LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas
Lukas Ambrasas
Mėsinių triušių skydliaukės histomorfologija
Histomorphology of the thyroid gland in meat rabbits
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: asist. Jolanta Ingrida Alionienė
Kaunas, 2020
2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Mėsinių triušių skydliaukės histomorfologija“:
1. yra atliktas mano paties.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Lukas Ambrasas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Aurelija Pielikienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.
Jolanta Ingrida Alionienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE Rasa Želvytė
(aprobacijos data) (katedros vedėjos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Albina Aniulienė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1. Triušių biologinės savybės ... 8
1.2. Triušiena ... 8
1.3. Triušininkystė pasaulyje ir Lietuvoje... 9
1.4. Skydliaukės sandara, vieta organizme, histologija ir fiziologija ... 12
1.4.1. Skydliaukės anatomija ir topografija ... 12
1.4.2. Kraujotaka, limfotaka ir įnervacija ... 13
1.4.3. Histologija ... 14
1.4.4. Fiziologija ... 16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 18
2.1. Darbo metodika ... 18
2.2. Mėsinių triušių skydliaukės tyrimo schema ... 19
2.3. Skydliaukės histologinių preparatų paruošimo technika ... 20
2.4. Histologinių preparatų tyrimas ... 21
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 22
3.1. Išmatuotų skydliaukės parametrų pagrindiniai duomenys ... 22
3.2. Lyties įtaka skydliaukės histomorfologiniams parametrams ... 24
3.3. Svorio įtaka skydliaukės histomorfologiniams parametrams ... 27
3.4. Skirtingų skydliaukės skilčių įtaka skydliaukės histomorfologiniams parametrams ... 30
3.5. Skydliaukės parametrų koreliacinė analizė ... 33
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
5. IŠVADOS... 36
4
SANTRUMPOS
T3 – trijodtironinas
T4 – tiroksinas
FCC – pašarų pasisavinimo koeficientas (angl. feed conversion capacity) JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
MŽŪO – Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO - Food and Agriculture
Organization of United Nations)
FAOSTAT - Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos statistinių duomenų bazė (angl. Food
and Agriculture Organization Corporate Statistical Database)
PTH – parathormonas TRH – tiroliberinas TTH – tirotropinas CT – kalcitoninas PI – pasikliautinis intervalas pav. – paveikslas proc. – procentai µm – mikrometrai r – koreliacijos koeficientas
5 MĖSINIŲ TRIUŠIŲ SKYDLIAUKĖS HISTOMORFOLOGIJA
Lukas Ambrasas
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Magistro baigiamojo darbo tikslas – įvertinti mėsinių triušių skydliaukės histomorfologiją ieškant priklausomybės nuo gyvūno lyties, svorio ir skirtingų skydliaukės skilčių.
Tiriamasis objektas buvo 2 mėnesių mėsinių triušių skydliaukės, surinktos iš X ūkio 2019 m. balandžio mėnesį. Iš 10 triušių skerdenų tolimesniam tyrimui paimta 20 skydliaukės mėginių, atskirai imant kairę ir dešinę skiltis. Tiriamoji medžiaga fiksuota 10 proc. formalino tirpale ir pristatyta į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos Akademijos Veterinarijos fakulteto Anatomijos ir fiziologijos katedrą, kur buvo padaryti histologiniai skydliaukės mikropreparatai ir vertinama jų histomorfologija bei atliekami morfometriniai matavimai.
Apibendrinus skydliaukės morfometrinius duomenis, gautus išmatavus 20 skydliaukės mėginių, buvo nustatyta, kad tarp skirtingų lyčių skydliaukės histomorfologiniai parametrai skiriasi. Patinų skydliaukės folikulų diametras buvo 5,4 proc., plotas – 7,8 proc., epitelio aukštis 9,8 proc. didesnis nei patelių, bet p>0,05.
Triušių svorio įtaka skydliaukės histomorfologiniams parametrams buvo statistiškai reikšminga, bet tik tarp pirmosios ir trečiosios svorio grupių. Pirmosios svorio grupės triušių skydliaukės folikulų diametras buvo 10,6 proc., plotas – 15,8 proc., epitelio aukštis 20,5 proc. mažesnis už trečiosios svorio grupės, p<0,05.
Nustatyta, kad skydliaukės histomorfologiniai parametrai tarp skirtingų skydliaukės skilčių taip pat skyrėsi. Dešiniosios skydliaukės skilties folikulų diametras buvo 1,7 proc., plotas – 3,5 proc., epitelio aukštis 1,3 proc. didesnis nei kairiosios skydliaukės skilties, bet p>0,05.
6 HISTOMORPHOLOGY OF THE THYROID GLAND IN MEAT RABBITS
Lukas Ambrasas
Master‘s Thesis
SUMMARY
The aim of this Master‘s thesis was to evaluate the histomoprhology of the thyroid gland in meat rabbits while also looking for dependence on animal gender, weight and different lobes of the thyroid gland.
The subject of the study – the thyroid glands of a 2 months old meat rabbits, collected from X farm in April, 2019. In total, 20 thyroid samples (left and right lobes) were collected from 10 meat rabbit carcasses and taken for further examination. Samples were fixed in 10 % formalin solution and delivered to Lithuanian university of health sciences, Veterinary academy, Veterinary faculty, the department of Anatomy and Physiology where histologic thyroid micropreparations were made and then the evaluation of their histomorphology and morphometric measurements were performed.
After summarizing the thyroid morphometric data obtained from the measurements of 20 thyroid samples, it was found that the histomorphological parameters of the thyroid gland differed between genders. Diameter of thyroid follicles in males were higher in 5,4 %, area was higher in 7,8 %, epithelial height was higher in 9,8% compared to females, but p>0,05.
Weight impact on thyroid gland histomorphological parameters was statistically significant, but only between the first and the third weight groups. Diameter of thyroid follicles in the first weight group of meat rabbits was less in 10,6 %, area was less in 15,8 % and epithelial height was less in 20,5 % compared to the third weight group, p<0,05.
It was also found, that the histomorphological parameters of the thyroid gland differed between different thyroid lobes. Diameter of the right lobe of thyroid gland follicles was higher in 1,7 %, area was higher in 3,5 %, epithelial height was higher in 1,3 % compared to the left lobe, however p>0,05.
7
ĮVADAS
Skydliaukė (glandula thyroidea) yra svarbi endokrininės sistemos dalis. Ji savo išskiriamais hormonais reguliuoja organizme vykstančius fizinius ir cheminius procesus ląsteliniu lygiu [1]. Liaukos folikulinių endokrinocitų gaminami hormonai trijodtironinas (T3) ir tetrajodtironinas arba
tiroksinas (T4) yra svarbūs ląstelių proliferacijai, diferenciacijai, migracijai, taip pat ir bendram
organizmo augimui ir metabolizmui, o parafolikulinių arba C ląstelių išskiriamas hormonas kalcitoninas reguliuoja kalcio metabolizmą. C ląstelės taip pat išskiria kelis peptidus - somatostatiną, chromograniną A ir neuronams specifinę enolazę, kurie reikalingi vidiniam skydliaukės folikulinių ląstelių reguliavimui [2].
Skydliaukė, kaip organas, tarp visų gyvūnų rūšių turi panašią folikulinę struktūrą, tačiau galima aptikti tam tikrų makroskopinių, histologinių ir ultrastruktūrinių skirtumų [2]. Pavyzdžiui, galvijų, kiaulių ir mėsėdžių skydliaukės skiltis jungianti sąsmauka yra sudaryta iš liaukinio audinio, o ožkų, avių ir arklių šią sąsmauką sudaro jungiamasis audinys [3].
