LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

VAIDA MAZRIMAITĖ

ERGOTERAPIJOS EFEKTYVUMAS, SERGANČIŲJŲ II TIPO CUKRINIU DIABETU, SAVARANKIŠKUMUI IR GYVENIMO KOKYBEI

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas: Dr. Jolita Rapolienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVETSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė_____________ (parašas)

2015 m. ……… mėn. ….d. VAIDA MAZRIMAITĖ

ERGOTERAPIJOS EFEKTYVUMAS, SERGANČIŲJŲ II TIPO CUKRINIU DIABETU, SAVARANKIŠKUMUI IR GYVENIMO KOKYBEI

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas: Dr. Jolita Rapolienė _____________ (parašas) 2015 m. ……… mėn. ….d. Konsultantas: __________ (parašas) 2015 m. ……… mėn. ….d. Recenzentas: ... _____________ (parašas) 2015 m. ……… mėn. ….d. Darbą atliko: Vaida Mazrimaitė _____________ (parašas) 2015 m. ……… mėn. ….d. KAUNAS, 2015

TURINYS

SANTRAUKA... 4

SUMMARY... 5

SANTRUMPOS ... 6

ĮVADAS ... 7

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10

1.1 II tipo cukrinio diabeto apibrėţimas, patogenezė, etiologija. ... 10

1.2. II tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai. ... 12

1.3. II tipo cukrinio diabeto komlikacijos... 14

1.3.1. Diabetinė neuropatija ... 14

1.3.2. Diabetinės neuropatijos rizikos veiksniai ... 16

1.3.3. Klinikiniai DN poţymiai... 17

1.3.4. Diabetinės neuropatijos ištyrimo metodai ... 18

1.4. II tipo cukrinis diabetas ir gyvenimo kokybė (GK) ... 19

1.5. Elektrostimuliacija ... 21

1.6. Ergoterapijos vaidmuo sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu. ... 22

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 23

2.1. Tiriamųjų kontingentas ... 23

2.2.1. Tyrimo metodai ... 28

2.2.2. Ergoterapijos programos sudarymas ... 30

2.3. Statistiniai duomenų analizės metodai………..………..32

3. TYRIMO REZULTATAI... 33

3.1. Rankų ir kojų funkcijos vertinimas ir pokytis po ergoterapijos programos. ... 33

3.2. Savarankiškumo problemų nustatymas bei pokytis po ergoterapijos programos. ... 40

3.3. Gyvenimo kokybė ir jos pokytis po ergoterapijos programos. ... 45

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 51

5. IŠVADOS ... 54

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55

7. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 56

8.LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 57

SANTRAUKA

Mazrimaitė V. Ergoterapijos efektyvumas, sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu, savarankiškumui ir gyvenimo kokybei, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. Jolita Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2015, - 62 p.

Tyrimo tikslas. Nustatyti ergoterapijos efektyvumą asmenų, sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu, savarankiškumui ir gyvenimo kokybei.

Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti asmenų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, rankų ir kojų funkcijos sutrikimus bei pokytį po ergoterapijos; 2. Nustatyti asmenų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, savarankiškumo problemas ir jų pokytį po ergoterapijos. 3. Įvertinti asmenų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, gyvenimo kokybę ir jos pokytį po ergoterapijos programos bei sąsajas su komplikacijomis.

Metodika:Tyrimas atliktas Kauno diabetikų klube „Insula―. Tyrimo kontingentą sudarė 36 asmenys, sergantys II tipo cukriniu diabetu. Tyrimo metu buvo sudaryta ergoterapijos programa, kuri buvo taikyta po 15 kartų. Tiriamųjų rankų ir plaštakų funkcijai įvertinti naudojome dinamometrą ir goniometrą, savarankiškumui – „Kasdienės veiklos vertinimo testą―, gyvenimo kokybę – SF 36 klausimynu, paviršinius jutimus – dviejų taškų diskriminacijos testu.

Išvados: 1. Nustatėme, jog po ergoterapijos, sergantiems II tipo cukriniu diabetu, reikšmingai pagerėjo rankų ir plaštakos raumenų jėga, riešo judesių amplitudė (p<0,05), taip pat pagėrėjo vaikščiojimo funkcija bei kojų paviršiniai ir gilieji jutimai. 2. Nustatyta, jog sergantieji II tipo cukriniu diabetu, daugiausia veiklos problemų turėjo susijusių su asmenine prieţiūra, funkciniu judėjimu, visuomeniu gyvenimu. Taip pat po ergoterapijos reikšmingai pagėrėjo tiriamųjų veiklos problemų atlikimo ir pasitenkinimo vertinimas. (p<0,05). 3. Po ergoterapijos taikymo reikšmingai pagerėjo gyvenimo kokybė, kurios pagerėjimui įtakos turėjo tokie veiksniai kaip: veiklos apribojimai dėl fizinės ir emocinės būklės, emocinė savijauta (p<0,05). Taip pat nustatėme, jog patiriamos cukrinio diabeto komplikacijos siejamos su ţemesne gyvenimo kokybe.

SUMMARY

Mazrimaitė V. The effectiveness of occupational therapy on indepence and quality of life of those who have type two diabetes: Master thesis / Reasearch Manager doc. Dr. Jolita Rapolienė; Lithuanian University of Health Sciences, the Academy of Medicine, Nursing, Faculty of Rehabilitation. - Kaunas, 2015 – 62 p.

The purpose of the study. To determine the effectiveness of occupational therapy on indepence and quality of life of those who have type two diabetes.

The objectives of the study. 1. To evaluate the functional hand and leg disorders of patients that have type two diabetes and the improvements made by them as aresult of ergotherapy. 2. To determine the problems that type two diabetes patients face in terms of having independent lifestyles and The improvements made as a result of ergotherapy. 3. To evaluate the quality of life of type two diabetes patients to determine whether ergotherapy made a difference regarding complications and lifestyle independence.

Methodology. The study was conducted with the help of the insula diabetes club. 36 type two diabetes patients participated in the study. During the course of the study an ergotherapy program was developed and was used 15 times. To determine hand and arm functionality a dynamometer and goniometer were used. To determine the level of independence the test of every day activities' was introduced. to determine the quality of life - patients were given an SF 36 questioneer. To determine sensitivity - patients undertook a two point discriminatory test.

Conclusions. It was determined that following the therapy type two diabetes patients made significant improvements in hand and arm strength as well as in the range of motion of the wrist. The ability to walk improved as well along with leg sensitivity. It was determined that type two diabetes patients experienced the most problems when it came to personal hygiene, functional movements and public life. Following the use of therapy the quality of life saw significant improvement, this was influenced by factors such as activity constraints due to the patient's physical or emotional state. It was also determined that The complications of type two diabetes were largely to do with the patients' poor quality of life.

SANTRUMPOS

ADA – amerikos diabeto asociacija CD – cukrinis diabetas

DN – diabetinė neuropatija GK – gyvenimo kokybė

HHA – hipotalamas – hipofizė – antinkštis KMI – kūno masės indeksas

KVVT – kanadietiškas veiklos vertinimo testas n – tiriamųjų skaičius

RES –raumenųelektros stimuliacija Proc. –procentai

PSO – pasaulinė sveikatos organizacija TDF – tarptautinė diabeto federacija

TENS – transkutaninis elektrostimuliavimas SN – standartinis nuokrypis

t – Stjudento t kriterijus

VAS – vizualinė analogų skalė z – Vilkoksono kriterijus

ĮVADAS

Cukrinis diabetas – tai yra endokrininė lėtinė liga, kai sutrinka organizmo mechanizmai, palaikantys normalią gliukozės kiekio koncentraciją kraujyje. (39)Šią ligą sukelia ţmogaus organizme insulino sintezės, sekrecijos ir periferinio veikimo sutrikimas. (13) II tipo cukrinis diabetas sudaro apie 90 – 95 proc. visų cukrinio diabeto atvejų. Tai yra labai klastinga liga, susijusi su įvairių organų ilgalaike ţala, disfunkcija ir paţeidimu, ypač akių, inkstų, nervų, širdies ir kraujagyslių. (2)

Tarptautinės diabeto federacijos (TDF) duomenimis, net 80 proc. visų diabeto atvejų yra vidutinio ar ţemo ekonomikos lygio šalyse. 2013 metų duomenimis pasaulyje CD serga 382 mln. ţmonių ir teigiama, jog dar 46 (175 mln.) procentams asmenų ši liga yra nediagnozuota. Daugiausiai nediagnozuotų atvejų pastebima Afrikos šalyse (75 proc.). Kadangi cukrinio diabeto atvejų kiekvienas metais sparčiai daugėja, manoma, jog 2035 metais šis skaičius gali išaugti net iki 592 mln. Dėl laiku nediagnozuoto, netinkamai gydyto ir reguliuoto cukrinio diabeto bei patirtų komplikacijų, pasaulyje kas 6 sekundes nuo šios ligos miršta ţmogus.(14)

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Higienos instituto Sveikatos informa-cijos centro duomenimis, ligotumas cukriniu diabetu Lietuvoje 2012 m. buvo 3019,34 atvejai 100 000 gyventojų. Iš viso Lietuvoje sergančiųjų cukriniu diabetu, pagal 2012 metų duomenis, yra 92 tūkst. ţmonių. Iš jų beveik 87 tūkst. serga II tipo CD. (16)

T. Lind I. Waernbaum ir kt. autoriai (2012) savo straipsnyje teigia, jog sergantieji cukriniu diabetu patiria psichologinių ir emocinių problemų, kurios trukdo gerai CD kontrolei, o to pasekoje, vystosi komplikacijos ir dar prastesnė savęs kontrolė bei depresinė būsena. (28) Asmenims, sergantiems cukriniu diabetu būdingas sumaţėjęs bendras energingumas, nuolatinis nuovargis, o vis

ilgėjant ligos trukmei sumaţėja savarankiškumas ir savęs vertinimas, vyksta ribotas įsitraukimas į socialinią aplinką. Psichosocioemocinė būsena yra vienas iš elementų, apibūdinančių asmens laimės pojūtį ir gyvenimo kokybę. (30)

Sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu gydymas – tai ne vien gliukozės kiekio kraujyje reguliavimas, bet ir daugybė ivairiausių intervencinių ir prevencinių priemonių, kurios apsaugo, atitolina arba sulėtina jau esančių diabeto komplikacijų vystymąsi. Kuo ankčiau diagnozuotas CD, laiku pradėtas ir reguliuojamas gydymas bei ankstyva ligos komplikacijų profilaktika yra būtini, siekiant išsaugoti gerą asmens, sergančiojo II tipo CD, gyvenimo kokybę, padėti išlikti darbingam ir

sutaupyti sveikatos sistemos išteklius. (25) TDF duomenimis, 2013 metais cukrinio diabeto gydymui buvo išleista 548 mlrd. dolerių.(14)

Apibendrinant galima teigti, jog II tipo cukrinis diabetas yra viena aktualiausių ir vis augančių šių laikų socialinė, ekonominė ir medicininė problema, ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje dėl laiku nediagnozuojamos ligos, blogos cukrinio diabeto kontrolės bei patiriamų komplikacijų, kurios sutrikdo savarankiškumą bei turi įtakos blogėjančiai gyvenimo kokybei. Gera CD kontrolė ir prevencinių priemonių taikymas, norint apsaugoti ar atitolinti komplikacijų atsiradimą, yra vienas svarbiausių aspektų atgauti ar kuo ilgiau išsaugoti savarankiškumą bei pagerinti gyvenimo kokybę. Tam puikiai tinka ergoterapijos specialistai, kurie gali atlikti labai svarbų vaidmenį individų, sergančių cukriniu diabetu, mokyme ir savęs valdyme. Ergoterapijos ekspertai analizuoja veiklos įgūdţius ir modelius, kurie yra būtini, kad ţmonės galėtų visavertiškai dalyvauti kasdienėje jų veikloje ir jausti visišką pasitenkinimą.

Šio darbo tikslas – nustatyti ergoterapijos efektyvumą asmenų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, savarankiškumui ir gyvenimo kokybei.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas – nustatyti ergoterapijos efektyvumą asmenų, sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu, savarankiškumui ir gyvenimo kokybei.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti asmenų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, rankų ir kojų funkcijos sutrikimus bei pokytį po ergoterapijos;

2. Nustatyti asmenų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, savarankiškumo problemas ir jų pokytį po ergoterapijos.

3. Įvertinti asmenų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, gyvenimo kokybę ir jos pokytį po ergoterapijos programos bei sąsajas su komplikacijomis.

Temos mokslinis naujumas

Visame pasaulyje II tipo cukrinis diabetas yra sunkiai diagnozuojamas, o ypač laiku, todėl liga būna jau progresavusi, dėl to blogėja diabeto kontrolė ir atsiranda komlikacijų. Šiame tyrime yra tiriama ne tik asmenų, sergančiųjų II tipo CD fizinės būklės pablogėjimas, tačiau ir savarankiškumo veiklos problemos bei gyvenimo kokybė, atsiţvelgiant į amţių, ligos trukmę ir patirtas diabetines komplikacijas.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. II tipo cukrinio diabeto apibrėžimas, patogenezė, etiologija.

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos apibrėţimą, cukrinis diabetas (CD) yra lėtinė liga, kuri atsiranda, kai kasa negamina pakankamai insulino (hormono, kuris reguliuoja cukraus kiekį kraujyje) arba, kai organizmas negali veiksmingai naudoti pagaminto insulino.(WHO, 2010) (56) CD yra lėtinė endokrininė metabolinė liga. Ją sukelia ţmogaus organizme insulino sintezės sekrecijos sutrikimas. Insulinas– tai hormonas, kurį gamina kasos beta ląstelės. Jis padeda gliukozei patekti į raumenis, riebalinį audinį, kepenis bei reguliuoja ir maţina gliukozės kiekį kraujyje. Ţmonių, kurie serga I tipo cukriniu diabetu, kasos beta ląstelės dėl įvairių prieţasčių negamina insulino. Jeigu organizme yra pakankamai insulino, bet jis nėra periferijoje veiksmingai naudojamas arba vyrauja insulino sekrecijos nepakankamumas, susergama II tipo CD.(13)

Cukrinis diabetas, kaip ir beveik visos kitos ligos, yra polietiologinė liga, išsivystanti dėl kelių prieţasčių derinio. Svarbu, kad kasos salelių, gaminančių insuliną, veiklą reguliuoja tarpinių smegenų dalis, vadinamasis pogumburis. Kalbant apie cukrinio diabeto prieţastis, reikia kalbėti apie pogumburio – kasos salelių sistemą, jos paţeidimas ir sąlygoja cukrinio diabeto išsivystymą.(54) Lėtinė hiperglikemija toksiškai veikia įvairias organizmo ląsteles ir audinius, o tai lemia organų funkcijos sutrikimą bei nepakankamumą. Visi angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos sutrikimai atsiranda dėl nepakankamo insulino poveikio.(9)

II tipo CD sąlygoja keli pagrindiniai patogenezės mechanizmai: atsparumas insulinui, inkretinų koncentracijos sumaţėjimas, gliukagono hipersekrecija, insulino išsiskyrimo nepakankamumas ir kiti, bet svarbiausi yra atsparumas insulinui ir insulino sekrecijos nepakankamumas. Tai lemia, kad gliukozė nepatenka į ląstelę. Atsparumas insulinui atsiranda daug anksčiau nei yra diagnozuojama pati liga. Dėl atsparumo insulinui susidaro sąlyginis insulino stygius, t. y. organizme insulino yra, bet jis neatlieka savo funkcijos ląstelėse, todėl pasireiškia ir hiperglikemija, ir hiperinsulinemija. Vėlyvesnėmis ligos stadijomis, išsekus kasos rezervui, insulino stygius tampa visiškas. Prieţastys, lemiančios atsparumą insulinui, yra genetinis polinkis, nutukimas

dėl maţo fizinio aktyvumo, persivalgymo, o ypač vartojant daug gyvulinės kilmės riebaus maisto, maisto priedų.(6)

Nors daugelio cukrinio diabeto susirgimo prieţastys yra biologinės, tačiau tiek Lietuvos, tiek uţsienio straipsniuose yra pateikiama įrodymų, kad liga gali atsirasti dėl įvairių psichsocialinių veiksnių. (7) Lietuvių autorių teigimu, CD – tai labai daţnas susirgimas ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Kartu su širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis CD yra vadinamas „civilizacijos liga‖, įgaunanti epidemijos pobūdį. Šios ligos daţnis augs ir toliau, nes maţėja fizinis aktyvumas bei daugėja emocinių stresų šiuolaikinio ţmogaus gyvenime (Ostrauskas, Radzevičienė, 2006; Logunova, 2007).

Stresas yra susijęs su hipotalamo–hipofizės–antinkščio (HHA) ašies aktivacija, dėl to ir vyksta kortizolio sekrecijos padidėjimas. Kortizolio fiziologinis poveikis padeda organizmui įvairiomis sąlygomis palaikyti homeostazę. (52) Streso metu suaktyvėja katecholaminų sekrecija. Tuomet kraujyje ir paros šlapime net 1,5 – 2 kartus padidėja adrenalino, ypač noradrenalino koncentracija. Streso hormonų – adrenalino ir kortizolio perteklius gali slopinti smegenų funkcijas, reguliuojančias vegetacinę nervų sistemą, taip pat sutrikdyti medţiagų apykaitą ir suardyti „atminties neuronus‖. Daţnai patiriamas stresas skatina tokių ligų atsiradimą kaip: hipertoninė liga, skrandţio ir dvylikapirštės ţarnos opaligė, migrena, miokardo infarktas ir imuninių alergenų ligos. Taip pat, kortizolio sekrecijos sumaţėjimas turi didelę reikšmę psichosomatiniams sutrikimams. Tad asmenims, patyrusiems traumą, arba nuolat veikiamiems streso, kortizolio stygius gali sukelti imuninės sistemos disfunkciją, dėl to sumaţėja organizmo atsparumas autoimuniniams susirgimams, uţdegimams, lėtiniams skausmo sindromams, alergijoms ir astmai. (43,52)

Radzevičienė ir Ostrauskas atliko tyrimą, siekiantnustatyti ryšį tarp daţnų stresinių situacijų ir II tipo CD rizikos. Buvo nustatyta, kad daţnos stresinės situacijos beveik 2 kartus statistiškai reikšmingai didino riziką susirgti II tipo cukriniu diabetu.(43) O Knol, Twisk ir kitų uţsienio autorių atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog suaugę asmenys, sergantys depresija, turi 37 proc. didesnę riziką susirgti II tipo CD. (42)

Apibendrinant galima teigti, jog II tipo cukrinis diabetas yra viena aktualiausių šių dienų problema. Šį susirgimą ypač sunku laiku diagnozuoti ir nustatyti susirgimo prieţastis, kurios gali būti tiek biologinės, tiek psichosocialinės.

