LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SVEIKATOS VADYBOS KATEDRA
EVELINA JEGERSKIENĖ
MOKYKLOS BENDRUOMENĖS POŢIŪRIS Į VISUOMENĖS
SVEIKATOS PRIEŢIŪROS SPECIALISTO VEIKLĄ
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Doc. dr. V. Šveikauskas
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
MOKYKLOS BENDRUOMENĖS POŢIŪRIS Į VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŢIŪROS SPECIALISTO VEIKLĄ
Evelina Jegerskienė
Mokslinis vadovas doc. dr. Vaclovas Šveikauskas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra. Kaunas; 2013. 77 p.
Darbo tikslas – įvertinti mokyklos bendruomenės poţiūrį į visuomenės sveikatos
prieţiūros specialisto veiklą.
Uţdaviniai: 1. Ištirti mokyklos bendruomenės narių poţiūrį į visuomenės sveikatos
prieţiūros specialisto atliekamas funkcijas; 2. Palyginti atskirų grupių bendruomenės narių poţiūrius; 3. Pateikti rekomendacijas visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto veiklos tobulinimui.
Tyrimo metodika: Tyrimo metu buvo apklausta 303 Kauno miesto X mokyklos 9-11
klasių mokiniai, 99 jų tėvai, 78 tos pačios mokyklos mokytojai, 10 administracijos ir 10 aptarnaujančio personalo darbuotojų. Mokiniai sudarė didţiausią tyrimo kontingento dalį (63,1 proc.). Gauti duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant statistinių duomenų paketą SPSS 17.
Rezultatai: Daugiau nei pusė (54,09 proc.) tyrime dalyvavusių respondentų teigė, kad
mokykloje vyksta uţsiėmimai, skirti sveikatos ugdymui bei stiprinimui. Trečiadalis (35,94 proc.) respondentų neţinojo, ar tokia veikla yra vykdoma. Ir maţiausia dalis respondentų (9,96 proc.) teigė, kad mokykloje nevykdoma sveikatos ugdymo bei stiprinimo veikla. Analizuojant duomenis, pastebėta, kad beveik pusė (43,4 proc.) tyrime dalyvavusių mokinių ir šiek tiek maţiau nei trečdalis (30,8 proc.), tyrime dalyvavusių mokytojų, nedalyvavo nė viename sveikatos projekte ar programoje. Daugiau nei pusė (54,1 proc.) tyrime dalyvavusių respondentų teigė, kad mokiniai patys turi rūpintis savo sveikata. Trečiadalis (35,9 proc.) respondentų mano, kad mokinių sveikata turėtų pasirūpinti jų tėvai. Maţiausia dalis respondentų (9,9 proc.) teigė, kad mokinių sveikata rūpinasi mokytojai ir gydytojai. Analizuojant teiginio „nesuteikia jokių ţinių― vertinimo duomenis galima pastebėti, kad absoliuti dauguma respondentų (74,7 proc.) nepritarė jam.
Išvados: Mokyklos bendruomenė visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto atliekamas
funkcijas laiko svarbiomis, tačiau ne visas funkcijas jis vykdo tinkamai. Atlikus duomenų analizę buvo pastebėtas mokyklos bendruomenės narių nuomonių pasiskirstymas dėl visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto veiklos.
SUMMARY
Management of Public health
SCHOOL COMMUNITY ATTITUDE TOWARDS PUBLIC HEALTH CARE SPECIALIST'S WORK
Evelina Jegerskienė
Academic Supervisor Assoc. Dr. Vaclovas Šveikaukas
Lithuanian University of Health Science, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2013.77 p.
Aim of the study: to assess the school community attitude towards public health care specialist’s
activity.
Objectives: 1. To research the attitude of school community members towards functions,
performed by public health care specialist; 2. To compare the attitudes of community members of individual groups; 3. To present recommendations for improvement of public health care specialist’s activity.
Research methods: During research, 303 pupils of grades 9-11 of Kaunas City X Gymnasium,
99 their parents, 78 teachers of the same school and 10 employees of service staff were surveyed. The pupils made the major part of sample (63,1 percent). The obtained data were processed and analyzed using statistical data software SPSS 17.
Results: More than a half (54,09 percent) of surveyed respondents stated that events, dedicated
for health education and improvement, take place at school. One third of (35,94 percent) respondents did not know whether this activity is implemented. The lowest part of respondents (9,96 percent) stated that no activity of health education and improvement is implemented at school. While analyzing the data, it was noticed that almost a half of (43,4 percent) surveyed pupils and slightly less than one third of (30,8 percent) surveyed pupils have not taken place in any health project or programme. More than a half (54,1 percent) of surveyed respondents stated that pupils should take care about their health by themselves, while only one third of (35,9 percent) respondents think that parents should take care about pupils’ health. The lowest part of respondents (9,9 percent) argued that teachers and doctors take care about pupils’ health. While analyzing the data of assessing the statement ―provides no knowledge‖, it might be observed that the absolute majority of respondents (74,7 percent) disagreed on it.
Conclusions: School community considers the functions, performed by public health care
specialist, as important, however, not all functions are implemented properly. The data analysis revealed the distribution of members of school community in respect of public health care specialist’s activity.
TURINYS
ĮVADAS ... 8
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11
2. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
2.1. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų veiklos ypatumai... 12
2.2. Mokyklos visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų kompetencijos, būtinos įgyvendinant priskirtas funkcijas ... 16
2.2.1. Sveikatos stiprinimo ir sveikatos prieţiūros veiklos organizavimo ţinios ... 18
2.2.2. Su sveikata susijusių poreikių įvertinimo ir sveikatos stiprinimo veiklos planavimo gebėjimai ... 20
2.2.3. Sveikatos stiprinimo programų įgyvendinimo gebėjimai ... 22
2.2.4. Sveikatos politikos įgyvendinimo bei partnerystės ryšių palaikymo gebėjimai ... 24
2.2.5. Traumų ir ligų prifilaktikos veiklos organizavimo gebėjimai ... 27
2.3. Teisinė bazė, reglamentuojanti visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto veiklą mokykloje ... 29
3. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 32
3.1. Tyrimo metodika ... 23
3.2. Tyrimo instrumentas ... 33
3.3. Statistinė duomenų analizė ... 37
4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 39
4.1. Mokyklos bendruomenės poţiūris į visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto atliekamas funkcijas ... 39
4.2. Poţiūrių į visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto atliekamos veiklos palyginimas ... 47
4.3. Veiksniai, lemiantys visuomenės sveikatos specialisto uţdavinių įgyvendinimą ... 61
IŠVADOS ... 67
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 68
LITERATŪRA ... 70
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Apklausoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal charakteristikas (proc.) ... 37 2 lentelė. Respondentų atsakymų į teiginius apie ţinių teikimą mokyklos bendruomenei
skirstinys ... 51 3 lentelė. Atsakymų į teiginį „konsultuoja organizuojant kūno kultūros renginius, pamokas―
pasiskirstymas ... 54 4 lentelė. Atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie mokymosi aplinkos ir sąlygų, patalpų, maitinimo
prieţiūrą – higienos kontrolę― pasiskirstymas ... 56 5 lentelė. Atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie savivaldybėje ir mokykloje organizuojamus
sveikatinimo projektus― pasiskirstymas ... 60 6 lentelė. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto įgyvendinamų uţdavinių svarbumo
vertinimas ... 62 7 lentelė. Respondentų nuomonės apie veiksnius, trukdančius tinkamai įgyvendinti visuomenės
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 pav. Mokytojų, tėvų bei pačių mokinių nuomonių skirstinys, atsakant į klausimą: „Kaip
vertinate mokinių/savo vaikų/savo sveikatą?― (proc.) ... 39 2 pav. Respondentų nuomonių skirstinys, vertinant teiginį apie sveikatą lemiančius veiksnius
(proc.) ... 40 3 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas pagal nurodytą pagrindinę sergamumo ir
mirtingumo prieţastį (proc.) ... 41 4 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Ar mokykloje vykdoma veikla, skirta sveikatos
ugdymui bei stiprinimui?― skirstinys (proc.) ... 42 5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dalyvavimą sveikatinimo programose ar projektuose
(proc.) ... 43 6 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas atsakant į klausima: „Kas tūrėtų rūpintis mokinių
sveikata?― (proc.) ... 45 7 pav Respondentų nuomonių skirstinys, vertinant teiginį, kas mokykloje turėtų rūpintis mokinių
sveikata (proc.) ... 45 8 pav. Respondentų nuomonės, koks mokykloje dirbančio visuomenės sveikatos specialisto
tikslas, skirstinys (proc.) ... 48 9 pav. Respondentų nuomonės, koks mokykloje dirbančio visuomenės sveikatos specialisto
išsilavinimas, skirstinys (proc.)... 49 10 pav. Atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie nustatymą veiksnių, lemiančių mokyklos
bendruomenės sveikatą― skirstinys (proc.) ... 52 11 pav. Atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie perengimą priemonių nuo ţalingų įpročių (rūkymo,
alkoholizmo, narkomanijos) atsiradimo― skirstinys (proc.) ... 52 12 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie sveikos gyvensenos ir lytiškumo
ugdymą― skirstinys (proc.) ... 53 13 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą―
skirstinys (proc.) ... 54 14 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie mokinių protinio darbo higieną ir
15 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie lėtinių neinfekcinių ligų rizikos
veiksnius― skirstinys (proc.)... 57 16 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie moksleivių sveikatos būklės rodiklius
ir sveikatinimo priemones― skirstinys (proc.) ... 58 17 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie pirmąją medicininę pagalbą traumų,
nelaimingų atsitikimų ar apsinuodijimų atvejais ― skirstinys (proc.) ... 59 18 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „teikia ţinių apie bendradarbiavimą su kitomis
institucijomis― skirstinys (proc.) ... 60 19 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „nesuteikia jokių ţinių― skirstinys (proc.) ... 61
ĮVADAS
Sveikata yra visos tautos, valstybės turtas, kurį tinkamai priţiūrėdamas ir naudodamas ţmogus kaupia socialines, materialines, kultūrines vertybes, kuria visuomenės gerovę. Sveikas, kupinas jėgų, energingas ţmogus gali gyventi visavertį gyvenimą, patirti darbo ir kūrybos dţiaugsmą.
