LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
Evelina Dauparaitė
Arklių strongilų kontrolė ir antihelmintinis rezistentiškumas „X“
žirgyne
Control and anthelmintic resistance of horse strongyles in „X“ farm
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių strongilų kontrolė ir antihelmintinis rezistentiškumas „X“ žirgyne”.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (k atedros (k linik os) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
TURINYS
SANTRAUKA... 5 SUMMARY... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10 1.1. Strongylidae ... 10 1.1.1. Didieji strongilai ... 10 1.1.2. Mažieji strongilai ... 101.1.3. Arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaka užsikrėtimui strongilais ... 10
1.2. Strongiliozės paplitimas ... 11
1.2.1. Didžiųjų strongilų paplitimas ... 11
1.2.2. Mažųjų strongilų paplitimas ... 11
1.3. Strongiliozės nematodų vystymasis ... 11
1.4. Strongiliozės patogeniškumas... 12
1.4.1. Didžiųjų strongilų patogeniškumas ... 12
1.4.2. Mažųjų strongilų patogeniškumas ... 13
1.4.3. Cyathostominosis lervos ypatumai ... 13
1.5. Strongilų kiaušinėlių diagnozavimas ... 13
1.5.1. Modifikuotas Makmasterio metodas ... 13
1.5.2. Lervų kultūrų ruošimas ... 14
1.5.3. Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas ... 14
1.6. Strongiliozės gydymas ... 15
1.6.1. Antihelmintinės medžiagos ... 15
1.6.2. Benzimidazolai ... 15
1.6.3. Tetrahidropirimidinai... 15
1.6.4. Makrocikliniai laktonai... 15
1.6.5. Priešparazitinio gydymo schemos ... 16
1.6.6. Selektyvus gydymo metodas ... 16
1.6.7. Prevencinės priemonės ... 17
1.7. Strongiliozės atsparumas antihelmintinėms medžiagoms ... 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 19
2.1. Arklių atranka tyrimui... 19
2.2. Tiriamųjų grupių sudarymas ... 20
2.4. Dehelmintizacija ... 20
2.5. Parazitologiniai tyrimai... 21
2.5.1. Modifikuotas Makmasterio metodas ... 21
2.5.2. Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas ... 23
2.5.3. Lervų kultūrų ruošimo schema ... 23
2.6. Statistiniai skaičiavimai ... 24
3. TYRIMO REZULTATAI... 25
3.1. Pirmosios tyrimo dalies rezultatai (0 d.) prieš dehelmintizaciją ... 25
3.2. Tiriamųjų arklių (n=52) KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal amžių, lytį ir veislę… ... ……….26
3.3. Antihelmintinių medžiagų veiksmingumo kiekybinis tyrimas ... 28
3.3.1. Antihelmintinės medžiagos – ivermektino veiksmingumas ... 29
3.3.2. Antihelmintinės medžiagos – fenbendazolo veiksmingumas ... 29
3.3.3. Antihelmintinių medžiagų gydymo veiksmingumo palyginimo rezultatai ... 30
3.3.4. Arklių strongilų atsparumas fenbendazolui ... 32
REZULTATŲ APTARIMAS... 33
IŠVADOS ... 36
REKOMENDACIJOS ... 37
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 38
SANTRAUKA
Strongiliozės yra vienos iš svarbiausių arklių endoparazitinių ligų, kurias sukelia Strongylidae šeimos nematodai. Daugelį metų strongilų kontrolė buvo grindžiama dažnu prevenciniu antihelmintinių medžiagų naudojimu, sudariusi palankias sąlygas kryptingai vystytis nematodams, atspariems dažniausiai naudojamoms antihelmintinėms medžiagoms ir tai tapo viena iš aktualiausių problemų veterinarijos srityje.
Šio tyrimo tikslas – nustatyti arklių strongiliozės gydymo veiksmingumą ivermektinu ir fenbendazolu bei įvertinti strongilų atsparumą šioms antihelmintinėms medžiagoms „X“ žirgyne.
Tyrimą sudarė penkios dalys. Pirmoje tyrimo dalyje, naudojant modifikuotą Makmasterio metodą buvo ištirti 58 arklių šviežių išmatų mėginiai, rinkti nuo gardo grindų arba ganyklinės žolės. Antroje tyrimo dalyje tiriamųjų arklių (n=52), atitikusių iškeltą kriterijų (≥200 strongilų kiaušinėlių 1,0 grame (KSG) išmatų), mėginių rezultatai buvo įvertinti pagal gyvūno amžiaus, lyties ir veislės įtaką kiaušinėlių išskyrimui. Trečioje tyrimo dalyje tiriamieji (n=52) atsitiktine tvarka suskirstyti į dvi grupes: I-ąją ir II-ąją. I-osios ir II-osios A – poveikio pogrupių arkliai dehelmintizuoti. Pirmosios tiriamosios grupės (n=20) antihelmintinio preparato veiklioji medžiaga buvo ivermektinas, o antrosios grupės (n=20) fenbendazolas. B – kontrolės pogrupių arkliai (po n=6) nedehelmintizuoti. Ketvirtoje tyrimo dalyje buvo pakartotinai paimti šviežių išmatų mėginiai. Susistemintiems rezultatams prieš ir po (14 d.) dehelmintizacijos buvo pritaikytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas ir nustatytas naudotų medikamentų veiksmingumas. Penktoje tyrimo dalyje diferencijuoti antihelmintinėms medžiagoms atsparūs arklių strongilai.
Visuose 58-nių arklių šviežių išmatų mėginiuose buvo nustatyti strongilų kiaušinėliai.
Detaliai išanalizavus arklių, pasiekusių KSG ribinį kriterijų duomenis, nustatyta, kad jauno amžiaus arklių (≤4 m.) KSG vidutiniškai 15,2 proc. didesnis, nei vyresnių arklių grupėje (≥5 m.) (p≤0,05). Tiriamųjų arklių lytis ir veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos išskiriamam strongilų kiaušinėlių skaičiui grame mėginio (p≥0,05).
Tyrimo rezultatai parodė, kad arklių strongiliozės gydymas ivermektinu buvo 100 proc. veiksmingas pagal HKSS (p<0,001), o antihelmintinio atsparumo požymių nebuvo nustatyta. Strongiliozės gydymas fenbendazolu buvo 79 proc. veiksmingas pagal HKSS (p<0,001), nustatytas aukštas arklių mažųjų strongilų (100 proc.) antihelmintinis atsparumas fenbendazolui „X“ žirgyne.
Raktažodžiai: Strongylidae, didieji strongilai, mažieji strongilai, strongiliozės, Makmasterio metodas, HKSS, KSG, efektyvumas, IVM, FBZ, antihelmintinis atsparumas, gydymo efektyvumas.
SUMMARY
Strongiloidosis is one of the most important endoparasite diseases in horses, caused by nematodes of Strongylidae geminate. For decades, the control and prevention of horse strongyles was based on frequent use of anthelmintics, which paved the path for development of specific resistant to antiparasitic agents nematodes, rooting one of the biggest concerns in veterinary field.
The objective of the study was to determine the effectiveness of the treatment of horse strongyloidosis with ivermectin and fenbendazole and evaluate resistance to these anthelmintic substances in “X” stud farm.
The study consisted of 5 parts. Firstly, 58 fresh stool samples were examined using modified MacMaster technique for quantative count of helminth eggs per gram (EPG) of facal matter. Secondly, the results were evaluated according to age, gender and breed of the selected horses, that reached the criteria - EPG ≥200 (n=52). Afterwards, the animals were randomly divided into two experimental groups: 1st Group and 2nd Group, and were treated with different anthelmintic agents. Ivermectin was used for Group 1 (n=20), and fenbendazole for Group 2 (n=20). In addition, from both groups control subgroups were formulated, which were not treated in any way, that could influence infection of parasites. After two weeks of treatment (14 days), EPGs were estimated repeatadly, evaluating antiparasitic treatment, the FECRT (fecal egg count reduction test) method was applied. After uncomplete and partly ineffective anthelmintic treatment with fenbendazole, L3 larvae had been cultivated for differentiation of the resistant strains. Strongyle eggs were discovered in all feacal samples (n=58) and 52 horses, based on methodological criteria, were used in further study.
It has shown, that young horses (≤ 4 years) had 15,2% higher EPG compared to older horses (≥5
years) (p≤0,05). There was no statistically significant difference in EPG‘s to horse sex or breed (p≥
0,05).
Given the results of the study, treatment of strongyloidosis with Ivermectin was highly effective (FECRT 100%) and there was no indication of anthelmintic resistance (p<0,001). However, fenbendazole has shown lower efficacy and notable anthelmintic resistance to horse small strongyles was defined (FECRT 79%, p<0,001).
Keywords: Strongylidae, large and small strongyles, strongyliosis, modified MacMaster method, EPG, FECRT, ivermectin, fenbendazole, treatment, anthelmintic resistance.
SANTRUMPOS
Proc. – procentasCYA – mažieji strongilai, cyathostomos ML – makrocikliniai laktonai
IVM – ivermektinas FBZ – fenbendazolas PYR – pirantelis
KSG – kiaušinėlių skaičius 1,0 grame išmatų HKSS – helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičius JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
WAAVP – pasaulio veterinarinės parazitologijos asociacija L2 – strongilų antros stadijos lerva
L3 – strongilų trečios stadijos lerva
LE3 – hipobiozės stadijos lerva
L5 – strongilų prnktos stadijos lerva
Pav. – paveikslas Lent. – lentelė
ĮVADAS
Pasaulyje arklių, natūraliai užsikrėtusių virškinamojo trakto nematodais, daugėja ir tai sukelia didėjančius ekonominius nuostolius (1). Strongiliozės – vienos iš svarbiausių arklių endoparazitinių ligų, kurias sukelia Strongylidae šeimos nematodai (2).