Šiuo metu prieinamoje mokslinėje literatūroje yra labai mažai informacijos, susijusios su skydliauke ir jos histologine struktūra skirtingų gyvūnų rūšių lyčių atžvilgiu [4]. Todėl ši tema pasirinkta neatsitiktinai, o norint išsiaiškinti skydliaukės struktūrinius skirtumus, atsižvelgiant ne tik į gyvūnų rūšį (triušius), bet ir jų lytį, svorį bei liaukos skirtingas skiltis. Tik gerai įsigilinus fundamentalius dalykus, šiuo atveju į normalią skydliaukės histologiją, galima ieškoti patologijos.
Darbo tikslas: įvertinti mėsinių triušių skydliaukės histomorfologiją. Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti lyties įtaką mėsinių triušių skydliaukės histologiniams parametrams; 2. Įvertinti svorio įtaką mėsinių triušių skydliaukės histologiniams parametrams; 3. Atlikti mėsinių triušių skydliaukės mikroskopinių parametrų matavimus ir statistinius skaičiavimus.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Triušių biologinės savybės
Triušiai pagal savo biologines savybes teoriškai galėtų būti laikomi kaip idealūs gyvūnai mėsos produkcijai. Jų trumpas gyvenimo ciklas, trumpas vaikingumo periodas, jie yra labai vislūs ir turi aukštą pašarų pasisavinimo koeficientą (angl. FCC – feed conversion capacity) [5]. Triušiai lytiškai subręsta sulaukę maždaug 5 mėnesių amžiaus, o fiziologiškai laikomi suaugusiais sulaukę 7-8 mėnesių ir gali gyventi nuo 7 iki 10 metų, bet jų mėsinės, veislinės savybės, kailio kokybė, produktyvumas ir mėsingumas ima prastėti jau nuo trečių ar ketvirtų gyvenimo metų, o itin intensyviai juos veisiant ir auginant – ir anksčiau [6].
Triušės vaikingumas trunka nuo 29 iki 35 dienų (vidutiniškai 32 dienas) ir gali atsivesti nuo 4 iki 12 jauniklių [7]. Ką tik atvestam triušiukui reikia 2 g motinos pieno, kad priaugtų 1 g priesvorio. Tai paaiškinama itin maistinga triušės pieno, kuris yra gerokai maistingesnis nei kitų žemės ūkio gyvulių patelių sudėtimi. Šeriant subalansuotais visaverčiais pašarais, mėsiniai triušiai, sulaukę 3 mėnesių amžiaus, gali pasiekti 3-3,5 kg svorį [6]. Viena patelė per metus gali atsivesti apie 50 jauniklių, kurių prieauglį realizuojant trijų – keturių mėnesių amžiaus galima gauti apie 120 – 150 kg vertingos triušienos, kuri laikoma dietine [8].
1.2. Triušiena
Šiais laikais daug kalbant apie sveiką gyvenseną ir mitybą, vienas pagrindinių baltymų ir biologiškai aktyvių medžiagų šaltinių vis tiek išlieka mėsa. Triušiena šiuo atžvilgiu gali būti laikoma perspektyvia ir visaverte mėsa (1 pav.). Triušienoje procentaliai yra daugiau raumeninio ir mažiau jungiamojo audinio lyginant su kiauliena ir vištiena. Taip pat triušienoje mažai cholesterolio ir druskos [9]. Triušių mėsoje esančiuose baltymuose yra nepakeičiamų amino rūgščių, o mėsoje esančiame nedideliame riebalų kiekyje yra nepakeičiamų riebalų rūgščių. Triušienoje taip pat gausu D, E ir B grupės vitaminų, mikro ir makro elementų: fosforo, kalio, cinko, seleno [10].
Dėl šių savybių triušių mėsa yra laikoma dietiniu produktu [9]. Ji itin tinkama vartoti vyresniems žmonėms, taip pat žmonėms, sergantiems hipertenzija ar cukriniu diabetu [11]. Pagal maistingumą visa mėsa yra vertinama 100 balų sistema: jautiena yra vertinama 75 balais, kiauliena 60 balų, viščiukai broileriai 50, o triušiai broileriai vertinami net 83 balais [8].
9
1 pav. Mėsinių triušių skerdenos [12]
1.3. Triušininkystė pasaulyje ir Lietuvoje
Intensyvus mėsinių triušių auginimas prasidėjo pietų Kalifornijoje, JAV, maždaug apie 1920 metus, o vėliau, tikėtina apie 1970 metus išplito ir Europos šalyse – Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Šioje pramonės šakoje didžiulis progresas įvyko dėl kelių priežasčių: triušiams pritaikius dirbtinio sėklinimo techniką ir išveisus itin produktyvias mėsinių triušių hibridines veisles, pradėjus kontroliuoti ligas ir rūpintis jų prevencija, pradėjus domėtis triušių mityba ir jai keliamais reikalavimais [5].
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO, angl. FAO) statistiniais duomenimis (FAOSTAT), 2018 metais pasaulinė triušienos produkcija siekė 1,4 milijonus tonų. Daugiausia triušienos pagamina Azija (75,3 proc.), Europa (21,3 proc.), Afrika (7,1 proc.), Amerika (1,2 proc.) (2 pav.). Pasauliniu mastu, Kinija yra ta šalis, kuri į rinką pateikia daugiausiai triušienos – 849150 tonų per metus [13].
10
2 pav. Triušienos produkcija pagal žemynus [13]
Lietuvoje šia žemės ūkio šaka rimtai pradėta domėtis apie 2000 metus. Mėsine triušininkyste, kaip pelningu ir perspektyviu verslu, susidomėjo ne tik triušių augintojai-mėgėjai, bet ir verslininkai, ūkininkai [6]. Žemiau pateiktuose paveiksluose (3-4 pav.) yra grafiškai pavaizduota paskutinių 5 metų statistika apie triušių augintojus, kiek jie augina bandų ir pačių triušių.
3 pav. Augintojų ir bandų skaičius Lietuvoje 2015-2019 metais [14]
2273 1588 1445 1157 980 2286 1584 1445 1156 980 0 500 1000 1500 2000 2500 2015.09 2016.09 2017.09 2018.09 2019.09
11
4 pav. Triušių skaičius Lietuvoje 2015-2019 metais [14]
Akivaizdu, kad mūsų šalyje auginamų triušių skaičius kasmet mažėja, nors Lietuvoje triušienos paklausa auga.
73972 50851 49190 40679 32354 0 10000 20000 30000 40000 50000 60000 70000 80000 2015.09 2016.09 2017.09 2018.09 2019.09 Triušių skaičius
12
1.4. Skydliaukės sandara, vieta organizme, histologija ir fiziologija
1.4.1. Skydliaukės anatomija ir topografija
Skydliaukė (glandula thyroidea) – tai nedidelė, drugelio formos, tamsiai raudonos spalvos porinė liauka, kurią sudaro dvi skiltys – dešinioji (lobus dexter) ir kairioji (lobus sinister), o jas ventraliai gerklės jungia siaura sąsmauka (isthmus) (5 pav.) [3]. Triušių ši sąsmauka nėra gerai išreikšta, o ją sudaro liaukinis audinys (isthmus glandularis). Pati liauka guli kaudaliai gerklų (larynx), abipus pirmųjų gerklės (trachea) žiedų, ventrolateraliai [15].
Abi skydliaukės skiltis dengia plona jungiamojo audinio kapsulė, nuo kurios į liaukos vidų atsišakoja sijos (trabeculae) ir sudaro liaukos stromą. Stromoje yra daug sinusoidinių kapiliarų. Liaukos parenchima yra sudaryta iš daugybės įvairaus dydžio folikulų [16]. Skydliaukės folikulus sudaro spindį užpildantis baltymingas skystis koloidas, o sieneles iškloja vienasluoksnis plokščiasis, kubiškasis arba stulpiškasis epitelis [17].