1.2. II tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai.

 Amţius – nuo 45 metų;

 Gimimo svoris, nesiekiantis 2,5 kg arba viršijantis 4 kg;

 Angliavandenių apykaitos sutrikimai (padidėjusi glikemija nevalgius ar sutrikęs gliukozės toleravimas) anamnezėje;

 Dislipidemija (hipercholesterolemija, hipertrigliceridemija, sumaţėjusi didelio tankio lipoproteidų cholesterolio koncentracija kraujyje);

 Arterinė hipertenzija;

 Širdies ir kraujagyslių ligos (aterosklerozė, išeminė širdies liga, miokardo infarktas, insultas). (25,7,41)

Genetinis polinkis – CD šeimos anamnezėje (pirmos eilės giminaičiai serga CD)

Manoma, kad polinkis atsirasti II tipo CD paveldimas autosominiu dominantiniu būdu. Sergančiojo II tipo cukriniu diabetu pirmos eilės giminaičiams yra 10–15 proc. rizika susirgti šia liga ir 20–30 proc. rizika atsirasti gliukozės tolerancijos sutrikimams. Kai serga abu tėvai, vaikams rizika susirgti yra 3 kartus didesnė negu sergant tik vienam iš jų. Monozigotiniams dvyniams ši rizika sudaro 100 proc.(29)

Gestacinis diabetas (anamnezėje pagimdytas stambesnis nei 4 kg svorio naujagimis)

Tai hiperglikemija nėštumo metu. Būna 2 proc. nėščiųjų, daţniausiai II–III trimestre, nes tuo metu padidėja su nėštumu susijusių hormonų – insulino antagonistų koncentracija. Po gimdymo gliukozės tolerancija vėl normalizuojasi, tačiau gestacinis diabetas jau padidiną riziką tokiai moteriai susirgti II tipo CD, kartais net nėštumas gali išprovokuoti I tipo CD atsiradimą.(29)

Mažas fizinis aktyvumas

Fizinė veikla yra pagrindinis elementas prevencijai ir II tipo CD valdymui, tačiau daugelis sergančių šia liga netampa arba nėra nuolat aktyvūs. Sheri, Colberg teigia, kad reguliarus dalyvavimas fizinėje veikloje pagerina gliukozės kiekio kraujyje kontrolę ir gali padėti išvengti arba atitolinti susirgimą II tipo cukriniu diabetu, kartu turint teigiamos įtakos lipidų, kraujospūdţio, širdies ir kraujagyslių sutrikimams, mirštamumui ir gyvenimo kokybei. Struktūrines intervencijas derinant su fizine veikla buvo įrodyta, kad 2 tipo diabeto riziką sumaţina iki 58 proc. didelės rizikos gyventojų.(12) Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad fiziškai aktyvūs asmenys turi 30-50% maţesnę riziką susirgti II tipo CD nei tie asmenys, kurie yra pasyvūs. Riziką sumaţinti pavyktų, jeigu asmuo atliktų bent 30 min. vidutinio intensyvumo veiklą per dieną. (4)

Dažnos, atsinaujinančios infekcijos

Jų metu suaktyvinama imuninė sistema ir gali formuotis antikūnai prieš organizmo audinius, daţnai pasigamina citoplazminiai antikūnai prieš kasos β (beta) ląsteles. Šie antikūnai sukelia ląstelių paţeidimą ir insulino sekrecijos nepakankamumą.(29)

Antsvoris arba nutukimas

2008 metais 35 proc. 20 metų ir vyresnio amţiaus suaugusieji turėjo antsvorį (KMI ≥ 25 kg / m2), (34 proc. vyrų ir 35 proc. moterų). Visame pasaulyje nutukusių beveik padvigubėjo nuo 1980 iki 2008 metų. 2008 metais 10 proc. vyrų ir 14 proc. moterų visame pasaulyje buvo nutukę (KMI ≥30 kg / m2) lyginant su 5 proc. vyrų ir 8 proc. moterų 1980 metais. Apskaičiuota, jog virš 20 metų amţiaus 205 mln. vyrų ir 297 mln. moterų buvo nutukę – daugiau nei pusė milijardo suaugusiųjų iš viso visame pasaulyje. (WHO, 2008)

Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės duomenimis, antsvoris ir nutukimas yra viena didţiausių šio amţiaus problemų Europoje ir jau pasiekė epidemijos lygį. Daugiau nei pusė daugelio Europos šalių suaugusių gyventojų turi antsvorį, ketvirtadalis jų yra nutukę. Kasmet dėl nutukimo Europoje miršta 1 mln. ţmonių.(37)

Dėl nutukimo gali vystytis atsparumas insulinui ir galima rizika susirgti II tipo CD. Nutukusių asmenų riebaliniai audiniai paleidţia padidėjusius kiekius neesterifikuotų riebalų rūgščių, glicerolio, hormonų, priešuţdegiminių citokinų ir kitų veiksnių, susijusių su atsparumu insulinui. Kai atsparumas insulinui lydi beta ląstelių disfunkciją, sutrinka sekrecija, todėl nesugebama kontroliuoti gliukozės koncentracijos kraujyje, dėl kurios išsivysto II tipo CD.(18)

Rūkymas

Rūkymas padidina biocheminių rizikos veiksnių, pvz., fibrinogeno ir trigliceridų, koncentracijas ir sumaţina didelio tankio lipoproteinų. Rūkymas taip pat skatina simpatinę nervų sistemą ir didina katecholaminų kiekį, kurie stipriai slopina insulino veikimą ir skatina atsparumą insulinui. Rūkaliams padidėja kortizolio ir augimo hormonų sekrecija. Šie hormonai blogina jautrumą insulinui. Parūkius organizme aptinkama daugiau laisvųjų riebalinių rūgščių ir glicerolio. Tai rodo lipolizės procesų riebaliniame audinyje suaktyvėjimą. Rūkymo sukelti hormoniniai ir metaboliniai sutrikimai, įskaitant ir gliukozės tolerancijos sutrikimą yra siejami su rezistentiškumo sindromo atsiradimu. (41)

Psihologiniai ir socialiniai veiksniai, tokie kaip stresas, depresija, įtampa darbe ir kt. (2) Solja, Eleonor ir kiti autoriai atliko tyrimą, norėdami išsisaiškinti, ar patiriama įtampa darbe gali padidinti riziką susirgti II tipo CD. Iš viso buvo ištirti 124808 diabetu sergančių suaugusių, kurie

dalyvavo 13 Europos kohortiniuose tyrimuose. Išanalizavus visus duomenis paaiškėjo, jog įtampa darbe yra vienas iš rizikos veiksnių susirgti II tipo CD tiek vyrams, tiek moterims ir nepriklausomai nuo gyvensenos įpročių.(34)

Galima teigti, jog svarbiausi rizikos faktoriai yra ne tik genetiniai, bet ir įgyti. Labai didelė tikimybė susirgti II tipo CD turint antsvorį, ţalingų įpročių ir esant maţam fiziniui aktyvumui bei dideliam stresui ir įtampai.

1.3. II tipo cukrinio diabeto komlikacijos

Pavojingiausia ūminė CD komplikacija – hipoglikemija. Lėtinės CD komlikacijos:

 diabetinė neuropatija (DN);

 diabetinė nefropatija;

 diabetinė retinopatija;

 diabetinė ketoacidozė – tai metabolinis sutrikimas, atsirandantis dėl absoliutaus ar reliatyvaus insulino trūkumo ir kontrainsuliarinių hormonų (katecholaminų, gliukagono, kortizolio ir somatropino) padidėjimo (32);

 diabetinė gastroparezė;

 makrokraujagyslinės komplikacijos (koronarinė širdies liga, insultas, periferinės kraujagyslių ligos);

1.3.1. Diabetinė neuropatija

Diabetinė polineuropatija (pagal TLK-10 kodas – G63.2) – tai periferinės nervų sistemos liga, pasireiškianti sergantiesiems cukriniu diabetu sensomotorinės ir (ar) autonominės nervų sistemos sutrikimo simptomais. Diabetinė polineuropatija yra daţniausia cukrinio diabeto komplikacija, pasireiškianti 45–50 proc. visų sergančiųjų cukriniu diabetu.(27,3) Bendrojoje populiacijoje diabetinės

nauropatijos paplitimas yra didesnis negu 2 proc. ir pasitaiko maţdaug 15 proc. vyresniems nei 40 metų.(11)

Diabetinės neuropatijos klasifikacija yra svarbi, nes jos pasireiškimo įvairovę lemia daugybė faktorių: klinikiniai sindromai, etiologija ir t. t. Diabetinei neuropatijai nebūdinga vieno poţymio atsiradimas, DN apima daugelį sindromų, kurie turi lygmens klinikinius ar subklinikinius pasireiškimus.(1) DN klasifikacija yra įvairi, todėl pateikiama tik keletas pavyzdţių.

Lėtinis neuropatinis skausmas – tai skausmas, sukeltas pirminio periferinės ar centrinės nervų sistemos suţalojimo ar disfunkcijos. Ūminis (trumpalaikis) neuropatinis skausmas tęsiasi vidutiniškai apie 3 mėnesius, lėtinis (ilgalaikis) – ilgiau kaip 3 mėnesius. (27)

Skausminė diabetinė neuropatija – tai sergantiesiems cukriniu diabetu ir diabetine polineuropatija diagnozuojamas lėtinis neuropatinis skausmas. (27) Ji išsivysto 16 proc. sergančiųjų CD. (3)

Autonominė neuropatija vystosi sutrikus įvairių organų autonominei inervacija, daţniausiai ilgai sergant cukriniu diabetu. Tai maţiausiai atpaţįstama ir suprantama cukrinio diabeto komplikacija, kuri daro įtaką pacientų gyvenimo kokybę ir išgyvenamumą. (1)

Periferinė neuropatija, kitaip dar gali būti vadinama distalinė simetrinė neuropatija.Visų pirma yra paţeidţiamos pėdos ir kojos, vėliau plaštakos ir rankos. Yra nemaţai periferinės neuropatijos rūšių ir jos klasifikuojamos pagal nervų ţalos tipą. Kai neuropatija apima ţalą tik vieno nervo, yra vadinami mononeuropatija. Daţniau pasitaiko kelių nervų paţeidimas – polineuropatija. (38)

Sergant cukriniu diabetu dėl nepakankamos sekrecijos ar poveikio, organizmas yra lėtinės hiperglikemijos būklės, dėl kurios vystosi trys esminiai tarpusavyje susiję medţiagų apykaitos pokyčiai, svarbūs DN patogenezėje. Tai poliolinio gliukozės metabolizmo kelio aktyvinimas, nefermentinių baltymų glikavimas ir laisvųjų deguonies radikalų gamyba bei jų agresyvus poveikis neuronams, padidėjęs oksidacinis stresas. (1,36)

Diabetinė polineuropatija sukelia pacientui daug kančių, grėsminga komplikacijomis. Dėl sumaţėjusio periferinio jautrumo sergantis diabetine polineuropatija pacientas gali nejausdamas iki ţaizdų pratrinti pėdą, sergantis kardiovaskuline neuropatija – nejausti koronarinių skausmų ir staiga mirti nuo miokardo infarkto. Esant autonominei diabetinei polineuropatijai, priklausomai nuo

paţeidimų lokalizacijos, gali sunkiai sutrikti virškinimo ar urogenitalinio trakto veikla, lytinė funkcija ir t. t.(36)

1.3.2. Diabetinės neuropatijos rizikos veiksniai

 Bloga gliukozės kiekio kraujyje kontrolė. Tai yra didţiausias rizikos faktorius visoms CD komplikacijoms, įskaitant ir nervų paţeidimą.

