LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
AKUŠERIJOS IR GINEKOLOGIJOS KLINIKA
Agota Juškėnienė
DIRGLIOSIOS ŠLAPIMO PŪSLĖS DIAGNOSTIKA IR GYDYMO EFEKTYVUMAS KAUNO KLINIKŲ MOTERŲ KONSULTACIJOJE
Baigiamasis magistro darbas
Darbo vadovė: Prof. dr. Rosita Aniulienė
TURINYS
1. SANTRAUKA ... 3
2. SUMMARY ... 5
3. INTERESŲ KONFILKTAS ... 6
4. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 6
5. SANTRUMPOS ... 7
6. SĄVOKOS ... 8
7. ĮVADAS ... 9
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
9. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
9.1 Dirglioji šlapimo pūslė ... 11
9.1.1. Dirgliosios šlapimo pūslės etiologija ir patogenezė ... 11
9.1.2. Dirgliosios šlapimo pūslės diagnozavimas ... 12
9.1.3. Dirgliosios šlapimo pūslės gydymas ... 12
9.2. Dirglioji šlapimo pūslė Lietuvoje ... 14
10. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 15
11. REZULTATAI ... 16
11.1 Sergančiųjų demografiniai ir anamnestiniai duomenys ... 16
11.2 Gretutinės ginekologinės ir neginekologinės būklės ... 17
11.3. Veiksnių įtaka dažno šlapinimosi dienos metu ir/ar nikturijos pasireiškimui ... 18
11.4 Gydymo priemonės ir jų efektyvumas ... 19
12. REZULTATŲ APTARIMAS ... 22
13. IŠVADOS ... 24
14. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 25
1. SANTRAUKA
Autorius: Agota Juškėnienė.
Pavadinimas: ,,Dirgliosios šlapimo pūslės diagnostika ir gydymo efektyvumas Kauno klinikų moterų konsultacijoje”
Tyrimo tikslas: Įvertinti DŠP sergančių moterų diagnostinius duomenis bei gydymo efektyvumą Kauno klinikų moterų konsultacijoje.
Tyrimo uždaviniai: (1) Išsiaiškinti moterų, sergančių DŠP, anamnestinius bruožus; (2) Išsiaiškinti turimas kitas patologines būkles ir jų įtaką DŠP atsiradimui; (3) Išsiaiškinti dažniausiai randamus pokyčius medicininės apžiūros ir objektyvių tyrimų metu ir jų įtaką DŠP atsiradimui; (4) Išsiaiškinti taikomus konservatyvaus ir medikamentinio gydymo metodus ir jų efektyvumą gydant DŠP.
Tyrimo objektas ir metodika: Išanalizuotos 115 moterų 2018-2019m. elektroninės ambulatorinės kortelės, pagal TLK-10-AM N31.1 ir N31.9 kodus. Retrospektyviai vertinti pacienčių anamnestiniai duomenys, tokie kaip: amžius, gimdymų skaičius, menopauzės trukmė, varginantys simptomai, ginekologinės patologijos bei kitos ligos, skirtas konservatyvus ir medikamentinis gydymas. Vertinta gretutinių ginekologinių ir neginekologinių duomenų koreliacija bei gydymo efektyvumo koreliacija tarp minėtų anamnestinių duomenų skirtingose pacienčių ≤64 ir ≥65 m. amžiaus grupėse. Tyrime atlikta statistinė duomenų analizė. Visos p<0.05 reikšmės laikytos statistiškai reikšmingomis.
Tyrimo rezultatai: Palyginus amžiaus grupes, rasta, jog gretutinės ginekologinės būklės tarp tiriamųjų imčių statistiškai nesiskyrė. Pastebėta, kad ≥65 m. moterų, turinčių ŠIK patologiją, dažniau serga DŠP. 2 tipo CD sergančioms pacientėms dažnas šlapinimasis dienos metu pasireiškė dažniau nei tarp nesergančių (p=0.018, ꭓ2 =5.575). Nikturija dažniau skundėsi vyresnės pacientės, kurių amžius buvo 64.45(±10.3) metai (p=0.035). Rezultatai parodė, kad anticholinerginio medikamentinio gydymo efektyvumas (p=0.502) bei atskirai tolterodino tartrato (p=0.928) ir solifenacino sukcinato (p=0.554) gydymo efektyvumas nesiskyrė tarp vyresnių (≥65 metų) ir jaunesnių (≤64 metų) DŠP sergančių pacienčių. AH sergančiųjų tarpe gydimas tolterodino tartratu buvo mažiau efektyvus (p=0.039, ꭓ2 =6.478). Kitos gretutinės ginekologinės ir neginekologinės patologijos ir veiksniai gydymo efektyvumui tolterodino tartratu ar solifenacino sukcinatu statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo.
Tyrimo išvados: (1) Pacienčių vidutinis amžiaus vidurkis buvo 64.2 ± 10.85 metai. 92.2% pacienčių buvo prasidėjusi menopauzė. Dažniausias skundas – staiga atsiradęs noras šlapintis (62.6%). 63%
detruzoriaus storis tarp skirtingų amžiaus grupių pacienčių nėra statistiškai reikšmingas; (4) Dažniausios medikamentinės priemonės, skirtos gydyti DŠP buvo tolterodino tartratas (41%), solifenacino sukcinatas (32%). Anticholinerginio medikamentinio gydymo efektyvumas nesiskyrė tarp amžiaus grupių. AH sergančiųjų tarpe gydymas tolterodino tartratu buvo statistiškai mažiau efektyvus, nei pacienčių, kurios nesirgo AH.
2. SUMMARY
Author: Agota Juškėnienė.
Title: “Diagnostics and Effectiveness of Treatment in Patients with OAB in Kaunas Clinics Women Consultation Department“
Objective: To evaluate diagnostic data and effectiveness of drugs among patients with OAB in LUHSH Kaunas clinics women consultation department.
Aims: (1) To evaluate common anamnestic traits in women with OAB; (2) To evaluate other pathologies that could possibly link with OAB; (3) To evaluate common traits in medical and objective findings and their possibility to cause OAB; (4) To evaluate which methods are being used in treating patients with OAB and determine their effectiveness in curing.
Objects of study and methods: 115 cases of patients with codes TLK-10-AM N31.1 and N31.9 were analysed during 2018-2019-year period. In this retrospective study common anamnestic traits like age, number of births, duration of menopause, ongoing symptoms, history of gynaecological and other diseases, given conservative and drug treatment. The correlation between gynaecological and not conditions, effectiveness in curing was made in groups between women ≤64 and ≥65. A p-value of <0.05 or less was considered significant.
Results: There was no significant difference in patients with gynaecological problems among age groups. ≥65-year-old patients with cardiovascular diseases are more prone to having OAB (p<0.001). Patients who have type 2 diabetes are more prone to frequent day urination (p=0.018, ꭓ2 =5.575). Older patients (64.45(±10.3) years) complained more about having nocturia (p=0.035). Calculations showed that duration of menopause, number of given births, arterial hypertension, neurological and other gynaecological pathologies didn’t make a difference among patients with having frequent day urination or nocturia. Effectiveness of anticholinergic drugs among both age groups was not found. The effectiveness of tolterodine was lower in women with arterial hypertension (p=0.039, ꭓ2 =6.478). Conclusions: (1) The average age of OAB patients was 64.2 ± 10.85 years. 92.2% of patients already had menopause. The most common symptom reported was sudden urge to void (62.6%). 63% of patients did not contain urine whilst 24% - contained. 39.13% women had frequent day urination, 76,52% - nocturia; (2) Comorbidities among women were arterial hypertension (45.2%), other cardiovascular diseases (14.8%) and type 2 diabetes (11.3%). It was found that ≥65 old patients with cardiovascular diseases were more prone to having OAB. Frequent day urination was more frequent among women
3. INTERESŲ KONFILKTAS
Interesų konflikto atliekant šį baigiamąjį magistrinį darbą autorė neturėjo.
4. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
5. SANTRUMPOS
AH arterinė hipertenzija
BDNF (angl. brain-derived neurotrophic factor) b3-AR beta3 adrenoreceptorius
CD cukrinis diabetas DŠP dirglioji šlapimo pūslė
ICS (angl. International Continence Society)
LSMUL KK Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos
TVT-O (angl. (TVT) - Tension-free Vaginal Tape, (TOT) – Transobturator Tape) NGF (angl. nerve growth factor)
N. 31.1 TLK-10-AM - Refleksinė šlapimo pūslės neuropatija, neklasifikuojama kitur N. 31.9 TLK-10-AM - Šlapimo pūslės neuroraumeninė disfunkcija, nepatikslinta OAB (angl. overactive bladder)
SN standartinis nuokrypis ŠIK širdies ir kraujagyslių (ligos) χ2 Chi kvadrato kriterijus
6. SĄVOKOS
Anticholinerginiai vaistai – dar kitaip vadinami antimuskarininiais vaistais. Jų veikimas pagrįstas acetilcholino prisijungimo blokavimu prie muskarininių receptorių, esančių centrinėje ir periferinėje nervų sistemoje.
Biomarkeriai – organizme esančios molekulės, genai, pagal kuriuos galima nustatyti patologinį, fiziologinį procesą ar ligą.
Detruzorius – lygusis raumuo, esantis šlapimo pūslės sienelėje.
Dirglioji šlapimo pūslė – simptomų visuma, kuri pasireiškia staigiu noru šlapintis, padidėjusiu šlapinimosi dažnumu dieną ir/arba naktį, esant arba ne šlapimo nelaikymui ir neturint šlapimo takų infekcijos ar kitų patologijų.
Nikturija – kėlimasis šlapintis nakties metu vieną ar daugiau kartų.
Polimorfizmas - reiškinys, kai vienoje populiacijoje didesniu nei 1 % dažniu pasitaiko du ar daugiau alelių tam tikroje genetinėje srityje.
7. ĮVADAS
Šlapimo nelaikymas yra viena iš opiausių problemų moterims bei vyrams, ypač senyvo amžiaus. Pas gydytoją kreipiasi 23% dirgliąja šlapimo pūsle (DŠP) sergančiųjų [1]. Šį mažą skaičių lemia tai, kad sergantieji mano, jog tai nėra liga (66%), simptomai nevargina (60%), mano, jog tai yra normalus senėjimo procesas (42%), gėdijasi simptomų (16%), nežino gydymo būdų (14%), neturi galimybės nueiti pas gydytoją (2%) [1]. Tačiau visgi yra pastebėta, jog tai sukelia pacientui diskomfortą bei psichologines problemas, tokias kaip depresija, nerimas, gėda, nukenčia socialinis, seksualinis gyvenimas, miego kokybė [2].
Vienu iš šlapimo nelaikymo tipų, DŠP, serga 12% suaugusiųjų Europoje, iš kurių atitinkamai 28.7% serga vyrai ir 50% moterys, o sergančių skaičius ≥75 amžiaus grupėje kyla iki 36% [3]. DŠP gydymo kaštai Lietuvoje nėra žinomi, tačiau kitose Europos šalyse, tokiose kaip Ispanija jie svyruoja nuo 262 eurų pacientui iki 619 eurų Švedijoje, o metinės tiesioginės išlaidos, skirtos DŠP gydymui, svyruoja nuo 333 mln. eurų Švedijoje iki 1.2 mlrd. eurų Vokietijoje [4]. Šie gydymo kaštai dėl pasaulyje senėjančios populiacijos kils dar labiau. Yra paskaičiuota, jog vien Amerikoje, moterų, kenčiančių šlapimo nelaikymą, skaičius kils nuo 18.3 milijono 2010m. iki 28.4 milijonų 2050 metais [5].
Dirgliosios šlapimo pūslės vienas iš pagrindinių simptomų - staigus noras šlapintis, kuris gali būti lydimas su šlapimo nelaikymu ar be jo. Patofiziologinis simptomų atsiradimas paaiškinamas nevalingu šlapimo pūslės raumens, detruzoriaus, susitraukimu per šlapimo pūslės prisipildymo fazę, kurį sukelia muskarino receptorius veikiantis acetilcholinas [6]. Būtent dėl šio mechanizmo dažniausia DŠP gydymo taktika yra antimuskarininiai vaistai.
Lietuvoje su šlapimo nelaikymo problema susiduria apie 300 tūkst. moterų. Tačiau ne visos moterys kreipiasi į gydytoją dėl atsiradusios bėdos. Kadangi Lietuvoje nėra atlikta daug tyrimų apie pacienčių simptomus, gretutinių ligų įtaką dirgliosios šlapimo pūslės atsiradimui, taikytą gydymo metodiką, jo efektyvumą, šio darbo tikslas - susisteminti pacienčių, apsilankiusių Lietuvos sveikatos mokslų ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Moterų konsultacinėje klinikoje, duomenis ir pateikti DŠP sergančios moters tipinį vaizdą.
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas
Įvertinti DŠP sergančių moterų diagnostinius duomenis bei gydymo efektyvumą LSMUL Kauno klinikų moterų konsultacijoje.
Uždaviniai
1. Išsiaiškinti moterų, sergančių DŠP, anamnestinius bruožus.
2. Išsiaiškinti turimas kitas patologines būkles ir jų įtaką DŠP atsiradimui.
3. Išsiaiškinti dažniausiai randamus pokyčius medicininės apžiūros ir objektyvių tyrimų metu ir jų įtaką DŠP atsiradimui.
4. Išsiaiškinti taikomus konservatyvaus ir medikamentinio gydymo metodus ir jų efektyvumą gydant DŠP.
9. LITERATŪROS APŽVALGA
9.1 Dirglioji šlapimo pūslė
Tarptautinė šlapimo sulaikymo draugija (angl. international continence society (ICS)) apibrėžia dirgliąją šlapimo pūslę kaip atsiradusį staigų norą šlapintis, padidėjusį šlapinimosi dažnumą dieną ir/arba naktį, su šlapimo nelaikymu („šlapioji“ forma) ar be šlapimo nelaikymo („sausoji“ forma), nesant šlapimo takų infekcijai ar kitai patologijai [7]. Literatūroje yra teigiama, kad 55.0% moterų, turinčių DŠP sindromą, turi „šlapiąją“ formą. Viename atliktame tyrime, atliekant urodinaminius tyrimus, buvo pastebėta, jog pacientės turinčios šlapiąją DŠP formą yra senesnės (61.8 prieš 55.3 m.), dažesni staigūs norai šlapintis su šlapimo nelaikymo epizodais (11.5 prieš 7.2 k.), išmatuoti didesni šlapimo srovės (Qmax) greičiai (20.9 prieš 19.2 ml/s), mažesnis pasišlapinimo kiekis (245 prieš 281 ml), detruzoriaus spaudimas maksimalioje šlapimo tėkmėje (35.6 prieš 31.3 cmH2O) [8].
