PAGYVENUSIŲ ŢMONIŲ MITYBOS YPATUMAI, ESANT KOGNITYVINIŲ FUNKCIJŲ SUTRIKIMUI

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Gintarė Kučinskė

PAGYVENUSIŲ ŢMONIŲ MITYBOS YPATUMAI, ESANT

KOGNITYVINIŲ FUNKCIJŲ SUTRIKIMUI

Magistro darbas

Darbo vadovas

doc. dr. A. Visokinskas

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

PAGYVENUSIŲ ŢMONIŲ MITYBOS YPATUMAI, ESANT

KOGNITYVINIŲ FUNKCIJŲ SUTRIKIMUI

Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas

Konsultantas

asist. Jurgita Knašienė 2008 06 03

Recenzentas

prof. habil. dr. V. Lesauskaitė 2008 06 03

Vadovas

doc. dr. A. Visokinskas 2008 06 03

Atliko

stud. Gintarė Kučinskė 2008 06 03

SANTRAUKA

Kučinskė G. Pagyvenusių ţmonių mitybos ypatumai, esant kognityvinių funkcijų sutrikimui magistro baigiamasis darbas / mokslo vadovas doc. dr. A. Visokinskas; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Geriatrijos klinika. – Kaunas, 2008. – 108 p.

Visuomenės senėjimą sąlygoja ligos, kuriomis daţniausiai serga vyresnio amţiaus ţmonės. Vyresniame amţiuje blogėja kognityvinės funkcijos, kurios neigiamai veikia mitybos būklę. Pagyvenusių ţmonių, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, mitybai reikia skirti didesnį dėmesį. Svarbu reguliariai vertinti pacientų mitybos būklę, norint laiku nustatyti blogą mitybą ar jos riziką. Todėl atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti pagyvenusių ţmonių mitybos ypatumus, esant kognityvinių funkcijų sutrikimui.

Anketinės apklausos metu apklausta 120 pacientų, vyresnių nei 65 m., kurie gydėsi Kauno II klinikinės ligoninės Vidaus ligų skyriuje 2007 m. gruodţio ir 2008 m. sausio, vasario mėnesiais. Tiriamąją grupę sudarė 60 respondentų, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, ir kontrolinę – 60, kurių kognityvinės funkcijos nesutrikusios. Šių grupių pagyvenę ţmonės buvo suskirstyti pagal amţių: 65– 74, ≥75 metų. Naudoti tyrimo metodai: standartizuotas protinės būklės maţasis tyrimas ir mitybos maţoji anketa, sociodemografinė rodiklių ir slaugytojų anketos.

Darbo rezultatai parodė, kad 65–74 m. amţiaus tiek tiriamosios ir kontrolinės grupės respondentai turėjo blogos mitybos riziką (43,3 proc. ir 50,0 proc.) ar gerą mitybą (50,0 proc. ir 43,3 proc.). ≥75 m. skirtingų grupių respondentai taipogi pasiţymėjo blogos mitybos rizika (63,3 proc. ir 66,7 proc.). Pagyvenę ţmonės, su normaliomis ir sutrikusiomis kognityvinėmis funkcijomis, priklausė blogos mitybos rizikos grupei (58,3 proc. ir 53,3 proc.). Slaugytojos savo vaidmenį, pagyvenusių ţmonių mitybos vertinimo procese, įvardino kaip gydytojo paskyrimų vykdytojos (87,5 proc.), priţiūrėtojos (62,5 proc.) bei kontrolierės (37,5 proc.). Jos savo darbe kartais vertina pacientų mitybos būklę (75,0 proc.) ir daţniausiai atlieka ūgio, svorio antropometrinius matavimus (81,3 proc.). Slaugytojų ţinios apie mitybos vertinimo procesą yra prastos. Jos ţino mitybos sutrikimų ypatumus ir išmano, kaip slaugyti pagyvenusius ţmonės, su kognityvinių funkcijų sutrikimais. Nepaisant to, slaugytojos tik kartais skiria dėmesį šių pacientų mitybai (50,0 proc.).

Išvados. 65-74 m. pacientų, su kognityvinių funkcijų sutrikimais ir šių sutrikimų neturinčių, mityba panaši (p>0,05). Mityba skiriasi tarp vyresnių (≥75 m.) skirtingų grupių respondentų (p<0,003). Kognityvinių funkcijų sutrikimus turintys asmenys maitinosi prasčiau lyginant su pacientais, kurių kognityvinės funkcijos nesutrikusios (p<0,05). Vidaus ligų skyriaus slaugytojų vaidmuo nėra didelis ir pakankamas vertinant vyresnio amţiaus ţmonių, su kognityvinių funkcijų sutrikimais ir šių sutrikimų neturinčių, mitybą. Magistrinio darbo pabaigoje pateikiamos rekomendacijos slaugytojoms.

SUMMARY

Kucinske G. Features of Elderly People Nutrition with Cognitive Function Impairment. Graduation paper of a Master/Supervisor Doc. Dr. A.Visokinskas; Kaunas University of Medicine, Faculty of Nursing, Geriatrics Clinic. – Kaunas, 2008. – 108 p.

Society ageing is determined by diseases with which people of elderly age are most often ill. In senior age cognitive functions which negatively act on the state of nutrition worsen. Bigger attention must be devoted to the nutrition of elderly people with cognitive function impairment. Regular assessment of the nutrition state of the patients wishing to establish malnutrition or its risk is important. So investigation the aim of which has been to establish the peculiarities of nutrition of elderly people under cognitive function impairment has been performed.

During questionnaire interrogation 120 patients older than 65 who were treated in Kaunas Clinical Hospital No. 2 Internal Disease Department in December of 2007 and January, February of 2008 have been interrogated. The investigated group consisted of 60 respondents with cognitive function impairments and control group of 60 patients whose cognitive functions were not impaired. The elderly people of these groups were divided according to the age: 65-74, ≥ 75. Employed investigation methods: standardized mini mental state exam and mini nutrition assessment test, socio-demographic and nurse questionnaires.

The work results have indicated that at 65-74 both the investigated and control group respondents had risk of malnutrition (43.3 per cent and 50.0 per cent) or good nutrition (50.0 per cent and 43.3 per cent). ≥ 75 respondents of different groups also distinguished themselves of the risk of malnutrition (63.3 per cent and 66.7 per cent). Elderly people with normal and impaired cognitive functions belonged to the group of risk of malnutrition (58.3 per cent and 53.3 per cent). Nurses evaluated their role in the process of assessment of elderly people nutrition as the executors of doctor orders (87.5 per cent), supervisors (62.5 per cent) and controllers (37.5 per cent). They in their work sometimes assess the state of patient nutrition (75.0 per cent) and most often perform the anthropometric measurement of height and weight (81.3 per cent). The knowledge of the nurses on the process of assessment of nutrition is poor. They know the features of nutrition impairment and know how elderly people with cognitive function disorders ought to be nursed. In spite of it nurses only sometimes devote attention to the nutrition of these patients (50.0 per cent).

Conclusions. The nutrition of respondents of 65-74 investigated and control group is similar (p>0.05). The nutrition of ≥75 of different groups differs (p<0.003). The patients having cognitive function impairment ate poorer in comparison with the control group (p<0.05). The role of the nurses of Internal Diseases Department is not big and sufficient in the assessment of the nutrition of elder age people with normal and impaired cognitive functions. At the end of Master‟s theses recommendations to the nurses have been presented.

TURINYS

ĮVADAS ... 10

1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI... 11

2. TEORINĖ ANALIZĖ ... 12

2.1. Organizmo pokyčiai senstant ... 12

2.2. Nepakankama mityba ir jos prieţastys ... 15

2.3. Kognityvinių funkcijų sutrikimai ir demencija ... 19

2.4. Sutrikusių kognityvinių funkcijų įtaka pagyvenusių ţmonių mitybai ... 21

2.5. Nepakankamos pagyvenusių ţmonių mitybos pasekmės ... 23

2.6. Slaugytojo vaidmuo, vertinant pagyvenusių ţmonių mitybos būklę ... 24

2.7. Nepakankamos mitybos profilaktika bei gydymas ... 28

2.8. Dirbtinis maitinimas ... 30

3. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 34

3.1. Tyrimo metodika: etiniai aspektai, kontingento suformavimas, tyrimo organizavimas ... 34

3.2. Tyrimo metodai ... 37

3.3. Anketų koregavimas ... 41

4. TYRIMO REZULTATAI ... 44

4.1. Tyrimo kontingentas ... 44

4.2. Pagyvenusių ţmonių mitybos ypatumai ... 45

4.3. Sutrikusių kognityvinių funkcijų įtaka pagyvenusių ţmonių mitybai ... 54

4.4. Mitybos vertinimo vaidmuo slaugytojo darbe ... 65

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 68

IŠVADOS ... 74

REKOMENDACIJOS ... 75

LITERATŪRA ... 80

PRIEDAI ... 88

1 priedas. Kvašiorkoro ir marazmo palyginimas ... 89

2 priedas. Veiksniai sukeliantys nepakankamos mitybos išsivystymą pagyvenusiems ţmonėms90 3 priedas. Mitybos būklės vertinimas... 92

4 priedas. Pagyvenusių ţmonių vitaminų ir mineralų normos ... 97

5 priedas. Etikos leidimas...98

6 priedas. Tiriamojo asmens informavimo forma ... 99

7 priedas. Slaugytojų informavimo forma ... 100

8 priedas. Sociodemografinė rodiklių anketa ... 101

9 priedas.Protinės būklės mini tyrimas MMSE (Mini-Mental State Exam) ... 103

10 priedas. Mitybos maţoji anketa ... 105

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentelė. Virškinimo sistemos pokyčiai senstant

2 lentelė. Valgymo įpročių pokyčiai priklausomai nuo demencijos stadijos 3 lentelė. Laboratorinių tyrimų rodikliai

4 lentelė. Dirbtinio maitinimo prieţastys 5 lentelė. Enterinio maitinimo komplikacijos

