1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas
Rokas Jaruševičius
Putliųjų ląstelių kiekis įvairaus amžiaus šunų ir kačių kasoje
The presence of mast cells in different ages of dogs and cats pancreas
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: doc.dr. Nomeda Juodžiukynienė
2 DARBAS ATLIKTAS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Putliųjų ląstelių kiekis įvairaus amžiaus šunų ir kačių kasoje“
1. Yra atliktas mano pačio;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
ĮVADAS, DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 7
1. Literatūros apžvalga ... 8 1.1 Kasos struktūra ... 8 1.2 Kasos funkcijos ... 8 1.3 Kasos anatomija ... 10 1.4. Kasos patologijos ... 11 1.4.1. Salelių navikai ... 11 1.4.2. Insulinoma ... 12 1.4.3. Gastrinoma ... 12 1.4.4. Gliukagonoma ... 13 1.4.5. Polipeptidoma ... 13 1.4.6. Nekrozė ... 13 1.4.7. Amiloidozė ... 13
1.5. Egzokrininės kasos dalies vystymosi pakitimai ... 14
1.5.1. Apoptozė ... 15
1.5.2. Egzokrininės kasos dalies adenomos ... 15
1.5.3. Egzokrininės kasos dalies adenokarcinomos ... 15
1.5.4. Lipomatozė ... 16
1.5.5. Kasos degeneracija ir atrofija ... 16
1.5.6. Kasos mazginė hiperplazija... 16
1.5.7. Kasos latakų obstrukcija ... 16
1.5.8. Egzokrininės kasos dalies nepakankamumas ... 17
1.5.9. Kasos uždegimas (pankreatitas) ... 17
1.5.10. Parazitinės infekcijos ... 19
1.6. Putliosios ląstelės ... 19
2. Tyrimo metodai ir medžiagos ... 21
2.1. Mėginių paruošimas mikroskopavimui ... 21
2.2. Histologinių preparatų dažymas Giemsa dažais ... 22
3.TYRIMŲ REZULTATAI ... 23
4 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 35 IŠVADOS ... 37 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 38
5
SANTRAUKA
Putliųjų ląstelių kiekis įvairaus amžiaus šunų ir kačių kasoje
Darbo tikslas- Įvertinti putliųjų ląstelių kiekį šunų ir kačių kasose įvarių patologijų atveju ir amžiaus eigoje. Tyrimus atlikau 2016-2017 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Patobiologijos katedroje, Patologijos centre. Šunų ir kačių kasų mėginiai buvo surinkti klinikose X ir Y. Mėginiai buvo imti rutininės autopsijos metu ir diagnostines laparatomijos metu. Iš viso surinkti 26 mėginiai. Visi surinkti mėginiai buvo fiksuoti 10% formalino tirpale 1-7 paras. Visi surinkti mėginiai buvo nudažyti hematoksilino-eozino dažais taip pat ir Giemsa , ir mikroskopuoti. Rezultatai apskaičiuoti naudojantos Microsoft Exel programa.
Darbo uždaviniai- Įvertinti patologijas šunų ir kačių kasose, atlikti putliųjų ląstelių dažymą surinktuose mėginiuose, įvertinti putliųjų ląstelių kiekį įvairaus amžiaus šunų ir kačių kasose; įvertinti putliųjų ląstelių kiekį tam tikrų patologijų atvejais.
Vertinant putliųjų ląstelių skaičių priklausomai nuo amžiaus visi tiriamieji buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes (1-5metai); (6-10metų); (11metų ir vyresni). Kačių atvejais putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo didžiausias jauniausioje amžiaus grupėje tai yra 2,6, vidurinėje amžiaus grupėje putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo 2,05, o vyriausioje amžiaus grupėje putliųjų ląstelių vidurkis buvo mažiausias 1.04.
Šunų kasų patologijos atvejais putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo didžiausias vidurinėje amžiaus grupėje-2,22, o mažiausias vyriausioje grupėje-0.82. Jauniausioje amžiaus grupėje putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo 1.04.
6
SUMMARY
The presence of mast cells in different ages of dogs and cats pancreas
The aim of study was to evaluate the amount of mast cells in dogs and cats pancreas in case of pathologies and in the course of age. The research was conducted in 2016-2017 years at the Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Pathology center of department of Pathobiology. Samples of pancreas of dogs and cats were collected at the clinics: X, Y. Samples were taken during autoscopy and diagnostic laparpscopy. A total were collected 26 samples. All collected samples were immobilized in 10% formalin solution and stained with hematoxylin-eosin paint as well as Giemsa technique and prepared for microscopy. The results were calculated using the Micrsoft Exell program.
Tasks of the job- evaluate the pathologies in dogs and cat’s pancreas, stained mast cells in collected samples, evaluate the amount of mast cells in pancreas of different ages dogs and cat’s and evaluate the amount of mast cells in certain pathologies.
Evaluating the number of mast cells, depending on the age, all subjects were divided into three age groups (1-5 years), (6-10 years) and (11 years and older). In cats, the average number of mast cells was bigest in the youngest age group and it was 2.6. In the middle age group, the average number of mast cells was 2.05, and in the oldest age group the average number of mast cells was smallest 1.04.
In the case of dogs pancreas pathology the average number of mast cell was highest in the middle age group, 2.22, and the lowest in the oldest age group,0.82. In the youngest age group, the average number of mast cells was 1.04.
7
ĮVADAS, DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Kasa – tai nedidelis, tačiau labai svarbus organas, kuris prisideda prie virškinimo. Ji gamina ir į kraują išskiria hormonus, atlikdama endokrininę funciją, o į plonąją žarną – kasos sultis, kuriose yra riebalus, baltymus ir krakmolą skaidančių fermentų, tai galima apibūdinti kaip egzokrininę kasos funciją. Sergant kasos ligomis, žūva jos ląstelės, sunyksta audinys, sumažėja fermentų gamyba ir išsivysto kasos nepakankamumas. Kasa taip pat išskiria du hormonus, kurie reguliuoja angliavandenių apykaitą ir palaiko kraujyje pastovų cukraus kiekį.
Kasa kaip ir daugelis kitų organų, taip pat gali turėti įvairių patologijų, kurios susijusios tiek su endokrinine tiek su egzokrinine kasos funkcija. Savo darbe apžvelgsiu ištirtų kasu patologijų atvejus atsižvelgiant į amžių. Taip pat putliųjų ląstelių skaičių priklausomai nuo amžiaus.
Esant kasos patologijoms pasireiškia nespecifiniai ligos požymiai tokie kaip diarėja, apatiškumas, svorio netekimas, vėmimas, dėl kurių iš karto nustatyti, sutrikimus susijusius su kasa gali būti sunku.
Darbo tikslas: Įvertinti putliųjų ląstelių kiekį šunų ir kačių kasose įvarių patologijų atveju ir amžiaus eigoje.
Darbo uždaviniai:
Įvertinti patologijas šunų ir kačių kasose;
Atlikti putliųjų ląstelių dažymą surinktuose mėginiuose;
Įvertinti putliųjų ląstelių kiekį įvairaus amžiaus šunų ir kačių kasose; Įvertinti putliųjų ląstelių kiekį tam tikrų patologijų atvejais.
8
1. Literatūros apžvalga
1.1 Kasos struktūra
Kasa yra skiltėta nuo rožinės iki pilkos spalvos liauka, kurios didžioji dalis yra pasaite iš karto gretimai dvylikapirštės. Kraujagyslės nervai ir limfagyslės, kurios aprūpina kasą yra jungiamojo audinio pertvarose, kurios atskiria kasos audinio skiltis. Kasoje yra endokrininė ir egzokrininė dalis. Endokrininę dalį sudaro langerhanso salelės, kuriose yra alfa, beta, delta ir f(pp) endokrinocitų. Egzokrininė dalis užima didžiąją kasos dalį apie 80-85 % ir susideda iš acinusų, kurie sudaryti iš stulpelinių ir trikampių ląstelių. Latakų sistema, kurioje egzokrininė sekrecija, perduodama į virškinamąjį traktą prasideda acinusuose ir pererina į tarpskiltelinius kanalus. Šie smulkūs kanalėliai pereina į pagrindinį kasos lataką. Pagrindinių kasos latakų išdėstymas ir ištuštinimas į dvylikapirštę žarną skiriasi tarp rūšių. Tai ypač būdinga šunims, pas kuriuos gali išsidėstyti bent 5 skirtingais būdais. Pas kates pagrindinis kasos latakas patenka į dvylikapirštę ir baigiasi arti bendro tulžies latako ir tai gali sukelti kasos patologijas. (1)
Daugumos šunų kasa turi du ištekamuosius latakus, kurie susideda iš dviejų skirtingų pirminių latakų, tuo tarpu katės turi tik vieną lataką savo kasoje. Yra variacija latakų struktūrų sistemoje tarp rūšių. Kraujas yra tiekiamas kranialinės pasaito arterijų atšakų. Taip pat kasą krauju aprūpina ir venos, kurios pasibaigia vartų venoje. (2,3)
1.2 Kasos funkcijos
Kasa atlieka egzokrininę ir endokrininę funkcijas. Endokrininę funkciją atlieka Langerhaso salelėse esantys endokrinocitai. Egzokrininę funkciją atlieka didžioji kasos audinio dalis, ji iššskiria virškinimo sultis į dvylikapirštę žarną.
