LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

GITA NAVICKIENĖ

AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ TURINČIŲ 7–11 METŲ VAIKŲ

ŽMOGAUS VAIZDINYS PIEŠINYJE

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA“ baigiamasis darbas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2020 m. ... mėn. ... d.

AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ TURINČIŲ

7–11 METŲ VAIKŲ

ŽMOGAUS VAIZDINYS PIEŠINYJE

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA“ baigiamasis darbas valstybinis kodas – 628B90001 Darbo vadovė Dr. Jolita Rapolienė 2020 m. ... mėn. ... d. Konsultantė Dalia Vėlavičienė 2020 m. ... mėn. ... d. Recenzentas ... 2020 m. ... mėn. ... d. Darbą atliko: Magistrantė Gita Navickienė 2020 m. ... mėn. ... d. KAUNAS, 2020

TURINYS

DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR KLAUSIMAI ...14

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...15

1.1. Autizmo samprata...15

1.1.1. Klinikiniai aspektai. Diagnostika. ...16

1.1.2. Etiologija ...18

1.1.3. Autizmo spektro sutrikimo paplitimas ...19

1.2. Dailės terapijos teorinis aspektas...20

1.2.1. Vaiko psichologinė raida piešiniuose ...20

1.2.2. Vaikų piešinių raiškos stadijos...21

1.2.3. Dailės terapijos taikymo galimybės ...23

1.3. Projekciniai testai ...27

1.3.1. Formalieji elementai pagal žmogaus piešinio testą ...29

1.3.2. Žmogaus kūno dalių interpretavimas pagal žmogaus piešinio testą ...30

1.3.3. Dailės priemonių aprašymas ...32

2. TYRIMO METODIKA...34

2.1. Tyrimo eiga ir tiriamieji ...34

2.2. Tyrimo instrumentai ...38

2.3. Duomenų analizė ...40

3. REZULTATAI IR APTARIMAS ...41

3.1. Autizmo spektro sutrikimą turinčių ir įprastinės raidos 7–11 metų amžiaus vaikų mėgimas piešti ...41

3.2. Autizmo spektro sutrikimą turinčių ir įprastinės raidos 7–11 metų amžiaus vaikų dailės terapijos sesijoms reikalingų priemonių pasirinkimas ...42

3.3. Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų pažintinių galimybių atitiktis funkciniam ir fiziologiniam amžiui pagal žmogaus piešinį ...45

3.4. Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų žmogaus piešimas...48

3.5. Atvejo analizė ...48

3.5.1. Tauro atvejis...49

4. IŠVADOS...68

5. REKOMENDACIJOS...69

6. MOKSLINIŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...70

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS...71

SANTRUMPOS

1. ASS – autizmo spektro sutrikimas; 2. APA – Amerikos psichiatrijos asociacija;

3. DSM-IV – Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas, ketvirtasis leidimas; 4. DSM-V – Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas, penktasis leidimas; 5. DT – dailės terapija;

6. PSO – Pasaulio sveikatos organizacija; 7. PSICH. – psichologija;

8. TLK-10 – Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas;

9. TLK-11 – Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos vienuoliktasis leidimas;

10. SSB – savistimuliacija (angl. self-stimulatory behavior); 11. ŽPT – žmogaus piešinio testas.

SANTRAUKA

Navickienė G. Autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų žmogaus vaizdinys piešinyje. Magistro baigiamasis darbas. Mokslinė darbo vadovė dr. J. Rapolienė, konsultantė gyd. D. Vėlavičienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika, Vilniaus dailės universiteto Kauno fakultetas. Kaunas, 2020; 87 psl.

Tyrimo tikslas: įvertinti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų žmogaus

vaizdinį piešinyje.

Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų mėgimą

piešti ir priemonių pasirinkimą. 2. Įvertinti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų pažintines galimybes, atitinkančias jų raidą.

Tyrimo klausimai: Kaip autizmo spektro sutrikimą turintys 7–11 metų vaikai atvaizduoja

žmogaus vaizdinį pagal savo fiziologinį ir funkcinį amžių? Kiek autizmo spektro sutrikimą turinčių 7– 11 metų vaikų piešia žmogų?

Tyrimo metodika: mišrus tyrimas ir dviejų atvejų analizė, taikant žmogaus piešinio testo

pirmo ir paskutinio testo rezultatų ir statistikos duomenų analizę. Atvejų analizei, taikant stebėjimą, sudaryta 10 sesijų Dailės terapijos programa.

Tyrimo dalyviai: kiekybiniame tyrime dalyvavo 7–11 metų vaikai, turintys autizmo spektro

sutrikimą, ir įprastos raidos vaikai. Dalyvių skaičius – 119 vaikų. Kokybiniame tyrime dalyvavo du 7– 11 metų autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai.

Išvados: mažiau nei pusė autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų mėgsta piešti, dauguma

piešia tik kartais arba visai nepiešia. Palyginti su įprastinės raidos vaikais, jų mėgimas piešti yra mažesnis. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai dažniausiai renkasi flomasterius ir pieštukus – sausas ir kontroliuojamas piešimo priemones, rečiausiai renkasi pirštų dažus ir molį – šlapias piešimo priemones. Daugumos autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų pažintinės galimybės skiriasi nuo jų fiziologinio amžiaus – pastebima vėluojanti raida. Pagal fiziologinį ir funkcinį amžių autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai pavaizduoja žmogaus vaizdinį ne pagal savo amžių, piešiniams būdingas kūno dalių trūkumas ir neproporcingas vaizdavimas. Po dailės terapijos sesijų žmogaus kūno dalių vaizdavimas pagerėja, atsiranda anksčiau nepieštų kūno dalių. Minimaliai žmogų piešia dauguma autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų, o visą žmogaus figūrą su pagrindinėmis detalėmis – mažiau nei pusė autistiškų vaikų

Rekomendacijos: Dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais ir siekiant pagerinti

pažintinius jų gebėjimus, dailės terapeutams, mokytojams, spec. pedagogams ir psichologams rekomenduojama:

1. Atlikti tolesnius tyrimus siekiant įvertinti ilgalaikės dailės terapijos poveikį autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams pažįstant žmogaus kūno dalis.

2. Taikyti dailės terapiją autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams pagerinti žmogaus kūno dalių vaizdavimą piešinyje.

3. Išleisti metodinę medžiagą, kaip dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais taikant šiame moksliniame darbe aptariamą dailės terapijos programą.

Raktiniai žodžiai: autizmo spektro sutrikimas, autistiški vaikai, dailės terapija, žmogaus

SUMMARY

Navickienė G. Human Image Drawing of 7–11 Year Old Children With Autism Spectrum Disorder. Master's thesis. Scientific supervisor dr. J. Rapolienė, consultant D. Vėlavičienė. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Clinic of Rehabilitation, Kaunas Faculty of Vilnius University of Art. Kaunas, 2020; 87 p.

The aim of the study: to evaluate drawing of a human image by children aged 7–11 years

with autism spectrum disorder.

Objectives of the research: 1. To determine the choices and preferences of drawing

materials and equipment by children aged 7-11 years with autism spectrum disorder. 2. To assess the cognitive abilities of children aged 7–11 with autism spectrum disorders, which correspond to their development.

Research questions: how do children aged 7-11 with autism spectrum disorder portray a

person according to their physiological and functional age? How many children aged 7-11 with autism spectrum disorder can draw an anatomically correct human figure?

Research methodology: a mixed study and two-case analysis where the first and last test

results and statistics of a human drawing test are analysed. A 10-session art therapy program was developed for this case analysis using observation.

Study participants: The quantitative study included children aged 7-11 with autism spectrum

disorder and children with normal development. Number of participants - 119 children. The qualitative study involved two children aged 7-11 with autism spectrum disorder.

Conclusions: Less than half of children with autism spectrum disorder like to draw, most of

them draw only occasionally or do not draw at all. Compared to children with normal development, children with autism spectrum disorder like to draw less. Children with autism spectrum disorder usually choose dry and controlled drawing tools like felt-tip pens and pencils, and least often choose wet drawing tools like finger paint and clay. Most children with autism spectrum disorder have different cognitive abilities compared to their physiological age, with delayed development. According to the physiological and functional age, children with autism spectrum disorder paint or draw a human figure not according to their age, the drawings are characterized by a lack of body parts and a disproportionate representation. After art therapy sessions, the imaging of human body parts improves, with previously absent body parts being included. At a minimum, a person is drawn by the majority of children with autism spectrum disorder, and the entire human figure with key details is drawn by less than half of autistic children

Recommendations: when working with children with autism spectrum disorder and in order

1. Conduct further research to evaluate the effects of long-term art therapy for children with autism spectrum disorder in cognition of human body parts.

2. Apply art therapy to children with autism spectrum disorder to improve the representation of human body parts in their drawings.

3. Publish methodological material on how to work with children with autism spectrum disorder by applying the art therapy program discussed in this research.

Keywords: autism spectrum disorder, autistic children, art therapy, human image, human drawing, projection test.

ŽODYNĖLIS

2. Jaunesnieji vaikai – ankstyvoji vidurinioji vaikystė nuo 7–9 metų (Žukauskienė, 2012). 3. Vyresnieji vaikai – vėlyvoji vidurinioji vaikystė nuo 9,1–11 metų (Žukauskienė, 2012).

