LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
VIKTORIJA BUTRIMAITĖ
VILNIAUS MIESTO VAISTINIŲ RAIDOS TYRIMAS 1919
–2002 M.
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. Tauras Mekas
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė prof. dr. Ramunė Morkūnienė
Data
VILNIAUS MIESTO VAISTINIŲ RAIDOS TYRIMAS 1919–2002 M. Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. Tauras Mekas Data
Recenzentas
Data
Darbą atliko
Magistrantė Viktorija Butrimaitė
Data
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 7
SANTRUMPOS ... 9
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1 Farmacijos raida Vilniaus krašte 1919–1939 m. ... 13
1.2 Vaistininkystė Vilniuje ir Vilniaus krašte 1939–1944 metais ... 17
1.3 Vilniaus vaistinių veikla 1944–2002 metais ... 18
1.3.1 Vilniaus vaistinės ir jų padaliniai ... 19
1.3.2 Vaistų ir vaistinės prekių tiekimas ir vaistų gamyba ... 22
1.3.3 Vaistinės organizacinis darbas ... 23
1.4 Vilniaus krašto ir sovietinių vaistinių įrengimas ... 24
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 27
2.1 Tyrimo organizavimas ... 27
2.2 Tyrimo eiga... 27
2.3 Tyrimo objektas ... 28
2.4 Tyrimo metodai ... 29
2.5 Tiriamasis instrumentas ... 29
2.6 Tiriamųjų atranka ir imtis ... 30
3. REZULTATAI ... 31
3.1 Vaistinių tinklo plėtra ir nuosavybės priklausomybė 1919–2002 m. ... 31
3.2 Vaistų gamyba- vyraujanti sovietinio laikotarpio vaistinių veikla ... 39
3.3 Vilniaus vaistinių įrengimas ir būdingiausi interjero bruožai ... 43
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 50
5. IŠVADOS ... 53
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 54
PRIEDAI ... 60
SANTRAUKA
V. Butrimaitės magistrinio baigiamasis darbas „Vilniaus miesto vaistinių raidos tyrimas 1919– 2002 m.“. Mokslinis vadovas doc. T. Mekas; Lietuvos sveikatos universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. Kaunas, 2019.
Tyrimo tikslas - atskleisti Vilniaus vaistinių raidos tendencijas 1919–2002 m.
Tyrimo uždaviniai: įvertinti vaistinių tinklo plėtrą ir nuosavybės teises 1919–2002 m.; nustatyti tiriamuoju laikotarpiu labiausiai vyravusią Vilniaus vaistinių veiklos sritį; palyginti tiriamojo laikotarpio vaistinių įrengimą ir interjerą išskiriant būdingiausius jų bruožus.
Tyrimo metodika: Siekiant įvertinti Vilniaus vaistinių tinklo plėtros ir nuosavybės teisės pokyčius, taikytas dokumentų analizės metodas, buvo nagrinėjami tiriamojo laikotarpio viešai pasiekiami Vilniaus miesto periodiniai informaciniai leidiniai (adresų, telefonų knygos ir kalendoriai). Analizuojant sovietmečiu išleistus įsakymus reglamentuojančius vaistinių veiklą ir darbo organizavimą, VFV informacinius leidinius bei tiriamojo laikotarpio Vilniaus vaistinių nuotraukas, išskirti vyraujantys vaistinių veiklos ir darbo organizavimo ypatumai bei įrengimo bruožai. Siekiant papildyti surinktą informaciją buvo taikytas interpretacinis kokybinis tyrimo metodas- interviu. Pagrindiniai respondentų atrankos kriterijai: darbas vaistinėje tiriamuoju laikotarpiu ir/arba darbas vaistinėje veikusioje tarpukariu ir sovietmečiu arba įkurtoje iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Tyrimo objektas: dokumentuose rasta informacija apie Vilniaus miesto vaistines veiklą bei vaistininkų prisimiminai 1939–2000 m. Gauti duomenys apdoroti „Microsoft Excel“ programa.
ir sovietinės okupacijos laikotarpio vaistinių įrengimą ir interjerus su nepriklausomos Lietuvos, išskirti pagrindiniai skirtumai: vaistinės patalpų dydis ir oficinos interjeras. Sovietmečiu dideles patalpas (iki 900 m2) vaistininkai išskiria kaip vieną iš vaistinių žlugimo priežasčių nepriklausomybės laikotarpiu. Respondentai apibūdina vaistinių interjerą iki nepriklausomybės atgavimo kaip išskirtinę, individualią erdvę. Ergonomiškas, erdvus, saugus ir estetiškas vaistinės darbo ir poilsio patalpų įrengimas, respondentų manymu, gerino darbo našumą bei turėjo įtakos ir lankytojams: įrengtos poilsio ir informacijos zonos turėjo palengvinti gaminamų vaistų laukimą bei optimizuoti didelius jų srautus, tinkamai juos paskirstant tarp užsakymo, atsiėmimo ir mokėjimo zonų.
SUMMARY
V. Butrimaitė's Master's Thesis „Development of Vilnius pharmacies in 1919–2002”. Academic supervisor assoc. Prof. T. Mekas. Lithuanian University of health sciences, Faculty of Pharmacy, Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy, Kaunas, 2019.
The aim of the research - to reveal the trends of the development of Vilnius pharmacies in 1919– 2002.
Research objectives - to evaluate the development of the pharmacy network and property rights in 1919–2002; to identify the most dominant areas of activity of Vilnius pharmacies during the research period; to compare the installation and interior of pharmacies during the study period, distinguishing their most characteristic features.
Research Methodology: In order to evaluate changes in the development and ownership of Vilnius Pharmacy Network, the document analysis method was applied, and the periodical information publications of Vilnius City (addresses, telephone books and calendars) that were publicly available during the investigation period were analyzed. The main features of pharmaceutical activity and work organization as well as the features of the installation were distinguished by analyzing commandments of State Pharmaceutical Board issued during the Soviet period, as well as the pictures of Vilnius pharmacies during the study period. Interpretative qualitative research method was used to supplement the collected information (interviews). The main criteria for selecting respondents: they had to be working in a pharmacy during the study period and / or working in a pharmacy during the interwar period and the Soviet era or before the collapse of the Soviet Union. The object of the research: information on the activities of Vilnius city pharmacies found in the documents and pharmacists' memoirs. The data was processed by Microsoft Excel.
Results: The study found that the development of Vilnius pharmacy network until the independence was stable, because it was regulated by the state – it depended on how many pharmacies were needed per population (1 pharmacy per 12 thousand inhabitants until 1939, 1961–1991 15 thousand people per pharmacy). By regaining independence and changing the ownership of a pharmacy from state to private, by 2002 the number of state pharmacies decreased by 4 times but only the pharmacist could be the owner of a pharmacy.
was to produce the product as quickly and numerously as possible: the pharmacy worked in 2 shifts, with up to 8 pharmaceutical forms made per hour. During the period of independence, the work of production pharmacies has been reduced due to the closure of polyclinics served, the development of private pharmacy chain, which sells pre-packaged medicines. The former main function – production of medicines has become obsolete, unprofitable and difficult to maintain.
Comparing the installation of pharmacies and interiors between independent Lithuania and during the period of Polish and Soviet occupation, the main differences were noted: the size of pharmacy‘s premises and the interior of the office. Pharmacists distinguished large premises during the Soviet period (up to 900 m2) as one of the reasons of the collapse of pharmacies during the period of independence. Respondents described the interiors of pharmacies until regaining the independence as an exclusive, individual space. Ergonomic, spacious, safe and aesthetic enterior of the pharmacy's work and rest areas, in respondents opinion, improved productivity and had an impact on visitors as well: built-in recreation and information areas had to make the waiting time for the medicines they produce easier and optimize their large flows, properly distributing them between order, withdrawal and payment zones.
SANTRUMPOS
LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas LR – Lietuvos Respublika
LSSR - Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
SNIP (rus. „SNIP“- sanitarnyje normy i pravila) - sanitarinės normos ir taisyklės SSRS – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga
ĮVADAS
1919–2002 metai Lietuvai buvo ypatingi: pasaulinis karas, okupacija, kova už nepriklausomybę. Visi šie įvykiai palietė ir farmaciją, kuri visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime. Apie Lietuvos farmacijos istoriją yra parašytos kelios knygos, tačiau iki šiol plačiau nepaliesta Rytų Lietuvos vaistinių istorija [1][2]. Vienas iš pavyzdžių būtų Vilniaus vaistinių istorija, kurią pamirštame, nors istoriškai šis miestas visada buvo svarbus – būtent čia XVIa. ir kūrėsi pirmosios vaistinės [3]. Apie Lenkų okupacijos laikotarpį Vilniuje duomenų nėra daug, nes daugelis tuo metu dirbusių vaistinės darbuotojų emigravo į Lenkiją, Izraelį ar iškeliavo anapilin, taigi paklausti apie šį laikmetį jau nebėra ko. Nagrinėjamas laikotarpis atnešė labai didelius pokyčius farmacijos sistemai, kurie palietė ir Vilniaus miestą – daugelio farmacijos įstaigų ir įmonių jau nebėra ir jos buvo pakeistos naujomis. Kaip taikliai pastebi Daiva Kazlavickienė, 150 metų gyvavusios „Užupio“ vaistinės vadovė: „Pastatai, net ištisi miestai, kaip ir žmonės, – randasi, nugyvena savo gyvenimą ir miršta“ [4]. Verslas veikdamas pagal savo dėsnius, naikina senąsias, istorinėmis galėjusiomis tapti vietas- vaistines („Katedros“, „Gulbės“, „Senamiesčio“ vaistinė ir kt.). Vaistininko vaidmuo per pastaruosius dešimtmečius yra pasikeitęs ir iki šiol keičiasi, nuo profesionalo gaminančio ir išduodančio vaistus iki farmacinės informacijos, rūpybos ir konsultacijų teikėjo, kurio pagrindinis tikslas yra asmens sveikatos apsauga [5][6]. Šiuo metu turime vaistininkystę, kurios savininkas dažniausiai verslas, o tai turi įtakos ir paslaugų kokybei [7-10]. Nors atrodytų, kad mes neturime kur atsigręžti ir iš ko pasimokyti, esame pamiršę farmacininkų darbus, tačiau juos mums gali priminti farmacijos istorijos tyrinėtojų darbai. Jie surinko Vilniaus ir Vilniaus krašto vaistinių istorijos nuotrupas iš literatūros šaltinių, archyvinės, muziejinės medžiagos, amžininkų prisiminimų ir pasakojimų. Jų surinkta medžiaga bus naudojama kaip atspirties taškas rašant šį darbą. Norint sistemingai apžvelgti Vilniaus vaistinių raidą 1919–2002 m., būtina aptarti ir tuo metu vykusius procesus to laikmečio farmacijos srities kontekste. Atlikus mokslinių straipsnių, archyvinės medžiagos bei dokumentų, siejamų su magistrinio darbo tema, analizę, sudarytas tyrimo planas – nustatytas tyrimo tikslas, suformuluoti uždaviniai, parinkti tiriamųjų įtraukimo kriterijai. Remiantis surinktų duomenų analize, paruoštas tyrimo instrumentas - interviu ir dokumentų analizės forma. Surinkti duomenys buvo susisteminti, interpretuoti ir palyginti su istoriniais duomenimis.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Atskleisti Vilniaus vaistinių raidos tendencijas 1919–2002 m. Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti vaistinių tinklo plėtrą ir nuosavybės teises 1919–2002 m.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
Tiriamąjį Vilniaus vaistinių raidos laikotarpį galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius, kurie sąlygoti ekonominių, politinių faktorių (pagal ilgiausią trukmę): Lenkų okupacija nuo 1919 iki 1939 metų, Lietuvos Sovietinė Socialistinė Respublika (LSSR) nuo 1944 iki 1990 metų ir pirmasis nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetis 1991–2002 m. Verta paminėti, kad 1939 metais Lietuva atgavo Vilnių, bet valdė jį neilgai – vos aštuonis mėnesius. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokiečių – Sovietų sąjungos karas, vokiečiai užėmė Lietuvą. Prasidėjo vokiška okupacija trukusi iki 1945 metų pradžios.
