LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
UGNĖ BANIENĖ
KINEZIOTEIPAVIMO EFEKTYVUMAS PACIENTŲ, SERGANČIŲ IŠSĖTINE SKLEROZE, PUSIAUSVYRAI
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
doc. dr. Gražina Krutulytė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanas prof. dr. Jūratė Macijauskienė
Parašas Data
KINEZIOTEIPAVIMO EFEKTYVUMAS PACIENTŲ, SERGANČIŲ IŠSĖTINE SKLEROZE, PUSIAUSVYRAI
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
doc. dr. Gražina Krutulytė Data
Recenzentas Darbą atliko
dokt. asist. Venta Donec Magistrantė
Ugnė Banienė
Data Data
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 7
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Išsėtinė sklerozė ... 11
1.2. Žmogaus kūno pusiausvyra ... 14
1.3. Pusiausvyros pakitimai sergant išsėtine skleroze... 16
1.4. Kinezioteipo taikymas ir poveikis ... 18
1.5. Išsėtine skleroze sergančiųjų pusiausvyros vertinimas klinikiniais testais ... 22
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 27
2.1. Tiriamieji ir tyrimo metodai ... 27
2.2. Tyrimo organizavimas ... 29
3. REZULTATAI ... 30
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
5. IŠVADOS ... 38
6. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 39
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 40
SANTRUMPOS
BPS – berg pusiausvyros skalėCNS – centrinė nervų sistema DEI – dinaminis eisenos indeksas FST – funkcinis siekimo testas IS – išsėtinė sklerozė
ISES-12 – 12 klausimų išsėtinės sklerozės eisenos skalė KCS – kūno centro stabilumas
SC – svorio centras SET – stotis ir eiti testas
SANTRAUKA
Banienė U. Kinezioteipavimo efektyvumas pacientų, sergančių išsėtine skleroze, pusiausvyrai, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. G. Krutulytė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2014, – 49 p.
Raktiniai žodžiai: Išsėtinė sklerozė, statinė pusiausvyra, dinaminė pusiausvyra, kinezioteipas, judesių motorinė kontrolė, pusiausvyros valdymas, pusiausvyros klinikiniai testai.
Tyrimo problema: Apie 2,5 mln. žmonių visame pasaulyje serga išsėtine skleroze. Lietuva priklauso didelio sergamumo išsėtine skleroze zonai (Kizlaitienė, 2008). Vienas iš pagrindinių simptomų, pasireiškiančių ankstyvoje šios ligos stadijoje, yra pusiausvyros sutrikimas (Prosperini et al., 2010; Cameron et al., 2008; Martin, Phillips, 2006).
Darbo aktualumas: Kinezioteipas yra lengvai prieinama ir neivazinė priemonė, galinti pagerinti sergančiųjų išsėtine skleroze statinę ir dinaminę pusiausvyrą, gyvenimo kokybę, sumažinti griuvimų riziką.
Tyrimo hipotezė: Kinezioteipas, užklijuotas ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens, gali pagerinti sergančiųjų išsėtine skleroze statinę ir dinaminę pusiausvyrą.
Tyrimo tikslas: Nustatyti kinezioteipo poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze statinei ir dinaminei pusiausvyrai.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti tiriamųjų statinę ir dinaminę pusiausvyrą su kinezioteipu, užklijuotu ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens funkcine korekcine technika.
2. Įvertinti tiriamųjų statinę ir dinaminę pusiausvyrą su kinezioteipu, užklijuotu placebo ant keturgalvio raumens.
3. Įvertinti skirtingų kinezioteipavimo technikų efektyvumą tiriamųjų statinei ir dinaminei pusiausvyrai.
Tyrimo metodai:
Tyrimas atliktas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Reabilitacijos Klinikoje, 2014 kovo 21 – 28 dienomis, jame dalyvavo 48 darbingi asmenys, sergantys išsėtine skleroze. Atliktas aklas vienpusis tyrimas, tiriamieji atsitiktiniu atrankos būdu suskirstyti į dvi grupes (n=24).
Statinė ir dinaminė pusiausvyra buvo vertinama atliekant Funkcinio siekimo, Stotis ir eiti testą, Berg pusiausvyros, Išsėtinės sklerozės eisenos, Pasitikėjimo pusiausvyra skalę ir Dinaminio eisenos indekso skaičiavimą, surinkta anketinė apklausa.
Pirmosios grupės tiriamiesiems buvo klijuojama funkcinė korekcinė kinezioteipo technika ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens. Antros grupės tiriamiesiems buvo klijuojama placebo ant
keturgalvio raumens. Tyrimo metu tiriamieji buvo ištirti klinikiniais testais prieš kinezioteipavimą ir praėjus 1 val. po kinezioteipo užklijavimo.
Išvados:
1. Kinezioteipas, užklijuotas ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens funkcine korekcine technika, statistiškai reikšmingai nepagerino tiriamųjų statinės ir dinaminės pusiausvyros (p>0,05).
2. Kinezioteipas, užklijuotas ant keturgalvio raumens placebo, tiriamųjų statinei ir dinaminei pusiausvyrai poveikio neturėjo.
3. Kinezioteipas, užklijuotas ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens funkcine korekcine technika, veikia efektyviau nei placebo.
SUMMARY
Banienė U. Effect of kinesio taping on static and dynamic balance in subjects with multiple sclerosis , master‘s thesis / supervisor Ph. d. G. Krutulytė; Lithuania University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2014, – s. 49
Key words: Multiple Sclerosis, static balance, dynamic balance, Kinesio Tape, postural control, assessment of balance
Abaut 2,5 million people suffer from multiple sclerosis. Lithuania belongs to a zone of high rate of people suffering from this desease (Klizaitienė, 2008). On of the main symptoms, appearing in the early stage of this desease is imbalance (Prosperini et al., 2010; Cameron et al., 2008; Martin & Phillips, 2006).
Relevance of the topic: Kinesio Tape is a available and non-invasive means which can improve static balance, quality of life and reduce coincidental risk of falls for those who have multiple sclerosis.
Hypothesis: Kinesio Tape sticked to gastrocnemius and tibialis anterior muscle can improve the postural stability of those who have multiple sclerosis.
The aim of the research: To establish the effect of the Kinesio Tape of those who suffer from multiple sclerosis and to estimate the postural stability.
The task of the research:
1. Estimate the static and dynamic posture with Kinesio Tape sticked on the gastrocnemius and tibialis anterior muscle with the help of functional correctional technique.
2. Estimate the static and dynamic posture with Kinesio Tape sticked on the quadriceps muscle with the placebo technique.
3. Estimate the efficiency of Kinesio Tape on postural stability of those who were in the research.
Methods of the research:
The study was conducted in Lithuanian University of Health Sciences, in Rehabilitation clinic in March 21th – 28th. There were 48 patients with Multiple Sclerosis participating in the study.
The patients were randomized into two groups, 24 people in each group. Static and dynamic balance was evaluated performing Functional Reach Test, Timed Up & Go Test, Berg Balance Scale, Multiple Sclerosis Walking Scale-12, The Activities-specific Balance Confidence (ABC) Scale, dynamic Gait index, performed questionnaire survey. The first group had Kinesio Tape sticked with the help of functional correctional Kinesio Tape technique on the gastrocnemius and tibialis anterior muscle.
The second group had Kinesio Tape sticked on the quadriceps muscle with the placebo technique. During the study participants were evaluated using clinical tests before kinesio taping and after 1 hour.
Coclusions:
1. With Kinesio Tape applied on gastrocnemius and tibialis anterior muscle using functional- correctional technique, participant‘s static and dynamic balance was not statistically significantly better (p>0,05).
2. Kinesio Tape applied on m. quadriceps as placebo had no influence for participant‘s static or dynamic balance.
3. Participants with Kinesio Tape applied on gastrocnemius and tibialis anterior muscle are performing better than participants with placebo applied Kinesio Tape.
ĮVADAS
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2008 m. buvo 2 621 išsėtine skleroze sergantis ligonis, o tai sudarytų 78 atvejus 100 tūkst. gyventojų. JAV išsėtine skleroze serga apie 400 tūkst. žmonių, kasmet užregistruojama apie 10 tūkst. naujų susirgimo išsėtine skleroze atvejų. Remiantis statistiniais skaičiavimais, visame pasaulyje turėtų būti apie 2,5 mln. pacientų, sergančių išsėtine skleroze (Kizlaitienė ir kt., 2008).
Remiantis daugelyje šalių atliktais epidemiologiniais tyrimais, pasaulio regionai suskirstyti į mažo (<5/100 000 gyventojų), vidutinio (5–29/100 000 gyventojų) ir didelio (>30/100 000 gyventojų) IS paplitimo sritis. Pagal šiuos kriterijus 1993 m. sudarytas IS paplitimo pasaulyje žemėlapis, kuriame šiaurinė JAV, pietinė Kanados dalis, šiaurės bei centrinė Europa, šiaurės Australija, Naujoji Zelandija, Italija bei Prancūzija yra didelio paplitimo srityje. Lietuvoje IS epidemiologinių studijų iki šiol nebuvo atlikta. Tokie tyrimai yra atlikti mūsų artimiausių kaimynų: Estijoje IS paplitimas yra 55/100 000 gyventojų, Lenkijoje – 43/100 000 gyventojų, o Rusijoje jis siekia 30/100 000 gyventojų. Visos šios šalys priklauso didelio paplitimo sričiai. Atlikus epidemiologinį tyrimą Kauno mieste IS paplitimas nustatytas 56/100 000 gyventojų, naujų atvejų dažnumas – 3,9/100 000 gyventojų per metus. Taigi, iš to galime spręsti, kad Lietuva priklauso didelio sergamumo išsėtine skleroze zonai (Malcienė, 2003).
