LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra

PAULINA ALESIŪTĖ

SKAUSMO YPATUMŲ IR SKAUSMO ĮVEIKOS SĄSAJOS SU DEPRESIŠKUMU TARP ŽMONIŲ, PATIRIANČIŲ LĖTINĮ SKAUSMĄ

Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas

Leidžiama ginti

Rengimo komisijos pirmininkas Nida Žemaitienė

Studentė P. Alesiūtė

Darbo vadovas Doc. dr. K. Šmigelskas

2018 m. gegužės .. d.

SANTRAUKA

Alesiūtė, P. (2018). Skausmo ypatumų ir skausmo įveikos sąsajos su depresiškumu tarp žmonių, patiriančių lėtinį skausmą (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: doc. dr. Kastytis Šmigelskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 67 p. Pastebima, kad lėtinį skausmą patiriantiems asmenims gali pasireikšti depresiškumas. Svarbu tirti depresiškumo pasireiškimą lėtinio skausmo patyrimo kontekste, siekiant suprasti kokie veiksniai gali daryti poveikį jo atsiradimui ir kokius teigiamus pokyčius lėtinio skausmo įveikoje būtina skatinti. Tyrimo tikslas: nustatyti skausmo ypatumų ir skausmo įveikos sąsajas su depresiškumu tarp žmonių, patiriančių lėtinį skausmą.

Tyrime dalyvavo asmenys, patiriantys lėtinį skausmą (n=146) daugiau nei 3 mėn. Apklausti VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, AB „Eglės“ sanatorijoje Birštone, LSMU Kauno klinikų anesteziologijos skyriaus skausmo klinikoje ir VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos padaliniuose besigydantys pacientai bei VšĮ Sveikatingumo ir terapijos centro klientai. Skausmo įveikos strategijos vertintos CSQ klausimynu, kasdienis funkcionavimas – IFI-R, depresiškumas – PHQ-9, o skausmo stiprumas – skaitmenine vertinimo skale. Taip pat pateikti kitų skausmo ypatumų, sveikatos ir demografiniai klausimai. Tyrimo duomenys analizuoti „IBM SPSS Statistics 20.0 for Windows“ statistine programa. Taikyti Student T testas, Mann-Whitney U kriterijus, Kruskal-Wallis testas, χ2 kriterijus, Spearman (ρ) ir Pearson (r) koreliacijos koeficientai, STP koeficientas ir logistinė regresinė analizė.

Pagrindiniai tyrimo rezultatai: Lėtinio skausmo patyrimo trukmės mediana yra 6 m. Didžioji dalis tiriamųjų patyrė lėtinį skausmą nugaros srityje (69,9%). Vidutinis lėtinio skausmo stiprumas yra 7,1±1,85b. Moterims fiksuotas stipresnis vidutinis lėtinis skausmas nei vyrams (p=0,001). Moterys pasižymėjo aukštesniu funkcionavimu namų ruošos darbų srityje (p=0,001), o vyrai – aukštesniu nepriklausomu funkcionavimu (p=0,001). Moterys labiau nei vyrai naudojo dėmesio nukreipimo (p=0,046), katastrofizavimo (p=0,009) ir veiklumo suaktyvinimo (p=0,005) strategijas. Depresiškumas nenustatytas beveik 32 proc. tiriamųjų, lengvas nustatytas beveik 36 proc., vidutinis – 20 proc., o stiprus – 13 proc. Depresiškumo pasireiškimas siejasi su trumpesne lėtinio skausmo pasireiškimo trukme (p=0,023), didesniu vidutiniu skausmo stiprumu (p=0,001), mažesniu nepriklausomu funkcionavimu (p=0,041) ir su didesniu skausmo įveikos strategijų meldimasis/viltis(p=0,001) ir katastrofizavimas naudojimu (p=0,001).

Išvados: Depresiškumo pasireiškimą patiriant lėtinį skausmą stipriausiai gali paveikti didesnis nei vidutinis skausmo stiprumas (ŠS=9,8, p=0,033), didesnis skausmo katastrofizavimas (ŠS=4,9, p=0,003) ir didesnis strategijos meldimasis/viltis naudojimas (ŠS=2,9, p=0,030). Matoma tendencija, kad skausmo trukmė iki 1 m. taip pat gali turėti poveikį depresiškumo pasireiškimui (ŠS=2,7, p=0,055).

Raktiniai žodžiai: depresiškumas, lėtinis skausmas, lėtinio skausmo ypatumai, skausmo įveikos strategijos, kasdienis funkcionavimas.

SUMMARY

Alesiūtė, P. (2018). Associations of pain aspects and coping strategies with depression symptoms among people with chronic pain (Master Thesis of Health Psychology). Scientific advisor: doc. dr. Kastytis Šmigelskas. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 67 p.

Depression symptoms among people with chronic pain are observed. It is important to analyse depression occurrence in context of chronic pain, in order to understand what factors can affect it and what positive changes in coping with chronic pain are needed to be promoted. The aim of the study was to assess the associations of pain aspects and coping strategies with depression symptoms among people with chronic pain.

Participants of this study were people experiencing chronic pain for more than 3 months. They were reached through rehabilitation centers, clinics and private health center. The instruments used in this study were The Coping Strategies Questionnaire (CSQ), Impairment and Functioning inventory for patients with chronic pain (IFI-R), Patient health Questionnaire (PHQ-9) and numeric rating scale, (NCR). There were also several sociodemographic and health questions asked concerning gender, age and pain aspects. The data was analyzed by „IBM SPSS Statistics 20.0 for Windows“, using Student T test, Mann-Whitney U criterion, Kruskal-Wallis test, 𝑥2_{criterion, Spearman and Pearson} correlation coefficients, score-to-percent (STP) coefficient, logistic regression analysis.

Main results of this study: The median of pain duration is 6 years. 69,9% of respondents experienced chronic pain in back area. The mean of pain intensity is 7,1±1,85. Women reported more intense pain than men (p=0,001). Women reported higher functioning in the area of household activities (p=0,001) and men reported higher functioning in the area of independent functioning (p=0,001). Women used more coping strategies of diverting attention (p=0,046), catastrophizing (p=0,009) and increased behavioral activities(p=0,005) than men. Depression was not observed in 32% of the cases, mild - 36%, moderate 20% and severe - 13%. The occurrence of depression is associated with shorter pain duration (p=0,023), higher pain intensity (p=0,001), lower independent functioning (p=0,041) and higher usage of praying or hoping (p=0,001) and catastrophizing (p=0,001).

Conclusions: Occurrence of depression in context of chronic pain may be influenced by higher pain intensity, (OR=9,8, p=0,033), higher level of catastrophizing (OR=4,9, p=0,003) and higher usage of coping strategy praying or hoping (OR=2,9, p=0,030).

Key words: depression symptoms, chronic pain, chronic pain aspects, coping strategies, daily functioning.

PADĖKA

Šio darbo rašymas buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Jis reikalavo ne tik didelių mano pastangų, bet ir glaudaus bendradarbiavimo su darbo vadovu, organizacijų atstovais ir tyrime dalyvavusiais asmenimis.

Dėkoju savo darbo vadovui, doc. dr. Kastyčiui Šmigelskui, už pagilintas akademines žinias, toleranciją, labai ilgas ir išsamias konsultacijas, naudingus patarimus, kantrybę, visapusišką paramą ir nuoširdžią pagalbą viso šio darbo rašymo ir studijų metu.

Dėkoju organizacijų VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninės, AB „Eglės“ sanatorijos Birštone, LSMU Kauno klinikų anesteziologijos skyriaus skausmo klinikos, VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos ir VšĮ Sveikatingumo ir terapijos centro vadovams ir personalui už pagalbą duomenų rinkimo procese.

Jaučiuosi dėkinga visiems asmenims, sutikusiems dalyvauti tyrime. Be Jūsų gyvenimo patirčių, geranoriškumo jomis pasidalinti ir skirto laiko, šio darbo tikrai nebūtų.

Galiausiai norėčiau padėkoti savo tėvams ir draugams. Dėkoju už suteiktą galimybę studijuoti, Jūsų supratingumą, kantrybę ir rūpestį šiuo įtemptų laikotarpiu.

TURINYS

1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 9

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 10

1.4. Literatūros apžvalga ... 11

1.4.1. Skausmo samprata ir jo raida ... 11

1.4.2. Skausmo tipai ... 13

1.4.3. Biologinis skausmo mechanizmas ... 15

1.4.4. Kompleksinis skausmo modelis ... 18

1.4.5. Lėtinis skausmas ... 19

1.4.5.1. Lėtinio skausmo apibrėžimo ypatumai ... 19

1.4.5.2. Lėtinio skausmo ypatumai ir skirtumai ... 20

1.4.5.3. Patiriami sunkumai ir skausmo įveikos strategijos ... 23

1.4.5.4. Lėtinio skausmo sąveika su emocinėmis būsenomis ... 27

1.4.6. Apibendrinimas ... 31

2. TYRIMO METODAI ... 36

2.1. Tyrimo eiga... 36

2.2. Tyrimo imtis ... 36

2.3. Tyrimo instrumentai ... 37

2.4. Duomenų analizės metodai ... 40

3. REZULTATAI ... 41

3.1. Lėtinį skausmą patiriančių asmenų skausmo ypatumai ir kasdienis funkcionavimas ... 41

3.2. Lėtinį skausmą patiriančių asmenų skausmo įveikos strategijos ir depresiškumas ... 46

3.3. Lėtinį skausmą patiriančių asmenų skausmo ypatumų, kasdienio funkcionavimo ir skausmo įveikos strategijų sąsajos ... 49

3.4. Skausmo ypatumų, skausmo įveikos strategijų ir funkcionavimo sąsajos su depresiškumu... 52

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 56

5. IŠVADOS ... 63

SĄVOKŲ ŽODYNAS

 Depresija – besitęsiantis arba pasikartojantis daugiaplotmis nuotaikos sutrikimas, apimantis afektinį, fiziologinį, neuroendokrininį atsakus ir kognityvinius įvertinimus bei pasižymintis įvairiais bruožais: liūdesiu, interesų arba malonumo jausmo praradimu, kaltės jausmu arba sumažėjusia saviverte, sutrikusiu miegu arba apetitu, nuovargio pojūčiu ir prasta koncentracija (Den Boerio, Slaap ir Bosker, 2001; World health organisation, 2017).