1.1
Farmacijos raida Vilniaus krašte 1919
–1939 m.
Vilniaus krašto okupacija yra plačiai nagrinėjama tema Lenkijos ir Lietuvos istoriniuose darbuose: B. Zumeris „Vilniaus krašto faktų ir atsiminimų šviesoje“ aprašo Vilniaus krašto užėmimą 1919 m. balandžio 19 d. per Velykas, kuomet lenkų kavalerija įsiveržė į Vilnių. Iš pradžių Lenkijos valstybės vadovas J. Pilsudskis turėjo didelių planų Vilniuje, bet greit to sumanymo atsisakė: „Kadangi Vilnių radau apleistą tiek pačių lenkų, tiek lietuvių ir baltarusių, negalėjau nuveikti nieko plačiau” (1919 m. gegužės 4 d. laiške premjerui Paderevskiui) (1 pav.) [12].
]
1 pav. Vilnius. Lenkijos maršalo J. Pilsudskio belaukiant 1920 m. balandžio 19 d. Senoji vaistinė “Po Gulbe” savininkas J. Rodovičius, Aušros vartų g. 4 (lenk. Ul. Ostrobramska 4).
Šaltinis: https://tinyurl.com/y3627hgm
farmacijos inspektoriaus pareigybė, priklausanti „Darbo, globos ir sveikatos“ skyriui. Inspektorius kontroliavo vaistinių veiklą, kurią fragmentiškai aprašė 2015 m. lenkų tyrėjai darbe apie Vilniaus Jėzuitų vaistinę radę 1925 m. gegužės 26 d. Z. Domanskio vaistinės (Domininkonų g. 14) inspektoriaus N. Hrinaškievičiaus (lenk. N. Hrynaszkiewicz) patikrinimo ataskaitą: „Kalbant apie tvarką vaistinės patalpose ir vaistinių medžiagų išdėstymą viskas – nepriekaištinga, gerai užpildytos receptų knygos, rastas vienintelis taisyklių pažeidimas, netinkamas kokaino atleidimas pagal receptus...“ [1][14-17].
Norint steigti farmacijos įmonę (vaistinę, vaistų sandėlį ar chemijos farmacijos įmonę) leidimą duodavo Vilniaus ir Vilniaus krašto vaivada. Vaistinės savininkas Vilniaus vaivadijoje galėjo būti ir neturintis farmacinio išsilavinimo asmuo, tačiau vadovauti „normaliai“ vaistinei galėjo tik provizorius ar farmacijos magistras. Vilniuje buvo įsteigta labai daug krautuvių – drogerijų (pr. droguerie – cheminių prekių parduotuvė), kuriose nereceptiniai medikamentai buvo pardavinėjami kaip ir kitos paprastos prekės. 1922 m. Vilniuje buvo 22 vaistinės ir net 136 vaistų krautuvės [1][18]. 1929 m. pasaulinė krizė palietė ir Vilniaus kraštą, „Farmacijos žinios“ rašė: „Vaistinių padėtis Vilniuje bloga. Urmo vaistų sandėliai užsidaro. Vaistinių darbas sumažėjo per pusę“ [19].
Po 1929- 1933 m. metų krizės, kartu su visu pasauliu pradėjo atsigauti ir Vilniaus miestas. Buvo įsteigtos trys ligonių kasų vaistinės, kurios išduodavo vaistus ligonių kasos nariams, tačiau vaistų tekdavo laukti ilgai dėl prasto jų tiekimo. Viena minėtųjų vaistinių – Vilniaus apygardos ligonių kasos vaistinė (lenk. Apteka Ubezpieczalnia Społeczne) buvo dabartiniame Gedimino pr. 27 (Visuomeninio draudimo bendrovės rūmai, architektas St. Murczynskis ir Jerzy Sołtan, pastatyti 1938m.), kur šiandien yra „Gedimino“ vaistinė (2 ir 3 pav.). Šio pastato atsiradimas plačiai buvo nagrinėjams architektūros istorikų darbuose: M. Drėmaitė įvardijo pastato atsiradimą, kaip vieną iš labai retų pilietinių kooperacinių iniciatyvų, kuomet 1937 m. visuomenės organizacija Vilniuje nupirko žemės iš bažnyčios kurijos ir paskelbė konkursą sveikatos kompleksui statyti [20][21].
2 ir 3 pav. Kairėje visuomeninio draudimo rūmai, fotografas Jan Bułhak, 1938-1939 m. Šaltinis: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Dešinėje „Gedimino“ vaistinės
Verta paminėti ir žydų beturčių globos draugiją „Mishmères-Khéylim“ (Mišmeres Choilim) turėjusią savo vaistinę Kauno g. Vaistinės veiklą ir svarbą Vilniaus miestui savo darbe aprašė A. Andriušis įvardijęs ją kaip didelę vaistinę, kurioje dirbo 8 vaistininkų padėjėjai ir 13 vaistinės mokinių. Žydų bendruomenės vaistinė neturtingiems ligoniams pagal gydytojų receptus vaistus išduodavo nemokamai. Rašoma, kad per dieną ši vaistinė išduodavo apie 300 vaistų su nuolaida, o miesto municipalinė vaistinė – 300 per mėnesį. Vilniaus municipalinė vaistinė, vienintelė tokia Lietuvoje, Vilniaus tarybos sprendimu pradėjo veikti nuo 1913 m. lapkričio 1 d. Ji miesto varguomenei parduodavo vaistus su nuolaida ir nemokamai, taip pat aptarnavo miesto gydymo įstaigas. Vaistams kompensuoti savivaldybė per metus skyrė 2 000 rb. Lenkijos okupacijos laikotarpiu Vilniaus mieste veikė “Darbo, globos ir sveikatos” (lenk. Wydział Zdrowia i Opieki naruSpołecznej) skyriaus miesto vaistinė (lenk. Apteka Miejska) Vilniaus g. 23, ta pati Vilniaus miesto municipalinė vaistinė. Vaistininkystės tradicinos šioje vaistinėje buvo tęsiamos iki pat nepriklausomybės veikiančioje „Senamiesčio“ vaistinėje, kuri šiuo metu yra uždaryta [1][18][22][23]. Taip pat Vilniuje veikė „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės vaistinė, Šv. Jokūbo ligoninės vaistinė, Kariuomenės ligoninės vaistinė, vaistinę turėjo ir Lietuvių poliklinika, kuriai vedėjavo provizorius K. Stašys [1][24].
m. Lenkų tyrėjas V. Ślusarczyk surinko medžiagą apie sąjungos veiklą Lenkijoje, bet ją įvardijęs, kad sąjungos tikslas buvo ginti narių materialinius, profesinius, moralinius ir teisinius interesus, rūpintis jų darbo ir buities sąlygų gerinimu, vienybės ir profesinio orumo ugdymu. Skyrius siekė papildomo apmokėjimo už budėjimus ne darbo dienomis, tarpininkavo sprendžiant ginčus tarp vaistinių savininkų ir jų darbuotojų, teikė informaciją apie laisvas darbo vietas, rėmė nepasiturinčius Stepono Batoro universiteto farmacijos studentus. 1940 metų balandžio mėnesį skyrius buvo uždarytas [29].
Remiantis 1939 metų Vilniaus miesto adresų knyga (lenk. Księga Adresowa m. Wilna, Wileński Kalendarz Informacyjny) Vilniuje veikė 25 vaistinės ir 25 vaistų sandėliai ( kosmetikos ir parfumerijos- drogerijos) (4 ir 5 pav.) [30].
4 ir 5 pav. M. M. Pumpiańskio vaistų sandėlys Rudininkų gatvėje (kairėje). Šaltinis: B. ir E. Zdanovskiai. Visų Šventųjų bažnyčia. 1930–1939. Šaltinis: Lietuvos dailės muziejus. Nuotraukoje dešinėje matomas vaistų sandėlio fasadas. Didžioji gatvė. XX a. 3-4deš. Vilnius. Fot. A. Fialko. Šaltinis: https://oldvilnius.jimdo.com/picture-gallery/the-inter-war-period-1922-1939/
techninėmis sąlygomis Dominikonų g. vaistinėje: drėgnos sienos, ankštos patalpos, mažas rūsys su įėjimu iš lauko pusės. Naujos patalpos atitiko tuometinius, naujai įrengiamų vaistinių reikalavimus, jose buvo 3 sausi ir šviesūs kambariai, virtuvė ir rūsys. Šiam prašymui pasipriešino provizorius A. Visockis (Wysocki), vaistinės ( Didžioji g. 3) savininkas, tačiau, nepaisant to, vaivadijos skyrius nutarė leisti perkelti vaistinę V. Narbutui: „persikels į tas pačias patalpas, kuriose buvo prieš tai“ (šiose patalpose iki 1877 metų veikė Jėzuitų (universiteto) vaistinė) [16]. Vaistinės savininku V. Narbutas išliko iki jos nacionalizacijos, 1940 m . spalio mėnesį vaistinė buvo nacionalizuota, o V. Narbutas atleistas. 1943 m. vėl grįžo į savo vaistinę (tuo metu pervadintą į Vaistinė Nr. 4 ) ir tapo jos vedėju. 1944 m., karo metu, vaistinė buvo sunaikinta, tušti universitetiniai pastatai buvo paversti Vokietijos karo ligonine - pagrindiniame pastate veikė didelė prieglauda ir vokiečių vaistinė [32].
