Sveikatos vadybos katedra
Sandra Bačelytė
PRIKLAUSOMYBĖS LIGOMIS SERGANČIŲ ASMENŲ
KREIPIMOSI Į PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRUS
APLINKYBĖS IR PASITENKINIMAS GAUTOMIS
PASLAUGOMIS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Dr. Aurelijus Veryga
KAUNAS 2010
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PRIKLAUSOMYBĖS LIGOMIS SERGANČIŲ ASMENŲ KREIPIMOSI Į
PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRUS APLINKYBĖS IR PASITENKINIMAS GAUTOMIS PASLAUGOMIS
Sandra Bačelytė
Mokslinis vadovas Aurelijus Veryga, Dr. Profilaktinės medicinos katedra
Kauno Medicinos Universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. – Kaunas, 2010, 76p.
Pastaruoju metu priklausomybės ligomis sergančiųjų asmenų daugėja. Į Priklausomybės ligų centrus daugiausia kreipiasi priklausomybę alkoholiui ar narkotinėms medţiagoms turintys asmenys. Lietuvoje nebuvo atlikti tyrimai, analizuojantys kokias problemas patiria pacientai norintys gydytis priklausomybės ligas ir ar priklausomybės ligų centruose teikiamos paslaugos atitinka pacientų poreikius.
Darbo tikslas. Įvertinti priklausomybės ligomis sergančių asmenų kreipimosi į priklausomybės ligų centrus aplinkybes ir pasitenkinimą gaunamomis paslaugomis.
Tyrimo metodika. 2009 m. liepos – 2010 m. sausio mėnesiais taikytas anoniminės anketinės apklausos metodas. Tyrimas vykdytas visuose 5 Lietuvos priklausomybių ligų centruose. Apklausti priklausomybės ligų centrų pacientai. Viso buvo išdalintos 450 anketos, sugrįţo – 397, tolesnei statistinei analizėje buvo naudotos 360 teisingai uţpildytos anketos (37 atmestos, dėl netinkamo uţpildymo). Tinkamų anketų atsako daţnis 80,0 proc. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 13.0 ir MS Excel programą.
Rezultatai. Beveik pusę respondentų (45,8 proc.) teigė, jog sunkumų patekti į priklausomybės ligų centrus nebuvo. Tarp įvardijamų sunkumų buvo ţymimi kaip pinigų stygius, nenoras pripaţinti savo problemas, neigiamas aplinkinių poţiūris. Kitose gydymo įstaigose ar iš šeimos gydytojo apie priklausomybės ligų centrus suţinojo tik 15,8 proc. respondentų. Specialus gydymas kitose sveikatos sistemos grandyse buvo pasiūlytas 37,5 proc. apklaustųjų. Net penktadaliui joks specialus gydymas nebuvo siūlomas.
Išvados. Priklausomybės ligų centrų teikiamų paslaugų kokybe didţioji dalis respondentų liko patenkinti. Taip pat dauguma apklaustųjų ţinojo kokios paslaugos teikiamos priklausomybės ligų centruose. Daugiau nepatenkintų ar iš dalies patenkintų teikiamomis paslaugomis buvo priklausomybę narkotinėms medţiagoms besigydantiems asmenims.
SUMMARY
Management of public health
CIRCUMSTANCES OF HAVING RECOURSE TO CENTRES OF ADDICTIONS AND SATISFACTION OF RECEIVED SERVICES OF INDIVIDUALS WITH ADDICTIONS Sandra Bacelyte
Study tutor – Aurelijus Veryga, Dr.chair of preventive medicine.
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. – Kaunas, 2010. 76 p.
Number of people with addictions is increasing recently. Individuals having an addiction to alcohol and drugs have recourse to Centres of Addictions mostly. There is no research in Lithuania analysing problems that individuals face wishing to get treatment and if services provided by Centres of Addictions fulfil their requirements.
Aim of work. To assess circumstances of having recourse to Centres of Addictions and satisfaction of received service of individuals with addictions.
Research methodology. Method of anonymous questionnaire for period June 2009 – January 2010 was applied. Research was carried out in all 5 Centres of Addictions of Lithuania. Patients of Centres of Addictions were questioned. There were 450 questionnaires distributed in total, 397 came back. 360 correctly filled in questionnaires were used for further statistical analysis (37 questionnaires were refused because of incorrect filling). Frequency of properly filled in questionnaires is 80 percents. Statistical data analysis was carried out using SPSS 13.0 and MS Excel programs.
Results. Almost half of respondents (45,8 percents) stated that there were no difficulties to get access to Centres of Addictions. Lack of finances, denial of problems and negative opinion from people round about were mentioned among difficulties. Only 15, 8 percents of respondents were informed about Centres of Addictions by other treatment institutions or General Practice Doctors. Special treatment in other department of health system was offered to 37, 5 percents of respondents. Even fifth of all respondents were not offered of any special treatment.
Conclusions. Majority of all respondents were satisfied with quality of services that Centres of Addictions provide. Also, majority of respondents knew about services they could expect to receive in those centres. More unsatisfied or partly satisfied with services received were people with drug addictions.
TURINYS
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 8
I. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9
1. 1. Priklausomybės sampratų apţvalga ... 9
1.2. Priklausomybes sukeliančių medţiagų pagrindiniai aspektai ... 13
1.3. Psichoaktyviųjų medţiagų vartojimo paplitimas ... 16
1.4. Priklausomybės ligų gydymo ypatumai ... 18
1.4. Priklausomybės ligų gydymo sistema Lietuvoje ... 26
II. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 31
2. 1. Tiriamojo darbo eiga ... 31
2.2. Tiriamųjų aprašymas ... 32
III. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 35
3.1. Priklausomybės ligomis sergančių asmenų sunkumai kreipiantis į priklausomybės ligų centrus ... 35
3.2. Priklausomybės ligų centrų bendradarbiavimo su kitomis gydymo įstaigomis ypatumai ... 43
3.3. Priklausomybės ligų centrų priklausomiems asmenims teikiamų paslaugų ypatumai .. 54
IŠVADOS ... 68
PASIŪLYMAI ... 69
LITERATŪRA ... 70
ĮVADAS
„ mūsų pastangos priklausomybę įveikti ją tiesiog peni.“ Gerald G. May
Priklausomybės ligomis sergantys ţmonės yra tikri chameleonai ir dėl šios ligos ypatybių yra apgaulės ir saviapgaulės meistrai. Labai sunku išlaikyti savo kaukę, kai kasdien susiduriama su ţmonėmis, kurie dalinasi savo paslaptimis, baimėmis ir skausmu. Savo ruoţtu didėjantis nerimas tampa dingstimi vis labiau priklausomai elgtis. Cheminė medţiaga dabar tampa savo pačios sukeltos kančios raminamąja priemone [2].
Valstybinio psichikos sveikatos centro pateiktais duomenimis 2009 m. sausio 1 d. asmens sveikatos prieţiūros įstaigose dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant narkotines ir psichotropines medţiagas viso registruoti 5808 asmenys (2007 m. – 5715 asm.). 2008 m. ligotumas narkomanija sudarė 172,5 atv. 100 tūkst. gyventojų (2007 m. 169,3 atv./ 100 tūkst. Gyv.). 2008 m. asmens sveikatos prieţiūros įstaigose pirmą kartą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ar psichotropines medţiagas, į sveikatos prieţiūros įstaigas kreipėsi ir buvo registruoti 272 asmenys (2007 m. – 318, 2006 m. – 323) [28].
2008 metais Narkotikų kontrolės departamento daryto tyrimo duomenimis, net 62,2 proc. asmenų vartojo alkoholį. Didţioji dalis buvo jauno amţiaus ţmonės. Lyginant 2004 metų ir 2008 metų duomenis, pastebimas narkotikų vartojimo padidėjimas bendroje populiacijoje [42].
Pasirinkdama temą „Priklausomybės ligomis sergančių asmenų motyvacija kreiptis į priklausomybės ligų centrus“ norėjau išsiaiškinti kas paskatina sergančius asmenis kreiptis pagalbos bei kokie sunkumai iškyla norint gauti kvalifikuotą medikų pagalbą. Todėl šio tyrimo laukiami rezultatai bus priklausomybės ligomis sergančių asmenų kreipimosi į priklausomybės ligų centrus aplinkybės ir pasitenkinimas gaunamomis paslaugomis.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas. Įvertinti priklausomybės ligomis sergančių asmenų kreipimosi į priklausomybės ligų centrus aplinkybes ir pasitenkinimą gaunamomis paslaugomis.
Uţdaviniai:
1. Identifikuoti veiksnius susijusius su priklausomybės ligomis sergančių asmenų galimybes patekti į Priklausomybės ligų centrus.
2. Atskleisti priklausomybės ligų gydymosi sistemos grandţių tarpusavio bendradarbiavimo ypatumus.
3. Įvertinti priklausomybės ligų centrų teikiamų paslaugų ypatumus ir
I. LITERATŪROS APŢVALGA
1. 1. Priklausomybės sampratų apţvalga
Ţmonijos istorija liudija, kad poreikis pabėgti į svajonių pasaulį, kuriame įsivaizduojama tikrovė išgyvenama kaip pasitenkinimo ir laimės būsena, yra labai senas. Normaliame gyvenime pasitaikančios laimės akimirkos neretai būna nepatvarios kaip muilo burbulai, sprogstantys vos prie jų prisilietus. Galbūt todėl ţmonės nuo seniausių laikų stengdamiesi realizuoti savo svajones griebiasi įvairiausių būdų. Buvo pastebėta, kad greičiausiai norimą būseną galima pasiekti vartojant kai kurias gamtoje esančias medţiagas. Kai kurių augalų lapų ar šaknų sultys pataiso nuotaiką ir gyvenimas atrodo lengvesnis ir malonesnis [34].
