LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

MEDICINOS FAKULTETAS PSICHIATRIJOS KLINIKA

Austėja Oganauskaitė

Pacientų, gydomų LSMUL KK Anesteziologijos klinikos skausmo gydymo poskyryje dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo, depresijos ir nerimo simptomų bei skausmo įveikos

strategijų vertinimas, atsiţvelgiant į skausmo trukmę

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: Dr. A. Jaras Konsultantė: Gyd. L. Brogienė

2

TURINYS

ETIKOS KOMITETO LEIDIMA...6

ĮVADAS...7

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...8

1.LITERATŪROS APŢVALGA 1.1 Skausmo koncepcija...9

1.2 Lėtinio skausmo epidemiologija...10

1.3 Skausmo įveika...11

1.4 Lėtinio skausmo ligos ir psichikos sutrikimų komorbidiškumas...12

2.TYRIMO METODIKA 2.1 Tyrimo planavimas...14

2.2 Tyrimo objektas...14

2.3 Tiriamųjų atranka...14

2.4 Tyrimo ir duomenų analizės metodai...15

3.REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 3.1 Rezultatai...16 3.2 Rezultatų aptarimas...20 4.IŠVADOS...21 5.LITERATŪROS SĄRAŠAS...22 6.PRIEDAI...24

3

SANTRUMPOS

DSM (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental disorders) – psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas

fMRT – funkcinis magnetinio rezonanso tyrimas

HAD (angl. Hospital Anxiety-Depression scale) – nerimo ir depresijos skalė KK – Kauno klinikos

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė PET – pozitronų emisijos tomografija

SPSS (angl. Statistical Package for Social Science) – statistinis paketas socialiniams mokslams

VPMI (angl. The Vanderbilt Pain Management Inventory) – Vanderbilt skausmo įveikos klausimynas

4

SANTRAUKA

Magistrinio darbo autorė: Austėja Oganauskaitė Vadovas: Dr. A. Jaras. Konsultantė: Gyd. L. Brogienė

Darbo pavadinimas: Pacientų, gydomų LSMUL KK Anesteziologijos klinikos skausmo gydymo poskyryje dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo, depresijos ir nerimo simptomų bei skausmo įveikos strategijų vertinimas, atsiţvelgiant į skausmo trukmę

Šio tyrimo tikslas – Įvertinti LSMUL KK Anesteziologijos klinikos skausmo gydymo poskyryje dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo gydomų pacientų depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimą ir skausmo įveikos strategijų taikymą, atsiţvelgiant į skausmo trukmę.

Uţdaviniai: 1)Įvertinti pacientų, gydomų dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo, depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimą atsiţvelgiant į skausmo trukmę.

2)Įvertinti, ar yra ryšys tarp depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimo, ir pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymo.

3)Įvertinti, ar yra ryšys tarp apatinės nugaros skausmo trukmės ir skausmo įveikos strategijų (aktyvių ir pasyvių) naudojimo.

Metodai: tyrimas buvo atliekamas anketinės apklausos būdu. Statistinė duomenų analizė atlikta remiantis 49 asmenų, besigydančių dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo, atsakymais. Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal skausmo trukmę: trumpesnė skausmo trukmės grupė (≤ 4m.) ir ilgesnė skausmo trukmės grupė (≥ 10m.). Tyrime naudota Nerimo ir depresijos skalė bei Vanderbilto skausmo įveikos klausimynas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS 20.0 programą.

Tyrimo rezultatai: Pacientų depresiškumas ir nerimastingumas statistiškai reikšmingai nesiskiria ilgesnės ir trumpesnės skausmo trukmės grupėse. Trumpesnės skausmo trukmės grupėje (n = 31) pacientų nerimastingumo vidurkis – 9, depresiškumo – 7 balai, ilgesnės skausmo trukmės grupėje (n = 18) pacientų nerimastingumo vidurkis – 10, depresiškumo – 8 balai. Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp depresiškumo ir skausmo katastrofizavimo (p = 0,02), depresiškumo ir socialinės paramos paieškos skausmo įveikos strategijos taikymo (p = 0,004) bei tarp didesnio asmens nerimastingumo ir socialinės paramos paieškos skausmo įveikos strategijos naudojimo (p = 0,043). Ilgesnės skausmo trukmės grupėje statistiškai reikšmingai didesnis (p = 0,004) skausmo katastrofizavimas nei trumpesnės skausmo trukmės grupėje. Kitų skausmo įveikos strategijų taikymas nuo juntamos apatinės nugaros dalies skausmo trukmės nepriklauso. Išvados: esant lėtiniam apatinės nugaros dalies skausmui nenustatytas statistiškai reikšmingas nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimas skirtingose skausmo trukmės grupėse. Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp labiau išreikštų nerimo ir depresijos simptomų ir pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymo bei tarp ilgesnės skausmo trukmės ir skausmo katastrofizavimo strategijos taikymo.

Interesų konfliktas: autoriui interesų konflikto nebuvo.

Raktiniai ţodţiai: lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas, skausmo įveikos strategijos, depresijos ir nerimo simptomai.

5

SUMMARY

Author of Master‘s thesis: Austėja Oganauskaitė

Master‘s thesis adviser: Dr. A. Jaras. Consultant: Doc. L. Brogienė

Title: Assessment of the symptoms of depression and anxiety, and the pain coping strategies in patients with chronic lower back pain in The Anaesthesiology Clinic Pain Treating Department of The Hospital of Lithuanian University of Health Sciences

The aim of this study: To assess the symptoms of depression and anxiety and to evaluate the pain coping strategies used by chronic low back pain patients, taking into account the durations of pain.

Objectives of this study: 1) To evaluate the manifestation of the symptoms of depression and anxiety, according to the durations of the low back pain.

2) To evaluate the correlation between the symptoms of depression and anxiety, and the usage of passive pain coping strategies.

3) To evaluate the correlation between the duration of chronic low back pain and the usage of pain coping strategies.

Methods: Investigation was assessed by the questionnaire survey. Statistical analysis was based on the answers to the questionnaire of the 49 patients, suffering from chronic back pain. Patients were divided into two groups according to the duration of the low back pain: a shorter pain duration group (≤ 4 years) and a longer pain duration group (≥ 10 years). The symptoms of depression and anxiety were evaluated by using the Hospital Anxiety-Depression scale (HAD) and the use of pain coping strategies was evaluated by The Vanderbilt Pain Management Inventory (VPMI).

