1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Vaida Vedegytė
ŪKIO DYDŽIO ĮTAKA AVIŲ PRODUKTYVUMUI
FARM SIZE INFLUENCE OF THE PRODUCTIVITY OF SHEEP
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Doc. dr. A. Šimkienė
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Ūkio dydžio įtaka avių produktyvumui“:
1. Ara atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudojamas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. 2014-04-09 Vaida Vedegytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014-05-09 Vaida Vedegytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
2014-05-09 doc. dr. Aldona Šimkienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
prof. dr. Romas Gružauskas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (- riaus)parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Avininkystės būklėužsienio šalyse ir Lietuvoje ... 10
1.2. Avių laikymo sąlygos ... 12
1.2.1. Avių vislumas ir ėriavimasis ... 14
1.3. Avių mitybos normos ir šėrimas ... 15
1.3.1. Ėringų avių šėrimas ... 16
1.3.2. Žindamų avių šėrimas ... 16
1.3.3. Ėriukų šėrimas ... 17
1.3.4. Avių ir ėriukų penėjimas ... 18
1.4. Avių produkcija ... 19
1.5. Bandos dydžio įtaka avių produktyvumui ... 22
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 24
3. TYRIMO REZULTATAI ... 26
3.1. Avių bandos struktūra ... 26
3.2. Avių laikymo ir šėrimo sąlygos ... 26
3.3. Ėriavedžių reprodukcinių rodiklių palyginimas ... 29
3.4. Avių prieauglio augimo palyginimas ... 30
3.5. Avių produktyvumo palyginimas ... 31
3.6. Avių kūno kondicija ... 34
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
IŠVADOS ... 37
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 38
4
SANTRUMPOS
LAAA – Lietuvos avių augintojų asociacija.
VMVT – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
5
SUMMARY
Author of the thesis – Vaida Vedegytė, master student of Animal Resource Management study program.
Supervisor of the thesis – doc. dr. Aldona Šimkienė.
Institution of Study – Lithuanian University of Health Science, Veterinary Academy, Faculty of Animal Husbandry Technology, Department of Animal Husbandry.
Key words: sheep fertility, ewe, lambing, sheep productiveness, lamb, growth rate of lambs, wool.
Relevance of the thesis. Shepherding has an important place in Lithuania‘s agriculture. There are suitable enviromental conditions, established cattle herding traditions and accumulated experience needed for this sector‘s further development in the country. The area of animal husbandry is activity known for its multisectoral and multifaceted production, many aspects of which has great economical and social significance for Lithuanians. This area is also very significant when providing Lithuanian consumer with eatables, furthermore it is very important branch of Lithuania‘s export. Products of animal origin takes big part in a balanced diet. They contain many components, vitamins and minerals which human body requires daily. Husbandry has important economical, social, enviromental and ethnocultural function in the Republic of Lithuania, thus it has priority in Lithuania‘s economy. It has capability not only to provide quality eatables for citizens, but also to export some. Sheepherding sector is growing, even though the growth rate is not very pronounced. The demand for meat grows; wool and fur processors are recovering.
In Lithuania average sheep farm is very small when comparing with farms in other western countries. Most livestock owners don‘t have a lot of sheep. Furthermore, there are only few who make business out of it. However the small farmers seem to be increasing their flocks.
If this business were introduced to advanced sheep herding technologies as well as cultivating perspective breeds of sheep it might expect succes in the future.
The object of the thesis: sheep farms with different size flocks
The purpose of the thesis: to analize how the size of farm influences sheep production quantities and quality, as well as lamb growth rate.
Tasks of the thesis:
1. To compare structures of two different sized sheep flocks;
2. To compare the keeping and feeding of two different sized sheep flocks;
3. To compare sheep fertility, lamb weights and death statistics of two different sized sheep flocks;
6 6. To evaluate sheep body condition of two different sized sheep flocks.
The method of research and its structure. By using Microsoft Office „Excel 2013“ version and R statistical package I biometrically evaluated data used for analysis of sheep breeding, offspring weight, productiveness (of meat, wool) and body condition of ewes. To assess the dynamics of variables in 2011 – 2013 period, the indicators of variation were computed. Variables of farms were compared by assessing the Student criteria.
Reaserch thesis was completed in the period of 2013 – 2014, in Lithuanian University of Health Science, Veterinary Academy, Faculty of Animal Husbandry Technology, Department of Animal Husbandry. Research was carried out in two sheep farms located in Šakiai and Kaunas districts.
For research purposes sheep farms that were selected had the same breed of sheep, in addition to that their flock sizes were taken into account. In the farms there were evaluated sheep productiveness, fertility, growth rate of lambs, body condition of ewes, conditions of sheep keeping and feeding. Three most corresponding to average lambs were selected from each farms ewes. Control slaughter was accomplished, then carcass yield was calculated. There was analyzed quantity and quality of obtained wool, as well as wool production change in three years period.
Results of the thesis:
1. In the first farm‘s flock there are too many rams, they amount to 6,5 percent, that is 3,2 percent above the recommended norm. In the second farm the amount of rams is 20,0 percent above the recommended norm.
2. Second in both the analyzed farms all technology groups considered as sheep without conditions, except that the small farm is not installed on the lambing stall.
3. According to the ewes‘ food rations composed in the first farm, the lack of crude protein is 13 grams or 2,8 percent, fiber content is lacking by 8 grams or 1,4 percent. In the second farm‘s food rations for ewes the lack of crude protein is 37 grams or 39,2 percent, the lack of crude protein for lactating ewes amounted to 10 grams or 7,9 percent, fiber content was lacking by 104 grams or 14,8 percent. In the food rations for the offspring the lack of fiber content amounted to 84 grams or 17,9 percent.
4. Sheep in the first farm were more fertile by 7,1 percent in comparison to the second farm. In the second farm 6,06 percent of mated ewes did not get pregnant.
7 6. There was sheared 0,55 kg or 15,4 percent (P<0,05) less wool and it was shorter by 0,93 cm
or 10,58 percent in the second farm when comparing to the first farm.
7. In the first farm during the period 2011 – 2013 wool production was decreasing by 2,32 percent, that is 0,64 percent less than in the second farm during the same period. In the first farm the length of wool increased by 3,01 percent per annum, in the second farm it decreased by 2,80 percent per annum.
8. Larger carcass yield was noted from lambs in the first farm (48,18 percent) or 2,06 percent larger than the second farm lamb (P<0,05).
9. Average rate of change during the period 2011 – 2013 shows that, in the first farm carcass yield decreased by 0,79 percent per annum, that is 0,26 percent more than in the second farm, where sheep count is lower.
10. In the second farm, where sheep count is lower average evaluation of sheep body condition is 2,7 point or 6,9 percent lower than in the farm with bigger flock.
Size and structure of the thesis.
8
ĮVADAS
Avys yra vieni iš seniausiai žmonių prijaukintų gyvulių. Archeologai teigia, kad tai įvyko maždaug prieš 10 tūkstančių metų. Per šį laikotarpį išvesta daugiau nei 900 naujų avių veislių, o pasaulyje jų auginama apie milijardą. Pradžioje besimėgavę tik avių mėsa bei pienu, žmonės išmoko panaudoti ir vilną (Mankutė, 2011).
Lietuvos ūkininkai vis dar atsargiai žiūri į avininkystę, galbūt todėl, kad ši gyvulininkystės šaka neturi gilių šaknų, palyginti su Australija, Anglija ar Airija. Nors labai didelės avių bandos mūsų krašte vis dar retenybė, bet galima didžiuotis, jog vis dėl to turime ir lietuviškų veislių: Lietuvos juodgalvės, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys. Taip pat puikiai Lietuvoje prisitaiko Romanovo bei Suffolkų veislių atstovės (Mankutė, 2011).
Avys yra labai svarbios pasaulinės žemės ūkio ekonomikai. Tačiau jų svarbus statusas buvo pakeistas kitomis gyvulių rūšimis: galvijų, kiaulių, vištų. (Brown, 1996). Kinija, Australija, Indija ir Iranas turi didžiausias modernias avių bandas ir patenkina savo ir kitų šalių, į kurias eksportuoja, vilnos ir mėsos poreikius (http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep prieiga per internetą 2013 balandžio 9 d.).
Avys teikia įvairią produkciją. Vilna buvo viena iš pirmųjų tekstilės žaliavų. Šiuo metu, mėsa yra pelningiausias produktas, gaunamas iš avių, nors gerokai mažiau avienos suvartojama nei vištienos, kiaulienos ar jautienos. Avikailis naudojamas gaminant drabužius, avalynę, kilimus ir kitus produktus (http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep prieiga per internetą 2013 balandžio 9 d.).
Nepaisant mažesnės paklausos ir avių produktų kainų daugelyje rinkų, avys turi skirtingus ekonominius pranašumus, palyginti su kitais gyvuliais. Avių laikymui nebūtini brangiai įrengiami pastatai ir technika (http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep prieiga per internetą balandžio 9 d.).
Laikant avis efektyviai naudojami žemės plotai. Maždaug šešios avys gali būti laikomos plote, kurio pakaktų vienai karvei ar arkliui (Small, 2008). Su mažesnėmis sąnaudomis gaunamas gana didelis pelnas. Tokiu būdu kelia didesnį pelningumo potencialą smulkiems ūkininkams (http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep prieiga per internetą balandžio 9 d.).
Avys labai gerai ėda žolinį pašarą ir dėl šios priežasties šie gyvuliai yra labai svarbūs mūsų žemės ūkyje. Pašarai ne tik lemia gyvūnų sveikatą bei produktyvumą, bet ir turi didelės įtakos gyvūninės kilmės produktų - mėsos, pieno kokybei. Avių produktyvumas labai priklauso nuo tinkamo jų šėrimo. Nors avys nereiklios pašarams, tačiau būtina, kad su pašarais jos gautų reikiamą kiekį energijos ir svarbiausių maisto medžiagų, mineralinių elementų bei vitaminų (Gruber et al., 2003).