4. Dailės terapija – kvalifikuoto dailės terapeuto vykdoma sveikatinimo veikla, skirta paciento

fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, pasitelkiant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Dailės terapija yra tarpdisciplininė profesija, integruojanti dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo disciplinų atitinkamus žinių ir praktikos aspektus (Teisės aktų registras, 2014).

5. Įprasta vaiko raida – raidos ir psichikos sutrikimų neturinčio vaiko vystymasis (Aiškinamas

psichologijos terminų žodynas, 2019).

6. Vaizdinys – vaizdas sąmonėje (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2015).

7. Figūra – negyvo ar gyvo daikto pavidalas arba atvaizdas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas,

2015).

8. Piešinys – piešiamas ar nupieštas paveikslas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2015).

9. Fiziologinis arba biologinis amžius – tai matas, kaip gerai ar blogai funkcionuoja kūnas, lyginant

su chronologiniu amžiumi.

10. Funkcinis amžius – susijęs su asmens funkcinės būklės lygiu, lyginant jį su kitais to paties

amžiaus ir lyties asmenimis (Visuotinė lietuvių enciklopedija, Tutkuvienė, 2018).

11. Chronologinis amžius – tai vienetais (paprastai metais) matuojamas asmens amžius nuo gimimo

iki mirties (Visuotinė lietuvių enciklopedija, Tutkuvienė, 2018).

12. Mėgti, mėgi̇mas – malonumas, pomėgis (Lietuvių kalbos žodynas, 2013).

13. Simbolis – suvokiamas, įvardytas vaizdinys, reikšmė, kuri atspindi gilesnius, pasąmoningus,

nesuvoktus jausmus, poreikius, norus, impulsus (mokslai.lietuviuzodynas.lt/Dailės terapija).

14. Stimai (angl. stimming) – tai pasikartojantys judesiai ar garsai, kuriuos vaikas atlieka tam, kad

pastimuliuotų ar nuramintų savo jutimus. Kai kurie savistimuliaciniai judesiai yra akivaizdūs, kitus sunkiau pastebėti (Anglų–lietuvių kalbų psichologijos žodynas, 2013).

ĮVADAS

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) – vienas labiausiai paplitusių neurologinio vystymosi sutrikimų. Jį tyrinėjo S. Meidel (2008), S. Baron-Cohen (2011), L. Jacoby (2015), S. Alter-Muri (2017), J. Wageman (2018), o pirmą kartą aprašė L. Kanneris (1943) išsamiame pranešime apie 11 panašių neįprastų tendencijų turinčių vaikų. ASS lemia ne viena priežastis, iki šiol neaiški jo kilmė [25, 50, 52, 71,78].

Autizmas – tai atsiskyrimas, santykio su tikrove praradimas, uždarumas nuo aplinkos ir šeimos narių, nenoras bendrauti, atsirandančių ritualų stiprėjimas (Ivoškuvienė, Urbutytė, 2008) [9]. ASS pasireiškia neverbalinio ir verbalinio bendravimo sunkumais, taip pat socialiniais, vaizduotės, interesų ir kitais nukrypimais. ASS turintys vaikai stokoja įprastų įgūdžių smulkiosios motorikos, dėmesio, imitacijos ir apibendrinimo sferose.

JAV epidemiologiniai tyrimai įrodė, kad pastaruoju metu stipriai padaugėjo ASS turinčių žmonių. Statistiškai skaičiuojama, kad ASS nustatoma 1 vaikui iš 59, o pagal lyties pasiskirstymą šiuo metu ASS nustatoma bent 3 kartus dažniau berniukams nei mergaitėms [55]. Šis reikšmingas plitimo didėjimas iš dalies susijęs su ASS diagnostinių įrankių tobulėjimu ir psichinių sutrikimų diagnostikos bei statistikos vadovo (DSM) kriterijų didėjimu.

Lietuvoje pagal Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtąjį pataisytą ir papildytą leidimą (TLK-10) autizmas priskiriamas prie įvairiapusių raidos sutrikimų grupės, bet ruošiamame naujame Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos vienuoliktame leidime (TLK-11) autizmas įvardijamas kaip autizmo spektro sutrikimas. Ši formuluotė ASS vartojama užsienio mokslininkų straipsniuose.

Nors ASS trunka visą gyvenimą ir nėra išgydomas, jo požymius galima palengvinti įvairiomis terapijomis ir intervencijomis, kurios padeda autistiškam vaikui augti ir siekti geresnių socialinių bei komunikacijos įgūdžių. Viena iš intervencijų – dailės terapijos taikymas.

Piešimas ar kita meno rūšis – natūraliai kylanti vaikų ugdymosi patirtis. Vaikai dailės imasi tyrinėdami, eksperimentuodami medžiagomis, spalvomis, formomis [10]. Kaip teigia A.Brazauskaitė, dailės saviraiška yra aplinkos pažinimo būdas [5]. Kadangi kūrybinio proceso metu vaikas išgyvena atradimo džiaugsmą, paslaptį, tai jau savaime yra dailės terapija.

Britanijos dailės terapeutų asociacija dailės terapiją apibrėžia kaip „psichoterapijos formą, kurios pagrindinė išraiškos ir komunikacijos priemonė yra meno terpė“ [39]. Šiame kontekste menas naudojamas ir kaip diagnostikos priemonė, ir kaip galimybė mažinti emocines problemas. Pagrindinė išraiškos priemonė yra komunikacija per meną [39]. Dailės terapeutai dirba su vaikais, jaunimu, suaugusiaisiais ir pagyvenusiais žmonėmis. Per dailės terapiją klientai gali atskleisti įvairias savo

emocines, elgesio ar psichinės sveikatos problemas, mokymosi ar fizinę negalią, gyvenimą ribojančias sąlygas. Neverbalinė meninė raiška padeda užmegzti glaudesnį emocinį ryšį tarp terapeuto ir kliento.

ASS turintys vaikai dažniau nei įprastos raidos bendraamžiai išgyvena nerimą, jiems būdingas agresyvus elgesys, kalbos deficitas, negebėjimas prisitaikyti prie aplinkos. Kaip teigia J. Di Leo, piešinys yra neverbalinis būdas išreikšti mintis. Įsitraukus į meninę veiklą lengviau atsipalaiduoti, nusiraminti [39]. Be to, piešinyje atsispindi vaiko pasaulis, todėl suteikia daug informacijos apie patį vaiką. Dailės terapija yra vienas iš būdų gerinti vaiko emocinę būseną, nuo to priklauso ir visos šeimos emocinė gerovė [21].

A. Brazauskaitė (2004), G. Theunissen (2010) ir Ž. Dubodelova (2013) tyrė dailės terapiją, jos taikymo aspektus tiek įprastos raidos vaikams, tiek turintiems ASS ar kitų specialiųjų ugdymosi poreikių. Dailės terapija ASS turintiems vaikams, kaip ir bet kuri kita terapijos rūšis, skiriasi nuo skirtos įprastos raidos vaikams. Kaip teigia M. Schuster, per psichoterapiją įprastas metodas negali būti naudojamas, nes reikalingas individualizavimas, būtina suprasti kiekvieno ASS turinčio vaiko individualią situaciją, atvejį [74].

Ankstyvas piešimas lemia kompleksiškų vidinių simbolių sistemų raidą. Tai galima sieti su „aš jausmo atsiradimu“ ir vaizdinio įvardijimu, suvokimu, kuris atspindi gilesnius, pasąmoningus, nesuvoktus jausmus, poreikius, norus, impulsus. Pagal E. Fromą, simbolis meno terapijoje dažniausiai universalus, nes tarp simbolio reikšmės ir to, ką jis reiškia, yra ryšys [13].

ASS vaikams ypač reikalinga sensorinė stimuliacija: naudojant įvairias veiklas, tarp jų ir menines priemones, skatinančias taktilinius, vizualinius bei bendravimo įgūdžius, o pasitelkiant dailės priemones – vizualinių-erdvinių gebėjimų lavinimas.

Pasitelkiant A. Vengerio žmogaus piešinio testo instrumentus, galima analizuoti autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų žmogaus vaizdinį piešinyje. Literatūroje nerasta viduriniosios vaikystės – 7–11 metų – autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų žmogaus vaizdinio piešinyje tyrimų, tik keletas apibendrinimų, naudotų platesnei vaikų amžiaus grupei [16]. Taigi tema yra aktuali ir nauja.

Norint išsiaiškinti ir įvertinti dailės terapijos naudą bei autizmo spektro sutrikimą turinčių 7– 11 metų vaikų žmogaus vaizdinį piešinyje, buvo atliktas kiekybinis ir kokybinis tyrimas. Tyrimo

tikslas – įvertinti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų žmogaus vaizdinį piešinyje. Tyrimo metodai: literatūros analizė, mišrūs kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai. Darbo objektas – autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų. vaikų žmogaus vaizdinys piešinyje.

