LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
GRETA JONIKIENĖ
CHIRURGIJOS IR TERAPIJOS SKYRIŲ SLAUGYTOJŲ PATIRIAMŲ
STRESOGENINIŲ ĮVYKIŲ IR PROFESINIO PERDEGIMO SĄSAJOS
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. Viktorija Grigaliūnienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė 2014 m. gegužės mėn.___d.
CHIRURGIJOS IR TERAPIJOS SKYRIŲ SLAUGYTOJŲ PATIRIAMŲ
STRESOGENINIŲ ĮVYKIŲ IR PROFESINIO PERDEGIMO SĄSAJOS
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė Dr. Viktorija Grigaliūnienė 2013 m. gegužės mėn.__d. Recenzentė Dr. Daiva Kriukelytė 2014 m. gegužės mėn.__d.
Darbą atliko magistrantė Greta Jonikienė
2014 m. gegužės 18 d.
TURINYS
SANTRUMPOS ... 9 SĄVOKOS ... 10 LENTELĖS ... 11 PAVEIKSLAI ... 12 ĮVADAS ... 13DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 15
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 16
1.1 Streso samprata ir jį sukeliantys veiksniai ... 16
1.1.1.Streso požymiai ir stresogeniniai įvykiai ... 18
1.1.2. Stresogeniniai įvykiai slaugytojų darbe ... 19
1. 2. Perdegimo sindromo samprata ir požymiai ... 23
1.2.1. Perdegimo sindromą sąlygojantys veiksniai ... 25
1.2.3. Perdegimo sindromo simptomai ... 28
1.2.4. Perdegimas slaugytojų darbe ... 31
1.2.5. Literatūros apžvalgos apibendrinimas ... 34
2. TYRIMO METODIKA ... 35
2.1. Tyrimo organizavimas ... 35
2.2. Tyrimo bioetika ... 35
2.3. Tyrimo imtis ir jos atranka ... 35
2.4. Tyrimo metodai ... 36
2.5. Statistinių duomenų analizė ... 38
3. TYRIMO REZULTATAI ... 39
3.1. Sociodemografiniai veiksniai ir slaugytojų profesinis perdegimas ... 39
3.2. Slaugytojų darbe patiriamų stresogeninių įvykių ir profesinio perdegimo sąsajos ... 48
3.3. Slaugytojų asmeninio gyvenimo stresogeninių įvykių ir profesinio perdegimo sąsajos ... 53
REZULTATŲ APTARIMAS ... 57 IŠVADOS ... 61 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 62 PUBLIKACIJOS ... 63 LITERATŪRA ... 64 PRIEDAI ... 70
SANTRAUKA
Jonikienė G. Chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų patiriamų stresogeninių įvykių ir profesinio perdegimo sąsajos, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. V.Grigaliūnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2014, – 75p.
Tyrimo tikslas – nustatyti chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų patiriamų stresogeninių
įvykių ir profesinio perdegimo sąsajas.
Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti ir palyginti chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų
profesinį perdegimą, atsižvelgiant į sociodemografinius duomenis. 2. Nustatyti ir palyginti chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų profesinį perdegimą, atsižvelgiant į darbe patiriamų stresogeninių įvykių pobūdį. 3. Nustatyti ir palyginti chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų profesinį perdegimą, atsižvelgiant į asmeniniame gyvenime patiriamų stresogeninių įvykių pobūdį.
Tyrimo metodika: tyrimas buvo atliktas VšĮ Kauno klinikinės ligoninės ir Respublikinės
Kauno ligoninės chirurgijos ir terapijos skyriuose 2013 metų gruodžio mėn. Tyrimui naudotą anketą sudarė sociodemografinis klausimynas, stresogeninių įvykių klausimynas (sudarytas darbo autorės su bendraautorėmis M. Antanaitiene ir A. Rapulskyte), stresogeninių įvykių asmeniniame gyvenime klausimynas, PP („profesinio perdegimo“) klausimynas, (adaptuotas medicinos darbuotojams, paruoštas N. Vodopjanovos).
Rezultatai: Tyrime dalyvavo 198 slaugytojos, iš kurių 92 dirba chirurginiuose skyriuose, o
106 – terapiniuose skyriuose. Chirurginių ir terapinių skyrių darbuotojų emocinio išsekimo, depersonalizacijos bei asmeninių pasiekimų nuvertinimo subskalių vidurkiai yra vienodi, tačiau skiriasi šių skyrių slaugytojų emocinio išsekimo subskalės balai. Nustatytas ryšys tarp darbo krūvio ir emocinio išsekimo subskalės, kuris rodo, kad esant didesniam darbo krūviui, emocinio išsekimo subskalės balai didėja. Didėjant chirurginių skyrių slaugytojų amžiui ir darbo stažui, asmeninių pasiekimų nuvertinimo subskalės vidurkiai mažėja. Be to, didėjant šių skyrių slaugytojų turimų etatų skaičiui, mažėja jų depersonalizacijos skalės vidurkiai. Terapinių skyrių slaugytojų duomenys rodo, kad tų, kurios dirba naktinėje pamainoje, depersonalizacijos subskalės vidurkiai yra didesni.
Tiriant slaugytojų darbe patiriamų stresogeninių įvykių ir profesinio pervargimo subskalių ryšius, nustatyta, jog nepakankamas slaugytojų darbo užmokestis labiausiai susijęs su profesiniu pervargimu. Emocinio išsekimo ir depersonalizacijos subskalių stipriausias ryšys su viršvalandžiais, pacientų išsakytomis pretenzijomis bei kolegų komentarais apie slaugytojų atliktą darbą. Darbo stresogeniniai veiksniai turi daugiau įtakos terapinių skyrių slaugytojų profesiniam perdegimui.
Tiriant slaugytojų asmeniniame gyvenime patiriamų stresogeninių įvykių ir profesinio pervargimo subskalių ryšius, nustatyta, jog finansiniai veiksniai daro didžiausią įtaką tiriamųjų
emociniam išsekimui ir depersonalizacijai. Chirurginių skyrių slaugytojų asmeninio gyvenimo stresogeniniai įvykiai su profesinio perdegimo subskalėmis siejasi labiau nei terapinių skyrių slaugytojų.
Išvados: 1. Esant didesniam darbo krūviui didėja chirurginių ir terapinių skyrių slaugytojų
profesinio perdegimo išsivystymo rizika. Taip pat nustatyta, kad chirurginių skyrių slaugytojų asmeninių pasiekimų nuvertinimas mažėja, didėjant jų amžiui ir darbo stažui; 2. Mažas atlyginimas, viršvalandžiai, pacientų išsakomos pretenzijos bei kolegų komentarai apie slaugytojų darbą padidina perdegimo sindromo riziką. Be to, pastebėta, jog darbo stresogeniniai veiksniai turi daugiau įtakos terapinių skyrių slaugytojų profesiniam perdegimui; 3. Finansiniai veiksniai daro didžiausią įtaką tiriamųjų emociniam išsekimui ir depersonalizacijai. Asmeninių pasiekimų nuvertinimui asmeninio gyvenimo stresogeniniai veiksniai įtakos neturi. Chirurginių skyrių slaugytojų asmeninio gyvenimo stresogeniniai įvykiai su profesinio perdegimo subskalėmis siejasi labiau nei terapinių skyrių slaugytojų.
SUMMARY
Jonikienė G. The Relations between Stressogenic Events and Professional Burnout
Experienced by the Nurses at Surgery and Therapy Departments, Master Thesis / Supervisor Dr. V.
Grigaliūnienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2014, – 75p.
The research identified its aim to determine the relations between stressogenic events and
professional burnout experienced by the nurses at Surgery and Therapy departments.
The following tasks were raised: 1. To ascertain and compare nurses’ professional burnout
at the departments of Surgery and Therapy by socio-demographic indexes. 2. To identify and compare nurses’ professional burnout at the departments of Surgery and Therapy by the nature of stressogenic events. 3. To determine and compare nurses’ professional burnout at the departments of Surgery and Therapy by the nature of stressogenic events experienced in personal lives.
Research methodology: the study was conducted in December, 2013, at the departments of
Surgery and Therapy, Kaunas Clinical Hospital and Republican Hospital of Kaunas. The research used socio-demographic questionnaire and the questionnaire of stressogenic events at work (prepared by the author and coauthors – M. Antanaitienė and A. Rapulskytė), as well as the questionnaire of stressogenic events in personal life and Professional Burnout questionnaire (adapted for medical employees and prepared by N. Vodopjanova).
Results: 198 nurses participated in the research. 92 of the subjects work at the Surgery
departments, whereas 106 – at the Therapy departments. The means of the Surgery and Therapy employees’ burnout, depersonalization and personal achievements subscale indexes are even, but their emotional burnout subscale scores are different. The relation between workload and emotional burnout subscale was detected, which shows that due to the higher workload, the scores of emotional burnout subscales tends to increase. With the nurses’ at the Surgery departments age increase, their means of depersonalization scale tend to decrease. The increasing nurses’ age and seniority at the Surgery departments tend to decrease the means of the devaluation of their personal achievements. Withal, the increase of work posts number at the Therapy departments tends to decrease the means of depersonalization scale. The data retrieved from the Therapy departments show that those nurses, who work in night shift tend to have higher means of depersonalization scale.
Aiming to explore the relations between the scales of stressogenic events and professional burnout experienced by the nurses, the study determined that insufficient salaries generally impact their professional burnout. The emotional burnout and depersonalization subscales maintain their strongest relation with overtime, patients’ complaints and colleagues’ comments on the
professional accomplishments. The professional stressogenic factors had more impact on the nurses’ professional burnout at the Therapy departments.
The research on the relation between the nurses’ sressogenic events in personal life and professional burnout subscales revealed that financial factors put greatest influence on their emotional burnout and depersonalization. The nurses’ at the Surgery departments subscales of stressogenic events in personal life and professional burnout have greater relations than those of the Therapy departments.
