MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
RIMANTĖ VENGALYTĖ
SVEIKATOS LAIDŲ ĮTAKA KAUNO MIESTO PACIENTŲ
PASIRINKIMUI ĮSIGYTI VAISTINIUS PREPARATUS IR MAISTO
PAPILDUS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
doc. dr. Vaidas Skyrius
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis
SVEIKATOS LAIDŲ ĮTAKA KAUNO MIESTO PACIENTŲ
PASIRINKIMUI ĮSIGYTI VAISTINIUS PREPARATUS IR MAISTO
PAPILDUS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Vaidas Skyrius Recenzentas Zita Barsteigienė Darbą atliko Magistrantė Rimantė Vengalytė
Kaunas, 2014
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 6
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Dažniausiai pacientų naudojami farmacinės informacijos šaltiniai... 10
1.2. Sveikatos laida kaip alternatyvus informacijos šaltinis apie sveikatą ... 13
1.3. Vaistinių preparatų ir maisto papildų reklamos reglamentavimas Lietuvoje ... 14
1.4. Vaistinių preparatų reklamos atskyrimas nuo farmacinės informacijos ... 15
1.5. Farmacinių kompanijų skleidžiamos informacijos reikšmė ir vertė ... 16
1.6. Priemonės padidinančios farmacinių produktų pardavimus ... 18
1.7. Lengvai prieinama informacija apie vaistus gali paskatinti užsiimti savigyda ... 20
1.8. Svarbiausi pavojai, susiję su savigyda – polifarmacija ir neigiami jos aspektai ... 21
1.9. Vaistininko vaidmuo esant savigydai ... 23
2. DARBO METODIKA ... 25
2.1. Tyrimo metodai ... 25
2.2. Instrumentiniai tyrimo metodai ... 25
2.3. Tyrimo eiga ... 26
2.4. Tyrimo kontingentas ... 27
2.5. Duomenų apdorojimo metodai ... 28
3. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29
3.1. Pacientų prioritetai naudojantis farmacinės informacijos šaltiniais ... 29
3.2. Vaistinės pacientų grupės, žiūrinčios sveikatos laidas ... 30
3.3. Pacientų nuomonė apie sveikatos laidas ir jų naudingumą ... 34
3.4. Sveikatos laidų įtaką paciento pasirinkimui įsigyti per sveikatos laidą aptartą produktą ... 38
3.5. Farmacijos specialisto konsultacijos reikšmė. ... 47
IŠVADOS ... 51
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53
R. Vengalytė. Sveikatos laidų įtaka Kauno miesto pacientų pasirinkimui įsigyti vaistinius preparatus ir maisto papildus. Magistro baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas: doc. dr. V. Skyrius; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2014.
Raktiniai žodžiai: farmacinės informacijos (FI) šaltiniai, sveikatos laidos, vaistų reklama, polifarmacija, savigyda, vaistininko vaidmuo savigydoje.
Darbo tikslas: Įvertinti sveikatos laidų įtaką Kauno miesto pacientų pasirinkimui įsigyti vaistinius preparatus ir maisto papildus.
Darbo uždaviniai: Nustatyti Kauno vaistinės pacientų grupes, kurios žiūri sveikatos laidas; įvertinti pacientų nuomonę apie sveikatos laidas ir jų naudingumą; nustatyti sveikatos laidų įtaką paciento pasirinkimui įsigyti per laidą aptartą produktą; įvertinti farmacijos specialisto konsultacijos reikšmę paciento pasirinkimui įsigyti sveikatos laidoje pristatytą vaistinį preparatą ar maisto papildą.
Tyrimo objektas ir metodai: Objektas – Kauno visuomenės vaistinės pacientų požiūris į sveikatos laidas. Tiriamųjų apklausai naudoti anketavimo bei struktūrizuoto interviu metodai. Buvo naudota anketa, sudaryta iš 23 klausimų. Surinktų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS programos 17 versiją. Ryšiai tarp požymių vertinti chi kvadrato kriterijumi, statistinio reikšmingumo lygmuo p<0,05.
Rezultatai: Viso tyrimo metu apklausti 434 pacientai, iš jų 258 pacientai buvo žiūrėję ar klausę sveikatos laidų. Dažniausiai sveikatos laidas žiūri ir klausosi: moterys (68,2 proc.), 60-74 metų amžiaus (86,2 proc.); nedirbantys (83,9 proc.); turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą (83,3 proc.); turintys gydytojo diagnozuotą ligą (71,7 proc.) ir pastoviai vartojantys 5 ir daugiau vaistų ar maisto papildų (88,8 proc.). Tyrimas parodė, kad daugumai respondentų (52,8 proc.) sveikatos laidos suteikia naudingos informacijos apie esamas gydymo galimybes, tačiau jiems permažai informacijos apie sveikatos būkles, ligas (53,2 proc.), ligos priežastis, simptomus ir rizikos veiksnius (59,1 proc.). Respondentai mano, kad sveikatos laidos suteikia daug daugiau informacijos apie vaistų ir maisto papildų suteikiamą naudą (72,6 proc.), negu apie galimą žalą (šalutinius poveikius 9,9 proc., kontraindikacijas 9,5 proc.). Dauguma respondentų (57,9 proc.) pažiūrėję sveikatos laidas įsigyja laidose pristatytus preparatus. Iš jų 32,9 proc. pirko retai, 20,6 proc. – kartais ir 4,4 proc. – dažnai. Sveikatos laidos lyginant su pagrindiniais FI šaltiniais (gydytojais (37,9 proc.), vaistininkais (25,8 proc.)) turi mažesnę (10,6 proc.) įtaką paciento vaistų ir maisto papildų pasirinkimui. Vaistininką pacientai laiko patikimu (30,6 proc.) FI šaltiniu, kuriuo naudojasi dažniausiai (72,2 proc.), todėl net 86,5 proc. respondentų norėtų sveikatos laidose girdėtą FI aptarti su farmacijos specialistu. 25,8 proc. respondentams vaistininkas labiausiai lemia vaisto ar maisto papildo pasirinkimą.
R. Vengalytė. The influence of the health broadcast on the Kaunas city patients' choice to purchase medicines and food supplements. Master's thesis/ research supervisor: docent Dr.V.Skyrius; Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Pharmacy, Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy Department. – Kaunas, 2014.
Key words: sources of the pharmaceutical information (FI ), health broadcasts, drug’s advertising, polipharmacy, self-treatment, the pharmacist role in self-treatment.
Aim of the study: To evaluate the influence of the health broadcast on the Kaunas city patients’ choice to purchase medicines and food supplements
Tasks of the work: To identify the patients groups of Kaunas pharmacy, which are watching the health broadcasts; to assess patients' opinion on the health broadcasts and their usefulness; to determine the impact of the health broadcast on patient’s choice to buy the product covered during the broadcast; to assess the importance of the advice of a pharmacy on the patient's choice to purchase the product or food supplement covered during the broadcast.
Object and methods: Object – Kaunas’ community pharmacies patients’ opinion about health programs. The study was conducted by questionnaires and structured interview methods. The questionnaire has 23 questions. The statistical analysis of the collected data was performed using version 17 of SPSS program. The relations between the features were evaluated by the chi-square criterion, the level of the statistical significance p < 0.05.
Results: During the study 434 patients were interviewed, of whom 258 – watched or listened to health broadcasts. Main listeners and watchers: women (68.2%); 60-74 years old (86.2%); unemployed (83.9%); with incomplete secondary education (83.3%); with the diagnosed disease (71.7%); constantly are taking 5 or more medicines or food supplements (88.8%). The study showed that for the majority of respondents (52.8%) health broadcasts provide useful information on current treatment options, but they lack the information about health conditions, diseases (53.2%), the disease causes, symptoms and risk factors (59.1%). The respondents suppose that health broadcasts give much more information about the drugs and supplements benefits (72.6%), than about the potential harm (side effects 9.9%, contraindications 9.5%). The majority of respondents (57.9%) after watching gets the introduced products. Of these, 32.9% purchased infrequently, 20.6% – sometimes, 4.4% – often. Health broadcasts in comparison with the main sources of FI (doctors (37.9%), pharmacists (25.8%)) have lower (10.6%) impact on the patient's medicines and food supplements choice. The patients consider the pharmacist to be reliable (31.0%) FI source used most frequently (75.4%), therefore even 86.5% of the respondents would like to discuss the FI heard on health broadcast with pharmacy specialist. For 25.8% of respondents the pharmacist determines the product or food supplement choice.
SANTRUMPOS
df – laisvės laipsnių skaičius; FI – farmacinė informacija;
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos; N – imties (apklaustųjų) skaičius; p – statistinio reikšmingumo lygmuo; proc. – procentai;
TV – televizija;
VMVT – valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba; VVKT – valstybinė vaistų kontrolės tarnyba; χ2
ĮVADAS
Žmonės linkę domėtis informacija apie sveikatą iš įvairių, jiems prieinamų informacijos šaltinių (sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, vaistininkų), televizijos, radijo, interneto, laikraščių, žurnalų, knygų, draugų, giminaičių, ir kt.). Istoriškai susiklostė, kad pacientams labiausiai patikimas ir dažniausiai naudojamas informacijos apie sveikatą šaltinis buvo gydytojas. Tačiau šių laikų pacientai informacijos apie sveikatą ieško ir kituose informacijos šaltiniuose, tokiuose kaip: internetas, televizija, laikraščiai, žurnalai, knygos ir kt. [45]. Tai galėjo įtakoti: išaugęs žmonių domėjimasis savo sveikata, dėl laiko sąnaudų lankantis pas gydytoją; platus ir lengvai prieinamas informacinių technologijų tinklas.
