VIDUTINIO AMŽIAUS ŽMONIŲ PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS IR FIZINIO AKTYVUMO SĄSAJOS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS PROFILAKTINĖS MEDICINOS KATEDRA

Arūnas Mažintas

VIDUTINIO AMŽIAUS ŽMONIŲ PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS IR

FIZINIO AKTYVUMO SĄSAJOS

Antrosios pakopos studijų programos ,,GYVENSENOS MEDICINA“

baigiamasis darbas

Studentas Darbo vadovas

Arūnas Mažintas

SANTRAUKA

VIDUTINIO AMŽIAUS ŽMONIŲ PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS IR FIZINIO AKTYVUMO SĄSAJOS

Arūnas Mažintas

Darbo vadovas doc. dr. Pranas Mockus

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra.

Kaunas; 2019. 57 psl.

Darbo tikslas. Nustatyti vidutinio amžiaus žmonių psichoemocinės būklės ir fizinio aktyvumo

sąsajas.

Uždaviniai. 1. Nustatyti vidutinio amžiaus žmonių psichoemocinę būklę. 2. Nustatyti vidutinio amžiaus žmonių fizinio aktyvumo lygį. 3. Nustatyti ryšį tarp vidutinio amžiaus žmonių psichoemocinės būklės ir fizinio aktyvumo lygio.

Metodika. Tyrimo dalyviai – vidutinio amžiaus žmonės (45-59 metų), kurių amžiaus vidurkis 52,4 ± 5,35 metai ( ±SN). 160 moterys (65 proc.), ir 86 vyrai (35 proc.). Tiriamųjų atrankos būdas – parankioji atranka. Pasirinktas kiekybinis tyrimų metodas – momentinis tyrimas. Tyrimo duomenų surinkimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Fizinio aktyvumo lygio nustatymui naudotas IPAQ klausimynas (International Physical Activity Questionnaire), jo ilgoji versija. Psichosocialiniam stresui įvertinti naudota adaptuota L. Reeder skalė. Analizei tinkamomis pripažintos 246 anketos. Apklausos atsako dažnis – 82 proc. Gautų anketinės apklausos duomenų analizei buvo taikomas aprašomosios statistinės analizės metodas. Analizuojami duomenys pateikiami absoliučia ir procentine išraiška (n (%)). Ryšiui tarp dviejų kategorinių kintamųjų nustatyti naudojome Chi-kvadrato (χ2) testą. Rodiklių vidurkių palyginimui taikėme Stjudento t– testą. Priklausomybei tarp kintamųjų vertinti taikėme Pirsono koreliacijos koeficientą (r). Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Visi skaičiavimai buvo atliekami naudojant statistinės analizės paketą „SPSS 17.0.“ ir Microsoft Excel 2016 programas.

Rezultatai. Vertinant patiriamo streso ir nervinės įtampos lygio pasiskirstymą lyties aspektu

grupei ir 3,75 proc. moterų ir 10,47 proc. vyrų priklausė žemo fizinio aktyvumo lygio grupei. Nustatėme, kad didėjant amžiui, mažėja sėdimas laikas darbo dienomis (r= -0,344), didėjant sunaudotos energijos fizinio aktyvumo metu mažėja sėdėjimo laikas darbo dienomis ir savaitgalį (r= -0,317; r= -0,161). Ilgesnis sėdėjimas darbo dienomis ir savaitgalį turi ryšį su didesne nervine įtampa ir stresu (r= -0,369; r= -0,277). Aukštesnis fizinio aktyvumo lygis turi ryšį su geresniu nervinės įtampos ir streso vertinimu ( r= 0,238) bei trumpesniu laiku praleistu sėdint darbo dienomis ir savaitgalį (r= -0,328; r= -0,274). Vertinant ryšį tarp moterų amžiaus, fizinio aktyvumo bei patiriamos nervinės įtampos bei streso nustatėme, kad sėsliai praleistas laikas darbo dienomis turi atvirkštinį ryšį su kcal kiekiu sunaudotu fiziškai aktyviose veiklose bendrai (r = -0,304) ir darbe (r = -0,310), namų ruošoje (r = -0,221), laisvalaikiu (r = -0,190). Vyresnis amžius lemia laiko praleisto sėdint darbo dienomis (r = -0,316) ir savaitgalį (r = -0,202). Nustatėme, kad kuo daugiau sėdima darbe, tuo daugiau sėdima ir savaitgalį (r = 0,367). Koreliacinis ryšys (r = -0,274; r = -

0,206) nustatytas tarp laiko praleisto sėsliai ir patiriamos nervinės įtampos bei streso. Kuo ilgiau asmuosėdi darbo dienomis, tuo daugiau jis patiria nervinės įtampos ir streso.

Išvados. 1. Vertinant tiriamųjų psichoemocinę būklę nustatėme, kad 17,8 proc. tirtų moterų ir vyrų

patiria stresą. Nervinę įtampą patiria daugiau moterų (45 proc.) nei vyrų (27,5 proc.), o stresą patiria daugiau vyrų (25,5 proc.) nei moterų (13,7 proc.). 2. Aukštas fizinio aktyvumo lygis nustatytas daugiau nei 2/3 tiriamųjų (73,5 proc.). Moterų ir vyrų skirstiniai pagal fizinį aktyvumo lygį skyrėsi mažai (74,3; 72,0 proc.). 3. Nustatėme, kad aukštesnis fizinio aktyvumo lygis turi ryšį su geresniu nervinės įtampos ir streso vertinimu – fiziškai aktyvesni asmenys patiria mažiau nervinės įtampos bei streso. Nustatėme, kad asmenys, kurie daugiau laiko praleidžia sėdėdami darbo dienomis ir savaitgalį – patiria daugiau nervinės įtampos bei streso.

SUMMARY

CORRELATION BETWEEN MIDDLE-AGED PEOPLES’ PSYCHO-EMOTIONAL STATE AND LEVEL OF PHYSICAL ACTIVITY

Arūnas Mažintas  Final master thesis Supervised by Dr. Pranas Mockus

Lithuanian University of Health Science, Faculty of Public Health, Department of Preventive Medicine, Kaunas, 2019. 57 p.

Objective. Determine a correlation between middle-aged peoples’ level of physical activity and

psycho-emotional state.

Tasks. 1. Determine middle-aged peoples’ psycho-emotional state. 2. Determine middle-aged

peoples’ level of physical activity. 3. Determine the correlation between middle-aged peoples’ psycho-emotional state and level of physical activity.

Methodology. Study subjects – middle-aged people (45 – 59 years old), whose average age is 52,4

± 5,35 years ( ±SN). 160 females (65%) and 86 males (35%). The method of selection of the subjects – convenience sampling. The quantitative research method chosen –cross-sectional design. The survey data collection method – anonymous questionnaire. The long version of IPAQ questionnaire (International Physical Activity Questionnaire) was used to determine the level of physical activity. An adapted L. Reeder scale was used to assess psychosocial stress. 246 questionnaires were accepted for the analysis. Survey response rate – 82 percent. Descriptive statistics analysis was used for the questionnaire survey data. The data analyzed is presented in absolute and percentage terms (N (%)). We used a Chi-square (χ2) test to identify the relationship between two categorical variables. For the average comparison of indicators, we applied the Stjudent t- test. We applied the Pyrson correlation coefficient (r) to evaluate the dependency between variables. Differences in the variables were considered statistically significant when p < 0.05. All calculations were made by using the statistical analysis package "SPSS 17.0." and Microsoft Excel 2016 applications.

Results. Looking at the distribution of stress and nerve tension levels by gender, it was found that

10,47% men belonged to the low level of physical activity group. It was found that with increasing age, sitting time on weekdays decreases (r= -0,344). It was also found that with increasing energy consumption during physical activity, sitting time on weekdays and weekends decreases (r= -0,317; r= -0,161). Longer sitting on weekdays and weekends has been associated with higher nervous tension and stress (r= -0,369; r= -0,277). Higher levels of physical activity have been associated with better ratings for nervous tension and stress (r= 0,238), as well as shorter time spent sitting on weekdays and weekends (r= -0,328; r= -0,274). Evaluating the relationship between women’s age, physical activity, and experienced nervous tension and stress, it was found that sitting time on weekdays has an inverse relationship with kcal consumed in physically active activities overall (r =

-0,304), at work (r = -0,310), at housework (r = -0,221), and at leisure (r = -0,190). Older age

predicts time spent sitting on weekdays (r = -0,316) and on weekends (r = 0,202). It was found that the more sitting done at work leads to more sitting at the weekend (r = 0,367). A correlation (r = -0,274; r = -0,206) was found between time spent sitting and the experience of nervous tension and stress. The longer time a person sits on weekdays, the higher the nervous tension and stress they experience.

Conclusions. 1. Assessing the psycho-emotional state of the subjects, it was found that 17,8% of all

women and men studied experience stress. 2. High levels of physical activity were found in more than 70% of subjects. The difference in physical activity between women and men was small (74,3%; 72%). 3. It was found that higher levels of physical activity are associated with better assessment of nervous tension and stress – physically active individuals experience less nervous tension and stress. Also, it was found that people who spend more time sitting on weekdays and weekends experience more nervous tension and stress.

