LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Sveikatos vadybos katedra
Regina Puškoriūtė
Pagrindinių švietimo sistemos ţmogiškųjų išteklių būklės vertinimas Lietuvos
regionuose
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė:
prof. habil. dr. Irena Misevičienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba.
PAGRINDINIŲ ŠVIETIMO SISTEMOS ŢMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ BŪKLĖS VERTINIMAS LIETUVOS REGIONUOSE
Regina Puškoriūtė
Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Irena Misevičienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas, 2013. 71 p.
Darbo tikslas. Įvertinti švietimo sistemos pagrindinių ţmogiškųjų išteklių būklę Lietuvos
regionuose.
Darbo uţdaviniai. 1. Ištirti bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų demografinės situacijos
netolygumus atskiruose Lietuvos regionuose. 2. Įvertinti mokytojų rizikos profilį susirgti lėtinėmis ligomis ir jį palyginti tarp mokytojų dirbančių didmiesčiuose ir miestuose. 3. Palyginti didmiesčių ir miestų bendrojo ugdymo mokyklose dirbančių mokytojų poţiūrį į sveikatos prieţiūrą ir sveikatos stiprinimą.
Tyrimo metodika. Tyrimas buvo vykdomas dviem etapais. 1. Oficialių statistinių duomenų, gautų
iš Švietimo ir mokslo ministerijos apie mokytojus, dirbusius bendrojo lavinimo Lietuvos mokyklose 2010 - 2011 m.m. analizė pagal amţių ir lytį penkiuose Lietuvos regionuose. 2. Vienmomentinis keturiose atsitiktinai atrinktose mokyklose (po vieną iš dviejų Lietuvos regionų didmiesčių ir regione esančių miestų) dirbančių mokytojų sveikatos tyrimas. Tyrimas vyko 2011 m. gruodţio – 2012 m. kovo mėnesiais. Tyrimo metu atlikta mokytojų apklausa (dalyvavo 202 mokytojai, tyrimo atsakas - 90,9 proc.) ir objektyvus jų sveikatos patikrinimas, siekiant išaiškinti lėtinių ligų rizikos veiksnių daţnius (dalyvavo 166 mokytojai, tyrimo atsakas - 74.8proc.). Duomenų analizė atlikta duomenų kaupimo ir analizės (IBM SPSS Statistics 20.0 ) programų paketu.
Rezultatai: Lietuvoje daţniausiai mokytojais dirba moterys (87 proc.). Vyrų dalis didţiausiuose
miestuose neţymiai maţiesnė lyginant su regionais. Trečdalį Lietuvos mokytojų sudaro vidutinio amţiaus. Didmiesčiuose daugiau nei regionuose dirba vyresniojo amţiaus ir senatvės pensijos amţiaus sulaukę mokytojai. Visuose Lietuvos regionuose (išskyrus Vilniaus), jaunesnių mokytojų dalis yra neţymiai didesnė, lyginant su didţiaisiais miestais. Mokytojų sveikata nėra gera: beveik trečdalis nurodė, kad serga viena ar keliomis lėtinėmis ligomis. Daugumai (91,6proc.) mokytojų nustatytas nors vienas iš svarbiausių lėtinių ligų rizikos veiksnių. Padidėjęs arterinis kraujo spaudimas nustatytas kas trečiam, viršsvoris - kas antram mokytojui, o dviems trečdaliams
mokytojų nustatytas padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje. Kas dešimtas mokytojas reguliariai rūkė ir didmiesčiuose rūkančių moterų mokytojų buvo daugiau nei miestuose. Kas šeštas mokytojas daţnai naudojo alkoholinius gėrimus.
Didmiesčiuose ir miestuose dirbančių mokytojų sveikatos būklė reikšmingai nesiskyrė. Mokytojai aktyviai dalyvavo profilaktiniuose patikrinimuose, tačiau pagrindinis motyvas pasitikrinti sveikatą yra paklusnumas darbdaviui, o ne paties asmens rūpinimasis savo sveikata. Daugumos mokytojų nuomone sveikatos prieţiūros paslaugos, įskaitant ir šeimos gydytojo paslaugas, yra prieinamos, o patys ţmonės privalo atsakyti uţ savo sveikatos išsaugojimą.
Išvados Regioninis Lietuvos mokytojų pasiskirstymas pagal amţių ir lytį yra netolygus. Mokytojų sveikata nėra gera, jų rizikos profilis susirgti lėtinėmis ligomis – aukštas. Mokytojų nuomone rūpinimasis gyventojų sveikata yra ir asmens, ir visuomenės interesas.
SUMMARY
The management of public health.THE ASSESSMENT OF EDUCATION SYSTEM MAIN HUMAN RESOURCES STATUS IN REGIONS OF LITHUANIA
Regina Puškoriūtė
Scientific supervisor prof. Habil Dr. Irena Misevičienė
Lithuanian university of health sciences, Faculty of public health, Department of Health Management. Kaunas, 2013. 71 p.
The goal. To evaluate the status of main human resources. of educational system in different
regions of Lithuania.
The objectives. 1. To investigate the inequities of the demographic situation of teachers from
general education schools in separate regions of Lithuania. 2. To assess the teachers‟ NCD risk profile and to compare it between teachers working in cities and towns. 3. To compare the teachers‟ attitudes towards health care and health promotion working in cities and regional towns.
The methodology. The research was carried out in two phases: 1. The analysis of official statistical
data obtained from Ministry of Education and Science according to the age and sex in five regions of Lithuania. 2. Cross-sectional health survey of teachers working in four randomly selected schools (one school from city and one from regional town in two regions of Lithuania). The survey was carried out from December, 2011 untill March 2012. The survey consisted of questionaire survey (202 teachers participated, the response rate – 90,9 %) and health check-up including NCD risk factors detection ( 166 techers participated, the response rate – 74,8%). For data analysis was used the data collection and analysis software package (IBM SPSS Statistics 20.0).
Results: Most teachers are woman (83 %) in Lithuania. The proportion of men teachers in cities is
smaller than in regional towns. One third of Lithuanian teachers are middle age. In cities more than in regions are working old age or retirement age teachers. In all Lithuanian regions (except Vilnius), The proportion of younger teachers is smaller in regional towns comparing with the cities. The health of teachers is not good: almost one third of respondents indicated of being sick of one or more chronic diseases. Among majority (91,6%) of teachers was detected one or more NCD risk factors. Elevated blood pressure had every third, ovwerweight – every second and two thirds of respondents had elevated blood cholesterol. Every tenth teacher was regular smoker and there were more regular smoking teachers women in cities than in regional towns. Every sixth teacher was using alcohol freuquently. There was not statistically significant difference of the health status of teachers working in cites and regional towns.. The teachers have been actively participated in preventive health check-up actively, however the main motive to check the health is obedience to
the employer, rather than personal care of their health. Majority of teachers agree, that health care facilities (including general practice) are available and people must take care of themselves health.
Conclusions. The regional distribution of teachers according to the age and sex is unequal in
Lithuania. Teachers‟ health status is not good and NCD risk profile is high. According to the teachers‟ opinion health care of citizens are both personal and public interest.
SANTRUMPOS
PSP – Pirminė sveikatos prieţiūra LNL - Lėtinės neinfekcinės ligos PSO - Pasaulinė sveikatos organizacija SSM - Sveikatą stiprinančios mokyklos ŠMM - Švietimo ir mokslo ministerija TLK - Tarptautinę ligų klasifikacija KMI - Kūno masės indeksas
AKS - Arterinis kraujo spaudimas ES – Europos Sąjunga
IFOB - Imunologinis tyrimas slapto kraujavimo iš ţarnyno nustatymui, skirtas tiesiosios ţarnos
vėţio diagnostikai, lyginant su kitais biocheminiais metodais, padeda nustatyti neţymų kolorektalinį kraujavimą.
TURINYS
SANTRAUKA... 2 SUMMARY... 4 SANTRUMPOS ... 6 TURINYS ... 7 ĮVADAS ... 8DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 10
LITERATŪROS APŢVALGA ... 11
1.1. Mokytojų poreikis ir pasiskirstymas Lietuvos miestuose ir regionuose ... 11
1.1.1 Lietuvos pedagogų pasiskirstymas pagal lytį, amžių, ir išsilavinimą. ... 12
1.1.2 Lietuvos pedagogų pasiskirstymas pagal vietovę. ... 15
1.2. Mokytojų sveikatos būklė ... 16
1.2.1. Mokytojų sergamumas lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis ir rizikos veiksnių paplitimas Lietuvoje ir užsienyje ... 21
1.3. Mokytojų požiūris į sveikatos priežiūrą ir sveikatos stiprinimą ... 25
TYRIMO METODIKA ... 31
2.1 Vienmomentinio mokytojų tyrimo metodika ... 32
TYRIMO REZULTATAI ... 35
3.1. Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų demografinės situacijos netolygumai atskiruose Lietuvos regionuose ... 35
3.2 Mokytojų rizikos profilis susirgti dažniausiomis lėtinėmis ligomis ir jo palyginimas tarp mokytojų dirbančių didmiesčių ir miestų bendrojo ugdymo mokyklose. ... 38
3.3 Didmiesčių ir miestų bendrojo ugdymo mokyklose dirbančių mokytojų požiūris į sveikatos priežiūrą ir sveikatos stiprinimą. ... 48
IŠVADOS ... 56
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57
LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 58
ĮVADAS
Darbo aktualumas. Sparti socialinio bei kultūrinio gyvenimo kaita, informacinės visuomenės
plėtra, globalizacija, demografiniai pokyčiai kelia Lietuvos švietimui naujus iššūkius, kurie lemia jau antrą dešimtmetį vykstančius švietimo sistemos pokyčius (1). Nuo 2004 metų visuose Lietuvos miestuose vykdoma mokyklų tinklo pertvarka įtakoja ne tik mokinių, bet ir mokytojų socialinę, psichinę ir fizinę gerovę (2).