Internetas, šeima ir draugai, televizija vis dažiau naudojami informacijos šaltiniai dėl to, kad gydytojai turi mažiau laiko pacientams ir pačių pacientų prašoma vis daugiau ir daugiau žinoti apie savo sveikatos problemas [45]. Todėl pacientams be šeimos narių ir draugų, televizija tapo vienas iš pagrindinių informacijos šaltinių sveikatos tema [6].
Pagal 2008 metais Amerikoje ispaniškai kalbančiose valstybėse atliktą socialinį tyrimą, antras pagal svarbumą informacijos šaltinis apie sveikatą buvo televizija, iš kurios 23 proc. lotynų amerikiečių gavo pakankamai informacijos, 45 proc. – mažai, o 31 proc. negavo iš viso [25].
Pagal 2003 metais Europos Sąjungoje atliktą tyrimą „Europos Sąjungos piliečiai ir informacijos šaltiniai apie sveikatą“ beveik penktadaliui respondentų televizija buvo pagrindinis informacijos šaltinis apie sveikatą (Lietuva į tyrimą įtraukta nebuvo) [47].
Pagal 2013 metais Lietuvoje atliktą tyrimą nustatyta, kad net 68,1 proc. Lietuvos gyventojų informacijos apie sveikatą gauna iš televizijos [17].
Šiuo metu (2014) Lietuvoje per beveik kiekvieną televizijos kanalą rodoma kokia nors laida sveikatos tema. Nuo televizijos stengiasi neatsilikti ir radijas. Šios laidos pristatomos kaip informatyvios, skatinančios visuomenę rūpintis savo sveikata, supažindinančios su naujausiais dažniausiai pasitaikančių negalavimų gydymo būdais, galimomis profilaktikos priemonėmis ir aptariančios kitas medicinos naujienas.
Tačiau per beveik kiekvieną sveikatos laidą parodomos vaistų ir maisto papildų reklamos, kurios finansuojamos farmacinių kompanijų. Ši „įsiterpusi“ informacija gali suklaidinti pacientus, tikinčius, kad laidose pateikiama informacija yra objektyvi ir nepriklausoma [39]. Visų vaistus gaminančių ir platinančių kompanijų, kaip ir kitų verslo įmonių pagrindinis veiklos tikslas – pelno gavimas skatinant farmacinių produktų pardavimus [4]. Kad padidintų vaistinių preparatų pardavimus farmacinių kompanijų užsakomos reklamos perdėdamos reklamuojamo produkto naudą ir sumenkindamos vaisto sukeliamą riziką, verčia galvoti, kad reklamuojami vaistiniai preparatai yra geresni ir saugesni [48]. Tokia gaunama nepilna informacija, tik apie gerąsias preparato savybes, gali
sąlygoti netinkamą savigydą [8]. O netinkamos savigydos sukeliamiems pavojams ypač jautri pacientų grupė yra: vyresnio amžiaus, vartojantys 5 ar daugiau vaistų ir sergantys keliomis gretutinėmis ligomis, dėl padidėjusios rizikos patirti nepageidaujamų vaistų reakcijų.
Šiandien Kaune gyvenantiems pacientams vienas iš pagrindinių farmacinės informacijos šaltinių gali būti televizija ir per ją rodomos sveikatos laidos, kuriuose gausu reklamų, finansuojamų farmacinių kompanijų. Natūraliai iškyla klausimas: kokią įtaką sveikatos laidos gali turėti žiūrovams (pacientams), ypač tiems kurie priskiriami rizikos grupei. Šiame darbe sieksime įvertinti sveikatos laidų įtaką Kauno pacientų pasirinkimui įsigyti vaistinius preparatus ir maisto papildus, ir nustatyti įtakojamas pacientų grupes.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti sveikatos laidų įtaką Kauno miesto pacientų pasirinkimui įsigyti vaistinius preparatus ir maisto papildus ir nustatyti įtakojamas pacientų grupes.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti Kauno vaistinės pacientų grupes, kurios žiūri sveikatos laidas. 2. Įvertinti pacientų nuomonę apie sveikatos laidas ir jų naudingumą.
3. Nustatyti sveikatos laidų įtaką paciento pasirinkimui įsigyti per laidą aptartą produktą. 4. Įvertinti farmacijos specialisto konsultacijos reikšmę paciento pasirinkimui įsigyti sveikatos laidoje pristatytą vaistinį preparatą ar maisto papildą.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Dažniausiai pacientų naudojami farmacinės informacijos šaltiniai
Pacientams reikia teisingos ir neklaidinančios su sveikata susijusios informacijos, kuria vadovaujantis būtų galima atpažinti ligos simptomus ir pasirinkti tinkamą gydymą. Tačiau jeigu naudojama farmakoterapija, pacientai turi būti pajėgus mokėti pasirinkti reikiamus vaistus ir tinkamai juos vartoti. Teisinga ir prieinama informacija apie vaistus įgalina pacientus pasirinkti tinkamus vaistus ir tinkamai juos vartoti [33].
Įvairiose Pasaulio šalyse atlikti tyrimai parodo, kad pacientai, ieškodami jiems svarbios su gydymu ar vaistais susijusios informacijos, pasitelkia įvairiais žodiniais, rašytiniais, interaktyviais šaltiniais, t.y. sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, vaistininkų, slaugytojų) suteikiama informacija, pakuotės lapeliu, vaistų agentūrų ir farmacinių kompanijų pateikta informacija. Informaciją apie vaistus taip pat perskaito laikraščiuose, žurnaluose, knygose, girdi per radiją, mato per televiziją, ieško internete ar gauna iš draugų ar pažįstamų [8, 28, 33, 34]. Dažnai pacientai naudojasi keliais informacijos šaltiniais. U.Narhi (2007) Suomijoje interviu apklausė 714 pacientų, vartojančių receptinius ir nereceptinius vaistus, ir nustatė, kad visose amžiaus grupėse pacientai dažniausiai naudoja nuo dviejų iki keturių informacijos šaltinių [33].
1 lentelėje pateikti U.Narhi (2007) tyrimo rezultatai parodo, kokiais informacijos šaltiniais naudojasi įvairaus amžiaus pacientai. Apibendrinus lentelėje pateikto tyrimo rezultatus galima teigti, jog informacijos šaltinių pasirinkimas priklauso nuo amžiaus. Vyresnio amžiaus žmonės (50 – 74 metų) labiau linkę informaciją rinktis iš gydytojų, laikraščių, knygų ir vaistų žinynų, o jaunesnio (15 – 34 metų) – dažniau pasirenka pakuotės lapelį, televiziją, internetą, jų pasirinkimą labiau įtakoja vaistų reklamos ir draugai. Jaunesnieji, lyginant su vyresniaisiais, daugiau naudojasi internetu, draugų ir giminaičių patarimais [33].
1 lentelė. Farmacinės informacijos šaltinių pasirinkimai skirtingose amžiaus grupėse Farmacinės informacijos šaltinis 15–34 metų, (%) 35–49 metų, (%) 50–74 metų, (%) Bendra, (%) Pakuotės lapelis 76 83 66 74 Gydytojas 66 66 70 68 Vaistininkas 62 65 56 60 Televizija 46 42 35 40 Laikraščiai, žurnalai 31 44 42 40 Reklamos 38 36 25 32 Slaugytojos 37 26 24 28 Draugai, giminaičiai 34 24 17 24
Knygos, vaistų žinynai 18 22 26 22
Internetas 30 24 10 20
Vaistų informacijos šaltinių pasirinkimas priklauso nuo amžiaus, lyties, sveikatos būklės ir išsilavinimo lygio [28]. U.Narhi ir S.Helakorpi (2007) Suomijoje apklausė 3287 asmenis, vartojančius receptinius ir nereceptinius vaistus, ir nustatė, kad amžiaus grupė yra vienas iš veiksnių, turinčių įtakos informacijos šaltinių pasirinkimui. Vyresnio amžiaus žmonės informaciją apie vaistus linkę gauti iš sveikatos priežiūros specialistų, o jaunesni asmenys informacijos ieškosi patys. Taip pat buvo nustatyta, kad moterys yra aktyvesnės ieškant informacijos apie vaistus negu vyrai. Be to jos labiau naudojasi rašytiniais ir neoficialiais šaltiniais [34].
H.Noh ir kt. (2009) Pietų Korėjoje apklausė 968 pacientes, sergančias gimdos kaklelio vėžiu, ir nustatė, kad sveikatos būklė yra vienas iš veiksnių, kuris įtakoja informacijos šaltinių pasirinkimą. Tyrimas parodė, kad pacienčių, sergančių gimdos kaklelio vėžiu dažniausiai naudojamas informacijos šaltinis yra televizija ir šis šaltinis joms yra lengviausiai suprantama informacijos forma. Pacientai sergantys lėtinėmis ligomis, šiuo atveju vėžiu, yra linkę daugiau ieškoti informacijos apie jų gydymui reikalingus vaistus. Tokios būklės žmonių pageidautini informacijos šaltiniai yra bukletai, brošiūros, televizija, radijas ir knygos [35].
Pohjanoksa-Mantyla ir kt. (2010) atliktame tyrime parodė, kad žmonės turintys psichikos sutrikimų dažniau renkasi internetą ir pakuotės lapelį, kadangi jie nepatenkinti sveikatos priežiūros specialistų suteiktos farmacinės informacijos kokybe [28].
F.Nader ir kt (2008) Irane interviu apklausė 671 pacientus, vartojančius receptinius ir nereceptinius vaistus, ir nustatė, kad pacientai su aukštojo mokslo išsilavinimu naudoja pakuotės lapelį kaip informacijos šaltinį dažniau nei turintys žemesnį išsilavinimą. [32]
2 lentelėje pateiktas 10 studijų, atliktų 2003-2010 m. JAV [44], Australijoje [50], Jungtinėje karalystėje [51], Suomijoje [29, 33, 34, 52], Pietų Korėjoje [35], Lietuvoje [1, 8] rezultatų apibendrinimas. Tyrimuose dalyvavo nuo 81 [44] iki 3287 [34] respondentų, sutikusių nurodyti šaltinius, kuriais naudojasi informacijai apie vartojamus vaistus gauti.