6 lentelė. Sociodemografinės tiriamosios ir kontrolinės grupės charakteristikos

7 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės mitybos vertinimas priklausomai nuo amţiaus

8 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės KMI, ţasto, blauzdos apimčių vertinamas priklausomai nuo amţiaus

9 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės svorio kritimo ir apetito netekimo per tris mėnesius vertinamas priklausomai nuo amţiaus

10 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės valgymų daţnio per dieną vertinamas priklausomai nuo amţiaus

11 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės pieno produktų, mėsos, ţuvies, paukštienos vartojimo vertinimas priklausomai nuo amţiaus

12 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės kiaušinių, vaisių, darţovių vartojimo vertinimas priklausomai nuo amţiaus

13 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės savarankiškumo, valgymo būdo ir judėjimo vertinimas priklausomai nuo amţiaus

14 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės maisto produktų įsigijimo ir ruošimo vertinimas 15 lentelė. Sutrikusių kognityvinių (paţinimo) funkcijų vertinimas skirtingose mitybos grupėse 16 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės kūno masės indekso vertinimas

17 lentelė. Kūno masės indekso vertinimas atskirose tiriamosios ir kontrolinės mitybos grupėse 18 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės ţasto ir blauzdos apimčių vertinimas

19 lentelė. Blauzdos apimties vertinimas atskirose tiriamosios ir kontrolinės mitybos grupėse 20 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės svorio kritimo per 3 mėnesius vertinimas

21 lentelė. Svorio pokyčių vertinimas atskirose tiriamosios ir kontrolinės mitybos grupėse 22 lentelė. Valgymų daţnio vertinimas atskirose tiriamosios ir kontrolinės mitybos grupėse

23 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės pieno produktų, mėsos, ţuvies, paukštienos vartojimo vertinimas

24 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės pieno produktų, mėsos, ţuvies, paukštienos vartojimo vertinimas

26 lentelė. Apetito netekimo per 3 mėnesius vertinimas atskirose tiriamosios ir kontrolinės mitybos grupėse

8

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Mitybos būklės vertinimo schema 2 pav. Antropometrinių matavimų schema 3 pav. Tyrimo schema

4 pav. 65-74 ir ≥75 metų kontrolinės grupės respondentų mitybos vertinimas 5 pav. 65-74 ir ≥75 metų tiriamosios grupės respondentų mitybos vertinimas 6 pav. Tiriamosios grupės MMSE ir MMA tarpusavio ryšys

7 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupės respondentų mitybos vertinimas 8 pav. Mitybos vertinimas tarp grupių

9

SANTRUMPOS

KMI – kūno masės indeksas

KMU – Kauno medicinos universitetas l - litrai

m. – metai mėn. - mėnuo mg – miligramai mm - milimetrai

MMA – mitybos maţoji anketa mmol - milimoliai

MMSE – protinės būklės maţasis tyrimas n – tiriamųjų skaičius

p – reikšmingumo lygmuo

Pagyvenęs ţmogus – PSO pagyvenusius ţmones laiko nuo 65 metų ir vyresnius. proc. - procentai

PSO – Pasaulinė Sveikatos Organizacija SN – standartinis nuokrypis

X – vidurkis χ² - chi kvadratas

ĮVADAS

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, aktuali visuomenės senėjimo problema. Visuomenės senėjimą sąlygoja ligos, kuriomis daţniausiai serga vyresnio amţiaus ţmonės [4]. Vyresniame amţiuje gyvenimo kokybę lemia fizinis nepriklausomumas, gera protinė ir kognityvinių funkcijų būklė. Kognityvines funkcijas neigiamai veikia amţius [54]. Tam tikros patologinės būklės gali įtakoti kognityvinių funkcijų sutrikimus. Sutrikus kognityvinėms funkcijoms lėtėja mąstymas, silpnėja atmintis, trinka kalba, minčių išreiškimas, pasireiškia orientacijos sutrikimai, ypač nepaţįstamoje aplinkoje, daţnai atsisakoma savo pomėgių ir kt. [36, 43, 79].

Demencija yra viena daţniausių vyresnio amţiaus ţmonių psichikos sutrikimo formų, kuria serga apie 19 mln. pasaulio ir 3,2 mln. Europos gyventojų. Ji daugiau paplitusi vyresniame amţiuje, ypač po 65 metų ir daţnai pasitaiko tarp slaugos namų gyventojų [19, 54, 86]. Demencija sutrikdo sergančiųjų kognityvines funkcijas, kasdienę veiklą ir savarankiškumą.

Kognityvinių funkcijų blogėjimas (progresuojant demencijai) neigiamai veikia maisto suvartojimą. Daţniausiai prarandamas susidomėjimas maistu dėl prasto apetito, regėjimo, skonio, kvapo, kramtymo, rijimo ir orientacijos sutrikimų [43, 95]. Demencija sergantys pagyvenę ţmonės atsisako valgyti, nes nesugeba atpaţinti maisto. Jausdami alkį nesupranta, kad ant stalo esantį maistą reikia valgyti. Jiems tampa sunku valgyti šaukštu, šakute, peiliu dėl koordinacijos sutrikimų. Gali nesugebėti išsiţioti, kramtyti ir nuryti [95]. Pamiršta pavalgyti ar pamiršta, kad valgė. Taigi, paprasta kasdieninė gyvenimo veikla, kaip valgymas, tampa sudėtingas: maţėja apetitas, didėja nepakankamas maistinių medţiagų suvartojimas ir svorio netekimas [36, 43, 86].

Maistinių medţiagų suvartoja maţiau pagyvenę ţmonės, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, lyginant su tais, kurių kognityvinės funkcijos normalios [54]. Todėl svarbu skirti didesnį dėmesį šių pacientų mitybai ir reguliariai tikrinti, norint laiku nustatyti blogą mitybą ar jos riziką [42]. Mitybos įvertinimas yra pirmas nepakankamos mitybos prevencijos ir gydymo ţingsnis, kuris susideda iš mitybos anamnezės, antropometrinių matmenų ir biocheminių rodiklių nustatymo [8, 21, 82]. Slaugytojos atlieka svarbų vaidmenį, nustatant pacientų mitybos būklę [41]. Senų ţmonių mitybos būklei vertinti plačiai naudojama mitybos maţoji anketa [76].

Pagyvenusių ţmonių mitybos būklė nagrinėjama išsivysčiusiose šalyse (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Didţiojoje Britanijoje, Ispanijoje) [14, 35, 49, 75]. Tačiau Lietuvoje pacientų mitybai neskiriama pakankamai dėmesio ir jaučiama tiek teorinių ţinių, praktinių įgūdţių stoka. Nevertinant mitybos būklės galime laiku nepastebėti sutrikusių kognityvinių funkcijų įtakos mitybai. Progresuojanti nepakankama mityba gali dar labiau pabloginti sveikatą, skatinti lėtinių ligų progresavimą ir neigiamai veikti gyvenimo kokybę, psichosocialinę savijautą [21, 82].

1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas – nustatyti pagyvenusių ţmonių mitybos ypatumus, esant kognityvinių funkcijų

sutrikimui.

Uţdaviniai:

1. Nustatyti pagyvenusių ţmonių mitybos ypatumus.

2. Nustatyti sutrikusių kognityvinių funkcijų įtaką pagyvenusių ţmonių mitybai.

3. Nustatyti vyresniojo amţiaus ţmonių, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, mitybos vertinimo vaidmenį slaugytojo darbe.

4. Paruošti slaugytojoms pagyvenusių ţmonių, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, mitybos būklės vertinimo bei mitybos ypatumų praktines rekomendacijas.

Hipotezė –pagyvenę ţmonės, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, turi nepakankamos mitybos

2. TEORINĖ ANALIZĖ

2.1. Organizmo pokyčiai senstant

Senstant visose organizmo sistemose atsiranda fiziologinių ir struktūrinių pokyčių, maţėja protinis, fizinis, socialinis funkcionavimas. Visi šie pokyčiai vyresniojo amţiaus ţmonėms turi įtakos mitybos būklei [1].

2.1.1.Virškinimo sistemos struktūriniai ir funkciniai pokyčiai

Ţmogui senstant, daugiausiai struktūrinių ir funkcinių pokyčių atsiranda virškinimo sistemoje [1, 69].

Burna. Senstant atsiranda sąkandţio pakitimų, maistą atkąsti ir sukramtyti tampa vis sunkiau

dėl kramtomųjų raumenų atrofijos. Dėl ėduonies ir parodontozės netenkama dantų [1, 12]. Nusidėvėję dantų protezai gali tapti laisvi dėl pakitusios veido ir ţandikaulio kaulų struktūros. Visi šie pakitimai sukelia kramtymo problemų pagyvenusiam ţmogui. Be to, maţėja seilių sekrecija, todėl daţnai dţiūsta burna, suskeldėja lūpos ir lieţuvis [1, 60]. Sumaţėjusi seilių sekrecija apsunkina kramtymą ir rijimą. Senstant maţėja troškulys dėl sutrikusios homeostazės, ir dauguma pagyvenusių ţmonių nejaučia troškulio net ir tada, kai organizmas netenka daug skysčių [34, 52].

Stemplė. Su amţiumi maţėja stemplės toninių raumenų susitraukimų jėga ir greitis, todėl gali

atsirasti maisto rijimo problemų. Dėl sumaţėjusio stemplės rauko tonuso daţnėja skrandţio turinio refliuksas į stemplę [1].

Skrandis. Senstant plonėja skrandţio gleivinė, maţėja sekrecinių ląstelių, neutraliųjų

polisacharidų, sutrinka skrandţio sienelės kraujotaka, maţėja skrandţio sekrecija ir rūgšties išsiskyrimas. Virškinimo sistemos veikla silpnėja, ne taip efektyviai absorbuojamos ir rezorbuojamos maistinės medţiagos, ypač riebalai, baltymai, angliavandeniai [1, 12, 17, 27, 60, 70, 72]. Skrandţio išsituštinimo laikas ilgėja ir tai gali sumaţinti apetitą, maisto suvartojimą [34, 83]. Energijos poreikio maţėjimas yra natūralus procesas, pasireiškiantis su amţiumi, todėl gali būti rečiau jaučiamas alkis [34, 43, 60, 69, 79]. Pagyvenusiems ţmonėms daţniau atsiranda virškinimo sutrikimų: gastritas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, vidurių uţkietėjimas, pilvo pūtimas, kuris gali sukelti ankstyvą sotumo jausmą [83].

