1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Justina Petkienė
Kačių Otodectes cynotis ir antrinės infekcijos paplitimas Tauragės
rajone
The prevalence of feline Otodectes cynotis and secondary infection in
Tauragė district
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių Otodectes cynotis ir antrinės infekcijos paplitimas Tauragės rajone“:
1. yra atliktas mano pačios;
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Justina Petkienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Lietuvių k. mokyt. Kristina Nevelkienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.
Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Lekt. dr. Rasa Adomkienė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 91.1. Otodectes cynotis morfologija ... 9
1.2. Otodectes cynotis vystymosi ciklas ... 10
1.3. Otodectes cynotis biologija ... 11
1.4. Paplitimas ir rizika ... 12 1.5. Klinikiniai poţymiai ... 12 1.6. Diagnostika ... 13 1.7. Gydymas ... 13 1.8. Antrinės infekcijos ... 14 1.8.1. Malassezia spp. ... 14 1.8.2. Bakterijos ... 15
1.8.3. Mikroorganizmų skaičius ausyje ... 16
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŢIAGA ... 18
2.1. Tyrimo medţiaga ... 18
2.2. Tyrimo metodika ... 18
2.2.1. Mėginių paėmimas ir tyrimas ... 18
2.2.2. Statistinė analizė ... 20
3. TYRIMO REZULTATAI ... 21
3.1. Tyrimo imtis ... 21
3.2. Uţsikrėtimas ausų erkėmis pagal grupes ... 23
3.3. Padidėjusi antrinių mikroorganizmų proliferacija ... 25
3.4. Padidėjusios antrinių mikroorganizmų proliferacijos pasiskirstymas pagal grupes ... 27
4
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 31
IŠVADOS ... 32
REKOMENDACIJOS ... 33
5
KAČIŲ OTODECTES CYNOTIS IR ANTRINĖS INFEKCIJOS PAPLITIMAS
TAURAGĖS RAJONE
Justina Petkienė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Otodectes cynotis yra vienas iš daţniausiai aptinkamų kačių parazitų, kuris sukelia net iki 50
proc. visų išorinės ausies uţdegimo atvejų. Esant uţsikrėtimui šiomis erkėmis, ausyje susidaro tinkamos sąlygos mikroorganizmų, tokių kaip Malassezia spp. mielių ar bakterijų, proliferacijai. Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti O. cynotis ir antrinių mikroorganizmų paplitimą Tauragės rajone bei ištirti veiksnius, susijusius su kačių uţsikrėtimo daţnumu.
Tyrimo metu 151 katei buvo atlikti otoskopinis bei mikroskopinis tyrimai, kurių tikslas - aptikti O. cynotis. Uţsikrėtimas šiais ausų parazitais buvo nustatytas 33 katėms (21,85 proc.). Siekiant įvertinti veiksnius, turinčius įtakos uţsikrėtimui O. cynotis ausų erkėmis, katės buvo suskirstytos į grupes pagal lytį (patinas, patelė), veislę (grynaveislis, mišrūnas), amţių (iki 1 m., 1 – 4 m., 4 – 8 m., virš 8 m.), laikymo būdą (tik namuose, tik lauke, ir namuose, ir lauke) bei kontaktą su kitais gyvūnais (turi kontaktą, neturi kontakto). Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kačių laikymo būdo ir kontakto su kitais gyvūnais (p<0,05).
Otoskopinio ir/ar mikroskopinio tyrimo metu nustačius otoakariazę, katėms buvo atliekamas papildomas citologinis tyrimas ir vertinamas antrinių mikroorganizmų skaičiaus padidėjimas. Iš 33
O. cynotis uţsikrėtusių kačių mikroorganizmų skaičiaus padidėjimas buvo nustatytas 21 katei
(63,63 proc.). Siekiant įvertinti įvairių veiksnių įtaką mikroorganizmų proliferacijos suintensyvėjimui, otoakariaze uţsikrėtusios katės buvo skirstomos į tokias pačias grupes, kaip minėta anksčiau (pagal lytį, veislę, amţių, laikymo būdą ir kontaktą su kitais gyvūnais). Analizuojant įvairių veiksnių įtaką mikroorganizmų proliferacijos suintensyvėjimui statistiškai reikšmingų rezultatų nebuvo gauta (p>0,05).
6
THE PREVALENCE OF FELINE OTODECTES CYNOTIS AND SECONDARY
INFECTION IN TAURAGĖ DISTRICT
Justina Petkienė
Master‘s Thesis
SUMMARY
Otodectes cynotis is one of the most commonly parasites which are found in cats, causing up
to 50% of all cases of otitis externa. The presence of these mites creates good conditions in ear for microorganisms proliferation, such as Malassezia spp. yeasts or bacteria. The aim of this study was to determine the prevalence of Otodectes cynotis and secondary infections in cats in Tauragė district and to investigate the factors related to the frequency of infestation in cats.
During the study to detect Otodeces cynotis otoscopic and microscopic examinations were performed on 151 cats. Infection with these ear parasites was detected in 33 cats (21.85%). In order to evaluate the factors influencing the infection of O. cynotis, cats were divided into groups according to sex (male, female), breed (purebred, crossbreed), age (up to 1 year, 1 – 4 years, 4 – 8 years, over 8 years), housing (only at home, only outdoors, home and outdoors) and contact with other animals (has contact or no contact). A statistically significant difference was found between the housing of cats and their contact with other animals (P<0.05).
After otoacariasis was detected by otoscopic and/or microscopic examination, additional cytological examination was performed for cats for evaluation of increase in number of microorganisms. Of the 33 cats infected with O. cynotis, an increased number of microorganisms were detected in 21 cats (63.64%). To assess the influence of various factors on the increased microorganisms proliferation, cats which were diagnosed with otoacariasis were divided into the groups as mentioned before (by sex, breed, age, housing and contact with other animals). Analysis of the influence of those factors on the increased microorganisms proliferation have shown no statistically significant difference between groups (P>0.05).
7
SANTRUMPOS
in vitro – tyrimai atliekami ne pačiame gyvame organizme, o uţ jo ribų spp. – rūšys p – reikšmingumo lygmuo vnt. – vienetai proc. – procentai mėn. – mėnesiai m. – metai mm – milimetrai µm – mikrometrai pvz. – pavyzdţiui
8
ĮVADAS
Vienas daţniausių naminių gyvūnų parazitinių susirgimų – tai otoakariazė. Ją sukeliantis parazitas Otodectes cynotis ausyje sukelia uţdegimą ir sutrikdo ausų vašką gaminančių liaukų funkcijas (1, 2). Šis ektoparazitas yra pati daţniausia kačių išorinio ausies uţdegimo prieţastis, sukeliantis iki 50 proc. visų ausies uţdegimo atvejų (3, 4).
Nors ausų erkės yra svarbi išorinio ausies uţdegimo prieţastis, informacijos apie jų paplitimą bendroje kačių populiacijoje ir veiksnius, kurie galėtų turėti įtakos uţsikrėtimo daţnumui, vis dar trūksta (5–7).
Ausyse vietinis uţdegimas atsiranda dėl erkių veiklos sukelto dirginimo ir kilusios padidinto jautrumo reakcijos. Išorinės ausies aplinkos sąlygų pasikeitimas gali sukelti normalios bakterinės ir grybinės floros pusiausvyros sutrikimą, dėl kurio pasireiškia kai kurių mikroorganizmų suintensyvėjusi proliferacija ir sukeliamas antrinis išorinės ausies uţdegimas (8). Atsiţvelgiant į tai, komplikuota otodektozės forma turėtų būti laikoma multifaktoriniu sutrikimu, kurios pirminė prieţastis yra ausų erkės, o antrinė – oportunistinės bakterijos ir mieliagrybiai (1).
Per paskutinius 10 metų makrociklinių laktonų preparatai sukėlė tikrą revoliuciją gydant šią parazitinę, O. cynotis sukeltą infekciją, ypatingai dėl to, kad jie yra lašinami išoriškai vieną kartą ir yra efektyvūs nuo ausų erkių (8). Tačiau liga daţnai komplikuojasi antrine bakterine ar mieliagrybių infekcija, todėl pastebėta, kad gydymui gali prireikti ir kompleksinių preparatų (3), savo sudėtyje turinčių ne vieną aktyvų komponentą, o veikiančių kartu ir nuo erkių, ir nuo antrinių infekcijos sukėlėjų (1). Dėl šios prieţasties veterinarijos gydytojams yra labai svarbu ţinoti galutinę diagnozę, kad būtų galima pateikti kuo tikslesnę ligos prognozę ir taikyti specifinį gydymą (9) esant skirtingai ligos etiologijai (1).
Darbo tikslas: ištirti kačių ausų erkių Otodectes cynotis ir su jomis susijusių antrinių mikroorganizmų paplitimą Tauragės rajone.
