LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Monika Baltrušaitytė
Šėrimo sezoniškumo poveikis karvių sveikatai ir
produkcijos kokybei
The Influence of Seasonality Feedings Rations on Cows Health
and the Production Qality
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: doc. dr. J. Černauskienė
2 DARBAS ATLIKTAS MITYBOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šėrimo sezoniškumo poveikis karvių
sveikatai ir produkcijos kokybei“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 5 ĮVADAS... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1 Karvių virškinimo sistema... 9
1.2 Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai ... 10
1.2.1 Didžiojo prieskrandžio bakterijos ... 10
1.2.2 Infuzorijos ir mielės ... 11
1.3 Pašarų pagrindinės maisto medžiagos ... 12
1.3.1 Pašarų angliavandeniai ... 12
1.3.2 Pašarų baltymai ... 13
1.3.3 Pašarų riebalai ... 13
1.3.4 Mineralinės medžiagos ... 13
1.4 Karvių medžiagų apykaitos sutrikimai ... 14
1.4.1 Ketozė ... 15
1.4.2 Ganyklinė tetanija ... 16
1.4.3. Acidozė ... 17
1.4.4. Laminitas ... 18
1.5 Pieno sudėtis ir kokybiniai rodikliai ... 19
1.5.1 Pieno baltymai ... 19
1.5.2 Pieno riebalai ... 20
1.5.3 Urėjos koncentracija piene ... 21
1.5.4 Somatinių ląstelių skaičius piene ... 22
1.5.5 Laktozės koncentracija piene ... 23
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 25
2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos ... 25
2.2. Karvių šėrimo ir laikymo sąlygos ... 26
2.3. Pieno tyrimai ... 28
2.3.1. Karvių produktyvumo kitimas ... 28
2.3.2. Karvių pieno riebalų kitimas ... 28
2.3.3. Karvių pieno baltymų kitimas ... 29
2.3.4. Karvių pieno laktozės kitimas ... 30
2.3.5. Karvių pieno urėjos kitimas ... 30
4
2.4. Karvių kraujo biocheminiai rodikliai ... 31
2.4.1. Tiriamųjų karvių bendrųjų baltymų kiekis kraujo serume ... 31
2.4.2. Tiriamųjų karvių gliukozės kiekis kraujo serume ... 32
2.4.3. Tiriamųjų karvių kalcio kiekis kraujo serume ... 33
2.4.4. Tiriamųjų karvių magnio kiekis kraujo serume ... 33
2.4.5. Tiriamųjų karvių fosforo kiekis kraujo serume ... 34
TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 36
IŠVADOS ... 39
5 SANTRAUKA
Darbo apimtis: 42 lapai, pateikta 9 lentelės ir 5 diagramos. Buvo panaudoti 48 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: Nustatyti tvartinio ir ganyklinio šėrimo poveikį karvių sveikatai,
produktyvumui ir produkcijos kokybei.
Uždaviniai: Apskaičiuoti karvių racionų maistinę ir energinę vertę. Atlikti karvių
produktyvumo ir pieno sudėties palyginimą. Įvertinti skirtingai šertų karvių sveikatingumą.
Tyrimo atlikimo vieta ir metodika: Tyrimas buvo atliktas 2013 m. vasario – liepos mėn.
Kelmės rajone, X ūkyje.
Ūkininko karvės žiemą laikomos ant kilimėlių. Taikomas trumpasaitis laikymo būdas. Karvės vasarą išgenamos į ganyklas. Tiek tvartiniu, tiek ganykliniu laikotarpiu, karvės melžiamos automatizuotai į pieno linijas. Girdomos iš automatinių girdyklų, šeriamos du kartus per parą. Karvės tvartiniu laikotarpiu šeriamos koncentruotais pašarais, kukurūzų ir žolės silosu, šienu. Ganykliniu laikotarpiu jos gauna koncentruotųjų pašarų ir kultūrinių ganyklų žolės.
Fermoje yra laikoma 100 melžiamų karvių, 38 telyčios, 26 veršeliai (iki 6 mėn. amžiaus). Fermoje laikomų galvijų veislės : Lietuvos juodmargės, Holšteinų, Lietuvos žalosios.
2013 metais vidutinis bandos produktyvumas buvo 5391,2 kg pieno, vidutinis pieno riebumas – 4,34 proc., pieno baltymingumas – 3,63 proc.
Tyrimo rezultatai: Tvartiniu laikotarpiu kraujo serume nustatyta bendrųjų baltymų – 63,5
g/l,(p > 0,05), gliukozės – 3,35 mmol/l,(p<0,05), kalcio – 2,2 mmol/l, magnio – 0,95 mmol/l, fosforo – 1,75 mmol/l, (p<0,01). Ganykliniu laikotarpiu kraujo serume nustatyta bendrųjų baltymų – 65,4 g/l, gliukozės – 3,0 mmol/l, kalcio – 2,5 mmol/l, magnio – 0,87 mmol/l, fosforo 1,58 mmol/l. Kraujo tyrimai parodė, kad karvės yra sveikos, didelių nuokrypių nuo fiziologinių normų nebuvo.
Pieno tyrimuose tvartiniu laikotarpiu nustatėme riebalų - 4,24 proc. (p<0,01), baltymų – 4, 05 proc. (p<0,01), laktozės – 4,51 proc. (p>0,01), urėjos – 19,8 mg% (p<0,01), somatinių ląstelių – 166,47 tūkst./ml (p<0,01). Ganykliniu laikotarpiu pieno tyrimuose nustatėme: riebalų – 4,46 proc., baltymų – 3,57 proc., laktozės – 4,5 proc., urėjos - 14,9 mg%, somatinių ląstelių – 107,83 tūkst./ml. Pieno tyrimo rezultatai parodė, kad karvės yra šeriamos geros kokybės pašarais ir tinkamai subalansuotais racionais.
SUMMARY
The volume and structure of the finaly study: This final study „The Influence of Seasonality
6
containing 42 pages. The list of used literature including 48 references and the supplement including 9 tables and 5 charts.
Purpose of the work: to establish indoor feeding and free-range feeding for cows health,
productivity and quality of the productivity.
The tasks of this work are:
1. To count a nutritional and energy value of a ration. 2. To compere cows productivity and milk composition. 3. To estimate wellness of differently fed cows.
Methods: The tests were performed at 2013 February - July in one of Kelmės "X" farm.
In winter period those cows lives on the mats. The short leash storage method is applied. In the summer period cows stays in pasture. In both indoor and outdoor periods cows are milked in automated milk lines. They drink from automated watering place and they are fed twice a day. During the stable period cows are fed with concentrate food, corn and grass silage, hay. Following a free-range period they eat a concentrated food and cultivated pasture grass.
In this farm there are a 100 dairy cows, 38 heifers and 26 calf (up to six months). The breeds of cows: Lithuanian Black and White, Holstein, Lithuanian red.
In 2013 the average productivity of the herd was 5391,2 kg of milk. The average fat level - 4,34 prercent, milk protein level - 3,63 percent.
The results: The results of blood test in indoor period have shown : crude protein – 63,5 g/l (p >
0,05). Glucosis – 3,35 mmol/l,(p<0,05). Ca – 2,2 mmol/l, Mg – 0,95 mmol/l, P – 1,75 mmol/l, (p<0,01). In grazing period, milk test have shown : crude protein – 65,4 g/l. Glucosis – 3,0 mmol/l. Ca – 2,5 mmol/l, Mg – 0,87 mmol/l, P - 1,58 mmol/l. The blood tests showed that the cows are healthy. There were no significant deviations from the norms.
The results of milk in indoor period have shown : milk fat - 4,24 proc. (p<0,01). Milk protein – 4, 05 proc. (p<0,01). Milk lactose – 4,51 proc. (p>0,01). Milk urea – 19,8 mg% (p<0,01). Somatic cell – 166,47 tūkst./ml (p<0,01). The results of milk in grazing period have shown: milk fat – 4,46 proc. Milk protein – 3,57 proc. Milk lactose – 4,5 proc. Milk urea - 14,9 mg%. Somatic cell – 107,83 tūkst./ml. Results of the milk tests showed that cows are fed with good quality foods, and their diet is properly balanced.
7 ĮVADAS
Pieno gamyba yra viena iš sudėtingiausių žemės ūkio gamybos šakų. Pieno ūkio pelningumą apsprendžia daugybė veiksnių. Bet kurio sudėtingos pieno gamybos technologijos elemento ignoravimas mažina jos pelningumą. Svarbiausieji veiksniai, lemiantys pieno gamybos ekonominį efektyvumą, yra gyvulių genetinis potencialas, pašarai ir šėrimas, laikymo ir priežiūros technologijos. Atskirų šių elementų reikšmė yra nevienoda (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Didėjant melžiamų karvių genetiniam potencialui ir kylant pašarų kainoms, vis didesnę svarbą įgyja šėrimo strategija. Produktyvumas labai priklauso nuo šėrimo raciono. Netinkamas šėrimas tiesiogiai veikia pieno kiekį ir sudėtį. (Živatkauskienė, 2011).
Kokybiškas, vertingas pienas gaunamas tuomet, kai racione yra reikiamas pagal normą energijos, maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų kiekis. Jei racione minėtų medžiagų trūksta, mažėja primilžis, blogėja karvės sveikata, sutrinka reprodukcija, piene mažėja maistingųjų medžiagų, todėl būna prastesnė pagamintų produktų kokybė. Racione pašarai turi būti parinkti taip, kad būtų tinkamas laisvųjų riebalų rūgščių (LRR) tarpusavio santykis didžiajame prieskrandyje. Pieno kokybei ir sudėčiai įtakos turi ir laktacijos tarpsnis: trūkstančių karvių pienas sūrokas, karstelėjęs, jame daugiau riebalų, mineralinių medžiagų. Labai pieningų karvių piene mažiau riebalų, baltymų negu mažapienių. Be to, pieno sudėtis ir kokybė kinta, priklausomai nuo įmitimo, amžiaus, metų laiko, rujos, mastitų, kitų susirgimų, veislės, laikymo sąlygų, temperatūros, paros laiko (Bartkevičiūtė, 2007).