Results: Statistically significant differences of the symptoms of depression and anxiety were not found in the shorter and the longer pain duration groups. In the shorter pain duration group (n = 31) the average scores of anxiety and depression were 9 and 7 respectively, while in the longer pain duration group (n = 18) the average scores of anxiety and depression were 10 and 8 respectively. Statistically significant correlations were found: between the symptoms of depression and the pain catastrophizing (p = 0,02), the symptoms of depression and the social support seeking (p = 0,004), the symptoms of anxiety and the social support seeking (p = 0,043). In the longer pain duration group pain catastrophizing is more frequent (p = 0,004) in comparison to the shorter pain duration group, other statistically significant differences in the usage of pain management strategies between the longer and the shorter pain duration groups were not found.

Conclusion: The intensity difference of the symptoms of depression and anxiety in longer and shorter chronic low back pain duration groups was not statistically significant. Statistically significant correlations between the more intense symptoms of depression and anxiety, and the usage of passive pain coping strategies were found, as well as the correlations between the duration of the longer chronic low back pain and the pain catastrophizing.

Conflict of interest: the author declares no conflict of interest.

6

PADĖKA

Uţ pagalbą ir patarimus ruošiant magistro baigiamąjį darbą dėkoju gydytojai L. Brogienei ir mokslinio darbo vadovui dr. A. Jarui.

ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centras. Leidimo Nr. BEC-MF-372

7

ĮVADAS

Lėtinis skausmas, tai bet kokios etiologijos skausmas, tiesiogiai nesusijęs su onkologine liga, turintis ryšį su lėtine medicinine būkle ar uţtrunkantis ilgiau, nei tikėtinas audinių suţalojimo gijimas, paţeidţiantis paciento funkcionavimą ir gyvenimo kokybę [1]. Apatinės nugaros dalies skausmas yra labai daţnas: tam tikru gyvenimo momentu jį yra jautę apie 60 - 80% suaugusiųjų. Nors daugeliu atveju nugaros skausmas pasiţymi gerybine eiga, vis dėl to tam tikram reikšmingam skaičiui populiacijos jis tampa lėtiniu ir sukelia negalią. Ketvirtadaliui nugaros skausmas tampa lėtiniu, o 3-4% jaunų suaugusiųjų (iki 45m. amţiaus) ir 5-7% vyresnių suaugusiųjų (virš 45m. amţiaus) turi lėtinę negalią dėl apatinės nugaros dalies skausmo [11, 29]. Pastarųjų 30-ties metų skausmo mechanizmų tyrimai ir klinikiniai skausmo terapijos bandymai parodė, kad skausmo psichologija yra svarbi sudedamoji tyrimo ir gydymo dalis. Lėtinis skausmas yra laikomas biopsichosocialiniu sutrikimu [7]. Nepriklausomai nuo to, kokios prieţastys lemia skausmo persistavimą, psichologinis vertinimas padeda paaiškinti individualų paciento atsaką į skausmą bei suvokti, kaip dėl skausmo pakitęs elgesys, paţintinės funkcijos ir paciento emocinė būklė lemia paties skausmo patyrimą ir paciento siekį ieškoti pagalbos įvairiose sveikatos sistemos grandyse. Ţinios apie paciento naudojamas skausmo įveikos strategijas yra būtinos siekiant planuoti tinkamiausią gydymą bei įvertinant jo rezultatus [13, 29].

Šiuo tyrimu siekiu įvertinti depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimą tarp lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą patiriančių pacientų bei nustatyti galimas sąsajas tarp pacientų nurodomos ilgesnės skausmo trukmės, pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymo bei nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimo.

8

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas:

Įvertinti LSMUL KK Anesteziologijos klinikos skausmo gydymo poskyryje dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo gydomų pacientų depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimą ir skausmo įveikos strategijų taikymą, atsiţvelgiant į skausmo trukmę.

Darbo uţdaviniai:

1) Įvertinti pacientų, gydomų dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo, depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimą, atsiţvelgiant į skausmo trukmę.

2) Įvertinti, ar yra ryšys tarp depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimo, ir pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymo.

3) Įvertinti, ar yra ryšys tarp apatinės nugaros skausmo trukmės ir skausmo įveikos strategijų (aktyvių ir pasyvių) naudojimo.

9

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 Skausmo koncepcija

Jau nuo Aristotelio laikų skausmas buvo atskirtas nuo penkių suvokimo jutimų ir priskirtas nuotaikos būsenai. Tai lėmė prieštaravimą tarp skausmo fiziologijos ir psichologijos, išlikusį iki šių dienų. Paprastai gydytojas yra linkęs ieškoti organinės skausmo prieţasties, o jos neradęs neretai jį priskiria psichikos sutrikimų sferai [7]. 1644 m. prancūzų filosofas R. Dekartas paskelbė ,,skausmo tako“ hipotezę. Skausmo pojūtį R. Dekartas palygino su varpeliu, kuris suskamba, kai pėdos odą pasiekusi liepsna nukeliauja iki galvos smegenų [8, 9]. Iš tikrųjų skausmas ilgai buvo suvokiamas kaip fiziologinis fenomenas, viena iš jutimo rūšių. Nervų sistemai buvo teikiamas pasyvus vaidmuo – perduoti skausmą iš periferijos į centrinę nervų sistemą. Pagydţius ligą, turi išnykti ir skausmas – tai biomedicininės skausmo koncepcijos nuostata. Iki praėjusio šimtmečio vidurio niekas nekėlė klausimo, ar skausmas gali būti ne tik ligos ar traumos pasekmė [7]. 1965 m. paskelbta ,,skausmo vartų“ teorija (R. Melzack, P. D. Wall), nervų sistema buvo pripaţinta kaip sensorinę informaciją ir skausmą moduliuojanti organizmo struktūra, tai paskatino tolesnius atradimus apie nugaros smegenų sensibilizaciją ir nervų sistemos plastiškumą, kas šiandien pripaţįstama kaip svarbiausi lėtinio skausmo mechanizmai [8, 9]. Biopsichosocialinė koncepcija (1 pav.) tapo biomedicininės skausmo koncepcijos alternatyva [7].

Remiantis Tarptautinės skausmo studijų asociacijos (angl. International Association for the study of Pain, IASP) apibrėţiamu, skausmas yra nemalonus sensorinis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinių paţeidimu, arba nusakomas tokio paţeidimo terminais [1]. Remiantis šiuo poţiūriu, skausmas kaip simptomas yra paciento potyris, nepaisant jį sukėlusios prieţasties. Skausmas visuomet yra subjektyvus [1, 2]. Nors ūminis skausmas yra normali, laiko poţiūriu apibrėţta fiziologinė reakcija, kylanti dėl audinius ţalojančio poveikio, susijusio su operacija, trauma ar liga ir pasibaigianti kartu su audinio sugijimu, lėtinis ir pasikartojantis skausmas yra laikomas specifine sveikatos prieţiūros problema, savarankiška liga [3, 2]. Lėtinis skausmas tęsiasi ilgiau nei normalus ţaizdos gijimas, čia dalyvauja daug įvairių faktorių – fiziniai ir biologiniai, elgesio ir paţintiniai. Pastarieji yra labai svarbūs lėtinio skausmo suvokime, kuris pirmiausia yra labai subjektyvus. Daugelis asmenų, kenčiančių nuo lėtinio skausmo, išsako panašius skundus, turi tokius pačius simptomus bei yra taip pat paveikti lėtinio skausmo, nepriklausomai nuo jį sukėlusios prieţasties [10]. Nustatomas akivaizdus ryšys tarp lėtinio skausmo ir depresijos. Kai kuriais atvejais sunku atskirti šias dvi patologijas: lėtinis skausmas retai pasireiškia be įvairaus intensyvumo depresijos poţymių, o tikimybė išsivystyti lėtiniam skausmui depresija sergantiems pacientams yra ţenkliai didesnė [10].