Tyrimu siekta išsiaiškinti, kiek autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų. vaikų piešia žmogų ir kaip jie vaizduoja žmogaus vaizdinį pagal savo fiziologinį ir funkcinį amžių. Tyrime dalyvavo 7–11 metų įprastos raidos ir tos pačios amžiaus grupės ASS turintys vaikai.

Pasirinktas mišrus kiekybinis ir kokybinis tyrimas. Kokybiniam tyrimui naudoti lauko užrašai ir stebėjimas.

Kiekybinėje dalyje buvo lyginami rodikliai tarp pasirinktų dviejų grupių, atliekant į tyrimo

uždavinius: 1. Nustatyti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų mėgimą piešti ir

priemonių pasirinkimą. 2. Įvertinti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų pažintines galimybes, atitinkančias jų raidą.

Siekiant gauti atsakymus į tyrimo klausimus, kaip autizmo spektro sutrikimą turintys 7–11

metų vaikai vaizduoja žmogaus vaizdinį pagal savo fiziologinį ir funkcinį amžių ir kiek autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų piešia žmogų, buvo vedamos dailės terapijos sesijos ir nagrinėjami jų rezultatai.

DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR KLAUSIMAI

Tyrimo tikslas – įvertinti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų žmogaus

vaizdinį piešinyje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų mėgimą piešti ir priemonių pasirinkimą;

2. Įvertinti autizmo spektro sutrikimą turinčių 7–11 metų vaikų pažintines galimybes, atitinkančias jų raidą.

Tyrimo klausimai:

1. Kaip autizmo spektro sutrikimą turintys 7–11 metų vaikai vaizduoja žmogaus vaizdinį pagal savo fiziologinį ir funkcinį amžių?

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Autizmo samprata

Autizmas – tai įvairiapusis raidos sutrikimas, kuriam būdinga: nenormalus ar sutrikęs vystymasis, dažniausiai pastebimas iki 3 metų; psichopatologija trijose sutrikusiose funkcionavimo srityse: socialinio bendravimo, komunikacijos ir riboto, stereotipinio pasikartojančio elgesio. Be šių specifinių diagnostinių požymių dažni ir nespecifiniai sutrikimai: fobijos, miego ir mitybos sutrikimai, žema emocinės įtampos riba bei agresija (nukreipta į save) [22].

Pagrindiniai ASS simptomai yra tipiško vystymosi sutrikimas, vėlavimas arba neįprasti vystymosi bruožai. Simptomai labai skiriasi priklausomai nuo ASS būklės, vystymosi lygio, amžiaus bei susijusių sąlygų (intelekto sutrikimų, nerimo ir kt.) buvimo arba nebuvimo [35].

Matomas ir nuo žmogaus amžiaus nepriklausomas socialinės sąveikos deficitas, taip pat riboti ir pasikartojantys elgesio modeliai bei pomėgiai, veiklos rūšys. Socialinės sąveikos sutrikimai susiję su tarpasmeninių ryšių užmezgimu, palaikymu ir formavimu. Turintieji ASS patiria sunkumų kurdami šeimą, romantinius santykius, draugystes ir partnerystes. Vaikams sunkiau sekasi darželyje, mokykloje. Būdingi ypatingi pomėgiai, ritualizuota kasdienybė ir stiprus pasipriešinimas bet kokiems pokyčiams. Šie reiškiniai pastebimi ankstyvojoje vaikystėje ir išlieka visą gyvenimą [35].

S. Alter-Muri teigimu, ASS turintys žmonės dėl nuolatinės socialinės sąveikos, bendravimo trūkumo išgyvena neigiamas emocijas, nes bendravimo, pripažinimo, priklausymo grupei poreikiai būna nepatenkinti arba nepakankamai patenkinti [22, 25]. Jie išgyvena, kad nesupranta kitų asmenų verbalinės kalbos, o kartais supranta klaidingai, todėl patiria stresą. L. Jocoby pabrėžia, kad ASS turintys vaikai gali būti ne tik neramūs, pasižymėti nuotaikų kaita, imti rėkti, mušti aplinkinius, bet ir pernelyg susikaustyti, jiems sunku kontroliuoti savo kūną [48]. S. Meidel teigimu, turintieji ASS sunkiai suvokia visumą, gilinasi į bendram kontekstui nereikšmingas detales, patiria sunkumų, nes sudėtinga perorientuoti dėmesį nuo vieno dalyko prie kito – todėl daug jautriau reaguoja į dirgiklius [71].

L. Jocoby teigia, kad vaikai, turintys ASS, nėra linkę bendrauti su bendraamžiais, su jais neužmezga ryšių ir nepalaiko akių kontakto, mažai kalba, o jeigu kalba – nuolat kartoja tas pačias frazes, nesupranta kitų žmonių emocijų, nenaudoja kūno kalbos komunikuodamas su kitais – tai labai išaiškėja stebint bendrą vaikų žaidimą [48]. S. Alter-Muri nurodo, kad tokiems žmonėms būdingi ne tik pasikartojantys, bet ir fiksuoti elgesio modeliai, siauras interesų ratas, griežtas rutinos laikymasis [25].

J. Wagemans pabrėžia, kad ASS turintys žmonės pernelyg rimtai vertina nukrypimus nuo lūkesčių, neatsižvelgia į aplinkos kintamumą, todėl pasireiškia gana aukštas nelankstumo lygis [78]. G.

Theunissen, M. Schubert pastebėjo, kad turintieji ASS dėl nelankstumo tampa užsispyrę, gali būti labai ryžtingi, atkaklūs, tačiau šias savybes galima išvystyti teigiamai [77].

Klasikinis autizmas ir Aspergerio sindromas panašūs tuo, kad klasikiniam autizmui ir Aspergerio sindromui būdingi žymūs neverbalinės komunikacijos sutrikimai, socialinės ir emocinės sąveikos stoka, negebėjimas užmegzti draugystės santykių. Aspergerio sindromui būdingi, bet nebūtinai visi pasireiškiantys, požymiai: dažniausiai nevėluojanti kalbos raida, žodynas būna per gausus vertinant pagal biologinį amžių; ankstyvame amžiuje atrodo jauniau už bendraamžius, gali būti žemesnio ūgio, raida nebūna sulėtėjusi, supranta teigiamas emocijas, lengviau atpažįsta neigiamas [11]. Aspergerio sindromą turintiems vaikams sunkiau bendrauti, jų socialiniai ryšiai gali būti itin skurdūs. Kaip teigia J. Montgomery, Aspergerio sindromą turintys žmonės labiau linkę į depresiją, nerimastingumą, nes siekia socialinių ryšių, tačiau negeba jų užmegzti [11].

Nors sergantieji ASS minėtus bruožus turi visą gyvenimą, kiekvienu amžiaus tarpsniu jie gali pasireikšti skirtingai.

1.1.1. Klinikiniai aspektai. Diagnostika.

Pagrindiniai autizmo bruožai paprastai pastebimi ankstyvojoje vaikystėje ir net kūdikystėje. Dažniausiai pirmieji simptomai matomi antraisiais, trečiaisiais gyvenimo metais ir vėliau. Kartais pastebima, kad autizmas nuo pat gimimo lemia kitokį kūdikio elgesį, bendravimą ir kalbos raidą[36].

Kaip nurodė L. Crane, šie sutrikimai paprastai nustatomi vaikui sulaukus 5,5 metų [34]. Remiantis JAV atliktu tyrimu, kuriuo siekta nustatyti klinikines ir demografines charakteristikas, susijusias su diagnozės amžiumi, vidutinis ASS diagnozuotų vaikų amžius buvo 3,1 metai [56]. Aspergerio sutrikimas nustatytas 7,2 metų. Sunkų kalbos deficitą turintiems vaikams diagnozė nustatyta vidutiniškai 1,2 m. anksčiau nei kitiems vaikams [65]. Amžius, kada vaikui nustatomi sutrikimai, gali priklausyti nuo įvairių aplinkybių: vaiko raidos ypatumų, specialistų, valstybės, kurioje gyvena tėvai, sistemos. Vis dėlto stebint bendrą tendenciją ASS vaikams dažniausiai nustatomi gana vėlai [17].

Diagnozuoti ASS jau galima nuo mažumės [65]. Naujausiais duomenimis, vaikai pradedami tikrinti jau kūdikystėje. Vieni nuo gimimo gali būti vangūs, pasyvūs, kiti – labai judrūs, dažnai verkiantys, prastai miegantys, išrankūs maistui. Dažnai sutrinka vaiko miego ir valgymo ciklų raida, kyla sunkumų pereinant prie įprasto maisto. Vaikai nesusidomi įprastais žaislais, perdėtai domisi atskiromis žaislų detalėmis, dažniausiai prisiriša prie neįprastų daiktų [42].

Daugelis pažintinių funkcijų vertinimo testų (DISC, Wechslerio (Wechsler) ir kt.) skirti vertinti verbalinių ir konstrukcinių įgūdžių raidą. ASS turinčių vaikų verbalinės srities sutrikimai

sunkina standartizuotų testų taikymą kognityviniams gebėjimams vertinti, kartais jų tenka visai atsisakyti [17]. Testuose vertinami šie ypatumai: ryšys su žmonėmis, mėgdžiojimas, kūno valdymas, daiktų naudojimas, prisitaikymas prie pokyčių, emocinės ir vizualinės reakcijos, garso, lytėjimo atsakas ir šių pojūčių naudojimas, verbalinis ir neverbalinis bendravimas, aktyvumo lygmuo, mąstymo nuoseklumas ir lygmuo, bendri pastebėjimai [17].