Conclusions: 1. The greater nurses’ workload at the departments of Surgery and
Therapy increases the risk of their professional burnout. Moreover, the research ascertained that the nurses’ devaluation of personal achievements at the Surgery departments tends to decrease when aging and getting more experienced. 2. Low salary, overtime and the patients’ complaints, as well as, the colleagues’ comments on professional accomplishments increase the risk of the nurses’ professional burnout syndrome. Withal, it was noticed that stressogenic events at work have more effect on the nurses’ professional burnout at the Therapy departments. 3. Financial factors have the greatest impact on the subjects’ emotional burnout and depersonalization. The stressogenic events in personal lives did not have relation with the devaluation of personal achievements. The nurses’ at the Surgery departments stressogenic events of personal life have greater relation with the professional burnout subscales than the nurses’ at the Therapy departments.
PADĖKA
Dėkoju mokslinio darbo vadovei dr. Viktorijai Grigaliūnienei už patarimus bei rekomendacijas.
Nuoširdžiai dėkoju VšĮ Kauno klinikinės ligoninės ir Respublikinės Kauno ligoninės chirurgijos ir terapijos skyrių vyresniosioms slaugytojoms administratorėms ir slaugytojams, sutikusiems bendradarbiauti atliekant šį tyrimą.
Noriu padėkoti savo šeimai, kolegoms ir draugams už jų supratimą, kantrybę, paramą ir palaikymą šiuo man svarbiu ir įtemptu laikotarpiu.
Su pagarba, Studentė Greta Jonikienė
SANTRUMPOS
PP – profesinis perdegimas χ2 - Chi kvadrato kriterijus p - statistinis reikšmingumas proc. - procentai
SĄVOKOS
Perdegimo sindromas - emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir sumažėjusių asmeninių
laimėjimų sindromas (Maslach, Jackson, Leiter, 1996).
Slaugytojai - asmenys, įgijęs slaugos baigimo diplomą, taip pat turintis bendrosios praktikos
ir(ar) atitinkamą specialiosios slaugos praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją.
Stresas - žmogaus psichinės ir fizinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių
dirgiklių, arba stresorių poveikio (Selye, 1967).
Stresogeniniai įvykiai - tam tikri grėsmę ar iššūkį padėčiai, saugumui, sveikatai, gerovei,
LENTELĖS
1lentelė Profesinio perdegimo proceso veiksniai
2 lentelė Tiriamųjų pasiskirstymas pagal skyrius, kuriuose dirba
3 lentelė Tiriamųjų pasiskirstymas pagal aptarnaujamų pacientų skaičių per dieną
4 lentelė Slaugytojų darbe patiriamų stresogeninių įvykių ir profesinio perdegimo subskalių sąsajos 5 lentelė Chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų darbe patiriamų stresogeninių įvykių ir profesinio
perdegimo subskalių sąsajos
6 lentelė Slaugytojų asmeninio gyvenimo stresogeninių įvykių ir profesinio perdegimo subskalių
sąsajos
7 lentelė Chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų asmeninio gyvenimo stresogeninių įvykių ir
PAVEIKSLAI
1 pav. Maslow poreikių hierarchijos piramidė 2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą 3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbo stažą 4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbo krūvį 5 pav. Žinios apie aptarnaujamų pacientų normą
6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal aptarnaujamų pacientų normą 7 pav. Pajamos tenkančios vienam šeimos nariui per mėnesį
8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbą naktinėje pamainoje
9 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis 10 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal profesinio perdegimo skalių vidurkius 11 pav. Darbo krūvio ir emocinio išsekimo subskalės sąsajos
12 pav. Chirurginių skyrių slaugytojų darbo stažo ir asmeninių pasiekimų nuvertinimo subskalės
sąsajos
13 pav. Chirurginių skyrių slaugytojų darbo krūvio ir depersonalizacijos subskalės sąsajos
14 pav. Terapijos skyrių slaugytojų profesinio pervargimo subskalių ir darbo naktinėje pamainoje
ĮVADAS
Medicina ir slauga yra vienos seniausių veiklų žmonijos istorijoje. Slaugos ir medicinos raidą skatino poreikis rūpintis silpnesniu, bejėgiu, sergančiu, kenčiančiu žmogumi (Stankūnienė, 2013).Žmogui susirgus yra reikalinga priežiūra, kurią gali suteikti tik slaugytojas. Slaugytojų darbas – užtikrinti kiek įmanoma geresnę paciento savijautą. Žmonių slaugymas iš slaugytojo reikalauja atitinkamos kvalifikacijos, žinių, įgūdžių, svarbu ir asmeninės savybės bei požiūris. Slaugytojų darbas yra tema, apie kurią vienokiu ar kitokiu aspektu nuolat kalbama ir diskutuojama.
Nepriklausomybės atkūrimo metais medicina išgyveno ne vieną reformų laikotarpį. Slaugytojai turi nuolat prisitaikyti prie besikeičiančių darbo sąlygų, situacijų, naujų poreikių ir reikalavimų. Slaugytojai – sveikatos sistemos struktūros dalis, nuo kurios labai priklauso teikiamų sveikatos paslaugų kokybė.
Slaugytojai tenkina vieną svarbiausių individo poreikių – turėti kiek įmanoma mažiau sveikatos problemų. Tam reikalingas ir pačių slaugytojų tinkamų darbo sąlygų užtikrinimas. Slaugytojai yra priskiriami aptarnaujančio personalo kategorijai, jie itin dažnai darbe patiria stresą (Maslach, 1982; Flagman ir Holmes, 1999; Valiulienė , 2008; Vasilavičius ir kt., 2010; Goetz ir kt., 2011). „Slaugytojo veikla įvairių ligoninės skyrių komandose orientuota į savarankišką, aktyvią, lygiateisę veiklą, bendradarbiavimą su kolegomis, pacientais ir jų artimaisiais. Slaugytojai padeda spręsti pacientų sveikatos problemas, siekdami išvengti profesinių klaidų komandoje, užtikrinant pacientų saugumą ir mokymą. Slaugytojai komandoje ir pacientų slaugyme turi svarbias ir apibrėžtas veiklos funkcijas: jie teikia slaugytojo, sveikatos mokytojo, patikėtinio paslaugas“ (D. Drungilienė ir I. Gailiūtė, 2009).
Atsakomybė už žmonių gyvybę dažnai suteikia pasitenkinimą darbu, tačiau labai dažnai slaugytojai jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekę. Dažniausi slaugytojų darbe pasitaikantys stresogeniniai įvykiai (Rogers, 1988; Humpel ir kt., 2001; Winstanley ir Whittington, 2001) yra: darbo sąlygos, konfliktai, bendravimas su ligoniais, atmosfera darbe, sunkių ligonių būklė, nesutarimai su administracija ir pan.). Nuo patiriamų stresogeninių įvykių, asmeninių savybių priklauso slaugytojo pervargimas ir perdegimas darbe. Perdegimas – lėtas ilgalaikis procesas, pasireiškiantis tiek psichinio, tiek fizinio pobūdžio simptomais. Perdegti gali bet kurios profesijos, bet kokias pareigas užimantys darbuotojai, kai nepatenkinami jų lūkesčiai ar lieka neišspręstų darbo konfliktų, lemiančių nuolatinį stresą.
Tik prieš kelis dešimtmečius pradėta domėtis, diskutuoti dėl darbe patiriamų stresų, nuovargio, išsekimo požymių bei jų pasekmių. Pirmieji tyrimai buvo atlikti sveikatos priežiūros, slaugos, globos įstaigose stebint bei apklausiant ten dirbančius žmones. Šis reiškinys buvo pavadintas „perdegimo“ (anglų k. - burnout) sindromu, susilaukė įvairių šalių mokslininkų susidomėjimo
(Maslach ir Jackson; 1984; Ramuszewicz, ir kt., 2005; Lee ir Akhtar, 2011; Queiros ir kt., 2013). „Perdegimo sindromas“ – dar ne taip seniai pradėtas vartoti terminas. Jis atsirado XX a. aštuntajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos valstijose. Lietuvoje šį reiškinį pradėta tyrinėti dar vėliau.
Darbo aktualumas. Lietuvoje nagrinėtas pedagogų, medicinos darbuotojų, socialinių
darbuotojų, banko darbuotojų profesinis perdegimas (Stoškus, 2011, Vimantaitė ir Šeškevičius, 2006; 2007; Pacevičius, 2007; Raižienė ir Endriulaitienė, 2007; Poškienė ir Istomina, 2007; Bakšytė ir Raižienė, 2010), tačiau apie chirurginių ir terapinių skyrių slaugytojų perdegimo sindromą randama mažai duomenų. Todėl mūsų tyrimo tikslas ir buvo išsiaiškinti chirurgijos ir terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų stresogeninių įvykių ir perdegimo sindromo sąsajas.
Darbo naujumas. Dauguma Lietuvoje atliktų perdegimo sindromo tyrimų labiausiai
akcentuoja su darbine veikla ir sociodemografiniais veiksniais susijusias perdegimo sindromo priežastis, ir labai mažai tirta su asmeniniu, šeimos gyvenimu susiję stresogeniniai įvykiai.
Darbo praktinė reikšmė. Tyrimas padės atskleisti cirurginių ir terapinių skyrių slaugytojų stresogeninių įvykių priežastis, jų patiriamų stresogeninių įvykių ir profesinio perdegimo sąsajas, taip pat padės laiku pastebėti perdegimo sindromo simptomus ir parengti rekomendacijas kaip sumažinti stresą slaugytojų darbe.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tema: chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų patiriamų stresogeninių įvykių ir
profesinio perdegimo sąsajos.
Tyrimo tikslas – nustatyti chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų patiriamų stresogeninių
įvykių ir profesinio perdegimo sąsajas.
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti ir palyginti chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų profesinį perdegimą, atsižvelgiant į sociodemografinius duomenis.