Išskiriami hormonai yra insulinas ir gliukagonas. Kaip žinome, virškinant maistą greitai tirpstantys angliavandeniai virsta gliukozės molekulėmis ir greitai patenka į kraują. Viso gliukozės kiekio iškart organizmas panaudoti negali, todėl kraujyje padaugėja cukraus. Tada kasa pradeda išskirti daugiau insulino, kad galėtų gliukozės perteklių laikinai sukaupti kepenyse, riebalinėse bei raumenų ląstelėse. Kraujyje esant per daug gliukozės, kasa turi gaminti daug insulino ir dėl to "pavargsta". Jei cukraus kraujyje yra per mažai, nervų bei smegenų ląstelėms pradeda trūkti maisto. Tuomet kasa vėl imasi darbo - gamina priešingai nei insulinas veikiantį gliukagoną. Šis fermentas
9 kepenyse atveria gliukozės "sandėlius", vadinamąsias glikogeno saugyklas. Tada cukraus kraujyje vėl padaugėja; tačiau nuo to kasa ilgainiui nusilpsta, prasideda jos uždegimai bei kitos ligos.
Kasa gamina išskyras, kurios prisideda prie virškinimo. Išskyrose yra įvarių fermentų, kurie skaido lipidus (lipazę ir fosfolipazę), baltymus (tripsiną ir chimotripsiną) ir angliavandenius (amilazę). Sekretuose taip pat yra ir elektrolitų kurie palaiko reikiamą žarnyno pH, fermentų veikimui. Kasos fermentai veikia skrandžio virškinimo produktus po to kai jie patenka į dvylikapirštę žarną. Šie fermentai dažnai išskiriami kaip neaktyvūs prekursoriai (profermentai), kurie padeda išvengti kasos skaidymosi jos pačios virškinimo fermentais. Jie yra aktyvuojami žarnyne. Taip pat kasos audinyje yra kasos fermentų inhibitoriai. Sekreciją kontroliuoja nervų stimuliacija, kurią reguliuoja klajoklis nervas ir humoraliniai veiksniai. Sekretinas yra vienas iš svarbiausių kasos hormonų susijusių su kasos sekrecija ir jis stimuliuoja vandens ir bikarbonatų sekreciją, kurią sukelia latakų ląstelės. Jis gaminamas neuroendokrininių dvylikapirštės žarnos epitelio ląstelių. Rūgšties srautas iš skrandžio ir riebalų rūgščių buvimas dvylikapirštėje stimuliuoja jo išleidimą. Kitas svarbus hormonas cholecistokininas stimuliuoja virškinimo fermentų sekreciją iš acinarinių ląstelių. Jis gaminamas iš neuroendokrininių dvylikapirštės ląstelių ir atsakingas už riebalų rūgščių, peptidų ir aminorūgščių buvimą. (4,1)
Kasos endokrininę funkciją atlieka grupė ląstelių, vadinamų Langerhanso salelėmis. Suaugusio gyvūno kasoje jos sudaro apie 1-2% visos kasos masės ir yra netolygiai paskirstytos visame egzokrininiame audinyje. Salelėse yra 4 pagrindiniai ląstelių tipai. Beta ląstelės, alfa ląstelės, delta ląstelės ir PP ląstelės. (3)
Alfa endokrinocitų yra 5-30 proc visų salelės endokrinocitų. Jie sintetina ir išskiria hormoną gliukagoną.. Gliukagonas stimuliuoja glikogeno skaidymą kepenyse ir griaučių raumenyse iki gliukozės ir padidina jos kiekį kraujyje.
Beta endokrinocitų yra 60-80 proc visu salelės endokrinocitų. Jų sandara panaši į alfa endokrinocitų, tačiau jų sekrecinės granulės yra kristaloidinės. Beta endokrinocitai sintetina ir išskiria hormoną insuliną, kuris yra gliukagono antagonistas.unsulinas skatina glikogeno sintezę ir kaupimasi kepenyse bei griaučių raumenyse. Dėl nepakankamos insulino sintezės gliukozė būna nepanaudojama ir susergama cukriniu diabetu, kuriam būdinga padidėjas gliukozės kiekis kraujyje ir jos išskyrimas su šlapimu (gliukozurija).
Delta endokrinocitai gamina ir išskiria hormoną somatostatiną, kuris slopina insulino ir gliukagono sekreciją, virškinamojo kanalo motoriką, sekreciją ir rezorbciją. Somatostatino, insulino
10 ir gliukagono tarpusavio sąveika kontroliuoja ir koordinuoja gliukozės ir kitų maisto medžiagų homeostazę organizme. Šunų kasoje yra tik 5 proc delta ednokrinocitų visų salelės endokrinocitų.
F endokrinocitai sintetina ir išskiria kasos polipeptidą, kuris slopina kasos sulčių sintezę ir lėtina maisto medžiagų rezorbciją plonojoje žarnoje. Šie endokrinocitai taip pat sintetina intestinalinį polipeptidą VIP ar cholicistokininą. (5)
Dauguma literatūros šaltinių teigia, kad beta ląstelės lokalizuojasi sąlelės centre, tačiau keletas tyrimų parodė, kad pasiskirstymas tarp rūšių skiriasi ir pas šunis ir kates beta ląstelės yra salelės periferijoje. Salelėse buvo identifikuoti ir keletas kitų peptidų ir hormonų naudojant imuninės apsaugos metodus tokius kaip: TRH, ACTH, kalcitonino, cholicistokino, gastrino, pankreastatino. Nors kai kurie iš jų yra susiję su salelių ląstelių funkcijos reguliavimu, daugelis jų nėra žinomi.
Salelės yra gerai vaskuliarizuotos. Salelių portalinė sistema susijusi su endokrininiu ir egzokrininiu kasos audiniu. Manoma, kad kraujas ateinantis iš salelių ir palikdamas kasą patenka į kapiliarus ir salelių hormonai turi vaidmenį kasos egzokrininei funkcijai. Saleles inervuoja simpatiniai ir parasimpatiniai pluoštai, kurie įtakoja kasos hormonų veikimą. (3)
1.3 Kasos anatomija
Kasa yra svarbus organas atsakingas už virškinimą ir gliukozės homeostazę. Ji yra tarp skrandžio segmentų pilvo ertmėje ir susideda iš plonos dalies, kuri eina ties dvylikapiršte žarna ir storesnės, tačiau trumpesnės dalies, kuri guli ant skrandžio kaudalinio pavišiaus ir eina link blužnies. Kasa sudaro V raidės formą. Jos viršūnė guli kaudomedialiai, atsižvelgiant į skrandžio išėjimo į dvylikapirstės vietą (1 pav.). (3,6)
11
1pav.(http://www.vetmed.wsu.edu/outreach/Pet-Health-Topics/categories/cat-and-dog-anatomy/digestive-system-of-the-dog)
1.4. Kasos patologijos
1.4.1. Salelių navikai
Salelių ląstelių navikai (adenomos, karcinomos) dažnai yra funkcinės. Dauguma kyla iš beta ląstelių. Beta ląstelių navikai dažniausiai vystosi šunims, tačiau pasitaiko ir pas kates ar šeškus. Apibendrinus šie navikai nėra dažni. Šie navikai gali būti piktybiniai arba gerybiniai Skirtingai nuo kitų salelių ląstelių neoplazmų, beta ląstelių neoplazmos gali būti glaudžiai susijusios su amiloido nusodinimu, gautu iš salelių amiloido polipeptido (IAPP). Salelių ląstelių navikai pasižymi nuoseklumu, aštriomis ribomis, homogeniškumu ir jiems būdinga šviesiai pilka purpurinė spalva. Apskrita forma ir kapsulė nėra patikimi rodikliai gerybinio naviko, nes karcinomos gali turėti metastazes kepenyse ar limfiniuose mazguose. Mikroskopiškai tiek adenomos tiek karcinomos sudaro struktūras, kurios labai primena įprastas saleles.
Adenomos ir karcinomos gali būti siejamos su hormoninės hipersekrecijos sindromais, nors kai kurie navikai yra kliniškai ramūs. Hormonų išsiskyrimas paprastai yra netinkamas ir neturi normalios fiziologinės kontrolės. Nepaisant daugybės hormonų, klinikiniai požymiai visų pirma rodo perteklinį arba netinkamą vienintelio hormono vartojimą.
Šunims dažnesnės yra karcinomos nei salelių ląstelių adenomos ir dažnai vystosi dešinėje kasos skiltyje, iš egzokrininės kasos dalies epitelio. Klinikiniai požymiai dažnai yra neurologiniai ir atspindi hipoglikemiją, kurią sukelia per didelė insulino sekrecija iš beta ląstelių navikų. Beta ląstelių
12 adenomos paprastai būna pavienės nuo geltonos iki raudonos spalvos, mažos, jos turi ploną fibrininę kapsulę.
Salelių ląstelių karcinomos yra didesnės už adenomas ir įsiterpia parenchimoje.. Karcinomos ląstelės yra mažesnės nei adenomos. Taigi mikroskopiniai metastazių įrodymai yra pagrindinis piktybinių navikų kriterijus.