 Sirgimo trukmė. Kuo ilgiau sergama CD, tuo didesnė diabetinės neuropatijos rizika.

 Inkstų liga. Diabetas gali paţeisti inkstus, kurie padidina toksinų išsiskyrimą kraujyje ir to pasekoje, prisideda prie nervų paţeidimo.

 Antsvoris arba nutukimas. Jeigu KMI didesnis nei 24, didėja rizika susirgti DN.

 Rūkymas. Rūkymas siaurina arterijas, maţina kraujo tekėjimą į kojas ir pėdas. Dėl to sunkiau gyja ţaizdos ir kenkia periferinių nervų vientisumui. (1,15)

Jutos diabetinės neuropatijos atlikto tyrimo metu buvo išnagrinėti 218 sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu be neuropatijos simtomų arba turintys simptomus maţiau kaip 5 metus, siekiant įvertinti rizikos veiksnius DN išsivystymui. Buvo ištirti glikemijos kontrolės, lipidų (didelio tankio lipoproteinų ir trigliceridų koncentracija kraujyje), kraujo spaudimo, nutukimo santykiai su neuropatijos rizika. Šis tyrimas parodė, kad hipertrigliceridemija ir nutukimas padidina periferinės neuropatijos riziką nepriklausomai nuo gliukozės kontrolės. (48)

Fargol, Fatemeh ir kt. atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 110 pacientų, sergančiųjų II tipo CD. Buvo tiriamos sąsajos su kraujo spaudimu, lipidų kiekiu serume, lytimi, rūkymu, diabeto kontrolės metodu ir kontrolės kokybe bei ligos trukme. Statistiškai reikšmingi santykiai buvo nustatyti tarp neuropatijos ir amţiaus, lyties, diabeto kontrolės kokybės ir ligo trukmės. (8)

1.3.3. Klinikiniai DN požymiai

Periferinės neuropatijos požymiai:

 Motorinio nervo paţeidimas. Daţniausiai susijęs su raumenų silpnumu. Kiti simptomai gali būti skausmingas mėšlungis ir fascikuliacija (nekontroliuojamas raumenų trūkčiojimas matomas po oda), raumenų atrofija ir sumaţėję refleksai. (38,33)

 Sensorinis nervų paţeidimas. Daţniausi diabetinės neuropatijos simptomai yra tirpimas, dilgčiojimas, skausmas bei galūnių silpnumas. Paţeidimas atsiranda simetriškai distalinėse galūnių dalyse ir plinta proksimaline kryptimi. Gali atrodyti, kad dėvimos pirštinės arba kojinės. (10,33,38)

 Neuropatinis skausmas yra vienas sunkiausiai gydomų simptomų, kuriems nustatyta distalinė simetrinė neuropatija. Panašiai kaip ir kitų tipų neuropatiniai skausmai, jis pasireiškia kaip deginantis, elektros srovės ar duriančio pojūčio su nutirpimu ar be jo. Daţnai asmenims sergantiems CD išsivysto alodinija (skausminiai pojūčiai veikiant neskausminiams dirgikliams) ar hiperalgezija (padidėjęs jautrumas į skausminius dirgiklius). (10)

Autonominės neuropatijos požymiai:

 Daţni autonominių nervų paţeidimų simptomai yra nesugebėjimas normaliai prakaituoti, dėl kurio pasireiškia šilumos netoleravimas. Šlapimo pūslės kontrolės praradimas. Sutrinka raumenų kontrolė (išplėsti ir sutraukti kraujagysles) reikalinga kraujospūdţio reguliavimui. Kraujo spaudimo kritimas, kai asmuo juda staiga iš sėdimos į stovimą padėtį (būklė vadinama laikysenos ar ortostatinės hipotenzijos), gali atsirasti galvos svaigimas, apsvaigimas arba alpimas. Taip pat gali atsirasti nereguliarus širdies plakimas.

 Virškinimo trakto simptomai gali lydėti autonominę neuropatiją. Paţeidţiami nervai, kontroliuojantys ţarnyno raumenų susitraukimus, gali sukelti viduriavimą, vidurių uţkietėjimą. Daugelis ţmonių taip pat turi problemų su valgymu ar rijimu, jeigu paţeidţiami autonominiai nervai susiję su šiomis funkcijomis. (33,38)

1.3.4. Diabetinės neuropatijos ištyrimo metodai

Visų pirma, tiriant pacientus sergančius CD dėl diabetinės neuropatijos, svarbu surinkti tinkamą anamnezę, išsiaiškinti amţių, ţinias apie CD, apie gyvenimo būdą, socialines sąlygas, lydinčius simptomus, kitas medicinines būkles (vėţys, kraujagyslinės ligos ir pan.). Įvertinti simptomus kaip jutimų sutrikimai, skausmas (intensyvumas, lokalizacija, skausmą provokuojantys ir nutraukiantys veiksniai) mėšlungis, tirpulys. Toliau seka paciento ištyrimas, apimantis pėdų apţiūrą (odos spalva, trofiniai pokyčiai, kojų deformacija, pėdos opos, traumos, odos temperatūra), neurologinį ištyrimą: adatos dūrio testas, lengvo prisilietimo, temperatūriniai, vibracinis testas (naudojant 128 Hz kamertoną pagal Rydel-Seiffer), achilo refleksas, spaudimo pojūtis, taip pat kraujospūdţio ir pulso matavimas.(35,60)

Adatos dūrio testas. Su dantų krapštuku, vienkartine adata ar Neurotip adata. Duriama didţiojo piršto srityje, sukeliamas skausmo pojūtis. Atliekami du bandymai, tiriama ir aštriu, ir buku galu. Jei pacientas jaučia abu pojūčius – norma. Du neteisingi atsakymai rodo, kad jutimai sutrikę.(1,55,60)

Lengvo prisilietimo testas. Atliekamas su medvilninių siūlų kuokštu, kuriuo prisiliečiama prie tiriamosios kūno paviršiaus vietos. (20)

Temperatūros jutimo tyrimas. Naudojamas šaltas metalas (pvz. kamertonas) arba Tip–Therm lazdelė. (1,55)

Achilo sausgyslės reflekso tyrimas atliekamas neurologiniu plaktuku.(55)

Spaudimo pojūčio testas. Atliekamas Semmes–Weinstein 10 g. monofilamentu. Pirmiausia paliečiama monofilamentu tiriamojo ranka, kad pacientas ţinotų, kokio pojūčio tikėtis. Tyriamasis neturi matyti, kada jo pėda liečiama monofilamentu. Tikrinamos trys ir daugiau kiekvienos pėdos sritys, kuo daugiau ištiriama taškų, tuo tyrimas yra tikslesnis.Tą pačią vietą reikia ištirti tris kartus, jei pacientas jaučia du iš trijų prisilietimų vienoje srityje – apsauginiai mechanizmai yra nesutrikę.(1)

Raumenų ir sąnarių jutimai (propriorecepcija) tiriami rankų bei kojų pirštai – giliųjų jutimų tyrimas. Suėmus distalinį pirštakaulį iš šonų, jis lenkiamas ţemyn arba aukštyn. Neteisingai įvardijus piršto padėtį, toliau tiriami proksimaliau esantys sąnariai iki nustatomas paţeidimo lygis.(46)

Vibracinis testas. 128 Hz kamertono parodymai vertinami, pagal abiejų šakučių srityje esančias skales nuo 0 iki 8. Ant kiekvienos šakutės yra nupieštas juodas ir baltas trikampis, vibracijos metu šie trikampiai susilieja, vibracijai lėtėjant jie išsiskiria. Tuo momentu, kai pacientas nebejaučia vibracijos, vertinama, ties kuria skalės padala būna išsiskyrę trikampiai.(1)

Apibendrinant galime teigti, jog diabetinė neuropatija yra viena daţniausiai pasireiškiančių cukrinio diabeto komplikacijų, kuri pasireiškia galūnių raumenų silpnumu, tirpimu, digčiojimu, neuropatiniu skausmu ir kt. simptomais. Todėl norint išvengti arba atitolinti šios komplikacijos pasireiškimą, būtina gera CD kontrolė, nuolat daromi tyrimai, kad kuo greičiau būtų nustatyti simptomai ir skiriamas tinkamas gydymas bei reabilitacijos priemonės.

