VISUOMENöS SVEIKATOS FAKULTETAS
Aplinkos ir darbo medicinos katedra
Milda Kavaliauskien÷
ODONTOLOGŲ ERGONOMINöS DARBO
SĄLYGOS BEI JŲ SĄSAJOS SU SVEIKATA
Magistro diplominis darbas
(Visuomen÷s sveikata)
Mokslin÷ vadov÷
Lektor÷, dr. Rita Raškevičien÷
SANTRAUKA
Milda Kavaliauskien÷ Odontologų ergonomin÷s darbo sąlygos bei jų sąsajos su sveikata: Visuomen÷s sveikatos magistro baigiamasis darbas/darbo vadov÷ lekt., dr. R. Raškevičien÷: Kauno medicinos universiteto, Visuomen÷s sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. – Kaunas, 2009. – 61p.
Tyrimo tikslas - įvertinti odontologų ergonomines darbo sąlygas ir jų ryšį su sveikata. Uždaviniai: įvertinti odontologų ergonomines darbo sąlygas; nustatyti odontologų sveikatos problemas; įvertinti ergonominių darbo sąlygų sąsajas su sveikatos nusiskundimais.
Metodika. Atsitiktiniu atrankos būdu apklausti 95 odontologai, dirbantys Kauno valstybin÷se ir privačiose gydymo įstaigose. Grįžo 80 anketų (grįžtamumas 84,21 proc.). Vienmomentiniame tyrime dalyvavo 13 vyrų (16,2 proc.) ir 67 moterys (83,8 proc.) nuo 23 iki 59 metų amžiaus. Visa tyrimui reikalinga medžiaga buvo surinkta atliekant anketinę apklausą. Anonimin÷je anketoje buvo pateikti uždaro ir mišraus tipo klausimai. Klausimynas sudarytas siekiant sužinoti odontologų ergonomines darbo sąlygas, įvertinti odontologų sveikatą bei jų sąsajas.
Rezultatai. Dauguma apklausoje dalyvavusių odontologų buvo patenkinti savo darbo vieta: erdve (92,5 proc.), mikroklimatu (80 proc.), oro dr÷gnumu (85 proc.), ventiliacija (73,7 proc.), triukšmo lygiu (82,5 proc.) bei apšvietimu (87,5 proc.). Prasta sveikata skund÷si 10 proc. gydytojų odontologų. Moterų sveikata buvo prastesn÷ nei vyrų. Dažniausiai odontologai skund÷si nugaros skausmais (42,5 proc.), akių nuovargiu (32,5 proc.), sprando bei pečių skausmais (36,3 proc. ir 21,3 proc.), fiziniu pervargimu (26,3 proc.).
Išvados. Apklausti odontologai savo sveikatą per pastaruosius 12 m÷n. vertina gerai, nors trečdalis sirgo skeleto raumenų, virškinamojo trakto, odos bei alerginiais susirgimais ar širdies kraujagyslių ligomis. Mažiau nei pus÷ gydytojų jaut÷ su darbu susijusius skausmus (rankų, kaklo, pečių, nugaros, juosmens). Pasteb÷tas statistiškai patikimas ryšys tarp priverstinių liemens palenkimų darbo metu ir nugaros, juosmens bei raumenų - sąnarių skausmų. Fizinis pervargimas labiau pasireikšdavo dirbantiems privačiose įstaigose, priimantiems daugiau nei šešis pacientus per dieną, nesportuojantiems bei daug kartų per pamainą palenkiantiems liemenį. Juosmens skausmus dažnai jaut÷ darbo įrankius dedantys 40 cm atstumu, o raumenų – sąnarių skausmai pasireikšdavo, jei įrankiai buvo laikomi daugiau nei 70 cm atstumu.
SUMMARY
Milda Kavaliauskien÷, „Ergonomic work conditions of odontologists and their correlation with the health“; the public health master‘s thesis; supervisor: lector, Dr. Mrs. R. Raškevičien÷: Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Environmental and Ocupational Medicine. – Kaunas, 2009. – 61 p.
The objective of this study is to evaluate ergonomic work conditions of odontologists and their correlation with the health. The goals: to identify health problems of the odontologists; to evaluate ergonomic work conditions of odontologists; to evaluate correlation between the ergonomic work conditions and the health complaints.
Method. 95 odontologists, who work in public and private medical clinics, were random selected to be interviewed. 80 questionnaires were received back (return rate is 84.21 %). 13 men (16.2 %) and 67 women (83.8 %) of various age (from 23 to 59 years old) participated in this cross-sectional study. All data for this work was collected performing this interview using questionnaire. Anonymous questionnaire consist of closed and mixed type of the questions. Questionnaire was created in order to identify ergonomic working conditions of odontologists, evaluate their health condition and identify correlation between them.
Results. Most of interviewed odontologists were satisfied with their work conditions: room (92.5%), micro-climate (80%), air humidity (85%), ventilation (73.7%), level of the noise (82.5%) and lighting (87.5%). 10 % of odontologists had complaints with their health condition. Women had worse health condition then men. The most common complaints of the odontologists were backache (42.5%), eye tiredness (32.5%), pain of neck and shoulders (36.3 % and 21.3%), and physical burn-out (26.3%)
Conclusions. The interviewed odontologists evaluate their health as good for the period of 12 months, but one third of them had musculoskeletal, gastrointestinal, dermal, allergic problems or cardiovascular diseases. Less than a half of the doctors had work-related pains (arms, neck, shoulders, lumbar). Statistically significant correlation between strained bending at the waist during the work and backache, lumbar pain and musculoskeletal pain was observed. Physical burn-out was common for the doctors who worked in private clinics, who had more than six patients per day, who did not go in for sports and who inclined their trunk many times during the turn. Lumbar pain was common for those who put their instruments at the distance of 40 cm, and musculoskeletal pain was common for those who put their instrument at the distance more than 70 cm.
TURINYS
SANTRUMPOS...5
1. ĮVADAS...6
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...8
3. LITERATŪROS APŽVALGA...9
3.1. Ergonomikos principai...9
3.1.1. Darbo kabineto įrengimo reikalavimai...10
3.1.2. Ergonomiški darbo baldai ir taisyklinga laikysena...14
3.1.3. Regos analizatoriaus įtampa...20
3.2. Odontologų sveikata...22
3.2.1. Bendra sveikata...22
3.2.2. Sveikatos nusiskundimai susiję su darbu...23
4. METODIKA IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS...31
4.1.Tirtųjų kontingentas...31
4.2.Metodika...31
5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...32
5. 1. Bendra informacija apie respondentus...32
5.2. Darbo aplinka ir sąlygų vertinimas...34
5.3. Odontologų sveikata ir sąsajos su ergonomin÷mis darbo sąlygomis...40
IŠVADOS...48
PRAKTINöS REKOMENDACIJOS...49
LITERATŪRA...50
SANTRUMPOS d. – diena m. – metai kt. – kita p. - puslapis pav. – paveikslas proc. – procentai žiūr. - žiūr÷ti
1. ĮVADAS
Ergonomika – graikiškos kilm÷s žodis, Ergo – darbas + Nomos – d÷snis. Taigi
ergonomika - mokslas, tiriantis psichofizines žmogaus galimybes, ribas ir ypatumus darbo metu. Tai darbo vietos pritaikymas dirbančiajam, sudarant optimalias darbo sąlygas ir technologijas. (10, 17)
Ergonomikos terminas pirmą kartą buvo pamin÷tas 1857m. Lenkijoje Wojciech Jastrzebowski. Kaip disciplina atsirado 1949m. D. Britanijoj. (4) 1987 metais Christensen atkreip÷ d÷mesį į tai, kad tinkamo įnagio paieška egzistavo jau ankstyvajame žmonijos vystymosi laikotarpyje. V÷liau įrankių, įrenginių ir darbo procesų kūrimas bei tobulinimas tęs÷si. Tas procesas tebevyksta ir šiom dienom. Po karo, 1949 m., grup÷ anglų mokslininkų, inžinierių, fiziologų, anatomų ir psichologų įkūr÷ Ergonominių tyrimų draugiją. Ši data laikoma oficialia ergonomikos mokslo pradžia. Ergonomikos mokslą sparčiai per÷m÷ visos pasaulio šalys. Pirmas ryšį tarp profesijos ir kaulų-raumenų sistemų pakenkimo pasteb÷jo Bernardino Ramazinni (1633–1714). XIX ir XX amžiuje siekiant didesnio darbo efektyvumo gerinami darbo procesai, mažinant darbuotojų nuovargio vystymąsi. Atlikti tyrimai rodo, kad esant gerai darbininkų nuotaikai darbo našumas padid÷ja nuo 0,4 proc. iki 4,2 proc., o kai ji bloga - sumaž÷ja nuo 2,5 proc. iki 18 proc. (1, 5)
Ergonomikos mokslas naudojasi technikos, fiziologijos, psichologijos, biomechanikos, darbo medicinos ir kitų mokslų duomenimis. Ergonomika odontologijoje apima darbo organizavimo aspektus ir metodus, kuriais vadovaujantis darbas būtų kokybiškas ir efektyvus, gydytojas juo būtų patenkintas ir išvengtų galimų sveikatos sutrikimus sąlygojančių rizikos veiksnių. (10, 17) Ergonomika ypač svarbi gydytojo odontologo darbe, norint efektyvesnio darbo, geresnių ir greitesnių rezultatų, mažiau patirti traumų: nugaros, pečių juostos, juosmens sričių pažeidimo bei skausmo. (34)
Kiekvienas odontologo kabinetas – tai labai specifin÷s ergonomikos darbo vieta, nuo kurios priklauso ir paciento, ir gydytojo savijauta, darbingumas ir sveikata. Odontologija - pakankamai siaura ir specializuota medicinos sritis. Gydytojo - odontologo darbas priklauso vienai iš sunkesnių medicinos profesijų. Tai lemia didesn÷ organizmo energijos apykaita – d÷l nemažos nervin÷s emocin÷s bei statin÷s skeleto ir raumenų sistemos įtampos, nes nepatogi darbo poza reikalauja didesnių fizinių pastangų. (17) Odontologo darbas reikalauja nemažai fizinių j÷gų ir gali būti varginantis: ilgesnę darbo dienos dalį s÷dima, darbo laukas yra labai nedidelis – burna, o savo d÷mesį reikia koncentruoti į dar mažesnius objektus. Rankomis
atliekamas labai kruopštus darbas, judesiai pakankamai l÷ti, nedidel÷s amplitud÷s. Akių žvilgsnis koncentruojamas į nedidelį plotą. Labai svarbi yra taisyklinga laikysena. Dirbant ilgą laiką didelis statiškas krūvis tenka kaklo ir pečių sričių raumenims. Tai gali būti raumenų-kaulų sistemos funkcionavimo sutrikimų rizikos veiksnys. Tyrimų duomenimis apytikriai 65 proc. odontologų skundžiasi nugaros, kaklo skausmais, kurie sąlygoja įvairaus laipsnio sveikatos sutrikimus, v÷liau ir nedarbingumą. (10)
Norint išvengti odontologų nuovargio bei žalingų veiksnių, reikia ergonomiškai sutvarkyti kabinetą. Tada pager÷ja darbo kokyb÷ bei efektyvumas, mažesnis centrin÷s nervų, analizatorių ir kaulų-raumenų sistemos nuovargis.