Pasak L. G. Tatarnikovos (2006), pedagoginis darbas, mokytojavimas jau istoriškai uţkoduotas padidintam sveikatos rizikos faktoriui (3). Didėjant pedagoginiam darbo staţui, didėja įtampa ir širdies susitraukimo daţnis, mokytojas atsiduria psichologinėje krizėje: vystosi nervinis pervargimas, emocinis išsekimas (3).
Vykstant demografiniams pokyčiams, švietimo sistema susiduria su nauju iššūkiu – efektyviai planuoti ir valdyti ţmogiškuosius išteklius švietimo sistemoje. Tai sudėtingas procesas ir labai svarbus bei painus viešojo administravimo uţdavinys. Maţėjantis mokinių skaičius, reorganizuojamos mokyklos (sujungiamos, uţdaromos) labiausiai paliečia mokyklose dirbančius kvalifikuotus mokytojus, kuriems maţinamas darbo krūvis arba jie atleidţiami. Optimizuojant mokyklų tinklą, rizikuojama paţeisti mokytojų teisę dirbti savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje (4). 2011 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ pabrėţiama, kad optimizuojant mokyklų tinklą, būtina spręsti mokytojų įdarbinimo klausimą, atsiţvelgti į mokyklos bendruomenės nuomonę (5).
Kitas svarbus šiuolaikinei visuomenės raidai būdingas bruoţas – mokymosi visą gyvenimą koncepcija. Mokytojai susiduria su naujais iššūkiais, turi keisti pamokos struktūrą, iš informacijos teikėjo tapti mokymo organizatoriumi. Tokios permainos įtakoja ilgalaikio streso, baimės jausmo, nerimastingumo, depresijos, padidėjusio arterinio kraujospūdţio ir kitų sveikatos sutrikimų atsiradimą (6).
Darbo naujumas. Lietuvoje atlikta nemaţai mokslinių tyrimų, kuriais siekta ištirti mokytojų
subjektyvų savo sveikatos vertinimą, psichologines ir socialines problemas darbo aplinkoje, tačiau taip pat lėtinės neinfekcinės ligos yra plačiai paplitusi problema, kurios sustabdyti iki šiol nepavyko. Mokytojų tarpe šios problemos visiškai nėra sprendţiamos nepriklausomai ir nuo to, kad mokytojai ţino vyraujančią problemą, kurią bando diegti mokyklos vaikams, uţmiršdami save. Taip pat trūksta tyrimų, kurie padėtų įvertinti švietimo sistemos ţmogiškųjų išteklių būklę, demografinės situacijos nustatymas Lietuvos regionuose, bei netolygumų įvertinimas juose, sveikatos būklės įvertinimas ,bei nustatant rizikos profilį susirgti daţniausiomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis.
Sveikatos stiprinimas ir ligų profilaktika tampa integralia sveikatos prieţiūros sistemos dalimi, tačiau moksliniu poţiūriu dar
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas. Įvertinti švietimo sistemos pagrindinių ţmogiškųjų išteklių būklę atskiruose
Lietuvos regionuose.
Uţdaviniai:
1. Ištirti bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų demografinės situacijos netolygumus atskiruose Lietuvos regionuose.
2. Įvertinti mokytojų rizikos profilį susirgti lėtinėmis ligomis ir jį palyginti tarp mokytojų dirbančių didmiesčiuose ir miestuose.
3. Palyginti didmiesčių ir miestų bendrojo ugdymo mokyklose dirbančių mokytojų poţiūrį į sveikatos prieţiūrą ir sveikatos stiprinimą.
LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Mokytojų poreikis ir pasiskirstymas Lietuvos miestuose ir regionuose
Ţmogiškųjų išteklių planavimas ir valdymas švietimo sistemoje yra permanentinis procesas, kurio tikslas – aprūpinti mokyklą reikiamais specialistais reikiamu laiku. Mokytojų pasiūlą ir paklausą lemia demografiniai veiksniai (gimstamumas, migracija), urbanizacijos ypatumai, šalies ekonominė padėtis ir kiti veiksniai (7).Dėl emigracijos, moterų vaidmens kitimo visuomenėje, ekonominių veiksnių maţėja jaunų (0–19 metų) asmenų skaičius. Per 2006–2010 metus 0–19 metų asmenų šalyje sumaţėjo 11 proc.: mieste – 10,4 proc., kaime – 11,9 proc. (8).
Lietuvos statistikos departamento duomenimis Lietuvos Respublikoje mokinių skaičius kasmet visuose šalies miestuose tendencingai maţėja: 2002 metais 10 tūkstančių gyventojų teko 2354 mokiniai, o 2011 metais - 2042 mokiniai (9). Nuo 2006 iki 2010 metų Lietuvoje mokinių maţėjimo pokytis siekė 95433 mokinius. Tokius poslinkius nulemia neigiama kryptimi didėjantis natūralus gyventojų prieaugis bei didėjanti emigracija. Nuo 2007 metų iki 2011 metų ţenkliai padidėjo emigravusių vaikų (iki 18 metų) skaičius: 2007 metais Lietuvos statistikos departamente buvo uţregistruoti 2176 su tėvais emigravę vaikai, tuo tarpu 2011 metais – 5651 vaikas (9).
Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, 2011–2012 mokslo metų pradţioje šalies bendrojo ugdymo mokyklose dirbo 37,4 tūkst. mokytojų ir mokyklų vadovų. Per metus jų skaičius sumaţėjo 668-iais, arba 2 procentais, o palyginti su 2005–2006 mokslo metais – 7,1 tūkst., arba 16 procentų (9).
Bendrojo ugdymo mokyklose buvo 8,7 tūkst. (23 proc.) pradinių (1–4) klasių bei priešmokyklinio ugdymo mokytojų ir 25,4 tūkst. (68 proc.) 5–12 bei gimnazijų klasių mokytojų. Mokyklų vadovai ir pavaduotojai sudarė 9 procentus visų šalies mokytojų ir mokyklų vadovų (9).
2005–2006 2009–2010 2010–2011 2011–2012 2011 m., palyginti su 2005 m., %
Iš viso 62549 56921 55608 54871 –12,3
Bendrojo ugdymo mokyklos 44586 39842 38104 37436 –16,0
Profesinio mokymo įstaigos 4874 3882 3962 3897 –20,0
Kolegijos 3687 3922 3796 3729 1,1
Universitetai 9402 9275 9746 9809 4,3
Duomenų šaltinis: Statistikos departamento duomenys apie pedagogus.
Taigi, maţėjantis mokinių skaičius bei švietimo sistemos reforma įtakoja pedagogų nedarbo lygio didėjimą. Lietuvos darbo birţos duomenimis 2012 m. ţemiausias laisvų darbo vietų lygis buvo švietime – 0,2 procento. Palyginimui, prieš ekonominė krizę situacija buvo kitokia - 2008 metais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose mokytojų paklausa buvo didesnė nei pasiūla. Per 2007 m. Lietuvos darbo birţoje įregistruota 953 laisvos mokytojų darbo vietos ir 737 asmenys, pageidaujantys dirbti pedagoginį darbą (9). Tačiau, nuo 2009 metų pedagogų nedarbo lygis didėja, o vertinant emigracijos mastus ir natūralaus gyventojų prieaugio maţėjimą, ši problema ateityje palies daug pedagoginį darbą dirbančių ţmonių.
1.1.1 Lietuvos pedagogų pasiskirstymas pagal lytį, amţių, ir išsilavinimą.
Pastaraisiais metais Europos gyventojų populiacijoje vyksta nemenkų pokyčių, maţėja gimstamumas, didėja vidutinė gyvenimo trukmė, daugėja pensinio amţiaus ţmonių. Senėjant visuomenei švietimo sistema neišvengiamai susiduria su mokytojų senėjimo problema (10). Senosiose Europos Sąjungos šalyse beveik pusė dirbančiųjų mokytojų yra vyresni nei 50 metų. Pavyzdţiui, Vokietijoje 54,2 proc. pradinio ugdymo ir 55,6 proc. pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų yra vyresni nei 50 metų. Panašiai yra Italijoje, Olandijoje, Švedijoje ir Danijoje (10).
Lietuvos švietimo sistemoje dirbantys pedagogai pagal amţių yra pasiskirstę tolygiai, daugelis pedagogų pradeda dirbti 24-25 metų, o didţioji dalis mokytojų savo darbą mokykloje palieka būdami 60 metų (11).
G. Merkio tyrimo duomenimis Respublikos mokytojų amţiaus vidurkis 2005 metais buvo 44,2 m. (amţiaus svyravimai atskiruose regionuose pateikti 1 pav.). Vilniaus, Kauno ir Šiaulių rajonuose mokytojų amţiaus vidurkis 2005 metais buvo maţesnis nei tų rajonų centruose, pavyzdţiui, Vilniaus rajone dirbančių mokytojų amţiaus vidurkis buvo 42 metai, o Vilniaus mieste - 44 metai. Birštono rajone mokytojai Lietuvos mastu išsiskyrė vyresniu amţiumi: amţiaus vidurkis
buvo didesnis nei 49 metai. Tuo tarpu Šalčininkų rajone mokytojų amţiaus vidurkis buvo maţiausias Lietuvoje – apie 41m. Druskininkų, Varėnos, Ignalinos, Pagėgių, Jurbarko, Naujosios Akmenės, Skuodo, Anykščių rajonuose dirbančių mokytojų amţiaus vidurkis aukštesnis. Šį faktą hipotetiškai G. Merkys paaiškino, kad šie rajonai yra labiau nutolę nuo centrų ruošiančių pedagogus. Lyginant didţiuosius miestus, jauniausi mokytojai dirba Vilniaus mieste ( vidurkis 43,6 m.), vyriausi – Panevėţio mieste (vidurkis - 45,6 m. ) (1 pav.) (11)
1 pav. Mokytojų amţiaus vidurkių pasiskirstymas pagal rajonus atskiruose Lietuvos
regionuose
Duomenų šaltinis: Merkys G., Balčiūnas S. Mokytojų poreikio kaita ir karjeros ypatumai optimizuojant mokyklų tinklą. Šiauliai – Kaunas, 2004. (7).
