LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ingrida Malevičiūtė
Šunų ir kačių alerginis dermatitas: etiologija, diagnostika
Etiology and diagnostic of canine and feline allergic
dermatitis
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: asist. Jūratė Juodytė
2
DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ir kačių alerginis dermatitas: etiologija, diagnostika“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Ingrida Malevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Ingrida Malevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
asist. Jūratė Juodytė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
Doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1 Odos sandara ir funkcijos ... 9
1.2 Atopinis dermatitas ... 9
1.2.1 Etiologija ir klinikiniai požymiai ... 9
1.2.2 Diagnostika ... 12
1.3 Alergija pašarui ... 13
1.3.1 Etiologija ir klinikiniai požymiai ... 13
1.3.2 Diagnostika ... 14
1.4 Blusų sukeltas alerginis dermatitas ... 15
1.4.1 Etiologija ir klinikiniai požymiai ... 15
1.4.2 Diagnostika ... 16
1.5 Tyrimo metodai taikomi alerginio dermatito diagnostikoje ... 17
1.5.1 Bendras klinikinis gyvūno tyrimas ... 17
1.5.2 Specialusis odos tyrimas ... 18
1.5.3 Odos skutenų tyrimas ... 18
1.5.4 Mikologinis tyrimas ... 18
1.5.5 Eliminacinė dieta ... 19
1.5.6 Odos intraderminis tyrimas ... 19
1.5.7 Kraujo serologinis tyrimas... 20
1.5.8 Gastroskopinis ir kolonoskopinis (endoskopinis) tyrimai ... 20
2.TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 22
3.TYRIMO REZULTATAI ... 27
4.REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
4
5
SANTRAUKA
Šunų ir kačių alerginiai dermatitai: etiologija, diagnostika. Ingrida Malevičiūtė
Magistro baigiamasis darbas
Darbo tikslas - nustatyti dažniausias šunų ir kačių alerginių dermatitų priežastis, įvertinti diferencinės diagnostikos ypatumus. Tyrimo duomenys buvo rinkti 2015- 2016 m. Jonavos smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimui buvo pasirinkti pacientai, kuriems buvo diagnozuotas alerginis dermatitas. Tyrimo metu, buvo renkama informacija apie pacientą. Atliekamas bendrasis klinikiniai tyrimas, o po jo, specialieji odos tyrimai.
Alerginis dermatitas diagnozuotas 47 gyvūnams. Šis susirgimas dažniau pasitaikė šunims – 36 atvejai (76 proc.). Sergančiuosius sudarė grynaveisliai šunys ir grynaveislės katės. Per tyrimo laikotarpį, alerginis dermatitas dažniausiai buvo diagnozuotas Vakarų Škotijos baltųjų terjerų – 6 atvejai (16,6 proc.) ir Vokiečių aviganių -5 atvejai (13,8 proc.) veislių šunims. Susirgimas dažniausiai nustatytas Kornvalio rekso veislės katėms – 4 atvejai (36,4 proc.). Abiejų rūšių patelės sirgo dažniau: 20 kalių (56 proc.), 6 katės (55 proc.). Šunų amžiaus vidurkis buvo 2, 97 ± 1, 87 metai, kačių 2, 35 ± 1,29 metai. Dažniausiai šunims ir katėms alerginis dermatitas diagnozuotas pavasarį - 12 atvejų šunų (33 proc.) ir 4 atvejai kačių (37 proc.). Trumpapalaukiams gyvūnams buvo didesnė rizika sirgti alerginiu dermatitu: 19 šunų (53 proc.) ir 8 katės (73 proc.). Šunims dažniausiai pasitaikanti alerginio dermatito tipas buvo atopija – 15 atvejų (42 proc.). Katėms dažniausiai diagnozuojamas buvo maistinis alerginis dermatitas – 5 atvejai (46 proc.).
Diagnozuojant ligą, visuomet buvo atliekami 2 tyrimai: bendras klinikinis ir specialusis odos . 41 gyvūnui (87,2 proc.) buvo atliktas odos skutenų tyrimas. 7 gyvūnams (14,9 proc.) buvo atliktas mikologinis tyrimas.
6
SUMMARY
Etiology and diagnostic of canine and feline allergic dermatitis Ingrida Malevičiūtė
Master's thesis
The purpose of this study was to identify the most common canine and feline allergic dermatitis reason, to evaluate the differential diagnostic features. The data was collected in 2015- 2016 from Jonava small animal clinic. The patients for study selected who have been diagnosed by allergic dermatitis. The following information has been collected about the patient: history, general clinical research, special skin researchs.
Allergic dermatitis diagnosed in 47 animals. The disease more common in dogs - 36 cases (76 % ). It consisted of patients with purebred dogs and purebred cat, because the investigation had not encountered almost crossbred. During the study period, usually allergic dermatitis was diagnosed for this breeds of dogs: West Highland white terriers - 6 cases (16.6 %) and German shepherds -5 cases (13.8 %). During the study period, usually allergic dermatitis was diagnosed for this breed of cats: Cornish rex - 4 cases (36.4 %). Females of both species occurred in 20 females (56 %), 6 cats (55 %). The average age of dogs was 2, 97 ± 1,87 years. The average age of cats was 2,35 ± 1,29 years. Mostly dogs and cats allergic dermatitis was diagnosed in the spring - 12 cases in dogs (33 %), and 4 cases of cats (37 % ). Shorthaired animals had a higher risk to suffer from allergic dermatitis: 19 dogs (53 %) and 8 cats (73 %). In dogs, the most common type of allergic dermatitis was atopy - 15 cases (42 %). In cats, the most common type was food allergic dermatitis - 5 cases (46 %).
2 diagnostics metods always used: general clinical and special skin examination. For 41 animals (87.2 %) was performed by the skin scrapings. For 7 animals (14.9 %) was performed by mycological examination.
7
SANTRUMPOS
AD - atopinis dermatitas Aps. - apsisukimai
BSAD - blusų sukeltas alerginis dermatitis CNS – centrinė nervų sistema
DTM – selektyvinė terpė dermatofitams išskirti DNR – deoksiribonukleorūgštis H2SO4 – sieros rūgštis IgE – imunoglobulinas E IgG – imunoglobulinas G kDa – kilodaltonas min. – minutė
NaCl – natrio chloridas Proc. – procentai
spp. – (angl. species) rūšis ŠAD – šunų atopinis dermatitas val. - valanda
8
ĮVADAS
Oda yra visą kūną dengiantis organas. Ji padeda saugoti kūną, maskuotis, sukuria apsauginį barjerą , dalyvauja imuninės sistemos veikloje, išskiria medžiagas reikalingas apsisaugoti nuo UV spindulių žalingo poveikio, užtikrina kūno termoreguliaciją ir atlieka daugelį kitų, organizmui svarbių funkcijų.(20)
Alerginis dermatitis – tai alergenų (antigenų) sukeltas odos uždegimas, kurio pirminiai požymiai yra niežulys ir eritema. (45) Pagal Rhodes (6) atopiniu dermatitu serga 3-15 proc. šunų populiacijos. 5
proc. šunų ir kačių populiacijos serga maistine alergija. Šio susirgimo tyrimams visame pasaulyje yra
skiriamas labai didelis dėmesys (tiek žmonių, tiek gyvūnų). Veterinarinės medicinos srityje, daugiausiai tyrimų yra atlikta su šunimis, siekiant išsiaiškinti alerginį dermatitą sukeliančius veiksnius. Jau kelis dešimtmečius yra kuriami diagnostikos modeliai, kurie palengvintų alergijos tipo nustatymą ir leistų jas lengviau kontroliuoti. (45)
Alergijų priežastys yra labai įvairios, bet pagrindinės išlieka trys: atopinis dermatitas (arba
alergija išorinės aplinkos medžiagoms), maistinis alerginis dermatitas (pašarui) ir blusų sukeltas alerginis dermatitas (blusų seilėms). (13)
Vieno bendro tyrimo metodo nėra, kuris leistu nustatyti kokia alergija serga gyvūnas. Tam yra
taikomas glaudus bendradarbiavimas su gyvūno šeimininku ir eliminacijos taikymas kitų odos ligų atžvilgiu. Diagnostiką apsunkina antrinės infekcinės ligos, kurios paprastai išsivysto dėl susilpnėjusio odos apsauginio barjero. Taip pat, tikslią diagnozę nustatyti yra sunku dėl kryžminių alergijų, bei negalėjimo atlikti būtinų tyrimų ir patirties stokos. (2)
Darbo tikslas: nustatyti dažniausias šunų ir kačių alerginių dermatitų priežastis, įvertinti diferencinės diagnostikos ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti šunų ir kačių alerginį dermatitą predisponuojančius veiksnius. 2. Atlikti šunų ir kačių alerginio dermatito tipų analizę.
