1 Patvirtinta:
Veterinarijos fakulteto Tarybos 2014-01-14, protokolo Nr. 4.
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINĖS MEDICINOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA
Virginijos Mirošničenko
6 kursas 6 grupėMastito sukėlėjų įtaka karvių pieno sudėčiai
The relationship between mastitis pathogens and milk composition
Magistro baigiamasis darbasDarbo vadovas: Prof. dr. Vida Juozaitienė
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas baigiamasis darbas: Mastito sukėlėjų įtaka karvių pieno sudėčiai
1. Yra atliktas mano paties / pačios:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. 2014 01 14 Virginija Mirošničenko
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014 01 14 Virginija Mirošničenko (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO TEIKIMO GYNIMUI 2014 01 14 Vida Juozaitienė (data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės –(iaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-iaus) parašas)
3 Turinys
Įvadas... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Mastito pagrindinės formos ir paplitimas ... 12
1.2. Mastito etiologija... 13
1.3. Pagrindiniai mastito sukėlėjai ... 15
1.3.1. Staphylococcus aureus ... 15
1.3.1. Koaguliazei - neigiami stafilokokai ... 16
1.3.2. Streptococcus agalactiae ... 16
1.3.3. Streptococcus disgalactiae... 16
1.3.4. Coliforminės bakterijos ir E. coli... 16
1.4. Mastito rizikos faktoriai ... 17
1.4.1. Veislė ir genetinė priklausomybė ... 18
1.4.2. Amžius ... 18
1.4.3. Laktacijos laikotarpis ... 19
1.4.4. Užtrūkimo periodas ... 19
1.4.5. Intervalai tarp melžimų. ... 19
1.4.6. Spenių pažeidimai ... 19
1.4.7. Kraujo grupės ... 20
1.4.8. Patogenų įtaka ... 20
1.4.9. Aplinka ... 21
1.4.10. Sergamumas kitomis ligomis ... 22
2. DARBO VIETA IR METODIKA ... 23
2.1. Tyrimų laikas, vieta, apimtis ir statistinės analizės metodai ... 23
2.2. Mastito sukėlėjų nustatymas ... 23
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 28
4
3.1.1. SLS įtaka pieno sudėčiai „X“ pieninių galvijų bandoje ... 28
3.1.2. Mastito sukėlėjų paplitimas „X“ pieninių galvijų bandoje ... 31
3.1.3. Mastito sukėlėjų įtaka pieno rodikliams „X“ pieninių galvijų bandoje ... 32
3.2. Tyrimų rezultatai Lietuvos pieninių galvijų tirtuose bandose ... 36
3.2.1. SLS įtaka pieno sudėčiai Lietuvos pieninių galvijų bandose ... 36
3.2.2. Mastito sukėlėjų paplitimas Lietuvos pieninių galvijų bandose... 38
3.2.3. Mastito sukėlėjų įtaka pieno rodikliams Lietuvos pieninių galvijų bandose ... 40
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 43
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ... 46
5 Santrumpos
(Gram -) - gramneigiami mikroorganizmai; (Gram+) - gramteigiami mikroorganizmai; DNR – dezoksiribonukleininė rūgštis; IgG - imunoglobulino G;
In vitro - tirta laboratorinėmis sąlygomis; In vivo - tirta gamybinėmis sąlygomis;
KNS /CNS - koaguliaziškai neigiami stafilokokai; KSV/ml - kolonijas sudarančių vienetų skaičius 1 ml; KTS / CPS - koaguliaziškai teigiami kokai;
M- vidurkis; n – narių skaičius;
PGR – polimerazės grandininė reakcija; E. coli - Escherichia coli;
pH – Vandenilio jonų (H+) koncentracijos tirpale matas; SE – požymių aritmetinių vidurkių paklaidos;
proc. – procentai; p – patikimumas;
RNR – ribonukleininė rūgštis;
S. agalactiae - Streptococcus agalactiae; S. aureus - Staphylococcus aureus; SD – vidutinis kvadratinis nuokrypis; SE – vidurkio paklaida.
SLS – somatinių ląstelių skaičius; spp. – species;
6 Santrauka
Mastitas yra viena iš brangiausių ir dažniausiai pasitaikančių pieno ūkių problemų, kuri aktuali visam pasauliui. Ekonominiai nuostoliai patiriami kiekvieną dieną, dėl pieno kieko sumažėjimo, pieno kokybės suprastėjimo, didelių gydymo kaštų, mastitu sergančių karvių išbrokavimo.
Darbo tikslas: įvertinti mastito paplitimą ir jų ryšį su pieno somatinėmis ląstelėmis ir sudėtimi Darbo uždaviniai:
1. Ištirti mastito sukėlėjų paplitimą „X“ pieninių galvijų bandoje.
2. Įvertinti kontroliuojamos karvių bandos pieno sudėties rodiklius ir jų priklausomybę su somatinių ląstelių skaičiumi.
3. Įvertinti mastito sukėlėjų ir pieno somatinių ląstelių skaičiaus priklausomybę.
4. Ištirti mastito sukėlėjų paplitimą Lietuvos pieninių galvijų bandose ir jų ryšį su pieno sudėtimi bei somatinėmis ląstelėmis.
Pirmame etape buvo tiriamos „X“ pieninių galvijų bandos karvės (n=18); antrame etape - 8 Lietuvos pieninių galvijų ūkių karvės (n=1378). Buvo nustatyti visų karvių mastito sukėlėjai ir išanalizuoti jų pieno sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus kontrolės duomenys.
Pirmame tyrimo etape įvertinus mastito sukėlėjų paplitimą tirtoje pieninių galvijų bandoje nustatyta, kad labiausiai paplitę buvo Streptococcus spp (22,22 proc.)
Antrame tyrimo etape tirtose Lietuvos pieninių galvijų bandose labiausiai paplitę mastito sukėlėjai - Streptococcus spp. - 23 proc.
Tirtoje karvių bandoje didžiausias somatinių ląstelių skaičius buvo pieno mėginių karvių, kurioms buvo nustatyta Streptococcus spp. (D grupė) sukėlėjas – 3430 ± 305 tūkst./ml. Mažiausias pieno riebumo vidurkis nustatytas Staphylococcus spp. su Escherichia coli 3,38 ± 0,08 proc. Mažiausias baltymingumo vidurkis Staphilococcus aureus 3,1 ± 0,01 proc. Ir mažiausias laktozės vidurkis Streptococcus spp.4,1 ± 0,2 proc. (p<0,05).
Tirtose Lietuvos pieninių galvijų bandose didžiausias SLS kiekis nustatytas piene karvių, kurių mėginiuose buvo Staphylococcus spp. su Enterococcus spp - jų vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo 3198 ± 255 tūkst./ml. Mažiausias pieno riebumo vidurkis nustatytas Escherichia coli 4 ± 0,52 proc. Mažiausias baltymingumo vidurkis Staphilococcus aureus su Gramneigiamos lazdelėmis 2,9 ± 0,12 proc. Ir mažiausias laktozės vidurkis Staphylococcus spp. su S. agalactiae 4,06 ± 0,24 proc. (p<0,05).
Įvertinus visų tirtų karvių pieno sudėties rodiklius ir jų priklausomybę su somatinių ląstelių skaičiumi nustatėme, kad didžiausią įtaka somatinių ląstelių skaičius turėjo pieno laktozei (p<0,05).
7 Summary
Work title: The relationship between mastitis pathogens and milk composition The thesis consists of: 49 pages, 12 tables, 14 pictures, 38 sources of literature.
The aim of the paper is the following: to evaluate mastitis prevalence and dependency to milk composition.
Objectives of the paper:
1. To investigate mastitis prevalence and pathogens in „X“ dairy cows herd.
2. To evaluate the relationship between the structure of the controlling cow’s milk and somatic cell count
3. To evaluate the dependency of mastitis pathogen and somatic cell count.
4. To investigate the mastitis pathogens prevalence in Lithuanian dairy cow herds and its dependency to the composition of the cow’s milk and somatic cell count.
Bovine mastitis is the most prevalent and costly disease, affecting dairy farms worldwide. Economic losses associated with mastitis derive mainly from a decrease in milk production and to a lesser extent, from the culling of chronically infected cows, cost of veterinary treatment, and penalties on milk quality.
The researches was carried out in 2011 – 2014 at State Laboratory “Pieno Tyrimai”, at the Department of Animal Breeding of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences and in dairy farm. At the first phase there was investigated „X“ dairy cows herd (n=18). And at the second phase there was investigated Lithuanian dairy cow’s herds (n=1378). In both have been investigated cow’s mastitis pathogens and analyzed cow’s milk structure changes.
The biggest part of the cows in tested cows herd was found to be infected with Streptococcus spp. (22.22 proc.) and in Lithuanian dairy cows herds - Streptococcus spp. (23 proc.).
8 The most elevated somatic cells count was determined in tested dairy cows infected with Streptococcus spp. (D group) (3430 ± 305 thousands/ml.). The most decrease milk fats was determined to Staphylococcus spp. and E. coli (3.38 ± 0.08 proc.). The most decreased milk proteins to - S. aureus (3.1 ± 0.01 proc.). And most decreased milk lactose to - Streptococcus spp.4.1 ± 0.2 proc. (p<0.05).
The most elevated somatic cells count was determined, in Lithuanian dairy cows herds, infected with Staphylococcus spp. and Enterococcus spp. (3198 ± 255 thousand/ml) The most decrease milk fats was determined to- Staphylococcus spp. and Escherichia coli (4 ± 0.52 proc.). The most decreased milk proteins to - S. aureus and Gram negative sticks 2.9 ± 0.12 proc. And most decreased milk lactose to Staphylococcus spp. with S. agalactiae (4.06 ± 0.24 proc.) (p<0.05).
Evaluated the relationship between the structure of the all tested cow’s milk and somatic cell count, the biggest dependency somatic cells was to milk lactose.
9 Įvadas
Pastaraisiais 2011 – 20013 metais pasaulinė pieno rinka kasmet paaugdavo vidutiniškai 2 proc. (http://eur-lex.europa.eu/Lex). Pieno pramonė yra didelis ir dinamiškas daugelio šalių žemės ūkio ekonominis segmentas. Pieno pramonė sparčiai vystosi, stambėja ir pagaminama vis daugiau produkcijos. Didėjant produkcijai, daugėja ir karvių sveikatos problemų (Japertienė ir kt., 2011).