1.4. II tipo cukrinis diabetas ir gyvenimo kokybė (GK)

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikatą apibrėţė kaip individo „fizinę, psichinę ir socialinę gerovę, o ne tik ligų nebuvimą―.(58) Tai paskatino į jau esančius sveikatos vertinimus įtraukti matavimo priemones, skirtas individo funkcinei būklei, gyvenimo kokybei ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei vertinti. Pagrindinės su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimo priemonės sveikatos prieţiūros srityje yra įvairūs tarptautiniu mastu pripaţinti klausimynai, naudojami sveikatos stebėsenai ir vertinimui epidemiologiniuose ir klinikiniuose tyrimuose.(53)

Gyvenimo kokybė (GK) - tai individo vietos gyvenime suvokimas, priklausantis nuo kultūros, kurioje individas gyvena, jo vertybių sistemos, tikslų, vilčių, normų ir interesų. Tai sąvoka, nusakanti daugiakomponentį reiškinį, apimantį asmens fizinę sveikatą, psichologinę būseną, nepriklausomybės lygį, socialinius santykius, asmeninius įsitikinimus ir aplinką.(WHO,1993)

Cukrinis diabetas – tai liga, bloginanti pacientų gyvenimo kokybę ir didinanti neįgalumą. Sergančiųjų CD gyvenimo kokybei vertinti turi reikšmės kultūra, kuriai ţmogus priklauso, jo vertybių sistema, gyvenimo aplinkybės, ekonominė ir politinė situacija bei daugelis kitų aplinkybių. (44) Ilgainiui atsiradusios lėtinės komplikacijos, fizinės sveikatos blogėjimas, darbingumo sumaţėjimas ar net jo netekimas keičia sergančiojo socialinę adaptaciją, blogina gyvenimo kokybę.(31)

Mikaliūkštienė, Juozulynas, Kalibatienė atliko tyrimą, siekiantįvertinti sergančiųjų 2-ojo tipo

sergantieji 2-ojo tipo CD (372 vyrai ir 650 moterų), kurių vidutinis amţiaus 59 metai. Pagal susirgimo trukmę pacientai buvo suskirstyti į keturias grupes: cukriniu diabetu sergantys iki 5 metų, CD sergantys 6−10 metų, CD sergantys 11−15 metų ir CD sergantys 16 ir daugiau metų. Buvo vertintas respondentų pasiskirstymas pagal cukrinio diabeto komplikacijas: nefropatija, retinopatija, angiopatija, kojų polineuropatija. Buvo klausiama, ar jiems diagnozuota arterinė hipertenzija ir ar jie vartoja vaistus hipertenzijai gydyti. Sudarytos atskiros tiriamųjų, sergančių ir nesergančių arterine hipertenzija grupės ir analizuotas sergančių II-ojo tipo CD pacientų gyvenimo kokybės skirtumas ir ryšys su ligos trukme ir komplikacijomis. Buvo naudojamas SF – 36 klausimynas. Gauti rezultatai parodė, kad ligos trukmė susijusi su blogesniu visų gyvenimo kokybės sričių, išskyrus veiklos apribojimo dėl emocinių problemų, emocinės būsenos ir psichinės sveikatos, vertinimu. Komplikacijos turėjo neigiamą poveikį veiklos apribojimo dėl emocinių problemų, energingumo/gyvybingumo, psichinės sveikatos, emocinės būsenos, socialinės funkcijos ir fizinės sveikatos GK sritims, hipertenzija turėjo neigiamą poveikį visoms, išskyrus energingumo/gyvybingumo ir psichinės sveikatos, sritims.(31)

Diabetu sergančių asmenų gyvenimo kokybė yra blogesnė nei asmenų nesergančių diabetu. Jie taip pat turi didesnę riziką depresijos simptomams pasireikšti, kurie gali turėti papildomą neigiamą poveikį jų gyvenimo kokybei. Shran, Baan ir kt. atliko sisteminę apţvalgą, kuri apibendrina turimas ţinias apie depresijos simptomų ir gyvenimo kokybės santykį asmenų, sergančių cukriniu diabetu. Buvo išanalizuoti visi straipsniai, publikuoti nuo 1990 iki 2007 metų. Tyrėjai nustatė neigiamą ryšį tarp depresijos simptomų ir prastesnės gyvenimo kokybės. Tiems asmenims, kurie savo gyvenimo kokybę vertino gerai arba vidutiniškai, buvo nustatyta maţiau depresijos simptomų.(47)

Laiteerapong, Karte ir kt. 2010 metais atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 6317 asmenų, sergančių I ir II tipo CD, nuo 65 iki 70 metų amţiaus. Buvo tiriami geriatrinių sindromų, diabeto komlikacijų, hipoglikemijos sąsaja su gyvenimo kokybe. Tyrimas parodė, jog geriatriniai sindromai, hipoglikemija ir kompikacijos yra susiję su prastesne gyvenimo kokybe. Todėl autoriai teigia, kad reiktų daugiau dėmesio skirti komplikacijų prevencijai vyresniame amčiuje, kad būtų galima išlaikyti kuo geresnį gyvenimo kokybės lygį. (23)

Galime teigti, jog kiekvienam ţmogui yra labai svarbi gera gyvenimo kokybė ir visiškas pasitenkinimas gyvenimu, o ypač asmenų, kurie serga cukriniu diabetu, nes ilgėjant ligos trukmei ir atsirandant komplikacijoms, prastėja gyvenimo kokybė. Todėl gydant ir nuolat reguliuojant ligos eigą, taikant įvairias intervencijos ir profilaktikos priemones, reikia uţtikrinti ir išlaikyti kuo geresnę gyvenimo kokybę, sergančiųjų II tipo cukrinio diabetu.

1.5. Elektrostimuliacija

Elektroterapija – tai gydymas elektros srove. Tam daţniausiai naudojamos impulsinės srovės. Jos skirstomos pagal impulsų amplitudę, daţnį ir trukmę. Priklausomai nuo šių charakteristikų, srovės gali dirginti, stimuliuoti, slopinti, sukelti elektromiegą, nuskausminti. Impulsinės srovės labai efektyvios, ypač kai jų poveikis sutampa su organizmo bioritmais.(40) Elektros stimuliacijos procedūrų veiksmingumą lemia du pagrindiniai veiksniai: tinkamai parinkti elektrostimuliacijos parametrai bei tinkamai parinktos elektrodų tvirtinimo vietos (elektrodai tvirtinami statmenai raumenų skaiduloms). (30)

Transkutaninis elektroneurostimuliavimas (TENS). Kitaip literatūroje dar vadinama nuskausminamoji audinių ir organų arba sensorinė stimuliacija. Jos esmė – jutiminių aferentinių nervinių skaidulų dirginimas labai trumpais asimetriniais dvipoliais lygių plotų impulsais.(30) Šios elektros srovės taikymas efektyviai maţina tiek staigų, aštrų, tiek ir chronišką skausmą. Procedūros metu elektroninis aparatas prijungiamas prie odos naudojant du ar daugiau elektrodų, atliekamas transkutaninis elektroneurostimuliavimas keičiant elektros srovės impulsų plotį, daţnumą ir intensyvumą. Tai yra neinvazinė, labai saugi procedūra.(5)

Kumar ir Marshall atliko tyrimą pacientų, sergančių II tipo CD, norint įvertinti transkutaninės elektrostimuliacijos veiksmingumą gydant lėtinį skausmą, atsiradusį dėl periferinės neuropatijos. Tyrime dalyvavo 31 pacientas. Procedūros buvo taikytos kiekvieną dieną po 30 min 4 savaites. Rezultatai parodė, jog transkutaninė elektroterapijos forma sumaţino skausmą ir diskomfortą, susijusį su periferine neuropatija.(22)

Raumenų elektros stimuliavimas (RES). Tai metodika, kai elektriniais impulsais atstatoma audinių ir organų veikla, kartu pasiţyminti ir nuskausminamuoju poveikiu. Procedūros metu, impulsinėms elektros srovėms tekant audiniais, pusiau laidţiose audinių membranose daugėja vienţenklių jonų, todėl stimuliuojami audiniai aktyvėja ir raumenys susitraukia. Stimuliuojant elektra raumenyse daugėja glikogeno, mioglobino, ATF, greitėja šių medţiagų resintezė. RES gerina audinių kraujotaką, medţiagų apykaitą, pasyviai treniruojami raumenys stiprėja, malšinamas skausmas.(5)

1.6. Ergoterapijos vaidmuo sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu.

Ergoterapeutai gali atlikti labai svarbų vaidmenį asmenų, sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu, CD kontrolės mokyme ir savęs valdyme bei padėti apsisaugoti ir kuo ilgiau išvengti komplikacijų.

Ergoterapijos specialistai analizuoja veiklos įgūdţius ir modelius, kurie yra būtini, kad ţmonės galėtų pilnavertiškai dalyvauti kasdienėje savo veikloje. Ergoterapeutai efektyviai gali šviesti ir mokyti asmenis, kuriems yra rizika susirgti cukriniu diabetu arba kurie jau serga. Padeda keisti dabartinius įpročius, rutiną ir kurti naujus, skatina sveikesnį gyvenimo būdą, kad sumaţintų ligos progresavimą. Moko kaip sumaţinti riziką susirgti ir patirti komplikacijas, tai yra rūkymo nutraukimas, pėdų savikontrolė, asmens sveikatos prieţiūra ir reguliarūs akių, kojų ir dantų tyrimai.(49,50)

Pagal amerikos diabeto asociacijos (ADA) ataskaitą ergoterapijos specialistai yra kaip viena iš cukrinio diabeto savipagalbos grupės narių. Per ergoterapeutų holistinį poţiūrį jie sprendţia fizines, paţinimo, psichosocialines ir sensorikos aspektus, reikalingus kasdienio gyvenimo veiklose. Šie specialistai plėtoja bendradarbiavimo santykius su amenimis,sergantiems II tipo cukriniu diabetu, teikia pirmenybę svarbiam savęs valdymui, kurio reikia 24 valandas per parą. (49, 50)

Apibendrinant, galima teigti, jog ergoterapeutų vaidmuo yra labai svarbus sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu. Ergoterapijos specialistas yra būtinas ne tik tada, kai dėl ligos atsiranda komplikacijos, tačiau jau tuomet, kai liga yra diagnozuojama ir yra reikalinga gera cukrinio diabeto kontrolė, norint kuo ilgiau išvengti neigiamų ligos pasekmių.

94,4%

5,6%

Moterys

Vyrai

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

Tyrimui atlikti buvo gautas Kauno diabetikų klubo „Insula‖ sutikimas ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos komisijos leidimas (2014-12-19 Nr.BEC-FMR(M)-269). (ţr. 1 priedas.) Tyrimas buvo atliekamas nuo 2015 sausio mėnesio iki 2015 kovo mėnesio.

2.1. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo Kauno diabetikų klubo „Insula‖ nariai. Prieš pradedant procedūras, asmenys buvo informuoti raštu, apie vykdomą tyrimą, ir gautas raštiškas jų sutikimas. Pagrindiniai tiriamųjų atrankos kriterijai:

 diagnozuotas II tipo cukrinis diabetas;

 savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime.

