LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
GIEDRĖ PRAŠKEVIČIŪTĖ
JAUNO AMŽIAUS ASMENŲ LIEMENS RAUMENŲ ELEKTRINIO
AKTYVUMO YPATUMAI STATINIŲ IR DINAMINIŲ PILVO
RAUMENIS STIPRINANČIŲ PRATIMŲ METU, TAIKANT
SKIRTINGUS, JUOSMENINĘ STUBURO DALĮ
STABILIZUOJANČIUS, MANEVRUS
Magistro studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija” (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovė Dr. Vilma Mauricienė
KAUNAS, 2017
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 ABSTRACT ... 6 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 111.1. Nugaros skausmo klasifikacija ir etiologija ... 11
1.2. Juosmens raumenų klasifikacija ir stabilizaciniai mechanizmai ... 12
1.3.Stabilizaciniai pratimai. Poveikis juosmeninei stuburo sričiai ... 14
1.3.1.Statiniai liemens raumenis stiprinantys pratimai ... 15
1.3.2.Dinaminiai liemens raumenis stiprinantys pratimai ... 16
1.4.Pilvo įtraukimo gilyn manevras ... 18
1.4.1.Pilvo įtraukimo gilyn poveikis juosmens stabilumui ir raumenų aktyvumui ... 18
1.5.Liemens raumenų koaktyvacijos manevras ... 19
1.5.1.Liemens raumenų koaktyvacijos manevro poveikis juosmens stabilumui ir liemens raumenų aktyvumui ... 19
1.6.Pilvo įtraukimo gilyn ir liemens raumenų koaktyvacijos manevrų palyginimas ... 20
1.7.Elektromiografijos metodas ... 21
1.7.1. Veiksniai, turintys įtakos elektromiografiniams signalams ... 21
1.7.2.Elektromiografinių signalų normalizavimas ... 22
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 24
2.1. Tyrimo objektas ir tiriamųjų atranka ... 24
2.2.Tyrimo metodai ... 24
2.2.1. Nugaros skausmo įvertinimas ... 25
2.2.2. Oswestry negalios klausimynas ... 25
2.2.3. Liemens raumenų elektrinio aktyvumo įvertinimas ... 26
2.2.4. Maksimalaus valingo izometrinio raumens susitraukimo įvertinimas ... 27
2.2.5. Statinių ir dinaminių pratimų atlikimas ... 28
2.2.6. Duomenų apdorojimas ir analizė ... 30
2.2.7. Statistinė analizė ... 31
3. REZULTATAI ... 32
3.1. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal fizinio darbo sunkumą ... 32
3.3. Liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumai atliekant statinius pilvo raumenis stiprinančius pratimus, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus . 32
3.3.1. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant palengvintą lentos pratimą 33 3.3.2. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant šoninio tiltelio ant dešinės
pusės pratimą. ... 34
3.3.3. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant šoninio tiltelio ant kairės pusės pratimą. ... 35
3.3.4. Tiriamųjų raumenų elektrinio aktyvumo palyginimas atliekant statinius pratimus ... 36
3.4. Liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumai atliekant dinaminius pilvo raumenis stiprinančius pratimus, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus . 39 3.4.1. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant susirietimo pratimo pradinę raumenų aktyvacijos fazę. ... 39
3.4.2. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant susirietimo pratimo kilimo ir užlaikymo fazę ... 40
3.4.3. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant susirietimo pratimo nusileidimo fazę. ... 41
3.4.4. Tiriamųjų raumenų elektrinio aktyvumo palyginimas atliekant dinaminius pratimus .... 42
3.5. Liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumų palyginimas atliekant statinius ir dinaminius pratimus, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus. .. 44
3.6. Liemens raumenų jėgos įvertinimas ... 45
3.6.1. Liemens raumenų jėgos ir raumenų elektrinio aktyvumo sąsajos atliekant liemens raumenis stiprinančius pratimus su 1 užduotimi ... 46
3.6.2. Liemens raumenų jėgos ir raumenų elektrinio aktyvumo sąsajos atliekant liemens raumenis stiprinančius pratimus su 2 užduotimi ... 47
3.7. Fizinio darbo sunkumo ir liemens raumenų elektrinio aktyvumo sąsajos ... 48
3.8. Juosmeninės stuburo dalies skausmo, Oswestry klausimyno negalios procento ir liemens raumenų elektrinio aktyvumo sąsajos ... 48
3.9. Lyties ir liemens raumenų aktyvumo atliekant liemens raumenis stiprinančius pratimus su skirtingomis užduotimis sąsajos. ... 49
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
IŠVADOS ... 54
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 56
PRIEDAI ... 62
SANTRAUKA
Giedrė Praškevičiūtė. Jauno amžiaus asmenų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumai statinių ir dinaminių pilvo raumenis stiprinančių pratimų metu, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Vilma Mauricienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 62p.
Darbo tikslas: įvertinti jauno amžiaus asmenų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumus statinių ir dinaminių pilvo raumenis stiprinančių pratimų metu, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumus atliekant statinius, pilvo raumenis stiprinančius, pratimus, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus. 2. Įvertinti liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumus atliekant dinaminius, pilvo raumenis stiprinančius, pratimus, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus. 3. Palyginti liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumus atliekant statinius ir dinaminius, pilvo raumenis stiprinančius, pratimus. 4. Įvertinti veiksnius, galimai turėjusius įtakos liemens raumenų elektriniam aktyvumui.
Tiriamieji. Tyrime dalyvavo 20 jauno amžiaus tiriamųjų: 10 moterų ir 10 vyrų. Tyrimo metodika. Buvo atlikti maksimalios izometrinės liemens raumenų jėgos matavimai izokinetiniu dinamometru. Statiniai ir dinaminiai pilvo raumenis stiprinantys pratimai buvo atliekami su pilvo įtraukimo gilyn (1 užduotis) ir liemens raumenų koaktyvacijos (2 užduotis) manevrais, kurių metu buvo vertinamos elektromiografinių signalų amplitudės.
Darbo išvados: 1. Statinių pratimų metu giliųjų pilvo raumenų aktyvumas atliekant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus statistiškai reikšmingai nesiskyrė, o paviršinių pilvo raumenų aktyvumas buvo skirtingas. 2. Dinaminio susirietimo pratimo metu giliųjų ir paviršinių pilvo raumenų aktyvumas statistiškai reikšmingai skyrėsi atliekant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus. 3. Tiesiojo pilvo raumens aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis atliekant dinaminį pratimą nei statinių pratimų metu. Didžiausias išorinio ir vidinio įstrižinių raumenų aktyvumas atliekant statinius ir dinaminius pratimus statistiškai reikšmingai nesiskyrė. 4. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp liemens raumenų elektrinio aktyvumo atliekant pratimus su skirtingais manevrais ir liemens raumenų jėgos. Statistiškai reikšmingas ryšys tarp liemens raumenų elektrinio aktyvumo ir juosmeninės nugaros dalies skausmo bei fizinio darbo sunkumo nebuvo nustatytas.
ABSTRACT
Giedrė Praškevičiūtė. Specifics of trunk muscle electrical activity in young people while performing static and dynamic trunk muscle strengthening exercises using different lumbar spine stabilizing maneuvers. Master’s thesis. Supervisor Dr. Vilma Mauricienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2017; 62 p.
Aim. To evaluate peculiarities of trunk muscle electrical activity in young people while performing static and dynamic trunk muscle strengthening exercises using different lumbar spine stabilization maneuvers. Tasks: 1. To evaluate peculiarities of trunk muscle electrical activity in young people while performing static trunk muscle strengthening exercises using different lumbar spine stabilizing maneuvers. 2. To evaluate peculiarities of trunk muscle electrical activity in young people while performing dynamic trunk muscle strengthening exercises using different lumbar spine stabilizing maneuvers. 3. To compare peculiarities of trunk muscle electrical activity in young people while performing static and dynamic trunk muscle strengthening exercises using different lumbar spine stabilizing maneuvers. 4. To evaluate the influence of trunk muscle strength, physical workload, low pack pain, and gender for trunk muscles electrical activity while performing static and dynamic trunk muscles strengthening exercises using different lumbar spine stabilizing maneuvers.
Participants. 20 young subjects participated in this study; 10 females and 10 males.
Methodology. Maximum voluntary isometric contraction measurement was performed using isokinetic dynamometer. Static and dynamic trunk muscle strengthening exercises were performed using abdominal hollowing (AH) and abdominal bracing (AB) maneuvers and the electromyographic amplitudes were measured.
Conclusions. 1. There was no difference between different maneuvers in deep abdominal muscle activity while superficial trunk muscle activity was significantly different. 2. There was a significant difference between different maneuvers while performing dynamic exercise activity of deep and superficial trunk muscles. 3. Activity of rectus abdominis muscle was significantly higher while performing dynamic exercise than while performing static exercises. There was no statistically significant difference in electrical activity between internal and external oblique muscles while performing static and dynamic exercises. 4. There was a statistically significant relationship between trunk muscle activity while performing static and dynamic exercises with different maneuver and trunk muscle isometric force. The influence of gender and Oswestry disability index for trunk muscle activity was low. Statistically significant relationship between trunk muscle activity and lower back pain also workload was observed.
PADĖKA
Dėkoju savo darbo vadovei dr. Vilmai Mauricienei už visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą. Taip pat dėkoju Kauno technologijos universiteto, Mechatronikos instituto, Biomechatronikos laboratorijos vadovui dr. Aurelijui Domeikai už pagalbą ir galimybę naudotis įranga.
