ATSKIRŲ VEISLIŲ AVIŲ MIŠRŪNŲ PRODUKTYVUMO TYRIMAI

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTĖS KATEDRA

NERIJUS VALINČIUS

ATSKIRŲ VEISLIŲ AVIŲ MIŠRŪNŲ PRODUKTYVUMO TYRIMAI

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: doc. dr. A. Šimkienė

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Atskirų veislių avių mišrūnų produktyvumo tyrimai“:

1. Yra atliktas mano paties.

2. Nebuvo naudojamas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. 2014-03-20 Nerijus Valinčius

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2014-03-20 Nerijus Valinčius

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

2014-03-20 doc. dr. Aldona Šimkienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

prof. dr. Romas Gružauskas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (- riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Avių produkcija ir ją veikiantys veiksniai... 12

1.3. Tiriamųjų avių veislių apžvalga... 13

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS... 18

3. TYRIMO REZULTATAI... 21

3.1. Ėriavedžių reprodukcinių rodiklių tyrimas... 21

3.2. Mišrūnų ėriukų augimo spartos tyrimas... 21

3.3. Mišrūnų ėriukų skerdimo ir mėsos kokybės tyrimas... 23

3.4. Mišrūnų ėriukų vilnos augimo ir vilnos savybių tyrimas... 24

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS... 26

IŠVADOS... 28

REKOMENDACIJA... 29

LITERATŪROS SĄRAŠAS... 30

4

SANTRUMPOS IR PAIŠKINIMAI

LJ – Lietuvos juodgalvių avių veislė WH – Viltšyrhornų avių veislė K – Kamerūno avių veislė S – Sufolkų avių veislė

5

SANTRAUKA

Baigiamojo darbo autorius - Nerijus Valinčius, Gyvulininkystės technologijos studijų programos magistrantas.

Baigiamojo darbo vadovas - doc. dr. Aldona Šimkienė.

Mokslo įstaiga - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), Veterinarijos akademija (VA), Gyvulininkystės technologijos fakultetas, Gyvulininkystės katedra.

Baigiamojo darbo tema – atskirų veislių avių mišrūnų produktyvumo tyrimai.

Raktiniai žodžiai: avių veislė, avių mišrūnas, ėriavedė, ėriukų augimo sparta, skerdena, ėrienos kokybė, vilna.

Temos aktualumas. Gyvulininkystės sektorius Lietuvoje yra svarbi žemės ūkio sritis. Šio sektoriaus plėtrai šalyje yra palankios gamtinės sąlygos, susiformavusios gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta patirtis. Gyvulininkystės sektorius ypač reikšmingas, aprūpinant Lietuvos vartotojus įvairiais maisto produktais bei svarbus Lietuvos eksporto šaltinis. Gyvūninės kilmės produktai taip pat yra svarbi subalansuotos mitybos dalis, - juose gausu žmogaus organizmui reikalingų maisto medžiagų, vitaminų ir mineralų. Gyvulininkystės sektorius yra svarbus maisto pramonei. Mėsos, pieno ir kitų perdirbimo įmonių techninis potencialas sudaro visas galimybes maksimaliai išnaudoti gyvulininkystės sektoriaus išteklius ir sudaryti ekonomines prielaidas šio sektoriaus plėtrai.

Daugelio veislių avių genetinis mėsinių savybių potencialas yra aukštas, todėl tinkamai jas panaudojant galima gauti mišrūnus ėriukus, kurie pasižymės ypač geromis mėsinėmis savybėmis ir aukštos biologinės vertės mėsa.

Darbo objektas – avių mišrūnai.

Darbo tikslas – išanalizuoti Sufolkų ir Vilšyrhornų, Lietuvos juodgalvių ir Vilšyrhornų, Sufolkų ir Kamerūno, Lietuvos juodgalvių ir Kamerūno genotipo mišrūnų ėriukų produktyvumą.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti ėriavedžių, kergiant jas skirtingų veislių avinais, reprodukcinius rodiklius. 2. Ištirti skirtingo genotipo mišrūnų ėriukų augimo spartą ir mėsines savybes.

3. Ištirti skirtingo genotipo mišrūnų ėriukų mėsos kokybę.

4. Įvertinti skirtingo genotipo mišrūnų ėriukų vilnos produktyvumą.

Tyrimo metodika ir organizavimas. Darbui atlikti buvo naudojami šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizės ir mokslinis tiriamasis bandymas. Tiriamojo bandymo duomenims apdoroti buvo taikoma statistinė duomenų analizė. Statistinei duomenų analizei atlikti buvo naudota Ms Excel programa.

6 Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2011 – 2014 metais. Darbas atliktas LSMU VA Gyvulininkystės technologijos fakulteto Gyvulininkystės katedroje, tiriamieji bandymai atlikti Nerijaus Valinčiaus avių ūkyje, Marijampolės rajone, Igliaukos seniūnije, Daukšių kaime.

Bandymui atlikti buvo sudarytos dvi Sufolkų ir dvi Lietuvos juodgalvių veislės ėriavedžių grupės po 3 ėriavedes kiekvienoje. Iš kiekvienos grupės ėriavedžių atrinkta po keturis labiausiai grupės vidurkį atitinkančius ėriukus - 2 avytes ir 2 avinukus. Ėriukų masės kitimas amžiaus bėgyje buvo stebimas juos sveriant. Atlikus kontrolinį skerdimą buvo apskaičiuota skerdenos išeiga, įvertinta ėrienos cheminė sudėtis bei fizinės savybės, įvertinta mėsos pH, sausosios medžiagos, spalvingumas, vandens rišlumas, vandeningumas, virimo nuostoliai, švelnumas, tarpraumeninių riebalų, pelenų bei baltymų kiekis; ištirtos vilnos savybės.

Tyrimo rezultatai:

1. Didžiausias ėriukų skaičius vadoje buvo LJ ėriavedžių kergtų su K veislės avinu, t. y. 2,33 ėriuko, arba 0,33 ėriuko iš vienos ėriavedės daugiau, nei kergtų su Vilšyrhorno veislės avinu ir 0,67 ėriuko iš vienos ėriavedės daugiau nei Sufolkų veislės ėriavedės, kergtos tiek su Kamerūno, tiek su WH veislės avinu (P>0,05).

2. Gimusių LJxWH mišrūnų ėriukų svoris buvo 0,96 kg arba 32,74 proc. statistiškai patikimai didesnis nei LJxK ėriukų (P<0,05), o SxWH gimusio ėriuko svoris buvo 0,22 kg arba 5,66 (P>0,05) proc. didesnis negu LJxWH mišrūnų ėriukų ir 1,18 kg arba 40,27 proc. (P>0,05) didesnis negu LJxK ėriukų svoris.

3. LJxWH mišrūnų ėriukų svoris nujunkant, buvo 1,76 kg arba 6,84 proc. didesnis negu bendraamžių SxWH mišrūnų, 4,80 kg arba 21,14 proc. negu SxK mišrūnų ir 4,52 kg arba 19,67 proc. negu LJxK mišrūnų ėriukų (P<0,05).

4. Didžiausia skerdenos išeiga nustatyta LJxK veislės ėriukų (50,6 proc.), arba 6,1 proc. didesnė negu SxWH ir 4,47 proc. didesnė negu LJxWH mišrūnų ėriukų (P>0,05).

5. Baltymų buvo daugiausia SxWH mišrūnų ėriukų mėsoje, arba 2,13 proc. daugiau negu SxK mišrūnų ėriukų mėsoje. SxK veislių mišrūnų ėriukų mėsoje buvo ne tik mažiausiai baltymų, bet ir daugiausiai riebalų, arba 4,18 proc. daugiau negu SxWH mišrūnų ėriukų mėsoje.

6. Genotipas turėjo įtakos mėsos spalvai, - šviesiausia buvo SxWH mišrūnų ėriukų mėsa, o tamsiausia buvo SxK mišrūnų mėsa, didžiausias rausvumas ir gelsvumas nustatytas LJxWH mišrūnų ėriukų mėsoje.

7. Mažiausi virimo nuostoliai buvo SxK mišrūnų ėriukų mėsos, o didžiausi LJxWH mišrūnų ėriukų mėsos, - skirtumas 5,69 proc. (P>0,05)

8. Rečiausia ir trumpiausia vilna buvo LJxK ėriukų. Šio genotipo ėriukai pagal kūno apaugimą vilna turėjo daugiausia bevilnių avių bruožų.

7 Darbo apimtis ir struktūra. Darbas parašytas lietuvių kalba. Darbą sudaro šios dalys: įvadas, 4 skyriai, kuriuose pateikiama literatūros apžvalga, aprašoma tyrimo metodika, pristatomi tyrimo rezultatai ir jų aptarimas, išvados, rekomendacija, literatūros sąrašas ir priedai. Naudotos literatūros sąrašą sudaro 45 pozicijos. Darbo apimtis: 33 puslapiai (be priedų), 7 lentelės, 6 paveikslai, 4 priedai.

SUMMARY

Author - Nerijus Valinčius, master student of Animal Husbandry Technology study program.

Supervisor - doc. dr. Aldona Šimkienė.

Institution of Higher Education - Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary academy, Faculty of Animal Husbandry Technology, Department of Animal Husbandry.

The title of the thesis is „The Research on Hybrid Lambs Productivity after Selective Breeding“.

Keywords: sheep breed, hybrid lamb, ewe, dynamics of the growth of lambkins, carcass, the quality of the lamb, lambwool.

The relevance of the topic. Sector of animal husbandry in Lithuania is an important part of agriculture. For the enlargement of this sector there are favourable nature conditions, formed animal growing traditions, accumulated experiences. Sector of animal husbandry is significant in supplying various food products for the Lithuania consumers and an important source for the export. Moreover, products from animal meat are essential part of the healthy balanced diet. Meat contains many various food materials, vitamins and minerals needed for the organism of human being. Furthermore, the sector of animal husbandry is important for the food industry. Technical potential of meat, milk and other product processing companies create all the opportunities for maximizing resources of the animal husbandry sector and to create economical assumptions for the growth of this sector.