Aktyviai dalyvauti savo sveikatos puoselėjime reikia skatinti ţmones jau nuo maţų dienų. Sveiko gyvenimo būdo propagavimas turi būti skatinamas ikimokyklinio ugdymo institucijose, o vėliau – mokyklose. Jaunoji karta privalo rūpintis savo sveikata. Kiekvienos visuomenės svarbiausias uţdavinys yra uţtikrinti sveiką vaikų gyvenimo pradţią ir jų tolimesnį vystymąsi supančioje aplinkoje. Todėl švietimo sistema tampa neatskiriama nuo sveikatos sektoriaus, o sveikatos ugdyme jai tenka pagrindinis vaidmuo. Taip yra vystoma sveikatos stiprinimo integravimo idėja į visą vaikų ugdymo institucijos gyvenimą, apimant visus, kurie turi ryšį su ja: mokytojus, dirbančius tiesiogiai su vaikais, institucijas, rengiančias specialistus darbui su jais, bendruomenę ir valstybines institucijas, kurių tiesioginė pareiga – sveikatos stiprinimas ir ugdymas.
Vaikų ir jaunų ţmonių sveikatos stiprinimui turi įtakos mokymosi aplinka, sveikatingumo programos bei sveikatos stiprinimo projektų įgyvendinimas mokyklose.
Europos Taryba – Europos Sąjunga ir Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos regiono biuras koordinuoja „Sveikatos stiprinančios mokyklos projektą―. Sveikatą stiprinančių mokyklų tikslas – visų mokyklos bendruomenės narių sveikos gyvensenos įgūdţių ugdymas, sudarant tam tikrą aplinką [23].
Jungtinės Tautos jaunų ţmonių amţių apibrėţia nuo 10 iki 24 metų. Sveikatos prieţiūros specialistų teigimu, nuo šiuo laikotarpiu pradėjusių formuotis įpročių ir gyvenimo būdo itin priklauso būsima ţmogaus sveikata bei asmenybės raida [54]. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nustatė, kad 70 proc. ankstyvų mirčių prieţasčių reikia ieškoti paauglystės laikotarpio elgsenoje. Lietuvos sveikatos specialistai pabrėţia, kad šių dienų jaunimas susiduria su kitokiomis problemomis nei ankstesnių kartų jauni ţmonės. Keičiasi ir jaunuolių sveikatos problemų ypatumai, poreikiai ir galimybės tuos poreikius tenkinti [54].
Temos aktualumas. Ţinių, kaip tinkamai rūpintis savo sveikata, gali suteikti visuomenės
sveikatos prieţiūros specialistai, dirbantys mokyklose. Jie turi reikalingas kompetencijas ir ţinias, kuriomis gali pasidalyti su vaikais ir jaunuoliais. Tačiau ši specialybė ganėtinai nauja, mokyklos
bendruomenei ne visais atvejais gali būti priimtina ir/ar teisingai suvokiama. Pastebėta, jog visuomenės sveikatos specialisto veikla akademinėje literatūroje nėra itin gausiai analizuojama. Daugiausiai informacijos apie šio specialisto kompetencijas, pareigas, vertybes galima aptikti šalies teisės aktuose. Danų mokslininkės Ina Borup ir Bjørn Evald Holstein atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti ir įvertinti sveikatos specialistų veiklos efektyvumą mokinių poţiūriu bei socialinių veiksnių įtaką specialisto veiklos vertinimui. Minėtų autorių tyrime pabrėţiama, kad apie sveikatą ir jos problemas su sveikatos specialistu mokykloje kalbėjo 54 proc. mokinių, o su mama kalbėjo 62 proc. Mokyklos specialistas pasiūlė problemos sprendimą, kuriuo pasinaudojo 62 proc. tiriamųjų, o 77 proc. problemą sprendė savaip. Konstatuota, kad į sveikatos specialistą patarimų daţniau kreipiasi ţemesnės socialinės klasės vaikai. Išvadose teigiama, kad mokykloje yra reikalingas sveikatos specialistas ir jis gali dirbti su skirtingų socialinių grupių vaikais [19].
Visuomenės sveikatos specialistų ţinias ir gebėjimus įvertinti poreikius, susijusius su sveikata vertino V. Šveikauskas, Ţ. Milašauskienė, V. Paliukėnaitė ir G. Andziukevičius [59]. Autoriai nustatė, kad tyrime dalyvavusieji sveikatos specialistai mano, kad sveikatos stiprinimo veiklos organizavimo ţinios yra pakankamos, tačiau veiklai reikalingi gebėjimai nepakankami. Ketvirtadalis respondentų paţymėjo, kad įvertindami bendruomenės poreikius ir veiksnius, susijusius su sveikata, atlieka mokslinius tyrimus.
Mokyklos visuomenės sveikatos specialisto veiklą mokinių poţiūriu analizavo J. Vaicekavičiūtė [64]. Jos magistro darbo rezultatuose konstatuojama, kad mokiniai visuomenės sveikatos specialisto veiklą vertina patenkinamai, tačiau labai maţa dalis (4 proc.) apklaustųjų mokinių visuomenės sveikatos specialistą įvardija kaip sveikatinimo informacijos šaltinį.
Sveikatos prieţiūros darbuotojų bei mokinių tėvų poţiūrį į sveikatos prieţiūros reformą tyrė S. Abromavičienė [1], kuri pabrėţe, kad sveikatos prieţiūros reforma mokykloje vyksta tinkama linkme, tačiau reikėtų skirti didesnį dėmesį svaikatos prieţiūros specialisčių mokyklose kvalifikacijai tobulinti, bendradarbiavimui su mokyklos bendruomene sveikatinti bei mokinių ir tėvų informavimui apie mokykloje vykdomą sveikatos prieţiūrą.
Mokinių sveikatos prieţiūros bendrojo lavinimo mokykloje ypatumus aptarė J. Atkočaitienė [4]. Ji konstatavo, kad tiriamos mokyklos mokinių gyvensena nėra sveika, nors sveikatos stiprinimo veikla mokykloje iš esmės vykdoma. Tyrimo metu išryškintos mokinių gyvensenos problemos, išskirtos veiklų grupės, į kurias turėtų būti nukreiptas visuomenės sveikatos specialisto darbo organizavimas.
Marijampolės ir Kauno apskričių mokyklų bei savivaldybių visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų tobulinimo poreikį vertino J. Brisotaitė [9] ir konstatavo, kad sveikatos prieţiūros specialistų kompetencija yra nepakankama, tai remia profesinės kompetencijos tobulinimo poreikį.
N. Tarvydienė tirdama mokyklos vadovų poţiūrį į visuomenės sveikatos specialistų veiklą [61] pabrėţė, kad mokyklos vadovai mano, jog sveikatos prieţiūros specialistai yra reikalingi mokykloje, tačiau jų vykdoma veikla nepatenkina vadovų lūkesčių. Vertinga A. Jociutės daktaro disertacija „Sveikatos stiprinimo ir ugdymo veiklos veiksmingumo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose įvertinimas― [23]. Išleistos „Sveikatos prieţiūros specialisto, dirbančio mokykloje, darbo planavimo― metodinės rekomendacijos [45], tačiau bendruomenės poţiūris į visuomenės sveikatos specialisto veiklą mokykloje iki šiol neanalizuotas. Bendruomenės, apimančios tėvus, vaikus, mokytojus ir aptarnaujantį personalą, tyrimas yra naujas ir aktualus. Galimybė palyginti skirtingų charakteristikų respondentų nuomones, išgryninti visuomenės sveikatos specialisto veiklos privalumus ir/ar trūkumus, kurie leistų pateikti kompleksines rekomendacijas, specialisto veiklai tobulinti.
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti mokyklos bendruomenės poţiūrį į visuomenės sveikatos prieţiūros
specialisto veiklą.