10 1 pav. Biopsichosocialinis skausmo modelis. Parodo, kokią įtaką lėtinio skausmo pasireiškimui daro nefiziniai veiksniai, dalis jų gali būti eliminuojami taikant įvairias psichologines priemones [11].

1.2 Lėtinio skausmo epidemiologija

Skausmas yra didţiausia sveikatos prieţiūros problema Europoje [3]. Remiantis Nacionalinės lėtinio skausmo pacientų apklausos duomenimis, lėtinio skausmo paplitimas Lietuvoje (2009m.) tarp suaugusiųjų – 20,98 proc. [4, 5]. Atlikus nuodugnią suaugusių asmenų apklausą 15 Europos šalių ir Izraelyje, nustatyta, kad 19% iš 46,394 respondentų kenčia nuo skausmo ilgesnį nei 6 mėn. laikotarpį, paskutinio skausmo epizodo intensyvumas ne maţesnis kaip 5 balai (pagal skaitmeninę skausmo skalę). 59% respondentų kenčia nuo skausmo nuo 2 iki 15 metų, 21% - buvo diagnozuota depresija dėl lėtinio skausmo, 61% - maţiau pejėgūs arba visai negali dirbti ne namuose, 19% - prarado darbą ir 13% - pakeitė darbą dėl skausmo [6]. Europos skausmo draugijų federacijos (EFIC) duomenimis labiausiai paplitę skausmo ligos sindromai: apatinės nugaros dalies skausmas, sąnarių skausmas ir pasikartojantis galvos skausmas [3].

Apatinės nugaros dalies skausmas yra labai daţnas: tam tikru gyvenimo momentu jį yra jautę 60-80% suaugusiųjų [11, 12]. Nors daugeliu atveju nugaros skausmas pasiţymi gerybine eiga, vis dėl to reikšmingam skaičiui populiacijos jis tampa lėtiniu ir sukelia negalią. 3-4% jaunų suaugusiųjų (iki 45 metų amţiaus) ir 5-7% vyresnių suaugusiųjų (virš 45 metų amţiaus) turi lėtinę negalią dėl apatinės nugaros dalies skausmo [11]. Daugiausia nugaros skausmus patiria 45-60 metų asmenys, tai yra darbingo amţiaus ţmonių problema [12].

Liga (su skausmu susijęs elgesys) Emocinis (kančia) Pažinimas (skausmas) Jutimas (nocicepcija)

11 1.3 Skausmo įveika

Skausmas, tai kompleksinis stresorius, siejamas tiek su pačiu skausmu bei jo stiprumu, tiek su sunkumais, kuriuos jis sukelia [22]. Todėl skausmo įveikos strategijos, tai specifiškas kiekvienam asmeniui pastangų, nukreiptų skausmo atţvilgiu, kompleksas [23]. Remientis G. K. Brown ir P. M. Nicasio (1987) poţiūriu, skausmo įveikos strategijos skirstomos į dvi grupes – aktyvias ir pasyvias. Aktyvios skausmo įveikos strategijos yra visos ţmogaus pastangos, skirtos savarankiškai susidoroti su skausmu ir toliau funkcionuoti gyvenime nepriklausomai nuo jo. Pasyvios skausmo įveikos strategijos, tai skausmą patiriančio ţmogaus bandymai įveikti skausmą apribojant savo aktyvumą, tampant labiau priklausomam nuo aplinkinių, katastrofizuojant skausmą. Kiekviena skausmo įveikų grupė dar skirstoma į smulkesnes rūšis. Aktyvios – į skausmo įveiką elgesiu (tai asmens pastangos per elgesį (pvz.: mankštinimąsi) arba per elgesį ir paţinimą (pvz.: dţiuginančią veiklą) paveikti skausmą) ir skausmo malšinimą (tai pastangos kovoti su neigiamomis mintimis ir emocijomis, kylančiomis dėl skausmo). Pasyvios – į skausmo katastrofizavimą (tai jautimasis bejėgiu, poţiūris į skausmą, kaip kaţką neįveikiamą) ir socialinės paramos paiešką (tai socialinės paramos apribojimas dėl skausmo, kreipimasis į Dievą, skambučiai gydytojui ar slaugytojui, kad jei padėtų kontroliuoti skausmą) [24, 25].

Per daţnai skausmas yra laikomas išimtinai biomedicinine problema. Psichologinė pagalba ir medikamentinis gydymas visada gali būti kombinuojami, siekiant suteikti pacientams priemones, kurios padėtų geriau kontroliuoti skausmines patirtis. Psichoterapija taip pat sumaţina priklausomybių riziką, nes akcentuojama ilgalaikė pacientų savipagalba, įsitraukimas į kasdienę veiklą, ne tik medikamentų vartojimas [26]. 2018 metais Jungtinių Valstijų Nacionalinis sveikatos institutas (angl. National Institutes of Health (NIH)) parėmė Bendrą sveikatos išeičių informacijos registrą (angl. Collaborative Health Outcomes Information Registry (CHOIR)), tai priemonė, kurioje pateikiama išsami informacija apie skausmo klinikoje gydomus pacientus: jų amţius, lytis, kaip juntamas skausmas veikia miego kokybę, kasdienę veiklą, mobilumą, santykius su šeima ir draugais, registruojamos gretutinės ligos ir medikamentų vartojimas [27]. Teigiama, jog į skausmo tyrimų imtį daţnai neįtraukiami pacientai, turintys gretutinių afektinių ar neurozinių sutrikimų, todėl ši priemonė padėtų vertinti individualų pacientų atsaką į gydymą [26]. Taip pat klinicistai, nuolat gaudami informaciją apie pacientų savijautą mokytųsi nustatyti ir minimizuoti vadinamą ‘nocebo‘ efektą – negatyvūs įsitikinimai apie skausmą ir baimes, kurios gali turėti įtakos medikamentinio gydymo efektyvumui. Teigiama, kad didesnis nerimas, bejėgiškumas, dėl skausmo yra rizikos faktoriai uţsitęsusiam pooperaciniam skausmui išsivystyti [28, 26].