2. Nustatyti ir palyginti chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų profesinį perdegimą, atsižvelgiant į darbe patiriamų stresogeninių įvykių pobūdį.
3. Nustatyti ir palyginti chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų profesinį perdegimą, atsižvelgiant į asmeniniame gyvenime patiriamų stresogeninių įvykių pobūdį.
Tyrimo objektas: VšĮ Kauno klinikinės ligoninės ir Respublikinės Kauno ligoninės
chirurgijos ir terapijos skyrių slaugytojų patiriami stresogeniniai įvykiai ir profesinis perdegimas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Streso samprata ir jį sukeliantys veiksniai
Stresas yra žmogaus psichinės ir fizinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių dirgiklių, arba stresorių poveikio (Selye, 1967). Stresas skirtingiems žmonėms gali turėti skirtingus simptomus, priežastis ir net pasekmes. Todėl jis gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą ilgalaikį ar trumpalaikį poveikį: jis gali motyvuoti, kai norima ką nors atlikti puikiai, tačiau gali paveikti ir neigiamai: padaryti žmogų apatišką, prislėgtą. Stresas kyla tuomet, kai atsiranda disbalansas tarp keliamų reikalavimų ir turimų išteklių šiems reikalavimams įvykdyti.
Kiekvienas streso tyrėjas, priklausomai nuo savo tyrimo tikslo ir krypties, pateikia savo streso sampratą. H. Selje 1936 metais aprašė įvairių stresorių sukeliamą sindromą ir jį pavadino bendru adaptaciniu sindromu (BAS), arba – Biologinio streso sindromu (BSS) (cit. pagal Morita et al., 2004). Jo teigimu, kūnas patiria tris streso fazes: nerimą, priešinimąsi ir išsekimą. H. Selje streso teorijos sąvoka reiškia ir būseną, ir reakciją, ir išorines sąlygas.
R. Lazarus sukūrė naują požiūrį į stresą (Lazarus ir Folkman, 1984). Jo nuomone, streso sukeliamos emocijos gali veikti žmogų tiek teigiamai, tiek neigiamai ir tai lemia daugelis faktorių. Autoriaus teigimu, stresinės situacijos bet kokiu atveju verčia ieškoti išeities, tačiau didelę įtaką turi ir individualios žmogaus savybės, aplinka. Pagal R. Lazarus, streso šaltiniai gali būti apibūdinami kaip išoriniai ir vidiniai, kurie veikia žmogų kognityviškai, fiziologiškai, per jausmus, elgesį. Streso poveikis gali būti stimulas, verčiantis žmogų mokytis, keistis ir tobulėti. Stresas gali veikti ir neigiamai, kai iškyla per daug stresorių ir žmogus netenka jėgų (patiria didelę baimę ar „perdega“).
Stresą yra sunku apibrėžti, nes žmonės reaguoja į jį labai skirtingai, o situacija, kuri yra įtempta vienam asmeniui, kitam gali būti nesunkiai įveikiama. Stresas gali būti dviejų formų: teigiamas stresas (eustresas) ir neigiamas stresas (pavojaus). Eustresas yra palengvėjimo jausmas, jis leidžia asmenims vykdyti gyvenimo iššūkius (Holahan ir Moos, 2001).
Pastaraisiais dešimtmečiais nagrinėjama streso sąvoka tapo viena iš populiariausių, aiškinančių žmogaus būklės kitimus dėl vidinių dirgiklių ir aplinkos poveikio. Lietuviškoje Medicinos enciklopedijoje (1993) nurodoma, kad stresas – tai „psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai – stresoriai“.
D.G. Myers (2005) teigia, kad „stresas yra vien kūno ir proto reakcija į kažką, kas sukelia pusiausvyros pokyčius, todėl jis yra bendras daugelio skirtingų emocijų aspektas, tokių kaip nerimas, nusivylimas, pyktis, baimė, liūdesys ir neviltis“. Jis gali pasireikšti ir kaip fizinis aspektas, kuris gali pasireikšti skausmu krūtinėje, skrandžio duobutėje ir pan. Stresas kaip kenksmingas darbo aplinkos veiksnys ypač būdingas intelektualinių profesijų atstovams – vadovaujantiems darbuotojams, gamybos vadovams, medikams, verslininkams, inžinieriams ir kt. (Pajarskienė ir Jankauskas, 2002).
Didesnį ar mažesnį stresą patiriame kasdien. Namuose su stresu galime kovoti įvairiais būdais, o darbe daugelis to padaryti neturi sąlygų. Nuolatiniai sunkumai ir nesibaigiantis stresas darbe sekina psichiškai, fiziškai ir emociškai (Maslach, 1982). Taigi, būtent darbe stresas žmogų veikia tiesiogiai, o jeigu ir namie nėra galimybių jo išvengti, pasireiškia streso pasekmės. Mokslininkai išskiria šešias pagrindines darbinės veiklos streso veiksnių grupes (Gerasimčik-Pulko. 2011):
1. Vidinės darbinės veiklos charakteristikos. Tai gali būti per didelis darbo krūvis ir nepakankamas darbo krūvis, blogos darbo sąlygos, sprendimų priėmimo būtinumas ir pan.
2. Asmens vaidmuo organizacijos struktūroje. Tai - nepakankamai aiškiai apibrėžtos pareigos ir asmens vaidmuo, didelė atsakomybė už kitus žmones ir negalėjimas dalyvauti priimant sprendimus.
3. Karjera - per greitas arba per lėtas kilimas karjeros laiptais, saugumo stoka.
4. Santykiai organizacijos viduje. Kai vyrauja blogi, konfliktiniai santykiai su kolegomis, pavaldiniais arba viršininku.
5. Organizacijos struktūra ir psichologinis klimatas. Šiai grupei priklauso neefektyviai dirbantys vadovai, darbuotojų savarankiškos veiklos ir iniciatyvos ribojimai.
6. Kitos situacijos, netiesiogiai susijusios su darbu. Dažniausiai tai būna nesutarimai šeimoje dėl darbo, kelionei į darbą sugaištamas laikas ir pan. (Gerasimčik-Pulko. 2011).
Stresą darbe gali sukelti skirtingi veiksniai, kaip pavyzdžiui darbo krūvis, santykiai su vadovybe, nesuderintas darbo grafikas, baimė prarasti darbą ar būti pažemintam pareigose. Vasilavičiaus (2008) teigimu, „stresas darbe yra emocinė būsena, kurios priežastis – prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo atitikti juos. Tuomet, kai darbinės aplinkos reikalavimai viršija darbuotojo galimybes juos įgyvendinti ar kontroliuoti, patiriamas stresas“. Dažniausiai stresinė situacija susijusi su darbo reikalavimais, kurie nesiderina su darbuotojo žiniomis ir sugebėjimais ar poreikiais, ypač tada, jei darbuotojas silpnai gali kontroliuoti darbo procesą ar gauna nepakankamą socialinę paramą darbe (Pajarskienė ir Jankauskas, 2002).
Nors stresą patiria beveik kiekvienas iš mūsų, tačiau dažniausiai jį patiria asmenys, nuolat kontaktuojantys su klientais, aptarnaujančio personalo darbuotojai. Slaugytojai yra priskiriami aptarnaujančiam personalui (Flagman ir Holmes, 1999; Maslach ir kt., 2001). Įvairūs autoriai (Lapė, 1980; Carayon ir kt., 1999; Lekauskaitė ir kt., 2006; Skvarčevskaja ir Razbadauskas, 2006; Mikutavičienė ir Merkys, 2010) analizuodami streso darbe sampratas nurodo, kad medicinos darbuotojai, veikiami streso, savo darbą atlieka prasčiau, neigiamai vertina savo darbo ir gyvenimo kokybę, o tai daro įtaką ne tik pacientų sveikatos priežiūros kokybei, bet ir komandiniam darbui sveikatos priežiūros įstaigoje.
Taigi, dažniausiai stresas apibūdinamas kaip procesas, kuriuo mes reaguojame į tam tikrus įvykius. Stresą sukeliantys veiksniai siejami su fizinėmis, psichologinėmis ir socialinėmis reakcijomis. Stresą jaučia ir reaguoja į jį kiekvienas skirtingai. Stresas, suvokiamas kaip neigiamos emocijos, gali
būti akivaizdžiai susijęs su išlikimu ir bendru prisitaikymu. Stresas gali turėti ir teigiamą poveikį – motyvuoja įveikti sunkumus, suaktyvina organizmo psichofiziologinius procesus. Tačiau ilgalaikis ir nuolat pasikartojantis stresas išsekina fiziškai, emociškai, psichiškai, todėl gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai, darbo ir gyvenimo kokybei.
1.1.1.Streso požymiai ir stresogeniniai įvykiai
Vykstant Lietuvos gydymo įstaigų restruktūrizavimui, psichosocialiniai pokyčiai darbo aplinkoje yra neišvengiami. Jų pasekmės yra prastėjanti slaugytojų sveikata, psichologiniai ir somatiniai nusiskundimai, padažnėję susižeidimai darbe, padidėjusi sveikatai žalingo elgesio, profesinio perdegimo ir negatyvaus požiūrio į darbą rizika (Kaliatkaitė ir kt., 2011). Kaip pastebi tyrėjai, prastėjanti slaugytojų psichologinė savijauta ir sveikata lemia blogėjančius ligoninės rodiklius: didėja darbuotojų praleistų darbo dienų skaičius, darbuotojų kaita, krinta darbo produktyvumas, kurį lydi blogėjanti atliekamų paslaugų kokybė ir organizacijos reputacija.
Stresas yra sveikatos priežiūros specialistų – slaugytojų, gydytojų, ligoninių administratorių - kasdieninio gyvenimo dalis. Slaugytojai kasdieninėje kalboje stresu vadina viską, kas nemalonu, kas gadina jų dvasinę ir fizinę savijautą. Pastebėta, kad stresas sukelia fizinius ir psichologinius simptomus (Lekauskaitė ir kt., 2006). Kiti autoriai išskiria ir daugiau streso sukeliamų požymių.