Mastitas yra viena iš brangiausių ir dažniausiai pasitaikančių pieno ūkių problemų, kuri aktuali visam pasauliui. Ekonominiai nuostoliai patiriami kiekvieną dieną, dėl pieno kieko sumažėjimo, pieno kokybės suprastėjimo, gydymo kaštų, mastitu sergančių karvių išbrokavimo (Seegers et al., 2003).
Remiantis tyrimais, karvių produktyvumas iš vieno tešmens ketvirčio per dieną sumažėja 25-35 proc., iš karvės per laktaciją – 10-15 proc., iš karvių bandos per laktaciją – 5-10 proc. Jei SLS viršija 200 tūkst./ml ribą 100 – tūkst./ml, netenkama 2,5 proc. pieno produkcijos, jei 200 tūkst./ml – 5 proc., t. y. 100 tūkst./ml virš normos prilygsta 2,5 proc. prarandamo pieno kiekiui (pvz.: jei SLS bandoje siekia 500 tūkst./ml, netenkama 7,5 proc. pieno produkcijos) (Japertienė ir kt., 2011).
Mastitą sukelia įvairaus spektro patogenai, kurie į tešmenį dažniausiai patenka pro spenio kanalą ir sukelia tešmens uždegimą. Tešmens uždegimas yra pagrindinis faktorius lementis somatinių ląstelių padidėjimą piene. Kai mastito sukėlėjas pasiekia tešmenį ir pradeda daugintis, karvės organizmas reaguoja ir bando gintis, siųsdamas baltąsias kraujo ląsteles į tešmenį. Jei mastito sukėlėjas sunaikinamas, tai somatinių ląstelių skaičius piene greitai atsistato į savo normos ribas. Tačiau jei leukocitams nepavyksta to padaryti, tai tešmenyje išsivysto lėtinis tešmens uždegimas. Dėl to į pieną nuolatos išskiriami leukocitai (Blowey, at al., 2010). Mastitas gali būti slaptas, be išorinių ligos požymių, ir klinikins, su aiškiais ligos požymiais – patinimu, skausmingumu, karščiavimu, pieno pokyčiais ir t. t. Jei klinikinę uždegimo formą lengva pastebėti pagal pieno spalvą ir pakitusią konsistenciją, tai slaptos formos negalima nustatyti vien tik stebint karvę ar jos pieną. Ją rodo specialus somatinių ląstelių nustatymo testai. Daugiau kaip 200 tūkst./ml somatinių ląstelių rodo, kad karvė serga slaptuoju tešmens uždegimu. Laiku nepastebėta liga kelia pavojų sveikiems tešmens ketvirčiams ir kitoms karvėms. Mastitas gali plisti karvių bandoje melžimo metu per užkrėstą melžimo įrangą, melžtuvus, šluostes, per melžėjų rankas (Stankūnienė ir kt., 2008).
Uždegimo sunkumas priklauso nuo sukėlėjo patogeniškumo ir tešmens imuninio atsako (Petzl et al., 2008). Kaip labai patogeniški ir kontagiški nurodomi S. aureus ir Str. agalactiae, E. coli, Str. dysgalactiae, Str. uberis, mažiau patogeniški – C. albicans, koaguliazei neigiami stafilokokai. Tyrėjų
10 duomenimis, jie ne visose bandose vienodai išplitę. 19,42proc. Suomijos karvių mastitų priežastis yra S. aureus, 3,8 proc. − CNS 4,91proc. − Str. uberis. Argentinoje atlikti tyrimai parodė, kad 20 proc. mastitų sukelia stafilokokai. Danijoje apie 90 proc. mastitų sukelia stafilokokai, streptokokai, koliforminės bakterijos (Klimienė ir kt., 2005).
Dauguma pieno ūkių, intensyviai didindami savo bandų produktyvumą, atsižvelgia ir pieno kokybę ir bandos sveikatingumą. Išvystytos gyvulininkystės kraštuose pieninių galvijų selekcija dabar vykdoma pagal somatinių ląstelių skaičių piene (Juozaitienė ir kt. 2002). ląstelių skaičiaus piene rodiklis, pasižymintis aukšta genetine koreliacija su mastitu ir didesniu paveldimumu (Juozaitienė ir kt. 2005)
Nesugebėjimas kontroliuoti melžiamų karvių sergamumo mastitu tolygus pieno išpylimui į kanalizaciją. Moksliniai tyrimai rodo, jog karvių, kurių piene somatinių ląstelių, yra mažai, laktacijos laikotarpis ilgesnis. Be to, piene kuriama somatinių ląstelių daug, yra mažiau naudingų sudedamųjų dalių, pavyzdžiu, cukraus, baltymų, riebalų, daugiau nepageidaujamų komponentų, pavyzdžiui, fermentų, kurie ardo pieno sudėtines dalis.
Patogeninių bakterijų atsparumo didėjimas antibiotikams kelia grėsmę antibakterinio gydymo sėkmei. Atsparūs antibiotikams mikroorganizmai plinta gyvūnų bandose, jų sukeliamos ligos yra sunkiai gydomos. Mastitą sukelia įvairios bakterijų rūšys, todėl reikia žinoti atskirame areale (ar šalyje) labiausiai paplitusius mastito sukėlėjus ir jų atsparumą. Nors pageidaujama, kad esant bakterinės kilmės infekcijai būtų nustatyta bakterijų jautrumas antibiotikams kiekvienu atveju, praktika rodo, kad tas atliekama ne visada. Kol taikomas ir empirinis antibiotikų parinkimas gydymui, reikia žinoti atskirų bakterijų rūšių ir populiacijų paplitimą atskirame regione. Tokie duomenys turėtų būti nuolat atnaujinami, nes situacija nuolat kinta. (Klimienė ir kt., 2012).
11
Darbo tikslas
1. Įvertinti mastito paplitimą ir jų ryšį su pieno somatinėmis ląstelėmis ir sudėtimi.
Darbo uždaviniai
1. Ištirti mastito sukėlėjų paplitimą „X“ pieninių galvijų bandoje.
2. Įvertinti kontroliuojamos karvių bandos pieno sudėties rodiklius ir jų priklausomybę su somatinių ląstelių skaičiumi.
3. Įvertinti mastito sukėlėjų ir pieno somatinių ląstelių skaičiaus priklausomybę.
4. Ištirti mastito sukėlėjų paplitimą Lietuvos pieninių galvijų bandose ir jų ryšį su pieno sudėtimi bei somatinėmis ląstelėmis.
12 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Mastito pagrindinės formos ir paplitimas
Mastitas - pieno liaukos uždegimas. Tai pirminis atsakas į bakterijų, mikoplazmų, grybelių ar dumblų sukeltas infekcijas. Intramamarinę infekciją predisponuoja mechaninės ir terminės traumos, cheminės medžiagos, blogos zoohigieninės sąlygos. Mastito ūmumas priklauso nuo organizmo imuninės būklės, sukėlėjo patogeniškimo ir aplinkos sąlygų (Zhao; Lacasse, 2008). Uždegimas gali vystytis parenchiminiame ir intercistiniame audiniuose, pieno kanaluose ir speniuose. Paprastai uždegimas vienu metu apima alveoles ir ištekamuosius kanalus visame tešmens ketvirtyje arba tam tikroje jo dalyje (Stankūnienė ir kt., 2008).
Mastitas dažniausiai skirstomas į šias formas:
Klinikinis mastitas – nustatoma nuo 5 iki 15proc. visų mastitų atvejų. Ligos požymius nesunku pastebėti, apžiūrėjus mastitu sergančios karvės tešmenį: jis būna paraudęs, skausmingas, patinęs. Pakyla temperatūra, sutrinka pieno išskyrimas, pakinta pieno konsistencija. Somatinių ląstelių skaičius piene padidėja iki 500 tūkst./ml (Steponavičius; Japertas, 2003-2013). Klinikinis mastitas dar skirstomas į:
o Ūminį mastitą: liga pasireiškia staigiai, vyrauja ryškūs klinikinio mastito simptomai, prasta pieno kokybė, gyvūnas apatiškas, prastai ėda.
o Lėtinį mastitą: liga pasireiškia iš lėto, nežymus klinikiniai požymiai, prasta pieno kokybė.
Subklinikinis mastitas – nustatomas nuo 5 iki 85 proc. sergančių karvių. Karvei sergant slaptuoju tešmens uždegimu, piene ir tešmenyje iš pirmo žvilgsnio jokių pakitimų nematyti, tačiau pieno gamyba sumažėja, net iki 10 – 20 proc. per laktaciją, pakinta pieno sudėtis, padidėja somatinių ląstelių skaičius (SLS) daugiau nei 200 tūkst/ml bei piene randama mikroorganizmų ir jų išskiriamų toksinų. SLS – pagrindinis indikatorius, rodantis, kad karvė serga slaptuoju tešmens uždegimu (mastitu) (Japertienė; Japertas, 2011).
Vasaros mastitas. Serga užtrūkusios karvės ir telyčaitės, tačiau klinikiniai požymiai dažniausiai pasireiškia po apsiveršiavimo. Liga pasireiškia vasarą arba pavasarį, kai yra palankios oro ir aplinkos sąlygos, daugintis kraują siurbiantiems vabzdžiams, pvz.: Hidrotoae irritans musėms (Aniulis, 2007). Vasaros mastitą sukelia mišri bakterinė infekcija. Dažniausiai pagrindinis sukėlėjas būna Arcanobacterium (Corynebacterium) pyogenes, kuri sinergetiškai auga su anaerobinėmis bakterijomis ir išskiria toksinus, nuo kurių priklauso infekcijos sunkumas.
13 Peptococcus indolicus yra dažniausiai aptinkamas aerobas, bet randama ir Bacteriodes melaninogenicus, Fusobacterium necrophorum, mikroaerofilinių kokų, “Stuart–Schwann” kokų. Aptinkamas ir Streptococcus dysgalactiae, kuris manoma, kad yra pirminis agentas predisponuojantis A. pyogenes infekciją (Andrews; Blowey; Eddy, 2003).
