skyrybų ir mirties atvejais. Hipotetiškai galima manyti, kad, kai tėvai (vienas iš jų) išvyksta dirbti į užsienį, vaikai taip pat stipriau ar silpniau patiria netekties jausmą (32).
Neretai tenka matyti ir girdėti faktus apie tai, kad Lietuvoje vaikai mokyklose savo agresyvumu šokiruoja visą edukacinę bendruomenę, savo išpuoliais grasina fiziniam bendraamžių saugumui, o neretai jį ir pažeidžia. Galiausiai paaiškėja, kad šie agresyvūs vaikai gyvena giminaičių globojami, nes tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį. Taigi vien tie faktai leidžia teigti apie tėvų emigracijos neigiamas pasekmes paliktų vaikų socializacijos saviraidai.
Tėvų emigraciją patyrusiems vaikams būdingas uždarumas, perdėtas rūpinimasis savimi, padidėjęs emocinis labilumas, agresyvumas ir neadekvatus savęs vertinimas (8).
Tie, kurie planuoja išvažiuoti į užsienį, daugiausia galvoja apie ekonominius dalykus, beveik nesvarsto apie tokio žingsnio poveikį šeimai, vaikams (36).
Tėvų nedarbą ir jų emigraciją patyrusiems vaikams padažnėja psichinės sveikatos poblemų, jie dažniau nei kiti jų vienmečiai išgyvena depresiją, vienišumą, yra linkę prasčiau save vertinti. Pastebėta, kad mergaitės į patirtą stresą reaguoja užgniauždamos savyje problemas, o berniukai – jas išreikšdami neretai agresyviu ekscentrišku, kitus žeminančiu elgesiu (8).
Kai visuomenėje plinta šeimos nuvertinimo tendencija ir vaikų augimo be tėvų pateisinimas, tokioje visuomenėje stiprėja viešoji nuomonė, pritarianti migracijai paliekant šeimą ir savanoriškai atsisakant savo vaikų ugdymo šeimoje (32).
Kiekvienas vaikas gyvena vidiniu nerimu būti nepaliktu, todėl išsiskyrimas su vienu iš tėvų jam sukelia papildomą stresą ir traumą (35).
Mokyklinio 6-11 m. amžiaus vaikai. Tokio amžiaus vaikai jau gali aiškiau išreikšti tai, ką galvoja, jaučia, tačiau jiems vis dar nėra lengva tai padaryti. J. Cassidy, P. R. Shaver (1999) nurodo šiuos mokyklinio amžiaus vaikų reagavimo į stresą būdus: galvos arba kitus fizinius skausmus, liūdnumą, nepažįstamų žmonių baimę arba baimę likti vienam, mokyklos vengimą (netikėta pradžia), atsiskyrimą arba uždarumą, padidėjusį agresyvų elgesį.
11-18 m. amžiaus vaikai. Paauglystės amžiuje vaikai jau geba gana aiškiai sukonkretinti savo mintis ir jausmus. Jie supranta, kodėl vienam iš tėvų tenka važiuoti dirbti į užsienį, o išsiskyrimo laukia apimti dvejopų jausmų: džiaugiasi, kad pagerės šeimos
16 materialinės sąlygos (pvz., kad galės geriau/gražiau apsirengti) bei sumažėjusiomis ribomis, tačiau kartu ir nerimauja, kas bus už jį atsakingas, kas juo pasirūpins. Tai, kad paauglys išgyvena krizę, rodo įvairūs jam pasireiškiantys simptomai: pakitęs elgesys (pvz., padidėjęs agresyvumas, staiga atsiradęs probleminis elgesys), suprastėję mokymosi rezultatai, fiziniai skausmai, nebekovojimas dėl savo identiteto, užsisklendimas savyje ir t.t. Manoma, kad vaiko reagavimo į krizę lygis priklauso nuo jį globoti likusio vieno iš tėvų elgesio ir supratingumo (35).
Jeigu tėvai ir vaikai yra neatsidavę šeimai, tai jie nuo jos atpranta, susvetimėja. Šeima dezorganizuojasi, vaikai atitolsta nuo tėvų, tėvai – nuo vaikų. Įsivyrauja dvasios tuštuma, skausmas (5). Daugeliu aspektu šeimos įtaką vaiko asmenybei nuodugniai nušvietė A.
Makarenka. Jis tvirtino, kad šeima turi būti tvirtas kolektyvas (4). Reikia nepamiršti, kad, pasikeitus situacijai, keičiasi ir vaiko elgesys (44).