D. Žukauskienė su bendraautoriais (2013) išskiria keturias streso požymius: emocinį, socialinį, protinį ir fizinį. Emociniams požymiams autoriai priskiria pasimetimą, pusiausvyros praradimą, pasitikėjimo savimi trūkumą ir kt. socialiniams požymiams būdinga: išsiblaškymas, nelaimingi atsitikimai, nerišli kalba, žmonių vengimas, nedalyvavimas socialiniuose įvykiuose. Protiniai požymiai pasireiškia kaip sunkumai susitelkti, pusiausvyros praradimas, negebėjimas suvokti esmės, nesugebėjimas priimti sprendimų ir planuoti, terminų nesilaikymas. Fiziniai streso požymiai pasireiškia prakaitavimu, raudoniu, priklausomybėmis nuo tabako, alkoholio ar vaistų, valgymo sutrikimais, nerangumu, galvos skausmais, nemiga (Žukauskienė ir kt., 2013).
Stresoriai – tai stresinių situacijų sukėlėjai. Tik nuo paties žmogaus priklauso, kokį stresą jie sukels. Profesinėje aplinkoje stresas dažniausiai atsiranda tarp tų profesijų, kur mažos savarankiškumo galimybės ir dideli fiziniai bei psichologiniai krūviai, o slaugytojo profesija ir yra viena iš tokių.
Yra daug įvairių įvykių, kurie sąlygoja streso atsiradimą ir siejasi su stresoriais. Stresogeniniai įvykiai – „tam tikri grėsmę ar iššūkį padėčiai, saugumui, sveikatai, gerovei, įsitikinimams ir savivaizdžiui keliantys įvykiai“ (Hobfol, 1989). Daug ir dažnai patiriamų streogeninių įvykių gali sutrikdyti fizinę bei psichinę sveikatą (Myers, 2000). Stresoriais gali būti triukšmas, šaltis, karštis, alkis, įtampa darbe, tarpasmeninių ryšių ir ateities netikrumas, konfliktai, nesėkmės, problemos šeimoje ir panašūs bei su tuo susiję įvykiai. Rimtais stresogeniniais dirgikliais laikomi sutuoktinio ar
artimo šeimos nario mirtis, liga, skyrybos, rimtas sužeidimas ir kt. (Holmes ir Rahe, 1967). Taigi, visi dirgikliai gali būti laikomi stresoriais, kaip ir daugelis įvykių gali tapti stresogeniniais. Įprastomis aplinkybėmis organizmas susidoroja su iškilusiais sunkumais ir vėl grįžta į normalią būseną. Tačiau kai dirgiklis veikia ilgai ir susideda keli stiprūs ilgi dirgikliai, organizmas palaipsniui praranda galimybę normaliai reaguoti į aplinką ir normaliai sureguliuoti jame vykstančius procesus.
Stresoriai gali būti būdingi konkrečiam darbui dėl veiksnių, kurie tą darbą sudaro, pvz., įtampa policijoje, pamaininis darbas, smurto rizika ir kt. Fiziniai (labai karšta ar šalta, triukšminga) ir fiziologiniai (darbas pamainomis, nepakankamai laiko jėgoms atstatyti ir pan.) stresoriai gali atsirasti ir dėl darbo organizavimo tvarkos. Stresoriais atsiranda ir dėl pernelyg griežtų reikalavimų (pvz., dėl nerealių darbo atlikimo terminų) ar dėl asmeninių veiksnių (sveikatos būklė, sugebėjimas įveikti sunkias situacijas, santykiai ir kt.). įvardijus stresorių ar stresogeninį įvykį, lengviau valdyti ir stresą.
Svarbus darbo aplinkos stresorius, ypač medicinos darbuotojams – darbo grafikas. Dirbantys pamainomis žmonės susiduria su psichologinėmis ir socialinės adaptacijos problemomis. Sutrikdomas normalus maitinimosi, miego ir darbo ritmas. Tai pasireiškia miego sutrikimais, apetito praradimu, irzlumu ir nuovargiu ir panašiais simptomais. Sunkiau yra prisitaikyti prie slenkančio pamaininio nei prie pastovaus darbo grafiko (Januškevičius ir kt., 2006).
Kaip matome, stresoriai veikia tiek vyrus, tiek moteris įvairiais amžiaus tarpsniais. Jie priverčia mūsų organizmą reaguoti, t. y. iššaukia tam tikras reakcijas. Veikiant stresoriui, organizmas priešinasi, bet ilgai trunkantis stresas sukelia fizinių, psichologinių ir elgesio pakitimų, išsekina emociškai, silpnina imuninę sistemą ir organizmo atsparumą. Kaip teigiama įvairių autorių darbuose, bent dalies patiriamo streso galime išvengti, mokantis valdytis situaciją, stengiantis išvengti kai kurių stresorių ir pasistengti naudoti kuo daugiau streso mažinimo priemonių.
1.1.2. Stresogeniniai įvykiai slaugytojų darbe
Nuo 1990 m. vykstančiame Lietuvos ligoninių restruktūrizavimo procese slaugytojos tampa gausiausia pagal apimtį sveikatos priežiūros specialybe, kurią turinčios darbuotojos susiduria su įvairiausiais pokyčiais darbo aplinkoje. Restruktūrizavimas slaugytojų vadinamas įvairiai: reorganizacija, pertvarka, pertvarkymas. Kaip pastebi daugelis mokslininkų, vykstant restruktūrizacijai, neišvengiamai susiduriama su įvairiomis problemomis, kas sukelia neigiamas emocijas, stresą. Pavyzdžiui, į slaugytojų pareigas įtrauktas administracinio pobūdžio darbas, padidinantis darbo krūvį, mažina galimybes atlikti tas darbo funkcijas, kurioms būtini specifiniai slaugos profesiniai įgūdžiai ir patirtis. Tai lemia savęs, kaip slaugos profesionalo, suvokimo pokyčius ir tampa papildomu streso darbe šaltiniu (Gil-Monte ir kt., 1993; Baumann ir kt., 2001; Jasiukevičiūtė ir Pajarskienė, 2012).
S. French su bendraautoriais (2000) išskyrė devynias veiksnių, galinčių turėti įtakos slaugytojų įtampai, grupes:
netinkamas profesinis pasiruošimas, asmenybės netinkamumas profesijai; susidūrimas su mirtimi ir mirštantys pacientai;
konfliktai su gydytoju, ligoninės vadovybe; nesutarimai su vyresniąja slaugytoja;
nesutarimai su kartu pamainoje dirbančiais slaugytojais; diskriminacija kolektyve;
per didelis darbo krūvis; netikrumas dėl gydymo;
bendravimo su pacientais ir jų šeimų nariais problemos.
Kaip savo straipsniuose teigia Lietuvos tyrėjai, pagrindinės priežastys, lemiančios medikų nepasitenkinimą darbu ir įtampą: daug dokumentacijos, sveikatos sistemos reforma, darbo valandos, darbo kontrolė, spaudimas darbe, organizacinės (socialinės) paramos stoka, taip pat kontaktas su nepatenkintais pacientais ir jų artimaisiais. Slaugytojai darbe susiduria su trukdžiais (vaidmens neaiškumas, nesaugumas, tarpasmeniniai konfliktai), kurie sukelia slaugytojų pervargimą o tai neskatina slaugytojų noro gerai dirbti ir sukelia stresą. Nuolat ir ilgai besitęsianti tokia darbinė atmosfera slaugytojams nulemia fizinės ir psichinės sveikatos problemas (Vasilavičius ir kt., 2010; Suprikienė ir Riklikienė, 2013). Stresą lemiantis veiksnys gali būti fizinė darbo aplinka, technologinės naujovės, ypač kai nėra adekvataus personalo mokymo, pvz., reikalavimas dirbti kompiuteriu, neapmokius to daryti. Kaip savo straipsnyje teigia P. Vasilavičius su bendraautoriais (2010), labiausiai streso darbe veikiamos ištekėjusios moterys, taip pat jauni, turintys mažai praktikos ir vyresnio amžiaus bendrosios praktikos gydytojai. Nemažą svarbą patiriamai įtampai darbe turi amžius, lytis, šeimyninė padėtis, taip pat sociodemografiniai veiksniai.
Jonikienė (2007) nustatė, kad slaugytojoms įtampą darbe sukelia tokie stresogeniniai įvykiai, kaip pretenzijos ir priekaištai iš pacientų, jų artimųjų, didelis darbo krūvis ir darbo pobūdis, taip pat įvykiai susiję su ligonių nedrausmingumu, agresija, taip pat ištikusiomis nesėkmėmis darbo metu.
Slaugytojas veikia dar vienas svarbus stresogeninis veiksnys – nesaugumas dėl darbo. „Tai – besitęsiantis susirūpinimas dėl darbo ateityje, turintis du aspektus: kognityvinį, kaip suvokiamą galimybę prarasti darbą, ir emocinį, kaip kylančią baimę ar nerimą prarasti darbą. Nustatyta, jog po restruktūrizavimo darbą ligoninėje išsaugojusios slaugytojos išgyvena stipresnę baimę dėl ateities“ (Kaliatkaitė ir kt., 2011).
D. Žukauskienė su bendraautoriais (2013) nurodo, kad slaugytojo profesijoje stresą sukeliančių faktorių yra daug ir įvairių:
vaidmenų konfliktai ir dviprasmiškumas nesugebėjimas priimti sprendimą savarankiškai akistatos su mirtimi bei mirimu
fiziniai ištekliai (esminių resursų stygius ir prastos fizinės sąlygos)
namų–darbo konfliktas (namų–darbo įtaka atliekant darbą bei darbo problemas bandant spręsti namie)
pokyčiai (sugebėjimas tobulėti savo profesinėje srityje ir prisitaikyti prie naujų technologijų) karjeros trukdžiai (trukdymas tobulėti, nemokėjimas priimti sprendimų be pranašesnio asmens)
tarpasmeniniai santykiai (Žukauskienė ir kt., 2013).