9 Žėmės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis 2014 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo užregistruotos 100182 avys. Avis laikė 7365 laikytojai. Didesnes nei 150 avių bandas laikė 46 avių laikytojai, bet daugiau kaip 1000 avių turėjo vos keletas augintojų. Lietuvoje didžiausi ūkiai yra Biržų r. sav., kur vienas ūkininkas laiko 1946 avių; Molėtų r. sav., esantys 2 avių augintojai laikantys 2125 avių; Radviliškio r. sav. – 1 augintojas turi 1600 avių bandą; Telšių r. sav. – esantys 2 ūkininkai laiko 2377 avių (ŽŪIKVC, 2014).
Darbo tikslas – išanalizuoti ūkio dydžio įtaką avių produkcijos kiekiui ir kokybei, ėriukų augimo spartai.
Darbui atlikti numatyti tokie uždaviniai:
1. Palyginti dviejų skirtingo dydžio avių ūkių bandos struktūras;
2. Palyginti dviejų skirtingo dydžio avių ūkių laikymo ir šėrimo sąlygas;
3. Palyginti dviejų skirtingo dydžio ūkių avių vislumo, ėriukų svorių ir netekimų duomenis;
4. Išanalizuoti dviejų skirtingo dydžio ūkių avių vilnos kiekybinius ir kokybinius duomenis;
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Avininkystės būklė užsienio šalyse ir Lietuvoje
Avininkystė – svarbi gyvulininkystės šaka, teikianti vilnas, kailius, mėsą, pieną, taukus. Pasaulyje auginama apie 1 mlrd. avių. Daugiausiai auginama Kinijoje, Australijoje, Irane, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje. Didžiausia avininkystės sritis yra Australija. Šalyje yra maždaug 100 milijonų avių, ši šalis pagamina 30 proc. pasaulio vilnos. Fermose auginama nuo 10–20 iki 50–100 tūkst. avių. Populiariausia avių veislė Australijoje yra Merinosų. Jos auginamos dėl raukšlėtos odos ir kokybiškos baltos vilnos. Raukšlėta oda sąlygoja vilnos kiekį, kurį galima gauti iš avies, taigi jos yra pelningesnės. Pagrindiniai avies vilnos eksportuotojai yra Naujoji Zelandija, Australija ir Urugvajus (http://markets.eblex.org.uk/markets/news-2014.aspx prieiga per internetą 2013 spalio 15 d.).
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis 2013 m. liepos 1 d. Lietuvoje įregistruotų avių skaičius sudarė 110,290 tūkst. vnt. ir, lyginant su 2012 m. liepos 1 d., padidėjo 22,9 proc.
Analizuojamu laikotarpiu buvo įregistruota 6,971 tūkst. avių laikytojų (apie 16 avių vienam laikytojui) arba 23,4 proc. daugiau nei praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu.
Daugiausia avių auginama Pasvalio rajone.
Avių augintojų asociacijos duomenimis, didžiausią dalį sudaro avių augintojai, auginantys 5─10 avių. Stambūs, auginantys 1000 ir daugiau avių, yra tik 6 ūkiai.
2013 m. I pusmetį Lietuvos įmonėse buvo paskersta 2,477 tūkst. avių arba 0,8 proc. mažiau nei 2012 m. atitinkamu laikotarpiu (2,497 tūkst. vnt.) ir pagaminta 47,428 t avienos (2012 m. I pusmetį – 48,172 t) (ŽŪIKVC, 2013).
Vidutinė avių supirkimo kaina šiuo laikotarpiu sudarė 1.534,09 Lt/100 kg (skerdenų svorio) ir 574,67 Lt/100 kg (gyvojo svorio), 2012 m. I pusmetį – atitinkamai 1.717,34 Lt/100 kg (skerdenų svorio) ir 582,97 Lt/100 kg (gyvojo svorio) (ŽŪIKVC, 2013).
Brangiausiai avys buvo superkamos 2012 m. vasario mėn. – po 604,47 Lt/100 kg (gyvojo svorio), pigiausiai – 2012 m. rugsėjo mėn. – po 529,96 Lt/100 kg (gyvojo svorio). Vidutinis paskerstos avies svoris 2012 m. vidutiniškai sudarė 19,2 kg skerdenų svorio, atitinkamai 2011 m. – 19,0 kg skerdenų svorio (ŽŪIKVC, 2013).
11 2013 m. I pusmetį brangiausiai avys buvo superkamos balandžio mėn. – po 606,76 Lt/100 kg (gyvojo svorio), pigiausiai – sausio mėn. – po 538,68 Lt/100 kg (gyvojo svorio) (ŽŪIKVC, 2013).
Lietuvos avių augintojų asociacijos pirmininko manymu, avininkystę paskatino Žemės ūkio ministerijos nuo 2011 metų pradėta taikyti parama, tačiau plėtros Lietuvoje galimybės dar nėra išnaudotos. Parama padėjo paskatinti smulkių ūkių kūrimąsi. Lietuvoje yra tik šešios stambios bandos, kurios laiko po 2000 ir daugiau avių. Parama daugiau skirta buvo paskatinti mažus ūkius ir labai gerai pasitvirtino, ypač tose bandose kur auginama iki 10 avių, ir tuose rajonuose, kur žemdirbystė sunkiai verčiasi, blogesnės žemės. ( http://vz.lt/article/2012/9/18/ukininkai-investuoja-i-avis?pageno=0 prieiga per internetą gegužės 16 d.).
Avininkystės plėtrą taip pat skatina nuo 2013 metų vasario 9 dienos priimtas sprendimas leisti avių augintojams gyvulius skersti pačių įsirengtose skerdyklose. Ūkininkų nuomone, tai duos naudos ne tik avių augintojams, bet ir avienos vartotojams. Pagal iki šiol Lietuvoje nustatytas taisykles pjauti savo namuose avis turėjo teisę tik jų augintojai ir tik savo reikmėms, parduoti nebuvo galima. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis 2012 m. avys buvo skerdžiamos 26 rajonų skerdyklose. Iš viso yra 35 gyvulių skerdyklos, kuriose skerdžiamos avys. Kai kuriuose rajonuose veikia ne po vieną avis skersti pritaikytą skerdyklą. Klaipėdos, Šilutės, Šilalės, Biržų, Ignalinos, Molėtų ir Utenos rajonuose tokių skerdyklų 2011 metais buvo po 2, Panevėžio rajone – 3
(http://www.manoukis.lt/naujienos/ukis/16385-avis-leista-skersti-ukiu-skerdyklose prieiga per internetą 2013 birželio 2 d.).
Nuo 2013 metų yra paprastesnės avių ženklinimo ir registravimo sąlygos. Kiekvienam norinčiam įsigyti avį pirkėjui nebereikės registruoti savo bandos. Užteks avį registruoti gyvulių registrų centre, o ją paskerdus – išregistruoti (Byčienė, 2013).
12
1.2. Avių laikymo sąlygos
Avys turi būti auginamos ir laikomos tokiomis sąlygomis, kurios joms nekenktų. Planuojant ėrienos gamybą svarbu: banda ir jos struktūra (tinkamas veislės parinkimas, ėriavedžių procentas bandoje); laikymo ir šėrimo technologijos; veisimo metodai, avinų įvertinimas. Tiek lietuviškų, tiek įvežtinių veislių avims reikia sudaryti tinkamas laikymo sąlygas. Avims nereikia ypatingų ir brangių patalpų. Joms galima pritaikyti ir senus pastatus (karvides, kiaulides) arba pastatyti naujus. Svarbiausia, kad avidė užtikrintų: apsaugą nuo vėjų ir skersvėjų, pavėsį per vasaros karščius, saugumą nuo plėšrūnų, gerą pašarų, pakratų ir vidaus įrengimų būklę, reikiamą ventiliaciją, sąlygas gyvulių veterinarinei priežiūrai, ėriavimuisi ir kitoms gamybinėms technologinėms operacijoms (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
Avys 200 dienų laikomos tvarte, o likusį laiką (160–165 dienas) ganomos. Avys tvartuose laikomos suskirstytos grupėmis pagal lytį, amžių ir fiziologinę būklę (Gyvulininkystės žinynas, 2007). Avis geriausia laikyti gilioje avidėje, kurioje tvartiniu laikotarpiu suminamas 1,2 m mėšlo sluoksnis, arba pusiau gilioje. Pastarojoje susikaupęs 30–40 cm mėšlo sluoksnis išstumiamas. Tai būtina daryti 2–3 kartus per metus. Giliosios avidės aukštis 4,5–5 m, o pusiau gilios – 3,5–4 m. Minimalus šiaudų kraiko kiekis – 0,4 kg gyvuliui per parą, o rekomenduotinas – 0,6–1 kg (Fermos standartas, 2004).
Vienai aviai tvarte reikia 1,5–2,5 m grindų ploto (didesnio ploto reikia, jei avis ėriuojasi žiemą), prieaugliui – 0,35 m grindų ploto. Tvarte įrengiami įvairaus dydžio gardai, kurių skaičius priklauso nuo laikomų avių skaičiaus. Viename garde galima laikyti iki 30 avių. Vienam gyvuliui gardo turi tekti ne mažiau kaip 2 m2. Gardų pertvaros gali būti metalinės arba medinės. Ėdžias
geriausia įrengti prie tako, avinams ir avims skiriant 0,5 m, pakaitiniam prieaugliui – 0,3 m, ėriukams iki 45 d. amžiaus – 0,15 m, vyresniems – 0,2 m ėdžių ilgio. Garduose reikia įrengti tiek girdyklų, kad 30 avių tektų ne mažiau kaip viena gėrimo vieta (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
Šėrimo ir girdymo įranga turi būti suprojektuota, sukonstruota ir įrengta taip, kad būtų kiek galima sumažinta pašaro ir vandens užteršimo bei kenksmingos gyvūnų tarpusavio konkurencijos galimybė (VMVT, 2002).
Prie tvartų rekomenduojama įrengti diendaržius, kurių plotas priklauso nuo avių skaičiaus garde: suaugusioms avims – 2,5 m2, prieaugliui – 0,5 m2 aikštelės ploto, išskyrus ganyklas.
