LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Sandra Karaliūtė
Šunų šlapimo sistemos akmenligės priežastys, klinikiniai požymiai, diagnostika
ir gydymas „X“ klinikoje
Causes, clinical signs, diagnostics and treatment of canine urolithiasis in the
„X“ clinic
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. dr. Jūratė Rudejevienė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų šlapimo sistemos akmenligės priežastys, klinikiniai požymiai, diagnostika ir gydymas „X“ klinikoje“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Sandra Karaliūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui Lekt. dr. Jūratė Rudejevienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas Prof. dr. Aidas Grigonis
(vardas,
pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas,
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1. Akmenligės paplitimas tarp atskirų šunų veislių ... 8
1.2. Urolitų formavimosi priežastys ... 9
1.3. Klinikiniai simptomai ... 10
1.4. Diagnostiniai tyrimai ... 10
1.4.1. Laboratoriniai šlapimo tyrimai ... 11
1.4.2. Specialieji vaizdinės diagnostikos tyrimai ... 12
1.4.3. Papildomi tyrimai ... 13
1.5. Gydymo metodai ... 14
1.5.1. Mažos invazijos urolitų šalinimo technikos ... 14
1.5.1.1. VUH metodas ... 14
1.5.1.2. Holmium: YAG lazerio litotripsija ... 15
1.5.2. Chirurginiai gydymo metodai ... 15
1.5.2.1. Cistotomija ... 15
1.5.2.2. Cistostomija ... 16
1.5.2.3. Laparoskopinė cistotomija ... 16
1.5.3. Medikamentinis gydymas ir prevencinės priemonės ... 17
1.5.3.1. Cistinas ... 17
1.5.3.2. Uratas ... 18
1.5.3.3. Struvitai ... 18
1.5.3.4. Kalcio oksalatai ... 19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 20
3. TYRIMO REZULTATAI ... 22
3.1. Šlapimo sistemos akmenligės pasireiškimas tarp skirtingų veislių, amžiaus ir lyties šunų ... 22
3.2. Dažniausiai aptinkami šunų šlapimo takų urolitai ... 24
3.3. Šlapimo takų akmenligės klinikinių požymių pasireiškimas ... 25
3.4.Šunų šlapimo sistemos akmenligei taikyti diagnostikos ir gydymo metodai ... 27
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 37
IŠVADOS ... 40
4
SANTRAUKA
Šunų šlapimo sistemos akmenligės priežastys, klinikiniai požymiai, diagnostika ir gydymas „X“ klinikoje
Sandra Karaliūtė Magistro baigiamasis darbas
Šlapimo sistemos akmenligė viena pagrindinių šunų šlapimo sistemos problemų. Darbo apimtis 44 puslapiai, 4 lentelės, 23 paveikslų, 47 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas buvo išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančias šunų šlapimo takų akmenligės priežastis, akmenligės klinikinius požymius, taikomas diagnostikos priemones ir gydymo metodus „X“ klinikoje. Pagrindiniai darbo uždaviniai: išsiaiškinti lyties, amžiaus ir veislės predispoziciją šunų šlapimo takų akmenligės pasireiškimui „X“ klinikoje; išsiaiškinti šlapimo takų akmenligės klinikinių požymių pasireiškimą „X“ klinikoje; išsiaiškinti dažniausiai aptinkamus šunų šlapimo takų urolitus „X“ klinikoje; išsiaiškinti dažniausiai taikomas diagnostikos ir gydymo metodus šunų šlapimo takų akmenligės gydymui „X“ klinikoje.
Tyrimui naudojami duomenys iš „X“ veterinarijos klinikos nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2020 m. lapkričio mėn. Iš duomenų sistemos surinkti šlapimo sistemos akmenlige sirgusių šunų duomenys – buvo užregistruoti 69 šunys, kurie suskirstyti pagal veislę, lytį, amžių, klinikinių požymių pasireiškimą priklausomai nuo šlapimo kristalų tipo, urolitų lokalizacijos, šlapimo sistemos akmenligės vaizdinės diagnostikos metodus, kristalų tipą, urolitų lokalizaciją, gydymo metodų taikymą. Statistinė analizė buvo atlikta su SPSS v25.0 (IBM, JAV) ir Microsoft Excel programomis.
Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad šlapimo sistemos akmenlige dažniau serga grynaveisliai šunys nei mišrūnai. Akmenlige 1,76 karto dažniau sirgo patinai nei patelės. Nekastruoti šunys serga urolitiaze 24 kartus dažniau nei kastruoti šunys. Daugiausiai susirgimo atvejų nustatyta 6-10 metų amžiaus grupėje, vidutinis sirgusio šuns amžius 7,7 metai. Dažniausiai aptinkami kristalai buvo struvitai (44,93 proc.). Yra nustatyta sąsaja tarp urolitų lokalizacijos ir nustatytų šlapimo kristalų tipo (p<0,05). Dažniausias simptomas esant šlapimo takų akmenligei buvo poliakiurija (25,39 proc.), antras dažniausias simptomas buvo hematurija (20,21 proc.). Ultragarsinis tyrimo metodas 3,5 karto dažniau taikomas nei rentgeninis tyrimas. Dažniausias šlapimo takų akmenligės gydymo metodas buvo kombinuotas procedūros, antibakterinės terapijos ir dietos metodas (34,78 proc.).
5
SUMMARY
Causes, clinical signs, diagnostics and treatment of canine urolithiasis in the „X“ clinic Sandra Karaliūtė
Master‘s thesis
Urinary tract stone disease is one of the main problems of the urinary system. Paper volume 44 pages, it contains 4 tables, 23 images, used 47 references.
The research objective was to analyze the most common causes, clinical signs, diagnostics and treatment methods of canine urolithiasis in the "X" clinic. The main tasks of the work: to find out the predisposition of sex, age and breed for the occurrence of urinary tract stones in dogs in the "X" clinic; to find out the clinical signs of urinary tract stone disease in clinic "X"; to find out the most common urolithiasis of dogs in the “X” clinic; to find out the most commonly used diagnostic and treatment methods for management of canine urolithiasis in the "X" clinic.
Data from the ‘’X’’ Veterinary Clinic from 2018 January until 2020 November are used for the study. Data from dogs with urinary tract stone disease were collected from the data system - 69 dogs were registered, which were divided according to: breed, sex, age, manifestation of clinical signs depending on the type of urine crystals and uroliths localization; methods of visual diagnosis of urinary tract stone, crystal type, localization of uroliths, treatments. Statistical analysis was performed with SPSS v25.0 (IBM, USA) and Microsoft Excel programs.
The results of the study showed that purebred dogs are more likely to have urinary tract stones than crossbreeds. Males were 1,76 times more likely to have urolithiasis than females. Dogs suffer from urolithiasis 24 times more often than neutered dogs. The highest number of cases was found in the 6-10 year age group, the average age of a sick dog was 7,7 years. The most commonly detected crystals were struvites (44,93%). There is a connection between the localization of uroliths and the type of urine crystals (p<0,05). The most common symptom in urolithiasis was polyacuria (25,39%), and the second most common symptom was hematuria (20,21%). The ultrasound examination method is used 3,5 times more often than the X-ray examination. The most common method of treating urinary tract stone was a combination of procedure, antibacterial therapy, and diet (34,78%).
6
SANTRUMPOS
BLD – kraujas CREA- kreatininas
KMI – kūno masės indeksas LEU - leukocitai
LL- laterolateralinė projekcija MAX- maksimali reikšmė ME – metabolizuojama energija MIN- minimali reikšmė
PRO - baltymai
RBC/PML – eritrocitų skaičius per vieną matymo lauką SD- standartinis nuokrypis
S.G. – santykinis tankis SM – sausoji medžiaga UREA - šlapalas
7
ĮVADAS
Šlapimo sistemos akmenligė yra dažnai šunims pasitaikantis susirgimas (1). Ši liga pasireiškia susidarančiais kristalais šlapime ir urolitų formavimusi šlapimo sistemos organuose. Urolitiazė gali pasireikšti patinams ir patelėms, grynaveisliams ir mišrūnams šunims, tačiau vienos šunų veislės turi didesnį polinkį sirgti urolitiaze nei kitos. Nustatyta, kad amžius, veislė ir lytis gali turėti įtakos urolitų pasireiškimui, tačiau urolitų pasireiškimo priežastys gali būti įvairios (1, 2), bet dažnai siejamos su mityba. Šiuo metu yra platus komercinių pašarų pasirinkimas, tačiau šeimininkai nevengia šunų šerti ir žmonėms skirtu maistu, kuris neatitinka augintinio poreikių bei turi pridėtinių druskų ir kitų medžiagų, kurios gali paveikti šlapimo pH pokyčius. Pakitęs šlapimo pH, bakterinės šlapimo sistemos infekcijos bei dariniai šlapimo organuose gali paskatinti kristalų nusėdimą ir urolitų formavimąsi (3).
Neretai šlapimo sistemos akmenligė nėra diagnozuojama ligos pradžioje. Šunų savininkai kreipiasi, kai yra pastebimi ryškūs klinikiniai požymiai, kuriuos dažnai sukelia susiformavę urolitai. Pasireiškiantys klinikiniai požymiai galimi ir prie kitų šlapimo sistemos ligų, todėl tinkamai urolitiazės diagnostikai neužtenka tik anamnezės duomenų, reikalingi ir specialieji tyrimai (4-6). Vaizdinės diagnostikos metodai ir šlapimo tyrimai yra svarbūs šunų šlapimo akmenligės nustatymui ir gydymo bei profilaktikos paskyrimui (4, 5). Gydymas ir profilaktikos priemonės, priklausomai nuo urolitų lokalizacijos, sudėties, dydžio ir formos, gali būti skirtingos. Gydymas gali būti chirurginis, medikamentinis bei taikomos veterinarinės gydomosios dietos. Dažnai gydymas trunka ilgai, o prevencinių priemonių parinkimui ir taikymui reikalinga periodiškai atlikti specialiuosius tyrimus (3, 7).
