VAIKŲ, SERGANČIŲ PSICHIKOS LIGOMIS, INTEGRACIJOS MOKYKLOS APLINKOJE VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

UGNĖ ŠIRVINSKAITĖ

VAIKŲ, SERGANČIŲ PSICHIKOS LIGOMIS, INTEGRACIJOS

MOKYKLOS APLINKOJE VERTINIMAS

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. Kodas 621B30005) baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. Sigitas Mingaila

TURINYS

1.1. Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos samprata ir problematika ...13

1.1.1. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems protinį atsilikimą ... 16

1.1.2. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems mokymosi sutrikimų ... 17

1.1.3. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems bendravimo sutrikimų ... 20

1.1.4. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimus ... 21

1.1.5. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems stereotipinių judesių sutrikimus ... 22

1.1.6. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems nuotaikos sutrikimų ... 22

1.1.7. Ergoterapijos taikymo svarba bandžiusiems žudytis vaikams ir paaugliams ... 23

1.1.8. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems nerimo sutrikimų... 23

1.1.9. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams, kuiems diagnozuota ankstyvos stadijos šizofrenija ... 25

1.2. Vaikų ir paauglių integracijos mokyklos bendruomenėje svarba ...25

1.4. Ergoterapijos reikšmė vaikų ir paauglių, sergančių psichikos sutrikimais,

integracijai į mokyklos bendruomenę ...27

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 29

2.1. Tiriamųjų kontingentas...29

2.2. Darbo metodika ...30

2.2.1. Tyrimo duomenų rinkimas ... 30

2.2.2. Duomenų analizė ... 33

3. REZULTATAI ... 34

3.1 Tiriamųjų charakteristika ...34

3.2 Tyrėjo patirtis, pastebėjimai atliekant tyrimą ...35

3.3. Atviras tiriamųjų interviu kodavimas ...36

3.3.1. Problemos šeimoje ... 37

3.3.2. Problemos mokykloje ... 38

3.3.3. Vaikų integracijos mokykloje problemos ... 39

3.3.4. Vaikų ir paauglių elgesio problemos ... 40

3.3.5. Ergoterpeuto vertinamas vaiko ir paauglio būklės pokytis tyrimo metu ... 41

3.4. Atviras mokytojų interviu kodavimas ...42

3.4.1 Tyrėjo patirtis, pastebėjimai atliekant tyrimą ... 42

3.4.2. Problemos šeimoje. ... 44

3.4.3. Problemos mokykloje ... 46

3.4.4. Vaikų ir paauglių integracijos mokykloje problemos ... 46

3.4.5. Ergoterpeuto vertinamas vaiko ir paauglio būklės pokytis tyrimo metu ... 48

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49

ĮŽVALGOS ... 52

TYRĖJO REFLEKSIJA ... 53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 56

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 57

SANTRAUKA

Širvinskaitė U. Vaikų, sergančių psichikos ligomis, integracijos mokyklos aplinkoje vertinimas, Magistro baigiamasis darbas. Mokslinis vadovas dr. Sigitas Mingaila; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2016. – p. 61

Įžanga. PSO duomenimis, 1 iš 5 vaikų ir paauglių susiduria su psichikos sveikatos problemomis. Lietuvoje ši problema taip pat aktuali – VPSC duomenimis, sergančiųjų psichikos sutrikimais vaikų ir paauglių skaičius nuo 2006 m. nuolat didėja [1]. Veiksmingos ergoterapijos programos ne tik sumažina rizikos veiksnius mokinių aplinkoje, bet ir įgalina atsiskleisti vaikų ir paauglių turimas vertingas savybes, gebėjimus. Darbe aptariama grupinė ergoterapija, kaip veiklos programa kurios pasekoje gerėja produktyvi darbinė veikla, integracijos į mokyklos bendruomenę galimybės.

Lietuvoje ergoterapija vaikų ir paauglių psichiatrijoje žengia pirmuosius žingsnius, susiduriama su akivaizdžia stoka mokslo metodinių darbų, skirtų ergoterapijos naudos vaikų ir paauglių, sergančių psichikos ligomis, integracijai mokykloje vertinimui – tokių tyrimų mokslinėje literatūroje nepavyko rasti.

Tikslas. Įvertinti vaikų ir paauglių, sergančių psichikos ligomis, integraciją mokyklos aplinkoje.

Tyrimo klausimai

1. Kaip jaučiasi vaikai, sergantys psichikos sutrikimais, mokyklos aplinkoje? 2. Kokios esminės priežastys riboja vaikų integraciją mokykloje?

3. Kokios vaikų, sergančių psichikos sutrikimais, elgesio problemos?

4. Kaip kito vaikų, sergančių psichikos sutrikimais, motyvacija tyrimo metu?

nėra ūmios psichozės būsenos; jam nenustatytas vidutinis, sunkus ar gilus protinis atsilikimas; pacientas lanko bendro lavinimo mokyklą.

Įžvalgos. Tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis vaikų ir paauglių, sergančių psichikos sutrikimais, turi sunkumų mokykloje, tokių kaip patiriamas psichologinis, fizinis ar seksualins smurtas. Šios patirtys, vaikų teigimu, yra vienas iš komponentų psichikos ligų atsiradimui. Patyčios lemia savivertės žemėjimą ir psichikos sveikatos blogėjimą. Vaikai ir paaugliai dažnai jaučiasi vieniši ar atstumti. Kasdienis pamokų lankymas kiekvienam tampa didžiuliu iššūkiu. Ergoterapeutas įvertinęs šias problemas gali sudaryti problemų įveikos planą, įtraukiant psichoemocinių ar socialinių įgūdžių lavinimą.

Vaikai ir paaugliai, sergantys psichikos sutrikimais, taip pat susiduria su integracijos problemomis: kognityvinių funkcijų pablogėjimas, motyvacijos mokytis trūkumas ir žema savivertė. Tyrimo metu dalyviai atrodė praradę viltį, nieko nebenorintys.

Vaikai ir paaugliai, sergantys psichikos ligomis, nors kartą patekę į psichiatrijos skyrių jie turi tikslą sugrįžti vėl, nes čia jaučiasi saugūs, izoliuoti nuo kenksmingos, jų manymu, supančios aplinkos. Nesugebėdami apsiginti ir bijodami kam nors apie tai papasakoti jie ima netinkamai elgtis: žaloti save (pvz., pjaustytis rankas, kojas ar pilvą), nevaldyti pykčio bei prieštarauti tėvams ar mokytojams. Sėkmingai vaikų ir paauglių, sergančių psichikos ligomis, integracijai svarbu įtraukti mokytojus bei tėvus. Ergoterapija grupėje pasekoje vaikai ir paaugliai lengviau integruojasi mokykloje ir šeimoje. Mažėja noras grįžti į ligoninę ieškant saugesnės aplinkos.

SUMMARY

Sirvinskaite U. The Evaluation of Integration of Children Suffering from Mental Illnesses into Schools. Master‘s Thesis. Director of Research Dr. Sigitas Mingaila. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Rehabilitation department. Kaunas, 2016. 61 pages.

Introduction. According to WHO, 1 in 5 children and teenagers face mental illness. The problem is also relevant in Lithuania – according to data by National Mental Health Center, the number of children and teenagers suffering from mental illness is steadily increasing since 2006 [1]. Effective Occupational Therapy programs not only diminish risk factors in the students’ environment, but also allow their abilities to show. This study discusses group occupational therapy as a program which improves productive work activity and the possibility of integrating into a school community. In Lithuania, psychiatric occupational therapy for children and teenagers is in its first stages, which means a significant lack of information and scientific studies on the positive effects of occupational therapy on children and teenagers suffering from mental illness and their integration in school communities. Such scientific studies were not found in any journals or books.