Strongiliozės nustatomos daugelyje pasaulio šalių. Šių parazitų invazija pasireiškusi 90 proc. arklių populiacijos. Mažieji strongilai (Cyathostomins) yra vieni dažniausiai nustatomų virškinimojo trakto nematodų, jų invaziškumas populiacijoje siekia 100 proc., o didžiųjų strongilų 58,5 proc. (2). Helmintų invazija sukelia uždegiminę enteropatiją, vėliau sutrikdo žarnyno peristaltiką ir jas aprūpinančių kraujagyslių mikrocirkuliaciją (3).
Arklių helmintų gydymui ir kontrolei naudojami įvairūs medikamentai ir prevencinės priemonės (4). Šiuo metu naudojamos pagrindinės trys plataus veikimo spektro antihelmintinės medžiagos, veikiančios prieš arklių nematodus: benzimidazolai (fenbendazolas, oksibendazolas), tetrahidropirimidinas (pirantelis) ir makrocikliniai laktonai (ivermektinas, moksidektinas) (5).
Intensyvus antihelmintinių preparatų vartojimas per pastaruosius dešimtmečius sudarė palankias sąlygas kryptingai vystytis nematodams, kurie yra atsparūs dažniausiai naudojamoms antihelmintinėms medžiagoms ir tai tapo viena iš pagrindinių problemų veterinarijos srityje (6).
Mažujų strongilų atsparumas benzimidazolų grupės antihelmintinėms medžiagoms nustatytas Švedijoje, Brazilijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje (7–10). Atsparumas piranteliui nustatytas 12-oje šalių, o plačiausiai ištirtas bei geografiškai labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikoje (7). Skirtingai nuo benzimidazolams ir piranteliui nustatyto plačiai paplitusio antihelmintinio atsparumo, paskelbti kelių tyrimų rezultatai apie besiformuojantį mažųjų strongilų atsparumą makrocikliniams laktonams (ML). 2011–2012 metais atliktuose tyrimuose buvo nustatytas atsparumas ML Suomijoje, Prancūzijoje (10–13).
Lietuvos arklių augintojai dažniausiai dehelmintizaciją atlieka du kartus per metus: prieš ganyklinį sezoną ir po jo, pagal galimybes keičiant medikamentus, t.y. atliekant preparatų rotaciją. Neretai vienos grupės vaistai arkliams duodami penkis metus ir ilgiau, jų nekeičiant kitos klasės priešparazitiniais vaistais, todėl neatmetama galimybė, kad šiomis sąlygomis galėjo išsivystyti strongilų atsparumas antihelminėms priemonėms (14).
Antihelmintinio atsparumo susiformavimą antihelmintinėms medžiagoms tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Europoje lemia didelis benzimidazolams ir piranteliui atsparių nematodų paplitimas bei besiformuojantis mažųjų strongilų atsparumas makrocikliniams laktonams (7,11).
Kiekvieno žirgyno vykdomos dehelmintizacijos gydymo schemos veiksmingumas turėtų būti nagrinėjamas kiekvienai antihelmintinių medžiagų klasei, nes antihelmintikų naudojimas dažniausiai yra vienintelis būdas veiksmingai gydyti parazitais užsikrėtusį gyvūną. Siekiant kontroliuoti didėjantį parazitų atsparumą, būtina sumažinti dehelmintizacijų dažnį, veikliųjų medžiagų kiekius bei reguliariai vertinti arklių šviežių išmatų parazitologinių tyrimų rezultatus (KSG), taikyti tikslingą medžiagą – dar 1990 m. paskelbta tarptautinė rekomendacija dėl selektyvaus gydymo ir kontrolės metodų taikymo (6).
Remdamiesi literatūros šaltiniais, moksline pažanga bei dinamiškomis rinkos tendencijomis, suformulavome šį darbo tikslą: nustatyti arklių strongiliozės gydymo veiksmingumą ivermektinu ir fenbendazolu bei įvertinti strongilų atsparumą šioms antihelmintinėms medžiagoms „X“ žirgyne.
Tikslui pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:
1. Ištirti žirgyne laikomų arklių šviežių išmatų mėginius ir nustatyti šių arklių užsikrėtimo strongilais lygį;
2. Įvertinti arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaką strongilų kiaušinėlių išskyrimui;
3. Nustatyti arklių strongilų antihelmintinį atsparumą ivermektinui ir jo veiksmingumą strongilų dehelmintizacijai;
4. Nustatyti arklių strongilų antihelmintinį atsparumą fenbendazolui ir jo veiksmingumą strongilų dehelmintizacijai;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Strongylidae
Pasaulyje arklių užsikrėtimo spektras helmintais yra labai platus. Arkliai gali būti užsikrėtę daugiau nei 100 rūšių endoparazitų, 50 proc. jų sudaro nematodai, priklausantys Strongylidae šeimai (15). Strongiliozė vertinama kaip viena iš svarbiausių arklių endoparazitinių ligų (2). Taksonomiškai šios šeimos atstovai išskiriami į dvi kategorijas: didžiuosius strongilus, priklausančius Strongylinae pošeimiui, ir mažuosius strongilus, priklausančius Cyathostominae (CYA) pošeimiui (16).
Strongylidae nematodai parazituoja arklių virškinamąjame trakte. Gausi helmintų invazija
ženkliai sumažina gyvūnų produktyvumą, sukelia viduriavimą, svorio netekimą, tiesiosios žarnos prolapsą ir įvairių tipų dieglius (patogeniškiausi – tromboemboliniai) (3). Šių parazitų helmintozės pasireiškia abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus arkliams (17).
1.1.1. Didieji strongilai
Strongylinae nariai sudaro didžiuosius strongilus: 1–5 cm ilgio nematodus, gelsvai rudos spalvos,
turinčius tiesioginį vystymosi ciklą (18). Strongilų gentyje išskiriamos trys helmintų rūšys, parazituojančios arklių virškinamąjame trakte: Strongylus vulgaris, S. equinus ir S. edentatus (19).
1.1.2. Mažieji strongilai
Mažieji strongilai, dar žinomi kaip Cyathostomai (CYA), gelsvai baltos arba raudonos spalvos, 0,5–3 cm ilgio nematodai, parazituojantys arklių organizme (20). Šiuo metu pasaulyje yra žinoma apie 50 rūšių mažųjų strongilų parazituojančių virškinamąjame trakte, tačiau tik kelios rūšys yra dominuojančios (21). Mažieji strongilai yra vieni dažniausiai randamų virškinamojo trakto nematodų (17).
CYA parazituoja aklojoje ir gaubtinėje žarnose. Parazitų lervos linkusios kumuliuotis gyvūno organizme (hipobiozės stadijos EL3 lervos). Šių nematodų sukeliama helmintoze gali sirgti įvairaus amžiaus arkliai. Su amžiumi parazitų skaičius pas gyvūną didėja ir, priklausomai nuo užsikrėtimo intensyvumo, gali pasireikšti klinikiniai požymiai; kartais gyvūnams tai tampa letalinės baigties priežastimi (21).
1.1.3. Arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaka užsikrėtimui strongilais
Strongilais gali būti užsikrėtę abiejų lyčių, įvairių veislių ir visų amžiaus grupių arkliai, tačiau pastebima, kad jauni gyvūnai imlesni šiems parazitams. N ustatyta, kad šviežių išmatų mėginiuose, strongilų kiaušinėlių skaičius 1,0 grame (KSG) jaunų arklių amžiaus grupėje (<1 m.) yra ženkliai didesnis lyginant su vyresnių arklių amžiaus grupe (22).
1.2. Strongiliozės paplitimas
Strongiliozės nustatomos daugelyje pasaulio šalių, parazitais užsikrėtę apie 90 proc. arklių populiacijos. Mažieji strongilai (cyathostomins) yra vieni dažniausiai aptinkamų virškinimojo trakto nematodų, jų invaziškumas populiacijoje siekia 100 proc., o didžiųjų strongilų 58,5 proc. (2).
1.2.1. Didžiųjų strongilų paplitimas
1960 m. atliktu tyrimu įrodyta, jog didieji strongilai, o ypač S. vulgaris, paplitę itin plačiai globaliu mąstu, o jų invaziškumas ūkiuose siekė 80–100 proc. (23). Padidėjęs gydymo intensyvumas sumažino patogeniško S. vulgaris paplitimo dažnį iki minimalaus. Pastaruoju metu skirtingose šalyse atliktuose tyrimuose nustatytas ženklus didžiųjų strongilų sumažėjimas iki 5 proc. bandoje laikomų arklių (24). Didžiųjų strongilų užsikrėtimas žirgynuose optimaliai kontroliuojamas taikant sezoninę dehelmintizaciją (25).
1.2.2. Mažųjų strongilų paplitimas
Remiantis naujausiais tyrimais, nustatoma iki 50 CYA nematodų rūšių, galinčių parazituoti arklių organizme. Visas rūšis diferencijuoti sudėtinga, tačiau įvardinama 13 labiausiai paplitusių atstovų, apimančių 99 proc. visų arklių parazitinių invazijų: Cyathostomum, Cylindropharynx, Poteriostomum,
Cylicocyclus, Cylicodontophorus, Cylicostephanus, Caballonema, Petrovinema, Tridentoinfundibulum, Skrjabinodentus, Hsiungia, Coronocyclus ir Parapoterostomum (15). Arklių intensyvus užsikrėtimas
šiais parazitais nustatytas Brazilijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje Vokietijoje (8,10,12 26).