1.2. Mastito etiologija
Net 95 proc. iš visų mastito atvejų, jo sukėlėjas yra Streptococcus agalactiae, Staphylococcus aureus, Streptococcus dysgalactiae, Streptococcus uberis arba Escherichia coli. 5 proc. infekcijų sukelia kiti sukėlėjai (Bray; Shearer, 2012). Apie 70 - 80 proc. enterobakterijų sukeltų infekcijų tapo klinikinėmis ir apie 50 proc. aplinkos streptokokinių infekcijų buvo su ryškiais klinikiniais simptomais. Nuo 60 proc. iki 70 proc. aplinkos sukeltų patogenų išsilaiko mažiau nei 30 – 45 paros (Japertienė; Japertas, 2011).
Knygose yra aprašyta daugiau nei 200 mikroorganizmų rūšių, kurie gali sukelti mastitą. Juos sunku sugrupuoti, tačiau pagrindinius mastito sukėlėjus tradiciškai galime sugrupuoti į dvi dalis: kontaginius (užkrečiamus) ir aplinkos (oportunistus) patogenus (1 lent.) (Blowey; Edmondson, 2010). Tačiau skirtumas tarp užkrečiamų ir aplinkos ligos sukėlėjų sumenko, tyrimais įrodyta, kad aplinkos patogenai, tokie kaip Escherichia colir Streptcoccus uberis, gali prisitaikyti ir gali sukelti besikartojantį lėtinį mastitą tam pačiam gyvūnui, o tradicinė užkrečiamoji bakterija, kaip Streptococcus dysgalactiae gali prisitaikyti ir išlikti aplinkoje (Scott.; Penny; Macrae, 2011).
Kontaginiai patogenai randami ant tešmens ir spenių, todėl jais dažniausiai užsikrečiama melžimo metu. Tik patekę į spenio kanalą, patogenai pradeda ten daugintis ir po 1-3 dienų patenka į tešmenį ir ten toliau dauginasi (Blowey; Edmondson, 2010). Yra trys pagrindiniai kontaginiai sukėlėjai Staphylococcus aureus, Streptococcus agalactiae ir Strep. dysgalactiae. Mycoplasma spp. Corynebacterium bovis ir koaguliaziai neigiami stafilokokai yra rečiau aptinkami, tačiau kai kuriuose ūkiuose jie sukelia didelių problemų. Dauguma S. aureus atmainų gamina β-laktamazę. Streptococcus agalactiae yra labai užkrečiamas ir lengvai perduodamas karvės karvei melžimo metu. Banda dažnai užkrečiama, įvedant į bandą naujai, įsigytas, nepatikrintas karves (Scott.; Penny; Macrae, 2011). Jei bandoje daug karvių užsikrėtusių šiais patogenais, tai dažniausiai šios bandos SLS ir BBU rodikliai bus labai pakilę ir karvės sirgs slaptuoju mastitu. Užtrūkimo laikotarpis nėra aktualus kontaginėms infekcijoms (Blowey; Edmondson, 2010).
14 Aplinkos patogenai gyvena karvės aplinkoje ir į tešmenį patenka pro spenio kanalą ( pvz.: melžimo metu, nesilaikant aseptikos, švirkščiant į spenį vaistus ar vedant spenio kateterį) arba masyviu būdu iškart po melžimo. E. coli ir Strep. Uberi yra svarbūs aplinkos patogenai, nors
1 lentelė. Pagrindiniai skirtumai tarp kontaginių ir aplinkos mikroorganizmų. Praktikoje skirtumai nevisados pasitvirtina (Blowey; Edmondson 2010).
Kontaginiai Aplinkos
Sukėlėjai Staphylococcus aureus;
Streptococcus agalactiae; Koaguliazei - neigiami stafilokokai; Streptococcus dysgalactiae; Corynebacterium bovis; Mycoplasma. Koliforminės bakterijos: Escherichia coli; Citrobacter; Enterobacter; Klebsiella pneumoniae; Klebsiella oxytoca Pseudomonas aeruginosa; Bacillus cereus; Bacillus licheniformis; Pasteurella; Streptococcus faecalis; Streptococcus uberis; Grybeliai: Aspergillus fumigatus; Mielės; Dumbliai. Infekcijos šaltinis
Speniai, tešmuo, melžimo įranga, rankos ir t. t.
Užkrėsta aplinka kurioje buna karvės.
Kada
patenka į
tešmenį
Per melžimą Tarp melžimų ir užtrūkimo laikotarpiu.
Mastito forma
Dažniausiai subklinikins
mastitas.
Dauguma atveju sukelia klinikinį mastitą
(Streptococcus uberis gali sukelti subklinikinį).
Profilaktika Spenių mirkimas po melžimo;
Užtrūkusiu karvių terapija; Melžimo higiena;
Galvijų selekcija.
Aplinkos higiena; Spenių mirkimas;
15 Pseudomonas aeruginosa, kitos koliforminės bakterijos, Bacillus cereus, mielės, grybeliai, ir Pasteurella spp. mažiau paplitę. Įvairūs aplinkos veiksniai pavyzdžiui, prastos laikymo sąlygos ir higiena, gali padidinti riziką E. Coli ir koliforminių bakterijų sukeltiems mastitams. Naujausi tyrimai parodė aplinkos svarbą infekcijų užtrūkimo laikotarpiu (ypač koliforminių bakterijų) (Scott.; Penny; Macrae, 2011). Bandoje kuriose nustatomas aplinkos patogenų sukelti mastitai, bendras somatinių ląstelių skaičius bus aukštas tačiau BBU normos ribose ir karvėms pasireikš daugiau klinikinė mastito forma (Blowey; Edmondson, 2010).
1.3. Pagrindiniai mastito sukėlėjai 1.3.1. Staphylococcus aureus
Staphylococcus aureus hemoliziniai gramteigiami kokai, kurių kolonijos ant kraujo agaro užauga šviesiai geltonos arba kreminės spalvos (Blowey; Edmondson, 2010).
Pagrindinis šio patogeno rezervuaras tešmuo, tačiau gali būti ir spenių oda. Staphylococcus aureus pasižymi labai stipriomis adhezinėmis savybėmis, todėl pamelžus sergančią karvę ir naudojant aparatus kitoms karvėms, galima šiais patogenais užkrėsti sekančias 6 – 8 karves (Scott at al., 2011). Staphylococcus aureus infekacijai būdingas lėtinis uždegimas kartu su padidėjusiu somatinių ląstelių skaičiumi. Palpuojant galima apčiuopti suketėjusias, fibrozinio audinio sritis. Infekcijos kurias sukelia S. aureus, dažniausiai būna slapto pobūdžio su periodiniais klinikinių simptomų paūmėjimais. Dažnai užkrato nešiotojos būna pirmaveršės (Philpot, 2011). Staphylococcus aureus sukelta infekcija labai sunkiai pasiduoda antibiotiniam gydymui, nes:
S. aureus tešmens parenchimoje sudaro abcesus, kurį supa stora fibrozinio audinio kapsulė, pro kurią sunkiai prasiskverbia antibiotikai.
Taip pat kai kurios S. aureus gali gyvent ląstelių viduje pvz., makrofaguose, o dauguma antibiotikų negali prasiskverbti pro ląstelės sienelę ir negali sunaikinti patogeno.
Daugelis S. aureus padermių produkuoja β – laktamazę, todėl jos atsparios tam tikrų rūšių penicilinui.
L formos S. aureus sienelės struktūra skiriasi nuo kitų padermių, todėl dauguma antibiotiku taip pat neveikia jų (Blowey; Edmondson, 2010).
Ūminės ligos atveju tešmuo būna karštas ir patinęs, karvei pakyla temperatūra (39,4 – 41,1 ̊C). Infekcija kartais gali tapti gangrenozine (Philpot, 2011).
16 1.3.1. Koaguliazei - neigiami stafilokokai
Tai gramteigiami kokai, kuriems priskiriami šie mikroorganizmai S. xylosus, S. hyicus S. intermedius, ir S. epidermis. Aptinkami ant spenio odos, spenio galiuko ir spenio kanale. Dažniausiai užsikrečiama laktacijos pabaigoje, pasireiškia klinikinio mastito forma. Nustatomas žymus SLS pagausėjimas piene (Scott at al., 2011).
1.3.2. Streptococcus agalactiae
Streptococcus agalactiae yra gram +, alfa hemolizinis kokas. Edwards terpėja išauga nedidelės, melsvą atspalvį turinčios kolonijos. (Blowey; Edmondson, 2010).
Šie patogenai yra labai užkrečiami ir dažniausiai paplinta melžimo metu, per užkrėstą įrangą, rankas ar pakratus. Įrodyta, kad telyčios gali užsikrėsti viena nuo kitos, grupiniuose garduose, šeriamos krekenomis arba pienu, kuris yra užkrėstas Streptococcus agalactiae. Dėl šių bakterijų poveikio, iš užkrėstų ketvirčių labai sumažėja pieno. Įrodyta, kad vienas užkrėstas ketvirtis gali padidinti 100 karvių bandos bakterijų skaičių bendroje pieno talpoje daugiau kaip 100 tūkst./cm3(Philpot, 2011).
1.3.3. Streptococcus disgalactiae
Streptococcus agalactiae yra gramteigiamas hemolizinis kokas. Vienas iš dažniausiai pasitaikamčių kontaginių sukėlėjų. Tačiau jis gali puikiai išlikti ir aplinkoje. S. agalactiae dažnai nustatomas kaip vienas iš vasaros mastito sukėlėjų (Blowey; Edmondson, 2010).
1.3.4. Coliforminės bakterijos ir E. coli
E. Coli. gramneigiama bakterija. Būna ir hemolizinių ir nehemolizinių padermių (Blowey; Edmondson, 2010)..
Mažame karvių išmatų gabalėlyje yra milijonai Koliformų ir E. Coli. Todėl nešvariai laikomos karvės tai yra pagrindinis mastito sukėlėjas. Žiemą šiomis bakterijomis užsikrečiama žymiai dažniau nei vasarą. (Blowey, 1999).