Darbo uţdaviniai:
1. Ištirti kačių uţsikrėtimo Otodectes cynotis ausų erkėmis paplitimą.
2. Nustatyti kačių uţsikrėtimo O. cynotis erkėmis pasiskirstymą pagal kačių veislę, lytį, amţių. 3. Nustatyti kačių uţsikrėtimo O. cynotis erkėmis pasiskirstymą pagal kačių laikymo būdą ir jų
kontaktą su kitais gyvūnais.
4. Ištirti antrinių mikroorganizmų daţnumą, esant uţsikrėtimui O. cynotis ausų erkėmis, bei jų pasiskirstymą pagal veislę, lytį, amţių, laikymo būdą ir kontaktą su kitais gyvūnais.
9
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1.
Otodectes cynotis morfologija
Otodectes cynotis – tai Arachnida klasei, Astigmata eilei, Psoroptidae šeimai priklausanti
erkė. Kaip ir kiti Psoroptidae šeimai priklausantys atstovai, šie ektoparazitai yra ovalios formos (10), tačiau jų kūnas sąlyginai didelis lyginant su kitomis nieţų erkėmis. Suaugę patinai yra apie 0,25 mm pločio ir 0,32 mm ilgio, tuo tarpu patelės yra šiek tiek didesnės – jų plotis siekia apie 0,28 mm, o ilgis – iki 0,45 mm. Kitos vystymosi stadijos yra maţesnės – lerva yra maţdaug 0,11 mm pločio ir 0,24 mm ilgio (11), panašios į kiaušinėlį formos, blizgiai baltos spalvos, pusiau permatoma (12), protonimfa yra 0,16 mm pločio, 0,24 mm ilgio, deutonimfa – 0,22 mm pločio ir 0,32 mm ilgio (11). Lerva, protonimfa ir deutonimfa gali būti tarpusavyje atskiriamos pagal dydį bei pagal 4-osios kojų poros segmentą, kurio lervos stadija neturi, o deutonimfos šis segmentas yra kur kas maţesnis nei protonimfos (12) (1 pav.). Ausyse daţnai randamas ir didelis kiekis patelių padėtų kiaušinėlių, kurių dydis yra apie 0,10 – 0,21 mm (11). Kiaušinėliai yra pailgi, elipsės formos, lipnūs, drėgni, baltos spalvos (9), o jų viduje yra matinė masė (13) (2 pav.).
Suaugusių erkių kūnas sudarytas iš gnatostomos (burnos dalies) ir idiosomos (susiliejusi galvakrūtinė ir pilvas). Erkės kūno išorinis paviršius – egzoskeletas – tai išorinė danga, suteikianti apsaugą gyviesiems audiniams. Jis sudarytas iš keleto kutikulės sluoksnių, kuriuos gamina kūno išorinių ląstelių sluoksnis – epidermis. Kutikulėje yra didelis kiekis chitino – tai medţiaga, suteikianti visam kūnui atsparumo.
Otodectes cynotis erkės turi į kojas panašias galūnes (10). Lervos stadija turi tris, o nimfos ir
suaugėliai – keturias poras kojų (2,10), jos visos išsikiša iš uţ kūno ribų, išskyrus patelių 4-ąją kojų porą, kuri yra rudimentinė ir neišsikiša iš uţ kūno (11). Pirmoji galūnių pora – tai cheliceros. Jos yra
1 pav. Visų vystymosi stadijų O. cynotis erkės. (A) kiaušinėlis, (B) lerva, (C) protonifma, (D) deutonimfa, (E) suaugęs patinas, (F) suaugusi patelė. Raudona rodyklė – deutonimfos kopuliaciniai gumburėliai, mėlyna rodyklė – suaugusio patino kopuliaciniai siurbtukai
(21).
2 pav. Erkių kiaušinėliai
10 pačiame priekyje ir naudojamos maitinimuisi. Antroji pora yra uţ burnos, ji sudaryta palpų (tai – jutimo struktūros, daţnai susijusios su cheliceromis). Cheliceros ir palpai kartu formuoja struktūrą, vadinamą gnatostoma. Visa uţ gnatostomos likusi kūno dalis yra vadinama idiosoma. Suaugėliams idiosoma yra padalinta į dvi sritis, kurių vienoje yra kojos (podosoma), o sritis, esanti uţ paskutinės kojų poros – opistosoma (10).
Kiekvienos kojos egzoskeletas yra padalintas į 6 segmentus, kurie primena vamzdelius ir jungiasi tarpusavyje minkštomis sąnarinėmis membranomis, sukuriančiomis į sąnarius panašias struktūras kiekvienoje jungtyje. Visos kojos yra prisijungusios prie podosomos per pirmąjį segmentą – coxa (10). Patinų kojos uţsibaigia siurbtukais (2), kurie yra panašūs į puodelio formą (10). Patelės siurbtukus turi ant pirmų dviejų kojų porų (2), o 3-ioji ir 4-oji kojų poros turi porines terminalines į botagą ar plauką panašias struktūras (10).
1.2.
Otodectes cynotis vystymosi ciklas
Visas erkių vystymosi ciklas įvyksta gyvūno ausyje, trunka apie 3 savaites ir apima šias stadijas – kiaušinėlis, lerva, protonimfa, deutonimfa ir suaugėlis (14,15) (3 pav.).
Patelės deda kiaušinėlius, kuriuos priklijuoja savo pagamintu sekretu prie ausies kanalo (2). Tyrimais in vitro nustatyta, kad patelės deda po vieną kiaušinėlį, tačiau yra linkusios jį dėti šalia tos vietos, kurioje jau yra kitų kiaušinėlių (dėl šios prieţasties daţnai būna taip, kad paėmus mėginį iš ausies, jame galima rasti šimtus kiaušinėlių arba gali būti taip, kad mėginyje kiaušinėlio nebus nei vieno) (12). Po padėjimo praėjus 3 – 4 dienoms iš kiaušinėlio po truputį išsirita šešias kojas turinti lerva (2,13) – jos pirmos dvi kojų poros tampa aktyvios, pradauţia kiaušinėlio apvalkalą, iš kurio pirmiausia išsilaisvina gnatostoma, o vėliau ir visas kūnas. Ne visuomet visa lerva iškart išsilaisvina iš kiaušinėlio – kartais būna taip, kad ji dar kurį laiką nešiojasi kiaušinėlio apvalkalą kartu su savimi iki tol, kol jis nudţiūsta ir nukrenta pats savaime (12). Lerva vidutiniškai 3 – 5 dienas aktyviai maitinasi, juda ir didėja. Tai – vadinamasis judrumo periodas, kuris kartais gali uţsitęsti ir iki 10 dienų. Po šio periodo eina ramybės periodas, trunkantis apie 24 valandas. Po ramybės periodo iš lervos išsineria protonimfa, turinti aštuonias kojas (paskutinė kojų pora yra labai maţa), kuriai būdingi tokie patys judrumo ir ramybės periodai, kaip ir lervai. Iš protonimfos po judrumo ir ramybės periodų išsineria deutonimfa (2,13).
Kai tik iš deutonimfos išsineria suaugėlis patinas, jis pradeda ieškoti kitos deutonimfos ir su ja sukimba (13). Patinai turi porą kopuliacinių siurbtukų, kuriais prisijungia prie deutonimfos kopuliacinių gumburėlių (10) (1 pav.). Toks sukibimas yra daugiau ar maţiau pastovus (patinas tempia deutonimfą visur paskui save (4 pav.)). Erkių patinai negali atskirti vyriškos ir moteriškos lyties deutonimfų, todėl kartais sukibimas įvyksta su vyriškos lyties deutonimfomis (13). Tokiu atveju iš deutonimfos išsirita suaugęs patinas, o anksčiau minėtas sukibimas neturi jokios
11
3 pav. O. cynotis vystymosi ciklas (37) 4 pav. Suaugęs patinas sukibęs su
deutonimfa (autorės nuotr.)
fiziologinės reikšmės (2). Jei iš deutonimfos išsirita suaugusi patelė, kopuliacija įvyksta būtent deutonimfos nėrimosi momentu, o išsinėrusi patelė pradeda dėti kiaušinėlius (2, 12).
1.3.
Otodectes cynotis biologija
Otodectes cynotis – tai nerausiančios erkės, kurios daţniausiai gyvena ant ausies kanalą
dengiančių paviršių, išoriniame ausies kanale, tačiau retkarčiais gali būti randamos ir ant kūno (pavyzdţiui, galvos, kojų, uodegos galo). Suaugusios erkės gali išgyventi ant šeimininko apie du mėnesius. Parazitai paprastai minta deskvamuoto epitelio ląstelėmis ir ausies išskyromis. Be to, kartais gali pradurti ausį dengiantį paviršių ir maitintis audinių skysčiu. Otodectes cynotis išgyvenamumas be šeimininko (aplinkoje) priklauso nuo temperatūros ir santykinės drėgmės, be šeimininko jos išgyvena tik apie 5 – 17 dienų. Realiomis sąlygomis maksimalus tikėtinas išgyvenamumas yra 12 dienų (14).
