JAUNO AMŽIAUS ASMENŲ KAKLO IR PEČIŲ LANKO RAUMENŲ JĖGOS IR ILGIO SĄSAJOS SU PLAŠTAKOS GRIEBIMO JĖGA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

RŪTA TAMOŠAUSKAITĖ

JAUNO AMŽIAUS ASMENŲ KAKLO IR PEČIŲ LANKO

RAUMENŲ JĖGOS IR ILGIO SĄSAJOS SU PLAŠTAKOS

GRIEBIMO JĖGA

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas „6211GX010“) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. doc. Gražina Krutulytė

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

ABSTRACT ... 5

ĮVADAS ... 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1. Teoriniai sąsajų aspektai ... 9

1.1.1. Miofascijinės grandinės pagal Thomas W. Myers ... 11

1.1.2. Vladimir Janda koncepcija ... 13

1.2. Kaklo ir pečių lanko raumenų disbalansas ... 15

1.2.1. Viršutinis kryžminis sindromas ... 17

1.3. Plaštakos griebimo jėga ... 21

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 24

2.1 Tyrimo organizavimas ... 24

2.2. Tyrimo kontingentas ... 25

2.3. Tyrimo metodika ... 27

2.3.1. Plaštakos griebimo jėgos matavimas ... 27

2.3.2. Kaklo ir pečių lanko raumenų jėgos matavimas ... 29

2.3.3. Kaklo ir pečių lanko raumenų ilgio vertinimas ... 33

2.4. Matematinė statistika ... 34

3. REZULTATAI ... 36

3.1. Plaštakų griebimo jėgos įvertinimas ... 36

3.2. Kaklo ir pečių lanko raumenų jėgos sąsajos su plaštakos griebimo jėga ... 38

3.3. Kaklo ir pečių lanko raumenų ilgio sąsajos su plaštakos griebimo jėga ... 46

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 50

IŠVADOS ... 53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54

SANTRAUKA

Rūta Tamošauskaitė. Jauno amžiaus asmenų kaklo ir pečių lanko raumenų jėgos ir ilgio

sąsajos su plaštakos griebimo jėga. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Gražina Krutulytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas. Kaunas, 2018; 61 p.

Tikslas: nustatyti tiriamųjų kaklo ir pečių lanko raumenų jėgos ir ilgio sąsajas su plaštakos

griebimo jėga.

Uždaviniai: 1. Įvertinti tiriamųjų plaštakų griebimo jėgą ir palyginti su sveikų asmenų

plaštakų griebimo jėga. 2. Įvertinti tiriamųjų kaklo ir pečių lanko raumenų jėgą ir nustatyti sąsajas su plaštakos griebimo jėga. 3. Įvertinti tiriamųjų kaklo ir pečių lanko raumenų ilgį ir nustatyti sąsajas su plaštakos griebimo jėga.

Tyrimo metodika: Plaštakų griebimo jėgai įvertinti naudotas hidraulinis plaštakos

dinamometras. Kaklo ir pečių lanko raumenų jėgai įvertinti naudotas rankinis dinamometras „Lafayette Instrument. Manual muscle tester“. Kaklo ir pečių lanko raumenų ilgiui įvertinti naudoti testai pagal Florence Peterson Kendall ir Vladimir Janda aprašytas metodikas. Duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 22.0 įrangą. Naudoti statistiniai metodai: Shapiro-Wilk testas, Vilkoksono kriterijus vienai imčiai, Spirmeno koreliacija, Eta2 koreliacijos koeficientas. Skirtumai, kai p<0,05, laikyti statistiškai reikšmingi.

Tiriamieji: Tyrime dalyvavo 31 tiriamasis (20 moterų, 11 vyrų) amžius – 23,9 ±2,3 metų.

Įtraukimo kriterijai: 18-34 metų; turi V. Janda viršutinį kryžminį sindromą. Atmetimo kriterijai: užsiima aktyvia sportine veikla; per pastaruosius 12 mėnesių lankėsi pas kineziterapeutą ar kitą specialistą dėl judamojo aparato problemų; buvęs galvos, kaklo, pečių lanko ar viršutinės galūnės trauminis sužalojimas ar operacija; lėtinės judamojo aparato ligos; stuburo patologijos.

Išvados: 1. Tirtų moterų abiejų pusių plaštakų griebimo jėga yra reikšmingai (p<0,05)

mažesnė už normalią plaštakos griebimo jėgą. Tirtų vyrų nedominuojančios pusės plaštakos griebimo jėga yra reikšmingai (p<0,05) mažesnė už normalią plaštakos griebimo jėgą. 2. Mažiau nei pusės (46 proc.) nedominuojančios pusės tirtų raumenų jėga yra reikšmingai (p<0,05) susijusi su plaštakos griebimo jėga. Daugiau nei pusės (54 proc.) dominuojančios pusės tirtų raumenų jėga yra reikšmingai (p<0,05) susijusi su plaštakos griebimo jėga. 3. Pusės (50 proc.) nedominuojančios pusės tirtų raumenų ilgis yra susijęs su plaštakos griebimo jėga. Daugiau nei trečdalio (38 proc.) dominuojančios pusės tirtų raumenų ilgis yra susijęs su plaštakos griebimo jėga. 4. Nustatyta, kad nedominuojančioje pusėje mažiau (46 proc.) nei pusės tirtų raumenų jėga ir pusės (50 proc.) tirtų raumenų ilgis yra susiję su sumažėjusia plaštakos griebimo jėga.

ABSTRACT

Rūta Tamošauskaitė. Upper Body Muscles’ Relation with Hand Grip Strength in Young

People. Master‘s thesis. Supervisor – dr. Gražina Krutulytė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation, Kaunas, 2018; 61 p.

Aim: To investigate neck and shoulder complex muscles’ strength and length relation with

hand grip strength.

Tasks: 1. To evaluate participants’ hand grip strength and compare it to normal hand grip

strength. 2. To evaluate neck and shoulder complex muscles’ strength and assess correlations with hand grip strength. 3. To evaluate neck and shoulder complex muscles’ length and assess correlations with hand grip strength.

Methodology: Hand grip strength was measured by using hydraulic hand dynamometer.

Results were compared with provided norms for hand grip strength. Neck and shoulder complex muscle strength was measured by using hand-held dynamometer “Lafayette Manual muscle tester“. Muscle strength testing positions were chosen according to F. P. Kendall concept. The length of neck and shoulder complex muscles was tested with length tests by V. Janda and F. P. Kendall. Correlations between strength and length and hand grip strength were calculated. Data was processed by using the SPSS 22.0 program. Statistical methods: Shapiro-Wilk Test, One-Sample Wilcoxon Signed Rank Test, Spearman’s correlation and Eta squared correlation. Parametric results were presented as mean and SD, non-parametric results were presented as median with minimum and maximum values. For all tests p<0.05 was considered significant.

Participants: This study included 31 participants, 20 females and 11 males, age –

23.9±2.3 years old. Inclusion criteria: 18-34 years old; V. Janda‘s upper crossed syndrome. Exclusion criteria: exercising regularly; history of neck, shoulder and/or hand trauma and/or previous surgery; neurological pathology; physical therapy treatment on the neck, shoulders and/or hand the previous 12 months.

Conclusions: 1. Differences between females’ hand grip strength in both sides, males’

hand grip strength in non-dominant side and normal hand grip strength were statistically significant (p<0.05). 2. The strength of 46% of tested muscles in non-dominant side and 54% of tested muscles in dominant side had statistically significant (p<0.05) correlation with hand grip strength. 3. The length of 50% of tested muscles in non-dominant side and 38% of tested muscles in dominant side had effect on hand grip strength. 4. In non-dominant side the strength of 46% of tested muscles and the length of 50% of tested muscles showed correlation with decreased hand grip strength.

PADĖKA

Noriu padėkoti darbo vadovei dr. Gražinai Krutulytei už pagalbą rašant magistro baigiamąjį darbą. Taip pat dėkoju Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Kauno Klinikų Reabilitacijos klinikos Kineziterapijos skyriui už suteiktus instrumentus tyrimui atlikti.

ĮVADAS

Holistinio požiūrio filosofija teigia, kad žmogaus kūnas yra vientisas, o judesiai yra kompleksinė įvairių kūno sistemų darbo visuma. Pasitelkdami holistinę sampratą autoriai teigia, kad raumenys veikia ne kaip atskiri vienetai, bet kaip tarpusavyje sujungtų raumenų grandinės. Raumenis į šias grandines apjungia fascija. Šis jungiamasis audinys sukuria ilgas daugiasąnarines viskoelastinių savybių turinčias miofascijines raumenų grandines [1]. Mokslinėje literatūroje vis dar yra informacijos apie fascijas ir jų tęstinumą trūkumas – nėra aišku, kokia tiksli fascijos funkcija ir kaip per šią struktūrą yra perduodama įtampa [2]. Šiuo metu esantys įrodymai apie jėgų perdavimą yra gauti atliekant bandymus in vivo ir apibendrinti sisteminėje apžvalgoje, kurioje pateikiama išvada, kad tarp kai kurių raumenų yra stebimas jėgos perdavimas [3]. Šių mokslinių įrodymų dėka yra priimama koncepcija, kad griaučių raumenys yra susijungę į sekas per visą griaučių raumenų sistemą. Todėl, raumenys suvokiami jau ne kaip atskiri kaulus jungiantys vienetai [1].