Focus. Assess the integration into school environment of children and teenagers suffering from mental illness.

Objectives.

1. How do children with mental illness feel at school?

2. What are the main reasons that limit these children’s integration in school? 3. What behavioral problems do children with mental illness have?

4. How did the children’s motivation change during the course of the study?

Methods. Semi-structured deep interview was used to collect data. 7 group occupational therapy sessions were conducted. Teenagers who were hospitalized in the Psychiatry Clinic of the Lithuanian University of Health Sciences Hospital Kaunas Clinics were invited to participate. 6 persons participated in total: 5 females, 1 male, all with mental disorders. The participants were aged between 12 and 17 years old. Mean age of participants – 15 years old. The study took place between the 21st _{of March, 2016 until the 19}th _{of October, 2016. The participants were not divided according}

Observations. The study revealed that most of the children and teenagers who have mental disorders face difficulties in school, such as experiencing psychological, physical or sexual violence. According to the children themselves, these experiences contribute greatly to developing mental illness. Bullying lowers self-esteem and deteriorates mental health. Children often feel lonely or alienated. Attending lessons every day becomes a huge challenge. Having all these problems in mind, the occupational therapist can make a plan to conquer them, including exercises for psychoemotional or social skills.

Children who suffer from mental illness also face difficulties with integration, such as diminished cognitive functions, lack of motivation to study, and low self-esteem. During the study the children appeared hopeless, as if they did not want anything anymore.

Once they are hospitalized in the Psychiatry department, their goal becomes coming back again and again because there they feel safe and separated from the harmful environment. Being unable to defend themselves and being afraid to tell anybody about their experience, they start to show inadequate behavior: self-harm (e.g. cut their wrists, thighs or abdomen), uncontrollable rage or constant conflicts with parents and/or teachers. In order for the integration of children and teenagers with mental illness to be successful, it is important to involve their teachers and parents as well.

PADĖKA

Norėčiau padėkoti savo darbo vadovui dr. Sigitui Mingailai ir dėst. Rositai Gudėnaitei už skirtą savo laiką, kurio metu dalijosi savo žiniomis bei patirtimi. Nuoširdžiausią ačiū norėčiau skirti LSMUL KK Psichiatrijos skyriaus administratorei Auksei Galbuogienei už skirtą savo brangų laiką padėti man bei LSMUL KK Psichiatrijos klinikos vadovei prof. Virginijai Adomaitienei už palaiką sunkiu metu. Taip pat noriu padėkoti LSMUL Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos Vaikų-paauglių sektoriaus vadovui doc. D. Leskauskui už leidimą atlikti tyrimą bei visiems mokytojams sutikusiems skirti dalį savo brangaus laiko. Dėkoju savo šeimai bei draugams už palaikymą, supratingumą ir tikėjimą mano jėgomis.

SANTRUMPOS

AAMR - Amerikos psichiatrijos asociacija

DSM IV - Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, 4th Edition) TLK-10 – Tarptautinė ligų klasifikacija

ŽODYNĖLIS

Pagrindinės sąvokos: psichinė sveikata, vaikų ir paauglių psichikos sutrikimai, intergacija mokyklos aplinkoje, mokyklos bendruomenė, ergoterapija, ergoterapija grupėje.

1. Psichinė sveikata – tai būklė, skatinanti optimalų fizinį, intelektualinį, emocinį individo vystymąsi ir netrukdanti vystytis kitiems individams. Tai emocinis ir dvasinis atsparumas, dėl kurio įmanoma patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo ir kitų žmonių orumu ir verte. [2]

2. Vaikų ir paauglių psichikos sutrikimai – aptariami pagrindiniai psichikos sutrikimai; 3. Integracija mokyklojos aplinkoje – gebėjimas įsijungti į mokyklos aplinką;

4. Mokyklos bendruomenė – LR švietimo ir mokslo ministerija, mokyklos bendruomenę apibrėžia kaip mokinių, mokytojų ir tėvų bendruomenę, kai visi bendrauja mokykloje vyrauja susitarimas, mokiniai pasiekė ugdymosi rezultatų [3];

5. Ergoterapija – gydymas tikslinga veikla;

6. Ergoterapija grupėje – žmonių grupei vedavimi bendri ergoterapijos užsiėmimai.

ĮVADAS

Temos aktualumas. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vienas iš penkių vaikų ir paauglių vienu ar kitu laikotarpiu susiduria su psichikos sveikatos problemomis. Lietuvoje ši problema taip pat aktuali - Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, sergančiųjų psichikos sutrikimais skaičius nuo 2006 metų vis didėja [1]. Analizuojant paauglių psichinės sveikatos būklę, kyla aktualus prevencijos ir ankstyvo gydymo intervencijų, prisidedančių prie sveikos raidos ir psichologinės gerovės, klausimas. [5] Veiksmingiausia būtų jas vykdyti plėtojant programas mokyklose, kur vaikai ir paaugliai praleidžia didžiąją dalį savo laiko. Veiksmingos ergoterapijos programos ne tik sumažina rizikos veiksnius mokinių aplinkoje, bet ir įgalina itsiskleisti paauglių turimas vertingas savybes, gebėjimus, didina mokinių psichologinę gerovę per gyvenimo įgūdžių ir patyčių prevenciją, skirtos padėti jiems judėti į priekį pozityvios raidos keliu. Šiame darbe aptariama grupinė ergoterapija, kaip veiklos programa vaikams ir paaugliams, sergantiems psichikos sutrikimais, kurios pasekoje gerėja produktyvi darbinė veikla, integracija į mokyklos bendruomenę.

Paauglystė yra didelių iššūkių laikotarpis, kai reikia prisitaikyti prie pokyčių savyje, šeimoje ir bendraamžių grupėje. Dabartinėje švietimo sistemoje kai kurie baigiamųjų klasių mokiniai patiria ir institucinių pokyčių, pavyzdžiui, kai iš vidurinės mokyklos pereina mokytis į profesinę. Ne visiems paaugliams tie pokyčiai turi vienodų pasekmių. Įvairių sričių specialistams labai svarbu gilintis tiek į teorines žinias, tiek ir į praktines. Todėl, pasirinkta magistrinio darbo tema „Vaikų ir paauglių, sergančių psichikos ligomis, integracijos mokyklos aplinkoje vertinimas“ stengtasi nustatyti vaikų ir paauglių, turinčių psichikos sutrikimą, požiūrį į ligas, mokyklos aplinkos įtaką jų ligai, taip pat nustatyti vaikų ir paauglių požiūrį į specialistų siulomą pagalbą ir taip pat įvertinti elgesio problemas. Išsikeltiems tyrimo klausimams atsakyti buvo pasirinktas kokybinis tyrimas, etnografinis metodas. Tyrimo metu apžvelgiama tik kelios problemos, kuri gali lemti psichikos ligas. Tolimesnių tyrimų metu reikėtų išsamiau tirti ir kitas priežastis.

Psichikos ligos viena iš aktualiausių šių laikų sveikatos problemų su kuriomis susiduria vaikai ir paaugliai [1, 5]. Įvairūs psichikos ligos sutrikimai lemia vaikų ir paauglių mokymosi galimybes, integracijos į visuomenę problemas. Vaikai ir paaugliai susiduriantys su problemomis mokykloje, dažnai bijo apie tai pasakoti savo tėvams ar mokytojams. Pagalba dažnai suteikiama, tik kai jau vaiko ar paauglio psichinė sveikata yra pažeista.

laiko dalį. Todėl mokykla ne tik ugdo mokinio žinias, tačiau taip pat formuoja asmenybę. Sėkmingam asmenybės vystymuisi, kurį lemia gera psichinė sveikata, reikalinga visų specialistų pagalba.