SANTRUMPOS
EMG – elektromiografijaRA – (lot. m. rectus abdominis) tiesusis pilvo raumuo
OE – (lot. m. obliquus externus) išorinis įstrižinis pilvo raumuo OI – (lot. m. obliquus internus) vidinis įstrižinis pilvo raumuo ES – (lot. m. erector spinae) tiesiamasis nugaros raumuo
ML – (lot. m. multifidus lumborum) juosmens dauginis raumuo QL – (lot. m. quadratus lumborum) kvadratinis juosmens raumuo MVRS – maksimalus valingas raumens susitraukimas
KMI – kūno masės indeksas
ĮVADAS
Apatinės nugaros dalies skausmas yra paplitusi šiuolaikinės visuomenės problema ir dažna neįgalumo bei nedarbingumo priežastis (1,2). Šiuolaikinėje populiacijoje apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas yra 10 – 30 proc. (3). Palyginimui, juosmeninės nugaros dalies skausmas yra labiau paplitęs tarp moterų, nei tarp vyrų (3,4).
Juosmeninės nugaros dalies skausmas yra dažnai apibūdinamas kaip skausmas, raumenų įtampa ar sustingimas, su ar be kojos skausmo, lokalizuotas žemiau šonkaulių lanko ir virš viršutinės sėdmenų raukšlės (5).
Juosmeninės nugaros dalies skausmą gali sukelti įvairūs rizikos veiksniai. Esant juosmeninės nugaros dalies skausmui, dažnai aiški skausmo priežastis nėra nustatoma, todėl tokie skausmai kategorizuojami kaip nespecifiniai (6).
Klinikinės gairės nurodo, kad pratimai yra pirminė rekomendacija juosmeninės nugaros dalies skausmui gydyti (7). Nors pilvo raumenų svarba liemens judesiams, stuburo stabilumui bei nugaros skausmo prevencijai ir gydymui buvo įrodinėjama ir plėtojama įvairiose studijose nuo pat 1950 metų (8), vis dar trūksta informacijos apie raumenų aktyvumą ir juosmens judesius pratimų metu asmenims, jaučiantiems juosmeninės nugaros dalies skausmą (7).
Stuburo stabilumas yra privalomas siekiant atlikti sklandų judesį. Nestabili juosmeninė stuburo dalis judesių metu gali prisidėti prie audinių patempimo ir sukelti lėtinį nugaros skausmą (9). Tinkama liemens raumenų koaktyvacija reikalinga stuburo stabilumui kasdieninėje veikloje užtikrinti, tačiau daug didesnė liemens raumenų aktyvacija yra reikalinga prieš atliekant pratimus ar keliant svorius, kuomet juosmeninės stuburo srities apkrova didėja (10).
Pilvo įtraukimo gilyn (angl. abdominal hollowing) ir liemens raumenų koaktyvacijos (angl. abdominal bracing) manevrai atliekant judesius yra naudojami reabilitacijoje, sveikatinime ir sporto treniruočių programose (11). Šių manevrų tikslas – stabilizuoti juosmeninę stuburo dalį prieš dinamines apkrovas, taip apsaugant stuburą nuo traumos (12).
Nors yra studijų, analizuojančių šių manevrų poveikį liemens raumenų aktyvumui esant skirtingoms pradinėms padėtims (11,13,14,) ar naudojant apkrovas (12,15), trūksta duomenų apie liemens raumenų aktyvumą, atliekant juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius manevrus statinių bei dinaminių, pilvo raumenis stiprinančių, pratimų metu. Kadangi juosmeninę stuburo dalį stabilizuojantys manevrai vis plačiau naudojami sveikatinime fiziniais pratimais, tačiau trūksta duomenų apie šių manevrų poveikį liemens raumenims pratimų metu, mūsų darbo tikslas yra įvertinti jauno amžiaus asmenų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumus statinių ir dinaminių pilvo raumenis stiprinančių pratimų metu, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus. Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti jauno amžiaus asmenų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumus atliekant statinius, pilvo raumenis stiprinančius, pratimus, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus.
2. Įvertinti jauno amžiaus asmenų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumus atliekant dinaminius, pilvo raumenis stiprinančius, pratimus, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus.
3. Palyginti jauno amžiaus asmenų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumus atliekant statinius ir dinaminius, pilvo raumenis stiprinančius, pratimus taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus.
4. Įvertinti liemens raumenų jėgos, darbo sunkumo, apatinės nugaros dalies skausmo bei lyties įtaką liemens raumenų elektriniam aktyvumui, atliekant statinius ir dinaminius pratimus taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius, manevrus.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Nugaros skausmo klasifikacija ir etiologija
Waddell (16) pasiūlė paprastą ,,diagnostinės triados” modelį, padedantį nustatyti ir valdyti juosmeninės nugaros dalies skausmą. Šio modelio dalis yra ,,raudonųjų vėliavėlių” tikrinimas, kuomet yra ieškomos galimos užslėptos patologijos ir ,,geltonųjų vėliavėlių” tikrinimas, kuomet pažymimi psichosocialiniai rizikos faktoriai. Dauguma pacientų patenka į vieną iš trijų kategorijų:
• Paprastas nugaros skausmas – nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas; • Nervinės šaknelės skausmas;
• Rimta stuburo patologija, kuri aptinkama mažiau nei 1 proc. atvejų.
Lėtinis nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas sudaro maždaug 85 proc. nugaros skausmo atvejų (17).
Nors nustatyti juosmeninės stuburo dalies skausmo priežastis yra sudėtinga, manoma, kad mechaninio stabilumo trūkumas juosmeninėje stuburo dalyje gali sąlygoti netinkamus raumenų sekos įsijungimo modelius ir prisidėti prie nespecifinio juosmeninės nugaros dalies skausmo simptomų atsiradimo (18).
Kelios mokslinės studijos patvirtino, kad juosmeninės nugaros dalies skausmą jaučiantiems asmenims, stabilizuojančių raumenų funkcija dažnai sutrikusi (19,20,21,22). Asmenims, jaučiantiems juosmeninės nugaros dalies skausmą, buvo pastebėtas sulėtėjęs juosmens raumenų aktyvacijos laikas į staigias juosmeninės stuburo dalies apkrovas, todėl manoma, kad raumenų įsijungimo seka bei aktyvacijos laikas, atlieka svarbų vaidmenį išlaikant juosmeninės stuburo dalies stabilumą (23).
Pasikartojantis nespecifinis juosmeninės nugaros dalies skausmas yra susijęs su pakitusiais juosmens judesiais ir pakitusia juosmeninės dalies paraspinalinių raumenų įsijungimo seka (24). Pastebėta, kad atliekant įvairias užduotis giliųjų liemens raumenų, tokių kaip juosmens dauginis raumuo, aktyvumas, esant pasikartojančiam juosmeninės nugaros dalies skausmui, yra sumažėjęs ir sulėtėjęs, o paviršinių raumenų aktyvumas būna didesnis (25).
Sąnarių stabilumas yra būtinas - tai efektyvi sąnarių adaptacija specifinei apkrovai. Esant skirtingoms sąlygoms, gravitacijos, raumenų ir raiščių jėgos gali sukelti sąnarių kompresiją, kuri sąlygoja stuburo stabilumą (26, 27). Kompleksiniai apkrovos modeliai veikia pasyvias kaulines – raištines stuburo struktūras ir jei jos neapsaugotos, juosmeninė stuburo sritis yra pažeidžiama (27). Minimalūs stuburo stabilumo sutrikimai gali tiesiogiai nedaryti įtakos nugaros skausmo atsiradimui, bet gali sumažinti juosmeninės stuburo dalies apsaugą, todėl juosmeninė stuburo dalis gali tapti labiau pažeidžiama ligų ir traumų (28).
Bond (29) teigimu, jei kūno suvokimas ir orientacija aplinkoje yra nepakankama, pradedama stabilizuoti per daug. Subalansuota liemens lenkėjų ir tiesėjų aktyvacija yra kompleksinio modelio pagrindas ašinėje stabilizacijoje ir lemia trimatę kontrolę (17). Padidėjusi liemens raumenų koaktyvacija gali būti interpretuojama kaip apsauginė reakcija esant juosmeninės stuburo dalies skausmui. Per didelė juosmens stabilizacija ir liemens raumenų įtampa sumažina judesio amplitudę ir keičia judesio stereotipą (30). Todėl stabilumas ir mobilumas yra du svarbūs komponentai tinkamam stuburo funkcionalumui. Jei nors vieno iš šių komponentų funkcija yra sutrikusi, tai gali turėti įtakos juosmeninės nugaros dalies skausmo atsiradimui (29).
1.2. Juosmens raumenų klasifikacija ir stabilizaciniai mechanizmai
Optimaliam stuburo funkcionalumui yra svarbus mobilumas, judesių kontrolė, raumenų ištvermė ir jėga (31).
Juosmeninės stuburo dalies stabilumas yra apibūdinamas kaip aktyvių ir pasyvių juosmens – dubens struktūrų gebėjimas išlaikyti tinkamą liemens, dubens padėtį, pusiausvyrą ir kontrolę atliekant statinius ir dinaminius judesius (32).Stuburo stabilizavimo sistema susideda iš kelių sąveikaujančių elementų:
• Neuroraumeninės kontrolės (nervinis elementas); • Pasyvios posistemės (kauliniai ir raištiniai elementai); • Aktyvios posistemės (raumeninis elementas);
Kitaip tariant, stuburo stabilumas yra priklausomas ne tik nuo raumenų jėgos, bet ir nuo sensorinės sistemos, kuri įspėja centrinę nervų sistemą apie sąveiką tarp kūno ir aplinkos bei leidžia koreguoti judesį (33). Neuroraumeninė sistema iš esmės susijusi su jėgų, veikiančių kūną dėl gravitacijos, judėjimo ir apkrovų paskirstymu. Kūnas nuolat turi prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Ši informacija gaunama iš proprioreceptorių ir eksteroreceptorių. Propriorecepcija teikia informaciją apie kūno padėtį erdvėje, leidžia pajausti sąnarių padėtį ir judėjimą, raumenų susitraukimui reikalingas pastangas ir sunkumą bei suvokti raumenų veiklos laiką. Eksterorecepcija padeda orientuotis aplinkoje ir erdvėje per regėjimą ir lytėjimą (17).