Uţdaviniai:
1. Ištirti mokyklos bendruomenės narių poţiūrį į visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto veiklą.
2. Palyginti atskirų grupių bendruomenės narių poţiūrius.
2. LITERATŪROS APŢVALGA
2.1. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, dirbančių mokykloje, veiklos ypatumai
Kaip buvo minėta praeitame skyriuje, sveikatos prieţiūros specialistų, vykdančiu moksleivių sveikatos prieţiūrą mokykloje, reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašas― [33]. Sveikatos prieţiūros mokykloje tikslas – padėti mokiniams saugoti ir stiprinti sveikatą, organizuojant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ligų ir traumų profilaktika. Sveikatos prieţiūrai mokykloje yra iškelti 4 uţdaviniai: 1) sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimas, kuriant mokykloje sveiką aplinką, mokinių sveikatos stiprinimas šalinant rizikos veiksnius, galinčius sukelti ligas; 2) teisingo poţiūrio į savo sveikatą mokiniams formavimas ir sveikos gyvensenos ugdymas; 3) priemonių numatymas įtarti ligoms ankstyvuoju laikotarpiu ir jų kelio uţkirtimas; 4) pirmosios pagalbos suteikimas pavojingų būklių, traumų, nelaimingų atsitikimų ar apsinuodijimų atvejais. Įsakyme įvardyta 17 visuomenės sveikatos specialisto funkcijų, kuriomis vadovaudamasis specialistas dirba mokykloje, tai: 1) sveikatinimo veiklos metodinių konsultacijų mokytojams, mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams) teikimas bei metodinės ir informacinės medţiagos mokinių sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo klausimais kaupimas; 2) informacijos sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo klausimais teikimas ir šios informacijos sklaida (mokyklos stenduose, renginiuose, viktorinose ir pan.) mokyklos bendruomenėje; 3) mokyklos sveikatinimo projektų (programų) rengimo inicijavimas ir dalyvavimasjuos įgyvendinant; 4) pagalba mokiniams ugdant sveikos gyvensenos ir asmens higienos įgūdţius; 5) mokinių maitinimo organizavimo prieţiūra, skatinant sveiką mitybą bei sveikos mitybos įgūdţių formavimą; 6) mokyklos aplinkos atitikties visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų reikalavimams vertinimas, dalyvavimas nustatant prioritetinius mokyklos aplinkos bei sąlygų gerinimo klausimus; 7) pasiūlymų mokyklos vadovui dėl reikalingų priemonių, uţtikrinančių traumų ir nelaimingų atsitikimų prevenciją mokykloje, teikimas; 8) ugdymo proceso organizavimo atitikties visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų reikalavimams vertinimas; 9) pagalba kūno kultūros mokytojams komplektuojant fizinio ugdymo grupes, informacijos dėl mokinių galimybės dalyvauti sporto varţybose teikimas kūno kultūros mokytojams; 10) informacijos apie kasmetinius mokinių sveikatos profilaktinius patikrinimus kaupimas, informacijos
apibendrinimas bei ne rečiau kaip 1 kartą per metus (mokslo metų pradţioje) pateikimas mokyklos bendruomenei bei kitoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka; 11) asmens sveikatos prieţiūros įstaigų specialistų rekomendacijų dėl mokinių sveikatos pateikimas klasės auklėtojui (mokytojams) bei šių rekomendacijų įgyvendinimo prieţiūra mokykloje; 12) lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių (alkoholio, tabako, narkotikų vartojimas ir kt.) paplitimo nustatymas; 13) dalyvavimas mokyklos prevencinio darbo grupėse, sprendţiančiose mokinių psichologines, adaptacijos ir socialines problemas; 14) pagalba organizuojant mokinių imunoprofilaktiką; 15) informacijos visuomenės sveikatos centrui apskrityje teikimas, įtarus uţkrečiamąją ligą ar apsinuodijimą mokykloje; 16) visuomenės sveikatos centro apskrityje specialistų nurodytų uţkrečiamųjų ligų epidemiologinės prieţiūros priemonių įgyvendinimas mokykloje; 17) pirmosios medicinos pagalbos teikimas ir koordinavimas.
Kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas tinkamai vykdytų savo veiklą mokykloje, jam turi būti suteiktos tinkamos sąlygos tos veiklos įgyvendinimui. Sveikatos prieţiūrai mokykloje vykdyti turi būti skirta patalpa – sveikatos kabinetas. Specialisto funkcijoms vykdyti turi būti stalas, spinta dokumentams, veiklos priemonėms ir drabuţiams, kėdės ar suolai mokiniams atsisėsti, medicinos kušetė, praustuvė, rankų higienos priemonės, svarstyklės, ūgio matuoklė, kambario termometras, kraujospūdţio matavimo aparatas, termometras kūno temperatūrai matuoti, priemonės, reikalingos regėjimo aštrumui nustatyti, ir kitos priemonės, padedančios įvertinti mokinių sveikatą. Atsitikus nelaimei mokykloje pirmąją pagalbą turi suteikti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas, o tam sveikatos kabinete, sporto salėje, mokyklos dirbtuvesė turi būti pirmosios pagalbos rinkinys, reglamentuotas Lietuvos higienos normoje HN 21:2011 [36]. Rinkiniai turi būti lengvai pasiekiami ugdymo metu. Turi būti paskirtas
asmuo, atsakingas uţ pirmosios pagalbos rinkinio prieţiūrą ir jo papildymą.
Vaikų sveikatos stiprinimo 2008-2012 m. programos [42] tikslas – plėtoti vaikų sveikatos stiprinimą – ugdyti vaikams sveikos gyvensenos įpročius, uţtikrinti vaikų sveikatos stiprinimo prieinamumą visoje šalyje, gerinti jo kokybę, tam vienyti valstybės ir savivaldybių institucijų, mokslo ir visuomenės pastangas. Šioje programoje iškelti 5 uţdaviniai: kurti vaikų sveikatą palaikančią aplinką, pasitelkus valstybės institucijas, savivaldybes, mokyklų bendruomenes; didinti specialistų, dirbančių su vaikais, kompetenciją sveikatos stiprinimo klausimais; ugdyti vaikų sveikos gyvensenos nuostatas ir gebėjimus; tobulinti vaikų ligų ir traumų pirminės profilaktikos organizavimo kokybę; tobulinti vaikų sveikatos stiprinimo stebėseną.
Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2006–2013 metų strategijos [43] uţdaviniuose nurodoma rūpintis vaikų ir jaunimo sveikatos išsaugojimu ir gerinimu, uţtikrinti pasirengimą greitai reaguoti į sveikatai iškylančias grėsmes ir tobulinti visuomenės sveikatos vadybą. Mokyklinis amţius yra labai svarbus mokinių augimo ir vystymosi laikotarpis. Per dvylika mokymosi mokykloje metų vaikų organizmas sparčiai keičiasi fiziologiškai, psichologisškai, dvasiškai, vaikai tampa paaugliais, o baigdami mokyklą – jaunuoliais, praktiškai fiziškai ir psichiškai subrendusiais ţmonėmis.
2004 m. Anglijoje buvo atliktas tyrimas [32], kurio tikslas - nustatyti svarbiausius mokyklų sveikatos specialistų veiklos elementus. Tyrimo metu paaiškėjo, kad mokinių sveikatos poreikiai patenkinami specialistui veikiant keturiomis pagrindinėmis kryptimis – sveikatos apsaugojimo ir gerbūvio palaikymo; sveikatos tikrinimo bei stebėsenos; sveikatos palaikymo ir išsaugojimo; šeimos palaikymo skatinimu.
Minėto tyrimo metu buvo nustatyta, jog mokykloje sveikatinimo veikla vyksta naudingai, kai mokytojas ir sveikatos specialistas pasidalija sveikatinimo veiklą į tam tikras sferas, kuriose nuosekliai veikia arba jų atliekama veikla papildo viena kitą. Tyrimo metu [32] pastebėta, kad perdėtai sureikšminamas sveikatos specialisto vaidmuo, kaip bendruomenės ir vaikų patarėjo. Jaunuoliai, neseniai baigę mokyklą, ir mokinių tėvai, mokyklos aplinką ir joje vykdomą sveikatos prieţiūrą vertino remdamiesi prieš tai minėtomis keturiomis pagrindinėmis veiklos kryptimis ir pripaţino kaip sveikatai palankią.
2002 metais Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Valstybinis aplinkos sveikatos centro buvo atliktas bendruomenės slaugytojų, dirbančių mokyklose, veiklos ypatumų vertinimo tyrimas. Tyrime dalyvavo 318 bendruomenės slaugytojų, dirbusių mokykloje arba jas aptarnavusių teritoriniu principu. Didţioji tyrimo dalyvių dalis (86,8 proc.) dirbo bendrosios praktikos slaugytojais. Dauguma respondentų turėjo medicinos felčerio (59,8 proc.), maţesnė dalis – medicinos sesers (28,9 proc.) specialybę. Apklausos metu nustatyta, jog didţioji dalis bendruomenės slaugytojų (90,3 proc.) dalyvavo veikloje ugdant ir įtvirtinant sveiką gyvenseną mokykloje. Tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad daugumai jų trūksta teorinių ţinių ir praktinių įgūdţių šiose srityse: programinio planavimo, kūno kultūros pamokų organizavimo, protinio darbo higienos. Nors bendruomenės slaugytojai bendradarbiauja su mokyklų administracija, klasių vadovais, pradinių klasių bei kitais mokytojais, tačiau daugiau nei pusė jų yra tik dalinai pasirengę arba visai nepasirengę talkinti padagogams šeimos planavimo, asmenybės ugdymo,
tarpusavio santykių ir savigarbos temomis. Metodinės medţiagos trūkumą, kaip svarbiausią prieţastį, trukdančią bendruomenės slaugytojams dalyvauti sveikatos ugdyme, nurodė didţioji dalis apklausoje dalyvavusių respondentų. Respondentai nurodė, kad profilaktiniai sveikatos tikrinimai uţėmė didţiausią jų darbo laiko dalį [46].