Otodectes cynotis erkės yra labai uţkrečiamos ir ypatingai paplitusios tarp jaunų gyvūnų (2).
Jauni kačiukai, ypatingai 3 – 6 mėn. amţiaus, yra daţniau paţeidţiami O. cynotis nei vyresni gyvūnai (14). Pagrindinis uţsikrėtimo kelias yra per tiesioginį kontaktą (4, 14), daţniausiai nuo patelių uţsikrečia jų jaunikliai, tačiau erkės taip pat gali plisti per uţterštas šukas, šepečius, patalynę ir kitus gyvūnų prieţiūros reikmenis (14, 16).
Otodectes cynotis yra apibūdintos daugybėje skirtingų šeimininkų visame pasaulyje (4). Erkės
nėra specifiškos šeimininkui, todėl visi kontaktuojantys gyvūnai gali būti laikomi uţsikrėtusiais (2). Šios erkės šeimininkų diapazonas yra labai platus ir apima tokius gyvūnus kaip katės, šunys, triušiai, šeškai, lapės ir, retais atvejais, ţmogus (14, 15, 17). Labai retais atvejais šios erkės gali tapti tikrais ţmonių ausų parazitais ar sukelti trumpalaikį papulinį dermatitą (2). Dėl šios prieţasties O.
cynotis retais atvejais gali būti laikomas zoonozine parazitoze, kai ţmonės turi kontaktą su
12
1.4.
Paplitimas ir rizika
Otodectes cynotis laikomas plačiai paplitusiu naminių kačių parazitu. Jo paplitimas
skirtingose geografinėse vietose svyruoja nuo 0,5 proc. iki 37,0 proc. (15,18). Tokį platų diapazoną galimai lemia klimato skirtumai skirtingose šalyse. Pavyzdţiui, Anglijoje ir Velse nustatytas 0,9 proc. paplitimas, o Italijoje – 29,4 proc. (18).
Kačių gyvenamoji aplinka yra svarbus faktorius jų uţsikrėtimo daţnumui (19). Nors šis parazitas gali paveikti visas kates, tyrimais nustatyta, kad didesnę uţsikrėtimo riziką turi katės, laikomos prieglaudose arba gyvenančios lauke (4), nes jos turi didesnę kontakto su uţsikrėtusiais gyvūnais tikimybę (4,20) nei namuose laikomos katės (15). Pavyzdţiui, vieno tyrimo metu nustatyta, kad lauke laikomų kačių uţsikrėtimas siekia 84 proc., kai tuo tarpu tų, kurios laikomos namuose – 16 proc. (19). Įvairių autorių teigimu, gyvūnai, gyvenantys prastomis aplinkos sąlygomis ir gatvėje, daţniau uţsikrečia ausų erkėmis. Šio parazito paplitimas tarp kačių, kurios gyvena namuose vienos, yra maţesnis nei tų, kurios namuose gyvena kartu su kitais gyvūnais, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta (7).
Nors parazitas gali paveikti visų amţiaus grupių kates, daţniau juo uţsikrečia jauni kačiukai (7,16,19), greičiausiai - nuo uţsikrėtusių patelių. Daţniau pasireiškiantis parazitizmas jauniems kačiukams gali būti siejamas ir su imunologinio atsparumo nebuvimu, kurį įgyja vyresnio amţiaus katės (20). Uţsikrėtimo paplitimas maţėja su amţiumi (7).
Nėra reikšmingo skirtumo tarp patinų ir patelių uţsikrėtimo (7,19,20). Dauguma tyrimų nurodo, kad erkės panašiai paveikia abiejų lyčių kates (7).
1.5.
Klinikiniai poţymiai
Kačių klinikiniai poţymiai yra nepastovūs – kai kurios katės gali nerodyti jokių uţsikrėtimo poţymių net kai jų ausyse yra didelis kiekis išskyrų, o kitos, kurių ausyse išskyrų kiekis yra labai nedidelis, gali rodyti intensyvią kliniką (2). Otodectes cynotis uţsikrėtusiems gyvūnams sukelia išorinės ausies uţdegimą (14).
Vienas iš charakteringiausių klinikinių poţymių – tai suintensyvėjusi išskyrų gamyba (3). Išskyros būna tamsiai rudos ar juodos spalvos, trupančios, primenančios klasikinį maltos kavos vaizdą (5 pav.) (23).
Uţsikrėtimas taip pat pasireiškia odos paraudimu (eritema), atsiranda ryškus nieţėjimas, lengvas ar sunkus dermatitas, daţnas ausų kasymas ir galvos purtymas (14), skausmas (24) ar nemalonus kvapas (25). Intensyvus nieţulys gali lemti savęs ţalojimą, kai dėl paties gyvūno veiklos (kasymosi) aplink ausis gali atsirasti ţaizdų, pasireikšti kraujavimas ar net formuotis ausies hematomos (14). Dėl to, kad uţkratas gali būti ne tik ausyse, bet ir kitose kūno vietose, nieţulys gali
13 atsirasti ir veido, uodegos ar kitoje kūno srityje. Šiose vietose atsiranda odos ţaizdos, plaukų netekimas, erozijos ir nuolatinis nieţulys (2).
Retais atvejais uţsikrėtimas gali sukelti labai intensyvų dirginimą ir antrinę bakterinę infekciją, kas gali lemti pūlingo išorinės ausies uţdegimo atsiradimą (14).
1.6.
Diagnostika
Otodektozės diagnozė yra nustatoma remiantis anamneze, bendro klinikinio tyrimo rezultatais, klinikiniais poţymiais ir otoskopinio bei laboratorinių tyrimų rezultatais. Visuomet norint diagnozuoti ligą, turi būti apţiūrimos abi ausys (1).
Kai erkių kiekis ausyje yra didelis, diagnozė gali būti nesunkiai patvirtinama apţiūros metu, apţiūrint ausį vaizdą didinančiu otoskopu ar videootoskopu (11). Šis tyrimas leidţia pamatyti ir parazitų judėjimą ausies kanale. Videootoskopija, nors ir yra laikoma jautresniu tyrimu diagnozuojant šią ligą nei tradicinė otoskopija, ne visuomet yra prieinama bendrojoje praktikoje (9). Erkės taip pat gali būti pastebimos ausų išskyrose, kai jos paimamos iš ausies, padedamos ant tamsaus paviršiaus ir stebimos padidinamuoju stiklu (10).
Kitas diagnostikos būdas – tai mikroskopinis tyrimas – atliekamas su ausų išskyrų mėginiu. Šis tyrimas yra laikomas auksiniu standartu diagnozuojant otoakariazę. Ausų išskyros daţniausiai yra surenkamos naudojant vienkartinius krapštukus su medvilniniu galiuku, tačiau yra aprašyta ir daugiau metodų šio mėginio paėmimui. Vienas tokių – tai mėginio surinkimas ausies plovimo metu. Be to, mėginys gali būti paimtas ir naudojant Volkmann‘o kiuretę. Šis prietaisas įvedamas į ausies kanalą ir kastuvėlio kasimo judesiais palei ausies sienelę yra surenkamas mėginys. Daţniausiai erkės nesunkiai pastebimos šviesiniu mikroskopu jau su 4x padidinimu (9).
1.7.
Gydymas
Gydymas apima mechaninį ausies kanalo valymą, po kurio seka vietinis ar sisteminis vaistų naudojimas (26). Erkių sukeltai otodektozei gydyti yra daug Lietuvoje registruotų vaistų
5 pav. Ausų išskyros esant užsikrėtimui O.
14 (pavyzdţiui, „Stronghold“, „Prinocate“, „Advocate“, „Canaural“, „Mitex“, „Surolan“). Dauguma produktų gali būti lašinami tiesiogiai į išorinės ausies kanalą vieną ar du kartus per dieną iki 4 savaičių (16,25). Naudojant tokius ausų lašus yra ţudomos ir naujai išsiritusios erkės (10). Tačiau toks gydymas yra gana sudėtingas šeimininkui, be to, daţnai sukelia diskomfortą gyvūnui. Todėl labiau praktiški yra uţlašinamieji tirpalai, kurie lašinami ant odos vieną kartą per mėnesį (16,25). Gydymui naudojami uţlašinamieji tirpalai, kurių veiklioji medţiaga – selamektinas arba imidaklopridas (10). Nustatyta, kad naudojant selamektiną (pvz., „Stronghold“), jau 7 – ą dieną po uţlašinimo nustatomas 100 proc. poveikis (3).