Psichoaktyvios medţiagos ţinomos apie 7000 metų. Tai narkotikai, uţvaldantys visą gyvenimą, visas 24 valandas, metų metus, iki mirties, verčiantys ieškoti ir gauti jų bet kuria kaina. Stipriausias ir pavojingiausias narkotikas yra iš Azijos šalių nelegaliai įveţamas heroinas.
Priklausomybių nuo įvairių medţiagų rodikliai visame pasaulyje didėja. Auga ir problemų, kaip priklausomybių padarinių skaičius bei įvairovė: ligos, psichikos sutrikimai, socialinės aplinkos priklausomų ţmonių rate blogėjimas ir jos įtaka aplinkiniams bei pan. Priklausomybės ligų tema vis daugiau nagrinėjama ir jai skiriamas labai didelis dėmesys visame pasaulyje.
Priklausomybės ligų specialistų nuomone, labai sunku tiksliai apibrėţti kas yra priklausomybė. Priklausomybe vadinamas labai stiprus, neįveikiamas pripratimas prie psichoaktyviosios medţiagos, kurios vartojimo priklausomas asmuo nepajėgia kontroliuoti. Svarbiausias priklausomybės poţymis yra stiprus potraukis, noras pavartoti psichiką veikiančią medţiagą siekiant patirti specifinius pojūčius, o vėliau – įveikti nemalonią psichinę ir fizinę būseną, kylančią šios medţiagos pritrūkus ar jai pasišalinus iš organizmo [34]. N. Craig priklausomybę įvardina, kaip tam tikro elgesio sąsają su emocinės būsenos pakitimu, t.y. kai piktnaudţiavimas bet kokiomis medţiagomis sukelia nuotaikos pakitimus [36]. Enciklopedijoje priklausomybė traktuojama kaip sveikatos sutrikimas, liguistas polinkis
kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medţiagą pakartotinai daug kartų. Toks elgesys gali išprovokuoti kitokio pobūdţio problemas – socialines, psichologines, fizines. [15]. U. Giesikus teigimu, priklausomybė visuomet siejasi su frustracijos tolerancijos stoka: daugelis visuomenės narių nesugebėdami ar nepajėgdami susidoroti su liūdesiu, skausmu ar praradimu, griebiasi maniakinių elgesio būdų. Bet kokią pasikartojančią elgseną, kuri trumpam padeda išvengti frustracijų ar jas susilpninti, galima vadinti priklausomybe [24]. Priklausomybė apibūdinama, kaip ţalingos, nebekontroliuojamos elgsenos ratas, kuris laikui bėgant kinta.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) rašoma, kad priklausomybės sindromas - tai fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kai medţiagos arba medţiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitoks elgesys, anksčiau labai vertintas. Svarbiausias priklausomybės sindromo poţymis yra troškimas (daţnai stiprus, kartais nenugalimas) vartoti psichoaktyviąsias medţiagas, alkoholį arba tabaką [ 14].
Nuolat vartojant psichoaktyviąsiais medţiagas didėja organizmo atsparumas jų poveikiui, t.y. vystosi tolerancija. Laukiamam poveikiui patirti reikia didesnės dozės. Kuo ilgiau vartojama pasirinkta medţiaga, tuo didesnių dozių reikia norimam efektui pasiekti. Kartais pokytis būna atvirkščias – jautrumas narkotinei medţiagai padidėja, ir maţesnės dozės ima daryti netikėtai stiprų poveikį ( pasitaiko rūkant kanapes) [12].
PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) priklausomybę apibrėţia taip: "Periodiško ar chroniško centrinės nervų sistemos apnuodijimo vaistais būsena, kuri sukelia psichinę, ar fizinę priklausomybę ir taip ţaloja individą, o per jį ir visuomenę".
Apibrėţti priklausomybę labai svarbu, kad ţmogus laiku galėtų gauti būtiną pagalbą ir gydymą.
Paprasčiausia schema, kurios laikantis galima nustatyti priklausomybę, yra TTK (anglų kalba tai 3 C: Craving, Continued involvement, Lost of Control): Troškimas; Tęsimas, neatsiţvelgiant į neigiamas socialines, psichologines, medicinines pasekmes; Kontrolės praradimas. Remiantis šia schema, padaryti priklausomybės sindromo aprašai, pateikiami ligų klasifikacijoje [38].
Priklausomybės sindromui būdinga [12]:
1) psichinė priklausomybė – liguistas noras sistemingai ar periodiškai vartoti narkotines medţiagas norint patirti tam tikrą malonią būseną. Pasireiškia tuo, kad noras svaigintis uţvaldo asmens mintis, jausmus, veiklą, jis negali nukreipti minčių darbui, kūrybai.
2) fizinė priklausomybė – medţiaga (narkotikas) jau tampa būtina organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai išlaikyti. Pakinta visos ţmogaus organizmo funkcijos, kraujyje turi nuolat cirkuliuoti individuali narkotiko dozė. Ţmogus tampa absoliučiai
priklausomas nuo narkotikų, o ilgesnį laiką negavus narkotinės medţiagos, pasireiškia abstinencijos sindromas, kuriam būdingi vegetaciniai somatiniai bei neuropsichiniai sutrikimai.
Ţmonės, sergantys priklausomybės ligomis, formuoja emocinius santykius su objektu ar įvykiu tam, kad pasiektų trokštamą nuotaikos pasikeitimą ir tai tampa jų pagrindiniais emociniais santykiais ligos metu [36]. Priklausomybės pradţia – kai imama vartoti kokią nors medţiagą ar elgtis tam tikru būdu, siekiant gerai jaustis, patirti malonumą ar paprasčiausiai palengvinti sau gyvenimą.
Psichologinė priklausomybė – stiprus psichologinis pripratimas, teoriškai galintis išsivystyti bet kokiai malonumą teikiančiai veiklai arba nemalonius jausmus sukeliančios veiklos vengimui. Daţniausi arba labiausiai ţinomi pavyzdţiai yra psichologinė priklausomybė azartiniams ţaidimams, apsipirkinėjimui, interneto naršymui, bendravimui, LSD (lizergo rūgšties dietilmidas) bei kai kuriems kitiems fizinės priklausomybės nesukeliantiems narkotikams, seksui, darbui [27]. Priešingai nei fizinės priklausomybės atveju, neturėdamas galimybės uţsiimti atitinkama veikla asmuo nepatiria jokio fizinio diskomforto, abstinencijos sindromo, tačiau patiria psichologinį diskomfortą.
Psichologinė priklausomybė gali išsivystyti kartu su fizine, pavyzdţiui, kai vartojami fizinę priklausomybę sukeliantys narkotikai. Daţnai tai būna priklausomybės nikotinui (cigaretės) atveju.
Priklausomybės prieţasčių gali būti daug. Pagrinde išskiriamos šios trys [36]: 1. Šiuolaikinė visuomenė, vertinanti tobulą, visur spėjantį, save kontroliuojantį ţmogų; 2. Gyvenimo tempas, konkurencija sukelia nemaţai įtampos, streso, todėl kyla poreikis jį
numalšinti;
3. Šeimos vertybės, nuostatos, šeimos narių elgesys.
Jau aštuntame XX a. dešimtmetyje, kai atsirado narkomanijos problema, buvo įvardytos 5 psichoaktyviųjų medţiagų vartojimo formos: eksperimentinis vartojimas; pramoginis (relaksacinis); situacinis vartojimas; intensyvus vartojimas; priverstinis vartojimas [34].
Eksperimentinis vartojimas, daţniausiai pasitaikantis jaunimo grupėse, kai mėgiamos įvairios medţiagos ieškant nepatirtų pojūčių.
Pramoginis (relaksacinis) vartojimas, kai ta pati medţiaga (pvz., marihuana) yra vartojama tos pačios paţįstamų ţmonių grupėse ne daţniau kaip kartą per savaitę siekiant patirti bendrų malonių pojūčių.
Situacinis vartojimas arba vartojimas pagal aplinkybes, kai asmuo vartoja psichoaktyviąsias medţiagas individualiai keletą kartų per savaitę ar rečiau, norėdamas sumaţinti įtampą, pagerinti savijautą ir nuotaiką.
Intensyvus vartojimas, kai vartojama kasdien siekiant sumaţinti įtampą, pagerinti savijautą, palengvinti organizmo funkcionavimą.
Priverstinis vartojimas, kai priklausomas asmuo vartoja nuolat ir intensyviai, siekdamas įveikti abstinencijos reiškinius.
Eksperimentinis ir pramoginis vartojimas nebūtinai padaro ţalos sveikatai ar asmens socialiniam aktyvumui, tačiau vis tiek yra rizikingas, keliantis pavojų asmenybei ir sveikatai.
Tapti priklausomu galima nuo bet kurios psichoaktyvios medţiagos, darančios įtaką vartojančiajam[34]. Priklausomybės yra tiek medicininė, tiek psichologinė, socialinė problema, įtakojanti ŢIV/AIDS (ţmogaus imunodeficito virusas) epidemijos plitimą pasaulyje, sukelianti daug ţalos ir individui, ir visuomenei [18].
Ţmogų veikia tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai, todėl labai sunku nustatyti tikslią priklausomybės atsiradimo prieţastį. Taikyti konkrečią gydymo metodiką, kuri būtų tinkama visiems tokią pat diagnozę turintiems asmenims būtų neadekvatu.
Priklausomybė – sunki liga, kurios gydymas turi būti kompleksinis, ilgalaikis, individualizuotas, būtina socialinė, psichologinė ir emocinė pagalba [15]. Ši liga nebuvo labai rimtai vertinama gydytojų – tiesiog ţmogus buvo laikomas alkoholiku ar narkomanu. Daugelis ţmonių ir šiais laikais taip pat mano. Priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medţiagų visų kultūrų pirmiausia buvo vertinama kaip smerktina yda, tačiau į medicinos akiratį ji pateko tik prieš kelis šimtus metų [23].