9.1.1. Dirgliosios šlapimo pūslės etiologija ir patogenezė
Nėra tiksliai žinoma, kas sukelia dirgliąją šlapimo pūslę, tačiau yra pastebėta, jog tokie veiksniai kaip rūkymas, cukrinis diabetas, dubens organų prolapsas, buvusios ginekologinės operacijos, amžiniai urogenitalinės sistemos pokyčiai skatina atsirasti DŠP [9].
DŠP etiologiją bandoma pagrįsti kai kurių genų polimorfizmu. Naujausiose studijose yra manoma, jog Trp64Arg polimorfizmas b3-AR gene lemia sutrikusį detruzoriaus atsipalaidavimą, tačiau vieningo atsakymo nėra – vienose studijose buvo rastas ryšys tarp genetinio polimorfizmo ir DŠP atsiradimo rizikos, o kitose – ne [10].
Paskutiniu metu yra skiriamas nemažas dėmesys biomarkeriams, kurie galėtų paaiškinti DŠP atsiradimo patogenezę, bei pagelbėti įvertinti gydymo efektyvumą. Susidomėta ištirti mikroRNR sąsają DŠP atsiradimui, kadangi pastebėta, jog plazmoje esantys mikroRNR gali veikti tiek adrenerginę, tiek muskarininę šlapinimosi reguliaciją [11]. Atliktame tyrime iš moterų kraujo plazmos buvo pastebėta, jog DŠP simptomų išreikštumas nepriklauso nuo mikroRNR kiekio plazmoje, tačiau buvo pastebėta, jog turinčių idiopatinę DŠP moterų kraujo plazmoje buvo pastebėta padidėjusi let-7b-5p ir miR-98-5p mikroRNR ekspresija, kurios taikinys yra ADRB3 receptorių genas, atsakingas už b3-adrenoreceptorių sintezę, sukeliančią detruzoriaus atsipalaidavimo sutrikimus, bei miR-92a-3p, kurios taikinys –
gali labiau padėti suprasti DŠP atsiradimo mechanizmą, padėti sukurti naujų gydymo būdų, tačiau trūksta daugiau mokslinių tyrimų.
9.1.2. Dirgliosios šlapimo pūslės diagnozavimas
Dažniausiai DŠP galima diagnozuoti surinkus detalią anamnezę, kadangi pacientai skundžiasi užeinančiu staigiu noru šlapintis, sulaikant arba ne šlapimą, tačiau kartais, jei nėra aišku koks šlapimo nelaikymo tipas vyrauja, pasitelkiami urodinaminiai tyrimai. Atliekant retrogradinę cistometriją, iš 137 pacientų, 75.9% pacientų buvo pastebėta sumažėjusi šlapimo pūslės talpa, 70.8% pacientų buvo padidėjęs šlapimo pūslės jautrumas, detruzoriaus per didelis aktyvumas pastebėtas 35.8%, šlaplės nestabilumas 24.8% pacientų [12].
Taip pat atliktose studijose pastebėta, jog moterys, turinčios DŠP sindromą, turi didesnius šlapimo biomarkerių, tokių kaip nervų augimo faktorius (NGF) ir smegenų neurotropinis faktorius (BDNF) kiekius, kurie sumažėja vartojant antimuskarininius vaistus bei leidžiant onabotulino toksiną A [10]. Šiuos faktorius šlapimo pūslėje gamina urotelio ir lygiųjų raumenų ląstelės ir jie reguliuoja šlapimo pūslės peptinergines sensorines aferentes [10]. NGF, prisijungęs prie TrkA receptorių šlapimo pūslėje, padidina jos jautrumą, taip pat jos jautrumą didina ir BDNF [10]. Tačiau dar nėra atlikta pakankamai tyrimų, įrodančių šių biomarkerių pakankamai didelį jautrumą, specifiškumą, tad praktikoje tai nėra taikoma.
Iki šiol buvo manoma, kad šlapimo takai yra sterilūs, tačiau atliekant naujos kartos 16S rRNR geno sekoskaita ir izoliuojant gyvas bakterijas šlapime, buvo pastebėta, jog pacientai, turintys DŠP sindromą, turi sumažėjusį Lactobacillus ir padidėjusį Gardnerella, Proteus bakterijų DNR kiekį [10, 13]. Atliekant šlapimo tyrimus prieš solifenacino vartojimą ir po, buvo pastebėta, jog padidėja Lactobacillus bakterijų DNR (nuo 40.5 iki 47.8%) [13], tad yra keliama hipotezė, jog naudojant Lactobacillus probiotikus būtų galima išvengti DŠP, tačiau daugiau tyrimų šia tema kol kas nėra [10].
9.1.3. Dirgliosios šlapimo pūslės gydymas
Pagal Amerikos urologijos asociacijos gaires, DŠP gydymas susideda iš keturių pakopų. Pirmai pakopai būdingas konservatyvus gydymas, toks kaip šlapimo pūslės treniravimas sulaikant šlapimą, dubens raumenų treniravimas Kėgelio pratimais, taip pat suvartojamo vandens kiekio reguliavimas. Antrai pakopai būdinga antimuskarininių ar b3 adrenoreceptorių agonistų vaistų vartojimas per burną. Taip pat gali būti svarstomas ir transderminio oksibutinino skyrimas. Trečios eilės gydymui priklauso
onabotulinumtoksino A suleidimas į detruzoriaus raumenį, periferinis tibialinio nervo stimuliavimas ir kryžkaulio neuromoduliacija. Taip pat egzistuoja ir ketvirtos pakopos gydymas, tačiau jis nėra įrodymais pagrįstas, kai retais atvejais yra atliekama šlapimo pūslės tūrio didinimo operacija ar šlapimo takų rekonstrukcija.
Visgi dažniausiai yra skiriami peroraliniai vaistai, tarčiau reikėtų turėti omenyje, kad antimuskarininiai vaistai sukelia tokius šalutinius poveikius kaip burnos džiūvimas ir vidurių užkietėjimas, o b3-adrenoreceptorių agonistai – padidėjusį kraujo spaudimą, galvos skausmą, svaigimą [6]. Būtent dėl šalutinių vaistų poveikių tiktai 20-30% pacientų tęsia vaistų vartojimą po dviejų metų [14]. Taip pat buvo pastebėta, jog skiriant antimuskarininius vaistus ilgesniam laikui, reikėtų turėti omenyje, jog neselektyvūs antimuskarininiai vaistai, tokie kaip trospio chloridas didina širdies susitraukimų dažnį 9-10 dūžiais per minutę, tolterodino tartratas 5-6, fesoterodino fumaratas 4-6 ir propiverino hidrochloridas 3-4, tačiau sistolinio ir diastolinio arterinio kraujo spaudimo abiejų grupių antimuskarininiai vaistai neveikia [15].