17 1.4.Mastito rizikos faktoriai
Mastitas yra daug faktorių apimanti liga, kuri artimai susijusi su produkcine sistema ir aplinka, kurioje laikomos karvės. Rizikos faktoriai tokie kaip bandos valdymas (tešmens higiena, prasta spenių būklė, bloga aplinkos higiena ir sanitarija, didelė bandos apimtis, spenių plovimui naudojama daugkartinės šluostės, netaisyklingas spenių mirkymas), karvės būklė (veislė, produkcijos kiekis, tešmens imuninė sistema, spenio žaizdos, genetinis paveldimumas) ir mityba (Cu, Zn, Co, seleno ir vit. E trūkumas) be kita ko yra svarbūs klinikinio ir subklinikinio mastito paplitimas ir epidemiologija. Norint supaprastinti mastito sudėtingumą, yra naudinga apsvarstyti rizikos veiksnius ir ligos veiksnius, kurie gali būti sugrupuoti į tris dideles grupes: šeimininkas (karvė), patogenas ir aplinka (1 pav.) (Sharma, at al., 2012).
Patogenai
Aplinka
Organizmo
kondicija
1 pav. Mastito rizikos veiksniai (Sharma, at al., 2012) Sukėlėjų Netinkamas gydimas
Virulentiškuma s Mityba Higiena Melžimo Melžimo technika Bandos Amžius Veislė Kraujo grupė Tešmens gynyba Laktacijos Tešmens forma Kitos ligos Pieno kiekis
Intervalai tarp melžimų Pieno SLS Užtrūkimo
18 1.4.1. Veislė ir genetinė priklausomybė
Skirtumas tarp veislių akivaizdus. Pavyzdžiui pieninių veislių galvijai kilę iš Pietų Prancūzijos (Montbeliarde, Abondancai) ar Centrinės Europos (Simentalai, Švedijos žalmargiai) turi mažesnį SLS ir mažesnį polinkį sirgti klinikiniu mastitu, nei Holšteinų veislės piendavės. Tarp tos pačios rūšies atstovų genetinis kintamumas taip pat pastebimas. Dauguma tyrimų orientuojasi į SLS fenotipinį paveldimumą ir polinkį sirgti klinikiniu mastitu. SLS ir klinikinis mastitas yra genetiškai susiję, o produktyvumas yra atvirkščiai proporcingas polinkiui sirgti mastitu (Rupp; Boichard. 2003). Genetinis jautrumas mastitui, kaip atsakas į atranką pagal pieno primilžį, auga lėtai, Tačiau esant tokiam augimui, per ilgą laiką mastito atvejų ir su jais susijusių išlaidų kiekis žymiai išauga. 5 proc. bulių, turinčių aukščiausią genetinį atsparumą mastitams, dukterų sergamumas mastitu buvo nuo 10 proc. iki 15 proc. mažesnis, nei dukterų tų 10 proc. bulių, kurie turėjo žemiausius genetinius rodiklius. Tokie skirtumai palikuonių grupės rodo galimybę padidinti atsparumą mastitui ar sulėtinti jautrumo mastitui didėjimo tempą (Japertienė; Japertas, 2011).
Genetiniai veiksniai siejami su tuo, kad pas atskiras karves skiriasi leukocitų savybės nulemiančios greitesnį mikroorganizmų sunaikinimą. Dažniau tešmens uždegimu serga karvės su ilgais speniais, dideliais tarpais tarp priekinių ir užpakalinių spenių, silpnais raiščiais ir t. t. Pastaruoju metu pastebėta, kad karvių, kurių spenių galiukai yra lygūs ( buki) ar net su duobutėmis, mastitu serga dažniau. Taip yra, nes duobutėje užsilaiko pieno lašas, kuriame yra palankos sąlygos daugintis mikroorganizmams. Pasidauginus mikroorganizmams jų didelis kiekis patenka į spenio kanalą ir taip susergama tešmens uždegimu (Japertienė; Japertas, 2011).
1.4.2. Amžius
Sergamumas mastitu didėja su karvės amžiumi (Sharma at al., 2007). Užfiksuota, kad 5 – 9 metų ir 3 – 4 veršelio sulaukusios karvės žymiai dažniau serga mastitu nei jaunesnės karvės. Vyresnės nei 10 metų karvės yra didesnėje mastito rizikoje (44,6 proc.), subklinikiniu mastitu sergama žymiai dažniau (38,6 proc.), palyginus su jaunesnio amžiaus karvėmis( 23,6 proc.) (Bifa at al., 2005).
Nors mastitu dažniau serga pirmaveršės (17 proc.) negu vyresnio amžiaus karvės (12 proc.). Pirmaveršės karvės mastitu serga penkis kartus dažniau pirmąjį laktacijos mėnesį, negu kitos. Pirmaveršių pieno liaukos rezistentiškumas mechanizuotam melžimui yra žymiai mažesnis, negu vyresnio amžiaus karvių, dėl to išbrokuojama apie 20 – 28 proc. pirmaveršių (Japertas, 2001).
19 1.4.3. Laktacijos laikotarpis
Karvės labai imlios naujoms infekcijoms prieš pat veršiavimasis, pirmaisiais dviem laktacijos mėnesiais ir 2 – 3 savaites po užtrukinimo (Sharma at al., 2012). Fedmula su grupe tyrėjų (2009) pranešė, kad pirmaisiais laktacijos mėnesiais sergamumas mastitu yra žymiai didesnis (62,7 proc.), nei paskutiniais laktacijos mėnesiais (11,2 proc.). Tai įvyksta dėl padidėjusio streso, fiziologinių pakitimų, bei aplinkos.
Mastito plitimui įtakos turi ir laktacijos trukmė. Jei laktacija trunka 200 dienų – serga 8,3 proc. jei 201 – 400 dienų – 31,4 proc. ir jei daugiau kaip 400 dienų – 56,2 proc. karvių (Aniulis at al., 1989).
1.4.4. Užtrūkimo periodas
Užtrūkimo laikotarpis trunka maždaug du mėnesius, šituo metu vyksta peno liaukos senųjų audinių involiucija ir naujų regeneracija. Tyrimais įrodyta, jei užtrūkinimo laikotarpis trunka daugiau nei 40 dienų, tai tikimybė sirgti mastitu taip pat padidėja (Peeler at al., 2000). Nevisu užtrūkinimo laikotarpiu karės vienodai imlios infekcijai, didžiausia rizika būna dvi savaitės nuo užtrūkinimo pradžios ir likus dviem savaitėms iki apsiveršiavimo (Peeler, 2000). Kai kur teigiama, kad šiuo laikotarpiu, rizika susirgti mastitu, padidėja net 2-12 kartų, palyginus su bet kuriuo laktacijos laikotarpiu. Imlumas mastitui padidėja dėl pasikeitimų spenio kanale (Vlieststra, 2003).
1.4.5. Intervalai tarp melžimų.
Nereguliarus melžimas didina mastito susirgimo riziką. Jei tarpai yra dideli (14 val. ir daugiau), tešmens atsparumas infekcijoms sumažėja, o jei intervalai tarp melžimų nedideli (6 val. ir mažiau), tešmens speniai nespėja užsidaryti ir tuomet padidėja somatinių ląstelių skaičius. Geriausia jei tarp melžimų būtų vienodi laiko intervalai (Doherr, 2007).
1.4.6. Spenių pažeidimai
. Spenys ir spenio kanalas yra pirmoji gynybinė linija sauganti tešmenį nuo mikroorganizmų patekimo. Spenio kanale esantis keratino kamštis turi baktericidinių savybių, sugeba adsorbuoti patekusias bakterijas ir deskvamacijos būdu jas pašalinti (Rudejevienė, 2007). Spenio kanalas yra pagrindinis patogenų patekimo būdas į tešmenį, išskyrus tuberkuliozės bakterijų sukelto mastito
20 (hematogeninis kelias), vadinasi spenių patologijos yra pagrindinis rizikos veiksnys lementis intramamarinę infekciją (Haman at al., 1994). Spenių pažeidimai skirstomi į:
Trauminius, kai karvės susižaloja pačios arba jie pažeidžiami blogai naudojant melžimo įrangą;
Infekcinės kilmės, kuriuos sukelia virusai arba grybeliai;
Cheminius, neatsargiai naudojant antiseptines medžiagas speniams valyti;
Pakenkimus esant nepalankioms gamtinėms sąlygoms: suskirdimus, nudegimus saulėje, nušalimus (Stankūnienė at al., 2008).
Mikroflora į tešmenį patenka per spenio kanalą, su krauju, spenių ir tešmens žaizdeles, įtrūkimus, sužeidimus. Mikroorganizmai greičiau į tešmenį prasiskverbia nusilpus spenio sfinkterio raumeniui, nereguliariai melžiant, netinkamai naudojant kateterius, melžiant blogai sureguliuotais aparatais ir kt. Neinfekcinės priežastys yra šios: tešmens ir spenių traumos, įtrūkimai, žaizdos, blogas melžimas, fizikiniai bei cheminiai veiksniai (tešmens peršaldymas, perkaitimas, cheminių medžiagų veikimas). Netinkamai melžiant sukeliami spenių ir tešmens audinių pažeidimai, nuo kurių sutrinka sekrecija, susidaro sąlygos vystytis mikrobams. Melžiant mechanizuotai labai svarbu, ar tinkamas vakuumo dydis, pulsų skaičius, guminių detalių būklė, melžimo laikas (neilgiau 3,5-6 minutės). Ypač svarbu tinkamai melžti karves po apsiveršiavimo. Tinkamai neišplovus ir neišdezinfekavus melžimo aparatų, lengvai galima pernešti mastito sukėlėjus (Michailovskytė, 2010).
1.4.7. Kraujo grupės
Karvės turi 11 pagrindinių kraujo grupių (A, B, C, F, J, L, M, R, S, T ir Z.). Danijoje, buvo atliekamas tyrimas su Danijos žalmargėmis karvėmis, norint nustatyti ryšį, tarp karvių kraujo grupių ir mastito. Stebėjimai buvo atliekami 1 – 3 laktacijos perioduose. Žymus ryšys, M kraujo grupe turinčių karvių, buvo pastebėtas pirmąją ir antrąją laktaciją, atvirkščiai nei M faktoriaus neturinčioms karvėms, kurioms mastitas nustatytas rečiau. Tai siejama su M karvių kraujo grupe ir galvijų limfocitų antigenu (BoLA). Iš likusių kraujo grupių vienintelė T kraujo grupė rodė bendrą poveikį mastitui, pirmoje ir trečioje laktacijos perioduose.