Trūkstant vitamino E ir seleno karvėms išsivysto mastitai. Esant C vitamino trūkumui, padidėja kraujagyslių pralaidumas, piene padaugėja somatinių ląstelių. Dėl didelio lengvai didžiajame prieskrandyje skaidomų proteinų kiekio racione susidaro daug amoniako, kuris nuodija gyvulį, šarmina organizmo skysčius, piene randamas padidėjęs urėjos kiekis. Natrio ar druskos trūkumas sukelia laižligę, karvės liesėja ir būna mažiau produktyvios (Rutkauskas, 2012; Bartkevičiūtė, 2007).
8
Siekiant turėti produktyvią karvę, reikia ja rūpintis nuo pat atsivedimo. Tik tarp gerai prižiūrimų veršelių, tinkamai šeriamų ir auginamų veislinių telyčių ryškėja pieninių veislių karvių genetinis pajėgumas ir aukštas produktyvumo lygis (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Darbo tikslas: Nustatyti tvartinio ir ganyklinio šėrimo poveikį karvių sveikatai,
produktyvumui ir produkcijos kokybei.
Uždaviniai:
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 KARVIŲ VIRŠKINIMO SISTEMA
Virškinimo traktas prasideda burnos ertme, kurioje pašaras susmulkinamas ir suvilgomas seilėmis. Tada jis nustumiamas į ryklę, o iš jos patenka į stemplę (Štuikys, 2006).
Prieskrandžiai – stemplės išsiplėtimas. Prieskrandžių gleivinėje nėra liaukelių, todėl pašaras juose virškinamas mikrobinės fermentacijos būdu (ypač didžiajame prieskrandyje) (Sutkevičius, 2003). Atrajotojų skrandį sudaro 4 dalys: didysis prieskrandis, tinklainis, knygenos ir šliužas arba tikrasis skrandis. Pirmiausiai pašaras patenka į didįjį prieskrandį, kurio talpa ( karvių) – daugiau nei 100 l, kuris užima beveik visą kairiąją pilvo ertmės dalį. Jame yra daug mikroorganizmų, kurie dauginasi dėl pastovios temperatūros, drėgmės ir silpnai rūgščios reakcijos. Mikroorganizmai skrandyje išskiria specialias medžiagas – fermentus, kurie dalyvauja rūgimo procese (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Galvijų didysis prieskrandis - tai tarsi didžiulė gamykla, kurioje vyksta sudėtingi biocheminiai procesai (Bakūnas, 2004). Didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai suskaido angliavandenius, baltymus ir sintetina vitaminus. Fermentavimo produktus jie panaudoja kaip maisto medžiagų šaltinį. Kad karvė pagamintų daugiau pieno, ji turi turėti nepažeistą didįjį prieskrandį, kuriame būtų daug ląstelieną (žolinį pašarą) virškinančių mikroorganizmų. Jei šių mikroorganizmų didžiajame prieskrandyje bus mažai, karvė negalės efektyviai pasisavinti žolinių pašarų maisto medžiagų (Japertienė, Japertas, 2007).
Karvės labai paviršutiniškai apkramto pašarus, tuomet juos nuryja į didįjį prieskrandį, ten jie susimaišo su skystu didžiojo prieskrandžio turiniu, tuomet suminkštėja ir išbrinksta. Po 30–70 min. pašarai vėl atryjami ir pakartotinai kramtomi bei suvilgomi seilėmis. Atrajojant susmulkinamos dar palyginti stambios pašarų dalelės. Pakartotinai sukramtyto pašaro paviršiaus plotas padidėja, todėl susidaro optimalios sąlygos mikroorganizmams. Stambiaisiais pašarais šeriamiems galvijams atrajojimas yra gyvybiškai svarbus procesas. Galėdami atrajoti jie suėda labai daug stambiųjų pašarų ir pasisavina daugiau maisto medžiagų (Bakūnas, 2004 ).
Optimalus melžiamų karvių didžiojo prieskrandžio turinio pH yra 6,3–6,8. Jei didžiojo prieskrandžio turinio pH yra sumažėjęs iki 6,0 ir mažiau, sulėtėja anaerobinių grybelių ir infuzorijų augimas. (Gailevičius, 2007).
10
angliavandenių ir baltymų, dujų išsiskiria mažai. Ne daug dujų prieskrandyje išsiskiria, kai gyvuliai serga acidoze, kai jame vyksta puvimo procesai arba gyvuliai badauja (Paulauskas, 2010).
1.2 Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai
Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai – tai daugybė įvairių rūšių bakterijų ir infuzorijų. Daugelis jų patekusias į didįjį prieskrandį maisto medžiagas pakeičia, suskaido, todėl organizmas jas lengviau įsisavina. Be to, kai kurie mikroorganizmai iš paprastesnių junginių sintetina aminorūgštis, vitaminus ir kitas organizmui būtinas medžiagas. Taigi didžiajame prieskrandyje esantys mikroorganizmai aktyviai dalyvauja virškinimo procesuose ir galvijo organizmui yra labai svarbūs (Bakūnas, 2004).
Produktyvios karvės privalo turėti sveiką didįjį prieskrandį. Sveikas didysis prieskrandis – tai daug ląstelieną virškinančių mikroorganizmų. Jei ląstelieną virškinančių mikroorganizmų mažai, karvė negali veiksmingai panaudoti žolės arba siloso. Karvių, kurios gauna pakankamai geros kokybės žolinių pašarų, prieskrandžiai būna sveiki, kadangi žolė yra natūralus pašaras, tačiau žiemą atsiranda daug mitybinių problemų (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Keičiantis metų laikams, keičiasi ir pašarai ir gyvulių laikymo sąlygos, todėl būtina atitinkamai pertvarkyti gyvulių šėrimą. Tai būtina daryti pamažu, todėl kad galvijų prieskrandžių mikroflora prie nauos sudėtis racionų prisitaiko per 10–12 dienų (Bendikas ir kt., 2001).
Pagrindinė karvių šėrimo problema yra baltymų ir fermentacijos energijos trūkumas pašaruose. Mikroorganizmai, naudodami fermentacijos energiją, baltymų azotą paverčia savo ląstelės baltymais. Esant baltymų ir fermentacijos energijos trūkumui, didžiajame prieskrandyje sumažėja mikroorganizmų ir sulėtėja ląstelienos virškinimas, tai sumažina pašaro judėjimo per didįjį prieskrandį greitį. Todėl karvė suėda mažiau pašaro ir blogiau jį panaudoja. Dėl to gali sumažėti primilžis, sutrikti karvės sveikata ir produktyvumas (Kulpys, Stankevičius, 2010).
1.2.1 Didžiojo prieskrandžio bakterijos
Litre, subalansuotais racionais šeriamų gyvulių, didžiojo prieskrandžio skysto turinio yra 107
– 1013
bakterijų. Jų skaičius labai priklauso nuo pašarų sudėties ir kokybės. Pavyzdžiui, šeriamų žole ir koncentratais galvijų didžiajame prieskrandyje šių bakterijų būna daugiau, o šeriamų prastais pašarais – mažiau. Be to, bakterijų skaičius priklauso ir nuo azoto bei energetinių medžiagų kiekio pašaruose, nuo šėrimo režimo ir galvijo fiziologinės būklės. Daugiau jų būna ganykliniu laikotarpiu ir kai galvijai šeriami pašarais, kuriuose yra daug krakmolo (Bakūnas, 2004 ).
Kai karvės yra šeriamos stambiais pašarais, didžiajame prieskrandyje vyrauja Butyrivibrio
fibrisolvens rūšies bakterijos, o šeriant koncentruotais pašarais, šių bakterijų skaičius sumažėja arba
11
Bakterijos galvijams yra svarbesnės negu infuzorijos. Nustatyta, kad didžiajame prieskrandyje azotas pasiskirsto taip: 46 proc. tenka bakterijoms, 21 proc. – infuzorijoms, 26 proc. yra pašaruose ir 7 proc. – skysčiuose (Bakūnas, 2004).
Didžiojo prieskrandžio bakterijos yra specifiškos. Pagal jų virškinamas medžiagas jas galima suskirstyti į atitinkamas grupes: celiuliozę skaidančios, amilolitinės, proteolitinės, gliukozę bei pieno rūgštį skaidančios ir dalyvaujančios metano sintezėje. Celiuliozę skaidančių bakterijų medžiagų apykaitos produktai yra acto, gintaro, skruzdžių, sviesto ir propiono rūgštys bei CH ir CO2. Kitos didžiojo prieskrandžio bakterijos skruzdžių rūgštį skaido iki vandenilio ir anglies
dioksido arba metano, o gintaro iki propiono rūgšties ir anglies dioksido (Laugalis ir kt., 2004). Ypač reikšmingos pieno rūgšties bakterijos, kurios prieskrandžiuose ir žarnyne pasižymi sąlyginiu pastovumu ir atlieka tiek antagonistinę, tiek metabolistinę funkcijas (Sederevičius ir kt., 2005).
1.2.2 Infuzorijos ir mielės
Normaliai šeriamų galvijų didžiajame prieskrandyje randama apie 30 rūšių infuzorijų. Mililitre didžiojo prieskrandžio turinio jų būna vidutiniškai nuo 300 tūkst. iki milijono. Beveik tiek pat čia yra ir bakterijų (Bakūnas, 2004 ).
Visos didžiojo prieskrandžio infuzorijos priskiriamos anaerobiniams pirmuonims, kurie dauginasi tik didžiajame prieskrandyje esant optimaliai temperatūrai 39–40°C (Ozutsumi et al., 2005).