Tyrime dalyvavo 36 asmenys – 2 vyrai (5,6 proc.) ir 34 moterys (94,4 proc.), kuriems diagnozuotas II tipo cukrinis diabetas. Jiems buvo taikyta 15 ergoterapijos proprocedūrų. (1 pav.)

16,7%

69,4%

13,9%

45-59 m.

60-74 m.

75-90 m.

8,3%

25,0%

30,6%

36,1%

_Pradinis

Vidurinis

Aukštesnysis

Aukštasis

Tiriamųjų amţiaus vidurkis 66 ± 8,2 metai. Visi tiriamieji buvo suskirstyti į tris amţiaus grupes (pagal PSO): 45-59 metų amţiaus buvo 6 (16,7 proc.) tiriamieji – tai vidutinio amţiaus grupė, nuo 60 iki 74 metų amţiaus buvo 25 (69,4 proc.) tiriamieji – pagyvenę. 75 – 90 metų amţiaus 5 (16,9 proc.) tiriamieji – senų ţmonių grupė. Jauniausias tyrimo dalyvis – 52 metų, o vyriausias – 90 metų. (2 pav.)

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (proc.)

Pagal išsilavinimą tiriamieji pasiskirstė taip: 3 (8,3 proc.) tiriamieji turėjo pradinį išsilavinimą, 9 (25 proc.) tiriamieji – vidurinį, 11 (30,6 proc.) – aukštesnįjį bei 13 (36,1 proc.) tiriamųjų turėjo aukštajį išsilavinimą. (3 pav.)

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (proc.)

Tiriamųjų ligos trukmės vidurkis 13,89 ± 6,9 metai. Trumpiausia ligos trukmė 5 metai, ilgiausia – 33 metai. Visi tiriamieji buvo suskirstyti į keturias grupes: sergantys trumpiau nei 10 metų

30,6%

58,3%

5,6%

5,6%

mažiau nei 10 m.

11-20m.

21-30m.

daugiau nei 31

0% 20% 40% 60% 80% 100% Diabetinė neuropatija Diabetinė retinopatija Diabetinė nefropatija 52,8% 33,3% 0% 47,2% 66,7% 100%

Patiria

Nepatiria

11 (30,6 proc.) tiriamųjų, daugiausia tiriamųjų, t.y. 21 (58,3 proc.) serga 11-20 metų. 2 (5,6 proc.) tiriamieji serga 21-30 metų bei dar 2 (5,6 proc.) serga ilgiau nei 31 metus. (4 pav.)

4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal ligos trukmę (proc.)

Net 19 (52,8 proc.) tiriamųjų nurodė, kad jiems nustatyta diabetinė neuropatija, 12 (33,3 proc.) tiriamųjų pasireiškė akių pakenkimai dėl cukrinio diabeto. Nei vienas tyrimo dalyvis nenurodė diabetinės nefropatijos kaip cukrinio diabeto komplikacijos. (5 pav.)

5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal patiriamas komplikacijas (proc.)

Daugiausia tiriamųjų uţsiimančių aktyvia veikla yra pagyvenusiųjų (60 – 74 metų) grupėje, iš 25 tiriamųjų net 14 (56 proc.) uţsiima papildoma aktyvia veikla (mankšta, joga, šiaurietišku ėjimu su lazdomis ir kt.). Senyvo amţiaus grupėje (75-90 metų) tik 1 (20 proc.) tiriamasis uţsiima papildoma

veikla. Vidutinio amţiaus grupės (45-59 metų) tiriamieji pasiskirstė tolygiai, po 3 (50 proc.). Rezultatai parodė, kad didţiausioje pagyvenusiųjų (60-74m.) grupėje tiriamieji yra daugiausia fiziškai aktyvūs. (1 lentelė)

1 lentelė. Tiriamųjų, kurie užsiima aktyvia veikla pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Amžiaus grupės (metais)

Iš viso:

45-59 60-74 75-90

Aktyvi veikla

Užsiima 3 (50 proc.) 14 (56 proc.) 1 (20 proc.) 18 (50 proc.)

Neužsiima 3 (50 proc.) 11 (44 proc.) 4 (80 proc.) 18 (50 proc.)

Iš viso: 6 (100 proc.) 25 (100 proc) 5 (100 proc.) 36 (100 proc.)

Apklausus tyrimo dalyvius, apie patiriamus simptomus, paaiškėjo, jog net 24 (66,7 proc.) tiriamieji susiduria su padidėjusiu prakaitavimu, 22 (61,1 proc.) tyriamieji teigė, kad yra sutrikę arba išnykę jutimai galūnėse, 21 (58,3 proc.) tiriamasis jautė nuolatinį kojų šąlimą (ypač naktį) bei pusė (18 tiriamųjų) – dilgčiojimą pėdose. (6 pav.)

6 pav. Simptomai, kuriuos jaučia tiriamieji, kuriems diagnozuotas II tipo cukrinis diabetas (proc.) 58.3% 41.7% 44.4% 36.1% 38.9% 50.0% 33.3% 66.7% 61.1% 41.7% 58.3% 55.6% 63.9% 61.1% 50.0% 66.7% 33.3% 38.9% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Šąlančios kojos Rankų tirpimas Rankų sustingimas Kojų tirpimas naktį Skausmas galūnėse Dilgčiojimas pėdose Kojų tinimas Padidėjęs prakaitavimas Sutrikę, ar išnykę jutimai galūnėse

Ne

Taip

2.2. Tyrimo metodika

2.2.1. Tyrimo metodai

Tyrimo tikslui pasiekti buvo naudojami šie metodai:

 literatūros šaltinių analizė;

 anketinė tiriamųjų apklausa;

 statistinė duomenų analizė.

Tiriamieji buvo vertinami tyrimo pradţioje ir pabaigoje, atlikus visas 15 procedūrų. Vertinimui buvo naudojami šie instrumentai:

1. anketa;

2. savarankiškumui vertinti – Kanadietiškas veiklos vertinimo testas (KVVT); 3. gyvenimo kokybės klausimynas SF- 36;

4. dinamometrija; 5. goniometrija;

6. paviršinių ir giliujų jutimų vertinimas; 7. dviejų taškų diskriminacijos testas; 8. skausmo vertinimo skalė.

Anketa. Anketą sudarė klausimai, kurių tikslas buvo surinkti informaciją apie tiriamųjų, amţių, lytį, išsilavinimą, ligos trukmę, komplikacijas, kojų funkcijos sutrikimus, aktyvią veiklą, bei pasireiškusius simptomus, sergant II tipo cukriniu diabetu. (ţr. 2 priedą)

Kanadietiškas veiklos vertinimo testas. Kanadietiškas veiklos vertinimo testas (KVVT). Tai pusiau struktūruotas interviu, kurio metu tiriamieji įvardija veiklos atlikimo problemas. Šis testas gali būti naudojamas įvairiems pacientams, nuo mokyklinio iki senyvo amţiaus, kurių diagnozės gali būti labai įvairios, įskaitant tiek fizines, tiek protines problemas. (57) KVVT sudarytas iš trijų dalių: apsitarnavimas (kasdienės veiklos ir įrankių padedančių kasdieninėje veikoje naudojimas), produktyvioji veikla (mokymasis ir darbas), laisvalaikis. Tiriamieji savarankiškai įvertino apsitarnavimo, produktyviosios ir laisvalaikio veiklų atlikimo problemas. Jie subjektyviai įvertino veiklos svarbumą, atlikimą ir pasitenkinimą atliekama veikla. Veiklos svarbumas buvo vertinamas nuo

1 iki 10 balų. Šioje skalėje 10 balų įvertinama kaip labai svarbi veikla, o 1 balas skiriamas nesvarbiai veiklai. Iš visų įvardintų veiklos problemų buvo parinktos 5 svarbiausios. Veiklų atlikimas taip pat buvo vertinamas 10 balų skalėje, kurioje 10 balų skiriama puikiai atliekamai veiklai, o 1 balas veiklai, kurios pacientas negalėjo atlikti. Vertinant pasitenkinimą atliekama veikla, 10 balų skiriama veiklai, kurios atlikimu pacientas visiškai patenkintas, 1 balas skiriamas veiklai, kurios atlikimu pacientas visiškai nepatenkintas. Įvardintų veiklos problemų atlikimas ir pasitenkinimas yra vertinamas du kartus, tyrimo pradţioje ir pabaigoje (balais). (ţr. 3 priedą)

Gyvenimo kokybės klausimynas SF – 36. SF-36 klausimynas susideda iš 36 klausimų, kurie atspindi aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą, veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų ir emocinių sutrikimų, socialinius ryšius, emocinę būseną, energingumą/gyvybingumą, skausmą ir bendrąjį sveikatos vertinimą. SF-36 yra jautrus pokyčiui, todėl gali būti naudojamas įvairias ligas patiriančių asmenų, gyvenimo kokybei vertinti prieš ir po gydymo. Atsakymai yra vertinami balais ir yra apskaičiuojami pagal tam tikrą algoritmą. Kiekvienos srities skaitinė reikšmė yra nuo 0 iki 100 (100 balų rodo geriausią įvertinimą). (51) (ţr. 4 priedą)

Rankų ir plaštakos raumenų jėgos vertinimas (dinamometrija). Rankos ir plaštakos raumenų jėgai vertinti buvo naudojamas dinamometras. Jo ekrane rodoma maksimali griebimo jėga (0-90 kg), rodyklė automatiškai fiksuoja didţiausią parodymą. Matuojant plaštakos raumenų jėgą, tiriamasis patogiai sėdi, keliai sulenkti 90 laipsnių kampu, pečiai atitraukiami, rankos padėtos ant stalo, per alkūnes sulenkiamos 90 laipsnių kampu, riešo alkūninis nukrypimas tarp 0 ir 15 laipsnių. Vertinant rankų raumenų jėgą, tiriamasis stovi, kojos pečių plotyje, rankos ištiestos. Jėga matuojama tris kartus ir išvedamas vidurkis.