The potential of meat characteristics of many various sheep’s is high, therefore while using it smartly it is possible to obtain hybrid lambs, which distinguish oneself with exceptionally good meat characteristics and high biological value meat.

The object of the thesis is hybrid lambs.

The goal of the thesis is to analyze Suffolk (S) and Wiltshire horn (WH), Lithuania black head (LBH) and Wiltshire horn, Suffolk and Cameroon(C), Lithuania black head and Cameroon genotype hybrid lambs productivity.

Objectives of the thesis:

8 2. To examine the rapidity of growth and meat characteristics of different genotype hybrid lambs.

3. To distinguish the quality of meat of the different genotype hybrid lambs. 4. To evaluate the productivity of the wool of different genotype hybrid lambs.

The methodology of the research. Methods of the research are as follows: the analysis of scientific literature and scientific tests. Statistical methods were employed to process the data obtained. Statistical analysis was varried out using Ms Excel program.

Research work was carried out between 2011 and 2014. The research was conducted at LUHS VA Animal husbandry faculty. Tests were done at the sheep farm of Nerijus Valinčius, Marijampolė district, Igliauka, Daukšiai village.

The main research findings are as follows:

1. The maximum number of lambs per offspring was LBH ewes mated with C breed ram, i.e. 2.33 of a lamb, or 0.33 of a lamb more from one ewe, than mated with Wiltshire horn breed ram and 0.67 of a lamb from one ewe more than one breed of Suffolk ewe mated with both Cameroon and the WH breed ram (P> 0.05).

2. The weight of born hybrid lambs LBHxWH was 0.96 kg, or 32.74% statistically significant higher than LBHxC lambs (P <0.05). SxWH born lamb weight was 0.22 kg and 5.66% (P> 0.05) greater than LBHxWH hybrid lambs and 1.18 kg, or 40.27% (P> 0.05) higher than LBHxC lambs weight.

3. LBHxWH hybrid lambs weight at weaning was 1.76 kg or 6.84% higher than peers SxWH hybrids, 4.80 kg, or 21.14% than SxC hybrids, and 4.52 kg, or 19.67% than LBHxC hybrid lambs (P <0.05).

4. The highest carcass yield identified LBHxC breed lambs (50.6%), or 6.1% higher than SxWH hybrids and 4.47%. higher than LBHxWH hybrid lambs (P> 0.05).

5. The highest level of proteins was assessed in SxWH hybrid lambs meat, or 2.13% more than SxC hybrid lamb meat. SxC hybrid lambs meat contained the smallest protein amount and the highest fat level, or 4.18% more than SxWH hybrid lambs meat.

6. Genotype had an impact on meat colour, the brightest was SxWH hybrid lambs meat, and the darkest SxC hybrids meat, the largest pink and yellowish identified LBHxWH hybrid lambs meat.

7. The lowest boiling loss was SxC hybrid lambs meat, the largest LBHxWH hybrid lambs; the difference is 5.69% (P> 0.05).

8. The rarest and the shortest wool were of the LHBxC hybrid lambs. The lambs of this genotype according the overgrowth of the body by wool had the most characteristics of woolless sheep.

9 The size and structure of the thesis. Thesis is written in Lithuanian language. It has the following parts: introduction, 4 sections (review of literature, the methodology of the research, main findings of the research, discussion on the research results), conclusions, recommendation, list of references, and annexes. The thesis is based on 45 literature resources. The thesis (excluding 4 annexes) includes 33 pages. The thesis is illustrated with 6 pictures and 7 tables.

ĮVADAS

Gyvulininkystės sektorius Lietuvoje yra svarbi žemės ūkio sritis. Šio sektoriaus plėtrai šalyje yra palankios gamtinės sąlygos, susiformavusios gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta patirtis. Gyvulininkystės sektorius yra reikšmingas, aprūpinant Lietuvos vartotojus įvairiais maisto produktais bei svarbus Lietuvos eksporto šaltinis. Gyvūninės kilmės produktai yra svarbi subalansuotos mitybos dalis, - juose gausu žmogaus organizmui reikalingų maisto medžiagų, vitaminų ir mineralų. Gyvulininkystės sektorius yra svarbus maisto pramonei. Mėsos, pieno ir kitų perdirbimo įmonių techninis potencialas sudaro visas galimybes maksimaliai išnaudoti gyvulininkystės sektoriaus išteklius ir sudaryti ekonomines prielaidas šio sektoriaus plėtrai (Melnikienė, 2011).

Pagal dabartinės vidaus ir užsienio rinkos poreikius didžiausią perspektyvą turi mėsinė avininkystė. Mėsinių avių ūkyje svarbu ne tik atvestų, bet ir išaugintų ėriukų skaičius, jų auginimo intensyvumas, pašarų sąnaudos, gautos ėrienos kiekis ir kokybė (Zapasnikienė, 2007).

Daugelio veislių avių genetinis mėsinių savybių potencialas yra aukštas, todėl tinkamai jas panaudojant galima gauti mišrūnus ėriukus, kurie pasižymės ypač geromis mėsinėmis savybėmis ir aukštos biologinės vertės mėsa (Jukna, Mauručaitė, 2004).

Vystant šalyje mėsinę avininkystę, svarbu tinkamai išnaudoti visų veislių genetinį potencialą. Kol kas Lietuvoje auginamų veislių avys produktyvumu žymiai atsilieka nuo Europos šalyse auginamų mėsinių veislių avių, todėl būtina pradėti masinį jų gerinimą. Lietuvos juodgalves galima gerinti su Vokietijos juodgalviais ir sufolkais, prekosus su Vokietijos ir mėsiniais merinosais, o vietines avis – su tekseliais, berišon diušeriais ar šarolė avinais. Be abejo, galimi įvairūs mišrinimo variantai, tačiau ir prekinėje bandoje tikslinga turėti grynaveislių ar pagerintų produktyviausių bei žinomos kilmės veislinių avių branduolį (Zapasnikienė, 2004 ).

Avių auginimas šiuo metu krypsta į mažesnę vilnos gamybą ir mėsos produkcijos didinimą. Todėl, siekiant gauti kokybišką avieną pagrindinis avių augintojų tikslas ieškoti tam tinkamų veislių ir jų derinių. Vis didėja susidomėjimas specializuotomis trumpavilnių ir ypač bevilnių avių veislėmis (Dorperio, Viltšyrhornų, kt.) ir jų panaudojimo galimybėmis (Zapasnikienė, Nainienė 2012). Todėl šiame darbe analizuojama, kaip bevilniai avinai įtakoja jų palikuonių produktyvumą ir produkcijos kokybę.

10 Darbo objektas - avių mišrūnai.

Darbo tikslas - išanalizuoti Sufolkų ir Vilšyrhornų, Lietuvos juodgalvių ir Vilšyrhornų, Sufolkų ir Kamerūno, Lietuvos juodgalvių ir Kamerūno genotipo mišrūnų ėriukų produktyvumą.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti ėriavedžių, kergiant jas skirtingų veislių avinais, reprodukcinius rodiklius. 2. Ištirti skirtingo genotipo mišrūnų ėriukų augimo spartą ir mėsines savybes.

3. Ištirti skirtingo genotipo mišrūnų ėriukų mėsos kokybę.

4. Įvertinti skirtingo genotipo mišrūnų ėriukų vilnos produktyvumą.

Darbo metodai. Darbui atlikti buvo naudojami šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizės ir mokslinis tiriamasis bandymas. Tiriamojo bandymo duomenims apdoroti buvo taikoma statistinė duomenų analizė: apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai, jų paklaidos; įvertintas požymių aritmetinių vidurkių skirtumo statistinis patikimumas. Statistinei duomenų analizei atlikti buvo naudota Ms Excel programa.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Avininkystės raida

Maždaug prieš 12 000 metų avys buvo vienos iš pirmųjų prijaukintų gyvulių. Dėl savo mažo ūgio ir universalumo avys buvo (ir tebėra) svarbus maisto šaltinis sausringų ir nutolusių regionų gyventojams, kurie turi ribotus grūdų ar stambiųjų pašarų išteklius. Suaugusios avies skerdena gali būti suvartojama per keletą dienų, kai iš viso nėra arba trūksta elektros energijos atsargoms sandėliuoti (Berg, Walker, 2004).

Iki 1988 m. Lietuvoje buvo auginamos tik pagerintos vietinės šiurkščiavilnės ir pusiau plonavilnės mėsinės Lietuvos juodgalvės avys. 1988 metais iš Baltarusijos buvo įvežta 10 kailinių Romanovo veislės avių, o 1992 m. – 30 melžiamų ostfryzų veislės avių iš Vokietijos, 1995 m. – 90 plonavilnių mėsinių prekosų iš Baltarusijos, 2000 m. – 5 mėsiniai sufolkai iš Vokietijos ir 10 kailinių Romanovo veislės avių iš Baltarusijos. Spartesniam mėsinės avininkystės vystymui pradėta ieškoti mėsinių veislių avių ir kitose šalyse. 2002 m. pabaigoje iš Lenkijos buvo įvežtos 35 Sufolkų ir 34 mėsinių Berišon diušer veislių avys. 2003 m. pabaigoje įvežtos 5 veislių avys iš Vokietijos, t. y. 270 mėsinių Sufolkų, 30 mėsinių Tekselių, 50 Vokietijos juodgalvių, 10 Vokietijos plonavilnių Merinosų ir 10 bevilnių mėsinių Dorper veislės avių. Reikia pažymėti, jog visos įvežtų veislių avys yra veislinės, t. y. su kilmės pažymėjimais (Zapasnikienė, 2003).

Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) duomenimis praėjusio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje pradėta rūpintis vietinių avių veislių išsaugojimu bei panaudojimu. 1995 m. Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute buvo pradėta formuoti jau beveik išnykusių vietinių šiurkščiavilnių avių banda. 1999 m. šios avys pripažintos veislinėmis. Nuo 2000 m. vietines šiurkščiavilnes avis augina ir Širvintų rajono ūkininkė L. Griškevičienė, - 2003 m. jos maždaug 50 avių banda pripažinta veisline (http://www.aviuaugintojai.lt/apie-asociacija/).