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - įvertinti odontologų ergonomines darbo sąlygas ir jų ryšį su
sveikata.
Uždaviniai:
1. Įvertinti odontologų ergonomines darbo sąlygas 2. Nustatyti odontologų sveikatos problemas
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Ergonomikos principai
Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad specifin÷s darbo sąlygos odontologijoje gali tur÷ti didelę įtaką gydytojų odontologų sveikatai. Atlikti tyrimai rodo, kad odontologai yra labiau pažeidžiami kai kurių ligų ir negalavimų, kurie gali būti priskirti profesinių ligų grupei. Odontologija gars÷ja kaip įdomi, bet nelengva profesija. Daugyb÷ žalingų darbo aplinkos veiksnių turi įtakos fizinei odontologų sveikatai arba netgi pablogina jau esamus sveikatos sutrikimus. Taip pat, palyginti su kitomis aukštos rizikos medicinos darbuotojų grup÷mis, daugelis odontologų skundžiasi dažniau ir rimtesniais sveikatos sutrikimais. (24)
Kaip skelbia Pasaulin÷ Sveikatos Organizacija, sveikata – tai fizin÷, psichin÷ ir socialin÷ gerov÷. Tam tikros darbo sąlygos odontologijoje gali tur÷ti didel÷s įtakos gydytojo tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Atlikti tyrimai rodo, kad odontologai yra labiau pažeidžiami kai kurių ligų ar/ir negalavimų, priskiriamų profesinių ligų grupei, palyginti su kitomis specialyb÷mis. (40)
Ir patys odontologai savo darbą apibūdina kaip sunkų ir reikalaujantį daug j÷gų, kuriam kartais reikia daugiau kantryb÷s, fizinio pasiaukojimo, nei jie gali duoti. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir pereinamuoju laikotarpiu jų darbo krūvis dar padid÷jo, nes gerokai pasikeit÷ darbo pobūdis ir mastas. Okupacijos laikotarpiu šalyje veik÷ tiktai valstybin÷s odontologijos institucijos, o privačios praktikos atsirado ir paplito nuo 1991 metų. Odontologų darbo intensyvumas Lietuvoje išaugo, kadangi daugelis jų prad÷jo dirbti ne vienoje gydymo įstaigoje ir daugiau nei po šešias valandas per dieną. Didelio intensyvumo darbas, įtampa turi neigiamos įtakos bendrai Lietuvos odontologų sveikatos būklei. (24)
Ergonomika kompleksiškai nagrin÷ja žmogaus galimybes ir ypatumus darbe, kad galima būtų sukurti sąlygas, kurios skatintų darbo našumą ir garantuotų saugumą. Žinant ergonomikos d÷snius ir juos pritaikius, kuriamos optimalios darbo sąlygos, didinančios darbo kokybę, saugumą, tausojančios žmogaus sveikatą. Ergonomikos žinios pritaikomos projektuojant gamybines erdves, darbo vietas, baldus. Ergonomika apima darbo organizavimo aspektus ir metodus, kuriais vadovaujantis darbas būtų kokybiškas ir efektyvus, gydytojas juo būtų patenkintas ir išvengtų galimų sveikatos sutrikimus sąlygojančių rizikos veiksnių. Ergonomiškais vadiname tokius gaminius, dirbant su kuriais rizika patirti mikrotraumų ar pajusti nuovargį yra minimali, o darbo rezultatyvumas - maksimalus. (05) (23)
Kenksmingi ergonominiai veiksniai (sąveika tarp darbuotojo ir darbo vietos) yra: vienkartinio keliamo krovinio mas÷, stereotipiniai darbo judesiai, statinio krūvio dydis per pamainą, darbo poza, liemens palenkimai, jud÷jimo atstumas darbo aplinkoje, d÷mesio įtampa, stebimo objekto dydis, suprantamų žodžių ir signalų kiekis, monotonija. (1)
Dažnai darbo vietos kuriamos tokios, kad “tiktų visiems”. Iš tiesų tokios darbo vietos tinka tik nedidelei grupei žmonių, nes kiekvienas skiriam÷s ūgiu, svoriu, apimtimi bei amžiumi. Nepatekus į standartinę grupę, darbuotojai priversti dirbti netinkamiausiomis darbo sąlygomis. Rašomieji stalai, kompiuterio įranga, paciento k÷d÷ gali būti lengvai ir saugiai reguliuojami - paaukštinami, pažeminami, pakreipiami pagal darbuotojui tinkamiausią aukštį, taikant šiuolaikines ergonomines sistemas. (5)
3.1.1. Darbo kabineto įrengimo reikalavimai
Odontologo darbo specifika kelia didesnius reikalavimus darbo vietai įrengti, jos ergonominei analizei ir pritaikymui. Įmon÷je ergonominių veiksnių rizikos vertinimą organizuoja įmon÷s vadovas ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai (įmon÷s administracijos darbuotojas) pagal Profesin÷s rizikos vertinimo nuostatų reikalavimus. (17)
Patalpų aukštis.
Odontologijos klinikos patalpų aukštis turi būti ne žemesnis kaip 2,5m, vienos odontologo k÷d÷s kabineto plotas - ne mažesnis kaip 10 m2. Numatant papildomą k÷dę, daromos pertvaros ir plotas didinamas 7m2 (10+7 m2). (7)
Apšvietimas.
Darbo patalpų, kuriose nuolat dirbama, kiek įmanoma, turi būti užtikrintas natūralus
apšvietimas, atitinkantis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus (8) Odontologiniam
kabinete turi būti natūralus, dirbtinis bei vietinis apšvietimas. Natūrali ir dirbtin÷ apšvieta matuojama specialiais prietaisais - liuksmetrais. Apšvieta turi būti matuojama darbuotojui dirbant. Natūraliam apšvietimui užtikrinti langai turi būti orientuoti pagal pasaulio šalis į šiaurę, šiaur÷s rytus, šiaur÷s vakarus. Jei n÷ra pasirinkimo ir kabineto langai orientuoti į pietus ar pietryčius, patalpoms apsaugoti nuo tiesioginių saul÷s spindulių reikia įrengti žaliuzes ar markizes.(17) Žaliuz÷s turi būti iš lygios, lengvai valomos ir dezinfekuojamos medžiagos. Rekomenduojama įrengti vertikalias žaliuzes. Šviesos koeficientas kabinete turi būti 1:4, 1:5. Natūralios apšvietos koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 1,5 proc. (7) Dirbtinis apšvietimas
gali būti bendras, vietinis ir kombinuotas. Dirbtinis ir kombinuotas apšvietimas turi atitikti higienos normas. (17) Kabinete turi būti įrengtas tiesioginis apšvietimas nuo dentalinio sietyno. Netiesioginis matymas būna per dentalinį veidrod÷lį, per kurį šviesa atspindima ten, kur ji reikalinga. Jei stebimi darbo objektai yra apatiniame žandikaulyje, dentalin÷s lempos šviesa yra lygiagreti grindų paviršiui. Jei dirbama viršutiniame žandikaulyje, šviesa sudaro 450 kampą su grindų paviršiumi. Skruostas atitraukiamas pirštais, veidrod÷liu ar abiem kartu, atsižvelgiant į lauko vietą. Tai gerina matomumą ir apšvietimą. (19)
Darbo patalpų nuolatinių darbo vietų bendram dirbtiniam apšvietimui turi būti naudojamos išlydžio lempos. Reflektoriaus šviesos srauto galia negali būt stipresn÷ daugiau nei 10 kartų negu bendro apšvietimo. Rekomenduojamos šių tipų liuminescencin÷s dienos šviesos lempos: LDS (liuminescencin÷s dienos lempos su koreguotu spalvų spektru) ir LŠN (liuminescencin÷s šaltos (natūralios) šviesos lempos). Bendrojo apšvietimo šviestuvai turi būti įrengti taip, kad atitiktų apšvietos normas ir nekenktų darbuotojų bei pacientų sveikatai. Darbo vietų dirbtiniam vietiniam apšvietimui gali būti naudojamos išlydžio ir kaitinimo, tarp jų ir halogenin÷s, lempos. (17)
Klinikiniame darbe labai svarbus yra apšvietimas. Kabineto apšvietimas neturi sukelti atsispind÷jimo ar šeš÷lio. Sienų spalvos turi būti neutralios, ne per šviesios spalvos. (28) Šviesos pluoštas tur÷tų kristi statmenai į darbo lauką, nes kuo didesnis nukrypimas tarp šviesos pluošto ties÷s ir gydytojo reg÷jimo ties÷s, tuo didesnis šeš÷lis. Kol kampas tarp tų tiesių nebus didesnis kaip 15 laipsnių, darbo laukas bus neaptemdytas ir gerai matomas per veidrod÷lį. Tur÷tų būti suderintas kabineto ir darbo vietos apšvietimo kontrastas. Jei kabinetas bus apšviestas blankiai, o paciento burna apšviesta labai gerai, vargs gydytojo akys. Geras apšvietimas – viena svarbiausių gero ir patogaus darbo sąlygų. (34, 40)
Gydytojui dirbant apatinio žandikaulio srityje – lempos šviesa turi būti statmenai nukreipta į apatinius dantis, statmenai grindims; dirbant viršutinio žandikaulio srityje – lempos šviesa turi sudaryti 450 kampą su grindų paviršiumi. Tinkamai apšvietus darbo lauką bei taisyklingai s÷dint, galima sumažinti nuovargį, pagerinti savijautą, išvengti daugelio raumenų – skeleto sistemos sutrikimų išsivystymo. Per didelis aplinkin÷s šviesos ir paciento burnos kontrastas vargina akis. (40)
Triukšmas.