Taip pat prie salelių pakitimų galime priskirti lastelių salelių vakuolizaciją. Ji yra aptinkama dažniausiai cukrinio diabeto metu, dėl glikogeno kaupimosi beta ląstelėse. (7,8,9,10)
1.4.2. Insulinoma
Insuliną sekretuojantys kasos endokrininiai navikai žinomi kaip insulinomos. Insulinomos būna labai mažo dydžio ir jas sunku aptikti. Insulinomos skatina insulino gamybą nepaisant esančios hipoglikemijos. Pirmasis insulinomos atvejis buvo pastebėtas 1935m. Nuo tada ši patologija buvo diagnozuota daugeliui šunų veislių, ypač nuo vidutinių iki didelių veislių, ir retai mažoms veislėms. Nėra aiškios veislės ar lyties polinkio. Diagnozės metu šunų amžius svyruoja nuo 4 iki 13 metų. Insulinomos yra retas atvejis katėms, pasitaiko tik pavienių atvejų.
Insulinomos simptomai beveik visada yra kaip hipoglikemijos. Iš pradžių savininkas gali nepastebėti klinikinių požymių. Simptomai pasireiškia periodiškai ir gali būti susiję su susijaudinimu ar fiziniu kruviu. Gali padidėti svoris jei savininkas sureagavo į gyvūno apetito padidėjimą. Tai yra svarbu, nes insulinomos yra viena iš nedaugelio ligų , kurios gali sukelti kūno svorio padidėjimą. Daugeliui šunų diagnozė yra nustatoma praėjus 5 mėnesiams nuo klinikinių požymių atsiradimo. (3,9,11,12)
1.4.3. Gastrinoma
1955m. Zollinger ir Ellisonas pirmieji apibūdino žmogaus sidromą, susijusį su gastrino hipersekrecija, kasos navikais. Gastrinas apima tris biologiškai aktyvius peptidus, kurių dydis yra nuo 14 iki 34 aminorūgščių. Gastrinas išskiriamas iš skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės G ląstelių ir nėra pastebimas normalioje kasoje. Nepaisant to daugiau nei 70proc. šunų su gastriną sekretuojančiu naviku, vadinamu gastrinoma, turi navikinio audinio ir kasoje. Gastrinomos dažniausiai yra piktybinės ir metastazės gali būti randamos daugiau nei 70proc. atvejais. Sindromas pasireiškia vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims, kurių vidutinis amžius yra apie devynerius metus. Nėra ryškios veislės ar lyties predispozicijos. Gastrinomos yra retos katėms ir pasireiškia tik
13 pavieniais atvejais. Pagrindiniai klinikiniai požymiai yra anoreksija, vėmimas ir svorio netekimas,taip pat gyvūnas gali jausti skausmą pilve.(3,11)
1.4.4. Gliukagonoma
Gliukagonomos atsiranda iš alfa ląstelių, kurios yra kasos salelėse, taip pat gali atsirasti kaip atskiri subjektai arba kaip daugelio endokrininės neoplazijos sindromo dalis. Gliukagonas buvo įrodytas imunohistocheminiu tyrimu šunų salelių ląstelių navikuose.Gliukagonoma kol kas dar nebbuvo aprašyta katėms. Gliukagonomos retai pasitaiko ir šunims. Sindromui būdinga letargija, anoreksija, svorio netekimas, odos pabėrimai, stomatitas, švelni anemija, hiperglikemija. Taip pat gali pasireikšti ir diarėja. Manoma, kad viduriavimas yra susijęs su gliukagonu, dėl kurio sumažėja absorbcija arba stimuliuojasi vandens ir elektrolitų sekrecija iš smulkųjų žarnų gleivinės. Galima diagnozė gali būti patvirtinta nustatant padidintą gliukagono koncentraciją plazmoje, kai nėra hipoglikemijos. Priešchirurginė diagnostika ir tiriamoji laparatomija gali padėti lokalizuoti pirminį kasos naviką ir bet kokias metastazes. Chirurginė rezekcija yra pirmoji gydymo galimybė. Taip pat galima pasirinkti medicininę terapiją su somatostatino analogais. Būtina vengti kortikosteroidų, cukrinio diabeto raida blogina situaciją. Ilgalaikė prognozė yra bloga, nes dauguma glukagonomų yra piktybinės kilmės ir šunys su šiuo naviku dažnai yra silpni diagnozavimo metu.(3,11)
1.4.5. Polipeptidoma
Klinikinis sindromas panašus į Zollinger-Ellison sindromą. Tai salelių ląstelių navikas kuris išskiria ir insuliną ir kasos polipeptidą. Klinikiniai požymiai yra vėmimas anoreksija ir svorio praradimas ir jie yra susiję su dvylikapirštės žarnos opom ir hipertrofiniu gastritu. Kasos polipeptido sekrecija galėjo būti atsakinga, nes šis hormonas mažina kasos bikarbonatų sekreciją ir yra silpnas skrandžio rūgšties stimuliatorius.(11)
1.4.6. Nekrozė
Salelių nekrozė pasireiškia, esant ūmiai kasos nekrozei. Ši būklė yra pagrindinė cukrinio diabeto priežastis šunų tarpe. Salelių nepakankamumas taip pat gali atsirasti dėl neoplastinio kasos sutrikimo. Virusai taip pat gali išprovokuoti salelių ląstelių nekrozę.(9)
1.4.7. Amiloidozė
Salelių amiloidozė gali pasireikšti žmonėms, kitiems primatams, naminėms ir laukinėms katėms ir tai yra būdingas pažeidimas 2 tipo (nuo insulino nepriklausomam) cukriniam diabetui. Salelių
14 amiloidas gali būti aptiktas ir kliniškai sveikoms katėms, didėjant jų amžiui, bet rečiau pasireiškia vyresniems nesergantiems cukriniu diabetu, negu sergantiems. Amiloidas yra naudingas morfologinis beta ląstelių funkcijos sutrikimo žymeklis ir kaip jis yra nustatomas nesergančioms katėms, galime spresti, kad gyvūnui yra prieš diabetinė būsena. Salelių amiloidozė nebuvo pastebėta diabetu sergantiems šunims, bet gali būti rasta salelių ląstelių navikuose.
Nors amiloido nusodinimo laipsnis diabeto metu nėra tiesiogiai susijęs su gliukozės tolerancija, amiloidas gali prisidėti prie salelių ląstelių disfuncijos ir degeneracijos, veikdamas kaip difuzinis barjeras.
Salelių amiloidozė yra lokalizuota pirminė amiloidozės forma, kur amiloido nuosėdos ribojasi su salelėmis. Didžiausia amiloido sudedamoji dalis yra salelių amiloido polipeptidas (IAPP), kurį gamina beta ląstelės. Padidėjusi IAPP sekrecija atsiranda dėl nutukimo, tai buvo įrodyta atlikus tyrimus su katėms, kurių sutrikusi gliukozės tolerancija.
Katėms amiloido nusodinimas būna ypač periferinėse salelių dalyse, netoli beta ląstelių. Ekstraląstelinės fibrilinės formacijos artimai susijusios su beta ląstelių membranomis. Kai kuriais atvejais gali būti perivaskulinė amiloido orientacija aplink salelių kapiliarus. Katėms su pažengusia diabeto forma dauguma salelių yra paveiktos ir gali būti labia padidėjusios. Dauguma salelių ploto yra užimtos amiloido ir salelių ląstelių skaičius yra sumažėjęs.
Šunims sergantiems cukriniu diabetu, kuris nėra kasos nekrozės rezultatas, gali atsirasti įvarūs salelių sklerozės laipsniai. Lengva sklerozė pastebima vyresnio amžiaus nesergantiems diabetu šunims, todėl jo diagnostinę reikšmę sunku įvertinti. Paveiktose salelėse sklerotinis procesas gali būti židininis arba difuzinis, o kolageno nuosėdos tampa hialinizuotos.(9,13,14,15)
1.5. Egzokrininės kasos dalies vystymosi pakitimai
Išskyrus keletą svarbių išimčių, egzokrininės kasos dalies ir jų anomalijos paprastai yra mažai kliniškai svarbios. Kasos agenezė ir aplazija (visiškas nebuvimas) gali būti siejama su labiau apibendrintomis ir sunkiomis išgyvenamumo nesuderinamomis formomis.
Kasos hipoplazija, tai defektas kasos egzokrininiame audinyje, salelių skaičius ir morfologija yra nepakitusi. Hipoplastinis organas yra mažas blyškus ir laisvai tekstūruotas. Šunims ir pradžių buvo aprašoma kasos hipoplazija, tačiau dabar šis pakitimas laikomas atrofiniu, o ne hipoplaziniu sutrikimu.
15 Latakų išsidėstymų variacija šunims yra dažna. Dauguma šunų turi du atskirus latakus atsiveriančius į dvylikapirštę žarną. Mažas šunų procentas gali turėti tik pridėtinį lataką, atsiveraintį į dvylikapirštę, o kai kurie gali turėti visus tris .