Baltijos agroverslo instituto duomenimis, 2013 m. liepos 1 d. Lietuvoje įregistruotų avių skaičius sudarė 110 290 ir, lyginant su 2012 m. liepos 1 d., padidėjo 22,9 proc. Šiuo laikotarpiu buvo įregistruota 6,971 tūkst. avių laikytojų (apie 16 avių vienam laikytojui) arba 23,4 proc. daugiau nei 2012 metų tuo pačiu laikotarpiu (http://www.bavi.lt).

Nors avių augintojų skaičius kiekvienais metais didėja, dažniausia ši veikla vykdoma kaip papildoma prie kitų žemės ūkio veiklų (ES paramos įtaka žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, 2013; Melnikienė, 2011). Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenimis, siekiant paskatinti mėsinių galvijų ir mėsinių avių auginimą Lietuvoje, nuo 2011 m. pradėtos mokėti tiesioginės išmokos už mėsinius galvijus ir mėsines avis pagal specialiąją paramos schemą, kuri numatyta 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 68 (1) str. Paramos pagal šią schemą mokėjimas buvo suderintas su Europos Komisija ir buvo finansuojamas, perskirstant 2011 – 2013

12 m. tiesiogines išmokas ( http://www.nma.lt/index.php/parama/tiesiogines-ismokos/apie-schema/344).

Avininkystės sektorius plečiasi – auga mėsos paklausa, atsigauna ir vilnos bei kailių perdirbimas, Lietuvoje atsiranda žmonių, galinčių profesionaliai teikti avių kirpimo paslaugas. Tačiau vidutinis avių ūkio dydis yra dar labai mažas, lyginant su Vakarų šalimis, nes didžioji avių augintojų dalis laiko tik nedidelį avių skaičių, o tų, kuriems avininkystė yra verslas, kol kas nėra daug.

Analizuojant ūkinių gyvūnų registro avių duomenis, nustatyta, kad avių skaičius nuo 2005 m. iki 2013 m. I pusmečio padidėjo net 143,57 proc. ir didžiausias jų skaičius (110 290) buvo užregistruotas per 2013 m. I pusmetį. Per minėtą laikotarpį avių bandų skaičius didėjo nuo 2 906 iki 6 944, arba 138,95 proc. Padidėjus avių bandų skaičiui 2,32 karto per 2005–2013 m. I pusmečius, vidutinės avių bandos dydis išliko beveik tas pats ir sudarė apie 15 gyvulių. Per 2013 m. pirmąjį pusmetį avių laikytojų skaičius padidėjo 26,12 proc. daugiau negu per tą patį 2012 m. laikotarpį (VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, 2013).

Teigiama, kad avių ūkių pelningumą bei konkurencingumą rinkoje gali užtikrinti maži gamybos kaštai ir aukšta avienos kokybė (Šimkienė ir kt., 2010; Bartkevičiūtė, Černauskienė, 2007).

1.2. Avių produkcija ir ją veikiantys veiksniai

Avys yra universalūs gyvūnai, auginami mėsos, pieno, vilnos, kailių ir odos produkcijai gauti. Šimtmečius avys buvo naudojamos siekiant kontroliuoti nepageidaujamą augmeniją. Šiomis dienomis avių augintojai šią galimybę atranda iš naujo (SHEEP 201).

Avys ir ožkos bene geriausiai iš visų gyvūnų žemos kokybės pašarus sugeba efektyviai transformuoti į aukštos kokybės gyvūninės kilmės produktus, kurie išsiskiria chemine sudėtimi ir organoleptinėmis savybėmis (Zervas, Tsiplakou, 2011; Lombardi, 2005).

Vilnos produkcija. Daugelį metų vilna buvo laikoma pagrindine avių produkcija. Vilnos pluoštas gerai praleidžia orą, yra mažai teplus, tamprus, atsparus raukšlėms, gerai išlaiko savo formą, užsidega palengva, yra geras garso izoliatorius. Šis pluoštas plačiai naudojamas tiek buityje, tiek aprangoje, tiek techninėje tekstilėje (Rusinavičiūtė, Ragaišienė, 2011).

B. Zapasnikienė (2004) nurodo, kad avių vilna vertinama pagal tankumą, riebalinio prakaito kiekį ir spalvą, plautos vilnos išeigą, storį, garbanotumą, ilgį, stiprumą, tamprumą, elastingumą, spalvą, plastiškumą, minkštumą, tąsumą, blizgesį, drėgnumą, vėlimąsi ir užterštumą.

Mėsos produkcija. Mėsos kokybės sąvoka nuolat kinta, iš dalies ją formuoja augantys vartotojų poreikiai saugos požiūriu, etiniai aspektai ir kiti veiksniai. Vartotojo požiūriu mėsos kokybė yra subjektyvi, multidimencinė ir dinamiška koncepcija. Objektyvūs veiksniai įtakojantys

13 mėsos kokybę – tai veislė, amžius, lytis, svoris skerdimo metu, šėrimas, skerdimo sąlygos (Zervas, Tsiplakou, 2011). Panašiai teigia ir M. Alfonso su bendraautoriais (2001), nurodydami, kad mėsinių avių produktyvumas ir mėsos kokybė priklauso nuo begalės veiksnių, tokių kaip laikymas ir šėrimas, priešskerdiminiai veiksniai (transportavimas ir kt.), skerdenos apdorojimas ir esminiai veiksniai – amžius, lytis bei veislė.

Dažniausiai avys šeriamos tik ūkyje išaugintais, mažos maistinės vertės pašarais. Svarbu tinkamai organizuoti avių prieauglio šėrimą, nes jie sparčiai auga ir vystosi, o jų mėsos produkcija maistiniu požiūriu labai vertinga. Todėl intensyvus ėriukų auginimas ekonominiu požiūriu yra pats efektyviausias (Šimkienė ir kt., 2010; Bartkevičiūtė, Černauskienė, 2007). Tačiau yra teigiama, kad didesnės energetinės vertės pašarai sąlygoja spartesnį gyvulio augimą, bet tuo pačiu didina tarpraumeninių riebalų kiekį (Speck et al., 1995).

G. C. Miranda-de la Lama et al. (2012) pažymi, kad priešskerdiminis stresas, kuris susijęs su ėriukų transportavimu iki skerdyklos, blogina ėrienos kokybę: didėja mėsos pH, mėsa tamsėja, tai ypatingai išryškėja nesilaikant transportavimo sąlygų.

Teigiama, kad veislinis avinas tai pusė bandos, kadangi per kergimo sezoną jis gali poruotis su keliolika patelių ir sulaukti keliasdešimt palikuonių, kai ėriavedė atsiveda 1–3 ėriukus vadoje. Todėl avino svarba perduodant palikuonims savo savybes yra didelė (Awgichew, 2007).

1.3. Tiriamųjų avių veislių apžvalga

Lietuvoje yra didelė avių veislių įvairovė. Iš 36 auginamų veislių avių vyrauja mėsos tipo avys. Kaip pažymi V. Jukna ir G. Mauručaitė (2004), daugelio šių veislių avių genetinis mėsinių savybių potencialas yra gana aukštas, todėl tinkamai jas panaudojant galima gauti mišrūnus ėriukus, kurie pasižymės ypač geromis mėsinėmis savybėmis ir aukštos biologinės vertės mėsa. Avių mėsines savybes ir mėsos kokybę galima pagerinti sumaniai vykdant atranką bei paranką, vykdant selekciją mėsingumo gerinimo kryptimi, taikant įvairių veislių kryžminimo variantus.

Mėsinių avių auginimu ypač garsėja Anglija, Naujoji Zelandija, Argentina, Pietų Amerika, o taip pat Europos Sąjungos (ES) ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalys. Pagrindinis dėmesys skiriamas naujų avių veislių bei veislinių avių grupių, pasižyminčių dideliu vislumu, pieningumu bei nesezonine ruja, kūrimui, nes vystant mėsinę avininkystę, svarbu gauti prieauglį bet kuriuo metų laiku (Zapasnikienė, 2003).

Lietuvos avių augintojai bandoje paprastai laiko kelių veislių avis. Panašiai elgiasi ir užsienio fermeriai. Avių veislių pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo ūkio paskirties: retų veislių saugojimas, kaimo turizmas, ekologinis ūkininkavimas, prekinis ūkis ar avių veislynas (Zapasnikienė, 2009).

14 Lietuvos juodgalvės. Įvairiuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad Lietuvos juodgalvių avių veislė sukurta, kryžminant vietines šiurkščiavilnis avis su įvairių kultūrinių veislių avinais. Pirmiausia (18–19 a.) vietines šiurkščiavilnis avis pavieniai laikytojai bandė gerinti su merinosais, tačiau vėliau jų buvo atsisakyta, nes merinosai negalėjo prisitaikyti prie drėgno vietos klimato. 19 a. antroje pusėje vietinių avių gerinimui pradėti naudoti anglų mėsinių veislių (Sautdaunų, Okfordšyrų, Šropšyrų, Linkolnų, kt.) avinai. Pastarieji lengviau prisitaikė prie vietos sąlygų ir davė gerus mišrinimo rezultatus (Zapasnikienė, 2007). Bet tuo pačiu šis mišrinimas nebuvo sistemiškas. Tik 1952 m. įkūrus Pasvalio ir 1956 m. Telšių valstybinius avių veislynus vyko kryptinga šių avių selekcija (Литовченко, Есаулова, 1972).