G. Merkio tyrimo rezultatai rodo, kad mokyklose dirbančių mokytojų amţiaus vidurkis yra šiek tiek didesnis nei kaimo mokyklų (1 pav.). Tačiau kaimo mokyklose, palyginus su miesto mokyklomis, dirba didesnė dalis jaunesnių ir vyresnių mokytojų (2 pav.) (11, 12).
Miesto mokyklose didesnė vidutinio amţiaus mokytojų dalis nei kaime (2 pav.). Visos Lietuvos mastu labiausiai išsiskiria miesto mokyklose dirbantys 45 - 49m. amţiaus grupės pedagogai - jų yra daugiausiai (18,3 proc.). Maţiausiai miesto mokyklose dirba mokytojų, kurių amţiaus vidurkis yra < 25 m. - tik 1,6 proc. pedagogų (12).
2 pav. Miesto ir kaimo vietovėse dirbančių mokytojų pasiskirstymas pagal amţių.
Duomenų šaltinis: Merkys G., Balčiūnas S. Mokytojų poreikio kaita ir karjeros ypatumai optimizuojant mokyklų tinklą. Šiauliai – Kaunas, 2004. (7)
Lietuvoje vidutinis bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų amţius per penkerius metus pailgėjo nuo 43 iki 46 metų. 2011–2012 mokslo metų pradţioje daugiau kaip pusė (55 proc.) bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų buvo vyresni nei 45 metų amţiaus. Jauni (iki 30 metų) mokytojai sudarė 8 procentus visų mokytojų (palyginimui 2005–2006 m. m. – 14 proc. visų mokytojų), o vyresni nei 60 metų amţiaus – 9 procentus (2005–2006 m. m. – 8 proc.) (9).
Dauguma bendrojo ugdymo mokyklų pedagogų yra moterys. 2011–2012 mokslo metų pradţioje bendrojo ugdymo mokyklose mokytojos sudarė 70 procentų. Daugiausia (98 proc.) mokytojų moterų ugdo 1–4 klasių mokinius, 84 procentai – 5–12 ir gimnazijų klasių mokinius (9).
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose dirba labai nedidelė dalis vyrų, o nuo 1990 m. iki 2004 m. jų sumaţėjo 2,7 procentinio punkto. 2004 - 2005 m.m. pradinėse klasėse dirbo 1,7 proc. vyrų, o 5-12 klasėse - 17,1 proc. vyrų (9).
Aukštąjį išsilavinimą 2011–2012 mokslo metais turėjo 97 procentai bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų ir vadovų, aukštesnįjį ir vidurinį – 3 procentai. (9) Palyginti su 2005–2006 mokslo metais, mokytojų ir vadovų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalis padidėjo 5 procentiniais punktais (11). 1,6 14,4 18,3 9,6 6 3,3 12,9 15,3 11 7,6 4 6,2 9,7 10,7 15,3 14,5 14,7 12,1 10,5 2,4 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 J a u n e s n i n e i 2 5 m. 25 -2 9 m . 3 0 -3 4 m . 3 5 -3 9 m . 4 0 -4 4 m . 4 5 -4 9 m . 5 0 -5 4 m . 5 5 -5 9 m . 6 0 -6 4 m . 6 5 m . Ir v y re s n i Amžiaus grupės % Miesto mokyklų Kaimo mokyklų
Atsiţvelgdama į visuomenės senėjimo ir gimstamumo maţėjimo problemas, švietimo ir mokslo ministerija kasmet maţina paruošiamų pedagogų skaičių. 2011 m. šalies aukštosios mokyklos parengė 4,5 tūkst. pedagogų, arba 6 procentais maţiau nei 2010 metais (3 pav.). 2011 m. pusę visų įgijusiųjų pedagogo kvalifikaciją sudarė profesijos dalykų mokytojai, ketvirtadalį – bendrųjų dalykų mokytojai, 5 procentus – ikimokyklinio ugdymo pedagogai, 4 procentus – pradinio ugdymo mokytojai. Pedagogus šalyje rengia 10 universitetų ir 6 kolegijos (9).
3 pav. Parengtų pedagogų skaičiaus kitimo tendencija 2005-2011 metais.
Duomenų šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
1.1.2 Lietuvos pedagogų pasiskirstymas pagal vietovę.
Mokytojų darbo rinkos dinamikos supratimas yra labai svarbus svarstant, bei formuojant politikos įstatymus. Siekiant pagerinti mokytojų paskirstymą, suvaldyti netolygumo pasiskirstymą nėra taip paprasta, kaip ir priversti gerus mokytojus persikelti į maţesnes mokyklas, nors buvo bandoma kai kuriuose šalies rajonuose priimti priverstinį mokytojų perkėlimą į rajonus kur jų yra trūkumas, tik tai nebuvo priimta (13). Nors ir ţengti pirmieji ţingsniai, sprendţiant švietimo paslaugų prieinamumo problemas, tačiau geografinis švietimo paslaugų prieinamumas kaimo vietovėse gerokai prastesnis, nei mieste (14). Verta paţymėti, kad miestuose ir regionuose esama mokyklų, kurios ne tik puikiai tvarkosi, bet ir randa galimybių pakelti mokytojams atlyginimus net sunkmečiu (14). Atskiruose urbanizuotuose regionuose pasiţyminčiuose palankesne infrastruktūra ir palankesnėmis gyvenimo kokybės prielaidomis, paprastai susiformuoja mokytojų perteklius, tuo tarpu kituose regionuose mokytojų trūksta. Netolygi mokytojų pertekliaus ir pasiūlos topografija formuojasi ir dėl natūralių demografinių procesų, kurie vėlgi anaiptol nėra ir negali būti grieţtai valdomi (7). Pastebima, kad dauguma mokytojų pasirenka dirbti netoli savo gyvenamosios vietos,
kurioje jie uţaugo ar gyvena, kai kurios valstybės ir rajonai įgyvendino programas didinti mokytojų pasiūlą (13).
G. Merkys pabrėţė mokytojų trūkumą kaimo mokyklose. 2006 m. liepos 10 d., labiausiai trūko mokytojų kaimo mokykloms, nors buvo siūlomos net 56 darbo vietos iš 90. Kaimo vidurinėse mokyklose laisvų darbo vietų yra daugiau negu kaimo pagrindinėse mokyklose. Maţiausiai darbuotojų reikia miesto pagrindinėms mokykloms, siūlomos tik 5 darbo vietos. Gimnazijos ir miesto vidurinės mokyklos siūlo panašų laisvų vietų skaičių, kaip ir miesto pagrindinėse mokyklose (11).
Taigi, pastebima, kad mokytojų poreikis kasmet vis maţėja, daug mokytojų netenka darbo, o dirbančiųjų tarpe daug vyresnio amţiaus pedagogų. Mokytojų senėjimas, savo ruoţtu, yra susijęs su lėtinių neinfekcinių ligų paplitimo didėjimu, padidėjusiais sveikatos prieţiūros ir socialinės apsaugos poreikiais. Tuo tarpu, jaunesni mokytojai susiduria su padidėjusio darbo krūvio, kai tenka vaduoti sergantį vyresnį kolegą, problema.
1.2. Mokytojų sveikatos būklė
Mokytojai – specifinė populiacijos dalis, kuriai keliami dideli profesiniai reikalavimai, tokie kaip atsakomybė, vaidmenų gausa (15), ugdomosios, auklėjamosios ir vadybinės funkcijos (6). Šiuolaikinės mokyklos mokytojas turi plėtoti įvairias kompetencijas, priimti skirtingus poţiūrius bei gyvenimo būdus, suvokti vaikų galimybių skirtumus. Mokytojai taip pat turi būti geru pavyzdţiu vaikams, uţtikrinti saugią ir sveiką aplinką vaikams, mokyti juos sveikai gyventi. Didţiausius reikalavimus ši profesija kelia mąstymui, intelektui, valiai, jausmams (16). Tokia gausa kompetencijų įneša sumaišties į pedagogų darbą ir neabejotinai įtakoja jų fizinę ir psichinę sveikatą (6).
Gera savijauta darbe, darbuotojų sauga ir sveikata negali būti charakterizuojama vien nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų nebuvimu, svarbu gera fizinė, moralinė ir socialinė savijauta, kuri pasiekiama gerinant darbo kokybę, atsiţvelgiant į įvykusius pokyčius visuomenėje. Ţmogaus išsilavinimas, įgyta specialybė ir profesija nulemia jo gyvenimo sėkmę. Darbas, atitinkantis individo nuostatas ir poreikius, didina pasitenkinimą ir darbo motyvaciją, turi teigiamos įtakos darbo rezultatams, kartu ir gerai savijautai darbe (17).
Mokytojų sveikatos būklei (fizinei ir psichinei) didelės įtakos turi gausybė veiksnių: gyvensena, amţius, psichologiniai veiksniai (stresas, santykiai su mokiniais, tėvais, kolegomis), socialiniai veiksniai (darbo krūvis, darbo uţmokestis, laiko trūkumas, socialinė kompetencija – viena iš priemonių, padedanti adaptuotis kintančioje aplinkoje) (16).
Lietuvos pedagogų darbo įtaką jų psichinės sveikatos būklei vertino nemaţas būrys tyrėjų: A. Bagdonas (2004), M. Pileckaitė-Markovienė ir J. Dementjeva (2004), L. Bulotaitė (2005), V. Gudonis (2008), V. Verkys ir M. Pileckaitė-Markovienė (2009 m.), V. Pruskus (2009m., 2010 m.), ir kt.