Vienas iš trečiosios eilės gydymo variantų yra kryžmeninės srities neurostimuliacija (KSN). Šios procedūros metu į S3 segmentą yra įsiuviami laikini elektrodai, simuliuojantys perkutaninį nervą. Jei šlapinimosi dienos metu epizodų sumažėja 50%, į sėdmens regiono riebalinį sluoksnį yra įsiuvamas nuolatinis impulsų generatorius, sujungtas su laikinu elektrodu [16]. Atliktose studijose pastebėta, kad atliekant KSN staigaus noro šlapintis epizodai sumažėjo nuo 3.1 iki 1.0 karto per dieną, šlapinimosi dienos metu kartai sumažėjo nuo 12.6 iki 7.2 kartų per dieną [16]. Taip pat palyginus KSN pacientus ir pacientus, vartojančius antimuskarininius vaistus po šešių mėnesiu, sėkmingo gydymo rezultatas didesnis KSN grupėje (76% prieš 49%, p = 0.002) [16]. Iš 78 į tyrimą įtrauktų pacientų, 82.1% pacientų nebevartojo vaistų [17]. Lyginant botulino toksino injekcijas ir KSN po šešerių mėnesių pastebėta, kad didesnio reikšmingo gydymo efekto KSN negu botulino toksino injekcijomis
nepastebėta (67.6 prieš 70.2; p = 0.36), tačiau, su botulino toksino injekcijomis dažnesnės šlapimo takų infekcijos (35% prieš 11%; p < 0.001) [16]. KSN komplikacijų dažnis 31%, iš kurių dažniausia
komplikacija – elektrodo dislokacija (13.8%), implanto infekcija (8,6%) [16].
Sunkiai DŠP gydyti yra pasitelkiama selektyvi šlapimo pūslės denervacija. Šiame gydymo metode radioabliacija yra sunaikinamos suburotelio skaidulos trigonum srityje. Atliktame tyrime pastebėta, jog po tokios procedūros 69% pacienčių sumažėjo staigaus noro šlapintis su nelaikymo epizodais kiekis, tačiau nesumažėjo šlapinimosi dažnumas ar nikturijos kiekis. [18]
9.2. Dirglioji šlapimo pūslė Lietuvoje
Lietuvoje apie dirgliosios šlapimo pūslės atpažinimą, diagnostiką, gydymą buvo išleista keletas gydytojų straipsnių, tokių kaip „Dirglioji šlapimo pūslė. Kaip atpažinti ir efektyviai gydyti?” (dr. Kęstutis Vaičiūnas, 2012m.), „Dirglioji šlapimo pūslė - dažna moterų problema“ (prof. dr. Rosita Aniulienė, 2008m.). Apie gydymo efektyvumą aprašė gydytojai Aušra Černiauskienė ir Feliksas Jankevičius. Buvo nustatyta, kad į detruzorių įleidus botulino toksino A, po 3 ir 6 mėn. ženkliai sumažėjo šlapinimasis dienos metu - nuo 10.4 iki 4.6 karto, o po 6 mėn. – 5 kartus. Nikturija sumažėjo nuo 4.2 iki 1.3 karto, iki 2 kartų atitinkamai [19]. Daktarė Lina Bykovienė disertacijoje nagrinėjo dubens dugno raumenų treniravimo ir užpakalinio blauzdinio nervo elektrostimuliacijos derinio poveikį moterims, sergančioms dirgliąja šlapimo pūsle ir nustatė, kad dirgliąja šlapimo pūsle sergančių moterų subjektyvios ir objektyvios būklės rodikliai po gydymo reikšmingai pagerėjo dėl gyvensenos keitimo rekomendacijų derinio su dubens dugno raumenų treniravimu ir paviršine užpakalinio blauzdinio nervo elektrostimuliacija poveikio [20]. Tačiau dažnai DŠP diagnozė kyla ir iš kitų šlapimo nelaikymo tipų, pavyzdžiui, gydant įtampos šlapimo nelaikymą TOT operacija. Šios operacijos metu yra įstatomas raištis, kuris pakelia šlaplę ir taip sulaiko šlapimą. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje buvo atliktas tyrimas į kurį įtrauktos 54 (55 proc. operuotų) pacientės. Iki operacijos izoliuotas įtampos šlapimo nelaikymas buvo nustatytas 25 (46,3 proc.) pacienčių, mišrus šlapimo nelaikymas, vyraujant įtampos šlapimo nelaikymui, – 29 (53,7 proc.). Po 1 metų 30 (55,6 proc.) pacienčių neliko jokių šlapimo nelaikymo simptomų, 21 (38,9 proc.) pacientei buvo ryškus pagerėjimas, daliai jų su išlikusiais dirgliosios šlapimo pūslės simptomais. Operacijos bendras efektyvumas buvo 94,5 proc. [21].
10.
TYRIMO METODIKA IR METODAI
Gavus LSMU bioetikos centro leidimą, surinkti 115 pacienčių duomenys iš elektroninių ambulatorinių kortelių, esančių Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) LIS sistemoje. Įtrauktos 2018-2019m. Kauno klinikų moterų konsultacinėje poliklinikoje apsilankiusios moterys pagal TLK-10-AM N31.1 ir N31.9 kodus. Retrospektyviai vertinti pacienčių anamnestiniai duomenys, tokie kaip: amžius, gimdymų skaičius, menopauzės trukmė, varginantys simptomai, ginekologinės patologijos bei kitos ligos, skirtas konservatyvus ir medikamentinis gydymas. Šie duomenys buvo įvedami į Microsoft Office Excel 2019 ir susisteminti.
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS (angl. – Statistical Package for the Social Sciences) v26.0 programiniu paketu. Vertinta gretutinių ginekologinių ir neginekologinių duomenų koreliacija bei gydymo efektyvumo koreliacija tarp minėtų anamnestinių duomenų skirtingose pacienčių ≤64 (ne geriatrinio) ir ≥65 m. (geriatrinio) amžiaus grupėse. Kiekybinio požymio skirtumams tarp dviejų nepriklausomų imčių įvertinti naudotas Stjudento t kriterijus. Rezultatai aprašyti su reikšmių vidurkiais ir standartiniais nuokrypiais (SN) abiejose nepriklausomose imtyse. ꭓ2 požymių homogeniškumo kriterijus naudotas palyginti kokybinio požymio reikšmių pasiskirstymo homogeniškumą abiejose lyginamosiose imtyse. Aprašant rezultatus pateikiamas kokybinio požymio reikšmių dažnis ir santykinis dažnis (%) lyginamosiose imtyse. Visos p<0.05 reikšmės laikytos statistiškai reikšmingomis.
11.
REZULTATAI
11.1 Sergančiųjų demografiniai ir anamnestiniai duomenys
Iš viso tyrime buvo išanalizuota 115 pacienčių ligos istorijų duomenys, kurios atvyko į konsultaciją 2018-2019 m. LSMUL KK moterų konsultacijoje, sergančių dirgliąja šlapimo pūsle (TLK-10-AM N31.1 bei N31.9). Nustatyta, jog pacienčių sergančių DŠP vidutinis amžiaus vidurkis buvo 64.2 ± 10.85 metai. Jauniausios pacientės amžius buvo 34 metai, vyriausios – 90 metų. Pacientės pagal amžių buvo padalintos į dvi grupes: iki 64 metų bei 65 metų ir vyresnes (geriatrinio amžiaus pacientes). Tiriamųjų demografiniai ir anamnestiniai duomenys pateikti 1 Lentelėje. Visos tyrime dalyvavusios pacientės gimdė nuo 0 iki 5 kartų, dažniausiai (53.9%) gimdė 2 kartus, gimdymų vidurkis – 1.87. Daugumai DŠP sergančių pacienčių (92.2%) jau buvo prasidėjusi menopauzė.