Lietuvos juodgalvių avių veislė oficialiai patvirtinta 1961 metais (Zapasnikienė, 2007). Šios veislės avių galva trumpa, plati, tiesaus profilio. Avinų galvos profilis dažnai truputį išgaubtas. Avinai ir avys beragiai (1 pav.). Ausys – vidutinio ilgumo, plačios, storos. Trumpas, storas, apvalus, mėsingas, palaipsniui su kūnu susiliejantis kaklas. Ketera plati, toje pačioje linijoje kaip ir nugara. Nugara ir juosmuo – platūs, tiesūs. Apvali, plati, pakankamai gili krūtinė, išgaubti šonkauliai. Krūtinkaulis išsikišęs į priekį. Kojos statomos pakankamai plačiai ir taisyklingai. Tvirtas, bet ne masyvus skeletas. Kūnas – ilgas, apvalus, gilus. Galva, kojos ir ausys apaugusios juodais dengiamaisiais plaukeliais, bet iki ausų linijos galva, o kojos – iki kelių ir kulno, apaugusios balta vilna. Ką tik atvestų ėriukų galvos ir kojų plaukai būna juodi, kūnas – apaugęs įvairaus intensyvumo pilkai rusvais plaukais (šunplaukiais), kurie iki nujunkymo iškrenta, o jų vietoje išauga veislei būdingi plaukai ( http://www.aviuaugintojai.lt/index.php?page=lietuvos-juodgalves-avys).

15 Lietuvos juodgalvių veislės avių vilna – 25–34 mikronų storio, pakankamo tankumo, plaukas – baltos, gelsvos spalvos, pilvas – apaugęs vilna. Nuo ėriavedės prikerpama 2,5–3,5 kg, nuo avino 4,5–5,5 kg vilnos. Ruja sezoninė, pirmas kergimas – 10–12 mėn. amžiaus. Suaugę avinai sveria 85–95 kg, ėriavedės – 60–70 kg. Šios veislės avių vislumas – 140–160 proc., skerdenos išeiga – 45–48 proc. Prieaugis per parą – 200–300 g (Zapasnikienė, 2006).

Lietuvos avių augintojų asociacija nuorodo, kad Lietuvos juodgalvių avių produktyvumo kryptis – mėsinė-vilninė (http://www.aviuaugintojai.lt/index.php?page=lietuvos-juodgalves-avys).

Vystant Lietuvoje mėsinę avininkystę ir kuriant ekologinius ūkius Lietuvos juodgalvės turi gerą perspektyvą. Jos gerai prisitaikiusios prie vietos klimatinių sąlygų ir įvairaus šėrimo lygio bei gali būti gerinamos su produktyvesnių mėsinių veislių (tos paties produktyvumo krypties ir išvaizdos) avinais (mėsingumui pagerinti). Nors avių ruja sezoninė, tačiau ilgalaikė. Jas galima kergti nuo liepos pabaigos iki sausio pradžios ir gauti ėriukus pageidaujamu laiku. Tai labai svarbu rinkos užpildymui ėriena (aviena) ištisus metus (Zapasnikienė, 2007).

B. Zapasnikienė (2003) nurodo, kad Lietuvos juodgalves galima gerinti su įvežtais Vokietijos juodgalviais ir Sufolkais. Prekinėse bandose avių vislumui padidinti ir mėsingumui užtikrinti galima naudoti 3 veislių avis, tarpinėje grandyje kergiant su Romanovo veislės, o gautas mišrūnes avytes – su Sufolkais, Tekseliais ar Berišon diušer avinais.

Sufolkų veislė. Tai Anglijoje išvesta pusiau plonavilnių, mėsinio tipo trumpavilnių avių veisė. Išvesta mišrinant vietines Norfolku raguotąsias avis su Sautdaunų avinais. Veislė pavadinta pagal to paties pavadinimo grafystę, esančią pietryčių Anglijoje. Oficialiai veislė pripažinta 1859 m. Šios avys labai populiarios JAV, N. Zelandijoje, Australijoje, Prancuzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Į Lietuva pirmieji Sufolkai (5 avinai) įvežti 1961 m., o nuo 2000 m. jų įvežama vis daugiau (daugiausia iš Vokietijos). Tai vidutinės ir stambios mėsinės avys, labai juodomis, bevilnėmis galvomis (vilna pradeda augti tik už ausų linijos) ir kojomis. Gerai išreikštos šios veislės avių mėsinės formos: gili, plati krūtinė, ilga nugara, mėsingos vidinės ir išorinės kumpių pusės. Vilna balta, 30–34 mikronų storio (2 pav.).

16 Tai vislios avys, kurių skerdena yra geros kokybės. Veisimo tikslas: auginti nuo vidutinio iki didelio stambumo, anksti bręstančias, su ryškiomis mėsinėmis savybėmis (užpakalio, nugaros, krūtinės) pasižyminčias avis. Pirmą kartą kergti galima nuo 10 mėn. amžiaus (Zapasnikienė, 2006). Zootechniko žinyne nurodoma, kad iš 100 ėriavedžių gaunama 130–170 ėriukų, kurie per parą gali priaugti 400–450 g (intensyviai šeriant). Skerdenos išeiga siekia 50 proc. Lietuvoje sufolkai perspektyvūs ir gali būti naudojami kitų veislių gerinimui (www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf) .

Kamerūno veislė. Šios veislės avys kilę iš Vakarų Afrikos. Tai bevilnės avys, todėl jų nereikia kirpti. Kamerūno veislės avys yra labai produktyvios, labai anksti subręsta. Jų ruja nesezoninė, todėl galima gauti du apsiėriavimus per metus. Šios veislės avys pasižymi atsparumu aplinkos poveikiams. Jų labiausiai paplitusi spalva nuo rusvos iki rudos su juoda papilve ir juodais dryžiais galvos srityje, juodomis kojomis (http://www.sheep101.info/breedsC.html). Avinai turi ragus ir ilgus karčius kaklo srityje (http://www.ecoferme.com/sheep.htm) (3 pav.).

3 pav. Kamerūno veislės avinas (http://www.ecoferme.com/sheep.htm)

Kamerūno veislės avys turi stiprų bandos instinktą, ganėtinai baikščios, bet kasdienio kontakto su žmonėmis pasekoje jos tampa draugiškos, ėda iš rankų. Lytiškai subręsta būdamos penkių mėnesių amžiaus. Vidutinis šios veislės avių vislumas 150 proc. Ėriavedės ėriuojasi lengvai, retai reikalinga pagalba ėriavimosi metu (http://www.ecoferme.com/sheep.htm)

Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis vidutinis gimusio ėriuko svoris: avinuko – 2,5 kg, avytės – 2,3 kg, atitinkamai dvynukų 2,0 kg (avinukų) ir 2,0 kg (avyčių) (http://www.fao.org/wairdocs/ilri/x5537e/x5537e0f.htm#4). Suaugę avinai sveria 45–60 kg, aukštis ties ketera 60–70 cm, ėriavedės sveria 35–50 kg., aukštis ties ketera 58–65 cm. Šios veislės avys auginamos mėsai. Mėsos skonis yra puikus, net ir vyresnio amžiaus avinų. Jie auga greitai ir iš 5–8

17 mėnesių amžiaus ėriukų gaunama apie 10-16 kg skerdenos (http://www.ecoferme.com/sheep.htm;

www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf).

Viltšyrhornų avių veislė. Ši veislė dar vadinama Viltšyro raguotosios – tai Anglijoje auginamų bevilnių mėsinių avių veislė. Jos auginamos ėrienos (avienos) gavybai, veisiant grynuoju veisimu ir naudojamos mišrinimui. Avių vilna balta, labai trumpa (1,25 cm) ir savaime nukrentanti. Gyvuliai raguoti, mėsiniam tipui būdingo eksterjero (4 pav.). Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis suaugę avinai sveria 90–100 kg, ėriavedės – 60–70 kg. Avys vislios ir pieningos. Į Lietuvą (Lazdijų r.) apie penkiasdešimt avių įvežtos 2004 m. (www.vic.lt/uploads/file/16_vilsyrhornai.pdf).

4 pav. Viltšyrhornų veislės avinas (AWHSA, www.wiltshirehorn.asn.au)

Viltšyrhornų veislės avinai yra plačiai naudojami pasaulyje juos kryžminant su įvairių veislių ėriavedėmis (Sufolkų, Tekselių, Dorsetų, kt.). Kergimas su plonavilnėmis Merinosų veislės avimis ypač populiarus mėsos gamybos ūkiuose Australijoje (Zapasnikienė, Nainienė, 2012).

18

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2011 – 2014 metais. Darbas atliktas LSMU VA Gyvulininkystės technologijos fakulteto Gyvulininkystės katedroje, tiriamieji bandymai atlikti Nerijaus Valinčiaus avių ūkyje, Marijampolės rajone, Igliaukos seniūnije, Daukšių kaime. Mokslinis tyrimas buvo atliktas laikantis Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (1997) bei Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (nauja redakcija) (1997) nuostatų.

Nerijaus Valinčiaus ūkyje auginama 30 veislinių Sufolkų ir Lietuvos juodgalvių bei jų mišrūnų avių. Bandoje yra 24 ėriavedės ir 2 bevilniai avinai (Kamerūno ir Viltšyrhornų veislės). Avių prieauglis laikomas bandos didinimui arba parduodamas mėsai.

Bandymui buvo sudarytos dvi Sufolkų ir dvi Lietuvos juodgalvių veislės ėriavedžių grupės po 3 ėriavedes kiekvienoje (ėriavedės buvo antro - penkto ėriavimosi). Kergimo schema pateikta 5 paveiksle.

5 pav. Ėriavedžių kergimo schema

Ėriavedės buvo šeriamos ūkyje naudojamu racionu, sudarytu iš ūkyje užaugintų pašarų (1, 2, 3 ir 4 priedai). Racionas buvo sudaromas atsižvelgiant į maisto medžiagų reikmę atskirais periodais, ėringumo laikotarpį, laktacijos laikotarpį. Abiejų grupių ėriukai papildomai gavo avižų (atskiruose gardeliuose nuo ėriavedžių).

Iš kiekvienos grupės ėriavedžių atrinkta po keturis labiausiai grupės vidurkį atitinkančius ėriukus: po 2 avytes ir 2 avinukus. Ėriukų masės kitimas amžiaus bėgyje buvo stebimas juos sveriant. Ėriukai buvo pasverti gimę, 20 dienų amžiaus, o vėliau buvo sveriami kas mėnesį iki skerdimo. Ėriukai sverti prieš rytinį šėrimą.