Triukšmas yra nepageidaujamas garsas, kurio intensyvumas matuojamas decibelais
(dB). Triukšmo pavojingumą nulemia ne tik jo intensyvumas. Taip pat labai svarbi yra poveikio trukm÷. Triukšmas nebūtinai turi būti itin stiprus, kad sukeltų problemų darbo
vietoje. Triukšmas gali būti susijęs su kitais rizikos veiksniais darbo vietoje ir padidinti triukšmo riziką darbuotojams. Triukšmas gali kelti įvairią riziką darbuotojų saugumui ir sveikatai: klausos praradimą, fiziologinį poveikį, su darbu susijusį stresą, padid÷jusią nelaimingų atsitikimų darbe riziką. (26) Triukšmo lygis neturi viršyti 35 dBA, o veikiant įrangai – ne daugiau 75 dBA. (17) Pasak penkiolikos Europos Sąjungos valstybių narių duomenimis, kasdien milijonai darbuotojų Europoje patiria triukšmą darbe ir visą su juo susijusią riziką. Vienas iš penkių Europos darbuotojų ne mažiau kaip pusę darbe praleidžiamo laiko turi kalb÷ti garsiau, kad būtų išgirstas, o 7 proc. jų kenčia nuo klausos sutrikimų, susijusių su darbu. D÷l triukšmo prarasta klausa yra dažniausiai nustatoma profesin÷ liga Europos Sąjungoje. (26)
Kompiuterio odontologijoje.
Kompiuteris odontologo kabinete šiame amžiuje tiesiog būtinas. Ypač jis reikalingas
endodontologo kabinete. Kompiuterio ekranas turi būti nusuktas nuo lango ar 90 laipsniu kampu lango atžvilgiu. Monitoriaus viršus turi būti žemiau akių lygio. Kai dirbama klaviatūra, riešai turi būti atpalaiduoti, taip galima išvengti raumenų įtampos. (28) Darbo vietoje esantis kompiuteris ne tik padeda dirbti, bet turi ir neigiamą poveikį sveikatai, tokį kaip elektromagnetin÷ spinduliuot÷, kuri veikia nervų sistemą, lytines liaukas, inkstus, žarnas, blužnį, raumenis. Tyrimais nustatyta, kad darbas kompiuteriu gali būti akių, padidinto nuovargio, odos pakenkimų priežastis. (15)
Oro temperatūra bei v÷dinimo sistema.
Oro temperatūra odontologo kabinete šaltuoju metų laiku turi būti 20–240 C, santykin÷ dr÷gm÷ – 40-60 proc., oro jud÷jimo greitis – 0,15 m/s. Šiltuoju metų laiku – 23–250 C, santykin÷ oro dr÷gm÷ – 40-60 proc., oro jud÷jimo greitis – 0,25 m/s. (7, 17, 20)
Odontologijos klinikose turi būti įrengta v÷dinimo sistema. Svarbi tiekiamoji bei ištraukiamoji dirbtin÷ ventiliacijos sistema. Ji turi užtikrinti oro kaitą: 3 kartus per valandą – tiekiant, 2 kartus per valandą – šalinant. Reikalui esant, patalpas galima dezinfekuoti ultravioletiniais spinduliais naudojant baktericidines lempas. (17) Ventiliacija klinikoje turi būti visiškai atskirta nuo kitų greta esančių patalpų. Naujai statomose įstaigose turi būti įrengta tiekiamoji - ištraukiamoji v÷dinimo sistema. Oras į patalpas turi būti tiekiamas iš švarios zonos, esančios ne žemiau kaip 1-3 m virš žem÷s paviršiaus. Tur÷tų būti įrengti oro valymo filtrai, oro šildymo ir šaldymo sistemos. Kanalai, įrenginiai, oro ÷mimo šachtos turi būti lengvai pasiekiami, kad būtų galima apžiūr÷ti, valyti, dezinfekuoti, keisti filtrus. Oro
šalinimo kanalas turi būti įrengtas virš stogo arba sienoje be langų. Nors pirmenyb÷ teikiama mechaninei ventiliacijos sistemai, anksčiau statytuose pastatuose galima naudoti ir natūralų v÷dinimą, tačiau sterilizacin÷je ir tualete turi būti įrengta mechanin÷ ištraukiamoji sistema. Gydytojo kabinete ištraukiamoji sistema būtina, kai n÷ra atskiros sterilizacin÷s. Ventiliacijos technologinį projektą būtina suderinti visuomen÷s sveikatos centre. (7)
Darbo erdv÷.
Darbo erdv÷ - tai vieta, kur telpa visa kas reikalinga darbui – darbuotojo instrumentai, kompiuteris, baldai. Darbo vietoje darbas turi būti organizuotas taip, kad visa, kas reikalinga tiesiogiai darbui būtų įprasto darbo zonoje, rečiau naudojami daiktai – atsitiktinio darbo zonoje. Ne darbo zonoje neturi būti darbo procese naudojamų daiktų. (1)
Darbo zonos.
Darbo priemon÷s išd÷stomos pagal darbo zonas. Valdymo priemon÷s ir įrankiai turi būti normaliame nuotolyje nuo darbuotojo, maždaug 65 cm vyrams ir 58 cm moterims, matuojant nuo pečių linijos. (17) Optimali jud÷jimo erdv÷ yra sferin÷, kai daiktai išd÷stomi ištiestos rankos atstumu, taip, kad gydytojas juos pasiektų be papildomų pastangų ir išlaikytų alkūnes tame pačiame aukštyje. (41) Yra nuolat, trumpai ir retai atliekamo darbo zonos. Nuolat atliekamo darbo zonoje (20–25 cm) išd÷stomos pagrindin÷s darbo priemon÷s ir atliekami nuolatiniai darbo judesiai, tai pagrindin÷ darbuotojo profesinio d÷mesio zona; trumpai atliekamo darbo zonoje (40 cm) išd÷stomos rečiau naudojamos darbo priemon÷s ir atliekami kartojamieji darbo judesiai; retai atliekamo darbo zonoje (60 cm) išd÷stomos pagalbin÷s darbo priemon÷s, jei trumpai atliekamo darbo zona visiškai užpildyta darbo priemon÷mis, ir atliekami epizodiniai darbo judesiai. (17) Kuo mažesnis darbo plotas, tuo mažiau judesių reikia atlikti dirbant, tuo mažiau pavargstama. Gerai kai darbo laukas padalijamas maždaug į dvi dalis: gydytojui ir asistentui. Svarbu, kad nebūtų apribojami odontologo judesiai. (41) Kai reikia siekti toliau pad÷to daikto, žmogaus kūnas įsitempia, o tai apsunkina darbą ir yra gaištamas laikas. (5, 41)
Darbui reikalingas priemones bei instrumentus reikia susid÷ti arti odontologin÷s k÷d÷s, kad lengvai gal÷tų pasiekti tiek instrumentus, tiek pacientą, kad nereik÷tų specialiai suktis ar stotis norint pasiimti reikiamą priemonę. Dažniausiai naudojamos priemon÷s bei instrumentai susidedami ant spintel÷s esančios prie odontologin÷s k÷d÷s, o ant asistento staliuko ar į stalčius sudedami įrankiai bei medžiagos pagal jų naudojimo dažnumą. Viršutiniame stalčiuje - dažniausiai naudojamos medžiagos, o apatiniame - rečiausiai. Jei
priemon÷ms susid÷ti neužtenka vieno statelio, galima naudoti antrą statelį ar spintelę. Pagrindiniai tur÷tų būti riešo judesiai paimant įrankius ir medžiagas, gali būti rankos judesiai. Bet reik÷tų vengti pasisukti ar atsistoti, norint pasiimti reikalingus daiktus, nes tai blaško ir yra gaištamas laikas. Pasi÷mus reikalingą priemonę, odontologas v÷l tur÷s patogiai ir ergonomiškai atsis÷sti, susikoncentruoti. (34)
Išd÷stant instrumentus bei medžiagas darbo vietoje, taikomi svarbumo, naudojimo dažnio, funkcinio ryšio bei naudojimo sekos principai: 1) svarbumo principas pagrįstas tuo, kad svarbūs, dažniausiai naudojami instrumentai ir medžiagos turi būti sud÷lioti patogioje pad÷tyje. Svarbumas įvertinamas elemento įtakos laipsniu siekiant darbo tikslų; 2) naudojimo dažnio principas pagrįstas tuo, kad dažniausiai naudojami instrumentai turi būti sud÷lioti gydytojui patogioje pad÷tyje; 3) funkcinio ryšio principas pagal susitarimą taikomas grupei elementų, priklausomai nuo jų atliekamų funkcijų; 4) naudojimo sekos principas. Atliekant tam tikrą darbą, nusistovi tam tikra veiksmų seka. Naudojant šį principą, reikmenis reikia išd÷styti ta tvarka, kuria jie dažniausiai naudojami. (34)
3.1.2. Ergonomiški darbo baldai ir taisyklinga laikysena
Odontologus veikianti statin÷ j÷ga.
Reikiamos darbo pozos palaikymas yra susijęs su statinio darbo krūviu. Darbo poza priklauso nuo darbo zonų parametrų, darbo pobūdžio (dinaminis ar statinis), jo krūvio, darbo judesių ir jų tempo, darbo operacijų vykdymo tikslumo, darbo aplinkos. Statiškai įtemptas raumuo yra labiau pažeidžiamas, negu dinamišką darbą atliekantis raumuo. Be to, statiškai nuvargusio raumens atsistatymas vyksta apie 10 kartų l÷čiau. Dirbant nepatogioje kūno pad÷tyje, tam pačiam darbui atlikti sunaudojama daugiau energijos. To pasekoje greičiau atsiranda nuovargis, raumenų skausmingumas, diskomfortas, padid÷ja traumų ir sužalojimų rizika.