Pagrindiniai slaugytojų darbo stresoriai yra psichosocialinės kilmės, nulemti darbo organizacinių veiksnių. Remiantis T.Cox ir A.Griffiths (1996), išskiriami septyni svarbiausi stresą tarp slaugytojų formuojantys veiksniai:
1. Darbas su mirštančiais pacientais. 2. Konfliktai su gydytojais.
3. Neadekvati paciento artimųjų reakcija į slaugytojo darbą. 4. Nepakankamas kolegų palaikymas ir pagalba darbe. 5. Konfliktai su kitais slaugytojais ir vadybininkais. 6. Darbo krūvis.
7. Darbo neapibrėžtumas (Cox ir Griffiths, 1996).
Skirtinguose ligoninės skyriuose dirbančios slaugytojos susiduria su panašiomis problemomis, bet pastebima ir tan tikrų skirtumų. Kaip teigia D. Drungilienė ir I. Gailiūtė (2009), I. Mikutavičienė ir G. Merkys (2010), N. Istomina su bendraautoriais (2013), chirurgijos skyriuose neigiamą įtaką darbo procesui daro komandos narių pokyčiai. Nepastovūs komandos nariai trukdo susikaupti, prarandamas laikas, nukenčia darbo kokybė. Kad būtų kuo geresnė atmosfera darbo vietoje, labai svarbu pasitikėjimas, tarp gydytojų ir slaugytojų, svarbu darbo pasidalinimas, kompetencija, greita reakcija, tolerancija, darbo išmanymas. Chirurgams labai svarbu operacinės slaugytojo darbas: dirbdamas nuolat su vienu ir tuo pačiu operacinės slaugytoju, chirurgas jaučiasi saugus, nes slaugytojas gerai išmano operacijos eigą, bei kitus svarbius aspektus, dėl to darbas vyksta sklandžiau ir greičiau, gerėja darbo kokybė. Barauskaitė (2010) teigia, kad chirurgijos profilio slaugytojai jaučia savo kolegų paramos trūkumą , bei patiria stresą dėl gydytojo kritikos.
Kaip savo straipsnyje pastebi D. Drungilienė ir I. Gailiūtė (2009), slaugytojo veikla chirurgijos skyriaus komandoje orientuota į savarankišką, aktyvią, lygiateisę veiklą, bendradarbiavimą su kolegomis, pacientais ir jų artimaisiais. Slaugytojai padeda spręsti pacientų sveikatos problemas, užtikrina jų saugumą ir mokymą. Slaugytojai komandoje ir pacientų slaugyme turi svarbias ir apibrėžtas veiklos funkcijas: jie teikia slaugytojo, sveikatos mokytojo, patikėtinio paslaugas.
Slaugytojo veikla chirurgijos skyriuje orientuota į savarankišką, aktyvią, lygiateisę veiklą, bendradarbiavimą su kolegomis, pacientais ir jų artimaisiais (Sahraian ir kt., 2008; Drungilienė ir Gailiūtė, 2009).
Didžiąją slaugytojų veiklos dalį sudaro ekstremalios situacijos, sudėtingos problemos, kurias valdyti ar išspręsti nepakanka techninių žinių bei tradicinės slaugos veiklos (Simpson ir kt., 2006). Tai reiškia, jog slaugytojo veiklos funkcijos, kurios atliekamos tiek bendrame slaugos procese, tiek komandos darbe, realizavimas priklauso nuo asmenybinio, psichosocialinio, praktinio ir organizacinio kontekstų sąveikos. Komandoje kiekvienas veiksmas atliekamas bendradarbiaujant, pasidalijant atliekamus darbus ir prisiimant už juos atsakomybę. Bendradarbiavimas tarp komandos narių leidžia vieningai spręsti pacientų sveikatos problemas. I. Langen, H. Myhren, O. Ekeberg ir O. Stokland (2006) nuomone, pagrindiniai efektyvų darbą komandoje sąlygojantys veiksniai yra specialistų profesinė kvalifikacija, reikalinga komandos užduočių atlikimui, bendradarbiavimas, darbo pasidalijimas, geri darbuotojų tarpusavio santykiai (Langen ir kt., 2006)..
Slaugytojai, dirbdami komandoje, susiduria su įvairiomis problemomis. Daug metų gydytojai būdavo slaugytojų mokytojai ir vadovai, buvo netgi apibrėžtos slaugytojų, kaip gydytojo asistentų, veiklos funkcijos sveikatos priežiūroje. Taip susiformavo nuostata, kad jos yra tik gydytojo paskyrimų vykdytojos, o ne savarankiškai sprendimus priimančios darbuotojos. Didelės pildomų dokumentų apimtys, komplikuoti gydytojų ir slaugytojų tarpusavio ryšiai trukdo slaugytojoms jaustis lygiavertėmis komandos narėmis (Drungilienė ir Gailiūtė, 2009).
Slaugytojo darbe neišvengiamas kasdienis stresas. Slaugytojos, dirbančios terapiniuose skyriuose, labai dažnai turi slaugyti sunkius, mirštančius ligonius. Medikai, dirbdami su mirštančiais pacientais, susiduria su įvairiais sunkumais, sukeliančiais emocinę įtampą (Darginavičienė ir Drungilienė, 2008). Slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus yra viena iš sudėtingiausių pareigų, kurią savo praktikoje vykdo slaugytojai (Kriukelytė ir kt., 2005; Lekauskaitė ir kt., 2006; Potter ir kt., 2010).
Darbas su mirštančiais pacientais ir jų artimaisiais reikalauja gerų profesinių žinių, taip pat noro ir gebėjimo atiduoti dalelę savęs. Slaugant mirštantį pacientą, slaugytojai patiria didžiulę psichologinę įtampą. Jei kuriam nors slaugytojui ilgesniam laikui patikima paciento globa, jis dažnai susidraugauja su pacientu ir jo artimaisiais. Kai pacientas miršta, tai gali slaugytojui sukelti asmeninio praradimo ir liūdesio jausmą, veikti slaugytoją kaip streso veiksnys. Paciento amžius taip pat gali būti reikšmingas slaugytojo streso veiksnys. Ypač stipriai reaguojama į savo bendraamžio ar savo vaiko bendraamžio mirtį. Kyla bejėgiškumo jausmas, pyktis, depresija (Kriukelytė ir kt., 2005; Darginavičienė ir Drungilienė, 2008).
Barauskaitė (2010) nustatė, kad terapinio profilio slaugytojai susiduria su fizinės darbo aplinkos stresogeniniais įvykiais, tokiais kaip netinkamas darbo grafikas, laiko trūkumas slaugos užduotims atlikti.
Nuo to, kaip medikas suvokia savo vaidmenį, priklauso jo asmeniniai išgyvenimai, jie atsispindi santykiuose su artimaisiais ir aplinkiniais. Todėl slaugytojas dėl vienos ar kitos priežasties neturintis galimybės pakeisti savo minčių, jausmų ir reakcijų, laikui bėgant gali „perdegti“ (Jakušovaitė, 2001; Darginavičienė ir Drungilienė, 2008)..
Pagrindinės priežastys, sukeliančios medikų stresą, nepasitenkinimą darbu ir įtampą: daug dokumentacijos, sveikatos sistemos reforma, biurokratinė interferencija, lytis, darbo valandos, darbo kontrolė, spaudimas darbe, organizacinės paramos stoka, taip pat kontaktas su nepatenkintais pacientais (Januškevičius ir kt., 2006; Vasilavičius, 2008; Vasilavičius ir kt., 2010).
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad savo darbe slaugytojai kasdien susiduria su daugybe stresogeninių veiksnių, kuriuos lemia slaugytojų darbo specifika. Tai – darbas su sunkiais, mirštančiais ligoniais, atsakomybė už slaugomų pacientų sveikatą ir gyvybę, komandinio darbo probemos. Didelę reikšmę turi pamaininis darbas, ypač – naktimis. Kaip šie sunkumai paveikia slaugytoją, priklauso ir nuo jo asmeninių savybių, ir nuo visos skyriaus komandos.
1. 2. Perdegimo sindromo samprata ir požymiai
Nuolat besikeičiančiame šiandienos pasaulyje dažnas dirbantis žmogus gyvena įtemptą gyvenimą, kasdien susidurdamas su naujais iššūkiais ir spręsdamas sudėtingas problemas. Jei žmogus nuolat jaučiasi pervargęs ir išsekęs, jei dingsta motyvacija dirbti, šie ir dar kiti požymiai liudija apie perdegimo sindromą. Perdegimas lyginamas su stresu, kurio priežastis - susvetimėjimo jausmas, depresija, dvasinis išsekimas. Ch. Maslach ir M.P. Leiter perdegimo sindromą sieja su nuolatiniu nesuderinamumu tarp žmogaus poreikių ir šešių darbo aplinkos sričių: darbo krūvio, kontrolės, atlygio, bendruomenės, teisingumo ir vertybių.
Kaip pastebi R. Vimantaitė, (2007), dar iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl perdegimo sindromo atsiradimo priežasčių. Egzistuoja ne viena teorija apie šio reiškinio kilmę, vystymąsi. Tačiau visi tyrėjai yra tos nuomonės, kad šis procesas prasideda nuo per didelių įsipareigojimų, susijusių su profesija, darbu, karjera, nuo per didelio atsidavimo pacientams, klientams, partneriui, šeimai, vaikams, taip pat kokioms nors idėjoms (Maslach ir Jackson; 1984; Leiter, 1991; Siefert ir kt., 1991; Butterworth ir kt., 1999). Perdegimui yra atsparesni asmenys, pasižymintys „asmeniniu atsparumu“, apibūdinamu kaip žmogaus sugebėjimas būti aktyviu kiekvienoje situacijoje, kontroliuoti savo gyvenimą ir lanksčiai keistis, jeigu to reikalauja aplinkybės. Pasaulyje ir Lietuvoje daugiausia atlikta tyrimų, nagrinėjančių profesinio perdegimo sindromo paplitimą pedagogų, socialinių darbuotojų ir medicinos profesijos darbuotojų tarpe. Tačiau Ch. Maslach teigia, kad profesinio perdegimo sindromas gali pasireikšti visų profesijų atstovams.