Kasa. Senstant maţėja kasos sulčių sekrecija. Maţėja tripsino, amilazės, lipazės aktyvumas,

todėl gali sutrikti riebalų, baltymų, angliavandenių virškinimas [1, 72]. Senstant maţėja insulino gamyba, kuri reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje. Sumaţėjusi insulino sekrecija gali sukelti angliavandenių netoleravimą [70].

Kepenys. Maţėja kepenų dydis ir svoris, keičiasi baltymų sintezė, maţėja albuminų, silpnėja

nukleorūgščių sintezė. Silpnėjant hepatocitų funkcijai, sutrinka baltymų, lipidų, angliavandenių ir pigmentų apykaita, maţėja detoksikacinės kepenų galimybės [1].

Struktūriniai ir funkciniai virškinimo sistemos organų pokyčiai senstant 1 lentelėje.

1 lentelė Virškinimo sistemos pokyčiai senstant [2, 70]

Burna

Kramtymas ↓ Apatinis ţandikaulis ↓

Seilių išsiskyrimas ↓ Skonio jutimas ↓

Ryklė ir stemplė Ryklės ir stemplės raumenys ↓

Skrandis Išsituštinimas ↓ Rūgšties gamyba ↓ Pepsino gamyba ↓ Gastrino gamyba ↑ Fermentų gamyba ↓ Gleivinė ↓

Plonosios ţarnos Vandens ir elektrolitų ↓

Kasa Dydis ir svoris ↓ Sekrecija↓ Insulino gamyba ↓ Kepenys Dydis ir svoris ↓ Kraujotaka ↓ Hepatocitų skaičius ↓ Baltymų sintezė ↓

Pastaba: ↓ - paţeista ar pasikeitusi struktūra arba funkcija, ↑ - padidėjusi funkcija.

2.1.2. Jutimų pokyčiai

Su amţiumi silpnėja skonio ir uoslės pojūčiai [83]. Senstant uoslė gali būti daugiau paveikta negu skonis [71]. Sumaţėjus skonio ir kvapo jautrumui, maţėja pasitenkinimas maistu, maisto malonumas. Skonio ir kvapo susilpnėjimas gali sumaţinti apetitą ir paveikti maisto suvartojimą.

Senstant silpnėja rega, daţniausiai dėl kataraktos, silpnėja ir klausa. Pakitus šiems pojūčiams, gali atsirasti sunkumų ruošiant ar perkant maistą [12, 21].

2.1.3. Inkstų pokyčiai

Senstant inkstų dydis ir svoris maţėja (inkstų masė sumaţėja 30–40 proc.), todėl blogėja inkstų kraujotaka, lėtėja glomerulų filtracijos greitis [52, 53]. Pakitus kanalėlių struktūrai [1]:

 blogėja gliukozės rezorbcija,  rūgščių išsiskyrimas,

 maţėja laisvojo vandens klirensas,

 blogėja daugelio medţiagų, tarp jų ir vaistų, ekskrecija.

Maţėjant kreatinino gamybai, raumenų masė maţėja. Be to, gali didėti šlapalo azoto kiekis, kuris greitina baltymų suvartojimą, dehidrataciją. Su amţiumi maţėja inkstų funkcija išsaugoti natrį ir sumaţėja kalio išsiskyrimas [53, 59]. Senstant maţėja organizmo skysčių: 75-80 metų ţmonėms sumaţėja iki 50 proc. Su amţiumi maţėja organizmo gebėjimas išlaikyti homeostazę, todėl maţėja troškulys, didėja dehidratacijos rizika [52, 60].

2.1.4. Griaučių ir raumenų sistemos pokyčiai

Senstant atsiranda judėjimo ir atramos sistemos pakitimų dėl susilpnėjusios nervų bei raumenų veiklos [1]. Vyresniame amţiuje griaučių ir raumenų sistema silpnėja, maţėja ir/arba ją pakeičia riebalai [53]. Griaučių, raumenų masės ir jėgos netekimas, kurį sukelia natūralus senėjimas, vadinama sarkopenija [17, 29]. Raumenų masės ir jėgos silpnėjimą sukelia [17, 34, 65]:

 neveiklumas,

 centrinės nervų sistemos senėjimas,  motorinės funkcijos sutrikimai,  endokrininės sistemos pokyčiai,  prasta mityba,

 lėtinės ligos.

Griaučių, raumenų masė bei jėga gali maţėti net sveikiems pagyvenusiems ţmonėms [29]. Jėgos netekimas atsiranda sumaţėjus raumenų masei, todėl sumaţėja [27, 29, 34]:

 fizinis aktyvumas,

 pasireiškia silpnumas, negalia,  didėja griuvimo rizika,

 maţėja energijos poreikis ir baltymų suvartojimas,  kinta baltymų sintezė.

Maţėjant griaučių ir raumenų masei, maţėja kūno svoris [34]. Raumenų masės netekimas susilpnina kvėpavimo ir širdies funkciją, imuninę sistemą, termoreguliaciją, didina pragulų riziką [65]. Pagyvenusio ir sveiko jauno ţmogaus kūno svorio netekimas gali būti panašus. Tačiau jaunas ţmogus prarastą svorį susigrąţina greičiau nei pagyvenęs [34]. Su amţiumi kūno svoris daţniausiai maţėja netenkant riebalinio ir raumeninio audinio sluoksnio. Prarastą raumeninį audinio sluoksnį gali pakeisti riebalų atsargos, kurios gali kauptis liemens, rankų, šlaunų srityse ir aplink gyvybiškai svarbius organus. Senstant maţėja kaulinio audinio masė, todėl didėja lūţimo rizika. Pakinta laikysena, eisena ir judesiai [1, 12].

Griaučių ir raumenų sistemos pokyčiai gali sukelti fizinį silpnėjimą ar negalią senstant, todėl pagyvenusiems ţmonėms gali būti sunku savarankiškai pavalgyti, nusipirkti ar pasigaminti maisto [27, 79].

Senstant pamaţu trinka kramtymas, rijimas, silpnėja skonis ir uoslė, troškulys, lėtėja medţiagų apykaita, sutrinka energijos pusiausvyros reguliacija, maţėja kalorijų poreikis, kuris sąlygoja apetito sutrikimus. Energijos poreikis maţėja maţdaug 100 kcal per dešimtmetį. Be to, trinka organizmo homeostazė. Valgio ir gėrimo maţėjimas yra natūralus ţmogaus senėjimo procesas [82]. Senstant griaučių ir raumenų sistema silpnėja, raumenų masė ir jėga maţėja, kinta eisena, laikysena, judesiai, didėja negalios ir savarankiškumo netekimas. Negalią stiprina paţinimo funkcijų blogėjimas, kuris silpnėja su amţiumi. Pokyčiai vyksta pamaţu visose organizmo sistemose. Visi šie funkciniai ir struktūriniai organizmo pokyčiai neigiamai veikia pagyvenusių ţmonių mitybą.

2.2. Nepakankama mityba ir jos prieţastys

Nepakankama mityba yra daţnas reiškinys vyresnių ţmonių tarpe, tačiau ji gana retai diagnozuojama [21, 28]. Literatūros duomenimis, tarp savarankiškai gyvenančių ţmonių nepakankama mityba paplitusi 5–10 proc., 30-60 proc. - institucijose, o tarp hospitalizuotų pacientų - 35-65 proc. [17]. Nepakankama pagyvenusių žmonių mityba – tai neadekvati mitybinė būklė, pasireiškianti nepakankamu suvartojamo maisto kiekiu, blogu apetitu, raumenų išsekimu ir kūno masės maţėjimu [21, 31, 86]. Pagyvenę ţmonės daţniau paţeidţiami mitybos sutrikimų nei jaunesni [17]. Vyresniame amţiuje nepakankama mityba yra nerimą keliantis ţenklas. Tai daugiadimensinė problema, apimanti daugelį fiziologinių, psichosocialinių ir kitų elementų [23].

2.2.1. Nepakankamos mitybos tipai

Nepakankamą mitybą galima suskirstyti į du tipus [21, 77]: o mineralų –vitaminų,

o baltymų –energijos.

Baltymų–energijos trūkumas (nepakankama mityba) yra progresuojantis kūno masės ir

riebalinio audinio netekimas dėl per maţo baltymų ir energijos poreikių patenkinimo. Pagrindinės prieţastys yra kataboliniais procesais pasiţyminčios būklės – traumos, nudegimai, lėtinės infekcijos, pooperacinė būklė, plaučių ligos, senatvė [6, 21]. Yra išskirti 3 tipai: marazmas, kvašiorkoras ir mišrusis tipas [21].

 Marazmas – kūno masės maţėjimas, lydimas riebalinio sluoksnio ir raumenų masės maţėjimu. Marazmas pasireiškia nepakankamai vartojant kalorijų [21]. Albumino kiekis kraujyje paprastai yra normos ribose, vidaus organų funkcija, imuninė sistema išlieka nepakitusi. Kliniškai tai nustatoma diagnozavus per maţą kūno masę, sumaţėjusią ţasto apimtį ir/ar riebalinio audinio storį. Tokie ţmonės atrodo išsekę, vangūs.

 Kvašiorkoras – ūminis baltymų deficitas, atsirandantis dėl ūmios traumos ar operacijos, nudegimo. Kvašiorkoro metu didėja ūminės infekcijos ir jos sukeltų ligų rizika [6, 21]. Jis diagnozuojamas, kuomet yra albumino ir kitų baltymų kiekio serume sumaţėjimas: 30-35 g/l [21]. Tokie pacientai atrodo kaip gerai besimaitinantys. Tačiau tai apgaulingas poţymis, nes svoris jiems didėja dėl skysčio susikaupimo – edemų, sąlygotų hipoalbuminemijos [6]. Marazmo ir Kvašiorkoro palyginimas pateiktas 1 priede.