Tėvų emigraciją patyrę vaikai dažniau išgyvena neigiamas emocijas (liūdesį, pyktį), o rečiau – teigiamas (džiaugsmą, pasitikėjimą savimi). Ši patirta netektis (tėvų išvykimas) turi neigiamos įtakos ir vaikų statusui klasėje: kiek žemesnį statusą užima daugiau netektį patyrusių vaikų, nei jos nepatyrusių. Tėvų emigracija dažnai turi įtakos ne tik tokių vaikų požiūriui į savo padėtį klasėje, bet ir požiūriui į save (8).
Vaikų reakcijos daug kuo priklauso nuo to, kaip jie iš anksto paruošiami šeimos pokyčiams. Jeigu vaikui plačiau nepaaiškinama, o tik konstatuojamas pats išsiskyrimo faktas, vaikui bus kur kas sunkiau išgyventi traumuojančią situaciją, Todėl manoma, kad vaikams lengviau išgyventi netektį, kai:
su jais sąžiningai ir atvirai kalbamasi apie šeimos, bendravimo su tėvais pokyčius;
jiems garantuojamas saugumas ir vaikai ruošiami pasikeitimams;
neatskiriami broliai ir seserys (jų atskyrimas sukelia dar didesnį praradimo jausmą).
Hipotetiškai, galima manyti, kad lytis, amžius ir parengimas pokyčiams yra tie veiksniai, nuo kurių priklauso tėvų išvykimo dirbti į užsienį vaikų socializacijai (32).
1.2. Vaikų socializacija
1.2.1. Socializacijos samprata ir esmė.
Socializacija (lot. socialis) – vaikystėje prasidedantis procesas: išmokdamas visuomenės normų, dėsnių ir gyvenimo būdo, asmuo tampa visuomenės nariu (30).
17 Socializacijos esmė - individo sugebėjimas įsisavinti tam tikras žinias, normas, vertybes, leidžiančias jam tapti asmenybe, sugebančia funkcionuoti visuomenėje (32).
Socializacija gali būti vadinamas procesas, kuriuo metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus (19).
Kai kurie autoriai išskiria pirminę ir antrinę socializaciją. Šios dvi socializacijos rūšys išskiriamos dažniausiai remiantis tyrinėjamų asmenų amžiumi.
Pirminė socializacija suprantama kaip pagrindinių nuostatų perėmimo laikotarpis ir siejama su ankstyvąja vaikyste. Pirminė socializacija yra galima tik tada, kai asmuo turi visavertę šeimą arba globėjus ir kai procese gali pakankamai dalyvauti kiti socializacijos institutai, kurių dėka asmuo tampa visaverčiu visuomenės nariu, t.y. ikimokyklinės institucijos, mokykla, neformaliojo ugdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir kt.
Antrinė socializacija siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pvz., visuomenės komunikavimo priemonės. Antrinė socializacija nėra taip glaudžiai susijusi su socializacijos institutais, nes suaugęs žmogus gali rinktis, į jo aplinką įsitraukia daugiau subjektų.
Išskiriama keletą socializacijos veiksnių grupių:
Makroveiksniai (makroveiksniai – kosmosas, planeta, šalis, visuomenė).
Mezoveiksniai (tautiniai požymiai, gyvenamoji vieta ir jos tipas, ir pan.).
Mikroveiksniai:
šeima;
bendraamžių subkultūra;
mikrosociumas;
auklėjimo institutai;
religinės organizacijos (30).
Autorė Broom pateikia du vaikų socializacijos tipus – „slopinant“ ir „dalyvaujant“, kurie glaudžiai susiję su skirtingomis tėvų ar kitų aplinkos asmenų pažiūromis į besiformuojančią asmenybę (20).
18 Du socializacijos tipai
Slopinant Dalyvaujant
Bausmės už blogą elgesį
Materialiniai apdovanojimai ir bausmės Vaiko paklusnumas.