12 1.4 Lėtinio skausmo ligos ir psichikos sutrikimų komorbidiškumas

Įvairių tyrimų metu, naudojant klinikinius diagnostinius interviu, nustatytas psichikos sutrikimų komorbidiškumo paplitimas esant lėtiniam apatinės nugaros dalies skausmui varijuoja nuo 41% iki 99% [20, 21]. Daţniausios psichikos sutrikimų diagnostinės kategorijos esant lėtiniam skausmui – somatoforminiai sutrikimai, afektiniai sutrikimai, psichikos sutrikimai, vartojant psichoaktyviasias medţiagas, tuo tarpu daţniausia diagnozė – depresija [20, 21]. Įvertinus 565 pacientus, gydomus dėl lėtinio nespecifinio apatinės nugaros dalies skausmo, nustatyta, kad 99% iš jų išsako ir kitus nusiskundimus sveikata nepaisant nugaros skausmo, vidutiniškai dar 10 subjektyvių nusiskundimų. 212 (38%) pacientų nustatyta psichikos sutrikimo diagnozė (esama ar buvusi), 169 (31%) pacientų tyrimo metu atitiko bent vieno psichikos sutrikimo diagnostinius kriterijus (remiantis DSM-IV diagnostiniais kriterijais). Somatoforminiai sutrikimai nustatyti 18% pacientų, nerimo sutrikimai - 12%, depresija - 4%. Daţniausia psichikos sutrikimų diegnozės - nuolatinis somatoforminis skausmo sutrikimas (angl. Somatoform pain disorder related to psychological factors) (n=53, 10%) ir buvęs depresijos epizodas (n=46, 8%). Pagal HAD skalę 18% minėtų pacientų galima depresija ( > 8 balai) ir 21% - galimas nerimo sutrikimas [19].

Dalis tyrėjų įsitikinę, kad lėtinio skausmo liga beveik visuomet yra depresijos sutrikimo variantas, somatizuota depresijos forma. Labiausiai pastebimi depresijos simptomai esant lėtiniam skausmui yra anergija, anhedonija, nemiga, dirglumas, libido sumaţėjimas, rečiau pastebimi simptomai – psichomotorinis sulėtėjimas, svorio kritimas [30]. Epidemiologinių tyrimų metu nustatytas tiesioginis ryšys tarp depresijos simptomų pasireiškimo stiprumo ir polinkio išsivystyti lėtinio skausmo sindromui. Apklausus 1131 respondentus (depresijos simptomams vertinti naudota Center for Epidemiological Studies – Depression (CES-D) skalė, kaklo bei nugaros skausmui vertinti naudotas Chronic Pain Questionnaire (CPQ) klausimynas) nustatyta beveik keturis kartus didesnė rizika išsivystyti kaklo ar nugaros skausmui lyginant tarpusavyje pirmojo ir ketvirtojo kvartilių pacientus pagal surinktą CES-D skalės balą [14]. Kito tyrimo metu nustatyta 2,9 karto didesnė rizika išsivystyti lėtiniam nugaros skausmui pacientams (n - 9909) esant pirminei depresijos diagnozei (remiantis Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders IV (DSM-IV) diagnostiniais kriterijais). Be to, kiekvienas papildomas depresijos simptomas, pagal DSM-IV, padidino lėtinio nugaros skausmo išsivystymo greitį 20% [15]. Tačiau depresijos simptomai gali būti ne tik lėtinio skausmo sindromo rizikos veiksnys, bet ir pasekmė. Tyrime, kuriame dalyvavo 10,600 pacientų, lėtinis skausmas buvo įvertintas kaip svarbiausias depresiją prognozuojantis veiksnys, lyginant su kitais veiksniais, tokiais kaip kitos lėtinės ligos, amţius, lytis, vedybinis statusas. Lėtinis skausmas 6,17 karto padidina depresijos išsivystymo tikimybę [16].

13 Atliekant neurovizualinius tyrimus (fMRT, PET), išskirtos 6 galvos smegenų struktūros, aktyvuojamos ūmaus skausmo metu. Pirminė ir antrinė somatosensorinė ţievė dalyvauja sensoriniame – diskriminaciniame procese, atpaţįstant skausminio stimulo kokybines savybes ir intensyvumą. Likusios keturios struktūros: gumburas, salos (insula), priekinė juostinio vingio ir prefrontalinė ţievė yra susijusios su afektine – motyvacine skausmo dimensija, t.y. neigiamos emocijos susijusios su skausmu [17]. Naudojant tą patį skausminį stimulą pastebėta, kad pacientų su lėtiniu skausmu prefrontalinės ţievės aktyvavimo vidutinis daţnis yra 81%, sveikų pacientų – 55%, manoma, jog taip yra dėl padidėjusio galvos smegenų struktūrų, susijusių su afektine – motyvacine skausmo dimensija aktyvacijos lėtinio skausmo metu, šie pacientai patiria daugiau su skausmu susijusių emocijų ir distreso. Šie neurovizualinių tyrimų radiniai tapatūs ir lėtinio skausmo bei depresijos komorbidiškumo atvejais [17]. Pastebėta reikšminga koreliacija tarp depresiškumo ir smegenų struktūrų, atsakingų uţ afektines – motyvacines skausmo savybes (įskaitant prefrontalinę ţievę), aktyvumo. Šie radiniai rodo, kad lėtinis skausmas, kartu ir be depresijos simptomų komorbidiškumo, yra susijęs su galvos smegenų regionų, svarbių tiek sensoriniams, tiek afektiniams skausmo komponentams disreguliacija [18]. Lėtinio nugaros skausmo pacientams pasireiškė kaktinės skilties galvos smegenų ţievės atrofija, psichologinės to pasekmės - sutrikęs gebėjimas priimti sprendimus rizikingose situacijose [13].

Išskirti rizikos faktoriai, skatinantys ūminio skausmo chronifikaciją, tai ilgesnė nei 2 metai skausmo trukmė, atliktos chirurginės intervencijos, anamnezėje buvęs uţtrukęs sveikimo procesas po skausmo epizodo, fizinė, emocinė, seksualinė priklausomybės, nepasitenkinimas darbu, maţas aktyvumas, perdėtas šeimos narių rūpestingumas, baimingi įsitikinimai apie skausmą ir fizinį aktyvumą, anksčiau pasireiškęs nerimas, depresija, ryški somatizacija [11]. Ne visuomet paciento patiriami simptomai gali būti paaiškinami mediciniškai, tačiau ankstyvas multidisciplininis poţiūris į lėtinį skausmą, įskaitant ir psichologinį skausmo vertinimą, padeda suvokti galimus skausmo išsivystymo mechanizmus. Šiuo metu pripaţįstama nuolatinio skausmo poveikio paciento elgesiui, paţintinėms funkcijoms ir emocinei būklei samprata, taip pat ir dėl skausmo atsiradusių elgesio, paţintinių funkcijų ir emocijų sutrikimų poveikis paties skausmo pojūčiui [31].