Ėriukai skersti sulaukę 6 mėn. amžiaus. Atrinkus iš kiekvienos grupės po du labiausiai grupės vidurkį atitinkančius ėriukus - avytę ir avinuką - atliktas 8 gyvulių kontrolinis skerdimas. Išanalizuoti skerdenos rodikliai.

Avies skerdena – paskerstas avies kūnas be vidaus organų, odos, galvos (nupjautos per atlantinę pakaušio jungtį), kojų (nupjautų per riešo ir kulno sąnarius), uodegos (nupjautos tarp 6 ir 7

K avinas LJ ėriavedė (n=3) S ėriavedė (n=3) WH avinas LJ ėriavedė (n=3) S ėriavedė (n=3)

19 uodegos slankstelio), tešmens, lyties organų, kepenų, tačiau su paliktais inkstais ir inkstų riebalais (Zapasnikienė, 2003)

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo laboratorijoje įvertinta ėrienos cheminė sudėtis, fizinės savybės bei technologinės savybės. Mėginiai paimti iš ilgiausiojo nugaros raumens ties paskutiniais šonkauliais. Buvo tirta mėsos pH, sausosios medžiagos, spalvingumas, vandens rišlumas, vandeningumas, virimo nuostoliai, švelnumas, tarpraumeninių riebalų, pelenų bei baltymų kiekis. Visi kokybės tyrimai atlikti praėjus 48 valandoms po skerdimo.

Mėsos pH nustatytas pH-metru „INOLAB 3“ naudojant kontaktinį elektrodą „Sensotix“, sausųjų medžiagų kiekis – su automatinėmis svarstyklėmis „SM-1“, spalvingumas – su „Minolta Chromameter“, matuojant spalvos šviesumą (L*), rausvumą (a*), gelsvumą (b*). Vandens rišlumas matuotas taikant Grau ir Hamm metodą, kuris pagrįstas vandens kiekiu, išsiskiriančiu iš mėsos prie lengvo prislėgimo. Vanduo susigeria į filtrinį popierių, sudarydamas dėmę. Jos plotas priklauso nuo mėsos savybės surišti vandenį. Mėsos vandeningumas nustatytas laikant mėsą 24 valandas šaldytuve specialiuose maišeliuose, virimo nuostoliai – verdant vakuume supakuotą mėsą cirkuliacinėje vandens vonelėje 30 min. 70 °C temperatūroje. Mėsos švelnumas įvertintas taikant Warner Bratzler metodą, kai maišelyje užvakuumuota mėsa verdama 90 minučių 80°C temperatūroje, po to atvėsinus išpjaunami apvalūs 2,5 cm skersmens mėginiai ir perpjaunama TAXT Plus Texture Analyser prietaisu. Riebalų kiekis nustatytas Soksleto metodu, kuris pagrįstas riebalų išsiskyrimu iš džiovintos medžiagos eteriu (chloroformu) ir džiovinimu iki pastovaus svorio.

Baltymų kiekis nustatytas perskaičiuojant bendrą azoto kiekį, naudojant perskaičiavimo koeficientą. Bendras azoto kiekis nustatytas Kjeldalio metodu, kuris yra pagrįstas tiriamo objekto organinių junginių mineralizavimu, azoto kiekį nustatant pagal susidariusį NH3 kiekį. Pagal

titravimui sunaudotos HCl kiekį apskaičiuojamas NH3 kiekis ir atitinkantis jį azoto kiekis. Pelenų

kiekis buvo nustatytas sudeginus organinę medžiagą 600o C temperatūroje.

Atliktas ėriukų vilnos savybių tyrimas. Nustatyta vilnos spalva ėriukams gimus ir praėjus 6 mėnesiams. 6 mėn. avių prieaugliui tirtas atskirų kūno dalių (galvos, pilvo, priekinių ir užpakalinių kojų) apaugimas vilna. Tiriant vilnos fizines ir technines savybes buvo atsižvelgiama į šiuos parametrus: natūralus ir tikrasis vilnos ilgumas, garbanėlių forma.

Avių vilnos ilgis matuotas liniuote avies šone per plaštaką nuo mentės 0,5 cm tikslumu. Vizualiai įvertinta vilnos ir riebalinio vilnos prakaito spalva bei vilnos tankumas 5 balų skalėje. Vilnos tankumas buvo vertinamas taip: 5 balai – labai tanki, 4 – tanki, 3 – vidutinė, 2 – reta, 1 – labai reta. Vilnos riebalinio prakaito spalva buvo vertinta taip: 5 balai – baltas, 4 – gelsvas, 3 – šviesiai kreminis, 2 – tamsiai kreminis, 1 – tamsiai geltonas (Zapasnikienė, 2004).

20 Atlikta statistinė duomenų analizė. Buvo apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai (X _),

jų paklaidos (±mX). Įvertintas požymių aritmetinių vidurkių skirtumo statistinis patikimumas (P). Skirtumai tarp vidutinių reikšmių patikimi, kai P<0,05.

21

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Ėriavedžių reprodukcinių rodiklių tyrimas

Avininkystėje labai svarbus rodiklis - atvestų gyvų ėriukų skaičius. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad vidutiniškai daugiausia ėriukų atsivedė Lietuvos juodgalvės ėriavedės, kergtos su Kamerūno veislės avinu, tai yra gauta 0,33 ėriuko iš vienos ėriavedės daugiau, nei kergtų su Vilšyrhorno veislės avinu ir 0,67 ėriuko iš vienos ėriavedės daugiau nei Sufolkų veislės ėriavedės, kergtos tiek su Kamerūno, tiek su Viltšyrhorno veislės avinu.

Atvesto ėriuko svoris turi įtakos jo tolimesniam augimui. Didžiausiu svoriu pasižymėjo SxWH mišrūnai ėriukai, - tik gimusio šio genotipo ėriuko vidutinis svoris buvo 0,22 kg arba 5,66 (P>0,05) proc. didesnis negu LJxWH ir 1,18 kg arba 40,27 proc. (P>0,05) didesnis negu LJxK ėriuko svoris. Statistiškai patikimas 0,96 kg (P<0,05) skirtumas nustatytas tarp LJxWH ir LJxK gimusių ėriukų svorio (1 lentelė).

1 lentelė. Ėriavedžių reprodukcinių rodiklių tyrimas

Rodiklis S x WH LJ x WH S x K LJ x K

Ėriukų skaičius vadoje 1,66 2,00 1,66 2,33

Iš jų avyčių 0,66 1,00 0,66 1,00 Iš jų avinukų 1,00 1,00 1,00 1,33 Ėriuko svoris, kg 4,11±0,388 3,89±0,090* 3,6±0,246 2,93±0,113* avytės svoris 3,36±0,134 3,47±0,178 3,15±0,050 2,67±0,175 avinuko svoris 4,32±0,422 4,31±0,117 3,98±0,247 3,34±0,635 *P<0,05

Abiejų veislių ėriavedės, kergtos su Viltšyrhorno veislės avinu atsivedė beveik vienodo svorio avinukus (skirtumas tik 0,01 kg), pastarieji svėrė 7,66 proc. daugiau nei SxK ir 22,51 proc. daugiau nei LJxK mišrūnai avinukai. LJxWH mišrūnių avyčių svoris gimus buvo 0,11 kg arba 3,17 proc. didesnis negu SxWH mišrūnių ir 0,80 kg arba 23,05 proc. didesnis negu LJxK mišrūnių avyčių svoris gimus (P>0,05).

3.2. Mišrūnų ėriukų augimo spartos tyrimas

Siekiant nustatyti mišrūnų ėriukų augimo spartą buvo atliekami jų svėrimai. Labai svarbus yra 20 d. amžiaus ėriukų svėrimas, - pagal jį galima nustatyti santykinį ėriavedės pieningumą, nuo kurio priklauso ėriukų augimo sparta. Iš 6 paveikslo duomenų matyti, kad didžiausias santykinis

22 pieningumas buvo Lietuvos juodgalvių, kergtų su Viltšyrhorno avinais, to pasekoje jų ėriukai (vidutiniškai 2 vadoje) sparčiai augo.

0,00 10,00 20,00 30,00 40,00 50,00 S kergtos su WH S kergtos su K LJ kergtos su WH LJ kergtos su K

Santykinis pieningumas, kg

6 pav. Santykinis ėriavedžių pieningumas

Gimusių SxWH mišrūnų ėriukų svoris buvo 1,18 kg didesnis už LJxK mišrūnus. Vėliau sparčiausiai augo ir didžiausio svorio pasiekė LJxWH mišrūnai ėriukai (2 lentelė). Jų svoris nujunkant, t. y. 4 mėn. Amžiaus, buvo 1,76 kg arba 6,84 proc. didesnis negu bendraamžių SxWH mišrūnų, 4,80 kg arba 21,14 proc. negu SxK ir 4,52 kg arba 19,67 proc. negu LJxK (P<0,05).

Panašios svorio skirtumo tendencijos nustatytos ir 6 mėn. ėriukams (svoris prieš skerdžiant). Per visą auginimo periodą LJxWH mišrūnai ėriukai priaugo 33,61 kg masės arba 4,53 kg daugiau nei LJxK mišrūnai bei 8,71 kg daugiau nei SxK mišrūnai ėriukai1

.

2 lentelė. Ėriukų augimo dinamika

Ėriuko amžius Vidut. svoris, kg S x WH LJ x WH S x K LJ x K Gimusio svoris 4,11±0,388* 3,89±0,090* 3,6±0,246 2,93±0,113* 20 d. 8,79±0,156 7,66±0,111 8,49±0,222 6,73±0,253 2 mėn. 15,50±0,260 16,27±0,106 14,78±0,159 14,95±0,333 3 mėn. 20,90±0,148 22,51±0,214 19,80±0,345 19,10±0,278 4 mėn. 25,74±0,500* 27,50±0,433 22,70±0,369* 22,98±0,396* 6 mėn. _{35,43±0,340 37,50±0,174 28,5±0,362 32,00±0,464}

23 *P<0,05.