Bendravimas be žodžių Komandinis bendravimas
Socializacija, pagrindinį vaidmenį skiriant suaugusiajam
Vaiko pastebėjimas, ko nori suaugęs žmogus
Atsidėkojimas už gerą elgesį
Simboliniai apdovanojimai už bausmes Vaiko savarankiškumas
Žodinis bendravimas Bendravimas kaip sąveika
Socializacija, pagrindinį vaidmenį skiriant vaikui
Suaugusiojo pastebėjimas ko nori vaikas 1.2.1.1. pav. Socializacijos tipai
Šalia migracijos teigiamų aspektų ekonomine, darbo rinkos ar asmeninės karjeros prasmėmis, būtina diskutuoti ir atrasti reikiamų, veiksmingų priemonių, mažinant neigiamas tėvų emigraciją patyrusių vaikų socializacijos pasekmes bei tendencijas nūdienos edukacinėje terpėje, t.y. atkreipti daugiau dėmesio į tokių vaikų emocinius išgyvenimus, kuriuos dažnai apsunkina visuomenėje vyraujantys emocinio ugdymo mitai, vaiko socializaciją grindžiantys ne laisvės ar jo kūrybos būtina sąlyga, o įkalinimo nepaslankiomis idėjomis instrumentu (8).
1.2.2. Ugdymo institucijų, suaugusiųjų ir šeimos įtaka vaiko socializacijai.
Mokykla - antroji vaiko bendruomenė (po šeimos), kurioje jis socializuojasi, įgyja tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais, ir vyresniais žmonėmis įgūdžius. Mokyklos bendruomenė – dinamiška, santykinai savivaldi, priklausanti nuo greitai besikeičiančių principų grupė, kurios dinamiškumą sąlygoja jos narių tarpusavio santykiai. Mokykla siekia padėti vaikui įsisavinti sociokultūrinę patirtį, nukreipia vaiką reikiama linkme, tačiau tėvų noras ir buvimas šalia yra būtina sąlyga, normaliam vaiko funkcionavimui (30).
Mokykla kartu su šeima skiepija teisingumą, padorumą, moralumą ir pilietines vertybes, o vaikai, kai jie ugdosi susitapatindami su suaugusiais, elgsis taip pat, kaups tas pačias vertybes (31).
Neužtenka ugdyti vaiko asmenybę – auklėjimo procesą būtina valdyti, t.y. siekti, kad žmogus ateitų į visuomenę su geriausiomis, reikalingiausiomis savybėmis, Auklėjimo proceso
19 valdymas gali būti pedagogiškai motyvuotas išsprendus tris problemas: 1) tikslo; 2) poveikio, korekcijų; 3) grįžtamosios informacijos (44).
Mokydamasis ir gaudamas iš mokyklos žinių apie pasaulį, vaikas kartu susiduria ir su tų žinių aiškinimu. Mokslas duoda ne palaidus, o susistemintus tikrovės faktus, atskleidžia dėsnius, aiškina priežastis arba sąlygas, kodėl ir kaip vyksta nuolatinis tikrovės kitimas, jos raida. Plečiantis patyrimui, gilinantis į tikrovės faktus ar atskirą sritį (13).
Tai, kiek mokyklos organizavimo procese dalyvauja pats vaikas ir kokia vaiko patirtis šiame procese, lemia vaiko charakterį ir jo, kaip piliečio raidą. Vienintelis ugdymo tikslas –
„dalyvavimas socialiniame gyvenime“. Kad tai būtų įgyvendinta, mokiniams reikia visapusiško meninio, intelektinio istorinio ugdymo, taip pat ir pagalbos ugdant „naudingumo įgūdžius (30).
Šiuolaikinė vaiko globos koncepcija pabrėžia ne institucinės vaiko globos prioritetą, o vaiko globą šeimoje. Šeimyninė vaikų globa dėl savo pobūdžio yra svarbi ir efektyvi globos forma, nes vaikui netekus tėvų, tėvų vaidmenį tenka atlikti tiems, kurie turės rūpintis vaiku, o jo socializacija ir toliau vyksta šeimoje (45). Tai atsispindi ir Lietuvos vaiko globos (rūpybos) sistemos reorganizavimo strategijoje ir jos įgyvendinimo priemonių 2007-2012 m.
plane (Valstybės žinios. 2007, Nr. 118-4817). Šios strategijos tikslas – atsižvelgiant į vaiko interesus bei poreikius, sudaryti sąlygas vaikui augti biologinėje šeimoje , o, netekusiam tėvų globos, vaikui turi būti suteiktos tinkamos sąlygos, kurios atitiktų geriausius vaiko interesus bei poreikį augti šeimos aplinkoje, artimoje šeimai, tinkamai pasirengti savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje (42).
Kvieskienės teigimu (31), kiekvieno individo socializacija prasideda šeimoje. Dauguma žmonių savo gyvenimą pradeda šeimoje, t.y. pastoviausioje grupėje, kurioje jie priklauso.