14

2. TYRIMO METODIKA

2.1 Tyrimo planavimas

Tyrimas bus atliekamas prospektyviai. Tyrimo metu planuojama vertinti dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo gydomų pacientų depresiškumą ir nerimastingumą bei skausmo įveikos strategijų taikymo intensyvumą naudojant Nerimo ir depresijos skalę (angl. Hospital Anxiety and Depression scale (HAD)) ir Vanderbilto skausmo įveikos klausimyną (angl. The Vanderbilt Pain Management Inventory (VPMI)). HAD testą sudaro 14 teiginių, paciento prašoma kiekviename iš keturiolikos langelių paţymėti jam tinkamą atsakymą, balų suma apskaičiuojama atskirai nerimo ir depresijos komponentams. Vertinimas: 0-7 balai – depresijos ir nerimo nėra, 8-10 balų – abejotini poţymiai, 11-12 ir daugiau balų – didelė tikimybė, kad asmuo turi tam tikrų psichikos sutrikimų. VPMI klausimyną sudaro 18 teiginių, atspindinčių tam tikrus kognityvinius ir elgesio procesus, reaguojant į skausmą, vertinamų skale nuo 1 (beveik niekada) iki 4 (beveik visuomet). Šiais teiginiais įvertinamas dviejų aktyvių (skausmo įveikos elgesiu ir skausmo malšinimo) bei dviejų pasyvių (skausmo katastrofizavimo ir socialinės paramos paieškos) skausmo įveikos strategijų naudojimo intensyvumas. Didesnis skausmo įveikos subskalių skaičius reiškia intensyvesnį konkrečios strategijos taikymą.

Planuojama įtraukti apie 50 pacientų. Gauti rezultatai bus analizuojami su SPSS 20.0 programa.

2.2 Tyrimo objektas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikų (KK) Anesteziologijos klinikos skausmo gydymo poskyryje dėl lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo gydomi pacientai. Tiriamųjų amţius – 18 metų ir vyresni.

2.3 Tiriamųjų atranka

Tiriamųjų atrankos kriterijus – juntamas lėtinis nugaros skausmas, todėl apklausoje dalyvavusiųjų diagnozės nebus analizuojamos. Tiriamieji bus supaţindinti su tyrimu ir turės pasirašyti informuoto asmens sutikimo formą.

15 2.4 Tyrimo ir duomenų analizės metodai

Pacientai buvo supaţindinti su tyrimu, jiems buvo duota pasirašyti asmens informavimo ir informuoto sutikimo forma, ją pasirašius buvo atliekama anketinė apklausa pateikiant HAD ir VPMI klausimynus. Apklausti 49 pacientai, gydomi Anesteziologijos klinikos skausmo gydymo poskyryje dėl juntamo lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duomenų analizės SPSS 20.0 programą. Tirtoje imtyje duomenys nėra pasiskirstę pagal normalųjį dėsnį, todėl skausmo įveikos strategijų taikymo ryšys su nerimo ir depresiškumo simptomais vertintas taikant Spearmano ρ koreliacijos koeficientą. Nerimo ir depresijos simptomų išreikštumas bei tam tikrų skausmo įveikos strategijų taikymas palygintas naudojant Stjudento – t testą, skirtą nepriklausomoms imtims, kai norime palyginti dviejų nepriklausomų grupių vidurkius. Skirtumas tarp dviejų nepriklausomų grupių duomenų laikytas statistiškai reikšmingu, kai reikšmingumo lygmuo p < 0,05.

1 lentelė. Tyrime naudoti statistiniai kriterijai

Statistinis kriterijus Taikymo sritis

Daţnių lentelės ir stulpelinės diagramos Tiriamųjų demografinių charakteristikų apibendrinimas ir procentinis pasiskirstymas pagal nurodytą skausmo trukmę

Spearmano ρ koreliacijos koeficientas Dviejų kintamųjų priklausomybės vertinimui Stjudento t kriterijus Dviejų nepriklausomų imčių lyginimui

16

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1 Rezultatai

2 pav. Vyrų ir moterų santykis tarp tiriamųjų

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal nurodytą apatinės nugaros dalies skausmo trukmę

Kaip matyti iš 2 pav., respondentų daugumą sudaro moterys (71,4%, n=35). Tiriamieji buvo suskirstyti į 3 grupes pagal jų nurodytą skausmo trukmę, kaip matyti iš 3 pav. didţiausiai daliai tiriamųjų apatinės nugaros dalies skausmas tęsiasi 1-4 metus (40,8%, n=20), ilgesnę nei 10 metų skausmo trukmę nurodo 36,7% pacientų (n = 18), trumpesnės nei 1m., bet ilgesnės nei 3 mėn. apatinės nugaros dalies skausmu skundţiasi 22,4% apklaustųjų (n=11).

71,40% 28,60%

Lytis

Skausmo trukmė

17 2 lentelė. Nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimas atsiţvelgiant į skausmo trukmę

Skausmo trukmė N Vidurkis Standartinis nuokrypis Sjudento – t kriterijus p reikšmė Nerimastingumas ≤ 4 metai 31 9,16 4,620 0,406 ≥ 10 metų 18 10,39 5,457 Depresiškumas ≤ 4 metai 31 6,97 3,996 0,613 ≥ 10 metų 18 7,61 4,705

Vertinant nerimastingumo pasireiškimą, vidutiniškai pacientai surenka (9,2 ± 4,6) HAD skalės balus trumpesnės skausmo trukmės grupėje ir (10,4 ± 5,5) balus ilgesnės skausmo trukmės grupėje. Vertinant depresiškumo pasireiškimą, trumpesnės skausmo trukmės grupėje pacientai surenka vidutiniškai (6,97 ± 3,9) balus, ilgesnės skausmo trukmės grupėje – (7,6 ± 4,7) balus. Taikant Stjudento – t testą dviejų nepriklausomų grupių vidurkiams lyginti, nenustatytas statistiškai reikšmingas nerimo ar depresijos simptomų pasireiškimas skirtingose skausmo trukmės grupėse (2 lentelė).

Taigi pirmoji hipotezė, kad pacientai, ilgesnį laiką jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, bus įvertinti aukštesniais nerimo ir depresijos skalės balais nepasitvirtino.