1.2
Vaistininkystė Vilniuje ir Vilniaus krašte 1939
–1944 metais
„Farmacijos žinių“ straipsnyje 1939 m. „Vilniaus ir jo krašto vaistinės“ rašoma: „Lietuvai atgavus Vilnių ir jo kraštą, teko patirti, kad vaistinių yra: Viniuje privačių 24 ir visuomeninių organizacijų 9, jų tarpe 1 Miesto savivaldybės vieša, laisvai išdavinėjanti vaistus, 2 ligonių kasų, 1 Napoleono konvento, pastarosios 8 uždaros“ [33]. Dauguma vaistinių priklausė kitataučiams (Vilniaus kraštas buvo labai sulenkintas) ir vos viena kita lietuviams, tad vaistininkai nemokėjo lietuvių kalbos [12].
Lietuva Vilnių ir Vilniaus kraštą valdė neilgai, vos nepilnus aštuonis mėnesius. 1940 m. birželio 15 d. visą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. 1940 m. spalio 28 d. Lietuvos Liaudies Komisarų Tarybos buvo priimti 2 svarbūs nutarimai: 1) Nr. 261 įsteigti prie Sveikatos apsaugos liaudies komisariato Vyriausiąją farmacijos valdybą (VFV), kuriai buvo pavesta tvarkyti farmacijos reikalus; 2) Nr. 263 nacionalizuoti privačias vaistines, vaistų sandėlius, cheminės pramonės įmones. o 1940 m. gruodžio 15 d. buvo įsteigta VFV Vilniaus rajoninė kontora, vadovavusi 47 Vilniaus ir Vilniaus krašto vaistinėms, vaistų sandėliui (dabar Trakų g. 14 ) bei vaistų gamybos įmonei „Eska“ [1][2]. Išnyko vaistinių reklama ir pavadinimai, juos pakeitė numeriai. Okupavus Lietuvą, prasidėjo represijos prieš Lietuvos gyventojus, kurios neaplenkė ir Vilniaus krašto. Įmonių, vaistinių savininkai buvo paskelbti išnaudotojais kapitalistais, nes naudojosi samdoma darbo jėga – samdė farmacininkus ir sanitares [34].
1.3
Vilniaus vaistinių veikla 1944–2002 metais
Lietuvai vėl tapus Sovietų sąjungos dalimi, palaipsniui įsigaliojo TSRS tvarka. Šio laikotarpio santvarką geriausiai apibūdina žodis „planas“, kurį turėjo įvykdyti bet kuri ūkinė struktūra, tarp jų ir vaistinės. M. Konrojus apibūdina pirmus penkmečio planus, o jų per Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį Lietuvoje buvo XIII, kaip orientuotus į karo padarinių likvidavimą [35]. 1944 m. tik 25 proc. Lietuvos vaistinių galėjo dirbti patenkinamai. Vilnius ir Vilniaus kraštas po grįžtančio fronto liko labai nusiaubtas – beveik visas Gedimino prospektas bei senamiestis buvo vien tik sugriautų, sudegintų pastatų sienos, tuose pastatuose buvo įsikūrusios ir vaistinės (6 pav.) [1].
6 pav. Po karo Išlikusi vaistinė Nr. 6 (Didžioji g. 4) (kairėje). Matoma iškaba „Vaistinė“. 1944 m. Fotografas M. Sakalauskas Šaltinis: https://tinyurl.com/y2efpnyp
Išlikusių pastatų buvo vos keli, vienas iš jų – pastatas Gedimino pr. 27, kuriame Lenkijos okupacijos laikotarpiu buvo įsikūrusios Ligonių kasos ir vaistinė. Išlikusios vaistinės tęsė savo darbą. Dėl sumažėjusio vaistinių tinklo, Vyriausioji farmacijos valdyba (VFV) nusprendė veikiančioms Vilniaus vaistinėms suteikti naujus numerius, nes daugelis prieš karą buvusių vaistinių neišliko (pvz. neišlikusios V. Narbuto vaistinės numerį, suteikė vaistinei Antaklanio g. 124). Iš pradžių valdžia draudė palikti vaistinių pavadinimus, pvz: „Po gulbe“, ir buvo vadinamos numeriais, bet 1979 metais, vaistininko Vytauto Sedelskio iniciatyva, Kaune buvo surengtos vaistinių krikštynos, kurių metu vaistinėms buvo grąžinti arba sugalvoti pavadinimai [36]. Vėliau pavadinimai buvo suteikti ir Vilniaus vaistinėms: „Katedros“, „Gulbės“, „Medininkų“, „Senoji“, „Dražetė“ ir kt.
Aidietienės interviu: „1954 m., įsidarbinau vaistinėje Nr. 19, „Gulbės“ vaistinėje, išdirbau ten 35 metus. Pradžioje priėmė fasuotoja, vėliau tapau farmacininke. Bet gaudavau daug mažesnį atlyginimą nei kiti farmacininkai.Toje vaistinėje kolektyvas buvo sudarytas iš daugelio tautybių, ir jie žiūrėjo į mane kaip į liaudies priešą, žinojo, kad neturiu diplomo – todėl ir atlyginimas buvo daug mažesnis, nors dirbau tą patį darbą“[37].
Gyventi taip pat nebuvo kur, nes miestas buvo sugriautas. Į Vilnių atvažiavę dirbti farmacininkai turėjo kelias galimybes: glaustis po kelis viename bute arba apsistoti išlikusiame vaistų sandėlyje Trakų g. XX a. 6 deš. viduryje TSRS Liaudies Komisarų Taryba į Lietuvą „atstatyti“ farmacinę sistemą atsiuntė Sovietų Sąjungos partinius darbuotojus (apie 6000). Jie užėmė farmacijoje administratorių, ūkinių darbuotojų bei farmacininkų pareigas [1].
1.3.1 Vilniaus vaistinės ir jų padaliniai
SSRS pirmieji penkmečio planai buvo orientuoti į vaistinių tinklo atstatymą, vėlesni – į plėtrą. Steigiant vaistines buvo vadovautasi 1978 m. SSRS SAM ministro įsakyme nustatytais gyventojų skaičiaus normatyvais vienai vaistinei, Vilniuje jis buvo 15 tūkst. gyventojų vienai vaistinei. Vaistinės buvo statomos pagal numatytą miesto plėtros planą ir 1976-1980 m. įsibėgėjus naujų pramoninių zonų ir gyvenamųjų rajonų statybai buvo steigiamos naujos viešosios ir ligoninių vaistinės, jos buvo aprūpintos baldais, būtinais vaistais ir įranga, statyba vyko greitai ir ekonomiškai. Norminiai dokumentai, reglamentuojantys vaistinių įrengimą ir veiklą atsirado 6 deš. bei nuolat buvo papildomi, juose buvo reglamentuojamas net vaistinių interjeras [38][39].
1964 metais siekiant pagerinti vadovavimą kaimo vaistinėms ir jų veiklos tikrinimui, vaistinių tinklas buvo suskirstytas pagal rajonus, įsteigtos rajonų centrinės vaistinės (rus. центральные районные аптеки (ЦРА), kurios organizavo vaistų tiekimą kaimo gyventojams. Vilniaus 5-oji vaistinė, Basanavičiaus g. 41, tapo Vilniaus miesto ir rajono centrine vaistine. Šiai vaistinei priklausė: 1965 m. – 23, 1970 m. – 30, 1975 m. – 32, 1980 m. – 34 vaistinės. 1980 metais Vilniaus miesto ir rajono centrinės vaistinės vadovaujamose farmacijos įstaigose dirbo 794 tarnautojai (235 provizoriai ir 260 farmacininkai). Centrinės rajono vaistinės vadovą skirdavo VFV, o jis savo ruožtu galėdavo priimti į darbą rajono vaistinių vadovus ir kitus darbuotojus [1][2].
felčerių-akušerių punktų. Jie galėjo prekiauti tik gatavais vaistais ir medicinos reikmenimis, o vaistus gyventojams išduodavo felčerių-akušerių punkto vedėjas ar kitas darbuotojas. Pirmos kategorijos punkto vedėjas gaudavo nuolatinę mėnesinę algą ir premiją už duoto prekių apyvartos plano įvykdymą ir viršijimą. Antros kategorijos punkto vedėjui buvo mokamas 16 proc. dydžio atlyginimas nuo parduotų prekių sumos ir su juo buvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis. Ūkiskaitinės vaistinės galėjo įsteigti vaistinės kioską didesnėse žmonių susikaupimo vietose: autobusų, geležinkelio stotyse, oro uostuose, sporto kompleksuose bei turguose. Vaistinės kioskuose buvo prekiaujama nereceptiniais vaistais, sanitarijos ir higienos prekėmis, tvarsliava, ligonių slaugymo reikmenimis. Vaistinės kioske dirbdavo farmacininkas [40-46]. 1976 m. Vilniuje veikė 27 miesto vaistinės, 23 vaistinės punktai, iš jų tik 1 mieste ir 16 kioskų. Vilniuje buvo kelios gydymo įstaigos, turėjusios savo vaistinę: Antakalnio klinikinės, Raudonojo kryžiaus, I, III, IV ligoninės vaistinė, N. Vilnios psichoneurologinės ligoninės vaistinės. Dideliuose miestuose buvo pradėtos steigti specializuotos vaistinės: paruoštų vaistų (ne gamybinės vaistinės), vaikiškų vaistų ir vaistažolių platinimui. LSSR Sveikatos apsaugos ministerija išleido raštą Nr. 158 (5) „Dėl farmaceutinės informacijos kabinetų steigimo ir jų darbo organizavimo“, kuriame buvo nurodoma, kad „Medikamentinio gyventojų aptarnavimo tolimesniam gerinimui neretai trukdo tai, kad medicinos darbuotojai nepilnai panaudoja vaistų asortimentą, nepakankamai žino apie tėvyninius preparatus, pilnaverčius importinių preparatų analogus“ [47]. 1980 m. Vilniuje buvo 2 farmaceutinės informacijos kabinetai (Karoliniškių poliklinikoje ir Vilniaus Antakalnio klinikinėje ligoninėje), kurie teikė informaciją apie vaistus gyventojams ir gydymo įstaigoms, o 1990 m. Vilniuje ir rajonuose veikė jau 9 farmaceutinės informacijos kabinetai. Antakalnio ligoninės poliklinikos vaistinėje Nr. 4 buvo įkurtas atskiras farmaceutinės informacijos kabinetas [48].