Šeima yra socialinio gyvenimo centras, ji individą sieja su kitomis socialinėmis grupėmis, ji grupei perduoda pagrindines normas, vertybes. Šeima - pirminė visuomenės ląstelė (34).
Šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomenė suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima (32).
Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Čia visapusiškai tenkinami jo emociniai poreikiai. Šeima traktuojama kaip pagrindinė socialinio auklėjimo institucija, duodanti augančiam žmogui pagrindines socialines normas ir ruošianti jį platesniam socialiniam bendravimui; tolesnėje socialinio auklėjimo stadijoje į šeimą žiūrima kaip į tikslą, kuriam jaunas žmogus turi priaugti ir pasiruošti (5).
20 Vaiko socializacijos procese itin svarbus tėvų pavyzdys (jų moralinės vertybės, bendra kultūra, ir moralė, įpročiai tėvų ir kitų narių meilė, bendravimas, problemų sprendimas, kiti santykiai), nes integracijos į visuomenę procese vaikas daugiausia išmoksta sekdamas tėvų pavyzdžiu, jokie pamokymai ar nurodymai nėra tokie veiksmingi kaip tėvų pavyzdys.
Gyvendamas šeimoje vaikas susidaro savotišką šeimos modelį, kuriuo vėliau daugiau ar mažiau remiasi kurdamas savąją, nes visos šeimos turi nerašytas taisykles, iš kurių vaikai mokosi (32).
Psichoanalitikas Alfredas Adleris auklėjimą laiko menu ir sunkiausiu žmogaus gyvenimo uždaviniu. Norint išmokti „auklėjimo meno“, reikia ne tik asmeninių ir dalykinių pedagoginių gebėjimų, bet ir būtinų materialinių sąlygų (16).
Šeimoje vaikas nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Šeima jam padeda įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, nerimą, atstatyti emocinę pusiausvyrą, niveliuoja stresus. Šeimoje vaikas mokosi vykdyti ir visuomenės užduotis (5).
Vaikas, kuris auga šeimoje, jo socializacija dėsningai praeina visus tarpsnius. Vaikai, kurie yra netekę tėvų, lieka be pagrindinės socializacijos instituto - šeimos, kaip jiems perimti vertybes, nuostatas, normas, jeigu nėra šalių jų nėra tinkamo ir reikiamo pavyzdžio. Vaikas yra jautrus, dvasiškai palaužiamas tik išėjęs į visuomeninį gyvenimą ir paliekamas vienas, o tai kelią didelę netekties krizę, vaikui palieka gilias psichologines problemas (31).
Vieno žmogaus šeimoje problema yra visos šeimos problema. Šeima turi savo asmeninį pasaulį, kuris byloja apie jos vientisumą, ugdo jausmus, skatina veikti, formuoja ir performuoja jos narių asmeninius siekius, taip pat jų nuomonę apie save ir kitus. Siekiant moksliškai pažinti ir suprasti šeimą, jos esmę, labai svarbu žinoti tai, kad:
1) šeima – specifinis pačių bendriausių mūsų visuomenės dėsningumų, jos esmės atspindys. Kas dedasi visuomenėje, savitai atsispindi ir šeimoje;
2) šeima – sąlyginai uždaras socialinis – psichologinis vienetas (5).
1.2.3. Paauglių ir vaikų socializacijos dėsningumai išvykus tėvams į užsienį.
Šeimos įtaka
Socialiniai, ekonominiai pasikeitimai, neužtikrintas rytojus, baimė netekti pragyvenimo šaltinio - tai rodikliai, kurie pakeitė nusistovėjusios tradicinės šeimos modelį.
Šeimos, susidūrusios su anksčiau nepatirtais sunkumais ir siekdamos išgyventi, priverstos keisti veiklą, gyvenimo stilių, elgseną. V. Kaponienė teigia, kad jau 1989 m. prasidėjo
21 komercinis migracijos į labiau išsivysčiusias šalis augimas, siekiant pagerinti savo šeimos gyvenimo sąlygas (43).