1.4.8. Patogenų įtaka
Svarbiausi patogenų rizikos faktoriai yra mikroorganizmų skaičius, virulentiškumas ir neteisingas gydimas. Mastito atvejai yra susiję su patogenų skaičiumi ant karvės tešmens odos ir spenių galiukų (MCDonald, 1977). Daugiausia ant tešmens ir spenių aptinkama streptokokų ir
21 stafilokokų, todėl jie yra dažniausi mastito sukėlėjai. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad ketvirčiai kurie seniau buvo užsikrėtę mažai patogeniškais mikroorganizmais, naujoms infekcijoms, kuria sukelia labiau patogeniški mikroorganizmai, mažiau imlūs nei sveiki, niekad uždegimo neturėję, tai siejama su susidariusiu imunitetu, po silpnos infekcijos. Kai kurie šaltiniai teigia, kad užsikrėtus mažai patogeniškais mikroorganizmais, tokiais kaip Corynebacterium bovis ar koaguliazei neigiamais stafilokokais, gali užkirsti kelią ūmioms infekcijoms, sukeltų labiau patogeniškų mikroorganizmų. Virulentiškiausias (patogeniškiausias) yra auksinis stafilokokas, kurio vos dešimties bakterijų pakanka, kad patektų į tešmenį, ir karvė jau gali susirgti tešmens uždegimu. Labai svarbu karvę teisingai užtraukinti. Užtrūkinant, spenio kanale susidaro keratino kamštis, kuris sausuoju karvės laktacijos periodu neleidžia mikroorganizmams patekti į spenį ir sukelti uždegimą. Netinkamai suleidžiant vaistus į spenio kanalą (subedant visą švirkšto kaniulę), gali susidaryti didesnis nei įprastai keratino kamštis, dėl to gali atsiverti ir išsitampyti sfinkterio raumenys ir mikroorganizmai į spenio kanalą patenka lengviau (Sharam, 2012).
1.4.9. Aplinka
Yra įvairių aplinkos veiksnių kurie atlieka svarbų vaidmenį mastito ir naujų atvejų, ypač aplinkos mastito, atsiradimo. Šie veiksniai apima fermos išplanavimą, klimatą, metų laiką, melžimo higieną, tešmens higieną, melžimo mašinas, melžimo metodus ir t. t. Blogai suprojektuotas tvartas gali prisidėti prie dažnesnių aplinkos mastito atvejų (Sharam, 2012).Nustatyta, kad pririštos karvės mastitu serga dažniau, nei palaido laikymo. E. Monstvilienės duomenimis, apšiltintame tvarte vyrauja aplinkos sukėlėjai (66,6 proc.), o šaltai laikomu karvių piene klebsiella (51,7 proc.) mikroorganizmai. Dėl aplinkos mikroorganizmų išsivysto 46 proc. mastitų, iškurių didžioji dalis pasireiškia klinikine forma. Tai siejama su ilgalaikiu mocijono trūkumu, prastu tvarto mikroklimatu ir nusilpusia organizmo imunine sistema (Stankūnienė ir kt., 2008).
Blogai vėdinamose tvartuose, pakilus oro temperatūrai, padidėjus drėgmei, susidaro sąlygos palankios aplinkos mikroorganizmams daugintis. Padidėjus santykiniam oro drėgnumui iki 90 proc. ir daugiau, pagausėja susirgimu mastitu skaičius ir pieno riebumas sumažėja 0,18 proc. Karvės yra jautrios skersvėjams. Pastebėta kad karvės dažniau serga mastitu, stovinčios prie išėjimų ir nuolatos yra veikiamos temperatūros skirtumų (Rudejevienė, 2007).
Ilgalaikiai stresai (blogas tvarto mikroklimatas, nepatogi guoliavietė, prasta melžimo įranga ir kt.), kuriuos patiria gyvulys, gali slopinti oksitocino išsiskyrimą, o tai pablogina melžimą ir tešmenyje lieka daugiau pieno. Trumpalaikių stresų (išgąstis melžiant) metu į kraują patenka adrenalino. Dėl to raumenys maždaug 5 proc. blogiau aprūpinami krauju ir į mioepitelines ląsteles
22 patenka mažiau oksitocino. Jeigu adrenalinas išsiskiria į kraują, karvė turu būti melžiama praėjus 15 - 30 minučių. Jeigu karvės tešmuo blogai išmelžiamas ilgiau nei 3 - 4 dienas, pieno gali sumažėti ilgesniam laikui (Jepertienė, 2011).
1.4.10. Sergamumas kitomis ligomis
Bet kuri melžiamų karvių liga, ypač pasireiškianti sisteminiais simptomais, gali didinti somatinių ląstelių skaičių piene. Tokios situacijos yra palyginti retos. Tačiau pasikeitusios aplinkos ar šėrimo sąlygos gali įtakoti SLS padidėjimą piene.
23 2. DARBO VIETA IR METODIKA
2.1. Tyrimų laikas, vieta, apimtis ir statistinės analizės metodai
Tiriamasis darbas buvo atliktas 2011 – 2014 metais VĮ „Pieno tyrimai“, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje ir pieninių galvijų ūkyje.
Pirmame etape buvo tiriamos „X“ pieninių galvijų bandos karvės (n=18); antrame etape - 8 Lietuvos pieninių galvijų ūkių karvės (n=1378). Buvo nustatyti visų karvių mastito sukėlėjai ir išanalizuoti jų pieno sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus kontrolės duomenys.
Išviso buvo ištirta ir išanalizuota 1396 karvių duomenys.
Gyvulių pieno sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus kontrolės duomenys ir mastito sukėlėjai buvo nustatyti VĮ „Pieno tyrimai“.
Tyrimų duomenys buvos išanalizuoti statistiškai SPSS paketu (licenzija Nr. 9900457, versija 15, SPSS Inc., JAV) ir apdoroti Microsoft Office Excel programa. Buvo paskaičiuoti aprašomosios statistikos rodikliai (n – imties narių skaičius, M - požymių aritmetinis vidurkis, SD – vidutinis kvadratinis nuokrypi, SE – aritmetinio vidurkio paklaida). Rezultatai laikyti patikimais, kai p<0,05.
2.2. Mastito sukėlėjų nustatymas
Mastito sukėjų nustatymui tiriamieji pieno mėginiai buvo konservuojami VĮ „Pieno tyrimai“ naudojamu konservantu, kurio pagrindą sudaro boro rūgštis. Į 30 ml tiriamojo pieno mėginį įpilama 0,4 ml konservanto.
Norint tiksliai nustatyti mastito sukėlėją imamas pieno mėginys iš kiekvieno tešmens ketvirčio. Kad nepakistų pieno savybės ir nesidaugintų bakterijos pieno mėginys iškart konservuojamas. Prieš imant mėginį speniai turi būti švariai nuplaunami, dezinfekuojama servetėle, kuri sudrėkinta dezinfekavimo tirpalu. Į atskirą indelį numelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės (2 – 3), tada į mastito sukėlėjų nustatymo tyrimui skirtą mėgintuvėlį su konservantu įmelžiama 4 -5 pieno čiurkšlės. Šie mėginiai iki tyrimo gali būti laikomi iki 3 parų, 4°C ±2ºC temperatūroje. Sukėlėjai išskiriami ir diferencijuojami pagal 2 paveiksle nurodytą schemą.
10 µl mikrobiologine kilpele pieno mėginys pasėjamas į Petri lėkštelę ant kraujo agaro su eskulinu, gerai išsklaidoma, kad išaugtų pavienės kolonijos. Pasėlis inkubuojamas termostate, 24 val. -72 val. 37°C ±1ºC temperatūroje.
24 Išaugusios kolonijos įvertinamos plika akimi. Įvertinama kolonijų išvaizda, dydis, spalva bei hemolizės zonos. Hemolizė gali būti skaidri (β), žalsva (α) arba gali visai jos nebūti (γ). Jeigu pasėtoje terpėje išauga daugiau kaip 2 rūšių kolonijos, tyrimą reikia nutraukti.
25 Dažniausiai pasitaikantys mastito sukėlėjai yra stafilokokai ir streptokokai. Patogeninės stafilokokų padermės pasižymi beta (β) hemolizino gamyba, kai kurie šios rūšies mikroorganizmai gamina ir alfa (α) lizinus arba juos abu. Tuomet aplink koloniją susidaro dviguba hemolizės zona, kurią sudaro plati beta ir siaura alfa zonos. Kai kada skaidrioji zona esti itin siaura, todėl sunkiai pastebima, gali jos ir visai nebūti. Tam, kad būtų lengviau diagnozuoti šie mikroorganizmai grupuojami į dvi grupes: S. aureus (kuris gamina koagulazės fermentą) ir koagulazės negaminantys stafilokokai (KNS ). Streptokokų kolonijos išaugintos ant kraujo agaro panašios į stafilokokų, bet būdingos streptokokams kolonijos yra mažesnės (<1 mm) ir permatomos. Hemolizės zona gali būti skaidri (β),
žalsva (α), gali jos ir nebūti (γ). Beta (β) hemolizės zona, palyginant su kolonijų dydžiu, dažniausiai būna didesnė.
Bakterijų ląstelių dažymas pagal Gramą įgalina apibūdinti bakterijų morfologinius požymius, taip pat pagal dažant susidariusią spalvą suklasifikuoti į gramteigiamas ir gramneigiamas . nusidažymą skirtingomis spalvomis lemia mikroorganizmo sienelės struktūra.
Tepinėlis mikroskopuojamas imersiniu objektyvu. Jeigu matomos bakterijos yra mėlynos arba violetinės, tai - gramteigiamos (Gram +), o jeigu bakterijos - tamsiai rožinės, raudonos spalvos, tuomet gramneigiamos (Gram -).
Gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas diferencijuoti galima naudojantis KOH testu. Kalio hidroksidas sunaikina gram- bakterijų sieneles ir sureaguoja su atsiradusiu ląstelių turiniu. Bakterijų ir šarmo mišinys pasidaro tąsus. Gramteigiamų mikroorganizmų sienelių KOH taip nepaveikia ir tiriamasis mišinys išlieka nepakitęs, netįsta. Pagal mišinio tąsumą sprendžiama kokios bakterijos yra, jeigu tįsta tai tokios bakterijos gramneigiamos, o jei mišinio tąsumo nėra – gramteigiamos.
Streptokokai ir stafilokokai yra gramteigiamos rutulinės bakterijos, nes nusidažo mėlyna arba violetine spalva, jeigu tiriamajame tepinėlyje yra streptokokai, tai matome mikroorganizmus, kurie išsidėstę pavieniui ar grandinėlėmis. Stafilokokai tepinėlyje išsidėsto pavieniui arba krūvelėmis, panašiomis į vynuogių kekę.
Streptokokai nuo stafilokokų atskiriami katalazės testu. Streptokokų katalazės reakcija – neigiama, o stafilokokų – teigiama.
Koagulazės mėginys padeda nustatyti ar stafilokokas gamina koagulazės fermentą. Teigiama reakcija kai 24 val. laikotarpiu išauga 1 - 2 kolonijos jaunos bakterijos kultūros koaguliuoja atskiestą triušio kraujo plazmą 37°C temperatūroje. Koagulazės reakcija tiriamąjame mėgintuvėlyje nustatoma ekstra ląstelinė stafilokoagulazė, dar vadinamą laisva koagulazė, kuri aktyvuoja protrombiną, sudarydama plazmos krešulius. Naudojant koaguliazės reakciją, ant plokštelės, taipogi galima
26 nustatyti agliutinavimo faktorių, t.y. surištą koagulazę, kuri reaguodama su lašu avies eritrocitų, padengtų fibrinogenu, sudaro organizmų agregatus, kurie iškrenta dribsnių pavidalu. Tai klampumo mėginys. Dauguma (97 proc.) Staphylococcus aureus padermių turi stafilokoagulazę ir agliutinavimo faktorių. Apie 95 proc. Staphylococcus aureus padermių išskiria baltymą - A, kuris yra labai panašus į dalį imunoglobulino G (IgG).
Staphylococcus aureus buvo nustatomas naudojant latekso testus. Šių testų sudėtyje yra polistireno latekso dalelių, padengtų fibrinogenu ir IgG. Sumaišius Staphylococcus aureus organizmus su latekso testų suspensija, sureaguoja stafilokoko agliutinavimo faktorius ir baltymas A su testo latekso dalelėmis (fibrinogenu ir IgG) ir galiausiai iškrinta nuosėdos.
Didžioji dalis Staphylococcus aureus padermių fermentuoja manitą. Tai patikrinama auginant Staphylococcus aureus ant manito druskos agaro, kurie ant šios terpės išauga geltonų kolonijų pavidalu, o kiti stafilokokai esti balti arba geltoni. Retais atvejais KNS stafilokokai taip pat gali fermentuoti manitą, dėl to spėjamas Staphylococcus aureus kolonijas reikalinga patvirtinti kitais metodais.
Dauguma Staphylococcus aureus koagulazei+ atmainų gamina DN- azę, hidrolizuojančią DNR molekulę iki mononukleotidų ir polinukleotidų mišinio, yra nustatyta priklausomybė tarp koagulazės aktyvumo ir DN-azės gamybos, kurios aktyvumą galima patikrinti auginant įtariamą Staphylococcus aureus ant DN-azės agaro terpės (Deoxyribonuclease test agar). Šioje terpėje išaugintų įtariamo Auksinio stafilokoko kolonijų užpilama 1N HCL. Tai nusodina DNR terpėje. Tie organizmai, kurie gamina DN-azę yra apsupti skaidrios zonos, nes į fragmentus suardytos DNR 1N druskos rūgštis nenusodina, todėl aplink koloniją terpė lieka skaidri, nusodinta DNR sudrumsčia terpę. Jeigu tiriamieji stafilokokai fermentuoja manitą, gamina DN-azę, bei koagulazę, tai galime sakyti, kad tai Staphylococcus aureus.
Staphylococcus aureus gali būti diferencijuojamas kitų stafilokokų CAMP testo pagalba. Minėtas testas atliekamas naudojantis žinomu Streptococcus agalactiae kamienu.
Streptokokai patikrinami pagal jų savybę hidrolizuoti eskuliną. Aplink kultūras hidrolizuojančias eskuliną, ultravioletinių spindulių šviesoje (366 nm) matomos tamsios zonos, o kitur eskulinas švyti neonine šviesele. Eskuliną hidrolizuojančių streptokokų tarpe labiausiai pasitaiko Streptococcus uberis ir enterokokai (Enterococcus faecalis ir Enterococcus faecium). Streptococcus uberis nuo enterokokų galima atskirti naudojantis PYR-testu. Testo esmę sudaro greita spalvinė reakcija, kuri nustato streptokokų pirazės aktyvumą. Streptococcus uberis - PYR (-), o enterokokų – PYR(+).
27 Streptokokai kurie eskulino nehidrolizuoja įvertinami atsižvelgiant į hemolizę. Aiškias α hemolizės zonas suformuoja Streptococcus dysgalactiae, kuris patvirtinamas C grupės streptokokų latekso agliutinacijos testu.
Eskulino nehidrolizuojantiems ir β hemolizės zonas formuojantiems streptokokams priklauso dažniausiai mastitą sukeliantys Streptcoccus pyogenes (patvirtinamas A grupės streptokokų latekso agliutinacijos testu) ir Streptococcus agalactiae (patvirtinamas B grupės streptokokų latekso agliutinacijos testu).
Remiantis Lancefield, dauguma streptokokų turi specifinius karbohidratinius antigenus, pagal kuriuos streptokokus galima suskirstyti į grupes.
Lateksinės dalelės yra padengtos individualiai sujaudrintais triušio antikūniais, kurie specifiški vienai iš streptokokų karbohidratų grupių. Šios latekso dalelės agliutinuoja, kai ekstrakte yra homologinio antigeno, o jei jo nėra, latekso suspensija išlieka vienalytė. Tuo remiantis yra pagaminti lateksiniai testai norint nustatyti streptokokų grupes pagal Lancefield. Streptokokų kolonijas paimtas nuo kultūros lėkštelėje reikia inkubuoti enzimų tirpale antigeno išekstahavimui. Gatavas antigeno ekstraktas testuojamas ant reakcijos kortelės naudojant šešias suspensijas su lateksinėmis dalelėmis, kurios padengtos atitinkamais antikūniais, kurių kiekvienas yra specifiškas vienai iš A, B, C, D, F arba G grupių. Tiriamajame objekte esant atitinkamam vienam iš lateksinių antigenų, įvyksta plika akim gerai matoma agliutinacijos reakcija. Jei vyksta agliutinacija su vienu testo reagentu arba, jei reakcija su vienu reagentu yra daug stipresnė negu su kitais tai rezultatas teigiamas. Testas neigiamas, jeigu agliutinacija neįvyksta.
Gramneigiamos bakterijos testuojamos greituoju E. coli testu, naudojantis chromokulto agaro terpe. Metodas paremtas tuo, kad koliforminių bakterijų būdingas fermentas β-D-galaktozidazė skaido Salmon-GAL substratą, ir koliforminių bakterijų kolonijos nusidažo raudona spalva. Visi kiti gram- mikroorganizmai yra bespalvės kolonijos. E. coli ant šios terpės užauga violetinės arba tamsiai mėlynos spalvos, kiti koliformai – raudonos spalvos.
Galiausiai tamsiai mėlynos ar violetinės kolonijos patikrinamos užlašinus ant jų po lašą Kovačo reagento. Jei po kelių sekundžių reagentas nusidažo vyšnine spalva – reakcija teigiama, kolonija yra tikrai E. coli.
Proteus atpažįstama pagal kolonijų išvaizdą, greitai augančios bakterijos, dažniausiai per parą jos išsiplečia per visą lėkštelės terpės paviršių, turi specifinį nemalonų kvapą.
28 3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Tyrimų rezultatai „X“ pieninių galvijų tirtoje bandoje
3.1.1. SLS įtaka pieno sudėčiai „X“ pieninių galvijų bandoje
Be mikroorganizmų, piene visada randama ir somatinių ląstelių. Jas sudaro baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) ir nuo tešmens audinio atskilusios dalelės. Sveikos karvės piene somatinių ląstelių gali būti iki 200-300 tūkst./cm3. Superkamame karvių piene somatinių leidžiama ne daugiau
kaip 400 tūkst./cm3. Nustatyta, kad padidėjus SLS sumažėja pieno riebumas, laktozės kiekis,
primilžis, keičiasi pieno baltymų sudėtis, sumažėja pagrindinio baltymo kazeino, bet padaugėja mažiau kokybiškų išrūgų baltymų. Sumažėjus kazeino kiekiui piene sumažėja ir kalcio, pH gali padidėti nuo 6,6 iki 6,9 ir daugiau, padaugėja laisvųjų riebalų rūgščių (Rudejevienė, 2007).
Stiprėjant uždegimui, cheminė pieno sudėtis panašėja į kraujo, nes sudėtinės dalys iš kraujo apytakos filtruojamos į pieno liauką. Pagrindinių pieno sudedamųjų dalių kiekis pieno sausosiose medžiagose sumažėja 5-15 proc. (Japertienė ir kit., 2011).
„X“ pieninių galvijų bandoje vidutinis somatinių ląstelių kiekis siekė 988 ± 324 tūkst./ml (2 lent.) tai rodo, kad karvės tikrai serga mastitu.
Šeriamo visaverčiais pašarais suaugusio sveiko gyvulio organizme yra azoto pusiausvyra, t. y. su pašaru gauto azoto kiekis lygus išsiskyrusiam azoto kiekiui. Tas rodo, kad baltymų apykaita organizme normali ir šlapalo piene randama 15–30 mg% (Sederevičius ir kt., 2008).