„Dėl Lietuvos respublikos farmacinės veiklos įstatymo II straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Pagal šį nutarimą vaistines Lietuvoje galėjo steigti bet kurie privatūs asmenys ar bendrovės [54]. Paskelbus vaistinių privatizaciją, daugelį vaistinių įsigijo ne vaistininkai, bet įvairūs verslininkai, pradėjo steigtis vaistinių tinklai „Camelia“, „Eurovaistinė“, „Apotheca“, „Gintarinė“, „Norfos“ ir kt. Ilgainiui atskiros privačios vaistinės turėjo užsidaryti, nes jos nepajėgios konkuruoti su dideliais vaistinių tinklais, Vilniuje išliko tik kelios valstybinės vaistinės - „Universiteto“, „Gedimino“, „Šaltinio“, „Lazdynų“ vaistinės, kurios vėliau buvo sujungtos su „Universiteto“ vaistine, tapo jos filialais.
Nepriklausomybės laikais dingo žymioji ir seniausioji Vilniaus “Gulbės vaistinė”. Ji 1977 metais pažymėjo savo 200 metų jubiliejų. Vaistinė buvo uždaryta 2006 m., kartu “išskrido” ir istorijos artefaktas – didžiulė porcelianinė gulbė, nuo carinės Rusijos laikų ir visą sovietmetį pratupėjusi „Gulbės“ vaistinės lange. Jos ieškojo bei į ją pretendavo net lenkų estrados žvaigždė Maryla Rodowicz, kurios senelis V. Rodovičius buvo vaistininkas, o jo brolis Vilniuje turėjo vaistinę „Pod Łabędziem“ („Po gulbe“), kurios vitrinoje ir tupėjo gulbė [55][56]. 2018 vasario 24 d. Vilniaus vaistininkams minint Lietuvos 100-metį, „Gulbės“ vaistinės vedėja D. Jenciuvienė Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejui perduota vaistinėje laikytą ir išsaugotą, glazūruotą gulbės formos vazą, ant kurios auksinėmis raidėmis yra užrašyta „Liepos 31 diena, 1892 metai L. Z“ (lenk. 31 lipca 1892 roku L. Z.). Spėjama, kad tai galėjo būti dovana naujam šios vaistinės savininkui. (7 pav.)
7 pav. Kairėje „Gulbės“ vaistinės vitrina sovietmečiu. 1953 m. Šaltinis: Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus archyvas. Dešineje nuotrauka, daryta Lietuvos medicinos ir farmacijos
muziejuje 2018 m.
gaminimo indai. Sovietmečiu čia buvo didelis gamybos skyrius, vaistinėje dirbo 26 žmonės. Pastatas, kuriame įsikūrusi vaistinė nėra kultūros paveldo dalis, todėl Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo V. Karčiauskas vertinimu nieko padaryti dėl jos uždarymo negalima [57][58]. Tačiau galime pasidžiaugti, kad į kultūros paveldą yra įrašytas pastatas Universiteto g. 2 (Bžostovskių rūmų pastatų kompleksas), kuriame yra įsikūrusi “Universiteto” vaistinė. Galime tikėtis, kad bus išsaugota ši vaistinė ir jos interjeras.
1.3.2 Vaistų ir vaistinės prekių tiekimas ir vaistų gamyba
VFV dėjo visas pastangas į farmacijos tobulinimą, pagrindinis tikslas – aprūpinti vaistines reikiamais vaistais, įranga, suteikti darbuotojams nors šiek tiek komforto. Vaistinė aprūpindavo gyventojus ir ligonius vaistais juos parduodama, gamindama [40]. Prekes Vilniaus vaistinių zonai tiekė Vilniaus centrinis vaistų sandėlys, jau nuo 1950 m. vaistus ir kitas medicinos prekes pristatantis savo transportu – didelėmis automašinomis, nes miestų ir rajonų vaistinės prekes gaudavo pagal pateiktus užsakymus tik du kartus per mėnesį. Esant „cito“ užsakymui vaistinės vedėjas galėjo pats atsivežti ar parsinešti užsakytus vaistus iš sandėlio. VFV prekybos skyrius kasmet sausio mėnesį surinkdavo vaistinių užsakymus tam tikro asortimento vaistams, juos apibendrindavo Respublikinis vaistų sandėlys ir pateikdavo respublikos paraišką – užsakymą vaistams ateinantiems metams. Pagal pateiktus planus buvo apskaičiuojamos vaistų gamybos apimtys, skirtos prekybai ir kompensacijai sergantiesiems (nemokami vaistai). Taip pat prekybos skyrius paruošdavo Vilniaus m. ir rajonų bei kaimo vaistinėms koeficientus, pagal kuriuos Respublikinis vaistų sandėlis vaistinėms išduodavo ribotais kiekiais gaunamus iš tiekėjų medikamentus. Vaistų kainos tiek didmeninės, tiek mažmeninės vaistinėse, buvo nustatytos ir reguliuojamos valstybės [1].
vaistinėse esančius medikamentus arba jų trūkumą ir esamus jų pakaitalus, buvo leidžiamas vaistinėje esamas medikamentų sąrašas [64]. Informaciniam darbui vadovavo laboratorijos „Farmacija“ konjunktūros – informacijos skyrius. Po Sovietų Sąjungos žlugimo vaistų kainų reguliavimo situacija pasikeitė, pradėjo galioti LR įstatymai, kainas reguliavo Vyriausybės įgaliotos valstybinės institucijos, prekės galima buvo laisvai užsakinėti iš didmenininkų, atsirado nereceptinių vaistų reklama vaistinėse [50][51]. Dėl šių priežasčių, atgavus nepriklausomybę, žmonės, kurie buvo įpratę prie vaistų trūkumo, pagaliau galėjo atsikvėpti [55].
1.3.3 Vaistinės organizacinis darbas
Priklausomai nuo darbo apimties (VI kategorijos1) vaistinė galėjo turėti skyrius: gamybinį receptūrinį ir nerecptinių, gatavų vaistų, atsargų [1]. 1975 m. Vilniaus zonoje buvo 5 – I, 28 – II, 11– III ir 8 – IV kategorijos vaistinės, kurioms vadovavo baigęs aukštąjį mokslą farmacijos specialistas, nuo 1970 m. vadinamas vedėju [41]. Nuo vaistinės kategorijos priklausė ir vedėjo pavaduotojų, apskaitos darbuotojų skaičius. Vaistinės skyriuose dirbo: receptaras-kontrolierius, gatavų vaistų skyriaus darbuotojas, asistentas, defektaras, fasuotojas chemikas analitikas, kasininkas, plovėjas, sanitarai [1][43]. Vaistinės dirbo dviem pamainomis, o budinčioje vaistinėse papildomai buvo skirtas receptaro- kontrolieriaus ir sanitaro etatai [41].
Receptaras-kontrolierius priimdavo ir išduodavo vaistus pagal individualius ir gatavų vaistų receptus bei tikrindavo vaistų kokybę. Priimant indivdualiai gaminamų vaistų receptus buvo išrašomi kviteliai. Apiforminti individualiai pagaminti vaistų receptai buvo perduodami į kasą, juos apmokėjus, gražinami receptarui- kontrolieriui. Priimančio bei vaistus išduodančio receptaro darbo vieta buvo įrengta taip, kad jis patogiai pasiektų pagamintus, nereceptinius vaistus sukynėse ir stalo stalčiuose laikomą informacinę literatūrą bei žurnalus. Receptaro darbui palengvinti Vilniaus vaistinėje Nr. 20 receptai buvo sudedami į dėžutes pažymėtomis valandomis, o skirstant asistentams darbą pagal vaistų formas buvo naudojamos vienuolikaklavišiniai kraujo elementų skaitikliai. Taip pat dirbdamas receptaras naudojosi įvariomis kartotekomis, pagalbinėmis lentelėmis: vaistų sinonimų, nesuderinamumų, tinkamumo laiko, vardinių receptų, vaistų vienkartnių ir paros didžiausių dozių vaikams ir suaugusiems bei kitais sąrašais. Vaistų kokybę tikrinančio receptaro- kontrolieriaus darbo vieta įrengta taip, kad pastarasis matytų visus asistentus [42–45].
Asistentinėje (vaistų gamybos patalpose), organizuojant darbą ir įrengiant darbo vietą, buvo siekiama, kad vieno vaisto gamybai būtų sunaudojama kuo mažiau laiko. Vaistinėse buvo gaminami akių lašai bei injekciniai tirpalai, atskirose aseptinėse patalpose. Vaistų gamybos proceso kokybę
1Nuo 1952 m. gruouodžio 29 d. SSRS SAM ministerijos įsakymu Nr. 1188 nustatė 6 vaistinių kategorijas (1957 m.
kontroliavo chemikai- analitikai, kurie asistentiniame turėjo atskirą stalą, o Vilniaus vaistinėje Nr. 28 ir atskirą kabinetą. Ant stalo buvo laikomi reikalingi darbui reagentai ir įranga. Daugumoje vaistinių buvo įrengti ir atskiri fasavimo kambariai, su juose įrengtomis traukos spintomis, įranga (dozavimo švirkštai, biuretinės sistemos, spryruokliniai miltelių matuokliai, elektriniai gaubtukų užspaustuvai ir kt.) ir priemonėmis fasuotės apiforminimui (etiketės, antspaudai) [42].