Rankinius instrumentus laikant rankose, spaudžiami delnų ir pirštų audiniai, trikdoma lokali kraujotaka, atsiranda aptirpimo ir dilgčiojimo pojūtis. (16) Tod÷l yra svarbus instrumento stabilumas dirbant. Instrumentas turi būti taisyklingai laikomas ir taikomas. (19) Be to, trinantis prietaiso rankenai su rankų oda atsiranda pūsl÷s. (16)
Dirbant rankiniais instrumentais svarbu nenaudoti per didel÷s j÷gos, nepertempti plaštakos ir riešo raumenų. Instrumentus reikia imti specialia „pieštuko pa÷mimo“ metodika, o seilių siurbiklį – „pa÷mimo delnu“ metodika. Naudojant netinkamai parinktą instrumentą ne tik greičiau pavargsta rankos, sugaištama daugiau laiko, bet ir prasideda tokie sutrikimai kaip
tunelinis riešo sindromas, Guyon‘s neuropatija, Raynaud, Trigger finger bei De Quervain‘s ligos. (19, 41) Atliekant sunkų darbą, rekomenduojama naudoti automatinius ar ultragarsinius įrankius bei papildomas priemones (koferdamą, ultragarsinį skalelį, mikroskopą), kada tai įmanoma. Įrankiai ilgoms procedūroms atlikti tur÷tų būti valdomi kojomis, kad sumaž÷tų rankų darbo apkrovimas. Paciento k÷d÷ sureguliuojama taip, kad kuo mažiau gydytojui reik÷tų lenktis per liemenį ir tiesti kaklą į priekį. (31) Darbuotojui atliekant liemens daugkartinius priverstinius palenkimus, pasilenkimo kampas neturi būti didesnis kaip 60 proc. (16)
Taisyklinga darbo laikysena.
Dirbant reikia kontroliuoti kūno laikyseną. S÷dint darbuotojo laikysena turi būti simetriška ir vertikali, nugara tiesi ir išlaikyti natūralius stuburo linkius bei dubens – klubo sąnarių kampus, kojų sąnarių kampai turi būti buki, šlaunys lygiagrečios grindims, abi kojos remtis į pagrindą. Viršutin÷ kūno dalis gali būti palinkusi į priekį nuo klubo sąnario daugiausia 10-20°, bet palinkimų į šoną ir apsisukimų reikia vengti. Galva gali būti kiek palinkusi į priekį, bet ne daugiau 25°. Kaklas santykinai ištemptas.
Rankų sąnariai darbo metu neturi būti kraštutin÷se pad÷tyse, o rankų judesiai nereikalauti didelių pastangų, alkūn÷s priglaustos prie liemens. Dilbiai turi būti lygiagretūs k÷d÷s s÷dimajai daliai, šią rankų dalį reikia pakelti ne didesniu nei 25 laipsnių kampu, o į priekį pakreipti ne daugiau kaip 10–20 laipsnių. Žastai tur÷tų būti statmenai grindims arba truputį (ne didesniu kaip 300 kampu) palenkti į priekį. Alkūnes reikia laikyti ne toliau kaip 20 0
kampu nuo kūno. Kampas tarp žasto ir dilbio ne didesnis kaip 90-1100. Odontologo plaštaka ir riešas turi sudaryti tiesią liniją.
Odontologas darbo metu s÷d÷damas neturi dažnai palenkti ir/ar sukioti liemenį ir galvą. Jam turi būti užtikrinta pakankama erdv÷ darbui atlikti. S÷dint rekomenduojama dirbti ne daugiau 60 proc. darbo laiko, nes pakeitus darbo pozą galima išvengti atskirų raumenų grupių įtampos ir darbo monotonijos. Tai gali būti puiki skeleto – raumenų patologijos profilaktikos priemon÷. (16, 17, 19, 21, 23, 40, 34)
Patogiausia darbo pad÷tis, kai dešin÷s rankos smilius yra pažastų lygyje ir ties krūtin÷s viduriu. Pacientas guli k÷d÷je maždaug gydytojo alkūnių aukštyje. Paciento pečiai tur÷tų būti viename aukštyje su gydytojo alkūn÷mis. Tada mažiausiai nuvargsta ir pažeidžiamas kaklas ir nugara. Odontologas turi tur÷ti galimybę laisvai jud÷ti aplink paciento galvą nuo 14 iki 10 val. Valandos nustatomos taip: s÷dint lygiagrečiai pacientui, yra 12 val., į kairę pusę yra 13, 14 val. ir t.t.; į dešinę pusę yra 11, 10 val. ir t.t. Dešiniarankiams geriausia
pad÷tis dirbti yra 12:30 – 10 val., o kairiarankiams – 14–11 val. Darbo pad÷tį pasirenkame ir pagal taisomų dantų grupę, galimybę geriausiai matyti darbo lauką bei dirbti. Pakeitus darbo pad÷tį, tikslinga v÷l sureguliuoti paciento k÷d÷s aukštį ir apšvietimą. (34)
Naudojant didinamąsias priemones (didinamuosius akinius, mikroskopą) geriau matomas ir darbo laukas ir galima taisyklingai s÷d÷ti. Mažiau apkraunamos nugaros, pečių, juosmens sritys. Jei didinamosios priemon÷s naudojamos taisyklingai, akys nepatiria papildomo krūvio. Naudojant šias papildomas priemones, pertraukų metu reiktų daryti akims atpalaiduojančius pratimus. (34)
Dirbdamas gydytojas netur÷tų visą laiką s÷d÷ti. Kai kurias manipuliacijas paciento burnoje patogiau atlikti stovint. Įrodyta, kad odontologai, kurie dirba tik s÷d÷dami, dažniau skundžiasi nugaros skausmais. Kelis kartus per dieną keičiant darbo pozą, maž÷ja nugaros skausmų tikimyb÷. (40)
Dirbant stov÷damas odontologas turi tur÷ti galimybę keisti pozą ir tur÷ti galimyb÷ atsis÷sti. Nugara turi būti tiesi ir išlaikyti natūralius stuburo linkius. Darbuotojui stovint neturi būti ilgai trunkančių nenatūralių kūno pozų, kurių metu rankoms, kojoms ar liemeniui tenka didelis papildomas statinio darbo krūvis. Stovint, darbo judesiai neturi sukelti pusiausvyros nestabilumo ir nereikalauti pastangų ją išlaikyti. Stovint reikalaujama, kad būtų pakankamai erdv÷s laisvai jud÷ti. (16)
Reikia stengtis keisti s÷d÷jimo pozas, taip į darbą įtraukiant vis kitas raumenų grupes. Pozų keitimas mažiau vargins nugarą ir raumenims neleis sustingti. Nors dauguma veiksmų atliekama kartojant tuos pačius judesius, vis tik rekomenduojama periodiškai dirbti rankų ir pečių linijos raumenų j÷ga, juos keičiant delno ir riešo judesiais, kad veiktų skirtingi raumenys. (31)
Darbo vietos pritaikymas darbuotojui – tai darbo įrenginio, darbo priemonių, darbo
k÷d÷s ir darbo zonų išd÷stymas. Darbo erdv÷, įrangos išd÷stymas, darbo vietos įrengimas ir technin÷s priemon÷s (k÷d÷, atrama nugarai, atramos rankoms, darbo paviršiai) turi būti adaptuotos ir patogios darbuotojui atliekant darbo užduotis. Konstrukcijos turi būti pritaikytos atsižvelgiant į darbuotojo laikyseną, kūno posūkius. Darbo vieta turi leisti odontologui išlaikyti normalią teisingą darbo pozą ir atlikti ekonomiškus, teisingus darbo judesius (pagrindinių ir pagalbinių darbo priemonių išd÷stymas), užtikrinti pakankamai erdv÷s jud÷ti ir keisti pozą, kiek suteikia galimyb÷s reguliuoti darbo vietos parametrus ir kiek leidžia darbuotojui pagal jo antropometrines galimybes (rankos ilgis) išd÷styti naudojamas pagrindines ir pagalbines darbo priemones nuolat, trumpai ir retai atliekamo darbo zonose.
Darbuotojas turi išvengti bereikalingų raumenų, sąnarių, raiščių apkrovos ir įtempimų bei kv÷pavimo ir kraujotakos sistemų pažeidimų. (16, 21)
Gydytojo k÷d÷.
Dirbant paciento k÷d÷ turi būti pakeliama į tokį aukštį, kad odontologui darbo poza būtų taisyklinga ir mažiausiai varginanti. Gydytojo k÷d÷ turi būti su ratukais, lengvai važin÷ti, bet netur÷tų per daug laisvai jud÷tų. Reikia pasirinkti tinkamą k÷dę bei jos aukštį, kad būtų patogu s÷d÷ti ir dirbti. S÷dint ant k÷d÷s su atlošu, nugara turi būti atremta į k÷d÷s atlošą, dubuo išlenktas atgal, pečiai tiesūs, galva šiek tiek palenkta. (34, 41) K÷d÷ turi būti reguliuojama, su atrama kojoms, kad jos nebūtų sulenktos per kelio sąnarį aštriu ar stačiu kampu, nes tai gali sutrikdyti kraujotaką kojose. (17) K÷dę reikia pakelti taip, kad kampas tarp viršutin÷s ir apatin÷s kojos dalių būtų 105-110 laipsnių ir didesnis. (23, 21)
Odontologai renkasi Lietuvoje ne taip senai atsiradusią balninę k÷dę, kuri padeda išlaikyti tiesią s÷d÷seną bei apsaugo stuburą nuo apkrovų. (40) S÷dint ant k÷d÷s – balno, kūno laikysena panaši į pusiau stovimą pozą. (31) Privalumas yra tas, kad paprasta ir saugu pasiimti netoliese esančius daiktus. Siekiant ką nors paimti natūralus nugaros išlinkimas (lordoz÷) išlieka taisyklingas. Naudojantis koja, kuria remiamasi, lengva pasukti k÷dę reikiama krypti-mi. Tai netaikytina, jei pavojingai lenkiamasi apatine nugaros dalimi. Šiak÷de jud÷ti yra pa-prasta ir greita. Galima paprastai ir greitai atsis÷sti bei atsikelti. Pager÷jus laikysenai laisvai funkcionuoja plaučiai, efektyviau panaudojami raumenys, tod÷l pager÷ja kūno medžiagų apykaita, tod÷l mažiau pavargstama ir galima dirbti ilgiau. S÷dint ant balnin÷s k÷d÷s išsiplečia naudojamas darbo plotas. Padid÷ja darbo našumas. Mažiau pavargstama, sumaž÷ja netai-syklingo s÷d÷jimo sukeliamų lokomotorin÷s sistemos sutrikimų. Efektyvesn÷ darbo pad÷tis ir geresn÷ ergonomika keliais procentais pagerina darbo produktyvumą. S÷d÷jimo aukštį nusta-čius taip, kad s÷d÷jimo pad÷tis būtų taisyklinga, tinkamas įprastinio darbo lygis yra ties alkūnių sąnariais. (22, 34) Reikia tinkamai prisitaikyti paciento k÷dę, kad s÷dint kūnas neįsitemptų ir nebūtų ribojami judesiai. (31)
Optimalia laikoma tokia balnin÷s k÷d÷s s÷d÷jimo pad÷tis kai s÷dima patogiai, šlaunys yra palinkusios 45 laipsnių kampu, o p÷dos yra beveik po klubais. Taip s÷dint dubuo pasislenka į priekį ir apatin÷ nugaros dalis išsilenkia natūralia kreive (apatin÷ nugaros dalis yra natūraliai išlinkusi), o pečių ir kaklo sritis lieka vertikali ir tiesi. Kojos turi būti atpalai-duotos, o p÷dos – remtis į grindis. Šlaunys turi glaudžiai liestis su s÷dyne, kad tarp šlaunies ir apatinio s÷dyn÷s krašto nebūtų tarpo. Taip šlaunų ir s÷dmenų kraujo, limfos indai bei nervai neužspaudžiami ir netrukdoma gyvybin÷ms jų funkcijoms. (22, 21)
Negalima s÷d÷ti sukryžiavus kojų, užk÷lus koją ant kojos ar sud÷jus p÷das ant k÷d÷s ratukų. Tai iškreipia taisyklingą stuburo pad÷tį. (40) Nugara tiesi, pečiai atpalaiduoti, lygiagretūs grindims, kaklas neturi būti sulenktas ar įtemptas. (34) Reikia stengtis kuo daugiau nuleisti ir atitraukti pečius atgal, kūno svorį visiškai ir patogiai paskirstyti k÷d÷je. (40)
Ergonomiška paciento k÷d÷.