Tiksli priklausomybės diagnozė turėtų būti nustatoma tik tada, jei trys arba daugiau iš ţemiau nurodytų poţymių buvo patirti arba konstatuoti kuriuo nors laiku per praėjusius metus [34; 35]:
1. Stiprus troškimas arba kompulsyvus noras vartoti medţiagą.
2. Sunku valdyti elgesį, t. y. vartojimo pradţią, pabaigą arba vartojimo intensyvumą.
3. Fiziologinės abstinencijos būsena, kai medţiagos vartojimas buvo nutrauktas arba sumaţintas, pasireiškianti būdingu medţiagai abstinencijos sindromu arba tos pačios (arba artimos) medţiagos vartojimu norint palengvinti abstinenciją arba jos išvengti.
4. Tolerancijos poţymiai, rodantys, kad reikia didesnės psichoaktyviųjų medţiagų dozės, jog būtų pasiektas efektas, kuris pradţioje buvo pasiekiamas maţesnėmis dozėmis.
5. Visiškas neturėjimas jokių kitokių pomėgių ar interesų, visas laikas skiriamas medţiagai gauti arba vartoti, arba atsigauti nuo jos poveikio.
6. Medţiagos vartojimas nepaisant akivaizdţiai ţalingų vartojimo pasekmių, pavyzdţiui, kepenų paţeidimas, depresijos būsena po intensyvaus medţiagos vartojimo ir pan.
Priklausomybė yra tokia stipri, kad numalšta tik patenkinta. Ji yra fundamentali – svarbesnė nei šeima, draugai, gyvenimas; automatiška – uţeina ir praeina pagal savo vidinius mechanizmus. Taip pat priklausomybė yra patvari, t.y. stipriai suaugusi su priklausomo ţmogaus asmenybe [34].
Dėl įvairių priklausomybių atsiradimo prieţasčių buvo daug diskutuojama ir keliama įvairiausių versijų. Paskutiniu metu vis garsiau kalbama, kad tai yra asmenybės silpnosios pusės, kurias pats asmuo bando „gydyti“ netinkamomis ir pavojingomis priemonėmis – vaistais, alkoholiu, narkotinėmis ir kitomis psichotropinėmis medţiagomis [39]. Ne psichoaktyvioji medţiaga, o pats ţmogus ir jo psichinės savybės lemia, ar jis susidoros su narkotiku. Laiku pritaikytos tinkamos prevencijos priemonės gali sustabdyti perėjimą iš vienos vartojimo formos į kitą ir išgelbėti nuo priklausomybės išsivystymo [34].
1.2. Priklausomybes sukeliančių medţiagų pagrindiniai aspektai
Europos Sąjungoje vis atsiranda naujos psichoaktyvios medţiagos, sintetinės ar augalinės kilmės, kurios nedraudţiamos vartoti, nors kelia rimtą grėsmę asmens ir visuomenės sveikatai, kol teisės aktais nereglamentuojama jų kontrolė. Narkotinių ir psichotropinių medţiagų teisėtą apyvartą Lietuvoje apibrėţia Sveikatos apsaugos ministro įsakymu nustatyti medţiagų sąrašai, kurių vartojimas yra draudţiamas arba leidţiamas tik medicinos ar mokslo tikslais [13]. Narkotinės ir psichotropinės medţiagos medicinoje vartojamos kaip vaistai, taip pat mokslo tikslams. Kai kurias narkotines ir psichotropines medţiagas dėl pavojingumo sveikatai draudţiama vartoti medicinos praktikoje. Net medicinos tikslams vartojamos narkotinės bei psichotropinės medţiagos yra taip pat pavojingos sveikatai
– gresiančios sunkiomis pasekmėmis, jei jomis piktnaudţiaujama ar jos vartojamos be gydytojo paskyrimo [1].
Pagal Lietuvos Respublikos narkologinės prieţiūros įstatymą (Ţin.,1997, Nr.30-711; 2003, Nr.38-1712), psichiką veikiančiomis medţiagomis (alkoholis, narkotinės priemonės, psichotropinės ir kitos svaigiosios medţiagos) vadinamos medţiagos, kurios veikia ţmogaus psichiką, sutrikdo ţmogaus elgesį ir gali sukelti psichinę ir (ar) fizinę priklausomybę. Tokias medţiagas vadiname psichoaktyviosiomis medţiagomis [1]. Ţmogaus psichiką veikiančios medţiagos, kurios neretai taip pakeičia sąmonę ir emocijas, kad ţmogus nebesuvokia realios situacijos.
Psichoaktyvių savybių turi alkoholis, nikotinas, kofeinas, kanapės, opiatai (aguonų ekstraktas, jo preparatai), opioidai – sintetiniai panašaus poveikio preparatai, stimuliantai, trankviliantai, haliucinogenai, narkozę sukeliančios medţiagos, kai kurie psichotropiniai vaistai, tirpikliai, klijai [34]. Skausmą malšinančių narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimas medicinoje yra teisėtas, jei jos vartojamos kaip vaistai (pagal gydytojo paskyrimą) ir gydytojui priţiūrint, tačiau jei vartojamos siekiant apsisvaiginti – vartojimas traktuojamas kaip neteisėta veikla [12].
Anot L. Bulotaitės, kad medţiaga būtų pripaţinta narkotiku, ji turi atitikti tris kriterijus:
1. Medicininį – medţiaga specifiškai veikia centrinę nervų sistemą. 2. Socialinį – plačiai paplitęs nemedicininis šios medţiagos vartojimas.
3. Juridinį – medţiaga pripaţinta narkotiku ir įtraukta į narkotinių medţiagų sąrašą (šių medţiagų neteisėta gamyba, įgijimas, laikymas ir realizavimas draudţiamas įstatymo). Narkotinės ir psichotropinės medţiagos – tai į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 (Ţin., 2000, Nr. 4-113) patvirtintus kontroliuojamųjų medţiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medţiagos, kurios sukelia sunkų sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų ţmogaus sveikatai. Narkotinių ir psichotropinių medţiagų sąvoką apibrėţia Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medţiagų kontrolės įstatymas (Ţin., 1998, Nr.8-161). Pagal Jungtinių Tautų rekomendacijas yra sudarytas šių medţiagų sąrašas, tvirtinamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Į sąrašą įrašytos ne tik vartojamos medicinos praktikoje narkotinės ir psichotropinės medţiagos, bet ir tos, kurių vartojimas medicinos praktikoje draudţiamas (pvz., kanapės, amfetaminas ir kitos) [1]. Mokslinėje literatūroje terminai: „psichoaktyviosios medţiagos“, „narkotikai“, „svaigiosios medţiagos“ vartojami kaip sinonimai.
Vieningo narkotinių medţiagų skyrimo pagal tam tikrus poţymius nėra – įvairūs autoriai įvairiai skiria. Rėmiausi daţniausiai pasitaikančiais skyrimais. Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK – 10) psichoaktyviosios bei sukeliančios fizinę ar psichologinę priklausomybę medţiagos yra [1; 14]:
alkoholis;
opioidai (heroinas, kodeinas, morfijus ir kt); kanabioidai (marihuana, hašišas, kanapės ir kt.); raminamieji ir migdomieji vaistai;
kokainas ir kokos preparatai;
stimuliantai (amfetaminas, kofeinas, efedrinas ir kt.) haliucinogenai (ketaminas, meskalinas, ekstazi, LSD); tabakas;
lakiosios medţiagos (acetonas, klijai, tirpikliai ir kt).
Psichoaktyvios medţiagos vadinamos psichiką veikiančios medţiagos, kurios, pasiekusios smegenis, keičia psichikos procesus – suvokimą, mąstymą, emocijas [34].
Marihuanos produktai yra labiausiai paplitusios nelegaliai vartojamos psichoaktyviosios medţiagos. Apie 45 milijonus europiečių bent kartą yra vartoję iš kanapių gaunamus narkotikus. Vartojimas labiausiai paplitęs jaunų ţmonių tarpe: kanapes išbando apie ketvirtadalis šešiolikmečių, o tarp aštuoniolikmečių ši dalis siekia 40 proc. Tiesa, didţiąją dalį tokių vartotojų sugundo smalsumas – toks vartojimas laikytinas atsitiktiniu, nes į narkotikus neįjunkstama [23].
Paprastai skiriamas psichoaktyvių medţiagų vartojimas ir piktnaudţiavimas jomis. Piktnaudţiavimas – tai nepateisinamas psichoaktyviųjų medţiagų vartojimas nepateisinamomis aplinkybėmis ir netinkamu laiku. Tai gali būti tiek vienkartinis arba epizodinis, tiek nuolatinis vartojimas. Jis paprastai būna susijęs su fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimais, socialinėmis pasekmėmis. Svarbiausia – jis didina priklausomybės riziką [34].
1.3. Psichoaktyviųjų medţiagų vartojimo paplitimas
Daugelis etninių grupių ir socialinių bendruomenių nuo seno vartojo gamtoje aptinkamas psichoaktyviąsias medţiagas. Europoje buvo įprastas alkoholis, Azijoje – opijus ir kanapės, Amerikoje – kokainas ir haliucinogenai. Minėtosios bendruomenės išmoko bent iš dalies kontroliuoti šių psichoaktyviųjų medţiagų vartojimą. Nauji narkotikai ar nauji vartojimo būdai daţniausiai sukelia nekontroliuojamo psichoaktyviųjų medţiagų vartojimo bumą. Iki Kolumbo europiečiai ţinojo vien peroralinį psichoaktyviųjų medţiagų vartojimo būdą. Išmokę rūkyti tabaką, europiečiai paskleidė šį įprotį Azijoje, o ten šis vartojimo būdas buvo pritaikytas opijui. Kilusi opioidinės priklausomybės epidemija apėmė daugelį Azijos šalių ir tik pastaraisiais amţiais kai kuriose iš jų ( Japonija, Pietų Korėja) ją pavyko įveikti, kitose ji nesiliauja (Birma, Tailandas, Afganistanas, Iranas) [23].