Apibendrinus lentelėje pateiktų tyrimų rezultatus galima konstatuoti, jog televizija užima reikšmingą dalį tarp pacientų naudojamų farmacinės informacijos šaltinių [8, 29, 33, 35, 52]. Dviejuose tyrimuose televizija yra nurodoma kaip prioritetinis informacijos šaltinis [1, 35].
H.Noh ir kt. (2009) atliktas tyrimas parodė, kad pacienčių dažniausiai minimas farmacinės informacijos šaltinis yra televizija (48 proc.) [35]. Taip pat J. Antanavičienės (2010) apklausos rezultatai rodo, kad daugiausiai pacientai informaciją apie vaistus bei jų vartojimą gaudavo per televizijos bei radijo laidas - 62,9 proc. [1].
2 lentelė. Pacientų naudojami farmacinės informacijos šaltiniai Tyrimo autoriai, metai G yd yt oj as V ai st in in k as S lau g yt oj as D rau gai , gi m in ai či ai In te rn et as P ak u ot ės lap el is L ai k rašč iai , ž u rn al ai TV / R A D IJA S K n ygos /V ai st ų ži n yn ai R ek lam a
Tyrimo imtis, šalis
Antanavičienė 2010 [1] 14,9 56,2 - - - 62,9 - - N=178, Lietuva Sleath ir kiti, 2003 [44] 51 58 7 32 18 - 4 5 5 - N=81, JAV Trewin ir kiti, 2003 [51] 18 22 10 8 - - - 6 18 - N=101, Jungtinė karalystė Vainio, 2004 [52] 97 99 77 73 - - - 68 78 6 N=301, Suomija Tio ir kiti, 2006 [50] 83 78 38 25 23 20 20 N=110, Australijos
Narhi, 2007 [33] 68 60 28 24 20 74 40 40 22 32 N=714, Suomija Narhi, Helakorpi
2007 [34] 61 49 14 11 9 44 11 6 11 8
N=3287, Suomija
Noh ir kiti 2009 [35] 10,7 10,7 10,7 8,7 13,2 4,8 48 9,3 N=968, Pietų Korėja Daukšienė 2010 [8] 87 63,6 - 15,4 1,9 45,7 36,4 45,1 - 35,2 N=162, Lietuva
Mäntylä 2010 [29] 59 49 13 11 8 43 11 6 11 8 N=2120, Suomija
Iš 2 lentelėje pateiktų tyrimų rezultatų matyti, kad dažniausi pacientų minimi informacijos apie vaistus šaltiniai yra gydytojai ir vaistininkai [8, 29, 33, 34, 44, 50, 52]. Pacientai suvokia, kad gydytojai ir vaistininkai yra patikimi informacijos šaltiniai, nes jie yra kvalifikuoti specialistai, turintys reikiamų žinių [50].
Kita pacientų grupė, kad sužinotų reikiamą informaciją apie vaistus, renkasi kitus šaltinius [28]. F. Nader ir kt. (2008) nustatė, kad 188 pacientai (28 proc.) nepriima jokios su vaistais susijusios informacijos iš gydytojų ar vaistininkų ir 169 pacientai (25 proc.) įsigyja vaistus be recepto. Beveik pusė pacientų (46 proc.) buvo informuoti gydytojų ar vaistininkų apie jų vaistų vartojimo dažnumą ir dozes. Bet tik 6 proc. iš jų pripažino, kad buvo tinkamai informuoti apie vaistų vartojimo dažnumą, dozavimą, gydymo trukmę, galimus šalutinius poveikius, alergijas ir vaistų sąveikas [32]. Tai gali būti priežastis, kodėl pacientai teikia pirmenybę kitiems informacijos šaltiniams apie vaistus, o ne informacijai iš gydytojų ir vaistininkų [28].
Kai pacientai renkasi farmacinės informacijos šaltinį jie tiki, kad šaltinis bus tikslus ir išsamus. Vadinasi, jei šaltinis nėra pakankamai tikslus pacientai linkę pakeisti informacijos šaltinį į tikslesnį ir išsamesnį [28]. U.Narhi (2007) nustatė, kad visos amžiaus grupės labiausiai pasitiki trimis farmacinės informacijos šaltiniais: pakuotės lapeliu, gydytojais ir vaistininkais. Kitais patikimais šaltiniais laiko slaugytojas, vaistų agentūras, vaistų pakuotės lapelius, vaistų žinynus ir knygas. Tačiau laikraščius, žurnalus, giminės ir draugus, televiziją, radiją, vaistų reklamas ir internetą laiko nepatikimais farmacinės informacijos šaltiniais [33].
Labai svarbu kokį farmacinės informacijos šaltinį pacientas pasirenka, nes nuo to priklauso ar pacientas gaus objektyvią ir neklaidinančią informaciją apie vaistus ir maisto papildus. Tik objektyvi informacija lemia tinkamo vaisto pasirinkimą ir vartojimą. Deja, pacientas vis dažniau farmacinę informaciją gauna ne iš kvalifikuotų specialistų, o iš masinės informacijos priemonių.
1.2. Sveikatos laida kaip alternatyvus informacijos šaltinis apie sveikatą
Vienas iš naujesnių sveikatos informacijos šaltinių – sveikatos laidos. Šiuo informacijos šaltiniu naudojasi dauguma Lietuvos gyventojų. Net 64,1 proc. nurodė, kad informacijos apie sveikatą gauna iš televizijos laidų [16].
Šiuo metu (2014-04) Lietuvoje per televiziją ir radiją transliuojamos laidos apie sveikatą: „Sveikatos ABC“ transliuojama per Laisvą Nepriklausomą Kanalą (LNK) sekmadieniais 09:00 valandą (apie 19 metų).
„Sveikatos kodas“ – per Baltijos televiziją (BTV) sekmadieniais 11:00 valandą (apie 6 metus).
„Namų daktaras“ – per Lietuvos ryto televiziją sekmadieniais 09:50 valandą (apie 3 metus). Kartojamas pirmadieniais 16:20 val.
„Daktaras Ozas“ – per TV1 šeštadieniais ir sekmadieniais 08:40 valandą.
„Kvieskite daktarą!“ medicinos pokalbių šou – per TV3 pirmadieniais–ketvirtadieniais 17:55 valandą (nuo 2013 metų rugsėjo). Kartojamas antradieniais–penktadieniais 11:55 val. [23].
„Sveikatos injekcija“ – per Kėdainių krašto televiziją.
„Sveikata“ – per LRT radiją šeštadieniais 11:00 valandą [38] ir kt.
Beveik visos laidos apie sveikatą rodomos savaitgalyje, kai daugumai žmonių nereikia eiti į darbą. Taip pat didžioji dalis sveikatos laidų transliuojamos iš ryto, kai diena tik prasideda. Išimtis yra neseniai pradėtas rodyti medicinos pokalbių šou „Kvieskite daktarą!“ rodomas darbo dienomis 17:55 [23].
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutu ir savivaldybių visuomenės sveikatos biurais 2012 m. rugsėjo - spalio mėn. atliko 18-os Lietuvos rajonų ir miestų suaugusių gyventojų apklausą, siekdamas įvertinti jų gebėjimus ieškoti ir suprasti sveikatos informaciją. Tyrimo duomenų analizei panaudotos buvo 6172 anketos. Šio tyrimo gauti rezultatai parodė, kad didžiausia laidų apie sveikatą žiūrovų grupė – vyresnio amžiaus žmonės (≥ 60 m.). Iš jų 59,2 proc. klausosi radijo sveikatos laidų [16].
Alytaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 2012 m. rugsėjo – spalio mėn. atliko Alytaus miesto gyventojų apklausą jų gebėjimams ieškoti ir suprasti sveikatos informaciją įvertinti Apklausti buvo 355 respondentų ir paaiškėjo, kad 62,1 proc. vyresnio amžiaus žmonių žiūri televizijos rodomas sveikatos laidas [17].
Dažniau žiūri televizijos ir klausosi radijo sveikatos laidų nedirbantys, prastesnės sveikatos, turintys žemesnį išsilavinimą. Taip pat gauti rezultatai parodė, kad 21,0 proc. apklaustųjų būna sudėtinga suprasti sveikatos laidas. Nesuprantančiųjų skaičius didesnis tarp vyresnio amžiaus, prastesnės sveikatos būklės, nedirbančių ir turinčių žemesnį išslavinimą pacientų [16].
Sveikatos laidoms, pristatančioms nereceptinius vaistinius preparatus ir maisto papildus, būdingas reklaminis – informacinis siužetas. Todėl kalbant apie tokias sveikatos laidas negalima nekalbėti ir apie reklamų intarpus laidose.
1.3. Vaistinių preparatų ir maisto papildų reklamos reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje minima, kad „gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik nereceptinius vaistinius preparatus pateikiant būtiną sveikatos apsaugos ministro nustatytą informaciją ir nuorodas“. O receptinius vaistinius preparatus reklamuoti gyventojams griežtai draudžiama [27]. Tačiau dar yra likusių šalių kur leidžiama reklamuoti ir receptinius vaistus. Šios valstybės: Jungtinės Amerikos Valstijos ir Naujoji Zelandija.
Farmacijos įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „vaistinių preparatų reklama turi būti neklaidinanti ir objektyvi, informacija ir joje vartojami terminai turi atitikti vaistinio preparato charakteristikų santrauką, objektyviai apibūdinti vaistinio preparato savybes ir skatinti racionalų jo vartojimą“ [27].