Jauno amžiaus asmenys, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, dažniau pasižymi geresne sveikata [4]. Nuo 20 iki 30 metų žmonės būna fiziškai pajėgiausi. Šiame amžiuje dauguma fizinių savybių yra pačios geriausios būklės ir nulemia tolimesnę sveikatą [5]. Tai yra svarbus laikotarpis, turintis didelę įtaką viso gyvenimo kokybei. Tačiau, modernūs laikai lemia gyvenimo būdo bei įpročių pasikeitimus [6]. Nepakankamas fizinis aktyvumas, lengvesnės darbo ir gyvenimo sąlygos, technologijų naudojimas yra vieni iš veiksnių, sukeliantys nepageidaujamas ligas ir sutrikimus. Viena iš modernėjančios visuomenės problemų yra dėl tokio gyvenimo būdo atsirandantys griaučių raumenų sistemos pokyčiai. Ilgos darbo valandos prie stalo ar kompiuterio, išmaniųjų telefonų naudojimas, ilgai trunkančios statinės padėtys daro neigiamą įtaką viršutinės kūno dalies raumenims. Dėl ilgo statinio krūvio kaklo ir pečių lanko raumenys patiria nuovargį, kinta jų ilgis, mažėja jėga, atsiranda raumenų disbalansas [7, 8].

Remiantis holizmo teorija bei miofascijinių grandinių koncepcija kyla klausimas, ar kaklo ir pečių lanko raumenų pokyčiai yra lokalūs, o galbūt yra susiję ir su kituose kūno segmentuose esančiais pakitimais. Anot garsaus čekų terapeuto Vladimiro Jandos, tam, kad distaliau esantys kūno segmentai tinkamai funkcionuotų, yra reikalingas stabilumas proksimaliau esančiuose segmentuose [9]. Taigi, remiantis autorių įžvalgomis, galima formuoti hipotezę, kad jau jauname amžiuje proksimaliau esančio segmento, kaklo ir pečių juostos, raumenų pokyčiai gali būti susiję su distaliau esančio segmento, plaštakos, funkcijos pakitimais. Mokslinių straipsnių šia tema nėra didelė gausa, todėl ir nuspręsta baigiamąjį darbą rašyti šia tema.

Tyrimo tikslas: nustatyti tiriamųjų kaklo ir pečių lanko raumenų jėgos ir ilgio sąsajas su

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti tiriamųjų plaštakų griebimo jėgą ir palyginti su sveikų asmenų plaštakos griebimo jėga.

2. Įvertinti tiriamųjų kaklo ir pečių lanko raumenų jėgą ir nustatyti sąsajas su plaštakos griebimo jėga.

3. Įvertinti tiriamųjų kaklo ir pečių lanko raumenų ilgį ir nustatyti sąsajas su plaštakos griebimo jėga.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Teoriniai sąsajų aspektai

Žmogaus judesiai yra kompleksiška įvairių kūno sistemų darbo visuma. Gebėjimas suprasti, kaip šios sistemos sąveikauja judesių metu, padeda aiškiau suvokti traumų mechanizmus, jų prevencijos ir gydymo principus. Anksčiau judesių moksle vyravo redukcionistinis požiūris – žmogaus judesių išskaidymas į atskiras dalis ir jų stebėjimas izoliuotai. Tačiau, judesiai yra kompleksiški, apimantys daug dinamiškų vienetų, todėl redukcionistinis požiūris tampa netinkamas judesio analizei. Atsiranda pagrindas vystytis priešingai idėjai, jog žmogaus judesiai geriau būtų suprantami pasitelkiant holistinę filosofiją. Remiantis šiuo požiūriu, sistemos savybės negali būti aiškinamos pagal atskirų tos pačios sistemos komponentų ypatybes. Yra manoma, kad būtent visos sistemos kompleksiškumas nulemia atskirų dalių elgseną, o ne atvirkščiai. Judesių mokslo srityje nuo redukcionizmo yra perinama prie holistinių principų. Pasitelkiant holistinę sampratą, yra manoma, kad raumenys veikia ne kaip atskiri vienetai, bet kaip tarpusavyje sujungtų raumenų grandinė [1].

Sudėtingai veikiančios biologinės struktūros mechaninėms savybėms paaiškinti gali būti pasitelkiama tensegralumo sąvoka. Ši sąvoka plačiai naudojama citologijoje kalbant apie ląstelės judėjimą, tačiau tie patys tensegralumo principai yra pritaikomi ir kalbant apie griaučių raumenų struktūrą, kinetines grandis bei atliekamus judesius. Tensegralios sistemos yra sudarytos iš spaudimą atlaikančių elementų, neturinčių tvirtų jungčių, šie elementai yra laikomi kitų, įtampą sukuriančių, elementų. Griaučių raumenų sistemoje pagal tensegralumo principą kaulai yra laikomi spaudimą atlaikančiomis struktūromis, o raumenys ir sausgyslės sukuria įtampą (1 pav.) [10, 11].

Iš to išėjo hipotezė, kad įtampa yra perduodama nuo vieno raumeninės grandinės elemento kitam per visą grandinę ir tai palaiko žmogaus kūno stabilumą ir pusiausvyrą tarp atskirų sistemų tiek judesio metu, tiek išlaikant kūno pozą [13].

Teigiama, kad kiekviena kūno struktūra yra apsupta fascija – proprioreceptorius turinčiu jungiamuoju audiniu. Medicininėje literatūroje vieningo fascijos apibrėžimo nėra, nes šis audinys, priklausomai nuo kūno vietos, yra skirtingo storio, atlieka nevienodas funkcijas ir eina įvairiomis kryptimis, tačiau fascija yra visame kūne ir apvelka kraujagysles, nervus, vidaus organus, smegenis, kaulus ir raumenis. Dėl šios priežasties žmogaus kūnas turėtų būti laikomas funkciniu vienetu, kurio atskiros dalys viena su kita komunikuoja. Sukuriamas struktūrinis ir funkcinis tęstinumas nuolatos palaiko pusiausvyrą tarp skirtingų audinių ir organų (2 pav.) [2, 14].

2 pav. Skersinis blauzdos pjūvis. Visi audiniai yra apsupti fascijos: 1 – blauzdikaulis, 2 – raumuo, 3 – tarpkaulinė membrana, 4 – šeivikaulis, 5 – tarpraumeninė pertvara [15]

Fascijos tęstinumas yra būtina sąlyga raumenų jėgos perdavimui, judesio koordinavimui ir organų palaikymui jų vietoje. Įtampos perdavimas vyksta, kai sarkomerai susitraukia ir įvyksta raumens susitraukimas, kurio pasekoje skirtingomis kryptimis ir greičiu susitraukia ir fascijos sluoksniai – epimyziumas, perimyziumas, endomyziumas. Kadangi raumenys yra fascijos tęstinumo dalis, įvairios patologijos ir sisteminiai susirgimai taip pat gali paveikti raumenų būklę ir funkciją. Taigi, fascijos audinys gali kontroliuoti, kokia kryptimi raumuo susitrauks, kokio stiprumo bus susitraukimas ir kaip ta jėga bus perduodama toliau per fasciją [2].

Siekiant patikrinti hipotezę apie įtampos perdavimą per raumenis ir sausgysles yra atliekami moksliniai tyrimai. 2016 metais Krause ir bendraautoriai paskelbė sisteminę apžvalgą straipsnių, kuriuose atliekant in vivo bandymus buvo stebima, ar vyksta įtampos perdavimas. Atlikus devynių straipsnių analizę nustatyta, kad įtampa yra perduodama, bet tik per kai kurias struktūras:

 įtampos perdavimas tarp šlaunies dvigalvio raumens ir kryžmeninio gumburo raiščio nustatytas trijose studijose;

 įtampos perdavimas tarp plačiausiojo nugaros raumens ir kitos pusės didžiojo sėdmens raumens nustatytas taip pat trijose studijose;

 dviejuose straipsniuose rasta, kad įtampos perdavimas vyksta tarp pado fascijos ir Achilo sausgyslės;

 viename tyrime parodyta, kad tarp dvilypio raumens ir užpakalinių šlaunies raumenų yra perduodama įtampa;

 vienas tyrimas parodė, kad yra sąsaja tarp ilgojo pritraukiamojo raumens ir kitos pusės tiesiojo pilvo raumens [3].

Tokie atliktų tyrimų rezultatai formuoja kitokią raumenų sampratą. Jie suvokiami jau ne kaip atskiri, nepriklausomai susitraukiantys ir kaulus jungiantys vienetai. Naujausių mokslinių įrodymų dėka yra priimama filosofija, kad griaučių raumenys yra susijungę į sekas, kurios tęsiasi per visą griaučių raumenų sistemą. Per fasciją yra sukuriamos ilgos daugiasąnarinės viskoelastinių savybių turinčios miofascijinės raumenų grandinės [1].

1.1.1. Miofascijinės grandinės pagal Thomas W. Myers

JAV terapeutas ir mokslinės literatūros autorius Thomas W. Myers pagal fascijos eigą susistemino griaučių raumenis į atskiras grandines ir pasiūlė miofascijinių grandinių koncepciją. Autorius teigia, kad nors ir atrodo, jog raumenys dirba atskirai, iš tiesų jie daro įtaką visai judėjimo funkcijai per platų, visą kūną apimantį miofascijos tinklą. Griaučių raumenų fascijos eiga pagal tam tikras taisykles formuoja raumenų grandines, autoriaus dar vadinamas meridianais. Meridianus autorius apibrėžia kaip jėgų liniją, kurios trajektorija yra perduodamos raumenų generuojamos jėgos, taip sukuriamas judesys.

Šio suskirstymo autorius pateikia 11 miofascijinių grandinių:

 užpakalinė paviršinė grandinė (angl., superficial back line),

 priekinė paviršinė grandinė (angl., superficial front line),

 šoninė grandinė (angl., lateral line),

 spiralinė grandinė (angl., spiral line),

 priekinė paviršinė rankos grandinė (angl., superficial front arm line),

 priekinė gilioji rankos grandinė (angl., deep front arm line),

 užpakalinė paviršinė rankos grandinė (angl., superficial back arm line),

 užpakalinė gilioji rankos grandinė (angl., deep back arm line),

 užpakalinė funkcinė grandinė (angl., back functional line),

 priekinė funkcinė grandinė (angl., front functional line),

 priekinė gilioji grandinė (angl., deep front line) (3 pav.) [12].

