LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA MEDICINOS FAKULTETAS PSICHIATRIJOS KLINIKA Dainius Juodenis Pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos vertinimas Magistrinis darbas Darbo vadovė: Dr. Aida Kunigėlienė KA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

MEDICINOS FAKULTETAS PSICHIATRIJOS KLINIKA

Dainius Juodenis

Pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos vertinimas

Magistrinis darbas

Darbo vadovė:

Dr. Aida Kunigėlienė

TURINYS

Santrumpos 3

Santrauka 4

Padėka 6

Įvadas 7

Darbo tikslas ir uždaviniai 8

Literatūros apžvalga 9 Tyrimo metodika 13 Rezultatai ir jų aptarimas 15 Išvados 21 Praktinės rekomendacijos 22 Literatūros sąrašas 23

SANTRUMPOS

TLK 10 AM – Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas, Australijos modifikacija.

MINI - Mini tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. ŠS – Šansų santykis.

PI – Pasikliautinasis intervalas.

SPSS - Statistinis paketas socialinių mokslų skaičiavimams. LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.

SANTRAUKA

Darbo tema: Pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos vertinimas. Darbo tikslas: Įvertinti savižudiško elgesio riziką pacientams, sergantiems organine depresija. Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, socialinius demografinius veiksnius. 2. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, depresijos simptomų išreikštumą. 3. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos sąsajas su

depresijos simptomų išreikštumu.

Metodai: Atlikta anketinė apklausa, pateikiant MINI (Mini international neuropsychiatric interview) klausimyno 6 versijos lietuvišką varianto C dalį, interviu apie polinkį į savižudybę. Depresijos sunkumas vertinamas Zungo depresijos skale, socialinių – demografinių klausimų grupėje atsižvelgiama į paciento lytį, amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, darbo pobūdį. Tiriamųjų gretutinės somatinės ligos klausimyne sugrupuotos remiantis TLK 10-AM.

Tyrimo dalyviai: LSMU KK pacientai, sergantys organine depresija bei besigydantys Psichiatrijos klinikos stacionare.

Rezultatai: remdamiesi regresinės analizės modeliu, nustatėme, šiuos didesnius šansų santykius vidutinei arba didelei savižudybės rizikai: moterims, asmenims, dirbantiems protinį darbą, vidutinei arba sunkiai depresijai, Kraujotakos, judėjimo-atramos arba neurologinėmis ligomis sergantiems pacientams, kuriems diagnozuota organinė depresija.

Išvados:

1. Išsilavinimas bei šeiminė padėtis turi statistiškai reikšmingos įtakos organinės depresijos rizikai

2. Daugiau nei pusė tiriamųjų sirgo organine depresija, kurios simptomai atitinka vidutinę depresija, tuo tarpu mažiausiai sirgo – organine depresija, kurios simptomai atitinka sunkią depresiją.

3. Pacientai, sergantys organine depresija, kurios simptomai atitinka vidutinę arba sunkią depresiją turi didesnę riziką vidutinei arba didelei savižudybės rizikai.

SUMMARY

Thesis topic: The Assessment of Suicide Risk in People with Organic Depression.

Research goal: To assess the risk of suicidal behaviour in people with organic depression. Research tasks:

1. To assess social demographic factors of people with organic depression. 2. To assess depression symptoms of people with organic depression.

3. To assess the correlation between the risk of suicidal behaviour and depression symptoms of people with organic depression.

Methods: A survey was carried out by providing 6 versions of part C of MINI (Mini international neuropsychiatric interview) questionnaire in Lithuanian, interview on suicidal propensity. The severity of depression was assessed based on Zung Self-Rating Depression Scale; gender, age, marital status, education, and nature of work were considered in the groups of social demographic questions. Respondents’ related somatic diseases in the questionnaire were grouped based on TLK 10-AM. Participants of research: LSMU KK patients with organic depression and patients in the Psychiatry Clinic.

Results: the model of regression analysis showed the following ratios of higher odds for medium or high risk of suicide: women, persons, who do intellectual work, moderate or severe depression, for patients who suffer from bloodstream, musculoskeletal or neurological disorders, and patients who suffer from organic depression.

Conclusions:

1. Marital statu and gender have statistically significant influence on the risk of organic depression.

2. More than a half of respondents suffered from organic depression, and its symptoms were expressed moderately.

3. Patients with organic depression which symptoms were expressed moderately or significantly have medium or high risk of suicide.

PADĖKA

Skiriama padėka mokslinio darbo vadovei Dr. Aidai Kunigėlienei už pagalbą, konsultacijas bei palaikymą rengiant šį baigiamąjį mokslinį darbą.

INTERESŲ KONFLIKTAS

ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS

Etikos komiteto pavadinimas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centras. Leidimo numeris: Nr Nr BEC-MF-292

ĮVADAS

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvienais metais nusižudo maždaug 800 000 žmonių [5]. Išskiriamos 240 mirties priežastys, tarp jų savižudybės yra 14 vietoje visame pasaulyje. Daugelyje regionų šis skaičius skiriasi, analizuojant Rytų Europos duomenis, savižudybės priskiriamos 3 vietoje pagal mirties priežastis [1]. Tarptautinių tyrimų duomenimis, Lietuva patenka į didelio dažnio savižudybių regioną su kitomis šalimis, kuriose nusižudo daugiau nei 25 /100 000 gyventojui [2]. Remiantis 2015 metų Lietuvos higienos instituto duomenimis, 100 000 gyventojų tenka 30,8 mirusiųjų nuo savižudybės [3]. Analizuojant penkerių metų mirčių registrą Lietuvoje, savižudybių dažnis išlieka aukštas [4].