3.3. Mišrūnų ėriukų skerdimo ir mėsos kokybės tyrimas

Kitame tyrimo etape buvo siekta išanalizuoti mišrūnų ėriukų skerdimo rodiklius. Sunkiausia skerdena buvo LJxWH mišrūnų ėriukų (3 lentelė), - ji svėrė 4,1 kg (23,70 proc.) daugiau nei SxK mišrūnų ėriukų, 1,52 kg (8,79 proc.) daugiau nei SxWH mišrūnų ėriukų ir 1,1 kg (6,36 proc.) daugiau nei LJxK mišrūnų ėriukų. Didžiausia skerdenos išeiga nustatyta LJxK mišrūnų ėriukų, - šių ėriukų skerdena 6,1 proc. Didesnė už SxWH mišrūnų ėriukų skerdenos išeigą ir 4,47 proc. didesnė už Lietuvos juodgalvių ir Vilšyrhornų mišrūnų ėriukų skerdeną (P>0,05).

3 lentelė. Ėriukų skerdimo duomenys

Rodiklis S x WH LJ x WH S x K LJ x K

Priešskerdiminis svoris, kg 35,43 37,50 28,5 32,00

Skerdenos svoris, kg 15,78 17,30 13,20 16,20

Skerdenos išeiga, proc. 44,5 46,13 46,30 50,6

Atlikus ėriukų mėsos musculus longissimus dorsi sudėties tyrimą nustatyta, kad baltymų buvo daugiausia Sufolkų ir Wilšyrhorno mišrūnų ėriukų mėsoje, - 2,13 proc. daugiau negu Sufolkų ir Kamerūno mišrūnų ėriukų mėsoje (4 lentelė). Lietuvos juodgalvių ir Vilšyrhornų bei Lietuvos juodgalvių ir Kamerūno mišrūnų ėriukų mėsoje baltymų kiekis skyrėsi nežymiai – 0,82 proc. (skirtumai statistiškai nepatikimi). Sufolkų ir Kamerūno veislių mišrūnų ėriukų mėsoje buvo ne tik mažiausiai baltymų, bet ir daugiausiai riebalų: 4,18 proc. daugiau negu SxWH mišrūnų ėriukų mėsoje, 3,88 proc. negu LJxWH mišrūnų ėriukų ir 3,64 proc. negu LJxK mišrūnų ėriukų mėsoje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Sufolkų ir Kamerūno veislių mišrūnai ėriukai anksti pradeda kaupti riebalus.

4 lentelė. Ėriukų mėsos sudėtis, proc. Ėriukų genotipas Sausosios

medžiagos

Baltymai Riebalai Pelenai

S x WH 24,7 22,12 1,43 1,15

LJ x WH 23,72 20,87 1,73 1,12

S x K 26,81 19,99 5,61 1,21

LJ x K 23,35 20,05 1,97 1,33

Mėsos kokybei turi reikšmės jos pH, spalva, vandeningumas ir kiti rodikliai, todėl kitame tyrimo etape buvo analizuojaos skirtingo genotipo ėriukų mėsos fizinės ir technologinės savybės (5

24 lentelė). Ištyrus ėriukų mėsos pH gauti panašūs rezultatai, šis rodiklis kito nuo 5,49 (LJxK) iki 5,79 (SxWH). Tarp SxWH ir SxK mišrūnų ėriukų mėsos pH nustatytas statistiškai patikimas skirtumas (P<0,05).

Mėsos spalvą veikia pigmentai mioglobinas ir hemoglobinas, oksidaciniai procesai pigmentuose, pigmentų reakcijos su raumenų proteinais (Jukna ir kt., 2006). Ištyrus šių keturių grupių mišrūnų ėriukų mėsos spalvą, nustatyta, kad šviesiausia mėsa (L*) pasižymėjo SxWH mišrūnų ėriukų mėsa, o tamsiausia buvo SxK mišrūnų mėsa, skirtumas (nors ir statistiškai nepatikimas) tarp jų buvo 23,37 proc., didžiausias rausvumas ir gelsvumas nustatytas LJxWH mišrūnų ėriukų mėsos. Sufolkų ėriavedžių ir bevilnio Kamerūno veislės avino palikuonių mėsa pasižymėjo labai mažu vandeningumu 0,56 proc., arba 4,8 proc. (P>0,05) mažesniu vandeningumo proc. nei Lietuvos juodgalvių ir bevilnio Wilšyrhornų veislės avino palikuonių mėsa, kurioje vandeningumo proc. buvo didžiausias tarp visų tirtų grupių. Todėl virimo nuostoliai mažiausi buvo SxK mišrūnų ėriukų mėsos, o didžiausi LJxWH mišrūnų mėsoje ir šis rodiklis buvo 31,06 proc., arba 5,69 proc. didesnis negu SxK mišrūnų mėsos, kurios virimo nuostoliai buvo mažiausi (25,37 proc.).

5 lentelė. Mėsos fizinės ir technologinės savybės

Genotipas pH Spalva Vand en in gu m as, % Vand en s rišlu m as, % Vir imo n u ostoliai , % Š ve ln u m as, k g/cm ² L* a* b* S x WH 5,68* 37,87 19,72 6,82 5,19 56,85 26,89 1,48 LJ x WH 5,79 49,42 23,4 8,49 5,36 50,55 31,06 1,19 S x K 5,57* 46,89 15,8 7,72 0,56 58,78 25,37 1,45 LJ x K 5,48 42,57 18,23 4,08 3,66 59,01 27,81 2,26 *P<0,05

Švelniausia buvo Lietuvos juodgalvių ir Vilšyrhorno mišrūnų ėriukų mėsa.

3.4. Mišrūnų ėriukų vilnos augimo ir vilnos savybių tyrimas

Lietuvoje vyrauja mėsinė avininkystė, o vilna kol kas neturi prekinės vertės. Todėl avių augintojai, siekdami sumažinti su vilnos kirpimu susijusias išlaidas, ieško alternatyvų. Viename iš tyrimo etapų buvo siekiama išsiaiškinti, kaip bevilniai avinai įtakojo mišrūnų vilnos augimą ir vilnos kokybę.

25 Rečiausia ir trumpiausia vilna buvo LJxK ėriukų (6 lentelė). Grynaveislių LJ bei S veislės avių vilna būna normalaus garbanotumo. Iš Kamerūno veislės avino ėriukai paveldėjo visiškai negarbanotą vilną, t. y. lygią vilną. Bendraamžių SxWH mišrūnų tikrasis vilnos ilgumas buvo daugiau nei dvigubai, t. y. 5,0 cm, didesnis. Kamerūno veislės avinas įtakojo ir vilnos spalvą ji buvo nuo pilkšvos (SxK) iki pilkos LJxK (grynaveislių LJ ir S vilna baltos spalvos).

6 lentelė. Ėriukų vilnos savybės

Rodiklis S x WH LJ x WH S x K LJ x K

Vilnos spalva ėriukui gimus Balta Balta Šviesiai pilka Tamsiai pilka 6 mėn. amžiaus ėriuko vilnos spalva Balta Balta Pilkšva Pilka

Vilnos tankumas balais (1-5) 5 4 3 2

Riebalinio vilnos prakaito spalva balais (1-5)

2 3 2 2

Natūralus vilnos ilgumas 7,0 6,5 6,0 4,0

Tikrasis vilnos ilgumas 9,5 8,7 7,6 4,5

Vilnos garbanotumo forma Normali Normali Lygus Lygus

Išanalizavus 6 mėn. ėriukų atskirų kūno dalių apaugimą vilna, daroma išvada, kad didesnė įtaka yra Kamerūno veislės bevilnio avino, nes jo palikuonys pasižymėjo akuotiniais plaukais apaugusia papilve, - tai yra būdinga bevilnių veislių avims (7 lentelė).

7 lentelė. Ėriukų atskirų kūno dalių apaugimas vilna Ėriuko kūno

dalis

S x WH LJ x WH S x K LJ x K

Priekinės galūnės Balta, dengiamieji plaukai Balta su tamsiai rudais taškais, dengiamieji plaukai Tamsiai pilkos, dengiamieji plaukai Rusva, pereinanti į juodus dryžius, dengiamieji plaukai Užpakalinės galūnės Balta, dengiamieji plaukai Balta su tamsiai rudais taškais, dengiamieji plaukai Tamsiai pilkos, dengiamieji plaukai Rusva, pereinanti į juodus dryžius, dengiamieji plaukai

Papilvė Balta, tarpiniai Rusva, tarpiniai Pilka, akuotai Juodai pilka,

akuotai

Galva Balta, dengiamieji

plaukai Balta su smulkiais taškeliais, dengiamieji plaukai Ruda, dengiamieji plaukai Ruda pereinanti į juodą, dengiamieji plaukai

26

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Atsivesto ėriuko svoris priklauso nuo atvestų ėriukų skaičiaus, o po vieną atvesti jaunikliai visuomet sveria daugiau negu dvynukai ar trynukai (Zapasnikienė, 2005). Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos juodgalvių ėriavedžių, kergtų su Kamerūno veislės avinu, vadoje buvo didžiausias ėriukų skaičius (vidutiniškai 2,33), bet jie pasižymėjo ir mažiausius svoriu, svėrė 1,18 kg arba 40,27 proc. mažiau (P>0,05) negu SxWH mišrūnai ėriukai (vados dydis 1,6 ėriuko).

С. А. Ерохин (2009) teigia, kad nuo ėriavedžių vislumo didele dalimi priklauso gaunamos produkcijos kiekis. Be to, iš vienos ėriavedės gaunant daugiau ėriukų ženkliai sumažėja pašarų sąnaudos. B. Zapasnikienė (2007) nurodo, kad Lietuvos juodgalvių veislės vieną kartą metuose kergiamų ėriavedžių vislumas 1,52 ėriuko ir gimusio ėriuko svoris 3,9 kg.