Mokslinis naujumas. Lietuvoje ergoterapija vaikų ir paauglių psichiatrijoje žengia tik pirmuosius žingsnius, akivaizdi stoka ir mokslo metodinių darbų, skirtų ergoterapijos naudą vaikų ir paauglių, sergančių psichikos ligomis, integracijai mokykloje vertinimui – tokių tyrimų mokslinėje literatūroje nepavyko rasti. Vaikų ir paauglių, sergančių psichikos ligomis, integracija mokyklos aplinkoje yra labai jautri, tačiau tuo pačiu mažai nagrinėta ir neabejotinai aktuali tema. Jautri tiek iš pačių vaikų ir paauglių, tiek iš tėvų pusės. Dėl mūsų visuomenėje priimtų normų tėvai gėdijasi prisipažinti aplinkiniams, kad vaikas ar paauglys turi psichikos sutrikimų, o ir patys vaikai ir paaugliai bijo būti stigmatizuojami. Tai tampa didele problema. Norint atlikti tyrimą - reikalingas ilgas laiko tarpas įgauti tiek tėvų, tiek vaikų ir paauglių pasitikėjimą. Tai gali būti viena iš pagrindinių problemų, kodėl iki šiol atlikta tiek mažai tyrimų šia tema. Todėl šis darbas pasižymi moksliniu naujumu ir prisideda prie darbų skirtų vaikų ir paauglių sergančių psichikos sutrikimais integracijos mokykloje problemų sprendimo būdo.

Darbo tema: „Vaikų ir paauglių, sergančių psichikos sutrikimais, integracijos mokyklos aplinkoje vertinimas“.

Tyrimo klausimai:

1. Kaip jaučiasi vaikai ir paaugliai, sergantys psichikos sutrikimais, mokyklos aplinkoje? 2. Kokios esminės priežastys riboja vaikų ir paauglių integraciją mokykloje?

3. Kokios vaikų ir paauglių, sergančių psichikos sutrikimais, elgesio problemos?

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Literatūros apžvalgos primoje dalyje atskleidžiama vaikų ir paauglių psichikos sveikatos samprata ir problematika. Antroje dalyje aptariama grupinės ergoterapijos taikymo ypatumus, psichikos ligomis sergantiems, vaikams ir paaugliams. Trečioje dalyje nagrinėjama grupinės ergoterapijos reikšmė vaikų ir paauglių, sergančių psichikos sutrikimais, integracijai į mokyklos bendruomenę.

1.1. Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos samprata ir problematika

Mokslininkų grupė Baxter A.J., Patton G., Scott K.M., Degenhardt L., Whiteford H.A., 2013m. atlikusi pasaulinį psichikos sutrikimų epidemiologinį tyrimą Global Epidemiology of Mental

Disorders: What Are We Missing? Išskiria aktualiausius septynius psichikos sutrikimus: depresiniai,

nerimo, šizofrenijos, bipoliniai, valgymo, vaikų ir paauglių elgesio ir autizmo spektro sutrikimai. 1 pav. Pavaizduotas vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų situaciją pagal dažnumą pasaulyje.

.

1 paveikslėlis. Psichikos ligų sergamumas pasaulyje

1 pav. pateikti duomenys rodo, kad ekonomiškai labai išsivysčiusiose šalyse psichikos ligomis sergančių vaikų ir paauglių užfiksuota daugiau. Tai lemia spartus gyvenimo ritmas, aukšti nustatyti gyvenimo standartai bei žinių gausa [6]. Pateikto žemėlapio rodmenyse, nepateikiama Lietuvos statistika, tačiau pateikiama kaimyninių šalies, Estijos statitika. Vieni iš tirtų dažniausiai pasitaikančių vaikų ir paauglių amžiuje psichikos sutrikimų (depresiniai, nerimo, šizofrenijos, bipoliniai, valgymo, vaikų ir paauglių elgesio ir autizmo spektro sutrikimai), kaimyninėje šalyje sudarė nuo 25 proc. iki 49 proc.

Šiame darbe vadovautasi Amerikos psichiatrų asociacijos psichikos sutrikimų diagnozavimo klasifikacijos Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders (DSM-5®) kategorijomis, kurios yra visuotinai priimtos vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų diagnozavimui [9]. Taip pat ir

Vadovaujantis Tarptautinė ligų klasifikacija (TLK-10-AM) išrinkti šie sutrikimų tipai: • „Šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai. sutrikimams apskritai yra būdingi

esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti;

• Nuotaikos [afektiniai] sutrikimai. sutrikimai, kurių svarbiausias požymis yra afekto arba nuotaikos pakitimai, apibūdinami kaip depresija (su susijusiu nerimu arba be jo) arba nuotaikos pakilimas.

• Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai. Šių sutrikimų grupei priklauso: agorafobija, nerimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, reakcijos į didelį stresą ir adaptacijos sutrikimas,

• Elgesio sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir somatiniais veiksniais. Įvairūs valgymo, miego ir kiti;

• Protinis atsilikimas. Protinis atsilikimas – tai sulėtėjusios arba neužbaigtos protinės raidos būsena, kai sutrinka įgūdžiai, pasireiškiantys vystymosi metu ir lemiantys bendrąjį intelekto lygį.

• Elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje“ ((TLK-10-AM, 2008) [10].

valgymo, vaikų ir paauglių elgesio ir autizmo spektro sutrikimai [6]. Ergoterapeutas praplėsdamas vaikų ir paauglių psichikos sveikatos/ psichikos sveikatos sutrikimų pažinimą, gilinasi į galimas tam tikrų psichikos sveikatos sutrikimų sukeliamas problemas, kurioms taiko konkrečias priemones.

Analizuojant 2013m. JAV atlikto mokslininkų Perou R., Bitsko R. H., Blumberg S. J., Pastor P., Ghandour R. M., tyrimo Mental Health Surveillance Among Children — United States tyrimo rezultai leido formuluoti tolimesnią tyrimo eigą.

• kai kuriems vaikams ir paaugliams psichikos sutrikimas gali sukelti rimtų sunkumų namuose, tarpusavio santykiuose bei mokykloje;

• šie sutrikimai taip pat gali būti siejami su nusikalstamu ar pavojų gyvybei keliančiu elgesiu;

• asmenys, turintys psichikos sutrikimų, dažnai turi daugiau nei vieno tipo sutrikimą. Tik 40% vaikų ir paauglių turi vieną psichikos sutrikimą;

• pagaliau, psichikos sutrikimų turintiems vaikams ir paaugliams yra padidėjusi rizika turėti psichikos sutrikimus suaugus. Jie yra susiję su sumažėjusiu produktyvumu, padidėjusių vaistų dozių ir jų žalos organizmui bei gydymo išlaidoms [7].