Stuburo stabilumą lemia suderinta raumenų sinergistų ir antagonistų veikla bei pakankamas raumenų pajėgumas. Stuburą stabilizuojančius raumenis valdo toninės skaidulos, kurios generuoja mažą jėgą, bet gali būti aktyvios ilgą laiką (34).
McGill ir kiti tyrėjai (35) akcentuoja didesnę aktyvios posistemės, ypatingai vidinių ir išorinių įstrižinių bei kvadratinio juosmens raumenų svarbą, nulemiant stuburo stabilumą.
Yra du pagrindiniai liemens raumenų tipai: gilieji ir paviršiniai raumenys. Vidinis įstrižinis (lot. m. obliquus internus (OI)), skerisinis pilvo (lot. m. transversus abdominis (TrA)),
juosmens dauginis (lot. m. multifidus lumborum (ML)) yra gilieji pilvo raumenys. Išorinis įstrižinis (lot. m. obliquus externus (OE)), tiesusis pilvo (lot. m. rectus abdominis (RA)) ir nugaros tiesiamasis (lot. m. erector spinae (ES)) yra paviršiniai liemens raumenys (33).
Kitų mokslininkų teigimu, liemens raumenų skirstymas į lokaliuosius ir globaliuosius, dažniausiai lemiamas izoliuoto vieno raumens matymo, o ne atsižvelgiant į jų sudėtingą funkcinį ryšį kolageninėmis struktūromis, tokiomis kaip fascija (27).
McGill (35) teigia, kad pakanka vieno raumens netinkamos jėgos ar pažeistos pasyvios struktūros, kurie praradę tvirtumą, gali lemti stuburo nestabilumą, o judesių valdymo sistema gali kontroliuoti sąnarių stabilumą koordinuotai vykdydama raumenų koaktyvaciją.
Paviršiniai, arba globalieji raumenys, įskaitant RA, OE ir ES, yra atsakingi už bendrą liemens ir dubens judesių atlikimą (33,36).
Giliųjų pilvo raumenų, dar vadinamų lokaliaisiais, funkcija yra sutvirtinti juosmeninę nugaros sritį, jungiantis į torakoliumbalinę fasciją ir didinant intraabdominalinį slėgį (33).
1 pav. Schematinis ir supaprastintas TrA ir OI apnoneurozės šakojimosi į priekinę ir užpakalinę torakolumbalinės fascijos plokštelę vaizdas (37)
Gilioji fascijos užpakalinio sluoksnio plokštelė jungiasi prie juosmeninės stuburo dalies keterinių ataugų. TrA ir OI raumenų apnoneurozės šakojasi į priekinę ir užpakalinę plokštelę. Priekinė plokštelė prisideda prie vidurinio torakolumbalinės fascijos sluoksnio (angl. middle layer of the thoracolumbar fascia (MLF)). Užpakalinė plokštelė prisideda prie giliosios plokštelės užpakalinio torakolumbalinės fascijos sluoksnio (angl. posterior layer of the thoracolumbar fascia (PLF)) (1 pav.)(37).
Torakolumbalinė fascija tarnauja kaip lankas aplink liemenį, kuris suteikia jungtį tarp viršutinių ir apatinių galūnių. Torakolumbalinė fascija suteikia ne tik mechaninį juosmeninės stuburo dalies stabilumą. Keičiantis raumens ilgiui torakolumbalinė fascija funkcionuoja kaip proprioreceptorius, teikiantis informaciją apie liemens padėtį erdvėje (33).
Mokslininkai pabrėžia ne tik pilvo, nugaros raumenų, bet ir dubens dugno bei diafragmos raumenų svarbą. Teigiama, kad diafragma iš viršaus, dubens dugno raumenys iš apačios, pilvo raumenys iš priekio ir nugaros raumenys iš nugaros, sudaro vadinamąją “raumenų dėžę”. Diafragmos susitraukimo metu didinamas intraabdominalinis slėgis, kuris lemia stuburo stabilumą (33).
Naudojant Valsalva manevrą, intraabdominalinis slėgis gali būti valingai didinamas energingai įtempiant pilvo raumenis, laikant gerklas užvertas, tuomet sukuriama aukšto spaudimo vertikali kolona. Šis mechanizmas buvo pasiūlytas, siekiant sutvirtinti stuburą iš priekio ir sumažinti liemens tiesėjų aktyvumą, taip sumažinant juosmeninės stuburo dalies kompresiją keliant sunkius svorius (17).
Hodges su bendraautoriais (38) savo tyrimuose pastebėjo didelę diafragmos, dubens dugno ir TrA raumenų įtaką intraabdominaliniam slėgiui sukurti. Intraabdominalinis slėgis, lokaliųjų raumenų aktyvumas ir fascijų įtampa kontroliuoja slankstelių judesius be visapusiško jų apribojimo. Todėl Hodges (38) teigimu, labiau nei maksimalus stabilumas, svarbesnis yra optimalus stabilumas.
1.3. Stabilizaciniai pratimai. Poveikis juosmeninei stuburo sričiai
Stabilizaciniams pratimams skiriamas pagrindinis dėmesys taikant reabilitaciją, tačiau stabilizaciniai pratimai gali būti taikomi ir juosmeninės stuburo dalies skausmo profilaktikai bei sportinių traumų prevencijai (9).
Specifiniai pratimai, kurių tikslas treniruoti tuos liemens raumenis, kurių kontrolė yra sutrikusi, siekiant jų teisingo funkcionalumo, yra šiuolaikinis požiūris į juosmeninės nugaros dalies skausmo gydymą (13).
Hebert (39) tyrime buvo nustatyta, kad stabilizaciniai pratimai, pradėti taikyti pacientams, jaučiantiems juosmeninės nugaros dalies skausmą, yra efektyvūs sprendžiant juosmens segmentinį nestabilumą ir gerinant pilvo ir liemens raumenų judesių kontrolę.
Yra išskirti specialūs faktoriai, kuriais remiantis, galima įvertinti ar pacientui gali būti naudingi stabilizaciniai, liemens raumenis stiprinantys pratimai:
• Jaunas amžius (<40) • Hipermobilumas
• Teigiamas nestabilumo testas pacientui gulint ant pilvo (angl. prone instability test) • Nukrypimai nuo normos stuburo judesių metu (skausmingi judesiai, nenormalus juosmens – dubens ritmas ar prisilaikymas rankomis į kojas atliekant liemens lenkimą) (33).
Puntumetakul ir bendraautorių (40) tyrime nustatyta, kad 10 savaičių trukmės juosmeninės stuburo dalies stabilizavimo pratimų programa, sudaryta iš statinių ir dinaminių pratimų, padidina giliųjų pilvo raumenų aktyvaciją pacientams, su juosmeniniu stuburo nestabilumu. Taip pat tyrimais nustatyta, kad stabilizaciniai pratimai gali būti veiksmingi skausmo mažinimui, funkcinės būklės gerinimui ir gyvenimo kokybės gerinimui, asmenims su juosmeninės dalies nugaros skausmu (40,41).
Lietuvoje atliktame tyrime nustatyta, kad stuburo stabilizavimo pratimai turėjo geresnį poveikį liemens raumenų statinės ištvermės didinimui nei tradicinė kineziterapija tačiau nebuvo veiksmingi mažinant nugaros skausmą (34).
Judesių valdymo treniravimas, kurio dedamoji yra giliųjų liemens raumenų treniravimas turi didelę įtaką nugaros skausmo mažinimui, taikant jį specifinei populiacijai ir mažesnį efektą, kuomet yra taikomas bendrai, nespecifinio juosmeninės nugaros dalies skausmo grupei (42). Cook (43) ir Allison (44) teigia, kad nėra žinoma, kodėl judesių valdymo intervencijos yra veiksmingos. Autoriai teigia, kad nėra žinoma ar efektyvumas yra paaiškinamas padidėjusiu stuburo stabilumu, dėl geresnės giliųjų raumenų aktyvacijos. Tyrimuose demonstruojama judesių valdymo pratimų įtaka ne tik giliesiems kaklo lenkėjams, bet ir gerinant laikyseną (45) bei kaklo propriorecepciją (46).
Kitu moksliniu tyrimu įrodyta, kad liemens giliųjų raumenų aktyvacija labiau padidėja po stabilizacijos pratimų nei paviršinių raumenų. Gerėja raumenų aktyvacijos sekos modelis, vadinasi didėja juosmens stabilumas (40). Giliųjų pilvo raumenų aktyvacija mažina raumeninę liemens stabilizaciją, kadangi mažinamas paviršinių raumenų aktyvumas. Tai lemia optimalesnę stuburo kontrolę (47).
1.3.1. Statiniai liemens raumenis stiprinantys pratimai
Vienas dažniausių juosmeninės nugaros dalies skausmui gydyti taikomų, statinių pratimų, yra lentos (angl. plank) pratimas. Šis pratimas pertreniruoja raumenų koordinacijos elementus bei sudaro sąlygas optimaliai lokalių ir globalių liemens raumenų aktyvacijai (48).
Moksliniu tyrimu, kuriame dalyvavo jauno amžiaus atletai, nustatyta, kad tradicinis lentos pratimas labiausiai aktyvuoja OE, šiek tiek mažiau OI raumenis. Lentos pratimo ir dubens pakreipimo atgal (angl. posterior pelvic tilt) kombinacija dar labiau aktyvuoja liemens raumenis nei tradicinis lentos pratimas (49).