TURINYS

SANTRUMPOS ... 7

SĄVOKOS ... 8

ĮVADAS ... 9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

1.1. Psichoemocinės būklės ... 13

1.1.1. Stresas. Nerimas ... 13

1.1.2. Socialinės aplinkos ir psichoemocinės būklės ryšys ... 17

1.2. Vidutinio amžiaus žmonių fizinis aktyvumas ... 18

1.2.1. Fizinis aktyvumas profesinėje veikloje ... 20

1.2.2. Laisvalaikio fizinis aktyvumas ... 21

1.2.3. Veiksniai sąlygojantys vidutinio amžiaus žmonių fizinį aktyvumą ... 22

1.3. Fizinio aktyvumo ir psichoemocinės būklės ryšys ... 24

2. TYRIMO METODIKA ... 27

3. REZULTATAI ... 29

3.1. Vidutinio amžiaus žmonių psichoemocinės būklės vertinimas ... 29

3.2. Vidutinio amžiaus žmonių fizinio aktyvumo vertinimas ... 29

3.3. Nervinės įtampos, streso ir fizinio aktyvumo lygio tarpusavio sąsajos ... 31

SANTRUMPOS

DTLch – didelio tankio lipoproteinų cholesterolis

FA – fizinis aktyvumas

IPAQ – (International Physical Activity Questionnaire) – Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas

IŠL – išeminė širdies liga

MET – metabolinis ekvivalentas minutėmis per savaitę

MTLch – mažo tankio lipoproteinų cholesterolis

Pav. – paveikslas

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

SĄVOKOS

Fiziniai pratimai – planuota, tikslinė veikla, kurios imamasi sveikatai stiprinti ir gerai fizinei

būklei palaikyti. veiksmas ar veiksmų derinys lavinantis ir tobulinantis fizines ypatybes, sugebėjimus ir judėjimo įgūdžius [1].

Fizinio aktyvumo lygis gali būti nustatomas vertinant: atliktų judesių kiekį per tam tikrą laiką,

dažnį, trukmę ir išeikvotos energijos kiekį [2].

Fizinis aktyvumas – griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant energijos suvartojimas yra

didesnis negu ramybės būsenoje [1].

Fizinis pajėgumas  –  tai žmogaus galėjimas kuo veiksmingiau dirbti tam tikrą fizinį darbą (sportininko — įveikti fizinius krūvius, siekti gerų rezultatų). Fizinis pajėgumas yra sveikatos ir fizinio parengtumo gerinimo prielaida. Priklauso nuo aplinkos, gyvensenos (mitybos, fizinio aktyvumo, motyvacijos), įgimtųjų ypatybių. Jį apibūdina kraujotakos bei kvėpavimo sistemų galingumas, medžiagų apykaitos ir nervų sistemos ypatumai, judamieji įgūdžiai, raumenų jėga ir ištvermė, kūno sandara [1].

Nerimas – emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar nelaimės. Nerimo

priežastys primena baimės atsiradimo priežastis, tačiau skirtingai nuo baimės, nerimo šaltinio negalima tiksliai nurodyti [3].

Pratimai – fizinio aktyvumo pogrupis, kuris yra planuojamas, struktūrizuotas ir pasikartojantis, o

galutinis arba tarpinis tikslas - pagerinti arba išlaikyti fizinį pajėgumą [4].

Psichikos sveikata – apibrėžiama kaip gerovės būklė, kurioje kiekvienas žmogus suvokia savo

gebėjimus, gali įveikti stresą, produktyviai ir vaisingai dirbti, geba įnešti indėlį į bendruomenę [5].

Psichoemocinė būklė – psichinės sveikatos komponentas, apibūdinamas ne tik nerimo, depresijos,

streso simptomų pasireiškimu, bet ir teigiamų emocijų buvimu [3]

Stresas – tai žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių

dirgiklių arba stresorių poveikio [6].

ĮVADAS

Psichikos sveikatos sutrikimai plačiai paplitę visame pasaulyje ir jų skaičius toliau auga [8]. Nuolat greitėjantis gyvenimo tempas, dideli darbo krūviai, naujos technologijos ateinančios į mūsų gyvenimą sąlygoja psichikos sveikatos sutrikimus – stresą, nerimą, depresiją, kurie nekontroliuojami sukelia ir fizinės sveikatos problemas [9].

Atlikta daugybė tyrimų, siejančių stresą su širdies ir kraujagyslių ligomis, metaboliniu sindromu, nutukimu, emociniu persivalgymu, vėžiniais susirgimais, taip pat stresas yra didžiausia ~ 50 proc. susirgimų depresija, priežastis [10,11].

Vienas iš daugiausiai neigiamos įtakos vidutinio amžiaus asmenų psichikos sveikatai darančių veiksnių – darbe patiriamas stresas, emocinė ir psichologinė įtampa [12]. Nuolatinė įtampa ir stresas palieka pokyčius smegenyse, kurie gali paskatinti psichikos ligų atsiradimą [13].

Bloga gyventojų psichikos sveikata susijusi ir su socialine ir ekonomine našta [14]. Sisteminių apžvalgų rezultatai rodo, kad fizinis aktyvumas (FA) yra susijęs su geresne fizine ir psichikos sveikata, ir sumažėjusia streso, nerimo, depresijos pasireiškimo rizika visuose amžiaus tarpsniuose [15–18].Ir tai yra efektyvus būdas psichikos ligų gydyme ir prevencijoje [19].

Nustatyta, kad visų amžiaus grupių fiziškai aktyvūs žmonės jaučiasi laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu, nepriklausomai nuo socialinės-ekonominės padėties ar sveikatos būklės. Fizinių pratimų taikymas neturi neigiamo poveikio ir didesnių išlaidų gydant psichikos sutrikimus, lyginant su kitais gydymo metodais (antidepresantais ir psichoterapija) [20–23]. Atsižvelgiant į didelį psichikos ligų paplitimą ir poveikį gyvenimo kokybei mokslininkai ieško efektyviausių būdų, kurie užkirstų kelią šių ligų pasireiškimui [24].

Darbo aktualumas. Vidutinio amžiaus žmonės susiduria su daugybe veiksnių, keliančių

psichinę įtampą. Nustatyta, kad Lietuvoje nuo 2011 m. iki 2016 m. apsilankymų pas psichiatrą skaičius 18–64 m. amžiaus grupėje išaugo 13 proc. (nuo 423,8 tūkst. iki 477,5 tūkst. kartų). Su tuo susiję didėjantys psichikos ir elgesio sutrikimų sergamumo rodikliai: 2016 m. užregistruota 41,2 tūkst. naujų sutrikimų, o 2011 m. – 33,6 tūkst. [25]. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gydytojo paskirtus vaistus nuo psichikos sutrikimų naudojusių gyventojų dalis nuo 2005 m. iki 2014 m. išaugo visose amžiaus grupėse (nuo 38,2 proc. gyventojų iki 40,2). Vidutinio amžiaus (55 - 64 m.) grupėje, gydytojų paskirtų vaistų naudojimas padažnėjo nuo 60,1 proc. iki 63,7 proc. [25].

populiacijojos dalį, todėl svarbu sutelkti dėmesį į šią amžiaus grupę, siekiant ilgalaikio teigiamo poveikio jų sveikatai [26].

Tyrimų, kuriuose būtų analizuoti vidutinio amžiaus žmonių FA lygio ir psichoemocinės sveikatos sąsajos, yra mažai. Dažnai mokslininkai renkasi tirti pagyvenusio (senjorų) arba jauno (studentiško) amžiaus tiriamuosius, tačiau analizuojant literatūrą neaptikome, kad šios amžiaus grupės būtų jautresnės psichoemocinėms ligoms. Keletas tyrimų nustatė, kad būtent, vidutinio amžiaus asmenys yra mažiau laimingi, nei jaunesni ir pagyvenę žmonės [27–29]. Pagal vieną iš analizuotų tyrimų – streso, nerimo ir depresijos atvėjų daugiausiai nustatyta tarp vidutinio ir jauno amžiaus asmenų [30]. Teigiama, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų psichikos sveikatai jautrių stresorių. Pavyzdžiui, vedybos sukėlė stresą tik 18,6 proc. 20 - 24 m. amžiaus jaunuolių, 81,7 proc. 40 - 44 m. amžiaus, ir 86,7 proc. – 60 - 64 m. amžiaus vyrų. Tuo tarpu nutraukti santykiai stresą sukėlė 16,6 proc. 20-24 m. amžiaus jaunuolių, 3,4 proc. 40 - 44 m. amžiaus ir tik 1,1 proc. 60 - 64 m. amžiaus vyrų [31].

Mokslininkai atlikę tyrimą su 168,203 asmenimis nustatė, kad aukštas ir vidutinis FA lygis gali užkirsti kelią psichikos ligų atsiradimui [32].

Nors Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai ir pateikė FA rekomendacijas įvairaus amžiaus žmonių fizinės sveikatos išsaugojimui ir stiprinimui, tačiau kokia turi būti FA trukmė ir intensyvumas psichikos sveikatai, vis dar nėra aišku [27].

Mokslinių studijų kuriose nagrinėjamos prichoemocinės sveikatos ir fizinio aktyvumo sąsajos yra, tačiau trūksta vienareikšmių mokslinių įrodymų, patvirtinančių dozės–atsako ryšį tarp fizinio aktyvumo ir psichikos sveikatos tarp vidutinio amžiaus asmenų.

Psichoemociniai sutrikimai (nervinė įtampa, stresas, nerimas ir kt.) yra dažni modernėjančiame, iššūkių kupiname gyvenime. Kad šie sutrikimai nesukeltų didelių sveikatos problemų, svarbu surasti veiksmingiausių psichoemocinės sveikatos sutrikimų prevencijos ir įveikos būdų.

Išanalizavę literatūrą, galime daryti prielaidą, kad FA gali būti taikomas kaip efektyvi priemonė sprendžiant vidutinio amžiaus žmonių psichikos sveikatos problemas: profilaktiką, gydymą ir fizinės būklės gerinimą.

Praktinė reikšmė. Tikimės, kad šio tyrimo rezultatai leis atrasti sąsajų tarp patiriamos

nervinės įtampos, streso ir atskirų fizinio aktyvumo sričių ir fizinių veiklų intensyvumo, bei prisidėti prie vidutinio amžiaus žmonių psichoemocinės būklės gerinimo ir sveikų įpročių formavimo.

Mokslinis naujumas. Atlikta daug darbų kurie nustatė įvairių FA rūšių poveikį

ryšius. Tačiau nepakankamai išnagrinėtas vidutinio amžiaus asmenų atskirų FA sričių bei fizinių veiklų intensyvumo ryšys su psichoemocine būkle.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Nustatyti vidutinio amžiaus žmonių psichoemocinės būklės ir fizinio aktyvumo

sąsajas.