Akcentuojama, jog psichikos ir elgesio sutrikimai didina savižudybių riziką nuo 3 iki 12 kartų, išskiriami nuotaikos sutrikimai, kurie labiausiai susiję su savižudišku elgesiu. Teigiama, jog 60-70 procentų mėginusių nusižudyti, sirgo depresija [1,2]. Vienas iš reikšmingiausių savižudybės rizikos veiksnių yra ankstesnis mėginimasis nusižudyti. Tyrimai atskleidė, jog savižudiško elgesio rizika 3 mėnesius išlieka aukšta po buvusio pirmojo suicido ketinimo [2]. Ne mažiau svarbus tarpusavio ryšys tarp lėtinių somatinių ligų ir suicido. Lėtinės ligos, sukeliančios stiprų, nekontroliuojamą skausmą bei turinčios įtaką depresijos vystymuisi, yra labiausiai susijusios su savižudišku elgesiu [1,6]. Teigiama, jog maždaug trečdalis visų pacientų, kurie nusižudė, per pastarąjį pusmetį lankėsi pas gydytoją, tuo tarpu somatinė liga buvo lemiamas savižudybės veiksnys maždaug pusei suicidų. [2]. Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis, nusižudę pacientai 2-3 kartus dažniau lankėsi pas gydytojus negu bendroji populiacija [22].Pasaulio sveikatos organizacijos prevencinėje savižudybių programoje šalią kitų rizikos veiksnių, išskiriami sociodemografiniai veiksniai – nustatyta, jogsocialiai vieniši, išsiskyrę su partneriu, aukšto arba itin žemo socialinio statuso, vyriškos lyties asmenys nusižudo dažniau [5]. Organinė depresija diagnozuojama, teikiant prielaidą, kad depresijos simptomus sukėlė smegenų arba kiti somatiniai sutrikimai, kurie yra objektyviai įrodyti ir diagnozuoti [13]. Remiantis TLK 10 klasifikatoriumi, pabrėžiama, jog nuotaikos (afektinius) sutrikimas seka po tikėtino organinio veiksnio, tai neturi būti paciento emocinė reakcija į žinią, kad nustatyta somatinė liga [13].

Šiuo tyrimu siekiame nustatyti pacientų, sergančių organine depresija, savižudybės riziką. Apibendrindami tyrimus, atskleisime šių pacientų sociodemografinių veiksnių, depresijos simptomų išreikštumo, somatinių ligų sąsajas bei polinkį į savižudybę.

DARBO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti savižudiško elgesio riziką pacientams, sergantiems organine

depresija.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, socialinius demografinius veiksnius. 2. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, depresijos simptomų išreikštumą.

3. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos sąsajas su depresijos simptomų išreikštumu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Savižudybių samprata ir nomenklatūra

Savižudybė (lot. sui – savęs, caedere – žudyti) apibrėžiama kaip tikslingas, sąmoningas nusižudymas, susinaikinimas. Remiantis Visuotine lietuvių enciklopedija, savižudybė apibūdinama kaip tyčinis savo gyvybės nutraukimas [26]. JAV suicidologas E.S. Shneidmanas teigia, kad savižudybę lemia psichologinis skausmas, kurio pirminis šaltinis yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai [26]. Specialistai savižudybės reiškinį pateikia kaip besivystantį procesą, kuris apima mintis, ketinimus bei patį nusižudimą [6]. Mokslininkai išskiria rizikos ir apsaugančiuosius veiksnius, susijusius su fizine

bei psichologine sveikata, sociodemografiniais veiksniais [1]. Teigiama, kad savižudybės retai būna netikėtos, austrų suicidologas E.Ringelis aprašė priešsuicidinį

sindromą – žmogus psichologiškai užsisklendžia, daugėja agresyvių minčių prieš patį save ir žmogus pasiryžta nusižudyti [26].

Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamoje Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje TLK10, savižudybės koduojamos XX skyriuje – sergamumo ir mirtingumo išorinės priežastys, tyčinių susižalojimų skiltyje (X60-X84) [13].

1.2 Savižudybių etiologija.

I. Biologinės kilmės teorija

Mokslininkai kelia hipotezes, jog biologiniai veiksniai gali turėti įtakos savižudiškam elgesiui [2,6,7,8]. Tikimasi, kad biologinių žymenų tyrimai leis detaliau pažvelgti į savižudiško elgesio priežastis bei užtikrinti efektyvią jų prevenciją [7,8].

Teigiama, jog savižudybės rizikai įtakos turi serotonimo receptorių skaičiaus pokyčiai bei serotonino apykaitos sutrikimai [7]. Molekuliniai genetiniai tyrimai teikia prielaidą, jog aleliai, atsakingi už fermento triptofano hidroksilazės raišką, susiję su serotonino apykaita ir savižudišku poelgiu [2]. Tyrėjų komanda iš Švedijos Karolinsko instituto pirmieji pateikė duomenis, jog žema serotonino metabolito 5-hidroksi-indolacto rūgšties (5-HIAA) koncentracija smegenų skystyje yra susijusi su savižudišku elgesiu [2]. Tačiau minėto tyrimo vertinimas tarp mokslininkų yra prieštaringas, kritikuojama statistinių duomenų skaičiavimo metodologija, kuri gali turėti įtakos rezultatų tikslumui [8].