Autorių grupė Lawrence D, Johnson S, Hafekost J, Boterhoven De Haan K, Sawyer M, Ainley J, Zubrick SR, 2015m. atlikę tyrimą The Mental Health of Children and Adolescents, patvirtino ir prisidėjo prie darbo autoriaus numatyto tyrimo formavimo:

• vaikai ir paaugliai, turintys gerą psichinę, sveikatą gali pasiekti ir išlaikyti optimalias psichologines ir socialines funkcijas gerai savijautai palaikyti;

• jie gali teisingai suprasti ir įvertinti save;

• turėti patikimą šeimą ir suprasti tarpusavio santykius;

• gali būti produktyvūs ir mokytis, geba suvokti ir spręsti esamas problemas; • panaudoja kultūrinius resursus tobulėjimui;

1.1.1. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems

protinį atsilikimą

Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas Australijos modifikacija (TLK-10-AM), protinį atsilikimą apibrėžia kaip sulėtėjusios arba neužbaigtos protinės raidos būseną, kai sutrinka įgūdžiai, pasireiškiantys vystymosi metu ir lemiantys bendrąjį intelekto lygį, t. y. kalbinius, pažintinius, motorinius ir socialinius sugebėjimus [10]. Shandera A. L., Berry D. T. R., Clark J. A., Schipper L. J., Graue L. O., and Harp J. P., atliktame tyrime Detection of Malingered Mental Retardation, išskyrė keturias pagrindines protinio atsilikimo rūšis [11].

• Lengvas protinis atsilikimas. Vaikai nuo 0-5 metų, turintys lengvą protinį atsilikimą, gali įgyti socialinių ir bendravimo įgūdžių. Tačiau vystosi minimalūs sensomotorikos atsilikimai, kurie dažnai nėra pastebimi iki vėlesnio amžiaus. Mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai, turintys lengvą protinį atsilikimą, akademiškai gali pasiekti maždaug šeštos klasės lygį. Su tinkama specialistų pagalba jie gali įsilieti į visuomenę.

• Vidutinis protinis atsilikimas. Vidutinį protinį atsilikimą turintys ikimokyklinio amžiaus vaikai (0-5 metų) gali kalbėti ar išmokti bendrauti, tačiau sunkiai susivokia bendruomenėje. Taip pat pasireiškia mažai išsivysčiusi motorika. Tinkamai auklėjant vaikus ir paauglius įmanoma suvaldyti. Mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai pasiekia ne aukštesnį negu antros klasės lygį, vertinant iš akademinės pusės. Tokie vaikai ir paaugliai gali išmokti keliauti ir vienas pažįstamose vietose, tačiau kitais atvejais jiems reikalinga priežiūra.

• Sunkus protinis atsilikimas. Sunkų protinį atsilikimą turintys iki mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai nuo 0 iki 5 metų turi mažai išsivysčiusią motoriką. Kalba taip pat yra labai minimali. Savipagalbos mokymas dažnai būna neveiksmingas, o bendravimo įgūdžiai labai minimalūs arba visai jų nėra. Pasiekią mokyklinį amžių (6-20 metų), gali kalbėti ar išmokti bendrauti. Taip pat padedant specialistui galima išmokyti elementarių sveikatos/higienos įpročių, tačiau norint įpročius išlaikyti reikalingas sisteminis mokymas. Profesinis mokymas yra neveiksmingas ir vaikams ir paaugliams reikalinga nuolatinė priežiūra.

Autoriai, Sadock J.B., Sadock V. A. savo knygoje Concise text book of child and adolescent psychiatry, teigia, kad maždaug 85 procentams asmenų, turinčių protinį atsilikimą, yra nustatomas lengvas protinis atsilikmas (IQ nuo 50 iki 69) [12].

Jie gali tapti gana savarankiški ir kai kuriais atvejais gyventi nepriklausomai, bendruomenėje arba gaudami socialinę pagalbą. 10 procentų sudaro vidutinis protinis atsilikimas (IQ nuo 35-49). Jie gali pasirūpinti savimi, atlikti skirtą darbą, tačiau reikalinga priežiūra. Vaikystėje įgyti bendravimo įgūdžiai suteikia galimybę sėkmingai gyventi bendruomenės grupės namuose. Apie 3-4 procentus sudaro sunkų protinį atsilikimą turintys asmenys (IQ 20-34). Jie gali įgauti tik elementarius apsitarnavimo įgūdžius ir kai kuriuos bendravimo įgūdžius. Daugybė žmonių turinčių sunkų protinį atsilikimą, gyvena bendruomenės namuose. Pagaliau tik 1-2 proc. sudaro gilų protinį atsilikimą turintys žmonės (IQ <20). Tinkamai mokomi gali išsiugdyti ribotą gebėjimą pasirūpinti savimi, bendrauti ir judėti [13].

Taigi, apibendrinant vaikams ir paaugliams, turintiems įvairaus lygio protinį atsilikimą, yra labai svarbios pedagoginės bei gydymo priemonės. Sveikatos priežiūros specialistų tikslas - padėti vaikams ir paaugliams parinkti atitinkančią pagalbą, pagal vaiko ar paauglio sutrikimo lygį.

1.1.2. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems

mokymosi sutrikimų

Pastaruosius tris dešimtmečius elgesio ir mokymosi sutrikimai traktuojami kaip pagrindinės lėtinės ligos, turinčios įtakos mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių vystymuisi [14]. Giedrienė R., Narutavičiūtė I. savo moksliniame darbe, „Mokymosi sutrikimai ir vaiko socializacija“, teigia, kad Lietuvoje 2011 metais įsigaliojo nauja raidos sutrikimų klasifikacija, atitinkanti TLK-101997, sutrikimų grupei priskirti ilgalaikiai mokymosi sutrikimai (skaitymo, rašymo, matematikos mokymosi), kurie pastebimi vaikui ir paaugliui bandant įsisavinti mokymosi programą [15]. Šioje dalyje trumpai aptariami pagrindiniai mokymosi sutrikimai: skaitymo, matematikos mokymosi ir rašymo sutrikimai, kurie buvo koreguojami tyrimo metu.

skaitymo procesas“ (Ašmonienė V., Šarkūnaitė D., Liutkevičienė R., Žaliūnienė D., Jašinskas V., 2011) [16].

Disleksija dažniausia yra įtariama, kai vaikas ar paauglys netaisyklingai taria žodžius, gali būti neaiškiai tariami garsai, tokie kaip b-p, k-g, t-d, f-v ar kiti. Taip pat dislektija gali pasireikšti vaikui ir paaugliui mokantis atmintinai eilėraštį ar bandant susikaupti per pamokas. Kiti iš galimų disleksijos bruožų yra nesugebėjimas nuosekliai papasakoti dienos įvykius, išviso prisiminti savaitės dienas, kyla sunkumų prisimenant: adresą, gimimo datą, telefono numerį. Taip pat vaikui ir paaugliui sunku laikytis ir prisiminti pateiktas taisykles, sunku apsirengti, vaikas ir paauglys nemoka atskirti kairės pusės nuo dešinės, sunkai išlaiko ar valdo pieštuką, žirkles, spalvindamas peržengia nubrėžtas linijas. Esant disleksijos sutrikimui vaikui ir paaugliui gali būti sunku judėti sinchronizuotai. Disleksija taip pat diagnozuojama ir vyresniame amžiuje, skaitant sunku pereiti nuo vienos eilutės pabaigos į kitos eilutės pradžią. Sunku išlaikyti dėmesį reikiamoje eilutės vietoje. Skaitant sakinį parenkama neteisinga intonacija [7].