Skydliaukės abi skiltys iš ventralinės pusės yra padengtos krūtininiu poliežuviniu raumeniu (m.
sternohyoideus) ir krūtininiu skydo raumeniu (m. sternothyroideus) [18]. Liaukos dydis priklauso nuo
amžiaus, lyties, fiziologinės organizmo būklės, taip pat ir nuo suvartojamo jodo kiekio. Kai trūksta jodo, skydliaukė gali padidėti, nes jodas labai svarbus skydliaukės biologiniam aktyvumui [19]. Normaliai ši liauka neturėtų būti apčiuopama palpuojant [18].
13 1.4.2. Kraujotaka, limfotaka ir įnervacija
Skydliaukę krauju aprūpina bendrosios miego arterijos (a. carotis communis) šakos – kaudalinė (a. thyroidea caudalis) ir kranialinė (a. thyroidea cranialis) skydliaukės arterijos. Kraujas iš skydliaukės drenuojasi priekine (v. thyroidea cranialis) ir vidurine (v. thyroidea media) skydliaukės venomis į vidinę jungo veną (v. jugularis interna).
Limfa iš skydliaukės drenuojasi limfagyslėmis į gilųjį kaklo limfinį centrą (lymphocentrum
cervicale profundum) arba tiesiai į gerklės kamieną (truncus trachealis).
Skydliaukę įnervuoja tiek simpatinės, tiek parasimpatinė nervų sistemos dalys. Simpatinės skaidulos atkeliauja iš priekinio kaklinio nervinio mazgo (ganglion cervicale craniale), o parasimpatinės skaidulos atkeliauja iš kranialinio gerklų nervo (n.laryngeus cranialis) ir kaudalinio gerklų nervo (n.laryngeus caudalis) šakų [15].
14 1.4.3. Histologija
Skydliaulkę gaubia plona puraus kolageninio jungiamojo audinio kapsulė, nuo kurios atsišakoja sijos (trabeculae) ir padalina liauką į mažesnes, netaisyklingos formos skilteles. Tai sudaro liaukos stromą. Liaukos parenchimą sudaro netaisyklingos formos pūslelės – skydliaukės folikulai (folliculi) bei parafolikuliniai endokrinocitai. Tarpai tarp folikulų ir parafolikulinių endokrinocitų yra užpildyti puriuoju kolageniniu jungiamuoju audiniu, kuriame daug kapiliarų ir limfagyslių [3].
Skydliaukės folikulai – tai pagrindiniai struktūriniai ir funkciniai liaukos vienetai, susidedantys iš folikulinių ląstelių ir koloido (7-8 pav.) [21]. Jų dydis būna labai įvairus, pasitaiko nuo kelių mikrometrų iki kelių šimtų mikrometrų [22]. Folikulų sieneles iškloja vienu sluoksniu ant pamatinės membranos išsidėsčiusios ląstelės – folikuliniai endokrinocitai, o spindį užpildo koloidinė masė [3]. Įdomu tai, kad, skirtingai nuo kitų endokrininių liaukų, skydliaukės folikulų vienasluoksnis epitelis kinta priklausomai nuo liaukos aktyvumo. Jis gali būti plokščias, kubiškas arba stulpiškas. Pavyzdžiui, stulpiškosios epitelio ląstelės rodo liaukos didelį aktyvumą, o plokštieji folikuliniai endokrinocitai – liaukos ramybės būseną [22]. Taip pat skydliaukės aktyvumą galima atpažinti pagal folikulų dydį ir koloido kiekį. Skydliaukei esant aktyviai, folikulų dydis sumažėja ir juose būna mažiau koloido. Folikulinių endokrinocitų funkcija – jodoproteininių hormonų trijodtironino (T3) ir
tiroksino (T4), kurie svarbūs organizmo metabolizmui, gamyba [23].
Koloidas – tai skydliaukės folikulus užpildanti substancija, kurioje gausu joduoto glikoproteino tiroglobulino. Tai skydliaukėje sintetinamas baltymas, kuris yra svarbus hormonų trijodtironino (T3)
ir tiroksino (T4) sintezei [17].
Parafolikuliniai endokrinocitai, arba C ląstelės, tai ląstelės, kurios yra išsidėsčiusios skydliaukės folikuluose tarp folikulinių endokrinocitų ir tarp pačių folikulų. Jos yra didesnės ir turi blyškesnę citoplazmą nei folikulinės ląstelės. C ląstelių branduolys taip pat yra didesnis ir blyškesnis. Šios ląstelės dažniausiai aptinkamos pavienės, nors kartais pasitaiko ir jų grupių [16]. C ląstelės sekretuoja polipeptidinį hormoną kalcitoniną, kuris yra prieskydinės liaukos parathormono (PTH) antagonistas ir reguliuoja kalcio kiekį kraujyje, dalyvaudamas žinduolių skeleto homeostazėje [24].
15
7 pav. Triušio skydliaukės histologinė struktūra: F (folikulai), JA (tarpfolikulinis jungiamasis audinys). Dažyta hematoksilinu-eozinu. Padidinimas 40x. Autoriaus nuotrauka
8 pav. Skydliaukės histologinė sandara. Dažyta hematoksilinu-eozinu. Padidinimas x200. Autoriaus nuotrauka
16 1.4.4. Fiziologija
Skydliaukė yra labiausiai vaskuliarizuota endokrininė liauka ir filogenetiškai viena seniausių stuburinių gyvūnų liaukų [4]. Pagrindinė jos funkcija – hormonų trijodtironino (T3), tiroksino (T4) ir
kalcitonino sintezė, kaupimas ir išskyrimas į organizmą [25]. Skydliaukės hormonai veikia reprodukciją, augimą, diferenciaciją, metabolizmą. Liaukos sintetinami hormonai veikia kartu su kitais organizmo hormonais ir sustiprina jų veikimą [4]. Skydliaukė yra unikali tuo, kad savo sintetinamus hormonus kaupia ne folikulinėse ląstelėse, o paties folikulo spindyje [25].
Skydliaukės veiklą ir hormonų sintezę reguliuoja pagumburis (hypothalamus) ir hipofizės priekinė dalis – adenohipofizė. Pirmiausia, kai organizme sumažėja skydliaukės hormonų, pagumburis išskiria tirotropiną atpalaiduojantį hormoną tiroliberiną (TRH), kuris keliauja į adenohipofizę. Ši, reaguodama į TRH, pradeda gaminti skydliaukę stimuliuojantį hormoną tirotropiną (TTH). TTH reguliuoja visus skydliaukės hormonų sintezės ir sekrecijos etapus, taip pat folikulinių ląstelių skaičių ir dydį. Skydliaukę stimuliuojančio hormono pusinės eliminacijos laikas kraujo plazmoje yra apie 60 min [26].
Folikuliniai endokrinocitai gamina dviejų rūšių hormonus – trijodtironiną (T3) ir tiroksiną (T4)
(9 pav.). Tiroksinas yra pagrindinis skydliaukės gaminamas hormonas, jo koncentracija kraujo plazmoje yra maždaug 50-60 kartų didesnė nei trijodtironino. Nors šie hormonai turi vienodą funkciją, vis dėlto trijodtironino veikimas yra apie 5 kartus didesnis nei tiroksino. Folikulinės ląstelės taip pat gamina nedidelį kiekį atvirkštinio trijodtironino (angl. - reverse triiodthyronine), kuris yra trijodtironino izomeras, tačiau biologiškai neaktyvus [26].