1974 m. pirmą kartą pavartojo terminą profesinis perdegimas ir juo pavadino žmonių, kurių darbas susijęs su nuolatiniais tarpasmeniniais kontaktais, psichinės ir fizinės savijautos pablogėjimą. Freudenbergeris nustatė, jog itin atsidavę ir pareigingi darbuotojai greitai nusikamuoja, pervargsta, tampa nervingi, irzlūs, nepatiklūs, praranda pusiausvyrą, ima neigiamai, abejingai žiūrėti į savo darbą bei aptarnaujamus žmones (Gerasimčik-Pulko, 2011). 1976 m. perdegimo reiškinį ėmė nagrinėti socialinės psichologijos specialistė Ch. Maslach. Ji tyrinėjo emocinę būklę ir kitus jausmus bei reakcijas darbuotojų, dirbančių žmonių aptarnavimo bei slaugos sferoje.
Perdegimo sindromas yra atsakas į lėtinį emocinį stresą trimis aspektais: emociniu ar fiziniu išsekimu, sumažėjusiu našumu, padidėjusia depersonalizacija (Hartman ir Perlman, 1981) Profesinio perdegimo sindromui būdingas fizinis ir emocinis išsekimas, bejėgiškumas ir beviltiškumas, ir neigiamas savęs vertinimas, bei neigiamas požiūris į darbą, gyvenimą ir kitus žmones (Aronson, Kafry, Pines, 1984).
Perdegimo sindromą mokslininkai apibrėžia labai įvairiai:
„Perdegimas - fizinio, emocinio ir psichikos išsekimo būsena, įtakota ilgai besitęsiančių emociškai sunkių situacijų“ (Aronson ir Pines, 1989).
„Perdegimas -išsekimo būsena, atsirandanti bendraujant su žmonėmis emociškai sunkiose situacijose“ (Miller, 1995).
„Profesinio perdegimo sindromas yra emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir sumažėjusių asmeninių laimėjimų sindromas“ (Maslach, Jackson, Leiter, 1996).
„Profesinio perdegimo sindromas tai emocinė reakcija į nuolatinį stresą, kurio esmė yra laipsniškas individo energijos atsargų mažėjimas, įskaitant emocinį išsekimą, fizinį nuovargį ir pažintinį nuovargį“ (Harrison ir Shirom, 1998).
„Profesinio perdegimo sindromas tai sudėtinga, ilgai besitęsianti reakcija į įvairius stresinius faktorius darbe“ (Maslach, 2003).
„Profesinio perdegimo sindromas yra emocinis ir psichinis išsekimas, atsirandantis dėl darbinėje aplinkoje esančių emocinių faktorių, kurio išskirtiniai bruožai yra jį patiriančio darbuotojo fizinis ir emocinis nuovargis, depersonalizacija, frustracija ir nesėkminga profesinė realizacija“ (Della, de Pascale ir kt., 2006).
Kaip matome, profesinio perdegimo sindromo samprata, skirtingų autorių yra pateikiama skirtingai, tačiau visus šiuos apibrėžimus sieja daug bendrų bruožų. Todėl literatūroje dažniausiai remiamasi Maslach ir Jackson sukurta (1981), profesinio perdegimo sindromo koncepcija, paremta trimis dimensijomis - emociniu išsekimu, depersonalizacija ir asmeniniais laimėjimais.
1.2.1. Perdegimo sindromą sąlygojantys veiksniai
Atsižvelgiant į literatūroje aprašytus veiksnius, sukeliančius „perdegimo“ sindromą (Maslach, 2003; Pacevičius, 2006), juos galima sąlyginai suskirstyti į (1 lentelė):
1. Individualius, kai perdegimo sindromas kyla dėl asmenybės savybių;
2. Organizacinius, kai perdegimo sindromą sukelia darbo (organizaciniai) veiksniai.
Tyrinėdama individualius perdegimo sindromą nulemiančius faktorius Ch. Maslach nustatė, kad perdegti labiau linkę jauni darbuotojai (19–25 m.), taip pat vidutinio amžiaus specialistai (40–50 m.). Jaunų žmonių polinkis perdegti susijęs su neatitikimu tarp lūkesčių ir darbo realybės bei patiriamu emociniu stresu atėjus dirbti. Vyresnio amžiaus žmonių perdegimo patyrimas susijęs ir su vidurio amžiaus krize. Viduriniame amžiuje labai svarbi yra kūryba ir pasitenkinimas darbu, todėl žmonės, matydami, kad jų darbas neturi prasmės, patiria bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmus. Amžiaus įtaka perdegimui yra didesnė emociniam išsekimui ir mažiausiai daro įtaką profesinių pasiekimų sumažėjimui (Gerasimčik-Pulko, 2011).
1 lentelė. Profesinio perdegimo proceso veiksniai Individualūs veiksniai Organizaciniai veiksniai
Amžius Darbo sąlygos
Lytis Darbo krūvis
Išsilavinimas Darbo dienos trukmė
Šeimyninė padėtis Laiko deficitas
Darbo stažas Darbo turinys
Asmeninės savybės Klientų/Pacientų skaičius
Ištvermė Klientų problemų sudėtingumas ir svarba
Kontrolės lokusas Klientų problemų sudėtingumas ir svarba Pasipriešinimo stilius Dalyvavimas priimant sprendimus
Savivertė Grįžtamasis ryšys
Neurotiškumas (nerimas) Ekstravertiškumas
Slaugytojų perdegimui darbe turi įtakos jų darbo vieta. Teigiama, kad didžiausias emocinio išsekimo darbe išreikštumas yra greitosios medicinos pagalbos, neurologijos, priėmimo skyriaus, traumatologijos, vaikų, onkologijos skyrių slaugytojų (Jonikienė, 2007). Barauskaitė (2010) įvertino skirtingo profilio slaugytojų perdegimo sindromo komponentus ir nustatė, kad terapijos skyriuose dirbantys slaugytojai patiria stipriausiai išreikštą emocinį išsekimą, lyginant su chirurgijos bei
intensyvios terapijos skyriuose dirbančiais slaugytojais. Buvo pastebėta kad visų minėtų profilių skyriuose dirbantys slaugytojai turi aukštą depersonalizacijos ir žemą sumažėjusio veiksmingumo išsivystimo lygį.
Pervargimui didelę reikšmę turi asmeninės žmogaus savybės. Reakcija į problemą, jos sprendimą, priklauso nuo asmeninės motyvacijos, požiūrio, perspektyvos matymo. Būtent individualūs veiksniai lemia, kad panašiose situacijose vieni žmonės patiria stresą, o kiti ne, vieni maksimaliai susikaupia ir sprendžia problemas, o kiti negali dirbti (Kriukelytė ir kt., 2005).
Slaugytojo darbas yra tiesiogiai susijęs su paciento poreikiais ir problemomis. Norėdami padėti savo pacientams, slaugytojai stengiasi įsigilinti į jų situaciją, suprasti, užjausti, atiduoda daug savo energijos ir jėgų. Tačiau svarbu nepamiršti ir apie savo poreikius. Ignoruodami savo poreikius jie netenka galimybės pasisemti energijos, mažina savo darbingumą, o tada nukenčia atliekamo darbo kokybė (Gerasimčik-Pulko, 2011).
Daugiausia tyrimų yra atlikta, nagrinėjant stresogeninius įvykius slaugytojų darbe. Labai mažai tirta stresogeninių įvykių slaugytojų asmeniniame gyvenime, šeimoje bei jų įtaka perdegimo sindromo atsiradimui. L. Rovas, J. Lapėnienė ir R. Baltrušaitytė (2012) tyrė slaugytojų darbe patiriamo streso priežastis. Be stresogeninių įvykių, susijusių su slaugytojų atliekamu darbu, autoriai atkreipė dėmesį į susidūrimą su darbu nesusijusiais, stresą keliančiais gyvenimo įvykiais jų asmeniname gyvenime ir įvykius jų šeimose. Didžiausią stresą slaugytojams kelia jų pensinis arba artėjantis pensinis amžius (23,6 proc.). Antra pagal svarbumą (10,9 proc.) streso priežastis – artimo žmogaus netektis. 5,5 proc. apklaustųjų susirgo sunkia liga, tiek pat pakeitė socialinį vaidmenį. Dar viena stresogenine priežastimi buvo įvardinta gyvenamosios vietos pakeitimas (7,3 proc.).
Slaugytojams labai svarbu po darbo gerai pailsėti, skirti laiko sau, tačiau ne visi tam turi reikiamas sąlygas. Kaip savo tyrime pastebi R. Vimantaitė (2006), net 56 proc. slaugytojų tenka rūpintis šeima, tėvais, dirbti kitame darbe, užsiimti visuomenine veikla. Todėl asmenys, kuriems stinga laiko ir paramos, kad galėtų atsigauti po fiziškai ir emociškai sunkaus darbo, palaipsniui gali susirgti profesinio perdegimo sindromu.
Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad asmeninės ir šeimyninės priežastys ne tik veikia kaip papildomi slaugytojų stresogeniniai įvykiai, tačiau yra ir atvirkštinis procesas, kuomet darbas neigiamai veikia slaugytojo vaidmenį šeimyniniame gyvenime. Ypač daug įtakos tam turi darbas pamainomis. Galima teigti, jog atsiranda namų-darbo konfliktai, kada namų problemos “atsinešamos” į darbą, o darbo problemos sprendžiamos namuose. Esant tokiai situacijai, atsiranda papildomų priežasčių “perdegti”.