Van De Voorde S., Roeyers H., Wiersema J. R. Error monitoring in children with ADHD or reading disorder: An event-related potential study, pažymi, kad disleksija yra diagnozuojama, naudojant specialų skaitymo testą [17]. Pasak de Bree E., Wijnen F. Atlikto tyrimo Word Stress Competence and Literacy in Dutch Children with a Family Risk of Dyslexia and Children with Dyslexia. Linguistic Rhythm and Literacy 2016 metais, apskaičiuota, kad 4 procentai mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių Jungtinėse Amerikos Valstybėse turi skaitymo sutrikimų. Priklausomai nuo pasaulio vietos, kurioje skaičiuojama, paplitimas sergančių disleksija sudaro nuo 5 proc. iki 10 proc. gyventojų. Dažniau nustatomas berniukams nei mergaitėms. Manoma, kad tai lemia gyvenimo įgūdžiai [18].

Matematikos mokymosi sutrikimas nustatomas vidutiniškai 1 procentui mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių, tačiau net 6 procentams mokykloje besimokančių vaikų ir paauglių kyla sunkumų besimokant matematikos [12].

Rašymo sutrikimai. Skiriami du rašymo sutrikimo tipai, t.y. agrafija, kai žmogus visiškai nesugeba rašyti, ir disgrafija, kaip žmogaus dalinis sutrikimas [19]. L. C. D. Ribeiro ir A. P. L. Martins teigia, kad mokėjimas rašyti yra labai svarbus grafomotorinis įgūdis, kadangi kiekvienas mokinys turi mokėti gana gerai rašyti, kad tai užtruktų mažai laiko ir spėtų viską susikonspektuoti pamokų metu. Tai mokytojams padėtų tinkamai įvertinti tinkamai vaiko ir paauglio gebėjimus [20]. Skiriami trijų tipų rašymo simptomai: klaidos gramatikoje ir skyryboje, žemi rašymo gebėjimai, skurdūs kalbos įgūdžiai.

Skerytė-Kazlauskienė M., Barkauskienė R., Povilaitis R., savo moksliniame darbe, tema „Paauglių, turinčių mokymosi sutrikimų, savęs vertinimas: ar svarbi patyčių patirtis?“ teigia, kad „mokymosi sutrikimų turintys vaikai ir paaugliai nuo bendraamžių labiausiai skiriasi mokymosi rezultatais, nurodoma, kad jie taip pat turi daugiau emocinių, elgesio ir socialinių sunkumų, pasižymi netolygiu savęs ir savo kompetencijos vertinimu, savita asmenybés raida. Kadangi savęs suvokimas ir vertinimas laikomas esminiu vaikų ir paauglių, turinčių mokymosi sutrikimų, asmenybės formavimosi veiksniu, svarbu suprasti ir mokymosi sutrikimų turinčių paauglių savęs vertinimo raišką ir su savęs vertinimu susijusius veiksnius bei platesnį kontekstą, kuriame savęs vertinimas atsiskleidžia“ (Skerytė-Kazlauskienė M., Barkauskienė R., Povilaitis R., 2012) [22].

Mokykloje vaikai ir paaugliai yra įsprausti į labai griežtus standartus, kurių vaikas ir paauglys privalo laikytis. Esant mokymosi sutrikimams vaikai ir paaugliai gauna prastus įvertinimus. Ne tokius rimtus mokymosi sutrikimų simptomus turintys vaikai ir paaugliai dažnai lieka nesuprasti, kaltinami nenoru mokytis ir žema motyvacija.

Amerikos nacionalinės bibliotekos šaltinyje teigiama, kad rašymo sutrikimas pasitaiko nuo 5 iki 15 procentų mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių [21].

1.1.3. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems

bendravimo sutrikimų

Paauglystėje ypač svarbūs santykiai su bendraamžiais. „Tiriant vaikų adaptacijos ypatybes, nustatyta, kad normaliam psichosocialiniam prisitaikymui reikia ne tik šeimos, bet ir draugų palaikymo. Dažnas emociškai sunkių gyvenimo įvykių patyrimas yra susijęs su padidėjusiu psichologiniu distresu, sunkinančiu sklandžią vaiko adaptaciją prie jį supančios aplinkos. Vaikai, kuriems dėl įvairių priežasčių sunku bendrauti su bendraamžiais, jaučiasi atskirti, izoliuoti nuo grupės, o dažnos nesėkmės kasdienėje veikloje mažina vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, savigarbą, didina bejėgiškumo jausmą, blogina savęs vertinimą“ (A. Markevičiūtė su bendraautoriais, 2007) [23].

Dažniausiai bendravimo sutrikimus lemia garsų tarimo sutrikimai. Kaip vienas iš pavyzdžių gali būti gerai neišlavinta kalbėjimo motorika. Esant šiam sutrikimui pasireiškia judesių netikslumas, artikuliacijos aparato vangumas, nepaslankumas, nenuoseklumas. Garsai yra ištariami netaisyklingai arba vaikas ar paauglys apskritai netaria tam tikro garso. Kitas sutrikimo pavyzdys yra susijęs su nepakankamai išlavintu foneminiu suvokimu. Esant šiam sutrikimui vaikas ir paauglys kalbėdamas painioja akustiškai panašius garsus [24].

Socialiniai bendravimo įgūdžiai skirstomi į verbalinius ir neverbalinius [25]. Neverbalinės kalbos mokymosi sutrikimai dažniausiai apibūdinami kaip reikšmingas skirtumas tarp geresnių verbalinių įgūdžių ir silpnesnių motorinių įgūdžių, vaizdino bei erdvės suvokimo, ir socialinių įgūdžių. Neverbalinės kalbos sutrikimo simptomai pasireiškia, kai būna sunku atpažinti neverbalinius signalus, pavyzdžiui, veido išraiškas ar kūno kalbą. Kai yra naudojama smulkioji motorika, iškyla sunkumų užsirišant batus, rašant ar naudojantis žirklėmis. Taip pat vaikui ir paaugliui kyla sunkumų apibendrinant anksčiau išmoktą informaciją. Esant neverbalinės kalbos sutrikimui vaikas ir paauglys viską supranta pažodžiui bei uždavinėja daug klausimų, kurie gali būti pasikartojantys [26].

Kaip teigia Kuznecova O. ir Šakalienė R. savo moksliniame darbe, Grupinės ir individualios kineziterapijos poveikis sutrikusios kalbos ir komunikacijos vaikų ir paauglių pusiausvyrai, tai verbalinė kalba apibūdinama kaip kalba, kalbėjimas ir komunikacija. Verbalinio bendravimo kokybę lemia kuo tikslesnis kalbėjimas, kalbos, kaip sistemos, mokėjimas ir taip pat mokėjimas ja naudotis. Vidinės ir išorinės priežastys gali lemti bendravimo sutrikimus [27].

laisvalaikio veiklos sutrikimą. Tai gi pagrindinės ergoterapeuto veiklų grupes sudaro kasdieninė, produktyvi ir laisvalaikio veikla.

1.1.4. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems

dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimus

Barkley R.A. Attention-deficit hyperactivity disorder (2015 m.), teigia, kad dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas siejamas su dėmesio koncentracija, impulsyvumu ir perdėtu aktyvumu [28]. „Hiperaktyvus vaikas neįstengia susikaupti, negali baigti nė vieno pradėto darbelio, nuolat juda, kruta, nereaguoja į aplinkinių įspėjimus, yra labai triukšmingas, nenustygsta vietoje, išsiblaškęs, pameta daiktus; dažnai nejaučia pavojaus: nebijo aukščio, neapsidairęs bėga per gatvę. Vaikas gali būti tikras šnekutis, bet nemoka ramiai klausyti, ką sako kiti – neišklausęs klausimo, skuba atsakyti. Vaikui sunku nusėdėti vietoje, jis griebia įvairius daiktus, atidarinėja stalčius, laipioja ant kėdžių ir t. t. Dažnai būna dirglus, greitai supyksta. Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas nepajėgia laikytis nustatytos tvarkos, kontroliuoti savo elgesio. Per pamokas susikaupia tik tada, kai veikla labai įdomi“(Beišienė L., 2008, psl. 132) [29].