3. Apžvelgti šunų ir kačių alerginio dermatito klinikinius požymius.
4. Nustatyti X populiacijos šunų ir kačių sergamumo alerginiais dermatitais dažnį ir priežastinius veiksnius.
9
1 LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Odos sandara ir funkcijos
Oda sudaryta iš epidermio, dermos ir paodžio:
1) Epidermis – išorinis odos sluoksnis. Jo storis priklauso nuo konkrečios odos lokalizacijos. Didžiausią epidermio dalį sudaro šios ląstelės: keratinocitai, kurie padeda susidaryti odos mechaniniam barjerui, Langerhanso ląstelės, kurios sudaro imunologinį odos barjerą, Merkelio ląstelės – specializuoti lytėjimo receptoriai. Šiame sluoksnyje yra mažai tarpląstelinės medžiagos. Epidermį sudaro šie sluoksniai: pamatinis (stratum basale), dygliuotas (stratum spinosum), grūdėtasis (stratum granulosum), skaidrusis (stratum lucidum), raginis (stratum corneum).
2) Derma (tikroji oda) – tikrosios odos didžiają dalį sudaro tarpląstelinė medžiaga, kurioje yra trijų tipų skaidulos: kolageno, elastinės, retikulinės. Tikroji oda suteikia odai paslankumo ir yra atsakinga už atsparumą deformacijoms. Dermą sudaro šie sluoksniai: spenelinis (purus jungiamasis audinys), tinklelinis (tankus purusis jungiamasis audinys). Tikrojoje odoje yra šios specializuotos ląstelės ir struktūros: plaukų maišeliai, riebalinės liaukos, kraujagyslės ir nervai, specializuotos nervinės struktūros
3) Poodis – sudarytas iš jungiamojo audinio pluoštų, o tarpai tarp jų yra užpildyti riebaliniu audiniu. Poodyje kaupiasi organizmo riebalų atsargos. Tikrąją odą su poodžiu sieja plonos kolageninės jungiamojo audinio pertvarėlės. (1, 20)
Pagrindinės odos funkcijos : apsauginė – barjerinė, imunologinė, termoreguliacinė, ekskrecinė, kvėpavimo, kaupimo, rezorbcinė, jutimo, fenotipinė.(2)
1.2 Atopinis dermatitas
1.2.1 Etiologija ir klinikiniai požymiai
Atopinis dermatitas yra alerginė reakcija į nekenksmingas aplinkos medžiagas, tokias kaip žiedadulkės, pelėsiai, namų dulkės. Šiai dienai yra žinoma keli tūkstančiai alergenų. Šios alergijos metu, dažniausiai yra nustatomas padidėjęs IgE kiekis organizme.(3)
10
Bet visoje kitoje literatūroje yra pabrėžiama, kad katėms yra nebūdinga genetinė predispozicija atopinio dermatito atžvilgiu.(9, 40)
Sergantys atopiniu dermatitu gyvūnai turi įgimtą susilpnėjusį odos barjerą. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad genetinis polinkis į susilpnėjusį odos apsauginį barjerą yra vienas didžiausių rizikos faktorių lemiantis atopinio dermatito išsivystymą.(33)
Kito tyrimo metu, buvo nustatinėjamas limfocitų išskiriamų medžiagų kiekis pažeistoje ir sveikoje gyvūnų odoje sergant atopiniu dermatitu. Gauti tokie rezultatai: IL-12p40 mRNA, STAT4, IL-13, SOCS3 didesni kiekiai nustatyti pažeistoje odoje. GATA-3 mažiau buvo aptikta pažeistoje odoje. Šie rezultatai rodo, kad Th1, Th2, T reg limfocitai dalyvauja vystantis atopiniam dermatitui, nepriklausomai nuo to, ar oda yra pažeista ar nėra. (34)
Švedijoje buvo atliktas tyrimas su didelės rizikos šunų veislėmis (bokseriai, bulterjerai ir vakarų Škotijos baltieji terjerai), norint įvertinti aplinkos ir mitybos poveikį šunų atopinio dermatito (ŠAD) išsivystymui. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šunys, kurių motinos laktacijos metu buvo šeriamos nekomerciniu pašaru, 2 kartus rečiau sirgo ŠAD. Autoriai teigė, kad yra reikalingi tolimesni tyrimai, norint atrasti tinkamą mitybos modelį, kuris padėtu apsisaugoti nuo ŠAD išsivystymo. Aplinkos veiksniai, tokie kaip vakcinacija, dehelmintizacija, gimimo laikotarpis neturėjo įtakos ŠAD pasireiškimui. (38)
Mueller R et al. (5) teigia, kad yra įrodyta koreliacija tarp dulkių, endotoksinų, helmintozių ir atopinio dermatito. Patys dažniausi atopijos sukelėjai yra dulkės ir žiedadulkės, pastarosios dažniau sukelia dermatitą katėms, nei šunims.(9). Kitų autorių duomenimis dažniausi atopinio dermatito sukelėjai yrai namų dulkės, rečiau pelėsiai, plunksnos, kadagys, motiejukas, kiaulpienės.(35)
Atopinio dermatito eiga (po sensibilizacijos): 1. Alergenas praeina odos barjerą.
2. Alergenas prisitvirtina prie IgE ant odos putliųjų ir bazofilinių ląstelių receptorių.
3. Putliosios ir bazofilinės ląstelės degranuliuoja, išskirdamos uždegiminius mediatorius į kraują (histaminas, heparinas, proteoliziniai fermentai, citokinai, chemokinai), kurios sukelia odos niežulį ir patinimą.(6)
11
nuolat kasantis niežtinčias sritis, atsiranda plauko stuktūros pažeidimai, odoje susiformuoja išplikimai, tai vadinama: pačio gyvūno sukelta alopecija (1 pav.). (7)
Nuolatinio kasymosi pasekoje ant odos atsiranda įdrėskimai, kurie yra gera terpė daugintis mikroorganizmams. Todėl atopiniu dermatitu sergantiems gyvūnams dažnai išsivysto antrinė odos infekcija. Dažniausiai, tai būna stafilokokų sukelta piodermija. Kai kurių tyrimų duomenimis stafilokokų sukibimas su keratinocitais yra tvirtesnis sergančių atopiniu dermatitu šunų, nei sveikų individų. (7, 36) Kitas labai dažnas antrinis susirgimas yra Malassezia mieliagrybių sukeltas odos uždegimas. Atlikti tyrimai, parodė, kad šia liga sergantys šunys turi didesnį IgE kiekį kraujyje, prieš Malassezia spp. antigenus. (37)
Statistiškai nustatyta, jog 43 proc. sirgusiems šunims, kaip gretutinė liga pasireiškė otitis externa. 20 proc. sergusiems šunims pasireiškė sezoninis (pavasarį/vasarą) konjunktyvitas. (7,8)
Išsivysčius antrinei bakterinei ir/arba mieliagrybių sukeltai infekcijai, odoje matome papules, pustules, koloretes, epidermio hiperplaziją, odos hiperpigmentaciją ir lichenifikaciją. (8)
Atopiniu dermatitu sergančioms katėms būdingi šie požymiai : niežulys 93 proc. , sezoniškumas 20 proc., alopecija, nešvarumai ant odos 64 proc. eozinofilinė granuloma 27 proc.. (9) Atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad dažniausiai šunims atopinis dermatitas pažeidžia šias odos sritis:
- Pilvas (66 proc.)
- Priekinės pėdos (79 proc.) - Galinės pėdos (72 proc.) - Pažastys (62 proc.) - Ausų kaušeliai (58 proc.) - Lūpos (42 proc.)
12
1 pav. Pačio gyvūno sukelta alopecija (2)
1.2.2 Diagnostika
Diagnostika susideda iš bendrojo ir specialiojo odos tyrimo, panašios klinikinės išraiškos ligų eliminacijos. Siekiant eliminuoti panašios klinikinės išraiškos ligas yra atliekami odos skutenų ir mikologinis tyrimai. Taip pat stebimas atsakas į gliukokortikoidų terapiją (jeigu skiriama). Tik tuo atveju, kai atopinis dermatitas yra diagnozuojamas ir norima taikyti imunoterapiją yra atliekami serologinis arba intraderminis odos tyrimai. Kaip diagnostikos priemonės pirminiam diagnozavimui šie metodai nėra taikytini.(28, 39)
Diagnostikai palengvinti yra sudaryta tam tikrų klinikinių požymių schema šunims (katėms nėra). Jei iš šių kriterijų atitinka 5, teigiama, kad diagnozės specifiškumas yra 79,1 proc.
Kriterijai:
1. Ligos pasireiškimo amžius <3 m. 2. Gyvūnas laikomas patalpoje.
3. Teigiamas atsakas į gliukokortikoidų panaudojimą. 4. Lėtinė ar besikartojanti mielių sukelta infekcija 5. Pažeistos priekinės galūnės.
6. Pažeistos ausies kriauklės. 7. Nepažeisti ausų kraštai.
13
1.3 Alergija pašarui
1.3.1 Etiologija ir klinikiniai požymiai
Virškinamojo trakto gleivinė nuolatos susiduria su didžiuliu, iš aplinkos patenkančių, antigenų kiekiu. Normaliai funkcionuojant imuninei sistemai, antigenai yra neutralizuojami skrandžio rūgšties, kasos, žarnų fermentų, imunoglobulinų ir daugelio kitų imunologinių faktorių poveikyje. Sutrikus šioms funkcijoms, vystosi maistinė alergija. Tai yra nesezoninė reakcija į vieną ar kelias pašare esančias medžiagas (alergenus). Patogenezė nėra iki galo išaiškinta. Ji skirstoma į imunologinę ir neimunologinę:
Imunologinė reakcija: būna greitojo arba lėtojo tipo. Tai reakcija į vieną ar kelis alergenus patekusius su pašaru į organizmą.