Tėvams išvykus, esminiai pokyčiai vyksta pirmame socialiniame tinkle. Tėvams pasitraukus, į jį patenka vaiko seneliai, giminaičiai, kurie jį prižiūri ir globoja. Didžiąją dalį vaikų, tėvams išvykus, neoficialiai globoja ir jais rūpinasi seneliai. Senelių per didelis dėmesys ir globa gali vaikui padaryti daugiau žalos, nei naudos. Vaikai gali pajusti senelių silpnumą ir pasinaudoti tuo siekdami netinkamai pasielgti. Viską leidžiantis auklėjimo stilius skatina užimti aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją priimant sprendimus. Neretai vaikai paliekami gyventi su vyresniuoju broliu ar seserimi. Galima teigti, kad vaikui būtina pilna šeima, kurioje jaustųsi esąs visavertis šeimos narys. Prieš išvykdami tėvai turėtų pasirūpinti ir surasti vaikui šeimą, kurioje jis norėtų pagyventi tam tikrą laiko tarpą (26).
Išvykus tėvams į užsienį ir gyvenant užsienyje, jų vaikai patiria įvairių jausmų (nuo praradimo, nerimo, liūdesio, baimės pykčio, ilgesio iki džiaugsmo ir laimės tėvams sugrįžus).
Vienas ryškiausių ir labiausiai išgyvenamų jausmų yra nerimas, kuris patiriamas tėvams išvykus. Vaikai nerimauja ir išgyvena dėl savo tėvų, namų saugumo, veiklos sėkmingumo atlikimo, lytinio gyvenimo pradėjimo. Nuolat susitelkęs ties išgyvenimais, paauglys tampa išsiblaškęs, prasčiau mokosi, jį gali kankinti nemiga (41).
Laikinai palikti emigrantų vaikai pyksta ne tik ant juos erzinančių žmonių, bet ir ant savęs. Šią būseną dažnai išreiškia tyla, kito ignoravimu, kalbėjimu necenzūriniais žodžiais, įniršiu, fizine agresija. Jei pyktis sukelia fizinę ar žodinę agresiją, dėl kurios vėliau gailimasi, jis rodo negebėjimą prisitaikyti. Laikinai paliktų vaikų psichinė būsena nėra stabili (26).
Kai tik šeimoje įvyksta krizių, sutrinka ir šeimos funkcijų atlikimas. Galima daryti prielaidą, kad tėvų atsiskyrimas nuo šeimos, išvykus dirbti į užsienį, yra vienas šeimos disfunkcionalumą lemiančių veiksnių. Palikdami vaikus, migrantai tam tikra prasme savanoriškai atsisako vykdyti šią funkciją. Hipotetiškai galima manyti, kad tėvams išvykus į užsienį, įvyksta esminiai vaiko gyvenimo pokyčiai, turintys įtakos jo socializacijos procesui.
Likęs su vienu iš tėvų arba visai be jų, daugeliu atveju vaikas netenka galimybės stebėti tėvų pavyzdžio, sekti juo ir mokytis. Vaikas netenka galimybės susidaryti branduolinės šeimos modelio, kai kartu gyvena tėvai ir vaikai (32).
Vaikai, įgiję gyvenimo be tėvų patirties, patys sugeba ją apibendrinti. Jie jaučia šiltų tarpusavio santykių stygių. Laikinas šeimos praradimas lemia, šeimos, kaip vertybės, supratimą, vaikai labiau ima vertinti savo tėvus, suvokia jų svarbą. Jie labiau linkę prisiminti gerus, džiugius įvykius iki tėvų išvykimo. Tėvai tarsi idealizuojami, tačiau pastebimas
22 konfliktas, jiems grįžus gyventi su vaiku. Tada „idealą“ keičia nuolat auklėjantys, draudžiantys ir vadovaujantys vaiko elgesiui tėvai (26).
Tėvų išvykimas lemia ir vaiko sveikatos pokyčius. Jiems išvykus, vaikai pradeda sirgti tokiomis ligomis, kuriomis nesirgo gyvendami kartu su tėvais. Tikėtina, kad ligų paūmėjimą skatina neigiami išgyvenimai, nerimavimas dėl tėvų, nestabili padėtis socialinėje terpėje (26).
Tėvų emigraciją patyrusiems vaikams padažnėja psichinės sveikatos problemos, jie dažniau nei kiti vienmečiai išgyvena depresiją bei yra linkę prasčiau save vertinti (8).