 Skausmas – nemalonus jutiminis ir emocinis patyrimas, susijęs su esamu arba galimu audinio pažeidimu, arba nusakomas kaip toks pažeidimas (Merskey, Bogduk, 1994, 210 p.).  Skausmo įveikos strategijos – pastangos įveikti skausmą (Rosenstiel ir Keefe, 1983);

kognityvinės ir elgesio strategijos, kurios padeda valdyti, sumažinti ar toleruoti skausmą (Copp, 1974, Tan, 1982, Turk ir Genest, 1979, cit. Keefe ir kt., 1987).

 Lėtinis skausmas – skausmas, kuris pasireiškia daugiau nei 3-6 mėnesius, išlieka pasibaigus įprastam audinių gijimo laikui ir yra praradęs pirminę apie audinio pažeidimą perspėjančiają funkciją (Bonica, 1953, cit. Merskey ir Bogduk, 1994; Siddall ir Cousins, 2004; Merskey ir Bogduk, 1994; Treede, 2011, cit. Treede ir kt., 2015).

SANTRUMPOS

 PSO (angl. WHO) – Pasaulio sveikatos organizacija.

 TLK-10-AM – Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija, dešimtasis peržiūrėtas ir pataisytas leidimas, Australijos podifikacija.

1. ĮVADAS

1.1. Įžanga

Lėtinis skausmas yra viena iš plačiai paplitusių sveikatos problemų. Jis gali pasireikšti dėl įvairių priežasčių: ligų, kitų sveikatos sutrikimų, patirtų traumų ar net psichologinių veiksnių. Kaip ir kiekvienam sveikatos sutrikimui, taip ir lėtiniam skausmui yra būdingos tam tikros charakteristikos, skiriamieji bruožai, jis pasižymi sudėtingu biologiniu mechanizmu ir psichologiniais ypatumais. Lėtinis skausmas, priklausomai nuo pasireiškimo priežasties, gali skirtis savo pasireiškimo lokalizacija ar jų skaičiumi, jaučiamu skausmo stiprumu, skausmo stiprumo dinamika, skirtingais skausmo pojūčiais, pasireiškimo trukme ar jo priepuolių epizodiškumo dinamika. Kad ir kokia būtų lėtinio skausmo priežastis ar konkreti charakteristikų kombinacija, jį patiriantys asmenys susiduria su iššūkiais.

Lėtinį skausmą patiriantis asmuo visų pirma susiduria su pokyčiais savo fizinėje sveikatoje ir bendroje savijautoje. Silpnėjant fizinei sveikatai gali sutrikti asmens kasdienis funkcionavimas ir gyvenimo ritmas bei pasireikšti emociniai sunkumai. Asmuo dažnai yra apribojamas kasdieninėje veikloje ir susiduriama su sunkumais atlikti kasdienius darbus, rūpintis savimi, buitimi ar artimaisiais. Lėtinio skausmo patyrimą gali lydėti negatyvios emocijos: liūdesys, pyktis, bejėgiškumas ar baimė. Nuo lėtinio skausmo pasireiškimo nėra apsaugota nei viena visuomenės grupė, tačiau viena dažniausiai jo paliečiamųjų grupių yra darbingo amžiaus asmenys. Ši sveikatos problema gali sutrikdyti darbingo amžiaus asmens profesinę veiklą. Mažėjant darbingumui, suteikiant nepakankamą pagalbą ar esant neefektyviai skausmo įveikai, asmuo gali būti priverstas pakeisti darbinės veiklos specifiką arba net tapti nedarbingu. Be galimų pokyčių kasdieninėje ir profesinėje veiklose, taip pat gali būti paveikti socialiniai santykiai bei tarpasmeniniai ryšiai. Siekiant įveikti minėtus sunkumus ir pagerinti gyvenimo kokybę, svarbu siekti sėkmingos lėtinio skausmo įveikos ir prisitaikymo prie jo. Vienas iš pagalbos šaltinių yra skausmo įveikos strategijų pasitelkimas. Sėkmingai naudojamos skausmo įveikos strategijos gali padėti sėkmingiau prisitaikyti prie lėtinio skausmo patyrimo.

Pastebima, kad lėtinį skausmą patiriantiems asmenims taip pat gali pasireikšti depresiškumas ar net būti fiksuojama depresija. Šis veiksnys gali labai apsunkinti lėtinio skausmo valdymą, prisitaikymą prie jo, didinti negalią ir paveikti asmens gerovę. Sąsaja tarp lėtinio skausmo ir depresijos yra fiksuojama, tačiau apie galimus abipusius sudėtingus priežastinius ryšius tarp šių konstruktų ir riziką didinančius veiksnius trūksta išsamesnių duomenų. Svarbu tirti depresiškumo pasireiškimą lėtinio skausmo patyrimo kontekste, siekiant suprasti kokie veiksniai gali daryti poveikį jo atsiradimui ir kokius teigiamus pokyčius lėtinio skausmo įveikoje būtina skatinti.

1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas

Šiame tyrime nagrinėjamas depresiškumo pasireiškimas lėtinio skausmo kontekste. Depresija yra aktualus reiškinys, kuris yra suprantamas kaip daugiaplotmis nuotaikos sutrikimas (Den Boerio ir kt., 2001). Jis taip pat pasižymi įvairaus spektro afektiniais, kognityviniais ir somatiniais simptomais: liūdesiu, interesų arba malonumo jausmo praradimu, kaltės jausmu arba sumažėjusia saviverte, sutrikusiu miegu arba apetitu, nuovargio pojūčiu ir prasta koncentracija (WHO, 2017). Depresija gali tęstis ilgai arba turėti pasikartojantį pasireiškimo pobūdį (WHO, 2017). Pasireiškiat depresijai pastebimi asmens funkcionavimo pokyčiai psichologiniame ir socialiniame lygmenyse.

Depresija kaip atskira problema yra aktuali visame pasaulyje dėl savo pasireiškimo masto. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (PSO) 2015 m. paskaičiuotas depresijos paplitimas pasaulyje buvo daugiau nei 300 mln. atvejų, kurie sudarė 4,4 proc. visos populiacijos (World health organisation, 2017). Pasak PSO (2017), skaičiuojamas depresijos pasireiškimas moterų tarpe yra 5,1 proc., o tarp vyrų 3,1 proc. Ši psichikos sveikatos problema aktuali ir mūsų šalyje. Lietuvoje 2014 metais, remiantis statistiniais duomenimis, depresijos paplitimas tarp gyventojų buvo 4,7 proc., o lyginant pagal lytį, tarp moterų jis siekė 6,1 proc., o tarp vyrų – 2,9 proc. (Lietuvos statistikos departamentas, 2015). O 2015 m. Lietuvoje, pasak PSO (2017), depresijos paplitimas siekė 5,6 proc. Statistiniai duomenys rodo, kad depresija yra plačiai paplitusi ne tik pasauliniu mastu, bet ir Lietuvoje.

Kalbant apie lėtinio skausmo pasireiškimo pasaulinį mastą, manoma, kad apie 20 proc. arba 1 iš 5 asmenų yra paliesti šios sveikatos problemos, o naujai kiekvienais metais lėtinis skausmas diagnozuojamas 1 iš 10 asmenų (Breivik ir kt., 2006, Headache Classification Committee of the International Headache Society, 2013, Institue of Medicine, 2011, cit. Treede ir kt., 2015; Goldberg ir McGee, 2011). Atskiruose tyrimuose pateikiami panašūs rodikliai. Remiantis Breivik ir kitų (2006) tyrimu, kurio metu vykdant telefoninę apklausą buvo apklausti suaugę asmenys iš 15 Europos valstybių ir Izraelio, 19 proc. sutikusiųjų atsakyti į klausimus (46,394, o atsisakymo procentas 46 proc.) teigė, kad patiria lėtinį skausmą, trunkantį daugiau nei 6 mėnesius. Ispanijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad šioje šalyje lėtinį skausmą, trunkantį ilgiau nei 3 mėnesius patiria 23 proc. asmenų (Catala ir kt., 2002). Ohayon ir Schatzberg (2003) tyrime, lėtinis skausmas fiksuotas 17 proc. tiriamųjų. Beje, plataus lėtinio skausmo pasireiškimo mastas yra stebimas ne tik suaugusių asmenų amžiaus grupėje. Danijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 25 proc. asmenų iki 18 metų patiria lėtinį skausmą, kuris tęsiasi ilgiau nei tris mėnesius (Perquin ir kt., 2000). Ženklus lėtinio skausmo paplitimas stebimas ir mūsų šalyje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2015), 2014 m. vykdyto Lietuvos gyventojų tyrimo, kuriame dalyvavo 5,205 tiriamieji, metu nustatyta, kad 4 savaičių laikotarpyje lėtinį skausmą patyrė 53 proc.

apklaustųjų, o didesnis skausmo paplitimas buvo tarp moterų (60 proc.) nei tarp vyrų (45 proc.). Lėtinio skausmo pasireiškimas buvo fiksuojamas visose amžiaus grupėse (nuo 15 iki sudarė sunkumus atliekant kasdienę ir darbinę veiklą 48 proc. moterų ir 34 proc. vyrų (Lietuvos statistikos departamentas, 2015).

Vertinant šių sveikatos problemų individualų paplitimą, matoma, kad jos yra gana dažnos. Vis dėlto, tikslių statistinių duomenų, kurie iliustruotų depresijos paplitimą lėtinio skausmo kontekste Lietuvoje, nėra. Užsienio moksliniuose šaltiniuose pateikiami rodikliai skiriasi. Tyrimuose depresijos paplitimas tarp lėtinį skausmą patiriančių asmenų svyruoja nuo penktadalio iki daugiau nei pusės tiriamųjų (Gatchel ir kt., 2007; Elbinoune ir kt., 2016; Annagur ir kt., 2014; Breivik ir kt., 2006; Currie ir Wang, 2004). Tyrimuose lyginant depresijos paplitimą bendrojoje populiacijoje ir depresijos paplitimą tarp lėtinį skausmą patiriančių asmenų buvo nustatyta, kad Kanadoje šie rodikliai atitinkamai buvo 5,9 proc. ir 19,8 proc., o JAV 8 proc. ir 18 proc. (Magni ir kt., 1990, Currie ir Wang, 2004, cit. Munce ir Stewart, 2007). Tai rodo, kad nors atskirai šie sveikatos sutrikimai yra plačiai paplitę, jų sąveikoje pastebimas ženklus depresijos pasireiškimo rodiklių didėjimas. Užsienyje mokslinių straipsnių, nagrinėjančių depresijos ir lėtinio skausmo sąveikos aspektus bei galimus kitus rizikos veiksnius, yra. Vis dėlto, Lietuvoje, net ir esant poreikiui, nėra daug tyrimų, skiriančių dėmesį depresijos pasireiškimui lėtinio skausmo kontekste. Dėl šių priežasčių verta nagrinėti kaip lėtinis skausmas, jo ypatumai, įveikos strategijos, skausmo veikiamas funkcionavimas sąveikauja su depresijos pasireiškimu.