Uždaviniai:

1. Nustatyti vidutinio amžiaus žmonių psichoemocinę būklę. 2. Nustatyti vidutinio amžiaus žmonių fizinio aktyvumo lygį.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Psichoemocinės būklės

Psichoemocinės būklės sutrikimai yra globali problema, susijusi su skaudžiomis sveikatai ir ekonomikai pasekmėmis; jų paplitimas didėja [33].

Psichoemocinė būklė – psichinės sveikatos komponentas, apibūdinamas ne tik nerimo, streso

depresijos simptomų pasireiškimu, bet ir teigiamų emocijų buvimu [34].

Pasaulio sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia kaip „gerovės būseną, kurioje asmuo gali realizuoti savo gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo stresus, produktyviai dirbti ir būti naudingas savo bendruomenei“ [5].

Tyrimų duomenys rodo, kad mankšta, kuri pagerina fizinį pajėgumą, gali sumažinti su stresu ir nerimu susijusių sutrikimų simptomus [62].

1.1.1. Stresas. Nerimas

Stresas. Literatūroje aptikome nemažai įvairių streso sampratų. Lietuvių enciklopedijoje

stresas apibūdinamas kaip žmogaus ir gyvūnų psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, kylanti dėl išorinių sąlygų pokyčio arba vidinių sutrikimų (stresorių) [35]. Oxfordo psichologijos žodyne (2006) rašoma, kad stresas – tai psichologinė ir fiziologinė įtampos būsena, kurią sukelia fiziniai, emociniai, socialiniai, ekonominiai, profesiniai įvykiai ar aplinkybės, su kuriomis sunku susidoroti [36]. Anot J. Kasiulio ir V. Tarvydienės (2008), stresas - užtrukusi įtampos situacija, kurios išvengti subjektyviai neįmanoma, jei asmuo nesugeba kontroliuoti padėties [37].

Streso tyrinėtojas Myers (2008), stresą apibūdina kaip tam tikrų įvykių, kuriuos mes laikome grėsmingais, sunkiais, suvokimas ir reagavimas į juos; nespecifinis kūno atsakymas į bet kokį jį sukėlusį poveikį; neigiama emocinė patirtis, atsirandanti, kai žmogaus poreikiai didesni už galimybes [38].

Hansas Selje, 1963 m. sukūręs streso teoriją, stresą apibūdino kaip žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būseną, atsirandančią dėl išorinių ir vidinių dirgiklių, arba stresorių poveikio. Jo nuomone, tai reakcija į asmeniui nepriimtiną arba sunkiai įvykdomą reikalavimą. Streso sąvoka vartojama nevienareikšmiai. Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas (eustresas), kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Tačiau daug dažniau pasireiškia neigiamas stresas (distresas), kurio metu jaučiama vidinė įtampa, suprastėja nuotaika, atsiranda baimė ir nerimas [6]. Distresas – tai toks stresas kuris neigiamai veikia ir darbuotojus, ir organizacijas.

Reakcija į stresą gali pasireikšti tokiais požymiais: emociniais (nerimas, baimė, depresija, pyktis, įtampa, gailestis, verkimas, nuovargis, neigiamos mintys, nesaugumas, ilgalaikis prislėgtumas ir dirglumas), pažintiniais (dėmesio, koncentracijos stoka, išsiblaškymas, savikritiškumas, sulėtėjusi mąstysena, nelankstus problemų sprendimas), patofiziologiniais (prakaitavimas, širdies ritmo sutrikimas, pagreitėjęs kvėpavimas, pykinimas, apetito praradimas, nemiga) ir elgesio (mieguistumas, pasyvumas, pažeidžiamumas, padidėjęs judrumas, persivalgymas, neproduktyvus darbas, polinkis į alkoholizmą, kofeiną, medikamentus, intensyvi gestikuliacija) [39].

Zillmanas ir Bryantas (2004) teigia, kad veikiami streso žmonės linkę elgtis nesveikai, pavyzdžiui - nesveikai maitinasi, mažai sportuoja [40]. Stresą patiriantys asmenys dažniau susiję su dietos atkryčiais [41], nekontroliuojamu valgymu [42] ir dažnu televizijos žiūrėjimu [43]. Nustatyta, kad stresas padidina priklausomybės atvejų riziką [44].

Stresą formuoja išoriniai (darbo sąlygos, profesiniai, socialiniai ir būdo veiksniai) ir vidiniai (asmeniniai ir paveldėti: amžius, profesija, stažas, pareigos, psichologinis tipas ir kt.) veiksniai [45]. Vienas iš daugiausiai neigiamos įtakos vidutinio amžiaus asmenų psichikos sveikatai darančių veiksnių – darbe patiriamas stresas, emocinė ir psichologinė įtampa. Nuolatinė įtampa ir stresas palieka pokyčius smegenyse, kurie gali paskatinti psichikos ligų atsiradimą [12].

Stresas profesinėje aplinkoje. Stresas darbe – tai emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių

reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo aspektus visuma [46]. Remiantis PSO duomenimis, stresas, ypač susijęs su darbu, yra antra dažniausiai pasitaikanti sveikatos problema, paveikianti trečdalį visų Europos Sąjungoje (ES) dirbančių žmonių [11]. Stresą darbe patiria apie ketvirtadalis ES-27 šalių darbuotojų [47]. Tyrėjai nustatė, jog 36 proc. Lietuvos gyventojų stresą laiko pagrindiniu geros fizinės ir psichikos sveikatos būklės rizikos veiksniu, kylančiu darbe, o 21 proc. jų teigė, jog per pastaruosius metus sąlygos darbe jiems sukėlė stresą [48].

PSO duomenimis, darbe patiriamas stresas yra apibūdinamas kaip darbuotojo reakcija į darbe keliamus reikalavimus, kurie suprantami kaip viršijantys darbuotojo kompetenciją ir keliantys iššūkį, ar pavyks su jais susidoroti. Stresas darbe gali atsirasti kai darbuotojas nesijaučia palaikomas kolegų ar viršininkų bei jaučia kontrolės trūkumą darbinės veiklos atžvilgiu. Mažas atlygis, pamaininis darbas, ilgos darbo valandos taip pat susiję su didesniu darbiniu stresu [49].

Trumpai besitęsiantis nedidelio lygio stresas gali būti net naudingas dėl organizmą mobilizuojančių savybių. Tačiau užsitęsęs ar itin stiprus stresas siejamas su neigiamu poveikiu žmonių sveikatai [50].

Darbovietės mikroklimatas atsispindi per tokius bruožus, kaip saugumas, veiklos apibrėžtumas, kūrybiškumas bei iniciatyva, puoselėjamos vertybės ir tradicijos, sklandus prisijungimas prie kolektyvo ir išėjimas, komunikacija bei informacijos sklaida, santykiai su vadovais, kontrolė, darbuotojų tarpusavio santykiai, atvirumas ir tolerantiškumas, neformalios grupuotės, konfliktai [48].

Lietuvos gyventojai prastai vertina savo darbo sąlygas: 2014 m. atlikto Eurobarometro tyrimo duomenimis, per metus kas penktas (21 proc.) dirbantysis dėl savo pareigų patyrė stresą, nerimą, depresijos požymius. Remiantis ES tendencijomis, dažniau stresą darbe patiria moterys, didesnėse (250 darbuotojų ir daugiau) organizacijose dirbantys ir vyresni nei 40 m. amžiaus darbuotojai [48].

Nustatyta, kad 14-je iš 22-ų Lietuvos viešojo ir privataus sektoriaus darboviečių, suskirstytų pagal veiklos sritis, mikroklimatas organizaciniu lygmeniu yra vertintinas neigiamai, o 10-je sričių jis vertinamas prastai tiek organizaciniu, tiek padalinio lygmeniu [51]. Lietuvoje stresą darbe nurodo 76,9 proc. sveikatos priežiūros ir 71 proc. švietimo darbuotojų. Kaip stresorius medikai labiausiai akcentuoja įtemptą darbą (54 proc.), didelius darbo krūvius (32 proc.), blogą darbo aplinką, sąlygas, įrangą (13 proc.) [52].

S. Johnson ir kt. (2005), vertindami fizinę, psichologinę savijautą ir pasitenkinimą darbe, iš 26 profesijų nustatė šešias labiausiai keliančias stresą: greitosios pagalbos medikai, mokytojai, socialinių paslaugų tarnautojai, klientų aptarnavimo-skambučių centro tarnautojai, kalėjimo pareigūnai ir policininkai [53]. Ištirta, jog patyčios darbe yra itin reikšmingas psichikos sveikatos sutrikimų veiksnys, lyginant su kitomis stresą darbe keliančiomis aplinkybėmis, jos turi didžiausios įtakos nerimo ir depresijos atsiradimui. Darbuotojams, patiriantiems patyčias, gali pasireikšti nerimas, depresijos požymiai, nuovargis, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, agresija, nemiga, apatija [54].

Darshan su kolegomis (2013) nustatė, kad ypatingai didelį stresą darbuotojai patiria darbe, kuriame yra numatyti darbo atlikimo terminai [55].

Mokslininkai ištyrę 129 tiriamuosius nustatė, kad 66 (51,2 proc.) iš jų yra patyrę stresą darbe. Taip pat nustatyta, kad 43,4 proc. tiriamųjų, kurie patyrė stresą darbe yra rizika susirgti depresija [55].