Vaistinių organizacinio darbo užtikrinimas – VFV farmacijos organizacinio skyriaus užduotis. Skyriaus iniciatyva vaistinėse buvo taikomos naujos gyventojų aptarnavimo formos: vaistų pristatymas į namus sunkiai sergantiems vienišiems ligoniams, gydytojų užsakymai telefonu, didesnėse vaistinėse buvo įkurti ligonių slaugymo reikmenų (deguonies pagalvių, ramentų) nuomos punktai. Organizacinis skyrius tikrino vaistinių darbą [1]. Nuo 1972 m. farmacijos organizacinis skyrius kas ketvirtį organizuodavo socialistinį lenktyniavimą tarp respublikinio pavaldumo miestų vaistinių, centrinių rajono vaistinių, kurio nugalėtojams buvo skiriamos premijos. 1983 m. tarp miestų vaistinių nugalėtoja tapo Vilniaus vaistinė Nr.20 ( I ir III ketvirtį), tarp centrinių rajono vaistinių I ketvirčio nugalėtoja tapo Vilniaus miesto ir rajono centrinė vaistinė Nr. 5, „Naujamiesčio vaistinė“. 1982 m. Vilniaus vaistinių Nr. 3, 26, 28 kolektyvai, už gerus darbo rodiklius, buvo pripažinti kaip „Aukštos darbo kultūros“. Pagal darbo rodiklius ir darbo organizavimą Vilniaus vaistinė Nr. 26 buvo pavadinta „darbo patirties“ mokykla [1].
Geras organizacinis darbas užtikrino sklandų vaistinės darbą, gamybos procesą. Po karo iki 6 dešimtmečio vaistinės už pagamintą vaistą ėmė mokestį – „taxa laborum“, kuris padengdavo gamybos išlaidas, atsisakius šio mokesčio vaistinių veikla tapo nuostolinga. Tai patvirtina ir R. Stonkutės-Žukienės darytas tyrimas 1969–1970 m., kuris parodė, kad kiekvienas rublis, gautas už parduotus vaistinėje pagamintus vaistus, padarydavo 1969 m. – 54,1 %, o 1971 m. – 62,1 % nuostolio. Vaistinė už parduotus pramoniniu budu pagamintus vaistus gaudavo 17,2–18,5 % pelno, taip pasidengdama vaistų gamybos išlaidas. Atgavus nepriklausomybę gamybinių vaistinių mažėjo, vaistų gamyba vaistinėse beveik išnyko, nes ji buvo nuostolinga ir negalėjo konkuruoti su importuojamais vaistais [1][2].
1.4 Vilniaus krašto ir sovietinių vaistinių įrengimas
medinėmis kolonomis, kurių fone išryškėdavo vaistininko darbo įrankiai: balti, stikliniai ištapyti štanglazai su lotyniškais užrašais, svarstyklės primenančios meno kūrinius, visa tai buvo vaistų kokybės ir vaistinės amžinumo ženklas (8 pav.). Steigiant vaistinę vaistininkas tikėjosi, jog vaistinėje dirbs jis pats, jo vaikai ir anūkai. Vaistinės šeimininkams buvo itin svarbi vaistinės išvaizda, nes paprastiems žmonėms ji turėjo sukelti didelį įspūdį ir pasitikėjimą [66]. Po antrojo pasaulinio karo daugelis Vilniaus vaistinių buvo sunaikinta, laimei išliko nepakitusi „Senoji“ (Kauno g. 2) vaistinė, kurios baldai pagaminti XX a. pradžioje eksponuojami Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje. Išlikusios senosios prieškario vaistinės tęsė darbą sovietmečiu, buvo restauruojamos, kuriami nauji interjerai.
8 pav. Vlado Narbuto vaistinės interjeras Lenkų okupacijos laikotarpiu. Šaltinis: Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus archyvas
8 pav. Vaistinė Nr. 24- „Kalvarijų vaistinė“. Veidrodinis pano, dailininkas B. Bružas. Šaltinis: LCVA, fotodokumetas Nr. 1-15659
Siekiant pagerinti darbo sąlygas, 1959 m. sausio 1 d. TSRS patvirtinamas vaistinių veiklą reglamentuojantis normų ir taisyklių rinkinys (rus. „SNIP“- sanitarnyje normy i pravila2). 8–9 dešimtmetyje prasidėjo naujas, puošnių Vilniaus miesto vaistinių laikotarpis, kurio pagrindinė užduotis buvo stebinti individualumu. Prabangios vaistinės buvo kuriamos dažniausiai Vilniaus centrinėse gatvėse, kurios „reprezentavo stalinistines imperialistines ambicijas“. Vaistinių oficinos būdavo teatralizuotai išpuoštos, prabangai sukurti buvo naudojamos kokybiškos medžiagos: medis, keramikinės plytelės, veidrodis, stiklas, oda bei puošnios interjero detalės. Vaistinės buvo puošiamos freskomis, pano, vienetiniais baldais, originaliais šviestuvais, net grindys buvo puošnios. Vaistines puošė ir projektavo tų laikų žymūs architektai ir dailininkai. Vilniaus krašto vaistinių interjerus VFV poreikiams daugiausia kūrė architektai A. Domereckas (1975–1985 m.) ir dailininkai Vaitkai. L. R. Vaitkus nuo 1976-ųjų – per 20 metų – kartu su dailininke V. Vaitkuviene sukūrė „Universiteto“, „Katedros“, „Aušros“, „Karoliniškių“, „Labdaros“ vaistinių interjerus [67–69].
Vilniaus vaistinių oficinos užimdavo nemažą plotą. Jame buvo išdėstytos prekystalių juostos, kurios atskirdavo lankytojų salę ir darbo patalpas [1]. Darbo patalpas siekiama ne tik padaryti patogias vaistų gamybos procesui, bet ir sukurti gražų ir jaukų jų interjerą. Vilniaus vaistinės stengėsi išsaugoti autentišką prieškario laikų interjerą arba bent jo dalį, tačiau šiuo metu jų jau nėra („Užupio“, „Gulbės“ vaistinė). Galime dar apsilankyti savo darbą tęsiančioje sovietinį interjerą išlaikusioje „Gedimino“ vaistinėje taip pat prieš pat nepriklausomybės atgavimą atkurtoje, senoviškai įrengtoje „Universiteto vaistinėje“.
2 SNIP reikalavimuose aprašyta koks turi būti vaistinės interjeras: “Vaistinės interjeras turi turėti specifinį sveikatos apsaugos
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
2.1
Tyrimo organizavimas
Tiriamasis darbas pradėtas nuo mokslinės literatūros, atitinkančios magistrinio baigiamojo darbo temą, paieškos ir analizės. Pradėjus tirti Vilniaus vaistinių veiklą 1919–2002 metais buvo susidurta su faktu, kad literatūros šia tema bibliotekose, archyvuose, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje yra labai mažai. Pasitelkus mokslinės paieškos duomenų bazes (Google Scholar, Pubmed, ScienceDirect, Refseek) buvo atlikta mokslinės literatūros paieška. Tyrimų šią tema taip pat trūksta, informacija juose dažniausiai pateikiama fragmentiškai. Medžiagos darbui buvo ieškoma lietuvių, lenkų, rusų kalbomis, vedant temą atskleidžiančius raktažodžius (pvz. Apteki prywatne Wilna, historia aptek w Wilnie,аптека СССР Вильнюс, советская ir panašiai) bei nustatant 1919–2002 metų chronologines ribas. Atrinkti šaltiniai atspindinti tiriamąjį laikotarpį, panaudota rašytinė, spausdinta memuarinė medžiaga (atsiminimai, interviu, autobiografijos) ir istorikų bei žurnalistų paskelbti tekstai apie vaistinių veiklą tarpukario, pokario Vilnių ir sovietmetį apskritai. Atrinktoje vaizdinėje medžiagoje turėjo aiškiai identifikuotis Vilnius (gatvė, fasadas, interjeras) ir nuotraukos padarymo data. Remiantis rastais duomenimis, sudarytas tyrimo planas: nustatytas tyrimo objektas, tikslas, suformuluoti uždaviniai, pasirinkti tyrimo metodai. Surinkti tyrimų duomenys buvo susisteminti ir interpretuoti.
Chronologija: tyrimo chronologiniai rėmai nustatyti atsižvelgiant į respondentų amžių (gimimo metus) bei svarbiausius politinius ir ekonominius Vilniaus krašto ir tuo pačiu farmacinės sistemos pokyčius. Darbe dėmesys skiriamas 1919–2002 metams, tačiau plačiau nagrinėjamas lenkų okupacijos ir sovietmečio laikotarpis, kuomet įvyko pagrindiniai lūžiai – okupacija, antarsis pasaulinis karas bei nepriklausomybės atgavimas. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio vaistinių veikla nėra plačiai aprašoma, labiau akcentuojamas įvykęs farmacijos sistemos pokytis po sovietmečio.
2.2
Tyrimo eiga
Siekiant apibūdinti tiriamojo laikotarpio (1919–2002 m.) Vilniaus miesto vaistinių raidos tendencijas, atlikti 2 tyrimai. Tyrimo eiga pateikta pateikta 1 lentelėje.
1 lentelė. Tyrimo eiga.
Etapai Tyrimo metodas Tyrimo objektas Instrumetas
I Dokumentų analizės metodas
Tiriamojo laikotarpio Vilniaus miesto adresų/telefonų knygos, kalendoriai (N=22), Laboratorijos “Farmacija” informaciniai leidiniai (N=5), vaistinių veiklą
reglamentuojantys dokumentai išleisti VFV (N=3), vaistinių įrengimą reglamentuojantis dokumentas, vizualūs dokumentai- nuotraukos (N=53)
I II
Interpretacinis kokybinis
Vaistininkų dirbusių tiriamuoju laikotarpiu Vilniaus miesto vaistinėse prisiminimai (N=5)
Pusiau struktūruotas interviu
Pirmuoju etapu buvo nagrinėjami Vilniaus miesto periodiniai tiriamojo laikotarpio informaciniai leidiniai (adresų, telefonų knygos ir kalendoriai) siekiant įvertinti vaistinių tinklo plėtros ir nuosavybės teisės pokyčius, taikytas dokumentų analizės metodas, gautą informaciją pildant į sukurtas dokumentų analizės formas – lenteles. Taikant tą patį metodą nagrinėjant VFV išleistus dokumentus, reglamentuojančius vaistinės veiklą ir darbo organizavimą, bei analizuojant archyvines nuotraukas, buvo siekiama išskirti pagrindinius vaistinių veiklos ir darbo organizavimo bei įrengimo bruožus. Siekiant papildyti tiriamojo laikotarpio informaciją apie pagrindinius vaistinių veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, taikytas interpretacinis kokybinis tyrimo metodas – interviu.