Pirmosiomis ėriukų gyvenimo savaitėmis labai svarbus vaidmuo tenka ėriavedės pienui. Dvynukus žindančios ėriavedės yra pieningesnės, negu žindančios vieną ėriuką (Ramsey et al., 2009). Atlikus santykinio ėriavedės pieningumo tyrimą, išsiaiškinta, kad šis rodiklis buvo didžiausias Lietuvos juodgalvių, kergtų su Viltšyrhorno avinu, - jų vadoje vidutiniškai buvo 2 ėriukai, kurie pasižymėjo ir augimo spartumu.

Veisiant mėsines avis labai plačiai taikomas skirtingų veislių avių poravimas, t. y. mišrinimas. Gauti mišrūnai, ypač pirmosios kartos, yra daug gyvybingesni, greičiau auga ir bręsta, pasižymi geromis mėsinėmis savybėmis. Tai lemia heterozės efekto pasireiškimas, poruojant negiminingus gyvūnus (Zapasnikienė, 2003). Tačiau mišrinant svarbus veislių parinkimas. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad didžiausia augimo sparta pasižymėjo LJxWH mišrūnai ėriukai. Jų svoris nujunkant buvo 1,76 kg arba 6,84 proc. didesnis negu bendraamžių SxWH mišrūnų, 4,80 kg arba 21,14 proc. negu SxK mišrūnų ir 4,52 kg arba 19,67 proc. negu LJxK mišrūnų ėriukų (P<0,05). Mokslinėje literatūroje (Leeds et al., 2012) nurodoma, kad Sufolko veislę mišrinant su primityviomis vietinėmis veislėmis mišrūnų svoris būna mažesnis, nei grynaveislių Sufolkų, kuri pasaulyje pripažinta kaip viena geriausių mėsinių avių veislių.

Vartotojai vis daugiau ir daugiau domisi sveikais produktais ir pageidauja liesos mėsos bei skerdenų (Orman et al., 2010). Labiausiai vertinama neriebi, sultinga, skani, aukštos biologinės vertės, pasižyminti geromis kulinarinėmis savybėmis mėsa (Jukna, Mauručaitė, 2004; Jukna ir kt. 2006). Atlikus ėriukų mėsos (Musculus longissimus dorsi) cheminės sudėties tyrimą, nustatyta, kad baltymų buvo daugiausia Sufolkų ir Wilšyrhorno mišrūnų ėriukų mėsoje, arba 2,13 proc. daugiau negu SxK mišrūnų ėriukų mėsoje. SxK veislių mišrūnų ėriukų mėsoje buvo ne tik mažiausiai baltymų, bet ir daugiausiai riebalų, arba 4,18 proc. daugiau negu SxWH mišrūnų mėsoje, 3,88 proc. negu LJxWH mišrūnų ėriukų ir 3,64 proc. negu LJxK ėriukų mėsoje. Mokslinėje literatūroje

27 (Greiner, Duckett, 2005) nurodoma, kad vilnines avis kergiant su bevilniais avinais, to paties amžiaus mišrūnai ėriukai būna paprastai riebesni nei grynaveisliai vilniniai ėriukai.

Spalva mėsai suteikia ne tik estetinę išvaizdą, bet yra susijusi ir su kai kuriomis kulinarinėmis bei turi įtakos technologinėmis savybėmis (Jukna ir kt., 2006). Šioms mėsos savybėms įtakos turi genotipas (Mortimer et al., 2014). Šviesiausia mėsa (L*) pasižymėjo SxWH ėriukų mėsa, o tamsiausia buvo SxK mišrūnų mėsa, didžiausias rausvumas ir gelsvumas nustatytas LJxWH ėriukų mėsoje.

Ką tik atvestų LJ veislės ėriukų galvos ir kojų plaukai būna juodi, kūnas – apaugęs įvairaus intensyvumo pilkai rusvais plaukais (šunplaukiais), kurie iki nujunkymo iškrenta, o jų vietoje išauga veislei būdingi tarpinai ir pūkiniai balti plaukai (Zapasnikienė, 2006). Tik gimę LJxWH mišrūnai ėriukai buvo baltos, o LJxK mišrūnai – tamsiai pilkos spalvos.

Išanalizavus 6 mėn. ėriukų atskirų kūno dalių apaugimą vilna, daroma prielaida, kad didesnę įtaką turėjo Kamerūno veislės bevilnis avinas. Jo palikuonių vilna buvo trumpesnė, retesnė nei Vilšyrhorno palikuonių, papilvė apaugusi akuotiniais plaukais. Mokslinėje literatūroje (Pollot, 2011) nurodoma, kad vilninio tipo ėriavedes kergiant su WH avinais pastebimas palikuonių vilnos kiekio sumažėjimas, kai kuriais atvejais pasireiškia ir savaiminis palikuonių šėrimasis.

28

IŠVADOS

1. Didžiausias ėriukų skaičius vadoje buvo LJ ėriavedžių kergtų su K veislės avinu, t. y. 2,33 ėriuko, arba 0,33 ėriuko iš vienos ėriavedės daugiau nei kergtų su Vilšyrhorno veislės avinu ir 0,67 ėriuko iš vienos ėriavedės daugiau nei Sufolkų veislės ėriavedės, kergtos tiek su Kamerūno, tiek su WH veislės avinu (P>0,05).

2. Gimusių LJxWH mišrūnų ėriukų svoris buvo 0,96 kg arba 32,74 proc. statistiškai patikimai didesnis nei LJxK ėriukų (P<0,05), o SxWH gimusio ėriuko svoris buvo 0,22 kg arba 5,66 (P>0,05) proc. didesnis negu LJxWH mišrūnų ėriukų ir 1,18 kg arba 40,27 proc. (P>0,05) didesnis negu LJxK ėriukų svoris.

3. LJxWH mišrūnų ėriukų svoris nujunkant buvo 1,76 kg arba 6,84 proc. didesnis negu bendraamžių SxWH mišrūnų, 4,80 kg arba 21,14 proc. didesnis negu SxK mišrūnų ir 4,52 kg arba 19,67 proc. didesnis negu LJxK mišrūnų ėriukų (P<0,05).

4. Didžiausia skerdenos išeiga nustatyta LJxK veislės ėriukų (50,6 proc.), arba 6,1 proc. didesnė negu SxWH mišrūnų ir 4,47 proc. didesnė negu LJxWH mišrūnų ėriukų (P>0,05). 5. Baltymų buvo daugiausia SxWH mišrūnų ėriukų mėsoje, - 2,13 proc. daugiau negu SxK

mišrūnų ėriukų mėsoje. SxK veislių mišrūnų ėriukų mėsoje buvo ne tik mažiausiai baltymų, bet ir daugiausiai riebalų, t. y. 4,18 proc. daugiau negu SxWH mišrūnų ėriukų mėsoje. 6. Genotipas turėjo įtakos mėsos spalvai, - šviesiausia buvo SxWH mišrūnų ėriukų mėsa, o

tamsiausia buvo SxK mišrūnų mėsa, didžiausias rausvumas ir gelsvumas nustatytas LJxWH mišrūnų ėriukų mėsoje.

7. Mažiausi virimo nuostoliai buvo SxK mišrūnų ėriukų mėsos, o didžiausi LJxWH mišrūnų ėriukų mėsos, - skirtumas 5,69 proc. (P>0,05).

8. Rečiausia ir trumpiausia vilna buvo LJxK ėriukų. Šio genotipo ėriukai pagal kūno apaugimą vilna turėjo daugiausia bevilnių avių bruožų.

29

REKOMENDACIJA

Siekiant gauti mišrūnus ėriukus, pasižyminčius geru mėsingumu, neriebiomis skerdenomis, bei mažesniu vilnos kiekiu Lietuvos juodgalves tikslinga mišrinti su bevilniais Vilšyrhornų avinais.

30

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Alfonso M., Sañudo C., Berge P., Fisher A.V., Stamataris C., Thorkelsson G., Piasentier E. Influential factors in lamb meat quality. Acceptability of specific designations. In: Rubino R. (ed.), Morand-Fehr P. (ed.). Production systems and product quality in sheep and goats. Zaragoza: Ciheam, 2001. P. 19-28.

2. Avių vertinimo taisyklės. Sud. K. Milašiūnienė, Ž. Augustinavičius, M. Masiulis, kt. Baisogala. 2006. P. 56.

3. Awgichew K. Selection and culling of sheep. Ethiopia Sheep and Goat Productivity Improvement Program (ESGPIP). Technical Bulletin No.4. Selecting breeding stock for sheep Production. Addis Ababa. 2007. P. 5.

4. Bartkevičiūtė Z., Černauskienė J. Skirtingo aprūpinimo baltymais ir energija įtaka ėriukų augimo spartai ir pašarų sąnaudoms. Veterinarija ir zootechnika. 2007. T. 39 (61). P. 9-14.

5. Berg E. P., Walker E. L. Species of meat animals. Sheep // Encyclopedia of Meat Sciences. 2004. P. 1291.

6. ES paramos įtaka žemės ūkiui ir kaimo plėtrai (2013). Tyrimo ataskaita. UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Prieiga per internetą http://www.zum.lt/zum/m/m_files/wfiles/file149, žiūrėta 2014 m. kovo 15 d.

7. Greiner S., Duckett S. Carcass Composition of Hair Sheep Breeds and Crosses. Hair sheep workshop Virginia state university. 2005. P. 17-21.

8. Jukna V., Mauručaitė G. Avių mėsinių savybių ir mėsos kokybės gerinimas. Mėsinių avių auginimo perspektyvos. Mokslinės- praktinės konferencijos pranešimai. Baisogala, 2004. P. 20-24. 9. Jukna Č. , Jukna V., Korsukovas A., Sargiūnienė J., Škėmaitė M. Užšaldymo ir laikymo sąlygų įtaka mėsos kokybei. Veterinarija ir zootechnika. 2006. T. 33 (55). P. 39–42.