Šis sutrikimas diagnozuotas vidutiniškai nuo 3 iki 7 proc., vaikų ir paauglių Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Didžiojoje Britanijoje mažiau nei 1 proc. [12]. Tačiau tikrasis šios problemos mastas nėra žinomas, nes iki šiol epidemiologinio tyrimo dėl hiperkinezinio sutrikimo atlikta nebuvo [29].

1.1.5. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems

stereotipinių judesių sutrikimus

Anot Freeman R.D., Solthanifar A., Baer S. - stereotipiniai judesiai yra apibrėžiami kaip nevalingi, pasikartojantys, koordinuoti, kuriuos lemia sensorinė stimuliacija arba išsiblaškymas. Mes visi kartais atliekame stereotipinių judesių (pvz.: judinam savo koją, žaidžiame su savo pirštais, linguojam grojant muzikai). Kiekvieno judesiai yra individualūs [30].

Stereotipiniai judesiai, kaip atskiras sutrikimas, literatūroje labai mažai aprašomas, daugiausiai stereotipiniai judesiai laikomi kaip tam tikros ligos simptomai. Kaip pavyzdį būtų galima nurodyti autizmą turinčius vaikus ir paauglius. Stereotipiniai judesiai tampa vienu iš skiriamųjų simptomų.

Literatūroje siūloma juos koreguoti ergoterapija grupėje, kurios metu stereotipiniai judesiai palaipsniui pakeičiami pridendant vis daugiau veiksmų. Tačiau taip pat pažymėtina, kad susiduriama su stoka nagrinėtų mokslinių šaltinių, pateikiama tema.

1.1.6. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems

nuotaikos sutrikimų

Per pastaruosius kelis dešimtmečius, depresija tapo vienu iš žinomiausių psichikos sutrikimų. Anot Monroe Sc. M. and Anderson S. F., Depression: The Shroud of Heterogeneity ( 2015 m.) , depresija ne visada buvo vertinama kaip labai rimta liga. Kai kurie straipsniai nurodo, kad prieš 50 metų depresija, kaip diagnozė, buvo nustatoma labai retai. Daugiau buvo vertinama kaip psichinė būklė, o ne liga [31]. Nacionalinio psichikos sveikato instituto duomenimis, 2015 metais 3 milijonai vaikų ir paauglių nuo 12 iki 17 metų Jungtinėse Amerikos valstijose turėjo nors vieną nustatytą depresijos episodą. Šis skaičius sudarė 12.5 proc. Jungtinių Amerikos valstijų populiacijos tarp 12-17 metų amžiaus vaikų ir paauglių [32].

Depresijos sutrikimas atsiranda įvairaus amžiaus vaikams ir paaugliams. Vaikai ir paaugliai, sergantys depresija, dažnai yra dirglūs, mažiau bendrauja su šeima ar bendraamžiais, taip pat pablogėja mokymasis, dėl to patiria socialinę izoliaciją. Sergančiųjų depresija požymiai, tiek vaikų ir paaugliams, tiek suaugusiųjų, beveik nesiskiria [12].

1.1.7. Ergoterapijos taikymo svarba bandžiusiems žudytis vaikams ir

paaugliams

Lietuva išlieka viena iš pirmaujančių šalių, pagal savižudybių skaičių. Vaikų ir jaunuolių mėginimas nusižudyti sulaukia daugelio specialistų dėmesio ir vertinimo. Savižudybėmis domisi ne tik medicinos darbuotojai, bet taip pat sociologai bei teisėsaugos darbuotojai. Manoma, kad vaikų ir jaunuolių bandymui atimti sau gyvybę turi įtakos neigiama aplinka [33]. Per metus daugiau nei 800 tūkstančių žmonių pasaulyje nusižudo ir dar daugiau bando nusižudyti [34]. Remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2015 metais Lietuvoje buvo 36 savižudybių atvejai tarp 9-17 metų amžiaus gyventojų [35].

„Paprastai sutariama dėl pagrindinių savižudybės proceso etapų. Pirmasis – krizės kaupimasis – susijęs su stipriais jausmais, kurie žmogui pradeda atrodyti sunkiai kontroliuojami, ir patiriamais stresoriais, ypač tarpasmeniniuose santykiuose. Tuomet gali atsirasti noras pabėgti, užsimiršti. Ilgainiui šis noras gali peraugti į mintis apie savižudybę, o joms stiprėjant – į konkrečius ketinimus“ (Gailienė D., Rimkevičienė J., 2012) [36].

Savižudybė ar net mintys apie ją parodo, kad žmogus nesugeba susidoroti su tam tikromis problemomis gyvenime. Pasitraukimas iš gyvenimo vaikui ir paaugliui tampa vieninteliu ir suprantamu sprendimu. Vaikų ar paauglių mėginimas nusižudyti dažniausiai būna lyg nebylus pagalbos šauksmas.

1.1.8. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams turintiems

nerimo sutrikimų

Darbe apžvelgti dažniausiai vaikų ir paauglių amžiuje pasitaikantys nerimo sutrikimai: obsesinis kompulsinis ir potrauminio streso sutrikimas.

Obsesinis kompulsinis sutrikimas. Tai vienas iš rimtesnių psichikos sutrikimų [37]. Šiam sutrikimui yra būdingos įkyrios mintys, ritualiniai veiksmai. Tačiau tyrimai rodo, kad tam tikros įkyrios mintys ir ritualiniai veiksmai būna kartu ir formuoja penkis tipus.

 Antrasis tipas apibūdinamas kaip įkyrios mintys apie simetriją. Taip pat vaikas ir paauglys gali reikalauti nuolatinės tvarkos. Gali pasireikšti nuolatinis skaičiavimas. Vaikas ir paauglys skaičiuoja viską, ką mato.

 Trečiasis tipas yra atgrasios mintys. Jos gali būti apie seksą, žiaurumą ir religiją.

 Ketvirtasis tipas yra kaupimas. Vaikas ir paauglys girdi įkyrias mintis apie objektų įgijimą ir saugojimą. Tai gali būti susiję su kolekcionavimo ritualais [38].

Obsesinis kompulsinis sutrikimas gali atsirasti įvairiose amžiaus grupėse. Tačiau didžioji dalis sergančių šia liga simptomus pirmą kartą pastebėjo vaikystėje ar paauglystėje. Sutrikimas gali sukelti gan stiprią negalią, pvz., vaikai ir paaugliai gali nebaigti mokyklos, o suaugusieji būti tarsi įkalinti namuose. Pasaulio sveikatos organizacija obsesinį kompulsinį sutrikimą vertina kaip vieną iš 20 didžiausią negalią sukeliančių ligų. Negydomas sutrikimas dažniausiai nepraeina, tačiau yra prieinami efektyvūs, įrodymais grįsti psichologiniai ir farmakologiniai gydymo metodai [37].

Potrauminio streso sutrikimas. „Žiūrint iš epidemiologinio taško, nors traumatizuojantys įvykiai yra dažni ir būtini PTSS pasireiškimui, vis dėlto kliniškai reikšmingas PTSS yra gana retas reiškinys. Kai kuriuose populiaciniuose tyrimuose, atliktuose išsivysčiusiose pasaulio šalyse, nustatyta, kad daugiau nei 80 proc. individų patiria sunkų traumatizuojantį įvykį per savo gyvenimą. Tačiau PTSS išsivysto mažiau nei 10 proc. atvejų.“ (Miglinė V., Miglinas M., 2014) [39].