Šlapimo sistemos akmenligę reiktų diagnozuoti kuo anksčiau, norint išvengti galimų komplikacijų. Komplikacijos pasireiškia dėl uždelsto proceso, kai urolitai sukelia obstrukcijas. Dėl negydomos urolitiazės ir urolitų sukeltų obstrukcijų gali išsivystyti intoksikacijos, inkstų funkcijos sutrikimai, gali plyšti šlapimo pūslė dėl persipildymo (8).
Darbo tikslas: Išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančius šunų šlapimo takų akmenligės simptomus, taikomas diagnostikos priemones ir gydymo metodus „X“ klinikoje.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti lyties, amžiaus ir veislės predispoziciją šunų šlapimo takų akmenligės pasireiškimui „X“ klinikoje.
2. Išsiaiškinti šlapimo takų akmenligės klinikinių požymių pasireiškimą „X“ klinikoje. 3. Išsiaiškinti dažniausiai aptinkamus šunų šlapimo takų urolitus „X“ klinikoje.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Akmenligės paplitimas tarp atskirų šunų veislių
Dažniausiai (79 proc. atvejų) urolitai formuojasi mišrūnams, dalmatinams, vokiečių aviganiams ir Jorkšyro terjerams. Patinai yra labiau linkę formuoti kalcio oksalato ir metabolinius urolitus, o patelės daugiau formuoja struvitus ir mišrios sudėties urolitus (1, 9). Dalmatinai turi dižiausią urato urolitų pasireiškimo dažnį tarp veislių (36 proc.) (1, 10).
Dažniausiai aptinkami šunų urolitai yra struvitai ir kalcio oksalatai, jų pasireiškimas siekia daugiau nei 70 proc. atvejų. Kitų urolitų pasireiškimas ir pasiskirstymas yra veikiamas ir geografinių faktorių. Silicio urolitai atliktų įvairių tyrimų metu apimdavo mažiau nei 1 proc. tiriamųjų šunų, tačiau kitų tyrimų metu buvo užfiksuotas didesnis pasireiškimo dažnis: JAV – 6,7 proc., Šveicarijoje - 8,0 proc. ir Meksikoje - 9,2 proc. visų aptinkamų urolitų (11).
Didžioji dalis silicio urolitų pasireiškimo atvejų priskiriama didelių veislių šunų patinams: auksaspalviams retriveriams, labradorams ir vokiečių aviganiams. Šie urolitai yra retai aptinkami mažų veislių šunims: šnauceriams, lasos apsams, ši cu ar mišrūnams (11).
Struvitai dažniau formuojasi patelėms, šunims, kurių amžius 3-7 metai, bet gali pasireikšti šunims nuo 1 mėn. iki 19 metų amžiaus. Veislės predispozicija pasireiškia bigliams, kokerspanieliams, miniatiūriniams pudeliams, miniatiūriniams šnauceriams, pekinams, Jorkšyro terjerams, velso korgiams, škotų terjerams, lasos apsams, Labradoro retriveriams, vokiečių aviganiams. Labradoro retriveriai, vyresni nei 10 metų, mopsų patinai, kokerspanieliai 6-10 metų amžiaus yra padidintos rizikos grupėje (12).
Kalcio oksalato urolitai dažniau aptinkami 8-10 metų šunims, patinams (73,1 proc.) nei patelėms (26,9 proc.) ir dažnesni kastruotiems šunis (85,5 proc.) nei nekastruotiems (14,5 proc.) (13, 14). Kalcio oksalatų susidarymui įtakos turi veislė, labiau paveikti yra mažųjų veislių šunys, pvz.: miniatiūriniai šnauceriai, lasos apsai, Jorkšyro terjerai, bišonai fryzai ir miniatiūriniai pudeliai, Pomeranijos špicai (10, 13, 15).
9
1.2. Urolitų formavimosi priežastys
Urolitų formavimasis yra kelių sutrikimų komplikacija, kuri dažnai tampa patologinių ir fiziologinių faktorių kombinacija. Dalis sutrikimų gali būti identifikuojami ir pagydomi, kita dalis gali būti identifikuoti, bet negali būti pagydomi ir yra sutrikimų, kurių etiologija ir patogenezė yra nežinomos. Urolitų formavimosi priežastys yra įvairios, bet dažniausiai siejamos su pakilusiu šlapimo santykiniu tankiu (t.y. labai koncentruotu šlapimu), baltymų susijungimu su šlapime esančiais kristalais, kristalų kaupimusi ir susilaikymu ant šlapimo takų pereinamojo epitelio, kuris pereina į urolito formavimą. Priklausomai nuo mineralinės sudėties urolitai yra klasifikuojami į kalcio oksalatus, kalcio fosfatus, struvitus (magnio amonio fosfatus), cistino, silikatus, uratus (1).
Šunų patelėms dažniau pasireiškia struvitinė urolitiazė dėl dažnesnio šlapimo takų infekcijų pasireiškimo (12, 18). Dažniausiai aptinkamos ureazę produkuojančios bakterijos (Staphylococcus
pseudointermedius ir Proteus spp.), kurios yra siejamos su struvitinės akmenligės susidarymu.
Galinčios gaminti ureazę bakterijos yra Pseudomonas spp, Klebsiella spp ir Escherichia coli (1). Struvito urolitų sudėtinės dalys įprastai yra šlapime, tačiau jų susidarymą nulemia dieta, šlapimo mikroflora, metaboliniai veiksniai ir taikomas medikamentinis gydymas (12). Struvitiniai akmenys dažniausiai išsivysto dėl šlapimo sistemos infekcijų, kurias sukelia ureazę gaminančios bakterijos (15). Ureazė paverčia karbamidą į amoniaką, o susidaręs NH3 laisvai buferizuoja vandenilio jonus ir
susidaro amonio jonai (NH4+), dėl šio proceso padidėja šlapimo pH ir prasideda struvito
kristalogenezė. Amonio jonai gali sukelti vietinius glikozaminoglikanų pažeidimus, tokiu būdu palengvindami kristalų ir bakterijų prisijungimą prie uroendotelio (12).
Kalcio oksalatų formavimasis šunų šlapimo sistemoje per paskutinius tris dešimtmečius išaugo. Šis pokytis siejamas su mažesniu aktyvumu, nutukimu, pašaro sudėties pokyčiais, t.y. prevencinėmis dietomis, skirtomis išvengti struvitų formavimosi (15). Hiperkalciurijos pasireiškimas siejasi su hiperadrenokorticizmu, gliukokortikoidų naudojimu, su pašaru gaunamu dideliu kiekiu kalcio ir baltymų, vit. D ir vit. C įsisavinimu (13). Didesnę riziką susidaryti kalcio oksalatams turi nekastruoti šunys. Keeshondams pasireiškiantis kalcio oksalatų formavimasis siejamas su pirminio hiperparatiroidizmo pasireiškimu. Hiperkalciurija yra dažna šunims, formuojantiems kalcio oksalato urolitus, ir tyrimo metu buvo rasta, kad miniatiūriniams šnauceriams tai siejasi su padidėjusia žarnyno absorbcija (absorbuojamoji hiperkalciurija) (15). Yra nustatytas ryšys tarp Oxalobacter formigenes trūkumo virškinimo trakte ir kalcio oksalatų formavimosi (19).
10 buvo nustatyta ir kitoms šunų veislėms, kurios sporadiškai formuoja šlapimo rūgšties urolitus, pvz.: buldogai, juodieji Rusijos terjerai, tačiau dėl įvykusios mažesnės mutacijos ir mažesnio jos pasireiškimo šių šunų populiacijose šlapimo rūgšties urolitų paplitimas yra mažesnis (20).
Šunų cistinurijos pasireiškimas yra įvairus, tačiau cistino urolitų susidarymas siejamas su sutrikusia aminorūgščių (cistino, ornitino, lizino ir arginino) transportacija inkstuose (proksimaliniuose kanalėliuose) ir žarnose. Niufaundlendams cistino urolitų susidarymas jauname amžiuje yra autosominis recesyvinis požymis. Šis defektas siejamas su mutacija 2 egzone SLC3A1 gene, šio geno mutacija buvo užfiksuota ir Labradoro retriveriams (15, 21). Nuo lyties ir androgenų priklausomas cistinurijos paveldimumas buvo užfiksuotas mastifams, škotų dirhaundams ir airių terjerams (17).
Silicio urolitų susidarymo patologinis, fiziologinis mechanizmas ir rizikos faktoriai nėra iki galo žinomi. Manoma, kad silicio urolitai formuojasi dėl prastos kokybės pašaro, kurio sudėtyje yra daržovės, turinčios aukštus silikatų kiekius. Mitybai naudojamas požeminis vanduo, turintis didelius silikatų kiekius, yra priskiriamas prie įtaką darančių faktorių (11).