Tyrimais įrodyta, kad nujunkytų ėriukų ganymas ir avinukų penėjimas turi teigiamos įtakos augimo spartai ir raumeningumui (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
13 mechaninių ir kitokių kenksmingų priemaišų. Negalima kreikti vilną teršiančiu kraiku: pjuvenomis, aukštapelkių durpėmis, šiaudais su kibių piktžolių priemaišomis. Gyvūnus neigiamai veikia didelis santykinis drėgnumas ir žema temperatūra (Bakutis ir kt., 2007). Avidės yra nešildomos, tačiau temperatūra neturėtų būti žemesnė nei 3 °C, kad neužšaltų vanduo . Tačiau šalčių metu gali tekti pašildyti naujagimius ir sergančius ėriukus (Fermos standartas, 2004).
Vasaros laikotarpiu vienas populiariausių avių laikymo būdų yra ganymas aptvaruose ir dalinis (pakaitinis) ganymas. Labai svarbu, kad aptvare būtų vešli žolė ir tvirta velėna. Prieš išgenant avis į ganyklą, pievas reikia gerai apžiūrėti: ar nėra duobių, kurmiarausių, šiukšlių, akmenų ir kt. Ėriukai labai mėgsta ėsti purią, kurmių išraustą žemę. O nuo jos gali net nugaišti. Taip pat, avių negalima ganyti drėgnose, užliejamose ganyklose. Ten jos gali susirgti helmintine liga – fasciolioze, nagų ligomis (Zapasnikienė, 2002).
Atsižvelgiant į avių svorį (40–85 kg) ir azoto trąšų panaudojimą (75–220 kg/ha), viename hektare galima ganyti 12–20 ėriavedžių. Patariama pirmiau ganyti ėriukus, o po jų – ėriavedes. Daugelyje Europos sąjungos šalių mėsai auginami ėriukai paliekami tvarte penėjimui, o veislei laikomas prieauglis ganomas arčiau avidžių ir šeriamas papildomai. Lietuvos avių augintojai dažniausiai renkasi ekstensyvų ėriukų auginimo būdą (be koncentratų ir be papildomo šėrimo), todėl patogiausia būtų kartu ganyti ėriavedes ir nujunkytas avytes bei veislinius avinus ir nujunkytus avinukus (Zapasnikienė, 2010).
Be abejo, nujunkytus ėriukus galima ganyti ir atskiroje ganykloje arba šerti diendaržyje, bet sulaukusius 4–5 mėnesių būtina atskirti pagal lytį (kad nesusikergtų). Ganomiems jaunikliams reikia skirti geriausią žolyną ir kokybiškiausius pašarus (Zapasnikienė, 2010).
Norint įvertinti nujunkytų ėriukų ganymo ir laikymo diendaržyje efektyvumą 2008 m. gegužės - spalio mėnesiais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute buvo atlikti bandymai. Šiems bandymams buvo panaudota 16 atrinktų (iš 37 nujunkytų) 2 mėnesių avyčių. Ganymui skirtos 8 avytės buvo išleistos į ganyklą kartu su ėriavedėmis, o kitos 8 paliktos diendaržyje prie tvarto su likusiomis nujunkytomis avytėmis. Visą ganyklinį laikotarpį (iki spalio 10 d.) avys buvo lauke ir mito vien ganyklos žole. Diendaržyje laikomos avytės kasdien gavo po 200 g avims skirto kombinuotojo pašaro ir 2–4 kg žolės (iki rugpjūčio 1 d.), o vėliau (iki spalio 10
d.) – po 300 g kombinuotojo pašaro ir po 0,8 kg šieno.
14 raumeningesnės už diendaržyje šertas bendraamžes. O diendaržio avytės mažiau svėrė, reikėjo didesnių darbo sąnaudų ir pašarų (Zapasnikienė, 2010).
1.2.1. Avių vislumas ir ėriavimasis
Auginant avis mėsai, svarbu gauti kuo daugiau ėriukų pageidaujamu metų laiku ir užtikrinti spartų jų augimą. Avys lytiškai subręsta 6–7 mėn. amžiaus, apvaisinamos 10–12 mėn. amžiaus. Avies ėringumas trunka 152 dienas (Zapasnikienė, 2003). Norint gauti daugiau ėriukų, avis galima kergti kas 8 mėn. Tuomet jos ėriuosis 3 kartus per 2 metus. Kiekviename ūkyje avys kergiamos, atsižvelgiant į planuojamo prieauglio gavimą ir realizavimą, turimų patalpų ir pašarų kiekį bei kokybę, pakaitinių avyčių amžių ir kitus veiksnius. Beveik visų veislių avys intensyviausiai rujoja rudenį, o ėriukus atsiveda pavasarop (vasario - balandžio mėnesiais). Tuo tarpu Romanovo, Suomijos landrasų, dorsetų, il-defransų, mėsinių merinosų ir kai kurių vietinių veislių avis galima kergti ištisus metus. Šių veislių avys rujoja bet kuriuo metų laiku ir gali atsivesti ėriukus net 2 kartus per metus (Zapasnikienė, 2007). Pačios visliausios yra kailinės Romanovo veislės avys (veda po 2−6 ėriukus), mėsiniai Suomijos landrasai (atsiveda 1−3 ėriukus) bei vietinių veislių avys (atsiveda 1−3 ėriukus). Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys taip pat išsiskiria didesniu vislumu, nesezonine ruja bei originalia išvaizda (įvairiaspalve vilna ir raguotumu) (Zapasnikienė, 2005).
Tyrimais, atliktais 2001─2005 m. laikotarpiu, nustatyta, kad dažniau besiėriuojančios avys pasižymi apie 13 proc. mažesniu vislumu. Tuo tarpu didesniu svoriu pasižymi rudenį ir žiemą bei dažniau besiėriuojančių avių atvesti jaunikliai (Zapasnikienė, 2007).
Geriausiai auga bei vystosi sausio - kovo mėnesiais atsivesti jaunikliai, be to, būna geresnė jų vilnos bei kailio kokybė. Tačiau ką tik atsivesti ėriukai privalo tuoj pat pažįsti krekenų, nes kiekviena pavėluota minutė sumažina ėriukų gyvybingumą vienu procentu (Iohn, 1992).
15
1.3. Avių mitybos normos ir šėrimas
Gaminant aukštos kokybės avieną ir ėrieną, labai svarbu tinkamai parinkti veisles, optimizuoti avių šėrimą (Šimkienė ir kt., 2009). Avys kaip ir kiti gyvuliai, turi būti šeriamos griežtai laikantis šėrimo normų. Avims pašaras yra reikalingas tam, kad jos galėtų augti, išlaikyti savo kūno svorį, sintetinti pieną, auginti vilną (Zapasnikienė ir kt., 2005).
Mitybos normos – tai ne tik energijos, bet ir maisto, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis, tenkinantis gyvūno reikmes gyvybei palaikyti, produkcijai gauti, veisimosi funkcijoms ir gerai sveikatai išlaikyti. Paruoštose avių mitybos normų lentelėse pagrindiniu rodikliu laikoma apykaitos energija, kurią organizmas gauna iš pašaruose esančių angliavandenių, riebalų ir baltymų. Labai svarbus mitybos normų rodiklis yra baltymai. Reikiamos mitybos normos apskaičiuotos intensyviam ir efektyviam avių šėrimui, kad gauti maksimalią produkciją ir užtikrinti gyvūnų sveikatingumą (Gyvulininkystės žinynas, 2007). Maisto medžiagų reikmė priklauso nuo avių amžiaus, lyties, nėštumo laikotarpio, laktacijos, produkcijos rūšies ir kiekio, veislės ir kitų veiksnių. Pagal šiuolaikines gyvūnų mitybos mokslo žinias, normaliai organizmo veiklai palaikyti reikia apie 80 įvairių maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų ar elementų. Daugelis jų sintetinami avių organizme, tačiau kitų maisto medžiagų avys turi kasdien gauti su pašarais (Zapasnikienė, 2003).
Avių racionai turi atitikti šėrimo normų reikalavimus, tačiau jų struktūra, t.y. pašarų rūšys ir jų kiekis, kiekviename ūkyje gali skirtis. Mat kiekvienas gyvulių augintojas užsiaugina ir pasigamina nevienodą kiekį skirtingų pašarų. Todėl racionus kiekvienas avių augintojas turi sudaryti pagal tuo metu turimus ir naudojamus pašarus, tačiau jie turi atitikti šėrimo normų reikalavimus (Zapasnikienė, 2006).
Sudarant avims racionus reikia panaudoti įvairius pašarus. Kuo įvairesnis pašaras, tuo daugiau reikiamų maisto medžiagų gaus gyvulys. Įvairiapusiškas šėrimas padeda veiksmingiau panaudoti pašarus. Kadangi avių produktai yra labai įvairūs – mėsa, vilna, kailis, pienas – avis reikia šerti subalansuotais ir pakankamai maisto medžiagų turinčiais pašarais (Zapasnikienė ir kt., 2005).
Avių skrandis daugiakameris, pašarų virškinimas panašus į galvijų, bet skrandžio ir žarnų sultyse nėra fermentų, virškinančių ląstelieną, tačiau dėl mikroorganizmų poveikio avies prieskrandžiuose suvartojama apie 50 proc. ląstelienos. Be to, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai sintetina C ir B grupės vitaminus, todėl avys neserga avitaminoze dėl šių vitaminų stygiaus (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).
16 Avių pašarus galima skirstyti į dvi grupes – apėminguosius ir koncentruotuosius. Apėmingieji pašarai didina raciono apimtį ir sudaro optimalias sąlygas didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams bei viso virškinamojo trakto veiklai, gerina žarnyno peristaltiką, skatina acto rūgšties susidarymą ir didina pieno riebumą. Šie pašarai pasižymi nedideliu energijos kiekiu (Juraitis ir kt., 2003).