Tiroksinas ir trijodtironinas skatina organizmo medžiagų apykaitą. Išskiriami hormonai aktyvina deguonies suvartojimą ir šilumos gamybą, nes stimuliuoja oksidacinį fosforilinimą. Tai vadinama kalorigeniniu efektu, kuris atsiranda gyvūno organizme kaip atsakas į šaltas ir stresines situacijas. Mažais kiekiais skydliaukės hormonai skatina glikogeno atsidėjimą, nors pati glikogenolizė stimuliuojama, kai skydliaukės hormonų koncentracija organizme kyla. Šie hormonai dar skatina gliukozės absorbciją audiniuose ir gerina jos patekimą į ląsteles. T3 bei T4 veikia ir lipidų
metabolizmą, ypač lipolizę. Skydliaukės hormonai taip pat turi įtakos simpatinės nervų sistemos stimuliavimui. Išskiriami hormonai didina β-adrenoreceptorių, kurie jautrūs adrenalinui ir noradrenalinui, kiekį audiniuose. Šis mechanizmas kartu paaiškina ir padidėjusį širdies susitraukimų dažnį, kai yra išskiriami skydliaukės hormonai. Tiroksinas ir trijodtiroininas yra svarbūs augimui bei vystymuisi. Esant hipotiroidizmui, lėtėja medžiagų apykaita. Hipotiroidizmas, paveikiantis jaunus gyvūnus, pasireiškia negrįžtamu nervų sistemos vystymosi pažeidimu, kuris sukelia psichikos sutrikimus ir dažnai progresuoja iki kreatinizmo, o hipotiroidizmas, paveikiantis suaugusius gyvūnus, dažniausiai pasireiškia silpnumu, letargija [27].
17 Skydliaukėje esančios C ląstelės sekretuoja iš 32 amino rūgščių sudarytą hormoną kalcitoniną (CT), kuris yra išskiriamas tada, kai organizme pasireiškia hiperkalcemija [28]. C ląstelių išskiriamo hormono poveikis yra dvejopas. Pirma, kalcitoninas prisitvirtina prie inkstų kanalėlių receptorių ir blokuoja kalcio rezorbciją atgal į kraujotaką. Tai leidžia daugiau kalcio pašalinti su šlapimu sumažinant jo kiekį kraujyje. Antra, kalcitoninas prisitvirtina prie osteoklastocitų receptorių ir stabdo jų rezorbcinį aktyvumą kauluose sumažindamas kalcio ir fosforo išskyrimą į kraujotaką [29].
18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Darbo metodika
Triušiai tyrimui buvo įsigyti 2019 metų balandžio mėnesį iš X ūkio. Ūkyje auginami Kalifornijos ir Hyla veislių mišrūnai triušiai, kurie mušami 3 mėnesių ir realizuojami mėsai arba parduodami gyvi.
Balandžio 14 d. minėtame ūkyje iš muštų 5 triušių patinų buvo paimti pirmieji skydliaukės mėginiai. Kitas mėginių ėmimas iš 5 triušių patelių vyko balandžio 24 d. Tiek patinai, tiek patelės buvo dviejų mėnesių amžiaus. Bendras ištirtų triušių skerdenų skaičius – 10, o paimtų mėginių skaičius – 20, nes kiekviena skydliaukės skiltis buvo imama atskirai į vienkartinius indelius ir fiksuojama 10 proc. formalino tirpalu. Prieš imant mėginius, visi triušiai buvo pasveriami. Visi 20 indelių su formalinu ir mėginiais sužymimi užrašant ant jų triušio skerdenos numerį, lytį, svorį ir kuri skydliaukės skiltis (dešinioji ar kairioji) yra paimama.
Mėginiai buvo pristatyti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto Anatomijos ir fiziologijos katedrą, kur buvo paruošti histologiniai mikropreparatai. Padarytiems histologiniams mėginiams tirti buvo naudojamas šviesinis OLYMPUS
BX43 mikroskopas, OLYMPUS DP72 kamera, o iš mėginių padarytų mikroskopinių vaizdų
matavimams atlikti naudota OLYMPUS Stream Image Analysis Software programinė įranga (10 pav.).
19
2.2. Mėsinių triušių skydliaukės tyrimo schema
20
2.3. Skydliaukės histologinių preparatų paruošimo technika
Ruošiant histologinius preparatus, buvo vykdomi šie etapai: mėginio fiksavimas, plovimas, dehidratavimas, skaidrinimas, impregnavimas, parafininio bloko ruošimas, mėginių pjaustymas ir galiausiai dažymas.
Tik paėmus mėginius, jie iš karto buvo fiksuojami 10 proc. formaldehido tirpale. Šis fiksatorius naudotas dėl to, kad pasižymi didžiausia skvarba į audinius, į kuriuos skverbiasi 1 mm/h greičiu. Skydliaukės mėginiai buvo užpilti 15 kartų didesniu formalino kiekiu, nei yra tiriamosios medžiagos. Mėginiai, pristatyti į Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto Anatomijos ir fiziologijos katedrą, buvo dedami į biopsines kasetes ir 24 valandas plaunami tekančio vandens srovėje, kad iš tiriamosios medžiagos būtų pašalintas fiksatorius.
Kitas etapas – mėginio dehidratavimas. Etapo esmė – visiškai pašalinti mėginyje esantį laisvąjį vandenį, kuris vėliau gali trukdyti veikti skaidrinamajai medžiagai. Tam buvo naudojamas skirtingas, vis didėjančios koncentracijos etilo alkoholis (600, 800, 960) ir izopropanolis.
Toliau buvo vykdomas mėginio skaidrinimas. Tam buvo naudojamas chloroformas. Jis audinius skaidrina lėčiau nei ksilenas, bet mėginys tampa plastiškesnis ir mažiau trapus, be to chloroformas tinka storiau paruoštiems audiniams skaidrinti.
Atlikus dehidratavimą ir skaidrinimą, mėginiai buvo impregnuojami parafino vašku. Po šio etapo buvo suformuoti parafininiai blokai naudojant audinių įliejimo įrangą (Sakura Tissue-Tek®
TEC® 5). Formuojant parafininius blokus, svarbiausia yra tinkamas mėginio išdėstymas parafino
bloke, nes pjaunant bloką su netinkamai orientuotu mėginiu, jau paties pirmojo pjūvio metu galima sugadinti visą mėginį.
Suformuoti ir paruošti parafininiai blokai buvo pjaustomi rotaciniu mikrotomu atliekant 5 µm storio pjūvius. Toliau pjūviai buvo dedami į termostatinę distiliuoto vandens vonelę, kad išsitiesintų, o iš jos perkeliami ant objektinių stiklelių. Stikleliai džiovinami 37 laipsnių temperatūroje ir dažomi. Mėginių dažymui buvo naudojamas hematoksilino – eozino dažymo metodas. Po to mėginiai skaidrinami naudojant ksileną ir galiausiai padengiami permanentine dengiamąja medžiaga, kuri skirta mėginių ilgalaikiam saugojimui [31].
21
2.4. Histologinių preparatų tyrimas
Paruošti skydliaukės histologiniai preparatai buvo tiriami šviesiniu OLYMPUS BX43 mikroskopu, daromos mikrovaizdų nuotraukos OLYMPUS DP72 kamera. Užfiksuotos nuotraukos analizuotos ir matuotos OLYMPUS Stream Image Analysis Software programine įranga (11 pav.).
Gyvūnai tyrimui buvo suskirstyti pagal lytį – 5 patinai, 5 patelės, pagal svorį – 1 grupė iki 2,00 kg, 2 grupė nuo 2,00 iki 2,10 kg, 3 grupė daugiau kaip 2,11 kg. Taip pat atskirai matuoti kiekvieno gyvūno kairės ir dešinės skydliaukės skilties mikroskopiniai parametrai. Vieno gyvūno viena skydliaukės skiltis (dešinė arba kairė) tirta dviejuose matymo laukuose, kiekviename jų pasirinkus 5 vidutinio dydžio folikulus ir juos išmatavus. Iš viso – 10 folikulų iš vieno gyvūno vienos skydliaukės skilties mėginio. Išmatuoti parametrai - skydliaukės folikulo diametras, plotas ir epitelio aukštis. Pirmiausia buvo ištirti 5 patinai ir jų 10 skydliaukės mėginių, vėliau analogiškai tirtos 5 patelės. Iš viso – 20 mėginių.