3 pav. Keturios miofascijinės rankų grandinės: a – priekinė paviršinė rankos grandinė, b – priekinė gilioji rankos grandinė, c – užpakalinė gilioji rankos grandinė, d – užpakalinė paviršinė

Tam, kad miofascijinės grandinės būtų aktyvios ir būtų elementų tęstinumas, autorius, jas sudarydamas, rėmėsi tam tikromis taisyklėmis, kuriomis galima naudotis ir norint išvesti naujas grandines:

1. Kelių elementų fascijos skaidulos turi eiti ta pačia kryptimi, nekintamame gylyje ir toje pačioje plokštumoje. Elementų jungtys gali būti tiesioginės, per fasciją, arba mechaninės, t. y., netiesioginės, kai elementai tvirtinasi prie tos pačios struktūros; 2. Kiekvienos grandies elementai tvirtinasi prie struktūrų, esančių po grandimi. Tai yra

kaulinės struktūros ar kiti jungiamieji audiniai;

3. Tas pats raumuo, arba elementas, gali būti daugiau nei vienos grandinės dalis, todėl kai kurios atskiros grandinės yra tarpusavyje susijusios;

4. Sudarant grandį, reikėtų sekti ne globalius kelis sąnarius apimančius raumenis, o giliau esančius lokalius vieną sąnarį apimančius raumenis [12].

Kai grupė raumenų apjungiama į grandinę ir suprantamas jos veikimas, šias žinias lengvai galima prataikyti nustatant ir gydant griaučių raumenų sistemos sutrikimus. Klinikinėje praktikoje raumeninių grandinių teorija į skausmą leidžia pažvelgti kitaip ir jo priežasties ieškoti ne skaudamoje vietoje, o kitur, pagal grandinės eigą. Tai atveria daugiau problemos sprendimo galimybių [12].

1.1.2. Vladimir Janda koncepcija

Apie raumenų grandines ir tai, jog skausmas yra grandininė reakcija, kalbėjo ir Vladimir Janda. Šis autorius teigė, kad dėl kaulų, raumenų ir CNS tarpusavio sąveikavimo sąnarių ar raumenų sutrikimai yra ne lokalūs, o globalūs. Anot Jandos, judesiai niekada nėra izoliuoti, todėl vieno elemento sutrikimas gali paveikti visą grandinę. Grandinių svarba pasireiškia atliekant judesius, kai distaliniai grandinės raumenys susitraukia atlikdami judesį, proksimaliniai taip pat susitraukia, tačiau tam, kad atliktų stabilizacinę funkciją. Taigi, atliekant judesius įtampa įvairiose griaučių raumenų sistemos vietose kinta tam, kad būtų išlaikomas struktūros stabilumas dinamiškoje būsenoje. Panašios grandininės reakcijos vyksta ir atsiradus sensomotorikos sutrikimams, kurie lemia adaptacinius pokyčius nervinėje sistemoje [9].

Jandos koncepcijoje kalbama apie tris grupes grandinių, kurios kartu formuoja neuroraumeninį žmogaus judėjimo modelį. Viena grandinių grupė yra sąnarinės grandinės, atsirandančios iš skirtingų sąnarių sąveikos judesių metu. Jos gali būti dviejų tipų – posturalinės arba kinetinės grandinės. Posturalinės grandinės lemia laikyseną, kai raumenų pagalba sąnariai keičia vienas kito poziciją. Pavyzdžiui, siekiant išsilaikyti vertikalioje pozicijoje, stubure vyksta

tarpslankstelinių sąnarių grandininė reakcija. Šveicarų neurologas Alois Brugger panaudojo krumpliaratį tokios grandinės iliustravimu (4 pav.) [9].

4 pav. Krumpliaračio modelis, iliustruojanti sąnarinių grandinių veikimą [9]

Kinetinės grandinės yra aktyvios judesių metu, kai atliekamas judesys uždaroje ar atviroje kinetinėje grandinėje. Pavyzdžiui, atliekant metimą į veiksmą įtraukiami sąnariai nuo apatinės iki viršutinės galūnės. Esant patologiniams pokyčiams viename sąnaryje, kinta ir po to į veiksmą įsijungiančio sąnario judėjimas (5 pav.) [9].

Kita grandinių grupė yra raumeninės grandinės, kai raumenys veikia sinergiškai arba per fascijas. Siekiant judesio ar stabilizacijos yra aktyvuojami pagalbiniai raumenys arba stabilizuojantys raumenys. Pavyzdžiui, atliekant peties rotacija aktyviai veikia rotatorių manžetės raumenys, tačiau įsijungia ir rombiniai raumenys, priekinis dantytasis bei trapecinis raumuo tam, kad būtų stabilizuojama mentė. Sinergiškai raumenys dirba lokaliai, o kiti raumenys kartu veikia globaliai. Tokia raumenų grandinė apima daugiau nei vieną sąnarį ir judesys vyksta ne viename, o keliuose sąnariuose vienu metu. Pavyzdžiui, didysis sėdmens raumuo, ilgoji keturgalvio raumens galva ir dvilypis raumuo sudaro tiesiamąją grandinę, kuriai aktyvuojantis vyksta klubo, kelio tiesimas ir čiurnos plantarinis lenkimas. Globaliu veikimu pasižymi ir fascijos, apjungdamos raumenis ir perduodamos apkrovą nuo vienos kūno dalies kitai. Pavyzdžiui, krūtininė juosmens fascija, besitęsdama nuo didžiojo sėdmens raumens iki plačiausiojo nugaros raumens, sujungia viršutinę ir apatinę galūnes. Šios jungties dėka per kūno vidurio liniją yra perduodama apkrova atliekant judesius galūnėmis ar liemens rotacijas, taip išlaikoma judesio kontrolė [9].

Trečioji grupė yra nervinės grandinės, veikiančios per apsauginius refleksus, sensomotorines sistemas ir toninių bei fazinių raumenų valdymą. Apsauginiai refleksai yra skirti ne tik greitai atsitraukti nuo pavojaus, bet prie šios grupės Janda priskyrė ir refleksus, leidžiančius saugiai judėti, valgyti ir kvėpuoti. Sensomotorinės grandinės apima kylančias ir nusileidžiančias nervines skaidulas, CNS. Šių grandinių funkcija yra judesio kontrolė suteikiant atgalinį ryšį ir judesio koregavimą pagal jį. Taip pat nervinės grandinės formuojamos valdant toninius ir fazinius kūno raumenis, išlaikant jų darną, kai yra atliekami judesiai [9].

Besivystantis holistinis požiūris, fascijas ir jų tęstinumą nagrinėjantys tyrimai formuoja suvokimą, kad raumenys dirba ne kaip atskiri vienetai, o kaip per visą kūną besitęsiančios grandinės. Siekiant lengviau suprasti šias grandines, mokslininkai pateikia įvairius grandinių skirstymo ir sudarymo kriterijus. Kadangi grandinės apjungia skirtingas kūno dalis, pokytis viename raumenyje gali daryti įtaką kito raumens būklei, pavyzdžiui, raumenų disbalansas pečių juostoje ir kakle gali paveikti kitus grandinės elementus. Sekant miofacialinių grandinių eigą, plaštakos raumenys gali būti tie paveikiami elementai.

1.2. Kaklo ir pečių lanko raumenų disbalansas

Raumenims esant pusiausvyroje, tarp jų jėgos ir elastingumo yra stebimas balansas, kuris reikalingas normaliam judesio atlikimui [9]. Kaklo ir pečių lanko raumenys atlieka tiek stabilizavimo, tiek mobilizavimo funkcijas. Kaklo raumenys kontroliuoja laikyseną, stabilizuoja kaklinę stuburo dalį, atlieka kaklo ir galvos judesius. Šias funkcijas užtikrina skirtingas raumenų

dydis, forma, skaidulų kryptis, tvirtinimosi vietos. Viršutinė galūnė prasideda kartu su pečių lanku. Pečių lanko judesių amplitudės viršutinei galūnei suteikia didelės judesių įvairovės galimybę. Šio segmento raumenys dirba grupėmis ir sukuria tiksliai koordinuotus judesius per vieną ar daugiau sąnarių. Vieno raumens silpnumas ir netinkama aktyvacija gali sutrikdyti viso pečių lanko normalią kinematiką [16].

Taigi, dėl nenormalaus raumens darbo ar adaptacijos prie netinkamų sąlygų gali atsirasti raumenų disbalansas. Kai disbalansas pablogina judesių kokybę, jis jau yra patologinis ir dažnai siejamas su skausmu. Disbalansas gali skausmo ir nesukelti, bet pakeisti judesių šablonus, dėl kurių vėliau taip pat pasireiškia skausmas (6 pav.) [9].

6 pav. Raumenų disbalanso atsiradimo ir poveikio schema [9]

Anot Jandos, raumenų disbalansas prasideda nuo įsitempusių raumenų, kitaip tariant, įsitempęs raumuo slopina raumenų antagonistų veiklą. Tada atsiranda vienas kitą sekantys pokyčiai – sutrinka sąnarių stabilizacija, pakinta judesių modeliai, pradeda veikti kompensaciniai mechanizmai, atsiranda nuovargis, didėja sužeidimų rizika [9].