Kitame tyrime nustatyta ne tik dubens, bet ir menčių padėties įtaka liemens raumenų aktyvumui atliekant lentos pratimą. Mokslininkai nustatė, kad liemens raumenų aktyvumas yra didesnis, kai lentos pratimas atliekamas dubenį pavertus atgal, o mentes laikant pritrauktas (50). Atliekant lentos pratimą, kai naudojami nestabilumą suteikiantys įrenginiai, labiau padidėja paviršinių liemens raumenų aktyvumas nei atliekant lentos pratimą ant stabilios plokštumos (51).
Lentos pratimo nauda yra susijusi su padidėjusiu liemens stabilumu bei padidėjusia liemens raumenų ištverme (52). Ekstrom (53) teigia, kad šis pratimas yra naudingas asmenims, kurių pilvo ir nugaros raumenų ištvermė yra sumažėjusi.
Šoninio tiltelio pratimas (angl. side–bridge) yra dažnai reabilitacijoje ir sportininkų programose taikomas pratimas. Kadangi yra kelios galimos šoninio tiltelio progresijos, todėl šį pratimą galima skirti įvairaus fizinio pajėgumo asmenims. Pradedantieji šoninį tiltelį gali atlikti remiantis nuo kelių, o pažengusieji – remiantis pėdomis (54)
Nustatyta, kad atliekant šoninį tiltelį, pilvo raumenų aktyvacija yra pakankama, kad raumenys būtų treniruojami (53). Atliekant šoninį tiltelį ištiestomis kojomis, didžiausia aktyvacija pasiekiama tos pusės, kurioje laikoma atrama, raumenyse (55).Tyrėjai, skyrę daug dėmesio ieškant liemens raumenis stiprinančių pratimų, kurie nebūtų rizikingi, leistų išvengti stuburo pažeidimų atliekant pratimus, savo biomechaninėse studijose įrodė, kad izometriniai pratimai ant šono, dar žinomi kaip šoniniai tilteliai, sukelia nemažą OI, QL ir TrA raumenų aktyvumą be didelės kompresijos į juosmeninės stuburo dalies slankstelius (8,35).
Šoninio tiltelio metu turi būti išlaikoma neutrali stuburo padėtis, kuriai išlaikyti reikalinga tinkama užpakalinės pilvo sienos raumenų (QL, klubinio juosmens), priekinės pilvo sienos raumenų (RA, OE, OI, TrA) ir nugaros (ES) raumenų aktyvacija. Raumenys susitraukdami išlaiko taisyklingą kūno surikiavimą, veikiamą gravitacijos jėgų (55).
Dažnai reabilitacijoje taikoma keturpėsčia padėtis, suteikia palyginti mažai apkrautą laikyseną, tuomet kai neutrali stuburo padėtis yra išlaikoma (56). Tyrime, kuriame dalyvavo sveiki, jauno amžiaus asmenys, buvo nustatyta, kad keturpėsčia padėtis gali didinti stabilumą, gerinti judesių sklandumą ir koordinaciją (57).
Lee ir bendraautorių (28) tyrime nustatyta, kad izometrinis (statinis) liemens raumenų treniravimas yra veiksmingesnis nei dinaminis siekiant liemens raumenų standumo. Mokslininkų teigimu, padidėjęs liemens raumenų standumas leidžia stuburui išlaikyti didesnes apkrovas (58).
1.3.2. Dinaminiai liemens raumenis stiprinantys pratimai
Dinaminiai liemens lenkimo pratimai yra plačiai naudojami pilvo raumenims stiprinti sporte, fitnese ir reabilitacijoje. Nustatyta, kad judėjimo greitis, rankų, kojų padėtis atliekant
liemens lenkimo pratimus, daro įtaką liemens raumenų aktyvumui (59). Rekomenduojama liemens lenkimo pratimus atlikti sulenkus klubus ir kelius, kad būtų išlaikoma neutrali juosmeninė lordozė ir sumažinama šlaunies lenkėjų įtampa. Nustatyta, kad sulenkus klubus nuo 45° iki 90° sumažinamas kompresinių jėgų veikimas į stuburą, atliekant liemens lenkimo pratimus (8).
Konservatyviam juosmeninės nugaros dalies skausmo gydymui taip pat priskiriami dubens pakreipimo atgal (angl. posterior pelvic-tilt) pratimai (49). Dubens pakreipimo atgal judesys sukuriamas iš šlaunies tiesėjų ir pilvo raumenų jėgos. Šio judesio metu aktyvuojami pilvo raumenys, ypatingai OE ir RA (60). Nors dubens pakreipimo atgal pratimai yra dažnai naudojami reabilitacijos programose, yra mažai mokslinių tyrimų, įrodančių šio metodo efektyvumą. Manoma, kad dubens pakreipimas atgal turėtų būti kontraindikuotinas, nes šis pratimas suspaudžia stuburo struktūras, dėl šios priežasties dažnai kyla apatinės nugaros dalies skausmas (36).
Susirietimo pratimas (angl. curl-up), atliekamas kaip pilvo raumenis stiprinantis pratimas, o ne kaip pilvo raumenų dinaminės ištvermės testas, tinkamai aktyvuoja RA ir OE, sumažina stuburo apkrovą bei yra dažnai įtraukiamas į apatinės nugaros dalies skausmo gydymo programas (61). Susirietimo pratimas su pasisukimu dar labiau padidina OE ir OI aktyvumą, tačiau atliekant pasisukimą didėja juosmeninės stuburo dalies slankstelių kompresija (35). Nustatyta, kad atliekant susirietimo pratimą didesniu greičiu, didėja liemens, klubų ir kelių judesių amplitudė bei slankstelių poslinkis (62).
Juosmens lenkimas atliekant susirietimo pratimą yra apie 3°, o atliekant atsisėdimo pratimą (angl. sit-up) – apie 30°. Atsisėdimo pratimo metu generuojama didesnė juosmens slankstelių kompresija nei atliekant susirietimo pratimą, todėl susirietimo pratimas yra saugesnis asmenims, kuriems reikia atlikti mažesnį liemens lenkimą ar kompresinių jėgų veikimą, dėl juosmeninės dalies patologijų (63). Taip pat atsisėdimo pratimo metu labiau aktyvuojami šlaunies lenkėjai nei pilvo raumenys (35).
Lee ir kitų tyrėjų (28) tyrime nustatyta, kad dinaminiai liemens raumenis stiprinantys pratimai, tokie kaip susirietimas ar priešingos rankos ir kojos kėlimas ant keturių, didina OI ir OE aktyvumą ir gerina liemens stabilizaciją. Tačiau atliekant priešingos rankos ir kojos kėlimą padėtyje ant keturių, pacientai su juosmens - dubens nestabilumu patiria sunkumų išlaikant svorio centrą ir tinkamą stuburo segmentų susirikiavimą (17).
Nėra nei vieno pilvo raumenis stiprinančio pratimo, kuris išgautų didelį aktyvumą visuose pilvo raumenyse, todėl reikalingas teisingas statinių ir dinaminių pratimų parinkimas esant juosmeninės nugaros dalies skausmui (58).
1.4. Pilvo įtraukimo gilyn manevras
Liemens stabilizavimo pratimai su pilvo įtraukimo gilyn manevru (angl. abdominal hollowing) pirmiausia aktyvuoja giliuosius liemens raumenis su minimalia paviršinių raumenų aktyvacija (40). Šis manevras susideda iš apatinės pilvo dalies įtraukimo gilyn, kuomet pilvasįtraukiamas į viršų ir link stuburo (slankstelių kryptimi), o juosmeninėje stuburo dalyje išlaikoma neutrali padėtis, taip išgaunama TrA ir OI koaktyvacija (8). OI ir TrA raumenys dirba kartu didindami intraabdominalinį slėgį, prisijungdami prie torakolumbalinės fascijos, o padidėjęs intraabdominalinis slėgis suteikia stuburui tvirtumo (33). Šis manevras plačiai taikomas reabilitacijoje, asmenims su segmentiniu stuburo nestabilumu (8).
Atliekant pilvo įtraukimo gilyn manevrą, kvėpavimas yra labai svarbi dedamoji sėkmingai reabilitacijai ir pratimų atlikimui (64). Kvėpavimo tipai yra skirstomi priklausomai nuo pilvo ir krūtinės regionų išsiplėtimo įkvėpimo metu. Normalus kvėpavimas – kai ramybės metu įkvepiant vyrauja pilvo ir šonkaulių šoninis išsiplėtimas. Manoma, kad šis kvėpavimo tipas yra optimalus, nes sudaro sąlygas maksimaliai išnaudoti plaučių talpą ir efektyviau vykti dujų mainams. Nenormalus kvėpavimas – kai ramybėje, įkvėpimo metu vyrauja viršutinės krūtinės dalies išsiplėtimas. Šio kvėpavimo metu mažiau išsiplečia šonkaulių lankas, dėl to sumažėja plaučių talpa ir lėčiau vyksta dujų mainai (65).
Rezultatai parodė, kad pilvo raumenų aktyvumas atliekant pilvo įtraukimo gilyn manevrą priklauso nuo pradinės padėties. Atlikę pilvo raumenų elektrinio aktyvumo analizę keturiose padėtyse (gulint ant nugaros, sulenktomis 90° kampu kojomis; gulint ant pilvo; ant keturių bei stovint atsirėmus į sieną), mokslininkai nustatė, kad šios padėtys yra tinkamos atlikti pilvo įtraukimo gilyn manevrą, kadangi labiau aktyvuojami gilieji pilvo raumenys, nei paviršiniai (13).