Neimunologinė reakcija: pašaro netoleravimas, neįprasta reakcija į įvairias medžiagas, kurios pasekoje sukeliamas viduriavimas, vėmimas ir kiti virškinamojo trakto sutrikimai.(13)
Nustatyta, kad maistinis alerginis dermatitas sudaro 10–15 proc. šunų ir 1-6 proc. kačių populiacijos, kuriai buvo diagnozuota alergija. Ištirta, kad šunims alerginį dermatitą dažniausiai sukelia jautiena, pieno produktai, vištiena ir kviečiai, o katėms jautiena, žuvis ir vištiena. (2, 21)
Nei lytis, nei amžius, nei veislė neturi įtakos maistinės alergijos išsivystymui. Tik keliuose tyrimuose buvo nustatytas dažnesnis alergijos pasireiškimas šioms šunų veislėms: kokerspanieliai, Labradoro retriveriai, šarpėjai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai, koliai, bokseriai, dalmantinai, vokiečių aviganiai ir auksaspalviai retriveriai. (24) Tiriant kates buvo nustatytas dažnesnis susirgimų skaičius tarp Siamo veislės kačių.(2)
Atlikto tyrimo duomenimis, šunys, kuriems pasireiškė virškinamojo trakto sutrikimai turėjo padidėjusį maisto alergenams specifišką IgG kiekį. Tai gali būti sąlygota padidėjusio žarnyno gleivinės pralaidumo, kuris būdingas esant virškinamojo trakto pažeidimams. (41)
Klinikinė diagnostika yra labai sudėtinga, kadangi ši liga turi labai nespecifinę klinikinę išraišką. Dėl didelio panašumo su atopiniu dermatitu ši susirgimas labai dažnai yra nenustatomas. Kryžminės alergijos su maistine alergija, dažnai lemia klaidingą diagnozę. (2)
14
pažeidimai: vėmimas, diarėja, pagreitėjusi peristaltika, dujų susikaupimas žarnyne. Kartais nustatomi nervų sistemos pažeidimai: elgsenos pakitimai, traukuliai. (22)
Dažnai išsivysto antriniai odos susirgimai: Malassezia spp. mieliagrybių sukeltas dermatitas, piodermija, išorinės ausies uždegimas, seborėja. Katėms dažnai išsivysto eozinofilinės granulomos kompleksas. Antrinių infekcijų metu nustatomi šie klinikiniai požymiai: šašai, alopecija (dėl kasymosi), įdrėskimai, lichenifikacija, hiperpigmentacija, piotrauminis dermatitas. (13)
2 pav. Trumpaplaukė naminė katė. Maistinė alergija. Alopecija,šašai ir pleiskanos galvos srityje (8) 1.3.2 Diagnostika
15
pašaru. Katėms būtina atmesti psichogeninę alopeciją ir psichogeninį dermatitą. Literatūroje aprašomi šie specialieji diagnostikos metodai: intraderminis odos tyrimas, serologinis kraujo tyrimas, histopatologinis, gastroskopinis ir kolonoskopinis tyrimai (pastarasis veterinarinėje medicinoje yra tik ekspermentinio pobūdžio). Katėms teigiama, kad pastarieji diagnostikos testai nėra taikytini, dėl dažnai pasitaikančių klaidingų rezultatų. (2)
Pagal Hnilica (15) pašaro sukeltą alerginį dermatitą galime diagnozuoti vadovaudamiesi šiais punktais:
1. Perianalinis dermatitas su/be pasikartojančio ausų uždegimo. Tai vienas specifiškiausių požymių. 2. Eliminacinė dieta. Pagrindinis diagnostikos metodas.
3. Odos histopatologija (nediagnostinis metodas). Naudojamas kaip pagalbinė priemonė atmesti kitus odos susirgimus.
4. Intraderminis odos ir serologinis kraujo testai yra naudojami tuo atveju, kuomet gyvūnui norime paskirti imunoterapiją. nerekomenduojamas kaip diagnostikos būdas katėms, kadangi tyrimo metu dažnai yra gaunami klaidingi rezultatai. (15)
Bryan ir frank (43) teigia, kad katėms vienintelis tikslus diagnostikos metodas yra eliminacinė dieta. tiktai sunku taikyti, dėl kačių charakterio ypatumų. Dėl to, dažnai tenka ilgai ieškoti pašaro, kuriuo būtu galima sudaryti eliminacinę dietą katėms.
Atlikto tyrimo duomenimis teigiama, kad katėms IgE nustatymas kraujo serume neturi jokios diagnostinės vertės norint nustatyti alergiją pašarui. (42)
1.4 Blusų sukeltas alerginis dermatitas
1.4.1 Etiologija ir klinikiniai požymiai
Blusos yra dažniausiai sutinkamas ektoparazitas kompanijos gyvūnams. Daugiau nei 2000 blusų rūšių ir porūšių yra atrasta pasaulyje. Suaugusios blusos užšoka ant kačių ar šunų kailio ir ten gyvena apie 2-3 mėnesius besimaitindamos šeimininko krauju. (17)
16
BSAD gali pasireikšti tiek kaip greito, tiek kaip lėto tipo alerginė reakcija. Greito tipo reakcija gali pasireikšti praėjus tik 15 min. Lėtojo tipo organizmo imuninis atsakas į blusų seilese esančius alergenus pasireiškia praėjus 24–48 valandoms po įkandimo. (18)
Liga dažniausiai diagnozuojama 1–6 metų amžiaus gyvūnams. Lyties predispozicija nenustatyta. Kai kurie autoriai, BSAD įvardija kaip „vasaros egzemą“. Klinikiniai požymiai gali būti lokalizuoti ar generalizuoti, tačiau dažniausiai pastebimi lumbosakralinėje (89,9 proc.), kaudomedialinėje šlaunų, pilvo (39,8 proc.), ingvinalinėje (48,98 proc.), snukio (34 proc.) nugaros (30,61 proc.), perinealinėje (21,43 proc.), alkūnių (17,35 proc.) srityse. Blusų įkandimų vietose atsiranda ratilai ar papulės, išliekantys 2-4 paras. Alergijos išsivystymui užtenka tik vieno įkandimo. Dėl intensyvaus niežulio gyvūnas kasosi, dėl to atsiranda pažeidimai odoje, kurie yra gera terpė vystytis mikroorganizmams. To pasekoje išsivysto antriniai susirgimai: paviršinis bakterinis folikulitas, malassezia spp. mieliagrybių sukeltas dermatitas. Jeigu alerginis dermatitas nėra gydomas, tai po kiek laiko odoje atsiranda plikimai, pleiskanojimai, šašai, hiperpigmentacija. (19)
3 pav. BSAD .Vokiečių aviganis. Alopecija, eritema, įdrėskimai lumbosakralinėje kūno dalyje.(8) 1.4.2 Diagnostika
17
Atliekant odos apžiūrą yra ieškoma blusų ar jų išmatų. Tam reikia aplink pažeistą vietą šukuoti specialiomis šukomis kelias minutes. Randamus tamsius nešvarumus dedame ant balto popieriaus lapo ir užlašiname 2-3 lašus vandens. Blusų išmatos yra rusvai raudonos spalvos sudarytos iš hemohlobino kristalų. Taip pat iššukuotus nešvarumus galima tirti mikroskopu. Tuomet blusų išmatos atpažystamos iš specifinių kablelio formos fragmentų ir rausvai rudos spalvos. Svarbus faktas, kad tyrimo metu dažnai nerandama nei blusų, nei jų išmatų. Tai dažnas veiksnys nulemiantis klaidingą diagnozę. Todėl visada yra būtina paklausti savininkų ar kartu nėra laikomi kiti gyvūnai, ar jiems nepasireiškė panašūs požymiai, ar gyvūnas yra išleidžiamas į lauką, kadangi alergijai pasireikšti užtenka vieno blusos įkandimo.(11)
Rekomenduojamas medikamentas siekiant išnaikinti blusas yra permetrinas su piriproksifenu. Iki klinikinio vertinimo insekticidai paskiriami 3 kartus. Jei naudojami kiti insekticidai, tuomet gali užtekti ir 2 kartų, kad matytume pagerėjimą. Mechaninė kontrolė namuose susideda iš intensyvaus namų valymo, jei yra galimybė, keičiami baldai su kuriais gyvūnas turėjo kontaktą (ypač guolis). Jei kliniškai matomas pagerėjimas, tai teigiama, kad gyvūnas serga BSAD. Papildomi diagnostikos metodai (nerekomenduojami), kurie yra naudojami nustatant BSAD yra intraderminis odos ir serologinis kraujo tyrimai. (11)
1.5 Tyrimo metodai taikomi alerginio dermatito diagnostikoje
1.5.1 Bendras klinikinis gyvūno tyrimas
Surenkama išsami anamnezė apie gyvūną, kurią pateikia savininkas. Vėliau vertinama paciento reakcija į aplinką, padėtis: aktyvi, pasyvi, priverstinė. Taip pat konstituciniai požymiai (svoris, kūno sudėjimas, jei yra nutukimas, jo laipsnis). Kūno temperatūra, edemos ir aprašoma periferinių limfmazgių būklė (limfadenopatija gali būti stebima esant neoplastiniams procesams ar infekcijoms).