Gydant ausų lašais, labai svarbu tinkamas jų naudojimas – prieš lašinant ausies kanalas turi būti tinkamai išvalomas. Po išvalymo lašus sulašinus į ausis, jų pagrindas turi būti švelniai pamasaţuojamas, kad aliejinis preparatas tinkamai pasiskirstytų po ausį (10). Kruopštus ausų valymas ir leidimas joms išdţiūti yra labai svarbi gydymo dalis – valymas pašalina ausų išskyras, sumaţina mikrobinę populiaciją, pašalina erkių toksinus ir leidţia paviršiniams ausų lašams pasiekti tinkamą vietą veikimui, be to, tai gali padėti pasiekti didesnį naudojamų vaistų efektyvumą, kadangi kai kurie vaistai gali būti inaktyvuojami toksinų. Be to, nepašalintos išskyros gali nuolat dirginti ausį kaip svetimkūnis ir būti šaltiniu pakartotinei infekcijai. Nesunkiais atvejais daţniausiai pakanka paprasto ausų plovimo namuose tam tikrais išskyras tirpinančiais preparatais, tačiau jei sukeltas uţdegimas yra labai stiprus, gali prireikti ausų praplovimo gyvūnui sukeliant sedaciją ar bendrąją anesteziją (23).
1.8.
Antrinės infekcijos
Parazitų O. cynotis sukeltas vietinis uţdegimas lemia aplinkos sąlygų pasikeitimą išorinės ausies kanale (27). Dėl to sutrinka normali ausies bakterinės ir grybinės floros pusiausvyra (8,27), dėl ko suintensyvėja kai kurių mikroorganizmų proliferacija (8,27), atsiranda antrinės bakterinės ar grybinės infekcijos, kurios labai daţnai pasireiškia katėms, paveiktoms otoakariazės (27). Daţniausiai tokiais atvejais išskiriami mikroorganizmai – tai stafilokokai ir Malassezia spp. mielės (15,17,27).
1.8.1. Malassezia spp.
Malassezia spp. mielės sudaro gerai apibrėţtą ir unikalią grybų grupę, kuri gyvena išskirtinai
ant šiltakraujų gyvūnų odos ir gleivinių. Ši gentis priklauso Basidiomycota šeimai,
Ustilaginomycotina pošeimiui. Šiuo metu yra aprašyta 18 Malassezia genties mielių rūšių, iš kurių
katėms yra aktualios šešios: M. furfur, M. pachydermatis, M. slooffiae, M. sympodialis, M. globosa
ir M. nana. Pastarosios trys yra siejamos su kačių išorinės ausies uţdegimu (1 lentelė) (28). Nors
šios mielės yra įprasti kačių ausų kanalo gyventojai (11), komensalinė Malassezia spp. populiacija sukuria tarsi rezervą, kuris esant tam tikriems veiksniams, veikiantiems šeimininką (pvz., ausų
15 erkėms), gali pradėti proliferuoti (28) ir tapti svariais patogenais, sukeliančiais uţdegiminį atsaką (28) ir tiesiogiai lemiančiais klinikinių poţymių sunkumą (11).
Malassezia rūšis Pirmą kartą apibūdinta,
autorius Kur randama katėms
M. furfur 1889, Baillon Sveikoje kačių odoje
M. pachydermatis 1925, Dodge Sveikoje kačių odoje, odos ţaizdose
M. sympodialis 1990, Simmons & Gueho Sveikoje kačių odoje bei esant išorinės ausies uţdegimui
M. globosa 1996, Midgley, Gueho & Guillot Sveikoje kačių odoje bei esant išorinės ausies uţdegimui
M. nana 2004, Hirai et al. Sveikoje kačių odoje bei esant išorinės ausies uţdegimui
M. slooffiae 1996, Guillot, Midgeley & Gueho Kačių naguose
Mielių, kurios citologinio tyrimo metu nusidaţo bazofiliškai, dydis svyruoja nuo 2x4 µm iki 6x7 µm (11). Jos atrodo kaip maţos kiaušinio, elipsės ar cilindro formos ląstelės (28). Šiems mikroorganizmams būdingas vienpolis pumpuravimas, kuris sukuria specifinę formą, apibūdinamą kaip ţemės riešuto, besmegenio ar pėdsako, dėl kurios Malassezia spp. yra ganėtinai lengvai atpaţįstama (6 pav.). Šios genties mielės gali būti susibūrusios ant atsiskyrusių raginių ląstelių arba laisvos epidermio nuolauţose (11). Nors Malassezia pachydermatis gali būti auginamos dirbtinėje terpėje, tiksliausias metodas Malassezia spp. peraugimui įvertinti yra citologinis ausų išskyrų tyrimas (29).
1.8.2. Bakterijos
Svarbu paminėti, kad sveikų kačių išorinėje ausyje yra nedidelis kiekis normalios bakterijų mikrofloros (11,30). Daţniausios išskirtos bakterijos iš sveikos ausies yra Staphylococcus spp.,
Pseudomonas spp., Streptococcus spp. ir Proteus spp. (30). Pasireiškus normalios floros
pusiausvyros sutrikimams (27) išorinės ausies uţdegimo atveju, daţniausiai randamos bakterijos yra
16
Staphylococcus spp., Streptococcus spp., Proteus spp., Pseudomonas spp., Echerichia coli
(11,31,32).
Citologinio tyrimo metu bakterijos būna simetriškos, lygiomis sienelėmis ir vienodai nusidaţiusios. Pagal tai jos gali būti atskiriamos nuo ausų epidermio nuolauţų, kurios citologiniame mėginyje matomos kaip skirtingo dydţio, asimetrinės ir skirtingos išvaizdos dalelės (11). Atliekant citologinį tyrimą negalima patikimai nustatyti pastebėtų bakterijų rūšių. Pavyzdţiui, jei mėginyje aptinkami kokai, jie gali būti panašūs į Staphylococcus spp. arba Streptococcus spp., bet iš citologijos tiksliai diferencijuoti negalima. Tam, kad būtų galima identifikuoti tikslią rūšį, reikia atlikti bakterijų išskyrimą iš kultūros (11).
1.8.3. Mikroorganizmų skaičius ausyje
Keletas autorių teigia, kad pagal išskirtus sukėlėjus nustatyti tikrąją bakterijų ar mieliagrybių reikšmę esant ausų uţdegimui sunku, be to, tai gali lemti netinkamą antimikrobinių medţiagų naudojimą, kadangi ir sveikose, ir uţdegiminėse ausyse būna tų pačių organizmų ypatingai ūmių infekcijų atvejais. Citologinis ausų turinio vertinimas suteikia daugiau diagnostinės informacijos apie bakterijų dalyvavimą ausies uţdegimo etiologijoje ir padeda nustatyti mielių peraugimą vertinant nudaţytus citologinius mėginius.
Buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – nustatyti kliniškai naudingas ribas, padedančias nuspręsti, ar komensaliniai mikroorganizmai prisideda prie klinikinių poţymių atsiradimo.
Nustatyta, kad dvi ar maţiau mielių ląstelių viename matymo lauke turėtų būti laikoma norma, o 12 ir daugiau ląstelių viename matymo lauke yra laikoma peraugimu. Riba, esanti tarp šių dviejų kriterijų, vadinama pilkąja zona – tai reiškia, jog sprendimui priimti reikia atsiţvelgti ir į kitus kriterijus (pavyzdţiui, klinikinių poţymių sunkumą).
17 Kalbant apie bakterijas, 4 ar maţiau bakterijų viename matymo lauke laikoma norma, o jei bakterijų viename matymo lauke yra 15 ar daugiau – tai jau laikoma peraugimu. Tarp šių kriterijų taip pat yra pilkoji zona, interpretuojama taip pat, kaip ir mielių atveju (29).
18
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŢIAGA
2.1.
Tyrimo medţiaga
Tyrimas buvo atliktas veterinarijos klinikoje, esančioje Tauragėje, 2020 m. sausio – liepos mėnesiais. Tyrimas atliktas laikantis gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų. Kačių šeimininkai sutiko gyvūnams atlikti reikiamus ausų tyrimus.
Kadangi tyrimo tikslas buvo nustatyti O. cynotis ir antrinių mikroorganizmų kačių ausyje paplitimą, tyrimui buvo atrinktos katės, kurioms per paskutinius du mėnesius:
nebuvo taikytas ausų ligų gydymas;
nebuvo naudotos profilaktikos nuo ektoparazitų priemonės, veikiančios ausų erkes.