Už vaistų reklamos kontrolę atsakinga valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT).
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) atsakinga už maisto papildų kontrolę. Reklamuojant maisto papildus Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktai draudžia teikti apie jų (ar jų sudėtyje esančių sudedamųjų dalių) gydomąsias ar profilaktines savybes, išskyrus tuos atvejus, kai tokius teiginius patvirtina Europos Komisija [20].
Laidos, kurioms būdinga reklamos intarpai tarp atskirų programos dalių, turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 8 straipsnio ir visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 9 dalies punktą, kad „reklama turi būti aiškiai atpažįstama pagal pateikimo formą. Jeigu tikėtina, kad reklamos vartotojai visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamos reklamos dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti, tokia reklama turi būti pažymėta žodžiu „Reklama“ [21, 22].
Dažnai televizijos laidų metu laidos vedėjams ar kitiems dalyviams skleidžiant itin pozityvią informaciją apie vaistus ar maisto papildus ne visada ekrane būna rodomas užrašas „Reklama“ arba
„R“ raidė, o tai jau galima traktuoti kaip paslėptą reklamą. Reklamą reglamentuojantys teisės aktai paslėptą reklamą draudžia. Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme 2 str. 6 dalyje ir visuomenės informavimo įstatyme 2 str. 37 dalyje paslėpta reklama apibrėžiama kaip „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie gamintoją ar paslaugos teikėją, jo pavadinimą ar veiklą, prekės ar paslaugos ženklą, pateikiama tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama, kai už ją apmokama ar kitaip atsilyginama“ [21, 22].
Visada labai sunku įrodyti, jog televizijos laidose rodomos paslėptos reklamos. Svarbiausia priežastis ta, kad sunku nubrėžti ribą tarp informacijos ir reklamos.
1.4. Vaistinių preparatų reklamos atskyrimas nuo farmacinės informacijos
Reklama – viena iš informacijos rūšių, turinti specifinį tikslą – skatinti vartotojus įsigyti prekių ar paslaugų. Taigi reklama visada yra informacija, tačiau ne kiekviena informacija yra laikytina reklama. Todėl galima teigti, kad reklama ir kita informacija apie prekes ir paslaugas yra glaudžiai susijusios, ir yra svarbu rasti ribą tarp šių informacijos rūšių [30].
Reklama turi skiriamąjį požymį, padedantį ją atskirti nuo kitos informacijos, tai specialus tikslas – skatintinimas įsigyti prekių ar paslaugų. Nesant tokio tikslo informacijos reklama laikyti negalėtume. Tačiau šio požymio buvimo vertinimas yra subjektyvus, todėl gali būti sunku objektyviai nustatyti, ar skleidžiant informaciją buvo siekta skatinti įsigyti prekių ar paslaugų ir ar informaciją galima laikyti reklama. Dėl subjektyvios ribos tarp reklamos ir kitos informacijos apie prekes ar paslaugas dažnai sunku atskirti, kada pateikiama informacija yra reklama, o kada – ne: beveik kiekvienoje vartotojams pateikiamoje verslo įmonių informacijoje galima įžvelgti tam tikrą skatinimą įsigyti prekių ar paslaugų [30].
Reklama aiškiai atskiriama nuo kitos informacijos apie prekes ir paslaugas Lietuvos Respublikos farmacijos įstatyme, kuriame formaliai atskiriamos informacijos apie vaistinius preparatus rūšys – skiriama farmacinė informacija („bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skelbiama ir platinama informacija apie vaistinio preparato farmacines, klinikines ir farmakologines savybes, taip pat vaistinių preparatų kainos prekybos kataloguose ir kainoraščiuose, jeigu juose nėra teiginių apie vaistinių preparatų savybes“) ir vaistinių preparatų reklama („gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama kryptinga informacija apie vaistinius preparatus, agitacinė veikla arba raginimas, kuriais siekiama skatinti vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą arba vartojimą“) [27].
Įsigilinus į farmacinės informacijos ir vaistinių preparatų reklamos apibrėžimus, galima rasti du reikšmingus informacijos apie vaistus sklaidos skirtumus. Pirmasis – reklamai būdinga aiški nuoroda į gavėją – gyventojus. Apibrėžiant farmacinės informacijos sąvoką, adresatas nenurodomas, todėl gali būti bet kuris vartotojas. Antrasis skirtumas – reklama turi tikslą paveikti jos gavėjo elgesį. Šis specialus tikslas yra pagrindinis požymis, padedantis atskirti prekių reklamą nuo kitos informacijos apie prekes. Iš vaistinių preparatų reklamos apibrėžimo taip pat matyti, kad šis informavimo būdas pasižymi kryptingu tikslu paskatinti žmogų vartoti vaistą, vadinasi, ir įsigyti, taigi ir didinti vaisto paklausą. Tuo tarpu farmacinės informacijos sklaidos tikslas – tiesiog skelbti teisingą informaciją apie vaisto savybes. Paprasčiausias tokios informacijos pavyzdys – vaisto pakuotės lapelis [49].
Nors takoskyra tarp vaistų reklamos ir farmacinės informacijos apibrėžta, tačiau praktikoje informacijos apie vaistą būdai ne visuomet aiškiai ir lengvai atskiriami, pirmiausia todėl, kad ,,skleidžiama informacija nebūtinai gali būti tik reklaminio arba tik nereklaminio turinio: ji gali apimti ir reklaminio turinio elementus, ir tokią informaciją, kurios skleidimas nėra reklama“, o subjektai gali veikti ne tik teisėtai. Be to, kartais ,,skleidžiant bet kokią informaciją apie vaistus galima įžvelgti didesnį ar mažesnį tikslą skatinti jų pardavimą“ [49].
1.5. Farmacinių kompanijų skleidžiamos informacijos reikšmė ir vertė
Labai svarbus pacientus pasiekiantis informacijos srautas apie vaistus gaunamas iš farmacinių kompanijų, kurios plėsdamos savo vaistų rinką rodo labai didelį aktyvumą. Tai informacijos (reklamos) platinimas per radiją, televiziją, spaudą ir kitus įmanomus būdus [39]. Farmacinės kompanijos teigia, kad tiesiogiai į pacientus nukreiptos reklamos suteikia informacijos apie sveikatos būkles ir naujus, prieinamus vaistinius preparatus, bei įgalina būti aktyvesniais savo sveikatos priežiūroje [9]. Reklamos padėtų pacientams sužinoti apie tinkamą pasirinkimą ir teisingą produkto vartojimą, jeigu būtų sudarytos teisingai. Tačiau jose pateikiama informacija yra įmonių, siekiančių konkrečių tikslų, todėl negali būti objektyvus ir išsamus sveikatos informacijos šaltinis, o pacientai iš reklamų negali gauti visos svarbiausios informacijos apie vaistinius preparatus. Farmacinės kompanijos linkusios pabrėžti vieno produkto privalumus, lyginant su kitu. Deja, šie „privalumai“ dažniau yra „akių dūmimas“ nei tiesa [5]. Oponentai taip pat priduria, kad reklamos klaidina pacientus ir ragina įsigyti vaistinių preparatų, kurie jiems yra nebūtinai reikalingi arba yra brangesni nei kiti vienodai veiksmingi vaistai ar nefarmakologinės gydymo galimybės [9]. Platinamos reklamos dažnai pasiekia ne vien tik tuos pacientus, kuriems iš tiesų skelbiamas vaistinis preparatas būtų naudingas, bet ir pacientus, kuriems jis visai nepadėtų, bet net gal ir pakenktų. Jau seniai diskutuojama, ar vaistų reklama suteikia naudingos informacijos apie vaistus bei gydymo galimybes [8].
D.L.Frosch ir kt. (2007) JAV atliko tyrimą „Receptinių vaistų paklausos kūrimas: tiesiogiai į pacientus nukreiptų televizijos reklamų turinio analizė“ parodė, kokią informacinę vertę jos turi. Tyrimu siekta išsiaiškinti kaip televizijos reklamos bando daryti įtaką pacientams. Mokslininkai iškeltam tikslui nustatyti išanalizavo 103-jų tiesioginiai į pacientus nukreiptų receptinių vaistų reklamų turinį. Jie iššifravo reklamų, rodomų žiūrimiausiu laiku, teiginius apie sveikatos būkles, kaip bandoma kreiptis į pacientus ir kaip vaizduojami vaistai, ir gyvensena. Reklamuojamais vaistais buvo gydomos ligos, pradedant nemiga ir depresija, baigiant cholesterolio kiekiu ir padidėjusiu kraujospūdžiu. Iš analizuojamų reklamų septynios reklamos buvo receptinių vaistų, turėjusių didžiausius pardavimus 2004 metais. Tyrimo rezultatai parodė, kad reklamos iš esmės neturėjo mokomosios vertės. Daugumoje reklamų (80 proc.) buvo keli esminiai teiginiai apie pačią ligą, paprastai nurodant ir ligos simptomus. Daugiau kaip pusę reklamų aiškino ligų mechanizmus, ir tik 26 proc. paminėjo ligos priežastis arba rizikos veiksnius. Apie 25 proc. reklamų kalbėjo apie ligų paplitimą, ir tik ketvirtadalis iš jų suteikė specifinės informacijos. Likusiose reklamose buvo naudojami abstraktūs terminai, tokie kaip „milijonus...“ ir t.t. Tik 8 proc. reklamų nurodė padidėjusios rizikos gyventojų grupes. Informacija apie nepageidaujamą vaistų poveikį visada būdavo nurodoma vėlesnėje reklamos dalyje, bet niekada nenurodė pačiame gale, kuris visada buvo paliktas reklaminiam pranešimui. Keliose vaistų reklamose aptariamos ligos (hipertenzija, hipercholesterolemija, nemiga) turinčios ir nefarmakologines gydymo alternatyvas, pavyzdžiui, gyvenimo būdo keitimą, tačiau nė vienoje iš šių reklamų nebuvo paminėtas gyvenimo būdo pokyčio kaip alternatyva vaistams. Daugiau kaip 18 proc. reklamų teigė, kad gyvenimo būdo pakeitimo nepakanka kontroliuoti sveikatos būklei, o tai reiškia, kad vaistų vartojimas yra geresnė alternatyva. 19 proc. reklamų teigė, kad gyvenimo būdo pakeitimas gali būti kaip papildoma priemonė vartojant vaistus. Mokslininkai taip pat nustatė, kad daugumoje reklamų buvo rodoma, kaip susirgę žmonės praranda savo gyvenimo kontrolę (58 proc.) ir kaip prarasta būklė yra atgaunama vartojant vaistus (85 proc.). Beveik 78 proc. reklamų parodė, kaip žmonės po vaistų vartojimo sugrįžo į socialinį gyvenimą. Daugiau negu 58% reklamų teigė, kad reklamuojami vaistai atstovauja naujausius medicinos ar mokslo laimėjimus. Tyrimo išvada konstatuoja, kad televizijos reklamos vaidina svarbų šviečiamąjį vaidmenį, tačiau jos suteikia mažai informacijos apie ligos priežastis, simptomus, jų paplitimą ir rizikos veiksnius. Iš reklamų galima suprasti, kad žmonės be vaistų praranda socialinio, emocinio ar fizinio gyvenimo kontrolę ir sumažina sveikatos stiprinimo vertę keičiant gyvenimo būdą. Reklamos turi ribotą šviečiamąją vertę, ir dažnai gali perdėti vaistų naudą taip, kad net pakenkti žmonių sveikatai [9].