Anksčiau paciento k÷d÷s buvo kuriamos tik atsižvelgiant į pacientą – patogi k÷d÷ su plačiais porankiais. Daug÷jant odontologų nusiskundimų d÷l nepatogumų dirbant, gamintojai buvo priversti pritaikyti pacientų k÷des ir patogesniam gydytojo darbui. Pastarąją dekadą prad÷tos gaminti ergonomiškos pacientų k÷d÷s ir tampa vis sunkiau išsirinkti vienintelę ir tikrai gerą k÷dę. (32)
Renkantis paciento k÷dę pageidaujamos tokios ypatyb÷s, kad dirbant galima būtų s÷d÷ti tiesia nugara, pečiais, neperkreipus riešų ir alkūnių bei mažinti atstumą iki reikiamų instrumentų ar grąžtų. Pagrindin÷ problema yra ta, jog sud÷tinga išlaikyti tiesią nugarą, kai reikia palinkti prie paciento burnos ertm÷s. Jei d÷l techninių galimybių, paciento k÷d÷ negali būti pakelta arčiau gydytojo, jam reikia lenktis per liemenį ir perd÷tai tiesti rankas iki burnos ertm÷s. Abu šie veiksmai gali sukelti pažeidimus. Pacientų k÷džių perspektyvose – ploni ir siauru galvos bei viršutin÷s nugaros dalies atlošai. (32)
Mažas, plonas galvos atlošas suteikia daugiau erdv÷s gydytojo kojoms, galimas geresnis prieinamumas prie paciento. Patogūs galvos atlošai, kurie gali pasisukti į žmogaus pakaušį ir taip labai pagerina viršutinio dantų lanko matomumą, o tuo pačiu ir atpalaiduoja paciento kaklo raumenis. Neturi būti nereikalingų išsikišimų ar gumbų kitoje galvos atlošo pus÷je, į kuriuos darbo metu gali atsitrenkti keliai ar gydytojo k÷d÷. (32)
Viršutin÷ paciento k÷d÷s dalis turi būti susiaurinta. Yra daug tokio tipo k÷džių, bet paciento pečių vietoje atlošų storis vis tik dar per didelis. Tai apriboja gydytojo priart÷jimą prie paciento, ypač 9-10 val. pozicijoje. (32)
Siauresn÷ viršutin÷ nugaros atlošo dalis leidžia patogiau dirbti ir gydytojo asistentui. K÷d÷s pagrindas netur÷tų būti per didelis, kad apribotų gydytojo k÷d÷s jud÷jimą, ypač dirbant 9 valandos pozicijoje. (32)
Paciento k÷d÷ turi nusileisti pakankamai žemai, kad gydytojas gal÷tų dirbti ištiestos nugaros pozoje, o ne susilenkus. Jei k÷d÷s pakankami nenusileidžia, žemaūgiams gydytojams reikia s÷d÷ti ant savo k÷d÷s krašto arba dirbti pak÷lus rankas. Ergonomiška paciento k÷d÷ turi
pakankamai pasikelti, kad gydytojui būtų patogu dirbti traukiant dantis, imant dantų atspaudus ar kt. (32)
Paciento k÷d÷s lempos laikiklis tur÷tų būti vertikalioje pad÷tyje, kad neužkliudytum÷te jo su pečiu. Svarbu, kad paciento k÷d÷ gal÷tų jud÷ti aplink savo ašį. Svarbus yra k÷d÷s ilgis. S÷d÷dami 12 valandos pozicijoje įrankius turite pasiekti šiek tiek daugiau nei 50 cm spinduliu. Negalima vienareikšmiškai vertinti paciento k÷džių pasirinkimo, tai perkančio k÷dę odontologo pasirinkimas. K÷d÷ turi būti patogi pacientui ir nekenkti gydytojo sveikatai. (32)
Dirbant viršutinio žandikaulio lanke, pacientas turi šiek tiek pakelti smakrą, kad gydytojas geriau matytų ir lengviau pasiektų darbinį lauką. Dirbant apatinio žandikaulio dantų lanke, reikia truputį pakelti k÷d÷s atlošą ir paprašyti pacientą nuleisti apatinį žandikaulį žemyn taip, kad apatinis žandikaulis būtų lygiagretus su grindimis. Prie kiekvieno paviršiaus yra pozicijų zonos, kurios sudaro geriausias sąlygas matyti darbo lauką ir patogiausia jame dirbti. (19)
Odontologo ir paciento pozicijos.
Yra trys pagrindin÷s gydytojo odontologo darbo pozicijos: 1) gydytojas s÷di pacientui iš nugaros (tarsi laikrodžio rodykl÷s būtų ties 12:00, 11:00 ir 10:00 valanda), o asistentas atitinkamai juda į priešingą pusę: ties 7 val. Taip s÷dint gydomi apatinio žandikaulio dantys; 2) gydytojas s÷di prieš pacientą (7:30, 8:00 val. pozicija). Taip patogu s÷d÷ti gydant viršutinio žandikaulio dantis; 3) gydytojas s÷di pacientui iš šono galvos lygyje (laikrodžio rodykl÷ ties 9:00 val.), asistentas ties 3:00 val. lygmeniu. Tokioje pozicijoje gydomi geriausiai prieinami ir matomi dantys. Kiekvienas odontologas turi nusistatyti poziciją taip, kad būtų patogu ir jam, ir pacientui. (40, 34) N÷ra vienos visai darbo dienai tinkamos kūno pozos. Dirbdamas odontologas tur÷tų keisti s÷dimą darbo pozą su stovima, daryti pertrauk÷les. Kūno pad÷ties keitimas mažina nuovargį, tod÷l pertrauk÷lių metu ar keičiantis pacientams rekomenduojama pajud÷ti. Taip pat reiktų leisti pails÷ti ir pacientui, leidžiant atsis÷sti, paskalauti burną, gydant pasukti ar palenkti galvą. (41) Kad būtų patogu dirbti, tik keisti gydytojo vietą darbo metu nepakanka, dažnai tenka reguliuoti paciento k÷d÷s ir lempos pad÷tį, pasukti ar palenkti jo galvą į norimą pusę. Taip gerinamas matomumas, didinamas gydytojo darbo lauko prieinamumas ir d÷l to savaime ger÷ja odontologo laikysena. (40, 34)
Taip pat gydant yra kelios pagrindin÷s paciento pozicijos: 1) s÷dima – tai pradin÷ poza, nuo kurios pradedamas odontologin÷s k÷d÷s pritaikymas. S÷d÷damas pacientas jaučiasi
saugus, bendraujama tokiame pačiame akių lygmenyje, bet atsiranda didesn÷ paciento nualpimo tikimyb÷; 2) pusiau gulima poza reikalinga pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos, kv÷pavimo takų ligomis, ypač po operacijų, kai bet koks lenkimas atgal gali tempti siūles, sukelti skausmą pacientui, o gydytojui reikalingas geras viršutinių dantų matomumas; 3) dažniausiai naudojama paciento poza yra gulima arba horizontali, kai paciento galva, širdis ir p÷dos yra tame pačiame lygyje. Jei pacientui nepatogu, galima pad÷ti pagalv÷lę po galva. Gydytojo instrumentų pad÷klas laikomas šalia ar virš paciento krūtin÷s ištiestos rankos atstumu, kad patogu būtų dirbti. Kai pacientas atlošiamas į gulimą pad÷tį, kad gydytojo ir asistento kojoms būtų vietos, odontologinių k÷džių atlošai tur÷tų būti ploni. (40)