Akivaizdu, kad vaiko teisė į šeimos ryšius suprantama kaip vaiko teisė nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, kaip kitų giminaičių bendravimas su vaiku. Dėl sparčios tėvų emigracijos vaikai netenka jų globos, todėl gali atsirasti šie vaikų teisių pažeidimai:
1. Vaikas gali patirti diskriminaciją (gali būti vadinamas „paliktuoju“);
2. Gali būti pažeista teisė fiziškai, emociškai, psichologiškai, socialiai, kognityviai ir kūrybiškai gyventi bei vystytis;
3. Gali būti pažeisti vaiko interesai;
4. Gali būti pažeista teisė į deramą tėvų ir šeimos elgesį;
5. Pažeista teisė gyventi kartu su tėvais;
6. Gali būti pažeista teisė reikšti savo nuomonę (vaikas neišklausomas ir į jo nuomonę neatsižvelgiama);
7. Pažeista teisė būti auginamam tėvų;
8. Gali būti pažeista teisė būti apsaugotam nuo visų formų smurto;
9. Gali būti pažeista teisė į geriausią sveikatos apsaugą, medicininę priežiūrą bei informaciją, kuri padėtų išlikti sveikam.
10. Gali būti pažeista teisė į geras gyvenimo sąlygas (14).
Bendraamžių įtaka.
Paauglystė - tai amžiaus tarpsnis, kai galutinai įsitvirtina vyraujanti tikroji žmogaus ego tapatybė. Šeimoje vykstantys pokyčiai sutvirtina dalies vaikų santykius su bendraamžiais (32).
Paauglystės amžiuje svarbų vaidmenį vaidina draugai, priklausymas bendraamžių grupei. Vienas svarbiausių paauglių uždavinių – tapti bendraamžių grupės nariu (41).
Paaugliai ir jaunuoliai tuo pačiu metu priklauso keletui grupių, kuriose elgesys gali smarkiai skirtis. Vaikai gali elgtis netinkamai siekdami sulaukti daugiau dėmesio iš savo bendraamžių (50).
23 Paaugliai su bendraamžiais praleidžia dvigubai daugiau laiko nei su savo tėvais. Tėvai nekontroliuoja nei draugų pasirinkimo, nei kartu praleidžiamo laiko, nei jo turinio.
Neturėdami prieš akis tėvų laisvalaikio praleidimo modelio, vaikai kuria jį patys, savo nuožiūra arba vadovaudamiesi bendraamžių pavyzdžiu. Todėl padidėja rizika, kad vaikas gali nusižengti. Bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų:
bendravimo su draugais ir lyderiais, santykių lygiateisiškumo ir kt. (26).
Laikinai tėvų emigrantų palikti vaikai, netekę tėvų nuolatinio dėmesio ir kontrolės, didžiąją dienos dalį praleidžia su savo bendraamžiais: paaugliai lankosi diskotekose, kavinėse, todėl didėja netinkamo elgesio (rūkymo, alkoholinių, psichotropinių medžiagų vartojimo, nusikalstamumo) rizika (26).
Rizikos veiksniai
Etanolio, tabako ir kitokių narkotinių medžiagų gamyba, platinimas, vartojimo paplitimas ir jo padariniai yra socialinis reiškinys. Keičiantis kartoms, ateidami į visuomenę, vaikai ir paaugliai nesunkiai perima joje vyraujančią gyvenseną. Daugiausia įgūdžių įgyjama šeimoje, mokykloje ir bendraujant su bendraamžiais. Pradėti vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas skatina jų vartojimo paplitimas ir prieinamumas (12).
Alkoholis. Alkoholizmas – liguistas potraukis alkoholiui, atsirandantis dėl nuolatinio jo vartojimo ir pražudantis socialiai vertingas dvasines ir fizines ypatybes. Alkoholizmas prasideda epizodišku alkoholio vartojimu, kuris darosi vis sistemingesnis ir virsta įpročiu – poreikiu, o paskui stipresniu už paprastą poreikį, galiausiai – pražūtingu pomėgiu, sukeliančiu labai pavojingas pasekmes (27).
Paaugliai siekia įsitvirtinti tarp bendraamžių, suaugusiųjų pasaulyje, pretenduoja būti vertinami kaip suaugę. Jų elgesį lemia daugelis priežasčių, įtakojančių alkoholio vartojimą.
Šios priežastys būtų:
noras atrodyti vyresniais, suagusiųjų mėgdžiojimas;
smalsumas, noras pajusti svaigalų poveikį;
nepriklausomybės troškimas; noras šokiruoti tėvus ir draugus; noras įsitvirtinti tam tikroje grupėje;
noras atsipalaiduoti, pasiausti (49).
Dažniau į alkoholio vartojimą ir jo sukeltas problemas linkę asmenys yra labilių emocijų, menkai išsivystę, greitai pasiduodantys kitų paauglių įtakai. Jie niekuo neužimti, niekuo nesidomi, ieško naujų stiprių pojūčių. Sistemingai jį vartojant, per 1-2 mėnesius
24 paaugliams gali išsivystyti psichikos priklausomybė nuo alkoholio. Fizinė priklausomybė nuo alkoholio išsivysto, kai alkoholis sistemingai vartojamas 3-6 mėnesius (49).