Kitose Europos Sąjungos šalyse mokytojai taip pat susiduria su panašiomis problemomis: stresas, baimė, sumaţėjusi savigarba, depresija, nemiga ir kiti įvairūs psichosomatiniai sutrikimai (16, 18). Dėl šios prieţasties daugelyje šalių mokytojai turi galimybę anksčiau išeiti į pensiją, jiems taikomos ir kitos (poilsinių kelionių, profilaktinių reabilitacijų sanatorijose ir kt.) lengvatos. Tuo tarpu Lietuvoje mokytojai dirba ir sulaukę pensinio amţiaus, yra varginami gausybės organinių sveikatos sutrikimų bei nervinės įtampos.
2003 metais A. Bagdonas atliko tyrimą, kurio metu siekė išsiaiškinti Kauno miesto mokyklų pedagogų nuomonę apie jų patiriamą stresą ir mokyklos baimę (6). Jo tyrimo rezultatai parodė, kad 42 proc. Kauno miesto pedagogų nenorėtų keisti savo profesijos, tačiau mokytojo darbą apsunkina neadekvatus mokytojo profesijos įvaizdis visuomenėje (taip mano 35 proc. respondentų), mokyklos kaip organizacijos kultūra (27 proc. atsakiusiųjų), bei darbų įvykdymo terminai ir skubėjimas (32 proc.) (2 lentelė). Šio tyrimo rezultatų duomenimis, 85 proc. Kauno miesto mokytojų patiria fizinį nuovargį, 96 proc. mokytojų yra susidūrę su emocinio išsekimo būsenomis, 79 proc. teigia, kad darbe yra patyrę „sudegimo“ situacijas. Pasiteiravus, ar mokytojams yra tekę patirti mokyklos baimės būseną, 13 proc. nurodė, kad labai daţnai, 29 proc. – daţnai, 25 proc. – kartais, ir tik 33 proc. mokytojų nurodė, kad nėra patyrę mokyklos baimės jausmo (6).
2 lentelė. Mokytojų mokyklos stresą ir mokyklos baimę įtakojantys veiksniai.
Duomenų šaltinis: Bagdonas. A, Mokyklos stresas ir mokyklos baimė: mokytojų nuomonių tyrimas. Pedagogy Studies (Pedagogika), issue: 70 / 2004, pages: 2631
Remiantis Schnabel (1998), Scheworzwer (2000), Ambuchl (2001), Rost (2005), teoriniais darbais bei tyrimais, mokyklos baimės problema yra aktuali Vakarų Europos mokyklose (16). Hurellmann (2000) teigia, kad mokyklos baimė mokytojams sukelia depresiją, miego sutrikimus, atsiranda kaltės jausmas, sukyla kraujospūdis, jie daţniau skundţiasi galvos skausmais, nervine įtampa, kas iššaukia daţną medikamentų vartojimą (16, 19).
L. Bulotaitės tyrimo (2005) duomenimis 43,3 proc. mokytojų savo sveikatą vertino gerai, 53 proc. įvertino patenkinamai, o 3,7 proc. - prastai. 95 proc. apklaustų mokytojų skundėsi nuovargiu, 68,3 proc. - galvos skausmais, miego sutrikimus nurodė 66,8 proc. respondentų. Vyresnio amţiaus mokytojai daţniau skundėsi įtampa sprande bei pečių srityje ir aukštu kraujo spaudimu. Bėgant metams savo sveikatos būklę mokytojai vertina blogiau (15).
V. Verkio ir M. Pileckaitės-Markovienės tyrimo duomenimis (2009) mokytojų subjektyvios sveikatos vertinimas priklauso nuo jų vidinės darnos lygio. Ţmogaus vidinę darną sudaro sėkmingas prisitaikymas, normų atitikimas ir laimės jausmas (1). Gerai prisitaikęs ţmogus nejaučia vidinių konfliktų, trikdančių emocijų. Jis tiki savo sėkme, bet kartu realiai vertina savo galimybes, yra atviras naujiems patyrimams. Aukštesnę vidinę darną turintys pedagogai daţniau vertina savo subjektyvią psichinę sveikatą kaip geresnę. Ţemesnę vidinę darną turintys pedagogai daţniau vertina savo subjektyvią psichinę sveikatą kaip blogesnę (p = 0,0001). Tyrėjai nustatė, kad nevartojantys ar maţai vartojantys alkoholio ir sportuojantys pedagogai geriau supranta gyvenime
iškylančias problemas (turi aukštesnį vidinės darnos komponento „suprantamumo jausmo“ rodiklį (1).
L. Bulotaitės ir V. Lepeškienės atliktas tyrimas (2006) parodė, kad mokytojai savo darbe nuolat jaučia įtampą ir stresą. Didţiausią stresą mokytojams kelia darbo aspektai, tiesiogiai nesusiję su mokymu ir pedagogine veikla (tai įvairios ataskaitos, planai, vaidmenų gausa, menkas atlyginimas, švietimo sistemos reforma (15).
Lietuvos valstybinis psichikos sveikatos centras paţymi, kad stresas darbe pripaţįstamas kenksmingu darbo aplinkos veiksniu, tokiu pat kaip triukšmas, vibracija, pavojingos cheminės medţiagos. Stresas neigiamai veikia darbo kokybę, kenkia sveikatai ir galiausiai sukelia sunkiai pagydomas ligas, kurių gydymas yra brangus ir skaudţiai atsiliepia ekonomikai. Didţiojoje Britanijoje streso darbe kaštai sudaro apie 3 proc. bendro vidaus produkto, neatvykimai į darbą dėl streso darbe sukeltų susirgimų per metus sudaro 40 milijonų darbo dienų (Stranks, 2005). (20).
Įvairūs tyrimai rodo, jog stresas yra pagrindinė mokytojų su darbu susijusių ligų prieţastis. Tai skaudţiai atsiliepia ir šalių ekonomikai. Kalbant apie depresiją, perdegimo sindromą, onkologines ligas ir saviţudybes, mokytojavimas vertinamas kaip viena pavojingiausių profesijų, nes sukelia daugiausiai streso (20).
Dar H. Seljė tikino, jog ţmogus netenka energijos prisitaikyti prie streso. Atsiranda psichosomatinių sutrikimų: širdies, inkstų, skrandţio ligos, nuovargis, isterija, skausmai, aukštas kraujo spaudimas, išbėrimas (Селье, 1982) (21).
Pastarųjų metų tyrimais (Kilinkevičienė, 2006; Jankauskienė ir kt., 2004) tvirtinama, jog pasikartojantis stresas linkęs kauptis ir gali tapti traumuojančiu, sukelti agresyvų-impulsyvų elgesį bei gali tapti širdies ir kraujagyslių susirgimų, tame tarpe ir ŪMI (ūminis miokardo infarktas) prieţastimi (22).
C. Jacobssono, A. Pousette, I. Thyleforso Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis, mokytojavimas – pati strategiškiausia specialybė. Mokytojai savo darbe nuolat jaučia įtampą. Didţiausią stresą mokytojams kelia darbo aspektai, kurie tiesiogiai nėra susiję su mokymu, pedagogine veikla. Tai įvairios ataskaitos, planai, vaidmenų gausa, menkas atlyginimas (16).
D. Bubelienės tyrimo (2010) apie Lietuvos mokytojų patiriamą profesinį stresą duomenimis, įvairius klinikinius simptomus patiria apie 29,2 proc. apklaustųjų (tiriamųjų imtis 961 mokytojas iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų mokyklų) (23). Bemaţ kas penktas mokytojas (17,7 proc.) kenčia nuo nerimo ir panikos priepuolių. Apytiksliai kas ketvirtas mokytojas daţnai jaučia šiuos klinikinius simptomus: skausmą širdies plote ir širdies permušimus, padidėjusį prakaitavimą, galvos svaigimą, padidėjusį skrandţio rūgštingumą, padidėjusį arba sumaţėjusį kraujospūdį. Beveik kas trečias mokytojas jaučia šiuos simptomus: staigų nuotaikų svyravimą, mieguistumą, galūnių tirpimą, sutrikusią virškinimo ir ţarnyno veiklą. Bemaţ kas antras mokytojas kenčia nuo nugaros ar galvos
skausmo, skundţiasi padidėjusiu dirglumu. Subjektyvaus konkrečių simptomų įsivertinimo, kurį pildydami klausimyną atliko mokytojai, rezultatai sutampa su sveikatos įsivertinimo rezultatais. Vidutinis pritarimas teiginiams, atspindintiems prastoką sveikatos būklę, siekia 22,5 proc. (23).
Kaip rodo apklausos duomenys, maţdaug kas ketvirtas mokytojas susiduria su rimtesnėmis sveikatos problemomis. Teiginiui „Mano sveikata tiesiog puiki“ gali pritarti maţdaug tik kas trečias respondentas (30,6 proc.), maţdaug kas trečias respondentas nurodo, jog „nuolat jaučia nerimą dėl savo sveikatos būklės“. Bemaţ kas ketvirtas mokytojas nurodo, jog „nuolat tenka gerti receptinius vaistus“, „sergu chroniška liga ar ligomis“, „tenka nuolat kovoti už savo sveikatą“. Kas dešimtas mokytojas kenčia nuo skausmo sindromo (12,3 proc.). Teiginiui „Jaučiu didelę baimę, kad galiu netekti darbingumo, kad teks gyventi iš invalidumo pensijos“ pritaria kas penktas mokytojas (20,9 proc.) (23).
Suomijoje atlikti tyrimai parodė, kad 55 proc. visų darbuotojų patiria „perdegimo“ simptomus – ypač emocinį išsekimą. 27 proc. mokytojų jaučia rimtus išsekimo simptomus. Anglijoje Nacionalinės mokyklos direktorių asociacija 2000 metais atlikta apklausa parodė, kad 40 proc. apklaustų mokyklos direktorių pastaraisiais metais kreipėsi į gydytojus dėl sveikatos problemų, 20 proc. mano, kad jie vartoja per daug alkoholio, ir net 15 proc. įtaria, kad jie jau yra alkoholikai. 25 proc. mokyklos direktorių patiria rimtų sveikatos problemų, tokių kaip hipertenzija, nemiga, depresija bei skrandţio ir viršinamojo trakto ligos. (16).