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai

Šio darbo tikslas nustatyti skausmo ypatumų ir skausmo įveikos sąsajas su depresiškumu tarp žmonių, patiriančių lėtinį skausmą.

Tikslui įgyvendinti iškelti tokie uždaviniai:

1. Nustatyti nustatyti lėtinį skausmą patiriančių asmenų skausmo ypatumus ir kasdienį funkcionavimą.

2. Nustatyti lėtinį skausmą patiriančių asmenų skausmo įveikos strategijas ir depresiškumą. 3. Nustatyti skausmo ypatumų, kasdienio funkcionavimo ir skausmo įveikos strategijų sąsajas. 4. Nustatyti skausmo ypatumų, skausmo įveikos strategijų ir kasdienio funkcionavimo sąsajas

1.4. Literatūros apžvalga

1.4.1. Skausmo samprata ir jo raida

Skausmo sąvoka mokslinėje literatūroje yra pateikiama įvairiai. Tai gali priklausyti nuo mokslinės srities perspektyvos, skausmo kilmės, tipo, trukmės, žmogaus asmeninių savybių ar kitų svarbų skausmo aspektų. Dėl to skausmo sąvoka dažnai yra sudėtinė, kompleksiška, apimanti sensorinius, kognityvinius, motyvacinius ir emocinius veiksnius (Kumar ir Elavarasi, 2016).

Tarptautinė skausmo tyrimų asociacija (TSTA) – tai tarptautinė asocijacija, tikslingai dirbanti skausmo tyrimų, gydymo ir edukacijos srityje, kuri yra subūrusi daugiau nei 7,000 profesionalų iš 133 šalių (Jones, 2010). Ši organizacija, remdamasi Merskey ir Bogduk (1994, 210p.), pateikia vieną plačiausiai naudojamų skausmo apibrėžimų, pagal kurį skausmas apibūdinamas kaip „nemalonus jutiminis ir emocinis patyrimas, susijęs su esamu arba galimu audinio pažeidimu, ar nusakomas kaip toks pažeidimas“. Kiekvieno žmogus skausmo suvokimas formuojasi nuo vaikystės. Patirdamas sužeidimus, traumas, susidurdamas su fiziniu skausmo patyrimu ir emociniais išgyvenimais žmogus išmoksta naudoti skausmo sąvoką, apibūdinti skausmo pobūdį, susijusius pojūčius (Merskey ir Bogduk, 1994). Svarbu ir tai, kad skirtingas kiekvieno žmogaus skausmo jutimas, jo apibūdinimas priklauso dar ir nuo asmens fizinės bei emocinės būklės skausmo pasireiškimo metu (Marchertienė, 2016), gebėjimo apibūdinti juntamus pojūčius. Būtent dėl to, pabrėžiama, kad skausmo potyris, kartu su jo žodiniu įvardijimu, ypatybių apibūdinimu visada yra subjektyvūs (Merskey ir Bogduk, 1994).

Nors yra viena plačiai naudojama skausmo sąvoka, tačiau šio reiškinio apibūdinimų esama daugiau. Kalbant apie skausmą, išskiriamos bendrinės skausmo sąvokos, kurios savo tikslumu ir aptariamais aspektais yra įvairios. Viena iš galimų skausmo sampratų yra skausmo apibrėžimas kaip būsenos, kurioje asmuo patiria ir išsako stiprų diskomforto jausmą arba nemalonų, nepatogumą keliantį pojūtį (Miller‑Keane, 2003, cit. Kumar ir Elavarasi, 2016). Šia sąvoka nesiekiama konkretinti skausmo sampratos, atliepiamas ir pabrėžiamas nemalonus fizinis skausmo patyrimas bei verbalinis skausmo apibūdinimas. Kita galima skausmo samprata yra skausmo apibūdinimas kaip nemalonaus pojūčio, lokalizuoto tam tikroje kūno vietoje, kurį galima apibūdinti būdvardžiais, nusakančiais šio, tarsi audinį pažeidžiančio pojūčio, pobūdį (pavyzdžiui, dūrimą, deginimą, sukimą, plyšimą, spaudimą) ir kūno reakcijas, emocinį atsaką į jį (pavyzdžiui, gąsdinantį, keliantį šleikštulį, pykinimą) (Fields ir Martin, 2005, cit. Kumar ir Elavarasi, 2016). Šia sąvoka siekiama giliau pažvelgti į skausmo patyrimą ir verbalinį jo apibūdinimą. Skausmui stengiamasi suteikti tam tikrą formą, padėti tiksliau perteikti fizinius pojūčius ir emocinį skausmo patyrimo aspektą. Dar viena skausmo sąvoką šį reiškinį apibrėžia kaip nemalonų emocinį patyrimą, atsiradusį centrinėje nervų sistemoje apdorojus per specializuotą neuronų tinklą atkeliavusius žalingų stimulų sukurtus impulsus (Bennett, 1984, cit. Kumar ir Elavarasi, 2016). Pastarasis skausmo apibrėžimas ne tik

akcentuoja emocinį skausmo patyrimo aspektą, bet ir siekia paaiškinti biologinį skausmo kelią. Taigi, TSTA pateikia vieną konkrečią skausmo sąvoką, kuri pabrėžia nepageidaujamus, nemalonius sensorinį ir emocinį skausmo aspektus bei jų sąsajas su galimais mechaniniais audinių pažeidimais. Aptariant skausmo sąvoką taip pat minima ir tai, kad skausmas yra subjektyvus, o tai tampa neatsiejama skausmo sampratos suvokimo dalimi. Nepaisant to, kad yra viena TSTA naudojama sąvoka, yra ir kitų, smulkesnių skausmo apibrėžimų. Jie gali būti pateikiami įvairiai, priklausomai nuo tiriamosios srities ar aptariamų skausmo ypatumų. Į skausmo sąvoką gali būti žiūrima kompleksiškai, atsižvelgiant į jutiminius, emocinius skausmo suvokimo aspektus, akcentuojant audinių pažeidimą, jaučiamą nemalonų pojūtį. Įvairesnėmis skausmo sąvokomis taip pat gali būti siekiama atskleisti žodinę skausmo apibūdinimo svarbą arba paprastai paaiškinti biologinį skausmo mechanizmą.

Skausmo sąvokų, išsiskiriančių savo įvairove, kompleksiškumu yra gausu, tačiau siekiant tiksliau suprasti šį reiškinį svarbu apžvelgti moksliniuose šaltiniuose paaiškinamą skausmo funkciją ir požiūrio į ją raidą.

Nepaisant to, kad skausmo apibrėžimas apibūdina jį kaip nemalonų patyrimą, skausmas atlieka tam tikrą svarbią funkciją. Cervero (2012) manymu, evoliuciniu požiūriu, ji yra apsauginė. Nemalonaus fizinio skausmo pojūčio pajautimas suteikia žmonėms galimybę stebėti savo kūno būsenas, pajausti ir reaguoti į įvykusius sužeidimus, apsisaugoti nuo rimtesnių audinių pažeidimų ir galimų jų pavojų gyvybei taip padidinant išlikimo ir reprodukcijos tikimybę (Cervero, 2012). Reti atvejai, kuomet žmonės nejaučia skausmo, įrodo skausmo funkcijos svarbą. Pasak Nagasako, Oaklander ir Dworkin (2003), asmenys, kurie nuo gimimo nejaučia skausmo, dažniau miršta vaikystėje, nes negali pastebėti sužeidimų, kitų gyvybei pavojingų ligų ir jų gydyti. Nagasako ir kiti (2003) nurodo, kad vienas pirmųjų įgimto nejautrumo skausmui atvejų (angl. congenital general pure analgesia, vėliau terminas patikslintas congenital insensitivity to pain) mokslinėje literatūroje aprašytas G. Dearborn 1932 metais. Aprašytas medicininis atvejis, kai pusamžis vyras nuo vaikystės patirdavo traumas ar sąmoningai pažeisdavo kūno audinius, tačiau niekada nejautė odos pažeidimų, supūliavusių dantų, lūžusių kaulų sukelto skausmo, skausmo pilvo ertmėje ir dėl kitų priežasčių žmonėms įprastai pasireiškiančio skausmo (Dearborn, 1932).

Vystantis medicinai, nepamirštant pagrindinės skausmo jutimo teikiamos naudos, į jį pradėta atsižvelgti ir iš asmenį kamuojančių negalavimų pusės. Skausmas pradėtas vertinti ne tik kaip signalas apie mechaninį audinių pažeidimą, jo pavojų gyvybei, bet ir kaip vienas iš pagrindinių pacientų įvardinamų įvairioms ligoms būdingų simptomų (Fauci ir kt., 2016; Siddall ir Cousins, 2004). Visgi, požiūris į skausmą buvo plėtojamas ir toliau. 1973 metais buvo įkurta TSSA (Jones, 2010). Taip skausmas tapo pripažįstamas kaip atskira medicinos mokslo sritis, kaip įvairių sričių

specialistų požiūrio reikalaujanti problema (Ščiupokas ir kt., 2009). 2001 metais Europos Parlamentas priėmė lėtinio skausmo deklaraciją, kurioje teigiama, kad ši sveikatos problema turi būti laikoma savarankiška liga (Niv ir Devor, 2004), taip išskirdamas šį skausmo tipą iš kitų, pabrėždamas lėtinio skausmo tyrinėjimo, supratimo svarbą ir būtinumą teikti specializuotą pagalbą pacientams.