Šiuolaikiniam žmogui nemažai laiko reikia išbūti pozicijose, kurios sukelia kaklo ir pečių lanko raumenų nuovargį [17]. Ilgas sėdimas darbas, pavyzdžiui darbas prie kompiuterio ar darbas biure, neigiamai veikia kaklo ir pečių lanko raumenis. Būtent dėl tokio ilgo ir dažnai pasikartojančio buvimo netaisyklingoje pozicijoje vystosi griaučių raumenų sutrikimai – kinta raumenų ilgis, jie pasidaro silpni [18].

1.2.1. Viršutinis kryžminis sindromas

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių raumenų disbalanso sutrikimų yra Vladimiro Jandos aprašytas viršutinis kryžminis sindromas. Šio sindromo pagrindiniai požymiai yra:

 suapvalėję pečiai,

 atsikišusios į priekį galvos padėtis,

 mentę supančių raumenų disbalansas (7 pav.) [9].

7 pav. Būdinga laikysena esant viršutiniam kryžminiam sindromui [9]

Esant viršutiniam kryžminiam sindromui raumenų silpnumas ir sutrumpėjimas pasireiškia įstrižine kryptimi. Trapecinio raumens viršutinė dalis ir mentės keliamasis raumuo yra sutrumpėję, įstrižinę kryptimi žemyn yra krūtinės raumenys, kurie, esant šiam sindromui, yra linkę sutrumpėti. Rombiniai raumenys ir apatinė trapecinio raumens dalis yra silpni, įstrižine kryptimi aukštyn yra išsidėstę kaklą lenkiantys raumenys, kurie taip pat yra linkę nusilpti (8 pav.) [9].

Esant šitokiam disbalansui sutrinka sąnarių veikla, ypač atlantinio pakauškaulio sąnario, C4-C5 segmento, C7-Th1 segmento, peties sąnario ir Th4-Th5 segmento. Taip pat, atsiranda specifiniai laikysenos pakitimai: galva atsikiša į priekį, padidėja kaklinės stuburo dalies lordozė ir krūtininės dalies kifozė, pakilę ir pasistūmę į priekį pečiai dėl pasisukusios ar nuo stuburo atitrauktos mentės [9].

8 pav. Raumenų būklės pokyčiai esant viršutiniam kryžminiam sindromui [9]

Pakitimai kaklo srityje

Kaklinės stuburo dalies slanksteliai turi natūralų anatominį linkį – lordozę, kuri yra laikoma idealia padėtimi pagal biomechaninius principus [19]. Taisyklinga kaklinės stuburo dalies padėtis yra palaikoma raumenų, kuriuos reguliuoja CNS pagal gaunamus impulsus iš aplinkos per vizualinę, vestibulinę ir somatosensorinę sistemas [20]. Impulsų, gaunamų per šias sistemas, pokytis gali sukelti ir kaklo padėties pokyčius, kurie ilgainiui gali tapti pastovūs. Tokį nuolatinį buvimą netaisyklingoje laikysenoje seka biomechaniniai pokyčiai, sukeliantys kaulų ir raiščių degeneracinius pokyčiu ir raumenų disbalansą [21].

Kai galva yra nuleista, pavyzdžiui, žiūrint į telefono ekraną, kaklinė stuburo dalis praranda savo linkį. Ši padėtis gali sukelti miofascialinio skausmo sindromą dėl padidintos kaklo ir pečių lanko raumenų įtampos [22]. Asmenys, besiskundžiantys kaklo skausmu, dažnai pasižymi sumažėjusiu giliųjų kaklo lenkėjų aktyvumu ir padidėjusiu ilgųjų paviršinių kaklo raumenų, tokių kaip galvos sukamasis ir priekiniai laiptiniai, aktyvumu. Dėl šio disbalanso atsiranda kaklo struktūrų nestabilumas atliekant judesius viršutine galūne [23]. Kaklo skausmas lemia kaklinės stuburo dalies deformacijas, todėl dauguma žmonių, jaučiantys kaklo skausmą, patiria ir

biomechaninius kaklo pokyčius. Vienas dažniausių tokių pokyčių yra atkištos į priekį galvos laikysena [24].

Atsikišusios į priekį galvos padėtis atsiranda, kai sutrinka kaklo raumenų veikimas. Susilpnėja gilieji kaklo lenkėjai – laiptiniai raumenys, o sutrumpėja kaklą tiesiantys raumenys – galvos sukamasis, mentės keliamasis, trapecinio raumens viršutinė dalis, pakaušio raumuo [25, 26]. Šių raumenų pokytis esant tokiai padėčiai lemia pernelyg didelį kaklo slankstelių tiesimą [27]. Kaklinės lordozės sumažėjimas sutrikdo kaklo judesių biomechaniką, nes ašinis krūvis pasislenka į priekį, spaudimo jėga pasiskirsto netolygiai ir gali sukelti degeneracinius pakitimus [19]. Taisyklingas kaklinės stuburo dalies slankstelių išsidėstymas yra tiesiogiai susijęs su kaklo raumenų darbu [21]. Anot Panjabi ir bendraautorių, mechaninis kaklinės stuburo dalies stabilumas 80 proc. lemiamas raumenų ir 20 proc. kaulų ir raiščių, todėl šių raumenų jėga yra gyvybiškai svarbi stabilizuojant kakle esančias struktūras, o kaklo raumenų silpnumas siejamas su mechaniniu kaklo nestabilumu [28, 29].

Mentės raumenų ir padėties pokyčiai

Atliekant judesius viršutine galūne, mentė liemens atžvilgiu juda taisyklingai, jei prie jos prisitvirtinę raumenys dirba darniai. Prarandant pusiausvyrą tarp šių raumenų, sutrinka mentės stabilizacija [30], todėl atsiranda menčių asimetrija [31]. Nemažai studijų parodė, kad atkištos į priekį galvos laikysena paveikia mentės padėtį, kas lemia nevienodą jėgų pasiskirstymą tarp mentę supančių raumenų ir dėl to atsirandantį kaklo skausmą [32].

Kwon su bendraautoriais nustatė, kad, esant atsikišusios į priekį galvos laikysenai, viršutinės galūnės raumenys pasižymi mažesniu aktyvumu nei esant normaliai galvos pozicijai [33]. Mentę supančių ir krūtinės raumenų disbalansas sutrikdo normalią mentės padėtį, ko pasekoje sutrinka mentės judesių biomechanika ir galiausiai atsiranda skausmas. Mentės raumenų disbalansas dažnai atsiranda, kai viršutinė trapecinio raumens dalis sutrumpėja, o vidurinė ir apatinė šio raumens dalys nusilpsta [34]. Dar viena sutikusių mentės judesių priežastis yra mažojo krūtinės raumens per didelis sutrumpėjimas [35]. Sumažėjęs mažojo krūtinės raumens elastingumas trukdo optimaliam mentės mobilumui, sutrinka mentės sukimasis į viršų, sukimasis į išorę ir pakrypimas atgal [36].

Dėl mentės padėties pokyčio sumažėja priekinio dantytojo raumens aktyvumas lenkiant petį ar atliekant veiksmus, reikalaujančius rankas pakelti virš galvos. Tuomet vyksta didesnis nei normalus mentės sukimasis į vidų ir mentė labiau pakrypsta į priekį [37]. Kilbom ir kiti nustatė, kad mentės pakrypimas į priekį sukelia mažojo krūtinės raumens sutrumpėjimą [38].

Pečių padėties pokyčiai

Netaisyklinga kaklo padėtis yra susijusi ne tik su mentės judesių pakitimais, bet ir su pečių padėtimi. Atkištos į priekį galvos laikysena ne tik didina kaklo skausmą, bet daro įtaką pečių padėties pokyčiams – pečiai suapvalėja. Šie pokyčiai vyksta dėl netaisyklingos kaklo slankstelių padėties, kurią sukelia prie kaklo slankstelių besitvirtinančių raumenų jėgos ir ilgio pokyčiai [39]. Atlikus tyrimą su moterimis, kurių galva yra atsikišusi į priekį, nustatyta reikšminga atvirkštinė koreliacija tarp kaklo skausmo ir petį atitraukiančių raumenų jėgos, tai yra, kuo didesnis kaklo skausmas, tuo mažesnė petį atitraukiančių raumenų jėga [40].

Įvairūs peties pažeidimai yra asocijuojami su mentės diskineze, pavyzdžiui, peties ankštumo sindromas siejamas su rotatorių manžetės patologijomis, vidiniu peties sąnario pažeidimu, peties sąnario nestabilumu ir adhesyviniu kapsulitu [41]. Pakitę mentės judesių modeliai dažnai padidina kaklinės stuburo dalies lordozę bei krūtininės stuburo dalies kifozę [42]. Tokia padėtis pastumia podyglinio ir antdyglinio raumenų sausgysles arčiau petinės ataugos ir gali sukelti peties ankštumo sindromą [43]. Taip pat ir pakitimai krūtinės raumenų pakitimai gali sukelti peties sąnario problemas, pavyzdžiui, mažojo krūtinės raumens sutrumpėjimas dažnai prisideda prie popetinio tarpo ankštumo išsivystymo [41].

Skausmas esant viršutiniam kryžminiam sindromui

Dažnas raumenų disbalansą lydintis simptomas yra skausmas. Tiesioginės skausmo priežastys yra raumenų ar jungiamojo audinio pažeidimas, raumens spazmai, išemija ar trigeriniai taškai. Ilgai užsitęsiančios šios priežastys sukelia raumens nuovargį, jėgos sumažėjimą, dėl to blogėja judesiai ir laikysena [9]. Moksliniais tyrimai atrasta, kad netaisyklinga laikysena padidina viršutinio trapecinio raumens ir aplinkinių raumenų įtampą, kuri sukelia skausmą ir nenormalų jėgų pasiskirstymą griaučių-raumenų sistemoje [27].