Tyrime, atliktame Rumunijoje, buvo nustatyta, kad visi tiriamieji arkliai užsikrėtę mažaisiais strongilais. CYA intensyvumas svyravo nuo 390 iki 13 010 parazitų, o atlikus diferencinę diagnostiką pagal morfologinius ypatumus, įvardinta, jog gyvūnai buvo užsikrėtę nuo 8 iki 24 mažųjų strongilų rūšių (20).
Šiandien Strongylidae šeimos parazitai, o ypač CYA, laikomi svarbiausia arklių parazitų grupe, kurių kiaušinėliai dažniausiai randami užkrėstose ganyklose (21).
1.3. Strongiliozės nematodų vystymasis
Didieji ir mažieji strongilai turi tiesioginį vystymosi ciklą (be tarpinio šeimininko) (18). Lytiškai subrendusios strongilų patelės išskiria kiaušinėlius, kurie kartu su išmatomis pašalinami iš gyvūno organizmo (27). Palankiomis aplinkos sąlygomis lervos neriasi iki invazinės L3 stadijos (18). Šios stadijos lervos atsparesnės aplinkos sąlygoms už L1, L2 ir gali migruoti iš išmatų į ganyklinę žolę, su kuria patenka į arklių organizmą (27).
S. vulgaris invazinė lerva pirmąjį kartą nertis skverbiasi į klubinės, aklosios ar dvilikapirštės
žarnų gleivinę. L4 lerva per mažųjų virškinimo trakto arterijų pogleivį prieš kraujo tekėjimo kryptį migruoja į arteria mesenterica cranialis. Arterijų spindyje formuoja trombą ir per 4–6 mėn., subręsta. L5 arterijos migruoja į žarnyną ir žarnų sienoje formuoja 5–8 mm skersmens mazgelius, kuriems plyšus patenka į žarnyno spindį (12).
S. edentatus invazinė L3 lerva subręsti migruoja į kepenis ir parenchimoje neriasi į L4, o įsiskverbusi į pilvaplėvę neriasi dar kartą ir migruoja į storosios žarnos gleivinę, formuoja pūlingus mazgelius, o jiems plyšus patenka į žarnos spindį (28).
S. equinus invazinė lerva pirmąjį kartą organizme nertis skverbiasi į apatinę gaubtinę ir aklosios
žarnos gleivinę. L5 helmintų invazija randama kasoje ir kepenyse, o subrendę S. equinus strongilai grįžta į storosios ir aklosios žarnų gleivinę (28).
Visos Strongylus spp. rūšys, o ypač S. vulgaris visceralinės migracijos metu sukelia didelę žalą bei patologijas vidaus organuose (28).
CYA lervos turi tiesioginį vystymosi ciklą, tačiau priešingai didžiųjų strongilų lervoms, mažųjų strongilų L3 neatlieka visceralinės migracijos, o parazituoja ir neriasi įsiskverbusios į žarnų gleivinę. Mažųjų strongilų lervoms būdinga hipobiozės stadija, o šios prislopintos lervos (EL3) yra pavojingiausios ir didžiąja dalimi skatina cyathostomin ligą (21).
1.4. Strongiliozės patogeniškumas
Strongiliozės yra svarbiausios ir patogeniškiausios arklių endoparazitinės ligos (2). Helmintų invazija sukelia uždegiminę enteropatiją, tai sutrikdo žarnyno peristaltiką ir jas aprūpinančių kraujagyslių mikrocirkuliaciją (3).
1.4.1. Didžiųjų strongilų patogeniškumas
Strongylus vulgaris lervos migruodamos arterijomis sukelia fibrozinį arterijų sienelių
sustorėjimą, tromboarteritą ir aneurizmas. Parazitų suformuoti ir atsiskyrę trombai sukelia embolijas, išemijas ir infarktus, dėl kurių susiformuoja sunkūs diegliai. Tromboemboliniai diegliai jau seniai iš esmės siejami su S. vulgaris invazija organizme (2). S. equinus lervos sukelia fibrozinį kasos uždegimą, o S. edentates kepenų, pilvaplėvės uždegimus. Klinikiniai simptomai, priklausomai nuo didžiųjų strongilų invazijos intensyvumo arklių organizme, pasireiškia karščiavimu, anemija, diegliais ir mieguistumu (23).
1.4.2. Mažųjų strongilų patogeniškumas
Daugelis CYA suaugusių lervų parazituoja nugaros ir pilvo gaubtinėse žarnose, tik iki 10 proc. akloje žarnoje. Rumunijos žirgynuose atliktame tyrime nustatyta, kad intensyviausia mažųjų strongilų invazija buvo pilvo (n=1531) ir nugaros (n=824) gaubtinėse žarnose, o mažiausia – aklojoje žarnoje (n=524) (20).
Mažieji strongilai, parazituodami žarnyne, sukelia žarnų gleivinės erozijas, išopėjimus, mažų kapiliarų plyšimą. Subrendusių cyathostomų klinikiniai simptomai yra švelnūs diegliai, nežymus viduriavimas ir svorio netekimas (27).
Didesnę klinikinę reikšmę lemia CYA hipobiozės stadijos lervos, kurios turi įtakos žarnų granuliomų ir hiperplazijų susidarymui, o uždegiminė enteropatija yra organizmo atsakas į lervų perėjimą iš hipobiozės stadijos (15).
Nesukeldami klinikinių simptomų, CYA parazitai arklių virškinamajame trakte gali parazituoti tūkstančiais. Didelis lervų skaičius gali kauptis organizme, o esant palankioms sąlygoms suaktyvėti ir sukelti sindromą, vadinamą cyatostominoze (21,29).
1.4.3. Cyathostominosis lervos ypatumai
Lervų cyathostominosis sindromą sukelia vienu metu iš hipobiozės būsenos suaktyvėjusių L4 lervų migracija į žarnyno spindį (27). Suintensyvėjęs cyathostominų sindromų pasireiškimas stebimas vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, palankiausiu metu lervoms bręsti, vystytis ir migruoti į žarnų spindį. Padidėjusi hipobiozinių lervų migracija susijusi su antihelmintinių preparatų naudojimu. Manoma, kad kiaušinėlių ir subrendusių parazitų pasišalinimas iš organizmo suaktyvina hipobiozės stadijoje esančias lervas (30). CYA lervos dažniausiai paveikia jauno amžiaus arklius (1–3 metų) ir sukelia ryškų svorio netekimą, ūmų arba lėtinį viduriavimą, poodines edemas, karščiavimą ir dieglius (26). Norint optimaliai kontroliuoti bei išvengti strongilų užsikrėtimo suintensyvėjimo, žirgynuose būtina atkreipti dėmesį į tinkamą dehelmintizaciją ir parazitų kontrolės programą (31).
1.5. Strongilų kiaušinėlių diagnozavimas
Dažniausiai šviežių išmatų mėginiai naudojami virškinamojo trakto parazitų invazijai arklių populiacijoje nustatyti, apskaičiuoti intensyvumą bei įvertinti antihelmintinių veikliųjų medžiagų veiksmingumą (32).
1.5.1. Modifikuotas Makmasterio metodas
Modifikuotu Makmasterio kiekybiniu metodu nustatomas helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0
specialias Makmasterio kameras, o helmintų kiaušinėliai diferencijuojami ir skaičiuojami pagal parazitų šeimai būdingas morfologines savybes (32).
Didžiųjų strongilų kiaušinėliai yra kiaušinio formos, maži (45x80 mikronų), turintys ploną kevalą, kurių viduje įprastai yra 16 ląstelių – morulių. Mažųjų strongilų kiaušinėliai mažo ovalo formos (50–58μm ilgio iki 30–34μm pločio), turintys ploną kevalą, kurių viduje (2–8) morulės (33).
Literatūroje teigiama, kad šviežių išmatų mėginiuose nustatytų strongilų kiaušinėlių skaičiumi negalima remtis norint tiksliai įvertinti parazitų kiekį gyvūno organizme, nes migruojančios ar hipobiozės stadijoje esančios lervos (EL3) gali sudaryti iki 80 proc. visų organizme esančių parazitų, o mėginiuose nustatytų kiaušinių skaičius jų neparodo (5).
Tiksliausiai diagnozuoti nematodų invaizijos intensyvumą galima tik atlikus skrodimą, šiuo būdu galima tiksliai aptikti nesubrendusius parazitus: migruojančias ar hipobiozės stadijoje esančias lervas (34).
1.5.2. Lervų kultūrų ruošimas
Helmintų kiaušinėliai diferencijuojami ir skaičiuojami naudojant modifikuotą Makmasterio metodą, tačiau norint parazitus diferencijuoti į pošeimius, būtina papildoma diagnostika, todėl naudojamas lervų kultūrų ruošimo metodas. Remiantis šio tyrimo metodika, helmintai atskiriami pagal L3 morfologines savybes (20).
Parazitų kiaušinėlių ar lervų nustatymas šviežių išmatų mėginiuose gali padėti identifikuoti helmintų rūšies invazijos buvimą organizme, palengvinti parazitinės ligos diagnozę ir tinkamo, efektyvaus gydymo taikymą (35).
1.5.3. Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas
Remiantis modifikuotu Makmasterio metodu gautais KSG rezultatais nustatomas antihelmintinių preparatų gydymo veiksmingumas (36). Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo testas (HKSS) grindžiamas helmintų kiaušinėlių išmatose skaičiavimu, prieš gydymą ir po gydymo praėjus 14 parų. HKSS apskaičiuojamas naudojant formulę ir išreiškiamas procentais: HKSS (proc.) = 100 x (1– (X2/X1)); X1 – helmintų kiaušinėlių skaičius grame mėginio prieš dehelmintizaciją; X2 – helmintų kiaušinėlių skaičius grame šviežių išmatų po dehelmintizacijos (35, 9).