3 lentelė. Tiriamųjų (n=49) depresijos ir nerimo simptomų bei taikomų skausmo įveikos strategijų ryšys

Aktyvios skausmo įveikos strategijos Pasyvios skausmo įveikos strategijos Skausmo įveika elgesiu Skausmo malšinimas Skausmo katastrofizavimas Soc. paramos paieška Nerimastingumas ρ -0,074 ρ -0,098 ρ 0,254 ρ 0,291 p 0,614 p 0,501 p 0,078 p 0,043 Depresiškumas ρ -0,122 ρ -0,233 ρ 0,333 ρ 0,405 p 0,403 p 0,108 p 0,02 p 0,004

Vertinant ryšį tarp depresijos bei nerimo simptomų pasireiškimo ir taikomų skausmo įveikos strategijų (3 lentelė), nustatyta: didesnis asmens depresiškumas statistiškai reikšmingai siejasi su abiejų pasyvių skausmo įveikos strategijų (skausmo katastrofizavimu ir socialinės paramos paieška) taikymu, o didesnis asmens nerimastingumas – su pasyvios skausmo įveikos strategijos (socialinės paramos paieškos) naudojimu.

18 Antroji hipotezė, kad nerimastingumas ir depresiškumas siesis su daţnesniu pasyvių skausmo įveikos strategijų naudojimu, pasitvirtino.

Trečioji hipotezė buvo, kad ilgėjant juntamo apatinės nugaros dalies skausmo trukmei, bus daţniau naudojamos pasyvios skausmo įveikos strategijos (skausmo katastrofizavimas, socialinės paramos paieška).

Iš pradţių įvertinau, ar yra priklausomybė tarp skausmo trukmės ir skausmo įveikos strategijų naudojimo (4 lentelė).

4 lentelė. Tiriamųjų (n = 49) taikomos skausmo įveikos strategijos priklausomybė nuo skausmo trukmės

ANOVA – vienfaktorė dispersinė analizė (trijų ir daugiau nepriklausomų imčių lyginimas) Skausmo trukmė Grupių kvadratų suma Liavės laipsniai (df) Vidinė kvadratų suma Statistinis daţnis (F) p-reikšmė Katastrofizavimas 85,241 2 42,620 4,310 0,019 Soc. paramos paieška 16,043 2 8,021 1,346 0,270 Skausmo įveika elgesiu 1,406 2 0,703 0,096 0,909 Skausmo malšinimas 13,213 2 6,606 1,427 0,250

4 lentelėje matyti, kad iš visų nepriklausomų kintamųjų tik skausmo katastrofizavimas turi statistiškai reikšmingą (p = 0,019) sąveiką su skausmo trukme.

5 lentelė. Skausmo katastrofizavimas priklausomai nuo skausmo trukmės Skausmo katastrofizavimas Skausmo trukmė N Vidurkis Standartinis nuokrypis Sjudento – t kriterijus p-reikšmė ≤ 4 metai 31 12,45 3,223 0,004 ≥ 10 metų 18 15,17 2,915

Kaip matyti iš 5 lentelėje pateiktų Stjudento – t testo (taikomo nepriklausomoms imtims, kai norime palyginti dviejų nepriklausomų grupių vidurkius) rezultatų, ilgesnės skausmo trukmės grupėje yra statistiškai reikšmingai didesnis (p = 0,004) skausmo katastrofizavimas nei trumpesnės skausmo trukmės grupėje.

19 6 lentelė. Skausmo katastrofizavimas priklausomai nuo skausmo trukmės ir lyties

Skausmo katastrofizavimas Skausmo trukmė N Vidurkis Standartinis nuokrypis Sjudento – t kriterijus p-reikšmė ≤ 4 metai, mot. 21 13,10 2,809 0,103 ≥ 10 metų, mot. 14 14,79 3,093 ≤ 4 metai, vyr. 10 11,10 3,755 0,005 ≥ 10 metų, vyr. 4 16,50 1,915

Norėdama išsiaiškinti, kaip skiriasi skausmo katastrofizavimas skirtingose skausmo trukmės grupėse tarp vyrų ir moterų, duomenys buvo sugrupuoti, o Stjudento – t testo rezultatai pateikti 6 lentelėje. Akivaizdu, kad ilgos skausmo trukmės grupėse tiek vyrai, tiek moterys labiau katastrofizuoja skausmą, tačiau tik tarp vyrų pacientų nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis (p = 0,005) skausmo katastrofizavimas ilgos skausmo trukmės grupėje.

7 lentelė. Socialinės paramos paieška priklausomai nuo skausmo trukmės ir lyties Socialinės paramos paieška Skausmo trukmė N Vidurkis Standartinis nuokrypis Sjudento – t kriterijus p-reikšmė ≤ 4 metai, mot. 21 8,86 2,128 0,686 ≥ 10 metų, mot. 14 9,21 3,068 ≤ 4 metai, vyr. 10 6,50 1,269 0,003 ≥ 10 metų, vyr. 4 9,50 1,732

20 Kaip matyti iš 6 lentelėje pateiktų Stjudento – t testo rezultatų, vyrai pacientai statistiškai reikšmingai labiau (p = 0,003) taiko ir kitą pasyvią skausmo įveikos strategiją (socialinės paramos paiešką) esant ilgesnei skausmo trukmei (≥ 10 metų).

3.2 Rezultatų aptarimas

Lietuvoje buvo atlikti panašaus pobūdţio tyrimai siekiant įvertinti sąsajas tarp lėtinio nugaros skausmo įtakos ţmogaus gyvenimui ir asmens naudojamų skausmo įveikos strategijų. 2012 metais Šinkariova L., Meščenkariova V. (VDU) ir Zaveckas V. (LSMU) atliko anketinę apklausą, naudojant Plataus profilio skausmo klausimyną (angl. West Haven-Yale Multidimensional Pain Inventory (WHYMPI)) ir Vanderbilt skausmo įveikos klausimyną. Tyrėjai nustatė, kad intensyvesnis pasyvių skausmo įveikos strategijų (skausmo sureikšminimo ir socialinės paramos paieškos) naudojimas siejasi su blogesne nuotaika, labiau išreikštu skausmo trukdymu ţmogaus gyvenimo sritims, stipresniu skausmu ir ţemesne asmens savikontrole [29].

Šio tyrimo metu iškėliau tris pagrindines hipotezes, kurias norėjau patikrinti: 1) ilgalaikis patiriamo skausmo poveikis turės įtakos organizmo emocinei būsenai. Tikėtina, kad pacientai, ilgesnį laiką jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, bus įvertinti aukštesniais nerimo ir depresijos skalės balais. Pirmoji hipotezė, kad pacientai, ilgesnį laiką jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, bus įvertinti aukštesniais nerimo ir depresijos skalės balais nepasitvirtino.

2)Esant daugiau nerimo ir depresijos simptomų, daţniau bus naudojamos pasyvios skausmo įveikos strategijos. Antroji hipotezė, kad nerimastingumas ir depresiškumas siesis su daţnesniu pasyvių skausmo įveikos strategijų naudojimu, pasitvirtino.