Bendras infuzorijų skaičius didžiojo prieskrandžio turinyje priklauso nuo suėstų pašarų kiekio, pašarų sudėties ir jų struktūros. Dažniau šeriamų galvijų didžiajame prieskrandyje infuzorijų daugėja, o šeriamų susmulkintais arba granuliuotais pašarais – mažėja. Apskritai infuzorijos galvijų organizmui yra labai svarbios. Apskaičiuota, kad galvijų organizmas iš jų pasisavina apie penktadalį maisto medžiagų. Be to, infuzorijų baltymai geriau virškinami negu bakterijų (Bakūnas, 2004).
Infuzorijos kartu su bakterijomis ir grybeliais fermentuoja pašarus didžiajame prieskrandyje. Jos aktyviai dalyvauja skaidant celiuliozę, hemiceliuliozę bei krakmolą (Sederevičius ir kt., 2001). Infuzorijos savo plaukiojančiais judesiais išpurena didžiojo prieskrandžio ir tinklainio turinį, jį sumaišo ir smulkina. Dėl to, padidėja paviršiaus plotas ir susidaro optimalios sąlygos bakterijoms ir fermentams veikti (Santra, Karim, 2002).
Atlikti tyrimai parodė, kad karves šeriant smulkintų pašarų mišiniu, didžiojo prieskrandžio turinio infuzorijų skaičius padidėjo 24,49 proc., taip pat pagreitėjo redukcinis bakterijų aktyvumas (Laugalis ir kt., 2004).
12
patenka į didįjį prieskrandį atrajojimo metu. Kartu mielės gamina CO2, todėl susidaro geros sąlygos
anaerobinėms celiuliozę skaidančioms bakterijoms. Be to, jos sintetina amino rūgštis ir B grupės vitaminus. Mielėms rauginant angliavandenius, gaminasi ir organinės rūgštys, kurios dalyvauja pieno riebalų ir organizmo riebalų sintezėje (Bakūnas, 2004).
1.3 Pašarų pagrindinės maisto medžiagos
1.3.1 Pašarų angliavandeniaiŽemės ūkio gyvūnų mityboje vyrauja angliavandeniai. Jie yra pagrindinis energijos šaltinis. Gyvūno organizme angliavandenių nėra daug, tačiau jie yra labai svarbi medžiagų grupė. Angliavandeniai yra nukleininių rūgščių ir daug energijos turinčių fosfatų junginių sudėtinė dalis, kaulų, kremzlių, kraujo, gleivių, taip pat krešėjimą stabdančių junginių pagrindinė organinė medžiaga (Jeroch ir kt., 2004).
Vienas iš svarbiausių, galvijų didžiajame prieskrandyje vykstančių fermentacinių procesų – angliavandenių fermentacija. Angliavandeniai – tai anglies, vandenilio ir deguonies dariniai. Jie skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus (Juraitis, Kulpys, 2003).
Galvijų prieskrandžiuose lengvai virškinami angliavandeniai, veikiami mikroorganizmų išskiriamų fermentų, skaidomi iki LRR – acto, propiono, sviesto, valeriono, kapriono bei jų 11 izomerų ir pieno rūgšties (Sederevičius, 2005).
Angliavandeniai gyvulių organizme būtini medžiagų apykaitos procesuose: iš jų gali susidaryti riebalai, kraujo cukrus ir glikogenas. Augalinių pašarų angliavandenių dalis – ląsteliena arba mediena. Atrajotojai geriausiai prisitaikę virškinti pašarus, turinčius daug ląstelienos (nuo 16 iki 40 proc.). Ląsteliena jiems būtina kaip balastinė maisto medžiaga (Juraitis, Kulpys, 2003). Mažesnio produktyvumo (iki 10 kg pieno per parą) karvių racionuose ląsteliena gali sudaryti iki 28 procentų sausųjų medžiagų, o labai produktyvių, kai pieno primelžiama daugiau kaip 30 kg per parą-16–18 procentų (Jeroch ir kt., 2010). Kaip teigia V. Juraitis, norint jog normaliai vyktų virškinimo procesas, suaugusių galvijų racione ląsteliena turi sudaryti 16–22 proc. sausosios medžiagos (Juraitis, Kulpys, 2003).
Ląstelieną skaidantys mikroorganizmai aktyviausi būna, kai prieskrandžio pH yra 6,0–6,8, o krakmolą skaidantys mikroorganizmai - kai 5,5–6,0 (Paulauskas, 2010).
13
kitokios struktūros ir dėl to sunkiau fermentuojasi. Skaidymo greičiui turi įtakos ir pašaro ruošimo būdas, cheminių medžiagų naudojimas, buvimo prieskrandyje trukmė. Silosavimas, kaitinimas, garinimas veikia krakmolo grūdelių konfigūraciją ir palengvina jo skaidymą (Bartkevičiūtė, 2005).
1.3.2 Pašarų baltymai
Augaliniuose pašaruose yra nebaltyminių azoto junginių ir tikrųjų baltymų. Pastarųjų būna daugiausia. Veikiami bakterijų fermentų, tikrieji baltymai didžiajame prieskrandyje suskyla į peptidus ir aminorūgštis (Bakūnas, 2004).
Apie 60 – 85 proc. pašarų proteinų, veikiami karvių didžiajame prieskrandyje mikroorganizmų išskiriamų proteolitinių fermentų, suskyla iki peptidų, amino rūgščių ir amoniako. Iš šių medžiagų mikrobai sintetina baltymus, kurie yra pasisavinami galvijo virškinimo trakte. Tokiu būdu karvės organizmas amino rūgščių gauna iš dviejų šaltinių: suvirškintos prieskrandžių mikrobinės masės ir likusių (15 – 40 proc.) prieskrandyje nesuskilusių pašarų baltymų (Kulpys, 2005).
Nepakeičiamųjų aminorūgščių organizmas pats nesintetina. Jų turi būti gaunama su pašaru (kaip pašarinių žaliavų sudėtinės medžiagos, pašarų priedu). Atrajotojai dėl savo prieskrandžių sisteemos ir joje vykstančios bakterijų baltymų sintezės yra nepriklausomi nuo nepakeičiamųjų aminorūgščių priedų. Pakeičiamosios aminorūgštys gali susidaryti vykstant medžiagų apykaitai, kai pakanka angliavandenių ir tinkamų azoto junginių (Jeroch ir kt., 2004).
1.3.3 Pašarų riebalai
Pašaro riebalai didžiajame prieskrandyje nevirškinami, bet vėliau yra panaudojami. Todėl, siekiant padidinti kombinuotųjų pašarų energinę vertę, į juos dažnai dedama riebalų, kurie turi maždaug 25 kartus daugiau energijos negu grūdų krakmolas ( pagal svorį). Tačiau nereikia padauginti riebalų, nes kai racione yra daugiau negu 6 % sausųjų medžiagų, jie sulėtina didžiojo prieskrandžio fermentaciją ir slopina mikroorganizmus (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Gryni riebalai yra riebiųjų rūgščių ir glicerolio esteriai. Trūkstant racionuose riebalų, gyvuliai blogiau pasisavina juose tirpstančius vitaminus (A, D, K, E) (Kulpys, Starkus, 1990).
Nustatyta, kad pagrindinė neigiamo riebalų poveikio didžiojo prieskrandžio veiklai priežastis ant pašaro dalelių susidaranti riebalų plėvelė (plėvelės efektas). Taip slopinamas didžiojo prieskrandžio bakterijų aktyvumas. Prieskrandžio mikroorganizmai negali paveikti pašaro skaidulų padengtų riebalų plėvele (neigiamas plėvelės efektas) (Kulpys,ir kt., 2005).
1.3.4 Mineralinės medžiagos
14
trūkstamą jų kiekį galima papildyti įvairiais mineraliniais priedais bei papildais. Mineralinės medžiagos (mineralai) yra neorganiniai elementai, dažniausiai randami neorganinių druskų arba organinių junginių pavidalu. Šios medžiagos yra būtinos gyvūnų organizmui. Priklausomai nuo mineralų kiekio organizme ir poreikio, jie skirstomi į makroelementus ir mikroelementus. Nustatyta, kad organizme makroelementų yra vidutiniškai nuo 0,4 iki 20 g/kg kūno masės, o mikroelementų - mažiau kaip 100 mg/kg. Makroelementų poreikis svyruoja nuo 1 iki 40 g vienam kg raciono sausosios medžiagos, o mikroelementų - atitinkamai nuo 0,1 iki 50 mg/kg (Paulauskas, 2013).
Gyvūno organizme pagrindiniai makroelementai yra kalcis, fosforas, magnis, chloras, natris, siera. Šie elementai yra organizmo mineralinių medžiagų pagrindas. Mineralinės medžiagos gyvūnų organizme nulemia įvairių biologinių skysčių osmosinį slėgį, joninę jėgą, buferines sistemas. Makroelementams priklausantys metalai dažniausiai egzistuoja katijonų forma, kurie lengvai pernešami pro ląstelių membranas. Makroelementų poreikis gyvūnui per parą svyruoja nuo kelių miligramų iki keliolikos gramų, tai priklauso nuo gyvūno rūšies, amžiaus, svorio, lyties, produktyvumo, vaisingumo (besilaukiančios jauniklių), laktacijos ir kt (Soetan et al., 2010).
Gyvuliams svarbios mineralinės medžiagos yra natris ir chloras (druska). Druska, arba natrio chloridas, yra mineralų (natrio ir chloro) junginys. Druska labai svarbi atrajotojams, nes augalai vegetacijos periodu sukaupia daug kalio ir labai nedaug natrio ir chloro. Druska dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose organizme: palaiko vandens balansą, ląstelių bei kraujo osmosinį slėgį, elektrolitų pusiausvyrą, aktyvuoja kai kuriuos fermentus, dalyvauja gliukozės pasisavinimo procese, aminorūgščių transportavime, reguliuoja nervinius impulsus, įeina į buferines sistemas. Chloras reikalingas skrandžio rūgšties susidarymui, kasos ir žarnyno sulčių sekrecijai. Kai galvijai ilgą laiką negauna pakankamai druskos, išsivysto laižligė, sumažėja apetitas. Gyvuliai atrodo apleisti, suvargę, ligoti, plaukų danga pasidaro šiurkšti, plaukai ir akys netenka blizgesio. Sumažėja karvių produktyvumas. Sutrinka gyvulių koordinacija, pasireiškia bendras silpnumas, atsiranda drebulys, išsivysto širdies aritmija. Druskos priedai greitai pašalina minėtus trūkumus (Paulauskas, 2013).