Keletas tyrimų atskleidžia, kad imuninės sistemos reguliavimo sutrikimai bei citokinų vaidmuo susijęs su savižudišku elgesiu [9,10]. Atlikus pomirtinį savižudžių tyrimą, kurie sirgo nuotaikos (afektiniais) sutrikimais ir šizofrenija, nustatyta padidėjusi mikrogliozė smegenyse lyginant su sveikais asmenimis [7]. Manoma, jog nenormalus kai kurių interleukinų kiekis turi įtakos

savižudiškai elgsenai [7,10,11]. Kyla diskusijų, ar interleukinų kiekio pokyčiai kraujyje atspindi pokyčius smegenyse, todėl reikalinga detalesnė šių imuninių žymenų analizė [7].

Pabrėžiamas ryšys tarp pagumubrio-posmegeninės liaukos-antinksčių ašies ir suicido. [7]. Minėtoji ašis pagrindžiama grįžtamojo ryšio poveikiu hormonams, dėl to pakinta kortizolio koncentracija kraujyje, kuris susijęs su emocine įtampa, depresija.

Mokslininkai akcentuoja, jog savižudybė yra daugiaveiksnis reiškinys, susijęs su fiziologiniais procesais, papildomai veikiant aplinkos faktoriams [7,8]. Siekiama, jog ateityje biologinių veiksnių paieška pasitelktų vaizdines priemones, psichofiziologinius tyrimus, genų raiškos tyrimų plėtojimą [8].

II. Sociologinės kilmės teorija.

Sociologiniu požiūriu suicidinis elgesys apibūdinamas kaip socialinis, o ne individualus reiškinys [12]. Reikšmingas veiksnys, lemiantis savižudybės pasirinkimą, yra susijęs su bendruomenės integracija. Sociologai pabrėžia, kad suicidų santykis tarp visuomenės ir jų individualumo, patiria sunkumų [12]. Pirmasis žymiausias veikalas apie savižudybės reiškinį apibūdinamas 19 amžiaus pabaigoje, prancūzų sociologo Emilio Durkheim [2,6,12]. Sociologas atskleidžia tris socialines kategorijas, kurios turi įtakos savižudybės procesui: egoizmas, altruizmas ir anonimiškumas [2]. Teigiama, jog egoizmas susijęs su silpna individo integracija į visuomenę, tai paaiškina, kodėl vieniši žmonės yra didesnės savižudybės rizikos grupėje [6]. Altruizmas paremtas pernelyg intesyviu asmens įtraukimu į bendruomenę, kuomet individas susitapatinamas su bendruomene ir „pasiaukojama“ savižudybe dėl sociumo gėrio [2]. Dėl sutrikusio bendruomeniškumo vystymosi, kuomet prarandamas socialinis stabilumas, gali pasireikšti suicidinis elgesys. [2,6,12].

III. Psichologinės kilmės teorija.

Pirmosios psichologinės teorijos, aiškinančios suicidinio elgesio prigimtį, orientuotos į žmogaus individualumą [12]. Psichoanalizės pradininkas Sigmund Freud teigia, kad depresija sergančiųjų destruktyvus savęs žalojantis elgesys kyla iš vidinio pykčio, kuris atsiranda dėl prarastos meilės [12]. Amerikos psichiatras - psichoterapeutas Karl August Menninger teigia, jog savižudiškas elgesys yra tarsi „apversta“ žmogžudystė, nukreipta į asmens individualumą, nors iš tiesų yra sukelta bendruomenės priešiško elgesio [12]. Šiuo metu suicidologai akcentuoja, jog pacientai, turintys savižudiškų ketinimų, dažnai mąsto apie akistatą su mirtimi, „naujo gyvenimo“ galimybę, susitapatina su nusižudsiųjų aukomis [2]. Pabrėžiama, kad savižudiškas elgesys yra kompleksinė problema, susijusi tiek su žmogaus individualiąja patirtimi, apsaugančiais veiksniais, tiek ryšiu su bendruomene [12]. Psichiatras Aaron Temkin Beck tyrimuose atskleidžia, kad asmens beviltiškumas yra vienas ir reikšmingiausių ženklų, rodantis savižudiško elgesio riziką [2].

1.3 Savižudybių rizikos veiksniai

Daugelyje tyrimų pabrėžiama, jog senyvi bei vyriškos lyties asmenys turi padidėjusią savižudybės riziką [14]. Pasaulio sveikatos organizacija akcentuoja, jog aukščiausią savižudybės riziką amžiaus grupėse priklauso žmonės, vyresni nei 70 metų [5,14]. Kitų šalių patirtys rodo, jog ryšys tarp lyties ir šalies ekonominės būklės, savižudybių atžvilgiu yra susijęs - ekonomiškai turtingose šalyse vyrai nusižudo 3 kartus dažniau negu moterys, tuo tarpu žemo arba vidutinio ekonominio lygio šalyse, vyrai nusižudo 1,5 karto daugiau nei moterys [5]. Teigiama, jog moterys 2 kartus dažniau bando nusižudyti negu vyrai, tačiau vyrai nusižudo tris kartus dažniau [1]. Indijoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 1159 asmenys, nustatyta, jog asmenų virš 65 metų, savižudybių dažniausios priežastys susijusios su somatine liga, psichikos ir elgesio sutrikimų atvejais šeimoje, lyginant su jaunesniais pacientais [15].