Medikamento efektyvumo skalė vertinama prieštaringai; daugiau nei prieš dešimtmetį, įprasta buvo taikyti tokias HKSS procentų reikšmes: >90 proc. – labai veiksmingi, 75–90 proc. – veiksmingi, 50–75 proc. – silpni, <50 proc. – neveiksmingi (14). Šiuo metu dažniau naudojamas vaisto veiksmingumo vertinimas toks – antihelmintinė medžiaga labai veiksminga, jei HKSS yra daugiau nei 98 proc.; veiksminga, jei šis rodiklis yra 90–98 proc., vidutiniškai veiksminga, jei 80–89 proc., o kai
1.6. Strongiliozės gydymas
Pasaulyje, siekiant suvaldyti ir kontroliuoti arklių helmintų invazijos plitimą, naudojami įvairūs medikamentai ir prevencinės priemonės. Jau penkiasdešimt metų naudojami antihelmintiniai preparatai kovai su parazitų invaziją arklių organizme, o šalia jų yra taikoma arklidžių ir ganyklų higienos programos (4).
1.6.1. Antihelmintinės medžiagos
Šiuo metu naudojamos trys plataus veikimo spektro antihelmintinės medžiagos, veikiančių arklių nematodus: benzimidazolai (fenbendazolas, oksibendazolas), tetrahidropirimidinas (pirantelis) ir makrocikliniai laktonai (ivermektinas, moksidektinas). K iekvienos šių medžiagų klasės veiklioji medžiaga skirtingai veikia jai jautrius helmintus (5).
1.6.2. Benzimidazolai
XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje, arklių virškinamojo trakto nematodų kontrolei pradėti naudoti benzimidazolų klasės priešparazitiniai vaistai. Dėl benzimidazolų didelio antihelmintinio poveikio šie junginiai imti naudoti ypač plačiai ir dažnai (14).
Benzimidazolai (fenbendazolas, oksibendazolas) priklauso benzimidazolo – karbamatų grupei. Antihelmintinės medžiagos efektyvumas grindžiamas didžiųjų ir mažųjų strongilų sutrikdyta energijos apykaita (tubulino polimerizacijos slopinimu mikrotubulėse) (38).
1.6.3. Tetrahidropirimidinai
Pirantelis (PYR) vienintelis iš tetrahidropirimidinų komerciškai prieinamas arklių savininkams ir veterinarijos gydytojams. 1970 metų pradžioje užregistruota priešparazitinė medžiaga dar plačiai naudojama ir šiandien (39). Kanadoje ir JAV pirantelis naudojamas kaip prevencinė priemonė, įterpiant į pašarų priedus mažomis dozėmis ir duodamas ištisus metus (7).
Pirantelio veikimo mechanizmas pagrįstas blokuojama helmintų nervų ir raumenų depoliarizacija, kuri sukelia parazitams spazminį paralyžių. Parazitai negalėdami prisitvirtinti prie žarnų sienelių yra pašalinami iš virškinamojo trakto (39).
1.6.4. Makrocikliniai laktonai
Makrocikliniai laktonai (ML), tai avermektinai ir milbemicinai, sintetinami fermentacijos būdu iš dirvožemio grybų Streptomyces avermilites ir Streptomyces cyanogriseus. Šios medžiagos yra chemiškai panašios ir pasižymi parazitus paralyžiuojančiu poveikiu (37).
1980-ųjų metų pradžioje užregistruotas pirmasis makrociklinis laktonas – ivermektinas (17). Gydymas grindžiamas šios medžiagos savybe paralyžiuoti didžiujų strongilų S.vulgaris subrendusias ir arterines lervas, S.equinus, S.edentatus subrendusias ir L4 stadijos lervas, Tridontophorus spp.
subrendusias lervas, mažųjų strongilų Gyalocephalus spp., Cylicocylus spp., Cylicodontophorus spp., subrendusias ir aktyvias, besivystančias lervas (40).
1990-ųjų metų viduryje užregistruotas antros kartos milbemicinų grupės medikamentas – moksidektinas (4). Efektyviausiai veikiantis į gleivinėje besivystančias L4 CYA lervas ir ankstyvąsias (hipobiozinės būsenos) EL3 lervas (41).
1.6.5. Priešparazitinio gydymo schemos
Anksčiau arklių parazitų kontrolė buvo grindžiama daugkartiniu, prevenciniu gydymu, suduodant gyvūnams preparatų kas 6–8 savaites, arba sezonine dehelmintizacija pavasarį ir rudenį, naudojant plataus veikimo spektro antihelmintines medžiagas (41). Didžiojoje Lietuvos žirgynų dalyje arkliams nėra taikoma daugkartinė dehelmintizacija, nors tokia schema buvo žinoma ir apie ją plačiai diskutuota, ar tikslinga ją taikyti. Lietuvos arklių augintojai dažniausiai taiko sezoninę dehelmintizaciją du kartus per metus – prieš ganyklinį sezoną ir po jo (14).
Dažniausiai atliekama prevencinė antiparazitinė kontrolė, neatlikus laboratorinės diferencinės diagnostikos, nustatant nematodų rūšį ir užsikrėtimo jais intensyvumą – tai galimai darė įtaką didėjančiam parazitų atsparumui antihelmintinėms medžiagoms, verčiantį keisti arklių helmintozių gydymo standartus (42).
1.6.6. Selektyvus gydymo metodas
Arklių helmintų selektyvus gydymo metodas grindžiamas visų žirgyne laikomų arklių išmatose esančių parazitų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame (KSG) ištyrimu ir gydant tikslingai tik tuos, kurių mėginių rezultatai viršijo iš anksto nustatytą slenkstį, likusios arklių bandos dalies nedehelmintizuojant (42). Arklių helmintozėms galioja Pareto dėsnis – įvertinta, kad arklių bandoje maždaug 20 proc. arklių išskiria apie 80 proc. helmintų kiaušinėlių (5). Tai suteikia puikų argumentą gydyti tik tuos gyvūnus, kurie išskiria į aplinką daugiausiai kiaušinėlių, o bendras bandoje esančių parazitų kiekio sumažėjimas gali būti pasiektas naudojant žymiai mažiau antihelmintinių medžiagų. Naujai atliktuose tyrimuose remiamasi dehelmintizacijos principu, jog antihelmintinių medžiagų reikia skirti tiems gyvūnams, kurių KSG rezultatai siekė ir viršijo 200 KSG slenkstį, naudojant tikslingai pagal helminto rūšį parinktą veikliąją medžiagą; tokios metodikos taikymas lėmė bendrą kiaušinėlių sumažėjimą bandoje iki 95 proc., nors vaistai buvo nesuduoti 40 proc. bandoje laikomų arklių (5,43).
Kiaušinėlių skaičiaus slenksčio viename grame mėginio nustatymas bei šios ribos naudojimas dehelmintizuojant sulaukė daug dėmesio per pastaruosius dešimtmečius. Akivaizdu, kad svarbu nustatyti veiksmingas priemones, tačiau nesutariama dėl optimalių ribų; šiuo metu priimta laikyti 200 strongilų kiaušinėlių viename grame išmatų mėginio kaip ribinę vertę dehelmintizacijai (1 lent.) (5,43).
1 lentelė. Rekomenduojamos KSG slenksčių ribos arklių dehelmintizacijai.
Užsikrėtimo lygis Kiaušinėlių skaičius 1,0 g
išmatų Gydymas
Žemas užsikrėtimas 0–200 Nerekomenduojama dehelmintizuoti Vidutinis užsikrėtimas 200–500 Atliekama dehelmintizacija
Aukšto lygio užsikrėtimas >500 Atliekama dehelmintizacija
Dehelmintizuojamų gyvūnų atrankos koncepcija sukurta kontroliuoti strongilų kiaušinėlių paplitimą arklių bandose, sumažinant antihelmintinių medžiagų naudojimo dažnį bei jų kiekį. Selektyvi terapija gali būti sėkmingai integruota į šiuolaikinės arklių parazitų kontrolės programą.
Optimaliai kontroliuojant gyvūnų nematodų infekcijas, reikia atsižvelgti ne tik į tikslingas dehelmintizacijos schemas, bet ir į prevencines kontrolės priemones (31).
1.6.7. Prevencinės priemonės
Siekiant išvengti arklių užsikrėtimo didžiujų ir mažujų strongilų lervomis, žirgynuose taikomos šios prevencinės priemonės: arklidžių ir ganyklų higiena, ganyklinės žolės pjovimas, reguliarus išmatų šalinimas ir rotacinis gyvūnų ganymas (44).
Svarbu palaikyti gardų higieną, išmatas ir drėgną pakratą šalinti 2 kartus per parą. Reguliariai neišvalant gardų, su išmatomis pasišalinę kiaušinėliai turi optimalias temperatūros ir drėgmės sąlygas greitam invazinių lervų (L3) vystymuisi (36). Taip pat, ganyklose reikia reguliariai pjauti žolę, o pašarus dėti į specialias šėryklas – L3 lervų kaupimasis ant augalų ir žolės pagrindo sudaro fizinę galimybę patekti į žirgų organizmą (41). Svarbu reguliariai šalinti išmatas iš ganyklos teritorijos. 2014 m. Corbett ir kitų tyrėjų atliktame asilų bandos tyrime nustatyta, kad helmintų kiaušinėlių skaičius buvo 2 kartus mažesnis bandoje, kurioje išmatos iš ganyklos šalinamos 2 kartus per savaitę, nei bandoje, kurioje nebuvo šalinamos (44).