Kaklinės lordozės sumažėjimas siejamas su kaklo, krūtinės viršutinės dalies ir pečių skausmu, taip pat su įtampa, galvos skausmu ir prasta gyvenimo kokybe sveikatos atžvilgiu [19]. Esant mentę supančių ir krūtinės raumenų disbalansui dažnai pasireiškia ir kaklo ar cervikogenininis galvos skausmas [44]. Į priekį pasislinkusios galvos laikysena yra šio skausmo atsiradimo ar pablogėjimo rizikos faktorius [45]. Taip pat ši laikysena siejama su galvos, pečių ar veido skausmu, smilkininio žandikaulio sąnario ir regėjimo sutrikimais [46]. Nustatyta, kad kaklo skausmas koreliuoja su tos pačios pusės apatinio trapecinio raumens silpnumu [47].

Viršutinio kryžminio sindromo įtaka kitoms organizmo sistemoms

Raumenų disbalansas sukelia ne tik skausmą, bet gali būti ir kitų organizmo sistemų pokyčių priežastis. Tyrimai rodo, kad net ir nedideli galvos ir kaklo padėties pokyčiai turi įtakos erdvinei krūtinės ląstos formai ir kvėpavimo judesiams. Kai yra galvos poslinkis į priekį, įkvėpimo metu reikšmingai padidėja viršutinės krūtinės dalies mobilumas ir sumažėja apatinių šonkaulių mobilumas. Taip pat teigiama, kad pakitus galvos padėčiai, yra labiau įtraukiami pagalbiniai kvėpavimo raumenys, pavyzdžiui, galvos sukamasis raumuo, dėl to pakyla šonkaulių lankas, mažėja pilvo ir krūtinės mobilumas, silpsta diafragmos veikla. Šie pokyčiai lemia didesnį pastangų poreikį kvėpuojant [48].

Raumenų disbalansas atsiranda keliais būdais. Jis gali kilti dėl audinių pažeidimo ir skausmo, dėl to pakinta judesio modelis. Galimas ir atvirkštinis mechanizmas – pakitęs judesio modelis sukelia raumenų disbalansą ir tada atsiranda skausmas ir pažeidimas. Šių reiškinių atsiradimą dažnai lemia ilgas buvimas statiškose pozicijose, pavyzdžiui, ilgai trunkantis sėdimas darbas, dėl kurio atsiranda gana dažnas raumeninės sistemos sutrikimas – viršutinis kryžminis sindromas. Esant šiam sindromui pakinta galvos, kaklo pečių ir mentės padėtys, atsiranda skausmas, taip pat, gali būti paveikiamos ir kitos organizmo sistemos.

1.3. Plaštakos griebimo jėga

Plaštakos griebimo jėga yra objektyvus matas vertinant plaštakos ir visos viršutinės galūnės būklę. Gydytojai ir terapeutai šį matą naudoja pradinės būklės vertinimui, progreso sekimui, vertinti chirurginių operacijų ar kito gydymo rezultatus. Koordinuotam plaštakos judesiui pakankamai jėgai yra svarbi kiekvieno rankos piršto funkcija. Manoma, kad antro ir trečio pirštų jėga yra didesnė už ketvirto ir penkto. Taip pat, teigiama, kad antro ir ketvirto pirštų jėga yra panaši, todėl numanoma, kad trečiasis pirštas yra stipresnis nei penktasis, atitinkamai jėgos santykis yra 60:40 [49].

Viršutinės galūnės funkcionalumas yra labai svarbus atliekant kasdienes veiklas, todėl plaštakos griebimo jėgos vertinimas yra reikšmingas. Šis rodiklis dažnai naudojamas ne tik rankos funkcijai įvertinti, tačiau ir bendrai organizmo būklei. Plaštakos griebimo jėgos matavimas atskleidžia asmenų, kurie serga ligomis, susijusiomis su raumenų jėgos netekimu, būklę. Sveikatos priežiūros specialistams tai yra svarbus rodiklis diagnozuojant ligą bei išsikeliant gydymo tikslus. Plaštakos griebimo jėga taip pat naudojama norint įvertinti, ar tam tikrų profesijų atstovai gali grįžti ar būti priimtas į darbą, ir ar sportininkas yra geros būklės ir gali grįžti į sportą [50]. Taip pat,

teigiama, kad šis matavimo būdas gali būti naudingas vertinant sportininko pasirengimą varžyboms ar bendrą nuovargį [51].

Plaštakos griebimo jėgos vertinimas yra nesudėtingas matavimas, kuris nereikalauja brangios įrangos ar invazinių procedūrų [50]. Šis matavimas reabilitacijoje yra dažnai naudojamas lyginant jėgą su normomis ar lyginant to paties asmens dominuojančios ir nedominuojančios rankos jėgą [52].

Kiekybiškai plaštakos griebimo jėgą galima išmatuoti naudojant rankinį dinamometrą. Įrodyta, kad toks dinamometras objektyviai atskleidžia viršutinės galūnės būklę [53]. Literatūroje yra pateikiama ne viena plaštakos griebimo jėgos matavimo metodika. Vieni autoriai teigia, kad plaštakos griebimo jėga yra reikšmingai didesnė, kai petys yra sulenktas 90° kampu, negu neutralioje padėtyje. Alkūnės lenkimo kampas reikšmingo skirtumo nesudaro. Tuo tarpu stovint plaštakos griebimo jėga yra didesnė nei sėdint. Šių autorių atliktas tyrimas siūlo pakeisti Amerikos Rankos Terapeutų Bendruomenės (The American Society of Hand Therapists ASHT) rekomendacijas. Šiose rekomendacijose teigiama, kad maksimali plaštakos griebimo jėga turi būti matuojama, kai petys ir riešas yra neutralioje padėtyje, o alkūnė yra sulenkta 90° kampu. Minėti autoriai plaštakos griebimo jėgą siūlo matuoti atsistojus, kai petys yra sulenktas 90° [54].

Plaštakos griebimo jėga koreliuoja su viršutinės galūnės jėga ir viso kūno bendra raumenų jėga [55]. Alizadehkhaiyat ir kiti nustatė, kad matuojant plaštakos griebimo jėgą rankai esant neutralioje padėtyje aktyvuojasi viršdyglinis ir podyglinis raumenys [52]. Horsley ir kt. teigia, kad plaštakos griebimo jėga yra patikimas rodiklis, norint įvertinti išorinių peties rotatorių funkciją sveikiems asmenims. Taip pat, plaštakos griebimo jėgos matavimas galėtų būti alternatyva sekant peties išorinių rotatorių būklės kitimą reabilitacijos eigoje, kai tiesiogiai matuoti peties rotatorių jėgą būtų skausminga. Tokiu atveju būtų nustatomas atskaitos taškas – plaštakos griebimo jėga reabilitacijos pradžioje, o eigoje stebima, kaip ši jėga kinta [51]. Ryšys tarp plaštakos ir peties grindžiamas tuo, kad norint optimaliai įtraukti distaliau esančius galūnės raumenis yra reikalinga proksimalinių galūnės raumenų stabilizacija ir nesutrikęs jėgos perdavimas per miofascialinius takus [56].

Griebimo jėgos treniravimas reikšmingai paveikia viršutinės galūnės funkcinius pakitimus. Plaštakos griebimo jėgos didinimo pratimai teigiamą efektą turi ne tik plaštakos raumenims, bet ir visai viršutinei galūnei, ypač raumenims, atliekantiems išorinę peties rotaciją, atitraukimą ir lenkimą [53]. Treniruojant plaštakos griebimo jėgą yra aktyvuojami podyglinis ir viršdyglinis raumenys, kurie reikalingi peties stabilumo palaikymui. Ši sąsaja tiek kliniškai, tiek biomechaniškai labai reikšminga. Nustatyta, kad atliekant plaštakos jėgos didinimo pratimus, šie raumenys labiausiai aktyvuojasi, kai alkūnė yra 90° sulenkta ir naudojama 50 proc. jėgos [52].

Plaštakos griebimo jėgos matavimas yra nesudėtingas ir neinvazinis tyrimo metodas. Šis metodas yra dažnai naudojamas reabilitacijoje ir sporte, kai norima įvertinti viršutinės galūnės ar viso organizmo būklę. Atsiranda vis daugiau tyrimų, kurių išvadose patvirtinama, kas plaštakos griebimo jėga siejasi su tam tikrų proksimaliau esančių raumenų būkle.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1 Tyrimo organizavimas

Tyrimas atliktas 2018 metų gegužės – liepos mėnesiais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto Reabilitacijos klinikoje. Pagal įtraukimo ir atmetimo kriterijus atrinkti 43 asmenys, tyrime dalyvauti sutiko 31 tiriamasis. Tyrimo eiga – buvo nustatyta tiriamųjų abiejų plaštakų griebimo jėga, išmatuota pečių lanko ir kaklo raumenų jėga ir nustatyta, ar raumuo sutrumpėjęs. Statistinių skaičiavimų pagalba nustatyta, ar yra reikšmingų sąsajų tarp šių rodiklių (9 pav.).

9 pav. Tyrimo organizavimo schema

Šiam tyrimui atlikti LSMU Bioetikos centras suteikė leidimą Nr. BEC-SR(M)-69 (Leidimas pateiktas darbo priede NR. 1).