Pašalinus iš tyrimo kates, kurios neatitiko aukščiau nurodytų sąlygų, likusios katės buvo įtrauktos į tyrimą. Iš viso buvo ištirta 151 katė, jas gyvūnų savininkai atnešė į veterinarijos kliniką dėl įvairių sveikatos sutrikimų ar profilaktikos tikslais. Tyrimo metu šeimininkų buvo klausiama informacijos apie gyvūnų:
amţių;
lytį;
veislę;
laikymo būdą;
kontaktą su kitais gyvūnais.
2.2.
Tyrimo metodika
Tyrimas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą schemą (8 pav.).
Visoms tyrimui atrinktoms katėms buvo atliktas bendras klinikinis tyrimas, kurio metu didţiausias dėmesys buvo skiriamas kačių ausims. Visoms katėms po vizualinės abiejų ausų apţiūros buvo atliktas papildomas tyrimas otoskopu, siekiant įvertinti išorinės ausies būklę ir aptikti gyvas ausų erkes arba jų veiklos įrodymus (pavyzdţiui, gausias, otodektozei būdingas ausų išskyras). Net jei ausų erkės nebuvo aptinkamos abiejų ausų otoskopinio tyrimo metu, tikslesniam įsitikinimui buvo imami mėginiai iš ausų ir atliekamas mikroskopinis tyrimas. Otoskopinio ir/ar mikroskopinio tyrimo metu aptikus O. cynotis erkes, papildomai buvo imamas mėginys citologiniam tyrimui siekiant įvertinti antrinių mikroorganizmų buvimą.
2.2.1. Mėginių paėmimas ir tyrimas
Mėginys mikroskopiniam tyrimui ieškant O. cynotis ausų erkių buvo imamas nesteriliu medvilniniu ausų krapštuku. Švarus krapštukas buvo įvedamas į vertikalųjį ausies kanalą ir pasukiojamas taip, kad kuo daugiau ausyse esančio sekreto patektų ant krapštuko. Paimti mėginiai
19 krapštuku buvo perkeliami ant paruošto objektinio stiklelio, ant kurio jau būdavo uţdėtas lašas imersinio aliejaus. Švelniai paskirsčius mėginį, jis mikroskopuotas esant 40x ir 100x didinimui.
Kačių ausyse radus ausų erkių, papildomai iš abiejų ausų buvo imamas mėginys citologiniam tyrimui, siekiant įvertinti, ar kartu su ausų erkėmis yra mielių ir/ar bakterijų ląstelių. Šiam tikslui nesterilus medvilninis ausų krapštukas buvo įvedamas į vertikalųjį ausies kanalą ir paimamas mėginys. Mėginys buvo perkeliamas ant objektinio stiklelio švelniu sukamuoju judesiu plonu sluoksniu. Mėginiui nudţiuvus, jis buvo fiksuojamas bei daţomas komerciniu Romanovskio tipo daţymo būdu „Diff-Quick“ daţais, naudojant „REAG-QUICK Panoptic Kit“ mėginio fiksavimo ir daţymo rinkinį. Gautas mėginys buvo mikroskopuojamas naudojant imersinį aliejų, esant 1000x didinimui. Malassezia spp. mielės ir bakterijos, tyrimo metu rastos mėginiuose, būdavo nusidaţiusios mėlyna spalva.
20 2.2.2. Statistinė analizė
Siekiant nustatyti tam tikrų poţymių įtaką uţsikrėtimo pasireiškimui tyrimo duomenys buvo apdoroti naudojant „Microsoft Excel“ programą. Visos tirtos katės buvo suskirstytos į grupes pagal tokius poţymius:
lytis (patinas, patelė);
amţius (iki 1 m., 1 – 4 m., 4 – 8 m., virš 8 m.);
veislė (grynaveislis, mišrūnas).
Siekiant įvertinti laikymo būdo ir kontakto su kitais gyvūnais įtaką uţsikrėtimo pasireiškimui gyvūnai buvo skirstomi į grupes pagal:
laikymo būdą (tik namuose, tik lauke, ir namuose, ir lauke);
kontaktą su kitais gyvūnais (turi kontaktą, neturi kontakto).
Gauti duomenys buvo laikomi statistiškai reikšmingi, kai apskaičiuota p reikšmė buvo maţesnė nei 0,05.
21
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1.
Tyrimo imtis
Tyrimo imtį sudarė 151 katė. Iš jų 52,32 proc. buvo patinai ir 47,68 proc. – patelės (9 pav.). Tiriamieji pagal amţių pasiskirstė taip: amţiaus grupėje iki 1 m. buvo 31,13 proc., 1 – 4 m. – 32,45 proc., 4 – 8 m. – 25,17 proc., o virš 8 m. amţiaus grupėje – 11,26 proc. kačių (10 pav.).
79 72
Patinas Patelė
9 pav. Imties pasiskirstymas pagal lytį
47
49 38
17
Iki 1 m. 1 - 4 m. 4 - 8 m. Virš 8 m.
22 Didţioji dalis tirtų kačių buvo mišrūnai (58,28 proc.), tuo tarpu grynaveislės katės sudarė 41,72 proc. visų tiriamųjų kačių (11 pav.).
Dauguma tirtų kačių buvo laikomos tik namuose (neišeidavo į lauką) – tai sudarė 49,01 proc. visų tirtų gyvūnų, maţiausiai – gyvenančių tik lauke (17,22 proc.), o katės, kurių gyvenimo būdas mišrus (gyvūnas gyvena namuose, tačiau turi galimybę laisvai išeiti į lauką), sudarė 33,77 proc. visų tirtų gyvūnų (12 pav.). Absoliuti dauguma tirtų kačių turėjo kontaktą su kitais gyvūnais – tokios katės sudarė 77,48 proc. visų tirtų kačių, o katės, neturinčios jokio kontakto su kitais gyvūnais, sudarė 22,52 proc. (13 pav.).
63
88
Grynaveislis Mišrūnas
11 pav. Imties pasiskirstymas pagal veislę
74
26 51
Tik namie Tik lauke Mišrus
23
3.2. Uţsikrėtimas ausų erkėmis pagal grupes
Otodectes cynotis ausų erkių buvo rasta 33 tirtoms katėms (21,85 proc.). Rezultatai tarp lyčių
skyrėsi neţymiai – tarp patinų uţsikrėtusių buvo 22,78 proc. (18/79), o tarp patelių – 20,83 proc. (15/72) (p>0,05) (14 pav).
Daugiausiai uţsikrėtusių kačių buvo amţiaus grupėje iki 1 m. – 29,79 proc. (14/47), o kitose amţiaus grupėse kačių, uţsikrėtusių O. cynotis pasiskirstymas buvo panašus: nuo 1 m. iki 4 m. sudarė 18,37 proc. (9/49), nuo 4 m. iki 8 m. – 18,42 proc. (7/38), o virš 8 m. – 17,65 proc. (3/17)
0 10 20 30 40 50 60 70 Patinas Patelė 18 15 61 57 A tvejų skai či u s, v n t. Lytis Rasta O. cynotis Nerasta O. cynotis
14 pav. Atvejų pasiskirstymas pagal lytį
117 34
Turi kontaktą Neturi kontakto
13 pav. Imties pasiskirstymas pagal kontaktą su
24 (15 pav.). Santykinai daugiausiai uţsikrėtusiųjų buvo pirmoje amţiaus grupėje – tai sudarė apie 1,6 karto daugiau negu kitose amţiaus grupėse (p>0,05).
Uţsikrėtimas tarp grynaveislių ir mišrūnų gyvūnų procentaliai pasireiškė labai panašiai – atitinkamai 22,22 proc. (14/63) ir 21,59 proc. (19/88) (p>0,05) (16 pav.).
Didţioji dalis uţsikrėtusių kačių priklausė grupei, kurių gyvenimo būdas – mišrus (31,37 proc., (16/51)), o maţiausias uţsikrėtusiųjų procentas buvo tik namie gyvenančių kačių grupėje (13,51 proc. (10/74)) (17 pav.). Uţsikrėtusių kačių, kurių gyvenimo būdas – mišrus, buvo 2,3 karto daugiau lyginant su katėmis, kurios gyvena tik namie ir 1,1 karto daugiau lyginant su katėmis, kurios gyvena tik lauke (p<0,05).
0 5 10 15 20 25 30 35 40 Iki 1 m. 1 - 4 m. 4 - 8 m. Virš 8 m. 14 9 7 3 33 40 31 14 A tvejų skai či u s, v n t. Amžiaus grupė Rasta O. cynotis Nerasta O. cynotis
15 pav. Atvejų pasiskirstymas pagal amžiaus grupę
16 pav. Atvejų pasiskirstymas pagal veislę
0 10 20 30 40 50 60 70 Grynaveislis Mišrūnas 14 19 49 69 A tvejų skai či u s, v n t. Veislė Rasta O. cynotis Nerasta O. cynotis
25 Ţenklus skirtumas buvo pastebėtas tarp kačių grupių, kurios turi kontaktą su kitais gyvūnais ir kurios tokio kontakto neturi – uţsikrėtimas 2,9 karto daţniau pasireiškė turinčioms kontaktą, nei neturinčioms (atitinkamai 25,62 proc. (30/117) ir 8,82 proc. (3/34)), (p<0,05) (18 pav).