2.2.2. Nepakankamos mitybos prieţastys

Pagyvenusių ţmonių apetitas ir maisto suvartojimas maţėja dėl daugelio prieţasčių [61, 83, 86]:

 fiziologinių pokyčių, susijusių su organizmo funkcijų silpnėjimu senstant,  socialinių, psichologinių, ekonominių aplinkos veiksnių,

 ligų (lėtinių, ūminių, psichikos sutrikimų).

Veiksniai sukeliantys nepakankamos mitybos išsivystymą pagyvenusiems ţmonėms pateikti 2 priede.

 Fiziologiniai organizmo pokyčiai, turintys reikšmės mitybai:

 Apetito sumažėjimas: apetito netekimas didėja su amţiumi [86]. Pagyvenę ţmonės gali maţiau vartoti maistinių medţiagų dėl sumaţėjusio organizmo gebėjimo reguliuoti energijos poreikį [40]. Apetito sumaţėjimą gali įtakoti netinkama valgymo aplinka, netinkamas, neskanus maistas, vienišumas valgymo metu ir bloga nuotaika [86]. Hospitalizuotiems pacientams, turintiems fizinę

negalią, apetitas gali sumaţėti dėl ilgo laukimo, kol personalas atsilaisvins nuo darbų ir suteiks pagalbą valgant [13]. Ilgai laukiant maistas atšąla, o tai jau nekelia apetito.

 Burnos ertmės problemos: dantų netekimas, blogai pritaikyti dantų protezai ar dantenų ligos gali sukelti kramtymo problemų, diskomfortą valgymo metu [89, 90]. Tai pagyvenusiems ţmonėms gali apriboti maisto suvartojimą [17, 41].

 Kramtymo ir rijimo sutrikimai: progresuojant demencijai tampa vis sunkiau kramtyti ir ryti [89]. Pagyvenę ţmonės gali atsisakyti valgyti dėl rijimo sutrikimų, kuriuos sukelia infarktas, Alcheimerio, Parkinsono ligos [95]. Kramtymo ir rijimo sutrikimai didina nepakankamos mitybos riziką pagyvenusiems ţmonėms, sergantiems demencija.

 Jutiminių funkcijų praradimas: skonio ir uoslės jutimai yra labai svarbūs gaminant ir valgant maistą. Maiste esančios cheminės medţiagos stimuliuoja skonio uţuomazgas per valgymo ir kramtymo mechanizmą minkštajame gomuryje. Šių jutimų pokyčiai turi įtakos apetito ir maisto suvartojimui. Pakitus skonio ir kvapo pojūčiams, nejaučiama maisto kvapo ir skonio, todėl maţėja maisto malonumas ir maistas tampa ne toks patrauklus [12, 53, 71]. Sutrikus uoslei ir skoniui, paveikiama mityba, maţėja maisto pasirinkimas ir vartojimas [12, 17, 71].

Vyresni ţmonės, nešiojantys plokšteles, praranda skonio stimuliacijos mechanizmą. Dantų protezai uţdengia minkštąjį gomurį ir pagyvenę ţmonės gali nejausti maisto burnoje bei maţiau valgyti. Regėjimo ir klausos sutrikimai gali sukelti sunkumų įsigyjant ir ruošiant maistą [21]. Regėjimo silpnėjimas gali sumaţinti aktyvumą, nepriklausomybę ar sukelti maisto gaminimo baimę, ypač naudojantis virykle. Negalėjimas perskaityti maisto produktų kainos, etiketės ar receptų gali paveikti norą apsipirkti parduotuvėje, maisto ruošimą ir valgymą. Klausos sutrikimas gali sumaţinti valgymo, ne namuose galimybę [12].

 Vyresnio amţiaus ţmonių nepakankamai mitybai išsivystyti svarbią reikšmę turi

psichosocialiniai faktoriai: socialinė izoliacija, socialinės paramos trūkumas, transporto trūkumas,

sumaţėjęs norimo maisto pasirinkimas, ribotos ţinios apie sveiką mitybą, maţos pajamos [21, 23]:  Socialinio bendravimo sumažėjimas maitinimosi metu sumaţina vyresnių vienišų ţmonių suvartojamo maisto kiekį. Gyvenimo partnerio praradimas turi didelės įtakos socialinės izoliacijos, vienišumo, finansinės būklės pablogėjimo, depresijos ir nepakankamos mitybos išsivystymui [21]. Vienišam pagyvenusiam ţmogui gali būti sunku ir neįprasta gaminti maistą ir valgyti vienam. Jis gali jaustis vienišas valgymo metu, todėl nesidţiaugiama maistu, maţėja apetitas ir prarandamas noras gaminti, valgyti. Likęs našlys pagyvenęs vyras gali nemokėti pasigaminti ir valgyti greitai, lengvai paruošiamą maistą, turintį maţai maistinių medţiagų [17].

Maţėjant socialiniams santykiams, didėja pagyvenusių ţmonių socialinė izoliacija, depresijos rizika, kurios ypač maţina maistinių medţiagų suvartojimą [61, 83]. Socialinę izoliaciją didina sutuoktinio ar draugo netekimas, maţėjančios pajamos, sveikatos sutrikimai.

 Fizinis silpnėjimas ir finansinės problemos: pagyvenę ţmonės dėl sveikatos sutrikimų, fizinio, protinio silpnėjimo senstant gali nesugebėti pasirūpinti maistu, pasigaminti ar net savarankiškai pavalgyti [40]. Jiems gali būti sunku tvarkyti savo lėšas, todėl didėja finansinių problemų rizika [58, 79]. Finansiniai sunkumai gali paveikti maisto pasirinkimą ir vartojimą. Jei trūksta pinigų, pagyvenę ţmonės gali taupyti ir neskirti lėšų svarbiems maisto produktams. Pagyvenusiems ţmonėms fizinis silpnėjimas ir finansinės problemos yra nepakankamos mitybos rizikos veiksniai [21].

 Svarbią reikšmę turi lėtinės ligos ir joms gydyti naudojamų medikamentų sąveika bei

pašalinis poveikis: lėtinių ligų rizika didėja su amţiumi ir tai gali sumaţinti maistinių medţiagų

suvartojimą netekus apetito [83]:  Lėtinės ligos:

 Maţdaug 85 proc. vyresnių nei 65 metų amerikiečių serga bent viena lėtine liga, 60 proc. vyresnių nei 85 metų serga 2 ir daugiau lėtinėmis ligomis [21].

 Ypatingos reikšmės nepakankamos mitybos išsivystymui turi lėtinės virškinamojo trakto ligos, susijusios su malabsorbcija, diarėja, obstipacija, rijimo sutrikimu bei onkologinės ligos.

 Kai kurios lėtinės ligos apriboja maitinimąsi dėl sukeliamo lėtinio skausmo, nuolatinio dusulio ar išsivysčiusios fizinės negalios [17].

 Citokinų koncentracijos sumaţėjimas įvairių ligų metu sąlygoja didelės raumenų masės netekimą, anoreksiją, sumaţina albuminų kiekį kraujyje.

 Medikamentai:

 Medikamentai yra vieni ryškiausių nepakankamos mitybos prediktorių. Kuo daugiau ligų, tuo daugiau medikamentų naudojama, didesnė vaistų pašalinių reakcijų ir tarpusavio sąveikos rizika [21, 23]. Medikamentų - maisto sąveikos sukeltas pykinimas, vėmimas, skonio paţeidimas turi įtakos vartojamo maisto kiekio sumaţėjimui. Jie taip pat gali sumaţinti tam tikrų maisto medţiagų pasisavinimą.

 Naudojami medikamentai gali turėti įtakos apetito sumaţėjimui. Tai - angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai, kalcio kanalų blokatoriai, diuretikai, antilipidiniai vaistai, antibiotikai, nesteroidiniai vaistai nuo uţdegimo, steroidiniai hormonai, anticholinerginiai vaistai, digoksinas, psichotropiniai vaistai [23, 32, 41].

 Didelę dalį nepakankamos pagyvenusių ţmonių mitybos prieţasčių tarpe sudaro

psichikos sutrikimai:

 Kaip nebūtų keista, yra duomenų apie nervinės anoreksijos, daţną nerimo sutrikimo bei maisto fobijos (kovojant su viršsvoriu) pasireiškimą vyresniame amţiuje [23].

 Depresija taip pat labai daţna vyresniame amţiuje, kuri sukelia apetito sutrikumus ir sumaţina maisto vartojimą [23, 40, 41, 86]. Liūdesio sukelta disforija maţina maisto vartojimą, sukeldama ketonemiją. Ketonai savo ruoţtu slopina apetitą ir taip susidaro uţburtas ratas [21].

 Demencija yra labai susijusi su nepakankama mityba [28]. Demencija daţniau išsivysto ţmonėms, kuriems yra bloga mityba, ir atvirkščiai, baltymų–energijos stoka nustatoma daţniau dementiškiems pacientams [23, 87].

 Pastebėta neigiama Parkinsono ligos įtaka mitybai [23].

Nepakankamos mitybos prieţasčių yra daug, jos sunkiai ir nedaţnai nustatomos pagyvenusiems ţmonėms. Visos šios prieţastys maţina apetitą ir turi įtakos svorio kritimui. Senėjimas gali sumaţinti apetito reguliavimą. Apetitas gali blogėti dėl jutiminių ir fizinių sutrikimų. Nepakankamas maistinių medţiagų vartojimas didina blogos mitybos riziką. Dauguma pagyvenusių ţmonių serga lėtinėmis ligomis, kurios gydomos dideliais vaistų kiekiais, ir tai gali paveikti apetitą [34].

Hospitalizuotų pacientų mityba gali sutrikti dėl šių prieţasčių: riboto maisto pasirinkimo, prasto patiekimo, netinkamų maisto porcijų, ilgo laukimo, kol personalas atsilaisvins nuo darbų ir suteiks pagalbą valgant bei trukdymų valgymo metu (palatoje atliekami tvarkymo darbai, procedūros, tyrimai bei lankytojai) [11, 13].