Jaunimui ir paaugliams alkoholio eiga labai piktybiška. Kuo anksčiau jaunas žmogus pradeda vartoti alkoholį, tuo didesnė rizika jam tapti priklausomu. Paauglių ir jaunimo alkoholio vartojimo problemoms būdingi šie simptomai:
emocijų, valios sutrikimai (grubumas, agresyvumas, distrofija, apatija, abejingumas);
pradėjus greitai girtauti, liga greitai progresuoja;
ligos simptomatikoje vyrauja elgesio sutrikimai;
sulėtėja asmenybės vystymasis (49).
Alkoholio vartojimą bei jo keliamas problemas tokiais atvejais yra sunku įvertinti dar ir dėl to, kad dalis šių emocinių sutrikimų yra būdingi paauglystei, ir sunku nustatyti ribą, leidžiančią įtarti be brendimo periodo sunkumų, gali būti ir kitų priežasčių, įtakojančių jaunuolių elgesį. Lietuva yra šalis, turinti didžiausius alkoholinių gėrimo vartojimo rodiklius.
Šalyje alkoholiniai gėrimai tarp jaunimo populiarūs ir yra būtina bendravimo priemonė, o ilgainiui jų vartojimas tampa gyvenimo būdu (49).
Rūkymas. Rūkymo paplitimą nulėmė tabake esančios medžiagos – nikotino savybė paveikti žmogaus centrinę nervų sistemą, sukelti tam tikrą euforinę būseną, kuri jaučiama kaip malonumas, jaudinimas, kažkoks dvasinis pakilumas, lengvumas. Dėl pomėgio rūkyti susiformuoja ištisa antrinių įpročių sistema. Tai rodo ir rūkančių moksleivių veikla. Pastebėta, kad rūkantys moksleiviai labiau išsiblaškę, blogiau mokosi. Bendravimui didelės reikšmės turi tam tikri vienijimosi momentai, pabrėžiantys bendraujančiųjų pranašumą kokiu nors aspektu (27).
Vienmečių poveikis, spaudimas paaugliui ar jaunuoliui visada yra didesnis negu suaugusiam, ir ne tik todėl, kad paaugliai ar jaunuoliai mažiau pajėgūs atlaikyti tokį spaudimą, bet ir todėl, kad šis spaudimas būna ypač stiprus. Tokio amžiaus jaunimas būna labai nepakantus kitiems, kas nepanašus į jį. Rūkymo motyvus skatina šios priežastys:
Mėgdžiojimas. Sąmoningas kokios nors kompanijos, į kurią paauglys nori būti priimtas, manierų mėgdžiojimas. Dažnai tas noras pritapti pasirodo esąs stipresnis net už anksčiau turėtą neigiamą požiūrį į rūkymą.
Noras būti suaugusiu. Paauglys ar jaunuolis siekia pasirodyti aplinkiniams esąs jau suaugęs, nepriklausomas. Rūkymas, kaip vienas būdingiausių, - augančiam žmogui pasidaro didėjančios jo nepriklausomybės, savarankiškumo simboliu.
25
Rūkymas pasidaro vienu iš savęs įtvirtinimo būdų. Dažnai tai būna noras pasirodyti suaugesniu už vienmečius, kuriems rūkyti dar griežtai draudžiama. Čia priskirtinas ir siekimas greičiau perimti „madingas“ manieras, norint įtikinti aplinkinius savo išskirtinumu, šiuolaikiškumu ir tokiu būdu pakelti savo prestižą.
Siekimas viską gyvenime išbandyti. Tai savotiškas smalsumas ir pavydas kitiems žmonėms jų užsiėmimų, šiuo atveju ne tiek noras neišsiskirti iš kokios nors žmonių grupės, kiek troškimas neatsilikti, neprarasti galimybės pasinaudoti kažkokiomis
„gėrybėmis“, „neapsižioplinti“.
Smalsumas. Paaugliui ir jaunuoliui tiesiog įdomu, kuo rūkantiems tas tabakas taip patinka? Tai gana paplitęs motyvas.
Taigi rūkymas „naudingas“, kai trūksta kalbos, o kalbėtis reikia, jis padeda užpildyti pauzes, duoda laiko apmąstyti atsakymą ir t.t. (27).