1.3. Klinikiniai simptomai
Šunų akmenligės klinikinių požymių pasireiškimas priklauso nuo urolitų dydžio, formos, lokalizacijos, tačiau galimi ir asimptominiai urolitiazės atvejai. Dažnai urolitiazės klinikiniai požymiai gali būti tokie kaip ir kitų apatinių šlapimo takų susirgimų atveju (pvz.: cistito) (8). Maži urolitai ar kristalai dirgina šlapimo sistemos gleivinę, sunkiai pasišalina su šlapimu, todėl dažniausiai pastebima poliakiurija ir dažnesnis noras šlapintis, strangurija, hematurija, iš šlaplės gali lašėti šlapimas (4). Esant bakterinėms infekcijoms galimas piurijos atsiradimas, dažnesnis šlapinimasis, skausmingumas (22). Susitraukinėjant šlapimo pūslei ir dėl dažno bandymo šlapintis urolitai gali patekti į šlaplę ir sukelti šlapimo takų obstrukciją, dėl kurios šlapimo pūslė gali būti labai įtempta ir pasireikšti padidėjusi pilvo apimtis, susilaikantis šlapimas, skausmingumas šlapinantis, anurija ar įvykti šlapimo pūslės plyšimas (23). Dėl ilgai trunkančios šlapimo takų obstrukcijos ir negalinčio pasišalinti šlapimo gali pasireikšti antrinės problemos, kurias sukelia vykstanti intoksikacija ir organų pažeidimai. Intoksikacijų atveju ir esant kitų organų pažeidimams gali prasidėti vėmimas, viduriavimas, vangumas, anoreksija, kailis gali tapti neblizgus (8, 24, 25).
1.4. Diagnostiniai tyrimai
11 diferencijacija (6). Taikant vaizdinės diagnostikos tyrimus, t.y. ultragarsinį, rentgeninį tyrimą, yra nustatoma urolito ar urolitų lokalizacija, jų forma, dydis (4, 5). Šie duomenys yra svarbūs taikant gydymo metodus (7)
Atliekant biocheminį kraujo tyrimą šunų, sergančių šlapimo takų akmenlige, BUN ir kreatinino lygiai kraujyje buvo pakilę virš normos 5 iš 21 tirtų šunų, kuriems pasireiškė daline arba pilna šlaplės obstrukcija. Kalcio ir fosforo kiekis kraujo serume buvo normos ribose (6).
1.4.1. Laboratoriniai šlapimo tyrimai
Šunims, sergantiems šlapimo takų akmenlige, šlapimo pH yra nuo 5 iki 8,5 (1 pav.). Urolitiaze sergančių šunų šlapimas gali būti šarminis (pH 7,5 pasireiškia 38,1 proc. šunų), rūgštinis (pH 6,5 pasireiškia 38,1 proc. šunų) ir neutralus (pasireiškia 23,8 proc. šunų). Kristalai yra aptinkami 33,3 proc. šunų: struvitai – 17,4 proc., kalcio oksalatai – 8,7 proc., cistino kristalai – 4,3 proc šunų (6).
Magnio amonio fosfatai (struvitai) - bespalviai ir formuojantys įvairaus dydžio karsto dangčio formos kristalus. Formuoja trijų - aštuonių sienelių prizmes, adatos formos ar plokščius kristalus su įstrižais galais. Magnio amonio fosfatiniai kristalai dažniausiai formuojasi šarminiame šlapime, kuris dažnai siejamas su bakterinėmis infekcijomis (26).
Kalcio oksalatai dažniausiai pasitaiko dviejų formų, dihidratai ir monohidratai (27). Bespalviai, įvairaus dydžio aštuonsieniai, panašios į voko formą kristalai. Dažniausiai formuojasi rūgštiniame šlapime (26).
Cistino kristalai yra bespalviai, plokšti, heksagono formos, galintys turėti netolygias sieneles. Cistino kristalurija pasireiškia dėl proksimalinių inkstų kanalėlių defektų, sutrikus aminorūgščių transportavimui (pvz. argininui, cisteinui, lizinui, ornitinui). Randama koncentruotame, rūgštiniame šlapime (26).
Amorfiniai urato kristalai yra geltonai rudos ar juodos spalvos, netaisyklingos formos. Šie kristalai dažniausiai randami rūgštiniame šlapime (26).
Šlapimo rūgšties kristalai bespalviai, plokšti, šešiasieniai arba deimanto – kvadrato formos kristalai, kurie aptinkami rūgštiniame šlapime (26).
Sulfonamido kristalai aptinkami po gydymo sulfatų turinčiais antibiotikais. Adatos formos kristalai, kurie formuoja pluoštus, yra išblukusios geltonos spalvos (26).
Šlapimo spalva gali būti raudona (hematurija), blyškiai geltona, tamsiai geltona (aukštas šlapimo santykinis tankis), šlapime gali pasireikšti proteinurija, bilirubinurija, hematurija (6).
12 1 pav. Urolitų rūšies identifikavimo algoritmas (6)
1.4.2. Specialieji vaizdinės diagnostikos tyrimai
Urolitai gali būti identifikuojami atliekant specialiuosius vaizdinės diagnostikos tyrimus: rentgeninį, ultragarsinį tyrimą, kompiuterinę tomografiją, uretroskopiją (4, 5). Vaizdinę diagnostiką reikalinga atlikti prieš taikant gydymo metodus, stebint gydymo veiksmingumą po atliktų urolitų šalinimo procedūrų (7). Urolitai yra aptinkami šlapimo pūslėje ir šlaplėje – 61,9 proc., tik šlapimo pūslėje – 33,3 proc., šlapimo pūslėje ir inkstuose – 4,8 proc. atvejų. Rentgenokontrastiški urolitai sudaro 85,7 proc. aptinkamų urolitų (2 pav.) (6). Nekontrastiškų urolitų nustatymui yra naudojamos kontrastinės medžiagos, kurios padidina tyrimo jautrumą iki 100 proc. net 1 mm ar didesniems urolitams. Struvitai tampa nerengenokontrastiški, kai naudojamas dvigubas kontrastas su juoduota kontrastine (80 mg/ml) medžiaga, aplikuojant ją per šlapimo kateterį (12).
13 hiperechoiškos ribotos struktūros, kurios turi distalinį akustinį šešėlį (2 pav.), arba hiperechoiškas smėlis (23).
Rentgeninio tyrimo metu diagnozuojama 90 proc. šlapimo pūslėje esančių urolitų ir 92 proc. šlaplėje esančių urolitų, tačiau ultragarsinio tyrimo metu šlapimo pūslėje nustatoma 80 proc. akmenligės atvejų. Ultragarsinis ir rentgeninis tyrimas neaptinka pavienių urolitų, kurių diametras yra mažesnis nei 3 mm. (6).
a) b)
2 pav. Urolitai šlapimo pūslėje: a) Abdominalinio ultragarsinio tyrimo metu užfiksuotas didelis hiperechoiškas urolitas (CALCULUS), formuojantis distalinį akustinį šešėlį (8); b) Rentgeno tyrimo metu užfiksuoti urolitai (rodyklės) šlapimo pūslėje (29)
1.4.3. Papildomi tyrimai
Šlapimo takų infekcijos yra aptinkamos 71,4 proc. urolitiaze sergančių šunų. Mėginiai gali būti renkami cistocentezės, biopsijos būdu, o kultūros sėjamos ant kraujo agaro, MacConkey agaro inkubuojant 370C temperatūroje 24 val. (30). Dažniausiai identifikuojamos bakterijos, kurios yra išskiriamos iš šlapimo sistemos: Escherichia coli (38,1 proc.), Staphylococcus aureus (14,3 proc.),
Staphylococcus intermedius, Proteus mirabilis, Streptococcus spp. ir Arcanobacterium pyogenes
(6).
Cheminę urolitų kiekybinę ir kokybinę sudėtį galima nustatyti atliekant stereoskopinę mikroskopiją, infraraudonųjų spindulių - spektroskopiją, skenuojančią elektroninę mikroskopiją ir rentgeno spindulių analizę (2, 5).
Atliekant išmatų mėginių bakteriologinį tyrimą, kalcio oksalatus formuojantiems šunims buvo identifikuotas didesnis kiekis Bifidobacterium, Lactobacillus, Lactococcus, E. coli, Shigella ir
14
1.5. Gydymo metodai
1.5.1. Mažos invazijos urolitų šalinimo technikos 1.5.1.1. VUH metodas
VUH gali būti atliekamas, kai smulkūs akmenys yra aptinkami šlapimo pūslėje. Urolitų dydis ir forma, kaip ir paciento dydis, turi būti įvertinti; lygesnio paviršiaus akmenys gali lengviau praeiti per šlaplės siauriausias spindžio vietas negu tie, kurie turi nelygų paviršių (25). Cistino urolitai labai lėtai auga, turi vaškinį, slidų paviršių, todėl jie gali būti lengvai išplaunami su šlapimu patelėms. Atliktų tyrimu metu buvo nustatyta, kad 67,5 proc. cistino urolitų yra mažesni nei 5 mm diametro (17). Dideli urolitai gali būti pašalinami lengviau iš didelių pacientų, tačiau pačią procedūrą bus sudėtingiau atlikti. VUH atlikimui pacientas turi būti anestezuotas, kad išvengtume šlaplės spazmų ir palengvintume šlapimo išskyrimą (25).
Kateteris įvedamas į šlapimo pūslę ir šlapimo pūslė turi būti pripildoma steriliu fiziologiniu tirpalu. Šlapimo pūslė turi jaustis pilna, bet ne perpildyta, kad neįvyktų šlapimo pūslės plyšimas. Neištraukus kateterio, gyvūnas turi būti laikomas vertikaliai, kad jo stuburas būtų vertikalioje pozicijoje. Ištraukus šlapimo pūslės kateterį, šlapimo pūslė turi būti spaudžiama rankomis, kad susidarytų stipri srovė iš šlaplės ir skystis su urolitais turi būti surenkamas (3 pav.). Spaudžiant šlapimo pūslę, turi būti naudojamas rankos delnas, bet ne pirštai, spaudimo sudarymui, kad būtų išvengiama galimų šlapimo pūslės traumų. Gali prireikti atlikti keletą šlapimo pūslės pripildymų ir išspaudimų, kad pasišalintų visi akmenys ir nuosėdos. Hematurija gali pasireikšti po šios procedūros, bet dažniausiai ji išnyksta per 24 val. (25).