Silaste (2004) atlikusi tyrimus Rusijoje, teigia, kad 51,9 proc. mokytojų patiria įtampą, 32, 9 proc. nepasitenkinimą, 20 proc. pesimizmą, 16,5 proc. baimę. Šie faktoriai verčia daugelį jaunų mokytojų emigruoti. Tos pačios autorės teigimu mokytojų sveikata turi ryšį su darbo staţu. Turintiems didesnį darbo staţą mokytojams būdingos pedagoginės krizės, išsekimas, sumaţėjęs aktyvumas. Autorė teigia: “Psichologinis diskomfortas ir chroniškas emocinis stresas – blogos sveikatos prieţastis. Susitapatinimas su savo vaidmeniu trukdo mokytojui reikšti savo jausmus, ne tik profesinėje veikloje, bet ir asmeniniuose ryšiuose.“(16).
Griffith, Steptoe, Cropley atliktas tyrimas Anglijoje parodė, kad moterys įtampą, baimę darbe patiria daţniau nei vyrai mokytojai, jaunesni mokytojai yra maţiau atsparūs veikiamiems stresoriams; bei mokytojai, kurie dirba su dideliu mokinių skaičiumi daţniau patenka į stresines situacijas. (Griffith, Steptoe, Cropley 1999). Cockburn (1996) Anglijoje atlikto tyrimo duomenimis, pradinių klasių mokytojai įtampą, baimę darbe patiria daţniau, nei mokytojai dirbantys su vyresnių klasių moksleiviais (16).
Taigi, didelis mokytojų darbo krūvis, išteklių trūkumas, pagarbos iš kolegų stoka, neadekvatus darbo uţmokestis, blogas mokinių elgesys, įtempti santykiai tarp mokytojų ir moksleivių tėvų, nepatenkinti lūkesčiai yra identifikuojami, kaip įtampos mokytojų darbe šaltinis (Boyle, Borg, Fanzon, 1995). Tai yra psichosocialiniai stresoriai mokytojų profesinėje veikloje. Visi šie veiksniai
predisponuoja vis didėjantį susirgimų depresija skaičių, psichologinį distresą, baimės ir nerimo atsiradimą, pervargimą darbe. (Schonfeld, 1992) (16).
1.2.1. Mokytojų sergamumas lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis ir rizikos veiksnių paplitimas Lietuvoje ir uţsienyje
Lėtinės neinfekcinės ligos (LNL) Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių yra pagrindinė visų mirčių prieţastis (24 Higienos institutas). Sergamumui lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (LNL) didţiausią įtaką, lyginant su kitais veiksniais, daro ţalingi įpročiai ir gyvensenos savitumai (25).
Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje yra daugiausia darbingo (45–64 m. amţiaus grupė) ir vyresniojo amţiaus gyventojų problema. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, rizika susirgti šiomis ligomis padidėja nuo 40–55 metų amţiaus ir tolygiai didėja vyresnio amţiaus grupėse. Taigi šios ligos yra tipinė senstančios visuomenės problema (25). Onkologinės ligos uţima antrą vietą bendroje mirtingumo struktūroje, o 45–64 m. amţiaus moterų grupėje – pirmąją. (25).
Lietuvoje pastaraisiais metais išlieka sergamumo piktybiniais navikais ir mirtingumo nuo jų didėjimo tendencija: kasmet sergamumas padidėja apie 4 proc., o mirtingumas – apie 1,6 proc. Bendras sergamumo piktybiniais navikais rodiklis 2005 m. siekė 472,2 susirgimų 100 000 gyventojų. Sergamumas priešinės liaukos, odos, skydliaukės, gaubtinės ţarnos vėţiu, melanoma per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau negu dvigubai (25).
Lietuvoje nuo 1990 m. iki 2004 m. sergamumas psichikos ligomis išaugo beveik 10 proc., o saviţudybių skaičius yra vienas didţiausių Europoje, jis kelis kartus viršija ES vidurkį. Ypač daug nusiţudo darbingo amţiaus vyrų, taip pat paauglių. Nuolat didėja sergamumas priklausomybės ligomis ir kitais psichikos sutrikimais. Lietuvoje yra dideli alkoholio suvartojimo ir prievartos rodikliai. (25).
PSO duomenimis, apie 450 mln. planetos ţmonių kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų ir su jais susijusių fizinių negalavimų. Kas ketvirtoje pasaulio šeimoje vienas iš narių turi rimtų dvasinių problemų. Psichikos sutrikimai sudaro apie 13 proc. visų pasaulio ligų, o iki 2020 m. šis skaičius gali išaugti iki 15–17 proc. (25).
Nacionalinės sveikatos tarybos 2008 metų pranešime (26) paţymėta, kad daugėja asmenų, kuriems nustatyta išeminė širdies liga, insultas, cukrinis diabetas ir lėtinės apatinių kvėpavimo takų ligos (3 lentelė). Šioje lentelėje pateikti duomenys atkreipia dėmesį į didėjančias sergamumo cukriniu diabetu bei smegenų insultu tendencijas.
3 lentelė. Asmenų, kuriems ambulatorinėse ar stacionarinėse sveikatos prieţiūros įstaigose bent
kartą buvo diagnozuota LNL, skaičiaus kaita 1000 gyventojų.
Duomenų šaltinis: Lietuvos ţmonių sveikata ir lėtinių neinfekcinių ligų kontrolė. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2008. Vilnius, 2009.
Mokytojai kaip ir likusieji populiacijos nariai daţniausiai susiduria su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, kurių atsiradimą įtakoja gyvensenos veiksniai, tokie kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, neteisingi mitybos įpročiai, stresas, darbo aplinka.
Mokytojai kasdien patirdami įvairių neigiamų emocijų, rizikuoja susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Pagal L.G. Tatarnikovos (2006) Rostovo institute atliktus tyrimus, nustatyta, kad fizinė vyrų ir moterų sveikata didėjant pedagoginiam darbo staţui prastėja. Pedagogams - vyrams ir pedagogėms - moterims padidėjo svoris, sistolinis arterinis spaudimas, kvėpavimo sistemos tūris, ir sumaţėjo kūno sudėjimo harmonija (16). Moterims dar pastebėta rašomosios rankos riešo jėgos sumaţėjimas ir lėtesnis pulso atsistatymas po didesnio fizinio krūvio. Didėjant pedagoginiam darbo staţui, didėja įtampa ir širdies susitraukimo daţnis. Ypač tarp daugiau kaip 30 metų dirbančių pedagogų pastebimas ţymiai padidėjęs įtampos lygis (16). Tai daugiau būdinga moterims – pedagogėms.
V. Gudonio tyrimo (2008) duomenimis tiek specialiųjų, tiek bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai patiria ilgalaikę įtampą ir nesibaigiantį stresą, kurie sukelia įvairius somatinius negalavimus. Dėl emocinės įtampos darbe pokyčiai vystosi visame organizme, aktyvuojami streso hormonai, adrenalinas ir kortizolis, kurie veikia širdies ir kraujagyslių bei imuninę sistemas. Dėl to paspartėja širdies susitraukimų daţnis, kyla arterinis spaudimas, todėl neišvengiamai jaučiamas spaudimas krūtinės srityje ar širdies skausmas (27).
V. Gudonio tyrimo rezultatai parodė, kad apie pusė 30-65 metų amţiaus specialiųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų, kartais jaučia skausmus širdies plote, tuo tarpu visi apklaustieji vyriausi specialieji pedagogai (65 ir daugiau metų) daţnai darbe ar po darbo patiria
širdies skausmus (27). Mokytojo darbe galvos skausmai ne išimtis. 50 proc. specialiųjų ir 56 proc. bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų paţymėjo, kad kartais darbe ar po darbo patiria galvos skausmus. 30 proc. specialiųjų ir 19 proc. bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų prisipaţino, kad jie daţnai jaučia galvos skausmus. Atkreipiant dėmesį į tiriamųjų amţių, išryškėja skirtumai (27).
Anot H. Blonskio ir kt.(2003), senyvi ţmonės negali taip kaip anksčiau įveikti nerimo, streso darbe ar baimės, kuriuos sukelia išorinės aplinkybės, tinkamai reguliuoti vidinius kūno signalus, prisitaikyti prie esamos situacijos arba išvengti gąsdinančių situacijų. 18– 29 metų 77 proc. specialiųjų ir 60 proc. bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų kartais jaučia galvos skausmus, 30–65 metų 43 proc. tiek bendrojo lavinimo, tiek specialiųjų mokyklų pedagogų taip pat kartais darbe ar po darbo patiria galvos skausmus. Galima įţvelgti tendenciją, kad 65-erių ir daugiau metų specialieji pedagogai daţnai patiria galvos skausmus. Nuolatinė įtampa bei stresas sekina organizmą, sukeldami galvos skausmus, todėl padidėja nuovargis, atsiranda bendras silpnumas, nervingumas, miego sutrikimai, nesugebėjimas sutelkti minčių, klausytis ir atsipalaiduoti. Tai gali lemti nuovargis, įtampa, nerimas, neigiamos emocijos. Nemiga daţniausiai būna susijusi su nerimu, kai išgyvenama dėl nemalonaus įvykio pasekmių ar nuolat nuogąstaujama dėl ateities. Kiekvienas į patirtus dienos įvykius reaguoja skirtingai. Vieni pedagogai nesusiduria su nemigos problemomis, kiti – kartais, treti – daţnai ir labai daţnai po įtemptos dienos sunkiai uţmiega. Remiantis apklaustųjų duomenimis, 16 proc. specialiųjų ir tik 7 proc. bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų po įtemptos dienos sunkiai uţmiega (27).
Lugauskaitės tiriamojo darbo (2005) rezultatai parodė, kad mokytojams daţniausiai buvo diagnozuota ar gydyta padidinto kraujospūdţio liga (21 proc.), sąnarių uţdegimai (14 proc.), širdies ligos (13 proc.), migrena (10 proc.) (18).