1.4 Karvių medžiagų apykaitos sutrikimai
Medžiagų apykaitai organizme reikalingi baltymai, angliavandeniai, riebalai, įvairios mineralinės medžiagos, vitaminai ir vanduo. Normaliai apykaitai reikalingas tam tikras šių medžiagų santykis. Todėl gyvūnai turi gauti visaverčius racionus. Medžiagų apykaitos sutrikimus gali paskatinti blogos laikymo sąlygos, drėgmė, šaltis, deguonies stoka (Štuikys, 2006).
15
su energijos trūkumu racionuose susijusios ligos – ketozė, nutukimo sindromas, nuovalų užsilaikymas, nevaisingumas;
dėl ląstelienos trūkumo pasireiškiančios ligos – acidozė, laminitai (nagų ligos), išputimas, šliužo užsisukimas, kepenų pūliniai;
kalcio metabolizmo sutrikimas – parezė po apsiveršiavimo.
Taip pat labai svarbu žinoti, kad medžiagų apykaitos ligos viena su kita labai susijusios ir dažniausiai pasireiškia kartu ( Minkevičius ir kt., 2006).
1.4.1 Ketozė
Sutrikus medžiagų apykaitai, kraujyje padaugėja ketoninių kūnų - acetono, acetilacto ir betaoksisviesto rūgšties. Ligos priežastimi gali būti rauginti pašarai (silosas, šienainis), turintys daug sviesto rūgšties ir acto, taip pat nesubalansuoti pašarai (netinkamas angliavandenių ir proteinų santykis, trūksta lengvai virškinamų angliavandenių). Laktacine ketoze gali susirgti prastai šeriamos šviežiapienės karvės, nes pienui susidaryti reikia labai daug pašare esančių maisto medžiagų, ypač gliukozės (Štuikys, 2006).
Ketoze dažniausiai suserga labai pieningos ir gerai įmitusios karvės, praėjus nuo 10 dienų iki 6 savaičių po apsiveršiavimo. Didžiausias pavojus susirgti ketoze kyla trečiąją savaitę po apsiveršiavimo. Dauguma didelio produktyvumo karvių beveik visuomet laktacijos pradžioje gali susirgti ketoze, nes tuomet pieno primilžis būna didelis, o apetitas labai sumažėjęs, ir energijos poreikiui patenkinti naudojami kūno riebalai (vadinamieji rezerviniai riebalai). Kai kurie užsienio ekspertai netgi pateikia duomenų, kad apie 70–80 proc. ketozės atvejų esti subklinikinės (slaptos) formos, dėl to ūkininkai šios ligos nepastebi ir tik vėliau susiduria su padariniais (liesėjimu, vaisingumo problemomis, staigiu primilžio sumažėjimu ir kitais). Teigiama, kad, jei karvė persirgo subklinikine ketoze, jos produktyvumas per laktaciją sumažėja 10–15 proc., servis laikotarpis pailgėja maždaug dvigubai, trumpėja karvių amžius, mažėja atsparumas infekcinėms ligoms (Minkevičius, Pikelis, 2006).
Šviežiapienės karvės, sergančios ketoze, dažnai pažeidžiamos kitų ligų - metritų, prieskrandžio užsisukimų, mastitų ir reprodukcinės sistemos sutrikimų. Šviežiapienės karvės turi būti atidžiai stebimos, siekiant išsiaiškinti kitų ligų riziką.Ar šviežiapienės karvės neserga ketoze, galima išsiaiškinti dviem būdais. Vienas iš jų - ketoninio kūno betahidroksibutirato nustatymas karvių serume ar šlapime. Kitas būdas - analizuoti pieno tyrimų duomenis. Šviežiapienės karvės, netenkančios daug svorio, paprastai gamina labai riebų pieną (Būdvytis, 2011).
16
gerų pašarų ėda nukritusius ir apipuvusius, kartais laižo aplinkinius daiktus, jai užkietėja viduriai. Iškvepiamas oras ir pienas yra acetono kvapo (Štuikys, 2006 ).
Pirmas ketozės požymis – sumažėjęs apetitas, ypač karvės pradeda neėsti koncentruotų pašarų. Kartais susilpnėja didžiojo prieskrandžio judesiai, sergančių karvių mėšlas būna sausesnės konsistencijos. Dažniausiai karvės atrodo truputį apsnūdusios, stovi išlinkusiomis nugaromis, įtrauktais pilvais ir pakišusios užpakalines kojas po pilvu. Odos elastingumas sumažėja, pasišiaušia plaukai. Karvės pradeda laižyti ir ėsti įvairius neėdamus daiktus (laižligė), griežti dantimis ir greitai liesėti, todėl ši dažniausiai pasitaikanti forma vadinama liesėjimo ketoze. Dar viena ketozės forma – pašarinė. Ji gali pasitaikyti ūkiuose, kuriuose karvių racione per daug baltymų ir riebalų, per mažai angliavandenių, pavyzdžiui, jos gauna pernelyg daug rapsų išspaudų arba ganosi jaunoje žolėje. Taip pat ketozę gali sukelti ir pernelyg didelis cukringų pašarų (melasa, cukriniai runkeliai) kiekis racione. Pašarinės ketozės priežastis taip pat gali būti per didelis kiekis (>30 kg) blogos kokybės siloso, ypač jeigu jame sviesto rūgšties yra daugiau negu 2 procentai (Minkevičius, Pikelis, 2006).
Ketozės prevencija ir profilaktika turėtų remtis įprastos karvės fiziologijos palaikymu. Reikia stengtis, kad prieš užtrūkinimą karvės nebūtų labai įmitusios. Normalus karvės įmitimas trūkinant būtų apie 3,5 balo, t. y. sėdynkaulio kaulų kraštinės apsičiuoptų lengvai paspaudus ir matytųsi paskutinių trijų šonkaulių kontūrai. Tokios karvės neturės perteklinio riebalų rezervo ir neleis vykti intensyviai riebalų mobilizacijai. Svarbiausia, kad pereinamuoju laikotarpiu karvės gautų pakankamai angliavandenių, racioną derėtų papildyti gliukozės pirmtaku propilenglikoliu ar specialiais energetiniais priedais (Žilaitis, Antanaitis, 2007).
1.4.2 Ganyklinė tetanija
Žoline tetanija ganiavos pradžioje serga pieningos karvės, ypač orui atvėsus ir tuose ūkiuose, kuriuose ganyklos gausiai tręšiamos azoto ir kalio trąšomis, jose vyrauja varpinės žolės. Manoma, kad gyvuliai suserga dėl magnio trūkumo (magnis iš organizmo pasišalina su kaliu, kai jo gauna per daug) (Štuikys, 2006).
17
Prasidėjus konvulsijoms, gyvulys gaišta, nors, laiku suteikus veterinarinę pagalbą, 80–90 proc. karvių išgydoma (Štuikys, 2006).
Kad išleidus į ganyklą karvės nesusirgtų, rekomenduojama nuo balandžio vidurio iki liepos pabaigos joms duoti mineralinių vitamininių papildų su padidintu magnio kiekiu (apie 12 proc.). Priklausomai nuo karvės produktyvumo, jai per dieną reikėtų duoti 100–350 g šių papildų (dešimčiai litrų primelžto pieno skiriama 100 g). Kad karvės didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai priprastų virškinti naują pašarą (jauną žolę), perėjimas į ganyklinį režimą turi vykti palaipsniui, kasdien didinant ganymo laiką ir mažinant prieš tai jai skirto pašaro davinį. Virškinti jauną žolę prieskrandžių mikroflora pripranta per pusantros dvi savaites (10–14 parų). Nekeičiant įprastinio raciono, pirmą dieną į ganyklą karvės genamos pašertos įprastu žiemos racionu ir ganomos 1–2 val. Kitomis dienomis ganymo laikas ilginamas, žiemos pašarų davinys mažinamas. Juo galvijai šeriami dvi savaites nuo ganymo pradžios. Ganymo pradžioje reikia stebėti, kad karvės nepriėstų daug jaunos žolės. Jei ji yra 10–15 cm aukščio, gero skonio, karvė per parą suėda 70–80 kg žolės arba apie 14 kg sausųjų medžiagų. Iš suėstų 60 kg vidutinio derlingumo kultūrinės ganyklos pirmosios žolės kalcio karvei pakaks pagaminti 15 kg pieno. Fosforo – 8 kg, o natrio – tik gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Todėl visą ganyklinį laikotarpį, kad nesumažėtų produktyvumas ir nesutriktų medžiagų apykaita, karvėms reikia duoti mineralinių medžiagų. Tinkamai auginant veislinių galvijų prieauglį bei didinant karvių produktyvumą, visą ganyklinį laikotarpį reikia racionaliai duoti ir koncentruotų pašarų. Atsižvelgiant į ganyklų našumą, mineralinių medžiagų pakankamumą bei karvių produktyvumą, kiekvienam primelžtam pieno kilogramui pakanka skirti 100–300 g koncentratų. Jų duodant per daug, karvės nutunka, blogiau apsivaisina ir veda silpnesnį prieauglį. Iš koncentratų geriausiai tinka miežiniai miltai. Nereikėtų gyvuliams duoti baltymingų koncentratų, nes jaunoje žolėje proteinų ir taip yra gausu. Ganiavą reikia organizuoti taip, kad žolė ganykloje neperaugtų (Preikšas, 2009).