Maţiausias priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medţiagų paplitimas yra naujose ES (Europos Sąjunga) valstybėse (išskyrus Maltą ir Estiją). Estijoje švirkščiamų narkotikų paplitimas siekia 15 atvejų 1000 gyventojų. Lietuvoje 1000 gyventojų tenka 1,6 sergančio priklausomybe nuo narkotinių ir psichotropinių medţiagų atvejai [26].
Valstybinio psichikos sveikatos centro pateiktais duomenimis 2009 m. sausio 1 d. asmens sveikatos prieţiūros įstaigose dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant narkotines ir psichotropines medţiagas viso registruoti 5808 asmenys (2007 m. – 5715 asm.). 2008 m. ligotumas narkomanija sudarė 172,5 atv. 100 tūkst. gyventojų (2007 m. 169,3 atv./ 100 tūkst. gyv.). 2008 m. asmens sveikatos prieţiūros įstaigose pirmą kartą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ar psichotropines medţiagas, į sveikatos prieţiūros įstaigas kreipėsi ir buvo registruoti 272 asmenys (2007 m. – 318, 2006 m. – 323) (ţr. pav. 1).
1. pav. Sergamumas narkomanija bei asmenų, pirmą kartą užregistruotų dėl
psichikos ir elgesio sutrikimų, neteisėtai vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas skaičius (2002–2008 m.) [28]
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis net 91,8 proc. asmenų, uţregistruotų dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ir psichotropines medţiagas, jas vartojo švirkščiamuoju būdu [28].
2006 m. šalyje mirė 62 asmenys apsinuodiję narkotinėmis ir psichotropinėmis medţiagomis. Tarp ūmiai mirusiųjų dėl narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo 2005 m. Lietuvoje visiems buvo rasta opioidų [33].
Lietuvos AIDS centro duomenimis 2008 m. Lietuvoje diagnozuota 95 nauji uţsikrėtimo ţmogaus imunodeficito virusu (ŢIV) atvejai, o tai 11 atvejų maţiau nei 2007 m. ir 5 atvejais maţiau nei 2006 m. (2007 m. – 106, 2006 m. – 100, 2005 m. – 120). Toliau stebima tendencija, kad pagal ŢIV uţsikrėtimo būdą, maţėja naujai išaiškintų uţsikrėtusiųjų ŢIV infekcija asmenų dalis, kurie uţsikrėtė neteisėtai švirkšdamiesi injekcinius narkotikus nesteriliomis adatomis ir švirkštais. 2008 m. iš visų naujai per metus ŢIV infekcija uţsikrėtusių asmenų skaičiaus - 44,2 proc. uţsikrėtė neteisėtai vartodami švirkščiamas narkotines ir psichotropines medţiagas (2007 m. – 55,6 proc., 2006 m. – 62 proc., 2005 m. - 70,8 proc., 2004 m. - 74,8 proc.). Iš viso 2009 metų sausio 1 dienai diagnozuoti 1401 ŢIV infekuoti asmenys, iš jų – 1028 asmenys (73,4 proc.) uţsikrėtė neteisėtai švirkšdamiesi injekcinius narkotikus [32].
1.4. Priklausomybės ligų gydymo ypatumai
Gydymo nuo psichoaktyvių medţiagų vartojimo, pagalbos besinuodijančiam jomis būdų yra išties daug, tačiau nei vienas nepadės, jeigu pats ţmogus nesistengs kryptingai išsivaduoti nuo priklausomybės. Net kai pagalvojam: “Kaip dabar norėtųsi alaus ar taurės vyno” – net mintis į galvą neateina, kad mūsų organizmas jaučia alkoholio poreikį. Liautis nėra taip paprasta. Prie psichoaktyvių medţiagų priprantama laipsniškai.
Pacientai tiki, kad panorėję bet kada galėtų atsisakyti narkotiko. Jie netgi sumaţina dozes ir suretina vartojimą, tačiau vis atidėlioja „paskutinįjį“ kartą. Pirmenybė teikiama ambulatorinei detoksikacijai, ir tik šiai nepavykus prireikia gydymo ligoninėje, t.y. tenka izoliuoti pacientą nuo vartojimą skatinančios aplinkos.
Priklausomybe laikoma būsena, kai perţengiama nematoma riba tarp noro, kuris yra valingai kontroliuojamas, ir poreikio( prievartos), kuris nebe priklauso nuo ţmogaus valios. Ši riba perţengiama negrįţtamai [16].
Daug asmenybės pokyčių įvyksta asmenybės viduje anksčiau, nei kas nors gali apie tai įtarti. Viskas prasideda tada, kai ţmogus patiria nuotaikos pasikeitimą po tam tikro įvykio. Tyrimai rodo, kad pirmasis apsvaigimas nuo alkoholio buvo labai įsimintinas, sukėlė stiprų nuotaikos pasikeitimą [27]. Tokie stiprūs nuotaikos pasikeitimai suteikia kontrolės, komforto ir tobulumo iliuziją. Jei asmuo nesulaukia paramos, pagalbos, supratimo šeimoje, tarp draugų, toks bendravimas jam nesuteikia malonumo. Jis pradeda maţiau pasitikėti kitais ţmonėmis, pasauliu. Kai psichotropinės medţiagos suteikia emocinį palengvėjimą, o ne tik atsipalaidavimą – prasideda priklausomybė.
Beveik visi priklausomi pacientai vartojimo pradţioje tiki, jog jie gali nustoti vartoti narkotines medţiagas kai patys panorės, ir bando nustoti vartoti be gydymo. Tačiau, dauguma šių bandymų yra nesėkmingi, ir pasiekti ilgalaikės abstinencijos nepavyksta. Tyrimai parodė, jog ilgalaikis narkotinių medţiagų vartojimas sukelia ţymius pokyčius smegenų funkcijoje, kurie ilgai neišnyksta netgi nustojus vartoti narkotinę medţiagą. Šie narkotinių medţiagų sukelti pakitimai įtakoja elgesį, įskaitant nekontroliuojamą potraukį tęsti narkotinės medţiagos vartojimą [4].
Yra keletas poţymių, padedančių nustatyti ar asmuo yra priklausomas nuo psichoaktyvių medţiagų. Jei ţmogus nutolęs nuo šeimos, daug laiko praleidţia savo kambaryje, vengia bendravimo su šeimos nariais, slaptai nuo šeimos bendrauja su kitais
priklausomais arba elgesio problemų turinčiais bendraamţiais, daţnai pratrūksta pykčiu, gyvena uţdarą gyvenimą, nesidalina išgyvenimais, nepajėgūs keisti savo elgesio, nuolat prislėgtos nuotaikos, jaučia nerimą tai pagrindiniai signalai rodantys problemą.
T. Dimoff ir S. Carper [34] nurodo apie 200 įspėjamųjų poţymių, liudijančių, kad asmuo vartoja narkotines ir psichotropines medţiagas. Šie poţymiai sugrupuoti į kelias kategorijas: asmenybės; veiklos ir įpročių; teisėtvarkos paţeidimų; išvaizdos; stiliaus pokyčių.
Todėl priklausomybėms įveikti savo valios pastangų nepakanka, tam reikalingas gydymas. Teikiant pagalbą narkotikus vartojantiems paaugliams, reikalingas įvairių suinteresuotų institucijų bendradarbiavimas. Yra siūloma naudotis tokia pagalbos schema (ţr. lent. 1):
1 lentelė. Pagalbos modelis narkotikus vartojantiems asmenims [27].
Eil. Nr.
Stadijos Pagalba, gydymas
1 Išaiškinimas Paprastai šis procesas vyksta tuomet, kai pats ţmogus kreipiasi pagalbos arba artimieji/aplinkiniai pastebi, jog dėl vienų ar kitų svaigiųjų medţiagų vartojimo kyla problemų, ir skatina gydytis
2 Gydymas Medikamentinis ir psichotropinis gydymas yra tik viena pradinių gydymo pakopų
3 Resocializacija Paprastai gydymo sėkmę ir pasveikimą lemia tolesni ţingsniai – socialinių, šeimos santykių atstatymas, profesinė reabilitacija ir t. t. 4 Socialinė
integracija
Jos metu priklausomas ţmogus stebimas iš šalies, o pagalba teikiama atkryčio atveju.
Kaip rodo praktika, tokia lėtinė liga kaip narkomanija turi tendenciją pasikartoti, todėl šiems asmenims gali tekti socialinę pagalbą teikti visą gyvenimą. Priklausomybės nuo opioidų sindromas diagnozuojamas kuomet per pastaruosius 12 mėnesių pasireiškė 3 iš 6 nurodytų
Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos dešimtoje redakcijoje simptomų [24].
Priklausomybės gydymas yra ypatingai jautri problema, nes pirmiausia tai nenoras pripaţinti, kad sergama priklausomybe ir jog yra reikalingas gydymas. Gydymo yra vengiama, nes nenorima atskleisti informacijos darbdaviams, draugams, šeimoms, dėl visuomenėje paplitusios neigiamos stigmos, susijusios su alkoholio ir narkotikų vartojimu. Taigi, identifikuojami ne visi pacientai, kuriems reikalinga specialistų konsultacija. Dauguma psichoaktyvių medţiagų vartotojų net nemano, jog jiems reikia pagalbos. Tačiau net, jei ir ieškoma pagalbos, ne visuomet ji yra gaunama dėl esančių gydymo sistemos spragų [17].