Jungtinės Karalystės mokslininkai J. Merrell, R. Carnwell, A. Williams, D. Allen ir L. Griffiths mokyklų visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų veiklas ir funkcijas skirsto į tokias kategorijas [48]:
1. Fizinės sveikatos įvertinimai ir patikros. Svorio, ūgio matavimas, regos aštrumo patikra.
2. Vaiko ir šeimos konsultavimas ir parama. Konsultavimas temomis: psichinė sveikata, higiena, mityba, priklausomybių prevencija ir kt.
3. Mokymas klasėje. Mokyklos personalo konsultavimas, prevencinių veiklų planavimas. 4. Duomenų apie vaikų sveikatą rinkimas ir analizė.
5. Klinikinis darbas. Šį darbą atlieka sveikatos prieţiūros įstaigoje dirbantis asmuo. 6.Bendruomenės įtraukimas į visuomenės sveikatos stiprinimą. Dalyvavimas bendruomenės veikloje ir jos sveikatinime.
7. Pagalba mokiniams su specialiais poreikiais.
Tyrėjai D. Clark, C. Clasen, A. Stolfi ir kt. mokyklų visuomenės sveikatos specialistų darbą suskirsto į dvi grupes:
1. Standartinės sveikatos prieţiūros paslaugos. Tai sveikatos dokumentų administravimas, pirmoji pagalba, fizinio, emocinio, psichologinio smurto identifikavimas, imunoprofilaktika, pagalba mokant vaikus, sergančius astma, cukriniu diabetu, svorio, ūgio matavimai, uţkrečiamųjų ligų kontrolė.
2. Prevencinė veikla skirta konsultuoti individualiai arba grupėmis. Tai prevencinės veiklos, susijusios su saviţudybių, traumų, suţalojimų, tabako, alkoholio vartojimo prevencija, lytiškumo ugdymu ir kt. . [5, 7].
S. Gross, A. H. Cohen, E. Kahan teigimu, mokyklų sveikatos prieţiūros specialistų veiklą galima išskirstyti į tris dalis:
1. Nuolatinė veikla; 2. Epizodinė veikla; 3. Skubi pagalba [16].
Švedų mokslininkė Eva K. Clausson išskiria du visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto veiklos lygmenius:
1. Individo lygmuo; 2. Populiacinis lygmuo.
Į pirmąjį lygmenį ji įtraukia mokinių sveikatos vertinimą (ūgio, svorio, regos aštrumo matavimus), dokumentacijos tvarkymą, darbą su mokiniais, turinčiais tam tikrų sveikatos problemų, taip pat darbas su minėtų mokinių šeimomis ir draugais. Į antrąjį lygmenį įtraukiamas prevencinis darbas su tėvais, pedagogais, kitais mokyklos darbuotojais, mokyklos aplinkos sąlygų gerinimas, informavimas, ataskaitų paruošimas ir pateikimas atsakingoms institucijoms ir mokyklų vadovams. Mokslininkė teigia, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto veiklai įtakos turi mokyklos ir savivaldybės finansiniai resursai, vykdoma mokyklos sveikatos prieţiūros politika, tėvų, mokyklos vadovų poţiūris į sveikatos prieţiūros paslaugas, priimti teisės aktai [11].
Vaikų sveikos gyvenimo pradţios uţtikrinimas ir palankių sąlygų sudarymas toliasniam vystymuisi yra kiekvienos visuomenės svarbiausias uţdavinys. Mokykla, tai vieta, kurioje palanku puoselėti vaikų sveikatą, formuoti gyvenimo ir sveikos gyvensenos įgūdţius, plėtoti veiklą atsiţvelgiant į vaiko raidos ypatumus [21]. Vienas efektyviausių būdų padėti ţmogui išlikti sveikam, tai yra sveikos gyvensenos ugdymas: nuolatinis rūpinimasis savo ir artimųjų sveikata, atsokobybės suvokimas uţ savo ir kitų sveikatą, naudojimasis naujausia visuomenei teikiama informacija apie sveikatos išsaugojimą, sveikatos stiprinimo įgūdţių ir ţinių įgijimas.
2.2. Mokyklos visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų kompetencijos, būtinos įgyvendinant priskirtas funkcijas
Šiame literatūros analizės skyriuje siekiama apibūdinti šias visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų kompetencijų raišką atskleidţiančias charakteristikas: sveikatos stiprinimo bei sveikatos prieţiūros organizavimo ţinios, su sveikata susijusių poreikių įvertinimo gebėjimai, sveikatos stiprinimo (sveikatos prieţiūros) programų (veiklos planų) įgyvendinimo gebėjimai, sveikatos politikos įgyvendinimo bei partnerystės ryšių palaikymo gebėjimai, traumų ir ligų prifilaktikos veiklos organizavimo gebėjimai.
Kompetencija – tai ţmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, kuri yra sąlygota individo ţinių, mokėjimų, įgūdţių, poţiūrių, asmenybės savybių bei vertybių [24]. LR Sveikatos sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo― sakoma, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas, vykdantis sveikatos prieţiūrą mokykloje, profesinę kompetenciją, kurią jis įgyja baigęs visuomenės sveikatos studijų krypties programą bei nuolat tobulindamas profesinę kvalifikaciją, atsiţvelgiant į nuolatinę mokslo ir praktikos paţangą, sudaro mokėjimas organizuoti ir uţtikrinti mokykloje sveikatos prieţiūrą remiantis įgytų ţinių, įgūdţių, gebėjimų, vertybinių nuostatų visuma [35].
Šiuolaikinę visuomenės svaikatos prieţiūrą turi teikti aukštos profesinės kompetencijos visuomenės sveikatos specialistai, gebantys formuoti ir įgyvendinti aktyvią sveikatos politiką, įtraukdami į sveikatinimo veiklą visus sektorius. Todėl nuolat auganti „visuomenės sveikata― reikalauja vis naujesnių kompetencijų [26].
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai turi sugebėti įvertinti esančią situaciją, ką reikia padaryti, kad būtų galima pasiekti maksimalių rezultatų naudojant ribotas visuomenės lėšas. Visuomenės sveikatoje, kaip ir kituose viešuosiuose sektoriuose, būtina pasiekti, kad dirbtų kompetentingi specialistai, kurie turi ţinias, įgūdţius ir galimybes, reikalingus atlikti su uţimamomis pareigomis susijusius darbus [49].
Remiantis oficialiais statistiniais duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį įvyko dideli Lietuvos visuomenės sveikatos prieţiūroje dirbančių asmenų kvalifikaciniai pokyčiai: labai išaugo visuomenės sveikatos universitetinį išsilavinimą turinčių administratorių ir nemedicinos išsilavinimą turinčių visuomenės sveikatos specialistų bei sumaţėjo praeityje rengtų higienos gydytojų ir epidemiologų skaičius. Visi šie pokyčiai susiję su pasikeitusiu visuomenės sveikatos specialistų rengimu, natūraliu dalies specialistų pasitraukimu, o taip pat veikiant įvairioms darbo rinkos aplinkybėms, tarp jų įvykę ir vykstantys visuomenės sveikatos prieţiūros sistemos institucijų pokyčiai [25].
Valstybės ar savivaldybių įsipareigojimai, uţtikrinti tam tikros apimties ir kokybės visuomenės sveikatos paslaugas, yra tiesiogiai susiję su būtinosiomis visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų kompetencijomis. Tik turint kompetetningus visuomenės sveikatos prieţiūros specialistus galima tikėtis, kad bus pasiektas geras visuomenės sveikatos esmės ir veiklos tikslų išaiškinimas ir suvokimas visuomenėje, kad bus siūlomos ir įgyvendinamos
etiškos, visiems vienodai prieinamos, standartizuotos, orientuotos į paslaugų gavėjus paslaugos, pagrįstos įrodymais, tinkamos visuomenei, o ne atskiriems individams ar nedidelėms jų grupėms [25].
Visuomenės sveikatos mokslo, vertinimo ir analizės, politikos ir programų planavimo, įgyvendinimo ir įvertinimo gebėjimai, partnerystė, bendradarbiavimas, advokatavimas, bendravimas ir lyderystė yra visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto būtinosios kompetencijos. Maţa to, jis privalo turėti atitinkamą poţiūrių ir vertybių sistemą, suderintą su bendra visuomenės poţiūrių ir vertybių sistema, kurioje svarbios tolygumo, socialinio teisingumo ir tvaraus vystymosi, atskiro individo ir bendruomenių sveikatos svarbos pripaţinimas, pagarba įvairovėms, asmenininiams apsisprendimams, gebėjimų ugdymui ir bendruomenės dalyvavimui [57].
2.2.1. Sveikatos stiprinimo ir sveikatos prieţiūros organizavimo ţinios: sveikatinimo veiklos metodinių konsultacijų teikimas bei informacijos kaupimas, saugojimas ir
skleidimas
Sveikatos stiprinimo organizavimas yra laikomas bendrąja kompetencija, kuri daugiau reikalauja nespecifinių visuomenės sveikatai ţinių ir įgūdţių. Šios bendrosios ţinios reikalingos tam, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas sugebėtų įţvelgti, kaip jo darbo planas atitinka plačiosios visuomenės sveikatos prioritetus. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi gebėti rengti ir vertinti bei reguliariai atnaujinti sveikatai stiprinti skirtus planus, kad jie atitiktų esamus poreikius ir prioritetus [51].