Tiriamųjų atranka pagal įtraukimo ir atmetimo kriterijus

Atrinkta 43 asmenų, tyrime sutiko dalyvauti 31

Plaštakų griebimo jėgos matavimas Pečių lanko raumenų

jėgos matavimas

Pečių lanko raumenų ilgio įvertinimas

2.2. Tyrimo kontingentas

Tiriamųjų įtraukimo ir atmetimo kriterijai

 asmenys nuo 18 iki 34 metų amžiaus (įvairūs autoriai skirtingai apibrėžia jauno suaugusiojo amžių – bendrai sutariama, kad šis amžiaus tarpsnis prasideda nuo 18 metų, tačiau pagal skirtingus autorius gali trukti įvairiai - iki 34 [57], 39 [58] ar 40 [59] metų; šiam tyrimui buvo pasirinktas dažniausiai moksliniuose šaltiniuose pasikartojantis amžiaus intervalas);

 asmuo turi Vladimir Janda aprašytą viršutinį kryžminį sindromą. Turi būti stebimi šie požymiai:

 atsikišusi į priekį galva;

 suapvalėję pečiai;

 padidėjusi krūtininės stuburo dalies kifozė;  sutinka dalyvauti tyrime.

Atmetimo kriterijai:

 užsiima bet kokia aktyvia sportine veikla;

 per pastaruosius 12 mėnesių lankėsi pas kineziterapeutą ar kitą specialistą dėl judamojo aparato problemų;

 buvęs galvos, kaklo, pečių lanko ar viršutinės galūnės trauminis sužalojimas;  lėtinės judamojo aparato ligos;

 galvos, kaklo, pečių lanko ar viršutinės galūnės operacijos;

 tokios stuburo patologijos kaip stenozė, osteoartritas, disko išvarža, spondilolistezė ar radikulopatija.

Tiriamųjų charakteristikos

Šio tyrimo metu testavimui buvo atrinktas 31 tiriamasis. 20 iš 31 tyrimo dalyvio buvo moterys, likę 11 – vyrai. Procentinis pasiskirstymas: 64,5 proc. moterų ir 35,5 proc. vyrų.

Visų tyrime dalyvavusių asmenų amžius svyravo nuo 20 iki 29 metų. Vidutinis visų tiriamųjų amžius - 23,9 ±2,3 metų.

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 20-21 22-23 24-25 26-27 28-29 T iriamųjų skaič ius Amžius

Moterų pasiskirstymas pagal amžių

0 1 2 3 4 5 6 20-21 22-23 24-25 26-27 28-29 T iriamųjų skaič ius Amžius

Vyrų pasiskirstymas pagal amžių

Vidutinis moterų amžius 23,7 ± 2,1 metų. Detalesnis tyrime dalyvavusių moterų amžiaus pasiskirstymas pavaizduotas diagramoje (10 pav.).

10 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių.

Vidutinis tyrime dalyvavusių vyrų amžius yra 24,3 ± 2,6. Detalus tyrime dalyvavusių vyrų amžiaus pasiskirstymas pavaizduotas diagramoje (11 pav.).

2.3. Tyrimo metodika

Tyrimui atlikti buvo pasirinkti šie tyrimo metodai:

 plaštakos griebimo jėgos matavimas hidrauliniu dinamometru;

 pečių lanko ir kaklo raumenų jėgos matavimas rankiniu dinamometru;

 pečių lanko ir kaklo raumenų ilgio vertinimas specialiais testais.

2.3.1. Plaštakos griebimo jėgos matavimas

Dominuojančios ir nedominuojančios rankos plaštakos griebimo jėgai išmatuoti naudotas hidraulinis plaštakos dinamometras „Saehan Hydraulic Hand Dynamometer, SH5001“ (12 pav.). Prietaiso gamintojas pabrėžia, kad šis dinamometras pasižymi savybėmis, kurios užtikrina tinkamą šio prietaiso veikimą. Įrankis turi dvigubą rezultatų skalę, kurioje rezultatą kiekybiškai galima įvertinti svarais arba kilogramais. Prietaiso rankena yra reguliuojama tam, kad atitiktų įvairių plaštakų dydžius [60].

13 pav. Dinamometro skalė [60]

Hidraulinio dinamometro skalėje (13 pav.) yra dvi rodyklės. Pirmoji, matavimo rodyklė juda pagal generuojamos jėgos stiprumą, t.y. rodo, kaip stipriai spaudžiamas dinamometras tuo momentu. Kita, didžiausią jėgą fiksuojanti, rodyklė lieka prie didžiausios užfiksuotos jėgos, kai prietaiso rankena jau nebespaudžiama [60].

Literatūroje yra pateikiama ne viena plaštakos griebimo jėgos matavimo metodika. Skirtingi autoriai pateikia nevienodus plaštakos griebimo jėgos matavimo pasiūlymus [54]. Šiam tyrimui buvo pasirinkta šiame tyrime naudoto hidraulinio dinamometro gamintojų pateikta naudojimo instrukcija.

Prietaiso parengimas procedūrai:

1. Rankenos nustatymas pagal tiriamojo rankos dydį. 2. Didžiausią jėgą fiksuojančią rodyklę pasukti iki 0. 3. Leisti tiriamajam patogiai paimti instrumentą į ranką. 4. Atliekama matavimo procedūra.

5. Pieš kitą matavimą prietaiso rodmenys nustatomi į pradinius.

Matavimo procedūra:

1. Patogiai sėdėti ar stovėti.

2. Petys pritrauktas, neutralioje padėtyje rotacijų atžvilgiu. 3. Alkūnė sulenkta 90° kampu.

4. Dilbis neutralioje pozicijoje. 5. Riešas neutralioje pozicijoje.

6. Maksimalia jėga atliekamas plaštakos griebimas.

7. Kiekvieną testą pakartoti 3 kartus ir pažymėti vidurkį, plaštakos griebimo jėga įvertinta kilogramais.

2.3.2. Kaklo ir pečių lanko raumenų jėgos matavimas

Jėga gali būti įvertinta pasitelkiant įvairias metodikas. Neseniai pristatyti rankiniai, nešiojami jėgos matavimo instrumentai, vienas tokių – rankinis dinamometras. Tai yra nebrangi, lengvai naudojama priemonė. Kol kas esama ir trūkumų – nėra nustatytų raumenų jėgos normų pagal lytį ir amžių vertinant su rankiniu dinamometru. Tačiau šioje srityje jau yra atliekami tyrimai ir paskelbiama vis daugiau rezultatų [62]. Šiame tyrime pečių lanko raumenų jėga vertinta naudojant rankinį dinamometrą „Lafayette Instrument. Manual muscle tester“ (14 pav.).

14 pav. Rankinis dinamometras „Lafayette Instrument. Manual muscle tester“ [63]

„Lafayette Instrument. Manual muscle tester“ dinamometras yra ergonomiškas rankoje laikomas prietaisas, naudojamas objektyviam jėgos įvertinimui. Prietaisas jėgą įvertina svarais, kilogramais ir Niutonais. Maksimali galima įvertinti jėga – 136,1 kg (300 svarų arba 1335 Niutonai). Ekrane parodoma vidutinė jėga, didžiausia jėga, testo atlikimo laikas bei kada buvo pasiekta didžiausia jėga. Garsinis signalas sindikuoja testo pradžią ir pabaigą. Šis prietaisas turi vidinę atmintinę, kurioje automatiškai išsaugoma 150 atliktų testų [63].

Gamintojo teigimu nedidelis šio rankinio dinamometro dydis, mažas svoris bei tvirtą paėmimą užtikrinanti elastinga prie prietaiso pritvirtinta juosta leidžia tyrėjui naudoti standartines literatūroje aprašomas ir terapeuto darbo praktikoje naudojamas manualinio raumenų testavimo technikas nekeičiant testavimo padėčių ir pačios tyrimo procedūros eigos. Instrumentas yra specialiai pagamintas taip, kad būtų galima jį lengvai paimti į delną ir laikyti viena ranka, įremti į testuojamą segmentą ties pasipriešinimo sutekimo vieta bei nukreipti pasipriešinimo jėgą reikiama kryptimi [63].

Rankinis dinamometras yra tinkama priemonė vertinant tiek sveikų asmenų raumenų jėgą [62], tiek įvairiomis ligomis sergančių asmenų raumenų jėgą [64]. Moksliniai tyrimai rodo, kad rankinis dinamometras yra tinkama priemonė ne tik kineziterapeuto darbe, bet ir kitų specialybių atstovams. Dowhan ir kiti nustatė, kad dietologai taip pat gali naudoti rankinį dinamometrą kaip tinkamą priemonę mitybos nepakankamumui ir jo pasekmėms žmogaus organizmui vertinti pagal raumenų jėgą [65]. Kai kurių autorių teigimu, rankinis dinamometras nėra tinkama priemonė, kai yra vertinama apatinių galūnių raumenų jėga. Apatinių galūnių raumenys yra stambūs, todėl jėgos įvertinimas priklauso nuo paties vertintojo jėgos ir ar jis sugebės suteikti pakankamą pasipriešinimą. Tyrimo autoriai rekomenduoja pasitelkti papildomą išorinę stabilizaciją vertinant stambių raumenų grupių jėgą [66].

Bendri raumenų jėgos testavimo principai:

 Pradinė padėtis parenkama taip, kad visas tiriamojo kūnas būtų stabilus (dažniausiai naudojamos tokios padėtys, kai tiriamasis guli ant pilvo, ant nugaros arba ant šono).

 Siekiant raumens testo specifiškumo reikia stabilizuoti proksimaliau esančią testuojamo segmento dalį.

 Testuojamas raumuo turi būti tokioje pozicijoje, kad veiktų tiksliai prieš gravitacijos jėgas. Judesį atliekant tiksliai prieš gravitaciją išgaunamas reikiamo raumens aktyvumas.

 Jei raumuo yra silpnas ir jo jėga yra nepakankama, kad įveiktų esančias gravitacijos jėgas, tai to raumens testavimui reikia naudoti horizontalią plokštumą, tai yra, judesį atlikti horizontalioje plokštumoje, kurioje nereikia pasipriešinti gravitacijos jėgoms.