Yra skiriama keletas efektyvaus priklausomybės ligų gydymo principų [6; 20]. Nėra vieno gydymo metodo, kuris būtų efektyvus visiems individams. Jis turi būti pritaikytas kiekvienam individualiai, atsiţvelgiant į asmenybę, socialinę aplinką. Gydymas turi būti lengvai prieinamas, nes sunkumai gali atbaidyti pacientus [31]. Geras gydymas tarnauja individo poreikiams, o ne tik narkotinės medţiagos vartojimo sustabdymui. Gydymas turi apimti ne tik poveikį narkotiko vartojimui, bet padėti spręsti ir kitas individo medicinines, socialines, psichologines problemas.
Individualizuotas gydymas ir paslaugos turi būti taikomos tęstinai bei modifikuojamos atsiţvelgiant į besikeičiančius individo poreikius. Pacientui gali būti reikalingos įvairių paslaugų kombinacijos gydymo ir reabilitacijos laikotarpiu. Konsultavimo ar psichoterapijos metu pacientui kartais gali prireikti medikamentinio gydymo, kitų medicininių paslaugų, šeimos terapijos, profesinio mokymo, socialinių paslaugų [20].
Gydymas turi trukti tam tikrą laiko tarpą, kad būtų efektyvus. Laikas priklauso nuo individo poreikių. Daugumai pacientų reikšmingi pokyčiai įvyksta apie 3 gydymo mėnesį. Tolimesnį progresą gali sąlygoti papildomas gydymas. Į gydymo programas turi būti įtraukiamos strategijos, padedančios išvengti per ankstyvo paciento gydymosi nutraukimo [31].
Savijauta be korekcijos darosi nebepakeliama, todėl daţnas pacientas, nesulaukęs adekvačios pagalbos, šiuo laikotarpiu vėl pradeda vartoti psichoaktyviąsias medţiagas. Kiekvienai medţiagai būdinga kitokia abstinencijos eiga ir intensyvumas. Sunkiausias abstinencijos būkles sukelia alkoholis, opioidai, gama amino sviesto rūgštis, barbitūratai. Reikia pripaţinti, kad kiekvienas individas skirtingai toleruoja abstinencijos būkles, todėl vartojimo trukmė, paros dozė ne visada yra tiesiogiai proporcinga abstinencijos klinikos sunkumui [40].
priklausomybių gydymo komponentai [6]. Dirbama su pacientų motyvacija, ugdomi socialiniai įgūdţiai (atsisakymo, problemų sprendimo, sveikos gyvensenos/gyvenimo be narkotikų, bendravimo įgūdţiai ir pan.) [31]. Elgesio terapija ugdo gebėjimą palaikyti gerus santykius šeimoje ir bendruomenėje. Medikamentai yra labai svarbūs daugelio paciento gydyme, taikant kartu su konsultacijomis ir elgesio terapija [20].
Priklausomybe sergantys ir turinys psichinių sutrikimų pacientai turi būti gydomi šalinant abu sutrikimus. Priklausomybė ir psichiniai sutrikimai daţnai išsivysto tam pačiam individui. Kliniškai tiriant nuo narkotikų priklausančius asmenis nustatyta, jog 50 – 90 proc. turėjo asmenybės sutrikimus, 20 – 60 proc. - emocinių sutrikimų bei 15 – 20 proc. psichinių sutrikimų [18].
Daugumai pacientų būtinas medikamentinis gydymas. Jis naudingas kombinuojant su konsultavimu ir kitomis elgesio terapijomis. Asmenims, priklausomiems nuo opiatų, metadonas ir kitos jo atmainos padeda stabilizuoti jų gyvenimą, sumaţinti narkotikų vartojimą. Naltreksonas irgi padeda asmenims, vartojantiems opiatus ar priklausantiems nuo alkoholio. Rūkoriams padeda guma, pleistrai ar kiti medikamentai [6]. Medicininė detoksikacija yra tik pirmoji priklausomybės gydymo stadija ir turi maţai įtakos siekiant ilgalaikės abstinencijos. Medicininė detoksikacija padeda ūmių apsinuodijimų atvejais, kai išsivysto fiziniai sutrikimai. Po detoksikacijos rekomenduojama ilgalaikė terapija. Galimas narkotinių medţiagų vartojimas gydymo laikotarpiu turi būti nuolat sekamas. Atliekant šlapimo ar alkoholio vartojimo testą, pacientas kontroliuojamas gydymo periodu. Testų rezultatai parodo ar gydymas tinka pacientui. Grįţtamasis ryšys iš pacientų, kurių testas yra teigiamas yra svarbus tolimesnio gydymo metodikai.
Efektyvus gydymas nebūtinai turi būti pradėtas savanoriškai. Stipri motyvacija palengvina gydymo procesą. Sankcijos, spaudimas šeimoje, socialinės aplinkos įtaka, ar teisėsaugos sistema gali ţymiai padidinti galimybes pradėti bei tęsti gydymą [16].
Terapinės programos turi paliesti tokias problemas kaip ŢIV/AIDS, hepatitas B ir C, tuberkuliozė ar kitos infekcinės ligos. Konsultacijos turi padėti pacientams pakeisti rizikingą savo bei aplinkinių sveikatai elgesį. Konsultavimas padeda pacientams gyventi su gretutinėmis ligomis.
Priklausomybės ligų gydymas yra ilgalaikis procesas ir daţnai reikalauja pakartoti kai kuriuos terapijos etapus. Tai lėtinė liga su daţnai pasikartojančiomis remisijomis. Gydymo sąvoka yra plati, ji apima ne tik medicinines, psichoterapines priemones, tačiau ir sąveiką su kitomis įstaigomis, siekiant sumaţinti narkotikų daromą ţalą pacientui [19].
Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos paslaugas teikia gydytojai psichiatrai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai, kiti asmens sveikatos prieţiūros specialistai pagal kompetenciją, vadovaudamiesi medicinos normomis. Sergančiųjų priklausomybės ligomis asmenų tolimesnė sveikatos prieţiūra (gydymas ir reabilitacija) turi būti derinama su pirminės sveikatos prieţiūros specialistais [11].
Nors priklausomybėmis sergančių asmenų pasaulyje kasmet daugėja, ypač jaunimo grupėje, tačiau sveikatos prieţiūros sistema, sprendţianti šią problemą yra netinkama ar nepakankama. Viena iš penkių Europos regiono šalių neturi specialiai pritaikytų psichikos sveikatos programų vaikams ir paaugliams [19;20].
Svarbu laiku atpaţinti pirmuosius ligos poţymius ir pasiūlyti pagalbą. Didelę įtaką turi visuomenės švietimas, informacija ţiniasklaidos priemonėse, auklėjimas šeimoje. Didţiausias dėmesys turėtų būti skiriamas paaugliams, kadangi kuo anksčiau pradedamos vartoti psichoaktyviosios medţiagos, tuo didesnė piktnaudţiavimo jomis tikimybė.
Pirminio lygio ambulatorines psichikos sveikatos prieţiūros paslaugas 2008 m. teikė 85 psichikos sveikatos centrai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. geguţės 3 d. įsakymu Nr. 204 „Dėl priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų patvirtinimo“.
Per ilgą istorijos raidą susiklostė gydymo būdai daugeliui aspektų liko nepakitę. Schemiškai juos galima sugrupuoti taip (ţiūr. pav. 2):
Gydymo taktiką lemia paciento motyvacija ar bent formalus sutikimas gydytis. Jei pacientas atsisako pagalbos, būtina išsiaiškinti kodėl, mat neretai bijoma prievartos, raminamųjų, injekcijų ir pan. Gydymas maţai veiksmingas, jei pacientas verčiamas gydytis (daţniausiai taip atsitinka dėl baimės paprasti darbą). Gydymas pacientui turi būti iš karto apibūdintas kaip ilgas procesas, kurio metu taikomi įvairiapusiški metodai – nuo detoksikacijos iki palaikomojo gydymo, įskaitant neišvengiamą dalyvavimą savitarpio pagalbos grupėse [29].
Priklausomybę turintys asmenys daţniausiai vertina save negatyviai, todėl nesugeba pilnai tenkinti savo poreikių ir kurti stabilių santykių su aplinkiniais. Jie svyruoja tarp saviaukos ir egocentriškumo. Šie pasireiškiantys svyravimai persipina su greitu emocinių būklių kitimu, giluminio kaltės ar gėdos pojūčių, asmeninio nepilnavertiškumo, tuštumos.
Įprastinėmis indikacijomis gydytis stacionare laikomos: sunki abstinencijos būklė, galinčios sukelti komplikacijų gretutinės ūminės ar lėtinės ligos, ypač stiprus potraukis prie psichoaktyviosios medţiagos. Gydymas ligoninėje reikalingas tuo atveju, jei šalia paciento nėra jokio asmens, galinčio jį slaugyti ir jam padėti, jei neįmanomas kasdieninis bendravimas su gydytoju.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, rengiamos ir vykdomos nacionalinės narkotikų ir alkoholio profilaktikos programos, bendradarbiauja tarptautiniu mastu.
Profilaktikos priemonės apima tiek valstybės reguliavimo sferas ( įstatymų leidyba, teisėtvarka, švietimas, sveikatos apsauga), tiek visuomenę (savitarpio pagalba, jaunimo organizacijų veikla).
2006 m. Lietuvoje dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus priklausomybės ligų centrų stacionaruose gydėsi 921 asmuo (165 moterys, 756 vyrai ir 16 asmenų iki 18 metų). Valstybinės ligonių kasos duomenimis 2006 m. dėl priklausomybės nuo psichoaktyvių medţiagų vartojimo suteiktos sveikatos prieţiūros paslaugos 442 atvejais, iš jų 184 asmenims dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant opioidus [26].