Naudojamos prevencinės priemonės ir tikslingas antihelmintinių medžiagų parinkimas daro stiprią įtaką arklių nematodų paplitimo mažėjimui, o šių procesų tandemas kovoja su aktualia parazitų atsparumo priešparazitinėms medžiagoms problema (44).
1.7. Strongiliozės atsparumas antihelmintinėms medžiagoms
Antihelmintinis atsparumas – grindžiamas parazitų gebėjimu tapti atspariais antihelmintinėms medžiagoms. Ši parazitų savybė nustatoma, kai naudota veiksminga medikamento dozės koncentracija nebedaro įtakos helmintų invazijos mažėjimui, o veiksmingam gydymui reikia didesnės preparato dozės arba visai nesukelia efekto (45). Žirgų nematodų atsparumas antihelmintinėms medžiagoms yra
aktuali problema visame pasaulyje. Pirmasis atsparumo atvejis nustatytas praėjus metams nuo pirmosios klasės antihelmintinių preparatų (veikl. medž. benzimidazolas) įvedimo į rinką 1960 m. (4).
Arklių nematodų paplitimas kontroliuojamas dažniausiai naudojant trijų klasių, plataus veikimo spektro antihelmintinius preparatus, šiuo metu dažniausiai naudojami – makrocikliniai laktonai (ML). Europoje yra nustatytas arklių strongilų atsparumas kelioms antihelmintikų rūšims (31).
Mažujų strongilų atsparumas benzimidazolo grupės antihelmintinėms medžiagoms nustatytas Švedijoje, Brazilijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje (7–10). Antihelmintinis atsparumas piranteliui nustatytas 12-oje šalių, o labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikoje. Pagrindinė priežastis, lėmusi atsparumą piranteliui – mažų dozių medikamento naudojimas kasdien su pašaru ištisus metus parazitų prevencijai (7). Skirtingai nuo benzimidazolams ir piranteliui nustatyto plačiai paplitusio rezistentiškumo, paskelbti keli tyrimų rezultatai apie besiformuojantį CYA atsparumą makrocikliniams laktonams. 2011–2012 metais tyrimuose buvo nustatytas atsparumas ML Suomijoje, Prancūzijoje (11–13).
Minėto nematodų jautrumo sumažėjimo antihelmintinėms medžiagoms tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Europoje priežastis yra didelis atsparių benzimidazolams ir piranteliui smulkiųjų strongilų paplitimas. CYA atsparumas makrocikliniams laktonams yra pradėjęs ryškėti keliuose žemynuose. Atlikti tyrimai JAV nustatė, kad atsparumas susijęs su L4 stadijos lervomis (7,16).
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimas atliktas 2015 metų pavasarį „X“ žirgyne Lietuvoje. Ištirti 58 arkliai, iš jų 29 patelės ir 23 patinai. Į tyrimą buvo įtraukti įvairiaus amžiaus (nuo 2 iki 10 metų), dviejų skirtingų veislių – Prancūzijos, Amerikos ristūnai, laikomi po vieną garduose.
Tyrimą sudarė 5 dalys:
1) Pirmoje tyrimo dalyje, naudojant modifikuotą Makmasterio metodą, ištirti 58-nių arklių šviežių išmatų mėginiai rinkti nuo gardo grindų arba ganyklinės žolės.
2) Antroje tyrimo dalyje, tiriamųjų (n=52), atitikusių iškeltą kriterijų (≥200KSG), mėginių rezultatai įvertinti pagal arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaką strongilų kiaušinėlių išskyrimui. 3) Trečioje tyrimo dalyje tiriamieji arkliai (n=52) atsitiktine tvarka suskirstyti į dvi grupes: I-ąją ir
II-ąją. I-osios ir II-osios A – poveikio pogrupių arkliai dehelmintizuoti. Pirmosios tiriamosios grupės antihelmintinio preparato veiklioji medžiaga buvo ivermektinas, o antrosios grupės – fenbendazolas. B – kontrolės pogrupių arkliai nedehelmintizuoti.
4) Ketvirtoje tyrimo dalyje paimti pakartotiniai šviežių išmatų mėginiai ir pritaikius HKSS testą nustatytas naudotų medikamentų veiksmingumas.
5) Penktoje tyrimo dalyje nustatyti antihelmintinėms medžiagoms atsparūs arklių strongilai.
2.1. Arklių atranka tyrimui
Tyrimo metu buvo ištirti 58 arklių šviežių išmatų mėginiai ir nustatytas individualus helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0 grame išmatų (KSG). Remiantis gautais rezultatais, tyrimui atrinkti arkliai (n=52), kurių mėginiuose buvo nustatyta ≥200 KSG. Šio kriterijaus buvo laikomasi norint tikslingai dehelmintizuoti vidutinę ir aukštą helmintų invaziją turinčius gyvūnus. Iškeltą kriterijų (slenkstį) atitikusių arklių mėginių rezultatai buvo lyginami sudarant grupes pagal amžių, lytį ir veislę (2 lent.).
2 lentelė. Tiriamųjų arklių grupavimas pagal amžių, lytį ir veislę.
Grupė pagal: Apibūdinimas
amžių Jaunų arklių grupei (n=29) priskyrėme 2–4 metų tiriamuosius, o suaugusių arklių grupei nuo 5 iki 10 metų tiriamuosius (n=23).
lytį Patinai (n=23), patelės (n=29).
2.2. Tiriamųjų grupių sudarymas
Visus tyrime dalyvavusius arklius (n=52), natūraliai užsikrėtusius strongilais, atsitiktine tvarka išskirstėme į I (n=26) ir II (n=26) grupes, o sudarytos grupės buvo išskaidytos į A – poveikių (po n=20) ir B – kontrolinius (po n=6) pogrupius.
2.3. Mėginių rinkimas
Mėginiai tyrimui buvo rinkti prieš pavasarinę dehelmintizaciją (0 dienų) ir po dehelmintizacijos praėjus 14 parų. Arklių šviežių išmatų mėginiai buvo sudaromi iš 10–15 gramų išmatų, surinktų nuo gardo grindų ar ganyklinės žolės. Mėginiai buvo imti mūvint polietileninę pirštinę, ją išverčiant ir sandariai užrišant, kuo arčiau išmatų, kad būtų išvengta išmatų sąlyčio su oru. Siekdami gauti tikslesnius duomenis, kiekvieną mėginį sudarėme iš skirtingų išmatų vietų (1). Siekiant pilno atsekamumo, mėginiai buvo suženklinti (gyvūno vardu, amžiumi, lytimi ir veisle).
2.4. Dehelmintizacija
Arkliai tyrimo metu buvo dehelmintizuoti praėjus dienai po šviežių išmatų mėginių paėmimo ir ištyrimo – 2015 m. kovo 23 dieną. Antihelmintiniai preparatai dozuoti pagal gamintojų nurodytas rekomendacijas.
I, A – poveikio grupės arkliai (n=20) buvo dehelmintizuoti skiriant vienkartinę dozę: 200 µg ivermektino ir 1,5 mg prazikvantelio 1,0 kg kūno svorio, atitinkamai 1,07 g pastos 100,0 kg kūno svorio (Noromectin Duo, Norbook). Pasta buvo aplikuota ant liežuvio pašaknio (3 lent.).
II, A – poveikio grupės arkliai (n=20) buvo dehelmintizuoti skiriant vienkartinę dozę 5,0 g – 150,0 kg kūno svorio (7,5 mg – 1,0 kg), (Panacur, MSD). Antihelmintikas buvo sumaišytas su pašaru ir suduotas per os (3 lent.).
3 lentelė. Dehelmintizacijai naudotų medikamentų informacija.
Grupė Žirgų skaičius tyrime Medikamento pavadinimas Gamintojas Veiklioji medžaga Naudojimo būdas Preparatų koncentracija I A – (n=20) Noromectin Duo Norbrook Laboratories Limited Ivermektinas Per os 1,07 g – 100,0 kg II A – (n=20) Panacur
Granules MSD Fenbendazolas Per os
5,0 g – 150,0 kg
I-os ir II-os B – kontrolinio pogrupių arkliams (po n=6) nebuvo duoti jokie preparatai, galėję daryti įtaką endoparazitams. Pakartotinai šviežių išmatų mėginiai surinkti bei ištirti 2015 m. Balandžio 6 dieną.
2.5. Parazitologiniai tyrimai
2.5.1. Modifikuotas Makmasterio metodasTyrime dalyvavusių arklių helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0 g išmatų (KSG) buvo suskaičiuotas naudojant pasaulyje “auksiniu standartu” vertinamą modifikuotą Makmasterio metodą su 20-ies kiaušinėlių 1,0 g išmatų jautrumu (1). Metodas grindžiamas kiaušinėlių išskyrimu iš išmatų naudojant kiaušinėlių flotacijos principą ir suskaičiavus mikroskopu kiaušinėlius ant dviejų Makmasterio kameros langelių.
Tyrimo, atlikto pagal šį metodą, eiliškumas:
1. Į plastmasinį indelį buvo pasveriama 4,0 g šviežių išmatų, įpilama 56,0 ml vandens, gerai išmaišoma ir paliekama nusistovėti (30 min.) (1 pav).
1 pav. Sumaišyti mėginiai palikti nusistovėti.