15 1.5.1.2. Holmium: YAG lazerio litotripsija
Holmium: YAG lazerio litotripsija yra vis plačiau panaudojama referentinėse institucijose atliekant lazerinį akmenų fragmentavimą. Po fragmentacijos susidariusios smulkesnės akmenų dalys gali būti pašalinamos naudojant cistoskopą su integruotu surinkimo krepšiu ar atliekant VUH metodą (34).
Lazerinė litotripsija yra mažai invazyvi procedūra, saugi ir efektyvi šalinant šlapimo pūslės ir šlaplės urolitus (35). Ši procedūra yra alternatyva chirurginiam šunų urolitų šalinimui (36, 37). Lazerio litotripsija su Ho:YAG buvo atliekama in vitro ir in vivo šunims. Lazerio litotropsija yra atliekama endoskopiškai įvedant Ho:YAG spindulį, kurio bangos ilgis yra 2100 nm, per lanksčią optinę giją iki urolito paviršiaus. Litotripsija įvyksta dėl fototerminio efekto. Ho:YAG lazeris yra efektyvus šunims, šalinant šlapimo takų obstrukciją, kurią sukelia magnio amonio fosfatai, kalcio oksalatai, amonio uratai ir cistino urolitai. Dažniausiai urolitai būna pašalinami per 1-2 procedūras. Atliekama gyvūnams, kurie sveria ≥6,8 kg (12, 34, 38).
Atliktų tyrimų metu 52/66 šunų buvo pašalinti urolitai iš šlapimo pūslės. Urolitų nepavyko visiškai pašalinti, kai jų diametras buvo didesnis nei 3 mm (9 šunims). Urolitai šiuo metodu buvo sėkmingiau šalinami patelėms. Vidutinė procedūros trukmė buvo 72 min. Dviem šunims pasireiškė šlapimo takų obstrukcija atliekant lazerinę litotripsiją. Hematurija pasireiškė 53 proc. gydytų šunų 0 dieną po procedūros, 84 proc. - 1 dieną, 13 proc. - 3 dieną ir 3 proc. 11 dieną po procedūros (39).
1.5.2. Chirurginiai gydymo metodai
Chirurginis gydymas turėtų būti taikomas, jeigu nepavyksta ar negalima ištirpdyti akmenų (36), jeigu yra reikalingas šlapimo pūslės gleivinės tepinėlis arba susidarę akmenys yra dideli ir atliekant hidropulsaciją gali sukelti šlaplės obstrukciją (35). Struvitai, uratai ir cistino akmenys gali būti ištirpdomi, bet chirurgiškai šalinti būtina kalcio oksalatus, kalcio fosfatus ir silikato akmenis (40, 41). Cistotomija turėtų būti pageidautina atlikti prieš uretrotomija, jeigu akmenys gali būti nustumiami atgal į šlapimo pūslę. Cistotomija su skrotalinė uretrostomija galėtų būti vienas iš efektyviausių gydymo būdų išvengiant klinikinių požymių pasikartojimo dalmatinams, turintiems uratų. Recidyvai galimi cistotomijos atlikimo atveju (41).
1.5.2.1. Cistotomija
16 pūslės gleivinės gabalėlis, kad būtų galima identifikuoti bakterines kultūras. Pašalinami urolitai iš šlapimo pūslės. Siuvimo po cistotomijos tikslas yra susidaryti skysčiams nepralaidžią siūlę, kuri neskatins akmenų formavimosi. Dažniausiai tai pasiekiama taikant vieno aukšto ar dviejų aukštų siuvimo techniką arba siuvant įsiverčiančias siūles naudojant absorbuojamus siūlus. Jeigu šlapimo pūslės sienelė yra stora, geriau naudoti vieno aukšto siūlę. Esant normalaus storio šlapimo pūslės sienelei, pjūvio užsiuvimas taikant vieno aukšto siūle yra tinkamas. Atlikus retrospektyvinius tyrimus nerasta skirtumo tarp komplikacijų pasireiškimo, kai šlapimo pūslė yra susiuvama dviejų aukštų įsiverčiančia siūle ar vieno aukšto siūle. Pralaidumas gali pasireikšti susiuvant plonas šlapimo sieneles su vieno aukšto siūle (41).
1.5.2.2. Cistostomija
Laikina cistostomija gali būti atliekama įvedant Foley kateterį per mažą pjūvį pilvo sienoje ties vidurio linija, per kirkšnies sritį, laparoskopijos būdu ar perkutaniniu metodu. Stamey Malecot kateteris yra naudojamas perkutaniniam įvedimui, tačiau kateterį gali tekti pašalinti anksčiau numatyto laiko. Chirurgiškai įvedamas Foley kateteris yra dažnai naudojamas ilgalaikiam kateterizavimui atlikti ambulatoriniams pacientams. Žemo profilio gastrostominių vamzdelių naudojimas, atliekant šunų cistostomiją, buvo gerai toleruojamas. Visi kateteriai gali būti įvedami taikant vietinę analgeziją, taikant arba netaikant sedacijos, priklausomai nuo gyvūno elgsenos; tačiau chirurginis įvedimas yra pageidautinas (41).
1.5.2.3. Laparoskopinė cistotomija
Laparoskopinė cistotomija yra atliekama dviejų asmenų. Laparoskopas įvedamas ties bambos sritimi, antras kanalas daromas kaudaliai pirmajam ir įvedama 5 mm kaniulė ir „Babcock“ griebiamieji žnybtai. Antrasis kanalas šunų patinams yra daromas kranialiai apyvarpės, o šunų patelėms apie 2/3 atstumo tarp gaktos ir bambos (43).
17 Atlikto tyrimo metu iš dalyvavusių 23 gyvūnų komplikacijos pasireiškė 19,2 proc., tačiau 11,5 proc. komplikacijų turėjo ryšį su atlikta procedūra. Urolitai atsinaujino 4 atvejais per 335 dienų laikotarpį (43).
1.5.3. Medikamentinis gydymas ir prevencinės priemonės
Akmenligės gydyme yra svarbus šlapimo pH kontroliavimas taikant dietas, preparatus ir antibiotikų terapiją. Antibiotikų terapija turi būti taikoma bent 1 mėn. nuo gydymo pradžios, nes, vykstant urolitų tirpdymo procesui, gali atsirasti bakterijų (22).
Šunų urolitiazė yra sutrikimas, kuris reikalauja ilgos priežiūros, kad būtų suvaldomas pakartotinis kristalų ir urolitų formavimas. Prevencijos užtikrinimui taikoma:
kristalinių medžiagų sumažinimas šlapime,
padidintas vandens suvartojimas, dažnesnis šlapinimasis,
optimalaus pH (priklausomai nuo urolitų tipo) palaikymas,
normalaus kūno svorio ir idealaus KMI (5 balų iš 9) palaikymas,
profilaktiškai atliekami šlapimo ir kraujo mėginių tyrimai.
Chirurginis akmenligės gydymas nėra visada tinkamas, nes ne visi akmenys ir kristalai gali būti pašalinti cistotomijos metu ir siuvamoji medžiaga gali tapti kristalų kaupimosi centru (3).
Visų urolitų formavimosi prevencijai yra svarbu padidinti geriamojo vandens suvartojimą, vandens suvartojimą su pašaru. Kristalai nusėda šlapime, kai šlapimas yra superkoncentruotas, todėl yra svarbu užtikrinti didesnį vandens suvartojimą, dėl kurio padidės bendras išskiriamo šlapimo kiekis ir šlapimo koncentracija sumažės (3). Rekomenduojamas šėrimas didesnio nei 75 proc. drėgnumo pašaru arba kaip alternatyva gali būti drėkinamas sausas pašaras. Reikalinga pasiekti ≤1,020 šlapimo santykinį tankį (44, 45).
1.5.3.1. Cistinas
Cistino tirpumas didėtų su didėjančiu šlapimo pH. Kalio citratas (50-100 mg/kg kūno svorio, skiriant p.o. 2 kartus dienoje) ar kitas šarminančios citrato druskos turi būti skiriamos šunims, kurių šlapimas yra rūgštinis. Dozės turi būti palaipsniui didinamos, kol šlapimo pH bus apie 7,5 (3,45).
Šėrimo dietos cistino urolitų prevencijai turi turėti mažą kiekį metionino ir cistino prekursorių su pakankamu kiekiu taurino ir karnitino. Vieno tyrimo metu atlikto su cistinuriniu šunimi, sumažintas suvartojamų baltymų kiekis, šlapimo šarminimas ir šėrimas konservuotu pašaru sumažino 20-25 proc. šlapime esančio cistino kiekį per 24 val., lyginant su konservuota palaikomąja dieta (45). Baltymai turi sudaryti 9-11 proc. SM maiste, kad būtų sumažinta kasdieninė cistino ekskrecija. Esamas kalorijų deficitas turi būti kompensuojamas riebalais ir angliavandeniais (3).
18 Kastracija lemia ženkliai sumažėjusį cistino išskyrimą ir urolitiazės rizikos sumažėjimą (17). Tiolą rišantys preparatai suskaldo cistiną į dvi cisteino molekules, o tiol-cisteino produktas yra 50 kartų tirpesnis nei cistinas. Prevencinės naudojamo tiopronino dozės yra 15 mg/kg p.o. q12val (45).
1.5.3.2. Uratas
Urato tirpumas didėja, kai didėja šlapimo pH. Amnonio uratai yra tirpūs esant pH ≥ 7,2, tačiau in
vitro nustatytas tirpumas esant pH ≥ 8,0 (45). Kalcio karbonatas ir kalio citratas dažnai naudojami
šlapimo rūgštinimui ir gali būti skiriami su pašaru, pradedant 50-100 mg/kg kalio citrato p.o. 2 kartus dienoje (3).