3.1.3. Regos analizatoriaus įtampa.
Regos analizatoriaus įtampa nustatoma pagal stebimo objekto dydį (5 mm ir
mažiau), matymo objekto ir fono, kuriame jį reikia įžiūr÷ti, skirtumą (mažas, vidutinis, geras) ir reg÷jimo nuotolį (nuo 25 cm ir daugiau) iki stebimo objekto. (16)
Skirtingam regos darbui atsižvelgiant į regos darbų charakteristiką, nustatytos atskiros kategorijos. Yra aštuonios regos darbų kategorijos, kurios priklauso nuo mažiausio matomo objekto dydžio (mažesnis kaip 0,15 mm), matomo objekto ir fono skirtumo. Odontologai dažniausiai stebi objektus 0,5 mm dydžio ir didesnius. Taigi jie priskiriami III – IV kategorijoms, kur stebimi objektai yra nuo 0,30 mm iki 0,50 mm (tikslūs regos darbai) ir nuo 0,50 mm iki 1,00 mm (vidutiniškai tikslūs regos darbai). (8)
Reg÷jimo nuotolis turi proporcingai atitikti darbo objekto dydį: mažas matymo objektas reikalauja mažesnio reg÷jimo nuotolio ir aukštesnio darbo paviršiaus. Objektai, kurie nuolat lyginami žiūrint iš arti (mažiau kaip 1 m atstumu), turi būti pad÷ti tokiame pat atstume: atliekant ypač precizišką darbą, atstumas nuo akių iki objekto turi būti 12-25 cm; atliekant precizišką darbą - 25-35 cm; normalus darbas atliekamas 35-50 cm; nereikalaujantis preciziškumo darbas gali būti atliekamas daugiau nei 50 cm atstumu. (16) Odontologams rekomenduojama dirbti, kai akių atstumas nuo paciento burnos apie 35 cm. (19) Didel÷s įtampos reikalaujantis darbas siejasi su labai tiksliais rankų judesiais ir gera jų koordinacija. Kadangi steb÷jimo objektai yra pakankamai arti, ilgiau dirbant pavargsta konverguojantys akių raumenys – tai sumažina reg÷jimo aštrumą, o ilgainiui – gali vystytis trumparegyst÷. Tod÷l būtina daryti darbo metu nedideles pertrauk÷les ir jų metu žiūr÷ti kiek galima toliau, leidžiant pails÷ti akių konvergencijos aparatui. Kabinete gydytojo akiratyje netur÷tų būti blizgančių paviršių, nes akys savaime adaptuojasi ryškiausiam objektui, esančiam reg÷jimo
lauke ir tuomet mažiau intensyvius objektus įžiūr÷ti yra labai sunku, akys ašaroja, jų darbingumas ilgam sumaž÷ja, o tai pablogina atliekamo darbo kokybę. Dirbant su ultravioletinių spindulių šaltiniais būtina naudoti specialius apsauginius akinius. (17)
D÷mesio koncentravimas.
D÷mesio koncentravimas turi būti ne daugiau kaip 75 proc. pamainos laiko. Darbinis
aukštis pasirenkamas pagal tai, kiek pastangų (regos įtampos) reikalauja užduotis. Alkūn÷s lygis turi būti 10-20 cm, kai darbas reikalauja didel÷s regos įtampos, kai ranka atremta, alkūn÷s lygis 5-7 cm virš alkūn÷s lygio. Kai darbas reikalauja laisvų rankų judesių, alkūn÷s lygis turi būti truputį žemiau alkūn÷s lygio. (16) Odontologijoje stalelių darbo paviršių aukštis ar darbo objektas tur÷tų būti 10 cm žemiau sulenktos darbuotojo alkūn÷s, nes taip patogiau atlikti darbo užduotis nesutrikdant rankų kraujotakos ir paskirstyti raumenų įtampą. (17)
Infekcijų pavojus odontologijoje.
Dirbant arti paciento yra tikimyb÷ perduoti infekcijas, tod÷l reikia naudotis apsaugin÷mis priemon÷mis, tokiomis kaip kauk÷ ar skydelis, kuriomis turi aprūpinti darbdavys. Pastarasis ypač naudingas burnos higienistui šalinant akmenis, nes dirbant ultragarsiniu skaleriu išlaisvinami aerozoliai turintys pavojingų bakterijų. Protezuotojui reikia naudoti apsaugos priemones šlifuojant dantų ar protezų paviršius, nes greitai skriejančios dalel÷s gali mechaniškai sužaloti akis ar sukelti uždegiminius procesus. (17, 18, 11) Belgų tyrimų duomenimis, 9 proc. odontologų buvo užsikr÷tę infekcijomis. (44)
3.2. Odontologų sveikata
3.2.1. Bendra sveikata.
Ypač aktuali tema yra odontologų fizin÷s bei psichin÷s sveikatos gerinimas, profilaktikos priemonių taikymas. Nepaisant, kad pastaraisiais metais šiuolaikin÷je odontologijoje vyksta technologin÷ pažanga, daugelis profesin÷s sveikatos problemų vis dar išlikę. (42) D÷l ergonomijos žinių gilinimo ir profilaktinių priemonių taikymo darbe fizin÷s sveikatos sutrikimų šiek tiek maž÷ja, tačiau dar paplitę psichin÷s sveikatos pažeidimai tarp odontologų. (41)
Didelis darbo krūvis, darbe patiriama įtampa turi neigiamos įtakos bendrai Lietuvos odontologų sveikatai. Lietuvoje atlikti tyrimai parod÷, kad absoliuti dauguma odontologų visiškai sutiko su teiginiu, kad jų darbas yra fiziškai sunkus (81,22 proc.). Dažniausiai odontologai skundžiasi nuovargiu ir fiziniu išsekimu. (40)
Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad l÷tiniai fizin÷s sveikatos sutrikimai yra labai paplitę tarp odontologų. Odontolog÷s moterys l÷tiniais fizin÷s sveikatos sutrikimais skundžiasi statistiškai patikimai dažniau nei vyrai. Jos taip pat nurodo patikimai blogesnę bendrą fizinę sveikatą. Šie sveikatos skirtumai gal÷tų būti aiškinami antropologiniais lyčių ypatumais. Įtakos gali tur÷ti ir skirtingas lyčių vaidmens supratimas visuomen÷je, kai moterys pripažįsta sveikatos problemas dažniau ir lengviau nei vyrai. (27)
Moterys odontolog÷s dažniau nei vyrai darbo metu ir po jo jaučia sveikatos sutrikimus. Jos mažiau laiko skiria asmeniniam poilsiui, greičiau ir smarkiau pavargsta. Varšuvos universiteto (Lenkija) tyrimo duomenimis, antro kurso studentai (apie 70 proc.) jau tur÷jo sveikatos sutrikimų, tokių kaip nuovargis, galvos skausmas, nerimas, skrandžio veiklos sutrikimas, nugaros skausmai. (23) Šiaur÷s Amerikoje daugiau nei pus÷ apklaustų odontologų jau kreip÷si į medikus d÷l savo sveikatos sutrikimų, susijusių su darbu ar lankosi pas fizioterapeutą. (32)
Vyresn÷ms nei 44 metų odontolog÷ms pasireiškia galvos bei kaklo skausmas, akių išsaus÷jimas, susilpn÷jusi klausa, atsik÷lus ryte jaučiamas fizinis pervargimas. (30)
3.2.2. Sveikatos nusiskundimai susiję su darbu.
Akių pažeidimai.
Odontologai, jų asistentai bei pacientai turi saugoti savo akis, nes odontologinių procedūrų metu jos gali būti pažeidžiamos. 48 proc. bendros praktikos gydytojų patyr÷ akių traumą ar infekciją, kuri įvyko procedūrų metu: 75 proc. nukent÷jusių ned÷v÷jo akių apsaugos (akinių ar skydelio). Tyrimai parod÷, kad daugiau nei pus÷ odontologų pad÷j÷jų bei burnos higienistų d÷vi apsaugą akims, ypač valant užterštus instrumentus. 96 proc. burnos higienistų naudoja akis apsaugančias priemones dirbant su pacientais. (11)
Triukšmo poveikis odontologams.
Triukšmas - netvarkingas, įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų mišinys, neįprastas žmogaus klausai, sukeliantis nemalonius pojūčius. Natūralus gamtinis triukšmas (jūros ošimas, medžių šlam÷jimas, paukščių čiulb÷jimas) pasižymi visai kitokiomis akustin÷mis charakteristikomis, jis nesukelia jokių neigiamų emocijų bei pasekmių sveikatai. Priešingai, natūralus gamtinis triukšmas veikia žmogų raminančiai, gerina jo nuotaiką, praturtina emocinę sferą. (12)
Odontologijoje triukšmą sukelia odontologin÷ įranga, kompresoriai, autoklavas, mikrovariklis ir turbina, šaldytuvas. Tad triukšmas darbe gali kelti įvairią riziką darbuotojų saugumui ir sveikatai (26, 11) Triukšmo poveikį žmogaus organizmui galime suskirstyti į specifinį ir nespecifinį. Specifinis poveikis: akustin÷ trauma, klausos nuovargis ir triukšmo įtakoje išsivystęs kurtumas. Nespecifinis triukšmo poveikis sveikatai pasireiškia, kai ilgai veikiant intensyviam triukšmui, vystosi centrin÷s ir vegetacin÷s nervų sistemos funkciniai sutrikimai. Net, palyginti, nestiprus 60-70 decibelų triukšmas sukelia galvos skausmus, svaigimą, cypimą ausyse, nemigą, pablog÷ja atmintis, d÷mesys, orientacija. Jo įtakoje 10-25 % sumaž÷ja fizinis ir protinis darbingumas, pablog÷ja žmogaus klausos ir regos sensomotorinių reakcijų greitis, vibracinis jautrumas, judesių koordinacija, did÷ja gamybinių traumų rizika. (12)
Atliktų tyrimų duomenimis, besisukantys odontologijoje naudojami instrumentai sukelia nemalonų aukštų dažnių triukšmą, kuris buvo numatyta, sukelia klausos praradimą. (14)
Tyrimais nustatyta, kad triukšmas, kaip ilgai veikiantis l÷tinis stresas, veikdamas per centrinę nervų sistemą, sukelia organizme įvairius neurohumoralinius ir vegetacinius sutrikimus, kurie gali sąlygoti įvairių susirgimų - hipertonin÷s ir ischemin÷s širdies ligos,
ateroskleroz÷s, skrandžio ir dvylikapiršt÷s žarnos l÷tinių uždegimų, opalig÷s bei įvairių neurozių išsivystymą. (12, 13)
Pirma profilaktin÷ priemon÷ yra triukšmo lygio mažinimas darbo vietoje. Jeigu nepavyksta sumažinti triukšmo iki sveikatai leidžiamo 85 dBA lygio, būtina naudoti asmenines klausos apsaugos priemones - antifonus (specialios ausin÷s) arba ausų landos kamštelius, kurie pagaminti iš labai plonų sintetinio pluošto arba polimerinių medžiagų plaušelių. Šiuolaikinių antifonų prieštriukšminis efektas siekia 20-40 dBA. Sveikatos pakenkimų prevencijai taip pat labai svarbu yra triukšmo lygio darbo vietose kontrol÷ bei gydytojų sveikatos periodiniai profilaktiniai tyrimai. (12)
Alergenai ir kenksmingos medžiagos odontologijoje.