1.4.1. Pilvo įtraukimo gilyn poveikis juosmens stabilumui ir raumenų aktyvumui
Atliktos studijos su sveikais asmenimis parodė, kad pilvo įtraukimo gilyn ir prisilenkimo pratimų ant nestabilaus paviršiaus kombinacija dar labiau padidina TrA ir OI raumenų elektrinį aktyvumą, o RA aktyvumas būna mažesnis nei atliekant prisilenkimą ant stabilaus ir nestabilaus paviršiaus neatliekant jokio manevro (61).Kim ir Oh (61) atliktame tyrime nustatyta, kad pilvo įtraukimo gilyn manevras lemia didesnį lokaliųjų nei globaliųjų raumenų elektrinį aktyvumą atliekant susirietimo pratimą.
Šis metodas yra efektyvus gydant juosmeninės nugaros dalies skausmą ir gerinant funkciją, tačiau kai kurie pacientai patiria sunkumų mokantis, kaip atlikti šį manevrą (14).
Parfrey ir kiti tyrėjai (14) nustatė, kad keičiama kaklo ir galūnių padėtis gali keisti OI ir OE raumenų aktyvacijos lygį. Kito tyrimo rezultatai parodė, kad pilvo raumenų elektrinis aktyvumas atliekant pilvo įtraukimą gilyn priklauso nuo pradinės padėties (13).
Nors kai kurių tyrimų duomenimis pilvo įtraukimo gilyn manevras yra neefektyvus stabilizuojant stuburą esant išorinėms apkrovoms, kai jos taikomos iš nugaros (15), kiti tyrėjai nustatė, kad šis manevras yra efektyvus stabilizuojant stuburą esant išorinėms apkrovoms, kai jos taikos iš priekio (12).
Taip pat nustatytas teigiamas efektas atliekant pilvo įtraukimo gilyn manevrą, esant tiesiojo pilvo raumens išsiskyrimui. Nustatyta, kad tiesioji pilvo linija (lot. linea alba) mažiau iškreipiama atliekant susirietimo pratimą, kai atliekama TrA raumens preaktyvacija su pilvo įtraukimo gilyn manevru (5).
1.5. Liemens raumenų koaktyvacijos manevras
Liemens raumenų koaktyvacijos manevras (angl. abdominal bracing) yra apibūdinamas, kaip pilvo ir apatinės nugaros dalies įtempimas be pilvo įtraukimo ar išpūtimo (7). Liemens raumenų koaktyvacijos manevras yra populiarus stabilizacijos manevras, naudojamas reabilitacijoje ir treniruočių programose (11).
Remiantis biomechaniniu požiūriu yra manoma, kad visi liemens raumenys atlieka svarbų vaidmenį siekiant stuburo stabilumo ir privalo veikti harmoningai siekiant šio tikslo. Vienas ar du raumenys neturėtų būti specifiškai treniruojami, priešingai, stabilizaciniai pratimai turėtų išgauti globalią koaktyvaciją, tokią kuri išgaunama atliekant liemens raumenų koaktyvacijos manevrą, kuomet įtempiami visi pilvo sienos raumenys, nekeičiant jų pozicijos ir kontroliuojant juosmeninės nugaros dalies neutralią poziciją (8).
Liemens raumenų koaktyvacijos manevras, kuris aktyvuoja tris pilvo sienos sluoksnius (OE, OI, TrA, RA), didina stuburą supančių raumenų standumą, todėl didina stuburo slankstelių segmentų stabilumą (15).
1.5.1. Liemens raumenų koaktyvacijos manevro poveikis juosmens stabilumui ir
liemens raumenų aktyvumui
Vera-Garcia ir kitų tyrėjų (15) atliktame tyrime buvo tiriamas šio manevro efektyvumas stuburo stabilumui, stuburo poslinkiui ir liemens raumenų atsakui į netikėtas apkrovas, taikomas iš nugaros. Rezultatai parodė, kad liemens raumenų koaktyvacijos manevras stabilizuoja juosmenį naudojant apkrovas ir sumažina juosmeninės stuburo slenkstelių poslinkį. Kitas tyrimas patvirtino
liemens raumenų koaktyvacijos manevro efektyvumą stabilizuojant juosmenį, kai naudojamos staigios išorinės apkrovos iš priekio (12).
Tyrime, kuriame buvo vertinamas liemens raumenų koaktyvacijos manevro efektyvumas ultragarsu, nustatyta, kad šis manevras yra efektyvus, siekiant dešinės ir kairės pusės pilvo raumenų simetriško susitraukimo kai jis atliekamas mažesne nei maksimalia jėga (66).
Liebenson ir kitų tyrėjų (10) tyrime nustatyta, kad liemens raumenų koaktyvacijos manevras reikšmingai sumažina juosmeninės stuburo dalies rotaciją atliekant aktyvaus vienos kojos kėlimo testą.
Liemens raumenų koaktyvacijos manevras, atliekamas stovimoje padėtyje, yra vienas efektyviausių pratimų OI raumenų aktyvavimui padidinti, netgi palyginus su dinaminiais pratimais, kuriuose atliekami liemens lenkimo ir liemens tiesimo judesiai (11).
Marshall su bendraautoriais (7) teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad liemens raumenų koaktyvacijos manevras yra susijęs su padidėjusia stuburo kompresija, asmenys, kurie gali atlikti jusmeninės nugaros dalies reabilitacijos pratimus su atitinkama technika be simptomų provokacijos, nėra poreikio atlikti šį manevrą. Mokslininkų teigimu, šiuo metu platus liemens raumenų koaktyvacijos manevro taikymas klinikinėje praktikoje negali būtų pateisinamas, nebent yra identifikuoti stuburo nestabilumo simptomai.
1.6. Pilvo įtraukimo gilyn ir liemens raumenų koaktyvacijos manevrų
palyginimas
Vera-Garcia su bendraautoriais (15) palygino pilvo įtraukimo gilyn ir liemens raumenų koaktyvacijos metodų efektyvumą stuburo kontrolei ir stabilumui, kai naudojamos staigios apkrovos liemens srityje jauno amžiaus, sveikiems vyrams. Mokslininkai nustatė, kad liemens raumenų koaktyvacijos manevras buvo efektyvesnis nei pilvo įtraukimo gilyn manevras stabilizuojant stuburą, esant greitam krūviui iš nugaros.
Kitame tyrime, kuriame buvo tirti jauno amžiaus, sveiki vyrai, statistiškai reikšmingų skirtumų tarp pilvo įtraukimo gilyn ir liemens raumenų koaktyvacijos manevrų, naudojant staigias išorines apkrovas iš priekio nebuvo nustatyta. Šių manevrų metu buvo pastebėti panašumai vertinant OI, OE ir ES raumenų aktyvaciją ir juosmens poslinkį pridedant netikėtus svorius (12).
Vertinant dubens dugno raumenų aktyvumą, atliekant pilvo įtraukimo gilyn ir pilvo raumenų koaktyvacijos manevrus ir jų neatliekant, buvo pastebėta, kad dubens dugno raumenys geriau aktyvuojami nenaudojant šių manevrų asmenims, jaučiantiems juosmeninės nugaros dalies skausmą ir juosmeninės nugaros dalies skausmo nejaučiantiems asmenims (67).
pilvo įtraukimo gilyn ir liemens raumenų koaktyvacijos treniruočių programų efektyvumas. Šiame tyrime dalyvavo vidutinio amžiaus moterys, o poveikis liemens raumenims matuojamas naudojat kompiuterinį tomografą ir vertinant liemens raumenų skerspjūvio plotą. Tyrėjai nustatė, kad pratimai, atliekami naudojant liemens raumenų koaktyvacijos manevrą, yra efektyvesni aktyvuojant liemens raumenis nei naudojant pilvo įtraukimo gilyn manevrą.
1.7. Elektromiografijos metodas
Elektromiografija (EMG) yra eksperimentinis metodas leidžiantis registruoti ir analizuoti raumens elektrinius signalus. Elektriniai signalai reprezentuoja anatomines ir fiziologines raumenų savybes. EMG signalas yra elektrinis motorinio vieneto aktyvumas. Raumenų elektrinius signalus sukelia raumeninių skaidulų membranų potencialų kitimas, kuris įvyksta dėl depoliarizacijos ir repoliarizacijos fazių kaitos (69).
Yra du elektromiografijos tipai: intraraumeninė ir paviršinė EMG (69). Intraraumeninės EMG metu naudojami invaziniai elektrodai. Naudojantis intraraumeninės EMG būdu galima tiksliai įvertinti giliųjų raumenų aktyvumą. Paviršinė elektromiografija yra neinvazinė, tačiau taikant šią metodiką negalima patikimai įvertinti izoliuotos specifinio raumens veiklos (69,70). Nepaisant to, tyrimais nustatyta intraraumeninės ir paviršinės EMG signalų koreliacija vertinant liemens raumenų aktyvumą (70).
Paviršinės elektromiografijos metodas yra plačiausiai naudojamas instrumentinis metodas raumenų aktyvumui pratimų metu nustatyti (8). Paviršinės elektromiografijos analizė gali suteikti informaciją apie reikiamą tam tikro raumens aktyvumą pratimo metu, taip pat apie optimalią poziciją, reikiamą pratimui atlikti (53).
Nors yra mokslinių tyrimų, vertinančių OI ir TrA raumenų aktyvumą atskirai, paviršinės elektromiografijos metodu (61,57), kiti mokslininkai teigia, kad vertinant paviršinės elektromiografijos metodu, elektrodai, pritvirtinti medialiai nuo priekinio viršutinio klubakaulio dyglio, gauna signalus iš OI ir TrA raumenų (14).
1.7.1. Veiksniai, turintys įtakos elektromiografiniams signalams
EMG signalo dydis ir tankis priklauso nuo to, kiek motorinių vienetų yra aktyvuotų ir kokiu dažniu inervuotas aksonas stimuliuoja raumens skaidulas, tuo tarpu nuo aktyvuotų raumeninių skaidulų kiekio ir stimuliavimo dažnio priklauso raumens susitraukimas ir išvystytos jėgos dydis (71).