Požymis M SD SE SLS tūkst./ml 988 1374 324 Urėja mg/proc 27 9,05 2,13 Riebalai proc. 4,26 0.7 0,17 Laktozė proc. 4,21 0,29 0,07 Baltymai proc. 3,57 0,46 0,1
29 Mūsų tirtų karvių urėjos vidurkis yra 27 ± 9,05 mg, tai reiškia, kad gyvūnai yra sveiki ir tai neturėjo reikšmės infekcijos eigai.
Vidutiniškai sveikų karvių piene riebalai sudaro 4,3 proc., baltymai 3,3 proc., laktozė 4,8 proc. (Japertienė ir kt., 2011). Remiantis 3 paveiksle pateiktais duomenimis, daugiausiai įtakos, padidėjusių somatinių ląstelių skaičius turėjo laktozei, kurios kiekis buvo net 12, 29 proc. mažesnis nei sveikų karvių (p<0,05). Pieno riebumui ir baltymingumui padidėjęs SLS kiekis statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo.
Tešmens infekcija yra svarbiausias bendras veiksnys, kuris daro įtaką pieno SLS. Kai mastito sukėlėjai patenka į tešmenį ir pradeda daugintis. Karvės organizmas su mastito sukėlėjais pradeda kovoti leukocitų pagalba. Somatinės ląstelės paprastai mažina sukėlėjų skaičių, tačiau dalis vis viena lieka ir patogenams vėl pradėjus daugintis SLS vėl pakyla. Jei karvė niekad nebuvo užsikrėtusi jos piene SLS būna 20-50 tūkst./ml (Philpot at al., 2011).
Remiantis 3 paveikslėliu matome, kad „X“ pieninių galvijų bandoje skaičius karvių, kurių SLS mažesnis nei 200 tūkst./ml yra 17 proc., SLS nuo 200 iki 400 tūkst./ml - 22 proc. ir karvės, kurių SLS daugiau nei 400 tūkst./ml sudarė net 61 proc. tirtos bandos.
0.00 1.00 2.00 3.00 4.00 5.00 6.00
Riebalai Laktozė Baltymai
p
r
o
c
.
Mastitu sergancių karvių pieno sudėtis Sveikų karvių pieno sudėtis
3 pav. "X" pieninių galvijų bandos ir sveikų galvijų pieno kokybinių rodiklių palyginamoji analizė.
30
Pagal 3 lentelę matome, kad kai SLS virš 400 tūkst./ml, laktozės piene sumažėja 15,21 proc., kai SLS 200-400 tūkst./ml - sumažėja 7,3 proc. ir kai SLS mažiau nei 200 tūkst./ml – sumažėja 8,13 proc. (p<0,05). Pieno sudėties rodikliams SLS kiekis neturi įtakos.
Pieno rodiklis Sveikų karvių pieno sudėtis SLS tūkst./ml <200 200-400 >400 Riebalai proc. 4,3 4,31 3,59 4,49 Baltymai proc. 3,3 3,36 3,17 3,77 Laktozė proc. 4,8 4,41 4,45 4,07 Urėja mg/proc. 15-30 22,67 31,5 26,63 SLS <200 17% SLS 200-400 22% SLS 400< 61%
3 lentelė. SLS įtaka pieno kokybiniams rodikliams „X“ pieninių galvijų bandoje 4 pav. SLS pasiskirstymas „X“ pieninių galvijų bandoje
31 3.1.2. Mastito sukėlėjų paplitimas „X“ pieninių galvijų bandoje
Dažnai būna, kad infekciją sukelia ne vienas, o keli patogenai, „X“ pieninių galvijų bandoje nustatyta (4 lent.), kad mastitą sukėlė vienas sukėlėjas 12 karvių, du sukėlėjai- 5 karvėms ir augimo terpėje nebuvo tik viename mėginyje.
Dažnai labai svarbu nustatyti infekciją sukėlusius mikroorganizmus ir rasti mastito problemos sprendimą, pavyzdžiui, nustatyti specifines bakterijas, kurios sukėlė klinikinį mastitą, arba atskirti infekuotas karves nuo sergančių. Tam atliekamas mikrobiologinis pieno mėginio tyrimas iš atskirų tešmens ketvirčių arba atskiros karvės pieno, surinkto per kelis melžimus. Individualių ketvirčių mėginiai naudingesni, tačiau toks tyrimas brangesnis. Pieno mėginių mikrobiologinių tyrimų rodmenys svarbūs, nes nustatoma tiriamos bandos infekcijos kilmė, pateikiamos gydimo rekomendacijos, priimamas sprendimas dėl kontrolės ir prevencijos (Philpot at al, 2011).
Norint patirti kuo mažiau nuostolių ir kad dar labiau nepakenktų bandai, tikslinga, išaiškinti mastitą sukėlusias priežastis ir ypač mastito sukėlėją. Iš 18 tirtų karvių, „X“ pieninių galvijų bandoje labiausiai paplitęs mastito sukėlėjas buvo Streptococcus spp. (22,22 proc.) ir Staphylococcus spp. (11.11 proc.) ir Staphylococcus aureus (11,11 proc.) (5 pav.).
Pieno mėginių pasiskirstymas pagal sukėlėjų
skaičių Karvių sk. Proc.
Augimo nėra 1 5,56
Du sukėlėjai 5 27,78
Vienas sukėlėjas 12 66,67
viso: 18
32 3.1.3. Mastito sukėlėjų įtaka pieno rodikliams „X“ pieninių galvijų bandoje
Aplinkoje esančius mikroorganizmus apibūdina jų rūšis, kiekis, virulentiškumas ir kt., (Japertienė ir kt., 2011),
„X“ pieninių galvijų bandoje, lyginant somatinių ląstelių skaičių, mastito, kurį sukėlė du ar vienas sukėlėjas, nustatyta (5 lent.), kad SLS vidurkis dviejų sukėlėjų atveju yra 363 ±87,5 tūkst.,/ml, o vieno sukėlėjo sukelto mastito pieno SLS vidurkis - 1327 ±458 tūkst./ml, tai 3,66 karto daugiau nei dviejų sukėlėju sukeltos mastito SLS (p<0,05). Pieno urėjos vidurkis buvo zootechninės normos ribose (15-30 mg) ir sukėlėjų skaičius rodiklio kintamumui bandoje statistiškai patikimos įtakos neturėjo. 0 5 10 15 20 25 Streptococcus spp. Staphylococcus aureus Staphylococcus spp. Staphylococcus aureus, Streptococcus agalactiae Streptococcus spp., Gramneigiamos lazdelės
Augimo nėra Enterococcus spp. Gramneigiamos lazdelės Staphylococcus spp, Escherichia coli Staphylococcus spp, mielės Staphylococcus spp, Streptococcus spp Streptococcus agalactiae Streptococcus spp. (D grupė) proc. M as ti to s u kė lė ja s
33 Taip pat iš 6 paveikslo matyti, kad didžiausią įtaką mastito sukėlėjų skaičius turėjo pieno laktozei (esant vienam sukėlėjui laktozės buvo 3,3 proc. mažiau nei esant dviem sukėlėjams (p<0,05). Kiti pieno rodikliai, priklausomai nuo piene nustatytų mastito sukėlėjų skaičiaus buvo pakitę nežymiai. Pieno riebumas, nustačius pieno mėginiuose du mastito sukėlėjus, buvo 1,4 proc. mažesnis, nei vieno sukėlėjo sukelto mastito atveju (pieno baltymingumas buvo atitinkamai 1,11 proc. mažesnis) Abiejų minėtų grupių karvių nei pieno riebumas, nei baltymingumas nebuvo mažesni nei sveikų karvių.
5 lentelė. Karvių pieno sudėties ir kokybės rodikliai pagal mastito sukėlėjų skaičių „X“ pieninių galvijų bandoje
Sukėlėjų skaičius pieno mėginiuose
Riebalai proc. Baltymai proc. Laktozė proc. SLS
tūkst./ml Urėja mg/ proc. Du sukėlėjai 4,13 3,56 4,3 363 30 Vienas sukėlėjas 4,22 3,6 4,16 1327 27 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5
Riebalai proc. Baltymai proc. Laktozė proc.
p
ro
c.
Du sukėlėjai Vienas sukėlėjas
6 pav. Sukėlėjų skaičiaus įtaka pieno riebalams, baltymams ir laktozei „X“ pieninių galvijų bandoje
34 Didelis somatinių ląstelių kiekis piene yra pagrindinis rodiklis rodantis, kad pieno liaukoje yra infekcija, kurią sukelia įvairūs kontaginiai ir aplinkos sukėlėjai. Kontaginiai patogenai dažniausiai lemia didesnį somatinių ląstelių kiekį piene nei aplinkos (Sharma; Singh at al, 2011).
Buvo atlikta somatinių ląstelių skaičiaus piene analizė pagal mastito sukėlėjus. Kaip matome 7 paveikslo duomenų, mažiausias SLS kiekis buvo tų karvių, kurių mėginiuose augimo nebuvo, jų SLS vidurkis 45 tūkst./ml.
Didžiausias somatinių ląstelių skaičius buvo pieno mėginių karvių, kurioms buvo nustatyta Streptococcus spp (D grupė) sukėlėjas, net 3430 tūkst./ml, po to seka Streptococcus spp- 1855 tūkst./ml, Staphylococcus aureus - 852 tūkst./ml, gramneigiamos lazdelės - 852 tūkst./ml.
3430 1855 1748 852 625 430 426 413 314 236 171 115 45 0 1000 2000 3000 4000 Streptococcus spp. (D grupė) Streptococcus spp. Staphylococcus aureus Gramneigiamos lazdelės Staphylococcus spp, mielės Staphylococcus spp, Escherichia coli Staphylococcus spp. Staphylococcus aureus, Streptococcus agalactiae Enterococcus spp. Streptococcus spp., Gramneigiamos lazdelės
Streptococcus agalactiae Staphylococcus spp, Streptococcus spp Augimo nėra SLS tūkst./ml M a stito s u k ėlė ja s
35 „X“ pieninių galvijų bandoje mažiausias riebumas nustatytas piene karvių, kurių mėginiuose buvo nustatytas Staphylococcus spp. su Escherichia coli 3,38 ± 0,08 proc.