1 Lentelė Sergančiųjų DŠP demografiniai ir anamnestiniai duomenys Sergančios DŠP n=115 Amžius Vidurkis metai(±SN) 64.26 (±10.85) Iki 64 metų n (%) 59 (51.3%) ≥65 metai n (%) 56 (48.7%) Gyvenamoji vieta Kaimas n (%) 40 (34.8%) Miestas n (%) 75 (65.2%) Menopauzė Neprasidėjusi n (%) 9 (7.8%) Prasidėjusi n (%) 106 (92.2%)
SN – standartinis nuokrypis, DŠP – dirglioji šlapimo pūslė, n – tiriamųjų skaičius
Dažniausiai pacientės skundėsi staiga atsiradusiu noru šlapintis (62.6%). Vertinant DŠP tipą, buvo nustatyta, kad viena dalis pacienčių nesulaikydavo šlapimo atsiradus simptomams (63%), o kita dalis – sulaikydavo (24%). 39.13% moterų skundėsi dažnu šlapinimusi dienos metu, 76,52% - nakties metu.
11.2 Gretutinės ginekologinės ir neginekologinės būklės
Buvo įvertintos ir tyrime dalyvavusių pacienčių gretutinės ginekologinės patologijos bei būklės. Nustatyta, kad dauguma pacienčių (n=80) turėjo ir kitų ginekologinių patologijų kartu su DŠP (duomenys pateikiami 1 Paveikslėlyje), dažniausia nustatyta patologija buvo gimdos lejomioma (n=22), antra pagal dažnumą – buvusi histerektomija (n=20). Nustatyta, jog gimdymų skaičius statistiškai neturėjo įtakos kitų ginekologinių patologijų ar būklių išsivystymui (p=0.712) .
Išanalizavus neginekologinių patologijų dažnį rasta, kad dažniausiai buvo diagnozuota arterinė hipertenzija (45.2%), rečiau - ŠIK patologija (14.8%) ir 2 tipo CD (11.3%). Taip pat dalis pacienčių buvo nutukusios (8.7%), sirgo katarakta (7.8%) arba turėjo neurologinę patologiją (6.1%).
1 Pav. Kitų ginekologinių patologijų pasiskirstymas tarp sergančiųjų DŠP
Palyginus iki 64 metų (n=59) ir 65 metų bei vyresnių (n=56) pacienčių amžiaus grupes, rasta, jog gretutinės ginekologinės būklės tarp tiriamųjų imčių statistiškai nesiskyrė (p>0.05). Rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp ŠIK patologijos ir pacienčių, sergančių DŠP amžiaus (p<0.001). Duomenys pateikiami 2 Lentelėje. Taip pat nustatyta, kad abiejose grupėse detruzoriaus storis mm statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0.872).
2 Lentelė Gretutinių būklių ir detruzoriaus storio palyginimas tarp amžiaus grupių
Būklė ≤64 metų n=59 ≥65 metai n=56 p-reikšmė Gretutinės ginekologinės būklės Gimdos lejomioma 12 10 0.735 22 20 12 12 10 0 5 10 15 20 25 Gimdos
lejomioma histerektomijaAtlikta TVT/TOTAtlikta operacija
Dubens organų
nusileidimas Sirgusi cistitu
Pac ie nč ių s kai či us
Gretutinės neginekologinės būklės Arterinė hipertenzija Cukrinis diabetas Apendektomija Cholecistektomija Katarakta Neurologinė patologija ŠIK patologija Nutukimas 22 4 5 5 3 2 2 5 30 9 5 7 6 5 15 5 0.079 0.116 0.931 0.480 0.261 0.214 <0.001 0.931 Detruzoriaus storis mm (±SN) 8.95 (±2.66) 9.06 (±3.00) 0.872
SN – standartinis nuokrypis, DŠP – dirglioji šlapimo pūslė, n – tiriamųjų skaičius, ŠIK – širdies ir kraujagyslių ligos.
11.3. Veiksnių įtaka dažno šlapinimosi dienos metu ir/ar nikturijos pasireiškimui
Siekiant įvertinti įvairių veiksnių įtaką dažno šlapinimosi dienos metu (dažną šlapinimasi dienos metu laikome ≥8 kartų) ir nikturijos pasireiškimui buvo naudoti Stjudento t-kriterijus kiekybiniams požymiams ir ꭓ2 požymių homogeniškumo kriterijus kokybiniams požymiams įvertinti, duomenys pateikiami 3 Lentelėje. Nustatyta, kad 2 tipo CD sergančioms pacientėms dažnas šlapinimasis dienos metu pasireiškė dažniau nei tarp pacienčių, neturinčių šios endokrininės patologijos (p=0.018, ꭓ2 =5.575 ). Tarp nikturijos ir sirgimo 2 tipo CD statistiškai reikšminga sąsaja nenustatyta, tačiau pastebėta, kad nikturija dažniau skundėsi vyresnės pacientės, kurių amžius buvo 64.45(±10.3) metai (p=0.035). Kiti skaičiavimai parodė, jog menopauzės trukmė, gimdymų skaičius, AH, neurologinės ar gretutinės ginekologinės patologijos neturėjo įtakos dažno šlapinimosi dieną ir nikturijos pasireiškimui.
3 Lentelė Amžiaus ir kitų veiksnių įtaka dažno šlapinimosi dieną ir nikturijos dažniui
SN – standartinis nuokrypis; n – tiriamųjų skaičius; ꭓ2 – chi kvadratas; AH – arterinė hipertenzija; CD – cukrinis diabetas.
11.4 Gydymo priemonės ir jų efektyvumas
Buvo išanalizuoti DŠP sergančių pacienčių konservatyvių ir medikamentinių priemonių naudojimo dažnio duomenys. Įvertinus konservatyvių priemonių naudojimą nustatyta, kad dažniausiai pacientės rinkosi įklotus (48.0%) arba nenaudojo jokių priemonių (48.0%). Nedidelė dalis pacienčių rinkosi sauskelnes (4.0%) dėl sunkaus šlapimo nelaikymo. Medikamentinio gydymo pasirinkimo dažnis pateikiamas 2 Paveikslėlyje. Plačiausiai skiriami vaistai buvo tolterodino tartratas (41%), solifenacino sukcinatas (32%) ir estriolis (21%) menopauzinio amžiaus pacientėms. Buvo pastebėta, kad vidutinė trukmė kontrolei paskyrus anticholinerginius vaistus – 5.81 mėn.