Šiuolaikinė priklausomybės sindromo diagnostika paremta kompleksiniu poţiūriu. Manoma, kad vieno besąlygiškai pakankamo kriterijaus nėra. Atsiradus priklausomybei, psichoaktyvios medţiagos vartojimas asmeniui tampa svarbesnis neanksčiau pripaţintos vertybės. Svarbiausiu poţymiu laikomas stiprus ar net nenugalimas noras vartoti psichoaktyviasias medţiagas [23].
Yra sukurta nemaţai priklausomybių gydymo metodų, tačiau prieš gydymą susiduriama su viena sunkiai įveikiama problema - niekas nenori pripaţinti turintis priklausomybės problemų. Medicinoje net vartojamas specialus terminas, apibūdinantis
priklausomų asmenų savo ligos neigimą – anozognozija. Nepripaţindami turintys šių problemų, priklausomi asmenys nėra motyvuoti ir gydytis. Todėl, prieš pradedant gydymą, labai svarbu asmenį motyvuoti gydytis. Tam yra sukurtas specialus metodas, kuris vadinamas motyvuojančiu interviu. Juo siekiama - padidinti asmens vidinę motyvaciją keisti savo elgesį. Labai svarbu, kad pasikeitimai kiltų iš vidaus, t.y. pats asmuo suprastų būtinybę keisti savo elgesį, o ne sutiktų keistis (gydytis) priverstas artimųjų. Be to, labai svarbu, kad argumentus, kodėl reikia keisti savo elgesį, atrastų pats asmuo [31].
Motyvuojantis interviu remiasi elgesio pasikeitimų stadijų modeliu, kurį pateikė amerikiečių mokslininkai Prochaska ir Di Clemente Pagal šį modelį, ţmonės gali būti skirtingose elgesio keitimo stadijose (ţr. pav.3):
.
3 pav. Elgesio pasikeitimų ratas [31].
Dar viena iš plačia naudojamų priklausomybės ligų gydymo būdų yra motyvacijos kėlimo terapija. Motyvacijos kėlimo terapija yra sisteminės intervencijos būdas skirtas sukelti pokyčiams. Jis yra paremtas motyvacinės psichologijos principais ir skirtas pasiekti sparčiam, iš vidaus motyvuotam pokyčiui. Šis metodas buvo paruoštas ir pasiūlytas ambulatorinio gydymo įstaigoms, nors jo formas galima taikyti ir gyvenamoje aplinkoje. Gydymo rezultatų tyrimai patvirtina motyvacijos kėlimo terapijos strategijų efektyvumą sukeliant pokyčius asmenims, turintiems problemų dėl alkoholio [41].
Motyvacijos kėlimo terapijos metodas kelia prielaidą, kad atsakomybė uţ pokyčius ir gebėjimas keistis glūdi paties kliento viduje. Terapeuto uţduotis yra sukurti sąlygas kurios sukeltų paties kliento motyvaciją ir įsipareigojimą keistis. Terapeutas siekia mobilizuoti kliento vidinius resursus. Motyvacijos kėlimo terapeutas siekia palaikyti vidinę motyvaciją
keistis, kuri paskatintų klientą inicijuoti, tęsti su elgesio pokyčiais susijusias pastangas ir jas išlaikyti. Yra apibūdinami penki pagrindiniai motyvacijos principai [41]:
1. Išreikšti empatiją
2. Atskleisti prieštaringumą 3. Vengti argumentacijos 4. Sutikti su pasipriešinimu
5. Palaikyti savęs – veiksmingumą (self – efficacy).
Motyvacinis konsultavimas gali būti suskirstytas dvi pagrindines fazes: motyvacijos keistis formavimas ir pasiţadėjimo keistis stiprinimas [41].
Manoma, kad nėra vienintelio veiksmingiausio gydymo metodo. Kiekvienam pacientui, priklausomai nuo jo poreikių, būklės, veiksmingu gali būti skirtingas metodas. Amerikoje esantis Nacionalinis narkotikų ir alkoholio tyrimo institutas (NIDA) aprašė 13 efektyvaus gydymo, pagrįsto įrodymais, principų [31]:
1. Nėra gydymo metodo, tinkančio visiems. 2. Gydymas turi būti lengvai prieinamas.
3. Efektyvus gydymas turi tenkinti įvairius individo poreikius, o ne vien būti nukreiptas į narkotikų vartojimą.
4. Gydymas turi būti lankstus.
5. Gydymas turi trukti tam tikrą laiko tarpą, kad būtų efektyvus.
6. Pokalbiai (individualūs ir/arba grupiniai) ir kita elgesio terapija yra būtini priklausomybių gydymo komponentai.
7. Daugumai pacientų būtinas medikamentinis gydymas.
8. Priklausomiems ar piktnaudţiaujantiems narkotikais individams, turintiems psichinių sutrikimų, turi būti taikomas integruotas abiejų ligų gydymas.
9. Medicininė detoksikacija yra tik pirmasis priklausomybių gydymo etapas. 10. Gydymas nebūtinai turi būti savanoriškas, kad būtų efektyvus.
11. Gydymosi metu turi būti uţtikrinamas narkotikų nevartojimas.
12. Gydymosi programose turėtų būti atliekami ŢIV/AIDS, hepatito B ir C, tuberkuliozės ir kitų infekcinių ligų diagnostiniai tyrimai.
13. Gijimas nuo priklausomybės gali būti ilgalaikis procesas.
Gydymas priklausomybės ligų centruose ar psichikos sveikatos centruose suteikiama ţmonėms galimybę išvengti susitikimų su blogą įtaką darančiais asmenimis, dalyvauti savipagalbos grupėse, konsultuotis su priklausomybės ligų specialistais [29].
priklausomybės ligomis, kartu su jų gydytojais, parinktų tinkamiausią gydymo kursą dėl jų ir jų šeimų [30]. Efektyvus gydymas priklauso nuo įvairių faktorių: ţmogaus valios, socialinės padėties, šeimos palaikymo, ir t.t.
1.4. Priklausomybės ligų gydymo sistema Lietuvoje
Alkoholizmas ir narkomanija – tai paplitusios, itin sunkias pasekmes individo ir visuomenės gerovei sukeliančios priklausomybės. Sergamumas jomis Lietuvoje nenumaldomai didėja, o šių ligų gydymas pamaţu tampa vyraujančia psichiatrų darbo problema. Girtavimas ir narkomanija – vienos daţniausių depresijos, psichozių bei saviţudybių prieţasčių. Alkoholizmo kontrolę apsunkina tai, jog asmenys priklausomi nuo alkoholio, vėlai suvokia, jog serga.
Šiuolaikinė pagalba kenčiantiems nuo priklausomybės ligų turi būti teikiama komandiniu principu, išvien dirbant gydytojams psichiatrams, psichologams, socialiniams darbuotojams. Gydant priklausomybes siekiama, kad pacientai sugebėtų atsispirti liguistiems troškimams, kad pozityvus elgesys, gyvenimas be alkoholio ar narkotikų taptų įpročiu, norma. Išskiriamos šios pagrindinės priklausomybės ligų gydymo kryptys:
medikamentai;
psichoterapinė pagalba;
priklausomybės ligomis sergančių asmenų savitarpio pagalbos grupės; pozityviai veikianti aplinka.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (1994 07 19, Ţin., 1998, Nr. 112-3099) 19 straipsnio reikalavimais, būtinosios medicinos pagalbos mastą ir teikimo tvarką šalyje nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Taip uţtikrinama būtinoji medicinos pagalba visiems asmenims, taip pat narkotines ir psichotropines medţiagas vartojantiems bei nuo narkotikų ir psichotropinių medţiagų vartojimo priklausantiems asmenims (turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų dėl narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo) [32].
Gydymo įstaigos, pagal savo kompetenciją, teikia būtinąją medicininę pagalbą, todėl asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, gydymas dėl gretutinių (lydinčių) susirgimų ar sutrikimų, vykdomas visose Lietuvos gydymo įstaigose. Numatoma, kad asmuo dėl sveikatos sutrikimų pirmiausia turi kreiptis į pirminės ambulatorinės asmens sveikatos prieţiūros (šeimos gydytojo) paslaugas teikiančią įstaigą. Bendrosios praktikos gydytojai, gydytojai terapeutai, gydytojai pediatrai, dirbantys pirminės ambulatorinės asmens sveikatos prieţiūros (šeimos gydytojo) įstaigose, įtarę, kad pacientas serga priklausomybe nuo narkotikų ir psichotropinių medţiagų vartojimo ar nustatę psichikos bei elgesio dėl narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo sutrikimų simptomus, siunčia pacientą gydytojo psichiatro konsultacijai.
Labai svarbu nustatyti, kokioje priklausomybės raidos stadijoje asmuo yra. Nuo to priklauso, kokios pagalbos jam reikia. Priklausomi pacientai daţnai vertinami kaip neturintys jokios pasveikimo perspektyvos. Nors šiuo metu Lietuvoje yra prieinamos paţangiausios priklausomybių gydymo metodikos, suteikiančios realias galimybes pasveikti, nauji gydymo metodai sunkiai skinasi kelią, o gydymo rezultatai ne visada pateisina specialistų, pacientų ir jų artimųjų lūkesčius [40]. Lietuvoje priklausomybės ligų centrai vadovaujasi Shaffer ir Jones [31] sukurtas priklausomybės raidos bei sveikimo stadijas bei pagalbos teikimo galimybes (ţr. lent. 2):
2 lentelė. Priklausomybės raidos bei sveikimo stadijos [31].
Stadijos Galima pagalba, gydymas
1 Priklausomybės gydymas Pirminė prevencija (švietimo ir informacinės programos, socialinio atsparumo ugdymas) 2 Pozityvios pasekmės Antrinė prevencija (švietimas, konsultavimas,
socialinio atsparumo ugdymas).