Sveikatos stiprinimas yra ir menas, ir mokslas, padedantis ţmonėms keisti savo gyvenimą, siekiant optimalios sveikatos. Gyvensenos keitimas palengvinamas sukuriant organizacines ir edukacines veiklas, sveikatos politikos direktyvas, poveikio aplinkai veiklas, ekonominę paramą, ţiniasklaidą ir bendruomenės programas [15].
Pagrindinė sveikatos stiprinimo priemonė yra sveikatos mokymas. Jo tikslas – ugdyti elgesį, poţiurį į vertybes, formuojančias sveikos gyvensenos pamatus. PSO ţodynėlyje (1998) sveikatos mokymas apibrėţiamas taip: Sveikatos mokymas – tai sąmoninga ţinių perdavimo veikla, įskaitant kai kurias bendravimo formas, kurių tikslas – padidinti supratimą apie sveikatą, plėtoti gyvensenos įgūdţius, siejamus su asmens ir bendruomenės sveikata [20]. Sveikatos
stiprinimas yra ugdymo siekis suteikti individui, jų grupėms aukštesnę sveikatos kokybę, iš esmės pagerinti jų sveikatą [3].
Remdamasis LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo― [35], visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi mokėti ir gebėti: paaiškinti mokiniams, tėvams bei mokytojams būdus, kaip išsaugoti ir stiprinti sveikatą, išmokyti juos taikyti praktiškai, laiku pastebėti mokinių sveikatos problemas, nustatyti jų svarbą ir prioritetus, prireikus nukreipti mokinius į sveikatos prieţiūros įstaigas, bendrauti ir bendradarbiauti su mokyklos bendruomene, dirbti komandoje, vykdyti tiriamąjį darbą.
Pastaruoju metu labai aktuali visuomenės sveikatos specialistų, dirbančių mokyklose, pakitusių funkcijų tema. Pedagogų poţiūrį į sveikatos prieţiūros specialisto veiklą mokykloje analizavo L. Ţemaitienė ir R. Butkevičienė [67] ir konstatavo, kad dauguma klasių auklėtojų norėtų, kad mokyklų visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai teiktų pagalbą mokiniams sunegalavus, traumų metu, taip pat, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai organizuotų susitikimus su kitais sveikatos prieţiūros specialistais sveikos gyvensenos, higienos, lytinio švietimo ir kitomis aktualiomis temomis, o paskutinėje pozicijoje įvardytas informacijos kaupimas apie moksleivių sveikatą. Tyrimo duomenimis nustatyta, kad beveik pusė pedagogų norėtų, kad mokyklų sveikatos prieţiūros specialistai būtų atsakingi uţ moksleivius, kurie išleidţiami namo dėl sveikatos sutrikimų [67]. Ši problema labai aktuali pedagogams, kadangi patys pedagogai tiesiogiai būna įtraukti į šio klausimo sprendimą, todėl jie nori nusikratyti šios atsakomybės.
Dabar sveikatos specialistų funkcijos gerokai skiriasi nuo funkcijų, kurias iki 2003 m. mokyklose atlikdavo medicinos darbuotojai. 2005 m. gruodţio 30 d. įsakymu Nr. V–1035/ISAK– 2680 „Dėl sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo― [33] nustatyta, kad pagrindinės sveikatos prieţiūros specialisto funkcijos yra šviečiamojo, organizacinio ir kontroliuojamojo pobūdţio.
Mokykloje dirbančiam visuomenės sveikatos prieţiūros specialistui yra labai svarbu organizaciniai gebėjimai. Šiuos gebėjimus lemia asmeninės charakterio savybės ir elgsena. Savo darbuose mokslininkai organizavimo sąvoką pateikia įvairiai [28]: organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ir grieţtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros sudarymas ir projektavimas. Organizavimas kaip valdymo funkcija
suformuoja darbinę struktūrą, kurios pagrindiniu komponentu yra laikomas ţmogus. Paskirtus darbus nudirba ţmonės, o organizavimo tikslas yra kiekvienam darbuotojui nurodyti jo darbą bei suteikti jam įgaliojimus ir teises ištekliams panaudoti.
Apibendrinant galima teigti, kad mokyklos visuomenės sveikatos priežiūros specialistas turi gebėti organizuoti ir vykdyti sveikatos stiprinimą mokykloje, įtraukdamas visą mokyklos bendruomenę. Visuomenės sveikatos specialistai, organizuodami sveikatos stiprinimo ir sveikatos priežiūros veiklą, turi nuolat atnaujinti žinias, tačiau vien tik teorinių žinių tam nepakanka, būtini praktiniai įgūdžiai.
2.2.2. Su sveikata susijusių poreikių įvertinimo ir sveikatos stiprinimo veiklos planavimo gebėjimai
Sveikata yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių ţmogaus gyvenimo kokybę. Kiekvienas ţmogus turi teisę gauti kokybiškas, būtinąsias ir jam reikiamas sveikatos prieţiūros paslaugas. Įtaką ţmogaus sveikatai turi genetiniai veiksniai, tačiau dar didesnę įtaką jį supanti aplinka, gyvensenos įpročiai, suteikiamos sveikatos paslaugos. Genetinių veiksnių (paveldimumo) pakoreguoti neįmanoma, tačiau galima keisti gyvenimo būdą bei aplinką. Reikia sudaryti sąlygas ţmogui pačiam keisti jo sveikatą lemiančius veiksnius, nes neuţtenka tiesiog pateikti informaciją, kaip reikia ar nereikia elgtis.
2010 m. atliktas tyrimas „Visuomenės sveikatos specialistų ţinios ir gebėjimai įvertinti poreikius, susijusius su sveikata― [59] atskleidė, kad daugiau nei pusė tiriamųjų visuomenės sveikatos specialistų teigia, jog teorinių ţinių pakanka pirmosios pagalbos teikimo, ţalingų įpročių prevencijos, higieninių sąlygų kontrolės, mokyklos sveikatos prieţiūros veiklos plano sudarymo ir vykdymo, sveikatos programų sudarymo ir vykdymo, mokinių sveikatos patikrinimo, sveikatos mokymo, higienos patikrinimo srityse. Tačiau tik ketvirtadalis atsakė, kad teorinių ţinių pakanka sudarant pamokų tvarkaraščius. Vyresniojo amţiaus respondentai geriau vertino teorines ţinias, kurioms reikalinga patirtis, tačiau jaunesnio amţiaus specialistai geriau vertino ţinias, kurioms reikalingas gebėjimas naudotis informacinėmis technologijomis. Mokslinius tyrimus, kad įvertintų bendruomenės poreikius ir veiksnius, susijusius su sveikata, atlieka ketvirtadalis apklaustųjų specialistų.
Patys svarbiausi mokinių sveikatos valdymo procese yra planavimas, organizavimas, motyvavimas ir kontrolė. Planavimas yra prioritetinė vadybinės veiklos funkcija ir pagrindas kitoms funkcijoms atsirasti [57].
Mokykloje dirbantys visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai privalo gebėti atpaţinti mokyklos bendruomenei gresiančią riziką bei į ją atsakyti atitinkamais veiksmais. Planavimas yra labai svarbus procesas siekiant išlaikyti tvarią ir pritaikomą sveikatos sistemą, kuri adekvačiai reaguotų į visuomenės sveikatai naujai iškylančias grėsmes. Sveikatos poreikių įvertinimas ir dokumentų rengimas yra be galo svarbūs siekiant sukurti efektyvias programas, įvertinti jų veiksmingumą ir pritaikyti praktikoje [63].
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai savo veikloje turi gebėti tinkamai planuoti sveikatos programas ir jas įgyvendinti. Tam atlikti reikia mokėti atsirinkti tinkamą literatūrą bei ją kritiškai nagrinėti, gebėti naudotis sveikatos duomenų bazėmis. Kurdamas sveikatos stiprinimo programą, specialistas remiasi bendruomenės epidemiologiniais ir sociodemografiniais duomenimis, kuriuos jis renka ir kaupia. Taip pat visuomenės sveikatos specialistas betarpiškai bendrauja su vietos bendruomene ir įsiklauso į jos narių poreikius. Pasinaudodamas turimais vietiniais ir valstybiniais duomenimis, specialistas nustato sveikatos gerinimo prioritetus. Geba įvertinti rizikos veiksnius ir randa būdus jiems šalinti. Taip pat visuomenės sveikatos specialistas geba sudaryti išsamų planą, prioritetinėms sveikatos problemoms spęsti, iškelia konkrečius, parengiamus ir apčiuopiamus programos tikslus ir uţdavinius, nustato išteklius (personalas, pinigai, partnerių skaičius) ir pagrįstai juos naudoja [6].
2010 m. atliktas tyrimas, kurio tikslas - įvertinti mokyklų ir visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos specialistų poţiūrį į sveikatos stiprinimo veiklai planuoti turimus gebėjimus [60]. Tyrimo metu nustatyta, kad tiriamieji visuomenės sveikatos specialistai gebėjimus planuoti sveikatos stiprinimo veiklą laiko pakankamais, tačiau teiginį apie ekonominio efektyvumo principą vertino kritiškai. Gebėjimus nustatyti tinkamus ir realiai įgyvendinamus tikslus geriau vertino vyresniojo amţiaus respondentai. Gebėjimą dirbti komandinį darbą geriau įvertino jaunesniojo amţiaus respondentai. Kaime gyvenantys respondentai savo gebėjimus planuoti sveikatos stiprinimo veiklą vertino blogiau nei gyvenantieji mieste. Mieste gyvenančių respondentų vertinimu, jie aktyviau bendradarbiauja su asmens sveikatos įstaigomis, o aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys respondentai geriau vertina savo bendradarbiavimą su kitų mokyklų visuomenės sveikatos prieţiūros specialistais.