1.4.3. Acidozė
Didžiojo prieskrandžio acidozė yra palyginus dažna galvijų liga. Galvijai ja serga, kai dėl netinkamų pašarų sutrinka pH reguliavimas didžiajame prieskrandyje. Didžiojo prieskrandžio acidoze kartais suserga daugiau kaip pusė bandos, todėl ši liga yra gana nuostolinga (Bakūnas, 2004).
18
Iš klinikinių simptomų svarbūs yra tokie: gyvulys staiga nustoja ėsti, nenori gerti, rečiau atsiraugėja, labai susilpnėja jo prieskrandžių motorika, sumažėja pieno. Tačiau svarbiausi yra didžiojo prieskrandžio turinio tyrimai. Sergančių acidoze galvijų didžiojo prieskrandžio turinys būna skystas, rūgštaus kvapo, pieno atspalvio, jo pH mažas (6,0–4,0), mikroorganizmų veikla labai susilpnėjusi (nėra gyvų infuzorijų, reduktazės reakcijos laikas gerokai pailgėjęs), yra daug gramteigiamų bakterijų, labai daug pieno rūgšties, gliukozė rūgsta silpnai arba visai nerūgsta; kraujo serume randama daugiau gliukozės ir mažiau hidrokarbonatų (Bakūnas, 2004).
Jeigu gyvuliai gauna daug lengvai virškinamų angliavandenių, pakinta ir jų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai (vienų rūšių mikroorganizmų padaugėja, kitų sumažėja). Svarbu tinkamai pašerti karves pavasarį, kai planuojama išginti į ganyklas. Reikia nepamiršti, kad gyvuliai prie naujo pašaro turi būti pratinami palaipsniui, pamažu keičiant racionus. Sudarant racionus ganykliniam periodui, galima daug efektyviau panaudoti pigų pašarą – žolę – užtikrinant gyvulių maisto medžiagų poreikį, nepakenkiant jų sveikatingumui (Živatkauskienė, 2011).
Efektyviausios ir populiariausios acidozės profilaktikos priemonės yra pagrįstos rūgščių neutralizavimu didžiajame prieskrandyje. Gana dažnai profilaktiškai nuo acidozės naudojama geriamoji soda. Jei karvių pašarų mišinys per smulkus, reikėtų papildomai pridėti šiaudų (miežių, kviečių ar rapsų). Šiaudai neutralizuoja rūgštis, taip pat labiau dirgina prieskrandį, dėl to karvės geriau atrajoja, išsiskiria daugiau rūgštis neutralizuojančių seilių. Didelį dėmesį reikėtų skirti pašarų, ypač žolinių, gamybai. Svarbu, kad jie būtų geros kokybės, o racione nereikėtų padauginti koncentratų (Antanaitis ir kt., 2012)
1.4.4. Laminitas
Dideli krakmolo ir cukraus kiekiai karvių racionuose – pagrindiniai veiksniai, dėl kurių padidėja didžiojo prieskrandžio rūgštingumas ir išsivysto acidozė. Būtent ji labiausiai lemia galimybę susirgti laminitu. Virškinant pašarus, laktatus produkuojančios bakterijos staigiai skaido didelius krakmolo ir cukraus kiekius, pagamina daug propiono ir pieno rūgščių, tad prieskrandžio turinys pasidaro per daug rūgštus. Tai sumažina mikrobų aktyvumą ir jų skaičių. Susidariusios rūgštys iš prieskrandžio patenka į kraują, aktyvėja endotoksinų ir histamino išskyrimas. Audinių hormonas histaminas plečia kraujagysles ir didina jų pralaidumą. Per kraujagyslių sieneles pradeda sunktis plazmą, nagų audiniai išbrinksta, tinsta, blogai aprūpinami krauju ir vystosi audinių uždegimas. Prieskrandžio acidozė siejama su per daug susmulkintomis šeriamų žolinių ir koncentruotų pašarų dalelėmis, dideliu kiekiu smulkiai maltų grūdų (Gailevičius, 2013).
19
pirmąsias 100 dienų po apsiveršiavimo. Susirgimą laminitu gali įtakoti ir tvartų grindys. Norint patirti kuo mažiau nuostolių, reikia laiku pastebėti karvių laminitą, jį gydyti ir būtinai pašalinti priežastis, sukėlusias šią ligą.
Iš nagų ligomis sergančios karvės per laktaciją primelžiama 350–400 kg pieno mažiau. Dažnai jos diagnozuojamos karvėms, sergančioms medžiagų apykaitos ligomis (Gailevičius, 2013).
1.5 Pieno sudėtis ir kokybiniai rodikliai
Pienas – labai sudėtinga biologinė sistema, o jo sudedamosios dalys nėra stabilios ir priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat ir nuo karvės sveikatingumo (Sloth ir kt., 2003). Karvių pieno cheminė sudėtis nepastovi, ji kinta priklausomai nuo karvių veislės, pašarų, laktacijos periodo ir kitų priežasčių (Bendikas ir kt., 2001).
Kokybiškas, vertingas pienas gaunamas tuomet, kai racione yra reikiamas, pagal normą, energijos, maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų kiekis. Jei racione minėtų medžiagų trūksta, mažėja primilžis, blogėja karvės sveikata, sutrinka reprodukcija, piene mažėja maistingųjų medžiagų, todėl būna prastesnė pagamintų produktų kokybė. Racione pašarai turi būti parinkti taip, kad būtų tinkamas laisvųjų riebalų rūgščių (LRR) tarpusavio santykis didžiajame prieskrandyje (Bartkevičiūtė, 2007).
1.5.1 Pieno baltymai
Pieno baltymų kiekis priklauso nuo pašarų kiekio, sudėties ir svyruoja tarp 3,0–3,6%. Baltymų kiekis piene labai svarbus sūrių gamybai. Pieno baltymai nėra vienalyčiai, jie susideda iš dviejų didelių grupių – pieno kazeino ir serumo (išrūgų) baltymų. Šios frakcijos gali būti išskaidytos į komponentus, besiskiriančius savo chemine sudėtimi. Prie pieno baltymų priskiriami fermentai, kai kurie hormonai bei riebalų apvalkalėlių baltymai (Staniškienė ir kt., 2007).
Pieno baltymai – tai globuliniai baltymai, kurie gerai tirpsta vandenyje ir sudaro koloidinius tirpalus. Pagrindinis pieno baltymas kazeinas – tipiškas fosfoproteidas, kuriame fosfatinės grupės esterine jungtimi sujungtos su amino rūgšties serino radikalais.per šias fosfatines grupes tarp kazeino submicelų susidaro kalcio fosfato tilteliai ir formuojasi kazeino – kalcio – fosfato kompleksas (KKFK) (Gudonis, 2009).
Atskirą baltymų grupę sudaro pieno serumo (išrūgų) baltymai, kurių kiekis piene siekia 15-22%. Pieno serumo baltymus sudaro medžiagų grupės, vadinamos albuminais (α-laktoalbuminas ir kraujo serumo albuminas) ir globulinais (imunoglobulinas) (Staniškienė ir kt., 2007).
20
gaunamos energijos kiekį (šeriant daugiau krakmolingų grūdų), pagerės mikrobinių baltymų sintezė ir azotas, gaunamas su pašaru, nebus prarastas kaip amoniakas. Tuo užtikrinama, kad karvės tešmuo bus tinkamai aprūpintas energija ir pakankamai sintetins baltymų. Pieno baltymų kiekis priklauso ir nuo laktacijos laikotarpio. Kai primilžiai didžiausi, paprastai pieno baltymų būna mažiausiai. Tada pieno baltymų sintezei neužtenka mikrobinių baltymų, ir, norint padidinti aprūpinimą aminorūgštimis, reikia papildomų, didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Baltymų kiekį didinantys veiksniai:
Raciono sausojoje medžiagoje turi būti ne mažiau kaip 17 proc. žalių baltymų
Didelis didžiajame prieskrandyje neskaidomų proteinų kiekis (daugiau kaip 40 proc.)
Geras karvių įmitimas (apie 2,5–3,0 balai)
Iš įvairių, didelės energinės vertės, pašarų sudarytas racionas (Bartkevičiūtė, 2007).
Ar tinkamai šeriamos karvės, galima spręsti pagal riebalų ir baltymų santykį piene. Kuomet Holšteinų veislės karvių piene baltymai sudaro mažiau kaip 80 proc. riebalų kiekio (santykis 1,0 : 0,8), akivaizdu, kad karvės su raciono pašarais gauna mažai baltymų. Riebų ir baltymingą pieną galima gauti tuomet, kai karvės racione netrūksta energijos ir visų būtinų maisto medžiagų, kai pašarai tinkamai paruošiami šėrimui ir derinami tarpusavyje, atsižvelgiant į gyvulio poreikius (Bartkevičiūtė, 2009).
1.5.2 Pieno riebalai
Į pieno riebalų sudėtį, be paprastųjų lipidų, sudarančių riebalų rutulėlius, įeina fosfolipidai (lecitinai, kefalinai, sfingomielinai, fosfatidilsterinas), glikolipidai, steroliai, įeinantys į riebalų rutulėlių apvalkalėlių, pieno plazmos sudėtį. Laisvųjų riebalų rūgščių pieno riebaluose yra 0,02– 0,06 proc. Jos gali disocijuoti į jonus. Pieno fosfolipidai tirpsta vandenyje arba riebaluose, formuoja miceles kituose tirpaluose, pasižymi dideliu paviršiaus aktyvumu, todėl jungiasi su proteinais, sudaro lipoproteinus (Staniškienė ir kt., 2007).
Norint piene išlaikyti pakankamą riebalų kiekį, reikia, kad pašarų davinyje būtų pakankamai virškinamosios ląstelienos, kurios gaunama šeriant geros kokybės žolės silosu arba cukrinių runkelių griežiniais (jeigu ląsteliena yra virškinama pvz., ląstelių celiuliozė), ji suteikia energijos. Taip organizmas aprūpinamas energija, kuri gaunama didžiajame prieskrandyje gaminantis acto ir sviesto rūgštims. Tos rūgštys skatina riebalų sintezę. Per kraują jos patenka į tešmenį, kur sintetinami riebalai (Pečiulionienė, Pauliukas, 2004).