1.3.1. Ėringų avių šėrimas
Avių vislumas priklauso nuo avies įmitimo. Kergiamos avys turi būti veislinės kondicijos. Avies ėringumas trunka 152 dienas. Pirmus tris ėringumo mėnesius (pirmoji ėringumo pusė) vaisius auga lėtai ir gerai įmitusioms avims pakanka to pašaro, kurį jos gauna gyvybiniams procesams palaikyti. Šiuo laikotarpiu avys šeriamos pagal apėmingojo tipo racioną (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).
Paskutinius du ėringumo mėnesius (antroji ėringumo pusė) vaisiaus priaugimas gerokai padidėja. Vaisiui augti reikia daugiau baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Daugiau maisto medžiagų reikia ir organizmo atsargoms, būtinoms laktacijos metu, susidaryti. Todėl šiuo laikotarpiu energijos ir maisto medžiagų poreikis, palyginti su pirmąja ėringumo puse, padidėja 30─40 proc. Šiuo laikotarpiu avys, atsižvelgiant į jų įmitimą, šeriamos pagal mažai arba pusiau koncentratinio tipo racioną (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).
Tvartiniu laikotarpiu ėringai aviai sušeriama per parą: 1,0−2,5 kg šieno, 2−3 kg siloso arba 1,0−2,0 kg šienainio, 1,0−1,5 kg šakniavaisių, 150−400 g koncentratų. Per pirmąją ėringumo pusę dalį šieno (iki 50 proc.) galima pakeisti geros kokybės vasariniai šiaudais. Avys noriai ėda avižinius šiaudus, ankštinių javų virkščias. Ėringų avių negalima šerti sušąlusiais, apipelijusiais pašarais, nes nuo jų avys gali apsinuodyti (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).
Vasarą pagrintinis pašaras yra ganyklų žolė. Joje yra visos maisto medžiagos, kurių reikia avies organizmui. Ne tik ganyklos žolė, bet ir pats ganymasis gerai veikia avių organizmą, nes judėjimas ir ultravioletiniai spinduliai aktyvina medžiagų apykaitą. Dėl to gerokai padidėja gyvūnų produktyvumas.
Avys suėda per parą 6−8 kg žolės ir 0,1−0,2 kg koncentruotųjų pašarų (Zapasnikienė, 2003).
1.3.2. Žindamų avių šėrimas
Žindamoms avims šėrimo normos dydis priklauso nuo avies veislės, amžiaus, masės, įmitimo ir žindomų ėriukų skaičių (Bartkevičiūtė ir kt., 2011).
17 Apsiėriavusiai aviai pašaro norma tolydžiai didinama. Pirmomis dienomis jos šeriamos tik geros kokybės ankštinių varpinių žolių šienu, o vėliau didinančiais pieningumą pašarais (koncentratais ir sultingaisiais pašarais). Kadangi avys ėriuosi, dažniausiai, žiemą, jos turi gauti geros kokybės šieno, siloso, šakniavaisių, koncentratų (Bartkevičiūtė ir kt., 2011).
Tvartiniu laikotarpiu žindamai aviai sužeriama per parą: 2,0─2,5 kg šieno, 3─4 kg siloso, šienainio, 1−2 kg šakniavaisių ir 0,2−0,4 kg koncentruotųjų pašarų (Bartkevičiūtė ir kt., 2011).
Dėl kiekvieno suėsto pašaro sausosios medžiagos kilogramo avims reikia išgerti 3−4 litrus vandens. Ėriavedei, atsivedusei du ėriukus ir suėdančiai vidutiniškai 2,1 kg pašaro sausosios medžiagos, pirmą ir antrą laktacijos mėnesį reikia 6,3−8,4 l vandens per dieną (Bartkevičiūtė ir kt., 2011).
1.3.3. Ėriukų šėrimas
Ėriukais laikomi vyriškos ar moteriškos lyties avių jaunikliai iki lytinio subrendimo (5−7 mėn. amžiaus). Yra išskiriamos kelios ėriukų grupės. Tai žindantys, nujunkyti ir pakaitiniai jaunikliai (Zapasnikienė, 2003).
Žindukliu laikomas ėriavedę žindantis ėriukas nuo gimimo iki nujunkymo ( 1,5−4 mėn. amžiaus). Pirmąsias 2–3 savaites avių naujagimiai maitinasi tik motinos pienu, išgerdami jo po 1,2–1,5 litro per parą. Iki 3 savaičių ėriukų virškinamosiose sultyse dar nėra nei amilazės, nei pepsino fermentų, todėl jie negali suvirškinti krakmolo ir netirpiųjų baltymų (Zapasnikienė, 2003; Šimkienė ir kt. 2009).
Ėriukui kilogramui masės prieaugio reikia 5 kg avies pieno. Žindantis ėriukas per dieną gauna apie 1 kg pieno ir priauga per parą 200−250 g. Per pirmąsias 3 savaites ėriuko svoris padvigubėja. Ėriuko svoriui patrigubėjus (lyginant su ką tik atvesto ėriuko svoriu), jam pieno nebereikia (Bartktkevičiūtė ir kt., 2009; Zapasnikienė, 2003).
Ėriukams augant, deidėja kūno masė, auga vilna, todėl reikia daugiau energijos. Apskaičiuota, jog vilnos augimui ėriukams kasdien reikia po 0,1 MJ (megadžiaulių), o kilogramui prieaugio - 7,5−11,5 MJ apykaitinės energijos (Zapasnikienė, 2003).
Kuo ankščiau ėriukus reikia pratinti ėsti koncentruotuosius, sultinguosius ir stambiuosius pašarus. Ankstyvas žindomų ėriukų pratinimas ėsti augalinį pašarą stimuliuoja prieskrandžių ir skrandžio vystymąsi, todėl nujunkyti jie daug intensyviau auga (Zapasnikienė, 2003).
Vidutiniškai 4−12 mėn. amžiaus avių prieaugliui kasdien reikia sušerti po 2−4 kg žolės (vasarą), 1−1,5 kg šieno, šienainio, 1 kg šakniavaisių, 0,3−0,5 kg koncentratų (Zapasnikienė, 2003).
18 sintezuoja enzimus, vitaminus, amino rūgštis. Probiotikai pagerina virškinimo trakto mikrobinį balansą. Tai vienas iš būdų pasiekti, kad avių jaunikliai pradėtų kuo greičiau virškinti augalinius pašarus, pasisavintų augalinius baltymus ir kitas maistingąsias pašarų medžiagas (Šiemkienė ir kt., 2009).
Nuo 10–15 amžiaus dienos ėriukams reikėtų pradėti duoti koncentruotų pašarų. Geriausia į juos įmaišyti probiotikų. Iš koncentratų tinka traiškytos avižos, avižinių miltų ir kvietinių sėlenų mišinys. Šiuo laikotarpiu perspektyvu naudoti ne tik probiotikus, bet ir fitobiotinius preparatus, ypač tuos, kurių sudėtyje yra mikrodumblio Spirulina platensis. Pastaruosius preparatus galima šerti ir kitų grupių avims (Šimkienė ir kt., 2009).
Tik rūpestingai šeriami ir prižiūrimi jaunikliai jau sekančiais metais galės papildyti suaugusių avių bandą (Zapasnikienė, 2005).
1.3.4. Avių ir ėriukų penėjimas
Pagal dabartinės vidaus ir užsienio rinkos poreikius perspektyvą turi mėsinė avininkystė. Mėsinių avių ūkyje svarbu ne tik atvestų, bet ir išaugintų ėriukų skaičius, jų augimo intensyvumas, pašarų sąnaudos ir gautos ėrienos kiekis ir kokybė (Zapasnikienė, 2007).
Avių auginimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių, bet ypač - nuo šėrimo. Daugelyje ūkių avys šeriamos vien tik ūkyje išaugintais, mažos maistinės vertės pašarais. Itin svarbu tinkamai tvarkyti avių prieauglio šėrimą, nes prieauglis gali sparčiai augti ir duoti didelį priesvorį. Intensyvus auginimas ekonominiu požiūriu yra pats efektyviausias (Wand, 2003; Zapasnikienė, 2004).
Sparčiai užaugintų ėriukų mėsa yra paklausiausia, nes yra puikių maistinių bei skonio savybių. Deja, toks auginimas Lietuvoje nėra paplitęs. Dažniausiai ėriukai iki soties šeriami apėmingaisiais pašarais, o koncentratų duodama mažai, todėl jie nepakankamai aprūpinami energija ir maisto medžiagomis. Tokio šėrimo pasekmė – menki priesvoriai, didelės pašarų sąnaudos ir ilgai trunkantis penėjimas. Be to, vyresnių ėriukų mėsa riebesnė, o skerdienos išeiga mažesnė (Bartkevičiūtė ir kt., 2007).
Pagal dr. B. Zapasnikienę (2004), tikslinga avis ir jų prieauglį tam tikrą laikotarpį šeri intensyviai. Kadangi penėtų avių ir prieauglio mėsa yra maistingesnė ir skanesnė, o skerdenos išeiga - iki 10 proc. didesnė.
19 Penimų avių augimą skatina koncentratai. Avims jų reikėtų duoti po 0,2−0,5 kg per parą, atsižvelgiant į penėjimo būdą ir pašarų kokybę (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
Svarbu, kad avys ir ėriukai laiku būtų pagirdyti. Jei nepakankamai ar nereguliariai gauna vandens, mažėja augimo intensyvumas. Avis per dieną paprastai išgeria 5−6 litrus vandens, bet šeriama sausais pašarais - 20 proc., o granuliuotais pašarais - 30 proc. daugiau vandens (Gyvulininkystės inynas, 2007).
Tyrimų, atliktų 2003 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijos (LVA) Gyvulininkystės instituto vietinių šiurkščiavilnių avių genofondo bandoje, duomenimis, avių prieauglį tikslinga bent trumpą laikotarpį (60−75 dienas) penėti, kadangi penėtų ėriukų skerdenos būna daug raumeningesnės. Ėriukų penėjimą reikėtų pradėti tuoj po nujunkymo (nuo 2,5−3,5 mėn. amžiaus), ir penėti iki 5−6 mėn. amžiaus, duodant jiems iki soties žaliųjų pašarų, o kombinuotojo pašaro - iki 500 g (Zapasnikienė, 2004).