Duomenys susisteminti Microsoft Office Excel programa, o statistiniai skaičiavimai atlikti naudojant SPSS programą ir Microsoft Office Excel. Naudoti statistiniai metodai – Stjudento T testas, Post Hoc metodas ir Pirsono koreliacinė analizė. Statistinis patikimumas tarp požymių buvo vertinamas pagal pasikliautinį intervalą (PI), ryšys laikomas patikimu, kai p<0,05.
22
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Išmatuotų skydliaukės parametrų pagrindiniai duomenys
Atlikus visų 20 mėginių matavimus, tirtų parametrų duomenys susisteminti ir pateikiami jų vidurkiai, iš kurių buvo atliekami visi tolimesni statistiniai skaičiavimai (1 lentelė). Diametras 1, plotas 1, epitelis 1 yra pirmojo matymo lauko 5 skydliaukės folikulų matavimų vidurkiai, o diametras 2, plotas 2 ir epitelis 2 yra antrojo matymo lauko 5 skydliaukės folikulų matavimų vidurkiai.
1 lentelė. Skydliaukės folikulų diametro, ploto, epitelio aukščio dviejų matymo laukų matavimų vidurkiai
Lentelėje Nr. 1 geltonai pažymėtos ir paryškintos yra maksimalios ir minimalios tirtų parametrų reikšmės, o lentelėje Nr. 2 yra susisteminti visų 20 mėginių tirtų parametrų vidurkiai.
2 lentelė. Visų 20 mėginių matuotų parametrų bendri vidurkiai
Parametras Mėginių skaičius Vidurkis, µm Vidurkio paklaida, µm Diametras 1 20 99,10 ±1,92 Diametras 2 20 100,92 ±1,92 Plotas 1 (µm2) 20 7549,66 ±260,56 Plotas 2 (µm2) 20 7805,89 ±251,29 Epitelis 1 20 5,63 ±0,21 Epitelis 2 20 5,90 ±0,20 Mėginio Nr. Lytis (1-patinas, 2-patelė)
Amžius Svoris, kg Skydliaukės skiltis Diametras 1, µm Diametras 2, µm Plotas 1, µm2 Plotas 2, µm2 Epitelis 1, µm Epitelis 2, µm 1 1 2 mėn 2,04 Dešinė 101,16 103,06 8064,67 7487,10 3,74 4,86 2 1 2 mėn 2,04 Kairė 105,55 103,07 7478,15 8070,89 4,69 5,27 3 1 2 mėn 2,34 Dešine 108,51 119,51 8890,60 9889,29 6,51 7,88 4 1 2 mėn 2,34 Kairė 108,72 104,55 9413,09 7961,22 5,85 5,86 5 1 2 mėn 2,44 Dešinė 110,38 105,26 8674,87 8225,40 6,36 6,98 6 1 2 mėn 2,44 Kairė 98,47 97,80 7627,07 7363,37 7,33 6,03 7 1 2 mėn 2,34 Dešinė 93,61 86,46 7379,06 5734,70 6,91 5,72 8 1 2 mėn 2,34 Kairė 103,71 103,34 8224,96 7970,02 5,73 6,93 9 1 2 mėn 2,06 Dešinė 108,50 109,81 9256,79 8869,26 5,32 5,92 10 1 2 mėn 2,06 Kairė 86,16 98,16 5552,66 7662,16 6,57 6,88 11 2 2 mėn 2,12 Dešinė 110,33 109,91 8975,64 8782,66 6,77 6,43 12 2 2 mėn 2,12 Kairė 99,14 115,10 7900,81 9681,88 5,97 6,81 13 2 2 mėn 2,02 Dešinė 96,68 95,32 6475,49 7495,21 5,11 5,30 14 2 2 mėn 2,02 Kairė 104,39 90,72 7625,01 6591,96 5,73 5,18 15 2 2 mėn 1,92 Dešinė 86,85 101,50 6217,26 8035,63 5,23 5,62 16 2 2 mėn 1,92 Kairė 95,02 98,49 6918,02 8129,34 4,95 4,49 17 2 2 mėn 1,95 Dešinė 93,04 101,62 7126,65 8393,64 5,43 4,94 18 2 2 mėn 1,95 Kairė 100,72 95,22 7491,22 7903,60 4,68 6,34 19 2 2 mėn 1,82 Dešinė 86,74 89,75 6126,11 6114,26 5,41 5,68 20 2 2 mėn 1,82 Kairė 84,27 89,83 5575,01 5756,23 4,39 4,91
23 Diametro 1 maksimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 5, ji yra 110,38 µm, tai yra 11,4 proc. daugiau už visų mėginių vidurkį 99,10 ± 1,92 µm (2 lentelė), o diametro 1 minimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 20, ji yra 84,27 µm, tai yra 14,9 proc. mažiau už visų mėginių vidurkį.
Diametro 2 maksimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 3, ji yra 119,51 µm, tai yra 18,4 proc. daugiau už vidurkį 100,92 ± 1,92 µm, o diametro 2 minimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 7, ji yra 86,46 µm, tai yra 14,3 proc. mažiau už vidurkį.
Ploto 1 maksimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 4, ji yra 9413,09 µm2, tai yra 24,7 proc.
daugiau už vidurkį 7549,66 ± 260,56 µm2, o ploto 1 minimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 10, ji
yra 5552,66 µm2, tai yra 26,5 proc. mažiau už vidurkį.
Ploto 2 maksimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 3, ji yra 9889,29 µm2, tai yra 26,7 proc.
daugiau už vidurkį 7805,89 ± 251,29 µm2, o ploto 2 minimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 7, ji
yra 5734,70 µm2, tai yra 26,5 proc. mažiau už vidurkį.
Epitelio 1 maksimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 6, ji yra 7,33 µm, tai yra 30,2 proc. daugiau už vidurkį 5,63 ± 0,21 µm, o epitelio 1 minimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 1, ji yra 3,74 µm, tai yra 33,6 proc. mažiau už vidurkį.
Epitelio 2 maksimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 3, ji yra 7,88 µm, tai yra 33,6 daugiau už vidurkį 5,90 ± 0,20 µm, o epitelio 2 minimali reikšmė nustatyta mėginyje Nr. 16, ji yra 4,49 µm, tai yra 23,9 proc. mažiau už vidurkį.
24
3.2. Lyties įtaka skydliaukės histomorfologiniams parametrams
13 paveiksle yra pateiktas skydliaukės folikulų diametro 1 ir diametro 2 pasiskirstymas tarp skirtingų gyvūnų lyčių.
13 pav. Skydliaukės folikulų diametrų (µm) palyginimas tarp patinų ir patelių
Atlikus statistinę analizę naudojant Stjudento T testą, gauti rezultatai rodo, kad patinų skydliaukės folikulų diametras 1 yra 6,76 µm (6,6 proc.) didesnis už patelių diametrą 1, bet ryšys nepatikimas p>0,05. Patinų skydliaukės folikulų diametras 2 yra 4,35 µm (4,2 proc.) didesnis už patelių diametrą 2, ryšys nepatikimas p>0,05.
25 14 paveiksle yra pateiktas skydliaukės folikulų ploto 1 ir ploto 2 pasiskirstymas tarp skirtingų gyvūnų lyčių.
14 pav. Skydliaukės folikulų plotų (µm2) palyginimas tarp patinų ir patelių
Atlikus statistinę analizę naudojant Stjudento T testą, gauti rezultatai rodo, kad patinų skydliaukės folikulų plotas 1 yra 1013,07 µm2 (12,6 proc.) didesnis nei patelių plotas 1, ryšys
nepatikimas p>0,05. Patinų skydliaukės folikulų plotas 2 yra 234,9 µm2 (2,9 proc.) didesnis nei
26 15 paveiksle yra pateiktas skydliaukės folikulų epitelio 1 ir epitelio 2 pasiskirstymas tarp skirtingų gyvūnų lyčių.