2.3
Tyrimo objektas
Tiriamieji –vaistininkai dirbę 1939–2000 m. Vilniaus miesto vaistinėse. Taip pat dokumentai susiję su vaistinių veikla, darbo organizavimu ir įrengimo reikalavimais:
Vilniaus miesto adresų knygos (lenk. Księga Adresowa m. Wilna) išleistos 1925–1939 m. (11 leidinių);
Vadovas po Vilnių (lenk. Przewodnik po Wilnie) 1927 m.
Vilnius ir Vilniaus vaivadija (lenk. Wilno i Województwo Wileńskie) 1937 ir 1939 m.; 1932 m. farmacijos kalendorius (lenk. Kalendarz farmaceutyczny na rok 1932); Vilniaus ir jo srities laikinasis telefonų abonentų telefonų sąrašas 1940 m.; Vilniaus adresų ir informacijos knyga 1957 ir 1960 metų;
Telefonų knyga – Vilnius, Lietuvos telefonai, Lietuvos farmacijos įmonės 1993; 1995, 1998-1999, 2000, 2002 metų leidiniai;
VFV informaciniai leidiniai;
Sovietinės vaistinių įrengimo normos ir taisyklės 1951 m. ir 1970 m.
2.4
Tyrimo metodai
Pagrindinis šio tyrimo metodas – kokybinis tyrimas, kurio elementai dažnai naudojamai farmacijos istorijos disciplinoje. Renkant duomenis kokybiniuose tyrimuose paprastai naudojami stebėjimo, pokalbio, dokumentų rinkimo ir analizės metodai. Svarbi kokybinių tyrimų ypatybė, kad šiems tyrimams netaikomi griežti imties tūrio reikalavimai.
Dokumentų analizės metodas. Ši analizė – formalizuotas dokumentų tyrimo būdas, numatantis jų turinio vertinimą remiantis požymių, kurie svarbūs tyrėjui ir kuriuos galima apibendrinti, skaičiavimu. Analizės esmė yra įvairių dokumentų, žinių ir informacijos grupavimas į kategorijas, kurios atstovauja kintamuosius, numatytus tyrimo uždaviniuose. Šio metodo privalumas, jog tai aukštą analizės kokybę užtikrinantis metodas, kuris sudaro galimybę tyrinėti ankstesnius įvykius ir procesus, o informacijos rinkimo proceso kokybei neturi jokios įtakos išankstiniai tyrėjo nuostatai, taip pat įmanomas didesnis atrankos dydis nei apklausų atveju.
Interpretacinis kokybinis metodas – interviu. Jis leidžia atskleisti respondento požiūrį į tiriamąją temą dėka tarpasmeninės komunikacijos. Medžiaga renkama nestruktūruoto giluminio interviu būdu: pateikus klausimą (t. y. apibūdinus mus dominančią temą), pašnekovui leidžiama pačiam spręsti, ką pasakoti, tačiau tam tikrus svarbius tyrėjui momentus mėginama tikslinti, akcentuoti užduodamais klausimais. Pasirinkto interviu modelio struktūra leidžia tyrėjui gauti aiškesnius respondentų atsakymus, kuriuos lengva palyginti, apjungti, pastebėti tam tikras tendencijas. Analizuojant pateikiama subjektyvios respondento nuomonės interpretacija [70]. Tyrime ypatingą vertę įgyja žodiniai autobiografiniai pasakojimai, kuriuos sukaupti yra vienas iš šio darbo tikslų, nes taip galėtume geriau pažinti tiriamąjį laikotarpį, sukurti „naująjį“ šaltinį, taip išlaikomas gautos informacijos autentiškumas. Aprašomasis statistinės duomenų analizės metodas. Gauti kokybinės dokumentų analizės duomenys statistiškai apdoroti naudojant Microsoft Office paketo skaičiuoklę Excel, norint gauti rezultatų skaitine ir grafine išraiška.
2.5
Tiriamasis instrumentas
Nestruktūruotas giluminis interviu buvo taikomas kaip informacijos rinkimo būdas. Interviu struktūrą sudaro 9 sritys ir jas patikslinantys klausimai apie vaistinės veiklą ir darbo organizavimą. (priedas Nr.1)
2.6
Tiriamųjų atranka ir imtis
Remiantis išanalizuota literatūra ir surinktais statistiniais duomenimis apie išlikusias senąsias vaistines bei atsižvelgus į tiriamųjų amžių pasirinkta tikslinė respondentų grupė – vaistininkai dirbę Vilniaus miesto vaistinėse 1939–2000 m. Respondentai turėjo atitikti šiuos kriterijus: dirbti vaistinėje tiriamuoju laikotarpiu, vaistinė turėjo veikti tarpukariu ir tęsti savo veiklą sovietmečiu arba pastatyta iki Sovietų Sąjungos žlugimo.
Prieš atliekant tyrimą buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro pritarimas (priedas Nr. 2). Respondentų paieška buvo vykdoma Vilniaus miesto vaistinėse. Respondentai nebuvo atrinkti pagal lytį, farmacinį išsilavinimą ar profesinę darbo patirtį, bet šie duomenys buvo naudojami demografinei interviu statistikai. Socialdemografiniai respondentų duomenys pateikti 2 lentelėje.
Tyrimas buvo atliekamas 2019 sausio–vasario mėnesiais, Vilniaus mieste.
Respondentų atsakymai buvo įrašyti, pažodžiui transkribuoti ir išanalizuoti pagal temas. Kiekvienas pokalbis buvo išnagrinėtas iš karto po to, kai jis įvyko, kad būtų galima įtraukti naujus, tyrimui svarbius klausimus. Keletas pirmųjų dalyvių iškeltų klausimų buvo įtraukti į interviu. Atlikus 5 interviu, naujų duomenų nebuvo rasta. Juos nutraukti nuspręsta tada, kada buvo pasiekta saturacija – gaunami atsakymai pradeda kartotis ties nauju respondentu, nepateikiama jokia nauja, tyrimui tinkama informacija [71][72].
2 lentelė. Respondentų skirstymas pagal sociodemografines charakteristikas.
Požymis Grupė N
Lytis Moteris 5
Darbo patirtis vaistinėje X
Mažiau nei 15 metų 1
Nuo 15 iki 30 metų 3
Daugiau nei 30 metų 1
Išsilavinimas Aukštesnysis išsilavinimas- farmakotechnikas
1
Aukštasis vaistininko išsilavinimas- vaistininkas
3.
REZULTATAI
3.1
Vaistinių tinklo plėtra ir nuosavybės priklausomybė 1919
–2002 m.
Išnagrinėjus 11 Vilniaus miesto kalendorių nuo 1925 iki 1939 m. esančią informaciją apie Vilniaus miesto vaistines, nustatyta, kad vaistinių skaičius per 14 metų kito mažai. Per nagrinėjamus metus užsidarė 1 homeopatijos vaistinė, žydų beturčių globos draugijos „Mishmères-Khéylim“ vaistinė, bei B. I Segalo vaistinė. Daugiausia vaistinių veikė 1938–1939 m. visuomeninės 24, mažiausiai vaistinių 1928–1936 metais, 22. Galima teigti, kad vaistinių skaičiaus pasaulinė krizė nepaveikė, apie kurią rašė 1929 m. „Farmacijos žinios“: „Vaistinių padėtis Vilniuje bloga. Vaistinių darbas sumažėjo per pusę“ (9 pav.) [18].
9 pav. Vilniaus miesto visuomeninių ir homeopatijos vaistinių skaičius 1925- 1939 metais
Vaistinių skaičius per tiriamuosius metus išliko stabilus, dėl vaistinėms numatytų steigimo normų, sostinėje viena vaistinė turėjo aptarnauti 12 tūkst. gyventojų [18]. Taip pat naujai vaistinei įsteigti ar tapti savininku (perpirkti) reikėjo didelių investicijų bei Vilniaus krašto vaivados leidimo [1][73]. Dažnas farmacininko profesijos pasirinkimo motyvas – siekis tęsti šeimos verslą. Vaistininkai skatindavo savo sūnus studijuoti ir perimti tėvo vaistinę [18]. Tokią tendenciją pastebime ir 3 lentelėje (priedo Nr. 3), kurioje išanalizuoti vaistinių savininkų pavardės ir vaistinių adresai. Vaistinių savininkai, tuo pačiu ir vaistinės pavadinimas, dažniausiai nesikeitė, greičiausiai vaistinė perduodama įpėdiniui, nes keisdavosi savininko vardas, o ne pavardė. Dažniausia keitėsi Užupio g. 20 įsikūrusios vaistinės savininkai, net 4 kartus, iš pradžių ją valdė Velentas, vėliau Siekieržinskis, Sarolis, galiausiai Petkevičius ir Januškevičius. Vaistinių savininkai dažniausiai buvo vyrai, lenkai arba žydai, lietuvių buvo nedaug,
23 23 22 22 22 22 22 22 23 24 24 2 2 1 1 1 1 1 1 1 1 1 20 21 22 23 24 25 26 1925 m. 1927 m. 1928 m. 1929 m. 1931 m. 1933 m. 1935 m. 1936 m. 1937 m. 1938 m. 1939 m. Vaistinių skaičius M etai
vienas iš jų Vladas Narbutas į Lietuvą grižęs iš Maskvos 1918 m. [1][18][31]. Vaistinės dažniausiai nekeitė savo adreso, pakeitusios savo adresą dažnai likdavo toje pačioje gatvėje, P. Judzilos vaistinė iki 1935 metų veikė adresu Mickevičiaus g. 31, nuo 1935 m. Mickevičiaus g. 33, tai leidžia manyti, kad buvo statomi nauji pastatai, keitėsi gatvių namų numeracija.
Vilniuje buvo leidžiami keli informaciniai periodiniai leidiniai lenkų kalba: Vilniaus adresų knyga ir „Vilnius ir Vilniaus vaivadija“. Palyginus informaciją apie Vilniaus vaistines, pateiktą šiuose leidiniuose 1939 m. ji tik iš dalies nesutapo (4 lentelė). Vilnius ir Vilniaus vaivadijos leidinyje nepaminėtos 11 vaistinių, nors jų veikla minima sovietiniu laikotarpiu (galimai reklama leidiniuose buvo mokama). „Vilnius ir Vilniaus vaivadija“ leidinyje rastas kituose šaltiniuose neminimas V. Narbuto vaistinės pavadinimas „Święntojansk“”, Frunkino vaistinės pavadinimas „Po saule“ (lenk. Pod sloniem) ir veikiančią farmacijos- chemijos laboratoriją bei seniausios Vilniaus „Gulbės“ (lenk. Pod Labedziem) vaistinės savininko ir vaistinės adreso pokytis iš Aušros vartų g. 4 (pastatas buvo nugriautas), į Didžioji g. 53.