21
prieskrandžio mikroorganizmų veiklą. Tai reiškia, kad ląsteliena prasčiau virškinama, todėl negalima riebalų pridėti daugiau kaip 6 proc. raciono sausųjų medžiagų. Kartais, siekiant padidinti energijos kiekį ir pieno riebalų sintezę, yra naudojami vadinamieji „apsaugotieji riebalai“, tai yra riebalų ir kalcio druskų mišinys. Tada bendras raciono riebalų kiekis gali būti ir 10 ar net 12 proc. (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Pieno riebalai susidaro iš dviejų šaltinių. Maždaug pusė visų riebalų sintetinama iš acto ir sviesto rūgščių, o kita dalis – iš pašaro riebalų, suskaidytų plonosiose žarnose (Gudonis, 2009). Riebalų kiekį didinantys veiksniai:
Optimalus ląstelienos kiekis, t. y. ne mažiau kaip 20–22 proc. raciono sausųjų medžiagų;
Racione turi būti apie 1/3 nesusmulkinto šieno arba kitų žolinių pašarų;
Energijos kiekiui racione didinti reikia naudoti tik stabilizuotus, t. y. specialiu būdu apdorotus, kieto pavidalo riebalus (sočiąsias riebalų rūgštis);
Tinkamas vitamino niacino (B3) kiekis racione – apie 12 g/per parą karvei;
Optimalus (6,5–6,8) prieskrandžio turinio pH;
Dažnas karvių šėrimas;
Tinkamas visų būtinų makro ir mikroelementų kiekis racione (Bartkevičiūtė, 2007).
1.5.3 Urėjos koncentracija piene
Šlapalo molekulė, maža ir neutrali, gali lengvai difunduoti į daugelį audinių. Ji laisvai praeina pro ląstelių membraną ir patenka į tarpląstelinį skystį, o iš ten – į kraujo plazmą ir laisvai filtruojasi šlapime (Godden et al., 2000).
Remiantis JAV specialistų duomenimis, fiziologinė urėjos koncentracija kraujo serume turi viršyti 1,7 mmol/l. Lietuvoje atliktais tyrimais nustatyta, kad kraujo serume urėjos kiekis svyruoja nuo 4–5,28 mmol/l. Kraujo urėja gana greitai kintantis dydis, kuris priklauso nuo raciono maistingumo. Urėjos koncentracija kraujyje rodo energijos ir žalių proteinų balansą. Dėl sutrikusios baltymų ir angliavandenių apykaitos urėjos kiekis padidėja, karvės gali susirgti mastitu (Žilaitis, 2008).
Urėjos kiekį piene lemia ne tik šie veiksniai: šėrimas, laktacijos periodas, sezonas, pieno riebumas, karvių veislė, amžius, bet ir paros laikas. Urėjos kiekis paros metu didžiausias būna 4–6 val. po šėrimo, o mažiausias – prieš šėrimą. Vakarinio melžimo piene urėjos būna daugiau nei rytinio, o visos dienos vidutiniame pieno mėginyje urėjos kiekis lieka stabilus (Kulpys, Stankevičius, 2010).
22
Kad pieningumas būtų kuo didesnis, karvės šeriamos daug energijos turinčiais pašarais. Tai rodo ne tik padidėjusi urėjos koncentracija, bet ir padidėjęs pieno baltymingumas. Reikia atminti, kad padidėjusi (taip pat ir sumažėjusi) urėjos koncentracija įspėja, kad karvės dažniau sirgs reprodukcinės sistemos ligomis. Be to, pernelyg didelis urėjos kiekis biologiniuose skysčiuose turi įtakos gimdos atsistatymui ir ovuliacijai. Jei šlapalo koncentracija per maža, galima įtarti, kad racione trūksta baltymų, o tai nulems nevisavertį lytinį ciklą (Žilaitis, 2008).
Baltymų kiekis piene (būdingas veislei) labai priklauso nuo karvių aprūpinimo žaliais ir didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais. Baltymų poreikį daugiausia lemia primilžis. Karvės, iš kurių primelžiama 22–24 kg pieno, turėtų gauti racioną, kurio SM yra 15 proc., o primelžiant 50 kg ir daugiau – 18 proc. žalių baltymų. Iš šio kiekio 6,0–7,2 proc. turėtų tekti didžiajame prieskrandyje neskaidomiems ir 11–12 proc. – skaidomiems baltymams. Esant tokiam baltymų kiekiui ir jų sudėties pasiskirstymui, gaunamas įprasto (veislei būdingo) baltymingumo pienas (Bartkevičiūtė, 2009).
1.5.4 Somatinių ląstelių skaičius piene
Vienas pagrindinių tešmens uždegimo rodiklių yra piene padidėjęs somatinių ląstelių skaičius. Pieno somatinės ląstelės – tai pieno liaukos epitelinės ląstelės, leukocitai ir kt. Kai tešmuo sveikas, apie 60 proc. pieno somatinių ląstelių sudaro epitelinės ląstelės, o kai karvė serga tešmens uždegimu (mastitu), apie 75 proc. ląstelių sudaro leukocitai (Staniškienė ir kt., 2007).
Dėl pieno liaukos uždegimo (mastito) piene padaugėja somatinių ląstelių skaičius (SLS). Tad padidėjęs somatinių ląstelių skaičius – akivaizdus mastito požymis. Tešmens uždegimas – viena iš nuostolingiausių pieninių karvių ligų. Jam tenka 60–70 proc. visų nuostolių, patiriamų dėl karvių ligų. Nuostolių patiriama dėl produkcijos sumažėjimo (50–55 proc.); gydymo išlaidų (20–25 proc.); dėl karvių išbrokavimo (30–35 proc.). Slaptuoju mastitu šalyje serga apie 50 proc. melžiamų karvių. Jei jos nesirgtų, kiekviena Lietuvos karvė per laktaciją duotų vidutiniškai 650 kg pieno daugiau (Japertas, Japertienė, 2007).
23
Somatinių ląstelių skaičių piene veikia įvairūs veiksniai: genetiniai ir negenetiniai. Genetiniai veiksniai siejami ir su tuo, kad skiriasi kai kurių karvių leukocitų (somatinių ląstelių) savybės, nuo kurių priklauso greitesnis mikroorganizmų sunaikinimas (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Iš negenetinių veiksnių karvių sergamumui mastitu (SLS padidėjimui piene) turi įtakos šie veiksniai:
šėrimas, aplinka, laikymo sąlygos, melžimo įranga ir higiena;
karvių imuninės sistemos būklė;
patogeniniai mikroorgamizmai, esantys karves supančioje aplinkoje (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Pasak Urbšienės (2012), SLS gali svyruoti ir dėl karvių bandos dydžio, metų laiko, karvės amžiaus, laktacijos laikotarpio.
1.5.5 Laktozės koncentracija piene
Pieno sudedamosios dalys nėra stabilios, jos priklauso nuo daugelio veiksnių. Viena pieno sudedamųjų dalių – laktozė. Ji išskirtinai sintezuojama tešmenyje, absorbuojant gliukozę iš kraujo ir randama tik žinduolių piene. Svarbi laktozės savybė yra ta, kad veikiama pieno rūgšties bakterijų išskiriamų fermentų, ji skyla. Vyksta sudėtingas laktozės skilimo procesas – metabolizmas, vadinamas rauginimu. Jis kryptingai atliekamas gaminant daugelį produktų (Šimkienė ir kt., 2007).
Palyginti su baltymais, pieno laktozė mažai keičiasi, todėl didžiausias dėmesys yra skiriamas pieno baltymų kiekiui padidinti. Tai daroma todėl, kad laktozės sintezė yra pagrindinis veiksnys nulemiantis primilžį. Jeigu karvė įsisavina daugiau laktozės dėl to, kad yra geriau šeriama, ji taip pat įsisavina daugiau vandens iš kraujo (osmozės metu) ir primilžis padidėja. Taigi, laktozės sintezė ir su ja susijęs primilžis priklauso nuo gero šėrimo, ypač nuo aprūpinimo energija. Norint ankstyvuoju laktacijos laikotarpiu išlaikyti didelius primilžius, reikia labai didelės laktozės gamybos. Idealiai tam tinka didžiajame prieskrandyje skylantis grūdų krakmolas. Ankstyvuoju laktacijos laikotarpiu tinkamiausias pašaras yra kukurūzų silosas, kurio krakmolas taip pat suskyla didžiajame prieskrandyje (Kulpys, Stankevičius, 2010).
Pieno laktozė - svarbiausias pieno angliavandenis, kitaip vadinamas pieno cukrumi. Karvės piene laktozės yra vidutiniškai 4,7 proc., ji sudaro apie 30 proc. visos pieno energetinės vertės. Yra manoma, kad pieno laktozė atspindi gliukozės (cukraus) kiekį kraujyje. Todėl mažesnis laktozės kiekis piene, rodo, kad karvei trūksta energijos (Antanaitis, 2010).
24
25
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos
Bandymas buvo atliktas 2013 metų vasario - liepos mėnesiais, Kelmės rajone, X ūkininko fermoje.
Darbo tikslas buvo nustatyti tvartinio ir ganyklinio šėrimo poveikį karvių sveikatai, produktyvumui ir produkcijos kokybei.
Ūkininko fermoje yra laikoma 100 melžiamų karvių, 38 telyčios, 26 veršeliai (iki 6 mėn. amžiaus).
Fermoje laikomų galvijų veislės :
Lietuvos juodmargės;
Holšteinų;
Lietuvos žalosios.
2013 metais vidutinis bandos produktyvumas buvo 5391,2 kg pieno, vidutinis pieno riebumas – 4,35 proc., pieno baltymingumas – 3,63 proc.