Taigi skausmas, nors ir yra nemolonus potyris, atlieka svarbią funkciją. Skausmo apsauginė funkcija sudaro galimybes reaguoti į įvykusius sužeidimus ar kitus sveikatos sutrikimus. Dėl jaučiamo skausmo išmokstama atskirti pavojingus aplinkos dirgiklius, vengti jų žalingo poveikio, saugotis traumų. Nejaučiant skausmo, sumažėja išgyvenimo ir reprodukcijos tikimybė. Pirmieji mokslinėje literatūroje aprašyti atvejai atskleidžia sunkumus ir sveikatos problemas, su kuriomis gali susidurti nuo gimimo skausmo nejaučiantys asmenys. Palaipsniui skausmo funkcijos suvokimas buvo plėtojamas. Skausmas pradėtas vertinti ir kaip svarbus įvairioms ligoms būdingas simptomas, o vėliau ir kaip atskira sveikatos problema, kuri turi būti laikoma savarankiška liga.

1.4.2. Skausmo tipai

Skausmas pagal apibrėžimą visų pirma apibūdinamas kaip nemalonus fizinis potyris. Šis apibrėžimo elementas sudaro tik labai abstraktų šio fizinio potyrio paveikslą. Iš tikrųjų skausmas nėra tik nemalonus potyris, jį galima apibūdinti, nusakyti keliais aspektais. Skausmas gali būti somatinis, visceralinis ir neuropatinis (Fauci ir kt., 2016). Marchertienė (2016) rašo, kad skausmą klasifikuojant fiziologiniu požiūriu, somatinis ir visceralinis skausmas yra vadinamas nocicepciniu skausmu, o neuropatinis skausmas yra atskira šios klasifikacijos atšaka. Ščiupokas ir kiti (2009), be nociceptinio ir neuropatinio skausmo, išskiria ir trečiąjį skausmo tipą pagal fiziologinę kilmę – idiopatinį skausmą.

Pirmas skausmo tipas yra nocicepcinis skausmas. Tai skausmas, kuris kyla dėl kūno audiniuose esančių receptorių stimuliacijos (Ščiupokas, 2012), jis pagal stiprumą gali būti silpnas arba labai stiprus, o pagal trukmę – ūminis arba lėtinis (Ščiupokas, 2012). Pirmasis nocicepcinio skausmo potipis yra somatinis skausmas, pasireiškiantis raumenyse, odoje, sąnariuose ir yra sukeltas aiškaus stimulo bei nesunkiai numalšinamas medikamentais (Fauci ir kt., 2016). Antras nocicepcinio skausmo potipis - visceralinis skausmas, dar kitaip yra vadinamas vidaus organų skausmu (Illert, 2006). Jis yra sunkiau lokalizuojamas, pasireiškia vidinėje kūno ertmėje (Fauci ir kt., 2016) ir gali būti maudžiančio (Marchertienė, 2016) ar buko pobūdžio (Illert, 2006). Visceralinis skausmas gali atsirasti dėl uždegiminių procesų (Fauci ir kt., 2016), gali būti sukeltas stipraus organų tempimo (Illert, 2006) arba lygiųjų raumenų spazmų (Ščiupokas, 2012). Šis skausmas, kaip ir somatinis, gali būti nesunkiai numalšinamas medikamentais ar tinkamu gydymu (Fauci ir kt., 2016).

Antras skausmo tipas - neuropatinis skausmas. Tikslią jo pasireiškimo priežastį sunku nustatyti (Fauci ir kt., 2016), tačiau manoma, kad jis yra „susijęs ar kilęs dėl pirminio pažeidimo ar nervų sistemos disfunkcijos“ (Ščiupokas ir kt, 2009, 192 p.), ir „nepriklauso nuo nocicepotorių sužadinimo“ (Ščiupokas, 2012, 44 p.). Neuropatinis skausmas savo pasireiškimu yra sudėtingesnis, stipresnis ir sunkiau pakeliamas. Jį sunku numalšinti medikamentais (Fauci ir kt., 2016), jam būdingas spontaniškas, kintančio intensyvumo skausmo pasireiškimas, netikėti skausmo sustiprėjimo epizodai (Marchertienė ir Juozapavičienė, 2016). Neuropatinis skausmas dažniausiai būna labai stiprus, o kartais nepakeliamas (Ščiupokas, 2012). Nors neuropatinio skausmo pasireiškimo vieta „atitinka anatominę nervų eigą“ (Marchertienė ir Juozapavičienė, 2016), jis taip pat gali turėti iškreiptą skausmo iradiaciją (Marchertienė ir Juozapavičienė, 2016). Ščiupoko (2012) manymu, šis skausmas visada yra laikomas patologiniu. Neuropatinis skausmas, kaip ir nocicepcinis, pagal trukmę gali būti ūminis arba lėtinis (Ščiupokas, 2012), tačiau dažniausiai būna lėtinis (Marchertienė ir Juozapavičienė, 2016).

Trečias skausmo tipas – idiopatinis skausmas. Jis dar gali būti vadinamas psichogeniniu skausmu ir yra nustatomas tuomet, kai asmens jaučiamas skausmas neturi aiškios fiziologinės priežasties arba numanoma jo priežastis, pavyzdžiui, audinių pažeidimas, nepaaiškina skausmo pasireiškimo (Ščiupokas ir kt, 2009). Pasak Ščiupoko (2012), idiopatinis skausmas dažniausiai neturi pastovios pasireiškimo lokalizacijos, yra išplitęs keliose kūno srityse, o skausmo plitimo vietos „neatitinka anatominės inervacijos sričių“ (Ščiupokas, 2012). Pagal savo pasireiškimo trukmę, šis skausmo tipas dažniausiai būna lėtinis (Ščiupokas, 2012) ir gali būti susijęs su psichologiniais negalavimais, tokiais kaip depresija ar nerimo sutrikimas (Chhabria, 2015). Nors idiopatinio skausmo kilmę sunku nustatyti, tačiau jį reikia vertinti rimtai (Chhabria, 2015). Jis gali sukelti sunkumų dėl stipraus skausmo intensyvumo (Ščiupokas, 2012).

Taigi, skausmą galima ne tik apibūdinti kaip nemalonų fizinį pojūtį, bet ir nusakyti jį moksliniu ir klinikiniu požiūriu. Skausmą tiriantys mokslininkai išskiria tris skausmo rūšis (1 pav.) – nocicepcinį, neuropatinį ir idiopatinį skausmą. Nocicepcinis skausmas kyla dėl kūno audiniuose esančių receptorių stimuliacijos arba uždegiminių procesų, neuropatinis skausmas gali būti kilęs dėl pirminio pažeidimo ar nervų sistemos disfunkcijos, o idiopatinis skausmas nustatomas tuomet, kai asmens jaučiamas skausmas neturi aiškios fiziologinės priežasties arba numanoma jo priežastis nepaaiškina skausmo pasireiškimo. Pagal skausmo stiprumą nocicepcinis skausmas gali būti silpnas arba labai stiprus, neuropatinis – gali varijuoti nuo vidutinio iki nepakeliamo stiprumo, o idiopatinis – gali būti įvairaus stiprumo. Pagal pasireiškimo trukmę nocicepcinis skausmas gali būti tiek ūminis, tiek lėtinis, o neuropatinis ir idiopatinis – dažniausiai būna lėtiniai. Iš visų skausmo tipų sunkiausiai lokalizuoti neuropatinį skausmą, o lengviausiai medikamentais malšinamas yra nocicepcinis skausmas.

1 pav. Skausmo tipai ir potipiai (sud. autorės remiantis (Fauci ir kt. 2016; Illert, 2006;

Marchertienė, 2016, Ščiupokas ir kt., 2009))

1.4.3. Biologinis skausmo mechanizmas

Siekiant suprasti skausmą, svarbu pažinti pagrindinius biologinius skausmo veikimo mechanizmus. Pirmosios pastangos suvokti ir aprašyti skausmo mechanizmą siejamos dar su XVII amžiuje R. Descartes prielaidomis apie egzistuojantį ryšį tarp skausmo taškų odoje ir skausmo suvokimo smegenyse (Melzack ir Wall, 1965). Jau tada padarytos prielaidos iš esmės primityviai paaiškino skausmo kelią nuo sudirginimo iki suvokimo. Konkretus ir tikslesnis biologinis skausmo modelis buvo tobulinamas vystantis medicinai, technologijoms ir diagnostikos galimybėms.

Biologinis skausmo mechanizmas yra paremtas nocicepcija (Ščiupokas, 2012; Marchertienė, 2016). Nocicepcija paaiškina kaip per specialius receptorius informacija apie audinių pažeidimą plinta nervinėmis skaidulomis (A-delta ir C) ir pasiekia centrinę nervų sistemą (CNS) (Ščiupokas ir kt., 2009). Nocicepciją susidaro keli etapai: transdukcija, transmisija, percepcija ir moduliacija (Ščiupokas, 2012).

Pirmojo etapo, transdukcijos, metu audinių dirginimas yra paverčiamas elektriniu impulsu (Marchertienė, 2016). Šis procesas vyksta per nociceptorius, kurie yra suprantami kaip „specifiniai skausmo receptoriai“ (Ščiupokas, 2012, 14 p.; Marchertienė, 2016, 14 p.), išsidėstę įvairiose kūno vietose: odoje, gleivinėse, organuose ar kraujagyslėse (Marchertienė, 2016). Šie receptoriai gali reaguoti į keletą skirtingų arba tik į vieno tipo išorės dirgiklius ir jų sukeltus pažeidimus. Išorės dirgikliai gali būti mechaninio, terminio arba cheminio pobūdžio (Ščiupokas ir kt., 2009). Minimi receptoriai taip pat gali padėti pajausti ir tokius pojūčius kaip prisilietimas, maloni šiluma ar niežėjimas (Ščiupokas ir kt., 2009).