2. Praėjus šiam laiko tarpui, mėginys dar kartą gerai išmaišomas ir filtruojamas per marlę į kitą stiklinį indą. Filtratas supilamas į 10,0 ml centrifūginį mėgintuvėlį ir centrifuguojamas 7 minutes 1200 apsisukimų per minutę greičiu (2 pav).
2 pav. Centrifūginiai mėgintuvėliai paruošti centrifūguoti.
3. Praėjus 7 min., iš mėgintuvėlio nupiltas centrifūgatas, o ant susidariusių nuosėdų užpilta 4,0 ml flotacinio tirpalo.
4. Naudojant pipetę, Makmasterio kamera užpildyta taip, kad kameroje nesusidarytų oro burbuliukų. Po 2–3 min. užpildyta Makmasterio kamera buvo mikroskopuojama (3 pav). Aptikti strongilų kiaušinėliai diferencijuoti pagal morfologinius požymius.
5. Tyrime dalyvavusių arklių helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0 g išmatų (KSG) buvo apskaičiuotas pagal formulę: (kiaušinėlių skaičius 1 langelyje + kiaušinėlių skaičius 2 langelyje) x 20.
6. Po kiekvieno mėginio ištyrimo, Makmasterio kamera kruopščiai išplaunama po tekančiu vandeniu ir gerai nusausinama.
2.5.2. Helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas
Tyrime antihelmintinių medžiagų efektyvumo įvertinimui naudotas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas (32). Pasaulio veterinarinės parazitologijos asociacijos (WAAVP) rekomenduojamas metodas grindžiamas helmintų kiaušinėlių išmatose skaičiavimu, prieš gydymą ir po gydymo praėjus 14 parų. Išmatose esančių helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo testas šiuo metu yra „aukso standartas“ įvertinant antihelmintinių medžiagų veiksmingumą (22).
Remiantis atliktų kaprologinių tyrimų rezultatais (KSG) prieš ir po dehelmintizacijos antihelmintinių medžiagų veiksmingumo procentas buvo apskaičiuotas naudojant formulę:
HKSS (proc.) = 100 x (1 – (X2/X1));
X1 – helmintų kiaušinėlių skaičius grame prieš dehelmintizaciją; X2 – helmintų kiaušinėlių skaičius grame po dehelmintizacijos (9).
Tyrime naudotų antihelmintinių medžiagų veiksmingumas nustatytas remiantis T. Kassai vertinimo skale. Antiparazitinis vaistas buvo labai veiksmingas, jeigu helmintų kiaušinėlių skaičius išmatose sumažėjo (HKSS rodiklis) daugiau nei 98 proc., veiksmingas – jei sumažėjo 90–98, vidutiniškai veiksmingas, jei HKSS yra 80–89 proc. ir, jei rezultatas nesiekė 80 proc. – gydymas laikytas neveiksmingu (36).
2.5.3. Lervų kultūrų ruošimo schema
Po nesėkmingos dehelmintizacijos, naudojant modifikuotą Makmasterio metodą bei remiantis helmintų kiaušinėlių morfologinėmis savybėmis nustayti Strongylidae šeimos kiaušinėliai. Jų rūšys diferencijuotos į didžiuosius ir mažuosius strongilus, naudojant lervų kultūrų ruošimą pagal Henriksen ir Aagaard metodą.
Metodo eiliškumas:
Į plastmasinį indelį pasveriama 10,0 g šviežių išmatų, įpilama 4,0 g vermikulito ir 6,0–8,0 ml vandens, masė gerai išmaišoma. Susiformavęs tirštas mėginys įdedamas į paruoštą plastikinę stiklinę (su skylutėmis dugne) ir uždengiamas marle. Į kitą stiklinę įpilama 10,0 ml vandens ir įdedamas apverstas indelis su išmatomis. Paruoštas mėginys įdedamas į plastmasinį maišelį ir laikomas termostate 14 dienų, 21–24 °C temperatūroje. Lervų auginimui pritaikytas Bermano metodas.
Į konusinę taurę įpilamas kambario temperatūros vanduo. Indelis su tiriamąja medžiaga atskiriamas nuo indelio su vandeniu ir įstatomas į konusinę taurę taip, kad vanduo apsemtų indelį su mėginiu. Po 24 valandų naudojant pipetę nusiurbiamos mėgintuvėlio konusinės taurės dugne susikaupusios lervos. Mėgintuvėlis centrifuguojamas 1000 apsisukimų per minutę greičiu, 5–10 min.
Centrifūgatas užlašinamas ant objektinio stiklelio, o ant jo užlašinami 2 lašai Liugolio tirpalo. Paruoštas mėginys mikroskopuojamas ir, remiantis lervų morfologinėmis sąvybėmis, diferencijuojamos L3 stadijos lervos į pošeimius.
Visi laboratoriniai mėginiai apdoroti LSMU VA Parazitologijos laboratorijoje. Tyrimai atlikti laikantis nurodymų NR. B1–866 (2015 m.) „Dėl mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų“.
2.6. Statistiniai skaičiavimai
Tyrimo pirminių duomenų statistinė analizė buvo atlikta „Microsoft Excel 2010“ statistiniu paketu. Šia programa buvo apskaičiuoti mėginiuose rastų helmintų kiaušinėlių skaičių vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (X±paklaida). Tarpgrupinių skirtumų statistiniam reikšmingumui įvertinti buvo naudotas Stjudento kriterijus. Statistiškai patikimu rezultatu laikyta, kai p≤0,05.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Pirmosios tyrimo dalies rezultatai (0 d.) prieš dehelmintizaciją
Remiantis atliktais šviežių išmatų mėginių tyrimų rezultatais prieš dehemintizaciją (0 d.), buvo nustatyta, kad visi atrankoje dalyvavę arkliai (n=58) užsikrėtę subrendusiais virškinamojo trakto nematodais, išskiriančiais kiaušinėlius.
Apdorojus pirmoje tyrimo dalyje gautus rezultatus, nustatančius arklių (n=58) subrendusių helmintų išskiriamų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame (KSG), nustatyta KSG rezultatų amplitudė nuo 80/KSG iki 980/KSG. Iš tyrimo buvo pašalinti tiriamieji (n=6), kurių šviežių išmatų mėginiuose atpažintų strongilų kiaušinėlių skaičius nepasiekė tyrimo atrankos slenksčio ≥200/KSG (4 pav.).
4 pav. KSG pasiskirstymas tarp visų tirtų arklių (n=58) mėginių ir atrankos kriterijų pasiekusių
tiriamųjų (n=52). 469 499 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 500 550 600 650 700 750 800 850 900 950 1000 n=58 n=52 K S G Tiriamųjų skaičius KSG vidurkis
Tolesniame tyrime dalyvavo 52 arkliai, kurių KSG amplitudė buvo nuo 200/KSG iki 980/KSG. Šių tiriamųjų strongilų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame šviežių išmatų rezultatai gauti prieš dehelmintizaciją buvo palyginti pagal arklių amžių, lytį ir veislę.
3.2. Tiriamųjų arklių (n=52) KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas
pagal amžių, lytį ir veislę
Analizuojant modifikuotu Makmasterio metodu ištirtus mėginių rezultatus, arkliai suskirstyti į dvi amžiaus grupes: jaunų arklių (2–4 m.) ir suaugusių (8–10 m.), atitinkamai buvo ištirti 29 ir 23 arkliai.
5 paveiksle pavaizduota arklių amžiaus grupių įtaka mėginiuose nustatytų strongilų kiaušinėlių skaičiui 1,0 grame (KSG). Mūsų gautais duomenimis, jaunų arklių grupėje atpažintų strongilų kiaušinėlių buvo 15,2 proc. daugiau (vid. 530±43), lyginant su suaugusių arklių grupės mėginiais (vid. 481±61) KSG.
5 pav. Arklių amžiaus grupių įtaka KSG prieš dehelmintizaciją (0 tyrimo dieną), (p≤0,05).
200 250 300 350 400 450 500 550 600
Jaunų žirgų grupė (2-4 m.) Suaugusių žirgų grupė (5-10 m.)
K
S
G
Vertinant KSG mėginių rezultatus pagal arklių amžiaus grupes, pastebėta, jog didėjant gyvūno amžiui, strongilų kiaušinėlių skaičius 1,0 grame mėginio mažėjo. Atlikus bifaktorinę statistinę analizę, ši priklausomybė įvertinta kaip statistiškai patikima (p≤0,05).
Tyrime dalyvavo 29 patinai ir 23 patelės. Ištyrus mėginius bei susisteminus gautus duomenis, patelių mėginiuose nustatyta vidutiniškai 12,5 proc. daugiau strongilų kiaušinėlių 1,0 grame (nuo 220 iki 980/KSG), lyginant su patinų (200 iki 880/KSG) (6 pav.).
6 pav. Tiriamųjų arklių lyties įtaka KSG prieš dehelmintizaciją 0 tyrimo dieną.
Atlikus statistinius skaičiavimus buvo nustatytas itin silpnas patikimumo ryšys, todėl vertinome, jog arklių lytis helmintų (strongilų) KSG reikšmingos įtakos neturėjo (p≥0,05).
Ištirtų arklių KSG prieš dehelmintizaciją rezultatai buvo išskirstyti pagal veislę, o duomenys pateikti 7 paveiksle. 532 473 200 250 300 350 400 450 500 550 600 650 700 750 800 850 900 950 1000 Patelės Patinai K S G Tiriamųjų lytis KSG vidurkis
7 pav. Arklių veislės įtaka KSG prieš dehelmintizaciją 0 tyrimo dieną.