3)Ilgėjant juntamo apatinės nugaros dalies skausmo trukmei, bus daţniau naudojamos pasyvios skausmo įveikos strategijos (skausmo katastrofizavimas, socialinės paramos paieška). Nustatyta, kad ilgesnės skausmo trukmės grupėje yra statistiškai reikšmingai didesnis (p = 0,004) skausmo katastrofizavimas nei trumpesnės skausmo trukmės grupėje.

Kadangi skausmo psichologija yra svarbi sudedamoji tyrimo ir gydymo dalis, esant lėtinėms ir kompleksinėms skausmo ligos problemoms, pacientų gydyme turėtų dalyvauti ir psichikos sveikatos specialistas, kuris diagnozuotų ir gydytų esamą psichopatologiją, lemiančią pacientų disfunkciją taip pat gebėtų atskirti pacientus su pirminiu psichikos sutrikimu nuo pacientų, kurių psichopatologija yra antrinė, dėl lėtinio skausmo. Teigiama, kad reikšminga pacientų, besikreipiančių dėl lėtinio skausmo, dalis turi pirminę psichikos sutrikimo diagnozę Psichologiniai veiksniai yra svarbūs visose skausmo stadijose (ar tai būtų lėtinis, pasikartojantis, ar ūminis skausmas) ir turi svarbią reikšmę uţkertant kelią nereikalingai, su skausmu susijusiai disfunkcijai įvairiose gydymo įstaigose [13].

21

4. IŠVADOS

1) Nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimo skirtumas, atsiţvelgiant į apatinės nugaros dalies skausmo trukmę, nėra statistiškai reikšmingas.

2)Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp depresiškumo ir abiejų pasyvių skausmo įveikos strategijos taikymo bei tarp didesnio asmens nerimastingumo ir socialinės paramos paieškos skausmo įveikos strategijos naudojimo.

3)Ilgesnės skausmo trukmės grupėje yra statistiškai reikšmingai didesnis skausmo katastrofizavimas. Kitų skausmo įveikos strategijų taikymas nuo juntamos apatinės nugaros dalies skausmo trukmės nepriklausė.

22

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1.https://www.iasp-pain.org/Taxonomy#Pain [2018.02.14]

2. Ščiupokas A., Brogienė L., Kinderytė A. Paciento konsultacija skausmo klinikoje. LSMU Leidybos namai 2015.

3. https://www.europeanpainfederation.eu/about-efic/efic-declaration-on-pain/ [2018.02.25] 4. Reyes-Gibby C, Torres-Vigil I, Crokck R. Epidemiology of chronic pain: classical to molecular approaches to understanding the epidemiology of pain. In: Clinical pain management, 2nd edition. Chronic pain. Edited by Peter R Wilson, Paul J Watson, Jennifer A Haythornthwaite, and

Troels S Jensen. 65-75 p. 2008.

5. Ščiupokas A. Nacionalinė lėtinio skausmo pacientų apklausa. Skausmo gydymo naujienos: pranešimų tezės. 9 – asis Lietuvos draugijos suvaţiavimas, Šiauliai, 2009m. balandţio 24-25d. Skausmo medicina 2009;1(25):40-1.

6.Breivik H, Collett B, Ventafridda V, Cohen R, Gallacher D. Survey of chronic pain in Europe:

Prevalence, impact on daily life and treatment. 2012.

[https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1016/j.ejpain.2005.06.009]

7.Ščiupokas A. Skausmas. In: Budrys V., sudarytojas ir mokslinis redaktorius. Klinikinė neurologija. 2-as leidimas. Vilnius, 2009.

8.Ščiupokas A. Šiuolaikinis poţiūris į skausmą ir jo malšinimą opioidiniais analgetikais. Nacionalinė opioidinių analgetikų konferencija, Vilnius, 2010.

9. Witte W., Stein Ch. History, Definitions and Conteporary Viewpoints. In: Kopf A., Patel N.B., editors. Guide to Pain Management in Low-Resource Settings. IASP, Seattle, 2010.

10. Smith B.H., Torrance N. Lėtinio skausmo epidemiologija. In: Colvin L.A., Fallon M., editors. Skausmo ABC. Nacionalinis mokymų centras, Vilnius, 2015.

11.Campbell J, Colvin LA. Apatinės nugaros dalies skausmo gydymas. In: Colvin L.A., Fallon M., editors. Skausmo ABC. Nacionalinis mokymų centras, Vilnius, 2015.

12.Valeikienė V, Mareckas G. Ūmūs ir lėtiniai nugaros skausmai vyresnio amţiaus pacientams. Gerontologija 2006; 7(3): 154-157.

13. Marchertienė I.A., Petrikonis K., Sargautytė R., Ščiupokas A. Skausmo ligos diagnostikos ir gydymo pagrindai. Pristatyta Lietuvos skausmo draugijos 6-ajame suvaţiavime, Druskininkai, 2006.

14.Carroll LJ, Cassidy JD, Cote P. Depression as a risk factor for onset of an epizode of truoblesome neck and low back pain. Pain. 2004; 107: 134-9.

15.Currie SR, Wang JL. More data in major depression as an antecedent risk factor for first onset of chronic back pain. Psychological medicine. 2005; 35: 1275-82.

23 16.Currie SR, Wang JL. Chronic back pain and major depression an the general Canadian population. Pain. 2004: 107: 54-60.

17.Apkarian AV, Bushnell MC, Treede RD, Zubieta JK. Human brain mechanisms of pain perception and regulation in health and disease. European Journal of Pain. 2005; 9: 436-84.

18.Tracey I, Mantyh PW. The cerebral signature for pain perception and its modulation. Neuron. 2007; 55: 377-91.

19. Reme SE, Tangen T, Moe Trygve, Eriksen HR. Prevalence of psychiatric disorders in sick listed chronic low back pain patients. European Journal of Pain 15 (2011), 1075-1080. [https://doi.org/10.1016/j.ejpain.2011.04.012]

20. Kinney RK, Gatchel RJ, Polatin P, Fogarty WT, Mayer TG. Prevalence of psychopatology in acute and chronic low back patients. J Occup Rehabil 1993; 3(2).

21. Polatin PB, Kinney RK, Gatchel RJ, Lillo E, Mayer TG. Psychiatric ilness and chronic low-back pain. The mind and the spine – which goes first? Spine (Phila Pa 1976) 1993; 18(1):66-71. 22. Valente MAF, Ribeiro JLP, Jensen MP. Coping, Depression, Anxiety, Self-Efficacy and Social Support: Impact on Adjustment to Chronic Pain. Escritos de Psichologia 2009, 2 (3), 8-17.