 Nepaisant kokioje plokštumoje yra atliekamas judesys, pasipriešinimą reikia suteikti priešinga kryptimi negu yra atliekamas judesys. Suteikiamas pasipriešinimas veikia kaip gravitacijos jėgos ir tinkamai nukreiptas išgauna reikiamo raumens aktyvumą.

 Pasipriešinimas turi būti suteikiamas palaipsniui, bet ne per lėtai, jis turi būti nekintantis. Rekomenduojama vengti pasipriešinimo lokalizavimo tam, kad nebūtų sukeltas skausmas ar diskomfortas.

 Jei nėra kontraindikacijų, rekomenduojama naudoti ilgą jėgos svertą. Naudojant ilgą jėgos svertą tiksliau įvertinama raumens jėga.

 Trumpesnis jėgos svertas naudojamas, kai aplink testuojamą segmentą esantys raumenys yra per silpni ir negali suteikti pakankamos stabilizacijos ilgam jėgos svertui [67].

Remiantis Ingos Muntianaitės ir Alvydo Juocevičiaus knyga „Pečių lanko kineziologija ir kineziterapija“ buvo atrinkta, kurie raumenys turėtų būti testuojami [68]. Vertinimui pasirinkti šie pečių lanko raumenys:

 deltinis (priekinė, vidurinė ir užpakalinė dalys),

 antdyglinis,

 podyglinis,

 mažasis apvalusis,

 didysis apvalusis,

 pomentinis,

 trapecinis (viršutinė, vidurinė ir apatinė dalys),

 didysis krūtinės (viršutinė ir apatinė dalys),

 mažasis krūtinės,  keliamasis mentės,  priekinis dantytasis,  rombiniai raumenys,  plačiausiasis nugaros,  poraktinis,  snapinis žasto,  dvigalvis žasto,  trigalvis žasto,  žastinis.

Kaklo raumenys vertinti grupėmis pagal atliekamus judesius – lenkimas, šoninis lenkimas ir šoninis tiesimas [67]:

 atliekant lenkimo judesį įvertinama bendra ilgojo galvos raumens, ilgojo kaklo raumens, priekinio tiesiojo galvos raumens jėga.

 šoninio lenkimo metu galima įvertinti, kokią jėgą generuoja galvos sukamasis raumuo, priekinis laiptinis raumuo, vidurinis laiptinis raumuo ir užpakalinis laiptinis raumuo.

 šoninio tiesimo vertinimas parodo diržinio galvos raumens, diržinio kaklo raumens, pusketerinio raumens ir nugaros tiesiamojo raumens kaklinės dalies bendrai sugeneruojamą jėgą.

Dominuojančioje ir nedominuojančioje pusėse buvo atlikta po 26 raumenų jėgos testus. Raumenų jėgos testavimo padėtys parinktos pagal Florence Peterson Kendall ir bendraautorių knygą „Muscles Testing and Function with Posture and Pain“ (15 pav., 16 pav.) [67].

15 pav. Raumenų jėgos testavimo padėčių pavyzdys: priekinio dantytojo raumens jėgos vertinimo padėtis (pasipriešinimo vietoje dedamas rankinis dinamometras) [67]

16 pav. Raumenų jėgos testavimo padėčių pavyzdys: trapecinio raumens vidurinės dalies jėgos vertinimo padėtis (pasipriešinimo vietoje dedamas rankinis dinamometras) [67]

Matavimo procedūra:

1. Tiriamasis užima pradinę padėtį pagal literatūroje aprašytas testavimo metodikas; 2. Tyrėjas pasipriešinimo vietoje prideda rankinį dinamometrą ir sukuria

pasipriešinimą atliekamam judesiui;

3. Tiriamasis atlieka nurodytą judesį tris sekundes;

4. Iš dinamometro parodymų pasirenkama vidutinė jėga (prietaiso ekrane rodoma ties užrašu „Average force“), jėga vertinta kilogramais.

2.3.3. Kaklo ir pečių lanko raumenų ilgio vertinimas

Šio tyrimo metu buvo įvertintas raumenų ilgis, tai yra, nustatyta, ar raumenys yra normalaus ilgio, ar sutrumpėję. Ilgio vertinimui pasirinkti 26 kaklo ir pečių lanko raumenys dominuojančioje pusėje ir tiek pat nedominuojančioje pusėje pagal Ingos Muntianaitės ir Alvydo Juocevičiaus knyga „Pečių lanko kineziologija ir kineziterapija“ [68]. Raumenų vertinimo padėtys pasirinktos pagal Florence Peterson Kendall [67] ir Vladimir Janda [9] aprašytas metodikas.

Raumenų ilgis yra vertinamas atliekant priešingos krypties judesį negu raumuo įprastai susitraukia. Tokio judesio tikslas – padidinti atstumą tarp testuojamojo raumens prisitvirtinimo vietų (nuo raumens pradžios iki jo pabaigos). Vertinimo rezultatas priklauso nuo to, ar pakankamai galima atitolinti prisitvirtinimo vietas. Pagal literatūroje aprašytus požymius nustatoma, ar raumuo yra normalaus ilgio, ar sutrumpėjęs. Tiksliam ilgio vertinimui reikalinga, kad raumens pradžios prisitvirtinimo vieta būtų fiksuota ir nejudėtų, o raumens pabaiga judėtų tolyn nuo pradžios. Vertinimo metu naudojami pasyvūs ar pusiau aktyvūs judesiai (17 pav., 18 pav.) [67].

17 pav. Raumens ilgio vertinimo pavyzdys: kairėje pusėje yra didžiojo krūtinės raumens apatinės dalies vertinimo padėtis, dešinėje pusėje yra didžiojo krūtinės raumens viršutinės dalies vertinimo

18 pav. Raumens ilgio vertinimo pavyzdys: plačiausiojo nugaros raumens vertinimo padėtis. Jei ranka nenusileidžia iki horizontalios linijos arba stebima padidėjusi juosmeninės stuburo dalies

lordozė, raumuo yra sutrumpėjęs [67]

2.4. Matematinė statistika

Duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 22.0 statistinės analizės programinę įrangą. Patikrinti, ar duomenys pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, naudotas Shapiro-Wilk testas, kai imtis 20 ar didesnė, o mažoms imtims, mažesnėms negu 20, normalumo sąlyga tikrinama nebuvo, taikyti neparametriniai kriterijai.

Norint nustatyti, ar imties mediana yra lygi tam tikram skaičiui, naudotas neparametrinis Vilkoksono kriterijus vienai imčiai.

Dviejų kintamųjų priklausomybei vertinti taikyta neparametrinė Spirmeno koreliacija. Spirmeno koreliacijos koeficiento (r) absoliutinio dydžio (modulio) reikšmės:

 [0 – 0,2) – labai silpna koreliacija (ryšio nėra);

 [0,2 – 0,4) – silpna koreliacija (silpnas ryšys);

 [0,4 – 0,7) – vidutinė koreliacija (vidutinis ryšys);

 [0,7 – 0,9) – stipri koreliacija (stiprus ryšys);

 [0,9 –1) – labai stipri koreliacija;

 1 – tiesinis ryšys.

Dviejų kintamųjų priklausomybei, kai vienas iš kintamųjų yra nominalusis, naudotas Eta2 koreliacijos koeficientas. Eta2 koreliacijos koeficientas parodo, kokio dydžio ryšį vienas kintamasis turi su kitu. Šio baigiamojo darbo hipotezė teigia, kad kaklo ir pečių lanko raumenų ilgio pokyčiai gali daryti įtaką plaštakos griebimo jėgai, todėl gautas Eta2

koeficientas nurodys, kokią įtaką kaklo ir pečių lanko raumenų ilgio pokyčiai daro plaštakos griebimo jėgai. Eta2

koreliacijos koeficiento (η²) reikšmės:

 [0,02 – 0,13) – silpnas ryšys;

 [0,13 – 0,26) – vidutinis ryšys;

Skirtumai, kai p<0,05, laikyti statistiškai reikšmingi. Kiekybiniai parametriniai duomenys pateikiami kaip vidurkis ir standartinis nuokrypis (x̅±SD), o kiekybiniai neparametriniai duomenys bus pateikiami kaip mediana, minimali reikšmė ir maksimali reikšmė (xme (xmin; xmax)).

3. REZULTATAI

3.1. Plaštakų griebimo jėgos įvertinimas

Išmatuota tiriamųjų plaštakų griebimo jėga ir pagal lytį bei dominuojančią ir nedominuojančią puses gauti rezultatai palyginti su sveikų 20-30 metų asmenų plaštakos griebimo jėga. Jėga lyginama atskirai moterų ir vyrų.

Šio tyrimo duomenims įvertinti naudota autoriaus Jean-Yves Hogrel 2015 metais publikuotame straipsnyje [66] paskelbta normali nustatyta sveiko žmogaus plaštakos griebimo jėga. Tyrėjai duomenis gavo ištyrę sveikus įvairių amžiaus grupių žmones, jų plaštakos griebimo jėga matuota hidrauliniu dinamometru. Plaštakos griebimo jėgos matavimui šis prietaisas yra laikomas „auksiniu standartu“. Palyginimui pasirinkta 20 – 30 metų amžiaus grupėje gauta plaštakos griebimo jėga.

19 pav. Moterų plaštakos griebimo jėgos pasiskirstymas: kairėje – nedominuojančios pusės, dešinėje – dominuojančios pusės.

Tyrime dalyvavusių moterų nedominuojančios pusės plaštakos griebimo jėgos mediana yra

24 kg (minimali reikšmė: 22 kg; maksimali reikšmė: 32 kg) (19 pav.). Pagal autorių Jean-Yves Hogrel normali nedominuojančios pusės moterų plaštakos griebimo jėga yra 30,9 kg [66]. Šiame

tyrime dalyvavusių moterų nedominuojančios plaštakos griebimo jėga yra statistiškai reikšmingai mažesnė už literatūroje pateikiamą plaštakos griebimo jėgą (Z=-3,896; p<0,001).