2.3. Kognityvinių funkcijų sutrikimai ir demencija

Kognityvinės (pažinimo) funkcijos – tai smegenų gebėjimas gauti, perdirbti, integruoti, išlaikyti

ir atgaminti informaciją, orientuotis laike, vietoje, savyje, įsiminti ir naudotis savo ţiniomis, intelektu, regos, erdvės suvokimo funkcijomis [2]. Šios funkcijos yra būtinos normaliam ţmogaus funkcionavimui. Kognityvinės funkcijos gali sutrikti ir pasireikšti esant skirtingoms patologinėms būklėms. Daţniausios prieţastys yra [2, 10]:

 su amţiumi susijęs atminties sutrikimas,  lengvas kognityvinis sutrikimas,

 amnezija, amnezinis sindromas,

 delyras ir kitos sąmonės sutrikimo būklės,

 Alcheimerio liga (AL), demencija su Lewy kūneliais, kraujagyslinė demencija,

 trauminė demencija: daugkartiniai ar ryškūs vienkartiniai smegenų trauminiai suţalojimai,  toksinė demencija: alkoholinė demencija, apsinuodijimo sunkiaisiais metalais, organiniais tirpikliais ir insekticidais sukelta demencija),

 Išsėtinė sklerozė (kartais, vėlyvos ligos stadijos) ir daugelis kitų prieţasčių. Pagrindiniai kognityvinių sutrikimų simptomai [9]:

 amnezija (atminties sutrikimai),  dėmesio sutrikimai,

 vykdomųjų funkcijų sutrikimai,

 agnozija (regos, klausos, uoslės ir skonio, kūno dalių atpaţinimo sutrikimai),  apraksija (judesių sutrikimai).

Demencija, delyras ir amnezija laikomi pagrindiniais įgytos kognityvinės disfunkcijos tipais [2].

Lengvesni kognityvinių funkcijų sutrikimai. Jei kognityviniai sutrikimai netrukdo ligoniui

normaliai funkcionuoti įprastomis sąlygomis, diagnozuojamas „su amţiumi susijęs atminties sutrikimas“ arba „lengvas kognityvinis sutrikimas“. “Su amţiumi susijęs atminties sutrikimas“ nelaikomas liga, nes tai daugiau fiziologinis senėjimo rezultatas dėl sulėtėjusių neurofiziologinių procesų. Senstant taip pat silpnėja kognityvinės funkcijos. Toks asmuo lėčiau įsisavina naują ir atgamina seną informaciją, tačiau kasdieninė veikla būna nesutrikusi. Jei atminties sutrikimas progresuoja – tai jau ne normalus senėjimo padarinys, o lengvas kognityvinių funkcijų sutrikimas. Pastaruoju metu nustatyta, kad nemaţai vyresnių ţmonių skundţiasi lengvais atminties sutrikimais, kurie nesutrikdo kasdienės veiklos. Šis sutrikimas daţniausiai vadinamas lengvu kognityviniu sutrikimu, arba kognityviniu sutrikimu be demencijos. Lengvas kognityvinis sutrikimas – tai jau medicininė diagnozė. Nemaţai daliai jį patiriančių asmenų vėliau atsiranda demencija. Kai diagnozuojamas lengvas kognityvinis sutrikimas, kognityvinės disfunkcijos lygis dar neleidţia rašyti demencijos diagnozę [2].

Demencija. Klinikinis sindromas, pasireiškiantis buvusių normalių kognityvinių (paţinimo)

funkcijų pablogėjimu, esant normaliai sąmonės būsenai, ir sutrikdančių kasdieninę veiklą [2]. Tai progresuojantis, laipsniškas paţinimo funkcijų, ypač atminties sutrikimas [19, 62]. Tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, daţniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant paţeidţiama gana daug aukštesniųjų smegenų ţievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdţiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas, tačiau sąmonė sutrikusi nebūna [10].

Tarp vyresnių nei 65 metų amţiaus ţmonių 5 proc. serga sunkia ir 10 proc. – lengva ar vidutinio sunkumo demencija, o tarp 85 metų – 20-50 proc., 100 metų – 60 proc. asmenų. Pagrindinės demencijos prieţastys vyresniame amţiuje yra šios [2]:

 Alcheimerio liga (60-80 proc.),

 kraujagyslinė demencija (10-20 proc.),  Parkinsono liga (5 proc.),

 Lewy kūnelių, Piko, Creutzfeldt-Jacob liga, grįţtamoji ar mišrios etiologijos (10-20 proc.) demencija.

Demencija diagnozuojama, kai yra bent dviejų skirtingų kognityvinių funkcijų sutrikimas [2, 62]. 21-72 proc. atvejų demencija nediagnozuojama esant ankstyvai stadijai, nes daţnai ligos simptomai neatskiriami nuo normalaus senėjimo sąlygoto kognityvinių funkcijų blogėjimo.

Pradiniai demencijos simptomai nėra aiškus, nes iš lėto progresuoja. Ligonio atmintis silpnėja, aplinkiniai pastebi, jog keičiasi elgesys. Suvokdami didėjantį bejėgiškumą, ligoniai skaudţiai išgyvena pasikeitimus ir tampa nerimastingi, irzlūs, depresiški. Ligą stengiamasi nuslėpti nuo aplinkinių, tad dėl pakitusios ţmogaus elgsenos į gydytojus pagalbos daţniausiai kreipiasi artimieji. Pamaţu ligoniai praranda orientaciją laiko ir vietos atţvilgiu. Pirmoji stadija trunka nuo 2 iki 4 metu, vidurinė stadija – nuo 3 iki 6 metų. Daugėja aukštosios nervinės veiklos sutrikimų, ţmogus tampa labiau priklausomas nuo kitų. Atminties sutrikimai tampa ryškesni, kalba – neaiški (sakiniai daţnai lieka neuţbaigti), sumenkėja gebėjimas skaityti ir rašyti. Pasireiškia klasikinė sutrikimų triada – agnozija, apraksija, afazija. Afazija esti sensorinio tipo: ligoniai nesupranta kalbos, nesugeba pavadinti daiktų, iškreipia skiemenis, ištaria tik dalį ţodţių ar frazių. Ilgainiui kalba tampa visai nesuprantama. Kalbos sutrikimus lydi agrafija – nesugebėjimas rašyti, ir aleksija – nesugebėjimas skaityti. Aplinka suvokiama vis maţiau, bendravimo ryšiai silpnėja. Reikalinga pagalba kasdienėje veikloje, nes ligoniai nesugeba orientuotis aplinkoje ir erdvėje, sutrinka jų laiko nuovoka. Dėl to apimti panikos, jie daţnai pradeda konfliktuoti ne tik su giminėmis, bet ir su ligoninės personalu, kitais ligoniais [10].

Galutinė stadija išsivysto po 8–10 metų nuo ligos pradţios. Šioje stadijoje būdingi ryškūs atminties sutrikimai, visiška dezorientacija laike ir vietoje, aiškus nesavarankiškumas, fragmentuota kalba. Išryškėja primityvūs refleksai (čiulpimo, rijimo, čepsėjimo). Tokie ligoniai visiškai priklausomi kasdienėje veikloje (neapsitarnauja, nesiprausia, nevalgo ir t.t.), guli embriono pozoje, daţnai atsiranda sąnarių kontraktūrų, pragulų, inkontinencijos reiškinių [10].

Sergantiems demencija būdinga ne tik kognityvinės funkcijos blogėjimas, bet ir elgesio bei emocijų pokyčiai. 91 proc. ligonių turi bent vieną elgesio problemą, 50 proc. ligonių – 4 ar daugiau. Daţniausiai simptomai tampa pastebimi vidurinėje demencijos stadijoje. Būdingiausi elgesio ir emocijų sutrikimai, sergant demencija, yra šie: sujaudinimas, agresija, paranoja ir haliucinacijos, miego sutrikimai, neadekvati kalba (taip pat ir šūksniai). Agresyvumas gali reikštis ţodţiais (pacientas keikiasi, šaukia), veiksmais (dauţo duris, lauţo daiktus, mušasi), kartais uţsispyrimu, atsisakymu bendradarbiauti su personalu ar slaugančiu asmeniu. Problemos kyla dėl kasdienės veiklos ir atpaţinimo, kalbos ir supratimo, motorikos, apetito ir miego sutrikimų [10].

2.4. Sutrikusių kognityvinių funkcijų įtaka pagyvenusių ţmonių mitybai

Kognityvinių (paţinimo) funkcijų blogėjimas labai įtakoja kasdieninę gyvenimo veiklą [19]. Progresuojanti demencija paveikia fizines funkcijas ir vyresni ţmonės praranda savarankiškumą kasdieninėje gyvenimo veikloje bei tampa priklausomi nuo kitų [13, 19]. Paprasta kasdieninė gyvenimo veikla, kaip valgymas, tampa sudėtinga ir tai neigiamai įtakoja pagyvenusių ţmonių mitybą [13, 36, 54].

Demencija veikia pagyvenusių ţmonių mitybą: skysčių ir maistinių medţiagų suvartojimą, valgymo įpročius bei gebėjimą pavalgyti [80, 89]. Pasireiškia sunkumai ryjant, skonio pokyčiai, prastas apetitas [90]. Tampa vis sunkiau uţtikrinti pakankamą maistinių medţiagų suvartojimą [90]. Progresuojant demencijai atsiranda daug sunkumų valgymo metu [84, 89]:

 praranda tikslingus judesius, nesugeba savarankiškai pavalgyti,  atsisako atverti burną,

 reikia priminti išsiţioti,

 nenuryja maisto esančio burnoje ar jį išspjauna,

 gali priešintis jį maitinančiam asmeniui ir atsisakyti maistą paimti į burną,  hyperaktyvumas (pernelyg aktyvus, pastoviai vaikšto).