Kad atitiktų DSM IV (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, 4th Edition) kriterijus, asmuo turi būti patyręs traumuojantį įvykį, kurio metu kyla pavojus gyvybei arba sveikatai. Taip pat svarbu, kad asmens atsakas įvykio metu būtų stipri baimė, nepajėgumas arba siaubas. Simptomai turi tęstis mažiausiai 1 mėnesį (šio kriterijaus TLK-10 klasifikacijoje nėra) ir kelti kliniškai reikšmingą nerimą ar socialinių, darbinių ir kitų svarbių funkcijų sutrikimą. Ūmaus streso sutrikimas atsiranda per 1 mėnesį nuo traumuojančio įvykio ir jo simptomai panašūs [40].

Nerimas vaikų ir paauglių organizmui yra natūrali būsena, kuri padeda vaikui ir paaugliui susikoncentruoti į tam tikrą situaciją ar problemą ir atrasti sprendimo būdus. Tačiau nuolatos jaučiamas nekoncentruotas nerimas, tampa sunkiu išbandymu tiek vaikui ir paaugliui, tiek suaugusiam ir medicinoje traktuojamas kaip sutrikimas.

1.1.9. Ergoterapijos taikymo problematika vaikams ir paaugliams, kuiems

diagnozuota ankstyvos stadijos šizofrenija

Jaunesnių negu 13 metų asmenų šizofrenija apibūdinama kaip labai ankstyva šizofrenija, jos atvejų pasitaiko 1 iš 10000. Anot Masi G., Liboni F. Atlikto 2011 metų tyrime teigiama, kad ankstyva šizofrenija prasideda sulaukus 13-17 metų ir jos dažnumas yra maždaug 0.5 proc. Labai maža dalis jaunuolių visiškai pasveiksta, o didžioji dalis pacientų suaugę turi vidutinio sunkumo ar sunkių sutrikimų. Šizofrenijos gydymas visada yra tiek farmakologinis, tiek nefarmakologinis. Nefarmakologinis gydymas apima pacientų ir jų šeimos narių terapiją, psichologinę pagalbą, elgesio terapiją, socialinę ir kognityvinę reabilitaciją, pagalbą užsiimant socialine ar akademine veikla, socialinių įgūdžių gerinimą ir pagalbą šeimai [41].

Šizofrenija gali sumažinti motyvaciją, iniciatyvą, nuotaiką ir emocinę ekspresiją. Foruzandeh N., Parvin N., atliktame 2013 metų tyrime, apibūdinama kaip neigiami simptomai. Jie gali lemti tai, kad pacientai lėčiau kalba ir juda bei vis mažiau rūpinasi socialiniu kontaktu ir emociniu bendravimu. Ilgainiui pacientai gali visai prarasti ryšį su šeima ir draugais, būti nepajėgūs dirbti ar visai atsiskirti. Kraštutiniu atveju asmenys praranda gebėjimą pasirūpinti savimi [42].

Sergantiems šizofrenija labai svarbu kuo daugiau žinoti apie ligą ir jos simptomų paūmėjimą, kad ligonis galėtų laiku kreiptis pagalbos. Vaikų ir paauglių, sergančių ankstyvąja šizofrenija, tėvai turi stebėti savo vaiką ar paauglį, ir pastebėję ligos paūmėjimą kreiptis į gydytojus.

Taikant ergoterapiją, reikalinga įtraukti ne tik vaikus bet ir jų tėvus. Taip pat skirti konsultaciją galimiems sprendimo būdams.

1.2. Vaikų ir paauglių integracijos mokyklos bendruomenėje svarba

mokyklą. Tačiau, ne visos psichikos problemos yra diagnozuojamos ar klasifikuojamos kaip psichikos sutrikimai.

Autoriai Hjorth C. F. ir bendraautoriai tyrime Mental health and school dropout across

educational levels and genders, atskleidžia, kad silpna psichinė sveikata jauname amžiuje, dažniau

nustatoma merginoms, negu vaikinams [44].

A. Zaborskio ir I. Vareikienės. 2009m. atliktame tyrime teigia, kad patyčios mokykloje ir jų sąsajos su moksleivių sveikata bei gyvensena, atskleista:

• Apklausiant moksleivius buvo nustatyta, kad nemaža dalis iš tiriamųjų mokykloje tampa agresijos, kuri pasireiškia patyčiomis arba priekabiavimu.

• Patyčios apibūdinamos kaip vaiko ir paauglio, ar grupės dažnai kartojamas gąsdinantis priekabiavimas ar smurtas prieš vaiką ir paauglį, kuris nepajėgia apsiginti.

• Šis reiškinys aprėpia platų elgsenos pobūdį – nuo fizinio smurto iki žodinių užgauliojimų, kaip pavyzdys gali būti ignoravimas arba gąsdinantis žvilgsnis, individualus išpuolis ar grupinių veiksmų, anoniminių žinučių. Patyčios – tai viena iš emocinių ar psichologinių prievartos formų.

• Atlikti tyrimai parodė, kad dėl patiriamų patyčių mokykloje, išlieka neigiamų pėdsakų asmenybės raidoje, taip pat pažeidžiama fizinė ir psichinė sveikata

• Nustatyta, kad patyčios sukelia įvairius somatinius negalavimus

• Dėl patirtų patyčių išgyventas lėtinis stresas gali nulemti imuninės sistemos susilpnėjimą ir padidėjusį jautrumą įvairioms infekcinėms ligoms [45].

Lietuva jau daugiau nei 20 metų dalyvauja „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų mokinių gyvensenos stebėjime, vykdomame nuo 1994 m. dalyvaujant tarptautiniame mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrime – HBSC, kurį koordinuoja PSO. Kartu su Lietuva tyrime dalyvauja dar 35 Europos šalys, JAV ir Kanada. Anot Zaborskio, „Ilgalaikis šios tyrimų programos vykdymas leidžia geriau pažinti šiuolaikinės jaunos visuomenės gyvenseną ir sveikatos problemas: atskleisti sveikatai turinčio įtakos elgesio, vystymosi šeimoje, mokykloje ir tarp bendraamžių dėsningumus, vertinti jo pokyčius iš laiko perspektyvos ir tarptautiniu mastu“ (Zaborskis A., 2008) [46].

1.3. Istorinė ergoterapijos taikymo raida, psichikos ligomis sergantiems vaikams

ir paaugliams

Ergoterapijos reikšmė gydant vaikų ir paauglių psichikos sutrikimus akivaizdi. Amerikos ergoterapijos asociacija ergoterapiją apibrėžia kaip „gydymą kasdiene veikla, darbu ar laisvalaikio užsiėmimais, norint didinti paciento savarankiškumą, skatinti socialinį vystymąsi ir išvengti negalios. Ergoterapija apima adaptaciją aplinkoje, maksimalaus nepriklausomumo siekimą ir gyvenimo pilnatvės gerinimą“. Kriščiūnas A., Mingaila S., Petruševičienė D., Rapolienė J., Bikutė I., (2009) nagrinėdami ergoterapijos paradigmą reabilitacijos srityje ir jos profesinis reglamentavimą, išskiria: „Ergoterapija, kaip gydymo metodas, visų pirmiausia pradėta taikyti psichikos sutrikimais sergantiems pacientams „Buvo metas, kai į ergoterapiją buvo dedamos didžiulės viltys, – šis gydymo metodas laikytas daugiausia lemiančiu psichikos ligonių gydymo procese. Šį požiūrį iš dalies lėmė tai, kad anksčiau nebuvo veiksmingų medikamentų. Atsiradus tokiems vaistams, susidomėjimas šiuo gydymo metodu sumažėjo. Nusivylimą ergoterapija taip pat lėmė ir tai, kad anksčiau ji buvo taikoma be ypatingo ligonių individualizavimo ir diferencijavimo. Ilgą laiką visiems psichikos sutrikimų turintiems ligoniams buvo taikomi tie patys ergoterapijos metodai“ (Kriščiūnas A., Mingaila S., Petruševičienė D., Rapolienė J., Bikutė I., 2009) [47].