Pusiausvyros sutrikimas yra vienas iš pagrindinių simptomų sergant išsėtine skleroze. Esant nedideliems neurologiniams pakitimams ir atlikus laboratorinius tyrimus, pastebėti nežymūs eisenos ir laikysenos pokyčiai. Net ankstyvose stadijose sergant išsėtine skleroze eisenos pakitimai siejasi su pusiausvyros pakitimais (Martin, Phillips, 2006). Atlikus tyrimus nustatyta, kad apie trys ketvirtadaliai sergančiųjų išsėtine skleroze yra sutrikusios pusiausvyros. Bet koks pakitimas informacijos sraute, einančiame į CNS iš raumeninių verpsčių, sausgyslių, sąnarių, odos, vestibiulinio aparato ir regos, veikia pusiausvyrą. Asmenims, sergantiems išsėtine skleroze, nustatytas stiprus ryšys tarp stuburo smegenų pažeidimo ir pusiausvyros bei eisenos sutrikimo (Prosperini et. al., 2010; Cameron et al., 2008).
Lietuvoje analogiškų tyrimų neatlikta. Užsienio literatūroje aprašytas vienas panašus tyrimas, kuriame buvo tiriamas kinezioteipo poveikis statinei pusiausvyrai asmenų, sergančių išsėtine skleroze (Cortesi, 2011). Tačiau kinezioteipo poveikis statinei pusiausvyrai plačiau nagrinėtas kitose srityse: sporte, ortopedijoje, reumatologijoje (Aminaka, 2008; Lohkamp, 2009; Huang et al, 2011).
Tyrimo tikslas: Nustatyti kinezioteipo poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze statinei ir dinaminei pusiausvyrai.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas: Nustatyti kinezioteipo poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze statinei ir dinaminei pusiausvyrai.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti tiriamųjų statinę ir dinaminę pusiausvyrą su kinezioteipu, užklijuotu ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens funkcine korekcine technika.
2. Įvertinti tiriamųjų statinę ir dinaminę pusiausvyrą su kinezioteipu, užklijuotu placebo ant keturgalvio raumens.
3. Įvertinti skirtingų kinezioteipavimo technikų efektyvumą tiriamųjų statinei ir dinaminei pusiausvyrai.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Išsėtinė sklerozė
Išsėtinė sklerozė (IS) – demielinizuojanti uždegiminė centrinės nervų sistemos (CNS) liga, kuri reiškiasi recidyvuojančiais ar nuolat progresuojančiais neurologinės disfunkcijos simptomais, sukeliančiais negalią (Kizlaitienė, 2012). Ja pasaulyje serga apie 2,5 milijono gyventojų (Bellomi et al, 2009; Abreu et al, 2009; cit. iš: Balnytė, 2012). Liga dažniau paliečia jaunesnio amžiaus žmones, tarp 20–40 metų amžiaus, nors ja gali sirgti vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės, bei yra daugiau paplitusi tarp moterų, nei tarp vyrų (Nilsagard, Carling, Forsberg, 2012). Ligos paplitimas priklauso nuo geografinės padėties bei etninių rajonų, būdingas vidutinio klimato sričiai šiaurės pusrutulyje labiau nei tropinei ar subtropinei (Šiaurės Europos ir Šiaurės Amerikos žemynas, Australija ir N. Zelandija) (Milo et al, 2010). Australijoje ir N. Zelandijoje paplitimas svyruoja nuo 21 iki 69 (nemažas šios ligos paplitimas) nepaisant to, kad šalys yra pietiniam pusrutulyje, todėl manoma, jog galėtų būti susijęs su genetiniais ir aplinkos veiksniais (Rosati, 2001; cit. iš: Balnytė, 2012). Lietuva, pagal PSO, taip pat priklauso didelio paplitimo ir sergamumo regionui (~55/100 000) (World Health organization, 2008). Lietuvoje šiuo metu užregistruota daugiau nei 4,5 tūkstančiai sergančiųjų išsėtine skleroze, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje – 2,5 ir 1,5 tūkstančio. Išsėtinės sklerozės paplitimas Lietuvoje yra 55 susirgimai 100 000 gyventojų. Šis skaičius yra vos dvigubai mažesnis už labiausiai pasaulyje paplitusią, užkrečiamą ir mirtinai pavojingą ligą – tuberkuliozę (Kizlaitienė, 2012). Didelio ir vidutinio paplitimo regionuose sergamumas vyrauja tarp baltaodžių, o juodaodžiai serga rečiau, tačiau dėl migracijos ir rasių maišymosi, aplinkos veiksnių, juodaodžiams rizika susirgti šia liga darosi didesnė (Milo, Kahana, 2010; Rosati, 2001; Dean, 1994).
Išsėtine skleroze šiek tiek dažniau serga labiau išsilavinę ir aukštesnės socialinės bei ekonominės padėties žmonės. „Švari" aplinka, atrodo, skatina didesnį sergamumą išsėtine skleroze. Sergamumas kitomis autoimuninėmis ligomis nėra susijęs su sergamumu išsėtine skleroze. Dvynių tyrimai rodo, kad yra šią ligą predisponuojantys genetiniai veiksniai. Išsėtine skleroze moterys serga 1,5–2 kartus dažniau negu vyrai. Šis santykis dar didesnis (3:1) tarp asmenų, kurie suserga išsėtine skleroze iki 15 arba vyresni negu 50 metų. Vyrai dažniau serga pirmine progresuojančia IS forma. Išsėtine skleroze dažniausiai susergama tarp 18 ir 50 metų, tačiau liga gali pasireikšti bet kurio amžiaus žmonėms (Compston , 2006; Kaubrys, 2009).
IS sukelti patologiniai pakitimai – lokalios demielinizacijos židiniai, vadinami plokštelėmis, kurias sudaro įvairaus stiprumo gliozė, uždegiminės ląstelės ir dalis išlikusių aksonų. Tokių plokštelių išsidėstymas, skaičius, dydis ir forma IS sergantiems ligoniams labai įvairi. Židiniai išsidėstę visoje CNS, tačiau dažniausiai randami regos nervuose, nugaros smegenyse po voratinkliniu dangalu, smegenų kamiene, smegenėlėse ir periventrikulinėje baltojoje medžiagoje (Sobel, 2008). IS židiniai
susidaro skirtingu laiku, vieni anksčiau, kiti vėliau, todėl kiekvienoje fazėje nustatomas skirtingas demielinizacijos proceso aktyvumas (Kizlaitienė, 2012).
Anksčiau manyta, kad sergant IS aksonai nenukenčia, tačiau pastarųjų metų tyrimų duomenys rodo, kad jau ūminės demielinizacijos židinyje stebimas aksonų nutrūkimas. Jis yra progresuojantis ir sukelia didėjančią negalią. Aksonų netekimas IS židinių baltojoje medžiagoje yra išreikštas ir negrįžtamas procesas, koreliuojantis su negrįžtama invalidizacija. Paskutiniųjų metų tyrimai įrodė, kad IS židiniai gali būti labiau išplitę, atsirasti ne tik baltojoje medžiagoje, bet ir galvos smegenų žievės srityje ar pilkojoje medžiagoje. Logiška manyti, kad dėl besivystančios demielinizacijos, aksonų netekimo ir galvos smegenų pusrutuliuose susidarančių plokštelių gali progresuoti ne tik fizinė negalia, bet ir kognityvinių funkcijų blogėjimas (Brynedal et al, 2007).
IS yra viena iš demielinizuojančių ligų, pakenkianti tiek galvos, tiek nugaros smegenims. Sergant IS, uždegiminiai procesai pažeidžia mieliną gaminančias ląsteles ir ardo nervinių ląstelių mielininį dangalą. Mielinas yra lipidinė medžiaga, kuri veikia kaip aukšto atsparumo aksonų izoliatorius, apsaugantis nervus ir sudarantis sąlygas plisti nerviniam impulsui. Nykstant mielinui, nervų sistemoje sutrinka informacijos perdavimas tarp galvos smegenų ir įvairių kūno dalių. Sunykusio mielino vietose atsiranda sukietėjimai, randai – sklerozinės plokštelės (1 pav.). Ligai progresuojant plokštelių daugėja, jos apima vis kitas smegenų dalis (Bethoux, 2009).
1 pav. Sveikos ir išsėtinės sklerozės pažeistos smegenys (Betoux, 2009)
Demielinizacija siejama su T-limfocitais, procese taip pat dalyvauja makrofagai, migruojantys į smegenų audinį, sintetinami autoantikūnai. Taip koncentrinių plokštelių pavidalo mielininis dangalas suyra kelių milimetrų pločiu. Paūmėjimo metu atsiranda daug tokių demielinizacijos židinių. Lieka plikas aksonas, prasideda remielinizacija, mielininis dangalas
atsinaujina, tik būna plonesnis, silpnesnis su trumpesniais atstumais tarp Renjė sąsmaukų, dėl to impulsas plinta lėčiau. Kai kurie aksonai neremielinizuojasi, prasideda aksonų žuvimas, šis procesas gali vykti ir ankstesnių stadijų metu. Žuvusių neuronų vietoje išveša neuroglija. Dėl to formuojasi plokštelės, kurios sudarytos iš dalinai remielinizuotų, demielinizuotų, žuvusių aksonų bei išvešėjusios neuroglijos (Budrys et al, 2001). Išsėtinės sklerozės paūmėjimai susiję su autoimuniniais procesais, o proceso patologinis progresavimas susijęs su aksonų demielinizacija bei žūtimi (Budrys et al, 2001).
IS tiesiogiai pažeidžia tik CNS, tačiau tiek CNS, tiek periferinė ir vegetacinė nervų sistemos dalys yra susijusios viena su kita, todėl liga, nors ir netiesiogiai, paveikia visą nervų sistemą. Dažniausiai pažeidžiami regimųjų nervų, smegenėlių ir sensoriniai laidai. Be sklerozinių plokštelių galvos ir nugaros smegenų baltojoje medžiagoje aptinkami ir nekrozės židiniai. Juose nervinis audinys esti visiškai sunykęs (Kelleher et al., 2009).