Odontologijoje yra naudojama daug produktų, kuriuose yra alergiją sukeliančių medžiagų. Odontologams tai gali būti alerginio dermatito priežastis. Tyrimai parod÷, kad natūralios gumos latekso proteinin÷s alergijos paplitimas gali būti maž÷jantis. Buvo rasta tarp sveikatos sektoriaus darbuotojų reakciją į glutaraldehidą ir formaldehidą. 14,9 proc. alergiškų odontologijos personalo darbuotojų kenčia nuo rankų dermatito. Tuo tarpu Belgijoje alergija (ypač lateksui) kamuoja 22,5 proc. odontologų. Alergiški gydytojai turi išmokti sumažinti produktų ar medžiagų, kurie veikia alergiškai, naudojimą ar naudoti minimaliai. (11, 44)
Yra susirūpinta amalgaminių plombų saugumu, įskaitant iškeltos hipotez÷s ryšį tarp amalgaminių plombų atstatymų ir specifinių ligų. (11) Pagal kitus tyrimus nuovargis, miego sutrikimas, koncentracijos ir atminties problemos, psichosomatiniai ir neurologiniai simptomai labai paplitę tarp odontologo pad÷j÷jų ir manoma, kad šie simptomai gali būti susiję su amalgamų plombomis. (29) Pradinis gyvsidabris absorbuojasi įkvepiant ir per odą, tiesiogiai kontaktuojant su ja. Tai gali būti citogenetinio pažeidimo ir padid÷jusio kraujo spaudimo priežastis. (11)
Dar viena riziką kelianti medžiaga, naudojama chirurgijoje, yra azoto suboksidas (N2O). Iki galo n÷ra įrodyta, kad šis preparatas turi įtakos reprodukcinei, neurologinei, kepenų ir inkstų sistemoms, taip pat v÷žio rizikai. Nustatyta, kad gydytojai, naudojantys azoto suboksidą raminimui, kai kuriose šalyse apimtys procentais yra tokios: 50 proc. Amerikoje ir Japonijoje, 45-50 proc. Danijoje, 30-40 proc. didžiojoje Britanijoje, 30 proc. Švedijoje ir Australijoje bei 10 proc. Italijoje. (11)
Statin÷ raumenų įtampa.
Dirbant darbą, kai reikia j÷gos bet n÷ra judesių – gręžiant, sukant – kyla statin÷
raumenų įtampa. Dažniausiai rankos būna pakeltos arba ištiestos į priekį ar į šonus. Toje
pad÷tyje sukant liemenį ar kaklą į šonus, statin÷ raumenų įtampa dar padid÷ja. Statinei įtampai užsitęsus raumenys blogiau aprūpinami krauju, kyla nuovargis ir skausmas. Pastangos, išlaikant reikiamą kūno pad÷tį, yra dažnas nepalankus veiksnys darbo vietoje. Statiškai įtemptas raumuo yra labiau pažeidžiamas, negu dinamišką darbą atliekantis raumuo. Be to, statiškai nuvargusio raumens atsistatymas vyksta apie 10 kartų l÷čiau. (1)
Ilgai trunkanti fiksuota pad÷tis sukelia sąnarių judrumo sutrikimus, raumenų – skeleto sistemos sutrikimus. Norint išvengti kraujagyslių ir raumenų spazmų, stuburo skausmų bei degeneracinių pokyčių slanksteliuose, pirmiausia reikia nuolat kontroliuoti laikyseną ir taisyklingai s÷d÷ti darbo metu. (40)
Patogi darbo pad÷tis.
Dirbant pad÷tyje: 7:00-8:30 val. ir 3:30-5:00 val., tai mažina darbo efektyvumą, patogumą, gali sukelti kaulų raumenų sistemos pažeidimus. Kiekvienas tur÷tų surasti jam patogiausią ir geriausią darbo pad÷tį, kuri užtikrintų taisyklingą atramin÷s sistemos pad÷tį. Reik÷tų vengti s÷d÷ti ant aukštos k÷d÷s; palenkti galvą į priekį – tai pad÷tų išvengti kaklo skausmų ir pažeidimo; stengtis nedirbti pakeltomis rankomis, tai pad÷tų išvengti kaklo ir pečių skausmo; išlenkti riešus – pad÷tų išvengti raumenų sustingimo, spazmų. (34)
Su rankomis susijusios problemos, tokios kaip skausmas ir riešo tunelio sindromas,
d÷l darbo specifikos taip pat yra būdingos odontologijos specialistams. (16) Tarp odontologų rankų/riešo negalavimai, ypač tarp burnos higienistų, yra labai aukštas. (11) Lietuvos odontologai patiria tokius negalavimus 83,1 proc., o 30,4 proc. gydytojų tur÷jo l÷tinių su rankomis susijusių negalavimų. (40) Vibruojantys prietaisai, grąžtai – gali sukelti rankų vibracinį sindromą, kurio pasireiškimo pradžia yra Reino sindromas. (16)
Dirbant nepatogioje kūno pad÷tyje, tam pačiam darbui atlikti sunaudojama daugiau energijos. To pasekoje greičiau atsiranda nuovargis, raumenų skausmingumas, diskomfortas, padid÷ja traumų ir sužalojimų rizika. (1)
S÷dimos ir stovimos darbo pozos sukeliami sveikatos sutrikimai.
Širdies-kraujagyslių sistemos krūvis s÷dint yra mažesnis, tod÷l sumaž÷ja kraujotakos intensyvumas, o tai sudaro sąlygas kraujui tvenktis blauzdose ir p÷dose. D÷l šios priežasties po darbo dienos juntamas sunkumas ir kojų nuovargis, nors nuo k÷d÷s ir nebuvo atsikelta.
Apribotas mobilumas mažina jud÷jimo aparato – kaulų, raumenų ir sausgyslių – funkcinį paj÷gumą, jis tampa lengviau traumuojamas. O išdirbus tokiame darbe kelis metus išryšk÷ja kiti sveikatos pokyčiai – maž÷ja fizinis paj÷gumas, gyvybin÷ plaučių talpa, širdies veiklos efektyvumas, prasideda virškinimo problemos. (1)
Lietuvoje šiuo metu odontologams siūloma naujo tipo k÷d÷ – balnin÷ k÷d÷, ant kurios s÷dint sumaž÷ja skausmai kaklo ir pečių srityje, geresn÷ pečių ir krūtin÷s pad÷tis atpa-laiduoja pečių raumenis, nes pečių nebereikia palaikyti.Sumaž÷ja skausmas apatin÷je nugaros dalyje, nes nugara yra natūraliai išlinkusi, o ne pusapval÷, slankstelių pad÷tis vienas kito at-žvilgiu yra taisyklinga, tod÷l nugaros skausmai bei galimi išialgijos simptomai ima nykti. Pager÷ja skysčių cirkuliacija kojose ir kitose kūno dalyse. Kampas tarp šlaunų ir nugaros yra didesnis, tod÷l dubens srityje esantys indai neužspaudžiami ir netrukdoma laisvai skysčių cirkuliacijai. Naudojant balninę k÷dę, kojų ir vidurin÷s kūno dalies raumenims tenka daugiau aktyvios veiklos nei įprastai. Taip stiprinamas vadinamasis „pompos“ fenomenas skysčių cirkuliacijoje. Prie k÷d÷s mažiau prispaudžiami s÷dmenys ir šlaunys,kadangi s÷dint remiama-si į s÷dynkaulio gumburą, tod÷l skysčiai gali laisvai tek÷ti. Ger÷ja s÷d÷jimo laikysena ir stipr÷ja nugaros raumenys. D÷l vertikalios s÷d÷jimo pad÷ties ir efektyvesnio kojų panaudoji-mo daugiau dirba ir s÷dmenų bei nugaros raumenys, kurie palaipsniui stipr÷ja. Jei s÷dint skau-da stuburą ar sąnarius, rekomenduojama nesinaudoti šia k÷de prieš tai nepasikonsultavus su gydytoju. Paprastai balnin÷ k÷d÷ padeda kenčiantiems nugaros, kaklo ir pečių srities skausmus. (22)
Stovima pad÷tis darbo metu pati savaime nesukelia sveikatos problemų. Tačiau kai
stovima dažnai ir ilgai patinsta blauzdos ir p÷dos, atsiranda sunkumo jausmas kojose, nugaros skausmai, plečiasi poodin÷s kojų venos, gali prasid÷ti kitos sveikatos problemos. Palaikant kūną stačioje pad÷tyje dalyvauja liemens, kaklo ir kojų raumenys. Statin÷s įtampos metu blog÷ja jų kraujotaka, atsiranda skausmas ir nuovargis. Kraujas tvenkiasi kojų venose, jos plečiasi, dažnesni tampa uždegiminiai procesai jose. O d÷l ilgalaik÷s funkcin÷s imobilizacijos ir statinio krūvio atsiranda klubo, kelių ir stuburo sąnarių mikrotraumatizacija, d÷l ko, per ilgesnį laiką išsivysto reumatin÷s ligos. Gerai ergonomiškai suplanuotoje darbo vietoje darbuotojui turi būti sudaryta galimyb÷ dažnai keisti kūno pad÷tį dirbant. Turi būti pakankamai erdv÷s laisvai jud÷ti. (1)
Skeleto – raumenų pažeidimai.