Įgimta stenozė arba kasos kanalo cistinė diliatacija taip pat aprašoma naminiams gyvūnams. Ektopinis ar pridėtinis kasos audinys yra retai sutinkamas. Šunims, maži kasos mazgeliai gali būti randami skrandžio ar žarnų daugiausia dvylikapirštėje žarnoje., blužnies ar kepenų pogleivinėje ar raumeniniame audinyje. Ektopinis audinys yra normalios morfologijos, tačiau salelių būna nevisada. Ektopija gali atsirasti kaip rezultatas dėl dvylikapirštės dalies dislokacijos. Žmonėms ektopinis kasos audinys vis dažniau pripažystamas su nenormalia žarnų peristaltika, žarnų gleivinės uždegimu ar opoms. Nei viena tokia asociasija naminiams gyvūnams nepastėba.(9,16,17)
1.5.1. Apoptozė
Apoptozė gali pasireikšti su mažu uždegimu, tačiau jo gali ir nebūti. Apoptozė atsakinga už ištrinimą ląstelės embrionų vystymosi metu ir regresuojančius hiperplazinius organus. Apoptozė taip pat gali palengvinti ląstelių ląstelių praradimą po lengvo ląstelių sužalojimo.Apoptozė dažnai pasireiškia kasoje tačiau yra retai aprašoma. Mikroskopuojant apoptozę lengvai galima sumaišyti su ląstelių nekroze. Acinusų ląstelės su degranuliacija yra daug mažesnės už normalias. Branduolys pasitraukia į vidurį ir prarandamos zimogeno granulės. Dauguma atvejų degeneruotos ir nekrozuotis acinusų ląstelės yra įsiterpusios. Nekrozavusios ląstelės dažniausiai būna susitraukusios.(9,18)
1.5.2. Egzokrininės kasos dalies adenomos
Šie navikai yra reti ir aprašomi senesnio amžiaus šunims ir katėms. Adenomos paprastai yra pavienės ir mažos. Paprastai jos būna atsitiktinai pastebimos. Jų retenybė rodo, kad jos nesukelia kasos adenokarcinomos. Adenomos gali išeiti iš kasos ribų ir atsikišti į išorę, tačiau jų išvaizda panašesnė į normalią kasos parenchimą, negu hiperplastinių mazgų. Tiriant histologiškai matoma, kad adenomos struktūra panaši į vamzdinę. Jei struktūra yra vamzdinė, matomi cistiniai tarpai, kurie yra iškloti kubiškuoju epiteliu.(9,21)
1.5.3. Egzokrininės kasos dalies adenokarcinomos
Adenokarcinomos yra retai sutinkamos naminių gyvūnų tarpe. Daugiau atvejų pasitaiko šunims, o mažiau atvejų nustatoma katėms. Cheminės medžiagos gali sukelti spontaninę kasos
16 adenokarcinomą. Lėtinis pankreatitas gali būti predisponuojantis faktorius šio naviko. Kasos adenokarcinoma gali atsirasti kaip pavienė masė, arba kaip sudėtinė masė pasiskirsčiusi visame organe. Šie navikai yra gan agresyvūs ir dažnai metastazuoja į kitus organus, tokius kaip kepenis, plaučius, limfinius mazgus, taip pat į blužnį inkstus ir diafragma, retos metastazės pasireiškia odoje. (9,19,20)
1.5.4. Lipomatozė
Kasos lipomatozė kartais pasireiškia pas kates, kiaules ar galvijus, paprastai kaip nutukimo dalis, tačiau kartais būna tiesiog kasoje. Riebalinis audinys kaupiasi intersticiume ir išsklaido parenchimą, kad sukeltų klaidingą mikroskopinį sumažėjusios egzokrininės masės įspūdį su riebaliniu pakaitalu. Nors kartais gali būti spaudimo atrofija, lipomatozė nėra kliniškai reikšminga. (9)
1.5.5. Kasos degeneracija ir atrofija
Kasos acinusų ląstelių degeneracija yra nespecifinis procesas, kuris gali atsirasti dėl įvairių sisteminių ligų. Pavyzdžiui badavimo metu kai prarandamos zymogeno granulės, esančios egzokrininės liaukos dalies acinusų ląstelių citoplazmoje, nes granulių sintezės greitis yra sumažėjęs, o esamas baltymas yra naudojamas išlaikyti serumo baltymų koncentraciją, kai dietinis baltymas yra ribotas. Bet koks kasos latakų pažeidimas gali sukelti kasos degeneraciją ir atrofiją.. Kasos atrofija gali pasireikšti kaip antrinė patologija dėl kasos fibrozės, kurią šunims gali sukelti lėtinis pankretitas.(1,22)
1.5.6. Kasos mazginė hiperplazija
Kasos mazginė hiperplazija pasireiškia šunims ir katėms. Tai ypač būdinga vyresnio amžiaus šunims ir katėms. Šis pažeidimas neturi klinikinės reikšmės, tačiau jis turi būti atskirtas nuo egzokrininės ir endokrininės kasos navikų. Šių hiperplazinių mazgų paprastai būna daugybė, jie būna lygūs o įpjovimo paviršius pilkas arba baltas. Mikroskopiškai šie mazgai susideda iš nekapsuliuotų acinusų ląstelių , kurių gali trūkti zymogeno granulių sudėtyje. Kai kurie mazgai susideda iš dviejų tipų acinusų ląstelių. Gyvūnams skirtumas tarp hiperplazijos ir adenomos sunkiai nustatomas. (1,7)
1.5.7. Kasos latakų obstrukcija
Kasos latakų obstrukcija gali atsirasti dėl spaudimo, kurį sukelia navikai, taip pat dėl lėtinio uždegimo, kuris asocijuojasi su fibrose ir uždegiminiu eksudatu, taip at dėl parazitų , ar kasos akmenų. Ekspermentinėje kanalų obstrukcijoje virškinimo fermentų išskyros iš acinusų ląstelių
17 nustoja veikti, nepaisant tolimesnės jų sintezės, o virškinimo fermentų koncentracija kasoje didėja. Organelės, kurios saugo zimogeną didėja ir lizosominiai fermentai yra paskirstomi jose. Tada organelės tampa jautrios plyšimui. Kadangi endokrininis audinys yra atsparus atrofijai, kuri sukelia laikiną kanalų obstrukciją, kanalų sulyginimas buvo kaip ekspermentinis metodas izoliuoti insuliną nuo kasos. Tačiau intensyvesnis intersticinas uždegimas ir fibrozė atsiranda latakų obstrukcijoje, o ne ekspermentiniame modelyje. Egzokrininė atrofija dėl spontaniškos latakų obstrukcijos dažniausiai yra susijusi su ischemija ir spaudimo atrofijos sukeltu randėjimu.(9,23)
1.5.8. Egzokrininės kasos dalies nepakankamumas
Progresuojantis egzokrininės kasos dalies parenchimos praradimas galiausiai veda prie širdies problemų.Kuo didesnis kasos funkcinis rezervas, tuo mažesnė tikimybė turėti nepakankamumą. Seilių, skrandžio ir žarnų fermentai gali padėti dalyvaujant virškinime, esant kasos sutrikimams.
Egzokrininės kasos dalies nepakankamumas dažniausiai diagnozuojamas šunims, tačiau pasitaiko pavienių atvejų ir kitose rūšyse. Kasos acinusų atrofija dažniausia preižastis šunims, bet taip pat gali atsirasti dėl kasos nekrozės, lėtinio pankreatito ar egzokrininės kasos dalies navikų. Katėms dažniausia egzokrininės kasos dalies nepakankamumo priežastis yra lėtinis pankreatitas. Nedažnos šios patologijos priežastys yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas, dėl kurio sumažėja kasos fermentų aktyvumas (ypač lipazės) dvylikapirštėje žarnoje ir egzokrininės kasos dalies atrofija, susijusi su lėtine kanalų obstrukcija. Tačiau kitose rūšyse šią patologiją gali lydėti cukrinis diabetas, jei pagrindinis patologinis procesas sunaikino saleles ir egzokrininę parenchimą.
Dažniausi klinikiniai požymiai yra viduriavimas ir lėtinis svorio netekimas, nepaisant to, kad apetitas yra normalus. Kailis gali būti prastos kokybės, o kai kuriems gyvūnams pasireiškia raumenų atrofija. Gyvūnams gali pasireikšti silpnumas, tačiau jei nėra konkurentinės ligos , tokios kaip cukrinio diabeto, gyvūnai paprastai būna budrūs. Kitiem gali pasireikšti kaprofagija, o paveiktos katės vemti ir joms gali pasireikšti anoreksija. Išmatos gali būti balkšvos, gausios ir minkštos arba vandeningos. Dėl gausaus išmatų kiekio uodegos ir tarpvietės plaukai gali būti suteršti, ypač katėms. Taip pat šunims gali pasireikšti žarnyno sutrikimai, dėl gausaus išmatų kiekio. Esant egzokrininės kasos dalies nepakankamumui šunims ir katėms gali vystytis kepenų lipidozė.(9,24,25)
1.5.9. Kasos uždegimas (pankreatitas) 1.5.9.1 Ūmus pankreatitas
Ūmus pankreatitas yra būklė , kurią daugiausia lemia nekrozė ir įvairaus laipsnio kasos uždegimas. Nutukusios sėslios kalės dažnai suserga ūmiu pankreatitu. Ši liga rečiau pasitaiko katėms
18 negu šunims, tačiau lyginant kates su kitais gyvūnais joms pasireiškia dažniau. Yra žinomi trys pankreatito požymiai : Latakų obstrukcija. Acinuso ląstelių sužalojimas. Fermentų judėjimo per acinusų ląstelių citoplazmą sutrikimai.
Ūminio pankretito pažeidimai yra susiję su kasos parenchimos kraujagyslių ir hemoraginio audinio pažeidimais ir kasos riebalų nekroze. Lengvesniems pankreatito atvejams būdinga intersticinio audinio edema. Ūmus hemoraginis pankretitas yra daug sunkesnis ir jame gali me pastebėti nuo pilkų iki baltų nekrozės plotų. Kitoje vietoje gali būti nuo tamsiai raudonų iki mėlynų arba juodų plotų, kurie yra hemoraginiai. Riebalų nekrozės srityse būdinga kalkinė balta spalva. Nepažeistos kasos parenchimos dalys gali būti įsiterpusios tarp pažeistų.