Teigiama, kad pratimai, kurių metu raumenų elektrinis aktyvumas yra didesnis nei 50 proc. nuo maksimalaus valingo izometrinio susitraukimo metu išgaunamo elektrinio aktyvumo, yra pakankamas jėgos didinimui (53, 55), tačiau asmenims, turintiems geresnį fizinį pasirengimą, didesnę raumenų jėgą ir ištvermę, reikalingas didesnis nei 50 proc. raumenų aktyvumas, siekiant raumenų jėgos didinimo (53).
Raumenų aktyvumo ir jėgos santykis nėra iki galo išaiškintas. Kai kurie autoriai teigia, kad yra tiesinis EMG signalų ir jėgos ryšys izometrinėmis sąlygomis (72), kiti autoriai teigia, kad yra netiesinis EMG signalų ir jėgos ryšys skirtingomis sąlygomis (73). Nors yra stiprus ryšys tarp EMG signalų aktyvumo ir jėgos, tačiau jis gali stipriai varijuoti priklausomai nuo tam tikrų charakteristikų. Tipiškas atvejis yra kreivinė priklausomybė (2 pav.), kai prie didesnės jėgos, proporcingai daugiau EMG signalų reikia, norint labiau padidinti jėgą (71).
2 pav. Kreivinė jėgos ir EMG signalų priklausomybė skirtinguose raumenyse (71)
EMG rezultatams įtakos gali turėti daug faktorių, tokių kaip elektrodų tipas, dydis, tvirtinimo vieta, šaltinio ir stiprintuvo varža, gretimų šaltinių elektromagnetinės bangos, susitraukimo tipas, odos ir raumens temperatūra, susitraukimo metu generuojama jėga, skaidulų kompozicija, kraujo tėkmė bei riebalinio audinio storis (70).
1.7.2. Elektromiografinių signalų normalizavimas
EMG signalų normalizavimas – tai procesas, kuomet absoliučios EMG reikšmės mikrovoltais yra išreiškiamos kaip procentinė išraiška EMG signalo, išgauto maksimalaus arba
submaksimalaus susitraukimo metu. Šis procesas palengvina duomenų interpretaciją (8). Signalų normalizavimas reikalingas raumenų EMG signalų kintamumui tarp tiriamųjų, skirtingų ar tų pačių raumenų aktyvumui skirtingomis dienomis palyginti (15).
Normalizuoti EMG duomenys gali parodyti pastangas, kurios buvo reikalingos duotai užduočiai ar pratimui atlikti. Mikrovoltų lygmenyje yra neįmanoma įvertinti neuroraumeninių pastangų, nes tokie duomenys yra per daug paveikti individualių signalo perdavimo sąlygų. Normalizuoti EMG duomenys leidžia suprasti kokiu pajėgumu dirba raumenys, kaip efektyviai pratimo metu aktyvuojamas raumuo bei padeda įvertinti padėčių ergonomiškumą. EMG signalų normalizavimas yra taikomas visiems tiriamiesiems individualiai, todėl galima lyginti rezultatus tarp tiriamųjų (71).
EMG signalų normalizavimas yra atliekamas ne tik galūnių, bet ir liemens raumenims. Liemens lenkimas atliekamas RA raumens maksimalaus susitraukimo matavimui, liemens šoninis lenkimas arba liemens rotacija OE ir OI raumenų makasimalaus susitraukimo matavimui, o liemens tiesimas – ES raumens maksimalaus susitraukimo matavimui (74).
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1. Tyrimo objektas ir tiriamųjų atranka
Tyrimas buvo organizuojamas nuo 2016 metų gegužės iki tų pačių metų rugsėjo mėnesio, gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimą Nr. BEC SR(M)-177 organizuoti tyrimą (1 priedas), Sporto instituto vadovo bei Kauno technologijos universiteto, Mechatronikos instituto Biomechatronikos laboratorijos vadovo leidimus atlikti tyrimą bei tiriamųjų sutikimus dalyvauti tyrime.
2016 metų gegužės mėnesį tikslinės atrankos būdu atrinkti tiriamieji vyrai ir moterys nuo 18 iki 40 metų, per paskutiniuosius metus laiko nepatyrę traumų, neturintys kelių, klubų, alkūnių ir pečių sąnarių skausmų, su ir be nespecifinio juosmeninės nugaros dalies skausmo buvo kviečiami dalyvauti tyrime.
Iš pradžių buvo atliktas bandomasis tyrimas, kuriame dalyvavo 2 moterys ir 2 vyrai. Bandomojo tyrimo tikslas buvo atrinkti juosmeninės nugaros dalies skausmo gydyme ir reabilitacijoje naudojamus pratimus, kuriuos jauno amžiaus, nesportuojantys asmenys galėtų atlikti taisyklingai.
Pagrindiniame tyrime dalyvavo 20 jauno amžiaus asmenų. Tiriamųjų bendrosios charakteristikos pateikiamos 1 lentelėje. Įvertinus tiriamųjų pasirengimą fiziniam aktyvumui (5 priedas), kandidatai, kurie sutiko dalyvauti tyrime, buvo informuoti apie sekančias tyrimo procedūras ir galimą riziką.
1 lentelė. Tiriamųjų amžiaus, ūgio, svorio ir KMI charakteristikos (mediana (minimali reikšmė – maksimali reikšmė)
Tiriamieji Amžius, metais Ūgis (m) Svoris (kg) Kūno masės indeksas Moterys (n=10) 24(20-30) 1,70(1,65-1,80) 58,50(50-70) 19,89(17,93-24,22) Vyrai (n=10) 25(24-32) 1,86(1,77-1,96) 77(65-90) 22,08(18,99-25,22) Iš viso (n=20) 25,5(20-32) 1,78(1,65-1,96) 70(50-90) 20,84(17,93-25,22)
2.2. Tyrimo metodai
Tiriamieji buvo prašomi užpildyti anketą, kurią sudarė klausimai apie asmens ūgį, svorį, amžių, fizinio darbo sunkumą, jaučiamo skausmo vietą, trukmę, pobūdį (3priedas). Buvo naudojamas Oswestry negalios klausimynas (4 priedas), Skaičių analogijos skalė (SAS) bei
Pasirengimo fiziniam aktyvumui klausimynas (Physical Activity Readiness Questionnaire - PAR-Q) (5 priedas).
2.2.1. Nugaros skausmo įvertinimas
Tiriamieji buvo prašomi pažymėti ar per paskutinius 3 mėnesius jautė juosmeninės nugaros dalies skausmą. Skausmo subjektyviam įvertinimui buvo naudojama skaičių analogijos skalė (SAS). Skausmas vertinamas nuo 0 (nėra skausmo) iki 10 balų. Skausmas vertintas balais: 1-3 balai – skausmas silpnas, 4-6 balai – skausmas vidutinio stiprumo, 7-10 balai – jaučiamas stiprus, nepakeliamas skausmas.
Taip pat buvo naudojama žmogaus kūno diagrama, kurioje tiriamasis buvo prašomas užtušuoti jaučiamo skausmo plotą ir vietą.
2.2.2. Oswestry negalios klausimynas
Oswestry negalios klausimynas yra skirtas įvertinti nugaros skausmo įtaką paciento funkcinei būklei. Klausimyną sudaro 10 klausimų, apimančių skirtingas kasdieninio gyvenimo veiklas, kurios gali būti apribotos esant nugaros skausmui. Kiekvienas atsakymas vertinamas nuo 0 iki 5 balų. Kuo mažiau balų surenkama, tuo mažesnė nugaros skausmo įtaka asmens funkcinei būklei. Oswestry klausimyno vertinimą apima negalios procento apskaičiavimas, kuris nustatomas surinktą balų skaičių padalinus iš atsakytų klausimų skaičiaus, padauginto iš 5 ir gautą rezultatą padauginus iš 100:
• 0-20 proc. - minimali negalia (0-negalios nebuvimas). Surinkę šį balų skaičių pacientai gali atlikti daugelį kasdienių veiklų, jiems specifinis gydymas iš esmės nėra reikalingas, išskyrus patarimus dėl sunkių daiktų kėlimo taisyklių, ergonominių padėčių. Kai kurie į šią grupę patenkantys pacientai gali turėti problemų, susijusių su ilgu sėdėjimu ir tai reikalauja ypatingo dėmesio, jei jie dirba sėdimą darbą;
• 20-40 proc. - vidutinė negalia. Šiai pacientų grupei kyla daugiau problemų sėdint, stovint bei keliant sunkius daiktus. Nugaros skausmas gali riboti jų socialinį gyvenimą, tačiau apsitarnavimo funkcijos, miego kokybė bei seksualinis gyvenimas dažniausiai lieka nepaveikti nugaros skausmo ir šios veikos nėra ribojamos. Nugaros skausmą daugeliu atveju pavyksta išgydyti konservatyviomis priemonėmis;
• 40-60 proc. - sunki negalia. Šiai pacientų grupei skausmas sukelia nemažai apribojimų. Skausmas riboja socialinį, lytinį gyvenimą, jiems apribotos galimybės keliauti, pilnai apsitarnauti, taip pat dažnai yra suprastėjusi miego kokybė;
• 60-80 proc. - luošinantis skausmas. Skausmas paveikia ir riboja visas paciento gyvenimo sritis;
• 80-100 proc. – visiškas neįgalumas (75).
2.2.3. Liemens raumenų elektrinio aktyvumo įvertinimas
EMG duomenų įrašymui buvo naudojami Fiab (Spain; FOAM 21x41 mm diametro; F3010 tipo) vienkartiniai, bipoliariniai elektrodai. Elektrodų dėjimo vietos buvo paruošiamos nušveičiant odą smulkiu smėlio popieriumi, nuvalant odą izopropilo alkoholiu ir nuskutant plaukus. Ant paruoštos odos buvo klijuojamos paviršinių elektrodų poros.