Nustatant autizmo spektro sutrikimą pagal šiuo metu Lietuvoje naudojamą TLK-10, išskiriama autizmui būdinga simptomų triada:

 socialinės sąveikos sutrikimas,

 kalbinio ir nekalbinio bendravimo sutrikimas,

 ribotas pasikartojantis elgesys, pomėgiai ir užsiėmimai [17].

Pagal TLK-10 įvairiapusių sutrikimų kodas yra F84, F84.0 – vaikystės autizmas; F84.1 – atipiškas autizmas; F84.2 – Retto sindromas; F84.3 – kitas dezintegracinis vaikystės sutrikimas; F84.4 – hiperaktyvus sutrikimas, susijęs su protiniu atsilikimu ir stereotipiniais judesiais; F84.5 – Aspergerio sindromas; F84.8 – kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai; F84.9 – nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas [22].

Šiuo metu rengiama TLK-11, pateikianti naujesnį požiūrį į įvairiapusius raidos sutrikimus [12]. Joje atskirai diferencijuojamas ASS. Jam nustatyti naudojamas 6 kodas su papildomais skaičiais: 6A02.0 ASS be intelekto sutrikimo, kai nėra / nežymus funkcinės kalbos sutrikimas; 6A02.1 ASS su intelekto sutrikimu, kai nėra / nežymus funkcinės kalbos sutrikimas; 6A02.2 ASS be intelekto sutrikimo, kai yra funkcinės kalbos sutrikimas; 6A02.3 ASS su intelekto sutrikimu ir funkcinės kalbos sutrikimas; 6A02.4 ASS be intelekto sutrikimo, kai nėra funkcinės kalbos; 6A02.5 ASS su intelekto sutrikimu, kai nėra funkcinės kalbos.

ASS sunkumo laipsniui nustatyti taikoma vaikystės autizmo įvertinimo skalė – CARS (angl. The Childhood Autism Rating Scale, 1988). Šios skalės vertinimo kriterijai paremti 1 500 autistų vaikų klinikinių tyrimų duomenimis (Lesinskienė, 2000) [12].

Lyginant DSM-IV (2000) su naujesniu leidimu DSM-V (2013), kuriuos paskelbė APA, yra skirtumų tarp ASS diagnostinių kriterijų. Buvę 3 kriterijai keičiami 2 ir skirstomi pagal ASS sutrikimo lygį (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. DSM-IV ir DSM-V autizmo spektro sutrikimo diagnostiniai kriterijai DSM-IV trys pagrindiniai diagnostiniai

kriterijai: DSM-V autizmo spektro sutrikimas

Kokybiniai socialinės sąveikos sutrikimai Socialinis bendravimas

Kokybiniai komunikacijos (verbalinės ir neverbalinės) trūkumai

Ribotas / pasikartojantis elgesys

Ribotas, stereotipinis ir pasikartojantis interesų bei veiklos ratas

DSM-IV įvairiapusiai raidos sutrikimai: DSM-V Autizmo spektro sutrikimai skirstomi _{pagal išreikštumo lygį:}

Autizmo sutrikimas Aspergerio sindromas Retto sindromas

Kiti dezintegraciniai vaikystės sutrikimai Nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas

1 laipsnis – reikalinga pagalba

2 laipsnis – reikalinga intensyvi pagalba 3 laipsnis – reikalinga labai intensyvi pagalba

1.1.2. Etiologija

Autizmą lemia įvairūs genetiniai, biologiniai ir organiniai veiksniai [55]. Nors jį sukeliantys mechanizmai dar nėra žinomi, mokslininkai deda daug pastangų ieškodami autizmo priežasčių, todėl pastaruoju metu autizmu domisi įvairių mokslo sričių specialistai. Jie bando išsiaiškinti sutrikimų priežastis ir ieško būdų padėti vaikams prisitaikyti prie aplinkos [17].

Genetiniai faktoriai. ASS turinčių vaikų genetiniuose tyrimuose randama apie 10–20 %

chromosomų ir trapiosios X chromosomos anomalijos [29, 62]. Vieni autizmo požymių sukeliančių mechanizmų – smegenų struktūros disfunkcija ir biocheminių procesų sutrikimas smegenyse [54, 60]. 60 % genetinių priežasčių susijusios su vaiko lytimi, šeimoje esančių ASS turinčių vaikų ar tėvų atvejais, genų mutacija ir tėvų amžiumi [61].

Aplinkos veiksniai. Jų įtaka ASS sukeliančių priežasčių skaičiui vertinama prieštaringai.

Įvairių autorių teigimu, apie 40 % aplinkos faktorių gali daryti papildomą poveikį ASS arba veikti lygiagrečiai su genetinėmis priežastimis [38]. Manoma, kad svarbūs šie aplinkos veiksniai: dirvos, vandens ir maisto užterštumas cheminėmis medžiagomis [68]. Prie reikšmingų faktorių priskiriamas motinos diabetas, nutukimas, šeimoje paveldimos autoimuninės ligos. Dažnai autizmo priežastimi tampa ir įgimtos infekcijos (raudonukė, citomegalija, toksoplazmozė), medžiagų apykaitos ligos (fenilketonurija) bei neurologinės ligos (tuberkuliozinė sklerozė ir kt.) [46].

Epigenetika. Prie ASS lemiančių priežasčių priskiriamas vyresnis tėvų (tiek motinos, tiek

tėvo) amžius, taip pat kai tėvo amžius 35–44 m., o mama jaunesnė daugiau nei 10 m. arba mamos amžius 30–39 m., o tėvas jaunesnis daugiau nei 10 metų [63]. Jeigu gimusiam vaikui patvirtinama autizmo diagnozė, tikimybė tėvams susilaukti vaiko su tokia pat diagnoze išauga [44].

Perinataliniai rizikos faktoriai: gimdymo patologija, buvę persileidimai, lengvesni nei 1 500

g svorio naujagimiai [47]. Taip pat vaistų vartojimas I nėštumo trimestrą, ypač valproatų ar antidepresantų, netinkama motinos mityba – folio rūgšties trūkumas [59], trumpas laiko tarpas tarp nėštumų, motinos infekcijos nėštumo laikotarpiu [49].

Dvynių tyrimai parodė, kad yra didelė ASS paveldimumo rizika (daugiau nei 80 %) [58].

Atliktas monozigotinių dvynių tyrimas, kuriuo nustatyta, kad gimus vienam ASS turinčiam dvyniui, tikimybė, kad kitas dvynys turės tam tikrą autizmo formą, lygi 90 % [27].

1.1.3. Autizmo spektro sutrikimo paplitimas

Per pastaruosius 50 m. ASS paplitimas auga pasauliniu mastu. Nurodomas šio sutrikimo nustatymas pasaulyje yra 0,62–0,70 %, nors naujausi didelės apimties apklausų rezultatai nurodo 1–2 % paplitimą [52].

Diagnozuojant sutrikimus, atsiranda keli faktoriai, padedantys anksčiau nustatyti ASS: • pagerėjo sąmoningumas ir pripažinimas;

• diagnostiniai kriterijai, diagnostiniai testai; • jaunesnis diagnozuojamų asmenų amžius; • didėjantys rizikos veiksniai.

Sutrikimas tampa viena svarbiausių visuomenės sveikatos problemų, todėl net pradėtas vartoti terminas autizmo epidemija [32].

2018 m. duomenimis, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras praneša, kad ASS paplitimas yra 1,7 % [64]. ASS turi 1 berniukas iš 37 ir 1 mergaitė iš 151. Berniukams ASS nustatomas 4 kartus dažniau negu mergaitėms, t. y. apie 3 proc. berniukų turi ASS [43]. 2000 m. 1 iš 150 vaikų buvo diagnozuotas autizmas, 2010 m. – 1 iš 68, o 2018 m. – jau 1 iš 59 vaikų [12].

Lietuvoje ir Baltijos šalyse autizmo epidemiologija vis dar nėra aiški, nes tik viename tyrime buvo bandoma įvertinti paplitimą trijose Baltijos šalyse. Jis atliktas 1999 m. Lietuvoje, o epidemiologinių tyrimų nei Latvijoje, nei Estijoje nerasta [1, 33]. Tyrimai atlikti prieš daug metų, todėl reikia atnaujintų didesnės Lietuvos gyventojų dalies rezultatų [33].

1.2. Dailės terapijos teorinis aspektas

Dailės terapija – viena meno terapijos krypčių, apimanti dailės ir psichologijos, psichoterapijos žinias. Ji nėra „orientuota į rezultatą“ [70]. Per terapinį procesą vyksta neverbalinis kalbėjimas. Verbalinių problemų turintiems vaikams sunku parodyti jausmus, todėl tokiu būdu jie gali išreikšti mintis, „pasišnekėti“ su terapeutu per piešinį. Sudominus dailės priemonėmis ir jos raiškos būdais, galima gauti informacijos apie vaiko emocinę būseną, jausmus. Piešinys ar kitas dailės kūrinys pasakoja istoriją, kas šiuo metu vyksta su vaiku. Dailės terapijos procesui vadovauja dailės terapijos specialistas, padedantis žmogui įsijungti į kūrybinį procesą bei jį panaudoti ugdant save ir sprendžiant psichologines problemas [34].