Planavimas yra strategijos įgyvendinimo pagrindas, nes tik sudarius planą parenkami vykdytojai, sukuriama struktūra, paskiriamos funkcijos ir paskirstomos uţduotys, motyvuojami vykdytojai, uţtikrinamas bendravimas tarp vykdytojų, vertinama jų darbo kokybė. Planavimas yra suvokiamas kaip formalizuotas procesas, o jo ţingsniai yra grieţtai ir tiksliai aprašyti procedūrų ir taisyklių [65].
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai tūrėtų dirbti pagal sudarytą veiklos planą, kuriame tūrėtų būti konkrečios priemonės, atitinkančios sveikatos prieţiūros mokykloje uţdavinius ir mokinių sveikatos specialisto funkcijas, kurios yra išvardintos Sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos apraše [59].
Apibendrinant galima teigti, kad visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, įvertindami su sveikata susijusius poreikius ir veiksnius, turi gebėti dirbti su sveikata susijusia informacija – žinoti, kaip informaciją gauti, kur ją rasti ir pritaikyti pagal situaciją, bendradarbiauti su mokyklos bendruomene siekdami ne tik informuoti, bet ir išklausyti jų nuomonę, atlikti mokslinius tyrimus, sugebėti analizuoti ir vertinti mokyklos bendruomenės narių poreikius, veiksnius, suteikdami jiems prioritetą pagal svarbumą. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai planuodami sveikatos stiprinimo veiklą turi sugebėti inicijuoti mokyklos sveikatinimo projektų (programų) rengimą, dalyvauti juos įgyvendinant, vertinti mokyklos aplinkos atitikimą visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimams ir dalyvauti nustatant prioritetinius mokyklos aplinkos ibei sąlygų gerinimo klausimus.
2.2.3. Sveikatos stiprinimo programų įgyvendinimo gebėjimai
PSO pateikia tokį sveikatos stiprinimo apibrėţimą: Sveikatos stiprinimas yra procesas, suteikiantis ţmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją gerinti [50]. Norėdamas pasiekti visapusišką fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, individas ar grupė turėtų suprasti ir įgyvendinti savo siekius, patenkinti savo poreikius, pakeisti ir sutvarkyti aplinką. Todėl sveikata suprantama ne kaip gyvenimo tikslas, o kaip kasdieninio gyvenimo pagrindas. Sveikata yra teigiama sąvoka, kuri vienodai pabrėţia socialines ir asmenines išgales bei fizinį pajėgumą. Sveikata sukuriama rūpintis savimi ir kitais, sugebant apsispręsti ir valdyti savo gyvenimo aplinkybes, taip pat uţtikrinant, kad ta visuomenė, kurioje ţmogus gyvena, sukurtų sąlygas,
leidţiančias visiems savo nariams siekti sveikatos. Kertiniai elementai kuriant sveikatos stiprinimo strategijas yra savitarpio pagalba, vientisumas ir ekologija [50].
Kaip numato Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos prieţiūros įstatymas, kad visuomenės sveikatos stiprinimas apima sveikatos mokymą, informacijos apie sveiką gyvenseną skeidimą, sveikos gyvensenos propagavimą, formavimą ir nuo elgsenos priklausomų visuomenės sveikatos rizikos veiksnių maţinimą. Lietuvoje visuomenės sveikatos prieţiūra yra organizuojama valstybės ir savivaldybės lygiais [40].
Savivaldybės lygiu yra vykdoma visuomenės sveikatos prieţiūra, kurią vykdo visuomenės sveikatos biurai, teikiantys tokias paslaugas: stebėsena (monitoringas), sveikatos stiprinimas bendruomenėje, sveikatos programų rengimas ir tvirtinimas, įgyvendinamos valstybinės visuomenės sveikatos strategijos ir programos, vykdoma vaikų ir jaunimo sveikatos prieţiūra, koordinuojamas ir kontroliuojamas mokyklose dirbančių visuomenės sveikatos specialistų darbas, į sveikatos stiprinimo veiklą įtraukiami socialiniai partneriai.
Valstybės lygiu vykdoma visuomenės sveikatos prieţiūra, kuri rūpinasi lėtinių neinfekcinių ligų ir nelaimingų atsitikimų bei traumų profilaktika, visuomenės psichikos sveikatos prieţiūra ir psichikos ligų bei priklausomybės ligų profilaktika ir stebėsena (monitoringu), ţmonių uţkrečiamųjų ligų epidemiologinės prieţiūros profilaktikos ir kontrolės priemonėmis, profesinės sveikatos stebėsena (monitoringu) ir profesinės sveikatos pakenkimų profilaktika [40].
Tik tokie specialistai, kurie yra baigę visuomenės sveikatos studijų programas aukštosiose mokyklose arba turi šiam išsilavinimui prilygintą kvalifikaciją, gali dirbti mokyklose arba valstybinėse visuomenės sveikatos įstaigose. Kad tinkamai įgyvendintų sveikatos prieţiūros veiklos planus, visuomenės sveikatos specialistas privalo mokėti rinkti ir analizuoti įgyvendinamų sveikatos stiprinimo programų tarpinius rezultatus, naudotis informacinėmis technologijomis, taikyti ne tik teorinius ir koncepcinius (sveikatos ugdymo, bet ir kitų su sveikata susijusių disciplinų) modelius, organizuoti grupinį darbą, parengti mokymui skirtas priemones: lankstinukus, stendinius pranešimus, plakatus, parodas, vartomuosius stendus, stacionarius stendus, organizuoti integruojančių sveikatos ugdymo programų įgyvendinimą mokyklos bendruomenėje [35].
Kad visuomenės sveikatos specialistas, galėtų kokybiškai atlikti savo darbą, jis turi turėti tam tikrų konkrečiam darbui reikalingų kompetencijų. Sveikatos programų sudarymui ir įgyvendinimui, visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi sugebėti rinkti, apibendriti ir
interpretuoti informaciją, tiesiogiai susijusią su problema, nustatyti veiklos kryptis, parašyti aiškius ir glaustus veiklos įstatus, atpaţinti, interpretuoti ir įgyvendinti visuomenės sveikatos įstatymus, reglamentus ir veiklos kryptis, susijusias su konkrečiomis programomis, nustatyti tinkamumą ir laukiamus kiekvienos veiklos rezultatus. Taip pat visuomenės sveikatos specialistas turi gebėti panaudoti esamas technologijas sprendimų analizei ir sveikatos prieţiūros planavimui, parinkti tinkamą veiksmų planą, kad įgyvendintų veiklos programas, įskaitant galutinius tikslus, rezultatus, tikslų įgyvendinimo priemones, perkelti veiklos kryptis į organizacinius planus, struktūras ir programas, paruošti ir įgyvendinti greito reagavimo planus, rengti mechanizmus stebėti ir įvertinti programų efektyvumui ir kokybei, apjungti kiekvieno pasirinkimo sveikatos, socialines, fiskalines, teisines ir politines reikšmes [43
Apibendrinant galima teigti, visuomenės sveikatos specialistai turi sugebėti sveikatos stiprinimo programas integruoti į kitų ugdymo dalykų programas, gebėti rinkti ir analizuoti įgyvendinamų sveikatos stiprinimo programų tarpinius rezultatus, dalyvauti sudarant pamokų tvarkaraščius, pasikviesti į paskaitas, seminarus, skirtus mokyklos bendruomenės nariams su sprendžiama sveikatos problema. Taip pat turi sugebėti organizuotimokinių maitinimo priežiūrą, skatinant sveiką mitybą ir sveikos mitybos įgūdžių formavimą, suteikti pagalbą kūno kultūros mokytojams komplektuojant fizinio ugdymo grupes.
2.2.4. Sveikatos politikos įgyvendinimo bei partnerystės ryšių palaikymo gebėjimai
Sveikatos politikos įgyvendinimas ir partnerystės ryšių palaikymo gebėjimai yra priskiriami prie socialinės kompetencijos (gebėjimas bendrauti su kitais ţmonėmis). Atsiţvelgiant į veiklos sritį ir vaidmenį grupėje reikalinga skirtinga socialinė kompetencija [53].
Norint sukurti efektyvios partnerystės strategiją gerinant sveikatos prieţiūrą, reikia išmanyti specialius mechanizmus, padedančius sutelkti pagrindinį dėmesį bendradarbiavimui palaikyti. Daugelis šalių, įgyvendindamos sveikatos politiką, pasiekė didelių laimėjimų plėtojant tokių judėjimų, kaip „Sveiki miestai―, „Sveikatą stiprinančios mokyklos―, „Sveikatą stiprinančios ligoninės― ir t.t. partnerystę. Tam yra reikalinga strategija ir struktūriniai mechanizmai, padedantys sutelkti partnerius visuomenės mastu [35].