15 pav. Skydliaukės folikulų epitelio aukščių (µm) palyginimas tarp patinų ir patelių
Atlikus statistinę analizę naudojant Stjudento T testą, gauti rezultatai rodo, kad patinų skydliaukės folikulų epitelis 1 yra 0,53 µm (8,9 proc.) didesnis nei patelių epitelis 1, ryšys nepatikimas p>0,05. Patinų skydliaukės folikulų epitelis 2 yra 0,66 (10,6 proc.) didesnis nei patelių epitelis 2, ryšys nepatikimas p>0,05.
27
3.3. Svorio įtaka skydliaukės histomorfologiniams parametrams
16 paveiksle yra pateikta skydliaukės folikulų diametro 1 ir diametro 2 pasiskirstymas tarp skirtingų svorio grupių.
16 pav. Skydliaukės folikulų diametrų (µm) palyginimas tarp skirtingų svorio grupių
Atliktus statistinę analizę naudojant Post Hoc metodą, gauti rezultatai rodo, kad 1 svorio grupės skydliaukės folikulų diametras 1 yra 9,30 µm (9,3 proc.) mažesnis už 2 svorio grupės diametrą 1, ryšys patikimas p<0,05, o 1 svorio grupės skydliaukės folikulų diametras 1, lyginant su 3 svorio grupės diametru 1, yra mažesnis 13,0 µm (12,5 proc.), ryšys patikimas p<0,01. 2 svorio grupės skydliaukės folikulų diametras 1, lyginant su 3 grupės diametru 1, yra 3,7 µm (3,6 proc.) mažesnis, ryšys nepatikimas p>0,05.
1 svorio grupės skydliaukės folikulų diametras 2, lyginant su 2 grupės diametru 2, yra 3,95 µm (3,9 proc.) mažesnis, ryšys nepatikimas p>0,05, o 1 svorio grupės skydliaukės folikulų diametras 2, lyginant su 3 grupės diametru 2, yra mažesnis 9,17 µm (8,7 proc.), ryšys patikimas p<0,05. 2 svorio grupės skydliaukės folikulų diametras 2, lyginant su 3 svorio grupės diametru 2, yra 5,22 µm (4,9 proc.) mažesnis, ryšys nepatikimas p>0,05.
28 17 paveiksle yra pateiktas skydliaukės folikulų ploto 1 ir ploto 2 pasiskirstymas tarp skirtingų svorio grupių.
17 pav. Skydliaukės folikulų plotų (µm2) palyginimas tarp skirtingų svorio grupių
Atlikus statistinę analizę naudojant Post Hoc metodą, gauti rezultatai rodo, kad 1 svorio grupės skydliaukės folikulų plotas 1 yra 833,09 µm2 (11,2 proc.) mažesnis už 2 svorio grupės plotą 1, ryšys
nepatikimas p>0,05, o 1 svorio grupės skydliaukės folikulų plotas 1, lyginant su 3 svorio grupės plotu 1, yra mažesnis 1810,05 µm2 (21,6 proc.), ryšys patikimas p<0,01. 2 svorio grupės skydliaukės folikulų plotas 1, lyginant su 3 grupės plotu 1, yra 976,96 µm2 (11,7 proc.) mažesnis, ryšys nepatikimas p>0,05.
1 svorio grupės skydliaukės folikulų plotas 2, lyginant su 2 svorio grupės plotu 2, yra 307,32 µm2 (3,9 proc.) mažesnis, ryšys nepatikimas p>0,05, o 1 svorio grupės skydliaukės folikulų plotas 2,
lyginant su 3 svorio grupės plotu 2, yra 812,29 µm2 (9,9 proc.) mažesnis, ryšys patikimas p<0,05. 2
svorio grupės skydliaukės folikulų plotas 2, lyginant su 3 svorio grupės plotu 2, yra 504,97 µm2 (6,2
29 18 paveiksle yra pateiktas skydliaukės folikulų epitelio 1 ir epitelio 2 pasiskirstymas tarp skirtingų svorio grupių.
18 pav. Skydliaukės folikulų epitelio aukščių (µm) palyginimas tarp skirtingo svorio grupių
Atlikus statistinę analizę naudojant Post Hoc metodą, gauti rezultatai rodo, kad 1 svorio grupės skydliaukės folikulų epitelis 1, lyginant su 2 svorio grupės epiteliu 1, yra 0,18 µm (3,5 proc.) mažesnis, ryšys nepatikimas p>0,05, o 1 svorio grupės skydliaukės folikulų epitelis 1, lyginant su 3 svorio grupės epiteliu 1, yra 1,42 µm (22,1 proc.) mažesnis, ryšys patikimas p<0,01. 2 svorio grupės skydliaukės folikulų epitelis 1, lyginant su 3 svorio grupės epiteliu 1, yra 1,24 µm (19,3 proc.) mažesnis, ryšys patikimas p<0,01.
1 svorio grupės skydliaukės folikulų epitelis 2, lyginant su 2 svorio grupės epiteliu 2, yra 0,24 µm (4,3 proc.) mažesnis, ryšys nepatikimas p>0,05, o 1 svorio grupės skydliaukės folikulų epitelis 2, lyginant su 3 svorio grupės epiteliu 2, yra 1,25 µm (18,9 proc.) mažesnis, ryšys patikimas p<0,01. 2 svorio grupės skydliaukės folikulų epitelis 2, lyginant su 3 svorio grupės epiteliu 2, yra 1,01 µm (15,3 proc.) mažesnis, ryšys patikimas p<0,05.
30
3.4. Skirtingų skydliaukės skilčių įtaka skydliaukės histomorfologiniams
parametrams
19 paveiksle yra pateiktas skydliaukės folikulų diametro 1 ir diametro 2 pasiskirstymas tarp skirtingų skydliaukės skilčių.
19 pav. Skydliaukės folikulų diametrų (µm) palyginimas tarp skirtingų skydliaukės skilčių
Atlikus statistinę analizę naudojant Stjudento T testą, gauti rezultatai rodo, kad dešinės skydliaukės skilties folikulų diametras 1 yra 0,97 µm (0,9 proc.) didesnis už kairės skilties diametrą 1, ryšys nepatikimas p>0,05. Dešinės skilties folikulų diametras 2 yra 2,59 µm (2,5 proc.) didesnis už kairės skilties diametrą 2, bet ryšys nepatikimas p>0,05.
31 20 paveiksle yra pateiktas skydliaukės folikulų ploto 1 ir ploto 2 pasiskirstymas tarp skirtingų skydliaukės skilčių.
20 pav. Skydliaukės folikulų plotų (µm2) palyginimas tarp skirtingų skydliaukės skilčių
Atliktus statistinius skaičiavimus naudojant Stjudento T testą, gauti rezultatai rodo, kad dešinės skydliaukės skilties folikulų plotas 1 yra 338,11 µm2 (4,4 proc.) didesnis už kairės skydliaukės skilties
plotą 1, ryšys nepatikimas p>0,05. Dešinės skydliaukės skilties folikulų plotas 2 yra 193,64 µm2 (2,5
32 21 paveiksle yra pateiktas skydliaukės folikulų epitelio 1 ir epitelio 2 pasiskirstymas tarp skirtingų skydliaukės skilčių.
21 pav. Skydliaukės folikulų epitelio aukščių (µm) palyginimas tarp skirtingų skydliaukės skilčių
Atliktus statistinius skaičiavimus naudojant Stjudento T testą, gauti rezultatai rodo, kad dešinės skydliaukės skilties folikulų epitelis 1 yra 0,09 µm (1,6 proc.) didesnis už kairės skydliaukės skilties epitelį 1, ryšys nepatikimas p>0,05. Dešinės skilties folikulų epitelis 2 yra 0,06 µm (1 proc.) didesnis už kairės skilties epitelį 2, ryšys nepatikimas p>0,05.