Atlikta daugybė tyrimų, siejančių stresą su širdies ir kraujagyslių ligomis, metaboliniu sindromu, nutukimu, emociniu persivalgymu, vėžiniais susirgimais, taip pat stresas yra priežastis maždaug 50 proc. depresijos atvejų [10,11]. Ilgalaikis psichologinis stresas gali ne tik sukelti depresiją, bet ir sukelti psichosomatines ligas, tokias kaip astma ir reumatoidinis artritas [56]. Moksliniai eksperimentai patvirtina, kad stresas, kaip depresijos vystymosi rizikos veiksnys, slopina neurogenezę hipokampe, smegenų srityje, atsakingoje už nuotaikos ir atminties reguliavimą [57].

kaip kortizolis ir katecholaminai, kiekis. Didelis katecholaminų kiekis gali sukelti kraujospūdžio padidėjimą, o didelis kortizolio kiekis lėtinio streso metu gali sutrikdyti krešėjimo sistemą ir gliukozės metabolizmą [56]. Stresas pažeidžia smegenų ir imuninės sistemos ryšius. Šie dvikrypčiai įtampos procesai paveikia pažinimą, patirtį ir elgesį [45]. Vykstant smegenų degradacijai, žmogaus intelektas silpnėja, prarandami mokymosi gabumai, prasideda psichinė degradacija, dėl to vystosi Alzheimerio, Parkinsono ligos, šizofrenija, depresija [58].

Nepaisant to, jog darbinė veikla susijusi su strsinėmis situacijomis, nustatyta, kad dirbantys asmenys yra laimingesni nei žmonės, kurie nedirba dėl įvairių priežasčių [27]. Neabejojama, jog darbinė aplinka žmonėms yra itin svarbus geros psichikos sveikatos veiksnys, kadangi tam jie skiria reikšmingą dalį savo laiko, darbas leidžia kurti socialinį asmenybės identitetą, didina socialinį kapitalą. Užimtumo reikšmė, lyginant su nedarbu, gerai emocinei savijautai yra nenuginčijama, tačiau žalinga organizacinė kultūra, santykiai su kolegomis ir vadovais bei kiti darbovietės bruožai gali turėti reikšmingo ir neigiamo poveikio emocinei dirbančio asmens gerovei dėl patiriamo streso [25].

Apibendrinant streso veiksnių gausą ir tarpusavio ryšius, svarbu taikyti integruotas streso prevencijos programas, nes mokslininkai randa sąsajų tarp streso darbe ir fizinio aktyvumo. Fizinis aktyvumas rekomenduojamas kaip priemonė įveikti tiek stresą, patiriamą darbe [59], tiek stresą apskritai [60].

Nerimas. Beveik visi žmonės stresinėse situacijose nerimauja. Tačiau daugumai asmenų tai

laikina, lengvai įveikiama būsena, o problema tampa tiems, kuriems nerimas – kankinanti, nepraeinanti būsena, neretai lydima nemalonių fizinių reakcijų. Terminas „nerimas“ (vidinė įtampa) yra bendras keliems sutrikimams, kuriuos sukelia nervingumas, įvairios baimės, nuogąstavimai, apibūdinti. Nerimas yra lėtinį sutrikimą sukelianti būklė, paplitusi visame pasaulyje [61,62]. Nustatyta, kad penki proc. suaugusių šiuo metu kenčia nuo liguisto nerimo. Per metus maždaug septyni proc. gyventojų patirs tam tikrą nerimo sutrikimo formą, o 15 proc. - visą gyvenimą [63].

Perdėtas nerimas yra šešta negalią lemianti priežastis visame pasaulyje [62]. Išlaidos susijusios su dienomis, prarastomis dėl nerimo ir depresijos, pasaulyje įvertinamos 1,15 trilijono dolerių per metus, ir prognozuojama, kad iki 2030 m. ši suma padidės dvigubai [64].

Emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar nelaimės yra nerimas. Kai kuriais atvejais nerimas yra netgi naudingas, kai jis skatina elgtis saugiai. Tai normali organizmo reakcija į pavojų gyvybei patiriančius įvykius [65]. Tačiau perdėtas ar ilgai užsitęsęs nerimas yra susiję su blogesne gyvenimo kokybe bei padidina mirties riziką [61,65,66].

skrandžio ir kt. skausmais. Sirutytė su kolegomis (2014) tyrę depresijos ir nerimo paplitimą nustatė, kad vidutinio ir vidutiniškai sunkaus nerimo atvejų daugiau diagnozuota vidutinio ir vyresnio amžiaus respondentams (35–50 proc.). Nerimas ir depresija, atsižvelgiant į visus jų sunkumo laipsnius, dažnesni žemesnį išsilavinimą įgijusiems tiriamiems asmenims (50 proc.). Daugiausia vidutinio nerimo atvejų nustatyta našliams (75 proc.), o sunkaus nerimo atvejai dažnesni išsiskyrusių asmenų grupėje (64 proc.), reikšmingai daugiau nei vedusių respondentų (29 proc.) grupėje [67].

Nustatyta, kad prislėgtą nuotaiką, nerimą vidutinio amžiaus moterims (45-54 metai) gali išprovokuoti menopauzė [68]. Mahoney ir kt. (2015), tyrę jaunesnių ir vyresnių suaugusių asmenų jautrumą nerimui, nustatė, kad jaunų žmonių atsparumas nerimui yra mažesnis. Manoma, kad vyresni žmonės, dėl patirties, geriau naudojasi emocinio reguliavimo įgūdžiais [69]. Literatūra tarptautinėse duomenų bazėse nurodo stiprius nerimo ir lėtinių ligų ryšius. Nustatyta, kad 53,4 proc. sergančiųjų hipertenzija, hiperlipidemija ir cukriniu deabetu turi nerimo ligą [70]. Pacientams, kurie skundėsi dideliu nerimu, užfiksuotas padidėjęs kūno svoris, kūno riebalų procentas, taip pat per didelis MTLch, TAG ir per mažas DTLch lygis kraujyje [71]. Nustatyta, kad tarp žmonių sergančių nerimo sutrikimais, 25 proc. serga širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis [61].

Fizinis neveiklumas buvo nustatytas kaip nerimo, depresijos rizikos veiksnys [19,72].

Nerimo sutrikimai paprastai gydomi farmakologiniais preparatais ir elgesio terapija [73,74]. Tačiau trečdaliui pacientų toks gydymas yra neveiksmingas [75,76].

Naujausi tyrimų duomenys rodo, kad fiziškai aktyvesni žmonės gali patirti mažiau nerimo sutrikimų. Sisteminių tyrimų apžvalgų duomenys rodo, kad mankšta, kuri pagerina fizinį pajėgumą, gali sumažinti su stresu ir nerimu susijusių sutrikimų simptomus [61]. Šie įrodymai teigia, kad įsitraukimas į FA gali apsaugoti ne tik nuo mūsų tiriamo objekto streso, bet ir nuo kitų psichoemocinių sutrikimų.

1.1.2. Socialinės aplinkos ir psichoemocinės būklės ryšys

Psichoemocinė sveikata yra susijusi su psichologiniais bei socialiniais veiksniais. Žmonių psichikos sveikata priklauso nuo daugybės veiksnių – šeimos, aplinkos, ekonominės, kultūrinės, socialinės situacijos. Ši veiksnių visuma gali būti įvardijama, kaip psichikos sveikatos socialiniu saitu [77].

Daugelis mokslininkų teigia, kad pozityvus santykis su aplinka suteikia socialinį saugumą bei mažina sergamumą [80,81].

Nustatyta, kad socialiniai santykiai tarp aplinkos, kurioje gyvenama (kaimynų, šeimos narių ir kt.) bei integracija į bendruomenę gali būti labai svarbūs stiprinant psichoemocinę gerovę [87]. Holt-Lunstad ir kt. (2010), sisteminė apžvalga rodo socialinį poveikį sumažėjusiai mirtingumo rizikai [88]. Žemas išsilavinimas, prastesnė finansinė padėtis bei kiti veiksniai sąlygoja didesnę socialinę atskirtį, tam tikrą stigmatizaciją, tai skatina psichinių sutrikimų didėjimą [83,89].

Asmenys, priklausantys žemesniems ekonominiams-socialiniams sluoksniams, turi reikšmingai didesnę riziką nukentėti nuo įvairių psichosocialinių kintamųjų, kurie daro tiesioginę įtaką šių grupių sergamumui ir mirtingumui [90–92]. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad įvairūs socialiniai veiksniai reikšmingai veikia žmogaus fizinį aktyvumą, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios aplinkos [93–97]. Teigiama, kad didžiausią poveikį iš socialinių ir ekonominių veiksnių, kurie skatina vyresnius žmones būti fiziškai aktyviais yra: socialinis palaikymas iš draugų, artimųjų ar sutuoktinių [97–101].Taip pat kaimynų socialinis palaikymas [97,102–104].

Nustatyta, kad vienišumas ir socialinė izoliacija yra susiję su padidėjusia mirtingumo rizika [105].

Sportavimas kartu su kitais žmonėmis gali pozityviai paveikti psichoemocinę sveikatą [106]. Asmenys, kurie stokoja socialinės paramos, labiau linkę rūkyti [107]. Nustatyta, kad stresas darbe padidina psichinių sutrikimų dažnį. To pasekoje gali atsirasti elgesio pokyčių – atsiranda polinkis piktnaudžiauti alkoholiu, tabaku, pradedama neracionaliai ir nereguliariai maitintis [55],sumažėja fizinis aktyvumas [108] ir jiems dažniau būna depresijos simptomų [109]. Socialinės paramos stokos poveikis vienerių metų mirtingumui yra prilyginamas tokiems rizikos veiksniams, kaip padidėjęs cholesterolio kiekis, rūkymas ar hipertenzija [110]. Nustatyta, kad socialinės paramos stoka ir daug patirtų stresinių gyvenimo įvykių blogina su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, ypač išemine širdies liga (IŠL) sergančių moterų [111]. Socialinės izoliacijos metu nustatytas simpatinės nervų sistemos aktyvacijos poveikis kraujospūdžiui, širdies dažniui ir pagumbrio, hipofizio ir antinksčių ašiai [112,113].