Partnerių vienijimas bendriems tikslams siekti yra įvardijamas PSO tarp pagrindinių „Sveikata 21‖ visuomenės sveikatos principų. Jame kalbama, kad sveikatinimo mokymas turi
vykti namuose, mokyklose, darbo vietose, vietos bendruomenėse, vietiniame, nacionaliniame ir Europos lygmenyse [57].
Visuomenės sveikatos specialistas mokykoje dirba bendradarbiaudamas su mokyklos bendruomene, kitais sveikatos prieţiūros, psichologinės bei socialinės pedagoginės pagalbos ir kitų suinteresuotų tarnybų specialistais, teikia duomenis apie mokinių sveikatą mokyklos vidaus audito koordinavimo darbo grupei [33].
2009 metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu mokinių buvo klausiama, iš kur jie suţinojo apie socialines ligas (nieţai, vėjaraupiai ir pedikuliozė). Tyrimo metu atskleista, kad didţiausias vaidmuo tenka tėvams ir mokykloje dirbančiam visuomenės sveikatos specialistui, o po to klasės auklėtojui, socialiniam darbuotojui ir psichologui. Todėl nuspręsta sudaryti edukacinę komandą, atitinkančią sveikatos ugdymą mokykloje, kuri būtų sudaryta iš pedagogų, visuomenės sveikatos specialisto, socialinio pedagogo, mokyklos psichologo ir tėvų [29].
Visuomenės sveikatos politikos įgyvendinime yra labai svarbus partnerystės ryšių palaikymas, o tai labai padeda mokyklos bendruomenei siekti geresnės mokinių sveikatos, dėl to yra sukuriamas sveikatą stiprinančių mokyklų tinklas, kurio tikslas – ugdyti visų mokyklos bendruomenės narių sveikos gyvensenos įgūdţius, padedant mokiniams formuoti sveikos gyvensenos įgūdţius bei sukuriant sveikatai palankią fizinę ir psichosocialinę aplinką [7]. Sveikatą stiprinančiose mokyklose vyrauja kompleksinė tarpsektorinė veikla, kuri apima ugdymo procesus, tai ko mokoma pamokose ir organizuoja popamokinę, projektinę ar kitą veiklą, kuria saugią ir sveiką mokymosi aplinką, bendradarbiauja ir plėtoja partnerystę tiek tarp mokyklos bendruomenės narių, tiek ir bendraujant su socialiniais partneriais.
Sveikatą stiprinančios mokyklos suvienija sveikatos ir švietimo sektorius. Dabartinė mokinių sveikatos prieţiūros sistema nukreipta į sveikatos stiprinimą ir išsaugojimą, todėl to pačio siekia ir sveikatą stiprinanti mokykla. Vykdant sveikatos prieţiūrą mokykloje, siekiama ugdyti mokinių gebėjimus priimti sveikatai naudingus sprendimus ir atsakyti uţ savo sveikatą. Sveikatą stiprinančioje mokykloje į sveikatos prieţiūros veiklą yra stengiamasi įtraukti visos mokyklos bendruomenės narius. Sveikatą stiprinanti mokykla didelį dėmesį skiria bendruomenės nariams, tačiau svarbiausia yra moksleivis, į jį ţiūrima kaip į visapusišką asmenybę, kuriai reikia gyventi kintančioje aplinkoje [22].
Partnerystės ryšių palaikymas ir bendradarbiavimas su kitomis sveikatos prieţiūros įstaigomis yra labai svarbus įgyvendinant visuomenės sveikatos politiką. Šiaulių universiteto
Visuomenės sveikatos mokslinio centro darbuotojai A. Abromavičienė, J. V. Vaitkevičius ir T. Bakanovienė atliko tyrimą, kurio tikslas buvo palyginti mokyklų sveikatos prieţiūros darbuotojų poţiūrį į mokinių sveikatos prieţiūros reformą [2]. Apklausa buvo vykdoma dviem etapais: 2006 metais ir 2008 metais. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 2008 metais visuomenės sveikatos specialistai, dirbantys mokyklose, palankiau vertino bendradarbiavimą su pačiais mokiniais negu 2006 metais. Tačiau buvo pastebėtas maţėjantis bendradarbiavimo vertinimas su asmens sveikatos prieţiūros specialistais ir kitomis įstaigomis, turinčiomis įtakos vaikų sveikatai.
Kad bendravimas būtų efektyvus, visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi sugebėti tinkamai reaguoti į situaciją, įsiklausyti į mokyklos bendruomenės narių lūkesčius bei siūlyti problemų sprendimus. Todėl visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi vystyti savo bendravimo įgūdţius: tinkamai reaguoti į kritiką ar neišmanymą, gebėti paaiškinti tam tikrų veiksmų galimas pasekmes ir sprendimų priėmimo prielaidas, turi sugebėti bendrauti klausytojui priimtinais terminais. Taip pat turi sugebėti skaityti pranešimus, atsiţvelgdamas į auditorijos sudėtį. Bendrajai bendradarbiavimo kompetencijai priskiriamas bendravimas raštu: visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas geba bendrauti elektroniniu paštu: komunikuoja su kitais sveikatos specialistais, bendradarbiais, bendruomene, vyriausybe, agentūromis ir kt. Laikosi elektroninių laiškų rašymo etiketo [51].
Apibendrinant galima teigti, kad sveikatos politikos įgyvendinimo bei partnerystės ryšių palaikymo gebėjimo kompetencijoms priskiriamas ugdymo proceso organizavimo atitikties visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktams reikalavimų veitinima;, asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistų rekomendacijų dėl mokinių sveikatos pateikimų klasės auklėtojui (mokytojams) bei šių rekomendacijų įgyvendinimo priežiūra mokykloje; dalyvavimas mokyklos prevencinio darbo grupėse, sprendžiant mokinių psichologines adaptacijos ir socialines problemas. Mokykloje dirbantis visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, įgyvendindami sveikatos politiką ir palaikydami partnerystės ryšius, turi sugebėti motyvuoti bendruomenės narius bei bendradarbiauti sprendžiant su jų sveikatos stiprinimu susijusius klausimus, įsitraukti formuojant sveikatos politiką, bendradarbiauti su kitais visuomenės sveikatos priežiūros specialistais, asmens sveikatos įstaigomis, kitomis suinteresuotomis organizacijomis sveikatos politikos formavime.
2.2.5. Traumų ir ligų prifilaktikos veiklos organizavimo gebėjimai
Šiandieninė visuomenės sveikata pasiţymi profilaktikos, sveikatos ugdymo ir bendradarbiavimo svarba. Vykstant sveikatos prieţiūros reformai, Lietuvoje pasikeitė mokinių sveikatos prieţiūros uţdaviniai bei šio darbo organizavimo principai. Šiuo metu pagrindinis sveikatos prieţiūros mokykloje tikslas – padėti mokiniams saugoti ir stiprinti sveikatą, organizuojant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ligų ir traumų profilaktika [35]. Sveikatos prieţiūros mokykloje veiklos apraše neuţsimenama apie tai, jog sveikatos prieţiūros specialistas galėtų skirti medikamentus, siekiant vaikams suteikti pagalbą, kadangi jo pagrindinis veiklos tikslas - profilaktika.
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai naudoja įvairias uţkrečiamųjų ligų ir jų perdavimo kitiems ţmonėms profilaktikos priemones. Į šias priemonės įeina geriamojo vandens filtravimas ir dezinfekcija, aplinkoje cirkuliuojančio uţkrato kontrolė, pieno pasterizacija, imunizacijos programos, skatinančios savisaugą, ligos atvejų išaiškinimas, efektyvus infekcinių ligų gydymas siekiant uţkirsti kelią jų perdavimui kitiems asmenims (pavyzdţiui, lytiškai plintančios ligos, tuberkuliozė, maliarija) [62].
Priemonės, kurias apima uţkrečiamųjų ligų profilaktikos metodai: organizacinės (asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigų, ministerijų, savivaldos ir kitų institucijų priemonės), teisinės (įstatymai ir kiti teisės aktai), ekonominės (eksploatacijos ar gamybos sustabdymas, baudos, sveikatai pavojingų produktų realizacijos uţdraudimas), technologinės (gamybos procesai, neturintys tiesioginio sąlyčio su ţmogumi, produktų ir ţaliavų nukenksminimas), higieninės, imunizacijos (vakcinacijos, imunoglobulinai ir kt.), epidemiologinės (moksliniai ir laboratoriniai tyrimai), taip pat kitus veiksmus ir metodus, skirtus uţkrečiamųjų ligų atsiradimui ar jų plitimui išvengti [44].