Antrojo etapo, transmisijos, metu pasiųstas elektrinis skausmo impulsas yra perduodamas per sinapses, skaidulas ir nugaros smegenų laidus į galvos smegenų struktūras (Ščiupokas, 2012). Nervinės skaidulos viena nuo kitos skiriasi savo gebėjimu perduoti elektrinius impulsus. Pasak

Skausmas

Nocicepcinis _{Neuropatinis Idiopatinis}

Marchertienės (2016), viena skaidulų rūšis (A-delta) geba perduoti tik aiškios lokalizacijos, aštrų skausmą ir tik receptorių dirginimo metu. Kita skaidulų rūšis (C) net ir išnykus dirgiklio poveikiui perduoda sunkiau lokalizuojamą skausmą, o pats perdavimas vyksta lėčiau. Dar vienos skaidulų rūšies (A-beta) aktyvavimas skausmo pojūčio nesukelia. Jos padeda pajausti tokius pojūčius kaip lytėjimas ar spaudimas. Skausmo impulsai, atkeliavę iki nugaros smegenų užpakalinių ragų, pradeda sklisti vienu iš dviejų laidų, kurie yra atsakingi už skirtingą informaciją nešančių skausmo impulsų perdavimą (Marchertienė, 2016). Šiais laidais jie pasiekia smegenų gumburą (Marchertienė, 2016). Tuo baigiasi transmisija ir prasideda kitas nocicepcijos etapas – percepcija.

Percepcijos metu vyksta skausmo suvokimas – įvertinama skausmo vieta, intensyvumas,

trukmė, pobūdis (Ščiupokas, 2012). Už šį procesą atsakingos dešimtys galvos smegenų struktūrų, kurios apdoroja gautą informaciją. Siunčiamiems signalams patekus į atsakingas smegenų struktūras, gaunama reakcija, kuri gali pasireikšti išgąsčiu ir baime, žmogus jaučia tam tikras fiziologines reakcijas, pavyzdžiui, padažnėjusį kvėpavimą ar suaktyvėjusį prakaitavimą (Ščiupokas, 2012). Kitai signalų daliai patekus į naująją žievę ir jos struktūras yra aktyvinamos sritys, susijusios su intelektine veikla, skausmo ir emocijų suvokimu (Ščiupokas, 2012). Tokiu būdu pradedama vertinti skausmo priežastį, galimą žalą ar kitokį poveikį kūnui ir sveikatai.

Skausmo mechanizmas percepcija nesibaigia. Kita svarbi jo dalis yra moduliacija – „skausmo signalo keitimas, jo perdavimo ir suvokimo slopinimas, kuris padeda organizmui adaptuotis veikiant nocicepcijai bei valdyti patiriamą skausmą“ (Ščiupokas, 2012, 17 p.). Skausmo moduliacija yra galima keliais būdais: nusileidžiamųjų laidų sistema (Illert, 2006), difuzine skausmo kontrolės sistema (Marchertienė, 2016). Skausmo valdymą taip pat aiškina viena labiausiai žinomų teorijų – „Skausmo vartų teorija“, kuri mokslinei bendruomenei buvo pristatyta R. Melzack ir P. D. Wall 1965 metais (Ščiupokas, 2012). Pasak Melzack ir Wall (1965), skausmo signalai prieš pasiekdami CNS turi praeiti pro nugaros smegenyse užpakaliniuose raguose esančią plokštelę, kuri veikia tarsi skausmo vartai, kurie arba praleidžia skausmo signalus, arba juos sulaiko. Minėtos plokštelės veikla priklauso nuo to, kokiomis skaidulomis nervinis signalas atkeliauja. Skausmo signalas yra sulaikomas tada, kai yra stimuliuojamos smulkiosios (A-beta) skaidulos, kurios perduoda kitų pojūčių signalus, tačiau neperduoda skausmo signalų (Illert, 2006). Dėl to skausmo malšinimas galimas skaudamą vietą stimuliuojant taktilinius jutimus – švelniu prisilietimu ar oro papūtimu, tai padarius skausmo „vartai“ užsidaro ir skausmo signalas nepraeina.

Skausmo jutimo ir reguliavimo procese yra svarbūs ir psichologiniai veiksniai. Yra žinoma, kad jie daro įtaką skausmo suvokimui ir jo išreiškimui (Turk, 1999; Asghari ir Nicholas, 1999, cit. Siddall ir Cousins, 2004). Kaip pasiūlyta skausmo vartų teorijoje, nerviniais takais pasiųsti nerviniai signalai yra moduliuojami įvairiose nervų sistemos vietose (Mason, 1999; Willis ir Westlund, 1997, cit. Siddall ir Cousins, 2004), o ši signalų moduliacija yra susijusi su

kognityviniais procesais ir emocijomis (Siddall ir Cousins, 2004; Fields, 2000, cit. Villemure ir Bushnell, 2002). Dėl to, priklausomai nuo šių psichologinių procesų, skausmo suvokimas gali būti sumažintas arba padidintas (McNally, 1999, Siddall ir Cousins, 2004). Pasak Melzack ir Wall (1983), skausmo „vartus“ padėti uždaryti gali ir iš smegenų į nugaros smegenis ateinanti informacija. Jei asmuo atitraukia dėmesį nuo skausmo, užsiima malonia veikla ar nukreipia mintis į malonius stimulus dėl smegenyse išsiskiriančių endorfinų, skausmo jutimas gali sumažėti (Myers, 2000). Taip pat nustatyta, kad baimė ir nerimas gali veikti skausmo suvokimą ir reakciją į skausmą dvejopai: juos sumažindami (Janssen, 2002; Rhudy ir Meagher, 2000, cit. Siddall ir Cousins, 2004) ir juos padidindami (Jorum, 1988, cit. Siddall ir Cousins, 2004). Teigiamos emocijos taip pat veikia skausmo suvokimą, sumažindamos jo pojūtį (Cogan ir kt, 1987; De Wied ir Verbaten, 2001; Good, 1996; Meagher ir kt., 2001; Weisenberg ir kt., 1998; Zelman ir kt., 1991, cit. Villemure ir Bushnell, 2002). Pasak Siddall ir Cousins (2004) kognityviniai procesai daro įtaką skausmo jutimui veikdami skausmo suvokimą taip pat kaip ir emocijos. Vis dėlto, lyginant emocijų ir kognityvinių funkcijų, pavyzdžiui, dėmesio, poveikį skausmo suvokimo kaip nemalonaus, nepatogaus pojūčio ir skausmo intensyvumui, kognityvinėmis funkcijomis galima paveikti abu, emocijomis labiau – pirmąjį (Villemure ir Bushnell, 2002). Taigi, skausmo jutimo ir suvokimo procese yra svarbūs ne tik fiziologiniai aspektai, bet ir psichologiniai veiksniai.

Nocicepcinėje skausmo sistemoje yra galimi patologiniai pokyčiai, jos modifikacija, o šiame procese reikšmingas neuroplastiškumas, kuris yra suprantamas kaip neuronų gebėjimas pakeisti savo funkciją arba struktūrą (Mirchandani, Saleeb ir Sinatra, 2011). Dėl pakitusios nervinės transmisijos, ilgalaikių neuroplastiškumo ir užsitęsusios sistemos aktyvacijos sąlygotų pakitimų periferinėje ir centrinėje nervų sistemoje atsiranda lėtinis skausmas (Mirchandani, Saleeb ir Sinatra, 2011).

Taigi, biologinis skausmo mechanizmas yra paremtas nocicepcija, kuri paaiškina kaip skausmo signalai pasiekia CNS. Nocicepcija susidaro iš kelių etapų: transdukcijos, transmisijos, percepcijos ir moduliacijos. Paskutiniame etape be biologinių procesų yra svarbūs ir kognityviniai procesai ir emocijos, kurie gali daryti įtaką skausmo suvokimui ir reakcijai į jį. Priklausomai nuo šių procesų, skausmo suvokimas gali būti sumažintas arba padidintas. Skausmą sumažinti gali padėti teigiamos emocijos, dėmesio nukreipimas ar malonūs stimulai. Skausmo suvokimą ir reakciją į jį gali padidinti baimė ir nerimas. Biologiniame skausmo mechanizme yra galimi patologiniai pokyčiai, jos modifikacija. Dėl pakitusios nervinės transmisijos ir ilgalaikių neuroplastiškumo sąlygotų pakitimų periferinėje ir centrinėje nervų sistemoje atsiranda lėtinis skausmas.

1.4.4. Kompleksinis skausmo modelis

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje be biologinių skausmo mechanizmų, aptariamas ir kompleksinis požiūris į skausmą. Jis kyla iš medicinoje vyraujančio biopsichosocialinio modelio, pasiūlyto Engel 1977 metais (Gatchel ir kt., 2007). Jame akcentuojamas ligos ir negalavimo suvokimas, vertinimas ir gydymas atsižvelgiant į biologinių, psichologinių ir socialinių aspektų samplaiką (Gatchel, 2005, cit., Gatchel ir kt., 2007). Kitaip tariant, siūloma, kad sveikata, liga bei jos pradžia, eiga ir pabaiga yra veikiamos biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių. Biopsichosocialinis modelis taip pat pabrėžia tai, kaip asmuo gyvena sirgdamas tam tikra liga ir koks jo atsakas į ją bei pasireiškiančius simptomus (Bevers ir kt., 2016).

Vienas tokių modelių, buvo pasiūlytas J. D. Loeser 1980 metais (Ščiupokas, 2012). Loeser (1980) teigė, kad svarbu sudaryti tokį skausmo sampratos modelį, kuris sujungtų skirtingų disciplinų žinias ir skausmą konceptualizuotų ne tik kaip refleksinį atsaką į fizinį stimulą, kurį pirmasis aprašė R. Descartes, bet įtrauktų ir žmogaus atsaką į skausmo stimulą. Juk vien tik gautas stimulas negali prognozuoti asmens atsako (Loeser, 1980).

Pasiūlytas modelis susideda iš kelių dimensijų: nocicepcijos, skausmo pojūčio, kančios (angl. suffering) ir skausmo sukelto elgesio (angl. pain behavior) (Gatchel ir kt., 2007). Šis skausmo modelis įvardina ne tik anatominius, fiziologinius, bet ir psichologinius skausmo patyrimo aspektus taip sudarydamas skausmo patyrimo visumą. Pirmosios šio modelio dimensijos, nocicepcija ir skausmo pojūtis, atspindi anksčiau aprašytas fiziologines struktūras. Kančia apibūdina negatyvų emocinį atsaką, sukeltą nocicepcijos (Gatchel ir kt., 2007), taip pat baimės, nerimo, streso, netekties ir kitų psichologinių būklių (Loeser ir Melzack, 1999). Kita modelio dimensija – skausmo sukeltas elgesys, apima viską, ką žmogus sako ar daro jausdamas skausmą (Loeser ir Melzack, 1999). Tai gali būti ir skausmo išraiška veido mimikomis (Loeser ir Melzack, 1999), ir tam tikrų veiklų vengimas dėl baimės patirtį didesnį skausmą ar pakartotinę traumą (Gatchel ir kt., 2007), ir pagalbos ieškojimas skausmui įveikti (Loeser ir Melzack, 1999). Išreiškiamas skausmo sukeltas elgesys atspindi žmogaus skausmo patirtį, fizinius pojūčius, kančią, distresą ir kylančias emocijas (Gatchel ir kt., 2007).