Vertinant bendrą visų Europos Sąjungos šalių mokytojų situaciją ir lyginant ją su Lietuvos mokytojų sveikatos būkle, tenka konstatuoti, kad Lietuvos situacija atrodo grėsmingai (28). 8 proc. mokytojų paţymėjo, jog darbo metu jaučia garso - balso įtampą, jie kenčia nuo nuolatinio triukšmo – dar vieno kasdieninį stresą keliančio faktoriaus, dėl kurio atsiranda papildomas nerimas, dirglumas ir įtampa, didėja nuovargis ir maţėja darbo efektyvumas (28).
Turkijoje atliktas mokytojų sveikatos vertinimo tyrimas (2010) parodė, kad vyrai mokytojai daţniau linkę rūkyti ir vartoti alkoholį nei moterys: 30,4 proc. apklaustų vyrų ir 13,3 proc. apklaustų moterų rūkė, bei 15,5 proc. vyrų ir 4,8 proc. moterų vartojo alkoholį. Šis tyrimas parodė, kad santuokoje gyvenantys mokytojai gyvena sveikiau nei nesusituokę jų kolegos: susituokę daţniau valgo pusryčius, geriau išsimiega, rečiau dirba viršvalandţius bei sveikiau maitinasi. Nesusituokę mokytojai daţniau sportuoja, nors pedagogų fizinis aktyvumas gan ţemas: Turkijoje sportuoja tik apie 14,8 proc. mokytojų. (29).
Prancūzijoje atlikta tyrimas (2000) parodė, kad mokytojai daţniausiai buvo varginami kvėpavimo takų susirgimų, tokių kaip nazofaringitas, laringitas. Vyrai pedagogai daţniau sirgo cistitu, konjunktyvitu, moterys – bronchitu, dermatitų, venų varikoze. Taip pat mokytojai paţymėjo, kad buvo varginami nugaros, sąnarių ir galvos skausmų (30).
Lietuvoje 2008 metais buvo atliktas panašus tyrimas, kuriuo buvo siekiama įvertinti pedagogų gyvenimo būdo ir subjektyvaus savo sveikatos vertinimo sąsajas. (1). Rezultatai parodė, kad 18,9 proc. iš 264 apklaustų pedagogų rūkė, 42,8 proc. mokytojų visiškai nesportuoja. Rečiau ar daţniau sportuojančių iš apklaustų respondentų yra 151 (57,2 proc.). Nustatyta, kad sportuojančiųjų yra aukštesnis vidinės darnos, prasmingumo jausmo ir kontrolės jausmo komponentų rodiklių vidurkis. Alkoholinius gėrimus kelis kartus per mėnesį vartoja 57,6 proc. apklaustųjų. (1).
Vokietijoje atlikto tyrimo (2008) duomenimis apie pusė apklaustų mokytojų moterų kenčia nuo per didelio sistolinio kraujo spaudimo, 40 proc. pedagogių turi antsvorį arba yra nutukusios, apie 30 proc. moterų liemens apimtis yra per didelė. Vokietės pedagogės nepasiţymi dideliu fiziniu aktyvumu – 73 proc. apklaustų pedagogių bent 1 valandą per savaitę arba 30 min./2 k. per savaitę sportuoja (tai yra minimalus fizinis aktyvumas gerai fizinei savijautai palaikyti, pagal Schwarzer 2004). Šioje studijoje tik 46 proc. apklaustųjų reguliariai sportuoja. Pedagogai daţniausiai skundėsi kaklo ir nugaros skausmais, nuovargiu ir išsekimu, atminties ir dėmesio koncentracijos susilpnėjimu, miego sutrikimais (31).
R. Mokusienė paţymi, kad pedagogų tarpe paplitus aukšto kraujospūdţio (hipertoninė) ligą, kurią išprovokuoja pervargimas, ir ilgalaikis stresas (17). Trumpam kraujospūdis gali padidėti, jei ţmogus yra veikiamas teigiamų arba neigiamų emocijų, tuomet sustiprėja širdies darbas ir padidėja arterijų tonusas. Ilgesniam laikui kraujospūdis pakyla nuo neigiamų emocijų (baimė, sielvartas). Padaţnėja kvėpavimas, širdies veikimas, gali sutrikti virškinimo organų veikla (pranyksta apetitas, gali sustoti skrandţio sulčių išsiskyrimas, prasidėti viduriavimas ir kt.) Nuo emocijų sutrinka ir nervų sistemos veikla. Daugelis ţmonių dėl stiprių pergyvenimų pradeda blogai miegoti, nepailsi, blogėja apetitas, sutrinka vidaus organų veikla, ţmogus gali susirgti, netekti darbingumo. Emociniai pokyčiai turi loginę seką: – stresas – nervinis išsekimas – depresija. (energijos nebuvimas, tyli isterija) – organiniai pokyčiai – fizinės chroniškos ligos, ankstyvesnė senatvė (Grigaliūnienė, 2007). (17).
O. Loleikienės tyrimo duomenimis (2007) jaunesni pedagogai geriau vertina savo tiek bendrą, tiek fizinę ir psichinę sveikatą, nei vyresni pedagogai. Pedagogai vyrai daţniau sportuoja, o pedagogės moterys daţniau nei pedagogai vyrai laikosi sveikos mitybos taisyklių. Rūkančiųjų ir daţnai alkoholį vartojančių taip pat daugiau tarp jaunesnių pedagogų: 17,1 proc. 21-39 m. amţiaus pedagogų rūko, tuo tarpu 40-67 metų amţiaus mokytojų grupėje rūkančiųjų buvo 10,9 proc. Maţesnį darbo staţą turintys pedagogai daţniau vartoja alkoholį nei turintieji didesnį darbo staţą.
Šiuos rezultatus galima būtų paaiškinti tuo, jog jaunesni pedagogai labiau linkę stresinėse situacijose naudoti vengimo stilių, kuris apima ir piktnaudţiavimą alkoholiu bei rūkymą (32).
1.3. Mokytojų poţiūris į sveikatos prieţiūrą ir sveikatos stiprinimą
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme pabrėţiama, kad gyventojų sveikata yra didţiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė. (33). V. Grabausko, E. Peičiaus ir kolegų tyrimo duomenimis (2004) iš 507 apklaustųjų 84,6 proc. moterų ir 72,6 proc. vyrų sveikatą įvardijo kaip svarbiausią iš kitų vertybių (34). Lietuvos pedagogai sveikatą taip pat laiko didţiausiu prioritetu. 2007 m. E. Martišauskienės atliktas tyrimas parodė, kad 65,2 proc. apklaustų pedagogų (n=487) sveikata yra pamatinė vertybė (35).
Geresnės sveikatos siekimas įteisintas ir PSO Europos regiono sveikatos programoje „Sveikata visiems XXI a.“ Šiame dokumente akcentuojama, kad sveikata yra ţmogaus teisių pagrindas, o aktyvus asmenų, bendruomenių, organizacijų ir sektorių dalyvavimas prisideda prie sveikatos gerinimo (36).
Sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia tokie veiksniai kaip prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos prieţiūra, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų uţimtumas ir pakankamos jų pajamos, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą ir kt. (33).
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teisę į nemokamą sveikatos prieţiūrą deklaruoja 53 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi ţmonių sveikata, laiduoja medicinos pagalbą ir paslaugas ţmogui susirgus, o įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką (37). Kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo socialinio-ekonominio statuso, lyties, religinių įsitikinimų ir kt. turi turėti galimybes gauti sveikatos prieţiūros paslaugas.
2004 metais V. Grabauskas su kolegomis atliko tyrimą, kuriuo siekė ištirti Lietuvos gyventojų poţiūrį į besikeičiančią sveikatos prieţiūros sistemą ir įvertinti pacientų dalyvavimo galimybes priimant jų sveikatai įtakos turinčius sprendimu (34). Šio tyrimo rezultatai parodė, kad 41,3 proc. visų respondentų pasitiki sveikatos prieţiūros sistema, 69,9 proc. pasitiki gydytojais ir 48,9 proc. mano, kad teisė į sveikatos prieţiūrą Lietuvoje yra uţtikrinta įstatymu. Daugumai apklaustųjų (96,5 proc.) rūpi sveikatos prieţiūros situacija Lietuvoje, tačiau savo, kaip paciento, vaidmenį sveikatos prieţiūros sistemoje teigiamai vertina tik 19,1 proc. respondentų. Bendraujant su gydytoju, 47,4 proc. gyventojų pirmenybę teikia paciento informuotumo modeliui, kuris pirminėje sveikatos prieţiūroje taikomas 58,8 proc. atvejų. 37,3 proc. palankiai įvertino abipusio dalyvavimo modelį, kuris taikomas 16,6 proc. atvejų. (34).
K. Miškinis, O. Riklikienė, R. Kalėdienė ir kt. 2010 metais atliko tyrimą, kurio tikslas buvo ištirti nuolatinių Lietuvos gyventojų informuotumą ir pasitikėjimą privalomojo sveikatos draudimo sistema. 2010 metais tik 16,9 proc. apklaustų (n=1067) Lietuvos gyventojų visiškai sutiko su teiginiu „Ar Jūsų teisė į sveikatos prieţiūrą Lietuvoje yra uţtikrinta?“. Didţioji dalis - 60,9 proc. tyrimo dalyvių teigė, jog jų teisė į sveikatos prieţiūrą Lietuvoje yra uţtikrinta tik iš dalies (38). Lyginant pirmos apklausos, atliktos 2009 metais, duomenis su 2010 metų duomenimis, du kartus padaugėjo manančių, kad jų teisė į sveikatos prieţiūrą yra visiškai uţtikrinta (2009 m. – 7,8 proc., 2010 m. – 16,9 proc., p<0,001) ir sumaţėjo teigiančiųjų, jog jų teisė į sveikatos prieţiūrą uţtikrinta iš dalies (2009 m. – 68,4 proc., 2010 – 60,9 proc., p<0,001). Taip pat padaugėjo manančių, kad sprendimai dėl šalies sveikatos prieţiūros priimami neatsiţvelgiant į pacientų interesus (2009 m. – 5,5 proc., 2010 m. – 11,2 proc., p<0,001) (38).