Elektrodai buvo tvirtinami ant tiesiojo pilvo raumens (lot. m. rectus abdominis (RA)), išorinio įstrižinio raumens (lot. m. obliquus externus (OE)), vidinio įstrižinio raumens (lot. m. obliquus internus (OI)) ir tiesiamojo nugaros raumens (lot. m. erector spinae (ES)). Paviršinių elektrodų poros buvo tvirtinamos tik ant dešinės pusės raumenų, kadangi liemens raumenų elektromiografinių (EMG) signalų simetriškumas buvo nustatytas ankstesnėse studijose (63). Elektrodų dėjimo vietos ant raumenų buvo nustatomos remiantis ankstesnėmis studijomis(7,63).
Visi elektrodai buvo klijuojami pagal raumenų skaidulų kryptį (3 pav.): • RA elektrodai buvo tvirtinami 3 cm virš ir 2 cm lateraliai nuo bambos.
• OE elektrodai buvo tvirtinami sankirtoje tarp bambos, viršutinio priekinio klubakaulio dyglio ir apatinės šonkaulių srities.
• OI elektrodai buvo tvirtinami 2 cm nuo priekinio viršutinio klubakaulio dyglio link gaktinės sąvaržos.
• ES elektrodai buvo klijuojami 3 cm lateraliai nuo L4/L5 slankstelių keterinių ataugų.
EMG duomenų įrašymui naudotas belaidis Noraxon Telemyo dvylikos kanalų elektromiografijos prietaisas (Noraxon USA, Inc).
2.2.4. Maksimalaus valingo izometrinio raumens susitraukimo įvertinimas
EMG signalų normalizavimui buvo matuojamas maksimalus valingas, izometrinis raumens susitraukimas (MVRS) (angl. maximum voluntary isometric contraction) kiekvienam raumeniui, ir tuo metu buvo fiksuojamos EMG signalų amplitudės. Maksimaliam valingam izometriniam pilvo ir nugaros raumenų susitraukimui išmatuoti buvo naudojamas elektromechaninis dinamometras (Humac Norm; CSMI, Stoughton, MA). Matavimai buvo atliekami stovimoje padėtyje, tiriamąjį prifiksavus dviem diržais, apjuostais aplink dubenį ir po pečiais (4 pav.).
4 pav. Maksimalaus valingo izometrinio raumenų susitraukimo vertinimas su Humac Norm įrenginiu
Iš pradžių buvo atliekamas įrenginio kalibravimas, tiriamieji turėjo atlikti liemens lenkimą, liemens tiesimą ir liemens šoninį lenkimą, tuo metu buvo matuojama maksimali liemens judesių amplitudė. Kalibravimas buvo atliekamas prieš kiekvieną maksimalios jėgos matavimą.
Atliekant maksimalaus, izometrinio susitraukimo matavimą, tiriamieji buvo prašomi atlikti maksimalų, izometrinį liemens lenkimą, izometrinį liemens tiesimą ir izometrinį šoninį liemens
lenkimą į kairę ir į dešinę puses. Siekiant išgauti maksimalią jėgą ir raumenų susitraukimą, judesių metu buvo naudojamas žodinis tiriamojo skatinimas. Buvo atliekami 3 kiekvieno judesio pakartojimai, kiekvienas jų truko apie 5 s. Tarp pakartojimų buvo daroma 30 s pertrauka.
Tuo metu buvo fiksuojamos ne tik RA, OE, OI ir ES raumenų EMG signalų amplitudės (µV), bet ir maksimali jėga (N).
Maksimalios jėgos metu išgautos vidutinės elektromiografinės amplitudės buvo naudojamos normalizuojant elektromiografijos duomenis pratimų atlikimo metu. Pratimų metu surinkti elektromiografijos duomenys yra pateikiami procentine išraiška (proc.) nuo maksimalią raumenų jėgą atitinkančių elektromiografinių amplitudžių.
2.2.5. Statinių ir dinaminių pratimų atlikimas
Tiriamieji buvo prašomi atlikti keturis pratimus, naudojant du skirtingus juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančius manevrus. 1 užduotis - pilvo įtraukimas gilyn (angl. abdominal hollowing) ir 2 užduotis - liemens raumenų koaktyvacija (angl. abdominal bracing).
Pratimų bei manevrų mokymui buvo skirta apie 15 minučių. Nei vienas iš tiriamųjų ankščiau nebuvo praktikavęs šių manevrų. Stabilizacinių manevrų mokymo metu tiriamieji galėjo matyti grįžtamąjį ryšį – kompiuterio ekrane jiems buvo rodomas atskirų raumenų aktyvumas. Stabilizacinių manevrų atlikimo tiriamieji buvo mokomi stovint bei gulint ant nugaros, kelius sulenkus 90° kampu.
Iš pradžių tiriamieji buvo mokomi atlikti pilvo įtraukimo gilyn manevrą (1 užduotis). Tiriamųjų buvo prašoma įkvėpti ir iškvėpti. Lėtai ir atsargiai iškvepiant orą įtraukti pilvą gilyn link stuburo ir į viršų, nejudinant nugaros ar dubens (11).
Atliekant liemens raumenų koaktyvaciją (2 užduotis) tiriamieji buvo instruktuojami įprastai kvėpuojant įtempti pilvo ir apatinės nugaros dalies raumenis be pilvo įtraukimo gilyn, dubens ar nugaros judesių (7).
Pratimų mokymo metu, tiriamiesiems buvo aiškinamas pradinių padėčių susirikiavimas, pratimų atlikimas, buvo atliekamos korekcijos. Vėliau, kai tiriamieji buvo instruktuoti ir susipažino su pratimais ir tikslais, atlikome matavimus. Visi pratimai buvo kartojami po 3 kartus, tarp pakartojimų buvo atliekamas mažiausiai 30 s poilsio intervalas, o tarp pratimų buvo atliekamas mažiausiai 2 min poilsio intervalas. Pratimams atlikti buvo naudojamas metronomas, kuris padėjo tiriamiesiems laiku atlikti reikiamas pratimų fazes. Visi tiriamieji pratimus atliko vienoda, toliau išvardinta seka:
1. Palengvintas lentos pratimas (angl. plank): gulint ant pilvo, alkūnes sulenkus 90° kampu, dilbiais nukreiptais pirmyn, kelti dubenį į viršų, išlaikant kelius nuleistus ant grindų.
Išlaikant pradinę padėtį per 2 s atlikti stabilizacinį manevrą ir 5 s išlaikyti tokią padėtį nesulaikant kvėpavimo (11) (5 pav.).
5 pav. Palengvintas lentos pratimas
2. Šoninio tiltelio pratimas (angl. side-bridge): tiriamajam gulint ant šono, kelius sulenkti 90° kampu, remtis alkūne, sulenkta 90° kampu. Kitą ranką laikyti ant atraminės rankos peties, siekiant stabilizuoti petį. Kelti dubenį į viršų, tuomet išlaikant padėtį per 2 s atlikti stabilizacinį manevrą ir išlaikyti šią padėtį dar 5 s. Iš pradžių šoninis tiltelis buvo atliekamas remiantis ant dešinės, vėliau ant kairės pusės (54) (6 pav.).
6 pav. Šoninio tiltelio pratimas
3. Susirietimas (angl. curl-up): tiriamajam gulint ant nugaros, rankomis sunertomis už galvos, alkūnėmis nukreiptomis į viršų ir keliais sulenktais 90° kampu, juosmeninėje stuburo dalyje buvo išlaikomas neutralus linkis. Tiriamųjų buvo prašoma išlaikant pradinę padėtį, per 2 s atlikti
stabilizacinį manevrą, tada per 2 s riestis iš pradžių atkeliant nuo kilimėlio galvą, paskui atkeliant pečius ir apatinius menčių kampus, išlaikyti šią padėtį 1 s ir per 2 s nusileisti žemyn į pradinę padėtį. Viso pratimo metu buvo prašoma neatpalaiduoti stabilizacinio manevro metu aktyvuotų raumenų (54) (7 pav.).
Šio pratimo metu ES raumens aktyvumas nebuvo matuojamas, nes gulint ant nugaros spaudžiamas elektrodas ir jutiklis sukelia nepatogumų tiriamajam bei gali turėti įtakos EMG signalų matavimui.
7 pav. Susirietimo pratimo pradinės raumenų aktyvacijos ir kilimo fazės
Visi pratimai buvo atliekami iš pradžių juosmeninės nugaros dalies stabilizacijai naudojant pilvo įtraukimo gilyn manevrą (1 užduotis), vėliau liemens raumenų koaktyvacijos manevrą (2 užduotis).
2.2.6. Duomenų apdorojimas ir analizė
Apdorotų EMG duomenų tolimesnei analizei atlikti buvo naudojami žymekliai, kurie buvo reikalingi atskiroms pratimo fazėms sužymėti ir rezultatams skirtingose pratimų fazėse apskaičiuoti. Statinius pratimus analizavome nuo 3 iki 7 s, kuomet buvo laikoma padėtis atlikus stabilizacijos manevrą.
Dinaminį pratimą analizavome atskirose pratimo fazėse – atliekant manevrą, kylant į viršų ir laikant padėtį bei leidžiantis žemyn.
Kiekvieno pratimo pakartojimo EMG duomenys buvo normalizuoti kiekvienam raumeniui ir išreikšti procentais nuo raumens aktyvumo atliekant maksimalų izometrinį raumens susitraukimą vidurkio. Statistinei analizei taikyti buvo išvestas normalizuotų EMG duomenų vidurkis iš trijų bandymų, kiekvienam pratimui.