Riešo sąnarių judesių amplitudės matavimas (goniometrija). Riešo sąnarių judesių amplitudei matuoti naudojamas goniometras, kurį sudaro dvi tarpusavyje sujungtos liniuotės. Stabili goniometro dalis dedama išilgai anatominės galūnės ašies, goniometro centras turi sutapti su sąnario judesio centru. Judanti goniometro dalis juda kartu su galūne. Gauti rezultatai uţrašomi laipsniais. Tyriamiesiems buvo matuojami riešo lenkimo, tiesimo, alkūninio ir stipininio nuokrypių sąnario judesio amplitudės.

Paviršinių ir giliųjų somatinių jutimų vertinimas. Buvo vertinami šie pavišiniai jutimai: lytėjimo, paviršinio skausmo ir temperatūros. Lytėjimo jutimai buvo vertinami naudojant vatos gumulėlį, prisiliečiant prie kūno paviršiaus. Skausmo jutimų vertinimui naudotas dantų krapštukas,

temperatūros jutimams – šaltas metalo vamzdelis su šiltu ir šaltu vandeniu. Prašoma pasakyti, kokius jutimus tas pats dirgiklis sukelia panaudotas skirtingose vietose. Giliesiems jutimams yra priskiriami propriorecepciniai (sąnarių padėties) jutimai. Vertinama atsiţvelgiant į tai, kaip tiriamasis suvokia distaliųjų sąnarių padėtį ir per tuos sąnarius atliekamus judesius. Tyrėjas suima distalinį pirštakaulį iš šono ir lenkia ţemyn arba aukštyn. Jei tiriamasis nejaučia ir blogai įvardija sąnario padėtį, tuomet galima teigti, jog gilieji jutimai sutrikę.

Dviejų taškų diskriminacijos testas. Šiuo prietaisu pirštų jutimai matuojami liečiant standartiniu atstumu fiksuotomis adatėlėmis. Apvalūs prietaiso galiukai išdėstyti tarpais, atitinkančiais standartinio testo intervalus nuo 1 mm iki 15 mm, taip pat yra 20 mm ir 25 mm tarpai. Jutimai pradedami tirti liečiant adatėlėmis, fiksuotomis 2 mm atstumu, jei tiriamais jaučia šias adatėles kaip vieną prisilietimą, atstumas tarp jų yra didinamas po 1 mm iki 15 mm. Jeigu tiriamasis vis dar negali išskirti dviejų adatelių prisilietimo, tai reiškia, kad tiriamas pirštas visiškai nejautrus, o jutimai nesutrikę esant 6 mm ir maţiau.

Skausmo vertinimo skalė. Buvo naudojama vizualinė analogų skalė (VAS). Skausmas vertinamas 10 balų sistemoje, kur 0 – jokio skausmo, 10 – nepakeliamas skausmas. Balai išdėstyti iš kairės į dešinę.

2.2.2. Ergoterapijos programos sudarymas

Remiantis literatūra ir praktiniu patyrimu, buvo sudaryta ergoterapijos programa, sergantiems II tipo cukriniu diabetu. Tiriamiesiems buvo taikytos 15 procedūrų, 4 – 5 kartus per savaitę. Vienas ergoterapijos uţsiėmimas truko 1.10 val. – 1.30 val.

Uţsiėmimo metu buvo siekiama gerinti tiriamųjų savarankiškumą, kasdienės veiklos atlikimą ir gyvenimo kokybę. Šiems tikslams pasiekti buvo lavinama smulkioji ir stambioji motorika, didinama riešo sąnarių amplitudė, rankos ir plaštakos raumenų jėga ergoterapinėmis priemonėmis (2 lentelė).

Kraujotakos gerinimui, raumenų sąstingio maţinimui, skausmo malšinimui buvo naudojamos parafino aplikacijos rankoms. Parafino aplikacijos rankoms truko 20-25 min. Kojoms buvo taikoma elektrostimuliacija, kuri gerina periferinę kraujotaką, malšina skausmą, didina raumenų jėgą, gerina tonusą ir išvermę, maţina tinimus bei stiprina jutimus. Elektrostimuliacija šlaunims truko 20 min., blauzdoms taip pat 20 min.

2 lentelė. Ergoterapijos programa plaštakos ir riešo funkcijai gerinti Plaštakos ir riešo funkcijai pagerinti

Ergoterapijos

uţdaviniai Ergoterapijos priemonės Tikslas Trukmė

1.Pasyvių ir aktyvių rankos judesių

lavinimas.

 Pasyvi mankšta ir pratimai riešo teisimui, lenkimui, alkūniniam ir stipininiam nuokrypiui;

 Sausgyslių tempimo pratimai pirštams.

Padidinti riešo judesių amplitudę ir pagerinti bendrą rankos funkciją. 10-15 min 2.Plaštakos ir dilbio raumenų jėgos stiprinimas ergoterapinėmis priemonėmis.

 Ergoterapinė masė ―Therapy Putty‖;

 Plaštakos ir dilbio treniruoklis ―Airex‖;

 Rankos treniruoklis ―Flexbar‖;

 Thera-Band kamuoliukai;

 Masaţo kamuoliukai;

 Thera-Band rankos treniruoklis;

 Rankos treniruoklis ―Handmaster plius‖. Padidinti plaštakos ir pirštų jėgą bei pagerinti bendrą rankos funkciją. Refleksinių zonų masaţas kraujo apytakos skatinimui. 3.Smulkiosios motorikos lavinimas.  Smeigtukų smaigymas;  Monetų dėliojimas;  Karoliukų vėrimas. Pagerinti pirštų smulkiąją motoriką.

2.3. Statistiniai duomenų analizės metodai

Duomenys statistiškai apdoroti naudojant statistinį paketą ―SSPS 20‖.Duomenims aprašyti buvo skaičiuotos šios charakteristikos: imties vidurkis, vidurkio standartinė paklaida, santykiniai daţniai išreikšti procentais, statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05. Duomenys pateikti kaip aritmetinis vidurkis ± standartinis nuokrypis. Diagramos sukurtos naudojant Microsoft Excel programą.

Kiekybinių poţymių kartotinių matavimų lyginimui prieš ir po ergoterapijos programos, taikytas porinis Stjudento t kriterijus, kai tenkinama normalumo prielaida ir Vilkoksono kriterijus, ranginėms imtims. Kiekybinių poţymių palyginimui tarp grupių naudota dispersinė analizė (ANOVA), kai tenkina normalumą ir Kruskalo – Voliso kriterijų, kai netenkinama normalumo prielaida. Intervaliniams kintamiesiems ir ranginiams kintamiesiems poţymių tarpusavio ryšių stiprumo nustatymui taikytas Spirmeno koreliacijos koeficientas.

21,19

22,5*

22,83

24,69*

0 10 20 30

Kairės rankos raumenų jėga Dešinės rankos raumenų jėga

Kil

og

ramai

Prieš

Po

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Rankų ir kojų funkcijos vertinimas ir pokytis po ergoterapijos programos.

Tiriamiesiems prieš ir po ergoterapijos procedūrų buvo įvertinta rankų bei plaštakų jėga, riešo lenkimas ir tiesimas, stipininis ir alkūninis nuokrypis. Taip pat buvo atliktas dviejų taškų diskriminacijos testas.

Išanalizavus gautus dinamometrijos duomenis, nustatėme, kad prieš ergoterapijos procedūras kairės rankos raumenų jėga buvo 21,19 ± 5,3 kg, o dešinės rankos – 22,83 ± 5,6 kg. Po taikytų 15 procedūrų abiejų rankų raumenų jėga statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05): kairės rankos – 22,5 ± 5,28 kg, dešinės rankos raumenų jėga – 24,69 ± 5,8 kg. Gauti duomenys parodė, jog tiriamųjų kairės rankos raumenų jėga vidutiniškai padidėjo 1,3 ± 1,1 kg, o dešinės rankos – 1,9 ± 1,2 kg. (7 pav.)

*-t =-7,2, p<0,05 lyginant tiriamųjų kairės rankos raumenų jėgą prieš ir po ergoterapijos programos.

*-t=-8,9, p<0,05 lyginant tiriamųjų dešinės rankos raumenų jėgą prieš ir po ergoterapijos programos.

20,0

21,81

21,64*

23,33*

18 20 22 24

Kairės plaštakos raumenų jėga Dešnės plaštakos raumenų jėga

Kil

og

ramai

Prieš

Po

Vertindami plaštakų raumenų jėgą prieš procedūras, nustatėme, jog kairės plaštakos raumenų jėga buvo 20 ± 5,5 kg, po procedūrų statistiškai reikšmingai padidėjo – 21,64 ± 5,6 kg (p<0,05). Dešinės rankos raumenų jėga taip pat statistiškai reikšmingai pakito: prieš – 21,81 ± 6,3 kg, po – 23,33 ± 6,2 kg (p<0,05). Rezultatai parodė, jog tiriamųjų kairės plaštakos raumenų jėga vidutiniškai padidėjo 1,64 ± 1,2 kg, dešinės plaštakos – 1,53 ± 1,1 kg. (8 pav.)

*-t=-8,5, p<0,05 lyginant tiriamųjų kairės plaštakos raumenų jėgą prieš ir po ergoterapijos programos.

*-t=-8,3, p<0,05 lyginant tiriamųjų dešinės plaštakos raumenų jėgą prieš ir po ergoterapijos programos.

8 pav. Tiriamųjų plaštakos raumenų jėgos pokytis (kg)

Tiriamiesiems buvo įvertinta riešo judesių amplitudė (lenkimas ir tiesimas) ir nustatėme statistiškai reikšmingus pokyčius kairės ir dešinės rankos lenkime bei tiesime (p<0,05). Prieš ergoterapijos programą kairiojo riešo lenkimas buvo 53,75 ± 10,1 laipsniai, po ergoterapijos programos 59,31 ± 9,04 laipsniai. Dešinio riešo lenkimas prieš buvo 51,53 ± 11,3 laipsniai, po – 58,75 ± 9,4 laipsniai. Rezultatai parodė, kad kairiojo riešo lenkimo amplitudė vidutiniškai padidėjo 5,6 ± 4,6 laipsniais, dešinio riešo lenkimas – 7,2 ± 5,5 laipsniais.