J.A.Greene ir kt. (2012) JAV atliktame tyrime „Stebimi vaistų pasikeitimai reklamose pakeitus jų statusą iš receptinių į nereceptinius“ parodė menką vaistų reklamų informacinę vertę. Tai gali sąlygoti paciento netinkamą sunkios būklės diagnozę sau, vaistų sąveikas ir padidėjusių nepageidaujamų reakcijų riziką. Tyrime analizuotos visos spausdintinės ir transliuotos reklamos 4-ių
dažniausiai vartojamų receptinių vaistų, kurie perregistruoti į nereceptinius: loratidino (2002 m.), omeprazolo (2004 m.), orlistato (2007 m.) ir cetirizino (2008 m.). 24 mėnesius prieš ir 6 mėnesius po perregistravimo. Gauti rezultatai parodė, kad po perregistravimo 62 iš 64 (97 proc.) nereceptinių reklamų nurodė vaistų naudą lyginant su 57 iš 69 (83 proc.) laikotarpiu kai buvo dar neperregistruoti. Atskirų vaistų skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas. Reikšmingi skirtumai buvo pateikiant galimą žalą prieš perregistravimą, kai buvo reklamuojami kaip receptiniai vaistai, tai žalą nurodė 48 iš 69 reklamų (70 proc.), o po perregistravimo 7 iš 64 (11 proc.). Nereceptinių vaistų reklamos buvo linkusios mažiau minėti bendrinį vaisto pavadinimą, minėjo 33 iš 64 (52 proc.), o receptinių – 65 iš 69 (94 proc.). Atliktas tyrimas parodė, kad, perregistravus vaistus į nereceptinius, reklamos suteikia dar mažiau informacijos ir pacientai dar sunkiau gali priimti pagrįstą sprendimą ar vaistų potenciali nauda yra verta rizikos ir kainos [11].
R.W.Soller ir kt. (2012) JAV, Kalifornijoje atliktame tyrime didžioji dauguma (> 90 proc.)
apklaustų vaistininkų (n=1697) ir farmacijos studentų (n=421) pritarė įspėjimų nurodymams
nereceptinių vaistų reklamose dėl retų, rimtų šalutinių poveikių vartojant rekomenduojamas preparatų dozes ir numatomus sunkius šalutinius poveikius vartojant didesnes nei rekomenduojama vaisto dozes.
Taip pat pritaria specialiems įspėjimams nereceptinių vaistų reklamose dėl užspringimo (vartojant
nepakankamą skysčių kiekį), galimo kraujavimo iš virškinimo trakto (acetilsalicilio rūgštis), toksinio poveikio inkstams (ibuprofenas) ir toksinio poveikio kepenims (acetaminofenas). Dauguma (78-86 proc.) pritaria, kad su spausdintine reklama būtų naudojamas pakuotės lapelyje esantis įspėjimas (pvz., „acetaminofenas gali sukelti rimtą kepenų pažeidimą. Vartokite tik rekomenduojamomis dozėmis arba taip, kaip nurodė gydytojas“), užrašant minimaliu šrifto dydžiu šalia reklaminio teiginio [46].
Nereceptinių vaistų, kurių vartojimas gali turėti rimtų ir gyvybei pavojingų pasekmių, galimas jų netinkamas vartojimas ar piktnaudžiavimas, tad reklamuojant bet kokia žiniasklaidos priemone jie turėtų būti identifikuojami ir paminėti svarbūs įspėjimai. Svarbūs įspėjimai nereceptinių vaistų reklamose, būtų būtini reklamuojant didesnės rizikos vaistus, tokius kaip acetaminofenas (sukelia kepenų ligas), ibuprofenas (sukelia alergijas).
Atlikti tyrimai parodė, kad reklamos pacientams turi mažą informacinę vertę. Svarbu išsiaiškinti kokią informacinę vertę pacientams turi sveikatos laidos.
1.6. Priemonės padidinančios farmacinių produktų pardavimus
Vaistus gaminančių ir platinančių kompanijų, kaip ir visų kitų verslo įmonių pagrindinis veiklos tikslas – pelno gavimas skatinant farmacinių produktų pardavimus [4]. Reklama yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių bet kurios įmonės pardavimų didėjimą, kartu didinant produktų
populiarumą [43]. Kad padidintų vaistinių preparatų pardavimus kompanijos kartais vykdo neetiškas vaistų reklamas: klaidinantys teiginiai apie vaistų savybes, nutylima apie galimą riziką bei šalutinius vaistų poveikius [4]. Reklamos perdėdamos reklamuojamo produkto naudą ir sumenkindamos vaisto riziką, verčia galvoti, kad reklamuojami vaistai yra geresni ir saugesni [48]. Taip pat atsiradusios reklamos televizijos laidose, kurios finansuojamos farmacinių kompanijų, apie kurių vaistus ir kalbama, suklaidina pacientus, nes dauguma jų tiki, kad laidose pateikiama informacija yra šališka ir nepriklausoma [39]. Visos šios marketinginės priemonės iškreipia vaistų vartojimo rinką, skatindamos neracionalų vaistų vartojimą, kuris gali turėti ir fatalinių pasekmių sveikatai [1, 4].
B.Mintzes ir kt. (2012) Kalifornijoje atliko tyrimą „Kaip tiesiogiai į pacientus nukreiptos receptinių vaistų reklamos įtakoja receptų išrašymą? Apklausa pirminės sveikatos priežiūros centre“ parodė vaistų reklamos įtaką pacientų pasirinkimui. Tyrimu siekta išsiaiškinti tiesiogiai į pacientus nukreiptų reklamų poveikį priimant sprendimus išrašyti receptus pirminės sveikatos priežiūros centre ir palyginti su JAV gautais rezultatais, kur tiesiogiai į pacientus nukreiptos receptinių vaistų reklamos yra legalios, su rezultatais gautais Kanadoje, kur tiesiogiai į pacientus nukreiptos receptinių vaistų reklamos yra draudžiamos. Tyrime dalyvavo 78 pirminės sveikatos priežiūros gydytojai: 38 dirbantys Sakramente (JAV) ir 40 Vankuveryje (Kanada). Apklausoje dalyvavo 1431 pacientai: 683 – Sakramente, 748 – Vankuveryje. Iš anksto pasirinktomis dienomis, vyresni kaip 18 metų pacientai prieš susitinkant su gydytoju užpildydavo klausimyną. Gydytojai tuoj pat po paciento apsilankymo taip pat užpildydavo trumpą klausimyną. Mokslininkai sujungdami pacientų ir gydytojų atsakymus, nustatė, kiek pacientų paveikė tam tikros reklamos, kaip dažnai pacientai prašė išrašyti reklamuotus vaistus, ir kiek gydytojų sutiko pacientų pageidavimu išrašyti receptų. Buvo įvertintas gydytojų gydymo pasirinkimas išrašant kiekvieną naują receptą paklausiant jų, ar jie išrašytų šiuos vaistus kitiems pacientams tomis pačiomis sąlygomis, jei jie jų būtų neprašę. Gauti rezultatai parodė, kad Sakramento pacientai buvo matę daugiau negu pusę (iš 7) klausimyne paminėtų reklamuojamų receptinių vaistų. 87,4 proc. Vankuverio pacientų matė bent 1 tiesiogiai į pacientus nukreiptą receptinių vaistų reklamą per praėjusius metus ir 30 proc. matė daugiau negu 10 vaistų reklamų. Daugiau Sakramento pacientų (8,2 proc.) nei Vankuverio (3,5 proc.) paminėjo, kad reklama prisideda prie jų apsisprendimo pasikonsultuoti su gydytoju, arba įsitikinimo, kad jiems reikia diagnostinio tyrimo, arba vaistų, ir minėjo, kad reklama yra jų informacijos šaltinis. Taip pat daugiau Sakramento pacientų sakė, kad jų esamas būkles būtų galima gydyti reklamuotais vaistais, atitinkamai – 29,4 proc. ir Vankuverio –21,9 proc. Pacientai, kuriems nustatytos alergijos, galėtų būti gydomi reklamuotais vaistais: Sakramente – 88 (12,9 proc.), Vankuveryje – 42 (5,6 proc.). Sakramento pacientai du kartus dažniau negu pacientai Vankuveryje prašė vaistų, ir du kartus dažniau prašė reklamuotų vaistų. Atmetus 12 konsultacijų, kuriuose prašomi vaistai vienoje šalyje buvo tik receptiniai, o kitoje nereceptiniai, prašymų dažnis iš esmės išliko skirtingas: 14,2 proc. Sakramente ir 8,8 proc.