Teigiama, kad šeiminė padėtis ir tėvystė yra apsaugantieji veiksniai nuo savižudiško elgesio [14]. Pabrėžiama, jog vieniši žmonės turi padidėjusią savižudybės riziką. Remiantis Danijos šalies mirčių registro duomenimis, pateikiama išvada, jog vieniši vyrai nusižudo dažniau, nei vyrai, turintys partnerę [14]. Belgijoje atliktame tyrime akcentuojama, jog tėvystė ir vyriška lytis nebuvo pastebėta, kaip apsaugantysis veiksnys nuo savižudybės. Mokslininkai pastebėjo, jog vyresni vyrai, turintys vaikų yra padidėjusios savižudybės rizikos negu vieniši vyrai [16]. Nagrinėjant socioekonomines sąsajas su savižudybes rizika, remiantis atliktomis analizėmis, galime daryti išvadą, kad žemas išsilavinimo laipsnis bei finansinės problemos, turi reikšmingos įtakos savižudiškam elgesiui [14]. Atskleista, jog darbas yra apsaugantysis veiksnys nuo savižudiško elgesio, tačiau kai kurios specialybės didina suicido riziką [2]. Teigiama, jog nekvalifikuotas darbas susijęs su didesne savižudybės rizika [14]. Kitose analizėse pastebėta, kad ūkininkai, policininkai bei gydytojai priklauso profesijoms, kurios turi aukštą savižudybės riziką [14]. Nagrinėjant bendro vidaus produkto (BVP) ryšį su savižudybių skaičiumi, pastebėti prieštaringi duomenys, priklausomi nuo šalies išsivystymo lygio. Pastebėta, jog daugumos išsivysčiusių šalių koreliacija rodo, jog augant BVP, savižudybių skaičius mažėja [17]. Besisvystančiose šalyse, kaip Lotynų Amerika, Karibų jūrų šalys, pastebėta kitokia koreliacija – augant šalies BVP, didėja savižudybių dažnis [17]. Analizuojant sociodemografinių veiksnių įtaką savižudybių reiškiniui, svarbu rizikos grupes įtraukti į prevencines savižudybių programų analizes [14].

II. Somatinės ligos ir savižudybių sąsajos.

Nustatyta, jog šios somatinės ligos - vėžys, astma, širdies ir kraujagyslių sistemos bei judėjimo-atramos sistemos ligos reikšmingai didina savižudybės riziką [18,19,20]. Atlikus devynerius metus trukusį klinikinį tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti vyresnių žmonių (≥66 metų) savižudybės priežastinį ryšį su somatine liga, paaiškėjo, jog sąstovinis (kongestinis) širdies nepakankamumas, lėtinės plaučių ligos bei traukuliai yra pagrindinės vyresnių žmonių savižudybės priežastys [19]. Kito tyrimo duomenimis, analizuojant visų amžiaus grupių populiacijos ryšį tarp savižudybių ir

somatinių ligų, teigiama, kad lėtinė obstrukcinė plaučių liga, astma, vėžys, insultas, nugaros smegenų pažeidimai reikšmingai didina savižudybės riziką nepriklausomai nuo lyties. [21]. Tuo tarpu cukrinis diabetas bei išeminė širdies liga, savižudybės riziką didina tik vyrams [21]. Remiantis literatūros duomenimis, akcentuojama stipraus fizinio skausmo įtaka savižudybės rizikai [19,20]. Atsižvelgiant į Australijos atliktos analizės duomenis, skelbiama, kad 65 proc. pacientų, besiskundžiančiu stipriniu lėtiniu skausmu, trunkančiu bent 12 mėnesių, yra mėginę nusižudyti [20]. Šios analizės autoriai akcentuoja, kad stipriu lėtiniu skausmu besiskundžiantys jaunesnio amžiaus, vyriškos lyties ar psichikos sutrikimų turintys asmenys, priklauso didesnei savižudybės rizikos grupei [20]. Teigiama, jog pacientai, kurie nusižudė, dažniau lankėsi pas gydytojus negu bendroji populiacija [19,21]. Literatūros duomenimis šis dažnas lyginant su bendrąja populiacija, siekia net 2-3 kartus [21]. Pabrėžiama, jog gydytojų intervencija yra svarbus vaidmuo rengiant savižudybių prevencijos politiką [19,21].

III. Depresija ir savižudybių sąsaja.

Žinoma, jog psichikos ir elgesio sutrikimai didina bandymų nusižudyti skaičių [2,6,18,21,22]. Pabrėžiama, jog psichologinės problemos, susijusios su savižudybe, yra paremtos asmens lūkesčių neatitikimo tarp gyvenimo ir realybės [22]. Dažniausiai tai lemia santykis skurdas bendruomenėje bei psichologinė įtampa, beviltiškumas, menka savivertė [22]. Literatūros duomenimis, depresija yra reikšmingiausias rizikos veiksnys, didinantis savižudybės riziką vyrams iki 15 kartų, moterims iki 19 kartų, lyginant su sveikąja populiacija [21]. Amžius taip pat turi įtakos ryšiui tarp savižudybės ir depresijos, nustatyta, kad vyresni žmonės (55-74 metų) sergantys depresija nusižudo dažniau nei jaunesni. [21]. Teigiama, kad 13 savaičių intervalas po depresijos diagnozavimo turi aukščiausią savižudybės riziką [21]. Specialistai įrodė, jog negydoma depresija gali pasikartoti bei komplikuotis į savižudišką elgesį [23].