3 Negatyvios pasekmės Tretinė prevencija (konsultavimas, psichoterapija, savipagalbos grupės)
4 Persilauţimas Stacionarinė ir ambulatorinė pagalba (detoksifikacija, 12 ţingsnių, savipagalba) 5 Aktyvus nutraukimas Reabilitacinės programos, ambulatorinė pagalba
(konsultavimas, pakaitinis gydymas, 12 ţingsnių, savipagalba)
6 Atkirčio prevencija Ambulatorinė pagalba, 12 ţingsnių, savipagalba, reabilitacija
Tai modelis padedantis suprasti elgesio keitimosi procesą, nes elgesys per vieną dieną nepakinta. Svarbu įvertinti elgesio keitimosi stadiją ir taikyti atitinkamas intervencijas [34].
2002 metais į Lietuvos gydymo įstaigas dėl priklausomybės ligų kreipėsi per 20000 ţmonių. Dar 380 kreipėsi dėl narkotikų sukeltų sveikatos problemų – perdozavimo, kraujo uţkrėtimo, pūlinių komplikacijų. Šios pacientų grupės amţiaus vidurkis – 22 metai. Nėra tikslios statistikos, kiek jaunų ţmonių šiandien Lietuvoje vartoja narkotikus, tačiau specialistų nuomone, jų yra maţdaug 20-30 tūkstančių [40].
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, pirminio lygio psichinės sveikatos prieţiūrą 2007 metais Lietuvoje vykdė 85 įstaigos, iš kurių 17 yra psichikos sveikatos centrai, turintys juridinio asmens statusą, 57 – psichikos sveikatos centrai , esantys pirminės sveikatos prieţiūros centro sudėtyje [32]. Taip pat priklausomybės ligomis sergantiems asmenims gydymo paslaugas teikė 5 Priklausomybės ligų centrai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėţyje ir Šiauliuose.
Gydytojas psichiatras, nustatęs psichikos ir elgesio sutrikimų diagnozę dėl narkotinių ir psichotropinių medţiagų priklausomybės, kartu su paciento bendrosios praktikos gydytoju (terapeutu), asmens sveikatos prieţiūros įstaigoje dirbančiu psichologu, socialiniu ir (arba) slaugos darbuotoju sudaro individualų, pacientui priimtiną, priklausomybės ligos gydymo ir reabilitacijos planą. Gydymo procese dalyvauja paciento šeimos nariai, kuriems teikiamos psichologo konsultacijos, rengiami psichoterapijos uţsiėmimai grupėse [32].
Daţna neefektyvaus gydymo prieţastis – jo vėlyva pradţia. Priklausomi pacientai labai retai patys kreipiasi pagalbos į medikus. Pirmieji jų bandymai nutraukti narkotikų vartojimą daţniausiai remiasi kitų vartotojų “gydymosi” patirtimi ir rekomendacijomis, todėl praktiškai visada baigiasi nesėkme. Maţa to, tokie eksperimentai daţnai vyksta nenutraukus ar nepilnai nutraukus narkotikų vartojimą, todėl yra susiję su pavojumi sveikatai ir net gyvybei. Paprastai priklausomi pacientai į medikus kreipiasi tik po kelių narkotikų vartojimo metų, kai jau yra visiškai susiformavusi psichinė ir fizinė priklausomybė bei atsiradę somatinių komplikacijų. Taigi, kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo geresnio efekto ir lengvesnių liekamųjų reiškinių galima tikėtis. Tam, kad pradėti gydymą, būtina nustatyti priklausomybę. Patys pacientai slepia ir neigia narkotikų vartojimą, net esant nepaneigiamiems argumentams. Daţniausiai priklausomybę pirmieji įtaria paciento artimieji arba bendrosios praktikos gydytojai, kiti medikai, dėl įvairių prieţasčių konsultuojantys priklausomus pacientus. Ypač svarbu kuo anksčiau pastebėti priklausomybės simptomus [40]. Nustačius diagnozę ir sudarius gydymo planą, asmenį, sergantį priklausomybės ligomis, gali gydyti ir bendrosios praktikos gydytojai, gydytojai terapeutai dirbantys pirminės
asmens sveikatos prieţiūros įstaigose. Jie konsultuojasi su gydytoju psichiatru ir, esant reikalui, siunčia pacientą pas kitus specialistus. Specializuotą medicinos pagalbą asmenims, sergantiems priklausomybe nuo narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo, Lietuvoje teikia priklausomybės ligų centrai esantys Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėţyje. Priklausomybės ligų centrai teikia ambulatorines ir stacionarines paslaugas [32].
Diagnozavus priklausomybę, būtina kuo anksčiau pradėti jos kompleksinį gydymą. Didelis ţingsnis pirmyn yra visuotinis pripaţinimas, kad priklausomybė – tai liga, kurią reikia gydyti. Šiems ţmonėms reikalingas ne tik pasmerkimas, bet ir pagalba [40].
Nepriklausomai nuo vartojamos narkotinės medţiagos, gydymą sudaro trys pagrindiniai etapai [40]:
1. Detoksikacija arba fizinės priklausomybės gydymas, – etapas, po kurio pacientui nebereikia vartoti įprastinių narkotinių medţiagų tam, kad normaliai funkcionuotų kūnas. Paprasčiau tariant, po detoksikacijos ţmogus jau gali gyventi be narkotikų. Tačiau detoksikacija, nepriklausomai nuo jos formų neturi įtakos ilgalaikiam prikausomybės gydymo rezultatui. Tam reikalingi asmenybės pokyčiai, kurie formuojami antrajame gydymo etape.
2. Reabilitacija arba psichologinės priklausomybės gydymas – etapas, kurio metu pacientas mokosi blaivios gyvensenos, palaipsniui keičiasi jo asmenybė. Siekiamas rezultatas – kad PAM vartojęs ţmogus sąmoningai jų nevartotų, išmoktų valdyti savo psichologines reakcijas, priprastų prie atsakomybės uţ savo veiksmus.
3. Resocializacija – grįţimas į visuomenę. Šis etapas daţnai derinamas su reabilitacija. Tai – ne medikų, o socialinių darbuotojų veiklos sritis.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2007 metais priklausomybės ligų centrų stacionariniuose skyriuose iš viso gydėsi 15378 asmenys, iš jų 14353 dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant alkoholį (16 asmenų iki 18 metų). Dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant opioidus – 648 asmenys, iš jų 121moteris ir 19 asmenų iki 18 metų amţiaus [32].
Nepilnamečiams, piktnaudţiaujantiems alkoholiu, narkotinėmis, bei kitomis psichiką veikiančiomis medţiagomis, specializuotą medicinos pagalbą teikia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėţio priklausomybės ligų centrai, kuriuose yra įsteigti specialūs vaikų skyriai. Nuo 2007 metų kovo mėnesio Kauno priklausomybės ligų centre veikia ilgalaikės psichoterapinės reabilitacijos skyrius vaikams ir paaugliams [32].
Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėţio priklausomybės ligų centrams 2007 metais iš Valstybės biudţeto buvo skirta 7 834,8 tūkst. litų. Vilniaus priklausomybės ligų centras finansuojamas iš Vilniaus miesto savivaldybės biudţeto. Taip pat Priklausomybės ligų
programai, kurioje dalyvauja visi penki priklausomybės ligų centrai, iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţeto 2007 metais skirta 1738,9 tūkst. litų [32].
Priklausomybės ligos Lietuvoje gydomos ne tik vaistais, bet taikomas ir gydymas be vaistų – anoniminių narkomanų (alkoholikų) programos, dvylikos ţingsnių programos, Minesotos programos, kognityvinė elgesio terapija, psichodinaminė terapija. Priklausomybės ligų centruose teikiamos trumpalaikės ir ilgalaikės psichoterapinės reabilitacijos paslaugos. Pakaitinis gydymas – asmenų, sergančių priklausomybe nuo opioidų, gydymas pakaitiniais vaistiniais preparatais [32]. Kai kurių autorių nuomone [40], ilgalaikės pakaitinės terapijos metodika gydant metadonu, buprenorfinu - nėra gydymas tikrąja to ţodţio prasme. Pirminis tokių programų tikslas – ne gydyti priklausomą asmenį, o sumaţinti potencialią jo keliamą ţalą visuomenei.
Lietuvoje asmenims, turintiems priklausomybę nuo opioidų, pakaitinis gydymas pradėtas taikyti 1995 metų rugsėjo mėnesį, Sveikatos apsaugos ministerijai reglamentavus tvarką. Pakaitinis gydymas taikomas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėţyje, Druskininkuose. Gydymas metadonu 1997 metais buvo skiriamas 184 pacientams, 2001 metais – 344, 2002 metais – 436. Nuo to laiko pakaitinio gydymo pacientų skaičius stabilizavosi. 2007 metais besigydančiųjų buvo 381 asmuo, o 2008 metais – 395 [32].
Pakaitinis gydymas ir jo efektyvumas yra plačiai ištirtas gerai išsivysčiusiose šalyse,. tačiau besivystančiose šalyse, šių tyrimų trūksta [32].
II. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
2. 1. Tiriamojo darbo eiga
1. Anketa sudaryta pacientų apklausai atlikti.
2. Pasirinktas anoniniminės apklausos metodas ir tiriamoji imtis. 3. Atlikta anketinė anoniminė pacientų apklausa.
4. Atlikta gautų anketinių duomenų statistinė analizė. 5. Pateiktos išvados ir praktinės rekomendacijos.
Tyrimas atliktas 2009 m. liepos – 2010 m. sausio mėnesiais. Tyrimo metu naudotas vienmomentis anoniminės apklausos metodas. Buvo apklausiami priklausomybės ligų centrų pacientai.