Nors nuo J. Charcot, M. Carswello ir J. Cruveilhier laikų (XIX a.), kai buvo aprašyti klinikiniai ir patologiniai IS požymiai, yra sukauptas milžiniškas eksperimentinių ir klinikinių duomenų kiekis, neaiškios išlieka šios ligos priežastys, ne visiškai aiški patogenezė, vis keičiasi IS klasifikacija, nėra priemonių ją išgydyti ar prognozuoti ligos eigą. Išsėtinė sklerozė yra viena sunkiausių neurologijos problemų, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius atlikti genetiniai, imunologiniai ir klinikiniai tyrimai bei naujų, ligos progresavimą stabdančių, gydymo priemonių atradimas, verčia gydytojus ir mokslininkus aktyviai domėtis šia liga (Kaubrys et al., 2009; Noseworthy et al., 2000).
Tai liga, pasižyminti plačiu klinikiniu vaizdu, neturinti vieno specifiško simptomo, bei įvairiapuse ligos eiga, nuo gerybinės, kuri gali tęstis kelis dešimtmečius ir nesukelti didelės negalios, iki piktybinės, kuomet pacientą ištinka letali baigtis. Ligos progresavimą gali lemti amžius, kada atsirado pirmieji simptomai, klinikiniai požymiai (pažeistų sistemų pobūdis ir skaičius) bei individualios organizmo savybės (Balnytė, 2012).
Tipiškais IS simptomais laikomi motoriniai sutrikimai (vienos ar daugiau galūnių silpnumas ar paralyžius, spastiškumas); jutimo sutrikimai (parastezijos, sumažėję vibracijos ir padėties jutimai); regos sutrikimai (optinis neuritas, regėjimo aštrumo ir akipločio sutrikimai); smegenų kamieno ir smegenėlių pažeidimo simptomatika (ataksija, intencinis tremoras, vertigo, diplopija), dubens organų funkcijos sutrikimai (šlapimo/išmatų nelaikymas ar susilaikymas), taip pat dažnai šiuos simptomus lydi skausminis sindromas, generalizuotas nuovargis, nuotaikos ir kognityviniai sutrikimai (Miller et al., 2005; Noseworthy et al., 2000; cit. iš Balnytė, 2012).
Įžvelgiamos tam tikros IS požymių pasireiškimo tendencijos. Skirtingų tyrimų duomenimis, pirmųjų simptomų požymiai, ypač regos funkcinės sistemos pažeidimas, ir mažesnis pakenktų sistemų skaičius gali būti susijęs su geresne ligos prognoze . Jaunesniame amžiuje liga dažniau prasideda regos ir jutimų sutrikimais, o vyresniame – dažnesni piramidinės sistemos pažeidimai, pasireiškiantys
motorikos sutrikimais, bei smegenėlių pažeidimo simptomai. Vyresniame amžiuje prasidedanti IS dažniau yra pirminė progresuojanti, o jaunesniame amžiuje liga dažniausiai reiškiasi kaip recidyvuojanti remituojanti ir pamažu pereina į antrinę progresuojančią. Susirgusių IS jaunų žmonių ligos prognozė labai įvairi. Praėjus 15 metų nuo ligos pradžios 50% ligonių reikalinga nuolatinė pagalba vaikštant (Noseworthy et al., 2000). Dažniausiai liga reiškiasi regos nervų, smegenų kamieno, smegenėlių ir kaklinės nugaros smegenų dalies pažeidimo simptomais: 35% vienos ar kelių galūnių silpnumu, 20% regos nervo neuritu, 20% parestezijomis, 10% dvejinimusi akyse, 5% galvos svaigimu, 5% šlapinimosi sutrikimu. Mažiau nei 5% sudaro kiti įvairūs ligos pradžios simptomai (Feinstein, 2007; Confavreux, Compston, 2006).
Didžioji sergančiųjų IS dalis patiria ėjimo sutrikimus, pasireiškiančius lėtesniu ėjimu, trumpesniu žingsnio ilgiu, sutrikusia dinamine pusiausvyra. Šie asmenys yra vieni iš dažniausiai kritimus patiriančių ligonių. Daugiau nei 50 procentų sergančiųjų IS yra patyrę kritimus, vienam trečdaliui jie kartojasi. Ėjimo pajėgumo, dinaminės pusiausvyros ir rizikos nukristi įvertinimas turi būti vienas iš dedamųjų reabilitacijos dalių, aprūpinančių informacija reikalinga individualiam ir suplanuotam gydymui (Fosberg et al, 2013; McLoughlin et al, 2012).
Sutrikęs propriocepcijos, vizualinės ir vestibiulinės sensorinės sistemų informacijos interpretavimas prisideda prie pusiausvyros sutrikimo ir rizikos nukristi (Cattaneo et al., 2009; Peterson et al., 2008; Nelson et al., 1995). Eisenos pakitimai, kuriuos įmanoma aptikti ankstyvoje ligos stadijoje, nors ir nejaučiami mobilumo apribojimai (Benedetti et al., 1999). Viena iš šių pokyčių galimų priežasčių yra apatinių galūnių motorinis nuovargis, kuris dažnai stebimas asmenims, sergantiems IS, pasižymintis stiprėjimu didinant ėjimo atstumą (Schwid et al., 1999).
1.2. Žmogaus kūno pusiausvyra
Tarptautinės funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikacijos pusiausvyra yra apibrėžiama kaip kūno pozicijos pakeitimas ir išlaikymas, veiklos ir dalyvavimo komponentas mobilumo srityje (Tarptautinė funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikacija, 2001). Anot šiuolaikinio požiūrio, pagrindinis pusiausvyros išlaikymo mechanizmas yra grindžiamas vidiniais modeliais, kurie susidaro galvos smegenyse. Jų veikimo esmė gali būti apsakoma taip: jie, įvertinę kūno padėtį, aplinką, prieš buvusią patirtį ir iš anksto prognozavę norimą kūno būseną (pusiausvyrą), sukuria tokia motorinę programą, kuri leistų pasiekti norimą tikslą. Pagrindinis šio mechanizmo privalumas yra tas, kad pusiausvyra koreguojama labai greitai, nes vidiniai modeliai iš anksto yra pasirengę ne tik užfiksuoti, bet ir greitai ištaisyti klaidas (Skurvydas, 2008).
Pusiausvyra yra valdoma dviejų pagrindinių mechanizmų tai yra centrinio mechanizmo – eferentinė kopija ir periferinio mechanizmo – tai grįžtamasis ryšys (Skurvydas, 2008). Vienas iš pagrindinių judesių valdymo mechanizmų – tai galvos smegenų gebėjimas prognozuoti: a) motorinę programą, atsižvelgiant į judesio tikslą, motorinės sistemos esamą būseną ir aplinką; b) būsimą motorinės sistemos būseną, atsižvelgiant į motorinės programos specifiką. Motorinė programa (judesio planas) yra sukuriama dėl aplinkos, judesio tikslo ir organizavimo (motorinės sistemos) būsenos sąveikos. Viena iš didžiausių problemų, kylančių galvos smegenyse, kaip adekvačiai įvertinti motorinės sistemos būseną ir aplinkos poveikį. Tai galvos smegenys daro dviem pagrindiniais būdais: gauna aferentinę informaciją iš motorinės sistemos ir aplinkos ir galvos smegenyse esantis modelis apibendrina informaciją. (Davidson & Wolpert, 2005, cit. iš: Skurvydas, 2008).
Statinė ir dinaminė pusiausvyra priklauso nuo daugybės veiksnių: turi būti koordinuota tarpusavio veikla tarp organų ir organizmo sistemų atsakingų už jos išlaikymą. Gera pusiausvyra, esant išoriniams pokyčiams, išlaikoma tada, kai CNS gauna nuolatinę informaciją iš jutimo organų:
· Regos sistemos, kuri nustato kūno padėtį aplinkoje,
· Vestibulinio aparato, kuris nustato kūno judėjimo kryptį ir pagreitį,
· Prioprioceptorių, kurie informuoja apie atskirų kūno dalių tarpusavio padėtį (Paltamaa et al, 2012).
Grįžtamasis ryšys turi didelę įtaką judesių mokymuisi. Vidinis grįžtamasis ryšys – tai paties asmens sensorinės informacijos visuma (regos analizatorius, proprioceptoriai). Išorinis grįžtamasis ryšys – tai papildoma informacija, kuri gaunama iš šalia esančių žmonių ar dėka specialių priemonių (Liu & Todorov, 2007). Kita grįžtamojo ryšio rūšis – tai informacija, kuri suteikiama atlikus veiksmą ir nusakanti judesio atlikimo kokybę priklausomai nuo siekto tikslo. Judesių valdymas mokymasis yra efektyvus tik tuomet, kai yra pastovus grįžtamasis ryšys ir suteikiama informacija apie atlikto judesio rezultatą (Stevenson et al., 2009).
Sensorinė informacija, gaunama iš somatosensorinės regimosios ir vestibulinės sistemų, kurios yra CNS, o jų atitinkami signalai yra siunčiami į kojų raumenis, siekiant užtikrinti statinės pusiausvyros kontrolę. Taip pat labai svarbūs faktoriai yra iš anksto numatytos reakcijos, nervo laidumo greitis, judesio amplitudė, raumens jėga (Palmieri et al., 2002). Fizinių dirgiklių tikslus suvokimas vizualiniais sensoriniais receptoriais, somatosensorinėje ir vestibiuliarinėje sistemose, ir šios informacijos adekvati integracija yra būtini aspektai išlaikant gerą pusiausvyrą (Cortesi et al., 2011).
Propriocepcija yra specializuotas jutimo modelis, kuris apima bendrus judesius ir bendrą pozicijos pojūtį. Jis turi tris komponentus: bendrą statinį sąmoningumą, judėjimo ir greičio didinimo informatyvumą ir uždarą eferentinę veiklą, kuri prasideda refleksų atsaku ir reguliuojančiais raumenimis (Dhillon et al., 2011). Propriocepcija apibrėžiama kaip gebėjimas jausti padėtį erdvėje,
kuri ateina iš CNS. Propriocepcija yra lydima nerviniais takais iš jutimų receptorių, kurie yra sąnario kapsulėje, raumenyse, raiščiuose ir odoje. Šių receptorių indėlis priklauso nuo bendros apkrovos, jo padėties, kampinio greičio, judėjimo krypties ir fiziologinių sąnario struktūrų (Bottoni et al., 2013).