Ūminio hemoraginio pankretito mikroskopinė išvaizda atspindi aukščiau paminėtus pažeidimus. Būdingi pažeidimai įskaitant dideles hemoragijos zonas, leukocitų pagausėjimą, ir kasos parenchimos nekrozę, fibrino susikaupimas ir atsidėjimas tarpskiltelinėse pertvarose, nekrozė ir riebalinio audinio uždegimas šali paveiktų kasos dalių.
Sergant ūmiu pankretitu skirtumai tarp rūšių taip pat galimi. Pavyzdžiui katėms yra du skirtingi ūminio pankretito sindromai., kuriems būdinga ūminė kasos nekrozė ir pūlinis pankretitas, kurį greičiausiai sukelia bakterinė infekcija.
Ūminis pankretitas paprastai pasireškia vėmimu, vuduriavimu, anoreksija ir pilvo skausmu. Ūmus pankretitas taip pat sukelia sisteminį poveikį, atsirandantį dėl pažeistos kasos uždegimo ir aktyvuotų fermentų. Taip pat atsiranda kraujagyslių pakitimai ir šokas. Dėl pankretito taip pat yra pažeidžiamos ir kepenys, tai rodo padidėjusi kepenų fermentų koncentracija serume (alanino aminotransferazė), taip pat gali pasireikšti židininė kepenų nekrozė. Ūmus pankretitas galintis sukelti klinikinę ligą, yra žymiai mažiau paplitęs kitose gyvūnų rūšyse nei šunims ir katėms. (26)
1.5.9.2 Lėtinis kasos uždegimas
Lėtinis kasos uždegimas paprastai pasireškia kartu su fibroze ir parenchimos atrofija. Jis gali pasireikšti visoms rūšims kaip pasekmė kasos latakų užsikimšimo. Šunims kasos fibrozė ir lėtinis pankretitas yra rezultatas progresuojančio kasos irimo ir pasikartojančio ūmaus pankretito. Lėtinis panretitas dažnai pasireiškia tokioms šunų veislėms kaip: kokerspanieliams, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliams, koliams ir bokseriams. Kasa turi mažą pajėgumą atsistatyti ir sunkiai reaguoja į pasikartojančią fibrozę ir pasikartojančią parenchimos atrofiją. Nuolatinis kasos audinio irimas sukelia liaukinio kasos audinio praradimą be atsistatymo. Lėtiniu pankretitu sergančių gyvūnų kasa
19 yra iškreipta, susitraukusi, mazginė masė pluoštiniais sukibimais prikimba prie gretimų audinių. Jeigu didelė dalis kasos yra paveikta, šunys gali rodyti požymius susijusius su egzokrininės kasos dalies nepakankamumu, požymių susijusių su endokrininės kasos dalies nepakankamumu gali būti arba nebūti. Kasos audinio sunaikinimas dažniausiai nėra toks didelis , kad sukeltų egzokrininės kasos dalies nepakankamumą ir kasos fibrozė kartai randama kaip atsitiktinis pažeidimas šunims su normalia virškinimo sistema. Katėms lėtinis kasos uždegimas dažniausiai pasireiškia su gausia fibroze ir nedideliu uždegimu. Taip pat katėms būdinga kasos latakų ektazija su cistų formavimusi, esant kasos fibrozei. Lėtinis kasos uždegimas kuriam būdingi limfoplazmocitų infiltratai dažnai svarbus šunims, gali pasireikšti ir pas kates , bet nėra kliniškai reikšmingas. (1,27,28,29)
.
1.5.10. Parazitinės infekcijos
Įvairūs parazitai gali gyventi naminių gyvūnų kasos kanaluose. Kasos kanalų parazitinės infekcijos yra svarbios jei parazitai uždaro kasos kanalus, tiesiogiai dėl fizinių obstrukcijų arba sukelia uždegimą kanaluose ir aplink juos. Gali pasireikšti ryškus kanalų užsikimšimas ir išsiplėtimas, dėl kurio beveik visiškai prarandama egzokrininė parenchima ir pasireiškia pakartotinė fibrozė. Kasos kanalų parazitai: Opisthorchiidae šeimos (Opisthorchis tenuialis, Opisthorchis viverrini, Clonorchis
sinensis) ir Dicrocoeliidae šeimos ( Eurytrema pancreaticum, Concinnum procyonis) jie gali gyventi
įvairiose gyvūnų rūšyse kasos kanaluose ir kartais sukelia fibrozę ir/ar pankretitą. Nematodai ir cestodai, kurie yra įprastiniai virškinamojo trakto parazitai kartais gali nukeliauti į kasos latakus. Manoma, kad kanalo obstrukcija daugiausiai skatina periduktalinę fibrozę, ir egzokrininių elementų progresuojančią atrofiją.(1,9)
1.6. Putliosios ląstelės
Literatūroje nėra daug informacijos apie putliąsias ląsteles, tačiau minima, kad jų skaičius lyginant sveikus ir pažeistus organus, stebimas didesnis ten kur vyrauja fibrozė ir lėtinis uždegimas. Keletas autorių mano, kad esant ūmiam uždegimui putliosios ląstelės laikinai išnyksta, o vėliau kaip uždegimas susilpnėja ir fibrolastai išleidžia fibrilą atsiranda progresuojantis putliųjų ląstelių skaičiaus
20 padidėjimas ir tol, kol ši proliferacinė fazė išlieka, vietinė putliųjų ląstelių populiacija toliau didėja(33).
Putliosios ląstelės yra dažniau sutinkamos negu makrofagai jungiamajame audinyje, jos yra šalia kraujagyslių laisvajame jungiamajame audinyje. Putliosios ląstelės gali būti didesnės nei makrofagai ir gali siekti 20-30 nano metrų per skersmenį ar netgi daugiau. Bazofiliškai dažytos sekretorinės granulės atskiria jų citoplazmą. Šios granulės supa dažniausiai centre esančius sferinius ovalius branduolius. Granulės, kurios yra su membrana turi daugybę medžiagų įskaitant sulfatuotą glikozaminoglikano hepariną., kuris metachromatiniu būdu reaguoja su tam tikromis dėmėmis tokiomis kaip toluidino mėlynuoju. Šių ląstelių buvimą geriausiai galima atskleisti stebint mikroskopu mėginį, kuris yra nudažytas Gimzos-Romanovskio technika. Tada putliosios ląstelės stebimos violetinės spalvos, jas pastebėti nėra sunku. Elektronų mikroskopija rodo nedidelius svyravimus tarp granulių dydžių ir konsistencijos, ypač tarp putliųjų ląstelių, kurios dalyvauja procese išleidžiant jų turinį. Medžiagos granulėse yra tirpios vandenyje ir gali veikti skatinant uždegimą. Be heparino, kuris veikia kaip antikoaguliantas, granulių sudėtyje yra histamino, dėl kurio padidėja kapiliarų ir smulkių venulių edemos rizika. Putliosios ląstelės gali būti susijusios su alerginiu atsaku, taip pat dalyvauti esant astmai, šienligei ir anafilaksiniam šokui.
Putliosios ląstelės yra labai svarbus imuninio atsako elementas. Putliųjų ląstelių paviršius turi specifinius receptorių antikūnus, kurie jautrūs antigenams, kurie pateko į organizmą ir jame cirkuliuoja. Kai antigenai prisijungia prie receptorių, granulės išsiskiria aktyvaus katabolinio proceso metu. Receptoriai nėra pagaminti iš putliųjų ląstelių, bet iš tikrųjų jie susideda iš plazmos ląstelių ir imunoglobulino E (IgE), kuris buvo susiformavęs anksčiau, reaguojant į antigeno buvimą. Kai antigeno infiltracija pasikartoja, antigeno kompleksai su jautriu specifiniu IgE sukelia pirminių ir antrinių mediatorių išsiskyrimą iš granulių, kas ir sukelia apvaliųjų audinių edemą. Pakartotinai veikiant konkrečiam antigenui, putliųjų ląstelių jautrumas padidėja ir gali pasireikšti anafilaksija. Putliosios ląstelės yra nevienodai pasiskirsčiusios visame kūne. Daug jų yra odoje ir plaučiuose bet nėra centrinėje nervu sistemoje išskyrus išorinį jungiamojo audinio sluoksnį. Šių ląstelių padaugėja esant patologijoms, ypač uždegimui. Putliųjų ląstelių gyvenimas nėra ilgas , jos gyvuoja tik keletą mėnesių, tada papildoma naujomis, kurių kilmės vieta yra kaulų čiulpų kamieninės ląstelės. (5)
Putliosios ląstelės randamos gerai kraujagyslėmis aprūpintuose audiniuose. Aktyvuotos putliosios ląstelės išleidžia paruoštus citokinus, histaminą ir seratoniną taip pat naujai sintezuotus trombocitų aktyvavimo faktorius, leukotrienus ir kitus mediatorius, taigi putliosios ląstelės vaidina svarbų vaidmenį uždegimo metu.
21
2. Tyrimo metodai ir medžiagos
Šunų ir kačių kasų mėginiai buvo rinkti klinikose X, Y mėginiai buvo surinkti 2016-2017m. Mėginiai buvo imti rutininės autopsijos metu ir diagnostines laparatomijos metu. Iš viso surinkti 26 mėginiai. Visi surinkti mėginiai buvo fiksuoti 10% formalino tirpale 1-7 paras. Mėginiai tirti Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Patobiologijos katedroje.