Vankuveryje. Reklamos poveikis buvo vertinamas pagal tai kiek sąraše esančių vaistų pacientas matė reklamose ir susitapatino su reklamuota būkle ir kiek pacientų reklamas naudojo kaip informacijos šaltinį. Sakramente, visi 3 išvardinti teiginiai buvo susiję su didesniu reklamuotų vaistų prašymu. Vankuveryje, tik tie pacientai, kurie reklamas nurodė kaip informacijos šaltinį (3,5 proc. pacientų) prašė reklamuotų vaistų. Gydytojai patenkino didžiąją dalį prašymų išrašyti naujų reklamuotų vaistų. Sakramente 80 proc. pacientų, kurie prašė naujųjų vaistų receptų, juos gavo, lyginant su 63 proc. Vankuveryje. Reklamuotų receptinių vaistų išrašymo dažnis Sakramente ir Vankuveryje atitinkamai buvo 77,6 proc. ir 72,0 proc. [31].
Gianelli (1998) atliktame tyrime parodė, kad po metų, kai prasidėjo tiesiogiai į pacientus nukreiptos vaistų reklamos, 80-čiai procentų pacientų gydytojai išrašė receptus tų vaistų, kurių pacientai paprašė pamatę reklamas [10].
Pirisi (1999) atliktas tyrimas parodė, kad tik 9 proc. gydytojų nejaučia jokio spaudimo išrašydami pacientų prašomus vaistus, apie kurios jie sužinojo iš reklamų [37].
Tyrimo rezultatai parodo, kad kuo daugiau yra tiesiogiai į pacientus nukreiptų reklamų tuo daugiau prašoma reklamuojamų vaistų, ir tuo daugiau išrašoma jų receptų. Jei tiesiogiai į pacientus nukreiptos reklamos sudaro sąlygas pacientų ir gydytojų pokalbiui, tai labai tikėtina, kad pokalbis pasibaigs recepto išrašymu, nepaisant gydytojo dvilypumo apie gydymo parinkimą [31].
Galima teigti, kad į pacientus nukreiptos vaistų reklamos, kurių intarpų gausu ir sveikatos laidose, turi įtaką pacientų vaistų ir maisto papildų pasirinkimui ir gali prisidėti prie didėjančio vaistų ar maisto papildų pardavimo Lietuvoje. Sveikatos laidos gali turėti didesnį poveikį pacientams, ne vien dėl įsiterpusių reklamų, bet dėl to, kad dauguma tiki, kad ten pateikiama informacija yra nepriklausoma. Todėl svarbu išsiaiškinti, kokią įtaką pacientų pasirinkimui įsigyti vaistinius preparatus ir maisto papildus turi sveikatos laidos.
1.7. Lengvai prieinama informacija apie vaistus gali paskatinti užsiimti savigyda
Savigydą skatinantys informaciniai šaltiniai yra šeimos nariai, draugai, kaimynai, reklamos laikraščiuose, populiariuose žurnaluose, televizijoje ir kt. Besivystančiose šalyse savigyda vis populiarėja dėl daugėjančios lengvai prieinamos informacijos, t.y. daugėjančių vaistų reklamų, sveikatos laidų, internetinių svetainių ir kitų lengvai prieinamų informacinių apie vaistus ir maisto papildus šaltinių, kuriuose informacija vartotojams pateikiama patraukliai, suprantamai, bet nebūtinai tiksliai [3].
Savigyda – apibūdinama kaip vaistų pasirinkimas ir vartojimas savo nuožiūra, kad išsigytų paties nusistatytas sveikatos būkles ar simptomus. Savigyda yra įprasta besivystančiose šalyse. Apie 60-80 proc. sveikatos sutrikimų gydomasi savo nuožiūra [41].
Keletas savigydos privalumų: padidėjusi prieiga prie vaistų ir pagalba pacientui, paciento aktyvus vaidmuo savo paties sveikatos priežiūroje, geriau panaudojami gydytojų ir vaistininkų įgūdžiai ir sumažinama valstybių našta sveikatos išlaidoms, susijusioms su lengvų sveikatos būklių gydymu. Tačiau savęs gydymasis toli gražu nėra visiškai saugus, ypač neatsakingos savigydos atveju. Galimi savigydos pavojai: neteisingai nusistatytos diagnozės, atidėliojimas ieškant gydytojo patarimo kai to reikia, retos bet sunkios vaistų nepageidaujamos reakcijos, pavojingos vaistų sąveikos, neteisingas vartojimo būdas, netinkama dozė, terapijos pasirinkimas, užmaskuotos sunkios ligos, priklausomybės ir piktnaudžiavimo rizika [41].
1.8. Svarbiausi pavojai, susiję su savigyda – polifarmacija ir neigiami jos aspektai
Terminas polifarmacija nurodo vaistų grupę, kurią vartoja vienas pacientas. Jis kilęs iš dviejų graikiškų žodžių šaknų: poly – reiškianti daug ir pharmakeia – reiškianti vaistus [40]. Polifarmacija paprastai apibūdinama kaip vartojimas penkių ar daugiau vaistų, įskaitant receptinius ir nereceptinius. Besaikė polifarmacija – kai vartojama 10 ir daugiau vaistų [13].
Pagal Randall ir Bruno (2006), vyresnio amžiaus pacientai suvartoja 34 proc. receptinių ir 40 proc. nereceptinių vaistų esančių JAV. 29 proc. 57-85 metų vartoja 5 ir daugiau receptinius vaistus. 46 proc. vyresnio amžiaus žmonių kartu vartoja receptinius ir nereceptinius vaistinius preparatus. 52 proc. kartu vartoja receptinius vaistus ir maisto papildus [36].
Polifarmacijos atsiradimo priežastys:
1. Senėjanti visuomenė. Senyvo amžiaus žmonės dažnai serga keliomis ligomis, kurioms gydyti reikia keleto vaistų.
2. Pacientams, turintiems daugiau nei vieną sveikatos sutrikimą, reikia vartoti kelis vaistus, t.y. kiekvieno sutrikimo gydymui. Tai nėra neracionalu pacientams, turintiems kelis sveikatos sutrikimus ir vartojantiems 6-9 vaistus, kad sumažintų šių ligų keliamą riziką, pvz., cukrinio debeto ar koronarines širdies ligos.
3. Neseniai hospitalizuotiems pacientams taip pat yra polifarmacijos atsiradimo rizika. 4. Pacientui lankantis pas kelių gydytojų ir jiems prirašant vaistų tam pačiam pacientui. Taip pat kai pacientas pradėtus vartoti vaistus nori nutraukti.
5. Dažniausia priežastis yra pacientų supratimo ir žinių, informacijos stoka. Gydytojai ir vaistininkai neinformuoja pacientų, o pacientai patys nepasiklausia.
6. Savęs gydymas nereceptiniais vaistais ir maisto papildais be aiškaus supratimo apie nepageidaujamas reakcijas ir sąveikas [40].
Polifarmacijos pasekmės:
1. 12 proc. senyvo amžiaus žmonių hospitalizuojama dėl vaistų sukeltų nepageidaujamų reakcijų;
2. 100 000 mirčių per metus įvyksta dėl nepageidaujamų vaistų reakcijų, ir tai ketvirta pagal dažnumą mirties priežastis;
3. Galimos sąveikos: vaistų-vaistų, vaistų-maisto papildų, vaistų-maisto, vaistų-ligų (kai turima daugybė gretutinių ligų);
4. Netinkamas vienų vaistų vartojimas iššaukia papildomų vaistų vartojimą;
5. Vaistų vartojimo nesilaikymas taip pat didėja didinant vartojamų vaistų skaičių. [53] Viena iš dažnesnių polifarmacijos pasekmių – sąveikos. Nepageidaujamų vaistų reakcijų ir sąveikų rizika didėja proporcingai, didėjant suvartojamų vaistų skaičiui. Vartojant kartu 5 ar daugiau vaistų, nepageidaujamo poveikio rizika būna didesnė negu 50 proc., o vartojant 7 ar daugiau viršija 80 proc. [12].
Loya ir kt.(2009) JAV ir Meksikos pasienyje atliko tyrimą, kuriuo siekta įvertinti kelių vaistų, augalinių preparatų ir maisto papildų vartojimą kartu, ir galimą produktų sąveiką tarp vyresnio amžiaus žmonių. Apklausta buvo šimtas trisdešimt 60 metų ir vyresnių pacientų. Gauti rezultatai parodė, kad polifarmacijos paplitimas tarp visų pacientų buvo 72,3 proc. (n=94), o 38,5 proc. (n=50) vartoja 5 ar daugiau vaistų. Dvidešimt vienas respondentas (16,2 proc.) vartoja du ir daugiau augalinių preparatų. Trisdešimt keturi apklaustieji (26,2 proc.) geria du ar daugiau vitaminų/mineralų ar kitokių maisto papildų. Galimų sąveikų analizė parodė, kad 46,2 proc. (n=60) pacientų patyrė mažiausiai vieną galimą vaistų tarpusavio sąveiką. Vaistų, augalinių preparatų ir maisto papildų sąveikos sudarė 31,5 proc. (n=41) apklaustųjų ir tai sudarė riziką turėti bent vieną sąveiką [26].