Apibendrinus literatūrą apie socialinės ir psichoemocinės būklės sąsajas galima teigti, kad psichoemocinės būklės sutrikimai yra ne tik medicinos, bet ir socialinė problema. Todėl šiuolaikinės psichoemocinės sveikatos paslaugos turėtų būti orientuotos ne tik į tradicines psichiatrijos paslaugas, bet ir į paslaugas bendruomenėje.

1.2. Vidutinio amžiaus žmonių fizinis aktyvumas

21,9 proc. suaugusiųjų JAV dalyvauja žemo ir vidutinio sunkumo laisvalaikio veikloje, mažiausiai penkis kartus per savaitę, o 11,1 proc. suaugusiųjų laisvalaikiu užsiima aukšto intensyvumo fiziniu aktyvumu. Nustatyta, kad tik 48,8 proc. JAV suaugusiųjų atitinka minimalų FA lygį, būtiną gerai sveikatai palaikyti, kuriuos nustatė „Sveikų žmonių tikslai 2010“ [13].

Europos Sąjungoje (ES) daugiau nei pusė gyventojų (59 proc.) neužsiima fizine veikla, o gyventojų dalis, kurie niekada nėra mankštinęsi ar sportavę, padidėjo nuo 39 proc. (2009 m.) iki 42 proc. (2013 m.) [48]. Net 46 proc. suaugusiųjų Lietuvoje nesportuoja. Didžiausias FA sumažėjimas pastebimas sulaukus 40 metų ir vyresnių [48].

Laisvalaikiu po 30 min. keturis ir daugiau dienų per savaitę sportuoja tik 31 proc. Lietuvos vyrų ir 27 proc. moterų [115,116], beveik pusę mūsų šalies suaugusių asmenų galima priskirti vidutinio ir žemo fizinio aktyvumo grupei. [115,116].

Sveikatos apsaugos ministerija, drauge su Higienos institutu, atliko tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad fizinei veiklai žmonės vidutiniškai skiria 223 minutes per parą (vyrai − 238 min., moterys 207 min.). Tik kas dešimtas apklausos dalyvis laisvalaikį leidžia užsiimdamas didelio intensyvumo ir kas penktas – vidutinio intensyvumo fizine veikla. Likusieji laisvalaikį leidžia pasyviai. Tokių daugiausia tarp vyresnio amžiaus (45–74 m. žmonės (85,3–87,5 proc.), moterys (80,1 proc.) ir žemesnį nei aukštasis išsilavinimą turintys asmenys (78,1 proc.). Laisvalaikiu fiziškai aktyvūs žmonės fiziniam aktyvumui skiria 52 min., vyrai (54 min.) daugiau nei moterys (48 min.). Lietuvos gyventojai apie 299 min. per parą sėdi. Daugiausiai laiko sėdėdami praleidžia jauniausi (15–25 m. – 348 min.), aukštesnį išsilavinimą turintys (352 min.) respondentai [116].

Nustatyta, kad vidutinio amžiaus asmenių (46-60 m.) FA darbe ar kitos kasdienės veiklos metu vidurkis buvo – 330 min./parą. Tokio pat amžiaus respondentų FA laisvalaikio metu – 56 min. [116].

aktyvumo grupės: žemas fizinis aktyvumas (< 600 MET-min./sav.), vidutinis fizinis aktyvumas (600 – 3 000 MET-min./sav.) ir aukštas fizinis aktyvumas (> 3 000 MET-min/sav.) [120].

Pagal FA ir rizikos susirgti tam tikromis ligomis sumažėjimo santykį, Kyu su kolegomis (2016) nustatė, kad geriausi FA rezultatai sveikatai stebimi pasiekiant 3000 – 4000 MET-min./sav. [121]. PSO (2018) rekomenduoja mažiausiai 600 min./sav. (600 MET-min./sav.), tačiau geriausias FA poveikis sveikatai stebimas pasiekus 3000-4000 MET-min./sav. [122] .

Remiantis tyrimais, galima teigti, kad žmonių FA lygis pasaulyje vis dar nepalankus sveikatai. Padidėjęs sėdimas gyvenimo būdas yra susijęs su sumažėjusiu FA lygiu, o sumažėjęs FA susijęs su blogesne psichoemocine būkle. Yra nemažai mokslinių tyrimų, įrodančių įvairių fizinio aktyvumo veiklų (mankštinimosi, sportavimo, buities darbų, ėjimo susisiekimo tikslais, FA profesinėje veikloje) naudą sveikatai.

1.2.1. Fizinis aktyvumas profesinėje veikloje

Darbo ir buities mechanizavimas, transportas mažina fizinį aktyvumą. Daugėja žmonių, dirbančių protinį darbą. Protiškai įtemptas darbas sėdint nereikalauja fizinės veiklos ir susijęs su mažomis energijos sąnaudomis. Ilgalaikė sėdima profesinė veikla yra sveikatos rizikos veiksnys išprovokuojanti lėtines neinfekcines ligas ir padidina priešlaikinės mirties riziką [123].

Fiziškai aktyviausi darbe ar jam prilyginamoje kasdienėje veikloje yra 26-45 metų grupės žmonės. Jie per dieną su darbu susijusiai veiklai skiria 232 min. Tuo tarpu vidutinio amžiaus žmonės (46-60 m.) per dieną su darbu susijusiai veiklai skiria – 216 min. Tokias išvadas padarė LR sveikatos apsaugos ministerijos specialistai pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną (GPAQ) apklausę 1046 Lietuvos gyventojus [116].

Fizinis aktyvumas darbinėje veikloje dažniau nebūdingas miesto gyventojams (52,5 proc.), moterims (54,0 proc.) bei įgijusiems aukštąjį išsilavinimą asmenims (64,5 proc).[116]. Didelė šių dienų darbo jėgos dalis, susijusi su biurų aplinka, ir didelis dienos valandų skaičius susijęs su profesine sėslia elgsena kelia didelį visuomenės susirūpinimą [124]. Sėsli elgsena gali būti apibūdinama kaip mažos energijos sąnaudos (pvz., sėdint), dažnai susijusios su darbu ir transportu, kuomet išnaudojama mažai energijos (<=1,5 MET) [125,126].

poveikį [126].Lenkijos mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad sėdimą darbą dirbo 42,7 proc. moterų ir 30,2 proc. vyrų, o fiziškai aktyvų - 48 proc. vyrų ir 28,4 proc. moterų. Žemas fizinis aktyvumas labiausiai paplitęs tarp jauno amžiaus suaugusiųjų, turinčių aukštąjį išsilavinimą ir gyvenančių didmiesčiuose [130]. Nustatyta, kad tiriamieji turintys aukštąjį išsilavinimą fiziniam darbui per dieną skiria 180 minučių, o turintys žemesnį nei aukštasis išsilavinimą – 210 minučių. Manoma, kad asmenys įgiję žemesnį nei aukštasis išsilavinimą, dažniau dirba darbus, kuriems reikalingos fizinės pastangos (darbininkai). Lietuvos gyventojai su aukštuoju išsilavinimu dirba daugiau protinį darbą (specialistai, tarnautojai, vadovai). Ilgalaikė sėdima darbinė padėtis yra susijusi su ilgalaike sėdima padėtimi ir laisvalaikio metu [116].

1.2.2. Laisvalaikio fizinis aktyvumas

Mažėjant fizinio darbo pramonėje, žemės ūkyje, statybose ir kituose sektoriuose, didesnę reikšmę įgauna fizinis aktyvumas laisvalaikio metu [131]. FA lygio mažėjimo tendencijos laisvalaikio metu ir toliau išlieka dideles pajamas gaunančiose šalyse. [132]. Remiantis tyrimų duomenimis, 40–60 proc. Europos Sąjungos žmonių gyvensena yra nejudri [133].

Laisvalaikio fizinis aktyvumas, tai veikla skirta rekreacijai, mankštinimuisi ir sportui [120]. Epidemiologiniai tyrimai patvirtina ryšį tarp neaktyvaus gyvenimo būdo ir psichikos sutrikimų. Teigiama, kad tie asmenys, kurie reguliariai mankštinasi, jaučiasi daug geriau ir yra energingesni [134]. Nustatyta, kad sėslus elgesys yra susijęs su vidutinio amžiaus ir vyresnių suaugusiųjų mirtingumu [135–137].Atsiranda vis daugiau mokslinių išvadų, patvirtinančių sėdimos gyvensenos ryšį su emocinės ir protinės sveikatos padariniais [138]. Tyrėjai teigia, kad asmenys, kurie laisvalaikiu išeikvoja daugiau kaip 3 kcal/kg per dieną, rečiau patiria vidutinio sunkumo (78 proc.) ir didelį stresą (62 proc.) [139].

Yra įrodymų, kad laisvalaikio fizinė veikla yra ypač susijusi su sveikata [140]. Nustatyta, kad laisvalaikio FA palankesnis psichoemocinei sveikatai nei su profesiniu ar buitiniu FA susijusi veikla [141]. Pratimai išsiskiria iš kitų FA formų tuo, kad tai yra suplanuotas, struktūruotas, pasikartojantis siekimas pagerinti fizinį pasirengimą. Malonumas, pramoga susijęs su laisvalaikio fizine veikla buvo aiškinama, kaip argumentas, kodėl psichinės sveikatos nauda yra didesnė, nei su darbine veikla ar buitimi susijęs FA [68]. Tyrimo duomenimis, net 74,8 proc. Lietuvos žmonių nėra aktyvūs laisvalaikio metu. Pastebima tendencija, kad laisvalaikio metu mažiau fiziškai aktyvios yra tos respondentų grupės, kurių darbinė veikla yra susijusi su vidutine ir intensyvia fizine veikla [116].

Respondentų manymu, jiems trūksta žinių apie sveikatos stiprinimą ir naudą [142].Susisiekimo tikslais vaikšto pėsčiomis ar važinėja dviračiu 75,9 proc. 46–60 metų apklapklaustų lietuvaičių, vyrai rečiau (71,8 proc.) nei moterys (78 proc.) [116].