3.3. Padidėjusi antrinių mikroorganizmų proliferacija
Siekiant įvertinti, kaip daţnai kartu su ausų erkėmis būna ir suintensyvėjusi mielių ir/ar bakterijų proliferacija, 33 katėms, kurioms buvo aptikta O. cynotis, atliktas papildomas citologinis tyrimas. Tyrimo metu laikyta, kad aptiktas mikroorganizmų kiekis reikšmingas, jei viename matymo lauke esant 1000x padidinimui buvo randama daugiau nei dvi Malassezia spp. mielių ir/ar
0 10 20 30 40 50 60 70
Tik namie Tik lauke Mišrus
10 7 16 64 19 35 A tvejų skai či u s, v n t. Gyvenimo būdas Rasta O. cynotis Nerasta O. cynotis
17 pav. Atvejų pasiskirstymas pagal gyvenimo būdą
18 pav. Atvejų pasiskirstymas pagal kontaktą su kitais gyvūnais
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Turi kontaktą Neturi kontakto
30 3 87 31 A tvejų skai či u s, v n t.
Kontaktas su kitais gyvūnais
Rasta O. cynotis Nerasta O. cynotis
26 daugiau nei keturios bakterijų ląstelės, remiantis tuo, kad pagal anksčiau nustatytus tyrimus, šis mikroorganizmų skaičius patenka į pilkąją zoną ir turi būti įvertinamas visapusiškai.
Daugumai kačių, kurioms buvo nustatytas uţsikrėtimas O. cynotis ausų erkėmis, taip pat buvo nustatytas ir reikšmingas antrinių mikroorganizmų skaičius – tokių kačių buvo 1,75 karto daugiau nei tų, kurioms reikšmingas skaičius nebuvo nustatytas (atitinkamai 63,64 proc. (21/33) ir 36,36 proc. (12/33)) (19 pav.).
Didţiausia dalis rastų mikroorganizmų – tai Malassezia spp. mielės. Jos nustatytos daugiau nei pusei O. cynotis uţsikrėtusių kačių (45,54 proc. (18/33)). Vienai katei buvo aptikta ir
Malassezia spp. mielės, ir kokai (3,03 proc. (1/33)) (20 pav.).
12 18 2 1 Reiksminšgas kiekis nenustatytas Malassezia spp. Kokai Malassezia spp. ir kokai 21 12
Rastas reikšmingas mikroorganizmų kiekis Nerasta reikšmingo mikroorganizmų kiekio
19 pav. Atvejų pasiskirstymas pagal nustatytą mikroorganizmų skaičių
27
3.4. Padidėjusios antrinių mikroorganizmų proliferacijos pasiskirstymas
pagal grupes
Reikšmingas kiekis antrinių mikroorganizmų buvo rastas 66,66 proc. visų patinų (12/18), tuo tarpu patelių šis procentas buvo šiek tiek maţesnis – 60 proc. (9/15). Santykinai didesnis teigiamų atvejų skaičius buvo patinų grupėje (1,11 karto) (p>0,05) (21 pav.).
Mišrūnių kačių grupėje, reikšmingas antrinių mikroorganizmų skaičius buvo nustatytas 68,42 proc. kačių (13/19). Grynaveislių gyvūnų grupėje šis skaičius buvo maţesnis – 57,14 proc. (8/14). Santykinai daţniau mikroorganizmai buvo aptinkami mišrūnų grupėje (1,2 karto) (p>0,05) (22 pav.). 0 2 4 6 8 10 12 Patinas Patelė 12 9 6 6 A tvejų skai či u s, v n t. Lytis Rasta Nerasta
21 pav. Atvejų, kuriems rastas ar nerastas reikšmingas mikroorganizmų skaičius,
pasiskirstymas pagal lytį
22 pav. Atvejų, kuriems rastas ar nerastas reikšmingas mikroorganizmų skaičius,
pasiskirstymas pagal veislę 0 2 4 6 8 10 12 14 Grynaveislis Mišrūnas 8 13 6 6 A tvejų skai či u s, v n t. Veislė Rasta Nerasta
28 Lyginant pagal amţiaus grupę katės, kurioms buvo aptiktas reikšmingas skaičius antrinių mikroorganizmų, pasiskirstė taip: grupėje iki 1 m. tokių kačių buvo 57,14 proc. (8/14), nuo 1 m. iki 4 m. – 77,77 proc. (7/9), nuo 4 m. iki 8 m. – 80 proc. (4/5), virš 8 m. – 40 proc. (2/5). Sąlyginai daugiausiai atvejų buvo nustatyta amţiaus grupėje nuo 4 m. iki 8 m. – tai sudarė 22,86 proc. daugiau nei amţiaus grupėje iki 1 m., 2,23 proc. daugiau nei grupėje nuo 1 m. iki 4 m. ir 40 proc. daugiau nei amţiaus grupėje virš 8 m. (p>0,05) (23 pav.).
Namie laikomų gyvūnų grupėje antriniai mikroorganizmai buvo aptinkami taip pat daţnai, kaip ir jų nebuvo aptinkama (po 50 proc. (5/10)). Tik lauke laikomų gyvūnų grupėje daugiau buvo tų kačių, kurioms rastas reikšmingas antrinių mielių ir/ar bakterijų skaičius (71,43 proc. (5/7)).
0 1 2 3 4 5 6 7 8 Iki 1 m. 1 - 4 m. 4 - 8 m. Virš 8 m. 8 7 4 2 6 2 1 3 A tvejų skai či u s, v n t. Amžiaus grupė Rasta Nerasta
23 pav. Atvejų, kuriems rastas ar nerastas reikšmingas mikroorganizmų skaičius, pasiskirstymas
pagal amžiaus grupę
0 2 4 6 8 10 12
Namie Lauke Mišrus
5 5 11 5 2 5 A tvejų skai či u s, v n t. Gyvenimo būdas Rasta Nerasta
24 pav. Atvejų, kuriems rastas ar nerastas reikšmingas mikroorganizmų skaičius, pasiskirstymas
29 Gyvūnų grupėje, kurie gyvena namie, bet gali laisvai išeiti į lauką (mišrus gyvenimo būdas), antrinių mikroorganizmų taip pat buvo randama gerokai daţniau (68,75 proc. (11/16)) nei nerandama. Santykinai daţniausiai padidėjusi mikroorganizmų proliferacija nustatyta lauke gyvenančioms katėms – tai sudarė 21,43 proc. daugiau nei namie laikomoms ir 2,68 proc. daugiau nei namie gyvenančioms, bet laisvai į lauką išeinančioms katėms (p>0,05) (24 pav.).
Kačių grupėje, kurios uţsikrėtusios O. cynotis ausų erkėmis ir turi kontaktą su kitais gyvūnais, mielių ir/ar bakterijų suintensyvėjusi proliferacija aptikta daţniau nei neaptikta (atitinkamai 66,66 proc. (20/30) ir 33,33 proc. (10/30)). Kačių grupėje, kurios kontakto su kitais gyvūnais neturi, reikšmingas mikroorganizmų skaičius buvo randamas dvigubai rečiau nei nerandamas (33,33 proc. (1/3)). Palyginus šias dvi grupes, 2 kartus daţniau buvo aptinkamas mikroorganizmų skaičius turintiems kontaktą, nei jo neturintiems (p>0,05) (25 pav.).
3.5. Statistinė duomenų analizė
Atliekant duomenų statistinę analizę „Microsoft Excel“ programa buvo nustatyta įvairių veiksnių įtaka uţsikrėtimo O. cynotis ausų erkėmis paplitimui, o po to – tų pačių veiksnių įtaka
Malassezia spp. mielių ir/ar bakterijų skaičiaus peraugimui. Apskaičiuota p reikšmė, o rezultatas
laikytas statistiškai reikšmingu, kai gaunama šio rodiklio vertė – maţesnė nei 0,05 (p<0,05).
Tyrimo metu nustatyta, kad lytis, veislė ir amţius neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos uţsikrėtimo O. cynotis paplitimui (p>0,05, gautos p reikšmės atitinkamai: p=0,77, p=0,92, p=0,47). Vertinant kačių gyvenimo būdo įtaką šiam paplitimui, gauta p reikšmė buvo 0,04, taigi, šis veiksnys turėjo statistiškai reikšmingą įtaką poţymio pasireiškimui (p<0,05). Statistiškai reikšmingas rodiklis buvo gautas ir analizuojant kontakto su kitais gyvūnais buvimą – gauta p reikšmė 0,03 parodė, kad kontaktas su kitais gyvūnais yra svarbus veiksnys poţymio pasireiškimui (p<0,05).