Galima daryti išvadą, kad stresą didina įvairūs stresogeniniai įvykiai: mylimo žmogaus mirtis, šeimos ryšių nutrūkimas, vienišumas, nereikalingumas, darbo pakeitimas ar praradimas, greiti ir ryškūs pokyčiai visuomenės gyvenime, nedarbas, nuolatiniai konfliktai namie ir darbe, ir daug kitų priežasčių.
du psichologinius žmonių tipus ir juos sąlyginai pavadino A ir B tipų elgsenos asmenimis. Pagrindiniai A tipo elgsenos bruožai – labai atkaklus tikslo siekimas, ambicingumas, ryškus poreikis lenktyniauti ir pirmauti. A tipo asmenys pasižymi veiklumu, stengiasi viską atlikti laiku bei kokybiškai, nuolat spartindami darbo tempą bei trumpindami poilsį. Jiems būdinga nuolatinė įtampa, susijusi su poreikiu kuo daugiau ir greičiau nuveikti (Perminas, 1999).
Nustatyta (Ivancevich ir kt., 1982), kad darbo stresas, A tipo elgsena ir fizinė savijauta yra tarpusavyje priklausomi. A tipo elgesys taip pat siejasi su perdegimo sindromu, ypač su emociniu išsekimu. Žmonės, demonstruojantys A tipo elgesį, t.y. gyvenantys aktyvų gyvenimą, įveikiantys sunkumus, konkuruojantys, linkę viską kontroliuoti, žymiai dažniau patenka į stresines situacijas ir turi didesnę riziką perdegti. S.P. Thomas ir J. Jozwiak (1990) atliktame tyrime pažymima, kad tam tikros nuostatų ir elgesio tendencijos slaugytojų tarpe priklauso nuo elgsenos tipo. A tipo elgsenos slaugytojai daugiau įsitraukia į darbą, atsakingiau jį atlieka ir tuo pačiu greičiau pervargsta.
A tipo elgesys ir perdegimas labiau būdingas moterims, o slaugytojomis dažniausiai dirba moterys. Moterims būdingas emocingumas ir A tipo ryšys lemia tą faktą, kad moterys dažniausiai jaučia emocinį pervargimą (Pradham ir Misra, 1996). Kadangi A tipo elgsenos asmenys mėgsta iššūkius, įveikti sunkumus, konkuruoti, būtent dėl to juos labiau veikia stresogeniniai įvykiai. Jonikienė (2007) nustatė, kad emocinį išsekimą dažniau patiria jaunesnės slaugytojos, pasižyminčios B tipo elgsena. Tiek jaunesnėms, tiek ir vyresnėms slaugytojoms, pasižyminčioms A tipo elgsena yra būdingas žemesnis pasiekimų redukcijos rodiklis.
Yra duomenų, nurodančių, kad aukštesnio išsilavinimo žmonės dažniau patiria profesinį perdegimą. To priežastimi gali būti aukštesni lūkesčiai darbo atžvilgiu. Tačiau tai liečia tik depersonalizacijos faktorių, emocinis išsekimas nepriklauso nuo išsilavinimo lygio. Tačiau turintys aukštesnį išsilavinimą žmonės rečiau patiria profesinių pasiekimų sumažėjimą, t.y. dažniau jaučiasi efektyvūs savo darbe (Gerasimčik-Pulko, 2011). Savivertės faktorius neigiamai susijęs su „perdegimu“. Aukštai save vertinantys žmonės rečiau „perdega“. Mokslininkai pastebėjo, kad žema savivertė gali būti ir „perdegimo“ pasekmė, ne tik priežastis.
Perdegimo sindromas pasireiškia, kai būna nepatenkinti pagrindiniai žmogaus poreikiai. H. A. Maslow 1943 m. sukūrė poreikių hierarchijos teoriją, kuri parodo, jog žmonių poreikiai yra suskirstyti į tam tikrus etapus, išsidėsčiusius nuoseklia seka (1 pav.):
Fiziologiniai poreikiai (vanduo, maistas, miegas); Saugumo poreikiai (saugumo pojūtis);
Meilės, socialinio ryšio poreikiai (noras prisirišti, kažkam priklausyti); Savigarbos poreikiai (pripažinimas, pagarba, šlovė);
1 pav. Maslow poreikių hierarchijos piramidė (Sengupta, 2011)
Kai patenkinamas pirmasis poreikis, pereinama prie sekančiojo, kuris dabar jau smarkiau veikia žmogaus motyvaciją, todėl H. A. Maslow padarė išvadą, kad kol žemesnysis poreikis yra nepatenkintas, tol aukštesnysis yra žymiai silpnesnis (Sengupta, 2011).
Psichologas H. Freudenberger (1985) mano, kad perdegimo procesas pasireiškia įvairiais požymiais (poreikis įrodyti savo vertę, savo poreikių nepaisymas, vidinis konfliktas ir fiziologiniai požymiai, vertybiniai pokyčiai, užsidarymas nuo aplinkinių, emocinis atsiribojimas, elgesio pokyčiai, vidinė tuštuma, depresija) bet nebūtinai kiekvienas žmogus patirs visus šiuos požymius ar išgyvens juos eilės tvarka.
Kaip matome, mokslininkai atrado labai daug perdegimo sindromą sąlygojančių veiksnių, tačiau jie būdingi ne visiems slaugytojams. Vienus tie patys veiksniai gali veikti neigiamai, o kitiems jie gali neturėti jokio poveikio.
1.2.3. Perdegimo sindromo simptomai
D. Žukauskienė su bendraautoriais (2013) pastebi, kad skirtingi autoriai įvardija daugiau kaip 100 simptomų, būdingų perdegimo sindromui. Išskiriami fiziniai, emociniai ir asmenybiniai (bendrieji) simptomai.
Bendriesiems simptomams priskiriami tokie perdegimo sindromo požymiai: Sumažėjusi motyvacija dirbti;
Staiga padidėjęs nepasitenkinimas darbu;
Koncentracijos gebėjimų sumažėjimas, klaidų padaugėjimas;
Padidėjęs atžarumas bendraujant su aplinkiniais; atliekamo darbo standartų sumažėjimas; Lūkesčių sumažėjimas;
Sprendimų vengimas;
Konfliktai darbinėje aplinkoje; Lėtinis nuovargis;
Dirglumas, nerimas, apatija.
Emociniai-psichologiniai simptomai: Įvairios darboholizmo formos; Neapibrėžtas nerimo jausmas; Nuobodulys;
Nusivylimas, nepasitikėjimas, nereikalingumo jausmas; Irzlumas, dirglumas;
Įtarumas;
Rigidiškumas (Žukauskienė ir kt., 2013a). Fiziniai simptomai:
Imuniteto susilpnėjimas,
Nesugebėjimas atsipalaiduoti po darbo; Nemiga; Seksualiniai sutrikimai; Padidėjęs kraujospūdis; Galvos skausmai; Virškinimo sutrikimai; Stuburo skausmai;
Priklausomybė nuo nikotino, alkoholio, narkotikų ir pan. (Gerasimčik-Pulko, 2011).
Profesinių pasiekimų sumažėjimas pasireiškia perdėto savikritiškumo atsiradimu, ypač kai tai susiję su savo paties gebėjimu padėti žmonėms. Galvodami apie save blogai, žmonės iš tiesų pradeda prasčiau atlikti savo darbą, vystosi neigiamas požiūris į atliekamas pareigas. Reiškiasi tendencija nusimesti atsakomybę, atsiriboti nuo kitų, vengti darbo pirmiausiai psichologiškai, vėliau ir fiziškai. Susilpnėja arba net išnyksta profesinė motyvacija.
Perdegimo sindromas pastaruoju dešimtmečiu susilaukė nemažai tyrėjų dėmesio: mėginta ne tik apibrėžti šį reiškinį, bet ir išskirti bendriausius požymius, pagal kuriuos galima identifikuoti perdegimo sindromą. Vienas populiariausių yra Ch. Maslach (1982) pateiktas perdegimo sindromo modelis, kurį sudaro trys viena su kita susijusios, dimensijos:
monotoniško ar nuobodaus darbo (Jackson ir kt., 1986). Tai - persidirbimo jausmas, fizinių ir emocinių resursų išeikvojimas. Nors perdegimo sindromą apibūdina trys dimensijos bei jų sąveika, vis dėlto emocinis išsekimas laikomas pagrindiniu perdegimo bruožu (Skaalvik ir Skaalvik, 2007).
2. Depersonalizacija suprantama kaip neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, bendradarbius, klientus. Žmogus jaučiasi nekompetentingas, nepasiekiantis daug naudos ir laimėjimų savo darbe. Le Blanc su bendraautoriais (2007) pastebi, jog kartais darbuotojai, norėdami apsisaugoti nuo galimo išsekimo, patys sąmoningai atsiriboja nuo klientų.
3. Sumažėjęs asmeninis pajėgumas - yra sumažėjęs pasitikėjimas savo jėgomis, kompetencija, gebėjimu sėkmingai atlikti užduotis. Sumažėjęs asmeninis pajėgumas pasireiškia, kai nesugebėdamas susidoroti su kylančiais stresoriais, žmogus nebetiki savo atliekamu darbu, jo sėkme, neigiamai vertina save bei savo gebėjimus ir nustoja siekti teigiamų rezultatų (Maslach ir Leiter, 2008)
Pirmosios dvi perdegimo sindromo dimensijos laikomos svarbiausiomis, tuo tarpu asmeniniai laimėjimai daugiau siejami su asmenybės charakteristikomis (Le Blanc ir kt., 2007). Pastebėta, kad. profesinį perdegimo sindromą išgyvenantis darbuotojas atitolsta nuo savo klientų bei stengiasi išlaikyti atstumą tarp savo kolegų, taip išgyvendamas depersonalizaciją, iš ko seka santykių skyriuje pablogėjimas, sumažėja motyvacija įsisavinti žinias ir naujoves, todėl gali padidėti klaidų darbe tikimybė.