Dailės terapija naudojama gerinant pažinimo ir jutimo motorikos funkcijas, skatinant savivertę ir savimonę, ugdant emocinį atsparumą, skatinant įžvalgą, stiprinant socialinius įgūdžius, mažinant ir sprendžiant konfliktus bei kančias ir skatinant socialinius, ekologinius pokyčius [66].

1.2.1. Vaiko psichologinė raida piešiniuose

Vaiko psichologinė raida raidos teorijų autorių apibūdinama skirtingai, bet pagrindinės

stadijos ir metų normos aprašomos panašiai. Daug mokslininkų tyrinėjo šią sritį. Beveik vieningai sutinkama, kad visi raidos aspektai ir gyvenimo etapai yra svarbūs [69]. Psichoanalitinės teorijos S. Freudo ir E. Eriksono teiginiai žmogaus raidos etapus išskiria į 5, vien vaiko raidos etapai yra 4.

S. Freudas skirsto pagal apytikrį amžių: 1. 0–1 m. – oralinė stadija;

2. 1–3 m. – analinė stadija; 3. 3–6 m. – falinė stadija; 4. 7–11 m. – latentinis periodas; 5. Paauglystė – genitalinė stadija.

E. Eriksonas skirsto kitokiu principu, nors vaikų amžius atitinka S.Freudo skirstymus: 1. 0–1 m. – saugumas / nesaugumas;

2. 1–3 m. – savarankiškumas / gėda; 3. 3–6 m. – iniciatyvumas / kaltė;

4. 7–11 m. – meistriškumas / menkavertiškumas; 5. Paauglystė – identiškumas / vaidmenų neaiškumas.

Kiekvieno vaiko raidos sparta, pasiektas lygis yra individualus. „Raidos stadijos plėtojasi pamažu ir priklauso nuo to, kaip vaikas sugeba prisitaikyti prie įgytos patirties. Vaiko raidos negalima

„pastūmėti“ į priekį. Protinėms struktūroms bręsti yra tam tikri optimaliausi periodai, kurių negalima šturmuoti“ [66].

Psichosocialinė raida (pagal R. Žukauskienę) skirstoma į 5 etapus:

1. Pirmieji dveji gyvenimo metai (iki 2 m.); 2. Žaidimų metai (2–6 m.);

3. Vidurinioji vaikystė (7–11 m.); 4. Paauglystė (12–18 m.);

5. Suaugęs ir senstantis žmogus (nuo 20 m.).

R. Žukauskienė teigia, kad viduriniąja vaikyste vadinami 7–11 vaiko gyvenimo metai [69]. Šiuo laikotarpiu tobulėja loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai, platėja žodynas. Šiame amžiuje jau išmokstama kai kuriuos dalykus atlikti gerai ir iki galo [24]. Kaip teigia J. Morkytė, šiais gyvenimo metais vaikas pasiekia operacinę mąstymo stadiją, kuri trunka iki 11 metų [20], vis geriau suvokia erdvės, laiko ir atstumo tarpusavio ryšius. D. Dilingas ir Ch. Reimeris (2002) teigia, kad mažėja ir vaiko egocentrinis mąstymas, jis suvokia, kad kitų žmonių požiūris ar jausmai gali skirtis nuo to, kaip galvoja ar jaučiasi jis pats [7].

Nors ASS išlieka visą gyvenimą, šiam sutrikimui būdingi požymiai kiekvienu amžiaus tarpsniu gali pasireikšti kitaip. Vienas iš diagnostikos būdų ir yra nustatyti, kokie simptomai ir kuriuo amžiaus tarpsniu pasireiškia. Diagnostiką apsunkina individualiai susikurtos kompensavimo strategijos, kurios gali maskuoti autizmo simptomus [34]. G. Theunissen, M. Schubert taip pat įrodė, kad ASS turintys asmenys kartais geba kompensuoti savo negalią (nors deficitas ir išlieka) [77], todėl diagnostikai gali padėti vaikų piešinių analizė įvairiais vaiko amžiaus tarpsniais.

1.2.2. Vaikų piešinių raiškos stadijos

Daugybė vaikų piešinių parodė, kad piešimo vystymuisi būdingos ryškios amžiaus stadijos, keičiančios viena kitą tam tikra tvarka. A. Vengeris teigia, kad esant vaiko raidos sutrikimui stebimas piešinių amžiaus stadijų vėlavimas. Esant sunkiems raidos sutrikimams, galimi tam tikri sustojimai ankstyvomis piešimo stadijomis [23].

Vaikystėje išskiriamos 7 raiškos stadijos, kurias įprastos raidos vaikai pereina nepriklausomai nuo lyties ir kultūros. Stadijos skirstomos į:

1. Atsitiktines žymes;

2. Nekontroliuojamas keverzones; 3. Kontroliuojamas keverzones; 4. Ikischematinio piešinio;

5. Schematinio piešinio; 6. Realizmo piešinio;

7. Pseudorealizmo piešinio.

Ankstyvas piešimas nulemia kompleksiškų vidinių simbolių sistemų raidą – tai galima sieti su „aš“ jausmo atsiradimu. Piešdamas žmones vaikas projektuoja suvokimą apie save bei savo ir aplinkos santykį [15]. Vaikų piešimo gebėjimai glaudžiai susiję su motorinių ir kognityvinių įgūdžių raida. Apžvelgus šias vaikų piešinių raidos stadijas, galima lyginti įprastos raidos ir turinčių raidos sutrikimų vaikų piešinius. Juos lengva klasifikuoti.

Pirmaisiais vaiko piešiniais arba keverzonėmis vadiname bet kokias popieriaus lape paliktas žymes, ženklus. Įprastos raidos atveju jas spontaniškai piešia 1–3 m. vaikai. Jos išauga iš elementaraus motorinio aktyvumo: vaikas valingai ar nevalingai judina ranką, laikančią pieštuką, flomasterį, kreidelę ir pan., šie judesiai palieka akivaizdžius pėdsakus lape [24].

Didelę keverzonių studiją sudarė R. Kellogg’s [51]. Ji atliko išsamų tyrimą, vaikų piešinių raidos analizę ir aprašė knygoje „Analyzing Children‘s Art“. Autorė išskyrė 20 pagrindinių keverzonių tipų, elementarių linijų kombinacijų, matomų kiekviename vaiko piešinyje. Tarp jų – taškas, įvairios linijos (vingiuojanti horizontali, lenkta, vertikali, atvira, įstrižinė kilpinė ir kt.). Jos manymu, negebantis nupiešti visų pagrindinių keverzonių vaikas gali turėti raidos sutrikimų [51].

V. Lowenfeld (1975) apibendrino, kad keverzonių dinamika apima tris etapus: iš pradžių – netvarkingų keverzonių, vėliau – kontroliuojamų keverzonių ir galiausiai – įvardytų arba pavadintų keverzonių etapą [53].

Detalizuotą piešinį vaikas geba nupiešti jau nuo 3 metų [15]. Augant vystosi ir vaizdavimo raiška. Perėjęs pirmąsias piešinio stadijas, keverzones, vaikas piešinyje vaizduoja figūras, vadinamas galvakojais. Tai pirmieji žmogaus užuomazgos simboliai, nuo kurių eina arba yra šalia išdėstytos linijos / brūkšneliai – tai rankos ir kojos. Gali būti nuo vienos iki keliolikos. Jie kartais panašūs į saules, medūzas, vabalus ar akis [24].

Nuo 4 m. vaikas pereina prie primityvių vaizdavimo schemų, kuriomis jau gali nupiešti galvą, rankas, kojas ir liemenį. Galvos srityje gali būti išskiriamos detalės – akys, nosis, burna. Nebūtinai visas detales nupieš, bet užuominų jau yra [24].

Kaip teigia A. Brazauskaitė, įprastos raidos vaikų žmogaus figūros piešinys susiformuoja 5–6 m. amžiaus tarpsniu [15]. Šių metų vaikas pradeda suvokti vertikalę ir horizontalę. Pastebima, kad ankstesniais amžiaus tarpsniais piešiamas pasviręs žmogus, šiuo tarpsniu „išsitiesina“ ir jau „nebegriūva“. Piešiniai tobulėja, rankos ir kojos pradedamos piešti dviguba linija. Papildomos detalės dar piešiamos pasirinktinai, o rankos piešiamos vis dar iš liemens vidurio.

6 m. vaikui yra normalu detalizuoti kūno dalis, be pagrindinių jau atsiranda papildomos detalės – kaklas, pirštai, pėdos, plaukai, antakiai, drabužiai. Šiuos piešinius galima vadinti schematiniais – jau pereinama į realistinį piešinio vaizdavimą [70].