2011 metais buvo atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, kuria siekta išsiaiškinti jų poţiūrį į sveikatos prieţiūrą. Dauguma Lietuvos gyventojų pritaria, kad valstybėje sveikatos prieţiūros paslaugos yra jiems prieinamos (72,9 proc.). 64,9 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad sveikatinimo paslaugos turi būti teikiamos pagal jų poreikius, o ne pagal finansines galimybes (39).
Europos Bendrijų Komisijos parengtoje ir patvirtintoje Baltojoje knygoje (2007) „Kartu sveikatos labui, 2008–2013 m. ES strateginis poţiūris“, įtvirtinta pamatinė vertybė - piliečių įtraukimas priimant sprendimus, susijusius su jų sveikata. Sveikatos prieţiūra tampa vis labiau orientuota į pacientą ir vis labiau individualizuota, kai pacientas tampa aktyviu sveikatos prieţiūros subjektu, o ne vien tik šių paslaugų teikimo objektu (40).
Siekiant nustatyti gyventojų, kaip pacientų, vaidmenį, 2004 m. V. Grabauskas su kolegomis atliko tyrimą, kurio metu respondentams buvo pasiūlyta įvertinti, kokią reikšmę sprendţiant sveikatos problemas turi pagrindiniai sveikatos prieţiūros sistemos dalyviai: gydytojai, administravimo (t. y. Sveikatos apsaugos ministerijos) atstovai ir patys gyventojai.(34). Daugumos apklaustųjų nuomone (89,8 proc.), svarbiausias vaidmuo tenka uţ sveikatos prieţiūrą atsakingiems valdininkams. Kiek maţiau respondentų (64,3 proc.) mano, kad sveikatos prieţiūroje reikšmingas ir gydytojo vaidmuo. Savo, kaip esamo ar potencialaus paciento, vaidmenį kaip svarų vertina tik 19,1 proc. Lietuvos gyventojų, o daugiau kaip pusė visų respondentų (59,6 proc.) mano, kad Lietuvos gyventojų vaidmuo nereikšmingas, t. y. gyventojai neturi įtakos sprendţiant sveikatos prieţiūros problemas (34).
2011 m. atliktos gyventojų apklausos metu buvo siekiama išsiaiškinti, kam turėtų tekti didţiausia atsakomybė rūpintis šalies gyventojų sveikata: 79,4 proc. respondentų nurodė, kad tokia atsakomybė visų pirma turi tekti gydymo įstaigoms, 69,8 proc. mano, kad sveikatos apsaugos ministerijai ir tik 58 proc. piliečių nurodė, kad didţiausia atsakomybė turi tekti patiems šalies gyventojams (39).
Taigi, pastebime, kad daugiau nei pusė gyventojų didţiausią atsakomybės dalį uţ jų sveikatą perkelia gydytojams. Gydytojų vaidmuo yra labai svarbus, tačiau be paciento motyvacijos ir aktyvaus elgesio sunku tikėtis gerų rezultatų.
Šiuolaikinė sveikatos prieţiūra susiduria su daug iššūkių, tokių kaip visuomenės senėjimu, modernėjančia medicina, naujomis technologijomis medicinoje, kurios gerina ligų diagnostiką ir gydymą, ţalingais visuomenės narių įpročiais, kurie skatina lėtinių neinfekcinių ligų atsiradimą. Nepakanka anksčiau paplitusio biomedicininio poţiūrio į sveikatą ir ligų gydymą bei pasyvaus ţmogaus dalyvavimo jo sveikatos išsaugojime. Šiame amţiuje svarbus visų visuomenės narių įsitraukimas į sveikatos stiprinimą, atsakomybės uţ sveikatos išsaugojimą praplėtimas.
Otavos sveikatos stiprinimo chartijoje sveikatos stiprinimas apibrėţiamas kaip procesas, leidţiantis asmenims ir bendruomenės nariams kontroliuoti sveikatą lemiančias sąlygas ir šitaip gerinti savo sveikatą (41).
Mokytojai prisideda prie mokinių sveikatos stiprinimo ir išsaugojimo, dalyvaudami įvairiose sveikatos programose, integruodami sveikos gyvensenos temas į savo dalyko pamokas, konsultuodami tėvus. Pedagogų dalyvavimas sveikatos ugdymo veiklose netiesiogiai prisideda prie jų pačių sveikatos potencialo gerinimo.
Sveikatos ugdymo ir stiprinimo bei ligų prevencijos įgyvendinimo svarba paţymėta naujausiame dokumente - Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenyse (42). Šis dokumentas įpareigoja atitinkamas institucijas sukurti Lietuvoje tokią sveikatos sistemą, kuri skatintų sveikatos ugdymą ir stiprinimą bei ligų prevenciją, uţtikrintų sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą, kokybę ir saugą, skatintų racionalų ir efektyvų sveikatos prieţiūros išteklių naudojimą (42).
Sveikatos stiprinimas apima daug veiklų: sveikos gyvensenos skatinimą; sveikatos paslaugų prieinamumo gerinimą; aplinkos, kurioje sveikas pasirinkimas tampa lengviausiu pasirinkimu, kūrimą; mokymą apie sveikatos išsaugojimą ir palaikymą Svarbu, kad sveikatos stiprinime dalyvautų visa visuomenė, pasirinkdama sveiką gyvenseną, jog būtų kontroliuojami sveikatą ţalojantys veiksniai, glaudţiai bendradarbiautų švietimo ir sveikatos sektoriai, nes tik taip galima tobulinti sveikatos politiką ir uţtikrinti palankias sveikatai ugdymo(si) sąlygas.(43). Taigi, švietimo sistema ir joje dirbantys pedagogai tampa neatskiriami nuo sveikatos stiprinimo, kartu ir nuo sveikatos ugdymo.
Pasaulio sveikatos organizacija sveikatos ugdymą apibrėţia kaip sąmoningai sudarytas sąlygas, kurių tikslas – ne tik suteikti ţinių, bet ir padėti formuotis teigiamoms sveikatos atţvilgiu elgesio nuostatoms bei sveikos gyvensenos įgūdţiams, padėti atsisakyti ţalingų įpročių bei keisti poţiūrį į sveikatą. Jis skatina su sveikata susijusių naudingų įpročių, vertybių ir elgesio formavimąsi (44).
E. Adaškevičienė sveikatos ugdymą apibrėţė kaip moksliškai pagrįstą pedagoginį procesą, kurio metu ugdytojas veikia ugdytinį remdamasis sveikatos saugojimo ir stiprinimo vertybėmis (45). Sveikatos ugdymas yra viena svarbiausių sveikatos stiprinimo grandţių, glaudţiai susijusių su ligų profilaktika (46).
Pasaulio sveikatos organizacijos dokumente „Sveikata 21 amţiuje” tryliktame siekinyje teigiama, kad “iki 2015 metų regiono gyventojams turėtų būti sudarytos didesnės galimybės gyventi sveikoje fizinėje ir socialinėje aplinkoje, namuose, mokykloje bei vietos bendruomenėje”, ir nurodoma, kad 95 proc. vaikų turi turėti galimybę būti ugdomi sveikatą stiprinančioje mokykloje (36)..
Sveikatą stiprinančių mokyklų (SSM) tinklas Europoje pradėtas kurti 1992 m. bendromis Europos Tarybos, Europos Bendrijos, Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro (PSO/EURO) pastangomis (47). 1993 m. Lietuva buvo oficialiai priimta į Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą.
2007 metais sveikatos stiprinimo projekte dalyvavo 289 ugdymo institucijos, iš jų 25 bendrojo lavinimo mokyklos ir 165 ikimokyklinės įstaigos. Plačiausią tinklą sveikuoliškų įstaigų (darţelių ir mokyklų kartu) turi Kauno, Vilniaus ir Šiaulių apskritys, o maţiausią – Alytaus, Marijampolės ir Tauragės apskritys.“ Iki 2015 m 95 proc. vaikų turi turėti galimybę mokytis SSM (46).
Pagrindinis sveikatą stiprinančios mokyklos (SSM) tikslas – visų mokyklos bendruomenės narių sveikos gyvensenos įgūdţių ugdymas, padedant mokiniams formuoti sveikos gyvensenos įgūdţius bei sukuriant sveikatai palankią fizinę ir psichosocialinę aplinką (47). Sveikatą stiprinančioje mokykloje sutelkiamas dėmesys į visų bendruomenės narių sveikatą, sveika gyvensena akcentuojama fizinės ir psichosocialinės aplinkos kontekste.
SSM vykdoma sveikatos stiprinimo veikla yra suprantama ţymiai plačiau nei sveikatinimas. SSM dėmesys kreipiamas į mokyklą, kaip organizaciją ir visus jos bendruomenės narius (mokinius, visą mokyklos personalą, tėvus, globėjus), taip pat į sveikatos politikos mokykloje plėtotę (48). Paprastoje mokykloje, kurioje organizuojama sveikatinimo veikla, dėmesys sutelkiamas į individą, t.y. jo sveikatos problemas, jo įpročius sveikatos atţvilgiu ir gyvenseną. Sveikatą stiprinančioje mokykloje dėmesys koncentruojamas į autonomiją ir sprendimų priėmimą – bendruomenės nariai patys sprendţia, ar jie nori būti sveiki. Tokioje mokykloje dėmesys kreipiamas ir į mokytojų protinę, emocinę bei socialinę sveikatą (48).