Tyrimai parodė, kad perdegimo šaknys yra darbo aplinkoje. Atlikta nemažai tyrimų, kuriuose tiriamas žmogus darbo vietoje ir kur tyrinėjami neatitikimai tarp individo ir darbo situacijos. Kuo didesnis nesuderinamumas tarp asmens ir jo darbo, tuo didesnė perdegimo tikimybė, ir atvirkščiai – kuo didesnis suderinamumas, tuo didesnė įsitraukimo į darbą tikimybė. M.P. Leiter Gh. ir Maslach (2000) išskyrė šešis specifinius neatitikimus tarp žmogaus ir darbo situacijos:
1. Darbo krūvis tiesiogiai susijęs su perdegimo rizika. Analizuojami trys aspektai: darbo intensyvumas, trukmė ir kompleksiškumas. Organizacijos reikalauja, kad žmogus padarytų daugiau darbo per trumpesnį laiką, tačiau žmogiškųjų išteklių ilgam neužtenka ir vystosi perdegimas. Be to, šiuolaikinis darbuotojas turi darbe kelis vaidmenis, atlieka kelis darbus – tai alina, ypač kai vaidmenys nedera tarpusavy. Įtakos turi ir darbo turinys: klientų skaičius, susitikimų su jais kiekis, kontaktų intensyvumas. Perdegimą nulemia ir darbas su sunkiai sergančiais žmonėmis.
2. Kontrolės stoka. Sugebėjimas numatyti kasdienio darbo prioritetus, darbo atlikimo būdus, paskirstyti išteklius, laiką – svarbiausi darbo kontrolės aspektai. Žmogus turi jaustis savarankiškas ir atsakingas už savo darbą. Kontrolės stoka, nesugebėjimas planuoti savo darbų ir skirstyti laiką priveda prie perdegimo.
3. Nepakankamas atlygis. Nepakankamas atlygis, tiek materialinis, tiek moralinis, padidina perdegimo riziką. Be to, svarbu ne pats atlygis ar jo nebuvimas, o santykis tarp įdėtų į darbą pastangų ir gauto už tai atlygio. Svarbiausias atlygio aspektas – vidinis pasitenkinimas darbu. Pasitenkinimui darbu taip pat svarbus yra valdžios palaikymas, be kurio prarandamas pasitenkinimas darbu, atsiranda
nesaugumo jausmas.
4. Bendrumo sutrikimai. Bendrumo jausmas sutrikdomas tada, kai organizacijos orientuojasi į pelną, o ne į žmones. Tokia atmosfera trikdo asmeninius santykius darbe, bendradarbiavimą, skatina konkurenciją, didina izoliaciją. Nesutarimai ir konfliktai tarp darbuotojų labai kenkia bendrumui.
5. Teisingumo, sąžiningumo stoka. Žmonės suvokia teisingumą, kai jie darbe jaučiasi reikalingi, svarbūs, vertingi, kai darbo atmosfera yra atvira, skatinanti pasitikėjimą ir pagarbą vienas kitam, kai už darbą gauna atlygį, adekvatų įdėtoms pastangoms. Tai yra būtina, kad žmogus įsitrauktų į darbą. Atvirumo, pasitikėjimo ir pagarbos nebuvimas padidina perdegimo riziką.
6. Konfliktiškos vertybės. Dauguma krizių darbe ištinka dėl vertybių konflikto. Kai žmogus nujaučia, kad organizacijai svarbiausia tik pelnas, jo darbo efektyvumas sumažėja. Dažnai darbuotojas turi ginti savo organizacijos vertybes prieš klientus, nors ir jam pačiam tos vertybės yra nepriimtinos. Tai sukelia stresą. Jei žmogus negali priimti organizacijos vertybių, jis turi didesnę riziką perdegti.
Perdegimo sindromas yra profesinio tarpasmeninio streso pasekmė. Jis atsiranda, kai žmogaus galimybės įveikti stresą yra viršytos. Žukauskienės su bendraautoriais (2013a) pastebėjimu, „perdegimo sindromą greičiau patiria darbuotojai, tikintys tokiais idealais kaip žmonių padorumas, įsitikinę, kad gėris visada laimi, turintys polinkį į perfekcionizmą, pesimistinį požiūrį į save ir pasaulį, norą viską kontroliuoti; nenorintys nors kažką perduoti kitiems, netrokštantys daug pasiekti, neturintys didelių ambicijų; linkę į nerimastingumą, jautrumą, empatiją, intraversiją, susitapatinantys su kitais“. Riziką didina ir izoliacija, savarankiškas darbas, darbas su kliniškai sudėtingais pacientais, viršvalandžiai, blogas finansavimas, bloga vadyba.
Perdegimo sindromas pavojingas tuo, kad, ilgai besitęsdamas, progresuoja ir priveda prie visiško fizinių jėgų ir psichikos išsekimo. Kenčiantysis nuo perdegimo sindromo neadekvačiai elgiasi, nežinia, kaip reaguos į žodžius, todėl kolegoms sunku su juo aptarti darbo reikalus. Toks žmogus dažnai įsižeidžia dėl nekalto klausimo, jaučiasi esąs auka. Net menkiausios smulkmenos jį sudirgina, išveda iš pusiausvyros (Žukaitė, 2005).
Apibendrinant galima teigti, kad perdegimo darbe simptomų yra labai daug. Svarbu yra tai, jog tiek fizinius, tiek psichologinius aspektus paveikiantys perdegimo sindromo veiksniai sutrikdo asmenybę, trukdo jai tinkamai atlikti savo darbą, gyventi visavertį gyvenimą.
1.2.4. Perdegimas slaugytojų darbe
Atlikę pirmuosius perdegimo sindromo tyrinėjimus mokslininkai pastebėjo, kad slauga ir kitos sveikatos pagalbos suteikimo paslaugos reikalauja daug pastangų bei energijos ir kad emocinis išsekimas nėra paprasta reakcija į perkrovas darbe. Darbuotojai, stengdamiesi apsaugoti save nuo emocinio streso darbe, pradeda nutolti nuo aptarnaujamų žmonių, nuo jų skausmo ir kančių, taip
tapdami bejausmiai, nehumaniški, abejingi, šiurkštūs. (Gerasimčik-Pulko, 2011).
Kaip pastebi R. Vimantaitė (2006), Lietuvoje gausėja duomenų apie sveikatos priežiūros darbuotojų, ypač slaugos specialistų, pervergimą, emocinį išsekimą, cinišką elgesį, konfliktus darbe. Tokie reiškiniai rodo, kad sveikatos priežiūros sistemoje perdegimo sindromas paplitęs.
Mokslininkai perdegimo sindromo priežastis grupuoja į dvi kategorijas (Maslach ir Schaufeli, 1993; Leiter ir Maslach, 2000):
1. Individualius (asmeninius) veiksnius: sociodemografiniai rodikliai (amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas); asmeninės savybės: ištvermė, savigarba, reakcija į stresą bei sugebėjimas susidoroti su problemomis; požiūrį į darbą: žmogaus supratimas apie atliekamą darbą, jo lūkesčiai, atsakomybės jausmas.
2. Su darbu susijusius veiksnius: darbo krūvis, kontrolė, atlygis, bendruomenė, teisingumo ir vertybės
Individualios (asmeninės) savybės. Nustatyta, kad mažesniu ištvermingumu pasižymintys žmonės patiria aukštesnį perdegimą. Perdegimo sindromas rečiau pasireiškia tiems žmonėms, kurie atsakomybę dėl darbo vietoje vykstančių įvykių pasekmių, įvairių darbo planų įgyvendinimo, pasiekimų darbe priskiria tik sau, pasikliauna tik savimi, savo sugebėjimais. Tuo tarpu, darbuotojai, linkę atsakomybę nustumti kitiems žmonėms, pasinaudoti kitų idėjomis bei nuopelnais, daugiau rizikuoja „perdegti“ (Volmer, 1996). Taigi, žemas ištvermės lygis, žema savigarba, pasitikėjimas savimi bei vengimas įveikti savo problemas dažniausiai sudaro individo, linkusio į stresus, modelį (Meichior, 1995; Vollmer, 1996; Schaufeli, 1996).
Kaip pastebi R. Vimantaitė (2007), perdegimo sindromas pasireiškia kaip sudėtinis reiškinys, kurio priežastimis gali būti darbo aplinkos veiksniai ir individualūs žmogaus veiksniai, jo socialinė padėtis. Trūkumai bent viename iš jų gali turėti rimtų pasekmių, pasireiškiančių nuolatiniu nuovargiu, perkrova nuo menkiausios įtampos, energijos stoka, sutrikusiu dėmesiu, dažnėjančiomis klaidomis tiek darbinėje, tiek asmeninėje veikloje. Ypatingai skausmingos visuomenės reakcijos sulaukiama, kai klaidas padaro medikai.
Daugelis tyrėjų pastebi, kad perdegimo sindromo poveikis palaipsniui keičia medicinos darbuotojus kaip asmenybes, jie tampa mažiau lankstūs, nepalankiai reaguoja į juos supančius žmones ir aplinką. Atsiranda abejingumas, šaltumas, nenoras suprasti, įsiklausyti, nutolstama nuo ligonių, jų problemų, kančių. Sumažėja atsidavimas darbui, žmogus mėgina atrasti bet kokią priežastį neiti į darbą ar sutrumpinti darbo valandas, daro ilgesnes pertraukas, sureikšmina laisvalaikį, ima labiau vertinti materialines sąlygas nei pasitenkinimą darbu. Tai labai pablogina sveikatos priežiūros teikiamų paslaugų kokybę, o tai turi įtakos ne tik visai sveikatos priežiūros sistemai, bet ir asmeniniam jų gyvenimui (Vimantaitė, 2007).
Taip pat perdegimo sindromo poveikis turi rimtų pasekmių medikų asmeniniam gyvenimui. Visa tai gali atvesti prie savižudybės, alkoholizmo, narkomanijos, skyrybų (Penson ir kt., 2000;