Pacientai, sergantys psichikos ir elgesio sutrikimais, susiduria su visuomenės skleidžiama stigma [24,25]. Atliktų tyrimų duomenimis, pacientai, kuri priima visuomenės stigmą ir jaučiasi nepilnaverčia visuomenės dalimi, linkę į didesnę savižudybės riziką [24].

2.TYRIMO METODIKA

2.1 Tyrimo planavimas

Atliktas kiekybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 57 pacientai, sergantys organine depresija. Tyrimas buvo atliktas nuo 2016 m. kovo 1 d iki 2017 m. vasario 15 d, LSMU KK, Psichiatrijos klinikoje. Vertinta tiriamųjų savižudybės rizika, depresijos sunkumas bei analizuoti sociodemografiniai veiksniai. Tirtų asmenų konfidencialumas užtikrintas, vardai ir pavardės bei asmeniniai duomenys nebuvo renkami. Pacientai supažindinti su tyrimu, pateikiant tiriamųjų informavimo bei sutikimo formas. Gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro pritarymas tyrimui (Nr.BEC-MF-292).

2.2 Tyrimo objektas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų pacientai, sergantys organine depresija bei besigydantys Psichiatrijos klinikos stacionare. Tiriamųjų amžius 18 m. ir vyresni.

2.3 Tiriamųjų atranka

Atlikta tikslinė tiriamųjų atranka atitinkanti šiuos kriterijus: tiriamųjų amžius 18 m. ir vyresni, pacientai hospitalizuoti į Psichiatrijos skyrių dėl organinės depresijos, laisvai kalba lietuviškai bei sutinka dalyvauti tyrime, pasirašydami tiriamųjų sutikimo formą. Apklausti 57 suaugusieji pacientai.

2.4 Tyrimo ir duomenų analizės metodai

Atlikta anketinė apklausa, pateikiant MINI (Mini international neuropsychiatric interview) klausimyno 6 versijos lietuvišką varianto C dalį, interviu apie polinkį į savižudybę. Depresijos sunkumas vertinamas Zungo depresijos skale pagal balus: 50-59 balai – lengva depresija, 60-69 balai – vidutinė depresija, ≥70 balų – sunki depresija. Socialinių – demografinių klausimų grupėje atsižvelgiama į paciento lytį, amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, darbo pobūdį. Tiriamųjų gretutinės somatinės ligos klausimyne sugrupuotos remiantis TLK 10-AM sisteminių ligų grupių ir pogrupių sąrašu: „Navikai“, „Kraujo ir kraujodaros organų ligos“, „Endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos ligos“, „Nervų sistemos ligos“, „Akies ir jos priedinių organų ligos“, „Ausies ir speninės ataugos ligos“, „Kraujotakos sistemos ligos“, „Kvėpavimo sistemos ligos“, „Viršinimo sistemos ligos“, „Odos ir poodžio ligos“, „Jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligos“, „Lyties ir šlapimo sistemos ligos“.

Surinkti duomenys buvo sukaupti duomenų bazėje. Statistinė analizė atlikta programos SPSS 22.0 paketu. Analizuojant duomenis buvo skaičiuojamos aprašomosios statistikos, tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp vidurkių dažnumų bei požymių tarpusavio priklausomumo.Tikrinat statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas 0,05.Kokybinių požymių tarpusavio

priklausomumui vertinti taikytas chi kvadrato (χ2) kriterijus. Priklausomai nuo imčių dydžio buvo taikytas tikslus (mažoms imtims) irasimptominis χ2 kriterijus. Požymių multikolinerumas buvo vertinamas Spearman koreliacijos koeficientu. Prognozavimui, remiantis lyginamosios analizės reikšmingais skirtumais, buvo taikyta binarinė logistinė regresinė analizė.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1 Rezultatai

Sociodemografinės charakteristikos N Proc.

Lytis Moteris 33 57,9 Vyras 24 42,1 Amžiaus grupės 18-24 0 0 25-49 6 10,5 50-64 15 26,3 65-79 26 45,6 ≥80 10 17,5

Išsilavinimas Vidurinis ar žemesnis 35 61,4

Aukštesnysis ir aukštasis 23 38,6

Darbo pobūdis

Fizinis 29 50,9

Protinis 28 49,1

1 lentelė. Tiriamųjų sociodemografinės charakteristikos

Remiantis 1 lentele, matome, jog didžiąją dalį tiriamųjų sudarė moterys (57,9%). Tuo tarpu vyraujanti amžiaus grupė tyrime yra pensinio amžiaus pacientai. Analizuojant išsilavinimo laipsnį, dauguma pacientų turėjo vidurinį ar žemesnįjį šsilavinimą (61,4%), tuo tarpu aukštesnįjį arba aukštąjį - 38,6%. Darbo pobūdis tarp tiriamųjų beveik nesiskyrė, maždaug pusė tiriamųjų atitinkamai dirbo fizinį ir protinį darbą.

Somatinėsligos N Proc.