Lin ir kt. (2011) Taivane atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti kokiu mastu polifarmacija ir senėjimas yra susijęs su galimomis vaistų-vaistų sąveikomis ambulatoriškai besigydantiems pacientams. 81 650 ambulatoriškai besigydantiems pacientams medicinos centre, Taivane, buvo tikrinamos galimos vaistų-vaistų sąveikos. Gauti rezultatai parodė, kad galimų vaistų-vaistų sąveikų paplitimas 25,6 proc. (20 902 iš 81 650). 20 902 pacientų turėjusių galimas vaistų-vaistų sąveikas amžiaus vidurkis buvo 57,5 metų. Vartojamų receptinių vaistų receptų skaičiaus vidurkis siekė 5,8. Galimų vaistų - vaistų sąveikų padaugėja senstant ir išrašant daugiau receptų [24].
Vyresnio amžiaus žmonės, vartojantys vaistus ir maisto papildus gali turėti vaistų-maisto papildų sąveikų. Timbo ir kt. (2002) analizavo JAV sveikatos ir mitybos tyrimo rezultatus, kurio metu buvo apklausti 893 vyresnio amžiaus asmenis. Paaiškėjo, kad 75 proc. asmenų vartoja maisto papildus, iš jų 23 proc. pranešė apie nepageidaujamas reakcijas susijusias su maisto papildų vartojimu. Įdomu
tai, kad multivitaminų preparatai dažniausiai buvo susiję su nepageidaujamomis reakcijomis, iš kurių dažniausios buvo virškinimo sutrikimai (pykinimas, pilvo spazmai). 74 proc. pacientų paminėję nepageidaujamas reakcijas, susijusius su maisto papildų vartojimu, taip pat vartojo ir receptinius vaistus [12].
Polifarmacija šiuolaikinėje visuomenėje labai paplitusi ir dažnai atsiranda dėl pacientų gydimosi savo nuožiūra. Atlikti tyrimai parodė, kad polifarmacija gali turėti pavojingų gyvybei pasekmių, todėl svarbu išsiaiškinti ar lengvai prieinamas farmacinis informacijos šaltinis – sveikatos laidos, neskatina pacientus, priklausančius rizikos grupei (vyresnio amžiaus, turintys gydytojo diagnozuotų ligų ir pastoviai vartojantys 5 ir daugiau vaistų), įsigyti papildomų vaistų ir/ar maisto papildų.
1.9. Vaistininko vaidmuo esant savigydai
Esant savigydai vaistininkai yra vieninteliai sveikatos priežiūros specialistai, į kuriuos kreipiasi pacientai, sau nusistatydami diagnozę, bei pasirinkdami nereceptinius vaistus. Vaistininkai, turėdami reikiamų žinių, gali padėti pacientams išvengti galimų savigydos sukeliamų rizikos veiksnių, tokių kaip: neteisinga diagnozė, neteisingai pasirinktas vaistas, galima vaistų sąveika, kontraindikacijos, neįvertintas šalutinis vaisto poveikis, per maža arba per didelė vaisto dozė. Laiku suteikiant tinkamą informaciją apie negalavimą ir pasirinktą medikamentą, savigydos sukeliamą riziką galima sumažinti iki minimumo [8, 14].
Atlikti tyrimai rodo, kad vaistininkai pajėgūs kovojant ir su polifarmacijos neigiamais aspektais, t.y. su vaistų šalutiniais poveikiais, vaistų sąveikomis, hospitalizacija, prasta pacientų sveikata ir išlaidomis vaistams. Vaistininko intervencija sumažina vartojamų vaistų skaičių, dozes, padidina vaistų vartojimo laikymąsi, padeda išvengti nepageidaujamų reakcijų, pagerina paciento gyvenimo kokybę ir sumažina paslaugų ir vaistų kainas [7].
Vaistininkų teikiamos išsamios vaistų terapijos reguliavimo paslaugos pacientams, vartojantiems kelis vaistus lėtinių ligų gydymui, gali pagerinti bendrą vaistų terapija.
Schrader ir kt. (1996) atliktas tyrimas parodė, kad po vaistininko intervencijos receptų išrašymas pacientams sumažėjo vidutiniškai nuo 5,7 iki 4,4 (22,8 proc.). Šis tyrimas taip pat parodė, kad 35 procentams pacientų po vaistininko konsultacijos buvo sumažinta bent vieno vaisto dozė [42].
Zarowitz ir kt. (2005) tyrimą sudarė iš dviejų identiškų vaistininko intervencijų, kurias atskyrė vienerių metų pertrauka. Tyrimas parodė, kad per pirmąjį intervencijos etapą vienam ligoniui receptų išrašymas vidutiniškai sumažėjo nuo 4,6 iki 2,2 (52,2 proc.), o po metų per antrąjį etapą vienam ligoniui receptų išrašymas vidutiniškai sumažėjo nuo 4,5 iki 4 (11,1 proc.). Po antrosios intervencijos
mažesnis receptų išrašymo sumažėjimas buvo dėl to, kad 91 proc. šių pacientų taip pat dalyvavo pirmojoje intervencijoje [54].
Kadangi senyviems pacientams nepageidaujamų vaistų reakcijų vis daugėja, jos turi būti stebimos dar atidžiau. Naujausi tyrimai parodė, kad vaistininko intervencijos gali gerokai sumažinti paciento riziką patirti nepageidaujamų vaistų sąveikų. Leape ir kt. (1999) atliktame tyrime nustatė, kad po vaistininko intervencijos nepageidaujamų vaistų reakcijų sumažėjo vidutiniškai nuo 10,4 iki 3,5 [19]. Kitas tyrimas parodė, kad po vaistininko intervencijų santykinis rizikos sumažėjimas 9,8 proc. [18]. Sumažinus nepageidaujamų vaistų sąveikų atsiradimą pacientams, galima sumažinti pacientų sergamumą ir mirtingumą, taip pat sutaupyti išlaidas, užkertant kelią būsimoms hospitalizacijoms ir vaistų išlaidoms [15].
Vaistininkas yra vienintelis sveikatos priežiūros specialistas į kurį kreipiasi savigyda užsiimantys pacientai. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad vaistininkas turėdamas reikiamų žinių gali sumažinti savigydos sukeliamus pavojus. Todėl svarbu įvertinti, kiek savigyda užsiimančių pacientų naudojasi vaistininko konsultacijomis, kaip aktyviai vaistininkas dalyvauja vaistų išdavime ir kaip elgiasi pacientai, dažniausiai užsiimantys savigyda, po vaistininko rekomendacijų. Šiuos aktualius klausimus sieksiu įvertinti tiriamojoje dalyje.
2. DARBO METODIKA
2.1. Tyrimo metodai
Ruošiant magistrinį darbą buvo atliekama:
1. Teorinis analizės metodas: studijuoti ir aprašyti medicininiai, farmaciniai ir socialiniai straipsniai bei tyrimai, susiję su magistro darbo tema;
2. Empiriniai analizės metodai: atliktas pacientų kiekybinis tyrimas, norint išsiaiškinti sveikatos laidų įtaką pacientams. Taikyti apklausos metodai: pusiau struktūrizuotas interviu (naudojantis klausimynu) ir anketavimas.
Tiriamųjų apklausai buvo naudojamas sudarytas klausimynas (anketa) remiantis literatūros apžvalga (1 priedas).
Iš pradžių buvo atliktas bandomasis tyrimas, norint įvertinti sudarytos anketos tikslumą ir jos bendrą supratimą. Atsitiktine tvarka struktūrizuoto interviu būdu buvo apklausta 10 pacientų. Šio tyrimo pagalba buvo išsiaiškinta, ar respondentams pateikti klausimai yra suprantami. Po anoniminės žvalgomosios pacientų apklausos anketa buvo koreguota.
Tiriamųjų apklausai buvo pasirinktas pusiau struktūrizuotas interviu metodas dėl to, kad šis metodas leidžia paaiškinti kai kuriuos apibrėžimus, patikslinti klausimus, kontroliuoti atsakymų tvarką (eiliškumą), gauti papildomos informacijos ir smulkmenų. Taip pat dėl to, kad tiriamųjų grupę nemažai sudarė vyresnio amžiaus pacientai, o jiems patiems pildyti anketas būtų kilę sunkumų, dėl respondentų sveikatos sutrikimų (regos sutrikimų), pacientų pageidavimu, jie buvo apklausiami remiantis pusiau struktūrizuoto interviu metodu. Visiems jiems buvo užtikrintas konfidencialumas (2 priedas „Asmens
informavimo forma“). Apklausti šiuo metodu 309 pacientai.
Buvo taikytas ir anketavimo metodas. Išdalinta 200 anketų, buvo gražinta 125 anketos (atsako dažnis – 62,5 proc.). Šešios anketos netinkamai užpildytos.
Tyrimas atliktas gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimą (3
priedas).
2.2. Instrumentiniai tyrimo metodai
Tyrimo anketą (1 priedas) sudaro 23 klausimai, kurie suskirstyti į šešias dalis:
1. Du klausimai apie paciento sveikatos būklę, t.y. ar turi gydytojo diagnozuotą ligą; kokiais sveikatos sutrikimais skundžiasi.
2. Du klausimai apie vaistus ir maisto papildus, t.y. kiek skirtingų vaistų ir maisto papildų vartoja per dieną; kaip dažnai savo nuožiūra pasirenka vaistus ir maisto papildus nepasitarę su gydytoju ar vaistininku.