2.2.7. Statistinė analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 23.00 statistinės analizės paketu. Rezultatai pateikiami kaip mediana Xme(minimali reikšmė (Xmin) - maksimali reikšmė (Xmax)). Dviejų priklausomų imčių palyginimui taikytas neparametrinis Vilkoksono testas. Dviejų nepriklausomų imčių palyginimui taikytas Manio – Vitnio kriterijus.
Ryšiams tarp kiekybinių kintamųjų nustatyti skaičiuotas Spirmeno koreliacijos koeficientas (r). Ryšys, kai |r|≤0,19 laikytas labai silpnu, jei 0,19<|r|≤0,39 laikytas silpnu, 0,39<|r|≤0,59 – vidutinio stiprumo, jei ryšys 0,59<|r|≤7,9 jis laikytas stipriu, o jei 7,9<|r|<1 – labai stipriu.
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal fizinio darbo sunkumą
Didžioji dalis tiriamųjų (70 proc.) dirbo sėdimą arba lengvą fizinį darbą. Vidutinio sunkumo arba fiziškai sunkų darbą dirbo 30 proc. tyrime dalyvavusių asmenų. Vidutinio sunkumo arba fiziškai sunkus darbas labiau būdingas vyriškos lyties tiriamiesiems (2 lentelė).
2 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbo sunkumą
Fizinio darbo sunkumas
Tiriamieji Sėdimas Lengvas Vidutinis Sunkus
Moterys (n=10) n=4 (40 proc.) n=5 (50 proc.) n=1 (10 proc.) n=0 (0 proc.) Vyrai (n=10) n=3 (30 proc.) n=2 (20 proc.) n=4 (40 proc.) n=1 (10 proc.)
3.2. Tiriamųjų juosmeninės stuburo dalies skausmo charakteristikos
Juosmeninės nugaros dalies skausmą per paskutiniuosius 3 mėnesius jautė 55 proc. tiriamųjų. Vidurinė skausmo reikšmė pagal SAS buvo 2 balai (silpnas skausmas). Vidurinė Oswestry klausimyno negalios procento reikšmė tarp visų tiriamųjų buvo 10 proc. (minimali negalia). Vidurinė skausmo stiprumo reikšmė bei vidurinė Oswestry klausimyno negalios procento reikšmė tarp vyrų ir moterų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Z=-0,845; p=0,398 ir Z=-0,824; p-0,410). Tiriamųjų skausmo charakteristikos pateikiamos 3 lentelėje.
3 lentelė. Tiriamųjų juosmeninės stuburo dalies skausmo charakteristikos charakteristikos (mediana (minimali reikšmė – maksimali reikšmė)
Tiriamieji Jautė skausmą per 3 mėnesius.
Vidurinė skausmo stiprumo reikšmė balais (pagal SAS)
Oswestry klausimyno negalios procentas
Moterys (n=10) n=5 (45,45 proc.) 2(1-4) 10(0-14)
Vyrai (n=10) n=6 (54,54 proc.) 2,5(2-5) 7(2-18)
Iš viso (n=20) n=11 (55 proc.) 2(1-5) 10(0-18)
3.3. Liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumai atliekant statinius, pilvo
raumenis stiprinančius pratimus, taikant skirtingus, juosmeninę stuburo dalį
stabilizuojančius, manevrus
3.3.1. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant palengvintą
lentos pratimą
Atliekant palengvintą lentos pratimą su pilvo įtraukimo gilyn manevru (1 užduotis) vidurinė RA raumens reikšmė 1 užduoties metu buvo 31,95(10,70-124,70) proc. Šio raumens aktyvumas atliekant liemens raumenų koaktyvacijos manevrą (2 užduotis) buvo 38,45(3,80-95,10) proc.
OE raumenų vidurinė elektrinio aktyvumo reikšmė atliekant palengvintą lentos pratimą su 1 užduotimi buvo 43,15(25,80-123,10) proc., o atliekant 2 užduotį – 84,60(22,90-426,50) proc.
Vidurinė elektrinio aktyvvumo reikšmė su 1 užduotimi OI raumenyse buvo 80,65(32,10-530,30) proc. Šio raumens aktyvumas atliekant 2 užduotį buvo 84,60(22,90-426,50) proc.
Palengvinto lentos pratimo metu vidurinė ES raumenų aktyvumo reikšmė, atliekant pratimą su 1 užduotimi buvo 7,40(2,40-19,80) proc., o 2 užduoties metu – 8,70(1,49-23,40) proc. Rezultatai pateikti 8 pav.
8 pav. Liemens raumenų elektrinis aktyvumas atliekant palengvintą lentos pratimą su skirtingomis stuburą stabilizuojančiomis užduotimis(*-p<0,05 lyginant skirstinius)
Palengvinto lentos pratimo metu RA raumens aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis atliekant 2 užduotį (Z=-3,472 p=0,001).
Šio pratimo metu statistiškai reikšmingas skirtumas tarp OE raumens elektrinio raumens aktyvumo skirtingų užduočių atlikimo metu nebuvo nustatytas (Z=-1,489; p=0,136).
Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp OI raumens elektrinio aktyvumo skirtingų užduočių nebuvo nustatytas (Z=-1,891; p=0,06).
Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp užduočių, vertinant ES raumenų aktyvumą taip pat nebuvo nustatytas (Z=-1,551; p=0,121) (8 pav.).
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 RA OE OI ES V id u ti n ė ak tyvu m o re ik šm ė (p roc .) 1 užduotis 2 užduotis
*
3.3.2. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant šoninio
tiltelio ant dešinės pusės pratimą
Atliekant šoninį tiltelį ant dešinės pusės vidurinė RA raumens elektrinio aktyvumo reikšmė atliekant 1 užduotį buvo 22,40(2,90-54,50) proc., o atliekant 2 užduotį – 38,45(3,80-85,10) proc.
Šio pratimo metu vidurinė OE raumens elektrinio aktyvumo reikšmė atliekant 2 užduotį buvo 50,15(28,80-112,20) proc., o atliekant 1 užduotį – 47,66(11,70-97,00) proc.
Atliekant šoninį tiltelį ant dešinės pusės su 1 užduotimi, OI raumens vidurinė elektrinio aktyvumo reikšmė buvo 82,10(35,80-236,80) proc., o pratimą atliekant kartu su 2 užduotimi, OI vidurinė elektrinio aktyvumo reikšmė buvo 72,40(36,70-190,20) proc.
Vidurinė ES raumens elektrinio aktyvumo reikšmė atliekant šoninį tiltelį ant dešinės pusės kartu su 1 užduotimi buvo 40,95(12,10-69,30) proc., o atliekant pratimą su 2 užduotimi – 42,10(10,30-101,80) proc. Rezultatai pateikti 9 pav.
9 pav. Liemens raumenų elektrinis aktyvumas atliekant šoninio tiltelio ant dešinės pusės pratimą su skirtingomis stuburą stabilizuojančiomis užduotimis (*-p<0,05 lyginant
skirstinius)
Atliekant šoninį tiltelį ant dešinės pusės elektrinis RA aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis atliekant 2 užduotį, nei atliekant 1 užduotį (Z=-2,17; p=0,03).
Šio pratimo metu vidurinė OE raumenų elektrinio aktyvumo reikšmė buvo didesnė atliekant 2 užduotį, nei 1 užduotį, tačiau šis skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas (Z=-1,027; p=0,305).
Vidurinė elektrinio aktyvumo reikšmė OI raumenyse atliekant 1 ir 2 užduotį statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Z=-1,904; p=0,057). 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 RA OE OI ES Vi d u ti n ė ak tyvu m o re ik šm ė (p roc .) 1 užduotis 2 užduotis
Vidurinė elektrinio aktyvumo reikšmė ES raumenyse atliekant 1 ir 2 užduotį, šio pratimo metu statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Z=-1,699; p=0,89) (9 pav.).
3.3.3. Tiriamųjų elektrinio raumenų aktyvumo ypatumai atliekant šoninio
tiltelio ant kairės pusės pratimą
Šoninio tiltelio ant kairės pusės su 1 užduotimi metu vidurinė dešinės pusės RA raumens elektrinio aktyvumo reikšmė buvo 7,40(2,90-32,20) proc., o 2 užduoties metu – 14,00(3,80-108,10) proc.
Šoninio tiltelio ant kairės pusės metu OE raumens vidurinė elektrinio aktyvumo reikšmė atliekant 1 užduotį buvo 12,74(7,70-52,20) proc., o atliekant 2 užduotį – 29,75(10,40-53,40) proc.
Atliekant 1 užduotį OI dešinės pusės raumens elektrinio aktyvumo vidurinė reikšmė buvo 64,00(12,90-499,00) proc., o atliekant 2 užduotį vidurinė OI elektrinio aktyvumo reikšmė buvo 60,90(20,00-283,30) proc.
1 užduoties metu vidurinė ES raumens elektrinio aktyvumo reikšmė buvo 8,15(3,4-23,4) proc., o atliekant 2 užduotį vidurinė šio raumens elektrinio aktyvumo reikšmė buvo 10,05(4,30-23,90) proc. Rezultatai pateikti 10 pav.
10 pav. Liemens raumenų elektrinis aktyvumas atliekant šoninio tiltelio ant kairės pusės pratimą su skirtingomis stuburą stabilizuojančiomis užduotimis (*-p<0,05 lyginant skirstinius)
Šoninio tiltelio ant kairės pusės, atliekamo kartu su 2 užduotimi metu vidurinė elektrinio raumens aktyvumo reikšmė dešinės pusės RA raumenyse buvo statistiškai reikšmingai didesnė, nei atliekant šį pratimą kartu su 1 užduotimi (Z=-3,40; p=0,001).
0 10 20 30 40 50 60 70 RA OE OI ES Vi d u ti n ė ak tyvu m o re ik šm ė (p roc .) 1 užduotis 2 užduotis