Vieni svarbiausių sąnarių, dalyvaujančių pusiausvyros kontrolėje, yra čiurnos sąnariai, jie turi didžiausią sukimosi momentą, atliekant kiekvieną valingą judesį. CNS numatydama, parengia pirminę motorinę programą, taigi atliekant judesį kinta ir liemens elektrinis raumenų aktyvumas taip, kad svorio centras mažiausiai pakistų (Braitis ir kt., 1999). Pėdos ir čiurnos segmentus sudarantys sąnariai yra atsakingi už tiesioginį svorio gavimą ir jėgos paskirstymą. Einant, bėgant, šokinėjant pėda gauna ir susilpnina kūno svorio jėgą. Labiausiai ištirtas – judesys einant (Herttel, 2002). Einant atsiskleidžia pėdos judėjimo mechanizmas: jos vienos dalies judesiai sukelia kitoje dalyje priešingos krypties poslinkius. Pėdos amortizacinės sistemos veikiamos esančių trijų skliautų pagalba (Hertel, 2000). Žmogui einant, pėdos kontaktas su pagrindu trunka tik dalį sekundės. Pirmiausiai pagrindas paliečiamas kulnu, o priekinė pėdos dalis kiek pakyla, vėliau pagrindas paliečiamas visa pėda. Dėl pado skliautinės formos, vidurinė pėdos dalis liečia pagrindą savo šoniniu paviršiumi. Sekantis etapas – kulno pakėlimas, jo metu, o kartu ir vidurinei pėdos daliai kylant į viršų, svoris pereina į priekines pėdos dalis: padikaulių galvas, o vėliau ir į pirštus (Neumann, 2002; Hertel, 2000). Tam, kad kūno svoris tolygiai būtų pasiskirstytas ant abiejų blauzdinių pėdos sąnarių, reikalingas gebėjimas pakeisti svorį vidurinėmis šoninėmis ir priešakinėmis einančiomis kryptimis, ir padaryti lanksčius judėjime vertikalia kryptimi. Tam reikalingas padinių lenkiamųjų raumenų aktyvumas – raumenys esant įtemptiems išlaikant kūną pusiausvyroje, blauzdinio pėdos sąnario reakcijos jėga esti didesnė (Gribble et al., 2007).
1.3. Pusiausvyros pakitimai sergant išsėtine skleroze
Asmenims, sergantiems išsėtine skleroze, dėl regos nervo degeneracijos yra pažeidžiami regėjimo organai. Esant smegenėlių pažaidai, sutrinka proprioceptorių veikla raumenyse. Tai lemia atsirandančius pusiausvyros sutrikimus (Martin et al., 2006).
Vykstant ligos sukeltiems degeneraciniams procesams trinka judesių valdymas. Sensoriniai (juntamieji) ir motoriniai (judinamieji, varomieji) yra du pagrindiniai tarpusavyje susiję vyksmai, vykstantys galvos smegenyse, atsakingi už judesių valdymą: (Bays, Wolpert, 2007).
Sensorinė informacija yra reikšminga atliekant bet kurį judesį. Sensorinę informaciją motorinė sistema naudoja judesių valdymo reguliavimui (Schmidt, Lee, 2005). Ši informacija nusako apie mus supančios aplinkos būklę, mūsų kūno padėtį bei kūno padėtį aplinkos atžvilgiu (Bays, Wolpert, 2007). Greitų judesių metu vyraujantį vaidmenį atlieka iš anksto suformuota motorinė
programa, vykdoma nuosekliai ir be jokių koregavimų. Aferentinė sensorinė informacija įvertinama atlikus judesį. Ji gali būti panaudota naujos motorinės programos kūrimui arba senosios koregavimui. Atliekant lėtus veiksmus ir judesius, reikalaujančius judesių tikslumo ar vykstančius nuolat kintančiomis aplinkos sąlygomis, aferentinė sensorinė informacija naudojama nuolat. Tokiu būdu programuojančios struktūros atliekamus motorinius veiksmus vertina ir koreguoja (Schmidt & Lee, 2005).
Sensorinės sistemos veikdamos kartu tiksliai nustato ir kompensuoja kūno pusiausvyros sutrikimus. Jos negali pakeisti viena kitos, kai sutrinka kažkuri sistema, tačiau gali kompensuoti sutrikusią funkciją. Šios sistemos sutrikimai sukelia netinkamus motorinius atsakus, kurie yra dažnai pastebimi sergantiesiems IS (Cortesi et al, 2011).
Pasak Cortesi (2011) pusiausvyros sutrikimas ir kritimai yra adekvačios laikysenos kontrolės strategijos ir sensorinės informacijos patikimumo trūkumo, nuovargio ir ataksijos kombinacijų poveikis.
Vienas iš pusiausvyros komponentų yra "kūno centro stabilumas" (KCS), t.y. galimybė išlaikyti liemens kontrolę esant pradiniam kūno nestabilumui dėl galūnių judesių ar kitų išorinių trikdžių. KCS svarbus žengiant į priekį, siekiant kažko ar atsiradus nestabilumui dėl išorinio trikdžio. Pacientams, sergantiems išsėtine skleroze, yra sumažėjęs KCS. Tai pasireiškia suprastėjusia pusiausvyra sėdint, stovint, einant (Finlayson et al., 2006).
Net jei asmuo pakankamai gerai atlieka dažnai naudojamus klinikinius pusiausvyros testus, pusiausvyra gali būti sutrikusi (Findling et al., 2011). Mokslinėse studijose teigiama, jog pusiausvyros praradimo priežastys gali būti dvigubos užduoties sąlygos, sukeliančios stresą, dėl padalinto dėmesio, spastiškumas, sensoriniai sutrikimai, poreikis naudoti kompensacines ėjimo priemones (Negahban et al., 2011; Sosnoff et al., 2011; Cameron, Lord, 2010; Nilsagar et al., 2009). Sulėtėjęs sensomotorinės sistemos darbas, sutrikusi centrinė integracija sukelia laikysenos kontrolės pokyčius, kurie taip pat sukelia kritimus. Taip pat griūvimų priežastims priskiriamas nuovargis ir jautrumas šilumai, kuris sukelia kitus simptomus (Nilsagard, Forsberg, Koch, 2012).
Taip pat pusiausvyros sutrikimas sergantiesiems IS pasireiškia pavėluotu atsaku į laikysenos sutrikdymus, ribotomis galimybėmis judėti ar išlaikyti padėtį už stabilumo ribų, lėtesniais ir mažesnės amplitudės judesiais kažko siekiant ar žengiant į priekį, padidėjusiu svyravimu ramybės būsenoje. Svyravimų forma pasireiškia apverstos švytuoklės pavidalu, kuri lanksti tampa ties čiurnos sąnariu, o aktyviausiai įsijungia blauzdos raumenys kertantys čiurną. Per čiurną, išlaikant pusiausvyrą, atliekami du vaidmenys: somatosensorikos pagalba pajaučiamas ir kontroliuojamas kūno siūbavimas pasitelkiant situacijos nuspėjimo ir sustingimo kontrolės strategijas (Cortesi, 2011). Sergantiesiems IS sutrinka tiek išankstinis, tiek reaktyvusis kūno padėties valdymas, tai lemia didėjantį kritimų dažnį ir atsirandančią
baimę griūti (Cortesi, 2011). Didėjanti rizika nukristi taip pat susiejama ir su eisenos vertinimu bei pagalbinių ėjimo priemonių naudojimu (Paltamaa el at, 2012).
Ėjimas – sklandus, ritmiškas, tikslios koordinacijos reciprokinis judėjimas, kurio metu kūnas juda reikalingu greičiu ir norima kryptimi. Normaliam ėjimui būtinas kūno svorio išlaikymas ant abiejų kojų, gebėjimas išlaikyti kūno svorį perkeliant koją į priekį ir judesių koordinacija (Martin, 2006). Asmenims, sergantiems išsėtine skleroze, motoriniai sutrikimai dažniausiai pasireiškia apatinėse galūnėse (spastiškumas, silpnumas, ataksija) ir tai nulemia eisenos pakitimus. Tyrimuose pastebėta, kad šiems pacientams būdingas žingsnio ilgio ir greičio, ištvermės sumažėjimas (Forsberg, 2013). Kai kuriems IS sergantiesiems padidėja klubo, o sumažėja kelio ir čiurnos judesių amplitudė per sagitalią ašį. Eisena sutrinka pirmiausiai dėl laiko – atstumo parametrų (sumažėja ėjimo greitis, ritmas, sutrumpėja žingsniai, ilgėja abiejų kojų atramos fazė) (Hilfiker et al, 2013) ir raumenų funkcijos pakitimų (per anksti įsijungia dvilypis blauzdos raumuo ir per vėlai atsipalaiduoja priekinis blauzdos raumuo atremties fazėje, susilpnėjęs tiesusis šlaunies raumuo ir šlaunies dvigalvis raumuo). Dėl šių pakitimų gali atsirasti pusiausvyros ir posturalinio stabilumo pakitimai eisenos metu. Eisenos modelis gali skirtis priklausomai nuo pažeidimo vietos (smegenėlių pažaida, piramidinio laido ar propriorecepcijos pažeidimas). Laikui bėgant sumažėja fizinis aktyvumas, dėl to prastėja asmens gyvenimo kokybė, bendra savijauta (Thoumie et al., 2005).