0 5 10 15 20
Turi kontaktą Neturi kontakto
20 1 10 2 A tvejų skai či u s, v n t.
Kontaktas su kitais gyvūnais
Rasta Nerasta
25 pav. Atvejų, kuriems rastas ar nerastas reikšmingas mikroorganizmų skaičius, pasiskirstymas
30 Analizuojant veiksnių įtaką reikšmingo mikroorganizmų skaičiaus nustatymui buvo gauti rezultatai, kad lytis, veislė, amţius, gyvenimo būdas ir kontaktas su kitais gyvūnais neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos šio poţymio pasireiškimui (p>0,05, atitinkamai p=0,69, p=0,50, p=0,24, p=0,55, p=0,25).
31
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Otodectes cynotis – tai plačiai paplitęs kačių ausų parazitas, sukeliantis platų diapazoną
klinikinių poţymių ir problemų įvairaus amţiaus, lyties ir veislės katėms. Tyrimo metu iš 151 katės
O. cynotis nustatyta 33 katėms (21,85 proc.). Šis rezultatas panašus į kitų tyrimų metu gautus
rezultatus – pavyzdţiui, Antalijoje buvo nustatytas 27,7 proc. (7), Graikijoje – 25,5 proc. (6), o Italijoje – 29,4 proc. paplitimas (33), tačiau lyginant su Anglijoje (0,9 proc.) (18), Belgijoje (2 proc.) (34) ir Portugalijoje (2,2 proc.) (35) nustatytu paplitimu, šio tyrimo metu gautas rezultatas yra gerokai didesnis. Šie skirtumai gali būti susiję su skirtingomis kačių laikymo bei gyvenimo sąlygomis įvairiose šalyse.
Nors uţsikrėtimas O. cynotis pasireiškė įvairaus amţiaus katėms, statistiškai reikšmingas skirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05). Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse (6,7). Nepaisant to, didţiausias uţsikrėtusių kačių procentas buvo amţiaus grupėje iki 1 m. (29,79 proc.). Tai galėtų būti siejama su tiesioginiu perdavimu iš uţsikrėtusių patelių, kadangi tai yra vienas iš daţniausių šio parazito perdavimo būdų.
Tyrimo metu nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingos lyties įtakos uţsikrėtimo paplitimui (p>0,05). Tai taip pat atitinka ir anksčiau atliktų tyrimų rezultatus (6,7,36). Nebuvo nustatyta ir reikšmingos veislės įtakos (p>0,05). Tiek tarp patinų ir patelių, tiek ir tarp grynaveislių bei mišrūnių kačių uţsikrėtimo mastas buvo labai panašus.
Statistiškai reikšminga įtaka nustatyta tarp kačių gyvenimo būdo (namie, lauke, mišrus) ir uţsikrėtimo ausų erkėmis (p<0,05). Šie duomenys atitinka ir kitų autorių gautus rezultatus (19). Nustatyta, kad didţioji dalis uţsikrėtusių gyvūnų buvo laikomi namie, su galimybe laisvai išeiti į lauką (mišrus gyvenimo būdas) – 31,37 proc. Taip pat buvo gautas rezultatas, kad yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp katės kontakto su kitais gyvūnais ir uţsikrėtimo O. cynotis – daţniau uţsikrečia katės, turinčios kontaktą su kitais gyvūnais (25,62 proc.), nei tos, kurios tokio kontakto neturi (8,82 proc., p<0,05).
Tiriant kartu su O. cynotis aptiktų Malassezia spp. mielių ir bakterijų peraugimą, nustatyta, kad didţiajai daliai otoakariaze uţsikrėtusių kačių aptiktas ir reikšmingas antrinių mikroorganizmų augimo suintensyvėjimas (63,64 proc.). Tai galima paaiškinti tuo, kad O. cynotis parazitų veiklos padariniai sukelia pakitimus ausyje, dėl ko atsiranda palanki terpė kitiems mikroorganizmams daugintis. Tačiau statistiškai reikšmingos lyties, veislės, amţiaus, gyvenimo būdo ar kontakto su kitais gyvūnais įtakos nebuvo nustatyta (p>0,05).
32
IŠVADOS
1. Nustatyta, kad ištyrus 151 katę, 33 katės buvo uţsikrėtusios nieţų erkėmis O. cynotis (21,85proc.).
2. Ištirta, kad daugiau uţsikrėtusių kačių buvo toje grupėje, kuri gyvena namuose, tačiau turi galimybę laisvai išeiti į lauką (mišrus gyvenimo būdas) (31,37 proc.), o kačių, kurios gyvena tik lauke, uţsikrėtimas O. cynotis buvo 28,84 proc. Maţiausias uţsikrėtimas aptiktas kačių grupėje, kurios visuomet gyvena tik namie – 13,51 proc. Gyvenimo būdas turi statistiškai reikšmingos įtakos uţsikrėtimo pasireiškimui (p<0,05).
3. Vertinant kačių kontakto su kitais gyvūnais vaidmenį uţsikrėtimo pasireiškimui nustatyta statistiškai reikšminga įtaka (p<0,05). Kačių, turinčių kontaktą su kitais gyvūnais uţsikrėtimas buvo 25,62 proc., o neturinčių – 8,82 proc.
4. Uţsikrėtimas tarp grynaveislių ir mišrūnių kačių buvo labai panašus – uţsikrėtusių grynaveislių kačių buvo 22,22 proc., o mišrūnių – 21,59 proc. Kačių patinų ir patelių uţsikrėtimas taip pat buvo panašus – patinų uţsikrėtimas buvo 22,78 proc., patelių – 20,83 proc. Daugiausiai uţsikrėtusiųjų O. cynotis buvo amţiaus grupėje iki 1 m. (29,79 proc.), o maţiausiai grupėje virš 8 m. amţiaus (17,65 proc). Statistiškai reikšmingos veislės, lyties ir amţiaus įtakos uţsikrėtimo daţnumui nustatyta nebuvo (p>0,05).
5. Atlikus papildomus tyrimus nustatyta, kad 63,64 proc. kačių, uţsikrėtusių ausų erkėmis, buvo aptikta ir mielių ir/ar bakterijų suintensyvėjusi proliferacija. Šiek tiek daţniau ji buvo nustatyta patinams nei patelėms (atitinkamai 66,66 proc. ir 60 proc.). Mišrūnių kačių, kurioms aptiktas reikšmingas mikroorganizmų skaičiaus padidėjimas, buvo 68,42 proc., o grynaveislių – 57,14 proc. Lyginant pagal amţiaus grupes, daţniausiai suintensyvėjusi proliferacija aptikta amţiaus grupėje nuo 4 m. iki 8 m. (80 proc.), o maţiausiai - amţiaus grupėje virš 8 m. (40 proc.). Statistiškai reikšmingos lyties, veislės ar amţiaus įtakos nebuvo nustatyta (p>0,05).
6. Daugiausiai kačių, kurioms aptiktas reikšmingas skaičius antrinių mikroorganizmų, priklausė grupei, kurios gyvena tik lauke (71,43 proc.), o maţiausiai – grupei, kurios laikomos tik namie (50 proc.). Padidėjusi mikroorganizmų proliferacija aptikta 66,66 proc. kačių, turinčių kontaktą su kitais gyvūnais, o kontakto neturinčioms katėms – 33,33 proc. Nei gyvenimo būdas, nei kontaktas su kitais gyvūnais mikroorganizmų proliferacijos suintensyvėjimui statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo (p>0,05).
33
REKOMENDACIJOS
Kadangi tyrimo metu apytiksliai 1 iš 5 kačių buvo aptiktas uţsikrėtimas ausų erkėmis O.
cynotis, gyvūnų šeimininkai turėtų būti informuojami apie galimus būdus šiam uţsikrėtimui
sumaţinti. Tai reiškia, kad veterinarijos gydytojai turėtų atkreipti šeimininkų dėmesį į platų šio parazito paplitimą įvairaus amţiaus, lyties ir veislės katėms ir profilaktinių patikrinimų metu rekomenduoti atlikti reikiamus tyrimus siekiant ankstyvos uţsikrėtimo diagnostikos ir norint uţkirsti kelią išorinės ausies uţdegimo vystymuisi. Tai leistų pasirinkti tinkamas uţdegimo profilaktikos ir, prireikus, gydymo priemones.