Pašare esantis purinas yra urato urolitų susidarymo prekursorius ir jis aptinkamas daugumoje pašarų. Dideliu kiekiu purino pasižymintys ėdalai yra žinomi kaip didelio baltymingumo pašarai, o prevencijai nuo urato taikomi pašarai dažnai yra su mažesniu kiekiu proteino (1,6-2,2 g baltymų/ 100 kcal ME). Tokių šunų šėrimui reiktų nenaudoti produktų, turinčių aukštą purino kiekį: žvėrienos, antienos, žąsienos, tuno, smegenų, širdies, kepenų, inkstų ir kt. Pieno proteinai (kazeinas) ir kiaušiniai užtikrina tinkamą proteinų šaltinį, kuriame yra mažai purino (3). Atlikto tyrimo su dalmatinais metu po 6 mėn. taikytos mažo baltymingumo ir mažo purino kiekio dietos atsinaujinančių urato urolitų susidarymas pasireiškė 50 proc. šunų, o šunys, šerti įprastine palaikomąja dieta, turėjo 87 proc. urato urolitų atsinaujinimą (45). Šunims, turintiems genetines mutacijas, kurios nulemia urato urolitų formavimą, yra taikoma terapija alopurinoliu. Alopurinolis slopina ksantino metabolizmą į šlapimo rūgštį ir ksantinas yra mažiau tirpus šlapime nei šlapimo rūgštis. Atliktų tyrimų duomenimis, yra rekomenduojama 5-7 mg/kg p.o q12-24 val. prevencinė dozė. Ksantino oksidazės inhibitoriai neturi būti skiriami šunims, kurie negauna sumažintos purino dietos (3, 45).
1.5.3.3. Struvitai
19 dietos yra kontraindikuotinos. Vitamino E ir beta-karoteno papildai skiriami sumažinti oksidacinei žalai (3).
1.5.3.4. Kalcio oksalatai
Kalcio oksalatų urolitiazė pirmiausiai pasireiškia dėl hiperkalcurijos, kuri siejamas su hiperkalcemija (pirminiu hiperparatiroidizmu) arba normokalcemija (3).
Maisto produktų, kuriuose yra daug gyvūninių baltymų (>10 g/100 kcal), vartojimas prisideda prie kalcio oksalato urolitų formavimosi, padidindamas kalcio išsiskyrimą su šlapimu ir sumažindamas šlapimo citrato išsiskyrimą. Didinant maistinius baltymus nuo 35 proc. iki 57 proc. SM, kalcio koncentracija šlapime padidėjo 35 proc., o šlapimo citrato koncentracija – 45 proc. (45). Rekomenduojamas šėrimas dietomis, turinčiomis mažus kiekius baltymų (1,6-2,2 g/100kcal ME), didesnius kiekius riebalų (26 proc. SM) ir angliavandenių (60 proc. SM) (3). Turi būti vengiama dietų ir preparatų, skirtų rūgštinti šlapimą (pH<6,5) (40, 45).
Vienas in vitro tyrimas parodė, kad citratas, kurio koncentracija panaši į koncentraciją, esančią šlapime (5 mmol/l), ištirpino ir atskyrė kalcio oksalato monohidrato kristalus iš Madin-Darby šunų inkstų ląstelių (46).
Tiazidiniai diuretikai sustiprina filtruoto kalcio inkstų kanalėliuose reabsorbciją. Jie taip pat gali netiesiogiai paveikti kalcio absorbciją žarnyne ir kalcio kaupimąsi kauluose. Rekomenduojama kartu vartoti kalio citratą, nes tiazidiniai diuretikai prisideda prie šlapimo rūgštėjimo, bet pirmiausia reikia stebėti šlapimo pH, kad būtų įvertintas kalio citrato poreikis (45).
20
2.
TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimui naudojami duomenys iš „X“ veterinarijos klinikos nuo 2018 m. sausio mėn. 1 d. iki 2020 m. lapkričio 1 d. Nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2020 m. lapkričio mėn. buvo dalyvaujama klinikinėse apžiūrose su veterinarijos gydytojais. Iš duomenų sistemos surinkti šlapimo sistemos akmenlige sirgusių šunų duomenys (n=69). Tyrimai atlikti laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo bei veterinarinių reikalavimų įstatymo – Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas (47).
Buvo surinkti išsamūs Anamnesis vitae et morbi duomenys, atliekamas bendrasis klinikinis tyrimas, kurio metu buvo apžiūrimas gyvūnas pradedant nuo galvos ir baigiant užpakaline kūno sritimi, vertinama snukio ertmė: gleivinių spalva ir kapiliarų prisipildymo greitis; vertinami paviršiniai limfiniai mazgai, palpuojama pilvo sritis: vertinamas pilvo įtempimas, skausmingumas, šlapimo pūslės prisipildymas ir galimi pakitimai. Klinikinio tyrimo metu buvo atliekama širdies ir plaučių auskultacija ir įvertinamas širdies darbo ir kvėpavimo dažnis, temperatūra. Įvertinus gyvūno būklę buvo atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai, vaizdinė diagnostika.
Šlapimas surenkamas cistocentezės būdu arba kateterizacijos metodu ir keliais atvejais buvo tiriamas laisvai rinktas šlapimas. Šlapimo biocheminis tyrimas atliekamas naudojant Spotchem – EZ analizatoriumi. Tyrimo metu analizuojami šlapimo pH, S.G., PRO, BLD, LEU rodikliai. Atliekamas šlapimo mėginio mikroskopinis tyrimas dėl kristalų diferencijacijos iš nucentrifuguoto šlapimo mėginio, kai šlapimo mėginio lašas aplikuojamas ant objektinio stiklelio ir uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Kristalai diferencijuojami pagal morfologinius požymius ir šlapimo pH terpę.
Šlapimo bakteriologiniai mėginiai buvo surenkami ir siunčiami į laboratoriją. Gauti tyrimų rezultatai apie užaugusias bakterijų kultūras ir jų jautrumą bei atsparumą antibiotikams yra pristatomi į kliniką.
Naudojant Midray DC-70 ultragarso aparatą, gyvūną guldant į LL ir į VD pozicijas ir tiriama abdominalinėje srityje šlapimo sistemos organai. Tyrimui atlikti naudojami 3,5 MHz mikrokonvekcinis daviklis ir 7,5 MHz linijinis daviklis. Tyrimo metu šlapimo sistemos organuonuose aptinkamos hiperechogeniškos formuotos struktūros, turinčios distalinį akustinį šešėlį yra identifikuojamos kaip šlapimo sistemos akmenys, o šlapimo sistemos organuose esančios hiperechogeniškos smulkios nuosėdų pavidalo struktūros kaip galimai smulkūs urolitai ar „smėlis“. Atliekami urolitų dydžio matavaimai.
21 Kiekvieno šunų šlapimo akmenligės atveju, remiantis klinikiniais požymiais, tyrimų rezultatais ir gyvūno būkle buvo taikomi šie gydymo metodai: chirurginis, medikamentinis, gydomosios veterinarinės dietos arba jų kombinacijos.
Tiriamieji šunys yra suskirstomi į grupės (4 pav.). Remiantis tyrimo metu surinkta medžiaga, tyrimų rezultatais, šlapimo sistemos akmenlige sergantys šunys yra suskirstomi į atskiras grupes pagal amžių, lytį, veislę, kristalų tipą, urolitų lokalizaciją ir diagnostikos bei gydymo metodus.
4 pav. Tyrimo atlikimo schema
22
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Šlapimo sistemos akmenligės pasireiškimas tarp skirtingų veislių, amžiaus ir
lyties šunų
2018 - 2020 metais retrospektyviai duomenų analizei buvo atrinkti 69 šunys: 25 buvo patelės (36,33 proc.) ir 44 patinai (63,77 proc.). Didžiausią dalį tiriamų šunų sudarė grynaveisliai šunys (n=55, 79,71 proc.) ir mišrūnai (n=14, 20,29 proc.). Iš grynaveislių šunų šlapimo takų akmenligė dažniau pasireiškė Jorkšyro terjerams (n=9, 13,04 proc.). Tyrime buvo 29 tiriamųjų šunų veislės, iš kurių daugiausiai sergančių šlapimo sistemos akmenlige buvo Jorkšyro terjerai (n=9), mopsai (n=5), ši cu ir prancūzų buldogai - po 5 atvejus, cvergšnauceriai ir berno zenenhundai - po 3 atvejus. Šlapimo sistemos akmenligė daugiau pasireiškė mažųjų ir vidutinių veislių šunims (62 proc.) nei didžiųjų veislių šunims (5 pav.).
5 pav. Šlapimo sistemos akmenlige sirgusių šunų dažniai pagal veisles.
23 pasiskirstymą pagal lytį, daugiausiai susirgimo atvejų nustatyta 6-10 metų amžiaus grupėje, tai yra 2,4 karto dažniau nei 11-14 metų patelės. Mažiausiai susirgimo atvejų nustatyta jaunesnių nei 1 metų amžiaus grupėje ( n=1) (6 pav.).
6 pav. Šlapimo sistemos akmenlige sergančių šunų amžiaus grupių pasiskirstymas pagal lytį Analizuojant visus tiriamuosius, nepriklausomai nuo veislės, šlapimo sistemos akmenlige 1,76 karto dažniau sirgo patinai (63,77 proc.) nei patelės (36,23 proc.) (7 pav.).
7 pav. Šlapimo sistemos akmenlige sergančių šunų pasiskirstymas pagal lytį
Daugiausiai urolitiazė pasireiškė nekastruotiems šunims (96 proc.), o kastruoti šunys sudarė vos 4 proc. atvejų. Nekastruoti šunys serga urolitiaze 24 kartus dažniau nei kastruoti šunys (8 pav.).
0 12 19 13 1 7 12 5 R² = 0,5568 R² = 0,2303 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 1 m. 1-5 m. 6-10 m. 11-14 m. Šu n ų s ka iči u s, v n t.