1.4. Kinezioteipo taikymas ir poveikis
Kinezioteipas buvo sukurtas Japonijos chiroprakto Kenzo Kase 1980 metais, ir išpopuliarėjo klinikinėje praktikoje. Teipas yra maždaug tokio paties storio kaip odos epidermis, pagamintas iš 100 proc. aukštos kokybės medvilnės, kuri leidžia kvėpuoti odai, greitai garuoti ir išdžiūti kūno drėgmei. Teipo juostoje nėra latekso, klijuose yra 100 proc. akrilo, kuris prilimpa aktyvuojamas šilumos. Ją galima ištempti iki 140 proc. (kituose šaltiniuose 30 – 40proc.) nuo jos pradinio ilgio, gali išlikti ant kūno apie 3-5 dienas, nes klijai atsparūs vandeniui.19 (Osterhues, 2004; Murray, 2000; Thelen et al., 2008).
Spalvas galima rinktis iš neutralios smėlio, raudonos, mėlynos ar juodos. Galvojama, kad raudona spalva mažiau atspindima, todėl po ja gali padidėti audinių temperatūra, ir atvirkščiai, mėlynos spalvos kinezioteipas mažina audinių, esančių po juo temperatūrą, todėl mėlynos spalvos kinezioteipas tinka naudoti, pavyzdžiui, esant tendinitui (Kase et al., 2003).
Kinezioteipavimo sėkmė priklauso nuo dviejų faktorių:
· Nuo gero ir išsamaus paciento būklės įvertinimo bei gerų kineziologijos žinių, nes tai leidžia nustatyti, kuriam audiniui jis turi būti taikomas.
· Nuo tinkamo kinezioteipavimo technikos parinkimo (Thelen et al., 2008).
Kinezioteipą būtinai reikia klijuoti ant švarios, neprakaituotos odos. Prieš kinezioteipo klijavimą oda neturi būti ištepta riebiais kremais ar losjonais. Jei pastebėtas odos sudirgimas, pabėrimas ar egzema, kinezioteipo klijuoti negalima (Thelen et al., 2008).
Klijuojant kinezioteipą, pagrindas dedamas maždaug apie 5 cm žemiau raumens pradžios arba 5 cm aukščiau raumens pabaigos. Klijuojama kiek galima arčiau raumenų anatominės padėties. Juostelės pagrindas ir uodegėlių pabaiga visada klijuojami neištempiant kinezioteipo, sumažinant diskomforto jausmą (Kase et al., 2003).
Taikant pagrindines kinezioteipavimo technikas, raumuo ar audinys, ant kurio bus klijuojamas kinezioteipas, turi būti ištemptoje padėtyje. Vėliau, audinį gražinus į ramybės padėtį, kinezioteipo elastinės savybės sukelia odos susiraukšlėjimą arba jis atsiranda aktyvių judesių metu. Toks odos susiraukšlėjimas pagerina kraujo ir limfos cirkuliaciją (Lipin‘ska et al., 2007).
Klijuojant kinezioteipą labai svarbu ištempti jį iki tam tikro laipsnio (Yasukawa et al., 2006). Būtent juostelės ištempimas yra vienas iš kritinių faktorių, nuo kurio priklauso kineziteipavimo sėkmė: jei ištempsime per daug – sumažės jo efektyvumas (Kase et al., 2003).
Išskiriamos šešios dažniausiai naudojamos kinezioteipavimo technikos.
Mechaninė korekcinė technika gali būti naudojama norint koreguoti raumenų, fascijų, sąnarių padėtį ir suteikti stimulą, kurio laipsnis priklauso nuo to, kiek bus ištempiamas kinezioteipas ir kokio laipsnio bus į vidų nukreiptas spaudimas prieš užklijuojant jį ant odos. Funkcinis pažeistos vietos palaikymas gali būti suteikiamas neprarandant aktyvios judesių amplitudės ir nesutrikdant kraujotakos. Išskiriamos trys technikos rūšys:
1. Manualinė technika, kada rankomis audiniai yra sustumiami į norimą padėtį ir tokioje padėtyje klijuojama kinezioteipo juostelė.
2. „Y“ formos juostelės technika, kada pagrindas naudojamas tempimui sukurti, arba, kada uodegėlės naudojamos tempimui sukurti.
3. Tempimas sukuriamas „I“ formos juostelės viduryje.
Naudojant mechaninę techniką, dažniausiai ištempiama 50-75 proc. (Kase et al., 2003). Fascijos korekcijos metu fascijos audinys rankomis sustumiamas į norimą padėtį. Kinezioteipo įtempimas naudojamas arba laikyti, arba padėti fascijai išbūti reikiamoje padėtyje. Naudojamos dvi technikos rūšys:
1. Rankomis sustumiame fasciją į norimą padėtį ir tada klijuojame „Y“ formos teipą, kad laikytų ją norimoje padėtyje.
2. Naudojama fascinė osciliacinė technika, kada „Y“ formos juostelės pagrindas yra klijuojamas apie 5 cm žemiau norimo teipuoti audinio, o kinezioteipo uodegėlės švelniais vibruojamaisiais ar osciliaciniais judesiais užklijuojamos ant audinio.
Šios technikos metu juostelė įtempiama 20-50 proc. (Kase et al., 2003).
Erdvės sukūrimo technika naudojama norint sukurti daugiau erdvės virš skausmingos, uždegiminės, patinusios vietos šiek tiek pakeliant odą. Manoma, kad atsiradus daugiau erdvės virš pažeidimo vietos pagerėja kraujo bei limfos apykaita, tai padeda greičiau pasišalinti eksudatui, taip pat sumažėja spaudimas į sensorinius receptorius, taip suaktyvinamas „skausmo vartų“ mechanizmas ir sumažinamas skausmas (Whittingham et al., 2010). Išskiriamos keturios technikos:
1. Naudojame ”I“ formos kinezioteipo juostelė. Rankomis sustumiame audinius į norimą padėtį, klijuojant kinezioteipą ištempiame jį viduryje ir baigiame klijuoti be ištempimo. Gali būti naudojami papildomi kinezioteipo sluoksniai, jei pažeidimo plotas yra labai didelis.
2. Naudojama fascinė osciliacinė technika, kada „Y“ formos kinezioteipo pagrindas yra klijuojamas apie 5 cm žemiau norimo teipuoti audinio, o jo uodegėlės vibruojamaisiais ar osciliaciniais judesiais užklijuojamos ant audinio.
3. Rankomis sustumiame fasciją į norimą padėtį ir tada klijuojame „Y“ formos kinezioteipu, kad laikytų ją norimoje padėtyje.
4. Gali būti naudojamas „tinklo“ arba „spurgos skylės“ formos juostelės.
Naudojant erdvės sukūrimo techniką, dažniausiai ištempiama 25-50 proc. (Kase et al., 2003). Raiščių/sausgyslių korekcinė technika padidina mechanoreceptorių stimuliaciją virš pakenktos vietos. Manoma, kad CNS šį padidėjusį dirginimą, kurį sukelia kinezioteipas, supranta kaip propriocepcinę informaciją, kuri atkeliauja iš nepažeisto audinio (Gonzalez et al., 2009; Huang et al., 2011).
1. Raiščių technika: kinezioteipas klijuojamas virš raiščių ištempiant 50-75 proc., nuo raiščių pabaigos link pradžios, kad sukurtas tempimas ribotų jų atliekamą judesį (Gonzalez et al., 2009).
2. Sausgyslių technika: kinezioteipas klijuojamas virš sausgyslės įtempiant 50-75 proc. Kinezioteipo juostelių galai ar pagrindas klijuojami neištempiant.
Kai klijuojamas virš raumens, taikomas atitinkamas kinezioteipo ištempimas (nuo raumens pradžios link raumens pabaigos taikomas 15 proc. ištempimas, o nuo raumens pabaigos link raumens pradžios taikomas 25-50 proc. ištempimas) (Kase et al., 2003).
Funkcinė korekcijos technika naudojama, kai norima padidinti proprioreceptorių stimuliaciją, taip pat kad padėtų atlikti ar ribotų judesį. Padidėjusi stimuliacija aktyvių judesių gale veikia kaip apkrovą mažinantis veiksnys. Dažniausiai naudojamas „I“ formos juostelė. Sąnarys ar raumuo, kuris bus teipuojamas, turi būti atitinkamoje padėtyje (Gonzalez et al., 2009). Naudojant šią techniką, dažniausiai ištempiama 50-100 proc. (Yasukawa, 2006). Chen-Yu Huang su kolegomis atlikę tyrimą, kuriame tyrė kinezioteipo poveikį blauzdos raumenims, nustatė, kad kinezioteipas palengvina raumens susitraukimą ir padidina raumens jėgą bei pagerina propriocepciją (Huang et al., 2011).
Limfinės korekcijos technika naudojama norint nukreipti limfą link tuštesnių limfagyslių ir limfmazgių. Kinezioteipo elastinių savybių dėka, oda virš pažeidimo vietos yra šiek tiek pakeliama, dėl to sumažėja audinių spaudimas, „atsidaro“ pirminės limfagyslės ir pagerėja limfos tekėjimas. Aktyvių judesių metu kinezioteipo pagalba yra sukuriami masažuojamieji judesiai, kurie padeda nukreipti limfą link artimiausių limfmazgių. Dažniausiai naudojamos „vėduoklės“ formos juostelės, kuuomet galai sukarpomi į 4-5 papildomas juosteles, kurių plotis gali svyruoti nuo 0,62 cm iki 1,25 cm, pagrindui paliekama apie 2-3 cm. Pažeista vieta yra ištempiama, juostelės klijuojamos ant pažeistos vietos ištempiant 0-15 proc., o jo pagrindas klijuojamas ties limfmazgiu, link kurio norime drenuoti limfą. Jei klijuojama antra vėduoklės formos juostelė, dažniausiai ji kryžiuojama su pirmąja (Kase et al., 2003). Kai klijuojami keli kinezioteipo sluoksniai ar naudojamos skirtingos technikos, pirmiausia turėtų būti klijuojamas tas kinezioteipo sluoksnis, kuris suteikia svarbiausią gydymo efektą (Huang et al., 2011).
Kinezioteipo sukeliamą poveikį lems tai, kokia bus pasirinkta užklijavimo technika (Nakajima, Baldridge, 2013).