2.1. Mėginių paruošimas mikroskopavimui
1. Mėginiai buvo supjaustyti ir įdėti į kasetes, tada 24 valandas buvo plauti tekančiu vandeniu, nes reikia išplauti formaliną.
2. Mėginiai buvo dehidratuojami 60 º, 80 º ir 96 º etilo alkoholyje ir 1-3 valandas - izopropanolio alkoholyje. Visa tai buvo atlikta su: „Shandon Pathcentre, USA“.
3. Tada, dehidratuoti mėginiai 1-3 valandas buvo skaidrinti chloroformu. 4. Atlikus aukščiau paminėtus etapus, mėginiai buvo įlieti į parafininius blokus. 5. Norint išgauti mėginių tvirtumą jie buvo atšaldomi iki -9C.
6. Mikrotomo pagalba iš parafininių blokų buvo daromi 4 mikronų storio pjūviai.
7. Pjūviai su adatėlėmis pernešami į termostatinę vonelę su 37 ºC temperatūros vandeniu. Tada jie ištiesinami ir perkeliami ant stiklelių, kurie 24 valandas džiovinami tokioje pačioje temperatūroje.
8. Paruošti pjūviai dažomi naudojant automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue – Tek DRS, Japonija“.
9. Paruošti pjūviai dažomi: hematoksilino eozino (HE), taip pat atliekamas dažymas gimzos dažais, hematoksilinas branduolius nudažo mėlyna spalva, eozinas audinius nudažo raudona spalva.
10. Nudaţyti stikleliai dengiami saugojimo terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulatio“.
11. Histologinis vaizdas analizuojamas ir vertinamas ”Olympus BX641“ mikroskopu, o „Olympus DP72 BX63“ analizatoriumi išsaugomos nuotraukos .
22
2.2. Histologinių preparatų dažymas Giemsa dažais
1. Iš pradžių mėginiai nudažomi Giemsa dažais, šis dažymas trunka 1val.
2. Nudažius mėginius jie ištraukiami ir merkiami į rūgštinį vandenį 2 sekundėms, kad būtų galima diferencijuoti spalvas.
3. Tada mėginiai merkiami į 96º alkoholį, ten laikomi 4-6 sekundes, o izopropanolyje 2 sekundes.
4. Ksilenas naudojamas mėginių skaidrinimui, skaidrinimas trunka 2 sekundes.
5. Ant mėginio dedama pora lašų Kanados balzamo ir uždengiama dengiamuoju stikleliu. Stiklelis lengvai prispaudžiamas, kartu pašalinant susidariusius oro burbulus.
Šis dažymo metodas, padėjo identifikuoti putliąsias ląsteles kasos mėginiuose ir jas suskaičiuoti. Putliosios ląstelės buvo skaičiuojamos mėginius nudažius Giemsa dažais, atsitiktai iš 10 matymo laukų, tada buvo išvestas jų vidurkis. Mikroskopuota x200 padidinimu, „Olympus CX22”
23
3.TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Atliktų tyrimų analizė
Lietuvos sveikatos mokslų universitete, patobiologijos centre iš viso buvo ištirta 26 kasos mėginiai, iš kurių 12 buvo kačių ir 14 šunų kasų mėginiai. Iš visų tirtų mėginių buvo nustatytos 9 skirtingos kasų patologijos. 5 Patologijos katėms ir šunims sutapo.
.
Katėms buvo nustatytos 8 skirtingos patologijos (2pav.) Dažniausia nustatyta patologija buvo salelių anomalijos (3-4pav.), ši patologija buvo aptikta 5 mėginiuose ir tai sudarė sudarė 41,7 procentus visų tirtų kačių kasų mėginių. Uždegimas, karcinoma (5-6pav.) ir edema atitinkamai pastebėtos 2 mėginiuose ir tai sudarė po 16,7 procentus. Sveiki be pakitimų kasų mėginiai (7pav.) buvo 2 ir taip pat sudarė 16,7 procentus. Riebalinių ląstelių infiltracija, plazmocitozė su nekroze, hiperemija ir adenoma atitinkamai pastebėti 1 mėginyje ir tai sudarė po 8,3 procentus visų tirtų kačių kasų mėginių. 0,00% 5,00% 10,00% 15,00% 20,00% 25,00% 30,00% 35,00% 40,00% 45,00% 41,70% 16,70% 16,70% 8,30% 8,30% 8,30% 16,70% 16,70% 8,30% A tv ej ų pa si rei šk im as pro c .
24
2 pav. Kačių kasos patologijų pasireiškimo dažnumas
3-4pav. Salelių ląstelių vakuolizacija ( Pažymėta juodomis rodyklėmis)
5-6pav. Karcinoma kačių kasos audinyje.(Pažymėta juodomis rodyklėmis), taip pat matosi acinusų likučiai (oranžinės rodyklės)
25
7pav. Sveikas kačių kasos audinys , jame matyti sveiki acinusai su nepakitusiomis
ląstelėmis(oranžinės rodyklės), taip matyti Langerhaso salelė su endokrinocitais (Pažymėta juoda rodykle)
Šunims buvo nustatytos 6 skirtingos patologijos (8pav.). Dažniausia nustatyta patologija buvo salelių anomalijos, ši patologija buvo aptikta 6 mėginiuose ir tai sudarė 42,86 procentus visų tirtų šunų kasos mėginių. Toliau pagal dažnumą seka hiperemija, kuri pasireiškė 5 mėginiuose ir tai sudarė 35,71 procentus, tačiau hiperemija nepriskiriama prie ryškių patologijų, nes ją gali sukelti eutanazija. Riebalinių ląstelių infiltracija pasireiškė 3 mėginiuose ir tai sudarė 21,43 procentų dažnumą. Hiperplastinis mazgas (9pav.) pastebėtas 2 mėginiuose ir uždegimas (10pav.) pastebėtas irgi 2 mėginiuose sudaro po vienodą 14.29 procentų dažnumą. Karcinoma (11pav.) šunų tarpe pasireiškė rečiausiai, tik 1 mėginyje ir sudarė 7,14 procentus.
26
8pav. Šunų kasos patologijų pasireiškimo dažnumas.
9 pav. Šuns kasoje matomas hiperplastinis mazgas, su nekapsuliuotomis acinusų ląstelėmis (Pažymėta juodomis rodyklėmis)
0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 42,86% 21,43% 14,29% 35,71% 14,29% 7,14% A tv e jų p a si re iš ki m a s p ro c.
27
10pav. Uždegiminis kasos audinys su uždegiminiu infiltratu.. (Pažymėta juodomis rodyklėmis)
11pav. Karcinoma kasos audinyje. (Pažymėta juodomis rodyklėmis)
Šunų ir kačių kasos bendrų patologijų pasireiškimo dažnumo palyginimas (12pav.). Šunims kasos salelių anomalijos pasireiškė dažniau negu katėms (42,86 proc. > 41,7proc.). Riebalinių ląstelių infiltracija šunims taip pat pasireiškė dažniau negu katėms (21,43 proc.> 8,3 proc.). Karcinomos pasireiškimo dažnumas buvo didesnis kačių kasų mėginiuose negu šunų (16,7proc.>7,14proc.).
28 Hiperemija dažniau pasireiškė šunų tarpe nei kačių (35,71proc.>8,3proc.). Paskutinė bendra patologija yra uždegimas, kuris dažniau buvo diagnozuotas kačių kasų mėginiuose negu šunų (16,7prc.>14,29proc.).
Tokios patologijos kaip plazmocitoma su nekroze ir hiperplastinis mazgas nebuvo palygintos, nes jos nėra bendros šunų ir kačių tarpe.
12 pav. Šunų ir kačių bendrų patologijų dažnumo palyginimas
Tyrime buvo skaičiuojama ir putliųjų ląstelių skaičius (13pav.) įvairių šunų ir kačių patologijų pasireiškimo metu (14pav.-15pav.).Hiperemijos metu putliosios ląstelės nebuvo skaičiuotos nes tai galimai gali būti susiję su eutanazija.
Šunų kasų mėginiuose daugiausiai putliųjų ląstelių buvo uždegimo metu 2,1 taip ir turėtų būti, nes jos reikalingos imuniniam organizmo atsakui. Kitų patologijų atvejų putliųjų ląstelių skaičius nebuvo didelis ir svyravo nuo (0,57-1,35). Mažiausias jų skaičius buvo stebimas riebalinių ląstelių infiltracijos atveju, kaip apžvelgus visus mėginius su šia patologija ir išvedus vidurkį buvo gauta tik 0,57 putliosios ląstelės.
0,00% 5,00% 10,00% 15,00% 20,00% 25,00% 30,00% 35,00% 40,00% 45,00% Salelių anomalijos Riebaliniu ląstelių infiltracija
Karcinoma Hiperemija Uždegimas
42,86% 21,43% 7,14% 35,71% 14,29% 41,70% 8,30% 16,70% 8,30% 16,70% A tv ej ų pa si rei šk im as proc . Šunys Katės
29 Kačių kasų mėginiuose daugiausiai putliųjų ląstelių 6 buvo taip pat uždegimo metu. Taip pat galima paminėti, kad karcinomos atveju uždegiminių ląstelių vidutiniškai buvo 3,35, tai antra patologija pagal putliųjų ląstelių pasireiškimą. Kitų patologijų atvejais putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis svyravo nuo (0,2-1,8), mažiausiai aptikta (0,2) plazmocitomos su nekroze atveju.