Sėsli elgsena laisvalaikiu susijusi su televizijos žiūrėjimu, kompiuteriniais žaidimais, automobilio vairavimu ir skaitymu. Pasyvi gyvensena susijusi su padidėjusia priešlaikinio mirštamumo rizika, didesniu kūno masės indeksu (KMI) ir daugybe lėtinių susirgimų, tuo tarpu sumažinus pasyviai praleistų valandų skaičių galima išvengti sveikatos rizikos veiksnių. [125].

Nustatyta, kad laikas, praleistas žiūrint televizorių, buvo susijęs su 240 819 suaugusiųjų mirtingumu nuo visų priežasčių [143]. Fishmanas su kolegomis (2016) nustatė, kad sėdimo laiko pakeitimas lengvu aktyvumu buvo susijęs su mirtingumo rizikos sumažėjimu [136]. Mirtingumas sumažėja, kai fiziniai pratimai atliekami kasdien apie 60-70 min. vidutiniu intensyvu. Tačiau mirties rizika nesumažėja, jei likusią dienos dalį sėdime (žiūrime TV ir kt.) [144].

Apibendrinant straipsnius apie laisvalaikio FA poveikį galima daryti prielaidą, kad laisvalaikio FA palankesnis psichoemocinei būklei, lyginant su kitomis fizinio aktyvumo veiklomis. Gal būt dėl to, kad laisvalaikio FA orientuotas į oganizmo struktūros kaitą.

1.2.3. Veiksniai sąlygojantys vidutinio amžiaus žmonių fizinį aktyvumą

Įvairios asmeninės ir aplinkos kliūtys sąlygoja galimybę reguliariai mankštintis. Tyrimai rodo, kad žmonių FA įpročiai skiriasi priklausomai nuo pajamų, lyties, amžiaus, etninės kilmės, sveikatos būklės, išsilavinimo, vidinės ir išorinės motyvacijos [145].

Veiksniai, kurie sąlygoja asmenų dalyvavimą reguliarioje fizinėje veikloje, skirstomi į keturias grupes: fiziologinius, psichologinius, socialinius ir aplinkos [146].

Nustatyta, kad su amžiumi mažėjantis fizinis pajėgumas susijęs su FA lygiu ir su galimybe pasirinkti mėgstamą fizinę veiklą [147]. Daugelyje mokslinių straipsnių nurodoma neigiama FA priklausomybė nuo asmens amžiaus [93,148,149].

Įvairūs elgesio bei emocijų sutrikimai, tokie kaip aukštas streso lygis, nerimas, depresija, baimė, ir pan., neigiamai veikia dalyvavimą bet kokioje fizinėje veikloje, visų amžiaus grupių žmones [150]. Nustatyta, kad patiriamas stresas gali būti kliūtis pasiekti sveikatai palankų FA lygį [13].

Pastebėta, kad žmonės nedalyvauja fizinėje veikloje dėl jų prastų žinių apie FA naudą sveikatai [154]. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp 30–50 metų žmonių sveikatos raštingumo ir fizinio aktyvumo [116] . Didėjant sveikatos raštingumui, didėja ir FA [155].

Kiti ne mažiau svarbūs veiksniai, darantys įtaką FA pasirinkimui yra pasitikėjimas savo jėgomis ir sugebėjimais, asmeninė savivertė bei savo veiklos efektyvumo suvokimas [156]. Veiklos efektyvumo suvokimą ir norą dalyvauti fizinėje veikloje daugelis tyrėjų apibūdina kaip pačius svarbiausius veiksnius, lemiančius suaugusių asmenų FA [157]. Nustatyta, kad suaugusių žmonių FA lygis iš dalies priklauso nuo įsitikinimų, žinių ir nuostatų dėl teigiamo FA poveikio sveikatai [97,158].

Dešimtmečius trunkantys tyrimai parodė, kad žemesnis ekonominis ir socialinis žmonių statusas susijęs su nepalankiu sveikatai elgesiu. Vyresnio amžiaus žmonių, kurių geresnė ekonominė padėtis ir didesnės pajamos, FA lygis laisvalaikiu aukštesnis, lyginant juos su žmonėmis, kurių blogesnė socialinė ir ekonominė padėtis [93,101,159–161].

Infrastruktūra, taip pat yra svarbus veiksnys, skatinantis žmones užsiimti fizine veikla. Saugūs pėsčiųjų ar dviračių takai, parkai gali prisidėti prie FA skatinimo [162]. Nustatyta, kad gyvenvietėse, seniūnijose, kurios turi mažiau išteklių, paslaugų, žmonių FA mažesnis, palyginus su turtingesnėmis seniūnijomis [163]. Viena iš sumažėjusio FA priežasčių gali būti ta, kad žmonės, sportuodami lauke, savo apylinkėje jaučiasi nesaugūs [163,164].

Kaip dažniausias kliūtis būti fiziškai aktyviais vidutinio amžiaus respondentai nurodė laiko stygių, išlaidas ir fizinės sveikatos problemas [149].

Priežastis, atlikti fizinius užsiėmimus, skirtingo amžiaus psichoemocinių problemų turintys pacientai nurodė skirtingas. Tarp pasirinktų motyvų buvo svorio kontrolė, geros sveikatos palaikymas, tuo tarpu daugiausiai vidutinio amžiaus pacientų nurodė - streso valdymą ir emocinės savijautos pagerinimą [165]. Taip pat, kaip veiksnį būti fiziškai aktyviu respondentai nurodė galimybę nemokamai dalyvauti FA programose [166]. Interneto svetainių su reikiama informacija buvimas, stiprus veiksnys skatinantis fizinį aktyvumą [167]. Šeimos gydytojų ir įvairių sričių specialistų skatinimas ir konsultacijos gali padidinti motyvaciją būti fiziškai aktyviais [99,152,168].

Susipažinus su moksline literatūra apie žmonių fizinį aktyvumą lemiančius veiksnius galime teigti, kad asmenų FA lygis priklauso nuo fiziologinių, psichologinių, socialinių ir aplinkos veiksnių. Žinojimas apie FA lemiančius veiksnius, galėtų sumažinti neveiklumo epidemiją ir prisidėti prie efektyvios psichoemocinių sutrikimų prevencijos.

1.3. Fizinio aktyvumo ir psichoemocinės būklės ryšys

Fizinis aktyvumas yra viena iš pagrindinių individo fizinės, socialinės ir emocinės gerovės sąlygų, gerinantis žmogaus sveikatą ir mažinantis riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis [116]. Gausūs tyrimų rezultatai rodo teigiamą FA poveikį psichikos sveikatai visuose amžiaus tarpsniuose [170,171]. Įrodyta, kad FA ir mankšta skatina teigiamus psichinės sveikatos pokyčius ir gebėjimą susidoroti su stresinėmis situacijomis [109,172–174]. Daugėja įrodymų, kad FA mažina streso lygį [175].

Pedersen ir Saltin (2015), apibendrinę gausią tyrimų imtį, teigia, kad fiziniai pratimai gali būti naudojami kaip terapija nuo 26 lėtinių ligų, tarp kurių ir nuo streso, depresijos ir nerimo [63]. Fizinio aktyvumo ir psichinės sveikatos ryšys aiškinamas biocheminiais, fiziologiniais ir psicho-socialiniais mechanizmais: biocheminiai mechanizmai apima intensyvesnę kraujo apytaką; fiziologinių mechanizmų pagalba padidėja bazinė kūno temperatūra, pagerėja smegenų veikla, sumažėja raumenų įtempimas; psicho-socialiniai mechanizmai apima pasitikėjimą savimi ir savo fiziniu pajėgumu, pasikeitusia kūno išvaizda [176].

Atliekant fizinius pratimus padidėja steroidų kiekis, kurie pasižymi stresą mažinančiu poveikiu. Fizinio krūvio metu organizmas atpalaiduoja endorfinus – neuropeptidus, kurie smegenyse jungiasi prie opioidinių receptorių ir pasižymi analgeziniu poveikiu. Šie hormonai sąlygoja visą spektrą pozityvių pasekmių: gerina nuotaiką, kognityvinius gebėjimus, mažina skausmo pojūtį, reguliuoja kraujospūdį, gerina kvėpavimą, virškinimą, palankūs imuninei sistemai [177].

Fizinio aktyvumo sukelti pokyčiai gerina pažintines funkcijas ir psichologinę būklę: mažina pyktį, nerimą, bet ir skatina struktūrinę adaptaciją smegenyse [178]. Nustatyta, kad suaugusių žmonių FA lygis teigiamai koreliavo su smegenų tūriu, baltąja bei pilkąja smegenų medžiaga [179].

Fizinių pratimų integracija į profilaktines ir terapines intervencijas gali sumažinti psichoemocinių ligų naštą [181–183], tačiau vis dar lieka neaiškus dozės (fizinio aktyvumo lygio) ir atsako (psichoemocinei sveikatai) tarpusavio ryšys [184].

Mokslininkai randa sąsajų tarp streso ir fizinio aktyvumo lygio. Japonijos mokslininkai atlikę tyrimą su 168203 darbininkais nustatė, kad aukštas ir vidutinis FA lygis gali užkirsti psichikos ligų atsiradimą [185].

Vancampfort ir kt. (2017) nustatė, kad 150 min. vidutinio ar didelio intensyvumo FA per savaitę daro teigiamą poveikį žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai [186]. Steinmo su kolegomis (2014), ištyrę 6909 tūkst. 45-69 metų amžiaus žmonių, gyvenančių Jungtinėje Karalysteje nustatė, kad tik didesnis FA siejamas su geresne psichine sveikata ir atvirkščiai. Didesnis FA buvo susijęs su mažesniais depresijos ir nerimo simptomais [187].