33
3.5. Skydliaukės parametrų koreliacinė analizė
Koreliacinės analizės metu buvo nustatinėjamas statistinio ryšio stiprumas tarp tirtų skydliaukės parametrų. Šis ryšys išreiškiamas koeficientu (r). Koreliacinė analizė parodo ryšio kryptį – vienam parametrui didėjant, kitas gali didėti arba mažėti. Koreliacija laikoma labai silpna, kai r yra nuo 0 iki 0,2; silpna, kai r yra nuo 0,2 iki 0,5; vidutinė, kai r yra nuo 0,5 iki 0,7; stipri, kai r yra nuo 0,7 iki 1,0 [32].
3 lentelė. Pirsono koreliacinė analizė tarp tirtų skydliaukės parametrų
Pastaba: *p<0,05; **p<0,01
3 lentelėje paryškintos ir geltonai pažymėtos grafos yra statistiškai reikšmingos koreliacijos, esančios tarp tirtų skydliaukės parametrų. Visos koreliacijos buvo teigiamos - tai reiškia, kad vienam požymiui didėjant, kartu tendenciją didėti turi ir kitas požymis.
Nustatyta, kad didėjant skydliaukės folikulų diametrui 1, tendenciją didėti turi ir diametras 2, koreliacijos ryšys vidutinis, p<0,01. Didėjant diametrui 1, tendenciją didėti turi ir plotas 1, koreliacijos ryšys stiprus, p<0,01. Didėjant diametrui 1, tendenciją didėti turi ir plotas 2, koreliacijos ryšys vidutinis, p<0,05.
Didėjant skydliaukės folikulų diametrui 2, tendenciją didėti turi ir diametras 2, koreliacijos stiprumas vidutinis, p<0,01. Didėjant diametrui 2, tendenciją didėti turi ir plotas 1, koreliacijos ryšys vidutinis, p<0,01. Didėjant diametrui 2, tendenciją didėti turi ir plotas 2, koreliacijos ryšys vidutinis, p<0,01. Didėjant diametrui 2, tendenciją didėti turi ir epitelis 2, koreliacijos stiprumas vidutinis, p<0,01.
Didėjant skydliaukės folikulų plotui 1, tendenciją didėti turi ir diametras 1, koreliacijos ryšys yra stiprus, p<0,01. Didėjant folikulų plotui 1, tendenciją didėti turi ir diametras 2, koreliacija vidutinė, p<0,01. Didėjant plotui 1, kartu tendenciją turi didėti ir plotas 2, koreliacijos ryšys vidutinis, p<0,05.
Pirsono
koreliacija Diametras 1 Diametras 2 Plotas 1 Plotas 2 Epitelis 1 Epitelis 2 Diametras 1 1,000 0,601** 0,931** 0,547* 0,193 0,374 Diametras 2 0,601** 1,000 0,650** 0,943** 0,169 0,568** Plotas 1 0,931** 0,650** 1,000 0,558* 0,258 0,393 Plotas 2 0,547* 0,943** 0,558* 1,000 0,147 0,517* Epitelis 1 0,193 0,169 0,258 0,147 1,000 0,604** Epitelis 2 0,374 0,568** 0,393 0,517* 0,604** 1,000 Svoris, kg 0,580** 0,351 0,631** 0,250 0,690** 0,597**
34 Didėjant skydliaukės folikulų plotui 2, tendenciją didėti turi ir diametras 1, koreliacija yra vidutinio stiprumo, p<0,05. Didėjant plotui 2, tendenciją didėti turi ir diametras 2, koreliacijos ryšys yra stiprus, p<0,01. Didėjant plotui 2, kartu tendenciją didėti turi ir plotas 1, koreliacijos ryšys vidutinis, p<0,05. Didėjant plotui 2, tendenciją didėti turi ir epitelis 2, koreliacijos stiprumas yra vidutinis, p<0,05.
Didėjant skydliaukės folikulų epiteliui 1, kartu tendenciją didėti turi epitelis 2, koreliacija yra vidutinio stiprumo, p<0,01.
Didėjant skydliaukės folikulų epiteliui 2, kartu tendenciją didėti turi ir diametras 2, koreliacija yra vidutinio stiprumo, p<0,01. Didėjant epiteliui 2, tendenciją didėti turi ir plotas 2, koreliacijos ryšys vidutinis, p<0,05. Didėjant epiteliui 2, tendenciją didėti turi ir epitelis 1, koreliacijos ryšys yra vidutinio stiprumo, p<0,01.
Didėjant triušių svoriui, tendenciją kartu didėti turi ir skydliaukės folikulų diametras 1, koreliacijos ryšys yra vidutinis, p<0,01. Didėjant svoriui, tendenciją didėti turi ir plotas 1, koreliacija yra vidutinio stiprumo, p<0,01. Didėjant svoriui, tendenciją didėti turi ir epitelis 1, koreliacijos stiprumas yra vidutinis, p<0,01. Didėjant svoriui, tendenciją didėti turi ir epitelis 2, koreliacijos ryšys yra vidutinis, p<0,01.
35
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo metu buvo analizuojami ir matuojami 10 mėsinių triušių skydliaukės histologiniai mėginiai. Pagrindiniai skydliaukės struktūriniai ir funkciniai vienetai – skydliaukės folikulai – pagal diametrą yra skirstomi į tris grupes: maži, kurie yra nuo 15,0 iki 79,0 µm; vidutiniai, kurie yra nuo 80,1 iki 174,0 µm; dideli, kurie yra nuo 175,1 iki 615,0 µm [23]. Kadangi tirtuose skydliaukės mėginiuose vyravo vidutinio dydžio folikulai, todėl tyrime matavimams ir buvo pasirinkti būtent jie. Darbo metu buvo analizuojamas vidutinio dydžio skydliaukės folikulų diametras, plotas ir epitelio aukštis.
Atlikus 20 mėginių matavimus ir statistinius skaičiavimus, buvo nustatyta, kad visos vidutinės matuotų parametrų (diametro 1 ir 2, ploto 1 ir 2, epitelio aukščio 1 ir 2) reikšmės buvo didesnės patinų. Lyginant su kita moksline literatūra, nagrinėjančia lyties įtaką skydliaukės folikulų parametrams, diametras ir epitelio aukštis taip pat buvo nustatytas didesnis triušių patinų. Šis skydliaukės struktūrinis dimorfizmas leidžia manyti, jog patinų skydliaukės funkcinis aktyvumas yra didesnis nei patelių [4].
Tyrimo metu nustatyta, kad svoris taip pat koreliuoja su skydliaukės folikulų parametrais. Mėginiuose iš pirmosios svorio grupės, kuriai priklauso triušiai, sveriantys iki 2,0 kg, buvo nustatyti mažiausi skydliaukės folikulų parametrai (diametras 1 ir 2, plotas 1 ir 2 bei epitelio aukštis 1 ir 2), o didžiausi skydliaukės folikulų parametrai buvo nustatyti trečioje, didžiausio svorio grupėje, kurioje priskirti triušiai, sveriantys daugiau kaip 2,11 kg. Manoma, kad tai susiję su tirotropiniu (TTH) hormonu, kuris yra atsakingas už visus skydliaukės hormonų sintezės ir sekrecijos etapus, o šio hormono koncentracija kraujyje didesnė būna individų, turinčių didesnį svorį. TTH didina pačios skydliaukės tūrį, aktyvina jos veiklą kartu veikdamas ir skydliaukės histologines struktūras (folikulų dydį, koloido kiekį, epitelio aukštį) [33].
Analizuojant skydliaukės folikulų parametrų pasiskirstymą tarp skirtingų skydliaukės skilčių, buvo pastebėta, kad dešiniosios skilties matuotų parametrų vidurkiai yra šiek tiek didesni nei kairiosios skilties. Pagal atliktus mokslinius tyrimus yra žinoma, kad dešinioji skydliaukės skiltis turi didesnį aktyvacijos indeksą, yra jautresnė tirotropiniam hormonui (TTH), nes turi daugiau jo receptorių lyginant su kairiąja skiltimi. Taip pat dešinėje skiltyje yra daugiau baltymo kaveolino-1, kuris svarbus skydliaukės hormonų sintezei ir folikulinių ląstelių homeostazei [34].