Kadangi tyrimo metu nustatyta, kad daugumai kačių šalia uţsikrėtimo O. cynotis erkėmis aptikta ir padidėjusi Malassezia spp. mielių ir bakterijų proliferacija, diagnozavę ausų erkių sukeltą išorinės ausies uţdegimą katėms, veterinarijos gydytojai turėtų įsitikinti, kokia yra šios ligos etiologija. Tik tinkamai įvertinus visus ligą sukeliančius veiksnius, galima paskirti efektyvų gydymą, išvengti bereikalingo antimikrobinių ar priešgrybinių vaistų naudojimo ar įsitikinti, kad indikacijos tokiam gydymui yra.
34
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Arisov MV, Indyuhova EN, Arisova GB. The use of multicomponent ear drops in the treatment of otitis of various etiologies in animals. Journal of Advanced Veterinary and Animal Research. 2020;7(1):115–26.
2. Miller WH, Griffin CE, Campbell KL. Muller & Kirk’s Small Animal Dermatology. St. Louis, Missouri; 2013. 745–746 p.
3. Karpovaite A, Špakauskas V, Petkevičius S, Daunoras G. Efficacy of insectoacaricides in otoacariasis of dogs and cats. Veterinarija ir Zootechnika. 2013;61(83):36–43.
4. Fanelli A, Doménech G, Alonso F, Martínez-Carrasco F, Tizzani P, Martínez-Carrasco C. Otodectes cynotis in urban and peri-urban semi-arid areas: a widespread parasite in the cat population. Journal of Parasitic Diseases. 2020;44(2):481–5.
5. Salib FA, Baraka TA. Epidemiology, genetic divergence and acaricides of Otodectes cynotis in cats and dogs. Veterinary World. 2011;4(3):109–12.
6. Sotiraki ST, Koutinas AF, Leontides LS, Adamama-Moraitou KK, Himonas CA. Factors affecting the frequency of ear canal and face infestation by Otodectes cynotis in the cat. Veterinary Parasitology. 2001;96(4):309–15.
7. Acar A, Altinok Yipel F. Factors Related to the Frequency of Cat Ear Mites (Otodectes cynotis). Kafkas Universitesi Veteriner Fakultesi Dergisi Journal. 2016;22(1):75–8.
8. Roy J, Bédard C, Moreau M. Treatment of feline otitis externa due to Otodectes cynotis and complicated by secondary bacterial and fungal infections with Oridermyl auricular ointment. The Canadian veterinary journal. 2011;25:277–82.
9. Combarros D, Boncea AM, Brément T, Bourdeau P, Bruet V. Comparison of three methods for the diagnosis of otoacariasis due to Otodectes cynotis in dogs and cats. Veterinary Dermatology. 2019;30(4):334-e97.
10. Taylor MA, Coop R, Wall RL. Veterinary Parasitology Fourth Edition. 4th editio. 2016. 218–225; 665–666 p.
11. Angus JC. Otic cytology in health and disease. The Veterinary Clinics of North America - Small Animal Practice. 2004;34(2):411–24.
12. Tonn RJ. Studies on the Ear Mite Otodectes cynotis, including Life Cycle. Annals of the Entomological Society of America. 1961;54(3):416–21.
13. Sweatman GK. Biology of Otodectes Cynotis, The Ear Canker Mite of Carnivores. Canadian Journal of Zoology. 1958;36.
14. Taenzler J, De Vos C, Roepke RKA, Frénais R, Heckeroth AR. Efficacy of fluralaner against Otodectes cynotis infestations in dogs and cats. Parasites and Vectors. 2017;10(1):1–7.
35 15. Yang C, Huang HP. Evidence-based veterinary dermatology: a review of published studies of treatments for Otodectes cynotis (ear mite) infestation in cats. Veterinary dermatology. 2016;27(4):221-e56.
16. Farkas R, Germann T, Szeidemann Z. Assessment of the ear mite (Otodectes cynotis) Infestation and the Efficacy of an Imidacloprid plus Moxidectin Combination in the Treatment of Otoacariosis in a Hungarian Cat Shelter. Parasitology Research. 2007;101:35– 44.
17. Ahaduzzaman M. Ear Mite (Otodectes cynotis) Induced Otitis Externa and Complicated by Staphylococci Infection in a Persian cat. 2014;2(2):21–3.
18. Tyler S, Swales N, Foster AP, Knowles TG, Barnard N. Otoscopy and aural cytological findings in a population of rescue cats and cases in a referral small animal hospital in England and Wales. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2020;22(2):161–7.
19. Degi J, Cristina RT, Codreanu M. Researches Regarding the Incidency of Infestation with Otodectes Cynotis in Cats. Scientific Works. 2010;56:84–92.
20. Da Silva JT, Ferreira LC, Fernandes MM, Do Nascimento Sousa L, Feitosa TF, Braga FR, et al. Prevalence and Clinical Aspects of Otodectes Cynotis Infestation in Dogs and Cats in the Semi-arid Region of Paraíba, Brazil. Acta Scientiae Veterinariae. 2020;48(April):1–6. 21. Guaguere E, Prelaud P. A Practical Guide to Feline Dermatology. 1999. 3.2.
22. Jackson HA, Marsella R, editors. BSAVA Manual of Canine and Feline Dermatology. 2012. 111 p.
23. Jacobson LS. Diagnosis and medical treatment of otitis externa in the dog and cat. Vol. 73, Journal of the South African Veterinary Association. 2002. p. 162–70.
24. Engelen MACM, Anthonissens E. Efficacy of non-acaricidal containing otic preparations in the treatment of otoacariasis in dogs and cats. The Veterinary Record. 2000;147(20):567–9. 25. Lefkaditis MA, Koukeri SE. A Study on the Treatment and the Prevention of Cat Ear Mite
Otodectes Cynotis Using Imidaclopride 10% and Moxydectine 1% Spot on Drops. Bulletin of University of Agricultural Sciences and Veterinary Medicine Cluj-Napoca - Veterinary Medicine. 2008;64:464–7.
26. Ahn AJ, Oh DS, Ahn KS, Shin SS. First Feline Case of Otodectosis in the Republic of Korea and Successful Treatment with Imidacloprid/Moxidectin Topical Solution. Korean Journal of Parasitology. 2013;51(1):125–8.
27. Roy J, Bédard C, Moreau M, Sauvé F. Comparative short-term efficacy of Oridermyl® auricular ointment and Revolution® selamectin spot-on against feline Otodectes cynotis and its associated secondary otitis externa. Canadian Veterinary Journal. 2012;53(7):762–6. 28. Bond R, Morris DO, Guillot J, Bensignor EJ, Robson D, Mason K V., et al. Biology,
36 diagnosis and treatment of Malassezia dermatitis in dogs and cats Clinical Consensus Guidelines of the World Association for Veterinary Dermatology. Veterinary Dermatology. 2020;31(1):27–74.
29. Ginel PJ, Lucena R, Rodriguez JC, Ortega J. A semiquantitative cytological evaluation of normal and pathological samples from the external ear canal of dogs and cats. Veterinary Dermatology. 2002;13(3):151–6.
30. Rosser EJ. Causes of otitis externa. The Veterinary Clinics of North America - Small Animal Practice. 2004;34(2):459–68.
31. Nardoni S, Ebani VV, Fratini F, Mannella R, Pinferi G, Mancianti F, et al. Malassezia, mites and bacteria in the external ear canal of dogs and cats with otitis externa. Slovenian Veterinary Research. 2014;51(3):113–8.
32. Ebani V, Nardoni S, Bertelloni F, Najar B, Pistelli L, Mancianti F. Antibacterial and Antifungal Activity of Essential Oils against Pathogens Responsible for Otitis Externa in Dogs and Cats. Medicines. 2017;4(4):21.
33. Perego R, Proverbio D, Bagnagatti De Giorgi G, Della Pepa A, Spada E. Prevalence of otitis externa in stray cats in northern Italy. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2014;16(6):483–90.
34. Bollez A, de Rooster H, Furcas A, Vandenabeele S. Prevalence of external ear disorders in Belgian stray cats. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2018;20(2):149–54.
35. Duarte A, Castro I, Pereira da Fonseca IM, Almeida V, Madeira de Carvalho LM, Meireles J, et al. Survey of infectious and parasitic diseases in stray cats at the Lisbon Metropolitan Area, Portugal. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2010;12(6):441–6.
36. Lefkaditis MA, Koukeri SE, Mihalca AD. Prevalence and intensity of Otodectes cynotis in kittens from Thessaloniki area, Greece. Veterinary Parasitology. 2009;163(4):374–5.
37. Beugnet F, Halos L, Guillot J. Textbook of Clinical Parasitology ind dogs and cats, Second edition. Vol. 1, The American Journal of Tropical Medicine and Hygiene. 2018. 254–257 p. 38. Chronic Ear Infections. Dr. Christys's Pet Information [elektroninis išteklius] [ţiūrėta 2020 -