Kraujotakos sistemos ligos 25 43,9

Endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos ligos

6 10,5

Judėjimo sistemos ligos 4 7

Kvėpavimo sistemos ligos 4 7

2 lentelė. Tiriamųjų gretutinės somatinės ligos

Tiriamųjų grupėje nustatyta dažniausia kraujotakos sistemos ligos (43,9%), maždaug trečdalis pacientų sirgo nervų sistemos ligomis, retesni susirgimai tarp tiriamųjų buvo endokrininių, mitybos ir medžiagų apykaitos ligos, judėjimo sistemos bei kvėpavimo sistemos ligos.

1 pav. Depresijos simptomų išreikštumastarp tiriamųjų

Kaip matome iš 1 pav, dauguma respondentų, remiantis Zungo depresijos skale, turėjo depresijos simptomų išreikštumą, atitinkančią vidutinę depresiją (50,9%), tuo tarpu lengvą ir sunkią depresija atitinkamai 31,6% ir 17,5%.

2 pav. Savižudybės rizikos pasiskirstymas tarp tiriamųjų.

Remiantis 2 pav., galime daryti išvadą, jog daugiausiai tiriamųjų turėjo vidutinę savižudybės riziką (38,6% ), tuo metu savižudybės rizikos nebuvo 15,8% tiriamųjų. Didelę savižudybės rizika įvertinta 17,5% respondentų, o maža rizika – 28,1%.

Įvertinę socialinius-demografinius veiksnius pacientų, kurie serga organine depresija, gavome šiuos statistiškai patikimus (p<0,05) rezultatus: vyrai, turintys partnerę,mūsų tyrimo duomenimis, dažniau serga organine depresija (62,5%) lyginant su moterimis, kurios turi partnerį (24,2%), kai p=0,04 Tyrime atskleidėme organinės depresijos simptomų išreikštumo įtaką, atsižvelgiant į šeiminę padėtį – vieniši asmenys turi didesnę riziką susirgti organine depresija, kurios simptomų išreikštumas remiantis Zungo depresijos skale, atitinka vidutinę arba sunkią depresiją (82,4%), tuo tarpu turinčių partnerį asmenų rizika susirgti šios depresijos simptomų išeikštumu, yra mažesnė (47,8%), p=0,006. Įgiję aukštesnįjį arba aukštąjį išsiliavinimą bei vieniši pacientai mūsų tyrimo duomenimis, serga dažniau organine depresija (81,8%), tuo tarpu su tokiu pačiu išsilavinimu, tačiau turintys sutuoktinį(-ę) šia liga serga tik 18,2%, p=0,007. Analizuojant organinės depresijos simptomų išreikštumo priklausomybę nuo išsilavinimo, pastebėjome, kad asmenys, įgiję aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą turi dažniau serga organine depresija, kurios simptomų išreikštumas, remiantis Zungo depresijos skale, atitinka vidutinę arba sunkią depresija (90,9%), lyginant su lengva depresija (9,1%). Tačiau asmenų, įgijusių žemesnįjį arba vidurinį išsilavinimą, tiek lengvos (45,7%), tiek sunkios vidutinės depresijos simptomų išreikštumo (54,3%) pasiskirstymas panašus (p=0,004).

Darbo pobūdis Somatinės ligos Organinė depresija su kraujotakos sistemos ligomis Organinė depresija su endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos ligomis

Organinė depresija su nervų sistemos ligomis

Fizinis 64,0% 83,3% 33,3%

Protinis 36,0% 16,7% 66,7%

3 lentelė. Somatinių ligų su organine depresija priklausomybė nuo darbo pobūdžio.

Kaip matome iš 3 lentelėje pateikto pavyzdžio, dirbantys fizinio pobūdžio darbą turi didesnę riziką susirgti endokrinologinėmis ligos su organine depresija, tuo tarpu protinį darbo dirbančiųjų didesnė rizika susirgti nervų sistemos ligomis su organine depresija, p=0,031.

Gautas daugiaveiksnis binarinės logistinės regresinės analizės modelis reikšminga iprognozuojantis vidutinę arba didelę savižudybės riziką (modelis teisingai prognozuoja 84,2%, jo Nagelkerke determinacijos koeficientas 0,583).

Remdamiesi regresinės analizės modeliu (4 lentelė), nustatėme, šiuos didesnius šansų santykius vidutinei arba didelei savižudybės rizikai: moterims, asmenims, dirbantiems protinį darbą, vidutinei arba sunkiai depresijai, Kraujotakos, judėjimo-atramos arba neurologinėmis ligomis sergantiems pacientams, kuriems diagnozuota organinė depresija.

Analizuojami požymiai ŠS [95% PI];

p reikšmė vidutinei/didelei savižudybės rizikai Lytis vyrai moterys 1 6,107[1,232-30,268]; 0,027 Darbo pobūdis Fizinis Protinis 1 7,8,392[1,412-49,869]; 0,019

Depresijos simptomų išreikštumas Legva depresija Vidutinė/sunki depresija 1 19,512[3,230-117,882];0,001 Somatinės ligos

Endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos ligos/Kvėpavimo sistemos ligos

Kraujotakos/Nervų/Judėjimo-atramos sistemos ligos

1

12,914[1,169-142,615];0,037

4 lentelė. Regresinės analizės modelis. 3.2 Rezultatų aptarimas

Vertinant pacientų, sergančių organine depresija, gretutines somatines ligas, pastebėjome polisergamumą – tai dviejų ar daugiau lėtinių susirgimų diagnozavimas vienam asmeniui, todėl apdorojant duomenis, pasirinkome vyraujančią patologiją, kuri turi didžiausią įtaką organinės depresijos išsivystymui ir gyvenimo kokybei. Didžioji dalis tiriamųjų pacientų sirgo kraujotakos sistemos ligomis, tarp kurių dažniausiai vyravo – pirminė (esencialinė) hipertenzija, išeminės širdies ligos, širdies nepakankamumo išraiškos. Pacientams, sergantiems nervų sistemos ligomis, dažniausiai buvo duvo diagnozuoti cerebriniai paralyžiai, nervų, nervų šaknelių ir rezginių sutrikimai, degeneracinės nervų sistemos ligos. Tarp endokrininių, mitybos ir medžiagų apykaitos ligų dauguma pacientų sirgo cukriniu diabetu, skydliaukės funkcijos sutrikimais.