Prieš apžiūrint gyvūną iš arčiau, kreipiamas dėmesys į jo elgseną.
18
1.5.2 Specialusis odos tyrimas
Odos apžiūra atliekama pakankamoje dienos ar dirbtinėje šviesoje, vengiant tiesioginių saulės spindulių, kurie kliudo pastebėti odos spalvą ir pažeidimų detales. Esant būtinybei gyvūnas gali būti seduojamas (prieš tai jis turi būti 10-12 val. alkintas).
Oda apžiūrima tam tikra seka: snukio, galvos, kaklo, liemens, dorsalinio ir ventralinio paviršiaus, priekinių ir užpakalinių galūnių.
Apžiūrint neplaukuotą odą vertinama – odos savybės (atrofuota/neelastinga – hiperadrenokorticizmas); odos temperatūra (vėsi – hipotiroidizmas); spalva (blyški, paraudusi, hiperpigmentuota, gelsva).
Apžiūrint plaukuotą odą vertinama – ar plaukas lengvai pešasi? Ar yra laižymosi, kasymosi žymių? Ar yra pigmentinių plauko pakitimų?
Gyvūnas visada apverčiamas ant nugaros, apžiūrint ventralinės kūno dalies odą, taip pat vertinama snukio ertmės, ausų būklė, perinealinės srities, tarpupirščių, pėdučių oda.
Įsidėmimos šios odos ypatybės: spalva, drėgnumas, elastingumas, bėrimo elementai, randai. Vėliau įvertinama plaukų ir nagų būklė, snukio ertmės gleivinė (nurodomi tik patologiniai pokyčiai). Jei yra, aprašomi bėrimo elementai (dydis, forma, spalva, paviršius), jų lokalizacija, simetriškumas, daugybiškumas, išsidėstymas (linijinis, grupinis, žiedinis ar tinklinis). Dermografizmas (rausvas, raudonas, baltas ar pūkšlinis).
Nustatomi pirminiai ir antriniai odos pažeidimai.(2)
1.5.3 Odos skutenų tyrimas
Odos skutenų paėmimui yra naudojami aštrūs arba buki skalpeliai. Skutenos yra renkamos pagal plauko augimo kryptį, o oda tuo metu turi būti suspausta, kad erkės iš gilių folikulų būtų išspaustos į paviršių. Oda skutama tol, kol pasirodo kapiliarinis kraujavimas. Ilgaplaukių veislių šunims patartina apkarpyti vietas, iš kurių bus imami mėginiai skutenų tyrimams. Paimti mėginiai perkeliami ant objektinio stiklelio, sumaišomi su mineraliniu ar parafino aliejumi ir tiriami mikroskopu. Taip pat, gali būti naudojamas 10 – 30 proc. natrio šarmas.(25)
1.5.4 Mikologinis tyrimas
19
spalvą (iš geltonos tampa raudona). Iš išaugusios kultūros yra daromi tepinėliai ir tiriami mikroskopu. (26)
1.5.5 Eliminacinė dieta
Tai dieta, iš kurios pašalinami dažnai alergines reakcijas sukeliantys ar jas skatinantys produktai. Ji skiriama įtarus alergiją pašarui, kai negalima nustatyti specifinio alergeno. Dietos trukmė turi būti netrumpenė nei 8 savaitės. (16)
Yra trys eliminacinių dietų rūšys: ruoštos namuose;
pramoninės su nauju baltymų šaltiniu; pramoninės hidrolizuotų baltymų.
Hipoalerginėje dietoje turi būti tokie komponentai, kurių pacientas iki tol nebuvo gavęs. Retai kada pagerėjimas pasireiškia per pirmą savaitę. Dažniausiai niežulys ima silpti po 2–3 dietos savaičių. Optimalus eliminacinės dietos taikymo laikotarpis 9–10 sav., net jei pacientui pagerėjo anksčiau.
Dietos metu, joks kitas pašaras nėra duodamas, nenaudojami papildai, vitaminai. Jei dietos metu yra naudojami antimikrobiniai preparatai ar sisteminio veikimo gliukokortikoidai, dieta pratęsiama dar dvi savaites po šių medikamentų naudojimo pabaigos.
Jei taikant eliminacinę dietą klinikiniai požymiai visai išnyksta, bandoma grįžti prie ankstesnio šėrimo (iššūkio periodas) dviems savaitėms. Ligos simptomams atsinaujinus, vėl pradedama taikyti eliminacinė dieta.
Iššūkio periodu įtraukus naują produktą, klinikiniai alergijos požymiai išryškėja per kelias valandas – tris dienas. Tačiau, jei alergeno pacientas yra negavęs daugiau nei mėnesį, alergijos simptomai gali išryškėti ir po 7 dienų. (6,27)
1.5.6 Odos intraderminis tyrimas
Prieš tyrimą gyvūnas turi 10–14 dienų negauti jokių antihistamininių medikamentų. Gyvūnas prieš procedūrą yra seduojamas (prieš tai turi būti 10–12 val. alkinamas). Po to vienas šonas krūtinės srityje yra nuskutamas, suformuojant stačiakampio formos plotą, kuriame bus atliekamos injekcijos. Oda turi būti lygi ir nepažeista.
20
Vertinama 0–4 balų sistema. 0 reiškia jokios reakcijos nebuvo tik silpnas paraudimas ir patinimas dėl pačios injekcijos (odos sudirginimas), 4 balų reakcija yra labai stipri, matomas labai ryškus paraudimas, patinimas kaip įgėlus bitei.(2)
1.5.7 Kraujo serologinis tyrimas
Kraujo serologinis tyrimas yra atliekamas, norint nustatyti susidariusius IgE antikūnus prieš atitinkamus antigenus.
Kraujo mėginys imamas iš v. cephalica, v. saphena arba v. jugulares. Prieš imant kraujo mėginį, gyvūnas yra fiksuojamas, dūrio vietoje apkerpami plaukai, oda dezinfekuojama su spiritiniu odos tirpalu. Imant kraujo mėginį kraujagyslė yra užspaudžiama pirštu arba specialiu spaustuku aukščiau dūrio vietos. Išryškėjusi kraujagyslė praduriama su adata 45 laipsniu kampu ir į biocheminiam kraujo tyrimui skirtą mėgintuvėlį prileidžiama kraujo iki mėgintuvėlyje esančios atžymos. Kraujo, skirto biocheminiams tyrimams (be antikoaguliantų), maišyti negalima: mėgintuvėlis su krauju padedamas vertikaliai. Serumas gaunamas paimtą veninio kraujo mėginį centrifuguojant 6000 aps./min., 6 minutes.
IgE kiekis kraujo serume nustatomas atliekant imunofermentinę analizę (ELISA). Tyrimui yra naudojamas ELISA rinkinys. Rinkinyje esanti plokštelė yra užpildoma tiriamųjų gyvūnų kraujo serumu. Inkubuojama 60 minučių. Po inkubacijos plokštelė 5 kartus plaunama fosfatiniu buferiniu tirpalu ir užpildoma 200 μl blokuojančiu tirpalu. Inkubuojama 30 minučių. Po inkubacijos plokštelė plaunama fosfatiniu buferiniu tirpalu 5 kartus ir užpildoma 100 μl standartiniu tirpalu ir vėl inkubuojama 60 minučių. Po inkubacijos plokštelė plaunama 5 kartus fosfatiniu buferiniu tirpalu ir užnešami izotopiniai antriniai antikūnai, žymėti fermentu peroksidaze. Inkubuojama 60 minučių. Po inkubacijos plokštelė plaunama fosfatiniu buferiniu tirpalu 5 kartus ir užpilamas substratas tetrametilbenzidinas. Inkubuojama 15 minučių tamsioje vietoje. Reakcija stabdoma su H2SO4.
Sureagavę teigiami mėginiai nusidažo atitinkama spalva (ji priklauso nuo gamintojo). (29) 1.5.8 Gastroskopinis ir kolonoskopinis (endoskopinis) tyrimai
Prieš atliekant kolonoskopinį tyrimą gyvūnas alkinamas 48 val. Kontroliniams tyrimams naudojamas 0,9 proc. NaCl (neigiama reakcija) ir histaminas (teigiama reakcija).
Tyrimai atliekami seduotam gyvūnui, naudojant endoskopinę įrangą.
21
Gastroskopinio tyrimo metu alergenai yra užlašinami ant skrandžio didžiosios kreivės gleivinės endoskopinės įrangos pagalba. Techniškai gana sunku vertinti gleivinės pokyčius, nes alergenas gali nutekėti iš užlašinimo vietos.
22
2 TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimo medžiaga
Tyrimo medžiaga buvo surinkta privačioje Jonavos smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimo trukmė yra nuo 2015 rugsėjo mėnesio iki 2016 rugpjūčio mėnesio. Tyrimui buvo atrinkta 36 šunys ir 11 kačių, kuriems buvo diagnozuotas alerginis dermatitas. Duomenys apie tyriamųjų gyvūnų rūšį, veislę ir amžių pateikiami 1 lentelėje.
Tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. VIII–500 („Valstybės žinios“, 1997, Nr. 108–2728).
1 lentelė. Tiriamųjų gyvūnų rūšis, veislė, amžius
Nr. Gyvūno rūšis Veislė Amžius(m.) 1 šuo Trumpaplaukis taksas 7 2 šuo Cvergšnauceris 6 3 šuo Bostono terjeras 3 4 šuo Jorkšyro terjeras 2 5 šuo Džeko raselo terjeras 1,5 6 šuo Prancūzų buldogas 2,5 7 šuo Vakarų Škotijos baltasis terjeras 2 8 šuo Prancūzų buldogas 5
9 šuo Bokseris 0,8
10 šuo Vakarų Škotijos baltasis terjeras 4,5 11 šuo Vakarų Škotijos baltasis terjeras 7 12 šuo Bostono terjeras 2
13 šuo Pekinas 2
14 šuo Vakarų Škotijos baltasis terjeras 3
15 šuo Buldogas 1
16 šuo Trumpaplaukis taksas 1 17 šuo Vokiečių aviganis 3 18 šuo Jorkšyro terjeras 2 19 šuo Prancūzų buldogas 1 20 šuo Vokiečių aviganis 5
21 šuo Šarpėjus 1
22 šuo Džeko Raselo terjeras 4 23 šuo Trumpaplaukis taksas 5 24 šuo Auksaspalvis retriveris 2,5 25 šuo Vakarų Škotijos baltasis terjeras 2 26 šuo Jorkšyro terjeras 1,5 27 šuo Prancūzų buldogas 6
23
(1 lentelės tęsinys)
Nr. Gyvūno rūšis Veislė Amžius(m.) 29 šuo Bulterjeras 1,5 30 šuo Vokiečių aviganis 3 31 šuo Trumpaplaukis taksas 1,5
32 šuo Bulterjeras 2
33 šuo Bostono terjeras 2 34 šuo Vokiečių aviganis 3,5 35 šuo Vakarų Škotijos baltasis terjeras 0,7 36 šuo Vokiečių aviganis 1,5 37 katė Kornvalio reksas 4 38 katė Kornvalio reksas 1
39 katė Persų 4
40 katė Kornvalio reksas 0,8
41 katė Abisinijos 4
42 katė Persų 2
43 katė Siamo 3,5
44 katė Birmos 2
45 katė Rusų mėlynasis 1,5
46 katė Abisinijos 2
47 katė Kornvalio reksas 1
Tyrimo metodai
Gyvenimo ir ligos anamnezė (anamnesis vitae et morbi). Jos metu prašoma pateikti duomenis apie gyvūno lytį, amžių, veislę, rūšį, svorį, kokius klinikinius simptomus pastebėjo, kaip dažnai kartojasi atsiradę klinikiniai požymiai, kokiomis ligomis sirgo anksčiau (ypač aktualu ar anksčiau turėjo odos problemų), kokie gydymo metodai buvo taikomi esant tam tikram susirgimui, kokiomis sąlygomis auginamas gyvūnas, kuo maitinamas. Išsiaiškinama kokiu pašaru yra šeriamas gyvūnas, ar jis pastaruoju metu nebuvo keistas, ar yra naudojami lašai (antkaklis) nuo blusų. Paklausiama ar gyvūnas laikomas vienas, ar nebuvo šeimininkai išvykę su augintiniu iš gyvenamosios vietos.
24
Specialusis odos tyrimas. Jis atliekamas tam, kad būtu įvertinti odoje esantys pakitimai. Nustačius pakitimus odoje, galima įtarti vienokius ar kitokius dermatologinius susirgimus. Tyrimas atliekamas pakankamoje dienos ar dirbtinėje šviesoje, vengiant tiesioginių saulės spindulių, kurie kliudo pastebėti odos spalvą ir pažeidimų detales. Oda apžiūrima tam tikra seka: snukis, galva, kaklas, liemuo, dorsalinis ir ventralinis paviršiai, priekinės ir po jų užpakalinės galūnės. Vertinami odoje atsiradę pirminiai (pūslės, plokštelės, dėmės, mazgai, papulės, navikai,lopinėliai, pūlinukai, pūslės, randai) ir antriniai (alopecija, eritema, hiperpigmentacija ir t.t.) odos pakitimai. Įvertinama plauko išvaizda, kailio spalva. Apžiūrimos ausys. Įvertinama nagų būklė. Esant pažeidimams įvertinamas jų simetriškumas. Įtarus alerginį dermatitą sudaromas diferencinių ligų sąrašas (2 lentelė). Sudarius šį sąrašą yra eliminuojamos visos kitos galimos odos ligos, kurių klinikiniai požymiai yra labai panašūs į alerginio dermatito. Paprastai pradedama nuo parazitinių odos ligų eliminacijos. Tuo tikslu atliekama blusų ar jų išmatų kailyje paieška, atliekamas šlapio lapo tyrimas, bei odos skutenų tyrimas. Kuomet numanoma, kad gyvūnas serga dermatofitoze yra atliekamas mikologinis tyrimas.
2 lentelė. Diferencinių ligų sąrašas įtariant konkretaus tipo alerginį dermatitą.(8) Įtariant blusų sukeltą
alerginį dermatitą:
Įtariant maistinį alerginį dermatitą:
Įtariant atopinį dermatitą:
Parazitinės odos ligos Parazitinės odos ligos Parazitinės odos ligos Dermatofitozė Blusų sukeltas alerginis
dermatitis
Blusų sukeltas alerginis dermatitas
Atopinis dermatitas Atopinis dermatitas Kontaktinis dermatitas Maistinis alerginis dermatitas Malassezia spp. mieliagrybių
sukeltas dermatitas
Maistinis alerginis dermatitas
Epiteliotrofinė limfoma Blusų sukeltas alerginis dermatitis
Dermatofitozė Alergija vaistams Alergija vaistams Alergija vaistams Idiopatinis eozinofilinis
granulomos kompleksas (katėms)
Epiteliotrofinė limfoma Psichogeninė alopecija (katėms)
Psichogeninė alopecija (katėms)
25
Šlapio lapo metodas. Atliekama kailio ir odos apžiūra ieškant blusų išmatų. Randamus tamsius nešvarumus iššukuojame su steriliu dantų šepetėliu ir dedame ant balto popieriaus lapo. Po to su vienkartine pipete užlašiname 2-3 lašus vandens. Blusų išmatos ant sudrėkinto popieriaus lapo įgauna tamsiai raudoną spalvą.
Odos skutenų tyrimas. Skutenų paėmimui yra naudojamas 10 numerio skalpelis, objektinis stiklelis (sausas, švarus). Odos skutenos imamos ten kur yra riba tarp pažeistos ir sveikos odos (nes didžiausia parazitų koncentracija yra ties pažeidimo kraštais). Vieta nuo kurios yra imamos skutenos yra suvilgoma mineraliniu aliejumi, taip pat keli jo lašai su pipete yra užlašinami ant objektinio stiklelio. Skutenos yra renkamos pagal plauko augimo kryptį, o oda tuo metu yra suspaudžiama, kad erkės iš gilių folikulų būtų išspaustos į paviršių. Oda skutama tol, kol pasirodo kapiliarinis kraujavimas. Paimti mėginiai perkeliami ant objektinio stiklelio, sumaišomi su mineraliniu aliejumi (arba su 10 -30 proc. natrio šarmu) ir tiriami binokuliariniu mikroskopu 4 ir/ar 10 padidinimu.
Mikologinis tyrimas. Mėginio paėmimui yra reikalingas sterilus dantų šepetėlis, DTM terpė. Pirmiausiai tiriamojo gyvūno plaukai kelias minutes yra šukuojami steriliu dantų šepetėliu ties pažeistomis vietomis. Šepetėlyje įstrigę plaukai ir pleiskanos yra įspaudžiami ant DTM terpės. Mikroskopiniai grybeliai kultyvuojami 2-3 savaites, 37 oC temperatūros termostate. Patogeniniai dermatofitai, skaidydami mitybinėje terpėje esančius baltymus, keičia jų spalvą.
Tiriamuoju laikotarpiu, norint eliminuoti blusų sukeltą alerginį dermatitą gyvūnams buvo skiriami medikamentai nuo blusų vieno mėnesio laikotarpiui (skiriami kas 2 savaites). Gyvūnams sergantiems BSAD po medikamentų naudojimo išnyko alerginio dermatito klinikiniai požymiai.
Maistinis alerginis dermatitas buvo atmetamas, jei gyvūnui negerėjo po mažiausiai 2 mėnesius trunkančios specialios eliminacinės dietos. Tyrimo metu, gyvūnams buvo taikomas namuose ruoštas pašaras arba pramoninis hidrolizuotų baltymų (nei vienam gyvūnui tyrimo metu nebuvo taikyta eliminacinė dieta su pramoniniu pašaru turinčiu naują baltymų šaltinį).
Atopiniu dermatitu sergančių gyvūnų grupei buvo priskiriami tie pacientai, kuriems negerėjo eliminavus visas kitas niežulį sukeliančias ligas.