Remiantis kinezioteipo pagaminimo savybėmis, hipotetiškai jis turėtų: per odą sustiprinti laikysenos stimulus, sulyginti fascijinius audinius, sukurti daugiau vietos, pakeldamas fascijas ar minkštuosius audinius virš skausmo/uždegimo srities, aprūpinti sensoriniais stimulais judesio stimuliavimui arba slopinimui, šalinti edemas limfos tekėjimo latakais (Thelen et al., 2008, Kase et al., 2003). Taip pat mokslininkai teigia ištyrę, jog ši priemonė keičia silpnų raumenų funkciją, gerindama kraujotaką ir limfotaką, šalina audinių skystį ar susikaupusį kraują po oda, sumažina skausmą per neurologinį slopinimą, keisdamas išnirusio/panirusio sąnario poziciją, mažina nenormalią raumenų įtampą, veikia kaip pagalbininkas fascijų ir raumenų funkcijoje (Bacici et al, 2012).
Kinezioteipavimas naudojamas kartu su kitomis terapinėmis priemonėmis gydant įvairius griaučių-raumenų ir nervų-raumeninių sutrikimus, plačiai naudojamas ergoterapeutų, kineziterapeutų, kitų sveikatos priežiūros specialistų ir atletikos trenerių, gydant raiščių plyšimus, sąnarių nestabilumą, minkštųjų audinių pažeidimus, raumenų silpnumą, ir skausmą (Jaraczewska, Long, 2006).
Tinkamai taikomas kinezioteipas gali aktyvinti arba slopinti raumenį, palengvinti sąnarinių struktūrų darbą, mažinti minkštųjų audinių uždegimą, skausmą. Taip pat kinezioteipas gali aprūpinti grįžtamuoju ryšiu raumenis išlaikant tinkamą laikyseną, kūno struktūrų sulygiavimą. Jis veikia sensomotorines ir propriocepcines sistemas, tuo remiantis teigiama, jog turi naudos įvairių neurologinių lygų gydymui. Yasukawa ir kitų (2004) tyrime gauti rezultatai įrodo teigiamą Kinezioteipo naudojimo poveikį viršutinės galūnės kontrolės ir funkcijos atgavimui ankstyvojoje abilitacijoje. Kinezioteipavimas prisidėjo atkuriant tikslingą judesį ir sustiprinant peties ir rankos stabilumą (Jaraczewska, Long, 2006).
Cortesi (2011) tyrimo hipotezė, jog kokybiškos informacijos suteikimas per užklijuotą kinezioteipą gali teigiamai paveikti svyravimų per čiurnos sąnarį sumažėjimą, pasitvirtino. Taip pat kinezioteipavimas, potencialiai suteikdamas standumo čiurnos sąnariui, gali palengvinti pusiausvyros kontrolę mažindamas svyravimus. Literatūroje tai pat randama, jog kinezioteipavimas turėjo teigiamą poveikį taikomas prie neurologinių ligų. Viename iš tyrimų teipuojant viršutinę galūnę patvirtinta hipotezė, jog kinezioteipavimas aprūpina propriocepciniu grįžtamuoju ryšiu, naudingu koreguojant kūno laikyseną (Jaraczewska, Long, 2006). Proprioceptoriai gauna signalus iš sričių, kuriose atliekami judesiai. Pačinio ir Rufini kūneliai yra du svarbūs receptoriai, esantys sąnariuose ir odoje. Jie aktyvuojami staigaus sąnario kampo pokyčio ir spaudimo, kuris slegia kapsulę trumpą laiko tarpą. Rufini kūneliai taip pat aktyvuojamos mechaninio poveikio arba nervų sistemos, kuomet jaučiamas ilgas spaudimas (Stuart, 2010).
Keletas mokslininkų teigia, jog kinezioteipavimas veikia propriocepciją, aktyviai stimuliuodamas odos mechanoreceptorius. Tačiau ši teorija vis dar išlieka prieštaringa. Raymond ir kt. (2004) atlikta metaanalizė rodo, jog kinezioteipavimas neturi jokio teigiamo poveikio propriocepcijai tiriamiesiems, kuriems diagnozuotas funkcinis čiurnos nestabilumas. Murray ir Husk (2001) pagrindžia tyrime, jog kinezioteipo taikymas prie šoninių čiurnos sausgyslių plyšimų gerina propriocepciją čiurnos sąnario vidurio amplitudėje, atliekant judesį be svorio įveikimo, kuomet raiščių mechanoreceptoriai nėra aktyvūs. Sudarant spaudimą ir tempiant odą yra stimuliuojami odos mechanoreceptoriai. Tempimo jausmas, manoma, gali suteikti signalinę informaciją apie judesį per sąnarį arba sąnario pozicijai (Zajt-Kwiatkoska, 2007).
Tačiau priešingai teigia Halset ir kt. (2004), jog kinezioteipavimas nesuteikia grįžtamojo ryšio ir vaidina minimalų vaidmenį, nes mechanoreceptoriai gali greitai prisitaikyti ir nesuteikti naudingo grįžtamojo ryšio atliekant pakartotinus judesius. Nepaisant to, gausybė mokslinių tyrinėjimų pateikia duomenis, įrodančius propriocepcijos aktyvumą, lyginant su rezultatais be kinezioteipo, kuomet nebūdavo pokyčių, arba aktyvumas mažėdavo (Stuart, 2010).
1.5. Išsėtine skleroze sergančiųjų pusiausvyros vertinimas klinikiniais
testais
Norint sudaryti veikiančią kritimų prevenciją yra būtina vertinti skirtingus motorinius sutrikimus ir nustatyti prisidedančius prie kritimų veiksnius. Kadangi yra žinoma, jog kritimai, tarp asmenų, sergančių išsėtine skleroze, turi įvairią etiologiją, reikalinga ištyrimui pasirinkti daugiafaktorines vertinimo priemones, siekiant klasifikuoti asmenis pagal jų negalios laipsnį, nedarbingumą, apribojimus ar gyvenimo kokybę (Cattaneo et al, 2006).
Naudojami testai privalo pasižymėti validumu ir patikimumu toje asmenų grupėje, kurioje yra pritaikomi. Validumas, tai rodiklis, ar vertinimas atitinka jam iškeltiems tikslams, t.y. kiek vertinimo metodas įvertina tai, ką juo siekiama ištirti (Streiner, Norman, 2008). Labai svarbu, kad naudojamas vertinimo metodas galėtų būti kliniškai įtrauktas į atliekamus mokslinius tyrimus, suteiktų kliniškai reikšmingų duomenų, stiprinančių jo pritaikymą (McDowell ir Newell, 1996; Learmonth et al, 2012).
Paltamaa ir kt. (2012) sisteminėje apžvalgoje kaip dažniausiai naudojami pusiausvyros vertinimo testai apibrėžti Stotis ir Eitis testas (SET), Berg pusiausvyros skalė (BPS), stovėjimas ant vienos kojos laikui testas, Funkcinis siekimo testas (FST), Dinaminis eisenos indeksas(DEI). Didesni BPS, Pasitikėjimo Pusiausvyra skalės (PPS), FST ir DEI, mažesni SET balai apibrėžia geresnę funkciją.
Funkcinį mobilumo ir dinaminės pusiausvyros vertinimo testą „Stotis ir eiti“ (SET) naudoja daugiau nei pusė Didžiosios Britanijos Neuroreabilitacijos kineziterapeutų (Yoward et al., 2008). Atliekant testą tiriamasis sėdi ant kėdės atsirėmęs į atlošą, kėdės sėdynės aukštis 46 cm., ranktūrių – 65 cm. Tiriamasis išgirdęs komandą „eiti“ atsistoja nuo kėdės, eina patogiu greičiu 3 m. atstumą, apsisuka ir grįžęs atgal atsisėda ant kėdės. SET metu matuojamas laikas (sekundėmis), t. y. kiek tiriamasis užtrunka nueiti atstumą. Laikas matuojamas chronometru nuo komandos „eiti“ iki momento, kada tiriamasis atsisėda, vėl nugara remdamasis į kėdės atlošą. Tiriamieji gali naudotis jiems įprasta kompensacine priemone, bet kito žmogaus pagalba neteikiama. Tyrėjas tik lydi tiriamąjį, kad apsidraustų nuo galimo kritimo. Laikas nuo starto iki tiriamojo atsisėdimo į kėdę, matuojamas, užregistruojamas, bei vertinamas. Tiriamiesiems kurie šį testą atliko per <15 s rizikos pargriūti nėra, >15s – padidėjusi rizika griūti (Whitney et al, 2005). Užduoties atlikimas neturėtų užtrukti ilgiau kaip 30 s, priešingu atveju galima teigti, kad pacientui kasdieninėje veikloje reikalinga didelė kito asmens pagalba ir rizika pargriūti yra labai didelė.
Mobilumo ir pusiausvyros dinamikos gydymo eigoje nustatymui tinkami naudoti SET, 6 minučių ėjimo testai ir BPS vertinant kliniškai stabilius, vidutiniškai pasireiškiant IS, sergančiuosius. Šie testai įvardinti patikimais taikant IS profilio tiriamiesiems 25 pėdų ėjimo laikui testas, 6 min. ėjimo testas, SET ir BPS yra patikimi testai tiriant vidutinę negalią turinčius IS sergančiuosius, sekant standartizuotu protokolu (Learmonth et al, 2012).
Šio testo validumas ir patikimumas testuotas vyresnių asmenų su vienos apatinės galūnės amputacija grupėje. Rezultatai parodė gera koreliaciją tarp šio testo ir BPS (r=0.81). Taip pat testas parodė gera interrater (0.96) ir intrarater (0.93) patikimumą. Užtrunkant atlikti šį testą 13.5 ar daugiau sekundžių, nustatoma rizika nukristi (Cattaneo et al, 2006).