Nuo 7 m. vaikas visas kūno dalis vaizduoja realistiškai, jų nebeklijuoja bet kurioje vietoje. Atsiranda plastinio piešinio pradžia, kai detalės natūraliai pereina viena nuo kitos. Tai dar nėra šimtaprocentinis žmogaus vaizdinys. Daugiau vyrauja piešiniai, kuriuose vienos detalės priklijuotos, o kitos pereina natūraliai – realistiškai [77].

8–9 m. vaikai piešia plastinius ir schematinius elementus, kurie po truputį įgauna pusiausvyrą. Dažnai viršutinė dalis vaizduojama schematiškai, o apatinė – plastiškai.

Maždaug 10–11 m. vaikų piešiniuose vyrauja plastiškas vaizdavimas. Jų kokybė priklauso nuo vaiko meninių gebėjimų. Vienas detales labiau įgunda nupiešti, kitas ne. Toks vaizdavimas tęsiasi iki paauglystės [24].

1.2.3. Dailės terapijos taikymo galimybės

Meninės terapijos metodas laikomas seniausiu ir natūraliausiu koreguojant emocines būsenas. Juo daugelis žmonių naudojasi patys, norėdami atsikratyti protinės įtampos, atsipalaiduoti, susikaupti [8]. Dailės terapija Lietuvoje taikoma gydymo, socialinio darbo, pedagogikos ir specialiojo ugdymo srityse kaip ir kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje. Kaip teigia Vaitkevičienė, psichikos sutrikimų turintiems asmenims dailės terapija padeda jaustis geriau [4].

M. Schuster dailės terapiją apibrėžia kaip psichoterapiją, per kurią kuriami dailės srities darbai [75]. Bendravimas per ekspresyviąją produkciją neretai efektyvesnis nei verbalinė komunikacija, nes vaikams padeda paslėpti savo išgyvenimus vaizdiniuose, taip išvengiama tiesioginio susidūrimo su suaugusiuoju [15]. Dailės terapija – vienas iš metodų, galintis padėti ASS bei kitus SUP turintiems vaikams. Kaip teigia S. Alter-Muri, dailės terapijos tikslas – leisti atsirasti nesąmoningiems vaizdams, kurie pasitarnautų kaip įrankis paslėptoms mintims ir jausmams apdoroti, abstrakčiam mąstymui gerinti bei žodinio ir neverbalinio bendravimo įgūdžiams ugdytis [25].

Kaip teigia S. Meidel, terapiniai ir intervencijos metodai atsirado remiantis tiesiogine bendravimo su ASS turinčiais asmenimis patirtimi ir yra pagrįsti tiksliniais simptomais [71]. Individuali psichoterapija ypač svarbi siekiant geriau suprasti ASS turinčių vaikų sunkumus. Yra daugybė kitų vis labiau į multimodalinį planą integruojamų terapinių metodų. Žinoma, svarbu, kad pagrindiniai atskirų terapinių būdų principai neprieštarautų vienas kitam. Atitinkamai vis labiau skatinamas holistinis ir visapusiškas požiūris, t. y. prasminga skirtingų metodų sąveika. Visais atvejais svarbu terapinį poveikį pradėti kuo anksčiau, nes tai vienas iš būdų užtikrinti didžiausią pasisekimo

galimybę. Deja, atliktos studijos rodo, kad šiuo metu nėra intervencijos ar medikamento, išgydančio autizmą [52].

ASS turinčių vaikų piešiniuose vaizdai prastai suprojektuoti, figūros išplaukusios. Kai kurie ASS turintys vaikai piešia labai mažus objektus, dažnai nedideli objektai būna pavaizduoti lapo kampuose, tačiau kitus objektus gali nupiešti labai ryškius, storomis linijomis, nesilaikoma ir lapo formato. Daugybė piešinių sukuria įspūdį, kad jie yra tušti, neproporcingi ir neturi konteksto [77]. O. Lawrence pabrėžia, kad ASS turintiems vaikams trūksta vaizduotės ir abstraktaus mąstymo įgūdžių [53].

Dailės terapija ASS turintiems vaikams yra naudinga, nes, kaip teigia P. Sinapius ir M. Smit, dėl vaizdų protas tampa lankstesnis. Vaizdo suvokimas yra aktyvus procesas, per kurį komunikuojama su pasauliu, išore [31, 76]. Meno terapija padeda tobulinti ir vaizduotės bei abstraktaus mąstymo įgūdžius. Įsitraukdamas į meninę veiklą ASS turintis vaikas išlaisvina savo jusles, susikoncentravęs į tapymo, piešimo ir pan. procesą jis atitrūksta nuo nemalonių pojūčių. Dėl to dailės terapija gali tapti natūralia kasdiene veikla. Tokie žmonės dažnai patiria nerimą, stresą, pyktį, depresiją ir nusivylimą, nes negeba užmegzti kokybiškų socialinių santykių. Dailės terapija yra būdas nusiraminti, mintis atskleisti per piešinį, taip patenkinant savo psichologinius poreikius. Problema ta, kad per dailės terapiją nėra patenkinami socialiniai poreikiai [57]. Spręsdami šią problemą dailės terapeutai ne tik padeda vaikui įgyvendinti jo dailės terapinį procesą, bet ir dirba kartu, sumaniai naudoja grįžtamąjį vaizdinį ryšį. Taip dailės procesas panaudojamas bendravimui kurti: ASS turinčiam vaikui padeda ugdytis socialinius gebėjimus [77].

Kita vertus, ASS turinčių asmenų dailės kūriniai, kaip teigia G. Theunissen, M. Schubert, gali būti ypatingi, kaip yra ypatingas šių žmonių pasaulio suvokimas [77]. Autoriai gabius dailei asmenis (tiek vaikus, tiek suaugusiuosius) vadina „savantais“ (nuo žodžio „sala“), teigia, kad jie kuria nepaprastas nuotraukas, piešinius, skulptūras. Dėl to ypač svarbu ne tik atpažinti ASS turinčių asmenų patologinius bruožus, bet ir pastebėti stipriąsias savybes, jas atskleisti ir ugdyti [57].

P. Sinapiuso tyrimas rodo, kad dailės terapija gali prisidėti ir prie visapusiškos medicininės diagnozės, išplėsdama gydytojų suvokimą, įtraukdama psichologinius bei psichosocialinius veiksnius [76]. C. Sanmann pabrėžia dailės terapijos darbų, susijusių su autizmo sutrikimais, diagnostinį potencialą, kuris buvo ištirtas kokybinės vaikų ir paauglių psichiatrijos atvejų kontekste [73]. Išsiaiškinta, kad kai kurios dailės kūrinių formos, savybės būdingos būtent ASS turintiems vaikams. Vis dėlto autorius akcentuoja, kad vien piešinių autizmo diagnozei nustatyti tikrai neužtenka.

S. Alter-Muri teigia, kad dailės terapeuto veikla labai skiriasi nuo edukologo ar menininko patirties, nes dailės terapeutai turi turėti ir medicininių, ir pedagoginių kompetencijų [25]. Dailės terapeutams nėra svarbu gerai išmanyti dailės techniką, jie neaiškina savo klientams apie kūrinių estetiką, jie naudoja klinikines intervencijas, kad SUP turintys asmenys būtų nukreipti susitelkti į

terapinius tikslus – sudaromas dailės terapijos planas susitelkiant į tai, kaip stiprinti asmens, turinčio SUP, gerąsias savybes, atrenkami dailės terapijos metodai, kurie padėtų atskleisti stipriąsias kiekvieno vaiko puses. Vienas pagrindinių metodų yra integruotas ugdymas, įtraukiant dailės terapiją į bendrą visos grupės terapiją. Darbas nedidelėmis grupėmis sudaro sąlygas dailės terapeutui dirbti individualiai su kiekvienu asmeniu, tačiau kartu leidžia stebėti jų tarpusavio bendravimą, skatinti, palaikyti.

S. Alter-Muri analizuoja praktinius patarimus dailės terapeutams, dirbantiems su ASS turinčiais vaikais, kuriuos apibendrintai galima pateikti taip [25]:

 piešimo ar tapybos procesą išskaidykite į mažesnes dalis. Procesas prasideda nuo sprendimo imtis piešti ar tapyti. Iš pradžių daryti apšilimo veiklas, vėliau pereinant į procesą. Prieš terapiją pristatyti medžiagas, jas apibūdinti, o po to iš jų daryti įvairias figūras, kalbamasi apie tai, ką pavyko padaryti, kas pavaizduota. Dailės terapijai skirtos medžiagos ir būdai turėtų būti kuo įvairesni, kad ASS turintiems žmonėms būtų lengviau išeiti iš rutinos, keltų smalsumą ir taip skatintų bendravimą bei bendradarbiavimą.

 ASS turintis vaikas turi būti vertinamas ne už rezultatą, o už dalyvavimą, vertinami tik pasiekimai, kad ir labai maži.

 Smalsumą ir norą bendradarbiauti galima skatinti ir taip: dailės terapeutas atsineša įvairių dailės terapijai reikalingų daiktų, medžiagų, įrankių ir kviečia vaikus ką nors drauge sukurti, nupiešti, nutapyti. Taip keliamas vaikų susidomėjimas, smalsumas, vaikai ima bendrauti, klausinėti, o paskui apžiūrinėti visas priemones, jas išbandyti – užsimezga santykiai tarp vaiko ir dailės terapeuto, tobulėja verbalinė ir neverbalinė kalba. Sužadinus smalsumą, tikimybė, kad vaikas įsitrauks į veiklą, yra kur kas didesnė nei tada, kai bus iš anksto žinoma, kokia veikla per terapiją bus užsiimama. Tai vaikus atitraukia ir nuo rutinos, į kurią jie yra, kaip jau minėta, linkę.