26
Duomenų statistinė analizė
27
3
TYRIMO REZULTATAI
X populiacijos šunų ir kačių sergamumo alerginiais dermatitais dažnis
Tirti gyvūnai buvo suskirstyti pagal rūšį į dvi grupes: šunys ir katės. (4 pav.) Alerginiu dermatitu 3 kartus dažniau sirgo šunys (n = 36), nei katės (n = 11).
4 Pav. X populiacijos šunų ir kačių sergamumo alerginiais dermatitais dažnis
Rizikos veiksniai, predisponuojantys alerginio dermatito išsivystymą
Tirtų šunų grupę sudarė 36 šunys. Nepasitaikė nei vieno mišrios veislės gyvūno. Visi buvo veisliniai. Per tyrimo laikotarpį alerginis dermatitas dažniausiai buvo diagnozuotas Vakarų Škotijos baltųjų terjerų (16,6 proc.) ir Vokiečių aviganių (13,8 proc.) veislės šunims. Trumpaplaukių taksų ir Prancūzų buldogų veislės šunims alerginis dermatitas buvo nustatomas rečiau - 11,1 proc. atvejų. Bostono terjerų ir Jorkšyro terjerų veislės šunys sudarė po 8,3 proc. atvejų. Džeko Raselo terjerų veilės šunys sudarė 5,6 proc. atvejų. Didžiąją dalį visų tiriamųjų sudarė įvairių veislių šunys -25 proc. (5 pav.)
76% 24%
28
5 pav. Alerginio dermatito pasireiškimas skirtingų veislių šunims
Tirtų kačių grupę sudarė 11 kačių. Visos buvo veislinės. Per tyrimo laikotarpį alerginis dermatitas dažniausiai diagnozuotas Kornvalio rekso veislės katėms (36,4 proc.). Rečiau nustatytas Persų ir Abisinijos veislių katėms - 18,2 proc. Rečiausiai sirgo Siamo, Birmos ir Rusų mėlynųjų veislės katės - 9,1 proc. sirgusiųjų. (6 pav.)
6 pav. Alerginio dermatito pasireiškimas skirtingos veislės katėms
2 3 3 4 4 6 5 9 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Vn t.
Alerginiu dermatitu sirgusių pacientų skaičius
Šunų veislė 4 2 2 1 1 1 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5 Kornvalio
Reksas ilgaplaukė Persų Abisinijos Siamo Birmos mėlynojiRusų
Vn
t.
Alerginiu dermatitu sirgusių pacientų skaičius
Tirti šunys buvo suskirstyti į dvi grupes pagal lytį alerginiu dermatitu dažniau sirgo
7 pav. Tirtos katės buvo susk
alerginiu dermatitu šiek tiek dažniau sirgo
8 pav.
Tirti šunys buvo suskirstyti į dvi grupes pagal lytį: patinai, patelės alerginiu dermatitu dažniau sirgo (p > 0,05) patelės (n = 20), nei patinai (n =16)
pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas alerginiu dermatitu Tirtos katės buvo suskirstytos į dvi grupes pagal lytį: patinai, patelės
alerginiu dermatitu šiek tiek dažniau sirgo (p > 0,05) patelės (n = 6), nei patinai (n =5)
pav. Skirtingos lyties kačių sergamumas alerginiu dermatitu
44% 56%
45% 55%
29
patelės. (7 pav.) Tyrimo laikotarpiu s (n = 20), nei patinai (n =16).
Skirtingos lyties šunų sergamumas alerginiu dermatitu
patelės. (8 pav.) Tyrimo laikotarpiu ės (n = 6), nei patinai (n =5).
Skirtingos lyties kačių sergamumas alerginiu dermatitu
patinas patelė
30
Visi tirti 36 šunys buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes (9 pav.): 1. Iki 1 m.
2. 1–3 m.
3. Vyresni nei 3 m.
Dažniausiai alerginiu dermatitu sirgo 1-3 m. amžiaus šunys (66,7 proc.). Vyresni nei 3 m. amžiaus šunims susirgimas buvo diagnozuotas rečiau (27,8 proc.). Rečiausiai alerginis dermatitas buvo nustatytas jauniems, iki 1 metų amžiaus šunims. Sirgusiųjų šunų amžiaus vidurkis yra 2,97 ± 1,87 metai.
9 pav. Alerginio dermatito pasireiškimo dažnis skirtingose tirtų gyvūnų amžiaus grupėse Visos tirtos katės buvo suskirstytos į tris amžiaus grupes (10 pav.):
1. Iki 1 m. 2. 1–3 m.
3. Vyresnės nei 3 m.
Dažniausiai alerginiu dermatitu sirgo 1-3 m. amžiaus katės (54,5 proc.). Vyresnės nei 3 m. amžiaus katėms susirgimas buvo diagnozuotas rečiau (36,4 proc.). Rečiausiai alerginis dermatitas buvo nustatytas jaunoms, iki 1 metų amžiaus katėms. Sirgusiųjų kačių amžiaus vidurkis yra 2,35 ± 1,29 metai. 2 24 10 0 5 10 15 20 25 30
iki 1 metų 1-3 metų virš 3 metų
Vn
t.
Alerginiu dermatitu sirgusių pacientų amžiaus grupės
31
10 pav. Alerginio dermatito pasireiškimo dažnis skirtingose tirtų gyvūnų amžiaus grupėse Tyrimo metu, šunys buvo suskirstyti į 4 grupes pagal tai, kokiu metų laiku jiems pasireiškė pirmieji alerginio dermatito klinikiniai požymiai (11 pav.). Tiriant šunis, dažniausiai alerginis dermatitas buvo stebimas pavasarį (n=12), rečiau vasarą (n=10) ir rudenį (n = 9). Rečiausias sergamumas nustatytas žiemą (n=5).
11 pav. Šunų alerginio dermatito pasireiškimo dažnis skirtingais metų laikais
Tyrimo metu, katės buvo suskirstytos į 4 grupes pagal tai, kokiu metų laiku joms pasireiškė pirmieji alerginio dermatito klinikiniai požymiai (12 pav.). Dažniausiai alerginis dermatitas katėms
0 1 2 3 4 5 6 7
iki 1 metų 1-3 metų virš 3 metų
Vn
t.
Alerginiu dermatitu sirgusių pacientų amžiaus grupės
32
buvo stebimas pavasarį (n=4 ), rečiau žiemą (n=3) ir rudenį (n=3). Mažiausias sergamumas nustatytas vasaros laikotarpiu (n=1).
12 pav. Kačių alerginio dermatito pasireiškimo dažnis skirtingais metų laikais
Tirti šunys buvo suskirstyti į dvi grupes pagal plauko ilgį: ilgaplaukiai ir trumpaplaukiai. (13 pav.) Alerginiu dermatitu dažniau sirgo (p < 0,05 ) trumpaplaukiai šunys (n=19), rečiau ilgplaukiai (n=17).
13 pav. Šunų plauko ilgis
33
Tirtos katės buvo suskirstytos į dvi grupes pagal plauko ilgį: ilgaplaukės ir trumpaplaukės. (14 pav.) Alerginiu dermatitu daug dažniau sirgo (p < 0,05 ) trumpaplaukės katės (n=8), nei ilgaplaukės (n=3).
14 pav. Kačių plauko ilgis
Šunų alerginio dermatito tipai
Alergininis dermatitas pagal savo kilmę buvo suskirstytas į tris skirtingus tipus: atopinis, maisto ir blusų sukeltas alerginis dermatitas. (15 pav.) Iš visų alerginių dermatitų tipų, dažniausiai nustatytas atopinis dermatitas (n=15). Kiek mažiau atvejų buvo nustatyta maistinio alerginio dermatito (n=12). Rečiausiai šunys sirgo blusų sukeltu alerginiu dermatitu (n=9).
15 pav. Šunų alerginio dermatito tipai
27% 73% ilgaplaukės trumpaplaukės 42% 33% 25% Atopinis dermatitas
34
Kačių alerginio dermatito tipai
Alergininis dermatitis pagal savo kilmę buvo suskirstytas į tris skirtingus tipus: atopinis, maisto ir blusų sukeltas alerginis dermatitis. (16 pav.) Iš visų alerginių dermatitų tipų, dažniausiai nustatomas buvo maistinis alerginis dermatitas (n=5). Kiek mažiau atvejų buvo nustatyta blusų sukelto alerginio dermatito (n=4). Rečiausiai katės sirgo atopiniu dermatitu (n=2 ).
16 pav. Kačių alerginio dermatito tipai
Šunų ir kačių alerginio dermatito tipų dažnio palyginimas
Iš gautų rezultatų buvo nustatyta, kad etiologinis pasiskyrstimas labai skiriasi lyginant šunis ir kates. (17 pav.) Ypač didelis skirtumas yra tarp sergančiųjų atopiniu dermatitu: šunims jis buvo dažniausiai diagnozuojamas, o katėms rečiausiai. Tyrimo metu BSAD buvo rečiausiai diagnozuojamas šunims, o katėms, tai buvo antra pagal dažnumą alergija. Rezultatams labai didelę įtaką daro tai, kad kačių sergamumas daug retesnis nei šunų, todėl daryti teisingas išvadas yra gan sudėtinga.