4 lentelė. Vaistinių adresų ir savininkų palyginimas Vilniaus adresų knygoje ir Vilniaus ir Vilniaus vaivadijos leidinyje 1939 m.
Vilniaus adresų knyga (1939 m.)* [30]
Vilnius ir Vilniaus vaivadija (1939 m.)* [74]
Papildoma informacija
Jurkowska J. i Romecki B., Wileńska 8. J. Jurkovskio ir B. Romeckio, Wilenska Vilniaus g. 8
Romecki B i Želaniec M., Wileńska 8. M. Želanieckio ir B. Romeckio, Wilenska Vilniaus g. 8
Pasikeitė bendrasavininkas iš J. Jurkovskio į M. Želanieckį Jundziłł, Mickiewicza 31, P.
Jundzilos įpėd., Gedimino pr. 33
Jundziłła P. Mag, far. Mickiewicza 33, Farmacijos magistro Jundzilos, Gedimino pr. 33
Paminėtas vaistininko mokslinis laipsnis- farmacijos magistras
Augustowski W. Spcy, Mickiewicza 10. V. Augustovskio, Gedimino pr. 10
S- row Augustowskiego, Mickiewicza 10. Augustovskio, Gedimino pr. 10
Paminėta draugija (lenk. społeczeństwo)
Ajzensztadt G. Sapożnikow H. S-ka, Zawalna 41, Aizenštadto įpėd. Ir H. Sapoznikovos, Pylimo g. 41
Ajzensztala i Sapożnikowa, Zawalna 41, Aizenštadto ir H. Sapoznikovos, Pylimo g. 41
Turgiel B. i N. Ch. Przedmiejscy, Niemiecka 15, B. Turgielo, Vokiečių g. 15
Turgiel B. i Przedmiejskich N. i Ch, Niemiecka 15, B. Turgielo, Vokiečių g. 15
Augustowska J. (dzierż. Sianko), Kijowska 2., P. Augustovskio įpėd., Kauno g. 2
Fr. Augustowskiego sukc., Kijowska 2., Augustovskio, Kauno g. 2
Chrościcki J., (dzierż. Czapliński), Ostrobramska 25. Chroscickio, Aušros vartų 25
Nepaminėta
Mańkowicz M.. Piłsudskiego 30, M. Mankovičiaus įpėd., Algirdo g. 30
S-row Mińkowicza M.. Piłsudskiego 30, M. Mankovičiaus Algirdo g. 30
Rostkowski A. „Pod Dzwonem“,
Kalwaryjska 31. A.
Rostovskio,Kalvarijų g. 31
Nepaminėta
Pak A., Antokolska 54, A. Pak, Antakalnio g. 54
S-row A. Paka, Antokolska 54, A. Pak, Antakalnio g. 54
Paminėta draugija (lenk. społeczeństwo)
K. Sarolio, Zarzecze 20, Užupio g. 20 Nepaminėta Maciejewicz W. i Filemonowicz J.,
ul. Wielka 29. Filenovičiaus ir K. Macijievičiaus, Didžioji g. 29
Nepaminėta
Szantyr W., Legjonów 10, V. Šantyro, Savanorių pr. 10
Nepaminėta
Chomiczewski W., sukc. (dzierżawca Wacław Staroniewicz), W. Pohulanka 25. V. Chemičevskio įpėd., Basanavičiaus g. 25
Nepaminėta
Frumkin B., Niemiecka 23, B.
Frumkinovos Vokiečių g. 23 “Pod sloniem” i laborat. Chemiczno farmaceut. B. i I. Frumkinow, Niemiecka 23, B.ir I Frumkinovų vaisitnė “Po saule” ir famacinės chemijos laboratorija, Vokiečių g. 23
Paminėtas vaistinės vardas “Po saule” ir farmacinės chemijos laboratorija.
F. Golonskio homeopatijos,
Krolewska 5 (Barboros Radvilaitės g.) Nepaminėta Niementowska M., (homeop.), Dominikańska 7. M. Niementovskos homeopatinė, Domininkonų g. 7 Nepaminėta Rodowicz J., Ostrobramska 4. J. Radovičiaus, Ostrobramska Aušros vartų g. 4
Rodowicz J., Wielka 53,. J. Radovičiaus
Didžioji g. 53 Vaistinė pakeitė savo adresą. Iš Aušros vartų g. 4 į Didžioji g. 53.
Sokołowski W., Tyzenhauzowska 1, V. Sokolovskio, Tyzenhauzeno g. 1
Nepaminėta
Wysocki A., Wielka 3, A. Vysockio, Didžioji g. 3
Wysockiego A. prow. Farm. Wielka 3, Farmacijos magistro A. Vysockio, Didžioji g. 3
Paminėtas vaistininko mokslinis laipsnis- farmacijos magistras
Miejska apteka, Wileńska 23, Miesto vaistinė, Didžioji g. 23
Nepaminėta
Narbut Wł., Ś-to Jańska 2, Vladas
Narbutas, Šv. Jono 2 Święntojanska, prow. farm. Wład Narbuta, Św Jańska 2, Vladas Narbutas, Šv. Jono 2
Paminėtas vaistininko mokslinis laipsnis- farmacijos magistras,
vaistinės pavadinimas
“Święntojanska” Apteka Jagiellońska, prow farmacji
Czesława Nałęcza, ul. Jagiellońska 1, Jagiellońska, prow farm Czesława Nałęcza, ul. Jagiellońska 1. Paminėtas vaistininko mokslinis laipsnis- farmacijos magistras Pietkiewicz H. i Januszkiewicz I.,
Zarzeczna 29
Szantyr B., Brucliański S., Werki., Šantyras ir Bruclianskis, Verkiai
Nepaminėta
*- adresas išverstas, atitinka Lenkų okupacijos laikotarpio, bet ne šių laikų gatves ir jų numeraciją.
1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, visos vaistinės buvo nacionalizuotos ir joms suteikti numeriai nuo 1 iki 47 [1][75]. Šie numeriai išliko ir Vokiečių okupacijos metu, ir 1944 m., Lietuvą vėl pradėjus valdyti sovietams. Iš 25 1939 m. veikusių Vilniaus vaistinių liko mažiau negu pusė, 10 vaistinių (Vaistinė Nr. 1,2,3,9,14,16,17,18,19,23) po antrojo pasaulinio karo tęsė savo darbą iki nepriklausomybės atgavimo, 6 vaistinės. V. Narbuto vaistinė (Vaistinė Nr. 4), buvo sunaikinta karo metu 1944 m. Vaistinių veiklos ypatumai (steigimo metai ir savavininkas iki 1939 m., veiklos pobūdis) apibūdinti 5 lentelėje nuo 1940 m. iki nepriklausomybės.
5 lentelė. Vaistinės veikusios Lenkų okupacijos laikotarpiu Vilniaus mieste ir krašte ir po 1940 metų nacionalizuotos Sovietų sąjungos.
Vaistinės savininkas 1939 m. [30]
Vaistinė po 1940 m. [76]
Vaistinės veiklos ypatumas [76] Vaistinės veikla po nepriklausomybės [77-80] Miejska apteka, Wileńska 23, Miesto vaistinė, Didžioji g. 23 Vaistinė Nr.1 – „Senamiesčio vaistinė“ Giros g. 22
Vaistinė buvo privatizuota ir tapo UAB „Senamiesčio vaistinė”. Buvo nupirkta „Šeimos“ vaistinių tinklo. Šiuo metu įmonė veiklos nevykdo.
Vilniaus apygardos ligonių kasos vaistinė “Apteka Ubezpieczalnia Społeczne” Vaistinė Nr.2 – „Gedimino vaistinė“ Lenino pr. 27
Įkurta apie 1930 m. Ligonių kasų Vaistinė po privatizacijos tapo valstybės įmone “Gedimino vaistinė” ir šiuo metu yra “Universiteto vaistinės” filialas.
Augustowski W. Spcy, Mickiewicza 10. V. Augustovskio, Gedimino pr. 10 Vaistinė Nr. 3 – „Katedros vaistinė“ Lenino pr. 8 Įkurta 1906 m. provizoriaus K. Augustovskio. Po karo buvo atliktas kapitalinis remontas, pakeisti baldai, išplėstos patalpos. Vaistinėje dirbo apie 40 žmonių.
Vaistinė po privatizacijos tapo valstybės įmone „Katedros vaistinė“. 2006 metais įmonė pradėjo bankroto procedūrą ir 2007 m. buvo uždaryta. Uniwersytet Stefana Batorego w Wilnie, Wydział Lekarski (z Oddziałem farmaceutycznym), Wielka 24 (kieme) Vaistinė Nr. 6 (iš gatvės pusės) - M. Gorkio g. 46 (Didžioji g. 4) Iki 1939 m. uždara.
1939 m. Raudonasis kryžius joje norėjo įsteigti ligoninės vaistinę. 1940 m. okupavus sovietams pertvarkyta I-os eilės vaistinę. Po 1944 m. vaistinė, 2 a. turėjo patalpas pirmame (nereceptinis skyrius) ir antrame ( receptūros ir kitos gamybos patalpos) aukšte. Vaistinė uždaryta 1981 metais.
- Ajzensztadt G. Sapożnikow H. S-ka, Zawalna 41, Aizenštadto įpėd., H. Sapoznikovos, Pylimo g. 41 Vaistinė Nr.7 – „Aušros vaistinė“ Komjaunimo g. 45/2
Po karo vaistinės patalpos buvo sugriautos, jas suremontavus buvo vėl buvo pradėta veikla. Vaistinė baigė veiklą apie 1984 metus.
- Turgiel B. i N. Ch. Przednvejscy, Niemiecka 15, B. Turgielo, Vokiečių g. 15 Vaistinė Nr. 8 – „Rotušės vaistinė“ Muziejaus g. 11
Vokiečių okupacijos metais kvartale (kurį ribojo Domininkonų, Vokiečių g.), buvo įkurtas žydų getas. Po karo Vokiečių g. buvo labai nusiaubta, vaistinė neišliko.
Augustowska J. (dzierż. Sianko), Kijowska 2., P. Augustovskio įpėd., Kauno g. 2 Vaistinė Nr. 9 - „Senoji vaistinė“ -Kauno g. 2/21 1914 m. įsteigė S. Augustovska. Vaistinė karo metu liko
nesunaikinta. Išliko jos baldai, kurie 1987 m. buvo atiduoti Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejui.