Pagyvenę ţmonės, sergantys demencija, nesugeba atpaţinti maisto [13, 49]. Daţnai pamiršta pavalgyti, gerti ar uţmiršta, kad ką tik valgė [13, 89, 90]. Jie neprisimena, kurie maisto produktai bei gėrimai jiems labiausiai patiko [90]. Ţmonės su demencija gali nesuvokti, kad yra ištroškę, ir nevartoti pakankamai skysčių [ 90, 91].

Demencija sergantiems daţniausiai iškylančios problemos - apetito, susidomėjimo maistu netekimas ir persivalgymas [89, 91]. Jie gali nevalgyti tris kartus per dieną dėl sumaţėjusio apetito, bei slėpti maistą [89, 90]. Prastas apetitas, valgymų praleidimas gali sukelti svorio netekimą, energijos trūkumą, imuniteto sumaţėjimą ir t.t. [13, 91]. Asmuo, sergantis demencija, kai kada gali valgyti ţymiai daugiau nei jam reikia [89, 90]. Pagyvenęs ţmogus gali nuolatos norėti tam tikrų maisto produktų, kurie gali sumaţinti apetitą maistingesniam maistui [90].

Asmenys, sergantys demencija, valgo ilgai, ypač jei turi koordinacijos, rijimo sutrikimų [91]. Demencija sergantys gali valgyti ţymiai geriau tam tikru dienos metu [66]. Ryte, kuomet maţiau pavargę ir turi pakankamai jėgų pavalgyti pusryčius [91]. Jie gali nesugebėti valgyti savarankiškai ir naudotis valgymo įrankiais dėl koordinacijos sutrikimų [49, 91]. Demencija sergantieji gali išlieti skysčius ar išmesti maistą valgymo metu, sukelti pavojų sau ir kitiems, naudodamiesi valgymo įrankiais [91].

Ţmonės su demencija daţnai patiria skonio ir kvapo pokyčius [49, 91]. Jie atsisako maisto, kuris visada labai patiko ir pradeda gėrėtis maistu, kurio anksčiau nemėgo. Sergantiems demencija gali patikti įvairūs, neįprasti maisto deriniai: aštrus maistas sumaišytas su saldţiu, ar gali norėti pirmiau valgyti desertus prieš pagrindinį patiekalą. Jie gali valgyti pasenusį maistą, kurio galiojimo laikas yra pasibaigęs [91].

Pagyvenusių ţmonių mityba ir valgymo įpročiai skiriasi priklausomai nuo demencijos stadijos [97]. Pagyvenusių ţmonių valgymo įpročių pokyčiai skirtingose demencijos stadijose 2 lentelėje.

2 lentelė Valgymo įpročių pokyčiai priklausomai nuo demencijos stadijos [97]

Ankstyva demencijos stadija Vidutinė demencijos stadija Paskutinė demencijos stadija

Pamiršta pavalgyti ir nevalgo visą dieną

Pamiršta pavalgyti ir palieka maistą

Slepia maistą kišenėse Pamiršta pavalgyti ir valgo vėl Neatpaţįsta valgymo

reikmenų ir pamiršta, kaip jais naudotis

Neatpaţįsta maisto ir neţinoti, ką su juo daryti

Pamiršta vartoti skysčius Pasireiškia valgymo pokyčiai (kramtymo sutrikimai)

Atsisako nešioti protezus net valgymo metu

Nejaučia sugadinto maisto kvapo šaldytuve

Vartoja daugiau cukraus, turinčių maisto produktų

Pamiršti kaip kramtyti Valgo iš nešvarių indų ar

saugo maistą dėţutėse, kurios nešvarios

Netenka susidomėjimo maistu Pasireiškia svorio netekimas

Gali pamiršti, kad verda, kepa, sudeginti maistą ar sukelti

gaisrą

Sumaţėja kvapo pojūtis Nesugeba savarankiškai valgyti ir tenka maitinti Nejaučia gaminimo laiko ir

gali patiekti nepakankamai iškeptą ar išvirtą maistą

Nesugeba pasimaginti maisto be kito asmens pagalbos

Pamiršta nuryti maistą ar tiesiog sunkiai ryja - Sugadina maistą lėkštėje ar

tiesiog jį išmeta ant grindų

- _ Pasireiškia netinkamas elgesys

prie stalo

_ _ Valgo sugedusį maistą, kurį

buvo pasislėpęs

_ _ Valgo daiktus panašius į

maistą

_

Pacientai, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, suvartoja maţiau maistinių medţiagų, lyginant su tais, kurių kognityvinės funkcijos normalios [54]. Pagyvenę ţmonės, su lengvais kognityvinių funkcijų sutrikimais, turi retai nepakankamos mitybos riziką [75]. Demencija sergantys turi vidutinę ir sunkią blogos mitybos riziką, ir tai įtakoja svorio netekimą dėl sumaţėjusio apetito, valgymų praleidimo, per didelio aktyvumo ir išsiblaškymo valgymo metu [30, 75].

2.5. Nepakankamos pagyvenusių ţmonių mitybos pasekmės

 Nepakankama mityba vyresniame amţiuje sukelia imuninės funkcijos sutrikimą. Paţeidţiamas ląstelinis ir humoralinis imunitetas. Nepakankamą mitybą lydi infekcijos, vangus ţaizdų gijimas, sumaţėjęs vaistų metabolizmas, fizinės būklės ir kognityvinių funkcijų pablogėjimas [1, 21,

22, 80]. Esant nepakankamai mitybai daţnėja sepsio išsivystymas, ko pasėkoje didėja mirštamumas [66, 82].

 Mikroelementų trūkumas, ypač cinko, gali sumaţinti apetitą ir skonio pojūčius. Cinko sumaţėjimas taip pat yra susijęs su silpnumu, apetito stoka, depresija, griuvimais, kaulų lūţių rizikos padidėjimu, neurosensorinės sistemos pakitimais, odos paţeidimais ir sulėtėjusiu ţaizdų gijimu [23].

 Nepakankama mityba, sukėlusi pagyvenusių ţmonių silpnumą, sumaţėjusį judrumą, padidina griuvimų ir su jais susijusių komplikacijų riziką [80].

 Nepakankamą mitybą lydi 2 sindromai: sarkopenijos ir klestėjimo nepakankamumo – sunykimo sindromas (t.y. nevalingo svorio netekimo kartu su funkcinės būklės pablogėjimu) [68, 80].

 Įrodytas nepakankamos mitybos ir padidėjusio mirštamumo ryšys [76]. Pacientams, besigydantiems ilgalaikio gydymo ir slaugos institucijose, mirštamumą didinantys veiksniai yra ţemas cholesterolio ir albumino kiekis kraujyje bei anemija [23].

 Nepakankama mityba susijusi su prailgėjusiu stacionaro lovadieniu, pakartotinu stacionarizavimu, komplikacijomis, ankstyvu institucionalizavimu, gyvenimo trukmės sumaţėjimu, gyvenimo kokybės pablogėjimu [21, 23, 28, 46, 48, 76, 77].

 Pagyvenę ţmonės, kuriems yra nepakankama mityba, patenka į tam tikrą uţdarą ratą – išsivysto sunykimo sindromas, iš kurio juos išvesti yra ţymiai sunkiau nei jaunus ţmones [21].

 Dėl nepakankamos mitybos vyresniame amţiuje atsiranda kalio bikarbonato trūkumas, kuris sąlygoja lėtinės metabolinės acidozės išsivystymą, ir tai sudaro sąlygas kaulų demineralizacijai, raumenų baltymų išsekimui ir inkstų akmenligei [5].

2.6. Slaugytojo vaidmuo, vertinant pagyvenusių ţmonių mitybos būklę

Mitybos būklės vertinimas yra labai svarbus slaugytojo darbe, kuris padeda nustatyti pagyvenusių ţmonių mitybos nepakankamumą ar jo riziką [22, 51, 73]. Jei mitybos sutrikimai yra įtarti, kiekvieną pagyvenusį ţmogų reikia ištirti [32]. Pagyvenusių ţmonių, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, mitybos būklė turi būti tikrinama reguliariai, norint laiku nustatyti mitybos sutrikimus [43, 55, 75]. Svarbu tyrimo rezultatus registruoti slaugos istorijoje, informuoti ir suteikti rekomendacijas pacientams, kurie išrašomi iš ligoninės [42, 46].

Slaugytojos gali vertinti ir rinkti mitybos duomenis, nes jos daugiausiai bendrauja su pacientais. Mitybos ištyrimo priemonės gerina mitybos būklės vertinimą, didina slaugytojų mitybos prieţiūros supratimą [47]. Viena iš mitybos vertinimo priemonių yra maţasis mitybos tyrimas, kuris tiksliai nustato pagyvenusių ţmonių mitybos būklę [76]. Slaugytojos privalo gerai ţinoti, kaip vertinti mitybos būklę, kokias priemones naudoti, norint nustatyti pagyvenusių ţmonių mitybos būklę [15, 18, 51].

Slaugytojos turi tobulinti savo ţinias ir įgūdţius šioje srityje [46]. Mitybos būklės vertinimo schema 1 paveikslėlyje.

1 pav. Mitybos būklės vertinimo schema [6, 27]

Mitybos vertinimas turi būti sisteminis slaugytojo darbe. Daţną ir reguliarų mitybos vertinimą būtina pradėti visiems pacientams ankstyvuoju hospitalizacijos etapu, kad nustačius mitybos sutrikimus (mitybos nepakankamumą ar jo riziką) būtų galima greičiau pradėti taikyti gydymą, sudaryti mitybos prieţiūros planus [15, 18, 46]. Mitybos prieţiūra turėtų būti sudaryta kiekvienam pacientui pagal jo individualų mitybos poreikį [42].