Dinaminis Eisenos Indeksas (DEI) yra vertinimo metodas, galintis įvertinti pusiausvyros trūkumus, sukurtas Shumway-Cook ir Woollacott. Tai daugiafunkcinis įvertinimas, galintis apibrėžti
mobilumą, dinaminę pusiausvyrą einant ir įvertinti riziką nukristi. Užduotys įtraukia ėjimo greičio keitimą, ėjimą sujungiant su galvos judesiais, ėjimą aplink arba per kliūtis, ėjimą ir apsisukimą apie savo ašį. Atlikimas įvertinamas 4 taškų skalėje (Fosberg et al, 2013). Cattaneo ir kt. ištyrė DEI koreliaciją su kitais pusiausvyros testais: BPS (ρ=0.78), SET (ρ=-0.72), PPS (ρ=0.54). Ši studija parodė, jog DEI pasižymi geru konstruktyviu valdumu kaip testas, kuris taikomas dinaminei pusiausvyrai eisenos metu tirti. Whitney rado 0.71 koeficiento korialeciją su BPS grupėje asmenų su vestibiuliniais sutrikimais. Panašioje grupėje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog skalės surinktų balų suma lygi 19 ar mažesnė, rodo riziką nukristi. Atlikti patikimumo tyrimai ir grupėje sergančiųjų IS, kurie nustatė gerą inter ir intrarater patikimumą (Cattaneo et al, 2006). Naudojant statistinius skaičiavimo metodus, DEI apibrėžtas kaip turintis aukštą jautrumą nustatant kritimų riziką ir ar taikoma intervencija yra naudinga (Fosberg et al, 2013).
Berg pusiausvyros skalė (BPS) pateikia 14 užduočių, kurias leidžia įvertinti nuo 0 (negalimas atlikimas) iki 4 (visiškai reikalavimus atitinkantis atlikimas). Užduotys įtraukia gebėjimą sėdėti, stovėti, pasvirti, apsisukti, išsilaikyti vertikalioje pozicijoje stovint ant vienos kojos. BPS nustatyta kaip geras kritimų rizikos įvertinimo metodas vyresnių asmenų tarpe. Surinkus mažiau 45 balų sumą, nustatoma didelė rizika nukristi (Cattaneo et al, 2006). Maksimalus galimas rezultatas 56 balai. 41–56 balai rodo mažą tikimybę pargriūti, 21–40 – vidutinę tikimybę pargriūti, o surinkus mažiau nei 20 balų laikoma, kad pacientas turi rimtų pusiausvyros sutrikimų ir yra didelė rizika pargriūti.
Pasitikėjimo pusiausvyra skalė (PPS),tai skalė, kurioje tiriamasis pats įvertina savo pasitikėjimą gebėjimu išlaikyti pusiausvyrą 16-oje kasdieninių situacijų. Testo patikimumas įvertintas vienos apatinės galūnės amputaciją patyrusių asmenų grupėje 0.91 koeficientu, su SET nustatyta 0.72 koreliacija. Pagyvenusių asmenų grupėje vertintas PPS validumas kartu su Kritimo rizikos skale, rastas kaip labai aukštas (Cattaneo et al, 2006).
Ši skalė buvo sukurta senyvo amžiaus asmenims, išvesta iš Kritimų Veiksmingumo Skalės (angl. Falls Efficacy Scale) ir buvo priimta daugelyje pasaulio šalių, išversta jų kalbomis, bei adaptuota atskiroms kultūroms bei aplinkos aspektams. Yra galimybė, jog vyrų ir moterų pasitikėjimas pusiausvyra skiriasi, tačiau įrodymai yra nevienareikšmiški. Vyresnio amžiaus asmenų tyrime (n = 475) vyrai parodė didesnį pasitikėjimą nei moterys (p <0,002) , tačiau kitoje studijoje (n = 60) skirtumo nebuvo rasta (Streiner, Norman, 2008). Vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys, sergančios IS, linkusios išreikšti didesnę kritimo baimę negu sergantieji vyrai. Tačiau skirtumas tarp lyčių nėra toks didelis, kad darytų įtaką skalės pritaikymui. Skalės taikymas išsėtine skleroze sergantiesiems buvo patvirtintas ir apibrėžtas validžiu, naudojant italų kalbos vertimą (n = 51) (Nilsagard, Carling, Forsberg, 2012).
Skalė tinkama taikyti kartu DEI, BPS, SET. Taip pat ji gali būti taikoma diferencijuojant kritimų riziką turinčius ir neturinčius asmenis (specifiškumas 77 proc., jautrumas 74proc.) (Nilsagard, Carling, Forsberg, 2012).
Pusiausvyros reikalaujančios veiklos įtraukia psichologinius veiksnius. Studijos, tiriančios IS sergančiųjų psichologinius aspektus, visų pirma pateikia sąvoką „baimė nukristi“, kuri apibrėžiama kaip ilgalaikis susirūpinimas nukristi, sukeliantis veiklos apribojimus. Savarankiškumas apibrėžiamas kaip asmens pasitikėjimas atlikti tam tikrą užduotį. Aukštas savarankiškumas padidina sėkmingą veiklos atlikimo galimybę, nepriklausomai nuo fizinių gebėjimų. Didelę kritimų riziką turi sergantieji IS, kuriems pasireiškia pagrįsta kritimų baimė dėl jau įvykusių kritimų, ir tiems, kurie turi susirūpinimą, jog kritimai yra būdingi šia liga sergantiesiems, nors nėra patys patyrę kritimų. IS sergančiųjų pasitikėjimui stiprinti reikalinga gerinti funkciją, tačiau taip pat ir mokyti tam tikrų veiklų valdymo bei aplinkybių interpretavimo. Taip pat pasitikėjimą galima stiprinti įvairiomis intervencijomis (Nilsagard, Carling, Forsberg, 2012).
Funkcinis siekimo testas (FST) – vienos užduoties dinaminis bandymas, naudojamas nustatant pusiausvyros sutrikimus. Šio testo metu pacientas vieną ranką pakelia 90 laipsnių kampu, sugniaužia kumštį ir siekia ranka pirmyn. Ant sienos tiriamojo žastikaulio galvos aukštyje pritvirtinama matavimo skalė centimetrais. Atliekant užduotį negalima žengti žingsnio, liesti matuoklės arba kitų paviršių. Nuo trečiojo delnakaulio distalinės dalies matuojamas maksimalus atstumas, kurį tiriamasis gali pasiekti, išlaikydamas tą patį atramos plotą. Interpretacija:
· 0 – 14 cm – didelė rizika pargriūti; · 15 – 24 cm – vidutinė rizika pargriūti;
· nuo 25 cm – rizika pargriūti maža. (Scheffer et al., 2008)
12 klausimų Išsėtinės sklerozės ėjimo skalė (ISES-12) yra pačių tiriamųjų pildoma vertinimo skalė, kurioje išreiškiamas individualus supratimas, kaip IS veikia jų gebėjimą eiti (Hobart et al., 2003). ISES-12 patvirtinta priemonė naudojant tiriamųjų savianalizei, siekiant papildyti informatyvumu objektyvias priemones, vertinančias apatinių galūnių funkcijos pokyčius, atsitiktinių imčių, kontroliuojamų tyrimų metu pacientams, sergantiems IS (Goodman et al., 2009; Goodman et al., 2010). Skalė sudaryta iš 12 klausimų, kurie vertinami nuo 1 ("visiškai ne") iki 5 ("labai") (1 priedas). Kiekvienas iš 12 klausimų susijęs su skirtingais ėjimo funkcijos aspektais ir kokybe, tokiais kaip gebėjimas vaikščioti, ėjimo greitis, gebėjimas bėgti, gebėjimas užlipti arba nulipti laiptais, stovėti, išlaikyti pusiausvyrą, ištvermė, eisenos vienodumas, ar reikalingos pagalbinės priemonės (namuose, lauke), pastangų ir koncentracijos reikmė. Suskaičiuojamų balų suma siekia nuo 12 iki 60 ir yra paverčiami į skalę nuo 0 iki 100. Aukštesni balai atspindi sunkesnę vaikščiojimo negalią (Sidovar et al. 2014).
Sąsajos tarp ISES-12 ir kitų vertinimo priemonių siūlo atkreipti dėmesį į šių asmenų eisenos ciklo pokyčius, tokius kaip prailgėjusi dvigubos atramos fazė (Pilutti et al, 2013).
ISES-12 taškų validumas pirmiausia paremtas 25 pėdų ėjimo ir 6 min. ėjimo testų koreliacija vertinant pacientus ambulatorinėmis sąlygomis. Tai pagrindžia išvadą, jog ISES-12 taškų skalė suteikia informacijos apie IS pacientų ėjimo greitį ir ištvermę, bet neįvertina eisenos kokybės. ISES-12 yra siejama su ėjimo greičiu, žingsniais per minutę ir žingsnio ilgiu. Žingsnio ilgis ir žingsniai per minutę yra ėjimo greičio determinantės. Asocijacijos tarp ISES-12 taškų skalės ir kitų eisenos parametrų rodo, kad ši skalė geba atskleisti eisenos ciklo trikdžius, būdingus IS sergantiesiems, tokius kaip prailgėjusi dvigubos atramos fazė. Tai suteikia pagrindimą skalės validumui kaip savianalizės priemonei. ISES-12 turėtų būti vertinama kaip nebrangi ir lengvai taikoma priemonė išsamiam IS sergančiųjų eisenos sutrikimų vertinimui (Pilutti et al, 2013).
PPS ir DEI geriau apibrėžia kritimo riziką esant krintančiųjų ir nekrintančiųjų grupėms, nustatydamos skirtumą tarp rezultatų: PPS rezultatai 65 procentais ir DEI 31 procentais aukštesni kritimo rizikos neturinčių asmenų grupėje. BPS parodė aukščiausią specifiškumą, tačiau mažiausią jautrumą Thorbahn ir Newton (1996) tyrime, kuriame jautrumas įvertintas 53 proc., specifiškumas - 96 proc. Priešingai, Shumway- Cook et al. (1997) tyrime įvertino BPS 77 proc. jautrumą ir 86 proc. specifiškumą. Taip pat prieštaringi rezultatai gauti, kuomet testai naudojami įvertinti užduočių atlikimą pasitelkiant kompensacines priemones. Tai patvirtina testų, kaip fizinio mobilumo vertinimo metodų, validumą sergantiesiems IS. BPS, SET, DEI, PPS turi priimtiną lygiagretų validumą. Nustatyta, jog užduotys, įtraukiančios galvos ar viso kūno pasisukimus, yra sudėtingiausios asmenims, sergantiems išsėtine skleroze (Cattaneo et al, 2006).