Amžiaus grupės pagal lytį
24 8 pav. Šlapimo sistemos akmenlige sergančių šunų (kastruotų ir nekastruotų) grafinis
atvaizdavimas
3.2. Dažniausiai aptinkami šunų šlapimo takų urolitai
Atlikto tyrimo metu nustatyti dažniausiai pasireiškiantys šlapimo sistemos akmenligės klinikiniai požymiai ir jų pasiskirstymas priklauso nuo kristalų tipo. Dažniausiai aptinkami kristalai buvo struvitai (n=31, 44,93 proc.), tuo tarpu struvitai ir amorfiniai kristalai buvo nustatyti 4 atvejais (5,8 proc.). Struvitai pasireiškė 1,5 karto dažniau patinams nei patelėms bei visų tipų kristalai buvo aptinkami dažniau pas patinus nei pateles. Kristalai buvo nediferencijuoti 19 atvejų (27,54 proc.) dėl gyvūnų savininkų atsisakymo atlikti mikroskopinį šlapimo tyrimą (9 pav.).
9 pav. Šlapime nustatytų kristalų ir lyties pasiskirstymas 4 proc. 96 proc. Kastruotas Nekastruotas 2 3 6 10 1 19 2 1 0 2 2 9 0 12 0 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 Šu n ų skai či u s, v n t.
Šlapime nustatyti kristalai
25
3.3. Šlapimo takų akmenligės klinikinių požymių pasireiškimas
Dažniausias simptomas esant šlapimo takų akmenligei buvo poliakiurija (n=49, 25,39 proc.), antras dažniausias simptomas buvo hematurija (n=38, 20,21 proc.). Rečiausias simptomas buvo anurija (n=8, 4,15 proc.). Poliakiurija pasireiškia 6 kartus dažniau nei anurija (10 pav.).
10 pav. Šlapimo sistemos akmenlige sirgusių šunų klinikinių požymių pasireiškimas
Lyginant klinikinių požymių pasireiškimą pagal kristalų tipą, proporcijos išlieka panašios: visais simptomų atvejais dažniausiais kristalų tipas buvo struvitai (nuo 37,5 iki 48,72 proc.), tačiau nediferencijuoti kristalų atveju pasireiškia didelė dalis klinikinių požymių (nuo 20,51 iki 50 proc.) (11 pav.) 30 8 38 36 49 32 0 10 20 30 40 50 60 Abdominalinis skausmas
Anurija Hematurija Oligurija Polakiurija Strangurija
26 11 pav. Šlapime nustatytų kristalų ir klinikinių požymių sąveikos grafinis atvaizdavimas
27 12 pav. Urolitų lokalizacijos šlapimo sistemos organuose ir klinikinių požymių pasireiškimas
28 13 pav. Šunų šlapimo sistemos akmenligės vaizdinės diagnostikos metodų taikymo
pasiskirstymas
Dažniausiai šlapimo takų akmenligės lokalizacija buvo šlapimo pūslė (n=49, 71,01 proc.). Antra pagal dažnumą vieta buvo šlaplė ir šlapimo pūslė (n=7, 10,14 proc.) (14 pav.) Atlikus Fisher tikslų testą sąsajos tarp akmenligės lokalizacijos ir šuns lyties rasta nebuvo (p = 0,3). Atlikus Fisher tikslų testą nebuvo rasta sąsajos tarp akmenligės lokalizacijos ir šuns veislės (p > 0.999).
14 pav. Šunų šlapimo sistemos akmenligės lokalizacija
Analizuojant 2018-2020 metų šlapimo takų akmenlige sirgusių šunų duomenis (n=69), kuriems buvo šlapimo sistemoje rasti urolitai (n=54), vidutinis urolito dydis buvo 0,77 cm. Didžiausias rastas urolitas buvo 4,2 cm. dydžio, mažiausias - 0,01 cm.(1 lentelė, 16 pav.).
29 1 Lentelė. Urolito dydžio aprašomoji statistika.
Atlikus Fisher tikslų testą nerasta statistiškai reikšmingos sąsajos tarp urolito nustatymo ir kristalų tipo (p = 0,1), tačiau 8 atvejais, kuomet šlapime nebuvo aptikti kristalai, vėliau atliekant vaizdinės diagnostikos tyrimus buvo nustatyti urolitai (15 pav.).
15 pav. Urolitų aptikimas šunų šlapimo sistemoje pagal kristalus šlapime
Atlikus Chi kvadrato testą sąsaja tarp lokalizacijos ir kristalų tipo buvo statistiškai reikšminga (p = 0,020). Atliktas post-hoc testas atskleidė, jog kristalų tipo pasiskirstymas tarp akmenligės atvejų inkstuose ir šlapimo pūslėje skyrėsi statistiškai reikšmingai (p = 0,014) (17 pav.).
Parametras Vidurkis SD Mediana Min Max
30 16 pav. Cistotomijos būdu pašalintas urolitas iš 8 m. amžiaus, 2,0 kg. sveriančio Jorkšyro terjero veislės patino. Urolito dydis : 0,46-0,95 cm (Autorės nuotrauka).
17 pav. Šlapime nustatytų kristalų pasiskirstymas pagal urolitų lokalizaciją šlapimo sistemos organuose
31
nustatytas silpnas ryšys tarp didėjančio baltymų kiekio šlapime ir didėjančios šlapimo pH reikšmės (p<0,01);
nustatytas silpnas ryšys tarp didėjančio kraujo kiekio šlapime ir didėjančio baltymų kiekio šlapime (p<0,01);
nustatytas silpnas ryšys tarp didėjančio leukocitų kiekio šlapime ir didėjančios šlapimo pH reikšmės (p<0,01), didėjančio baltymų kiekio šlapime (p<0,01), didėjančio kraujo kiekio šlapime (p<0,01);
nustatytas stiprus ryšys tarp didėjančios kraujo šlapalo koncentracijos ir didėjančios kraujo kreatinino koncentracijos (p<0,01);
nustatytas silpnas ryšys tarp dažnėjančio hematurijos pasireiškimo ir mažėjančio kraujo kiekio šlapime (p<0,01) bei mažėjančio leukocitų kiekio šlapime (p<0,05);
nustatytas silpnas ryšys tarp dažnesnio anurijos pasireiškimo ir dažnesnio strangurijos pasireiškimo (p<0,05) bei retesnio hematurijos pasireiškimo (p=0,01);
nustatytas silpnas ryšys tarp dažnesnio oligurijos pasireiškimo ir retesnio anurijos pasireiškimo (p<0,01);
nustatytas silpnas ryšys tarp dažniau pasireiškiančio abdominalinio skausmo ir didėjančio šlapimo santykinio tankio (p<0,05), dažniau pasireiškiančios anurijos (p<0,01) bei nustatytas vidutinio stiprumo ryšys tarp dažnesnio abdominalinio skausmo ir dažnesnio strangurijos pasireiškimo (p<0,01);
nustatytas silpnas ryšys tarp dažnesnio poliakiurijos pasireiškimo ir rečiau pasireiškiančios anurijos (p<0,01) bei nustatytas vidutinio stiprumo ryšys tarp dažnesnio poliakiurijos pasireiškimo ir dažniau pasireiškiančios oligurijos (p<0,01).
2 Lentelė. Aprašomoji visų šlapimo rodiklių ir kraujo kreatitino ir šlapalo lentelė
N Min Max Mean SD
32 Atliekant nepriklausomų požymių testus buvo nustatyta, kad baltymų, kraujo ir leukocitų kiekio šlapime pasiskirstymas nėra vienodas tarp skirtingų šlapime aptinkamų kristalų (p<0,05). Kraujas, baltymai ir leukocitai nėra būdingi normaliam šlapimo mėginiui. Kruskal-Wallis testo metu nustatyta, kad kraujo kreatinino ir šlapalo koncentracijos pasiskirsto panašiai tarp šunų, kuriems buvo nustatyti skirtingi šlapimo kristalai. Kraujo kreatinino koncentracija viršijo normos ribas (44-159 umol/l), kai urolitai buvo nustatyti inkstuose ir 3 atvejais šlapimo pūslėje (18 pav.).
18 pav. Kraujo kreatinino koncentracijos pasiskirstymas esant skirtingai urolitų lokalizacijai Kraujo šlapalo koncentracija viršijo normos ribas (2,5-9,6 mmol/l), kai urolitai buvo nustatyti inkstuose ir 3 atvejais šlapimo pūslėje (19 pav.). Likusiais atvejais kraujo kreatininas ir šlapalas neviršijo normos ribų, vidutinis kreatinino kiekis šlapimo sistemos akmenlige sergančių šunų kraujyje buvo 100,42 umol/l, o kraujo šlapalo vidutinė koncentracija - 7,48 mmol/l (2 lentelė).
33 Šlapimo pH yra nuo 5,5 iki 9,0 esant šlapimo sistemos akmenligei. Atlikto tyrimo metu buvo nustatomas šlapimo pH pasiskirstymas priklausomai nuo aptinkamų kristalų šlapime. Šlapimo pH, kai yra aptinkami struvito kristalai šlapime, yra nuo 5,5 iki 9,0, didžioji dalis duomenų pasiskirstė pH 6,5-8,0 intervale, o vidutinis pH yra apie 7,0 . Šlapimo pH, kai yra aptinkami kalcio oksalato kristalai šlapime, yra nuo 5,5 iki 7,0, didžioji dalis duomenų pasiskirstė pH 6,0-7,0 intervale, o vidutinis pH apie 6,0 (20 pav.). Atlikus nepriklausomų požymių Kruskal-Wallis testą hipotezė, kad šlapimo pH vienodai pasiskirsto tarp aptinkamų kristalų šlapime yra patvirtinta.