 Kadangi ASS turintys asmenys sunkiai atsitraukia nuo vienos veiklos ir sunkiai pereina į kitą, dailės terapeutas turi turėti tai omenyje planuodamas dailės terapijas ir laikytis tam tikro terapinio plano. Pavyzdžiui, terapeutas surašo, kokia veikla po kokios bus daroma, tai vaizduoja paveikslėliais (kada paima popierių, kada piešia, kada plaunasi rankas).

 Sunkesnį ASS turintiems vaikams dailės terapeutas gali padėti pereiti nuo vienos veiklos prie kitos, kartodamas veiksmus, kas daroma dabar ir kas bus daroma paskui. Tada vaikai jaučiasi saugesni, jie patiria mažesnį nusivylimą tiek pačiu savo darbu, tiek procesu.  Bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiams gerinti padeda bendras dailės kūrinio kūrimas.

Pavyzdžiui, kiekvienas vaikas tapo peizažą ant pailgo popieriaus lapo. Kai darbai nudžiūsta, dailės terapeutas suklijuoja visų vaikų darbus į vieną ir pakabina drauge.

 Gali atsitikti taip, kad per dailės terapiją bus reikalaujama rutininės veiklos, įrankiai bus naudojami ne pagal paskirtį, gali prasidėti manieringas elgesys, pavyzdžiui, lingavimas

arba sukimasis – taip pasireiškia poreikis save stimuliuoti. Dėl to dailės terapijos veikla gali tapti sudėtinga. Tokiu atveju reikia nepamiršti akcentuoti teigiamų dalykų, nukreipti vaiko dėmesį, dirbti su mažiau daiktų ar pereiti prie jau pažįstamos veiklos.

 Vaikui, turinčiam ASS, leisti piešti pasikartojančius simbolius ar konkrečius daiktus. Šią veiklą galima nukreipti, kad būtų stiprinamas paciento pasitikėjimas savimi, nes kurti fiksuotą vaizdą būdinga ir garsiems dailininkams. Tokį popieriaus lapą, kuris išmargintas vienu kokiu nors simboliu, pavyzdžiui, skaičiumi, galima vėliau naudoti kaip foną, kai vaikas bus nusiteikęs išeiti iš rutinos.

 Per dailės terapiją vaikai turėtų ruoštis, planuoti, kokios medžiagos, įrankiai bus reikalingi, kiek jų reikės. Tai ugdo ekologinį mąstymą, kuris šiomis dienomis yra labai aktualus. Vaikai tokiu būdu išmoks taupumo, suvoks, kad negalima veltui švaistyti medžiagų.  Medžiagos, naudojamos per dailės terapiją, gali raminti arba atvirkščiai – žadinti

pasikartojantį elgesį. Jutiminė patirtis yra svarbi ir gali paskatinti verbalinį bei neverbalinį bendravimą. Dėl to patariama prieš dailės terapiją leisti vaikui susipažinti su medžiagomis, jas liesti – geriausiai per plastikinį maišelį ar per plastikinę pirštinę, kuri veikia kaip apsauginis barjeras.

 Nemažai asmenų, turinčių ASS, yra pernelyg daug arba pernelyg mažai jautrūs lietimui. Dėl lytėjimo kai kurios medžiagos gali būti per daug stimuliuojančios. Tokios dažniausiai būna modeliavimo medžiagos (plastilinas ar molis). Modeliavimo medžiagos vienus vaikus gali pernelyg aktyvuoti, tačiau kitus gali nuraminti (pavyzdžiui, molio minkymas ir įvairių figūrų gaminimas). Dėl to kiekvienam vaikui reikia medžiagą pritaikyti individualiai.  Patalpoje, kurioje vyksta meno terapijos sesijos, turėtų būti gana tylu, joje neturėtų būti

stiprių šviesos dirgiklių, specifinių kvapų, nes garsai ir kvapai didina jautrumą. Jei patalpoje bus girdimi radijo garsai, vieni dalyviai gali imti juos kartoti, o tai erzins kitus dailės terapijos dalyvius.

 Per dailės terapiją galima užsiimti tapyba ir koliažu, nes ši veikla gerina motorinius įgūdžius. Šis procesas turi būti išskaidytas, nes iš karto padaryti koliažo nepavyks. Vaikui, turinčiam ASS, tai gali būti per sunku.

 Atliktus dailės kūrinius pristatyti kitiems, pavyzdžiui, surengti parodą. Tai ugdo ASS turinčių vaikų ryšį su išoriniu pasauliu, pasididžiavimą, kad jis yra to pasaulio dalis, vertingas ir reikalingas kitiems.

 Stebėti, ką labiausiai mėgsta veikti ASS turintis žmogus, ir nukreipti link tos veiklos. Pavyzdžiui, yra buvęs atvejis, kai berniukas turėjo sunkų ASS, labai mažai kalbėjo, galėjo rašyti tik ant labai mažo popieriaus lapo, tačiau labai domėjosi nuotraukomis ir mėgo

gražiai rengtis. Dailės terapeutas jį paskatino fotografuoti apylinkes. Nuotraukos buvo meniškos ir labai kokybiškos.

 Žinoti, kad dailės terapijos sesijos gali užtrukti ne tiek, kiek buvo planuota, nes ASS sutrikimą turintys žmonės sunkiai įsitraukia į veiklą ir sunkiai iš jos išeina.

 Per dailės terapijos sesijas patariama kurti žaislus, pavyzdžiui, lėles, nes ASS turintys vaikai retai žaidžia. Žaislų gamyba gali paskatinti žaisti, tai pagerintų socialinius vaiko įgūdžius.

 Skatinti vaizdinį mąstymą užduodant nupiešti ar nulipdyti konkrečius objektus, apie juos kalbėti kartu su pacientu, nes paprastai žmonių, turinčių ASS, piešiniai ar kiti dailės kūriniai būna nukreipti į save, o ne į išorinį pasaulį. Jie piešia tai, ką jaučia, apie ką galvoja, o ne tai, ką mato savo aplinkoje ar atsimena iš matytų daiktų, objektų.

Reikia pabrėžti, kad dailės terapijos poveikis ASS turintiems vaikams nėra visiškai žinomas. Pavyzdžiui, pomėgis dailei gali skatinti ASS turinčių vaikų empatiją, kita vertus, pasinėrimas į ypatingą pomėgį gali paskatinti dar labiau užsisklęsti [26]. Taigi dailės terapijos poveikis ASS turintiems vaikams gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas, todėl reikia išsamių tyrimų. O. Lawrence teigia, kad terapeutas, dirbantis su ASS turinčiu vaiku, gali nustatyti tik tiek, kiek pasiekė konkretus jo klientas, bet to nepakanka nusakyti, kokią įtaką ASS dailės terapija daro apskritai [53]. Meno terapijos tyrimai turėtų būti platūs ir išsamūs. Reikalinga didelė tyrimų imtis, norint užfiksuoti meno terapijos įtakos ASS gydyti tendencijas, išskirti geriausius gydymo metodus.

1.3. Projekciniai testai

Psichologijos srityje plačiai taikoma psichoanalitine logika grindžiama projekcinė metodika (Goštautas, 2004), t. y. žmogaus tyrimui naudojami projekciniai testai, kurie atskleidžia tiek sąmoningus, tiek pasąmoninius (nesąmoningus) asmenybės kompleksus.

Pirmąjį piešimo testą dar 1926 m. pasiūlė F. Goodenough ir D. Harris žmogaus kognityvinėms funkcijoms ir intelektui įgyvendinti [43]. 1949 m. publikuotas K. Machover testas „nupiešk žmogų“, kuris leido išplėsti interpretavimo galimybes vertinant ne tik intelektą, bet ir pačią asmenybę. Tais pačiais metais sukurtas ir J. N. Bucko (ortodokso analitiko) testas H-T-P (namo-medžio-žmogaus piešimas). G. F. Cvetkovic savo straipsnyje paskelbė, kad šį H-T-P testą 1952–1971 m. plačiai naudojo įvairūs tyrėjai, įskaitant ir M. Bruke, I. Jolles, B. Hommel, o laikui bėgant sukurta daugiau jo variacijų [37] – pavyzdžiui, nupiešti ne tik H-T-P, bet ir savo bei priešingos lyties žmogų (H-T-P-P). Nuo 1950 m. Lietuvoje pasiūlytas ir psichologų naudojamas V. J. Bieliausko „nupiešk šeimos piešinį“ piešimo testo variantas, kuris sėkmingai taikytas vertinant žmogaus kognityvines ir

intelekto funkcijas, taip pat V. J. Bieliausko modifikuotas J. N. Bucko H-T-P testas [30]. J. N. Bucko piešiniai atrinkti empiriškai ir iš praktikos.