Veiksnys
Dažnas šlapinimasis
dieną p-reikšmė Nikturija p-reikšmė
Yra Nėra Yra Nėra
Amžius metais(±SN) 63.9 (±10.6) 64.5 (±11.1) 0.797 64.45(±10.3) 55.6(±13.4) 0.035 Menopauzės trukmė metais(±SN) 13.0 (±7.8) 11.9 (±7.4) 0.583 12.4 (±7.3) 10.3 (±9.1) 0.647 Gimdymų skaičius (±SN) 1.9 (±0.85) 1.8 (±0.9) 0.677 1.9(±0.8) 1.9(±0.7) 0.927 AH Serga n(%) Neserga n(%) 19 (42.2%) 26 (54.8%) 33 (47.1%) 37 (52.9%) 0.605 ꭓ2=0.268 39 (44.3%) 49 (55.7%) 5 (71.4%) 2 (28.6%) 0.166 1.917 2 tipo CD Serga n(%) Neserga n(%) 9 (20.0%) 36 (80.0%) 4 (5.7%) 66 (94.3%) 0.018 ꭓ2=5.575 11 (12.5%) 77 (87.5%) 2 (28.6%) 5 (71.4%) 0.234 ꭓ2=1.418 Neurologinė patologija Turi n(%) Neturi n(%) 43 (95.6%) 2 (4.4%) 65 (92.9%) 5 (7.1%) ꭓ2=0.349 0.555 83 (94.3%) 5 (5.7%) 7 (100%) 0 (0.0%) ꭓ2=0.420 0.517 Gretutinės ginekologinės patologijos Turi n(%) Neturi n(%) 29 (64.4%) 16 (35.6%) 51 (72.9%) 19 (27.1%) 0.339 ꭓ2=0.916 61 (69.3%) 27 (30.7%) 4 (57.1%) 3 (42.9%) 0.505 ꭓ2=0.445
2 Pav. Medikamentinių preparatų paskyrimo dažnis
Iš medicininių įrašų apie skirto medikamentinio (tolterodino tartratas, solifenacino sukcinatas ir kt.) DŠP gydymo efektyvumą buvo surinkti 59 pacienčių duomenys, jos buvo suskirstytos į dvi grupes: ≤64 metų (n=29) ir ≥65 metų (n=30). Atskirai palygintas ir dažniausiai skirtų medikamentų – tolterodino tartrato (n=28) ir solifenacino sukcinato (n=30) poveikis gydant DŠP (4 Lentelė). Efektyvumas vertintas pagal subjektyvią pacienčių nuomonę pakartotinio vizito metu. Rezultatai parodė, kad anticholinerginio medikamentinio gydymo efektyvumas (p=0.502) bei atskirai tolterodino tartrato (p=0.928) ir solifenacino sukcinato (p=0.554) gydymo efektyvumas nesiskyrė tarp vyresnių (≥65 metų) ir jaunesnių (≤64 metų) DŠP sergančių pacienčių.
4 Lentelė Anticholinerginio bendrai, tolterodino tartrato ir solifenacino sukcinato gydymo efektyvumas tarp amžiaus grupių
Gydymo
efektyvumas ≤64 metų ≥65 metų p-reikšmė
Anticholinerginio bendrai n =59 Geras n(%) Vidutinis/dalinis n(%) Blogas n(%) 14 (48.3%) 4 (13.8%) 11 (37.9%) 10 (33.3%) 5 (16.7%) 15 (50.0%) 0.502 Tolterodino tartratas n=28 Geras n(%) Vidutinis/dalinis n(%) Blogas n(%) 6 (46.2%) 2 (15.4%) 5 (38.5%) 6 (40.0%) 3 (20.0%) 6 (40.0%) 0.928 Solifenacino sukcinatas n=25 Geras n(%) Vidutinis/dalinis n(%) Blogas n(%) 7 (53.8%) 2 (15.4%) 4 (30.8%) 4 (33.3%) 2 (16.7%) 6 (50.0%) 0.554 n- tiriamųjų skaičius
Norint nustatyti ar tolterodino tartrato ir solifenacino sukcinato gydymo efektyvumui įtakos galėjo turėti įvairios gretutinės patologijos, pasirinktas ꭓ2 požymių homogeniškumo kriterijus šiems kokybiniams požymiams įvertinti, duomenys pateikiami 5 Lentelėje . Išanalizuoti 28 tolterodino tartratu gydytų pacienčių gydymo efektyvumo duomenys. Paaiškėjo, kad AH sergančiųjų tarpe gydimas tolterodino tartratu buvo statistiškai mažiau efektyvus, nei pacienčių, kurios nesirgo AH (p=0.039, ꭓ2 =6.478). Kitos gretutinės ginekologinės ir neginekologinės patologijos ir veiksniai gydymo efektyvumui tolterodino tartratu statistiškai reikšmingai įtakos neturėjo. Ivertinus 25 pacienčių gydytų solifenacino sukcinatu nenustatyta jokių reikšmingų gretutinių patologijų ir gydymo efektyvumo sąsajų.
5 Lentelė Įvairių būklių įtaka gydymo tolterodino tartratu ir solifenacino sukcinatui efektyvumui
Būklė Tolterodino tartrato efektyvumas n=28 p-reikšmė ꭓ2 Solifenacino sukcinato efektyvumas n=25 p-reikšmė ꭓ2
Geras Vidutinis Blogas Geras Vidutinis Blogas
GGP Turi Neturi 9 (56.3%) 3 (25.0%) 3 (25.0%) 2 (16.7%) 4 (25.0%) 7 (58.3%) 0.172 3.519 6 (37.5%) 5 (55.6%) 4 (25.0%) 0 (0.0%) 6 (37.5%) 4 (44.4%) 0.253 2.746 GNP Turi Neturi 8 (42.1%) 4 (44.4%) 4 (21.1%) 1 (11.1%) 7 (36.8%) 4 (44.4%) 0.804 0.436 7 (41.2%) 4 (50.0%) 2 (11.8%) 2 (25.0%) 8 (47.1%) 2 (25.0%) 0.508 1.354 AH Serga Neserga 7 (53.8%) 5 (33.3%) 4 (30.8%) 1 (6.7%) 2 (15.4%) 9 (60.0%) 0.039 6.478 6 (50.0%) 5 (38.5%) 2 (16.7%) 2 (15.4%) 4 (33.3%) 6 (46.2%) 0.789 0.452 2 tipo CD Serga Neserga 0 (0.0%) 12 (46.2%) 1 (50.0%) 4 (15.4%) 1 (50.0%) 10 (38.5%) 0.328 2.232 1 (25.0%) 10 (47.6%) 2 (50.0%) 2 (9.5%) 1 (25.0%) 9 (42.9%) 0.129 4.099 GGP – gretutinės ginekologinės patologijos; GNP – gretutinės neginekologinės patologijos; AH – arterinė hipertenzija;
12.
REZULTATŲ APTARIMAS
Šiame tyrime buvo išanalizuotos 115 moterų, besikreipiančių į LSMUL KK moterų konsultaciją, elektroninės ambulatorinės kortelės. Nustatyta, kad pacienčių, besikreipiančių dėl šlapimo nelaikymo simptomų, amžiaus vidurkis 64.2 ± 10.85 metai. Lietuvoje šis amžius nustatytas 63.5 ± 11.74 [22], užsienio literatūroje šis amžius siekia 62.1 ± 11.8 [23].
Dažniausia moterys skundėsi šlapimo nelaikymu užsimanius šlapintis (63%), atitinkamai užsienio literatūroje šis skaičius siekia 55% [24].
Tiriamosios moterys šalia ginekologinių ligų taip pat turėjo ir gretutinių ligų, iš kurių vyravo arterinė hipertenzija (45.2%), rečiau - ŠIK patologija (14.8%) ir 2 tipo CD (11.3%). AH (59.3%) ir CD (16.3%) atitinkamai buvo pastebėta ir Lietuvoje atliktame tyrime [22].
Palyginus iki 64 metų ir 65 metų bei vyresnių pacienčių amžiaus grupes, rasta, jog gretutinės ginekologinės būklės tarp tiriamųjų imčių statistiškai nesiskyrė (p>0.05), tačiau vienoje sisteminėje literatūros apžvalgoje buvo pastebėta, kad moterys vyresnės nei 60 metų, turi didesnę (60%) tikimybę išsivystyti šlapimo nelaikymui po histerektomijos [25].