36
5. IŠVADOS
1. Mėsinių triušių skydliaukės histomorfologiniai parametrai yra skirtingi tarp patinų ir patelių. Patinų skydliaukės folikulų diametras vidutiniškai buvo 5,4 proc. didesnis, plotas – 7,8 proc. didesnis, epitelio aukštis 9,8 proc. didesnis nei patelių, tačiau rezultatai nėra statistiškai patikimi, p>0,05.
2. Statistiškai patikimi rezultatai buvo gauti lyginant pirmąją triušių svorio grupę su trečiąja svorio grupe. Vidutiniškai pirmosios svorio grupės skydliaukės folikulų diametras buvo 10,6 proc. mažesnis, plotas – 15,8 proc. mažesnis, epitelio aukštis 20,5 proc. mažesnis lyginant su trečiąja svorio grupe, p<0,05.
3. Skydliaukės folikulų parametrų matavimo vidurkiai – diametro 100,01 µm; ploto 7677,78 µm2; epitelio aukščio 5,78 µm. Įvertinus skirtingų skydliaukės skilčių histomorfologinių parametrų
duomenis, buvo nustatyta, kad skydliaukės dešiniosios skilties folikulų diametras vidutiniškai yra 1,7 proc. didesnis, plotas – 3,5 proc. didesnis, epitelio aukštis 1,3 proc. didesnis už kairiosios skilties, bet rezultatai nėra statistiškai patikimi, p>0,05.
37
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Hamad E. Seasonal changes in the morphology and morphometry of the thyroid gland of the Nubian goat [MVSC]. University of Khartoum; 2008.
2. Onwuaso I, Nwagbo E. Light and electron microscopic study of thyroid gland in the African giant rat, Cricetomys gambianus, waterhouse. Pakistan Journal of Zoology. 2014;46(5):1223-1230.
3. Alionienė I, Babrauskienė V, Monkevičienė I, Paunksnienė M. Endokrininė sistema (systema endocrinorum). Kaunas: LSMU leidybos namai; 2011. p. 16-19.
4. Parchami A, Fatahian Dehkordi R. Sex differences in thyroid gland structure of rabbits. International Journal of Animal and Veterinary Sciences. 2012;6(5):278-281.
5. Cullere M, Dalle Zotte A. Rabbit meat production and consumption: State of knowledge and future perspectives. Meat Science. 2018;143:137-146.
6. Gaidžiūnienė N, Jeroch H, Šeškevičienė J. Mėsinė triušininkystė. Vilnius: Valstiečių laikraštis; 2005. p. 4-6.
7. Dickie E. Dystocia in a rabbit (Oryctolagus cuniculus). Canadian Veterinary Journal. 2011;52:80-83.
8. Gaidžiūnienė N. Triušiai. Kaunas: Spindulys; 2002. p. 3-12.
9. Khutsidze T, Tavdidishvili D, Tsagareishvili D. A study of the quality and biological value of meat of different breeds of rabbit bred in Georgia. Potravinarstvo. 2018;12(1):553-559. 10. Gabriela T, Cecilia P, Corneliu B. Nutritional quality evaluation of rabbit meat (Flemish Giant
breed) corelated with fatty acids content. Animal Science and Biotechnology. 2016;49(2):200-206.
11. Para P, Ganguly S, Wakchaure R, Sharma R, Mahajan T, Praveen P. Rabbit meat has the potential of being a possible alternative to other meats as a protein source: a brief review. International Journal of Pharmacy and Biomedical Research. 2015;2(5):17-19.
12. Dalle Zotte A. Rabbit farming for meat purposes. Animal Frontiers. 2014;4(4):62-67.
13. FAOSTAT [elektroninis išteklius]. Fao.org. 2019 [žiūrėta 2019 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: http://www.fao.org/faostat/en/#data.
14. ŪGR mėnesio ataskaitos – GPSAS portalas [elektroninis išteklius]. Vic.lt. 2019 [žiūrėta 2019 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: https://www.vic.lt/gpsas-apskaita/ugr-menesio-ataskaitos/.
15. König H, Liebich H. Veterinary anatomy of domestic mammals: textbook and colour atlas. 6th ed. Stuttgart: Schattauer; 2014. p. 571-575.
16. Bacha W, Bacha L. Color atlas of veterinary histology. 3rd ed. Wiley & Sons; 2012. p. 211-224.
38 17. Jabar Rasmi A, S. Mehson F, J. khaleel S. Histological study of thyroid gland in case of experimentally induced hypothyroidism by carbimazole in domestic female rabbits (Lepus cuniculus domastica). Basrah Journal of Veterinary Research. 2017;16(1):146-156.
18. Rijnberk A, Kooistra H. Clinical endocrinology of dogs and cats. 2nd ed. Hannover: Schlütersche; 2010. p. 55-60.
19. Rajkonwar A, Kusre G. Morphological variations of the thyroid gland among the people of upper assam region of Northeast India: a cadaveric study. J Clin Diagn Res. 2016;10(12):1-3. 20. Leen H. Validation of immunocytochemistry in canine thyroid tumors [MVSC]. Ghent
University; 2017.
21. Lee J, Yi S, Kang Y, Kim H, Joung K, Sul H et al. Morphological and functional changes in the thyroid follicles of the aged murine and humans. J Pathol Transl Med. 2016;50(6):426-435.
22. Eurell J, Frappier B. Dellmann's textbook of veterinary histology. 6th ed. Philadelphia: Wiley & Sons; 2006. p. 307-309.
23. Abdul-Aziz A. Efficacy of the cruciferous vegetable on the thyroid gland and the gonads in rabbits. Advances in Animal and Veterinary Sciences. 2015;3(3):183-191.
24. Faour O, Gilloteaux J. Calcitonin: Survey of new anatomy data to pathology and therapeutic aspects. Translational Research in Anatomy. 2017;6:4-15.
25. El-Desouki N, Afifi D, El-Refaiy A, Talaat H. Age-related changes in histological and cytoskeletal intermediate filaments of rabbits thyroid glands and the prophylactic role of vitamin E. Global Veterinaria. 2014;13(4):511-519.
26. Sjaastad Ø, Sand O, Hove K. Physiology of domestic animals. 3rd ed. Oslo: Scandinavian veterinary press; 2016. p. 266-273.
27. Akers R, Denbow D. Anatomy and physiology of domestic animals. 2nd ed. Wiley & Sons; 2013. p. 352-357.
28. Felsenfeld A, Levine B. Calcitonin, the forgotten hormone: does it deserve to be forgotten? Clin Kidney J. 2015;8(2):180-187.
29. Dukes H, Uemura E, Goff J, Erickson H, Reece W. Dukes' physiology of domestic animals. 13th ed. Ames: Wiley & Sons; 2015. p. 628-631.
30. Lin H, Cody V, Davis F, Hercbergs A, Luidens M, Mousa S et al. Identification and functions of the plasma membrane receptor for thyroid hormone analogues. Discovery Medicine. 2014;11(59):337-347.
31. Laurinavičienė A, Smaliukienė R. Histologinių technologijų vadovas. Vilnius: Eugrimas; 2007. p. 13-22, 29-64.
39 32. SPSS – Statistika lengvai ir paprastai [elektroninis išteklius]. SPSS. 2019 [žiūrėta 2019 m.
lapkričio 10 d.]. Prieiga per internetą: http://spsspagalba.lt/.
33. Sari R, Balci M, Altunbas H, Karayalcin U. The effect of body weight and weight loss on thyroid volume and function in obese women. Clinical Endocrinology. 2003;59(2):258-262. 34. Albi E, Curcio F, Spelat R, Lazzarini R, Loreti E, Ferri I et al. The thyroid lobes: the different