Bandymas atliktas, laikantis 1997 11 06 „Lietuvos respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. 8–500 ir poįstatyminių aktų – LR Valstybinės ir veterinarinės tarnybos įsakymų: Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų (1998 12 31, Nr. 4–31) ir Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams (1999 01 18, Nr. 4–16).
Bandymui, analogų principu (pagal amžių, laktacijos tarpsnį, produktyvumą), atrinkta 10 karvių. Karvių šėrimo charakteristika patekta 1 lentelėje.
1 lentelė. Šėrimo charakteristika
Tyrimo metu primelžto pieno kiekis buvo nustatytas kontrolinio melžimo metu. Pieno mėginiai tyrimams paimti pagal mėginių ėmimo reikalavimus (LST EN ISO 707:1999+P:2003 Pienas ir pieno produktų ėmimo taisyklės).
Laikotarpis Karvių
skaičius Šėrimo charakteristika
Tvartinis 10 Kukurūzų ir žolės silosas, šienas, kombinuotieji pašarai, druska.
26
Pieno mėginiuose buvo nustatyta:
pieno riebalai;
pieno baltymai;
laktozė;
somatinių ląstelių skaičius;
urėjos koncentracija.
Pieno riebalai, pieno baltymai, laktozė ir urėjos kiekis buvo tirti prietaisu „Lactoscope 550“ ir „LactoScope FTIR“ (FTI.O.2001; Delta Instruments, Olandija), infraraudonosios spinduliuotės vidurinės srities spindulių asorbcijos metodu.
Somatinės ląstelės buvo tirtos „SomaScop MK2“ (Delta Instruments, Olandija) prietaisu, kuris veikia fluoreoptoelektroniniu metodu. Pieno tyrimai buvo atlikti VĮ „Pieno tyrimai“.
Racionų energinė ir maistinė vertė apskaičiuota LSMU Veterinarijos akademijoje, Gyvūnų mitybos katedroje, kompiuterine šėrimo programa HYBRIMIN®
Futter 2008.
Kraujo tyrimui kraujo mėginiai buvo imami prieš rytinį šėrimą iš uodegos venos į vienkartinius vakuuminius mėgintuvėlius „Venoject“ be antikoagulianto, padengtus silikono sluoksniu. Kraujo mėginiai per 2 val. buvo pristatyti į laboratoriją, centrifūguojami 5 minutes 3 000 kartų apsisukimų per minutę greičiu. Šiam tyrimui buvo naudojamas aparatas HYTACHI 75. Atskirtas kraujo serumas tirtas automatiniu biocheminiu analizatoriumi „Eos Bravo“ (Hospitex, Italy). Buvo nustatytas mineralinių medžiagų: kalcio, magnio ir fosforo kiekis. Taip pat nustatytas bendrųjų baltymų ir gliukozės kiekis.
Tyrimo duomenys apdoroti statistiniu paketu SPSS statistics 20 ir skaičiuokle Exel. Skaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai ir vidurkių paklaidos. Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (p) nustatytas pagal Stjudentą. Rezultatai patikimi, kai p < 0,05. Rezultatai nepatikimi, kai p > 0,05.
2.2. Karvių šėrimo ir laikymo sąlygos
27
2 lentelė. Bandomųjų karvių vidutinis paros racionas tvartiniu laikotarpiu
Pašarai Kiekis, kg
Kukurūzų silosas 26,0
Šienas (dobilai ir varpinės žolės) 4,0 Melžiamų karvių kombinuotas pašaras 5,5
Laižalas 0,05
1 kg raciono SM yra:
NEL, MJ 6,64
Žalių baltymų, proc. 16,80
Žalios ląstelienos, proc. 20,48
Ca : P 1,99 : 1
Ruminalinis azoto balansas +31,24
Kaip matome iš 2 lentelės duomenų, kiekviena bandomosios grupės karvė tvartiniu laikotarpiu vidutiniškai per parą suėdė 26 kg kukurūzų siloso, 4 kg miglinių ir pupinių žolių šieno, 5,5 kg kombinuotojo pašaro ir 50 g laižalų. Viename kilograme raciono sausųjų medžiagų buvo 6,64 MJ NEL, 16,8 proc. žalių baltymų ir 20,48 proc. ląstelienos. Kalcio santykis su fosforu 1,99 : 1. Ruminalinis azoto balansas teigiamas + 31,24.
3 lentelė. Bandomųjų karvių vidutinis paros racionas ganykliniu laikotarpiu
Pašarai Kiekis, kg
Kultūrinių ganyklų žolė (miglinės žolės) 60,0 Melžiamų karvių kombinuotas pašaras 4,5
Laižalas 0,05
1 kg raciono SM yra:
NEL, MJ 6,44
Žalių baltymų, proc. 14,80 Žalios ląstelienos, proc. 24,11
Ca : P 2,59 : 1
28
Kaip matome iš 3 lentelės duomenų, kiekviena bandomosios grupės karvė ganykliniu laikotarpiu vidutiniškai per parą ėdė 60 kg kultūrinių ganyklų žolės, 4,5 kg kombinuotojo pašaro ir 50 g laižalų. Kiekviename kilograme raciono sausųjų medžiagų buvo 6,44 MJ NEL, 14,8 proc. žalių baltymų ir 24,11 proc. ląstelienos. Kalcio santykis su fosforu 2,59 : 1. Ruminalinis azoto balansas teigiamas + 11,47.
2.3. Pieno tyrimai
2.3.1. Karvių produktyvumo kitimas
Ūkininkai, auginantys karves, pagrindines pajamas gauna už pieną ir prieauglį. Pagrindiniai veiksniai, kurie lemia karvių produktyvumą, yra paveldimumas, mityba, sveikata, laikymo sąlygos, amžius ir kt. Mokslininkai ištyrė, kad kuo produktyvesnės karvės, tuo jos yra jautresnės medžiagų apykaitos ir reprodukcinės sistemos sutrikimams.
4 lentelė. Karvių produktyvumo kitimas bandymo laikotarpiu, kg
Laikotarpis Tvartinis Ganyklinis
Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa 23,4±0,08** 21,1±0,14** 20,0±0,24** 18,4±0,13 16,3±0,17 15,4±0,09
Vidurkis 21,5±0,12 16,7±0,15
Pagal 4 lentelės duomenis matome, bandomųjų karvių vidutinis produktyvumas tvartiniu laikotarpiu buvo 21,5 kg, o ganykliniu laikotarpiu - 16,7 kg, tai yra 4,8 kg arba 22,3 proc. mažesnis nei tvartiniu laikotarpiu (duomenys statistiškai patikimi).
2.3.2. Karvių pieno riebalų kitimas
29
5 lentelė. Pieno riebalų kitimas bandymo laikotarpiu, proc.
Laikotarpis Tvartinis Ganyklinis
Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa
4,24±0,09 4,21±0,07 4,28±0,07 4,44±0,07 4,44±0,08 4,50 ±0,09
Vidurkis 4,24±0,09** 4,46±0,11
Kaip matome iš 5 lentelės duomenų, riebalų kiekis piene tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais kito labai nežymiai. Bandomųjų karvių vidutinis pieno riebumas tvartiniu laikotarpiu, lyginant su ganykliniu laikotarpiu, buvo 0,28 proc. mažesnis. Duomenys statistiškai patikimi. Norint išlaikyti pakankamą riebalų lygį, reikia, kad pašarų davinyje užtektų virškinamosios ląstelienos, kurios gaunama šeriant geros kokybės žolės silosu arba cukrinių runkelių griežiniais.
2.3.3. Karvių pieno baltymų kitimas
Baltymai yra viena svarbiausių pieno sudedamųjų dalių. Baltymų kiekis piene priklauso nuo įvairių faktorių, tokių kaip karvių veislė, laktacijos laikotarpis, sveikata, produktyvumas, tačiau didžiausią įtaką karvių pieno baltymingumui turi karvių šėrimas. Pieno baltymai sintetinami iš pašaruose esančių virškinamųjų azoto junginių. Šios medžiagos iš virškinamojo trakto patenka į kraują, o iš jo į tešmens liaukinį audinį, kuriame ir susidaro pieno baltymai. Jei karvės tinkamai veisiamos, šeriamos ir laikomos, gali padidėti ne tik primilžiai, bet ir pieno baltymingumas (Japertas, Japertienė, 2006).
6 lentelė. Pieno baltymų kitimas bandymo laikotarpiu, proc.
Laikotarpis Tvartinis Ganyklinis
Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa
4,15±0,16 4,12±0,12 3,87±0,09 3,85±0,14 3,54±0,21 3,32±0,22
Vidurkis 4,05±0,04 3,57±0,04
30 2.3.4. Karvių pieno laktozės kitimas
Pieno laktozė – svarbiausias pieno angliavandenis, kitaip vadinamas pieno cukrumi. Tai yra viena iš pagrindinių pieno sudedamųjų dalių. Laktozės kiekis karvių piene priklauso nuo karvės fiziologinės būklės, jos individualių savybių per visą laktaciją ir yra gana pastovus, lyginant su kitais rodikliais. Sveikų karvių piene jos randama apie 4,5–5,2 proc., karvių pieno laktozė sudaro apie 30 proc visos pieno energetinės vertės. Yra manoma, kad pieno laktozė atspindi gliukozės (cukraus) kiekį kraujyje, todėl mažesnis laktozės kiekis piene, rodo, kad karvei gali trūkti energijos (Antanaitis, 2010).
7 lentelė. Pieno laktozės kitimas bandymo laikotarpiu, proc.