13pav. Putliosios ląstelės su citoplazmoje esančiomis granulėmis. Taip pat ląstelės turi
endoplazminį tinklą, mažą Goldžio kompleksą ir nedaug mitochondrijų. kasos audinyje. ( Pažymėta juodomis rodyklėmis.)
30
14 pav. Putliųjų ląst. skaičiaus vidurkis įvairių patologijų atvejais, šunų kasoje
15 pav. Putliųjų ląst. Skaičiaus vidurkis įvairių patologijų atvejais, kačių kasoje
0 0,5 1 1,5 2 2,5 Karcinoma salelių anomalijos Riebalinių ląstelių infiltracija Hiperplastinis mazgas Uždegimas 0,6 1,35 0,57 0,8 2,1 Pu tli ų jų lą st. s ka ič ia u s vi d u rk is 0 1 2 3 4 5 6 1,56 6 1,8 0,2 1 3,35 Pu tli ų jų lą st. s ka ič ia u s vi d u rk is
31 Palyginus putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkį kačių kasose priklausomai nuo amžiaus (16pav.) Šunys ir katės buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes (1-5metai), (6-10metų), (11metų ir vyresni) galime matyti, kad didžiausias putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis pasireiškė jauniausioje grupėje tai yra (1-5 metai) ir tai buvo 2,6 putliosios ląstelės, vidurinėje amžiaus grupėje (6-10 metų) putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo stebimas 2,05, o vyriausioje amžiaus grupėje šių ląstelių (vidutiniškai) buvo pastebėta mažiausiai tai yra 1,04. Paskaičiavus patikimumą gauti rezultatai yra nepatikimi, nes tai yra 48 proc tikimybė, kad tai atsitiktinumas, p>0.05.
16 pav. Putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis kačių kasose priklausomai nuo amžiaus.
Apskaičiavus koreliaciją (17pav.) buvo gauta, kad koreliacijos koeficientas yra -0,31817, kadangi jis neigiamas, galime spręsti, kad didėjant amžiui, putliųjų last. skaičius mažėja, o duomenys turi silpną statistinį ryšį -0.5<r<-0.2. 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3
1-5metai 6-10metų 11metų ir vyresni
2,6 2,05 1,04 Pu tli ų jų l ą st. s ka ič ia u s vi d u rk is
32
17 pav. Kačių kasų putliųjų ląst. skaičiaus vidurkio priklausomybė nuo amžiaus (koreliacijos
grafikas)
Palyginus putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkį šunų kasose priklausomai nuo amžiaus (18pav.) galime matyti, kad didžiausias putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis yra vidurinėje amžiaus grupėje (6-10metų) kur buvo pastebėta vidutiniškai 2,22 putliosios ląstelės. Toliau sekė jauniausia amžiaus grupė (1-5 metai), kur putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo 1,04, o vyriausioje amžiaus grupėje šių ląstelių vidurkis buvo mažiausias tik 0.82. Apskaičiavus patikimumą buvo gauta, kad tai yra nepatikima, nes yra 58 proc. Tikimybė kad tai yra atsitiktinumas p>0.05.
0 1 2 3 4 5 6 7 0 5 10 15 20 Pu tlių jų ląs t. s ka iči au s vid u rk is , v n t. Amžius, metais 0 0,5 1 1,5 2 2,5
1-5metai 6-10metų 11metų ir vyresni
1,04 2,22 0,82 Pu tli ų jų lą st. s ka ič ia u s vi d u rk is
33
18 pav. Putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis šunų kasose priklausomai nuo amžiaus.
Apskaičiavus koreliaciją (19pav.) buvo gauta, kad koreliacijos koeficientas yra neigimas -0.12684, tai rodo, kad didėjant amžiui, putliųjų ląst, skaičius mažėja. Duomenys turi labai silpną statistinį ryšį -0.2<r<0.
19 pav. Šunų kasų putliųjų ląst. skaičiaus vidurkio priklausomybė nuo amžiaus (koreliacijos grafikas)
Palyginus šunų ir kačių putliųjų ląst. skaičių kasose priklausomai nuo amžiaus (20 pav.), galime matyti, kad jauniausioje amžiaus grupėje (1-5metai) šių ląstelių vidurkis buvo didesnis kačių kasose negu šunų (2,6>1.04), vidurinėje amžiaus grupėje (6-10metų) putliųjų ląstelių vidurkis buvo didesnis šunų kasose (2.22>2,05), o vyriausioje amžiaus grupėje ląstelių vidurkis buvo stebimas didesnis pas kates (1.04>0.82).
0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Pu tli ų jų lą st. s ka ič ia u s vi d u rk is ,v n t Amžius, metai
34
20 pav. Šunų ir kačių putliųjų ląst.vidurkių palyginimas kasose priklausomai nuo amžiaus
0 0,5 1 1,5 2 2,5 3
1-5metai 6-10metų 11metų ir vyresni
1,04 2,22 0,82 2,6 2,05 1,04 Pu tli ų jų lą st. s ka ič ia u s vi d u rk is šunys katės
35
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Šio tyrimo metu iš viso buvo tirti 26 kasų mėginiai. Šunų kasų mėginių buvo 14, o kačių 12. Mėginiai buvo tirti mikroskopiškai ir vertinamos kasų patologijos, taip pat skaičiuojamos putliosios ląstelės. Buvo nustatyti tokie audinių pakitimai kaip: salelių anomalijos, uždegimas, riebalinių ląstelių infiltracija, plazmocitozė su nekroze, hiperemija, edema, karcinoma, adenoma, hiperplastinis mazgas. Ištyrus kačių kasas buvo stebimi tokie patologiniai pakitimai: salelių anomalijos 41,7 proc. (n=5), uždegimas 16,7 proc. (n=2), karcinoma 16.7 proc. (n=2), edema 16.7 proc (n=2). Sveiki be pakitimų kasų mėginiai taip pat sudarė 16.7 proc. (n=2). Riebalinių ląstelių infiltracija 8.3 proc. (n=1), plazmocitoma su nekroze 8.3 proc. (n=1), hiperemija 8,3 proc. (n=1), adenoma 8.3 proc. (n=1). Buvo atlikta studija, kurios metu buvo tiriamos 115 kačių. Uždegimas pasireiškė 67 proc. visų tiriamųjų, taip pat nustatyta , kad lengva pankretito forma gali pasireikšti ir sveikoms, jokių klinikinių požymių nerodančioms katėms. Taip pat nustatyta, kad lėtinis uždegimas pasireiškia dažniau negu ūmus ir sudarė 90 proc. visų uždegimų atvejų.(31)
Ištyrus šunų kasas buvo stebimi tokie patologiniai pakitimai: salelių anomalijos 42.86 proc. (n=6), hiperemija 35.71 proc. (n=5), ji nepriskiriama prie patologijų, nes gyvūnai buvo eutanazuoti, riebalinių ląstelių infiltracija 21,43 proc. (n=3), hiperplastinis mazgas 14.29 (n=2), uždegimas 14.29 (n=2), karcinoma pasireiškė rečiausiai šunų tarpe 7,14 proc. (n=1). Buvo atliktas tyrimas Kolorado valstijos universitete veterinarinės diagnostikos laboratorijoje 2003-2005m. ir diagnozuoti 6 karcinomos atvejai šunims. Taip pat tyrime paminima, kad karcinomos šunims yra nedažnos, taip pat retai pasitaiko ir kačių tarpe (8). Taip pat buvo atliktas tyrimas karalienės veterinarijos mokyklos ligoninėje (QVSH) nuo 2002 m. -2006 m. Iš viso buvo tiriami 61 šunys su klinikiniais požymiais, kurie galimai susiję su lėtiniu kasos uždegimu. Gauti rezultatai buvo, jog lėtinis uždegimas pasitvirtino 14 šunų iš visų tiriamųjų.(32)
Mano atliktame tyrime kačių, kurių amžius buvo (1-5metai), kasos audinyje putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo 2,6. Kitoje amžiaus grupėje (6-10metų)- 2.05 ir paskutinėje (11 metų ir vyresni)-1.04. Šunų kasų audiniuose didžiausias putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis yra vidurinėje amžiaus grupėje (6-10metų) kur buvo pastebėta vidutiniškai 2,22 putliosios ląstelės. Toliau sekė jauniausia amžiaus grupė (1-5 metai), kur putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo 1,04, o vyriausioje amžiaus grupėje šių ląstelių vidurkis buvo mažiausias tik 0.82.