Tyrimas vykdytas visuose 5 Lietuvos priklausomybių ligų centruose. Remiantis Lietuvos priklausomybių ligų centrų pateiktų ataskaitų duomenimis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. viso buvo registruota 5674 priklausomybės ligų centruose registruotų pacientų. Kad teisingai pasirinkčiau imtį, kai populiacija yra baigtinė ir ţinomas jos tūris, naudojau šią formulę:
N z N z n 1 1 1 1 2 2 2 .
Čia – poţymio daţnis (imamas 0,5, jei nėra ţinomas iš ankstesnių tyrimų arba tiriant daug
poţymių), z- normaliojo skirtinio N(0,1) 2 1 P
kvantilis (pasikliovimo lygmuo pasirenkamas 95
, 0
P , tada z 1,96), - poţymio daţnumo įvertinimo tikslumas (maksimali (absoliutinė) paklaida, pasirenkama 0,05), N – populiacijos tūris.
Pagal šią formulę paskaičiuota, kad norint reprezentuoti generalinę aibę man maţiausiai reikia apklausti 360 priklausomybės ligomis sergančius asmenis.
Viso buvo išdalintos 450 anketos, sugrįţo – 397, tolesnėje statistinėje analizėje buvo naudotos 360 teisingai uţpildytos anketos (37 atmestos,dėl netinkamo uţpildymo). Tinkamų anketų atsako daţnis 80,0 proc.
Dėl apklausos vykdymo buvo gautas ţodinis leidimas iš Priklausomybių ligų centrų vadovų. Anketos pacientams buvo dalinamos tiesiogiai per administratorius ir gydytojus, t.y. kiekvienam atėjusiam į konsultaciją pacientui.
Viso anketą sudarė 31 klausimas. Anketa buvo sudaryta remiantis Lietuvos ir uţsienio literatūros šaltiniais. Anketoje respondentams pateikti klausimai, kuriais remiantis buvo vertinamas respondentų pasitenkinimas ir prieinamumas gauti priklausomybių ligų centruose paslaugas.
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 13.0 ir MS Excel programas. Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami chi (x ²) kvadrato kriterijumi bei laisvės laipsnių skaičiumi (lls). Skirtumai tarp atitinkamų duomenų (dominančių grupių, pavyzdţiui, vyrų ir moterų, gyvenamosios vietos, išsilavinimo, priklausomybės rūšies ir t.t.) laikomi reikšmingi (arba poţymiai yra priklausomi), kai klaidos tikimybė p<0,05 (p < 0,05 – statistiškai reikšminga, p < 0,01 – labai reikšminga, p < 0,001 - ypač reikšminga). Norint nustatyti dviejų dydţių skirtumas reikšmingas buvo skaičiuojamas z-koeficientas.
2.2. Tiriamųjų aprašymas
Ţmonių poţiūriui, pasitenkinimui gaunamos paslaugomis, motyvacijai turi įtakos įvairūs socialiniai tiriamųjų parametrai. Tyrime buvo fiksuojami socialiniai demografiniai rodikliai - tiriamųjų amţius, išsilavinimas, socialinė padėtis bei priklausomybės tipas.
Viso tyrime dalyvavo 360 respondentų 252 vyrai ir 108 moterys (atitinkamai 70,0 proc. ir 30 proc.). Tiriamųjų amţius pasiskirstęs sekančiai (ţr. lent. 3):
3 lentelė. Tiriamųjų skirstinys pagal amžių.
Amţius Respondentų skaičius proc./n
18-30 m. 17,5/63 31-40 m. 25,8/93 41-50 m. 28,3/102 51-60 m. 21,7/78 61 m. ir daugiau 6,7/24 Viso 100,0/360
Daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių priklausomybės ligų centro pacientų gyveno mieste (58,3 proc.), o 41,7 proc. buvo rajono gyventojai. Kas antras apklaustasis buvo bedarbis (53,3 proc.), o 46,7 proc. -dirbantys. Daugiau nei ¾ (78,3 proc.) respondentų teigė,kad į priklausomybės ligų centrą kreipėsi išsigydyti nuo priklausomybės alkoholiui, o kita dalis (21,7 proc.) – nuo narkotinių medţiagų.
Daugiau nei pusė respondentų buvo įgiję vidurinį/nebaigtą vidurinį išsilavinimą, 17,5 proc. turėjo aukštesnįjį ir tik 12,5 proc. tyrime dalyvavusių respondentų buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą (ţr. lent.4).
4 lentelė. Tiriamųjų skirstinys pagal išsilavinimą.
Išsilavinimas Respondentų skaičius proc./n
Pagrindinis (3-4 kl.) 8,3/30 Nebaigtas vidurinis (iki 9 kl.) 13,3/48
Vidurinis 23,3/84
Spec. vidurinis 25,0/90
Aukštesnysis 17,5/63
Aukštasis 12,5/45
Viso 100/360
Siekiant gauti reikšmingus rezultatus respondentų sociodemografiniai duomenys buvo pergrupuoti į stambesnes grupes. Respondentai pagal amţių buvo suskirstyti į tris kategorijas.
Pirma kategorija – gyventojai iki 30 metų, 31-50 metų, bei trečia kategorija – gyventojai 51 metų ir vyresni.
Respondentai pagal išsilavinimą padėtį buvo suskirstyti į tris kategorijas. Pirma kategorija – respondentai turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą, antra kategorija – respondentai turintys aukštesnįjį išsilavinimą ir trečia - respondentai turintys aukštąjį išsilavinimą.
III. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Lietuvoje nebuvo atlikta tyrimo, vertinančio priklausomybės ligomis sergančių asmenų kreipimosi į priklausomybės ligų centrus aplinkybes ir pasitenkinimą gaunamomis paslaugomis.
3.1. Priklausomybės ligomis sergančių asmenų sunkumai kreipiantis į priklausomybės ligų centrus
Priklausomybės ligų centruose teikiamos paslaugos turintiems priklausomybę tiek alkoholiui, tiek narkotinėms medţiagoms. Kadangi ne visi centrai turi priklausomybės nuo opioidų pakaitinio gydymo metadonu (buprenonorfinu, naltreksonu) programas, tai priklausomybę narkotinėms medţiagoms turinčių respondentų skaičius buvo maţesnis nei priklausomybę alkoholiui turinčių asmenų.
Siekiant išsiaiškinti dėl kokios priklausomybės rūšies daţniausiai į priklausomybės centrą gydytis atvyko respondentai, tiriamųjų buvo klausiama dėl kokios medţiagos vartojimo jie kreipėsi į šį priklausomybės ligų centrą. Net ¾ (78,4 proc.) respondentų į priklausomybės ligų centrus kreipėsi pagalbos tikėdamiesi išsigydyti priklausomybę nuo alkoholio, penktadalis (21,6 proc.) tikėdamiesi išsigydyti priklausomybę nuo narkotikų (ţr. pav. 4).
4 pav. Respondentų, besigydančių priklausomybės ligų centre skirstinys (procentais) atsižvelgiant į priklausomybės rūšį.
2009 metais atliktame tyrime “Psichoaktyviųjų medţiagų vartojimo paplitimas Lietuvoje 2004 ir 2008 metais“ buvo nustatyta, kad alkoholinius gėrimus vartojo didesnė dalis jaunesnių (68,9 proc.) nei vyresnių (56,6 proc.) respondentų [42].
Vertinant besikreipusių, dėl kurios nors priklausomybės, į priklausomybės centrus respondentų amţių nustatyta, kad vyresnio amţiaus tyrimo dalyviai (respondentai nuo 31- 50 m. ir virš 51 m.) statistiškai reikšmingai daugiau į priklausomybės centrą kreipėsi siekdami išsigydyti priklausomybę nuo alkoholio (atitinkamai p=0,008 ir p=0,05). Respondentai iki 30 m. reikšmingai daţniau nei respondentai vidutinio amţiaus ar vyresnio nei 51 m. amţiaus į priklausomybės centrą kreipėsi siekdami išsigydyti priklausomybę nuo narkotinių medţiagų (atitinkamai p=0,008 ir p=0,05) (ţr. lentelė 5).
5 lentelė. Respondentų skirstinys atsižvelgiant į besikreipusiųjų dėl kurios nors priklausomybės rūšies ir respondentų amžiaus struktūrą.
Priklausomybės rūšis Iki 30 m. (proc./n) 31-50 m. (proc./n) Virš 51 m. (proc./n) Reikšmingumas Alkoholis 61,6/96 88,4/90＊ 94,1/96＊ ＊ ＊- p=0,008 ＊＊-p=0,05 Narkotikai 38,5 /60 11,8/12＊＊＊ 5,9/6＊＊ ＊＊ ＊＊＊- p=0,008 ＊＊＊＊- p=0,008 Viso 100/156 100/102 100/102 360
＊ - lyginant su respondentais, kurių amţius iki 30 m.
＊＊ - lyginant su respondentais, kurių amţius iki 30 m
＊＊＊lyginant su respondentais, kurių amţius iki 30 m. ＊＊＊＊ - lyginant su respondentais, kurių amţius iki 30 m.
Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp priklausomybės rūšies ir kitų jų sociodemografinių respondentų charakteristikų (lyties, gyvenamosios vietos, socialinės padėties, išsilavinimo) nenustatyta.
Į klausimą „ar teko anksčiau gydytis priklausomybės ligas kitose panašaus pobūdţio gydymosi įstaigose?“ 55,0 proc. apklausos dalyvių atsakė teigiamai, o 45,0 proc. respondentų teigė, kad priklausomybės ligų kitose gydymo įstaigose neteko gydytis (ţr. pav. 5).
5 pav. Respondentų skirstinys (procentais) atsižvelgiant į priklausomybės ligų gydymą kitose panašaus pobūdžio gydymosi įstaigose.