Apdorojome pacientų, sergančių organine depresija, socialinius-demografinius veiksnius nustatėme, jog šeiminės padėties priklausomybė nuo lyties ir išsilavinimo, turi statistiškai reikšmingos įtakos organinės depresijos sergančiųjų pasiskirstyme. Mūsų tyrimo duomenimis, pastebėjome, jog vyrai, turintys partnerę, organine depresija serga dažniau, negu moterys, turinčios partnerį. Mūsų tiriamųjų didesnį dalį kontingento sudarė asmenys, įgiję aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą bei esantys vieniši, nei su tokiu pačiu išsilavinimu, tačiau turintys partnerį(-ę). Taikant regresinės analizės modelį, nustatėme, jog asmenys, dirbantys fizinio pobūdžio darbą, turi didesnę rizika susirgi endokrininėmis

ligomis su organine depresija, tuo tarpu protinį darbą dirbantieji – turi didesnę riziką susirgti nervų sistemos ligomis su organine depresija.

Remiantis TLK 10-AM klasifikatoriumi, organinės depresijos simptomų išreikštumas klinikiniais požymiais nėra vertinamas. Išsikelę tyrimo uždavinius, nusprendėme įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, depresijos simptomų išreikštumą bei jų sąsajas su savižudybės rizika. Depresijos simptomų išreikštumą vertinome Zungo depresijos skale, atsižvelgdami į nuotaikos pokyčius, psichologinę būseną bei somatinius simptomus. Tyrime atskleidėme, jog pacientai, sergantys organine depresija, kurios simptomai, remiantis Zungo depresijos skale, atitinka vidutinę arba sunkią depresija, linkę į didesnę savižudybės riziką, negu pacientai, atitinkantys lengvos depresijos simptomų išreikštumą.

Užsienyje atlikto tyrimo duomenimis, vertinamos 19.599 respondentų lėtinių ligų sąsajas su savižudybės rizika. Sergant osteoartritu ir insultu, šansų santykis mėginimui nusižudyti yra 1,81 [95%; 1,24-2,65], tuo tarpu sergant osteoartritu ir krūtinės angina atitinkamai – 3,88 [95%; 1,78-8,43]. Tuo tarpu inkstų nepakankamumu sergančiųjų savižudybės rizika padidėja iki 4,92 kartų, o plaučių vėžu – daugiau nei 10 kartų [26]. Kaip ir mūsų tyrime, nustatyta, jog šansų santykis reikšmingai padidėja savižudybės rizikai sergant kraujotakos sistemos ligomis (krūtinės angina) bei nervų sistemos ligomis (cerebriniu paralyžiumi). Kadangi užsienio mokslininkų tyrimo imtis yra didesnė, nustatyta ir kitų somatinių ligų reikšmingas vaidmuo savižudybės rizikai.

Mūsų tyrimo rezultatai atskleidė socialinių demografinių veiksnių, somatinių ligų bei depresijos simptomų išreikštumo įtaką savižudiško elgesio rizikai. Tikimės, jog organinės depresijos simptomų išreikštumo klinikinis vertinimas ateityje gali būti naudingas vertinant pacientų savižudybės riziką, o gydytojų specialistų atidus ištyrimas prisidės prie psichikos sveikatos stiprinimo.

4. IŠVADOS

1. Išsilavinimas bei šeiminė padėtis turi statistiškai reikšmingos įtakos organinės depresijos rizikai.

2. Daugiau nei pusė tiriamųjų sirgo organine depresija, kurios simptomai atitinka vidutinę depresija, tuo tarpu mažiausiai sirgo – organine depresija, kurios simptomai atitinka sunkią depresiją.

3. Pacientai, sergantys organine depresija, kurios simptomai atitinka vidutinę arba sunkią depresiją, turi didesnę riziką vidutinei arba didelei savižudybės rizikai.

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Mūsų tyrimo rezultatai nustatė, jog depresijos simptomų išreikštumas turi įtakos savižudybės rizikai. Remiantis TLK 10 AM klasifikatoriumi, organinės depresijos simptomų išreikštumas nėra detalizuojamas, lyginant su depresija, kurios kilmė nėra organinė liga. Atskleidžiant organinės depresijos simptomų išreikštumą, naudojant tam tikras depresijos skales, galima numatyti paciento savižudiško elgesio riziką bei imtis intervencinių priemonių.

2. Visų lygių asmens sveikatos priežiūros specialistai turėtų būti supažindinti su savižudybės rizikos vertinimo galimybėmis, nes dauguma pacientų dėl somatinių ligų, kurios gali sukelti organinę depresiją, kreipiasi į somatinių ligų gydytojus.