Taisyklinga laikysena. Netaisyklinga priverstin÷ stuburo pad÷tis dirbant lemia
Netiesiai s÷dint, spaudžiami stuburo slanksteliai ir tarpslanksteliniai diskai. Nustatyta, kad netaisyklingai s÷dint spaudimas juosmeniniuose stuburo diskuose padid÷ja 40 kartų – tai lemia disko sluoksnių plyšimą, kurio simptomas yra skausmas. (41)
Kad s÷dint būtų išvengtas kaklo sulenkimas ir įtempimas, akys nukreipiamos žemyn. Atstumas nuo paciento burnos iki gydytojo akių turi būti apie 30-35 cm. Gydytojo s÷d÷seną gali pagerinti šiuolaikin÷s technologijos (mikroskopas ar didinamieji akiniai). Teleskopin÷ įranga padeda formuoti taisyklingą gydytojo darbo pozą. Teisingai parinkta ir pritaikyta didinimo įranga mažina kaklo ir viršutin÷s stuburo dalies įtampą, skatina s÷d÷ti taisyklinga (kaklo ir pečių raumenims) darbine poza. Darbinis atstumas (nuo akių iki darbo lauko) yra individualus ir parenkamas kiekvienam odontologui, priklausomai nuo gydytojo anatominių ypatumų, reg÷jimo aštrumo, darbo su akiniais ir kitų veiksnių įtakos. Dirbdamas su optiniais prietaisais odontologas ne tik kokybiškiau dirba, bet ir tausoja savo sveikatą. (40)
Italų tyrimų duomenimis odontologams, burnos higienistams bei jų pad÷j÷jams
skeleto raumenų sutrikimas susijęs su darbu pasireiškia 54 - 93 proc. Didesn÷s rizikos grup÷je
yra vyresni specialistai bei moterys. Skeleto raumenų funkcijoje labiausiai dalyvauja nugara, pečiai, alkūn÷s, rankos. Šių sutrikimų rizikos faktorius gali būt nepatogi laikysena, ilgai trunkantys pasikartojantys judesiai, intensyvus darbo tvarkaraštis, greitas darbo tempas, taip pat mechanin÷ vibracija, veikianti organizmą per apatinį limbą (diską). (25, 11) Atlikti tyrimai parod÷, kad danų odontologai jaučia juosmens ir kaklo/pečių skausmus atitinkamai 50 proc. ir 65 proc., o Izraelio gydytojai 55proc. ir 38,3 proc. (33) Kaulų ir raumenų sistemos pažeidimai darbuotojui sukelia asmenines kančias ir lemia pajamų praradimą, darbdaviui jie mažina verslo našumą, vyriausybei jie didina socialin÷s apsaugos išlaidas. (26)
Nugaros skausmas atsiranda d÷l disko traumų apatin÷je ir raumenų įsitempimo
viršutin÷je nugaros dalyje. Be to, iškyla ir daugiau problemų – apsunkinta kraujo ir limfos cirkuliacija kojose, pečių bei kelio sąnarių skausmai, tod÷l did÷ja nuovargis. Taisyklingai s÷dima remiantis į dubens ir s÷dynkaulio gumburą. Alkūn÷s tur÷tų būti kuo arčiau kūno, pagrindin÷s raumenų grup÷s neįtemptos ir atpalaiduotos. (22) L÷tiniu nugaros skausmu skundžiasi 42,8 proc. Lietuvos vyrų ir 53,6 proc. odontologių moterų. (27)
Nepale atliktas tyrimas apie kaklo, pečių bei nugaros skausmus tarp odontologų ir susijusių rizikos faktorių įvertinimas. Nugaros skausmas, iš visų negalavimų, ap÷m÷ net 80 proc. Kaklo ir pečių skausmai atitinkamai 58,8 proc. ir 47 proc. Pečių skausmus dvigubai dažniau patiria moterys nei vyrai. O kaklo skausmus žymiai dažniau patiria vyrai nei moterys. (39) 62 proc. graikų odontologai jaučia skeleto raumenų skausmus. Fizinis krūvis įtakoja
gydytojų skeleto raumenų sistemos pažeidimus. Didelį apkrovimą gauna tiesiamasis-riešo-stipininis raumuo. (11, 36)
Juosmens ir kaklo skausmai yra ne tik plačiai paplitusi problema tarp odontologų, bet
ir didžiul÷ socialin÷, psichologin÷ bei ekonomin÷ tema. (37) Kaklo skausmais labiau skundžiasi vyresni odontologai bei moterys. (11) Juosmens skausmų rizikos faktorius yra sunkus ir intensyvus darbas, ilgai patiriamas statinis krūvis, pasikartojantys judesiai, nepatogi kūno poza. Ilgai trunkantis s÷dimas ar stovimas darbas n÷ra juosmens skausmų priežastis. (38) Juosmens skausmai nepriklauso nuo amžiaus, jis kamuoja tiek jaunus specialistus, tiek vyresnius gydytojus. (37, 38) Maždaug apie 60 – 90 proc. suaugusiųjų nors kartą per gyvenimą jaučia juosmens skausmą. (38)
Juosmens skausmų paplitimas tarp odontologų yra labai didelis: graikų tyrimo duomenimis paplitimas yra 46 proc., Australijoje – 53,7 proc. Daugiau kaip 25 proc. respondentų sak÷ turintys l÷tinį nugaros skausmą. Odontologai, dirbantys s÷dimoj pozicijoj dažniau patiria skausmingus juosmens skausmus nei odontologai, kurie per pamainą pakeičia darbo pad÷tį iš s÷dimos į stovimą. (11)
Odontologai mano, kad jausti nuovargį darbe tampa normaliu reiškiniu. Vadinasi, liga kasdieniame gyvenime tarsi įgyja išskirtinę, t. y. normalaus reiškinio, pad÷tį. Greičiau ir dažniau pavargsta moterys. Šis nuovargis paaiškinama skirtinga moterų ir vyrų raumenų skaidulų sandara – moterys yra fiziškai silpnesn÷s. (23) L÷tiniu fiziniu pervargimu Lietuvoje skundžiasi 31,6 proc. vyrų ir 39,7 proc. moterų. (27)
Stresas odontologo darbe.
Odontologo darbe svarbi moralin÷/psichologin÷ bei fizin÷ sveikata. Odontologija yra profesija, kurioje yra nemažai stresą sąlygojančių veiksnių. Odontologo darbas – tai ne vien mechaninis darbas. Gydytojai visada bendrauja su pacientu, kuris vertina jų darbą. Tod÷l odontologai kreipia d÷mesį į savo kvalifikaciją bei profesionalumą. Jie turi mok÷ti ne tik gydyti dantų ligas, bet ir kompleksiškai organizuoti klinikos darbą, mokytis organizacinių įgūdžių, ko neišmoksta universitete. (23) Darbuotojų psichinę sveikatą gali neigiamai veikti socialiniai ir ekonominiai pokyčiai valstyb÷je, įstatymų, administravimo, paslaugų teikimo sąlygų kaita. (41)
Prad÷jus odontologo karjerą, stresą gali kelti darbo vietos paieška, finansiniai rūpesčiai, darbo organizavimas. Kartais stresas gali tur÷ti neigiamą poveikį sveikatai. Tačiau stresas gali būti ir teigiamas. Kartais jis skatina žmones tobul÷ti. Pvz.: reiklus pacientas gali paskatinti gydytoją išskirtinai puikiai atlikti savo darbą. Tačiau dažnai besikartojantys stresą
sąlygojantys veiksniai gali veikti neigiamai odontologo fizinę bei psichinę sveikatą. (23, 35) Odontologai besirūpinantys pacientų sveikata, išsenka emociškai ir fiziškai. Stresin÷s situacijos gali sukelti neurotinį gydytojo elgesį ar išprovokuoti psichosomatinių ligų (neurotin÷ astma, galvos skausmai, nemiga) vystymąsi. Dideli krūviai mažina darbingumą. (41) Gali pasireikšti nuovargio/persidirbimo (angl. burnout) sindromas, nerimas, depresija. Nuovargio sindromas apibūdinamas trimis tarpusavyje susijusiais požymiais: žmon÷s psichiškai ar emociškai yra išvargę; susiformuoja neigiamas, indiferentiškas požiūris į pacientus ar bendradarbius, kitaip dar šis reiškinys vadinamas nuasmeninimu; žmon÷s viskuo nepatenkinti (savo kvalifikacija, teigiamomis savyb÷mis, atliktais darbais, laim÷jimais, vertina save neigiamai). Šis sindromas tiksliausiai gali būti apibūdinamas kaip asmenyb÷s „graužimas“. Karjeros pradžioje patyrę nuovargio sindromą, v÷liau odontologai lengviau įveikdavo ir spręsdavo darbe pasitaikančias problemas. Sindromas nebūtinai turi ilgalaikes neigiamas pasekmes. (23) Darbo režimo sudarymas, nuolatinis tobulinimasis bei psichologijos išmanymas, žinojimas kaip elgtis konfliktin÷se situacijose gali sumažinti stresą bei pagerinti savijautą. (41)
Darbo ir poilsio režimas.
Darbo ir poilsio režimas – tai nustatyta darbo ir poilsio kaita darbo dienos (pamainos) metu. Netinkamas darbo ir poilsio režimo nustatymas gali sąlygoti nuovargį, pervargimą, sveikatos būkl÷s pablog÷jimą. Ilgą laiką dirbant vienoje pad÷tyje, kūnas sustingsta ir įsitempia. Tod÷l reikia daryti pertrauk÷les. Jei atliekama ilga procedūra, tai darbo viduryje reikia leisti pails÷ti ir sau, ir pacientui. (34) Intensyvūs darbo krūviai turi būti paskirstyti ilgesniam laikotarpiui, nes darbo tempas yra rizikos veiksnys kaulų-raumenų sistemos pažeidimams išsivystyti. Jei tempas per didelis, raumenys nesp÷ja atsigauti, maž÷ja jų j÷ga ir ištverm÷. (1, 41) Svarbu kaitalioti darbo pobūdį: po sud÷tingesnių manipuliacijų (pvz. chirurginių) atlikti lengvesnes (pvz. konsultuoti, sudaryti gydymo planus). Dažną darbo judesių kartojimąsi sumažina optimaliai suplanuota darbo vieta, apgalvotas kiekvienas darbo judesys, parinkti racionalūs metodai. (41) Pertrauk÷l÷s metu pravartu atlikti akių, rankų, kojų, galvos, liemens atpalaidavimo judesius. Tokie mankštos pratimai kaip pasitempimai, pasisukimai, pritūpimai, rankų ir kojų mostai, judesiai nejudančioms raumenų grup÷ms suaktyvinti, gerina širdies ir kraujagyslių, kv÷pavimo, nervų ir raumenų sistemų veiklą, dujų ir medžiagų apykaitą, stuburo, sąnarių paslankumą. Tai mažina nuovargį, raumenų, nervų bei psichinę įtampą, padeda atgauti darbingumą. Fiziniai pratimai yra pigi ir viena efektyviausių būdų sumažinti žalą, kuri patiriama d÷l l÷tinio nuovargio ir įtampos atliekant monotonišką