Parinkdamas medžio, namo ir žmogaus piešinius, Buckas rėmėsi šiomis idėjomis, kilusiomis iš empirinių stebėjimų:

- šie piešiniai, nepriklausomai nuo kultūros ir išsilavinimo, pažįstami kiekvienam vaikui; - tyrimų rezultatai rodo, kad visų amžių tiriamieji iš daugelio galimų piešinukų dažniausiai

renkasi šiuos tris;

- šie piešiniai daugiausia stimuliuoja asociacijas.

Taikyta procedūra: duodamos priemonės (lapas su užrašais, pieštukas ir trintukas) ir sakoma instrukcija.

H-T-P yra projekcinė metodika, nes nestruktūruota. Prielaida – tiriamasis renkasi piešti tai, kas jam emociškai įstrigę. H-T-P gali būti naudojamas: intelektui įvertinti, asmenybinėms savybėms bei emociniam patyrimui aprašyti. H-T-P vertina intelektą ne kokiu nors koeficientu. Tai daugiau intelekto vertinimas keliant hipotezes, o ne įvertinimas kiekybiškai.

Teorija H-T-P – visi piešiniai nurodo vienokius ar kitokius savęs vaizdo aspektus: namas – savęs vaizdas iš praeities; medis – augimo ir raidos ypatumai; žmogus – santykiai ir savęs įsivaizdavimas su emociškai reikšmingais žmonėmis.

Trys pagrindinės sąvokos įvertinant intelektą:

1. Detalė – tokia piešinio dalis, iš kurios galime suprasti, kokia yra visuma:

a) Esminės detalės. Žmogaus piešinyje – galva, liemuo, dvi kojos, dvi rankos, pėdos, plaštakos (jei matomos), dvi akys (profiliu – viena), nosis, burna, dvi ausys (jei nepaslėptos po plaukais). Šios detalės leidžia kelti hipotezes apie intelekto lygį.

b) Neesminės detalės. Žiūrima, ar jos realistiškos, gerai nupieštos, rodo išbalansuotus santykius su aplinka, jų turtingumą. Jei keistos, groteskiškos, nerealistiškos – rodo rimtą problemą ar net sutrikimą. Prieš sprendžiant būtina atsižvelgti, ar žmogus kūrybiškas ir turi humoro jausmą.

2. Proporcija:

a) detalės dydžio santykis su kita detale;

b) detalės dydžio santykis su visa piešinio visuma. 3. Perspektyva:

a) detalės išsidėstymas siejant su visuma;

b) visumos parodymas: jei geri sugebėjimai projektuoti perspektyvą (dvimatę ar trimatę), tai intelektas aukštesnis. Jei nesugeba projektuoti perspektyvos, hipotezė, intelektas žemesnis.

Daugelis autorių siūlo tris projekcinio piešinio variantus, t. y. nupiešti žmogų, namą ir medį.

A. Vengeris adaptavo D. Harris testą ir pradėjo naudoti tik žmogaus piešinio testą (ŽPT) –jis taikomas jau nuo 3 m. ir gali įvertinti vaiko kognityvines bei intelekto funkcijas [23]. Pagal ŽPT vaiko pirma savojo „aš“ atsiradimo sąlyga yra žmogaus piešinys. Vėliau jau piešiamas namas ir medis.

Žmogaus piešinys atspindi: tiriamojo emocinį įspūdį apie save (koks aš esu); tai, koks

tiriamasis norėtų būti (siekiamybė); kaip aš jaučiuosi kaip vyras / moteris; požiūrį į savo seksualinį, lyties nulemtą vaidmenį; požiūrį į tarpusavio santykius ir ypač su emociškai reikšmingais žmonėmis (artimoji aplinka); atskiras emocines būsenas, kurios yra ypač reikšmingos: baimę, pyktį, kaltę; santykius su ambivalentiškais žmonėmis; aplinką, kurioje tiriamasis labai mėgsta būti; aplinką, kurioje tiriamasis nenori būti.

1.3.1. Formalieji elementai pagal žmogaus piešinio testą

Vieni svarbiausių į testą įtrauktų formaliųjų elementų, pagal A. Vengerio, J. N. Bucko, G. Kocho projekcinius testus, yra linijų forma, pieštuko spaudimas, figūros išdėstymas lape [23].

Linijų forma. Užbaigtos linijos, sutampa su kontūru, tikslios – aukšta psichinė energija,

pasitikėjimas savimi, gera kontrolė. Trūkinėjanti, štrichuota linija – nerimas, nepasitikėjimo savimi požymis. Laužytos, prasilenkiančios – nepasitikėjimo savimi požymis, susijęs su bloga emocijų kontrole. Netikslios, nesujungiamos, neatitinka kontūro – pusiausvyros nebuvimas, pasidavimas, emocijų kontrolės nebuvimas. Kampuotos ir apvalios linijos: kampuotos – vyriškumas, agresyvumas; apvalios – moteriškumo projekcija, žemas konfliktiškumas; kampuotos ir apvalios – žiūrėti, ką kaip piešia, kokia tų piešiamų dalių reikšmė.

Linijos spaudimas. Labai stiprus – labai aukštas nerimo, agresyvumo lygis, įtampos

išgyvenimas. Labai silpnas – maža energija, išsekimas, depresijos požymiai, bejėgiškumas, silpnumas. Nevienodas – emocinis labilumas, pusiausvyros nebuvimas.

Figūros dydis, A. Vengerio, J. N. Bucko, G. Kocho laikomas norma: maždaug 6–7 cm, lapo

centre, pradeda piešti nuo galvos, simetriškas, geros proporcijos, minimalios pastangos tobulinti, minimalus trynimas, su drabužiais, kojos gali būti ir nebaigtos, linijos spaudimas normalus, linijos tikslios, atitinkančios kontūrą, neštrichuotos, yra visos esminės detalės, į piešinio defektus žiūri humoristiškai.

Didelis piešinys: figūra užima visą lapą nuo viršaus iki apačios, labai pasitikinti savimi asmenybė, gali būti susiję su nesaugumu, aukštas savęs vertinimas, energingumas, nestabilus savęs vertinimas, jei figūra netelpa lape – aplinka suvokiama kaip varžanti, nesuteikianti pakankamai erdvės ir viršija galimybes.

Maža figūra (2–3 cm) rodo vietos sau neturėjimą, jos užleidimą, žemą savęs vertinimą, aukštą nerimo lygį, emocinę priklausomybę (esu mažas, nes kažkas šalia yra didesnis), suvaržymo jausmą, vietos jausmo neturėjimą.

Figūros išsidėstymas lape:

Centrinė figūra nusako tiriamojo saugumą, emocionalumą, sugebėjimą koncentruotis.

Aukščiau vidurio figūra (pakabintas, be pagrindo): pakibimas virš realybės, vienišumas, pasitenkinimo siekiama daugiau fantazijose nei realybėje.

Figūra žemiau vidurio nusako tiriamojo emociją kaip nuotaikos prislėgtumą, įstrigimą konkrečioje situacijoje, nevisavertiškumas.

Kairėje lapo pusėje (akivaizdžiai šone) – atsitraukimas į praeitį, susirūpinimas praeitimi. Dešinėje lapo pusėje – siejama su orientacija į ateitį, kad ateityje galima viską išspręsti.

Proporcijos žmogaus piešinyje. Jei žmogus aiškiai neproporcingas ir nesimetriškas – tai rodo

pusiausvyros nebuvimą, jei nesimetriškumas pečių srityse – poreikis dominuoti. Jei rankos neproporcingai didelės arba mažos – disproporcija, taip tiriamasis veikia aplinką. Poveikio potencija duota, bet nepavyksta tas poveikis arba gali būti somatinių problemų, tiksliau išsiaiškinama jau pasitelkus klausimus.

1.3.2. Žmogaus kūno dalių interpretavimas pagal žmogaus piešinio testą

Kūno detalės – tokia piešinio dalis, iš kurios galima suprasti visumą. Žmogaus esminės detalės pavaizduotos piešinyje yra: galva, liemuo, dvi kojos, dvi rankos, pėdos, plaštakos (jei

matomos), dvi akys (profiliu – viena), nosis, burna, dvi ausys (jei nepaslėptos po plaukais). Esminės detalės leidžia kelti hipotezes apie intelekto lygį. Kitas lygmuo – asmenybinis.

Galva. Tai viena pagrindinių, esminių detalių, intelekto, fantazijų sritis, artimai siejama su

impulsų kontrole, tiesiogiai susijusi su socializacijos poreikiais, jų patenkinimu, siejama su ego. Jei galva akcentuojama – inteligencijos kompleksas, racionalumo iškėlimas ir emocijų nuvertinimas, savo tikrųjų gelminių jausmų nuvertinimas. Jei galva piešiama atmestinai – depresiškumas, atmestinumas. Neproporcingai didelė piešiama, kai žemas intelektas ar kai nesusitvarko su užduotimi, kartais rodo intelekto deficitą, protinį atsilikimą, didybės manijos projekciją. Netaisyklingos formos galva – organikos ir žemo intelekto projekcija. Galva piešiama paskutinė – būdinga, kai yra tarpasmeninių santykių konfliktų.

Veidas. Labai siejamas su bendravimo poreikio patenkinimu. Tai svarbiausia kūno dalis