Po privatizacijos vaistinė tapo savivaldybės įmone „Senoji vaistinė“. 2001 m. reorganizuota į UAB.Įmonė registruota Šopeno g. 3. Todėl neaišku ar tai yra ta pati vaistinė. Vaistinė nei vienu, nei kitu adresu nedirba. Chrościcki J., (dzierż. Czapliński), Ostrobramska 25. Chroscickio, Aušros vartų 25 Vaistinė Nr. 10 – „Medininkų vaistinė“ M. Gorkio g. 95
Vaistinė įkurta Aušros vartų vaistininko M. Vagnerio. Vaistinė karo metu buvo sunaikinta.
- Mańkowicz M.. Piłsudskiego 30, M. Mankovičiaus įpėd., Algirdo g. 30 Vaistinė Nr. 11 – „Širdažolės vaistinė“ Algirdo g. 28/15
Kada įkurta vaistinė nėra žinoma. 1944 metais ji buvo sunaikinta.
- Zajączkowski W., Witoidowa 22 (Zwierzyniec).V. Zajančkovskio, Pušų . 9/28 Vaistinė Nr. 14 – „ Žvėryno vaistinė“ Vytauto g. 28/9
Vaistinę 1914 m. įsteigė provizorius
V. Zajačkauskas. Po privatizacijos ši vaistinė tapo savivaldybės įmone „Žvėryno vaistinė“. 2001 m. reorganizuota į UAB Šiuo metu įmonė nevykdo veiklos, patalpose įsikūrusi “Camelia vaistinė”. Rostkowski A. „Pod Dzwonem“, Kalwaryjska 31. A. Rostovskio,Kalvarijų g. 31 Vaistinė Nr. 16 – „Žaliojo tilto vaistinė“ F. Dzeržinskio g. 31
Vaistinė buvo įkurta provizoriaus A.Rastkovskio 1905 m. mūrinio namo pirmame aukšte.
Po privatizacijos vaistinė tapo savivaldybes įmone „Žaliojo tilto“ vaistinė. 2001 m. reorganizuota į UAB Šiuo metu vaistinė veiklos nevykdo. Pak A., Antokolska
54, A. Pak, Antakalnio g. 54
Vaistinė Nr. 17 Antakalnio g. 36
Vaistinė buvo įsteigta 1874 m. provizoriaus Adlerio. Iš pradžių buvo vaistinės skyrius, o nuo 1891 m. tapo vaistine. Apie 1988 m. vaistinė VFV inciatyva buvo paversta smulkaus urmo uždara įmone. Ji aprūpindavo sveikatos punktus įmonėse bei kitus vaistų pirkėjus (apie 300). Gyventojams vaistai parduodami nebuvo.
Po nepriklausomybės atgavimo vaistine tapo labdaros vaistine (vaistai, gauti iš užsienio šalių, nemokamai buvo išduodami tam tikriems ligoniams ir gydymo įstaigoms.Vaistinė priklausė SAM.
K. Sarolio, Zarzecze
20 (Užupio g.) Vaistinė Nr. 18 – „Užupio vaistinė“ Užupio g. 20
1869 m. įsteigė provizorius Laviackis. Vaistinė išlaikė savo senovinį interjerą, baldus.
Po privatizacijos vaistinė tapo UAB „Užupio vaistinė“. 2014 m. buvo uždaryta. Maciejewicz W. i Filemonowicz J., ul. Wielka 29. Filenovičiaus ir K. Macijievičiaus, Didžioji g. 29 Vaistinė Nr. 19 – „Gulbės vaistinė“ M. Gorkio g. 63
Įkurta 1777 metais. Buvo iš pradžių viešoji Vilniaus vaistinė, o dar anksčiau buvo uždara Domininkonų vienuolyno vaistinė.
Po privatizacijos vaistinė tapo UAB „Gulbės vaistinė“. Apie 2006 m. vaistinė buvo uždaryta, nes
nuomininkas atsisakė pratęsti nuomą.
Nežinoma kam priklausė Lenkų okupacijos metais Vaistinė Nr. 23 -”Naujosios Vilnios”- A. Kojelavičiaus g. 176 1886 m. įsteigė provizorius V.
Ostachevičius. Po privatizacijos tapo UAB „Naujosios Vilnios“ vaistine. 2008 m. vaistinė buvo uždaryta. Szantyr W., Legjonów 10, V. Šantyro, Savanorių pr. 10 Vaistinė Nr. 336- Raudonosios Armijos pr. 18
Po karo vaistinė išliko (išliko medinis pastatas). Veikė iki 1969 metų.
Spalvų reikšmės:
Nuo 1945 m. VFV įsteigė, (naujai pastatė vaistinės pastatą, įkūrė naujame name, arba persikėlė į naujas patalpas) išsaugodamos nuo 1940 m. likusius vaistinių numerius, 23 vaistines. Iš senųjų patalpų į naujas buvo perkeltos 3 vaistinės (Vaistinė Nr. 6, 7, 336), tačiau savo numeraciją išsaugojo. Rasta informacija apie vaistinės steigimo metus ir veiklos ypatumus (vaistinės paskirtis, įkūrimo vieta, darbuotojų skaičius ir kita rasta informacija) sovietmečiu ir nepriklausomybės laikotarpiu apibendrinta 6 lentelėje.
6 lentelė VFV įsteigtos vaistinės nuo 1945 m. Įsteigta
[76]
Pavadinimas ir adresas (sovietinis)
Vaistinės ypatumas Veikla po nepriklasomybės ir veiklos
statusas šiuo metu [77-80] Apie 1944 m. [81] Vaistinė Nr. 4 – „Šaltinio vaistinė“ Antakalnio g, 124
Antakalnio „Spec“ ligoninės poliklinikos pirmame aukšte įsikūrė vaistinė, aptarnavusi ligoninę ir gyventojus. Vaistinės numeris buvo perkeltas iš vaistinės įsikūrusios Kalinausko g. 4, o ji savo ruožtu 4 numerį gavo iš V. Narbuto vaistinės (įkurta 1933 m. Šv. Jono g. 2), 1944 metais sudegė. 1986 m. vaistinėje buvo įsteigtas pavyzdinės farmacinės informacijos kabinetas. Informacija buvo teikiama poliklinikos gydytojams bei vaistinės darbuotojams. Vaistinėje dirbo apie 40 žmonių.
Po privatizacijos liko valstybine įmone. 2013 m. tapo „Universiteto vaistinės“ filialu.
1954 m. Vaistinė Nr. 5
“Naujamiesčio vaistinė” - J. Basanavičiaus g. 41
Vaistinė įkurta naujo daugiaukščio namo pirmame aukšte (manoma, kad vaistines numeris liko nuo A. Vysockio vaistinės Didžiojoje g. 3, kuriais sovietinė okupacijos valdžia suteikė 1940 m. 1944 m. mūšių metu vaistinė buvo sunaikinta). 1964 m. tapo centrine rajono vaistine.
Po privatizacijos vaistinė tapo UAB „Naujamiesčio vaistinė“.Vaistinė veikė iki 2017 m. „Gintarinės vaistinės“ vardu.
1985 m. Vaistinė Nr. 6 -
"Naujininkų vaistinė" - Dariaus ir Girėno g. 9
1940 m. Sovietiniai valdžiai nacionalizavus vaistinės Nr. 6 ji veikė Didžioji g. 24 iki 1981 metų, jos patalpas atidavė Dailės muziejui, o vaistinę 1985 m. buvo perkelė į naujas patalpas Naujininkų rajone.
Po privatizacijos vaistinė tapo UAB „Naujininkų vaistinė“. Vaistinė veiklos nevykdo.
1984 m. Vaistinė Nr. 7-
“Aušros vaistinė”- Pylimo g. 56
Vaistinė perkelta iš Pylimo g. 41 (iki 1939m. Aizenštadto įpėdinių ir H. Sapišnikovos), numeris išliko. Vaistinė turėjo dideles patalpas, naujus baldus. Prie vaistinės veikė perkeltas Vilniaus vaistinių informacijos skyrius, kuris informavo gyventojus ir vaistines apie gaunamus ir turimus vaistus.
Po privatizacijos vaistinė tapo UAB „Aušros vaistinė“. Vėliau ją nupirko „Šeimos” vaistinių tinklas. Šiuo metu uždaryta.
1961 m. Vaistinė Nr. 8 -
“Rotušės vaistinė”- Muziejaus g. 11
Vaistinė įkurta naujai pastatytame name Vokiečių g. (po karo gatvė buvo sugriauta). Vaistinė buvo gatavų vaistų, nes patalpos neatitiko gamybinei vaistinei keliamų reikalavimų. Vaistinės lubos buvo aukštos, tai leido padaryti balkoną ir praplėsti vaistines patalpas.
Po privatizacijos vaistinė tapo valstybine įmone „Rotušės vaistinė“. Šiuo metu įmonė likviduota. Vaistinė neveikia.
1965 m. Vaistinė Nr. 11-
“Širdažolės vaistinė”- Tankistų g. 7
Vaistinė persikėlė iš Algirdo g. ir Ševčenkos g. kampe esančių patalpų, kuriose veikė nuo 1940 m. vaistinė Nr. 11. (1934 metais, vaistinė priklausė M. Mankovičiaus). 1944 m. buvo sunaikinta. Vaistinė Nr. 11 buvo vadinama vaistažolių vaistine- gamino įvairius vaistažolių mišinius pagal receptus, turėjo dideles vaistažolių atsargas.
Po privatizacijos tapo UAB „Širdažolė“. Vaistinė veikia iki šiol.
1963 m. Vaistinė Nr.12 –
„Gerosios vilties vaistinė“ Raudonosios Armijos pr. 102
Neaišku, kuriai vaistinei sovietinė valdžia suteikė Nr. 12. (Vokiečių okupacijos metais vaistinei vadovavo S. Knikeckas). 1944 m. ji buvo sunaikinta, bet tuo pačiu numeriu įkurta nauja.
Po privatizacijos tapo UAB ‚Gerosios Vilties“ vaistinė. Uždaryta.
1963 m. Vaistinė Nr. 13 –
„Dražetė vaistinė“- Įsteigta naujame name. Šalia vaistinės buvo įsikūrusi pramonės darbuotojų poliklinika, todėl darbo vaistinei