Tyrimas, su gausia vidutinio amžiaus moterų grupe parodė, kad didesnis FA lygis (600 min/sav.) buvo susijęs su ženkliai sumažėjusia psichinių ligų atsiramimo rizika ateityje, lyginant su mažesnio FA lygio moterų grupe (300 min./sav.) [68].Kuo didesnis FA lygis, tuo mažesnė nerimo atsiradimo tikimybė, nustatė Schuch su kolegomis (2019), apklausę 357424 respondentus [22]. Manoma, kad stiprus FA keičia smegenų atsaką į stiprų stresorių bei veikia kortizolio išskyrimą [188].

Nustatyta, kad sportuojančių žmonių stresinėje situacijoje išskiriamas streso hormono kortizolio kiekis yra mažesnis nei mažai fiziškai aktyvių žmonių. Vadinasi, aukštas FA gali būti naudingas siekiant sumažinti stresą [175].

LeBouthillier su kolegomis (2017), nustatė, kad ir aerobiniai, ir jėgos pratimai, buvo veiksmingi gerinant psichoemocinę būklę [189].

Dunn su kolegomis nustatė, kad didesnis FA lygis profesinėje ir laisvalaikio veikloje susijęs su sumažėjusiais nerimo ir depresijos simptomais [175].Nustatyta, kad asmenys, kurie laisvalaikiu išeikvoja daugiau kaip 3 kcal/kg per dieną, rečiau patiria stresą [139]. Tačiau padidinti FA darbo metu greičiausiai neverta siekiant sumažinti psichinių ligų riziką, tiems darbuotojams, kurių profesijos susijusios su ir taip dideliais FA krūviais, teigia White su kolegomis (2017). Manoma, kad deli krūviai gali būti kaip tik psichinių ligų priežastimi [17].

White su kolegomis (2017), atlikę 96 mokslinių darbų apžvalgą teigia, kad FA laisvalaikiu (mankšta) efektyvesnis psichinės sveikatos prevencijos metodas, nei FA darbe ir/ar buityje [17].

Be to, aptikome tyrimų, kuriuose nenustatytas ryšys tarp streso ir FA, taip pat tarp streso ir FA skirtingose amžiaus grupėse [190]. Kai kurie mokslininkai mano, kad tik toks FA, kuris pagerina fizinį žmogaus pajėgumą turi teigiamą poveikį psichoemocinei būklei [182].

sveikatai susiję, tyrimai [17]. Sritis, kurioje vyksta FA ir FA lygis, gali sąlygoti skirtingą įtaką koreliaciniams ryšiams tarp FA ir psichinės sveikatos.

Suomijos mokslininkai, apibendrinę FA ir sveikatos ryšio tyrimų duomenis pateikė FA rekomendacijas: minimalus rekomenduojamas FA lygmuo yra 4,2 MJ arba 1000 kcal/sav. Optimalus FA lygmuo apima gyvensenos aktyvumą ir mankštinimąsi. Taigi, sunaudojamos energijos lygmuo turi sudaryti 8,4 MJ arba 2000 kcal/sav. [191]. Visuotinių rekomendacijų (PSO ir kt.), dėl FA lygio, kurios turėtų teigiamą poveikį psichoemocinei būklei, aptikti nepavyko.

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimo tipas. Tyrimo atlikimui buvo pasirinktas epidemiologinių tyrimų metodas –

momentinis tyrimas. Pasirinktas tyrimo duomenų surinkimo metodas – anoniminė anketinė apklausa (priedas 1, 2).  Anoniminės anketos klausimais buvo siekiama išsiaiškinti vidutinio amžiaus žmonių fizinio aktyvumo lygį ir patiriamą nerimą ir stresą.

Tyrimo organizavimas. Atlikti tyrimą buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (priedas

3).

Tyrimas buvo vykdomas 2019 m. balandžio - rugpjūčio mėnesiais.

Buvo išdalinta viso 300 anoniminių anketų. Užpildytas anketas grąžino 267 asmenys, 21 anketa buvo pašalinta iš tyrimo. Pašalinimo priežastys – nepilnai užpildytos, sugadintos anketos. Analizei tinkamomis pripažintos 246 anketos. Apklausos atsako dažnis – 82 proc. Analizuojami duomenys pateikiami absoliučia ir procentine išraiška (n (%)).

Tiriamasis kontingentas. Tyrime dalyvavo 246 vidutinio amžiaus žmonės (45-59 metų),

kurių amžiaus vidurkis 52,4 ± 5,35 metai ( ±SN). 160 moterys (65 proc.), kurių amžiaus vidurkis 52,44±5,2 ir 86 vyrai (35 proc.), kurių amžiaus vidurkis 53,18±5,38. PSO rekomenduoja suaugusių žmonių amžiaus tarpsnius suskirstyti į tokius laikotarpius: iki 44 m. – jaunas; 45-59 m. – vidutinis amžius; 60-74 m. – pagyvenęs, bet vis dar aktyvus; 75-90 m. – senas; 90 m. ir daugiau – ilgaamžis [192].

Tyrimo imtis ir imties sudarymo metodas. Tiriamųjų atrankos būdas – parankios imties

sudarymo metodas. Parankios imties sudarymo metodu apklausiami tam tikru metu, tam tikroje vietoje buvę asmenys. Įtraukimo kriterijai: 45-59 metų amžiaus žmonės.

Tyrimo metodai. Tyrimo duomenų metodas – anoniminė anketinė apklausa. Fizinio

min. FA lygį nustatėme pagal MET – minučių skaičių per savaitę. Žemas FA – < 600 MET – min/sav., vidutinis FA 600 – 3000 MET – min/sav., aukštas FA – > 3000 MET – min/sav.

Psichosocialiniam stresui įvertinti naudota adaptuota L. Reeder skalė [193]. Šią skalę

1972 m. išvertė ir adaptavo prof. A. Goštautas. Streso lygis nustatomas tiriamiesiems pateikiant septynis teiginius, nusakančius jiems būdingą savijautą, kurių kiekvienas vertinamas balais – nuo 1 iki 4. Visų septynių teiginių balai susumuojami, o gautas bendras balas, kuris gali svyruoti nuo 7 iki 28, parodo respondentui būdingą suvokto streso lygį: 21–28 – streso nėra, 15–20 – nervinė įtampa (tarpinė būsena), 7–14 – stresinė būsena.

Statistinė duomenų analizė. Analizuojami duomenys pateikiami absoliučia ir procentine

3. REZULTATAI

Tyrime dalyvavo 160 moterų (65 proc.) ir 86 vyrai (35 proc.), kurių amžiaus vidurkis 52.40 ± 5,35 metai ( ±SN).

3.1. Vidutinio amžiaus žmonių psichoemocinės būklės vertinimas

Išanalizavus tyrimo dalyvių nervinės įtampos ir streso vertinimą pagal Reeder skalę nustatėme, kad nervinės įtampos ir streso nejautė 43,09 proc. visų tirtų moterų ir vyrų. Vertinant patiriamo streso ir nervinės įtampos lygio pasiskirstymą lyties aspektu nustatėme, kad moterys (45 proc.) daugiau nei vyrai (27,91 proc.) patiria nervinę įtampą, tačiau daugiau vyrų (25,58 proc.) nei moterų (13,75 proc.) patiria stresinę būklę. Visiškai streso nepatiria 41,25 proc. moterų ir 46,51 proc. vyrų, (žr. 3.1.1 pav.).

3.1.1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal patiriamą stresą ir nervinę įtampą procentais Chi-kvadratas χ2 = 11,36; Statistinio reikšmingumo lygmuo p < 0,003

3.2. Vidutinio amžiaus žmonių fizinio aktyvumo vertinimas

aukšto fizinio aktyvumo lygio grupei, 21,88 proc. moterų ir 17,44 proc. vyrų – vidutinio fizinio aktyvumo lygio grupei ir 3,75 proc. moterų ir 10,47 proc. vyrų priklausė žemo fizinio aktyvumo lygio grupei (žr. 3.2.1 lentelė).

3.2.1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal fizinio aktyvumo lygius (proc.)

FA grupės

Tiriamieji _{(< 600 MET–min/sav.)}Žemas FA lygis _{(600–3000 MET–min/sav.)} Vidutinis FA lygis _{(> 3000 MET–min/sav.)} Aukštas FA lygis

Moterys 3,75 21,88 74,38

Vyrai 10,47 17,44 72,09

Bendrai

vyrai ir moterys 6,10 20,33 73,58

Fizinio aktyvumo vertinimo lyties aspektu rezultatai parodė, kad vyrai statistiškai reikšmingai fiziškai aktyvesni darbe (5652 ± 8476 kcal/sav.) nei moterys (3535 ± 6227 kcal/sav.), (p<0,05) (žr. 3.2.2 lentelė), tačiau savaitgalį vyrai statistiškai reikšmingai daugiau laiko praleidžia sėdėdami (287,8 ± 219,8 min.), nei moterys (222,1 ± 139,0 min.), (p<0,05), (žr. 3.2.3 lentelė).

3.2.2 lentelė. Skirtingose fizinio aktyvumo veiklose sunaudotų kcal per savaitę vidurkių skirstinys

FA veiklos Lytis ± SN p FA darbe moterys vyrai 3535±6227 5652±8476 0,026 FA mobilumo moterys vyrai 1457±1911 1199±2277 0,346 FA namų ruošoje moterys

3.2.3 lentelė. Laikas (min./dieną) praleistas sėdint darbo dieną ir savaitgalį, lyties aspektu Laikas, praleistas

sėdint Lytis ± SN p

Darbo dieną moterys

vyrai 303,8 ± 166,6 293,0 ± 168,7 0,632 Savaitgalį moterys vyrai 222,1 ± 139,0 287,8 ± 219,8 0,004 – vidurkis, SN – standartinis nuokrypis, p – reikšmingumo lygmuo; Statistiškai reikšmingi vidurkių skirtumai pažymėti paryškintu šriftu (p< 0,05)

3.3. Nervinės įtampos, streso ir fizinio aktyvumo lygio tarpusavio sąsajos

Atlikę koreliacinę analizę tarp psichoemocinės būklės ir fizinio aktyvumo nustatėme, kad aukštesnis FA lygis turi ryšį su geresniu nervinės įtampos ir streso vertinimu (r = 0,2677) ir trumpesniu laiku praleistu sėdint darbo dieną ir savaitgalį (r = - 0,3462; r = - 0,2488), (3.3.1 lentelė). Nustatėme, kad didėjant tiriamųjų amžiui mažėja laikas praleistas sėdint darbo dieną (r= - 0,2109), sumažėjus laikui praleisto sėdint darbo dieną suvartojama didesnis energijos kiekis (r= - 0,2921). Ilgesnis sėdėjimas darbo dieną ir savaitgalį turi ryšį su didesne nervine įtampa ir stresu (r= - 0,2879; r= - 0,2137), (3.3.1 lentelė).