Pasak Waddell (1987), kuris apžvelgė Engel (1977) ir Loeser (1980) pasiūlytus modelius, skausmas negali būti sėkmingai įvertinamas, jeigu nėra siekiama visapusiškai suprasti skausmą patiriančio asmens (Waddell, 1987, cit. Gatchel ir kt., 2007). Siekiant suprasti asmens skausmo suvokimą, skausmo patyrimą, atsaką į ligą ir jos sukeliamą skausmą, yra svarbu atsižvelgti į biologinių pokyčių, psichologinės būklės ir socialinio-kultūrinio konteksto tarpusavio ryšius (Gatchel ir kt., 2007). Aptartas kompleksinis skausmo modelis atspindi pagrindines biopsichosocialinio modelio idėjas: fizinę problemą, distresą, negalavimų sąlygotą elgesį ir sergančiojo vaidmenį (Gatchel ir kt., 2007).

Taigi šis skausmo modelis pateikia kompleksinį požiūrį į skausmą. Juo ne tik įvardinami biologiniai skausmo mechanizmai, bet ir akcentuojami emociniai ir elgesiniai skausmo patyrimo aspektai. Fizinis skausmo patyrimas suvokiamas kaip neatsiejamas nuo psichologinio patyrimo ir skausmo sąlygoto elgesio. Būtent tai yra svarbu kalbant apie skausmo patyrimo visumą, poveikį asmeniui individualioje ir socialinėje plotmėse ypač tada, kai patiriamas skausmas yra lėtinis.

1.4.5. Lėtinis skausmas

1.4.5.1. Lėtinio skausmo apibrėžimo ypatumai

Kalbant apie skausmą, labai svarbu atsižvelgti į jo pasireiškimo trukmę. Ši informacija gali padėti suteikti pacientui tinkamą tiek medicininę, tiek psichologinę pagalbą. Pagal pasireiškimo trukmę skausmas yra skirstomas į ūminį ir lėtinį skausmą (Marchertienė, 2016). Mokslinėje literatūroje pristatomas ne vienodas skausmo patyrimo trukmės priskyrimas šiems skausmo tipams.

Ūminis skausmas laikomas normaliu ir įprastu fiziologiniu atsaku į audinio pažeidimus, kitokius skausminius stimulus arba ūmines ligas ir baigiasi su audinio sugijimu arba ligos baigtimi (Marchertienė, 2016). Šio skausmo pradžia staigi, o trukmė ribota (Marchertienė, 2016). Loeser ir Melzack (1999) teigimu, kadangi gijimo procesas užtrunka kelias dienas ar kelias savaites, tai skausmas, trunkantis mėnesius ar metus, negali būti laikomas ūminiu. Pasak Marchertienės (2016), laikoma, kad skausmas yra ūminis tada, kai jo trukmė neperžengia 3 mėnesių ribos. Ūminis skausmas taip pat gali būti patikslinamas, išskiriant dvi jo kategorijas. Valeikienės ir Merecko (2006) teigimu, tai – ūminis skausmas, trunkantis iki 6 savaičių, ir poūminis skausmas, trunkantis nuo 6 iki 12 savaičių.

Kitas skausmo tipas pagal pasireiškimo trukmę, lėtinis skausmas, yra apibrėžiamas kaip skausmas, išliekantis pasibaigus įprastam audinių gijimo laikui (Bonica, 1953, cit. Merskey ir Bogduk, 1994; Siddall ir Cousins, 2004) ir praradęs pirminę apie audinio pažeidimą perspėjančią funkciją (Treede, 2011, cit. Treede ir kt., 2015). Pasak Merskey ir Bogduk (1994), skausmas, pasireiškiantis 3-6 mėnesius ir daugiau, yra laikomas lėtiniu. Ši riba išskirtinai netaikoma tik onkologiniam skausmui (Merskey ir Bogduk, 1994). Lėtiniam skausmui būdinga ne tik ilga trukmė, kuri gali tęstis nuo 3 mėnesių iki kelių metų ar dešimtmečių, bet ir skausmo pastovumo skirtumai. Lėtinis skausmas gali trukti pastoviai ir pasireikšti vienu ilgu skausmo epizodu, gali tęstis kaip nepastovus skausmas ir kartotis epizodiškai (Ščiupokas, 2012). Tai reiškia, kad lėtinis skausmas gali trukti, pasibaigti ir vėl pradėti kamuoti po tam tikro laiko tarpo. Lėtinis pasikartojantis skausmas pripažįstamas tada, kai pasireiškia bent 120 dienų per metus (Ščiupokas, 2012).

Ūminio ir lėtinio skausmo skiriamoji riba, nustatyta laiko trukme, yra naudojama tiek klinikinėje praktikoje, tiek moksliniuose tyrimuose. Nors ši riba yra 3 mėnesiai, kai kuriais atvejais, moksliniuose tyrimuose gali būti vadovaujamasi 6 mėnesių skiriamąja riba (Merskey ir Bogduk,

1994). Pasak Loeser ir Melzack (1999), nors yra svarbu atskirti ūminį ir lėtinį skausmą konkrečia laiko trukme, daug svaresnis šių skausmo tipų skyrimas yra atsižvelgimas į asmens kūno nepajėgumą atstatyti fiziologines funkcijas iki buvusio normalaus homeostazinio lygio. Kadangi toks skirstymas būtų sunkiai pritaikomas praktikoje dėl savo individualumo kiekvienam asmeniui, klinikinėje praktikoje ir moksliniuose tyrimuose dažniausiai yra remiamasi sutartinėmis laiko ribomis.

Taigi, skausmas pagal jo pasireiškimo trukmę yra ūminis ir lėtinis. Šie skausmo tipai tarpusavyje skiriasi tuo, kad ūminis skausmas laikomas normaliu fiziologiniu atsaku į skausminius stimulus arba ligas, o lėtinis skausmas laikomas patologiniu, besitęsiančiu po audinio sugijimo ar ligos baigties. Ūminis ir lėtinis skausmas taip pat skiriasi savo trukme. Ūminis skausmas trunka iki 3 mėnesių, lėtiniu skausmu, apibendrinant skirtingų autorių pateikiamas laiko trukmės ribas, laikomas skausmas trunkantis 3-6 mėnesius ir daugiau. Kitaip nei ūminiam skausmui, kuris yra baigtinis, lėtiniam skausmui yra būdingi pastovumo skirtumai: vienas lėtinio skausmo epizodas arba nepastovus skausmo epizodų pasikartojimas. Ūminio ir lėtinio skausmo trukmės riba gali skirtis priklausomai nuo jos panaudojimo klinikinėje praktikoje arba moksliniuose tyrimuose.

1.4.5.2. Lėtinio skausmo ypatumai ir skirtumai

Lėtinis skausmas be anksčiau minėtų bruožų turi tam tikrus ypatumus. Moksliniuose tyrimuose dažniausiai kaip vieni svarbesnių lėtinio skausmo ypatumų yra išskiriami įvairi lėtinio skausmo trukmė, stiprumas (intensyvumas) ir pasireiškimo lokalizacija (Merskey ir Bogduk, 1994; Treede, 2015). Atsižvelgiant į šiuos ypatumus gali būti nagrinėjamas lėtinis skausmas ir jo sąlygojamas visapusiškas poveikis asmens gyvenimui.

Tyrimų metu dažnai atsižvelgiama į tokius pasireiškiančio lėtinio skausmo ypatumus kaip trukmė ir jos tęstinumas arba epizodiškumas. Lėtinio skausmo trukmė yra vienas iš ypatumų, padedančių vertinti poveikį asmens gyvenimui. Kuo ilgiau asmeniui pasireiškia lėtinis skausmas, tuo labiau gali sutrikti asmens gyvenimo ritmas, kasdienė ir darbinė veikla (Gatchel ir kt., 2007). Moksliniuose tyrimuose stebima įvairi lėtinio skausmo trukmė. Stebint lėtinio skausmo nugaros srityje charakteristikas buvo fiksuota, kad vidutinė lėtinio skausmo trukmė buvo 19 metų, o intervalas svyravo nuo 6 mėnesių iki 48 metų (Schwartz ir kt., 1991). Remiantis Breivik ir kitų (2006) tyrimu, 19 proc. tirtų respondentų teigė, kad patiria lėtinį skausmą, kurio trukmė peržengia 6 mėnesių ribą, o kalbant apie bendrą patiriamo lėtinio skausmo trukmę, net 59 proc. tiriamųjų lėtinį skausmą sakė patiriantys nuo 2 iki 15 metų. Tiriamųjų, kurie lėtinį skausmą patyrė epizodiškai ir nuolatos, skaičius buvo panašus. Vis dėlto, epizodiškai patiriamas skausmas buvo šiek tiek dažnesnis (54 proc.>46proc.) (Breivik ir kt., 2006). Taigi, lėtinis skausmas, kaip rodo moksliniai tyrimai, gali pasireikšti itin ilgą laiką ir sukelti ilgalaikius trukdžius asmens gyvenime.