18%
46% 36%
Atopinis dermatitas
Tyrimo metu, šunų ir kačių alerginio dermatito diagnostikai buvo atliekami 6 skirtingi tyrimo metodai (18 pav.). Visais atvejais buvo atliekamas klinikinis ir specialusis odos tyrimai
Odos skutenų tyrimas buvo atliekamas nevisada tyrimas, norint eliminuoti grybelines
dermatito eliminacija buvo
įtariama alergija pašarui arba savininkai teigdavo, kad gyvūnams nuolatos naudojami prieparatai nuo blusų. 18 pav. 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Atopinis dermatitas V nt .
Alerginio dermatito tipų pasiskirstymas pagal gyvūno rūšį
Blusų sukelto alerginio dermatito eliminacija Specialusis odos tyrimas
17 pav. Šunų ir kačių alerginio dermatito
Tyrimo metodai
šunų ir kačių alerginio dermatito diagnostikai buvo atliekami 6 skirtingi tyrimo (18 pav.). Visais atvejais buvo atliekamas klinikinis ir specialusis odos tyrimai
enų tyrimas buvo atliekamas nevisada – 87,2 proc. Rečiausiai buvo norint eliminuoti grybelines odos ligas (sukelia niežulį) – 14,9 proc
eliminacija buvo nevisada atliekama, kadangi, kai kuriais klinikiniais atvejais, iškarto buvo įtariama alergija pašarui arba savininkai teigdavo, kad gyvūnams nuolatos naudojami prieparatai nuo
18 pav. Diagnostinių tyrimų pasiskirtymas pagal dažnumą
Atopinis dermatitas Maistinis alerginis
dermatitas Blusų sukeltas alerginis dermatitas Alerginio dermatito tipų pasiskirstymas pagal gyvūno rūšį
24 22 7
Skutmenų tyrimas Blusų sukelto alerginio dermatito eliminacija Eliminacinė dieta Mikologinis tyrimas Klinikinis tyrimas Specialusis odos tyrimas
0 5 10 15 20
35
Šunų ir kačių alerginio dermatito tipai
šunų ir kačių alerginio dermatito diagnostikai buvo atliekami 6 skirtingi tyrimo (18 pav.). Visais atvejais buvo atliekamas klinikinis ir specialusis odos tyrimai- 100 proc. Rečiausiai buvo atliekamas mikologinis 14,9 proc. Blusų sukelto alerginio atliekama, kadangi, kai kuriais klinikiniais atvejais, iškarto buvo įtariama alergija pašarui arba savininkai teigdavo, kad gyvūnams nuolatos naudojami prieparatai nuo
Diagnostinių tyrimų pasiskirtymas pagal dažnumą
Blusų sukeltas alerginis dermatitas Alerginio dermatito tipų pasiskirstymas pagal gyvūno rūšį
36
4 REZULTATŲ APTARIMAS
Darbo tikslas buvo nustatyti dažniausias šunų ir kačių alerginių dermatitų priežastis, predisponuojančius veiksnius, įvertinti diferencinės diagnostikos ypatumus.
Alerginiu dermatitu dažniau sirgo šunys (36 šunys), nei katės (11 kačių). Tai galėjo sąlygoti dažnesnis šunų kaip pacientų buvimas klinikoje. Katės sudaro maždaug trečdalį visų pacientų bendrai sudėjus. Kačių alerginį dermatitą yra sunkiau diagnozuoti, ypač alergija maistui dažnai nustatoma tiesiog iš anamnezės, kuomet savininkas teigia, jog keitė pašarą ir po to atsirado alergijai būdingi požymiai. Be to katėms yra daug sunkiau paskirti eliminacinę dietą, nei šunims, kadangi jos sunkiai prisitaiko prie naujos mitybos, yra išrankesnės pašarui. Analizuojant literatūrą neteko rasti konkrečios informacijos apie tai, kuri rūšis dažniau serga alerginiu dermatitu. (2)
Visi sirgę alerginiu dermatitu šunys ir katės buvo veisliniai. Analizuojant literatūros šaltinius buvo rasta informacijos apie veislės predispoziciją, nes alergiją arba hiperjautrumą aplinkos veiksniams lemia tam tikri genai esantys DNR grandinėje. Teigiama, jog mišrūnai serga labai retais atvejais. Tiriant šunis buvo išsiaiškinta, kad alerginis dermatitas dažniausiai diagnozuojamas Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams (16,6 proc.) ir Vokiečių aviganiams (13,8 proc.). Kornvalio rekso veislės katėms (36,4 proc.) dažniausiai buvo diagnozuojama alergija. Literatūroje teigiama, kad alerginio dermatito išsivystymas dažnesnis auksaspalvių retriverių, Labradoro retriverių, foksterjerų, baltųjų vakarų Škotijos terjerų, dalmatinų, pudelių, anglų seterių, bokserių, buldogų veislių šunims. (9, 40)
Abiejų rūšių patelės sirgo dažniau, nei patinai. Atlikti tyrimai užsienio šalyse, nurodo skirtingus rezultatus gautus ištyrus lyties predispoziciją alerginio dermatito atveju. Vieni teigia, kad atopija sirgti dažniau linkusios patelės, nei patinai šunų tarpe, kiti, kad lytis tam įtakos neturi. Apie kates tyrimų nėra atlikta. Galima teigti, kad gauti tyrimo duomenys sutampa su literatūriniais šaltiniais, kadangi patelių buvo neženkliai daugiau. Tokiems rezultatams, kai imtis yra nedidelė, labai didelę įtaką daro ir atsitiktinumas. Analizuojant literatūrą, visi autoriai teigė, kad dažniausiai alerginis dermatitas pasireiškia jauname amžiuje, t.y. iki 3 metų. Tik alergija pašarui gali dažnai pasireikšti vyresniame amžiuje. Gauti rezultatai sutapo su užsienio mokslininkų duomenimis, kadangi, abiejų rūšių gyvūnams dažniausiai pirmieji alergijos požymiai pasireiškė 1-3 metų amžiaus.(2,10)
37
būdingas sezoniškumas. Tokio tipo dermatitai dažniausiai pasireiškia pavasarį ir vasarą. Maistiniam alerginiam dermatitui sezonas neturi įtakos. (6)
Tyrimo metu gyvūnai buvo skirstomi į dvi grupes pagal plauko ilgį. Dažniau sirgo trumpaplaukiai gyvūnai. Nagrinėjant literatūrą, nebuvo rasta informacijos apie plauko ilgio įtaką alerginio dermatito išsivystymui. Dažnesnis polinkis alergijai trumpaplaukių gyvūnų sietinas su lengvesniu alergeno patekimu ant odos.(2)
Iš visų alerginių dermatitų dažniausiai nustatomas buvo atopinis dermatitas šunims (15 atvejų), o katėms jis pasitaikė rečiausiai (2 atvejai). Kiek rečiau pasitaikė maistinis alerginis dermatitas šunų tarpe (12 atvejų). Rečiausiai šunys sirgo blusų sukeltu alerginiu dermatitu (9 atvejai). Katėms iš visų alerginių dermatitų dažniausiai nustatomas buvo maistinis alerginis dermatitas (5atvejai). Kiek rečiau pasitaikė blusų sukeltas alerginis dermatitas (4 atvejai ). Literatūroje rasta informacija dalinai skyrėsi. Joje rašoma, kad atopinis dermatitas šunims yra dažniausiai diagnozuojamas, o rečiausiai maistinis alerginis dermatitas. Užsienio autoriai teigia, kad atopinis dermatitas katėms irgi yra dažniausia alerginio dermatito forma. Po jos pagal dažnumą seka BSAD (24,31). Tyrimo rezultato neatitikimą, ypač kačių atžvilgiu, galėjo lemti šie faktoriai: maža imtis, diagnostikos ypatumai, regionas.
Visais atvejais gyvūnams buvo (100 proc.) atliekamas klinikinis ir specialusis odos tyrimai. Tai yra būtina atlikti kiekvieną kartą, kad būtu galima sudaryti diferencinių diagnozių sąrašą ir nuspręsti kokius tolimesnius tyrimus yra būtina atlikti. Odos skutenų tyrimas buvo atliekamas nevisada ( 87,2 proc.). Rečiausiai buvo atliekamas mikologinis tyrimas (14,9 proc.). Literatūroje teigiama, kad atlikus bazinius tyrimus (klinikinis ir specialusis odos), pirmiausiai reikia atmesti parazitinius ir mieliagrybių sukeltus susirgimus.Įtariant grybelių suketą dermatitą, atliekamas mikologinis tyrimas. Eliminacinė dieta paskiriama gyvūnams kuriems yra taikoma reguliari blusų kontrolė ir iš anamnezės apie mitybą negalime nustatyti, jog alergijos sukelėjęs yra pašaras. (2,30)
38
IŠVADOS
1. Buvo nustatyta, kad šunų ir kačių alerginį dermatitą predisponuoja šie veiksniai: a) lytis: serga dažniau patelės.
b) amžius: dažniausiai pasireiškė 1-3 metų amžiaus šunims ir katėms. c) plauko ilgis: dažniau sirgo trumpaplaukiai šunys ir katės.
d) metų laikas: susirgimų daugiausiai nustatyta pavasarį.
e) veislė: vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės šunys ir Kornvalio Rekso veislės katės sirgo dažniausiai.