3.3.1 lentelė. Ryšys tarp bendro fizinio aktyvumo, laiko praleisto sėdint darbo dieną ir savaitgalį, ir

psichoemocinės būklės Kintamieji 1 2 3 4 5 6 1 Amžius r _p 1 2 FA bendras (kcal/sav.) r p -0,0820 0,285 1 3 FA lygis r _p 0,0685 _0,372 0,4132 _0,0001 1 4 Laikas, praleistas sėdint darbo dieną (min.) r p -0,2109 0,005 -0,2921 0,0001 -0,3462 0,0001 1 5 Laikas, praleistas sėdint savaitgalį (min.) r p -0,0714 0,352 -0,0798 0,298 -0,2488 0,001 0,3364 0,0001 1 6 Nervinė įtampa ir stresas (balai) r p 0,537 0,484 0,1235 0,107 0,2677 0,0001 0,2879 0,0001 -0,2137 0,005 1

Vertinant ryšį tarp moterų amžiaus, bendro FA bei patiriamos nervinės įtampos bei streso nustatėme, kad sėsliai praleistas laikas darbo dieną turi atvirkštinį ryšį su kcal kiekiu, sunaudotu fiziškai aktyviose veiklose bendrai (r = - 0,304) ir darbe (r = - 0,310), namų ruošoje (r = - 0,221), laisvalaikiu (r = - 0,190). Vyresnis amžius lemia laiko, praleisto sėdint darbo dieną (r = - 0,316) ir savaitgalį (r = - 0,202). Nustatėme, kad tarp laiko, praleisto sėdint darbo dieną ir savaitgalį yra stiprus koreliacinis ryšys (r = 0,367). Kuo daugiau sėdima darbe, tuo daugiau sėdima ir savaitgalį. Nustatytas statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys (r = - 0,274; r = - 0,206) tarp laiko praleisto sėsliai ir patiriamos nervinės įtampos bei streso. Kuo ilgiau asmuo sėdi darbo dienomis, tuo daugiau jis patiria nervinės įtampos ir streso (3.3.2 lentelė).

3.3.2 lentelė. Koreliaciniai ryšiai tarp fizinio aktyvumo lygio skirtingose veiklose, sėsliai praleisto

laiko darbo dieną ir savaitgalį bei patiriamos nervinės įtampos ir streso, moterų grupėje

Kintamieji 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1 Amžius r 1 p 2 FA darbe r 0,006 1 p 0,954 3 FA mobilumo r -0,146 0,323 ** ₁ p 0,132 0,0001 4 FA namų ruošoje r 0,016 0,482 ** _0,189* ₁ p 0,871 0,0001 0,016 5 FA laisvalaikiu r -0,098 0,586 ** _0,441** _0,195* ₁ p 0,312 0,0001 0,0001 0,013 6 FA bendras r -0,047 0,907 ** _0,523** _0,672** _0,739** ₁ p 0,632 0,0001 0,0001 0,0001 0,0001 7 Laikas, praleistas sėdint darbo dieną (min.) r -0,316** _-0,310** _{-0,077 -0,221}** _-0,190* _-0,304** ₁ p 0,001 0,0001 0,327 0,005 0,0016 0,0001 8 Laikas, praleistas sėdint savaitgalį (min.) r -0,202* _{-0,102 -0,022 -0,170}* _{-0,121 -0,149 0,367}** ₁ p _{0,036 0,196 0,781 0,031 0,126 0,058 0,0001} 9 Patiriama nervinė įtampa ir stresas (balai***) r 0,069 0,126 0,056 0,016 0,052 0,095 -0,274** _-0,206** ₁ p 0,477 0,111 0,475 0,836 0,515 0,228 0,0001 0,009 Pastaba: **- p< 0,01; *- p< 0,05; Statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai pažymėti paryškintu šriftu (p< 0,05)

ryšį su mažesniais nervinės įtampos ir streso vertinimo balais (r = - 0,274; r = - 0,206), aukštesnis fizinio aktyvumo lygis turi reikšmingas sąsajas su aukštesniais nervinės įtampos ir streso vertinimo balais (r = 0,155) ir trumpesniu laiku, praleistu sėdint darbo dieną, (r = - 0,296; ), (3.3.3 lentelė).

3.3.3 lentelė. Koreliaciniai ryšiai tarp fizinio aktyvumo lygio grupių, sėsliai praleisto laiko darbo

dieną ir savaitgalį bei patiriamos nervinės įtampos ir streso, moterų grupėje

Kintamieji _{1 2 3 4 5}

1

Amžius (metai) r 1

p 2 Laikas, praleistas sėdint

darbo dieną (min.)

r -0,316** ₁

p 0,001

3 Laikas, praleistas sėdint savaitgalį (min.)

r -0,202* _0,367** ₁

p 0,036 0,000

4 Patiriama nervinė įtampa ir stresas (balai) r 0,069 -0,274** _-0,206** ₁ p 0,477 0,000 0,009 5 FA grupės r -0,065 -0,296 ** _{-0,164 0,155* 1} p 0,502 0,000 0,037 0,049

Pastaba: **- p< 0,01; *- p< 0,05; Statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai pažymėti paryškintu šriftu (p< 0,05)

3.3.4 lentelė. Koreliaciniai ryšiai tarp fizinio aktyvumo lygio skirtingose veiklose, sėsliai praleisto

laiko darbo dieną ir savaitgalį bei patiriamos nervinės įtampos ir streso, vyrų grupėje

Kintamieji 1 2 3 4 5 6 7 8

1 Amžius r 1

p 2

Laikas, praleistas sėdint darbo dieną (min.) r -0,378** ₁ p 0,002 3 Laikas, praleistas sėdint savaitgalį (min.) r -0,058 0,313** ₁ p 0,654 0,004 4 Patiriama nervinė įtampa ir stresas (balai) r 0,164 -0,532** _-0,352** ₁ p 0,202 0,0001 0,001 5 FA darbe r -0,024 -0,325 ** _{-0,082 0,102 1} p 0,852 0,003 0,463 0,359 6 FA mobilumo r -0,080 -0,103 -0,097 0,020 0,358 ** ₁ p 0,535 0,356 0,383 0,855 0,001 7 FA namų ruošoje r -0,033 -0,201 -0,294 ** _{0,085 0,467}** _0,218* ₁ p 0,798 0,068 0,007 0,443 0,000 0,048 8 FA laisvalaikiu r -0,057 -0,332 ** _-0,285** _0,496** _{0,120 0,311}** _0,227* ₁ p 0,662 ,002 0,009 0,0001 0,281 0,004 0,039 9 FA bendras r -0,048 -0,345 ** _{-0,196 0,157 0,924}** _0,556** _0,689** _0,329** p 0,712 0,001 0,076 0,155 0,0001 0,0001 0,000 0,002 Pastaba: **- p< 0,01; *- p< 0,05; Statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai pažymėti paryškintu šriftu (p<

0,05)

3.3.5 lentelė. Ryšys tarp fizinio aktyvumo lygio, sėsliai praleisto laiko darbo dieną ir savaitgalį bei

patiriamos nervinės įtampos ir streso, vyrų grupėje

Kintamieji 1 2 3 4 5

1

Amžius r 1

p 2 Laikas, praleistas

sėdint darbo dieną (min.)

r -0,378** ₁

p

0,002 3 Laikas, praleistas

sėdint savaitgalį (min.)

r -0,058 0,313** ₁ p 0,654 0,004 4 Patiriama nervinė įtampa ir stresas (balai) r 0,164 -0,532** _-0,352** ₁ p 0,202 0,0001 0,001 5 FA grupės r 0,161 -0,378** -0,427** 0,375** 1 p 0,212 0,0001 0,0001 0,0001 Pastaba: **. p< 0,01; *. p< 0,05; Statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai

pažymėti paryškintu šriftu (p< 0,05)

Nustatėme, kad didėjant fizinio aktyvumo lygiui mažėja patiriamo nerimo ir streso atvejų (didėja vertinimo balai pgl. Reeder skalę), (3.3.6 lentelė).

3.3.6 lentelė. Patiriamos nervinės įtampos ir streso vertinimų vidurkių skirstinys skirtingo fizinio

aktyvumo grupėse

FA grupės _±SN 95% pasiklautiniai intervalai _{F; p} Apatinė riba Viršutinė riba

Žemas fizinio aktyvumo lygis 15,41±3,87 13,42 17,40 8,064; 0,0001 Vidutinis fizinio aktyvumo lygis 18,6±4,13 17,46 19,74 Aukštas fizinio aktyvumo lygis 19,78±4,62 19,10 20,47 FA grupių bendrai 19,23±4,60 18,65 19,81

– vidurkis, SN – standartinis nuokrypis, statistiškai reikšmingas skirtumas, kai p< 0,05

auškto fizinio aktyvumo lygio tiriamųjų patiriamos nervinės įtampos bei streso vertinimo balų vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05), (3.3.7 lentelė).

3.3.7 lentelė. Patiriamos nervinės įtampos ir streso vertinimų skirtumai tarp žemą, vidutinį bei

aukštą fizinio aktyvumo lygį turinčių tiriamųjų