20 pav. Šlapimo pH reikšmių pasiskirstymas pagal aptiktus kristalus šlapime
34 21 pav. Šlapimo santykinio tankio pasiskirstymas pagal aptiktus kristalus šlapime
Dažniausias šlapimo takų akmenligės gydymo metodas buvo kombinuotas: chirurginis, antibakterinė terapija ir dieta (n=24, 34,78 proc.). Rečiau buvo taikomas medikamentinis gydymas kartu su dieta (n=16, 23,19 proc.) bei procedūra (šlapimo pūslės kateterizavimas ir chirurginis gydymo metodas) ir antibakterinė terapija (n=10, 14,49 proc.). Rečiausiai buvo taikoma procedūros ir dietos kombinacija (n=1, 1,45 proc.) (22 pav.)
22 pav. Šunų šlapimo sistemos akmenligei taikytų gydymo metodų grafinis atvaizdavimas 7,25 proc. 14,49 proc. 34,78 proc. 8,7 proc. 23,19 proc. 7,25 proc. 1,45 proc. 2,9 proc. Procedūra Procedūra, antibakterinė terapija Procedūra, antibakterinė terapija, dieta Dieta
35 Urolitiazės gydymo metu buvo taikomos įvairios procedūros (n=40): šlapimo pūslės kateterizacija ir/ar cistotomija ar uretrotomijos, uretrostomijos, šlapimo pūslės plovimas. Dažniausiai buvo atliekama cistotomija (n=32, 80 proc.), o rečiausiai atlikta procedūra buvo uretrotomija (n=1, 2,5 proc.). Gydymo metu buvo taikoma dieta 47 šunims, dažniausiai šunims buvo skiriamos „Hill’s u/d”, „Royal Canin urinary s/o“, pasiskirsto po 19,15 proc., o sekanti dažniausiai skiriama „Specific CCD“ veterinarinė dieta - 17,02 proc. (3 Lentelė).
3 Lentelė. Šlapimo sistemos akmenlige sirgusių šunų gydymui naudotų firminių veterinarinių gydomųjų ėdalų pasiskirstymas.
Ėdalo firminis pavadinimas Atvejų skaičius, vnt. Atvejų skaičius, proc. Hill's u/d 9 19,15 Hill's k/d 2 4,26 Hill's s/d 7 14,89
Royal Canin Renal 7 14,89
Royal Canin urinary s/o 9 19,15
Specific CCD 8 17,02 Specific CKD 1 2,13 Specific Renal 2 4,25 Sanimed anti-struvite 1 2,13 Virbac HPM Struvite Dissolution/Prevention 1 2,13 Iš viso: 47 100
Šunims, kurie serga šlapimo sistemos akmenlige, yra taikomas simptominis gydymas, skysčių terapija ir antibakterinis gydymas. Iš visų tiriamųjų (n=69) antibakterinis gydymas buvo skiriamas didžiajai daliai tiriamųjų (n=55, 79,71 proc.). Daugiau nei pusei antibakterine terapija gydytų šunų buvo skiriamas amoksicilinas su klavulano r. (n=31, 56,36 proc.), todėl ir dažniausiai taikyta antibakterinė medžiaga buvo amoksicilinas (n=38). Kita dažniausiai taikoma antibakterinė medžiaga yra enrofloksacinas (25,45 proc.), o rečiausiai buvo skiriamas gydymas su cefaleksinu – 1,82 proc. atvejų (4 lentelė).
4 Lentelė. Šunų šlapimo sistemos akmenligės gydymui naudotų antibakterinių vaistų pasiskirstymas
Veiklioji medžiaga Atvejų
skaičius, vnt.
Atvejų skaičius, proc.
Amoksicilinas 7 12,73
Amoksicilinas ir klavulano rūgštis 31 56,36
Enrofloksacinas 14 25,45
Cefaleksinas 1 1,82
Metronidazolas 2 3,64
36 Iš visų tiriamųjų (n=69) bakteriologinis šlapimo mėginio tyrimas buvo atliktas tik 7,25 proc. tiriamųjų (n=5) (23 pav.). Bakteriologinio tyrimo metu buvo aptikta Proteus spp. (n=1, 20 proc.),
Staphylococcus spp. (n=1, 20 proc.), Enterococcus spp. (n=1, 20 proc.) ir nebuvo aptikta jokių
mikroorganizmų (n=2, 40 proc.). Iš šlapimo išskirtas Staphylococcus spp. buvo jautrus enrofloksacinui, gentamicinui, nitrofurantoinui ir atsparus amoksicilinui su klavulano r., amoksicilinui, penicilinui. Proteus spp. - jautrūs ciprofloksacinui, cefalotinui, o Enterococcus spp. nustatytas jautrumas amoksicilinui su klavulano r., amoksicilinui, ampicilinui, enrofloksacinui, gentamicinui. Visiems tiriamiesiems, kuriems buvo atliktas bakteriologinis šlapimo tyrimas, buvo nustatyti magnio amonio fosfato kristalai šlapime, 60 proc. atvejų tai buvo patinai.
23 pav. Šlapimo mėginio bakteriologinio tyrimo rezultatų pasiskirstymas tarp šlapimo sistemos akmenlige sergančių šunų
0 10 20 30 40 50 60 70 Enterococcus spp. Proteus spp. Staphylococcus spp. Neaptikta Netirta 1 1 1 2 64 Šun ų sk ai či us , v nt.
37
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Urolitų formavimasis yra viena pagrindinių šunų šlapimo sistemos problemų (1). Atlikto tyrimo duomenimis, šlapimo sistemos akmenlige dažniau serga grynaveisliai šunys (79,91 proc.) nei mišrūnai. Daugiausiai iš grynaveislių šunų sirgo mažųjų ir vidutinių veislių šunys (62 proc.). Tyrimo metu buvo užfiksuota daugiausiai susirgimo atvejų tarp grynaveislių Jorkšyro terjerų, mopsų, ši cu ir prancūzų buldogų. Literatūros šaltiniuose aprašoma, kad daugiausiai urolitų buvo aptinkama pas grynaveislius šunis (75,2 proc.). Buvo identifikuotos 23 veislės, iš kurių daugiau negu pusė buvo mažų veislių šunys, turėjo polinkį urolitiazės pasireiškimui (2).
Autorių duomenimis, urolitų formavimasis vyksta įvairaus amžiaus šunų organizme ir įrodyta, kad 5-9 metų šunys turi didžiausią (64 proc.) urolitų pasireiškimą tarp visų amžiaus grupių (1). Struvitinės akmenligės atveju amžius gali varijuoti nuo 1 mėn. iki 19 metų amžiaus (12). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad didesnį polinkį sirgti šlapimo sistemos akmenlige turi 6-10 metų šunys ir vienas susirgimo atvejis užfiksuotas šunų iki 1 metų amžiaus grupėje, kai akmenligė buvo nustatyta 6 mėn. Berno zenenhundui, kuriam ultragarsinio tyrimo metu buvo identifikuoti smulkūs urolitai šlapimo pūslėje ir struvitinė kristalurija.
Patinai yra labiau linkę formuoti kalcio oksalato ir metabolinius urolitus, o patelės daugiau formuoja struvitus ir mišrios sudėties urolitus (1, 9). Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai aptinkami kristalai buvo struvitai (31 atvejis, 44,93 proc.), tuo tarpu struvitai ir amorfiniai kristalai buvo nustatyti 4 atvejais (5,8 proc.). Struvitai pasireiškė 1,5 karto dažniau patinams nei patelėms bei visų tipų kristalai buvo aptinkami dažniau pas patinus nei pateles. Analizuojant visus tiriamuosius, nepriklausomai nuo veislės, šlapimo sistemos akmenlige 1,76 karto dažniau sirgo patinai nei patelės. Daugiausiai urolitiazė pasireiškė nekastruotiems šunims (96 proc.), o kastruoti šunys sudarė vos 4 proc. atvejų. Nekastruoti šunys serga urolitiaze 24 kartus dažniau nei kastruoti šunys. Vertinant mokslinių straipsnių duomenis, įvairių urolitų pasireiškimas nekastruotiems šunų patinams yra daugiau negu 3 kartus didesnis nei kastruotiems, o nekastruotoms patelėms 1,88 karto didesnis nei kastruotoms. Nekastruoti patinai turi 1,73 karto didesnę tikimybę susirgti šlapimo takų akmenlige nei nekastruotos patelės (16).
38 anurija. Lyginant klinikinių požymių pasireiškimą pagal urolitų lokalizaciją šlapimo sistemos organuose, pastebima, kad pagrindiniai klinikiniai požymiai yra strangurija, oligurija ir abdominalinis skausmas, kai urolitai yra šlapimo pūslėje. Tyrimo metu buvo užfiksuoti 4 atvejai, kai urolitai buvo lokalizuoti šlaplėje. Šiais atvejais pasireiškė abdominalinis skausmas, strangurija, poliakiurija, oligurija ir anurija. Mokslinių straipsnių duomenimis, šunų akmenligės klinikinių požymių pasireiškimas priklauso nuo urolitų dydžio, formos, lokalizacijos. Šlapimo sistemos organuose esant smulkiems urolitams bei kristalurijos atveju yra dirginama šlapimo sistemos gleivinė, sunkiai pasišalina urolitai ir kristalai su šlapimu, todėl dažniausiai pastebima poliakiurija, strangurija, hematurija (4). Bakterinių infekcijų pasireiškimo atveju galimas piurijos pasireiškimas (22). Susitraukinėjant šlapimo pūslei ir dėl dažno bandymo šlapintis urolitai gali patekti į šlaplę ir sukelti šlapimo takų obstrukciją, dėl kurios gali pasireikšti padidėjusi pilvo apimtis, susilaikantis šlapimas, skausmingumas, anurija (23).