Šiame tyrime rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp ŠIK patologijos ir pacienčių, sergančių DŠP amžiaus (p<0.001) – pastebėta, kad 65 m. ir vyresnių moterų, turinčių šią patologiją, dažniau serga DŠP. Panašus pastebėjimas aprašytas Taivane atliktame tyrime, kur nustatyta, kad insultą patyrusios ar širdies nepakankamumu sergančios moterys dažniau patiria šlapimo nelaikymą [26], o senesnis amžius ir ŠIK didina DŠP atsiradimo tikimybę [27].
Yra manoma, kad detruzoriaus storis gali turėti įtakos DŠP simptomų atsiradimui. Šiame tyrime nustatyta, kad abiejose amžiaus grupėse detruzoriaus storis mm statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0.872), detruzoriaus vidurkis ≤64 ir ≥65 siekia atitinkamai 8.95 (±2.66) ir 9.06 (±3.00) mm. Tačiau kitais tyrimais nustatyta, kad pacientams, kuriems pasireiškia staigus noras šlapintis, nustatytas 5.54 ±1.95 mm. šlapimo pūslės storis (ŠPS), iš kurių 41.9% pacientų ŠPS >5-10 mm., o pacientams, kuriems nepasireiškia skubos simptomai, ŠPS vidurkis 3.22 ± 0.84 mm., 5-10 mm. ribose turi tik 5.6% tiriamųjų [28].
Vertinant įvairių veiksnių įtaką dažnam šlapinimuisi dieną ir nikturijos pasireiškimui buvo nustatyta, kad 2 tipo CD sergančioms pacientėms dažnas šlapinimasis dieną pasireiškė dažniau nei tarp pacienčių, neturinčių šios endokrininės patologijos (p=0.018, ꭓ2 =5.575). Tarp nikturijos ir 2 tipo CD statistiškai reikšminga sąsaja nenustatyta, tačiau pastebėta, kad nikturija dažniau skundėsi vyresnės pacientės, kurių amžius buvo 64.45 (±10.3) metai (p=0.035). Kiti skaičiavimai parodė, jog menopauzės trukmė, gimdymų skaičius, AH, neurologinės ar gretutinės ginekologinės patologijos neturėjo įtakos dažno šlapinimosi dieną ir nikturijos pasireiškimui.
Dažniausiai pacientės buvo gydomos anticholinerginiais vaistais. Rezultatai parodė, kad medikamentinio gydymo efektyvumas (p=0.502) bei atskirai tolterodino tartrato (p=0.928) ir solifenacino sukcinato (p=0.554) gydymo efektyvumas nesiskyrė tarp vyresnių (≥65 metų) ir jaunesnių (≤64 metų) DŠP sergančių pacienčių. Toks pat rezultatas buvo aprašytas ir Zinner NR bei kitų autorių tyrime, kur tolterodino tartrato efektyvumas <65 ir >65 m. amžiaus grupėse reikšmingai nesiskyrė – šlapimo nelaikymo epizodai per savaitę sumažėjo -12 ir -11.5 kartų atitinkamai [29]. Nors ir nėra statistiškai reikšmingo gydymo efektyvumo tarp anticholinerginių vaistų šiame tyrime, literatūra teigia, kad solifenacino sukcinatas veiksmingiau mažina šlapimo nelaikymo ir skubumo epizodus, nei tolterodino tartratas [30]. Tačiau šiame darbe lyginant, ar gydymo efektyvumas skiriasi tarp kitomis patologijomis sergančiomis moterimis, paaiškėjo, kad AH sergančiųjų tarpe gydimas tolterodino tartratu buvo statistiškai mažiau efektyvus, nei pacienčių, kurios nesirgo AH (p=0.039, ꭓ2 =6.478). Kitos gretutinės ginekologinės ir neginekologinės patologijos ir veiksniai gydymo efektyvumui tolterodino tartratu ar solifenacino sukcinatu statistiškai reikšmingai įtakos neturėjo.
13.
IŠVADOS
1. Pacienčių sergančių DŠP vidutinis amžiaus vidurkis buvo 64.2 ± 10.85 metai. Jauniausios pacientės amžius buvo 34 metai, vyriausios – 90 metų. Visos tyrime dalyvavusios pacientės gimdė nuo 0 iki 5 kartų, dažniausiai (53.9%) gimdė 2 kartus, gimdymų vidurkis – 1.87. Daugumai DŠP sergančių pacienčių (92.2%) jau buvo prasidėjusi menopauzė. Dažniausiai pacientės skundėsi staiga atsiradusiu noru šlapintis (62.6%). 63% atsiradus simptomams nesulaikydavo šlapimo, 24% - sulaikydavo. 39.13% moterų skundėsi dažnu šlapinimusi dienos metu, 76,52% - nikturija.
2. Tiriamosios moterys sirgo gretutinėmis ligomis, iš kurių vyravo arterinė hipertenzija (45.2%), rečiau - ŠIK patologija (14.8%) ir 2 tipo CD (11.3%). Šiame tyrime rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp ŠIK patologijos ir pacienčių, sergančių DŠP amžiaus (p<0.001) – pastebėta, kad 65 m. ir vyresnės moterys, turinčios šią patologiją, dažniau serga DŠP. Palyginus iki 64 metų ir 65 metų bei vyresnių pacienčių amžiaus grupes rasta, jog gretutinės ginekologinės būklės tarp tiriamųjų imčių statistiškai nesiskyrė (p>0.05). Nustatyta, kad 2 tipo CD sergančioms pacientėms dažnas šlapinimasis dieną pasireiškė dažniau nei tarp pacienčių, neturinčių šios endokrininės patologijos (p=0.018, ꭓ2 =5.575 ). Tarp nikturijos ir 2 tipo CD statistiškai reikšminga sąsaja nenustatyta, tačiau pastebėta, kad nikturija dažniau skundėsi vyresnės pacientės, kurių amžius buvo 64.45(±10.3) metai (p=0.035).
3. Dubens organų nusileidimas tarp skirtingų amžiaus grupių pacienčių nėra statistiškai reikšmingas (p=0.261). Taip pat abiejose amžiaus grupėse detruzoriaus storis mm. statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0.872) (detruzoriaus vidurkis <64 ir ≥65 siekia atitinkamai 8.95 mm. (±2.66) ir 9.06 mm. (±3.00).
4. Įvertinus konservatyvių priemonių naudojimą nustatyta, kad dažniausiai pacientės naudojo įklotus (48.0%) arba nenaudojo jokių priemonių (48.0%). Nedidelė dalis pacienčių rinkosi sauskelnes (4.0%). Medikamentinės priemonės, skirtos gydyti DŠP buvo tolterodino tartratas (41%), solifenacino sukcinatas (32%) ir estriolis (21%) menopauzinio amžiaus moterims, mirabegronas (4%), oksibutinino hidrochloridas (1%) ir desmopresinas (1%). Rezultatai parodė, kad anticholinerginio medikamentinio gydymo efektyvumas (p=0.502) bei atskirai tolterodino tartrato (p=0.928) ir solifenacino sukcinato (p=0.554) gydymo efektyvumas nesiskyrė tarp vyresnių (≥65 metų) ir jaunesnių (≤64) DŠP sergančių pacienčių . Tačiau paaiškėjo, kad AH sergančiųjų tarpe gydymas tolterodino tartratu buvo statistiškai mažiau efektyvus (p=0.039), nei pacienčių, kurios nesirgo AH.