Tirtų moterų dominuojančios pusės plaštakos griebimo jėgos mediana yra 26,5 kg (minimali reikšmė: 24 kg; maksimali reikšmė: 33 kg) (19 pav.). Literatūroje pateikiama, jog normali tos pačios amžiaus grupės moterų plaštakos griebimo jėga yra 34,1 kg [66]. Mūsų tyrimo dalyvių moterų dominuojančios pusės plaštakos griebimo jėga statistiškai reikšmingai skiriasi nuo autorių gautos normalios plaštakos griebimo jėgos (Z=-3,932; p<0,001).

20 pav. Vyrų plaštakos griebimo jėgos pasiskirstymas: kairėje – nedominuojančios pusės, dešinėje – dominuojančios pusės.

Diagramose (20 pav.) pateikiami vyriškosios lyties tiriamųjų duomenys.

Nedominuojančios pusės tiriamųjų plaštakos griebimo jėgos mediana yra 50 kg (minimali reikšmė: 28 kg; maksimali reikšmė 54 kg) yra statistiškai reikšmingai mažesnė negu tos pačios amžiaus grupės sveikų vyrų plaštakos griebimo jėga, kuri turėtų būti 50,7 kg (Z=-2,139; p=0,032).

Dominuojančios pusės plaštakos griebimo jėgos mediana yra 53 kg (minimali reikšmė: 32 kg; maksimali reikšmė: 58 kg). Ji statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo nustatytos normalios sveikų vyrų plaštakos griebimo jėgos, kuri yra 53,9 kg (Z=-1,245; p=0,213).

Visų tiriamųjų, tiek moterų, tiek vyrų, nedominuojančios pusės plaštakos griebimo jėga yra sumažėjusi reikšmingai. Dominuojančios pusės plaštakos griebimo jėga yra sumažėjusi iš dalies – vyrų yra normali, o moterų yra mažesnė. Taigi, tik dalis (64,5 proc.) tiriamųjų turi sumažėjusią dominuojančios plaštakos griebimo jėgą.

3.2. Kaklo ir pečių lanko raumenų jėgos sąsajos su plaštakos griebimo jėga

Sąsajos nedominuojančioje pusėje

Buvo nustatyta, ar nedominuojančioje pusėje plaštakos griebimo jėga yra susijusi su kaklo ir pečių lanko raumenų jėga. Nedominuojančioje pusėje buvo išmatuota 26-ų kaklo ir pečių lanko raumenų jėga. Nustatyta, kad 12-os iš 26-ų (46 proc.) testuotų raumenų jėga yra statistiškai reikšmingai susijusi su plaštakos griebimo jėga. Žemiau esančiose diagramose pateikiamos šios koreliacijos tarp nedominuojančiosios pusės kaklo ir pečių lanko raumenų jėgos ir plaštakos griebimo jėgos.

Nedominuojančios pusės deltinio raumens priekinės dalies jėgos mediana yra 12 kg (minimali reikšmė: 7,9 kg; maksimali reikšmė: 22,3 kg), kuri statistiškai reikšmingais tiesioginiais stipriais ryšiais yra susijusi su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,783; p<0,001) (21 pav.). Kitos deltinio raumens, užpakalinės, dalies jėgos mediana yra 10,5 kg (minimali reikšmė: 7,8 kg; maksimali reikšmė: 19,6 kg). Šio raumens jėga statistiškai reikšmingais tiesioginiais stipriais ryšiais yra susijusi su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,759; p<0,001) (22 pav.).

22 pav. Nedominuojančios pusės deltinio raumens užpakalinės dalies jėgos koreliacija su plaštakos griebimo

jėga 21 pav. Nedominuojančios pusės

deltinio raumens priekinės dalies jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

Nustatyta, kad plačiausiojo nugaros raumens jėgos mediana yra 5,1 kg (minimali reikšmė: 3,4 kg; maksimali reikšmė 10 kg). Plačiausiojo nugaros raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,687; p<0,001) (23 pav.). Taip pat, šio tyrimo metu nustatyta, kad dvigalvio žasto raumens jėgos mediana yra 17,5 kg (minimali reikšmė: 13,9 kg; maksimali reikšmė: 22,8 kg). Dvigalvio žasto raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,68; p<0,001) (24 pav.)

23 pav. Nedominuojančios pusės plačiausiojo nugaros raumens jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

24 pav. Nedominuojančios pusės dvigalvio žasto raumens jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

25 pav. Nedominuojančios pusės rombinių raumenų jėgos koreliacija su

plaštakos griebimo jėga

26 pav. Nedominuojančios pusės didžiojo krūtinės raumens apatinės dalies jėgos koreliacija su plaštakos

Nustatyta, kad nedominuojančios pusės rombinių raumenų jėgos mediana yra 3,7 kg (minimali reikšmė: 2 kg; maksimali reikšmė: 8,7 kg). Rombinių raumenų jėga statistiškai

reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,669; p<0,001) (25 pav.). Taip pat nustatyta, kad didžiojo krūtinės raumens apatinės dalies jėgos mediana yra 9,5 kg (minimali reikšmė: 4,5 kg; maksimali reikšmė: 15,6 kg), raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,641; p<0,001) (26 pav.).

Antdyglinio raumens jėgos mediana yra 8,6 kg (minimali reikšmė: 5,2 kg; maksimali reikšmė: 13,1 kg), šio raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,613; p<0,001) (27 pav.). Didžiojo apvaliojo ir pomentinio raumens bendros jėgos mediana yra 9,2 kg (minimali reikšmė: 5,2 kg; maksimali reikšmė: 14,5 kg), šių raumenų jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,598; p<0,001) (28 pav.).

28 pav. Nedominuojančios pusės didžiojo apvaliojo ir pomentinio raumens jėgos koreliacija su plaštakos

griebimo jėga 27 pav. Nedominuojančios pusės

antdyglinio raumens jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

Trapecinio raumens apatinės dalies jėgos mediana yra 3,3 kg (minimali reikšmė: 1,9 kg; maksimali reikšmė: 6,4 kg), trapecinio raumens apatinės dalies jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,57; p=0,001) (29 pav.).

Trigalvio žasto raumens jėgos mediana yra 9,6 kg (minimali reikšmė: 5,8 kg; maksimali reikšmė: 14,7 kg), šio raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,577; p=0,001) (30 pav.).

30 pav. Nedominuojančios pusės trigalvio žasto raumens jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga 29 pav. Nedominuojančios pusės

trapecinio raumens apatinės dalies jėgos koreliacija su plaštakos griebimo

jėga

31 pav. Nedominuojančios pusės didžiojo krūtinės raumens viršutinės

dalies jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

32 pav. Nedominuojančios pusės kaklą į šoną lenkiančių raumenų jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

Didžiojo krūtinės raumens viršutinės dalies jėgos mediana yra 7,4 kg (minimali reikšmė: 3,4 kg; maksimali reikšmė: 10,2 kg), šio raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutiniu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,492; p=0,005) (31 pav.). Šoninių kaklo lenkiamųjų raumenų jėgos mediana yra 4 kg (minimali reikšmė: 2 kg; maksimali reikšmė: 8,1 kg), šių raumenų jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai silpnu stiprumu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,361; p=0,046) (32 pav.).

Sąsajos dominuojančioje pusėje

Nustatyta, ar dominuojančioje pusėje plaštakos griebimo jėga statistiškai reikšmingai susijusi su kaklo ir pečių lanko raumenų jėga. Dominuojančioje pusėje buvo išmatuota 26-ų kaklo ir pečių lanko raumenų jėga. Nustatyta, kad 14-os iš 26-ų (54 proc.) testuotų raumenų jėga yra statistiškai reikšmingai susijusi su plaštakos griebimo jėga. Rezultatai pateikiami žemiau esančiose diagramose.

Dominuojančioje pusėje rombinių raumenų jėgos mediana yra 4,3 kg (minimali reikšmė: 2,5 kg; maksimali reikšmė: 8,8 kg), rombinių raumenų jėga statistiškai reikšmingais tiesioginiais stipriais ryšiais yra susijusi su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,739; p<0,001) (33 pav.). Deltinio raumens užpakalinės dalies jėgos mediana yra 11,4 kg (minimali reikšmė: 7,3 kg; maksimali reikšmė: 22 kg). Šio raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai stipriu ryšiu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,727; p<0,001) (34 pav.).

33 pav. Dominuojančios pusės rombinių raumenų jėgos koreliacija su

plaštakos griebimo jėga

34 pav. Dominuojančios pusės deltinio raumens užpakalinės dalies jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

Mažojo apvaliojo raumens jėgos mediana yra 8 kg (minimali reikšmė: 4,2 kg; maksimali reikšmė: 16 kg), šio raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai stipriu ryšiu koreliuoja su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,724; p<0,001) (35 pav.). Deltinio raumens priekinės dalies jėgos mediana yra 11,3 kg (minimali reikšmė: 7,6 kg; maksimali reikšmė: 24,1 kg). Šio raumens jėga statistiškai reikšmingai tiesiogiai vidutinio stiprumo ryšiu yra susijusi su plaštakos griebimo jėga (r(31)=0,698; p<0,001) (36 pav.).

35 pav. Dominuojančios pusės mažojo apvaliojo raumens jėgos koreliacija su

plaštakos griebimo jėga

36 pav. Dominuojančios pusės deltinio raumens priekinės dalies jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

37 pav. Dominuojančios pusės didžiojo apvaliojo ir pomentinio raumens jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga

38 pav. Dominuojančios pusės didžiojo krūtinės raumens apatinės dalies jėgos koreliacija su plaštakos griebimo jėga