Ehrlich (1879) teigė, kad rado ypač daug putliųjų ląstelių karcinomos atvejais ir jos kaupiasi aplink greitai augančius navikus.(33)
36 Buvo atliktas tyrimas kuriame dalyvavo 53 žmonės, su kasos adenokarcinoma. Jaunesnių nei 65m. žmonių buvo 30, o vyresnių nei 65- 23. Buvo paskaičiuoti pultiųjų lastelių vidurkiai, kasos audinyje. 30 žmonių grupėje, 27 proc. turėjo mažiau nei 8 putl. last., 43 proc. turėjo tarp 8-13 ir 30proc. daugiau nei 13. 23 žmonių grupėje mažiau nei 8 put. ląst turėjo 35 proc., tarp 8-13 put. last. 26proc, ir daugiau nei 13 - 39 proc.(34). Kitas tyrimas buvo iš 17 sveikų žmonių kasų, ir 26 su vėžiniais pakitimais, gauti rezultatai buvo, jog vėžinių pakitimų metu putliųjų ląstelių buvo daugiau.(36)
Taip pat buvo atlikta studija žmonių tarpe, kurie turėjo sutrikusią žarnyno funkciją, buvo skaičiuojamos putliosios ląstelės klubinės žarnos gleivinėje. Ištyrus 20 žmonių, kurių amžiaus vidurkis 43 metai, buvo išvestas 23 putliųjų ląstelių vidurkis, kaip tuo tarpu kontrolinei grupej iš 15 žmonių, kurių amžiaus vidurkis 59 metai, putliųjų ląstelių vidurkis 6. (35) Todėl galime teigti, kad susirgimo atveju šių ląstelių buvo daugiau, negu sveikų tarpe.
Buvo atlikta studija, kurios metu nustatyta, kad žiurkių skrandžio gleivinėje streso metu taip pat padidėja putliųjų ląstelių kiekis.(37)
Literatūroje nedaug minima apie putliąsias ląsteles kasoje ar kituose virškinimo organuose ir jų priklausomybę nuo amžiaus, dažniau kalbama apie putliųjų ląstelių navikus odoje.
37
IŠVADOS
1. Įvertinus dažniausiai pasireiškiančias šunų kasų patologijas, galime matyti, kad dažniausia patologija buvo salelių pakitimai, kuri sudarė 42,86% visų šunų. Karcinoma buvo rečiausiai sutinkanti patologija ir sudarė 7,14% visų tirtų šunų mėginių.
Įvertinus kasų patologijas kačių tarpe, dažniausia patologija buvo taip pat salelių pakitimai, kurie sudarė 41,7% visų kačių, o rečiausiai pasitaikė riebalinių ląstelių infiltracija, plazmocitoma su nekroze, hiperemija ir adenoma, kurios sudarė po 8,3% visų tiriamųjų.
2. Kačių atvejais putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo didžiausias jauniausioje amžiaus grupėje tai yra 2,6, vidurinėje amžiaus grupėje putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo 2,05, o vyriausioje amžiaus grupėje putliųjų ląstelių vidurkis buvo mažiausias 1.04.
Šunų kasų patologijos atvejais putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo didžiausias vidurinėje amžiaus grupėje-2,22, o mažiausias vyriausioje grupėje-0.82. Jauniausioje amžiaus grupėje putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis buvo 1.04.
3. Įvertinus putliųjų ląstelių kiekį skirtingose patologijose, galime teigti, kad putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis šunų kasų patologijos atvejais didžiausias buvo uždegimo metu-2,1., o mažiausias riebalinių ląstelių infiltracijos atveju 0,57.
4. Apžvelgus kačių atvejus matome, kad putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis didžiausias buvo irgi uždegimo atveju-6., o mažiausias plazmocitomos su nekroze atveju-0.2.
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Zachary J.F., McGavin M.D. Pathologic Basis of Veterinary Disease. 5 leidimas. 2012; p. 421 -456.
2. Egerbacher M., Bock P. Morphology of the pancreatic duct system in mammals. Microscopy Research and Technique. 1997;37(5-6) p.407-417.
3. Rijnberg A.D., Kooistra H.S. Clinical Endocrinology of Dogs and Cats. 2 leidimas. 2010; p.155 – 181.
4. Mossner J. New advances in cell physiology and pathophysiology o the exocrine pancreas. Dig Dis 2010 28:722-728.
5. Samuelson DA Textbook of veterinary histology St. Louis, missouri 2007; p. 78,416. 6. Silen W. Surgical anatomy of the pancreas. Surg. Clin. North Am. 1964; 44: 1253–1262. 7. Hecht S., Dominique G. P., Keating J.H., Imaging findings in pancreatic neoplasia and nodular
hyperplasia in 19 cats Veterinary radiology & Ultrasound Vol. 48, No. 1, 2007, p. 45–50.
8. Dennis M.M., O’brien T.D., Wayne T., Kiupel M., Williams M., ir Powers B.E.; Hyalinizing Pancreatic Adenocarcinoma in Six Dogs., Vet Pathol 45:p.475–483 (2008).
9. Jubb, Kennedy and Palmer‘s. Pathology of Domestic Animals, 5th ed. Sauders Elsevier; 2007.p.392-397,405-407 413,421-423.
10. Zachary J.F. Pathologic Basis of Veterinary Disease. 6 leidimas. 2017;p.710.
11. Feldman and Nelson. Canine and Feline Endocrinology and Reproduction, 3 rd. ed. Sauders Elsivier; 2004.p. 647-656.
12. Dunn JK, et al. Insulin-secreting tumours of the canine pancreas: clinical and pathological features of 11 cases. J Small Anim Pract 1993 34:325-331.
13. Clark A., et al. Islet amyloid in type 2 (non-insulin-dependent diabetes. APMIS 1996 104 12-18.
14. Hoenig M. et al. A feline model of experimentally induced islet amyloidosis Am J Pathol 2000 157 2143 2150.
15. Johnson K.H. et al. Biology of disease. Islet amyloid polypeptide: mechanisms of amyloidogenesis in the pancreatic islets and potential roles in diabetes mel litus. Lab Invest 1992 66:522-535.
39 16. Krakowski M.L. et al Pancreatic expression of keratinocyte growth factor leads to differentiation
of islet hepatocytes and proliferation of duct cells. Am J Patho 1999 154:683-69.
17. Skandalakis L.J., et al Surgical embryology and anatomy of the pancreas Surg Clin North Am 1993 T3.661-697.
18. Blake A. Jones, and Gregory J. Gores Physiology and pathophysiology of apoptosis in epithelial cells of the liver, pancreas, and intestine 1997.
19. Haines V.L. et al. Adenocarcinoma of the hepatopancreatic ampulla in a domestic cat. Vet Pathol 1996:33:439-441.
20. Priester W.A., Data from eleven United States and Canadian colleges of veterinary medicine on pancreatic carcinoma in domestic animals. Cancer Res 1974 34: 1372-1375.
21. Seaman R.L. Exocrine pancreatic neoplasia in the cat: a case series. J Am Anim Hosp Assoc 2004:40:238-245.
22. Anderson, N. V.; Low, D. G.: Juvenile atrophy of the canine pancreas. Anim Hosp 1: 101– 109, 1965.
23. Pound Aw Walker NI. Involution of the pancreas after ligation of the pancreatic ducts. A histological study BrJExp Pathol198162 547-558.
24. Adamama-Moraitou K.K. et al Liver biochemical and histopathological findings in dogs with experimentally induced exocrine pancreatic insufficiency CanJVet Res 2004;68.56-61.
25. Steiner J.M., Williams D.A. Feline exocrine pancreatic disorders Vet Clin North Am Small Anim Pract 1999 29 551-575.
26. Mansfield C. Acute pancreatitis in dogs: advances i Med 2012 27: diagnostics, and treatment. Top Companion Anim 123-132.
27. Newman S., Steiner J., Woosley K., Barton L., Ruaux C., ir Williams D. Localization of Pancreatic Inflammation and Necrosis in Dogs; J Vet Intern Med 2004;18:488–493.
28. Bostrom B.M., et al. Chronic pancreatitis in dogs: A retrospective study of clinical, clinicopathological, and histopathological findings in 61 cases. Vet J 2012 195:73-79.
29. Watson P., MA, VetMD, CertVR, DSAM, DipECVIM, MRCVS Chronic Pancreatitis in Dogs Topics in Compan An Med 27 (2012) p. 133-139.
30. Dib M., Zhao X., Wang X.D. ir Andersson R. Role of mast cells in the development of pancreatitis-induced multiple organ dysfunction.
31. Xenoulis P.G., Suchodolski J.S., Stein J.M. Chronic Pancreatitis in Dogs and Cats Internal medicine. 2008;30 (3) p. 166-181.
32. Watson P.J., Archer J., Roulois A.J., Scase T.J., Herrtage M.E. Observational study of 14 cases of chronic pancreatitis in dogs.
40 33. THE MA'ST CELLS JAMES F. RILEY M,B., Ch.B.(Hons.), M.D., Ph.D., D.M.R.T.,
F.R.C.S.E. E. & S. Livingstone Ltd., 1959 p.21.
34. Strouch M.J., Cheon E.C., Salabat M.R., et al ,Human Cancer Biology, Crosstalk between Mast Cells and Pancreatic Cancer Cells Contributes to Pancreatic Tumor Progression 2010.
35. Weston A.P, MD, Biddle L.W., et al, Terminal Ileal Mucosal Mast Cells in Irritable Bowel Syndrome, Digestive Diseases and Sciences, Vol. 38, No. 9 (September 1993), p.1590-1595. 36. Esposito I., Kleeff J., Bischoff C.S., Fischer L., Collecchi P., Iorio M., Bevilacqua G., Büchler
M.W., and Friess H. ,The Stem Cell Factor– c-kit System and Mast Cells in Human Pancreatic Cancer,Laboratory investigation, Vol. 82, No. 11, p. 1481-1492, 2002.
37. Paul H. G, M.D., and Hall P., Microcirculatory and mast cells changes interstraint-induced gastric ulcer, gastroenterology, Vol. 50, No.4, p. 562-570, 1966.