Sveikatos įgūdţių ugdymas mokykloje turi įtakos ne tik ugdymui sveikatai bei gyvensenai, bet per juos netiesiogiai pozityviai veikia bendruomenės sveikatos elgseną (Edelman, Mandle, 1998; Whitehead, 2006). Vaikai geriau išmoksta matydami suaugusiųjų elgesį. Taigi, pedagogai turi būti sveikatos saugojimo ir stiprinimo, sveikatai palankios elgsenos pavyzdys mokiniams, jų tėvams ir visai bendruomenei (46).
PSO irgi pripaţįsta, kad sveikatos stiprinimas mokykloje yra vienas iš veiksmingiausių būdų ne tik vaikų, bet ir visos visuomenės sveikatos gerinimui. Uţsienio šalių patirtis ir švietimo politika šioje srityje gana įvairi. Daugelyje pasaulio šalių sukurtos ir vykdomos sveikatos ugdymo programos, kuriose daug dėmesio skiriama vaikų sveikatingumo kompetencijų ugdymui mokykloje. Vienose valstybėse šios programos yra visiškai integruotos į švietimo sistemą, kitose - sveikatos ugdymo kursas dėstomas kaip atskiras dalykas (49).
2007 m. V. Gudţinskienės atliktame tyrime 82 proc. mokyklų vadovų turėjo daugiau teigiamą, nei neigiamą poţiūrį į sveikatinimo veiklą mokykloje (46). Kitos tyrėjos tyrimo rezultatų duomenimis, 96 proc. mokyklų vadovų prisideda prie sveikatinimo renginių rengimo (50). V. Gudţinskienės tyrimo (2007), kuriame buvo apklausiami mokyklų vadovai, rezultatai parodė, kad didţiajai daliai tiriamųjų (74 proc.) yra svarbu, jog ugdantis sveiką gyvenseną mokytojas neturėtų ţalingų įpročių. 3 proc. respondentų nurodė, kad visiškai nesvarbu ar mokytojas turės ţalingų įpročių ar ne ir 23 proc. mokyklos vadovų negalėjo atsakyti į šį klausimą, jiems buvo sunku pasakyti ar mokytojas, kuris ugdo moksleivių sveikos gyvensenos įpročius ir įgūdţius, pats turėtų jų ir laikytis (46).
V. Gudţinskienė pastebėjo, kad į sveikatos stiprinimą daţniau įsitraukia pedagogai, dirbantys mokykloje daugiau nei 15 metų. 50,2 proc. tyrimuose dalyvavusių didesnį nei 15 metų pedagoginį darbo staţą turinčių mokytojų nurodė, kad jie daţnai aptaria sveikos gyvensenos temas dėstomo dalyko pamokų metu. Tuo tarpu tik 17,2 proc. tyrimuose dalyvavusių iki 10 metų pedagoginį darbo staţą turinčių mokytojų ir 15,3 proc. 10–15 metų pedagoginį staţą turinčių mokytojų nurodė, kad daţnai aptaria sveikos gyvensenos temas su mokiniais. Kad sveikatinimo temų neaptaria su mokiniais nurodė 21,4 proc. iki 10 metų pedagoginį darbo staţą turinčių mokytojų, 6,1 proc. 10–15 metų dirbančių mokyklose mokytojų ir 7,4 proc. mokyklose dirbančių daugiau nei 15 metų respondentų (46).
J. Lapėnienės tyrimo duomenimis (2009) 52 proc. pedagogų sveikatos ugdymo programas integruoja į vieną ar kelis mokomuosius dalykus ir 86,8 proc. mokytojų sveikatos temas integruoja į savo dėstomus dalykus. Taigi, įvairių dalykų mokytojai, vesdami pamokas stengiasi vienaip ar kitaip paliesti sveikatos ugdymo klausimus (50).
Mokytojai sutinka, kad moksleivių sveikata kasmet vis prastėja ir sveikatos ugdymas, kaip viena iš sveikatos stiprinimo dedamųjų, svarbi mokinių ugdymo procese. Jurbarko miesto ir rajono bendrojo lavinimo mokyklose atlikto tyrimo duomenimis, dauguma mokytojų moksleivių sveikatą įvertino tik patenkinamai, taip pat manė, kad moksleivių sveikata blogėja. Prie mokinių sveikatinimo turi prisidėti ir mokyklose dirbantys visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai. Tačiau dėl maţėjančio mokinių skaičiaus, mokyklų tinklo optimizavimo ir kitų administravimo kliūčių sveikatos specialistai priversti dirbti per kelias mokyklas. Taigi, daugelis mokytojų į
klausimą „Ar sveikatos prieţiūra mokykloje yra svarbi problema?“ neatsitiktinai atsakė, kad ši problema yra svarbi arba labai svarbi (50).
Šios problemos svarbą vienodai įvertino tiek miesto, tiek kaimo mokyklų mokytojai. 61,0 proc. kaimo mokyklų ir 57,9 proc. miesto mokyklų mokytojų įvardijo, kad sveikatos prieţiūra yra svarbi problema. 50 proc. miesto mokytojų ir 56,5 proc. kaimo mokytojų manė, kad sveikatos stiprinimo veiklai mokykloje skiriama pakankamai daug arba labai daug dėmesio. Lygiai tiek pat miesto mokytojų ir 43,5 proc. kaimo mokytojų manė, kad sveikatos stiprinimo veiklai dėmesio skiriama maţai arba visai neskiriama. Vertinant tokį nuomonių pasiskirstymą, galima manyti, kad pusė mokytojų yra tiesiog geriau informuoti apie tai, kokia sveikatos stiprinimo veikla mokykloje vykdoma arba patys tiesiogiai joje dalyvauja (50).
Kad mokykloje dirba visuomenės sveikatos specialistas, atsakė 90,4 proc. miesto mokyklų mokytojų ir, deja, tik 76 proc. kaimo mokyklų mokytojų. Nors visoms be išimties mokykloms yra priskirti visuomenės sveikatos specialistai, tačiau kaimuose, matyt, dėl reto jų apsilankymo mokykloje, dalis mokytojų net neţino, kad tokie specialistai mokykloje yra. Mokytojai geriau ţino ir yra informuoti apie mokyklų socialinius darbuotojus (50).
Taigi, mokytojai teigiamai vertina sveikatos ugdymo integraciją į ugdymo procesą, sveikatą laiko didţiausia vertybe.
TYRIMO METODIKA
Tyrimas buvo vykdomas dviem etapais. Pirmajame etape buvo surinkti oficialūs statistiniai duomenys apie mokytojų, dirbusių Lietuvos mokyklose 2010 - 2011 mokslo metais, skaičių. Duomenis pateikė Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM).
Antrajame ir pagrindiniame tyrimo etape atliktas vienmomentinis atsitiktinių mokytojų atrankų sveikatos tyrimas dviejų Lietuvos regionų didţiuosiuose miestuose ir jo regione esančiuose miestuose ar miesteliuose.
Pirmajame etape buvo kruopščiai registruojami duomenys: kiekvienam Lietuvos mokyklų pavadinimui suteiktas kodas, nurodytas tikslus mokyklų skaičius (1321 mokykla), taip pat tiksli vietovė, kur mokykla randasi. Vadovaujantis šiais duomenimis, galėjome išanalizuoti mokytojų pasiskirstymo netolygumus pagal amţių, lytį bei jų pasiskirstymą atskiruose Lietuvos regionuose. Tyrime Lietuva buvo suskirstyta į penkis regionus pagal 5 Lietuvos didţiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Panevėţį ir Šiaulius (toliau – Miestai) su jiems priskirtais miestais, rajonais bei miesteliais. Tyrime taip pat buvo naudojamas stambesnis Lietuvos suskirstymas į regionus: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėţio ir Šiaulių regionai (toliau – Regionai). Pagal Lietuvos teritorinį suskirstymą į apskritis, Vilniaus regionui priskyrėme Vilniaus apskričiai priklausiusias geografines teritorijas, Kauno regionui – Kauno, Alytaus ir Marijampolės apskritims priklausiusias teritorijas, Panevėţio regionui – Panevėţio apskrities, Šiaulių regionui – Šiaulių apskrities, Klaipėdos regionui – Klaipėdos, Tauragės ir Telšių apskritims priklausiusias teritorijas. (11) Geografinis Lietuvos suskirstymas į regionus pateiktas 4 pav. Mokytojai dirbantys Lietuvoje buvo suskirstyti i 5 amţiasu grupes: ≤34 m., 35-44 m., 45-54 m., 55-64 m. ir ≥ 65 m., kas leido labiau atskleisti mokytojų pasiskirstymą, Lietuvos regionuose.
4 pav. Lietuvos regionai.
2.1 Vienmomentinio mokytojų tyrimo metodika
Tyrimui buvo suformuota atsitiktinė sluoksninė švietimo sistemos įstaigų - mokyklų atranka pagal Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktą informaciją apie įstaigas ir jose dirbančių darbuotojų skaičių. Tyrimas vyko 2011 m. gruodţio – 2012 m. kovo mėnesiais dviejuose Lietuvos geografiniuose regionuose, iš kiekvieno regiono buvo pasirinktos dvi mokyklos: viena - iš regiono didţiojo miesto - centro, ką pavadinome didmiesčiu, o kita iš likusios regiono dalies (miesto ar miestelio). Pavadinome miestu.
Tyrimo dalyviai - visi tyrimo dieną dirbantys mokytojai (apie tyrimo dieną dirbančiųjų skaičių informacija gauta iš įstaigos administracijos). Tyrimą sudarė dvi dalys. I dalis – mokytojų anoniminė apklausa pagal sukurtą klausimyną: „Sveikatos subjektyvus vertinimas“ (ţiūr. 2 priedą) II dalis – objektyvus sveikatos patikrinimas. Viso I-oje tyrimo dalyje dalyvavo 202 mokytojai (tyrimo atsakas atitinkamai 90.99 proc.), II-oje – 166 (atitinkamai 74.77proc.). Tyrimo geografinių vietovių pasiskirstymas ir dalyvių skaičius pateiktas 4 lentelėje.