Patelės įvairių tyrimų metu buvo įvardijamos kaip dažniausiai sergančios struvitine urolitiaze, toks pasireiškimas paaiškinamas tuo, kad patelėms dažniau pasireiškia šlapimo takų infekcijos (dėl trumpesnio šlapimo takų nei patinų). Staphylococcus pseudointermedius ir Proteus spp. dažniausiai siejamos su struvitine urolitiaze, sukelta ureazę produkuojančių bakterijų. Pseudomonas spp.,
Klebsiella spp. ir Escherichia coli – tai bakterijos, kurios gali gaminti ureazę (1). Tyrimo metu
užfiksuota, kad bakteriologinis šlapimo tyrimas atliktas tik penkiems šunims. Bakteriologinio tyrimo metu buvo aptikta Proteus spp., Staphylococcus spp., Enterococcus spp., o likusiuose 2 mėginiuose nebuvo nustatyta mikroorganizmų. Iš šlapimo išskirtas Staphylococcus spp. buvo jautrus enrofloksacinui, gentamicinui, nitrofurantoinui ir atsparus amoksicilinui su klavulano r., amoksicilinui, penicilinui. Proteus spp. - jautrūs ciprofloksacinui, cefalotinui, o Enterococcus spp. nustatytas jautrumas amoksicilinui su klavulano r., amoksicilinui, ampicilinui, enrofloksacinui, gentamicinui. Visais trim atvejais, paskirta pirminė antibakterinė terapija, remiantis bakteriologinio tyrimo duomenimis, buvo tinkamai paskirta, t.y. mikroorganizmai nebuvo atsparūs paskirtoms antibakterinėms medžiagoms. Visiems tiriamiesiems, kuriems buvo atliktas bakteriologinis šlapimo tyrimas, buvo nustatyti magnio amonio fosfato kristalai šlapime, 60 proc. atvejų tai buvo patinai, nors mikroorganizmų atžvilgiu teigiami mėginiai buvo surinkti iš 66,67 proc. atvejų iš patelių.
39 pūslė (10,14 proc.) ir 4 atvejais akmenligė nustatyta inkstuose. 3 metų amžiaus cvergšnaucerio patelei, kuriai buvo atliktas bakteriologinis šlapimo tyrimas ir nustatyta Staphylococcus spp. mikroorganizmai šlapime, urolitai buvo aptikti šlapimo pūslėje.
Atlikto tyrimo metu dažniausiai buvo taikomi ultragarsinis ir rentgeninis vaizdinės diagnostikos metodai. Literatūroje yra pateikiama daug skirtingų vaizdinės diagnostikos metodų: rentgeninis, ultragarsinis tyrimas, kompiuterinė tomografija, uretroskopija (4, 5). Papildomai turi būti atliekami šlapimo biocheminiai ir mikroskopiniai tyrimai bei kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai, kad būtų galima įvertinti bendrą gyvūno būklę (3). Urolitų mineralinė sudėtis nebuvo nustatoma tyrimo metu, tačiau remiantis literatūros šaltinių duomenimis yra svarbu atlikti mineralinės sudėties tyrimus. Cheminę urolitų kiekybinę ir kokybinę sudėtį galima nustatyti atliekant stereoskopinę mikroskopiją, infraraudonųjų spindulių - spektroskopiją, skenuojančią elektroninę mikroskopiją ir rentgeno spindulių analizę (2, 5). Tyrimo metu buvo pastebėta, kad 8 atvejais, kuomet šlapime nebuvo aptikti kristalai, vėliau atliekant vaizdinės diagnostikos tyrimus buvo nustatyti urolitai.
40
IŠVADOS
1. Nepriklausomai nuo veislės, šlapimo sistemos akmenlige 1,76 karto dažniau sirgo patinai nei patelės. Nekastruoti šunys urolitiaze serga 24 kartus dažniau nei kastruoti šunys.
2. Daugiausiai susirgimo atvejų nustatyta 6-10 metų amžiaus grupėje, vidutinis sirgusio šuns amžius 7,7 metai. 6-10 metų amžiaus patelės serga šlapimo sistemos akmenlige 2,4 karto dažniau nei 11-14 metų patelės.
3. Šlapimo sistemos akmenligė 3,9 karto dažniau sirgo grynaveisliai šunys nei mišrūnai.
4. Dažniausias simptomas esant šlapimo takų akmenligei buvo poliakiurija, antras dažniausias simptomas buvo hematurija, o rečiausias simptomas buvo anurija. Poliakiurija pasireiškia 6 kartus dažniau nei anurija.
5. Šlapimo sistemos akmenlige sergantiems šunims magnio amonio fosfato (struvitai) kristalai buvo aptinkami 6,2 karto dažniau nei kalcio oksalato kristalai. Struvitai pasireiškė 1,5 karto dažniau patinams nei patelėms.
6. Ultragarsinis tyrimo metodas 3,5 karto dažniau taikomas nei rentgeninis tyrimas.
41
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Hoxha Z, Rapti D. Urolithiasis in dogs. Albanian Journal of Agricultural Sciences. 2017;637– 40.
2. Del Angel-Caraza J, Diez-Prieto I, Pérez-García CC, García-Rodríguez MB. Composition of lower urinary tract stones in canines in Mexico City. Urological research. 2010;38(3):201–4. 3. Ackerman N. Nutritional management of canine urolithiasis. . The Veterinary Nurse.
2016;7(1):12–7.
4. Runge JJ, Berent AC, Mayhew PD, Weisse C. Transvesicular percutaneous cystolithotomy for the retrieval of cystic and urethral calculi in dogs and cats: 27 cases (2006–2008). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2011;239(3):344–9.
5. Nykamp SG. Dual-energy computed tomography of canine uroliths. . American journal of veterinary research. 2017;78(10):1150–5.
6. Fromsa A, Saini NS, Rai TS. Diagnosis, Prediction and Mineral Analysis of Uroliths in Canines. Global Veterinaria. 2011;610–7.
7. Libermann SV, Doran IC, Bille CR, Bomassi EG, Rattez EP. Extraction of urethral calculi by transabdominal cystoscopy and urethroscopy in nine dogs. Journal of Small Animal Practice. 2011;52(4):190–4.
8. Langston C, Gisselman K, Palma D, McCue J. Diagnosis of urolithiasis. Compend Contin Educ Vet. 2008; 30(8): 447-450.
9. Houston DM, Weese HE, Vanstone NP, Moore AEP, Weese JS. Analysis of canine urolith submissions to the Canadian Veterinary Urolith Centre, 1998-2014. . The Canadian veterinary journal. 2017;58(1):45–50.
10. Brandenberger-Schenk F, Rothenanger E, Reusch CE, Gerber B. Uroliths of dogs in Switzerland from 2003 to 2009. Schweizer Archiv für Tierheilkunde. 2015;157(1):41–8.
11. Mendoza-López CI, Del-Angel-Caraza J, Aké-Chiñas MA, Quijano-Hernández IA, Barbosa-Mireles MA. Canine Silica Urolithiasis in Mexico (2005–2018). Veterinary medicine international. 2020;2020:8883487.
12. Palma D, Langston C, Gisselman K, McCue J. Canine struvite urolithiasis. Compendium (Yardley, PA). 2013;35(8):E1;
42 14. Hunprasit V, Schreiner PJ, Bender JB, Lulich JP. Epidemiologic evaluation of calcium oxalate urolithiasis in dogs in the United States: 2010-2015. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2019;33(5):2090–5.
15. Syme HM. Stones in cats and dogs: What can be learnt from them? Arab Journal of Urology. 2012; Available from: https://www.tandfonline.com/doi/pdf/10.1016/j.aju.2012.06.006
16. Florey J, Ewen V, Syme H. Association between cystine urolithiasis and neuter status of dogs within the UK. Journal of small animal practice. 2017;58(9):531–5.
17. Hesse A, Hoffmann J, Orzekowsky H, Neiger R. Canine cystine urolithiasis: A review of 1760 submissions over 35 years (1979-2013). The Canadian veterinary journal. 2016;57(3):277–81. 18. Houston DM, Weese HE, Evason MD, Biourge V, van Hoek I. A diet with a struvite relative
supersaturation less than 1 is effective in dissolving struvite stones in vivo. British Journal of Nutrition. 2011;106(S1):S90–2.
19. Tion M, Dvorska J, Saganuwan S. A review on urolithiasis in dogs and cats. Bulgarian Journal Of Veterinary Medicine. 2015;18(1):1–18.
20. Karmi N, Brown E., Hughes S., McLaughlin B, Mellersh C., Biourge V, et al. Estimated Frequency of the Canine Hyperuricosuria Mutation in Different Dog Breeds. . Journal of veterinary internal medicine. 2010;24(6):1337–42.
21. Brons A‐., Henthorn P., Raj K, Fitzgerald C., Liu J, Sewell A., et al. SLC3A1 and SLC7A9 Mutations in Autosomal Recessive or Dominant Canine Cystinuria: A New Classification System. Journal of veterinary internal medicine. 2013;27(6):1400–8.
22. Tion M, Dvorska J, Saganuwan S. A review on urolithiasis in dogs and cats. Bulgarian Journal Of Veterinary Medicine. 2015;18(1):1–18.
23. Dinesh D, Behl SM, Singh P, Tayal R, Pal M, Chandolia RK. Diagnosis of urinary bladder diseases in dogs by using two-dimensional and three-dimensional ultrasonography. Veterinary World. 2015;8(7):819–22
24. Cianciolo RE, Mohr FC. Urinary system. Jubb, Kennedy, and Palmer’s pathology in domestic animals. 2015;2:376–421.
25. Nelson RW, Couto CG. Small animal internal medicine [Internet]. St. Louis, Mo: Elsevier/Mosby; 2014. 11 p.
26. Elliott J, Grauer GF, Westropp JL. BSAVA manual of canine and feline nephrology and urology. Quedgeley: British Small Animal Veterinary Association; Third edition ed. Quedgeley: British Small Animal Veterinary Association 2017.