Reguliarius stebėjimas valgymo metu yra mitybos kontrolės forma pagyvenusiems ţmonėms, turintiems mitybos riziką ar jo nepakankamumą [74]. Sveikatos prieţiūros specialistai turi tiksliai nustatyti maistinių medţiagų kiekį, kurį suvartoja pagyvenę ţmonės, su sutrikusiomis kognityvinėmis funkcijomis [63, 74]. Slaugytojos turėtų būti kvalifikuotos ir stebėti pacientus valgymo metu bei fiksuoti, kiek maisto suvalgo, kokį, kiek lėkštėje palieka [74]. Stebint pacientus ir padedant valgymo metu, galima padidinti maistinių medţiagų suvartojimą, svorį, pagerinti fizines funkcijas ir bendrą mitybos būklę [67, 88]. Slaugytoja taip pat turi uţtikrinti, kad pacientai nepraleistų valgymų, ir riboti trukdymus valgymo metu (atliekamas procedūras palatoje, medicinines apţiūras, lankytojus ir t.t.) [25]. Taigi, gera mitybos kontrolė gali padėti nustatyti ir valdyti mitybos problemas [74].

2.6.1. Mitybos vertinimo etapai

Mitybinės būklės vertinimas susideda iš kelių etapų. Yra 3 sistemos, pagal kurias nustatoma nepakankama vyresnių ţmonių mityba. Tai – mitybos anamnezė, antropometriniai duomenys ir

biocheminiai parametrai (ţr. 1 pav., ţr. 3 priedą) [46].

Pirmas mitybos vertinimo etapas yra anamnezė, kuri susideda iš [6]:  medicininės anamnezės,  mitybos anamnezės,  svorio anamnezės. Mitybos būklės vertinimas Anamnezės duomenų rinkimas Fizinės būklės tyrimas Laboratoriniai ir biocheminiai tyrimai

Pirmam mitybos vertinimo etapui priklauso nusiskundimai (dėl apetito stokos, rijimo sutrikimų, svorio maţėjimo, skausminio sindromo, jutiminių sutrikimų, dantų, burnos gleivinės ir t.t.), ligų ir medikamentų vartojimo anamnezė, socioekonominė anamnezė (skurdas, ribotos ţinios apie mitybą, socialinė izoliacija, negalėjimas įsigyti ir pasigaminti maisto, funkcinė priklausomybė, statuso pokyčiai ir t.t.) [67]. Anamnezės metu apklausiamas pacientas ir jo artimieji.

Literatūros duomenimis pasaulyje pagyvenusių ţmonių nepakankamos mitybos skriningui daţniausiai naudojama mitybos maţoji anketa. Surinkus 18,5-23,5 balo iš 30 galimų vertinama, kad yra nepakankamos mitybos rizika. Surinkus maţiau 18 – diagnozuojama nepakankama mityba [76]. Įtarus nepakankamą mitybą, ištyrimas tęsiamas toliau. Paprastai mitybos anketas pildo dietistas ar slaugytojas.

Antruoju mitybos būklės vertinimo etapu yra atliekamas fizinis tyrimas, kurio metu yra vertinama paciento bendroji išvaizda ir būklė [51]. Fizinio tyrimo metu galima nustatyti nepakankamos mitybos poţymius [26, 27]:

 svorio netekimą,

 poodinių riebalų, raumenų masės netekimą,  raumenų išsekimą ir silpnumą,

 periferines edemas,

 lieţuvio uţdegimą, lūpų kampų plyšimą,  plaukų slinkimą;

 pragulas, prastą ţaizdų gijimą,  dermatitą,

 vangumą, apatiją.

Fizinio tyrimo metu yra atliekami antropometriniai matavimai. Šie antropometriniai matavimai yra svarbūs ir naudingi vertinant mitybos būklę pagyvenusiems ţmonėms [93]. Antropometrinių matavimų schema 2 paveikslėlyje.

2 pav. Antropometrinių matavimų schema Antropometriniai matavimai

Ūgis, svoris, KMI, liemens, šlaunų apimtys Ţasto antropometrija

Trigalvio raumens srities odos raukšlės storis Ţasto apimtis

Antropometriniai matavimai padeda įvertinti ţmogaus raumenų, riebalų audinio masę bei nustatyti organizmo baltymų ir kalorijų atsargas [93]. Labai svarbus fizinio tyrimo rodiklis yra kūno svoris ir jo netekimas. Todėl pacientai turi būti sveriami paguldţius į ligoninę ir paskui kas savaitę (tą pačią savaitės dieną, tuo pačiu dienos metu) [15, 28, 40, 47]. Reguliarūs svorio matavimo rezultatai turi būti registruojami slaugos plane, nes taip lengviau nustatomi svorio pokyčiai [15, 47].

Trečias mitybos būklės vertinimo etapas yra laboratoriniai tyrimai, kurie padeda tiksliausiai nustatyti nepakankamą pagyvenusių ţmonių mitybą [51]. Laboratorinių tyrimų rezultatus gali paveikti vaistų vartojimas, ligos ar metaboliniai procesai [94]. Laboratorinių tyrimų metu imami kraujo ir šlapimo pavyzdţiai, kurie parodo mitybos būklę. Laboratorinių tyrimų pagrindiniai nepakankamos mitybos rodikliai yra 3 lentelėje.

3 lentelė Laboratorinių tyrimų rodikliai [6, 67]

Albumino ar transferino kiekis serume Absoliutus limfocitų kiekis kraujyje

Hemoglobino kiekis kraujyje Kreatinino ekskrecija

Cholesterolis

Jei mityba nepakankama, šie laboratorinių tyrimų rodikliai maţėja:

 Hemoglobinas - nepakankamai mitybai būdinga maţakraujystė (dėl geleţies, folinės rūgšties trūkumo ar ligų), tai yra nustatomos ţemesnės hemoglobino reikšmės.

 Serumo albuminas - atspindi bendrą baltymų kiekį kraujyje ir audiniuose [6]. Dėl nepakankamos mitybos jų maţėja. Norma yra apie 36-52 g/l. Literatūros duomenimis daţniausiai nepakankamos mitybos poţymiu laikomas albumino kiekis <35 g/l [21, 48, 76, 77, 82]. Kai kada šį rodiklį gali iškreipti ūmios patologinės būklės (sepsis, nudegimas, ūmi trauma, kepenų ligos), todėl tada tiksliau būtų vertinti transferino kiekį kraujyje (norma 2-3,6 g/l, nepakankamai mitybai būdinga, kai jo kiekis <2 g/l) ar prealbuminą (norma 160–450 mg/l, jam neturi įtakos kepenų ligos) [6, 21, 48].

 Sumažėja limfocitų skaičius - esant nepakankamai mitybai paprastai dėl sutrikusios imuninės sistemos būklės maţėja absoliutus limfocitų skaičius. Norma yra 1,0-2,5×109 _{ląstelių/l.} Vyresniems ţmonėms limfocitų skaičius <1,5×109 _{ląstelių/l laikomas nepakankamos mitybos poţymiu} [21, 76, 82].

 Kreatinino ekskrecija - šlapalas yra amino rūgščių skilimo produktas. Galima tirti šlapalo kiekį šlapime ir kraujyje, skaičiuoti azoto balansą, taip pat tirti kreatinino ekskreciją. Ţmogaus

organizme kasdien apie 2 proc. kreatinino fosfato raumenyse paverčiamas kreatininu. Kraujyje cirkuliuojantis ir į šlapimą išskiriamas kreatininas priklauso nuo raumenų masės: kuo ji didesnė, tuo didesnė kreatinino ekskrecija. Kai trūkstant baltymų, vystosi raumenų atrofija, kreatinino ekskrecija maţėja. Norma vyrams - 20-26 mg/kg, moterims - 14-22 mg/kg [6]. Sumaţėjus 15-30 proc., t.y., esant 85-70 proc. – vidutinis paţeidimas. Sumaţėjus >30 proc., t.y., esant 70 proc. normalaus – stiprus paţeidimas.

 Cholesterolis - nepakankamai mitybai būdingas maţėjantis jo kiekis (norma 4-5,2 mmol/l). Slaugos įstaigų gyventojams maţas cholesterolio kiekis yra mirštamumą didinantis veiksnys [23].

Anamnezės, fizinio tyrimo ir laboratorinių duomenų apibendrinimas suteikia informacijos apie mitybos būklę. Mitybos vertinimo rezultatai turi būti tikslūs ir pakartotinai tikrinami, ypač jei yra mitybos nepakankamumo ar jo rizika [15, 18]. Mitybos būklės vertinimas kartojamas reguliariai, jei pacientas guli ilgą laiką sveikatos prieţiūros įstaigoje [41]. Mitybos vertinimas yra paprastas, greitas ir pigus, todėl jo reikšmė yra labai svarbi slaugytojo darbe.

2.7. Nepakankamos mitybos profilaktika bei gydymas

Apie 40 proc. vyresnių nei 65 metų vyrų ir moterų nepakankamai maitinasi [23]. Vyresnio amţiaus ţmonės riboja riebalus, taip sumaţindami paros energijos kiekį. Naudodami maţai baltymingą maistą, praranda raumenų masę. Senatvėje daţnėjantis pieno netoleravimas apriboja pakankamą baltymų ir kalcio kiekio gavimą [39]. Nepakankamas mėsos naudojimas susijęs su geleţies stokos anemija. Energijos ir baltymų ribojimas ilgą laiką gali sukelti baltymų–energijos sąlygotą nepakankamą mitybą vyresniame amţiuje. Todėl turėtume skirti didesnį dėmesį pagyvenusių ţmonių, ypač su kognityvinių funkcijų sutrikimais, nepakankamos mitybos profilaktikai bei gydymui.

2.7.1. Nepakankamos mitybos profilaktika Pirminė profilaktika.

Dietos korekcija. Vyresniame amţiuje baltymų šaltiniu gali būti kiaušiniai, nepaisant to, kad jie

turi cholesterolio. Reikia skatinti neriebios mėsos ir ţuvies, pieno produktų su maţu riebalų kiekiu, pupelių, ţirnių, riešutų, dţiovintų vaisių naudojimą [21].

Maisto papildai – tai produktai, išleidţiami kapsulių, tablečių, miltelių, skysčių pavidalu,

reikalingi paros maisto racioną papildyti maisto medţiagomis, kai jų su maistu gaunama nepakankamai [6]. Nors maisto papildų naudojimas neatstoja maisto, tačiau jie rekomenduojami

vartoti vyresniems ţmonėms tam, kad uţtikrintumėme visų reikalingų mineralų, vitaminų, amino rūgščių, riebiųjų rūgščių, skaidulų paros normos suvartojimą.