Kitas svarbus lėtinio skausmo ypatumas, skausmo stiprumas, kaip ir skausmo trukmė, daro poveikį asmens gyvenimui. Skausmo stiprumas siejamas su patiriamu emociniu distresu ir pykčiu (Gatchel ir kt., 2007), jis taip pat yra vienas iš veiksnių, galinčių stipriai veikti depresijos atsiradimą (Currie ir Wang, 2004). Įdomu ir tai, kad skausmo stiprumas, kartu su kitais veiksniais prognozuoja depresiją ir tarp lėtinį skausmą patiriančių asmenų sutuoktinių (Schwartz ir kt., 1991). Šis lėtinio skausmo ypatumas yra vertinamas skausmo skalėmis, pavyzdžiui, skaitine skausmo reitingavimo skale (angl. numeric rating scale, NRC) (Breivik ir kt., 2006) arba skaitine analogų skale (angl.

numeric analogue scale) (Schwartz ir kt., 1991). Moksliniuose tyrimuose fiksuojamas įvairus

lėtinio skausmo stiprumas. Pasak Breivik ir kitų (2006), daugiau nei pusė, 66 proc., tyrime lėtinį skausmą patiriančių suaugusiųjų, sakė patiriantys vidutinio stiprumo skausmą (NRC=5-7), o 34 proc. tiriamųjų teigė, jog jų skausmas yra stiprus (NRC=8-10). Panašus skausmo stiprumo pasiskirstymas fiksuotas ir tiriant asmenis, patiriančius lėtinį nugaros skausmą, kuomet vidutinio stiprumo skausmą teigė patiriantys 55 proc. tiriamųjų, o stiprų – 19 proc. (Currie ir Wang, 2004). Schwartz ir kitų (1991) tyrime, tiriamiesiems buvo fiksuotas vidutinis skausmo stiprumas, kuris siekė 50,86 balo skalėje nuo 0 iki 100, o intervalas svyravo nuo 15 iki 95 balų. Įdomu ir tai, kad lėtinis skausmas bėgant metams gali turėti tendenciją būti panašaus intensyvumo. Pasak Elliott ir kitų (2002), pakartotinio tęstinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad beveik pusės (49,9 proc.) tiriamųjų lėtinio skausmo stiprumo vertinimas nesiskyrė lyginant jį su pirmojo tyrimo rezultatais. Likusios dalies tiriamųjų lėtinio skausmo stiprumo vertinimas pakito ne ženkliai, keliais balais (Elliott ir kt., 2002). Taigi, lėtinio skausmo stiprumas, kaip rodo moksliniai tyrimai, dažniausiai fiksuojamas kaip vidutinis arba stiprus ir gali paveikti asmens gyvenimą prisidėdamas prie neigiamų emocijų ar net nuotaikos sutrikimų pasireiškimo.

Lėtinio skausmo pasireiškimas yra galimas įvairiose kūno vietose. Nepaisant to, pastebimos tam tikros jo pasireikšimo skirtingose lokalizacijose tendencijos. Statistiniai duomenys, surinkti JAV rodo, kad pagal lėtinio skausmo pasireiškimo dažnumą įvairiose kūno vietose, dominuoja lėtinis skausmas apatinėje nugaros dalyje, o toliau pagal dažnumą jaučiamo skausmo vietos yra sąnarių, galvos, kaklo ir žandikaulių sritys (Blackwell ir kt., 2014, cit. Bevers ir kt., 2017). Pasak Cervero ir Fernando (2012), viena dažniausių lėtinio skausmo lokalizacijų yra apatinė nugaros dalis. Skaičiuojama, kad daugiau nei 80 proc. žmonių virš 30 metų susiduria su skausmu nugaros srityje, o daugumą jų kamuojantis skausmas yra lėtinis (Cervero ir Fernando, 2012). Kitų tyrimų duomenimis apie ketvirtadaliui visų asmenų, susidūrusiu su ūminiu nugaros skausmu, pasireiškia lėtinis šios srities skausmas (Valeikienės ir Merecko, 2006). Breivik ir kitų (2006) tyrime, fiksuota, kad lėtinį nugaros skausmą buvo patyrę 47 proc. apklaustųjų, o 18 proc. jų nugaros skausmas pasireiškė būtent apatinėje dalyje. Antroji pagal dažnumą lėtinio skausmo pasireiškimo vieta šiame tyrime buvo sąnarių sritis, joje lėtinį skausmą jautė apie 40 proc. tiriamųjų, o 18 proc. jų

lėtinis skausmas buvo lokalizuotas keliuose (Breivik ir kt., 2006). Lėtinis skausmas, pasireiškiantis nugaroje, paveikia asmens gyvenimą sukeldamas įvairius sunkumus, mažindamas asmens funkcionavimą ir darbingumą. Lėtinis nugaros skausmas yra viena dažniausių neįgalumo ir darbo dienų praradimo priežasčių (Breivik ir kt., 2006). Jis taip pat yra siejamas su mažesniu namų ruošos darbų atlikimo ir laisvalaikio pramogų dažniu (Hunsfeld ir kt., 2001, cit. Meščeriakova ir Šinkariova, 2012). Taigi, lėtinio skausmo lokalizacija yra svarbus yra vienas iš tyrimuose fiksuojamų lėtinio skausmo ypatumų, kurie yra siejami su poveikiu asmens gyvenimui.

Nagrinėjant lėtinį skausmą, jo pasireiškimą ir poveikį asmeniui svarbu atsižvelgti ne tik į lėtinio skausmo trukmę, stiprumą ir lokalizaciją, bet ir į kai kuriuos skirtumus, sąlygojamus demografinių veiksnių. Moksliniuose tyrimuose, lėtinio skausmo skirtumai dažniausiai lyginami tarp lyčių ir amžiaus grupių (Breivik ir kt., 2006).

Apžvelgiant mokslinius tyrimus pastebimi tam tikri lėtinio skausmo skirtumai tarp lyčių (Fillingim ir kt., 2009; Currie ir Wang, 2004). Moksliniuose tyrimuose lėtinis skausmas dažniau fiksuojamas tarp moterų, nei tarp vyrų. Pasak Breivik ir kitų (2006), skaičiuojama, kad iš visų lėtinį skausmą patiriančių asmenų bendrojoje populiacijoje moterys sudaro 52 proc., o atliktame tyrime moterys sudarė 56 proc. lėtinį skausmą patiriančių tiriamųjų. Didesnis įvairios lokalizacijos lėtinio skausmo paplitimas fiksuotas tarp moterų (45 proc.), nei tarp vyrų (31 proc.) tyrime, kurio metu buvo apklausti tiriamieji ir 17 besivystančių ir išsivysčiusių šalių (Tsang ir kt., 2008). Vis dėlto, reikšmingi skirtumai tarp lyčių nustatomi ne visada. Pasak Elliott ir kitų (2002), atlikus tęstinį tyrimą, abu tyrimų kartus 4 metų laikotarpyje nebuvo nustatyta lėtinio skausmo pasireiškimo skirtumų tarp moterų ir vyrų. Skirtumai tarp lyčių taip pat nebuvo nustatyti tiriant tarnybą baigusių karių lėtinio skausmo pasireiškimo dažnumą, stiprumą, depresijos simptomų sunkumą ir bendrą skausmo poveikį asmens gyvenimui (Driscoll ir kt., 2015). Kalbant apie lėtinio skausmo lokalizaciją, pastebima, kad kai kurios lėtinio skausmo pasireiškimo sritys gali būti labiau siejamos su viena lytimi, nei kita. Lėtinis skausmas nugaros srityje, pasak Currie ir Wang (2004), reikšmingai siejasi su moteriška lytimi. Moterims taip pat fiksuojamas dažnesnis skeleto raumenų lėtinis skausmas (Rollman ir Lautenbacher, 2001, cit. Fillinngim ir kt., 2009). Taigi, nors moksliniuose tyrimuose nėra vienos aiškios pozicijos dėl lėtinio skausmo skirtumų tarp lyčių, pastebima tendencija, kad lėtinis skausmas dažniau pasireiškia tarp moterų.

Lėtinio skausmo pasireiškimo skirtumai gali atsiskleisti ir lyginant jį tarp amžiaus grupių. Moksliniuose tyrimuose pastebima, kad lėtinis skausmas gali būti dažniau siejamas su vidutiniu amžiumi nei jaunu. Asmenims, sulaukusiems 50 metų ir daugiau, lėtinio skausmo pasireiškimas yra du kartus labiau tikėtinas, nei jaunesnėms amžiaus grupėms (Gatchel, 2004, 2005, cit. Gatchel ir kt., 2007). Kitame tyrime, lyginant lėtinį skausmą tarp tiriamųjų nuo 18 iki 81 metų, atskleidė, kad

labiausiai lėtinio skausmo problemos paliečiama amžiaus grupė yra darbingo amžiaus žmonės, kurių amžius svyruoja nuo 51 iki 60 metų (Breivik ir kt., 2006). Taigi, moksliniuose tyrimuose atsiskleidžia, kad lėtinio skausmo patyrimas gali būti siejamas su vidutiniu amžiumi.

Lėtinis skausmas, kitaip nei ūminis, pasižymi ilga pasireiškimo trukme, gali pasireikšti epizodais arba tęstis nuolatos. Ši sveikatos problema gali būti dažniau siejama su vidutiniu amžiumi. Skausmo stiprumas, moksliniuose tyrimuose skausmo skalėmis yra fiksuojamas įvairus, tačiau dažniausiai vidutinis, stiprus arba nepakeliamas, o laiko kaitoje turi tendenciją išlikti panašaus intensyvumo. Skausmo stiprumas gali būti siejamas su stipriomis negatyviomis emocijomis ar būti veiksnys nuotaikos sutrikimams atsirasti. Pastebima tendencija rodo, kad dažniausios lėtinio skausmo pasireiškimo vietos yra apatinė nugaros dalis, sąnarių, galvos, kaklo ir žandikaulių sritys. Lėtinis skausmas, didesnis jo pasireiškimas keliose lokalizacijose vienu metu dažniau fiksuojamas tarp moterų, nei tarp vyrų. Moteriška lytis taip pat siejasi su specifinėmis skausmo pasireiškimo lokalizacijomis. Lėtinis skausmas, pasireiškiantis nugaroje, yra svarbi problema dėl savo didelio pasireiškimo masto ir sukeliamų funkcionavimo bei darbingumo sunkumų.

1.4.5.3. Patiriami sunkumai ir skausmo įveikos strategijos

Lėtinis skausmas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikimas sukelia sunkumus ir veikia asmens gyvenimą. Mokslinių tyrimų duomenimis, lėtinis skausmas paveikia asmens gerovę, galimybę palaikyti nepriklausomą gyvenimo būdą, funkcionavimą, produktyvumą ir socialinius santykius (Breivik ir kt., 2006; Elliott ir kt., 2002; Williamson ir Schulz, 1995 cit. Miller-Matero ir kt., 2016).