Vertinant tyrimo metu nustatytų KSG rezultatų pasiskirstymą tarp skirtingų arklių veislių, nustatyta, kad Amerikos ristūnų (n=10) šviežių išmatų mėginiuose buvo vidutiniškai 8,9 proc. daugiau atpažintų strongilų kiaušinėlių, nei Prancūzijos veislės ristūnų (n=42) mėginiuose (p≥0,05).
3.3. Antihelmintinių medžiagų veiksmingumo kiekybinis tyrimas
Norėdami nustatyti ir įvertinti dviejų dažniausiai naudojamų antihelmintinių preparatų veikliųjų medžiagų veiksmingumą (ivermektino ir fenbendazolo), tiriamuosius (n=52) suskirstėme nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, veislės atsitiktine tvarka į I tiariamąją grupę ir II tiriamąją grupę.
Tyrime naudotų antihelmintinių medžiagų veiksmingumas nustatytas remiantis T. Kassai vertinimo skale. Antihelmintikas buvo labai veiksmingas, jeigu helmintų kiaušinėlių skaičius viename grame išmatų sumažėjo (HKSS rodiklis) daugiau nei 98 proc., veiksmingas – jei sumažėjo 90–98 proc., vidutiniškai veiksmingas, jei HKSS yra 80–89 proc., ir jei kiaušinėlių pokytis nesiekė 80 proc. gydymas laikytas neefektyviu (47).
534 490 200 250 300 350 400 450 500 550 600 650 700 750 800 850 900 950 1000
Amerikos ristūnai Prancūzų ristūnai
K
S
G
Tiriamųjų veislė
3.3.1. Antihelmintinės medžiagos – ivermektino veiksmingumas
I-oje tiriamojoje grupėje, A – poveikio pogrupiui priklausantys tiriamieji arkliai (n=20) buvo dehelmintizuoti antihelmintiniu preparatu, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga – ivermektinas, o B – kontrolinio pogrupio arkliams (n=6) nebuvo duoti jokie preparatai galėję daryti įtaką endoparazitams.
Norint nustatyti KSG pokytį po dehelmintizacijos ivermektinu, lyginome gautus A ir B pogrupių arklių mėginių rezultatus prieš dehelmintizaciją ir 14 parų po (4 lent.).
4 lentelė. I grupės, A – poveikio ir B – kontrolės pogrupių KSG aritmetiniai vidurkiai ir jų
standartiniai nuokrypiai prieš ir po gydymo ivermektinu.
I TIRIAMOJI GRUPĖ
Grupės Tiriamųjų žirgų skaičius 0 d. 14 d.
A – poveikio n=20 446***±44 0
B – kontrolės n=6 556**±125 646±144
p < 0,05; **, p < 0,001 ***
Prieš gydymą A pogrupio tiriamųjų helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0 grame išmatų svyravo nuo 200 iki 840 KSG (vid. 446±44), o po tiriamojo laikotarpio (14 parų) mėginiuose nebuvo nustatyta strongilų kiaušinėlių. Naudojant Stjudento kriterijų buvo įvertintas statistinis patikimumas tarp KSG vidurkių statistinių nuokrypių prieš ir po dehelmintizacijos, apskaičiuoti duomenys buvo statistiškai patikimi (p<0,001).
I grupės, kontrolinio pogrupio arklių (n=6) šviežių išmatų mėginiuose po 14 dienų buvo nustatyta 12 proc. daugiau išsiskyrusių strongilų kiaušinėlių, nei prieš dehelmintizaciją. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05).
Remiantis kaprologinių tyrimų rezultatais prieš ir po dehelmintizacijos (po 14 d.) ivermektinu, nustatytiems KSG rezultatams buvo pritaikytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) metodas ir remiantis T. Kassai vertinimo skale, mūsų tirto medikamento veikliosios medžiagos gydymo poveikis buvo labai veiksmingas, t.y. – 100 proc.
3.3.2. Antihelmintinės medžiagos – fenbendazolo veiksmingumas
II-oje tiriamojoje grupėje, A – poveikio pogrupiui priklausantys tiriamieji arkliai (n=20) buvo dehelmentizuoti medikamentu, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga – fenbendazolas, o B – kontrolinio
pogrupio tiriamiesiems arkliams (n=6) nebuvo duoti jokie preparatai, galėję daryti įtaką endoparazitams.
Norėdami nustatyti KSG pokytį po dehelmintizacijos fenbendazolu, lyginome gautus A ir B pogrupių arklių mėginių rezultatus prieš dehelmintizaciją ir 14 parų po (5 lent.).
5 lentelė. II grupės, A – poveikio ir B – kontrolės pogrupių KSG aritmetinis vidurkis prieš ir po
(14 d.) gydymo fenbendazolu.
II TIRIAMOJI GRUPĖ
Grupės Tiriamųjų žirgų skaičius 0 d. 14 d.
A – poveikio n=20 534*±56 110±14
B – kontrolės n=6 500*±69 552±45
p < 0,001 *
Tyrimo duomenimis, II tiriamosios grupės – A pogrupio arklių (n=20) mėginiuose prieš dehelmintizaciją strongilų kiaušinėlių skaičius viename grame svyravo nuo 200 iki 980 KSG (vid. 534±56), o po dehelmintizacijos fenbendazolu, praėjus 14 parų, pakartotiniuose mėginiuose KSG svyravo nuo 0 iki 200 (vid. 110±14), t.y. – 85 proc. mažiau helmintų kiaušinėlių. Tik viename tiriamame šviežių išmatų mėginyje nebuvo nustatyta strongilų kiaušinėlių, o visų kitų A – poveikio pogrupio arklių (n=19) mėginiuose strongilų kiaušinėlių skaičius svyravo nuo 40 KSG iki 200 KSG. Naudojant Stjudento kriterijų buvo įvertintas statistinis patikimumas tarp KSG vidurkių statistinių nuokrypių prieš ir po dehelmintizacijos, apskaičiuoti duomenys buvo statistiškai patikimi (p<0,001).
Kontrolinio pogrupio ristūnų (n=6), šviežių išmatų mėginiuose po 14 d., buvo nustatyta 8 proc. daugiau kiaušinėlių, nei prieš dehelmintizaciją t.y. – vid. 552±45 KSG. Statistiškai duomenys patikimi (p<0,05).
Apdorojus koprologinių tyrimų rezultatus prieš ir po (14d.) dehelmintizacijos fenbendazolu, KSG rezultatams buvo pritaikytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas. Remiantis T. Kassai vertinimo skale, mūsų naudoto medikamento veiklioji medžiaga buvo neveiksminga, t.y – 79 proc. HKSS, gydant arklių virškinamojo trakto strongilus „X“ žirgyne.
3.3.3. Antihelmintinių medžiagų gydymo veiksmingumo palyginimo rezultatai
antihelmintinių preparatų veikliųjų medžiagų ivermektino ir fenbendazolo gydymo veiksmingumas (8 pav).
8 pav. I ir II tiriamųjų ir kontrolinių pogrupių KSG individualių arklių pateikiamas prieš gydymą
(0 d.) ir po (14 d.) gydymo I, A poveikio pogrupio gydyto ivermektinu ir II, A poveikio pogrupio gydyto fenbendazolu.
Remiantis susistemintais duomenimis, po dehelmintizacijos ivermektinu, mėginiuose strongilų kiaušinėlių nebuvo aptikta, o arklių grupėje, kurie buvo gydyti fenbendazolu, po 14 parų tik viename tiriamąjame mėginyje nebuvo nustatyta strongilų kiaušinėlių.
Apdorojus KSG rezultatus prieš ir po dehelmintizacijos bei pritaikius HKSS testą, gydymas ivermektinu buvo vertintas labai veiksmingu. Vidutinis vaisto HKSS siekė 100 proc., o dehelmintizavimo fenbendazol u HKSS vidurkis buvo tik 79 proc.
I ir II kontrolinių pogrupių rezultatai nežymiai didėjo, t.y. mėginiuose vidutiniškai aptikta 10 proc. daugiau strongilų kiaušinėlių, nei prieš tyrimą.
0 200 400 600 800 1000 1200 0 d. 14 d. 0 d. 14 d. 0 d. 14 d. 0 d. 14 d.
I tiriamoji II tiriamoji I kontrolinė II kontrolinė
A (poveikio) B (kontrolės)
K
S
3.3.4. Arklių strongilų atsparumas fenbendazolui
Jungtinis lervų kultūrų mėginys buvo sudarytas iš II tiramosios grupės, A – poveikio pogrupio arklių šviežių išmatų mėginių, kuriuose po gydymo fenbendazolu buvo likusių helmintų kiaušinėlių. Atlikus L3 lervų auginimą bei subjektyviai mikroskopu diferencijavus lervas pagal jų morfologinius ypatumus, buvo nustatyta, kad 100 proc. mėginiuose pastebėtų lervų buvo mažųjų strongilų pošeimio. Remdamiesi gautais rezultatais galime teigti, kad „X“ žirgyne tyrime dalyvavusių II grupės, A poveikio pogrupio arkliams (n=19) antihelmintinė medžiaga nesuveikė, helmintams galimas antihelmintinis rezistentiškumas.
Tyrimo metu naudotų antihelmintikų veikliosios medžiagos nesukėlė neigiamo šalutinio poveikio tyrime dalyvavusiems žirgams. I ir II tiriamųjų grupių, B – pogrupių arkliai po atlikto tyrimo buvo dehelmintizuoti medikamentu, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga – ivermektinas.