3. Du klausimai apie informacinius šaltinius, t.y. pacientas įvertino, kokiais informaciniais šaltiniais apie vaistus ir maisto papildus dažniausiai naudojasi; kuriais labiausiai pasitiki. 4. Devyni klausimai apie sveikatos laidas, t.y. kokias sveikatos laidas žiūri ar klausosi; ar pasitiki
sveikatos laidoms; ar sveikatos laidos suteikia naudingos informacijos; kaip dažnai pažiūrėję sveikatos laidas perka pristatytą vaistinį preparatą ar maisto papildą ir kt.
5. Trys klausimai apie vaistininko konsultaciją, t.y. kaip dažnai vaistininkas rekomenduoja rinktis alternatyvius vaistinius preparatus ir maisto papildus; ar reikalinga vaistininko konsultacija įsigyjant sveikatos laidose aptartus preparatus ir kt.
6. Penki asmeniniai klausimai apie respondentą.
2.3. Tyrimo eiga
Tyrimas buvo vykdomas nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2014 m. gegužės mėnesio. Viso tyrimo metu buvo apklausti 434 pacientai, kurie lankėsi Kauno miesto visuomenės vaistinėse. Iš jų 258 pacientai buvo žiūrėję ar klausę (toliau: žiūrėję) sveikatos laidų (6 anketos užpildytos netinkamai), nežiūrintys sudarė 40,6 proc. (n=176), žiūrintys – 59, 4 proc. (n=258) visos imties. Iš žiūrinčių sveikatos laidas 162 (37,3 proc.) žiūri sveikatos laidas vieną kartą per savaitę, 76 (17,5 proc.) – vieną kartą per mėnesį ir 20 (4,6 proc.) – rečiau nei kartą per mėnesį (1 pav.).
1 pav. Sveikatos laidų žiūrėjimo dažnumas
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
vieną kartą per savaitę
vieną kartą per mėnesį
rečiau nei kartą per mėnesį nežiūri 37,3 17,5 4,6 40,6 R es po nd en tų s k ai či us , p ro c.
Sveikatos laidų žiūrėjimo dažnumas Kaip dažnai žiūrite sveikatos laidas?
Į klausimus, pateiktus anketose, pacientai atsakinėdavo po to, kai vaistinėje įsigydavo kokį nors vaistinį preparatą ar maisto papildą. Apklausose dalyvavo pacientai, kurių profesija nebuvo susijusi su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu.
2.4. Tyrimo kontingentas
Buvo analizuotos 428 respondentų anketos (atmestos 6 netinkamai užpildytos anketos), iš kurių 25,0 proc. (n=107) sudarė vyrai ir 75,0 proc. (n=321) moterys. Jauniausiam respondentui buvo 21 metai, o vyriausiam 88 metai. Esant tokiam netolygiam respondentų pasiskirstymui pagal amžių, statistiniam duomenų įvertinimui atlikti pacientai buvo suskirstyti į keturias amžiaus grupes: 21 – 44 m., 45 – 59 m., 60 – 74 m., 75 m. ir daugiau metų (2 pav.). Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos pateiktos 3 lentelėje.
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 3 lentelė. Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos
Analizuojamų pacientų požymiai Skaičius Procentas
Lytis Moterys 321 75,0 Vyrai 107 25,0 Iš viso: 428 100 Gyvenamoji vieta Miestas 319 74,5 Miestelis 24 5,6 Kaimas 85 19,9 Iš viso: 428 100 Išsilavinimas Nebaigtas vidurinis 37 8,6 Vidurinis 112 26,2 Specialusis vidurinis 59 13,8 Aukštasis koleginis 89 20,8 Aukštasis universitetinis 131 30,6 Iš viso: 428 100 0 5 10 15 20 25 30 35 21-44m. 45-59m. 60-74m. 75 ir daugiau m. 34,6 29,9 14,0 21,5 31,5 27,7 29,3 11,5 R es po nd en tų s k ai či us , p ro c. Amžius vyrai moterys
Analizuojamų pacientų požymiai Skaičius Procentas Socialinis statusas Studentas 30 7,0 Samdomas darbuotojas 158 36,9 Savarankiškai dirbantis 49 11,4 Bedarbis 23 5,4 Pensininkas/turintis negalią 168 39,3 Iš viso: 428 100
2.5. Duomenų apdorojimo metodai
Gautų tyrimo rezultatų statistinis įvertinimas atliktas naudojant SPSS (Statistical Package for
the Social Science) 17 programinio paketo versiją.
Ryšiai tarp požymių buvo vertinami chi kvadrato (χ²) kriterijumi bei laisvės laipsnių
skaičiumi (df). Ryšio stiprumas tarp kintamųjų vertinamas koreliacijos koeficientu. Kai koeficiento
reikšmė teigiama (nuo 0 iki 1), tai rodo teigiamą ryšį tarp tiriamų požymių, neigiama šio koeficiento reikšmė (nuo 0 iki -1) rodo neigiamą ryšį. Kuo koeficiento reikšmė artimesnė 1, tuo ryšys tarp tiriamų požymių stipresnis.
Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p (p<0,05 – statistiškai reikšminga, p<0,01 – gana reikšminga, p<0,001 – labai reikšminga).
Darbe pateikiami grafikai ir lentelės sudarytos naudojant MS Office 2007 programų paketo MS Excel skaičiuoklę.
3. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Pacientų prioritetai naudojantis farmacinės informacijos šaltiniais
Išanalizavus 428 visuomenės vaistinės pacientų anketas paaiškėjo, jog informaciją, kaip tinkamai pasirinkti bei vartoti vaistinius preparatus, pacientai kaupia naudodamiesi daugeliu šaltinių. 3 pav. matyti populiariausi farmacinės informacijos šaltiniai.
3 pav. Pagrindiniai pacientų naudojami farmacinės informacijos šaltiniai
Iš 3 pav. pateiktos informacijos matyti, kad dažniausiai respondentų minimi farmacinės informacijos šaltiniai yra vaistininkai (72,2 proc., n=309) ir gydytojai (65,9 proc., n=282). Sveikatos laidas, kaip informacijos šaltinį, nurodė 47,9 proc. (n=205). Respondentų nuomone, sveikatos laidos yra svarbus ir lengvai prieinamas informacijos šaltinis apie sveikatą. Kiti dažnai minimi šaltiniai – pakuotės lapelis, laikraščiai, žurnalai, reklama. Rečiausi šaltiniai – knygos, draugai, šeima ir internetas. Pagal literatūros duomenis žinoma, kad pacientų dažniausi minimi informacijos apie vaistus šaltiniai taip pat yra gydytojai ir vaistininkai [8, 29, 33, 34, 44, 50, 52], o rečiausi – draugai, šeima ir internetas [8].
Respondentai galėjo nurodyti kelis informacinius šaltinius arba galėjo nenurodyti nė vieno (14 respondentų atsakė, kad informacija apie sveikatą nesidomi, 3,3 proc.). Vidutiniškai respondentai gilindami savo žinias apie sveikatą naudojasi 4,08 farmacinės informacijos šaltiniais (minimali reikšmė – 1; maksimali – 9).
Kitų autorių duomenimis pacientai dažniausiai naudojasi 2–4 [33], vidutiniškai 3,35 [8] farmacinės informacijos šaltiniais.
0 10 20 30 40 50 60 70 80 72,2 65,9 55,8 47,9 41,1 38,1 35,0 27,6 24,5 3,3 R es po nd en tų s k ai či us , p ro c.
Respondentai įvertino informacijos šaltinius, kuriais naudojasi nuo 1 iki 5 (1 – mažiausiai pasitiki, 5 – labiausiai pasitiki). Išanalizavus gautus rezultatus paaiškėjo, kad respondentai ne visais naudojamais informacijos šaltiniais apie vaistus pasitiki vienodai. 4 pav. matyti, kuriais farmacinės informacijos šaltiniais respondentai pasitiki labiausiai (skyrė 5), labiau nei vidutiniškai (skyrė 4), vidutiniškai (skyrė 3), mažiau nei vidutiniškai (skyrė 2) ir mažiausiai (skyrė 1).
4 pav. Farmacinės informacijos šaltinių patikimumo įvertinimas
Iš 4 pav. duomenų matyti, kad pacientai labiausiai pasitiki trimis farmacinės informacijos šaltiniais: pakuotės lapeliu, gydytojais ir vaistininkais. Tik 12,1 proc. (n=27) respondentų sveikatos laidas nurodė kaip labiausiai patikimą informacijos šaltinį. Dauguma respondentų (40,8 proc., n=91) sveikatos laidas laiko dalinai patikimu informacijos šaltiniu, o 9,9 proc. (n=22) visai nepasitiki. Laikraščius, žurnalus, internetą, gimines ir draugus, vaistų reklamas pacientai laiko nelabai patikimais farmacinės informacijos šaltiniais.
Gauti rezultatai sutampa su Suomijoje atlikto tyrimo rezultatais [33].
3.2. Vaistinės pacientų grupės, žiūrinčios sveikatos laidas
Išanalizavus 428 visuomenės vaistinės pacientų anketas paaiškėjo, jog sveikatos laidas žiūri tam tikros pacientų grupės.
1,6 5,0 6,0 6,3 12,1 24,9 30,6 44,5 51,4 3,0 14,0 16,4 24,6 22,9 39,7 44,6 30,2 24,3 21,0 29,8 40,1 37,7 40,8 19,7 19,6 19,1 14,6 24,9 24,0 13,8 19,7 14,3 10,9 3,8 3,0 5,8 49,5 27,1 23,7 11,6 9,9 4,8 1,3 3,3 4,0 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Reklama Draugų, giminaičių patarimais Interneto svetainėmis Laikraščiais, žurnalais Sveikatos laidomis Knygomis Vaistininkais Gydytojais Pakuotės lapeliu
Labiausiai pasitiki Daugiau nei vidutiniškai pasitiki Vidutiniškai pasitiki