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
2.1. Tiriamieji ir tyrimo metodai
Tyrime dalyvavo 48 asmenys, sergantys išsėtine skleroze (19 vyrų ir 29 moterys). Tiriamųjų amžius 42,5±19,5m., svoris 71±19kg., ūgis 172,5±14,5cm. Liga nustatyta prieš 20,5±16,5 metų. Tiriamieji atsitiktiniu atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes po 24 tiriamuosius kiekvienoje grupėje (2 pav.). Pagrindinis tiriamųjų atrankos kriterijus buvo gebėjimas eiti ir stovėti be pagalbinių priemonių. Visi tiriamieji yra darbingi žmonės, savanoriškai atvykę dalyvauti tyrime.
1 gr. Vyrai 46% Moterys 54% 2 gr. Vyrai 33% Moterys 67%
2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal lytį Tyrimo metodai
1. Statinės ir dinamines pusiausvyros tyrimas klinikiniais testais. 2. Kinezioteipavimas.
1 .Statinės ir dinaminės pusiausvyros tyrimas
Statinė ir dinaminė pusiausvyra buvo vertinama atliekant Funkcinio siekimo, Stotis ir eiti testą, Berg pusiausvyros, Išsėtinės sklerozės eisenos, Pasitikėjimo pusiausvyra skalę, ir Dinaminio eisenos indekso skaičiavimą, anketinė apklausa (2 priedas).
2 .Kinezioteipavimas
Tyrime buvo naudojamas K-Active kinezioteipas, klijuojamas dviem skirtingomis technikomis:
Funkcinis korekcinis teipavimas
Kinezioteipas klijuojamas ant dvilypio ir priekinio blauzdos raumens funkcine korekcine technika, naudojant paruoštas ,,I“ formos kinezioteipo juosteles. Juostelių ilgis buvo kerpamas atsižvelgiant į blauzdos ilgį. Ši technika naudojama, kai norima padidinti proprioceptorių stimuliaciją bei palengvinti judesio atlikimą (Gonzalez et al, 2009).
a) Dvilypis raumuo. Tiriamasis guli ant kušetės kniūbsčias, pėdos apie 10 cm išsikišusios už
kušetės krašto. Kineziteipuotojo veiksmai:
2. tiriamajam pasyviai atliekama dorsifleksija 90⁰ kampu, apytiksliai pusė kinezioteipo juostelės ištempiama apie 90–100 proc. ir klijuojama ant Achilo sausgyslės iki dvilypio raumens;
3. tuomet tiriamojo pėda pasyviai maksimaliai sulenkiama, o kinezioteipas užklijuojamas ant ištempto dvilypio raumens neįtempiant juostelės (3 pav.);
b)Priekinis blauzdos raumuo. Tiriamasis guli ant nugaros, pėdos apie 10 cm išsikišusios už
kušetės krašto. Tuo metu kineziteipuotojas atlieka tokius veiksmus:
1. priklijuoja kinezioteipo vieną galą ties 2-4 pėdos padikaulių distalinio trečdalio;
2. tiriamajam pasyviai atliekama dorsifleksija 90⁰ kampu, o kitas kinezioteipo galas priklijuojamas priekinio blauzdos raumens pradžioje;
3. tuomet tiriamasis aktyviai atlieka plantarinę fleksiją, o kineziteipuotojas braukdamas rankomis nuo kinezioteipo priklijavimo galų link vidurio jį priklijuoja (3 pav.).
3 pav. Funkcinė korekcinė kinezioteipo klijavimo technika: vaizdas iš šono; užklijuotas dvilypis raumuo; užklijuotas priekinis blauzdos raumuo.
Placebo teipavimas
Mokslinėje literatūroje, tirinėjančioje kinezioteipo poveikį, radome kelis skirtingus placebo taikymo metodus. Vienas iš placebo – klijuojamas paprastas medicininis pleistras, kitu atveju neteisingai užklijuojamas kinezioteipas (Melzer et al., 2011). Šiame tyrime mes pasirinkome placebo, neteisingai užklijuotą kinezioteipą.
Tiriamasis guli ant nugaros, kojos ištiestos ant kušetės. Kinezioteipas klijuojamas virš kelio sąnario ant keturgalvio raumens. Dvi „Y‘‘ formos kinezioteipo juostelės užklijuojamos neištempiant nei raumens nei kinezioteipo (4 pav.).
4 pav. Placebo kinezioteipo klijavimo technika
2.2. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Reabilitacijos Klinikoje, 2014 kovo 21 – 28 dienomis. Atliekamas aklas vienpusis tyrimas, tiriamieji atsitiktiniu atrankos būdu suskirstyti į dvi grupes (n=24).
Tiriamieji dalyvavo savanoriškai, prieš tai jie buvo informuoti apie būsimą tyrimą ir gautų duomenų anonimiškumą (3 priedas). Tyrimą sudarė dvi dalys (5 pav.).
Gautiems rezultatams apskaičiuoti buvo panaudotos programos MS EXCEL 2003 ir SPSS 20.0. Tiriamųjų grupės buvo palygintos neparametriniais statistiniais rodikliais: Mann-Whitney Test ir Wilcoxon Signed Ranks Test. Duomenų skirtumo patikimumas laikytas reikšmingu, kai p<0,05.
5 pav. Tyrimo protokolas
3. REZULTATAI
Apklausos metu gauti duomenys rodo, jog 67 proc. tiriamųjų pastarųjų 2 mėnesių laikotarpiu patyrė kritimus. Išsėtinės sklerozės eisenos skalių rezultatai pateikia, jog 90 proc. tiriamųjų ėjimas yra komplikuotas ir reikalauja papildomų pastangų (X = 70 balų). Vertinant statinę ir dinaminę pusiausvyrą klinikiniais testais prieš kinezioteipavimą 1 gr. ir 2 gr. rezultatai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Tiriant abiejų grupių statinę pusiausvyrą Berg pusiausvyros skalės rezultatai rodo,
1 testavimas Apklausa
Išsėtinės sklerozės eisenos skalė Berg pusiausvyros skalė Funkcinis siekimo testas
Stotis ir eiti testas Dinaminis eisenos indeksas Pasitikėjimo pusiausvyra skalė
1 gr. n=24
Kinezioteipas klijuojamas funkcinė korekcinė techn. ant dvilypio ir priekinio
blauzdos raumens
1 val pertrauka
2 gr. n=24
Kinezioteipas klijuojamas placebo techn. ant keturgalvio šlaunies r.
2 testavimas Berg pusiausvyros skalė Funkcinis siekimo testas
Stotis ir eiti testas Dinaminis eisenos indeksas Pasitikėjimo pusiausvyra skalė
Rezultatai
Išsėtine skleroze sergantys n=48
jog tiriamieji turi mažą tikimybę pargriūti (49 ± 7balai), nors apklausos metu net 58,3 proc. tiriamųjų teigia parkritę daugiau nei 1 kartą per pastaruosius 2 mėnesius.
Funkcinio siekimo testo rezultatai teigia jog 8 proc. tiriamųjų turi vidutinę riziką pargriūti (15 – 24 balai), likusiesiems – rizika pargriūti maža. Pradinės apklausos metu 8 proc. tiriamųjų, teigia per pastaruosius 2 mėnesius patyrę kritimus daugiau nei 15 kartų, o funkcinio siekimo testo metu į priekį pasilenkė 34,5±3,5 cm.
Analizuojant dinaminę pusiausvyrą taikyti Dinaminės Eisenos indekso ir stotis ir eiti testai. Prieš kinezioteipavimą abiejų grupių DEI gauti 19±5 rezultatai. 58 proc. tiriamųjų surinko 19 ar mažesnę balų sumą – tai rodo riziką nukristi. 83,3 proc. tiriamųjų atliko Stotis ir eiti testą daugiau nei per 15s (padidėjusi rizika nugriūti). Stotis ir eiti testo atlikimo laiko ir kritimų skaičiaus, nurodyto apklausos metu, stebima stipri koreliacija (rxy = 0,734).
Lyginami dviejų grupių klinikinių vertinimo metodų rezultatai, praėjus 1 val. po kinezioteipo užklijavimo. Pirmos grupės tiriamųjų, kuriems buvo užklijuota funkcinė korekcinė teipavimo technika ant priekinio blauzdos ir dvilypio raumens, Berg pusiausvyros skalės rezultatas buvo 53 ± 3 balai, o antros grupės, kuriems buvo užklijuota placebo ant keturgalvio raumens, Berg pusiausvyros skalės rezultatas buvo mažesnis, 49±1 balas. Pirmosios grupės Berg Pusiausvyros skalės rezultatai su kinezioteipu geresni nei be jo, taip pat geresni už Placebo technika kinezioteipo užklijuotų tiriamųjų rezultatus, tačiau šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p=0,087) (6 pav.).
Berg Pusiausvyros Skalė
40 45 50 55
Be kinezioteipo Su Kinezioteipu
1 gr. (funkcinė - korekcinė) 2 gr. (placebo)
6 pav. Pirmos ir antros grupės tiriamųjų Berg pusiausvyros skalės vidurkiai I ir II testavimo metu; (*–p<0,05)
Funkcinio siekimo testo rezultatai taip pat pademonstravo teigiamus 1-osios grupės pokyčius pritaikius funkcinę korekcinę kinezioteipavimo techniką (7 pav.) . Šios grupės tiriamieji pirmojo testavimo metu pasiekė 31,5±9,5 cm, praėjus 1 val. po kinezioteipavimo rezultatai siekė 40±12 cm. Skirtumas tarp grupės rezultatų 8,5 cm, tačiau skirtumas nėra statistiškai patikimas (p=0,06). Taip pat