14.
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Gydymo efektyvumas vertintas tik pagal subjektyvius pacienčių atsiliepimus apsilankius pakartotiniam vizitui. Norint tiksliai įvertinti vaistų efektyvumą, pacientėms prieš, per ir po gydymo kurso reikėtų įteikti užpildyti klausimyną apie varginančių simptomų dažnį (šlapinimosi dažnumas dienos ir nakties metu), šlapimo nelaikymo epizodai, išgeriamų skysčių kiekis, taip pat reikėtų didesnės pacienčių imties.
2. Susiduriama su mažu atgaliniu ryšiu, kadangi ne visos pacientės, po paskirto gydymo, grįžta kontrolei. Šiame tyrime kontrolei grįžo 51.3% pacienčių. Ateityje atliekant panašaus pobūdžio tyrimą rekomenduotina atgalinį ryšį gauti, tarkime, telefoniniu skambučiu.
3. Šiame tyrime nustatytas mažesnis gydymo efektyvumas AH sergančioms pacientėms. Ateityje būtų galima atlikti tyrimą analizuojantį DŠP ir AH vaistų sąveikas.
15.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Homma Y, Yamaguchi O, Hayashi K. An epidemiological survey of overactive bladder symptoms in Japan. BJU International. 2005;96(9):1314-1318.
2. Kinsey D, Pretorius S, Glover L, Alexander T. The psychological impact of overactive bladder: A systematic review. Journal of Health Psychology. 2014;21(1):69-81.
3. Central European Journal of Urology, 2014. A novel approach to overactive bladder syndrome treatment. 67(01).
4. Irwin D, Mungapen L, Milsom I, Kopp Z, Reeves P, Kelleher C. The economic impact of overactive bladder syndrome in six Western countries. BJU International. 2009;103(2):202-209. 5. Stephanie J. Handler, MD,* and Amy E. Rosenman, MD*† Urinary Incontinence: Evaluation
and Management 2019
6. Robinson D, Cardozo L. Managing overactive bladder. Climacteric. 2019;22(3):250-256. 7. Haylen BT, de Ridder D, Freeman RM, Swift SE, Berghmans B, Lee J, Monga A, Petri E, Rizk
D, Sand PK, Schaer GK An International Urogynecological Association (IUGA) / International Continence Society (ICS) joint report on the terminology for female pelvic floor dysfunction. Neurourol Urodyn, 2010,29:4-20; International Urogynecology J, 2010,21:5-26
8. Hsiao S, Wu P, Chang T, Chen C, Lin H. Urodynamic and Bladder Diary Factors Predict Overactive Bladder-wet in Women: A Comparison With Overactive Bladder-dry. International Neurourology Journal. 2019;23(1):69-74.
9. Goda J. Kompleksinis dirgliosios šlapimo pūslės gydymas. Farmacija ir laikas. 2006;4:43-44. 10. Antunes-Lopes T, Cruz F. Urinary Biomarkers in Overactive Bladder: Revisiting the Evidence
in 2019. European Urology Focus. 2019;5(3):329-336.
11. Fırat E, Aybek Z, Akgün Ş, Küçüker K, Akça H, Aybek H. Exploring biomarkers in the overactive bladder: Alterations in miRNA levels of a panel of genes in patients with OAB. Neurourology and Urodynamics. 2019;38(6):1571-1578.
12. Dekhtiar, Y., Kostyev, F., Zacheslavsky, O. and Kuznietsov, D. (2019). Urodynamic characteristics of lower urinary tract of patients with idiopathic overactive bladder. Urology Annals, 11(1), p.83.
13. Govender Y, Gabriel I, Minassian V, Fichorova R. The Current Evidence on the Association Between the Urinary Microbiome and Urinary Incontinence in Women. Frontiers in Cellular and Infection Microbiology. 2019;9.
14. Kasman A, Stave C, Elliott C. Combination therapy in overactive bladder‐untapped research opportunities: A systematic review of the literature. Neurourology and Urodynamics. 2019;38(8):2083-2092.
15. Cetinel B, Onal B, Gultekin M, Guzelsoy M, Turegun F, Dincer M. Which antimuscarinic agents used in the treatment of overactive bladder increase heart rate? a prospective randomized clinical trial. International Urology and Nephrology. 2019;51(3):417-424.
16. Oelke M, Addali M, Reisenauer C. What uro-gynecologists should know about sacral neuromodulation (SNM) for the treatment of refractory overactive bladder. Archives of Gynecology and Obstetrics. 2019;299(5):1243-1252.
17. Amin K, Moskowitz D, Kobashi K, Lee U, Lucioni A. Do Patients Discontinue Overactive Bladder Medications after Sacral Neuromodulation?. Journal of Urology. 2019;201(5):973-978. 18. Rovner E, Versi E, Le Mai T, Dmochowski R, Wachter S. One‐year results with selective bladder denervation in women with refractory overactive bladder. Neurourology and Urodynamics. 2019;1-7.
19. Černiauskienė A, Jankevičius F. Botulinum toxin therapy for nonneurogenic overactive bladder: first experience. Acta medica Lituanica. 2011;18(3).
20. Bykovienė L. Dubens dugno raumenų treniravimo ir užpakalinio blauzdinio nervo elektrostimuliacijos derinio poveikis moterims, sergančioms dirgliąja šlapimo pūsle. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; 2018.
21. Jukna P, Smelevičienė V, Mečėjus G. Įgytos patirties įtaka šlapimo nelaikymo korekcijos transobturatoriniu raiščiu rezultatams. Medicinos teorija ir praktika. 2017;22(4):342-346. 22. Aniulienė R, Aniulis P, Steiblienė V. Risk Factors and Types of Urinary Incontinence among
Middle- Aged and Older Male and Female Primary Care Patients in Kaunas Region of Lithuania: CrossSectional Study. Urology journal. 2016;13: 2552-2561.
23. Zhu Y, Zhu Z, Chen J. Risk factors associated with the progression of overactive bladder among patients with type 2 diabetes. International Journal of Clinical Practice. 2019;73(11).
24. Anger J, Le T, Nissim H, Rogo-Gupta L, Rashid R, Behniwal A et al. How Dry is “OAB-Dry”? Perspectives from Patients and Physician Experts. Journal of Urology. 2012;188(5):1811-1815. 25. Brown J, Sawaya G, Thom D, Grady D. Hysterectomy and urinary incontinence: a systematic
review. The Lancet. 2000;356(9229):535-539.
26. Chiu A, Huang M, Wang C, Kuo H. Prevalence and factors associated with overactive bladder and urinary incontinence in community-dwelling Taiwanese. Tzu Chi Medical Journal. 2012;24(2):56-60.
28. Ali M, Ahmed A, Khaled S, Abozeid H, AbdelMagid M. Accuracy of ultrasound-measured bladder wall thickness for the diagnosis of detrusor overactivity. African Journal of Urology. 2015;21(1):25-29.
29. Zinner N, Mattiasson A, Stanton S. Efficacy, Safety, and Tolerability of Extended-Release Once-Daily Tolterodine Treatment for Overactive Bladder in Older versus Younger Patients. Journal of the American Geriatrics Society. 2002;50(5):799-807.
30. Hsu F, Weeks C, Selph S, Blazina I, Holmes R, McDonagh M. Updating the evidence on drugs to treat overactive bladder: a systematic review. International Urogynecology Journal. 2019;.