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1) Jennifer Schreiber, MD, Larry Culpepper, MD, MPH. Suicidal ideation and behavior in adults [Internet]. 2016 Aug. Availablefrom: http://www.uptodate.com/contents/suicidal-ideation-and-behaviorinadults?source=search_result&search=suicide&selectedTitle=1~150#

2) Benjamin James Sadock, Virginia Alcott Sadock, PedroRuiz. Synopsis of psychiatry. Behavior alsciences/Clinical Psychiatry. Elventhedition. (2015).

3) Leidinys "Mirties priežastys 2014" Higienos institutas, Sveikatos informacijos centras [internetas]. Prieiga per: http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Statistikos/Mirties_priezastys_2015.pdf

4) http://vpsc.lt (Valstybinio psichikos sveikatos centro prieiga internete)

5) http://www.who.int/mental_health/suicide-prevention/exe_summary_english.pdf?ua=1 (Pasaulio sveikatos organizacijos prieiga internete).

6) DanutaWasserman, Camilla Wasserman Oxford textbook of suicidology and suicide prevention. A global perspective (2009).

7) Pandey GN. Biological basis of suicide and suicidal behavior. BipolarDisord. [Internet]2013 Aug;15(5):524-41. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23773657

8) Chang BP, Franklin JC, Ribeiro JD, Fox KR, Bentley KH, Kleiman EM, Nock MK.Biological risk factors for suicidal behaviors: a meta-analysis.[Internet].2016 Sep 13;6(9). Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27622931.

9) Dickerson F, Wilcox HC, Adamos M, Katsafanas E, Khushalani S, Origoni A,Savage C, Schweinfurth L, Stallings C, Sweeney K, Yolken R. Suicide attempts and markers of immuneresponsein individuals with serious mental illness [Internet]. 2016 Dec 1;87:37-43. Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27988332.

10) Pandey GN. Cytokines as Suicide Risk Biomarkers. [Internet]. 2015 Jul1;78(1):5-6. Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26051638

11) Steiner J, Bielau H, Brisch R, Danos P, Ullrich O, Mawrin C, Bernstein HG,Bogerts B. Immunologicalaspectsintheneurobiologyofsuicide: elevated Microglia densityin schizophrenia and depression is associated with suicide [Internet].2008 Jan;42(2):151-7. Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17174336.

12) Michael G Gelder, Nancy C Andreasen, JuanLopez-Ibor, John R GeddesNewoxfordtextbookofpsychiatry. SecondeditionVolume 1;2009.

14) Conejero I, Lopez-Castroman J, Giner L, Baca-Garcia E. Sociodemographic Antecedent Validators of Suicidal Behavior: A Review of Recent Literature. [Internet]. 2016 Oct;18(10):94. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27595860.

15) SureshKumar PN, Anish PK, George B. Risk factors for suicide in elderlyin comparison to younger age groups [Internet]. 2015 Jul-Sep;57(3):249-54. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26600577.

16) Lusyne P, Page H. Theimpactofchildrenon a parent's risk ofsuicide following death of a spouse, Belgium 1991-96 [Internet]. 2008 Mar;62(1):55-67. Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18278673.

17) Blasco-Fontecilla H, Perez-Rodriguez MM, Garcia-Nieto R, Fernandez-Navarro P, Galfalvy H, de Leon J, Baca-Garcia E. World wide impact of economic cyclesonSuicide trendsover 3 decades: differencesaccording to levelofdevelopment. AMixed effectmodel study [Internet]. 2012 May 14;2(3). Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22586285

18) Kavalidou K, Smith DJ, O'Connor RC. The role of physical and mental health multimorbidity in suicidal ideation. J AffectDisord [Internet]. 2016 Feb;209:80-85. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27888724.

19) Juurlink DN, Hermann N, Szalai JP, Kopp A, Redelmeirer DA. Medical illness and the risk of suicide intheelderly [Internet]. 2004 Jan; 1179-84. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15197042

20) Campbell G, Darke S, Bruno R, Degenhardt L. The prevalence and correlates of chronic pain and suicidality in a nationally representative sample [Internet]. 2015 Sep; 49(9):803-11. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25698809

21) Crump C, Sundquist K, Sundquist J, Winkleby MA. Sociodemographic, psychiatric and somatic risk factors for suicide: aSwedish national cohort study [Internet]. 2014 Jan;44(2):279-89. Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23611178

22) Zhang J, Liu Y, Sun L. Life satisfaction and degree of suicideintent: A test of the strain theory of

suicide [Internet]. 2016 Dec 21;74:1-8. Available from:

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/28040550

23) Ona Davidonienė, Jelena Stanislavovienė, Janina Utkuvienė. Depresiškumo paplitimas tarp Lietuvos kaimų gyventojų. ISSN 1392-6373 Sveikatos mokslai 2012, Volume 22, Number 1, p.15-20.

24) Oexle N, Rüsch N, Viering S, Wyss C, Seifritz E, Xu Z, Kawohl W. Self-stigma andsuicidality: a longitudinal study [Internet]. 2016 May 12. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27169427.

25) Oexle N, Waldmann T, Staiger T, Xu Z, Rüsch N. Mental illness stigma and suicidality: the role of public and individual stigma [Internet]. 2016 Dec 6:1-7.Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed27919303.

26) Visuotinė lietuvių enciklopedija. XXI tomas (2012).

27) Kye SY, Park KSuicidal ideation and suicidal attempts among adults with chronic diseases: A cross-sectional study [Internet]. 2016 Dec 14. Available from