10. Leeds T. D., Notter D. R., Leymaster K. A., Mousel M. R., Lewis G. S. Evaluation of Columbia, USMARC - Composite, Suffolk, and Texel Rams as Terminal Tires in an Extensive Rangeland Production System: I. Ewe Productivity and Crossbred Lamb Survival and Preweaning Growth. Journal of Animal Science. 2012. Vol. 90. No. 9. P. 2931-2940.

11. Lietuvos juodgalvių avių veislės selekcinė programa 2006–2010 metams. Sud. Birutė Zapasnikienė. Baisogala, 2007. P. 71.

12. Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas (1997). - Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas 1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-500. Vilnius. Prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=227203, žiūrėta 2012 m. kovo 18 d.

31 13. Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas (Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas) (Žin., 2012, Nr. 122-6126; 1997, Nr. 108-2728). Prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=435692, žiūrėta 2013 m.

sausio 17 d.

14. Lietuvos žemės ūkis. Faktai ir skaičiai, 2013 Nr. 2 (12). VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. P. 110.

15. Lombardi, G. Optimum Management and Quality Pastures for Sheep and Goat in Mountain Areas. Options Mediter. A-67, 2005. P.19–29.

16. Melnikienė R. Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcija. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 2011. P. 61.

17. Miranda-de la Lama G. C., Salazar-Sotelo M. I., Pérez-Linares C., Figueroa-Saavedra F., Villarroel M. Effects of Two Transport Systems on Lamb Welfare and Meat Quality. Meat Science, 2012. V. 92 P. 554–561.

18. Mortimer S. I., Van der Werf J. H. J., Jacob R. H., Hopkins D. L., Pannier L., Pearce K. L., Gardner G. E., Warner R. D., Geesink G. H., Hocking Edwards J. E., Ponnampalam E. N., Ball A. J., Gilmour A. R., Pethick D. W. Genetic Parameters for Meat Quality Traits of Australian Lamb Meat. Meat Science. 2014. Vol. 96. P. 1016–1024.

19. Orman A., Caliskan G. U., Dikmen S. The Assessment of Carcass Traits of Awassi Lambs by Real-time Ultrasound at Different Body Weights and Sexes. Journal of Animal Science. 2010. Vol. 88. No. 10. P. 3428-3438.

20. Pollott G. E. A Suggested Mode of Inheritance for Wool Shedding in Sheep. Journal of Animal Science. 2011. Vol. 89. P. 2316-2325.

21. Ramsey W. S., Hatfield P. G., Wallace J. D. , Southward G. M. Relationships among Ewe Milk Production and Ewe and Lamb Forage intake in Targhee. 2009.

22. Rusinavičiūtė J., Ragaišienė A. Palyginamasis avių ir šunų vilnos pluošto geometrinių rodiklių tyrimas. Gaminių technologijos ir dizainas. Konferencijos pranešimų medžiaga. 2011. P. 254–257. 23. Speck P.A., Davidson R.B., Dobbie P.M., Singh K.K., Clarke N.J. Nutritional Status Affects Meat Tenderness in Growing Lambs. 87th Annual Meeting Abstracts. Journal of Animal Science. Sofia. 1995. P. 168.

24. Šimkienė A., Bartkevičiūtė Z., Černauskienė J., Šimkus A., Černauskas A., Ostapchuk A., Nevitov M. The Influence of Spirulina Platensis and Concentrates on Lambs Growth. Journal of Animal Science. Sofia. 2010. T. 47. P. 9-14.

25. Lietuvos žemės ūkis. Faktai ir skaičiai, 2013 Nr. 2 (12). VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. P. 110.

32 26. Zapasnikienė B. Lietuvoje auginamų ir importuojamų avių veislių panaudojimas. Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2003.T. 43. P. 12-20.

27. Zapasnikienė B. Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių vislumo įtaka jų pieningumui ir pieno cheminei sudėčiai. Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2005. T. 46. P. 47–53.

28. Zapasnikienė B. Įvairių faktorių įtaka Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių vilnos kiekiui ir kokybei. Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004. T. 44. P. 3–10.

29. Zapasnikienė B. Ėriavimosi sezono įtaka mėsinių avių vislumui ir prieauglio svoriui Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2009. 53. P. 17–29.

30. Zapasnikienė B., Nainienė R. The Effects of Crossbreeding Romanov Ewes with Wiltshire Horn Rams on Ewe Fertility and Progeny Performance. Veterinarija ir zootechnika. 2012. T. 57 (79). P. 72-76. [EBSCO duomenų bazė].

31. Zapasnikienė B. Ėriavimosi sezono įtaka mėsinių avių vislumui ir prieauglio svoriui Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2009. 53. P. 17–29.

32. Zapasnikienė B. Mėsinės avys. Baisogala, 2003. P. 151. 33. Zapasnikienė B. Avių ūkis. Vilnius, 2002. P. 64.

34. Zervas G., Tsiplakou E. The Effect of Feeding Systems on the Characteristics of Products from Small Ruminants. Small Ruminant Research. 2011. P. 140–149.

35. Zootechniko žinynas. Prieiga per internetą http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf, žiūrėta 2013 m. vasario 20 d.

36. Литовченко Г. Р., Есаулова П. А. Овцеводство, 2 том. Москва, Колос, 1972. 567 с.

37. Ерохин С. А. Прогнозирование шерстной и мясной продуктивности, показателей воспроизводства и резистентности овец в раннем постнатальном онтогенезе. Автореферат диссертации. Дивово Рязанской области. 2009. c 9.

38. AWHSA - Australian Wiltshire Horn Sheepbreeders Association. Prieiga per internetą

www.wiltshirehorn.asn.au, žiūrėta 2013 m. vasario 20 d.

39. Baltijos Agroverslo institutas (BAVI). Prieiga per internetą http://www.bavi.lt, žiūrėta 2013 m.

gruodžio 11 d.

40. Ecoferme. Prieiga per internetą http://www.ecoferme.com/sheep.htm, žiūrėta 2013 m. vasario

20 d.

41. Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacija. - Food and Agriculture Organization of the

United Nations (FAO). Prieiga per internetą

http://www.fao.org/wairdocs/ilri/x5537e/x5537e0f.htm#4, žiūrėta 2013 m. vasario 20 d.

42. Lietuvos avių augintojų asociacija (LAAA). Prieiga per internetą

33 43. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA). Prieiga per internetą

http://www.nma.lt/index.php/parama/tiesiogines-ismokos/apie-schema/344, žiūrėta 2013 m. spalio 15 d.

44. SHEEP 201. A Beginner‘s Guide to Raising Sheep. Prieiga per internetą

http://www.sheep101.info/201/meatwoolmilk.html, žiūrėta 2012 m. spalio 5 d. 45. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Prieiga per internetą

34

PRIEDAI

35 1 priedas

Racionas: 60–80 kg masės ėriavedė, 1 – 3 ėringumo mėn.

Žaliavos SM Dalis, kg Dalis, %

Šienas (raud. dobilai + varpinės) 860 1,500 94,32

Kviečių sėlenos 880 0,087 5,47

Druska (Na Cl) 970 0,003 0,21

Viso: 1,590 100,00

Maisto medžiagos Vienetas Min. Sudėtis Maks.

Saus. medžiagos g 1370 1400

Ž. proteinai g 100,00 141,44

AE - atrajotojams MJ 12,92

NEL - virš. koef. MJ 5,50 7,60

Ž.lLąsteliena g 426,40 Strukt. ląsteliena g 140 417 Ž. Riebalai g 39,31 Kalcis g 3,4 14,134 Fosforas g 2,4 4,57 Kalcis: fosforas 3,09:1 Natris g 1,4 1,448 Magnis g 2,1 2,803 Tūris g 1590,27 % ląsteliena/ SM 31,13 % str. ląsteliena/ SM 30,44 Krakmolas g 12,61 Cukrus g 52,87 Krakmolas: cukrus g 65,49

36 2 priedas

Racionas: 60–80 kg masės ėriavedė, 5 ėringumo mėn.

Žaliavos SM Dalis, kg Dalis %

Šienas (raud. dobilai + varpinės) 860 2 90,79

Kviečių sėlenos 880 0,2 0,98

Druska (Na Cl) 970 0,003 0,13

Viso: 2,203 100,00

Maisto medžiagos Vienetas Min. Sudėtis Maks.

Saus. medžiagos g 1899 1900

Ž. proteinai g 190,0 200,6

AE- atrajotojams MJ 17,96

NEL- virš. koef. MJ 9,00 10,56

Ž.lLąsteliena g 577,6 Strukt. ląsteliena g 190 556 Ž. Riebalai g 55,6 Kalcis g 8,1 18,98 Fosforas g 4,1 7,16 Kalcis: fosforas 2,65:1 Natris g 1,9 1,454 Magnis g 2,1 4,126 Tūris g 2203,0 % ląsteliena/ SM 30,42 % str. ląsteliena/ SM 29,28 Krakmolas g 29,00 Cukrus g 75,2 Krakmolas: cukrus g 104,2

37 3 priedas

Racionas: 60–80 kg masės avis, 2 lakt. mėn., 2 ėriukai

Žaliavos SM Dalis, kg Dalis, %

Šienas (piev. II-os pj.žyd.) 860 2,7 84,27

Kviečių sėlenos 880 0,05 15,61

Druska (Na Cl) 970 0,004 0,12

Viso: 3,204 100,00

Maisto medžiagos Vienetas Min. Sudėtis Maks.

Saus. medžiagos g 2766 2700

Ž. proteinai g 315,00 319,9

AE- atrajotojams MJ 24,11

NEL- virš. koef. MJ 13,6 13,99

Ž.lLąsteliena g 702 Strukt. ląsteliena g 270 648 Ž. Riebalai g 67,6 Kalcis g 15,6 21,05 Fosforas g 8,4 13,37 Kalcis: fosforas 1,57:1 Natris g 2,4 2,97 Magnis g 4,1 7,175 Tūris g 3204 % ląsteliena/ SM 25,38 % str. ląsteliena/ SM 23,43 Krakmolas g 72,5 Cukrus g 111,7 Krakmolas: cukrus g 184,2