Taip pat ţymiai padidėjo riešo tiesimo amplitudė: kairio riešo prieš ergoterapijos programą buvo 50,4 ± 12,7 laipsniai, po – 57,86 ± 10,4. Dešinio riešo tiesimas prieš ergoterapijos programą

53,75

_51,53

_50,42

_50,42

59,31*

58,75*

_57,86*

_58,03*

0 20 40 60

Kairio riešo lenkimas Dešinio riešo lenkimas Kairio riešo tiesimas Dešinio riešo tiesimas

La ip sn ia i

Prieš

Po

buvo 50,42 ± 11,6 laipsniai, po – 58,03 ± 8,4 laipsniai. Vidutiniškai kairio riešo tiesimas padidėjo 7,4 ± 6,9 laipsniais, dešinio riešo tiesimas – 7,6 ± 5,4 laipsniais. (9 pav.)

*-t=-7,2, p<0,05 lyginant tiriamųjų kairio riešo lenkimo prieš ir po ergoterapijos procedūrų. *-t=-7,8, p<0,05 lyginant tiriamųjų dešinio riešo lenkimo prieš ir po ergoterapijos procedūrų. *-t=-6,4, p<0,05 lyginant tiriamųjų kairio riešo tiesimo prieš ir po ergoterapijos procedūrų. *-t=-8,4, p<0,05 lyginant tiriamųjų dešinio riešo tiesimo prieš ir po ergoterapijos procedūrų.

9 pav. Tiriamųjų riešo lenkimo ir tiesimo amplitudės pokytis (laipsniais)

Taip pat išanalizavus goniometrijos duomenis įvertinome abiejų riešų alkūninį ir stipininį nuokrypį. Kairio riešo alkūninis nuokrypis prieš procedūras buvo 24,53 ± 9,3 laipsniai, po – 28,39 ± 7,9 laipsniai. Nustatėme, jog vidutiniškai kairio riešo alkūninis nuokrypis padidėjo 3,9 ± 3 laipsniais. Dešinio riešo alkūninis nuokrypis įvertinus prieš buvo 26,81 ± 8,4 laipsniai, po procedūrų – 31,28 ± 7,7 laipsniai. Vidutiniškai dešinio riešo alkūninis nuokrypis padidėjo 4,5 ± 3,04 laipsniais.

Kairio riešo stipininis nuokrypis tyrimo pradţioje buvo 14,5 ± 6,3 laipsniai, po 15 procedūrų – 18,17 ± 6,1 laipsniai. Vidutiniškai padidėjo 3,7 ± 3,02 laipsniais. Įvertinus dešinio riešo stipininį nuokrypį, paaiškėjo, jog pokytis buvo 4,7 ± 3,7 laipsniai. Ištestavus su goniometru, nustatėme, kad dešinio riešo stipininio nuokrypio amplitudė prieš buvo 16,11 ± 5,1 laipsniai, po – 20,81 ± 5,9 laipsniai. Visi rezultatai buvo statistiškai reikšmingi (p<0,05). (10 pav.)

24,53 26,81 14,50 16,11

28,39*

31,28*

18,17*

20,81*

0 10 20 30 40

Kairio riešo alkūninis nuokrypis

Dešinio riešo alkūninis nuokrypis

Kairio riešo stipininis nuokrypis Dešinio riešo stipininis nuokrypis La ip sn ia i

Prieš

Po

*-t=-7,7, p<0,05 lyginant tiriamųjų kairio riešo alkūninį nuokrypį prieš ir po ergoterapijos procedūrų.

*-t=-8,8, p<0,05 lyginant tiriamųjų dešinio riešo alkūninį nuokrypį prieš ir po ergoterapijos procedūrų.

*-t=-7,3, p<0,05 lyginant tiriamųjų kairio riešo stipininį nuokrypį prieš ir po ergoterapijos procedūrų.

*-t=-7,5, p<0,05 lyginant tiriamųjų dešinio riešo stipininį nuokrypį prieš ir po ergoterapijos procedūrų.

10 pav. Tirimųjų riešo alkūninio ir stipininio nuokrypio pokytis (laipsnias)

Tyriamieji taip pat įvertino patiriamą skausmą naudojant skaitmeninę skausmo vertinimo skalę (0 balų – skausmo nėra; 10 balų – skausmas nepakeliamas). 22 (61,1 proc.) tiriamieji neįvardijo jokio skausmo rankose, o 14 (38,9 proc.) tyrimo dalyvių nurodė patiriantys skausmą rankose, skausmo vertinimo vidurkis 3,86 ± 1,4 balai. Minimali reikšmė – 1, maksimali – 6. (11 pav.)

61,1%

38,9%

Nejaučia skausmo Jaučia skausmą

3,86

2,21*

0

2

4

6

Prieš

Po

B

al

ai

Skausmo vertinimas

11 pav. Tiriamųjų skausmo vertinimas prieš procedūras (proc.)

Po 15 procedūrų buvo vėl įvertintas skausmas, nustatėme, jog statistiškai reikšmingai skausmo balai sumaţėjo – 2,21 ± 1,05 (p<0,05). Skausmas vidutiniškai sumaţėjo 1,64 ± 1,2 balais. (12 pav.)

*-z=-2,97, p<0,05 lyginant skausmo vertinimą prieš ir po ergoterapijos programos.

12 pav. Tiriamųjų skausmo vertinimas po procedūrų (balai)

Vertindami plaštakos pirštų jutimų sutrikimus naudojome dviejų taškų diskriminacijos testą. Prieš procedūras kairės plaštakos pirštų jutimai rodė 3,78 ± 0,7 mm, po procedūrų – 3,24 ± 0,8 mm. Nustatėme, jog statistiškai reikšmingai pagėrėjo kairės plaštakos pirštų jutimai – pokytis 0,54 ± 0,4 mm. Dešinės plaštakos pirštų jutimai taip pat staistiškai reikšmingai pagėrėjo – pokytis 0,58 ± 0,4 mm (p<0,05). Tiriamųjų dešnės plaštakos pirštų jutimai prieš buvo 4,28 ± 0,8 mm, po – 3,69 ± 0,7 mm. Rezultatai parodė, jog dešinės plaštakos pirštų jutimai yra labiau sutrikę, nei kairės plaštakos. (13 pav.)

3,78

_3,24*

4,28

3,69*

0 1 2 3 4 5

Kairės plaštakos pirštų jutimaiDešinės plaštakos pirštų jutimai

Mili

me

tr

ai

Prieš

Po

13,9%

50,0%

22,2%

13,9%

22,2%

58,3%

16,7%

2,8%

0% 20% 40% 60% 80% 100% Labai lengva Lengva Sunku Labai sunku

Po

Prieš

13 pav. Tiriamųjų pirštų jutimų pokyčio vertinimas dviejų taškų diskriminacijos testu (mm) *p<0,05

Tyrimo metu didelis dėmesys buvo skiriamas, kaip tiriamieji vertino savo vaikščiojimo funkciją. Prieš pradedant ergoterapijos programą, 8 (22,2 proc.) tiriamieji savo vaikšiojimo funkciją įvardijo kaip sunkią, 5 (13,9 proc.) tiriamieji – kaip labai sunkią ir tik 5 (13,9 proc.) tiriamieji pasisakė, kad vaikščiojimo funkciją atlieka labai lengvai. Po 15 ergoterapijos uţsiėmimų tiriamųjų vaikčiojimo funkcija pagerėjo: sumaţėjo tiriamųjų, kuriems labai sunku vaikščioti t.y. 1 tiriamajam (2,8proc.) ir sunku vaikščioti – 6 tiriamiesiems (16,7 proc.). Padaugėjo tiriamųjų, kuriems vaikčiojimo funkcija pagerėjo: 21 tiriamajam (58,3 proc.) tai buvo lengva funkcija ir 8 (22,2 proc.) tiriamiesiems – labai lengva. (14 pav.)

14 pav. Tiriamųjų vaikščiojimo funkcijos vertinimas ir pokytis po ergoterapijos programos (proc.)

Tiriamiesiems buvo įvertinti paviršiniai kojų jutimai. Rezultatai parodė, jog prieš ergoterapijos uţsiėmimus 4 (11,1 proc.) tiriamųjų paviršiniai jutimai buvo visiškai sutrikę (anestezija),

69,4% 25,0% 5,6% 55,6% 33,3% 11,1% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Nesutrikę Sutrikę (hipestezija) Sutrikę (anestezija)

Prieš

Po

12 (33,3 proc.) tiriamųjų – odos jautrumo sumaţėjimas (hipesteziją) ir 20 (55,6 proc.) tiriamųjų nebuvo nustatyta kojų paviršinių jutimų sutrikimų. Po taikytos ergoterapijos programos kojų paviršinių jutimų vertinimas pagerėjo: net 25 (69,4 proc.) tiriamiesiems jutimai buvo nesutrikę, 9 (25 proc.) tiriamiesiems – sumaţėjęs odos jautrumas ir tik 2 (5,6 proc.) tiriamiesiem išliko visiškai sutrikę (anestezija) kojų paviršiniai jutimai. (15 pav.)

15 pav. Tiriamųjų kojų paviršinių jutimų vertinimas prieš ir po ergoterapijos programos (proc.)

Atliekant tyrimą taip pat buvo vertinami gilieji kojų jutimai. Prieš ergoterapijos programą 20 (55,6 proc.) tiriamųjų nebuvo sutrikę kojų gilieji jutimai, 16 (44,4 proc.) tiriamųjų – sutrikę. Po 15 ergoterapijos uţsiėmimų jau net 26 (72,2 proc.) tiriamiesiems gilieji kojų jutimai buvo nesutrikę ir 12 (27,8 proc.) tiriamųjų šie jutimai išliko sutrikę. (16 pav.)