2008 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) patvirtino 2008—2013 m. veiksmų planą dėl pasaulinės neuţkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės strategijos. Jis sudarytas norint uţkirsti kelią ir kontroliuoti keturias pagrindines neuţkrečiamųjų ligų grupes: širdies ir kraujagyslių ligas, diabetą, vėţį, lėtines kvėpavimo takų ligas, kurios 2005 m. sukėle maţdaug 35 mln mirčių. Tai sudaro 60 proc. visų mirčių visame pasaulyje. Spėjama, kad šie skaičiai per ateinančius 10 metų išaugs 17 proc. Taip pat šiuo veiksmų planu siekiama kontroliuoti keturis šių ligų rizikos veiksnius: tabako vartojimą, maţą fizinį aktyvumą, nesveiką mitybą bei ţalojantį
alkoholio poveikį. Veiksmų plane iškelti 6 tikslai: 1) didinti neuţkrečiamųjų ligų prioriteto plėtrą pasauliniu ir nacionaliniu lygiu ir įtraukti šių ligų profilaktiką ir kontrolę į visų valdţios departamentų veiklos kryptis; 2) kurti nacionalines strategijas ir planus, kad sustiprinti neuţkrečiamųjų ligų prevenciją ir kontrolę; 3) skatinti intervencijas, siekiant sumaţinti pagrindinius neuţkrečiamųjų ligų rizikos veiksnius: tabako vartojimą, nesveiką mitybą, maţą fizinį aktyvumą, ţalingą alkoholio vartojimą; 4) skatinti mokslinius tyrimus, susijusius su lėtinių neinfekcinių ligų prevencija ir kontrole; 5) skatinti bendradarbiavimą dėl neuţkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės; 6) stebėti lėtines neinfekcines ligas ir jų veiksnius bei įvertinti paţangą nacionaliniu, regioniniu ir pasauliniu lygiu [66].
Nelaimingi atsitikimai, traumos ir smurtas yra pagrindinė vaikų, paauglių ir jaunų suaugusių ţmonių mirties prieţastis. Dėl šių prieţasčių kyla du trečdaliai 7- 18 metų amţiaus paauglių mirčių. Peštynės sukelia nelaimingus atsitikimus. Smurtas ir prievarta tarpusavio santykiuose – labai daţnas reiškinys mūsų visuomenėje [47].
Prievarta ir smurtas egzistuoja nuo pat ţmonijos pradţios. Vyrai labiau agresyvūs nei moterys, jaunimas – nei seni ţmonės. Smurtas Lietuvos paauglių tarpe yra labai daţnas reiškinys. Neretai girdime, kad tarpasmeninio konflikto metu buvo nuţudytas paauglys. Peštynėse daţniausiai naudojamas ginklas yra peilis, kuris spontaniškai būna panaudojamas peštynių kulminacijoje, o tai daţnai baigiasi suţeidimu ar net mirtimi. Daţniausiai aprašomos peštynės tarp vaikinų. Merginų tarpusavio peštynės yra daug retesnės. Tačiau medikai daţnai susiduria su paaugliais, patyrusiais įvairias traumas tarpasmeninio konflikto metu [47].
Lietuvoje 2005 m. vaikų ir paauglių mirtingumo nuo netyčinių traumų dalis visų mirčių struktūroje sudarė 35,53 proc., o nuo tyčinių traumų 10,15 proc.[14]. 1988-2000 m. didţiąją dalį traumų sudarė transporto traumos (31,7 proc.) ir paskendimai (22,0 proc.). Trečioje vietoje buvo saviţudybės (11,8 proc.), paskui sekė uţspingimai. Net 5,3 proc. sudarė vaikų ir paauglių nuţudymai [31].
Nelaimingi atsitikimai, kaip vaikas nukenčia švietimo įstaigoje arba uţ jos ribų, vadinami nelaimingais atsitikimais ugdymo procese. „Moksleivių nelaimingų atsitikimų tyrimo, registravimo ir apskaitos nuostatuose― išvardintos tikslios aplinkybės, kada nelaimė siejama su ugdymu. Vaikų neatsargumas ir drausmės pazeidimai yra daţniausios nelaimingų atsitikimų prieţastys [38].
Apibendrinant galima teigti, kad visuomenės sveikatos priežiūros specialistai vykdydami traukų ir ligų profilaktiką turi gebėti teikti pasiūlymų mokyklos vadovui dėl reikalingų priemonių, užtikrinančių traumų ir nelaimingų atsitikimų prevenciją mokykloje, turi kaupti informaciją apie kasmetinius mokinių sveikatos patikrinimus, gautą informaciją apibendrinti ir pateikti mokyklos bendruomenei, turi gebėti nustatyti lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių paplitimą, teikti pagalbą organizuojant mokinių imunoprofilaktiką, pateikti informaciją visuomenės sveikatos centrui įtarus užkrečiamąją ligą ar apsinuodijimą mokykloje, mokykloje įgyvendinti visuomenės sveikatos centro apskrityje specialistų nurodytas užkrečiamųjų ligų epidemiologines priežiūros priemones, teikti ir koordinuoti pirmąją medicinos pagalbą.
2.2. Teisinė bazė, reglamentuojanti visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto veiklą mokykloje
Vienas pagrindinių įstatymų, reglamentuojančių visuomenės sveikatos prieţiūrą mokykloje yra Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas [37]. Šiame įstatyme pateiktas sveikatos apibrėţimas, kuris teigia, jog sveikata yra asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas. Sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų uţimtumas ir jų pakankamos pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos prieţiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė bei, ţinoma, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą. Asmens pastangos būti sveikam gali būti skatinamos tik gyvenamam laikui ir ţmogaus orumui priimtinomis socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Kuo geresnė visuomenės sveikata yra būtina Lietuvos valstybės saugumo ir klestėjimo bei atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo prielaida.
Pagal 1991 m. birţelį priimtą Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą mokykloje dirbdavo bendruomenės slaugytojai, kurių darbas buvo asmens sveikatos prieţiūra, kasmetiniai vaikų sveikatos tikrinimai, skiepai. 2003 m. priėmus LR švietimo įstatymo pakeitimą, kuris perorientavo visuomenės sveikatos specialisto funkcijas: pagrindinis dėmesys skiriamas mokinių sveikatos stiprinimui ir ligų profilaktikai. 2011 m. kovo 17 d. buvo priimtas naujausias LR švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas [39]. Šio įstatymo 22 straipsnis reglamentuoja sveikatos prieţiūrą mokykloje. Minėtame straipsnyje pabrėţiama, kad sveikatos prieţiūros mokykloje paskirtis – saugoti ir stiprinti mokinių sveikatą, aktyviai bendradarbiaujant su jų tėvais (globėjais,
rūpintojais). Akcentuojama, kad mokykla rengia ir įgyvendina sveikatos stiprinimo programas. Statistinė informacija apie mokinių sveikatą, sveikatos rizikos veiksnius naudojama mokyklos veiklos kokybei įsivertinti ir išoriniam vertinimui bei stebėsenai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime, dėl sveikatos prieţiūros mokyklose finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo, numatoma, kad vienas visuomenės sveikatos specialisto etatas mokykloje steigiamas 1000 mokinių vietovėse, kuriose gyvena 3000 ir daugiau gyventojų, o jeigu gyvenvietė turi maţiau kaip 3000 gyventojų, tada etatas skirimas 500 mokinių aptarnauti. Nutarime pabrėţiama, kad mokyklos sveikatos prieţiūrai finansuoti, kurių steigėja yra savivaldybė, iš savivaldybės biudţeto skiriama 1/3, o likusią dalį (2/3) skiriama iš PSDF biudţeto [41].
2002 m. priimtame Visuomenės sveikatos prieţiūros įstatyme Visuomenės sveikatos stiprinimo skirsnyje sakoma, kad visuomenės sveikatos stiprinimas apima sveikatos mokymą, informacijos apie sveiką gyvenseną skleidimą, sveikos gyvensenos propagavimą, formavimą ir nuo elgsenos priklausomų visuomenės sveikatos rizikos veiksnių maţinimą. Pabrėţiama, kad valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos ir visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigos organizuoja vaikų sveikatos saugą ir uţ ją atsako, moko sveikos gyvensenos įgūdţių. Bendrojo lavinimo mokyklose turi būti sudarytos sąlygos vaikų sveikatai išsaugoti ir stiprinti, vaikų sveikatos prieţiūrai uţtikrinti. Įstatyme nustatyta, kad vaikų sveikatos sauga įgyvendinama uţtikrinant sąlygas vaikų ugdymui, mokymuisi, mitybai, kūno kultūrai ir sportui, poilsiui, medicinos bei psichologinei pagalbai ugdymo įstaigose. Taip pat nurodama uţtikrinti visiems vaikams tinkamą sveikatos prieţiūrą, didinti vaikų imunitetą uţkrečiamosioms ligoms, nuo kurių skiepijama [40].
Pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis vykdoma sveikatos prieţiūra mokykloje, yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašas― [33]. Šis dokumentas reglamentuoja sveikatos prieţiūrą, vykdomą mokymo įstaigose, nustato sveikatos prieţiūros mokykloje tikslą, uţdavinius, sveikatos prieţiūros mokykloje organizavimą, dokumentaciją, įstatyme nurodomos visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto funkcijos, pareigos, teisės ir atsakomybės.
Taip pat labai svarbus dokumentas yra Lietuvos higienos norma 21: 2011 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai― [36]. Ši higienos norma nustato pagrindinius mokyklų įrengimo ir jose vykdomo ugdymo proceso organizavimo
sveikatos saugos reikalavimus, tokius kaip patalpos ir jų įrengimas, apšvietimas, šildymas ir vėdinimas, vandens tiekimas ir nuotekos, patalpų ir įrenginių prieţiūra, mokinių ugdymo proceso higiena ir mokinių sveikatos prieţiūra. Dokumente pabrėţiama, kad kiekvienais mokslo metais iki rugsėjo 15 d. mokiniai privalo pateikti mokyklos sveikatos prieţiūros specialistui vaiko sveikatos paţymėjimą (forma Nr. 027-1/a). Tai reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos prieţiūros įstaigose― 3 priedas „Vaikų ir paauglių sveikatos tikrinimo tvarka― [34].