23. Dysvik E, Natvig GK, Eikeland OJ, Lindstrøm TC. Coping with chronic pain. Int J Nurs Stud. 2005 Mar;42(3):297-305.

24. Brown, G. K., & Nicassio, P. M. (1987). The development of questionnaire for the assessment of active and passive coping strategies in chronic pain patients. Pain, 31, 53-65.

25. Esteve, M. R., Ramirez, C., Lopez, A. E. (2005). General versus specific indices in the assessment of chronic pain coping. Psychology in Spain, 9(1), 49-56.

26. Darnall B., To treat pain, study people in all treir complexity. Nature 557, 7 (2018). doi: 10.1038/d41586-018-04994-5. https://www.nature.com/articles/d41586-018-04994-5

27. https://choir.stanford.edu/clinical-practice/ [2018.02.27] 28. Wertli M.M. et al. Spine 39, 263-273; 2014

29.Šinkariova L., Meščiakariova V., Zaveckas V. Lėtinio nugaros skausmo įtakos ţmogaus gyvenimui ir skausmo įveikos strategijų ryšys, atsiţvelgiant į skausmo trukmę. International Journal of Psychology: A Biopsychosocial Approach. 2012, 10, 47-70 p.

30. Benjamin James Sadock, Virginia Alcott Sadock, Pedro Ruiz. Kaplan and Sadock‘s synopsis of psychiatry: behavioral sciences/ clinical psychiatry. – 11th ed. 2015, 496-499 p.

31. Gillanders D. Lėtinio skausmo psichologiniai aspektai. In: Colvin L.A., Fallon M., editors. Skausmo ABC. Nacionalinis mokymų centras, Vilnius, 2015.

24

6. PRIEDAI

6.1 1 priedas Vanderbilt skausmo įveikos klausimynas

Apačioje pateikiama 18 klausimų. Atidţiai perskaitykite kiekvieną klausimą ir apibrėţkite vieną šalia esančios skalės skaičių, kuris geriausiai atspindi, kaip daţnai Jūs elgiatės nurodytuoju būdu skausmo metu.

Klausimas Beveik

niekada Kartais Dažnai

Beveik visuomet 1. Ar norėtumėte, kad gydytojas išrašytų stipresnių

vaistų, kai kaţką skauda? 1 2 3 4

2. Ar pradedate galvoti, jog pavargote, jog jau gana skausmo, kad jo Jums per daug?

1 2 3 4

3. Pasakojate visiems, kaip smarkiai Jums skauda. 1 2 3 4

4. Meldţiatės, kad taip stipriai neskaudėtų. 1 2 3 4

5. Apribojate savo socialinę veiklą (rečiau išeinate į viešumą, darote maţiau bendrų dalykų su kitais

ţmonėmis ir kt.). 1 2 3 4

6. Atliekant kasdieninius darbus, labiau priklausote nuo

kitų pagalbos. 1 2 3 4

7. Pradedate galvoti, jog nieko negalite padaryti, kad

skausmas atlėgtų. 1 2 3 4

8. Geriate vaistus, norėdami įsitikinti, ar skausmas

atlėgs. 1 2 3 4

9. Skambinate gydytojui arba slaugytojai. 1 2 3 4

10. Pradedate galvoti, kaip stipriai Jums skauda ir kur

skauda. 1 2 3 4

11. Stengiatės nepykti, nesijausti prislėgta(s),

sunerimusi/sunerimęs. 1 2 3 4

12. Mankštinatės. 1 2 3 4

13. Pamirštate skausmą. 1 2 3 4

14. Uţsiimate daugeliu dalykų. 1 2 3 4

15. Bandote atsikratyti minčių, kurios Jus liūdina. 1 2 3 4

16. Skaitote. 1 2 3 4

17. Darote tai, kas Jus dţiugina. 1 2 3 4

25 6.2 2 priedas Nerimo ir depresijos skalė

Jūs esate:  Moteris  Vyras

Nurodykite skausmo pradţią (nuo kada skauda?):

Ligos eiga ir gydymas didele dalimi priklauso nuo emocinės būklės. Ši anketa padės įvertinti Jūsų savijautą. Perskaitykite kiekvieną teiginį ir pabraukite atsakymą, kuris artimiausias Jūsų savijautai per praėjusią savaitę. Ilgai nesvarstykite, nes pirma reakcija į klausimą tiksliau atspindi Jūsų savijautą nei apgalvotas atsakymas.

Aš jaučiu įtampą ir nerimą

 Beveik visą laiką, nuolat

 Didelę laiko dalį

 Retkarčiais

 Niekada nejaučiu

Aš jaučiuosi uţslopintas, lėčiau galvoju ir judu

 Beveik visą laiką

 Labai daţnai

 Kartais, nestipriai

 Visiškai ne Mane ir dabar dţiugina tai, kas teikė dţiaugsmo

anksčiau

 Visiškai tiek pat

 Maţiau nei anksčiau

 Daug maţiau

 Beveik visai nedţiugina

Mane apima baimė, lydima vidinio virpulio ar spaudimo po krūtine

 Visiškai ne

 Kartais

 Gana daţnai

 Labai daţnai, nuolat Aš jaučiu baimę, lyg kaţkas siaubingo turėtų atsitikti

 Labai aiškiai ir stipriai

 Taip, bet nestipriai

 Nestipriai, bet manęs tai nejaudina

 Visiškai ne

Aš nustojau rūpintis savo išvaizda

 Pradėjau visiškai nesirūpinti

 Nesirūpinu tiek, kiek reikėtų

 Rūpinuosi, bet maţiau negu anksčiau

 Rūpinuosi tiek pat, kiek visuomet Aš galiu juoktis ir suprasti humorą

 Taip kaip anksčiau

 Maţiau ir sunkiau

 Daug maţiau ir sunkiau

 Visiškai negaliu

Jaučiu, kad nerimstu vietoje

 Labai stipriai

 Gana stipriai

 Truputį

 Visiškai ne Mane vargina neramios mintys ir rūpesčiai

 Didţiąją dalį laiko, nuolat

 Daug laiko, daţnai

 Retkarčiais, bet nedaţnai

 Tik retkarčiais

Iš gyvenimo aš laukiu kaţko malonaus

 Tiek pat kiek visada

 Maţiau nei anksčiau

 Daug maţiau nei anksčiau

 Visiškai nelaukiu Man linksma

 Niekada

 Labai retai

 Kartais

 Didţiąją dalį laiko

Mane staiga apima didelis nerimas ir baimė

 Tikrai labai daţnai

 Pakankamai daţnai

 Retai

 Niekada Aš galiu ramiai sėdėti ir atsipalaiduoti

 Visada

 Daţnai

 Retai

 Niekada

Man suteikia dţiaugsmo gera knyga, radijo ar televizijos laida

 Daţnai

 Kartais

 Retai