Labai svarbu, atsižvelgiant į avių ūkio paskirtį ir auginamų pašarų įvairovę, tinkamai pasirinkti avių penėjimo būdą, kad mažiausiomis pašarų ir darbo sąnaudomis būtų pasiektas numatytas gyvūnų svoris ir įmitimas (Zapasnikienė, 2004).
1.4. Avių produkcija
Aviena ir ėrienaMėsa yra vienas vertingiausių produktų. Joje yra daug nepakeičiamų aminorūgščių, riebaluose ir vandenyje tirpstančių vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Mėsa gerai virškinama ir lengvai pasisavinama (Заяс Ю.Ф., 1981). Vartotojų labiausiai vertinama neriebi, sultinga, skani, aukštos biologinės vertės, pasižyminti geromis kulinarinėmis savybėmis mėsa (Jukna ir kt., 2004).
Aviena ir ėriena - tai paskersatas avies kūnas be vidaus organų, odos, galvos (nupjautos per atlantinę pakaušio jungtį), kojų (nupjautų per riešo ir kulno sąnarius), uodegos (nupjautos tarp 6 ir 7 uodegos slankstelio), tešmens, lyties organų, kepenų, tačiau su paliktais inkstais ir inkstų riebalais, vadinamas skerdena. Iki 12 mėn. amžiaus paskerstų avių skerdenos laikomos ėriena, o vyresnių avių skerdenos – aviena (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
Racionali mėsos norma vienam gyventojui per metus yra 85 kg, iš jų 3−8 kg - avienos (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
20 Lietuvoje aviena kolkias nėra populiari, tačiau kitose šalyse itin vertinama. Avienoje yra mažiausia cholesterolio, palyginti su kitomis raudonos mėsos rūšimis. Mėsa išskirtinėmis savybėmis pasižymi tuomet, kai gyvūnai auginami kuo natūralesnėmis sąlygomis. Tokių gyvūnų mėsa ne tokia kaloringa, skani, jos maistinė vertė geresnė. Avies mėsoje yra daug žmogaus organizmui reikalingų vitaminų ir baltymų. Nustatyta, kad aviena yra gera ėduonies profilaktikos priemonė, nes turi daug fluoro. Pastebėta, kad Kaukazo gyventojai, dažniausiai valgantys jaunų avių mėsą, nuo dantų ėduonies ir aterosklerozės kenčia daug rečiau (Mankutė, 2011).
Šiuo metu pageidautina neriebi mėsa. Gyvūnų riebaluose randami žmogaus organizmui reikalingi vitaminai A, E ir D (Valsta et al., 2005).
Artimiausias pageidaujamam tarpraumeninių riebalų kiekis buvo avių ir kalakutų mėsoje. Avienos kokybė labai priklauso nuo riebalų lokalizacijos vietos. Ėriukams augant, iš pradžių riebalai kaupiasi ant vidaus organų (inkstų, žarnų), vėliau tarp raumenų ir po oda, o auginimo pabaigoje – raumenyse. Riebalai, įsiterpę tarp raumenų pluoštelių, pagerina mėsos struktūrą, skonį ir maistingumą, daro ją marmurišką. Riebalų kaupimosi vietą lemia veislė, amžius, lytis ir avies įmitimas (http://www.prakapaviciausukis.lt/index.php?page=eriena prieiga per internetą 2012 gruodžio 12 d.).
Pienas
Avių pienas labai maistingas, skanus ir yra didelės energetinės vertės (Zapasnikienė, 2006). Palyginus su kitų naminių gyvulių pienu, avių pienas koncentruotesnis. Jis baltesnis už karvės pieną, nes jo riebaluose nėra karotino pigmento. Jame gausu aminorūgščių, B grupės, A, C, D, E vitaminų ir mineralinių med-iagų, ypač kalcio (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
Daugiausia pieno duoda pieninių veislių avys (Anglijos pieningoji, ostfryzai, frislandai ir kt.). Per metus iš jų primelžiama po 600─1000 kg riebaus ir maistingo pieno.
Nors avių vislumas bei pieningumas yra nusistovėję ir paveldimi tam tikros veislės požymiai, tačiau jie labai priklauso ir nuo ėriavedžių amžiaus, kergimo sezono, ėriavimosi dažnumo, šėrimo lygio, laikymo sąlygų, individualių gyvūno savybių bei kitų veiksnių (Letschert, 2003).
Tiriant ėriavimosi dažnumų įtaką avių pieningumui ir pieno kokybei (1996 - 2001 m. laikotarpiu) nustatyta, jog dažniau besiėriuojančios (kas 6−9 mėn.) avys yra 9,3 proc. pieningesnės už rečiau (kas 10−12 mėn.) besiėriuojančias avis. Be to, dažniau (kas 6−9 mėn.) besiėriuojančių avių piene yra 6,7 proc. daugiau riebalų ir 15,6 proc. daugiau baltymų, tačiau 3,6 proc. mažiau sausųjų medžiagų, 6,1 proc. - kalcio, 6,4 proc. - fosforo ir 5,5 proc. - cukraus, lyginant su kas 10─12 mėn. apsiėriavusių avių pienu ( Zapasnikienė, 2002).
21 visą žindymo laikotarpį – 10,2 kg (arba 10,7 proc.) daugiau pieno. Be to, žiemą apsiėriavusių avių piene buvo 0,51 proc. daugiau sausųjų medžiagų, 2,07 proc. riebalų, 0,26 proc. baltymų ir 11,52 kcal/100 g energijos, lyginant su pavasarį apsiėriavusių avių pienu (Zapasnikienė, 2005).
Vilna
Vilna - tai avies kūną dengiantis plaukų sluoksnis. Avis, sverianti 50 kg, kasdien priaugina 8−10 g vilnos. Vilnoje yra 97−99 proc. baltymų, tad avys su pašarais turi gauti tokių maisto medžiagų, iš kurių jos organizmas galėtų sintetinti vilnos baltymus. Šeriant avis pašarais, kuriuose nėra gausu visaverčių baltymų, prastėja vilnos kokybė - plaukas plonėja, darosio neelastingas, greitai trūksta (Gyvulininkystės žinynas, 2007, Bartkevičiūtė ir kt., 2009).
Atsižvelgiant į plaukelio tipą, avies vilna skirstoma į vienarūšę (sudaryta iš vieno tipo plaukelių) ir nevienarūšę (suidaryta iš kelių tipų plaukelių). Vienarūšė vilna gali būti plona - sudaryta iš pūkinių plaukelių, pusiau plona - sudaryta iš tarpinių plaukelių. Nevienarūšė vilna gali būti pusiau šiurkšti ir šiurkšti. Vienarūšė vilna vertinama pagal ilgumą, plonumą bei plaukelių vienodumą, o nevienarūšė - pagal pūko ir akuoto santykį, o ilgis matuojamas pagal pūko ilgį (Šimkienė, 2009).
Avių vilna vertinama pagal tankumą, riebalinio prakaito kiekį ir spalvą, plautos vilnos išeigą, storį, garbanotumą, ilgį, stiprumą, tamprumą, elastingumą, spalvą, plastiškumą, minkštumą, tąsumą, blizgesį, drėgnumą, vėlimąsi ir užterštumą (Zapasnikienė, 2000).
Vilna vertinama pagal kiekį ir kokybę. Vilnos išeigą ir kokybę lemia avių šėrimas, priežiūra, veislė, amžius, lytis, kirpimo laikas, kirpėjo kvalifikacija (Galvanovska et. al., 1996).
Labiausiai pasaulyje vertinama plona merinosinė vilna. Tuo tarpu pusiau plona, pusiau šiurkšti ir šiurkšti vilna neturi paklausos. Plona ir pusiau plona vilna beveik visada yra balta, o šiurkšti gali būti baltos, juodos, pilkos, melsvos ar rusvos spalvos (Zapasnikienė, 2004).
Gyvulininkystės institute tiriant įvairių faktorių įtaką Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių vilnos kiekiui ir kokybei, nustatyta kad kirpimo dažnumas vilnos kiekiui įtakos neturi, tačiau ji buvo net 48 proc. ilgesnė (Zapasnikienė, 2004).
Siekiant išvengti didelio vilnos užterštumo ir susivėlimo, o kartu apsaugoti gyvulius nuo perkaitimo, tikslinga avis kirpti du kartus per metus. Paprastai per mėnesį avių vilna pailgėja 1–2 cm. (priklausomai nuo veislės), o kartais net 2,5 cm (Šveistienė, 1988; Zapasnikienė, 2003).
22 Analizuojant vilnos spalvos įtaką ėriavedžių vilnos kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams pastebėta, jog pati trumpiausia (21,6 cm) ir ploniausia (33,9 mikronų) buvo gelsva vilna, ir jos prikirbta 0,2–0,4 kg mažiau (2,9 kg) negu kitų spalvų vilnos. Tuo tarpu tamsiai pilka vilna buvo pati storiausia (43,1 mikronų), o daugiausia prikirbta gelsvai baltos (3,5 kg) ir pačios ilgiausios (29,2 cm) vilnos (Zapasnikienė, 2004).
Lyginant veislės įtaką, nuo dabartinių vietinių avių prikerpama daugiau ir plonesnės vilnos, turinčios apie 3 proc. daugiau riebalinio prakaito (Zapasnikienė, 2004).
Avių augintojų teigimu, vilnos paklausa per pastaruosius keletą metų išaugo dėl populiarių gaminių iš veltos vilnos. Vis dėl to nemažą dalį vilnos tenka sunaikinti. Supirkimo kaina per maža. Be to, Lietuvoje auginama per mažai avių, todėl prekiauti su vietiniais vilnos gamintojais tekstilės įmonėms nėra pelninga
(http://www.ukioklubas.lt/straipsniai/gyvulininkyste/vilnos-paklausa-per-maza-erienos-per-didele-7761 prieiga per internetą 2013 rugsėjo 15 d.).