Patiriamas lėtinis skausmas pirmiausia asmenį apriboja kasdienėje veikloje. Atliekant kasdienę veiklą lėtinis skausmas dienos eigoje intensyvėja, todėl gyventi įprastu ritmu tampa sudėtinga. Pasak Breivik ir kt. (2006), tokius lėtinio skausmo intensyvėjimo pokyčius patvirtino jaučiantys 79 proc. apklaustųjų. Dėl lėtinio skausmo patyrimo ir mažo funkcionavimo gali būti sunku ne tik atlikti tam tikras veiklas, bet ir patenkinti fizinius poreikius. Dažniausiai lėtinio skausmo paveikiami kasdienio gyvenimo aspektai yra miegas, jo kokybė, fizinis aktyvumas, galimybė atlikti namų ruošos darbus, dalyvauti socialinėse veiklose ir palaikyti nepriklausomą gyvenimo būdą (Breivik ir kt., 2006; Harrison ir kt., 2016). Tarp lėtinį skausmą patiriančių asmenų fiksuojamas ir seksualinių funkcijų sutrikimas bei reikšmingai žemesnis gyvenimo kokybės lygis nei tarp lėtinio skausmo nepatiriančių asmenų (Harrop-Griffith ir kt., 1988, Michael ir kt., 2000, Verit ir kt., 2006, Cox ir kt., 2007, Nnoaham ir kt., 2011, cit. Miller-Matero ir kt., 2016). Tyrimų metu tiriamieji atskleidžia, kad kasdienybėje jaučiant lėtinį skausmą taip pat jaučiami nuovargio, bejėgiškumo jausmai ir suprastėjusi dėmesio koncentracijos (Breivik ir kt., 2006). Dėl šios

sveikatos būklės poveikio asmeniui gali sumažėti ne tik jo funkcionavimas, bet ir būti sutrikdyti tarpasmeniniai santykiai. Stipriausiai paveikiami ir sutrikdomi gali būti artimiausi tarpasmeniniai ryšiai, šeiminiai ryšiai ir seksualiniai santykiai (Breivik ir kt., 2006). Taigi, lėtinis skausmas yra lydimas įvairių sunkumų kasdieninėje veikloje, socialiniuose santykiuose ir bendros asmens gerovės palaikyme.

Lėtinį skausmą patiriantys asmenys nurodo kylančius sunkumus ne tik kasdieninėje veikloje ar tarpasmeniniuose santykiuose, bet ir darbinėje veikloje. Moksliniai tyrimai rodo, kad lėtinį skausmą patiriantys asmenys gali susidurti ne tik su darbinių pareigų atlikimo sunkumais, bet ir būti priversti pakeisti turimą kvalifikaciją arba netekti darbo. Breivik ir kitų (2006) tyrimo metu, fiksuota, kad didžioji dalis (61 proc.) patiriančiųjų lėtinį skausmą negalėjo dirbti, arba buvo kitaip apriboti darbinėje veikloje (Breivik ir kt., 2006). Tuo tarpu 19 proc. tiriamųjų teigė praradę turėtą darbą, o 13 proc. tiriamųjų turėjo pakeisti turėto darbo specifiką dėl šios sveikatos problemos (Breivik ir kt., 2006). Skaičiuojama, kad vidutinė trukmė per paskutinius 6 mėnesius, kai asmuo dėl lėtinio skausmo negalėjo dalyvauti darbinėje veikloje buvo 8 dienos (Breivik ir kt., 2006). Taigi, lėtinį skausmą patiriantys asmenys susiduria su iššūkiais darbinėje veikloje, o dėl sumažėjusio darbingumo gali ne tik turėti pakeisti darbo specifiką, bet ir prarasti turėtą darbą.

Siekiant išvengti anksčiau aptartų problemų ir pagerinti gyvenimo kokybę, yra svarbus sėkmingas lėtinio skausmo įveikimas ar prisitaikymas prie jo. Asmens naudojamos skausmo įveikos strategijos, be kitų taikomų intervencijų, gali veikti prisitaikymą prie lėtinio skausmo simptomų (Turk, 1983, cit. Woby, 2005). Skausmo įveikos strategijos gali būti suprantamos kaip pastangos įveikti skausmą (Rosenstiel ir Keefe, 1983) arba kaip tam tikros kognityvinės ir elgesio strategijos, kurios padeda valdyti, sumažinti ir toleruoti lėtinį skausmą (Copp, 1974, Tan, 1982, Turk ir Genest, 1979, cit. Keefe ir kt., 1987). Šių strategijų skirstymas moksliniuose šaltiniuose skiriasi (Folkman ir Lazarus, 1980, Lethem ir kt., 1983, Meščeriakova ir Šinkariova, 2012; Rosenstiel ir Keefe, 1983). Pasak Rosenstiel ir Keefe (1983), galimos kognityvinės skausmo įveikos strategijos yra dėmesio nukreipimas, skausmo pojūčių reinterpretavimas, savitaiga, pojūčių ignoravimas, meldimasis ir viltis bei katastrofizavimas, o elgesio skausmo įveikos strategija – veiklumo suaktyvinimas. Nors įvairios skausmo įveikos strategijos ir jų naudojimas yra tyrinėjamas, nėra vienos mokslinės pozicijos apie tai, kokios skausmo įveikos strategijos yra naudingiausios lėtinį skausmą patiriantiems asmenims (Angst ir kt., 2006, Kraaimaat ir Evers, 2003, Sim ir Madden, 2008, cit. Baastrup ir kt., 2016).

Nors ir nėra vienos bendros nuomonės dėl skausmo strategijų suskirstymo, vis dėlto, skausmo įveika dažnai skirstoma į pasyvią arba aktyvią (Brown ir Nicassio, 1987, cit., Baastrup ir kt., 2016). Ši klasifikacija yra plačiausiai naudojama moksliniuose šaltiniuose (Jensen ir kt.,1991,

Jensen ir kt., 2001, Keefe ir kt., 1990, Ramirez-Maestre ir kt., 2008, Tan ir kt., 2011 cit., Baastrup ir kt., 2016). Aktyvi skausmo įveika yra apibrėžiama kaip asmens pastangos įveikti skausmą pasitelkiant vidinius resursus/stiprybes, siekiant kontroliuoti skausmą arba funkcionuoti nepaisant jaučiamo skausmo (Brown ir Nicassio, 1987, cit., Baastrup ir kt., 2016). Kitaip nei aktyvi skausmo įveika, pasyvi yra apibrėžiama kaip bejėgiškumas arba skausmo kontrolės perdavimas išoriniams veiksniams (Brown ir Nicassio, 1987, cit., Baastrup ir kt., 2016). Aktyviai skausmo įveikai galima priskirti tokias strategijas kaip dėmesio nukreipimas, skausmo pojūčių reinterpretavimas, savitaiga, pojūčių ignoravimas ir veiklumo suaktyvinimas, o pasyviai skausmo įveikai – meldimasis/viltis ir katastrofizavimas (Higgins ir kt., 2015). Aktyvios ir pasyvios strategijos atitinkamai dar gali būti suprantamos kaip padedančios prisitaikyti, pozityvios ir netinkamos, negatyvios strategijos.

Viena iš plačiai moksliniuose šaltiniuose nagrinėjamų skausmo įveikos strategijų yra skausmo katastrofizavimas. Ši strategija yra kognityvinis procesas, apibūdinamas pasitikėjimo ir kontrolės stygiumi ir lūkesčių, susijusių su negatyviomis pasekmėmis, turėjimu (Chaves ir Brown, 1978, 1987, Spanos ir kt., 1979, cit. Sullivan ir D‘Eon, 1990). Pasak Keefe ir kitų (2004), kastrofizavimo metu dėmesys yra nukreipiamas į skausmo jutimą, o gebėjimas įveikti skausmą vertinamas negatyviai. Skausmo katastrofizavimas yra laikomas netinkama, negatyvia strategija, kuri sustiprina skausmo jutimą ir depresiją (Keefe ir kt., 1989, Rosenstiel ir Keefe, 1983, cit. Sullivan ir D‘Eon, 1990), prognozuoja depresijos pasireiškimą (Sullivan ir D‘Eon, 1990), yra siejamas su aukštesne fizine negalia (Martin ir kt., 1996, cit. Keefe ir kt., 2004) ir padidėjusiu skausmą malšinančių medikamentų vartojimu (Jacobson ir kt., 1996, cit. Keefe ir kt., 2004). Skausmo katastrofizavimas, su skausmu susijęs nerimas ir baimė taip pat bejėgiškumas gali lemti skausmo, psichologinio distreso ir fizinės negalios didėjimą (Keefe ir kt., 2004). Katastrofizavimas sąveikoje su baime ir depresija gali paaiškinti depresijos ir negalios pasireiškimą, o kaip atskiras vienetas paaiškina baimės ir lėtinio skausmo pasireiškimo sąveiką (Marshall ir kt., 2017). Didesnis lėtinio skausmo katastrofizavimas kartu su stipresniu lėtinio skausmo intensyvumu, negatyvių emocijų pasireiškimu ir prastu fiziniu funkcionavimu yra susijęs ir su prasta miego kokybe (Gerhart ir kt., 2016). Moksliniuose tyrimuose randamas ryšys tarp netinkamų, negatyvių strategijų, tokių kaip katastrofizavimas, ir depresijos lygio, teigiant, kad depresijos pasireiškimas gali būti susijęs su šių strategijų naudojimu (Sullivan ir D‘Eon, 1990). Taigi, moksliniai tyrimai rodo, kad ši strategija skausmo įveikai yra ne tik netinkama, bet gali sąlygoti ir kitų neigiamų pasekmių atsiradimą.

Kita galima strategija yra religijos ir dvasingumo praktikavimas, kuris gali padėti valdyti lėtinį skausmą keliais būdais (Bush ir kt., 1999, Rippentrop ir kt., 2005, Keefe ir kt., 2001, Waschholtz, 2006, cit. Wachholtz ir Keefe, 2006). Visų pirma, kasdienė malda gali padėti atitraukti dėmesį nuo skausmo jutimo, o dalyvavimas religinės bendruomenės veiklose gali stiprinti socialinę ir dvasinę paramą (Wachholtz ir Keefe, 2006). Antra, religinės ir dvasinės veiklos, pavyzdžiui