Narkotikai. Graikų kalba narkotiko reikšmė yra - „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliantis nekrozę. Narkotikų sukelta būsena labai pavojinga. Žmogus praranda realybės pojūtį, nepajėgia spręsti iškilusių problemų, nes mėgaujasi apgaulinga cheminių medžiagų sukelta psichozės ekstaze. (29).
Teorijų apie narkotikų vartojimo priežastis yra labai daug ir labai įvairių. O patys jaunuoliai, tik eksperimentuojantys su narkotikais ar jau priklausomi nuo jų, aiškina priežastis, skatinančias juos vartoti narkotikus. Visas jų nurodytas priežastis psichologai suskirstė į tris grupes:
Įtampos sumažinimas ar streso įveikimas. Narkotinės medžiagos vartojamos siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti visas problemas, sumažinti įtampą, nemalonias emocijas. Narkotinių medžiagų vartojimas tampa įtampos ar streso įveikimo būdu.
Narkotikų efektas. Narkotinės medžiagos vartojamos norint išbandyti jų poveikį, patirti pakitusią sąmonės būseną. Pagrindinis tikslas – naujovės ir malonumo siekimas.
Bendraamžių įtaka. Svaigiųjų medžiagų vartojimą lemia socialinės priežastys.
Norima kartu praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų, likti balta varna, - tai vartojimas dėl įvaizdžio.
Jaunimo narkotinių medžiagų vartojimo svarbiausi motyvai yra veržimasis į viską, kas uždrausta ir nauja, troškimas patirti nepaprastus pojūčius. Paaugliams, vartojantiems narkotines medžiagas, dažnai trūksta įvairių socialinių įgūdžių, kurie garantuotų visavertį bendravimą (7).
26 1.3. Emigrantų paliktų vaikų globa ir pagalbos organizavimas.
1.3.1. Pagalbos galimybės pagal naratyvinę terapiją.
Naratyvinė terapija priklauso vienai iš šeimos psichoterapijos krypčių, galimybės, kurios taikomos novatoriškose psichologijos ir socialinio darbo srityse (Payne, 2006).
Anot J. L. Zimmerman ir V. C. Dickerson (1996), esant intensyviems šeimos narių išgyvenimams, dėmesys skiriamas ne sisteminių, socialinių, asmeninių priežasčių ar aplinkos veiksnių ieškojimui, o nukreipiamas į žmogaus pasakojimo konstruktą.
M. Murray (2003) teigia, kad įprastos ir krizinės situacijos yra išgyvenamos nesąmoningai, savaime. Žmonėms, besistengiantiems įvardyti, kas įvyko, ką patyrė, tenka ieškoti žodžių, konstruoti sakinius. Tokiu būdu, konstruojant žodį po žodžio, vėliau sakinį po sakinio, išgyvenimas yra suprantamas ir įsisąmoninamas. Taip sukonstruojamas tam tikras asmeninis pasakojimas. Remdamiesi šiais principais, M. White ir D. Epston (1990) teigia, kad naratyvinė terapija tuo ir yra efektyvi, kad fokusuojamasi į žmonių konstruojamą pasakojimą, konstrukto reikšmę žmogaus gyvenimui, ir pagalba yra orientuojama į šio konstrukto keitimą.
M. Payne (2006) teigia, kad pagalbos procesas, kai orientuojamasi į žmonių pasakojimus, organizuojamas tokia seka:
trumpas asmens šeimos istorijos išklausymas, „į problemą orientuotos“ istorijos sudarymas;
problemos perfrazavimas;
eksternalizacija (kalbos konstrukto išplėtimas), arba klausimų apie susijusias priežastis kėlimas;
istorijos perpasakojimas.
Naratyvinės pagalbos principų įsisąmoninimui pateikiamas konkretus atvejis. Senelė Dana kreipėsi psichosocialinės pagalbos1 (1 Šiuo atveju socializuota pagalba teikta VšĮ Šeimos santykių institute) dėl „sutrikusio“ anūko Pauliaus elgesio. Po ilgų diskusijų įrodžius naratyvinės pagalbos privalumus, senelė sutiko lankytis šeimos konsultacijų kurse2(2 Šeimos konsultacijas teikė socialinis darbuotojas, baigęs šeimos psichoterapijos kursą) bei tyrimo tikslais davė leidimą fiksuoti pagalbos eigą. Siekiant išsaugoti konfidencialumą, visi vardai yra pakeisti.