Avikailiai ir ėrianos
Ėrianos – tai iki 5–7 mėn. amžiaus ėriukų kailiukai. Ypač vertingi yra karakulinių ir sufolkų veislės avių ką tik atvestų (1–3 dienų amžiaus) ėriukų ar jų gemalų kailiukai (Zapasnikienė, 2003).
Kailiukų kokybė vertinama pagal garbanėlių formą, jų dydį, bangos ilgį, blizgesį, plaukų dangos tankumą, kailiuko piešinį ir plotą bei poodžio storumą (Zapasnikienė, 2003).
Nulupta ir išdirbta ne jaunesnių kaip 5–7 mėn. amžiaus avies oda su vilna vadinama avikailiu (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
Avikailio lengvumas priklauso nuo vilnos ilgio bei tankumo ir nuo odos storio. Odos patvarumą daugiausia lemia dermos sluoksnio storis. Juo šis sluoksnis tankesnis ir tampresnis, juo stipresnis avikailis (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
1.5. Bandos dydžio įtaka avių produktyvumui
Vertingi avių produktai yra pienas ir mėsa. Produkcijos kiekį ir kokybę lemia veislė, laikymo sąlygos, atskirų technologinių elementų pasirinkimas, tinkamas bandų formavimas, atsižvelgiant į jos struktūrą, šėrimo lygis, pašarų kokybė, jų paruošimo technologija (Bartkevičiūtė kt., 2009; Jukna, 2002).
Kolkas nėra atliktų tyrimų – kokią įtaką daro avių produktyvumui bandos dydis. Tačiau Vokietijos mokslininkai analizavo, kokio dydžio bandose karvės auginamos efektyviausiai.
23 Pabrėžtina, kad efektyviausiai karvės naudojamos tuomet, kai bandoje yra mažiau kaip 100 gyvulių. Šiek tiek mažesnis pieno gamybos ir gyvulių auginimo efektyvumas yra 500–1000 karvių bandose. Vokiečių mokslininkai teigia, kad bandos dydžio įtaka primilžio per visą karvės amžių dydžiui ir karvių produktyviajam ilgaamžiškumui (išlikimo bandoje trukmei) nėra taip svarbi, kaip iki šiol teigė gyvulininkystės specialistai. Didelėse bandose dauguma karvių pagal produktyvumo lygį per vieną viso amžiaus arba produktyviojo naudojimo dieną prilygsta mažose fermose gautam primilžiui
(http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/gyvulininkyste/1603-bandos-dydzio-itaka-karviu-produktyvumui-ir-ilgaamziskumui prieiga per internetą 2013 gruodžio 5 d.).
24
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2013 – 2014 metais. Darbas atliktas LSMU VA Gyvulininkystės katedroje. Tyrimai buvo atlikti dviejuose avių ūkiuose, esančiuose Šakių ir Kauno rajonuose. Mokslinis tyrimas buvo atliktas laikantis 1997 11 06 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. 8-500 („Valstybės žinios“ , 1997 11 28, Nr. 108).
Tyrimams buvo pasirinkti du vienodą avių veislę turintys avių ūkiai, bet skirtingas laikomų avių skaičius. Šakių rajone (1 ūkis) esančiame ūkyje auginama 92 Lietuvos juodgalvių veislės avių. Bandoje yra 66 veislininės ėriavedės, 6 veisliniai avinai. Avių prieaugliai laikomi bandos didinimui arba parduodami mėsai.
Kauno rajone (2 ūkis) esančiame ūkyje auginama 16 Lietuvos juodgalvių veislės avių. Bandoje yra 8 veislinės ėriavedės, 4 veisliniai avinai. Ėriavedė – avis po pirmo apsiėriavimo (15─20 mėn. amžiaus).
Tiriant ir analizuojant dviejų ūkių veiklą naudoti tyrimo metodai: Mokslinės literatūros ir statistinių duomenų analizė ir sintezė; Grupavimo, palyginimo ir grafinio vaizdavimo metodai; Ūkio duomenų rinkimas.
Pirmame tyrimų etape įvertinta abiejų ūkių avių bandos struktūra.
Ėriukais laikomi avių jaunikliai iki lytinio subrendimo (5–7 mėn.). Žindukliu laikomas ėriavedę žindantis ėriukas nuo gimimo iki nujunkymo – 3,5–4,5 mėn. (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).
Antrame tyrimo etape buvo įvertintos avių laikymo ir šėrimo sąlygos. Avių laikymo sąlygos ėvertintos atsižvelgiant į avių laikymo reikalavimus (Fermos standartas, 2004).
Sekančiame tyrimo etape analizuoti abiejuose ūkiuose sukergtų ir žindančių ėriavedžių, bei atjunkytų ėriukų racionai. Ūkių racionai lyginti su rekomenduojamu racionu, priklausomai nuo avių fiziologinės būklės ir svorio.
Ūkiuose buvo įvertinta avių produktyvumas, vislumas, ėriukų augimo sparta bei ėriavedžių kūno kondicija.
Avių vislumas įvertintas pagal atvestų ėriukų skaičių. Prieauglio augimo intensyvumas nustatytas, pasvėrus tik gimusius ėriukus ir nujunkant. Produktyvumo duomenys įvertinti, pagal gautos produkcijos (mėsos, vilnos) kiekius, realizacinės masės pasiekimo laikotarpį.
25 3,5 nėra toks rizikingas, tačiau santykinis skirtumas tarp 2,5 ir 4 jau kelia susirūpinimą (Thomson et al., 1994).
Vertinimo metu gyvūnas turi stovėti laisvoje padėtyje. Negali būti įsitempęs ar spaudžiamas kitų gyvūnų. Jei gyvūnas yra įsitempęs, neina jausti trumpųjų šonkaulių ir gauti tikslų būklės rezultatą. Kūno kondicijos vertinimas balais yra greitesnis būdas nei gyvulius sverti (Ewe body condition scoring (BCS) Handbook, 2013).
Penki avių kūno kondicijos vertinimo balai yra:
1 balas – išsękusi. Kaulai lengvai jaučiami. Stuburas yra gerai matomas, lengvai jaučiamas per odą. Juosmens srityje nėra riebalų sluoksnio, raumenys – menkai išsivystę.
2 balai – liesa. Stuburas mažai matomas. Juosmens sritis pilnesnė. Tačiau nėra apčiuopemas riebalų sluoksnis.
3 balai – vidutinė. Stuburo sritis lygesnė, mažiau pastebima. Juosmens raumenys pilni, yra riebalų sluoksnis. Skersinės slankstelių ataugos lygios. Gyvuliai, kurie įvertinti 3 balais yra pakankamos kūno kondicijos, skeletas ir dangalai yra gerai subalansuoti.
4 balai – riebi. Jaučiamos riebalų sankaupos užpakalinėje kūno dalyje. Stuburas jaučiamas tik stipriau paspaudus pirštais. Juosmuo apvalus, pastebimas riebalų sluoksnis. Skersinės ataugos nejaučiamos. 4 balais įvertintos avys yra nepageidaujamos kūno kondicijos. Skeleto nematyti per dangalus.
5 balai – nutukusi. Storas riebalų sluoksnis užpakalinėje kūno dalyje. Stuburas neapčiuopemas. Juosmuo labai pilnas. Jaučiamas storas riebalų sluoksnis. Skersinės ataugos nejaučiamos (Body condition scoring (BCS) guide).
Analizei naudotus avių vislumo, prieauglio svorio, produktyvumo (mėsos, vilnos) ir ėriavedžių kūno kondicijos duomenis įvertinau biometriškai, naudojant Microsoft Office „Excel 2013“ versija. Rodiklių kitimo dinamikai 2011 – 2013 metų laikotarpiu apskaičiuoti pokyčio rodikliai. Ūkių rodikliai palyginti apskaičiavus Stjudento kriterijų. Skirtumai tarp vidutinių reikšmių patikimi, kai P<0,05.
26
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Avių bandos struktūra
Žinant Lietuvos juodgalvių avių eksterjero tikruosius požymius bei produktyvumą, reikia stengtis formuoti bandą iš pačių tipingiausių veislei gyvulių. Bandos struktūrą sudaro ėriavedės, avinai ir pakaitinis prieauglis.
Buvo atlikta abiejų ūkių bandos struktūros analizė (1 lentelė). Iš lentelės duomenų matyti, kad pirmame ūkyje ėriavedės sudarė 71,73 proc., avinai – 6,52 proc., pakaitinis prieauglis (avytės) – 21,73 proc. Šiame ūkyje yra per didelis avinų kiekis, tokio dydžio ūkiui užtektų 3 avinų, jų vietoje būtų galima laikyti daugiau avyčių bandos pakaitai.
Smulkiame avininkystės ūkyje ėriavedės sudarė 50,00 proc., avinai – 25,00 proc., pakaitinis prieauglis (avytės) – 25,00 proc. Šiame ūkyje palyginus su pirmuoju, labai didelį bandos procentą sudaro avinai – 18,48 proc. daugiau. Tai beveik 20 proc. daugiau negu rekomenduojama. Tokio dydžio avių ūkyje pilnai užtektų vieno kergiančio avino ir vieno pakaitinio avinuko.
1 lentelė. Avių skaičius pagal grupes
Avių grupės Ūkis
1 2
Ėriavedės 66 8
Avinai 6 4
Pakaitinis prieauglis (avytės) 20 4
Viso: 92 16
3.2. Avių laikymo ir šėrimo sąlygų analizė
Tinkamos avių laikymo sąlygos žiemos ir vasaros laikotarpiais, pakankamas grindų ir ganyklos plotas, garantuoja gyvulių gerovę, efektyvią gamybą, saugų maistą, švarią aplinką ir saugų darbą. Avių laikymo sąlygos tvarte ir ganykloje turi užtikrinti, kad būtų išvengta gamybinio ir infekcinio pobūdžio ligų (Bleizgys ir kt., 2012).
Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų, galima padaryti išvadą, kad abiejuose ūkiuose tvarto plotas atitinka keliamus reikalavimus. Ėriavimosi gardų plotas pirmame ūkyje yra per didelis. Lyginant su avių laikymo standarte nurodomomis normomis skiriasi 1,2 proc.
27 2 lentelė. Avių laikymo sąlygų palyginimas
Rodikliai Ūkiai
1 2
Tvarto plotas, m2 220 35
Tenka vienai aviai, m2 2,39 2,18
Ėriavimosi gardų plotas, m2 1,40 −
Kad avys atsivestų išsivysčiusius ėriukus, neblogėtų vilnos ir mėsos produkcija ir nepadidėtų sergamumas, būtina gyvulius aprūpinti pakankamu maisto medžiagų kiekiu, sudaryti tinkamus racionus. Sekančiame etape analizuoti pirmo ir antro ūkio racionai.
3 lentelė. 1 ūkio avių racionų ir maistingumo analizė
Pašarai 1 ūkis Ė riavedės L ak tuojančios Ėriu k ai
Šienas (piev.) II-os pj.jaun., kg 2,000 3,000 1,000
28 Kaip matyti iš 3 lentelėje pateiktų duomenų pirmo ūkio ėriavedėms pagal rekomenduojamas normas (Rekomenduojamas racionas pateiktas 1─2 priede) sausųjų medžiagų trūksta 97 g arba 4,03 proc. Žalių baltymų trūkumas sudaro 13 g arba 2,78 proc. Kiti raciono maistingumo rodikliai beveik nesiskyrė nuo rekomenduojamų normų.
Analizuojant žindančių avių racioną, matyti, kad beveik visų maistinių medžiagų yra per dideli kiekiai. Sausųjų medžiagų per didelė dalis sudaro 553 g arba 20,5 proc., žalios ląstelienos – 145 g arba 21,7 proc.
Iš 3 lentelės duomenų matyti, kad ėriukai aprūpinti nepakankamu maisto medžiagų kiekiu. Pagal zootechnines normas sausųjų medžiagų trūksta 243 g arba 14,3 proc. Didžiausią trūkumo dalį sudaro kalcis ir fosforas. Racione kalcio trūksta 1,250 g arba 10,4 proc. Fosforo trūksta 1,170 g arba 21,3 proc.
4 lentelė. 2 ūkio avių racionų ir maistingumo analizė
Pašarai 2 ūkis Ė riavedės L lak tuojančios Ė riu k ai
Šienas (raud. dob.+varp.žyd.), kg ─ 2,000 1,300
29 Analizuojant antro ūkio ėriavedžių racioną (4 lentelė) ir maistingumą, matyti, kad avys gauna nepakankamai žalių baltymų. Lyginant su rekomenduojama norma (2─3 priedai) racione trūksta 37 g arba 39,2 proc. žalių baltymų. Fosforas ir kalcis yra labai svarbus ir jų santykis turėtų atitikti zootechnines normas. Tačiau analizuojant antro ūkio ėriavedžių racioną fosforo yra 1,100 g arba 37,9 proc. per didelis kiekis. Kalcio trūkumas sudaro 0,86 g arba 17,5 proc. Fosforo ir kalcio santykis yra tik 1:1. Racione riebalų kiekis yra 52 g arba 13,1 proc. mažesnis už rekomenduojamą normą.
Laktuojančių avių racione baltymų trūksta 10 g arba 7,9 proc. Į racioną įtraukus 5 proc. žirnių būtų galima padidinti baltymų kiekį. Visų kitų maistinių medžiagų kiekiai nuo rekomenduojamų normų skiriasi neženkliai.
Antro ūkio ėriukų racione trūksta 2 g arba 15,0 proc. apykaitos energijos. Kiti maistingumo rodikliai skiriasi neženkliai. Šio ūkio ėriukų racionas subalansuotas palyginti pakankamai. Tačiau visų grupių avims reikėtų į racioną įtraukti mineralinių papildų, bent 0,010 g arba 0,41 proc.
3.3. Ėriavedžių reprodukcinių rodiklių palyginimas
Kiekviename ūkyje avys kergiamos, atsižvelgiant į planuojamo prieauglio gavimą ir realizavimą, turimų patalpų ir pašarų kiekį bei kokybę, pakaitinių avyčių amžių ir kitus veiksnius (Zapasnikienė, 2009).
5 lentelė. Avių vislumas ir prieauglio augimo intensyvumas
Rodikliai
Ūkis
1 2
Ėriavimosi dažnumas 1 vada/metus 1 vada/metus
Kergtų ėriavedžių skaičius 66 8
Apsiėriavusių ėriavedžių
skaičius 62 8
Vidutinis ėriukų skaičius
vadoje 1,5 1,4
Vidutinis gimusio ėriuko
svoris, kg 3,52±0,250 3,34±0,140
30 Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad ūkiuose buvo kergiamos visos turimos ėriavedės. Antrame ūkyje visos sukergtos ėriavedės atvedė ėriukus. Pirmame ūkyje iš visų sukergtų ėriavedžių 6,06 proc. neapsiėriavo.
Analizuojant gimusių ėriukų svorio duomenis, antrame ūkyje šis rodiklis buvo 0,18 kg arba 5,11 proc. mažesnis (P>0,05).
3.4. Avių prieauglio augimo palyginimas
6 lentelė. Avių prieauglio augimo rodikliai6 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad vidutinis gimusio ėriuko svoris antrame ūkyje buvo 0,18 kg arba 5,11 proc. didesnis (P>0,05).
2 mėn. amžiaus vidutinis ėriuko svoris pirmame ūkyje yra 0,98 kg arba 7,63 proc. didesnis lyginant su antruoju ūkiu (P>0,05).
Analizuojant vidutinį nujunkomo ėriuko svorį, antrame ūkyje yra 1,16 kg arba 4,43 proc. mažesnis (P>0,05).
Lyginant prieaugį per parą, antrame ūkyje yra 8,03 g arba 4,33 proc. mažesnis (P>0,05). Tačiau abiejuose ūkiuose prieaugis per parą (g) yra per mažas. Lietuvos juodgalvės avys per parą turėtų priaugti 200–300 g.
Kadangi nuo gimimo iki nujunkymo ne visi ėriukai išgyveno, sekančiame tyrimo etape analizavome ėriukų netekimą.
Iš 7 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad pirmame ūkyje kritusių ėriukų skaičius sudarė 12 arba 19,4 proc. Atsižvelgiant į tai, kad pirmame ūkyje apsiėriavo 62 ėriavedės, tai kritusių ėriukų procentas nėra didelis, lyginant su antruoju ūkiu, kur apsiėriavusių avių skaičius yra 8.
Didžiausias ėriukų netekimas yra per pirmąsias 3 dienas. Pirmame ūkyje ėriukų netekimas per pirmąsias 3 dienas sudarė 83,3 proc. Iš visų kritusių ėriukų 16,7 proc. krito per 3−30 d.
Rodikliai
Ūkis
1 2
Vidutinis gimusio ėriuko svoris, kg 3,52±0,25 3,34±0,14
2 mėn. amžiaus vidutinis ėriuko
svoris, kg 13,82±0,41 12,84±0,79
Vidutinis nujunkomo ėriuko svoris, kg 26,16±0,71 25,00±0,94
31 Antrame ūkyje kritusių ėriukų skaičius sudarė 3, iš jų per pirmąsias 3 dienas krito 66,7 proc. ėriukų, per 3−30 d. – 33,3 proc.
Antrame ūkyje ėriukų netekimas sudarė didesnį procentą. Didesnio ėriukų netekimo priežastis gali būti mažesnis gimusių ėriukų svoris.
7 lentelė. Ėriukų kritimų tyrimas 0-4 mėn. amžiaus laikotarpiu
Rodikliai
Ūkis
1 2
Kritusių ėriukų skaičius 12 3
Iš jų per pirmąsias 3 dienas 10 2
Iš jų per 3–30 d. 2 1
Iš jų per 30-120 d. − −
3.5. Avių produktyvumo palyginimas
8 lentelė. Avių vilnos kiekis ir ilgisRodikliai Ūkiai 1 2 Prikirpta vilnos, kg 3,58±0,08* 3,03±0,10 Vilnos ilgis, cm 8,79±0,52 7,86±0,45 * - P<0,05
Analizuojant avių vilnos ir ilgio duomenis (8 lentelė), matyti, kad antrame ūkyje prikirpta 0,55 kg arba 15,4 proc. (P<0,05) mažiau ir 0,93 cm arba 10,58 proc. trumpesnės vilnos, lyginant su pirmuoju ūkiu. Kadangi abiejuose ūkiuose laikomos vienodos veislės avys (LJ), taigi antrame ūkyje mažesniam avių produktyvumui įtakos galėjo turėti prastesnis avių šėrimas, priežiūra, kirpėjo kvalifikacija.
Kiekvieno kirpimo metu yra gaunamas skirtingas vilnos kiekis. Sekančiame etape išanalizuotas vidutinis vilnos kiekio pokytis per paskutiniuosius tris metus.
Iš diagramos (1 pav.) duomenų matyti, kad nuo 2011 iki 2013 metų pirmame ūkyje vidutiniškai kasmet vilnos prikerpama po 0,09 kg, antrame ūkyje po 0,05 kg mažiau.
32 Vidutinis pokyčio tempas rodo, kad nuo 2011 iki 2013 metų pirmame ūkyje vidutiniškai kasmet vilnos prikirpimas sumažėdavo po 2,32 proc., tačiau vilna pailgėdavo 3,01 proc.
Antrame ūkyje vidutiniškai kasmet vilnos prikirpimas sumažėdavo po 1,68 proc., vilnos ilgis – 2,80 proc.
1 pav. Avių vilnos produkcijos 2011 – 2013 metais vidutinis pokytis
Norint įvertinti tiksliau avių produktyvumą, ūkiuose surinkti ir išanalizuoti avių skerdimo duomenys, kurie pateikti 9 lentelėje.