Mažiausias baltymingumas nustatytas Staphilococcus aureus 3,1 ± 0,01 proc. O mažiausia laktozė nustatyta Streptococcus spp.4.1 ± 0,2 proc. (p<0,05).
0 1 2 3 4 5 6
Riebalai proc. Baltymai proc Laktozė
8 pav. Pieno riebumo, baltymingumo ir laktozės pokyčiai priklausomai nuo mastito sukėlėjo „X“ pieninių galvijų bandoje
36 3.2. Tyrimų rezultatai Lietuvos pieninių galvijų tirtuose bandose
3.2.1. SLS įtaka pieno sudėčiai Lietuvos pieninių galvijų bandose
Iš tirtų 1378 karvių mėginių duomenų nustatėme, kad vidutinis pieno somatinių ląstelių skaičius buvo 1741 ± 189 tūkst./ml, urėjos - 25 ± 1,1 mg/proc., pieno riebumas - 4,8 ± 0,14 proc., laktozė - 4,21 ± 0,04 proc., baltymingumas - 3,65 ± 0,06 proc. ( 8 lent.). Didžiausia fenotipine variacija pasižymėjo somatinių ląstelių skaičius piene (p<0,05).
8 lentelė. Pieno kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai tirtose pieninių galvijų bandose
Požymis M SD SE SLS tūkst./ml 1741 1376 189 Urėja mg/proc. 25 8,03 1,1 Riebalai proc. 4,48 1 0,14 Laktozė proc. 4,21 0,27 0,04 Baltymai proc. 3,65 0,5 0,06
Sulyginus sveikų karvių ir tirtų pieninių galvijų bandų duomenis matome, kad didžiausias skirtumas pieno kokybinių rodiklių tarp mastitu sergančių ir nesergančių karvių yra laktozės (laktozė net 12,29 proc. žemesnė nei sveikų karvių zoohigieninė norma).
37 Pieno, turinčio daug somatinių ląstelių, gali nesupirkti perdirbėjai arba iš jo pagaminami prastos kokybės produktai, kurie net gali kenkti žmonių sveikatai, todėl mastitas – ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema (Rajala-Schultz et al., 1999).
Remiantis 9 paveikslėliu matome, kad tirtose pieninių galvijų bandose, karvės, kurių piene somatinių ląstelių mažesnis nei 200 tūkst./ml, sudaro 46 proc., SLS nuo 200 iki 400 tūkst./ml - 16 proc., karvių, kurių somatinių ląstelių daugiau nei 400 tūkst./ml - 38 proc.
0.00 1.00 2.00 3.00 4.00 5.00 6.00
Riebalai Laktozė Baltymai
p
r
o
c.
Mastitu sergancių karvių Sveikų karvių pieno sudėtis
SLS <200 46% SLS 200-400 16% SLS 400< 38%
9 pav. Lietuvos pieninių galvijų bandų ir sveikų galvijų pieno kokybinių rodiklių palyginamoji analizė
38 Devintoje lentelėje matome, kad pieno riebalams, baltymams ir urėjai SLS skaičius neturi statistiškai patikimos reikšmės, tačiau nustatyta statistikai reikšminga priklausomybė (p<0,05) tarp SLS ir laktozės. Kai SLS piene nustatyta iki 200 tūkst./ml laktozė sumažėja apie 8,33 proc., kai SLS tarp 200-400 tūkst./ml - 9,38 proc., o kai SLS daugiau nei 400 tūkst./ml - tai laktozė nukrenta net 12,5 proc., lyginant su zootechnine norma (Japertienė, 2011).
3.2.2. Mastito sukėlėjų paplitimas Lietuvos pieninių galvijų bandose
Tirtose Lietuvos pieninių galvijų bandose nustatyta (10 lent.), kad vienas mastito sukėlėjas buvo 1052 karvių pieno mėginiuose, du sukėlėjai - 31 karvės ir terpėje augimo nebuvo - 295 karvių pieno mėginiuose.
Sukėlėjų skaičius pieno mėginiuose Karvių sk. Proc.
Augimo nėra 295 21,41 Du sukėlėjai 31 2,25 Vienas sukėlėjas 1052 76,34 viso: 1378 Pieno rodiklis SLS tūkst./ml Norma <200 200-400 >400 Riebalai proc. 4,3 4,4 4,83 4,7 Baltymai proc. 3,3 3,34 3,5 3,6 Laktozė proc. 4,8 4,4 4,35 4,2 Urėja mg/proc. 15-30 25,6 28,34 27,5
9 lentelė SLS įtaka pieno sudėties rodikliams pieninių galvijų bandose
39 Labiausiai paplitęs mastito sukėlėjas Lietuvos pieninių galvijų bandose yra Streptococcus spp, kuris sudaro bevei 23 proc. visų sukėlėjų (10 pav.), po to seka Gramneigiamos lazdelės - 18,36 proc., Staphylococcus aureus užima trečiąją vietą - 14,15 proc., Gramteigiamos lazdelės ir Gramteigiamos lazdelės su Streptococcus uberis sudaro po 9,36 proc.
22.86 18.36 14.15 9.36 9.36 5.52 3.56 0.94 0.65 0.44 0.44 0.29 0.29 0.22 0.15 0.15 0.15 0.15 0.00 5.00 10.00 15.00 20.00 25.00 Staphylococcus spp. Gramneigiamos lazdelės Staphylococcus aureus Gramteigiamos lazdelės Gramteigiamos lazdelės, Streptococcus uberis
Streptococcus spp. Streptococcus agalactiae Enterococcus spp. Streptococcus dysgalactiae Staphylococcus spp., Gramteigiamos lazdelės
Streptococcus uberis Escherichia coli Staphylococcus spp., Streptococcus spp. Staphylococcus spp., Gramneigiamos lazdelės G grupės streptokokas Staphylococcus aureus, Streptococcus agalactiae Staphylococcus aureus, Gramneigiamos lazdelės
Staphylococcus spp., Streptococcus agalactiae
proc.
40 3.2.3. Mastito sukėlėjų įtaka pieno rodikliams Lietuvos pieninių galvijų bandose
Pieno riebumo skirtumas, lyginant pieno mėginius, kuriuose nustatytas vienas ir du mastito sukėlėjai buvo labai nežymus 0,11 proc. (11 pav.); atitinkamai pieno baltymingumo skirtumas buvo - 0,01 proc., o laktozės skirtumo tarp grupių nebuvo. Galima teigti, kad mastito sukėlėjų skaičius neturėjo įtakos pieno riebumui, baltyminguimui ir laktozės variacijai pieno mėginiuose.
Mastito, kurį sukelia patogeniniai mikroorganizmai, metu pieno sudėtis ir somatinių ląstelių skaičius pakinta labiausiai (Japertienė ir kt., 2011).
Lietuvos pieninių galvijų bandose didžiausias SLS kiekis nustatytas piene karvių, kurių mėginiuose buvo nustatytas Staphylococcus spp. su Enterococcus spp - jų vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo 3198 ± 255 tūkst./ml. Po to seka pieno mėginiai su Streptococcus spp. su Gramteigiamos lazdelėmis, kurių SLS vidurkis buvo 3045 ±179 tūkst./ml, Streptococcus spp. su Gramneigiamos lazdelės - 2824 ± 861 tūkst./ml, G grupės streptokokai - 2776 ± 141 tūkst./ml, S. aureus su Gramteigiamos lazdelės - 2167 ± 385 tūkst./ml, Streptococcus agalactiae - 1792 ± 201 tūkst./ml. 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5
Riebalai proc. Baltymai proc Laktozė
p
r
o
c.
Du sukėlėjai Vienas sukėlėjas
12 pav. Sukėlėjų skaičiaus įtaka pieno riebalams, baltymams ir laktozei Lietuvos pieninių galvijų bandose
41 3198 3045 2824 2776 2167 1792 1498 1233 1192 1146 1047 955.6 934 891 837 800 685.7 681 557 463 454 443.1 438 352.8 233 231 126 90 87 52 0 1000 2000 3000 4000 Staphylococcus spp.,Enterococcus spp. Streptococcus spp., Gramteigiamos lazdelės Streptococcus spp., Gramneigiamos lazdelės G grupės streptokokas S. aureus, Gramteigiamos lazdelės Streptococcus agalactiae Staphylococcus spp., Streptococcus spp.
S. aureus, Streptococcus agalactiae Staphylococcus spp., Gramteigiamos lazdelės Mieliagrybiai S. aureus, Gramneigiamos lazdelės Staphylococcus aureus Gramneigiamos lazdelės, Gramteigiamos lazdelės
Enterococcus spp. Staphylococcus spp., Gramneigiamos lazdelės Staphylococcus spp., Streptococcus agalactiae Staphylococcus spp.
Streptococcus spp. Gramneigiamos lazdelės Gramteigiamos lazdelės, Staphylococcus spp.
Escherichia coli Gramteigiamos lazdelės Streptococcus dysgalactiae Augimo nėra Gramteigiamos lazdelės, Streptococcus uberis…
Staphylococcus aureus, Staphylococcus spp. Streptococcus uberis S. aureus, Streptococcus dysgalactiae Staphylococcus spp., Enterococcus spp.
S. aureus, Streptococcus uberis
SLS tūkst./ml S u k ėl ė ja s
42 Lietuvos pieninių galvijų bandose mažiausias riebumas nustatytas piene karvių, kurių mėginiuose buvo nustatytas Escherichia coli 4 ± 0,52 proc.
Mažiausias baltymingumas nustatytas Staphilococcus aureus kartu su Gramneigiamos lazdelėmis 2.9 ± 0,12 proc. ir taip pat palyginus mažas baltymingumas buvo ir Esherichia coli 3,04 ± 0,06 proc.
O mažiausia laktozė nustatyta Staphylococcus spp. su S. agalactiae 4.06 ± 0,24 proc. ir Gramteigiamos lazdelės su Streptococcus uberis 4.1 ± 0,21 proc.
0 1 2 3 4 5 6 7 p ro c.
Riebalai proc. Baltymai proc Laktozė
14 pav. Pieno riebumo, baltymingumo ir laktozės pokyčiai priklausomai nuo mastito sukėlėjo Lietuvos pieninių galvijų bandose