Laikotarpis Tvartinis Ganyklinis
Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa
4,51±0,05 4,5±0,03 4,51±0,03 4,51±0,03 4,5±0,03 4,5±0,04
Vidurkis 4,51±0,02 4,5±0,02
Kaip matome iš 7 lentelės duomenų, karvių pieno laktozė, tiriamuoju laikotarpiu, svyravo tik 0,01 proc. Tvartiniu laikotarpiu bandomųjų karvių piene vidutiniškai laktozės rasta 4,51 proc., o ganykliniu laikotarpiu – 4,50 proc. Vidutiniškai ganykloje ganomų karvių piene laktozės nustatyta 0,01 proc mažiau nei tvartiniu laikotarpiu. Duomenys statistiškai nepatikimi.
2.3.5. Karvių pieno urėjos kitimas
Kaip teigia R. Antanaitis (2010), piene nustatoma urėja yra svarbi ne tik diagnozuojant ligas, bet ir vertinant karvės šėrimą. Urėjos norma piene yra 15–25 mg%, o produktyvesnėms karvėms siekia ir 30 mg%. Kai piene urėjos nustatoma mažiau kaip 15 mg%, tai gali būti, kad karvių racione trūksta baltymingų pašarų. Padidinus baltymingų pašarų kiekį, padaugės ne tik pieno, bet ir padidės pieno baltymingumas. Jei piene urėjos yra daugiau nei 30 mg% galima įtarti, kad karvės šeriamos labai baltymingais pašarais ir jų šėrimas yra neefektyvus, nešantis ūkiui nuostolį, nes pašarai pilnai neįsisavinami.
8 lentelė. Pieno urėjos kitimas bandymo laikotarpiu, mg%
Laikotarpis Tvartinis Ganyklinis
Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa
22,7±1,81 20,0±1,53 16,8±1,34 15,8±1,09 14,2±1,09 14,6±0,98
31
Kaip matome iš 8 lentelės duomenų, vidutinis urėjos kiekis karvių piene tvartiniu laikotarpiu buvo 19,8 mg%, o ganykliniu laikotarpiu – 14,9 mg%. Tvartiniu laikotarpiu karvių piene urėjos rasta 4,9 mg% arba 24,8 proc.daugiau nei ganomų karvių piene (p < 0,01).
2.3.6. Karvių pieno somatinių ląstelių skaičiaus kitimas
Somatinių ląstelių kiekį piene lemia įvairūs veiksniai: genetiniai ir negenetiniai. Genetiniai veiksniai siejami su tuo, kad skiriasi kai kurių karvių leukocitų (somatinių ląstelių) savybės, nuo kurių priklauso greitesnis mikroorganizmų sunaikinimas. Iš negenetinių veiksnių karvių sergamumui mastitu (padidėja SLS piene) turi įtakos: šėrimas, laikymas, melžimo įranga ir higiena, karvių imuninė sistema, patogeniniai mikroorganizmai. Sveikų karvių piene somatinių ląstelių neturi būti daugiau kaip 300 – 400 103/ml (Sederevičius, 2004).
9 lentelė. Pieno somatinių ląstelių skaičiaus kitimas bandymo laikotarpiu, tūkst./ml.
Laikotarpis Tvartinis Ganyklinis
Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa
183,8±18,82 166,6±16,17 149,0±13,30 125,8±10,42 99,8±5,77 97,9±5,54
Vidurkis
166,47±9,43** 107,83±4,84
Iš 9 lentelės duomenų matome, kad tvartiniu laikotarpiu karvių piene somatinių ląstelių vidutiniškai rasta 166,5 tūkst./ml. Ganykliniu laikotarpiu somatinių ląstelių skaičius karvių piene vidutiniškai 107,8 tūkst./ml.t.y. 35,2 proc. mažiau nei tvartinio laikotarpio karvių piene (p < 0,01).
2.4. Karvių kraujo biocheminiai rodikliai
2.4.1. Tiriamųjų karvių bendrųjų baltymų kiekis kraujo serume
32
1 pav. Kraujo bendrųjų baltymų kiekis kraujo serume, mmol/l
Kaip matome iš 1 paveikslo duomenų, tvartiniu laikotarpiu (1) karvių kraujo serume vidutiniškai bendrųjų baltymų rasta 63,5 g/l, o ganykliniu laikotarpiu (2) - 65,4 g/l. t. y. 1,9 g/l arba 2,9 proc. daugiau, nei tiriamųjų karvių, tvartiniu laikotarpiu. Duomenys statistiškai nepatikimi. Sveikų karvių kraujo serume vidutinis bendrųjų baltymų kiekis turi būti nuo 60 iki 85 g/l. Tyrimo metu gauti rezultatai leidžia teigti, kad bandomosios karvės buvo šeriamos geros kokybės pašarais ir tinkamai subalansuotais racionais.
2.4.2. Tiriamųjų karvių gliukozės kiekis kraujo serume
33
Iš 2 paveikslo duomenų matome, kad tvartiniu laikotarpiu (1), vidutinis gliukozės kiekis karvių kraujo serume buvo 3,35 mmol/l., o ganykliniu laikotarpiu (2) – 3,0 mmol/l arba 11,6 proc. mažiau nei tvartiniu laikotarpiu (p < 0,05). Kaip nurodo Matusevičius ir kt. (2001), karvių kraujo serume vidutinis gliukozės kiekis yra nuo 2,22 mmol/l iki 3,33 mmol/l. Gauti rezultatai yra fiziologinės normos ribose.
2.4.3. Tiriamųjų karvių kalcio kiekis kraujo serume
Mineralinės medžiagos karvių kraujo serume palaiko organizmo homeostazę. Trūkstant organizme kalcio, fosforo ar magnio yra pažeidžiama nervų ir raumenų funkcija, taip pat suvartojama mažesnis kiekis pašaro, susilpnėja žarnų ir lytinių organų peristaltika (Goff, 2004).
3 pav. Kalcio kiekis karvių kraujo serume
Kaip matome iš 3 paveikslo duomenų, tvartiniu laikotarpiu (1), bandomųjų karvių kraujo serume kalcio rasta 2,2 mmol/l., o ganykloje ganomų karvių – 2,5 mmol/l arba 0,12 proc. daugiau nei karvių kraujo serume tvartiniu laikotarpiu (p<0,01). Sveikų karvių kraujo serume kalcio norma yra 2,2–3,1 mmol/l ( Matusevičius, 2001).
2.4.4. Tiriamųjų karvių magnio kiekis kraujo serume
34 4 pav. Magnio kiekis karvių kraujo serume
Kaip matome iš 4 paveikslo duomenų tvartiniu laikotarpiu (1) magnio karvių kraujo serume buvo 0,95 mmol/l, o ganykliniu laikotarpiu (2) – 0,87 mmol/l., t. y. 8,42 proc. mažiau nei tvartiniu laikotarpiu (p < 0,01). Sveikų, subalansuotau racionu šertų karvių kraujo serume magnio norma yra 0,82–1,23 mmol/l (Matusevičius ir kt., 2001).
2.4.5. Tiriamųjų karvių fosforo kiekis kraujo serume
35 5 pav. Fosforo kiekis karvių kraujo serume
36
TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Tyrimo metu buvo nustatyta: karvių produktyvumas, pieno riebalai, pieno baltymai, pieno laktozė, pieno urėja ir somatinių ląstelių skaičius piene.
Atlikti tyrimai parodė, kad tvartiniu laikotarpiu vidutinis karvių produktyvumas buvo 21,5 kg, o ganykliniu laikotarpiu - 4,8 kg arba 22,3 proc. mažesnis nei tvartiniu laikotarpiu. Duomenys statistiškai patikimi. Mūsų tyrimo duomenis patvirtina Staniškienė ir kt.(2007) teigdami, kad daugiausia pieno yra primelžiama per pirmuosius tris laktacijos mėnesius, o vėliau karvių produktyvumas mažėja.
Ištyrus riebalų kiekį karvių piene, nustatėme, kad tvartiniu laikotarpiu vidutinis karvių pieno riebumas buvo 4,24 proc. arba 0,28 proc. didesnis nei ganykliniu laikotarpiu (p < 0,01). Kaip nurodo Bendikas ir kt., (2001), pieno riebalų normos ribos yra 2,7–6,0 proc., tačiau vidutinis riebalų kiekis piene turėtų būti apie 3,9 proc. Taigi mūsų tirtų karvių pieno riebumas atitinka normas, todėl būtų galima sakyti, kad tiriamojo ūkio karvės buvo šeriamos tinkamai subalansuotais racionais.
Tyrimai parodė, kad karvių pieno baltymingumas ganykliniu laikotarpiu siekė 3,57 proc., tai yra 0,48 proc. mažiau nei tvartiniu laikotarpiu. Duomenys statistiškai patikimi. Pasak Bendiko ir kt. (2001), pieno vidutinis baltymingumas turėtų būti 3,5 proc. Tyrimo rezultatai atitinka fiziologines normas. Pieno baltymai labai priklauso nuo šėrimo. Pašaruose turi būti pakankamai žaliųjų baltymų ir ypač svarbi yra raciono energinė vertė. Esant nesubalansuotiems racionams su netinkamu angliavandenių ir baltymų kiekiu, dažnai išsivysto medžiagų apykaitos patologija – galvijai suserga ketoze (Kulpys, Stankevičius, 2010). Taipogi įtarti ketozę ir acidozę galima pagal pieno tyrimų rodiklius, tai yra pagal pieno riebalų ir baltymų santykį. Geriausias jis yra 1,2 : 1 (R:B), jei šis santykis didesnis nei 1,5, galima įtarti ketozę, jei mažesnis nei 1,0 – acidozę.
Tyrimai parodė, kad karvių pieno laktozės kiekis tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiu buvo panašus. Tvartiniu laikotarpiu bandomųjų karvių piene vidutiniškai laktozės rasta 4,51 proc., o ganykliniu laikotarpiu – 4,50 proc. t.y. 0,01 proc mažiau nei tvartiniu laikotarpiu. Duomenys statistiškai nepatikimi. Kaip teigia Kulpys ir Stankevičius (2010), laktozės kiekis piene yra mažesnis tų karvių, kurios serga mastitu ir įvairiomis virškinimo organų ligomis