9 lentelė. Avių skerdimo duomenys
Rodikliai Ūkiai 1 (n=3) 2 (n=3) Priešskerdiminis svoris, kg 40,74±0,85 39,48±0,38 Skerdenos svoris, kg 19,63±0,62 18,60±0,18
Skerdenos išeiga, proc. 48,18±0,34* 46,12±0,55*
Oda (kailis), kg 5,72±0,17 5,57±0,10
* - P<0,05;
33 Analizuojant dviejų ūkių avių skerdenos išeigą, proc., iš pateiktų duomenų, galima matyti, kad pirmame ūkyje gauta skerdenos išeiga yra 2,06 proc. didesnė (P<0,05). Galima teikti, kad tam didelės įtakos turėjo didesnis avių įmitimas.
Kadangi, kiekvienais metais yra gaunamas skirtingas produkcijos kiekis, sekančiame tyrimo etape analizuotas avių mėsos produkcijos 2011 – 2013 metais vidutinis pokytis (2 pav.)
2 pav. Avių mėsos produkcijos 2011 – 2013 metais vidutinis pokytis
Diagramoje pateiktas vidutinis absoliutusis pokytis 2011 – 2013 metais rodo, kad pirmame ūkyje priešskerdiminis svoris kasmet sumažėdavo vidutiniškai po 0,28 kg, o antrame – po 0,51 kg. Antro ūkio, lyginant su pirmo, priešskerdiminio svorio vidutinis absoliutusis pokytis yra 82,1 proc. didesnis.
Analizuojant skerdenos svorio duomenis, matyti, kad pirmo ūkio skerdenos svoris vidutiniškai kasmet sumažėdavo po 0,28 kg, antro – 0,35 kg. Antro ūkio skerdenos svorio vidutinis absoliutusis pokytis yra 25,0 proc. didesnis.
Pirmo ūkio skerdenos išeiga kasmet sumažėdavo po 0,37 proc., antro – 0,25 proc.
Vidutinis pokyčio tempas rodo, kad nuo 2011 iki 2013 metų pirmame ūkyje vidutiniškai kasmet priešskerdiminis svoris sumažėdavo po 0,69 proc., antrame – po 1,29 proc.
Pirmame ūkyje avių skerdenos svoris vidutiniškai kasmet sumažėdavo po 1,48 proc., skerdenos išeiga – po 0,79 proc.
34 Analizuojami duomenys rodo, kad abiejuose ūkiuose yra mėsos produkcijos mažėjimo tendencija. Galima padaryti išvadą, kad ūkiuose nėra pakankamai užtikrintos avių šėrimo ir laikymo sąlygos.
3.6. Avių kūno kondicija
Kiekvienas augintojas turi žinoti savo auginamų avių kūno kondiciją, kad galėtų įvertinti jų produktyvumą ir sveikatingumą. Tai ypač naudinga stebint ėringas ir laktuojančias avis.
10 lentelė. Avių kūno kondicijos vertinimas
10 lentelės duomenys rodo, kad pirmame ūkyje vidutinis avių kūno kondicijos įvertinimas yra 2,9 balo, antrame – 2,7 balo. Įvertinimo duomenys rodo, kad antro ūkio vidutinis kūno kondicijos įvertinimas yra 6,9 proc. mažesnis. Pagal ūkiuose įvertintų avių kūno kondicijos duomenis, galima padaryti išvadą, kad abiejų ūkių avių augintojai per mažai skiria dėmesio avių šėrimui, neatsižvelgia į gyvulių fiziologinę būklę.
Avys, kurios įvertintos 2 balais yra per liesos. Galima padaryti išvadą, kad gyvuliai blogai pasisavina pašarus ir to rezultatas – žemas produktyvumas ir blogesnis apsivaisinimas.
Avių grupės
Rodikliai
1 ūkis 2 ūkis
2 mėn. prieš kergimą 3,5 3
Kergiant 3,5 3
Paskutinis ėringumo trečdalis 2,5 2,5
Apsiėriavus 2,5 3
Po 2 mėn. žindymo 3 2,5
35
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Pirmame ūkyje ėriavedės sudarė 71,73 proc., avinai – 6,52 proc., pakaitinis prieauglis (avytės) – 21,73 proc. Šiame ūkyje yra per didelis avinų kiekis, tokio dydžio ūkiui užtektų 3 avinų, jų vietoje būtų galima laikyti daugiau avyčių bandos pakaitai.
Smulkiame avininkystės ūkyje ėriavedės sudarė 50,00 proc., avinai – 25,00 proc., pakaitinis prieauglis (avytės) – 25,00 proc. Šiame ūkyje palyginus su pirmuoju, labai didelį bandos procentą sudaro avinai – 18,48 proc. daugiau. Tai beveik 20 proc. daugiau negu rekomenduojama. Tokio dydžio avių ūkyje pilnai užtektų vieno kergiančio avino ir vieno pakaitinio avinuko.
Fermos standarte (2004) yra nurodoma, kad aviai tvarte reikia skirti 1,5–2,5 m2 grindų ploto.
Nustatyta, kad abiejų ūkių avių augintojai sudarę palankes laikymo sąlygas gyvuliams. Ploto normos atitinka reikalavimus. Tačiau pirmame ūkyje ėriavimosi gardo plotas yra 1,4 m2. Lyginant
su laikymo standarte nurodomimis normomis yra 1,2 proc. per didelis. Antrame ūkyje ėriavimosi gardas neįrengtas.
Kadangi ūkiuose pasigaminamas nevienodas kiekis skirtingų pašarų, todėl jų struktūra (pašarų rūšis ir kiekis) skiriasi. Tačiau racionai turi būti sudaromi, atsižvelgiant į avių maisto medžiagų reikmę pagal tuo metu turimus ir naudojamus pašarus (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
Išanalizavus dviejų skirtingo dydžio avių ūkių racionus, nustatyta, kad abiejų ūkių avių augintojai nesudaro tinkamų racionų įvairių grupių avims. Pagal Jamieson A. analizuojant pašarus, reikalingi trys vertinimo matai: energinė vertė, žalių baltymų kiekis ir žalia ląsteliena. Analizuojant pirmo ūkio racionus, galima padaryti išvadą, kad avys geriau aprūpintos maisto medžiagomis. Ėriavedžių racione žalių baltymų trūkumas sudaro 13 g arba 2,8 proc., ląstelienos – 8 g arba 1,4 proc. Laktuojančių avių ir prieauglio racionuose šių medžiagų kiekiai nežymiai skyrėsi nuo rekomenduojamų normų. Antro ūkio ėriavedžių racione žalių baltymų trūko 37 g arba 39,2 proc., laktuojančių avių – žalių baltymų pagal rekomenduojamas normas trūko 10 g arba 7,9 proc., žalios ląstelienos 104 g arba 14,8 proc. Prieauglio racione žalios ląstelienos buvo 84 g arba 17,9 proc. per mažai.
B. Zapasnikienė (2007) nurodo, kad kiekviename ūkyje avys turi būti kergiamos, atsižvelgiant į planuojamo prieauglio gavimą ir realizavimą, turimų patalpų ir pašarų kiekį bei kokybę, pakaitinių avyčių amžių ir kitus veiksnius. Pirmame ir antrame ūkiuose avys ėriukus atsivedė vieną kartą metuose. Didesnę avių bandą turinčiame ūkyje avys 7,1 proc. vislesnės. Analizuojant gimusių ėriukų svorio duomenis, antrame ūkyje šis rodiklis buvo 0,180 kg arba 5,11 proc. ((P>0,05) mažesnis.
36 Vidutinis absoliutusis pokytis rodo, kiek 2011 – 2013 metų laikotarpyje vidutiniškai kasmet vilnos prikerpama daugiau ar mažiau. Tyrimo metu nustatyta, kad pirmame ūkyje vidutiniškai kasmet vilnos prikerpama po 0,09 kg mažiau. Tačiau vilna vidutiniškai pailgėdavo po 0,26 cm.
Antrame ūkyje vidutiniškai kasmet prikerpama po 0,05 kg mažiau vilnos. Vilna pailgėdavo po 0,21 cm.
Avių mėsingumui įtakos turi gyvulio veislė, lytis, amžius, brendimo greitis, konstitucijos tipas, eksterjeras (Zapasnikienė, 2003). Avių produktyvumui įvertinti abiejuose ūkiuose buvo atrinkta po tris labiausiai ūkio vidurkį atitinkančius avinukus ir atliktas kontrolinis skerdimas. Avinukai buvo skerdžiami sulaukus 7 mėn. amžiaus. Kadangi abiejuose ūkiuose buvo skerdžiami ir vertinti vienodos veislės (LJ) ir amžiaus avinukai, tai mėsingumui didžiausią įtaką turėjo ūkio dydis ir juose pasirinkta laikymo ir šėrimo technologija. Pirmame ūkyje skerdenos išeiga yra 2,06 proc. didesnė.
2011 – 2013 metų laikotarpyje pirmame ūkyje skerdenos išeiga vidutiniškai kasmet sumažėdavo po 0,37 proc., antrame – 0,25 proc. Literatūroje nurodoma, kad avių prieauglį tikslinga penėti, kadangi penėtų ėriukų mėsa būna maistingesnė ir skanesnė, o skerdenos išeiga – iki 10 proc. didesnė (Zapasnikienė, 2004).
Avių produktyvumo įvertinimui yra nustatoma avių kūno kondicija (5 balų sistema). Antrame ūkyje vidutinis kūno kondicijos įvertinimas yra 2,7 balo arba 6,9 proc. mažesnis už pirmo ūkio avių vidutinį įvertinimą.
Thomson J ir kt. (1994) kūno kondicijos vertinimo metodikoje nurodo, kad prieš kergimą ir kergiant geriau kai avys turi didesnę kūno kondiciją. Tuomet būna didesnis apsivaisinimo procentas. Tačiau, avys, kurios turi didesnį įvertinimą nei 4, sunkiai apsivaisina arba būna nevaisingos.