REZULTATŲ APTARIMAS
Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje didėjantis virškinamojo trakto nematodų – strongilų atsparumas dažniausiai naudojamoms antihelmintinėms medžiagoms, tapo pagrindine problema veterinarijos srityje ir rimta grėsme gyvūnų sveikatai ir gerovei. Tai privertė žirgų savininkus ir veterinarijos gydytojus susimąstyti apie profilaktinės dehelmintizacijos gydymo strategijos ir dažno piknaudžiavimo antihelmintinėmis medžiagomis pasekmės rezultatus bei paskatino imtis tikslingų kontrolės veiksmų (8). Lietuvos arklių augintojai stengiasi dehelmintizuoti arklius du kartus per metus ir pagal galimybes keičia antihelmines medžiagas (14). Deja, mokslinėje literatūroje pateikiama mažai duomenų apie strongilų rezistentiškumą antihelmintinėms medžiagoms Lietuvos žirgynuose.
Atlikus arklių šviežių išmatų tyrimus, buvo statistiškai įvertinta arklių amžiaus, lyties ir veislės įtaka strongilų kiaušinėlių išskyrimui, kuris gali daryti įtaką strongilų invazijos plitimui, o pagrindinis tyrimo etapas buvo nustatyti arklių strongiliozės gydymo veiksmingumą ivermektinu ir fenbendazolu bei įvertinti strongilų atsparumą šioms antihelmintinėms medžiagoms „X“ žirgyne.
Atlikti tyrimai ir išanalizuoti duomenys parodė, kad visi tyrime dalyvavę arkliai (n=58) buvo 100 proc. natūraliai užsikrėtę strongilais. Remiantis šio tyrimo rezultatais, net 88 proc. ristūnų (n=52) šviežių išmatų mėginių rezultatai buvo lygūs arba viršijo 200 strongilų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame (KSG) slenkstį (atrankos kriterijų), parodę, kad „X“ žirgyne strongilų invazijos intensyvumas buvo aukštas. Panašūs rezultatai buvo gauti tyrimuose, atliktuose Rumunijoje ir Estijoje, 86 proc. ir 78 proc. atitinkamai, tačiau Jungtinėje Karalystėje (200≤KSG) slenkstį pasiekė gerokai mažesnis – 18 proc. tiriamųjų arklių (35,46,47). Tokiems tyrimų rezultatų svyravimams galėjo daryti įtaką tiriamų gyvūnų imties dydžio skirtumas, metų laikas, ganyklų tipas ir jų priežiūros ypatumai.
Tyrimo metu apskaičiuoti ir susisteminti duomenys apie KSG pasiskirstymą tarp tiriamųjų (n=52) amžiaus grupių, parodė, kad jaunų arklių (≤4 metų amžiaus) šviežių išmatų mėginiuose vidutiniškai buvo nustatyta 15,2 proc. didesnis KSG lyginant su vyresnių arklių (5-10 metų amžiaus) mėginių rezultatais. Naujausiuose literatūros šaltiniuose skelbiami panašūs rezultatai, didesnį subrendusių nematodų išskiriamų kiaušinėlių skaičių tarp jaunų individų grindžiantys dar nesusiformavusiu imunitetu bei kryptingu parazito šeimininko atsaku į parazitinę invaziją (22,34,48). Mūsų duomenimis, arklių amžius turėjo reikšmingos įtakos KSG išskyrimui (p≤0,05).
Singh G. ir kt. mokslininkai teigia, kad patelių šviežių išmatų mėginiuose yra nustatoma vidutiniškai daugiau strongilų kiaušinėlių viename grame išmatų mėginio lyginant su patinais, šiuos duomenis patvirtina ir mūsų tyrimo rezultatai, kuriuose nustatyta, kad patelių mėginiuose buvo
vidutiniškai 12,5 proc. didesnis KSG, nei patinų mėginiuose (3,48). Mūsų duomenimis, arklių lytis neturėjo reikšmingos įtakos strongilų išskyrimui lyginant KSG (p≥0,05).
Atlikę KSG duomenų skaičiavimus, nustatėme, kad Amerikos ristūnai vidutiniškai išskirdavo 8,9 proc. daugiau kiaušinėlių 1,0 grame šviežių išmatų, nei Prancūzijos ristūnai. Mokslinėje literatūroje yra mažai aptarta apie šių arklių veislių strongiliozės invazijos intensyvumą. Mūsų tyrime arklių veislė neturėjo patikimos įtakos strongilų KSG išskyrimui (p≥0,05).
Apžvelgus strongilų KSG išskyrimą prieš dehelmintizaciją pagal amžių lytį ir veislę, tolimesnis tyrimas buvo sietas su strongiliozės gydymo veiksmingumo ir strongilų atsparumo antihelmintinėms medžiagoms nustatymu I ir II tiriamosiose grupėse naudojant ivermektiną (I grupė) ir fenbendazolą (II grupė).
Apibendrinus I tiriamosios grupės mėginių rezultatus (strongilų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame) prieš dehelmintizaciją 0 ir po 14 d., buvo nustatytas strongiliozės gydymo ivermektinu veiksmingumas. Vidutinis procentinis veiksmingumas IVM siekė HKSS – 100 proc., nei viename mėginyje po gydymo ivermektinu nebuvo rasta strongilų kiaušinėlių (p<0,001). Panašūs rezultatai gauti ir kitų autorių atliktuose tyrimuose Estijoje, Italijoje, Belgijoje, Rumunijoje – 100 proc., o Nyderlanduose – 93 proc. (46,17,35,49). Nedideliam rezultatų nuokrypiui galėjo turėti įtakos skirtingas vaistų dozės apskaičiavimas, pasiringtas medikamento sudavimo būdas ir tyrimo imties dydis. Palyginus mūsų tyrime gautus rezultatus su kitų šalių atliktais tyrimais, galima teigti, jog strongiliozės gydymas ivermektinu buvo labai veiksmingas, o strongilų antihelmintinio atsparumo ivermektinui problemos „X“ žirgyne šiuo metu nėra.
Kitų šalių mokslininkų atliktuose tyrimuose strongiliozės gydymo veiksmingumas (HKSS proc.) fenbendazolu buvo nustatytas Rumunijoje – 75,4 proc., Lietuvoje – 86 poc., Škotijoje – 83,4 proc., (14,21,35). Mūsų tyrimo gauti rezultatai yra panašūs į pateiktus – 79 proc. (p<0,001). Tyrimų rezultatų nuokrypiams įtaką galėjo daryti tyriamų gyvūnų imties dydžio skirtumas, medikamento dozės ir sudavimo būdas. Palyginus mūsų tyrimo rezultatus su kitų šalių atliktais tyrimais, galima teigti, jog strongiliozės gydymas fenbendazolu buvo ne pakankamai veiksmingas (HKSS – 79 proc.). Atsižvelgiant į nustatytą strongilų kiaušinėlių skaičių po gydymo, galima teigti, kad yra pastebimas strongilų sumažėjęs jautrumas fenbendazolui „X“ žirgyne.
II tiriamosios grupės lervų kultūros mėginyje, sudarytame iš žirgų mėginių, kuriuose po gydymo fenbendazolu praėjus 14 parų buvo rasta strongilų kiaušinėlių, buvo išaugintos ir diferencijuotos mažųjų strongilų L3 lervos (100 proc.). Mūsų tyrimo rezultatai yra panašūs su kitose šalyse atliktais tyrimais, kuriuose yra nustatytas mažųjų strongilų sumažėjęs jautrumas į fenbendazolą: Vokietijoje –
tyrimais, galima teigti, jog „X“ žirgyne yra nustatytas mažųjų strongylų antihelmintinio jautrumo sumažėjimas fenbedazolui.
Apdorojus tyrimo rezultatus, I ir II tiriamųjų grupių helmintų kiaušinėlių skaičiaus dinamikos (HKSS) pokyčius, buvo nustatyta, kad ivermektinas (HKSS – 100 proc.) yra veiksmingesnis už fenbendazolą (HKSS – 79 proc.) gydant „X“ žirgyne laikomus arklius. Škotijoje atliktame tyrime buvo gauti labai panašūs rezultatai lyginant ivermektino ir fenbendazolo veiksmingumą, atitinkamai 99,5 proc. ir 83 proc. (21). Palyginus mūsų tyrimo rezultatus su Škotijoje atliktu tyrimu, galima teigti, kad „X“ žirgyne fenbendazolą reikėtų pakeisti ivermektinu, nepamirštant rotuoti ivermektino su kitais antihelmintiniais preparatais.
Kontrolinėse tiriamųjų grupėse, kuriems nebuvo taikytas joks antiparazitinis gydymas (nei ivermektinu, nei fenbendazolu), KSG nežymiai padidėjo 10 proc.
Kiaušinėlių išsiskyrimas iš arklių organizmo priklauso nuo daugelio veiksnių: dienos, subrendusių strongilų patelių lytinio ciklo, gyvūno amžiaus, lyties, imuniteto išsivystymo bei būklės, todėl rezultatai gali būti paveikti bifaktorinių veiksnių ir gali būti naudojami tik kaip orientacinio pobūdžio.
IŠVADOS
1. „X“ žirgyne pritaikius modifikuotą Makmasterio metodą, nustatyta, kad arkliai (n=58) buvo natūraliai intensyviai (100 proc.) užsikrėtę strongilais.
2. Žirgų amžius turėjo, o lytis ir veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos išskiriamam strongilų kiaušinėlių skaičiui grame mėginio.
3. „X“ žirgyne strongiliozės gydymas ivermektinu buvo labai veiksmingas (HKSS – 100 proc), o strongilų atsparumas ivermektinui nenustatytas.
4. Žirgų strongiliozės gydymas fenbendazolu buvo nepakankamai veiksmingas (HKSS – 79 proc.) ir nustatytas strongilų padidėjęs atsparumas fenbendazolui.