2. Atlikus šunų ir kačių alerginio dermatito tipų analizę nustatėme, kad šunims dažniausiai nustatomas yra atopinis alerginis dermatitas, o katėms maistinis alerginis dermatitis. Šunims blusų sukeltas alerginis dermatitas nustatytas rečiausiai. Katėms rečiausiai nustatytas - atopinis alerginis dermatitas.
3. Nustatyta, kad dažniausi šunų ir kačių alerginio dermatito klinikiniai požymiai yra niežulys, eritema, alopecija.
4. Buvo nustatyta, kad X populiacijos šunys serga 3 kartus dažniau, nei X populiacijos katės. Alerginio dermatito priežastiniai veiksniai yra aplinkos alergenai (atopija), pašaras, blusų įkandimai. 5. Buvo nustatyta , kad alerginio dermatito diagnostikoje yra taikomi šie metodai: klinikinis tyrimas, specialusis odos tyrimas, odos skutenų tyrimas, blusų sukelto alerginio dermatito eliminacija, eliminacinė dieta, mikologinis tyrimas. Tyrimo metu, nustatėme, dažniausiai atliekami tyrimo metodai yra klinikinis ir specialusis odos tyrimas, rečiau atliekami yra odos skutenų ir blusų sukelto alerginio dermatito eliminacija, eliminacinė dieta, rečiausiai - mikologinis tyrimas.
39
LITERATŪROS
SĄRAŠAS
1. William HM, Griffin CE, Campbell KL.Veterinary anatomy of domestic mammals textbook and colour atlas. Stuttgart: Schattauer Verlag; 2004. p. 586-589
2. Miller WH, Griffin CE, Campbell KL, Muller GH. Muller and Kirk’s Small Animal Dermatology. 7 th ed. Missouri: Riverport Lane St. Louis; 2013. p.66-75,363-391, 405, 586- 588.
3. Asahina R, Kamishina H, Hiroaki, Maeda S. Gene transcription of pro-inflammatory cytokines and chemokines induced by IL-17A in canine keratinocytes. Veterinary dermatology. 2015; 26: 426–e100. 4. Bizikova P, Pucheu-Haston CM, Eisenschenk MN, Marsella R, Nuttall T, Santoro D. Role of genetics and the environment in the pathogenesis of canine atopic dermatitis. Veterinary dermatology. 2015; 26(2):95-e26.
5. Mueller R, Janda J, Jensen-Jarolim E, Rhyner E. Allergens in veterinary medicine. Allergy. 2015 ; 26(2):78-e21.
6. Rhodes K. Blackwell’s Five-Minute Veterinary Consult Clinical Companion Small Animal Dermatology, 2th ed. New Jersey: Blackwell Publishing Ltd; 2011. p. 94-96, 125-127.
7. Bizikova P, Santoro D, Marsella R, Nuttall T, Eisenschenk M, Pucheu-Haston CM. Review: Clinical and histological manifestations of canine atopic dermatitis. Veterinary dermatology. 2015; 26 (2):79-e24.
8. McKeever P, Nuttall T, Harvey R. A Colour Handbook of Skin Diseases of the Dog and Cat. 2th ed. London: Manson Publishing; 2009. p. 32, 89-101.
9. Ravens PA, Xu BJ, Vogelnest LJ. Feline atopic dermatitis: a retrospective study of 45 cases (2001-2012). Veterinary dermatology. 2014; 25(2):95-102:e27-8.
10. Moriello K. A. Small Animal Dermatology. London: Manson Publishing/The veterinary press; 2005. p. 50-52.
40
12. Suto A, Suto Y, Onohara N, Tomizawa Y, Yamamoto-Sugawara Y, Okayama T, et al. Food allergens inducing a lymphocyte-mediated immunological reaction in canine atopic-like dermatitis. Veterinary dermatology. 2015; 77(2):251–254.
13. Noli C, Foster A, Rosenkrantz W. Veterinary allergy. England: John Wiley & Sons; 2014. p.72, 102-140.
14.Scarff DH. Allergy testing in the dog and cat. Companion Animal. 2013; 18:221–225.15.
15. Hnilica KA. Small animal dermatology: a color atlas and therapeutic guide. 3th ed. Missouri: Elsevier Saunder; 2011. p. 25 – 40, 183.
16. Olivry T, Mueller RS, Prélaud P. Critically appraised topic on adverse food reactions of companion animals (1): duration of elimination diets. BMC Veterinary Research. 2015; 11:225.
17. Taylor AM, Coop RL, Wall RL. Veterinary parasitology. 3th ed. New Jersey: Wiley-Blackwell; 2007. p.102-105
18. Day MJ. Clinical immunology of the dog and cat. 2th ed. London: Manson Publishing; 2012. p.143 19. Jasmin P. Clinical Handbook on Canine Dermatology. 3th ed. Virbac S.A. France. 2011. p. 102- 105.
20. Cochran PE.Veterinary anatomy and physiology: a clinical laboratory manual. 2th ed. Delmar : USA. 2011. p. 87- 88.
21. Olivry T, Mueller RS, Prélaud P. Critically appraised topic on adverse food reactions of companion animals (2): common food allergen sources in dogs and cats.BMC Veterinary Research. 2016; 12: 9. 22. Foster A. P., Foil C. S. BSAVA Manual of Small Animal Dermatology. Barcelona. British small animal veterinary association. 2003. p.172-173
23. Battaglia A.M., Steele A.M. Small animal emergency and critical care for veterinary technicians. 3th ed. Missouri: Elsevier Saunder; 2016.p.13-14.
24. Počta S., SvobodaM. Incidence of canine hypersensitivity in the region of north eastern bohemia. Acta Veterinary of BRNO. 2007; 76: 451-459.
41
27. Bizikova P, Olivry T. A randomized, double-blinded crossover trial testing the benefit of two hydrolysed poultry-based commercial diets for dogs with spontaneous pruritic chicken allergy. Veterinary dermatology. 2016; 27(4):289-e70.
28. Hensel P, Santoro D, Favrot C, Hill P, Griffin C. Canine atopic dermatitis: detailed guidelines for diagnosis and allergen identification. BMC Veterinary Research. 2015; 11:196.
29. Tizard IR. Veterinary immunology. 9th ed. Saint Louis: Elsevier Saunders; 2013. p. 513-551. 30. Rees CA. Canine and feline atopic dermatitis: a review of the diagnostic options. Clinical techniques in small animal practice. 2001; 16(4):230-2.
31. Scott DW, Miller WH, Erb HN. Feline dermatology at Cornell University: 1407 cases (1988-2003). Journal of feline medicine and surgery. 2013; 15(4):307-16.
32. Salzmann CA, Olivry TJ, Nielsen DM, Paps JS, Harris TL, Olby NJ. Genome-wide linkage study of atopic dermatitis in West Highland White Terriers. BMC Genetics . 2011; 12:37.
33. Vickery BP. Skin barrier function in atopic dermatitis. Curr Opin Pediatr. 2007; 19(1):89–93. 34. Schlotter YM, Rutten VP, Riemers FM, Knol EF, Willemse T. Lesional skin in atopic dogs
shows a mixed Type-1 and Type-2 immune responsiveness.Veterinary immunology and immunopathology. 2011; 143(1-2):20–26.
35. Youn HY, Kang HS, Bhang DH, Kim MK, Hwang CY, Han HR. Allergens causing atopic diseases in canine. Journal of veterinary science. 2001; 3(4):335–341.
36. Simou C, Thoday KL, Forsythe PJ, Hill PB. Adherence of Staphylococcus Intermedius to Corneocytes of Healthy and Atopic Dogs: Effect of Pyoderma, Pruritus Score, Treatment and Gender. Veterinary dermatology. 2005; 16 (6), 385-391. 12.
37. Chen TA, Halliwell RE, Pemberton AD, Hill PB. Identification of major allergens of Malassezia pachydermatis in dogs with atopic dermatitis and Malassezia overgrowth. Veterinary dermatology. 2002; 13(3):141–150.
38. Nødtvedt A, Bergvall K, Sallander M, Egenvall A, Emanuelson U, Hedhammar A. A case-control study of risk factors for canine atopic dermatitis among boxer, bullterrier and West Highland white terrier dogs in Sweden. Veterinary dermatology. 2007; 18(5):309–315.
42
40. Moriello KA. Feline atopy in three littermates. Veterinary Dermatology. 2001; 12: 177–181.
41. Foster AP, Knowles TG, Moore AH, Day MJ, Hall EJ. Serum IgE and IgG responses to food antigens in normal and atopic dogs, and dogs with gastrointestinal disease. Veterinary immunology and immunopathology. 2003; 92(3-4):113–124.
42. Guaguère E, Prélaud P. Food hypersensitivity in the cat. European Journal of Companion Animal Practice. 2009; 19: 234–241.
43. Bryan J, Frank L. Food allergy in the cat: A diagnosis by elimination. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2010; 12:861–866.
44. Washabau RJ, Day MJ. Canine and feline gastroenterology. Missouri: Elsevier Saunder; 2013. p. 406.
43
PRIEDAI
PRIEDAS 1. Tyrimo lentelė Nr. Gyvūno
rūšis
Veislė Lytis Amžius(m.) Plauko ilgis
Sezonas Alerginio dermatito tipas