Pastaruoju metu vis daugiau ţmonių vartoja maisto papildus, tame tarpe – vitaminus. Vyresnio amţiaus ţmonėms tikslinga rekomenduoti šiai amţiaus grupei skirtus vitaminus, nes vitaminų ir mineralų dozės vyresniame amţiuje yra kiek kitokios [3] (ţr. 4 priedą).

Kalbant apie mineralų preparatus, reiktų nepamiršti, kad vyresniame amţiuje labai svarbu gauti pakankamą magnio, kalcio, kalio, jodo, cinko ir seleno kiekį [3, 77]. Speciali tiamino ir cinko kiekio korekcija gali sumaţinti anoreksiją, skonio praradimą [21, 77].

Fiziniai pratimai gali apsaugoti ir padidinti skeleto raumenų masę. Antrinė profilaktika.

Tai būtų ankstyvas vyresnių ţmonių, turinčių nepakankamą mitybą ar jos riziką, išaiškinimas, jų mitybos korekcija, socialinės izoliacijos maţinimas, personalo ir visuomenės mokymas apie vyresnių ţmonių mitybą. Labai svarbu sumaţinti socialinę izoliaciją, skatinti socialinius valgymo aspektus.

Stacionarų, senelių globos įstaigų pacientams, ypač su kognityvinių funkcijų sutrikimais, reikalinga pagalba valgymo metu. Slaugytojai turi daug pareigų, turi atlikti daug medicininių manipuliacijų, todėl gali neuţtekti laiko ir jėgų pamaitinti pacientus, kuriems reikalinga ši pagalba. Todėl t tokiose įstaigose reikalingi padėjėjai valgymui. Kai kuriose uţsienio šalyse sukurta Valgymo paramos programa, kurioje dalyvauja specialiai apmokyti savanoriai. Programos tikslas – padidinti silpnų vyresnių pacientų maisto suvartojimą [92]. Tokia programa turi naudos pacientui, savanoriui ir ligoninei. Nepertraukiamas bendravimas panaikina vienišumo jausmą, skatina bendravimą, sumaţina socialinę izoliaciją, suteikia teigiamą poţiūrį ir į kitą gydymą, padidina sveikimo motyvaciją [92]. Tokia programa puikiai tiktų ir visuomenėje – pagalba vienišiems, ligotiems, vyresniems ţmonėms, gyvenantiems savo namuose.

Kadangi senelių globos įstaigų gyventojai priklauso nepakankamos mitybos rizikos grupei, reikėtų atkreipti dėmesį į jų mitybos kiekį ir sudėtį. Seni ţmonės valgo maţiau, vadinasi jų maistas turi būti kaloringesnis. Rekomenduojama padidinti riebalų kiekį maiste. Tai galima padaryti naudojant daugiau sviesto ar aliejaus, desertui skiriant ledus, o kavai balinti –grietinėlę. Galbūt lengvas uţkandis prieš miegą bus vertingesnis nei tabletė nuo nemigos [96].

Profilaktine priemone vyresniam, sergančiam lėtine liga ar neturinčiam apetito, ţmogui gali būti enterinės mitybos mišinių paskyrimas.

Dauguma personalo neturi ţinių apie mitybą, todėl labai svarbu mokymas. Svarbu mokyti apie mitybą profesionalus ir populiaciją [68].

2.7.2. Nepakankamos mitybos gydymas

Nustačius pacientui nepakankamą mitybą, jį turėtų konsultuoti dietologas. Dietologas skirs

mitybinę terapiją, koreguotą pagal ligos savybes, mitybos nepakankamumo laipsnį, paciento

individualius pomėgius [6].

 Pagyvenusiam pacientui daţniausiai skiriama dieta su padidintu energijos–baltymų kiekiu, taikant uţkandţius tarp valgių. Vyresniems hospitalizuotiems pacientams paprastai skiriama 30-35 kcal/kg/dienai dieta, kurioje baltymų turi būti 1-1,5 g/kg/dienai (leidţiant terapinei būklei) [77].

 Tokiam pacientui taip pat labai tinka skysti geriamieji enteriniai mišiniai ar milteliai, naudojami dėti į maistą, priklausantys maisto papildams, skirti dietos papildymui ar kaip vienintelis maisto šaltinis. Yra duomenų, kad vyresniam pacientui paskyrus reikiamos energetinės vertės maisto papildus maţesnėmis dozėmis, nei įprastai, ir juos dalinant slaugytojai kaip vaistą 4 kartus per dieną, gaunami geresni nepakankamos mitybos gydymo rezultatai [48].

 Vienas svarbiausių principų gydant vyresnį pacientą – nepamiršti padėti pavalgyti.

 Dauguma pacientų gali valgyti patys ir turi gauti maistą per burną. Jei pacientas negali valgyti ir gerti, o ţarnų funkcija pakankama, jis turi būti maitinamas enteriniu būdu (į skrandį ar plonţarnę). Jei gastrointestinalinė disfunkcija uţkerta kelią enterinei ar peroralinei mitybai, turi būti taikoma parenterinė mityba [77]. Ypač tokį maitinimo būdą tenka taikyti pacientams, su kognityvinių funkcijų sutrikimais. Plačiau šis nepakankamos mitybos gydymo būdas aprašytas sekančiame skyriuje. Mitybinės terapijos tikslai laikomi pasiektais, jei valgoma daugiau maisto, kūno svoris kinta norima kryptimi, pacientas supranta paskirto mitybos plano reikšmę, išmoksta savarankiškai pasirinkti tinkamus maisto produktus [6].

Reikia aktyvinti nepakankamos mitybos ir jos rizikos diagnostiką stacionaruose ir kitose senų ţmonių institucijose bei taikyti mitybos terapiją, pasinaudojant dietologų ir dietistų paslaugomis. Išlieka neaiški senų ţmonių mitybos paramos namuose organizavimo tvarka ir finansavimas. Reikia kurti mokomąsias programas apie vyresnių ţmonių mitybą, mokyti personalą ir visuomenę bei nepamiršti savanorių paramos galimybės.

2.8. Dirbtinis maitinimas

Pagyvenę ţmonės, sergantys demencija, gali nesugebėti patenkinti organizmo poreikių įprastais maisto produktais, ar nenorėti vartoti pakankamą skysčių ir maistinių medţiagų kiekį pro burną [16, 72]. Tuomet reikia apsvarstyti kitus maitinimo būdus [72]. Dirbtinis maitinimas – tai maitinimas ne pro burną [33]. Dirbtinio maitinimo būdai – enterinis ir parenterinis [33]. Enterinė mityba – tai maitinimas pro vamzdelį, per kurį yra tiekiami skysčiai, maistinės medţiagos arba vaistai [16, 33].

Enterinės mitybos vamzdeliai - nazogastriniai, gastrostominiai, jejunostominiai, ezofagostominiai [16, 20, 33]. Šie vamzdeliai gali būti laikini ar nuolatiniai. Nazogastriniai vamzdeliai naudojami trumpai, gastrostominiai ar jejunostominiai – ilgai [16]. Dirbtinė mitybą ir skysčiai gali būti skiriami parenteriškai per periferinę ar centrinę venas [21]. Parenteraliniu būdu maitinama tuo atveju, jei nefunkcionuoja virškinimo traktas [16].

Dirbtinis maitinimas yra plačiai taikomi sunkiai sergantiems ir nusilpusiems dėl prastos mitybos pacientams [33, 45]. Daţniausiai taikoma 30 proc. pagyvenusių ţmonių, sergančių demencija, turinčių rijimo sutrikimų ir mitybos nepakankamumą ar jo riziką [16, 64, 84]. Dirbtinė mityba pradedama taikyti dėl tam tikrų prieţasčių. Pagrindinės dirbtinio maitinimo prieţastys išvardytos 4 lentelėje.

4 lentelė Dirbtinio maitinimo prieţastys [16]

Svorio netekimas 15%-20% Maisto suvartojimas maţiau kaip 25%

Pragulų paplitimas Sąmonės sutrikimas

Dehidratacijos poţymiai, elektrolitų pusiausvyros sutrikimai

Dirbtinis maitinimas padidina ir uţtikrina reikiamą maistinių medţiagų suvartojimą, kai nepakankamai suvalgoma maisto per burną. Jis apsaugo nuo mitybos sutrikimų, palaiko ar pagerina mitybos būklę ir sumaţina sergamumą, mirtingumą [84].

Maitinti pro vamzdelį reikėtų pacientus, kuriems papildomas kalorijų vartojimas didintų svorį ir gerintų mitybą [79]. Dirbtinė mityba pagyvenusiems ţmonėms gali pagerinti mitybos būklę, kuomet demencija yra ankstyva ar vidutinė. Rekomenduojama enterinę mitybos terapiją pradėti kuo anksčiau, kol neišsivystė sunkūs mitybos sutrikimai [84]. Nepatartina taikyti paskutinėje, terminalinėje demencijos stadijoje, nes mitybos būklė, fizinės funkcijos nepagerėja, o tik prailgėja gyvenimo kančia [50, 57, 84]. Progresuojant demencijai dirbtiniu būdu skysčių ir maisto tiekimas yra retai naudingas, nes nepagerina pacientų gyvenimo kokybės, neapsaugo nuo ligos progresavimo ir nepadidina išgyvenamumo pagyvenusiems ţmonėms [20, 64, 81].

Daugelyje atliktų tyrimų nustatyta, kad esant sunkiems kognityvinių funkcijų sutrikimams, dirbtinio maitinimo taikymas neprailgina išgyvenamumo. Mirtingumo daţnis yra ţymiai didesnis tarp sunkiai demencija sergančių pacientų, kuriems taikoma dirbtinė mityba, lyginant su tais, kuriems nebuvo tiekiamas maistas dirbtiniu būdu (44 proc. ir 26 proc. po 6 mėn.) [84].