Istoriškai ergoterapijos naudojimas, kaip gydymas, kito priklausomai nuo vyraujančių idėjų apie psichikos ligas ir kitų socialinių ar politinių veiksmų. Ypač svarbus buvo motyvacijos kėlimas [48]. Terapija rėmėsi prielaida, kad pacientas turi būti įtrauktas į skirtingas kasdienines veiklas, mokymąsi bei darbinę veiklą ar žaidimus, siekiant atkurti normalias individo funkcijas. XX a. šis gydymo metodas buvo toliau vystomas ir jau 1954 metais įvardijama kaip medicinio gydymo šaka. Pirmojoje amžiaus pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko sparčiausias ergoterapijos, kaip gydymo šakos, vystymasis [49].

1.4. Ergoterapijos reikšmė vaikų ir paauglių, sergančių psichikos sutrikimais,

integracijai į mokyklos bendruomenę

kintančioje aplikoje ir žaidėju, sugebančiu laviruoti visose mokyklos sferose. Ergoterapijos metu vaikas ir paauglys turėtų būti mokomas atitikti visus prieš tai išvardytus vaidmenis. Tačiau susiduriama su finansavimo problema, dažniausiai skiriami pinigai ergoterapijos darbui bendruomeninėje aplinkoje ar privačiai praktikai [50].

Ergoterapijoje pažinimas padeda suformuluoti tikslą ir taip pat judėjimo (motorinės) veiklos reguliavimą. „Aprašant veiklą yra išskiriami tam tikri dydžiai: dėmesys, tikslas, elgesys, patirtis, procesas ir laikas. Dėmesys - tai atrankus (selektyvus) atsakas į jutimų dirgiklį. Elgesys - judėjimo (motorinė) veikla užduoties atlikimo metu. Tikslas yra apibūdinamas kaip užduoties siekimas, kuris nulemia judėjimo (motorinę) veiklą. Patirtis sujungia visa tai, ką asmuo atlieka vykdydamas tam tikrą užduotį. Procesą sudaro veiksmų seka, kuri yra būtina tikslui pasiekti. Laiko samprata apima užduoties atlikimo laikotarpį“ (Kriščiūnas A., Kerpė R., Kimtys A., Mingaila S., Rapolienė J., Petruševičienė D., ir kt., 2008) [51].

Autorių Rens1and L., Joosten A (2010) nuomone, ergoterapeutas, dirbantis su vaikais ir paaugliais padeda rasti sprendimo būdus iškilusiems sunkumams, įvairiems sutrikimams spręsti. Taip pat padeda įgyti socialinius ar akademinius įgūdžius, kurie reikalingi mokykloje ar bendruomenėje. Ergoterapeutas dirba ne tik su mokiniais, tačiau taip pat su šeimos nariais, mokytojais. Padeda identifikuoti stipriąsias puses, kurios reikalingos pilnaverčiui gyvenimui. Visi gauti įgūdžiai turi padėti vaikui ir paaugliui kuo lengviau pereiti į suaugusio amžių [5].

Tyrimai rodo, kad trečdalis mokinių Kauno miesto mokyklose turi sensorinės integracijos sutrikimus. Iš jų 87,5% mokinių buvo nustatyti taktiliniai sensorinės intetegracijos sutrikimai ir dėmesio koncentracijos problemos. Štai kodėl sensorinės integracijos sutrikimo korekcija yra labai svarbi vaikams ir paaugliams, lankantiems bendro lavinimo mokyklą. Taigi ergoterapeutai kartu su auklėtojais, mokytojais bendromis jėgomis turėtų kuo anksčiau surasti vaikus ir paauglius, turinčius sensorinės integracijos, savarankiškumo raidos ar smulkiosios motorikos sutrikimus. Taip pat reikėtų sudaryti individualią šių sutrikimų korekcijos programa, kurios pagalbą taikant sumažinamos mokymosi, emocijų bei elgesio problemos [52].

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

Tyrimui atlikti buvo gautas leidimas iš Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus, taip pat gautas bioetikos leidimas BEC-SR(M)-132 (1 priedas).

2.1. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime pakviesti dalyvauti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose Psichiatrijos klinikoje besigydantys vaikai ir paaugliai. Tyrimo trukmė nuo 2016-03-21 iki 2016-10-19. Tiriamieji nebuvo skirstomi pagal sutrikimus.

Įtraukimo kriterijai:

1. Pacientas, turintis psichikos sutrikimų. 2. Pacientas nėra ūmios psichozės būsenos.

3. Pacientui nenustatytas vidutinis, sunkus ar gilus protinis atsilikimas. 4. Pacientas, lankantis bendro lavinimo mokyklą.

5. Vaiko ir tėvų/globėjų sutikimas dalyvauti tyrime.

2.2. Darbo metodika

Atsižvelgiant į išsikeltus tyrimo uždavinius buvo privaloma pasirinkti tinkamą metodiką. Tyrimui atlikti pasirinkta kokybinio tyrimo prieiga, etnografinis tyrimo metodas.

2.2.1. Tyrimo duomenų rinkimas

Renkant duomenis, reikalingus tyrimui, buvo laikomasi šios tvarkos:

1. Surinkti sociodemografiniai duomenys apie tiriamojo lytį, amžių, mokyklą bei padėtį šeimoje.

2. Apklausiant pacientą naudota pusiau struktūruotas giluminis interviu. Klausimai buvo konkretūs ir žinoma jų pateikimo seka, tačiau leidžiama galimybė tyrimo eigoje, tyrėjui papildomai įtraukti plane neįrašytų klausimų. Papildomus klausimus tyrėjas užduoda priklausomai nuo situacijos. Interviu metu siekiama išsiaiškinti tiriamųjų požiūrį, jausmus bei aptariamo klausimo supratimą [53].

3. Tyrimo metu vaikams buvo taikoma grupinė ergoterapija, skirta kognityvinių funkcijų, kasdienių funkcijų bei socialinių įgūdžių lavinimui.

4. Tyrimo pabaigoje buvo bendraujama su tiriamųjų mokyklos mokytojais. Apklausiant naudotas griežtai strūktūruotas interviu, kur „tyrėjas griežtai laikosi taisyklių, negali keisti nie klausimų, nei žodžių tvarkos. Nepaisant tokio labiau kiekybiniams tyrimams būdingo griežtumo, šis interviu laikomas kokybiniu, nes informantų atsakymai yra atviri. Jis yra pats veiksmingiausias kai siekiama sumažinti tiriamųjų šališkumą.“ (Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V., 2008) [53].

Apibendrinant pirmąjį susitikimą. Jo metu dalyvaujantys tyrime užpildė demografinių duomenų anketą ir tuo pačiu metu ergoterapeutui įvardino kitas su liga nesusijusias problemas, kaip santykiai šeimoje ir mokykloje, vyko pirmas grupinės ergoterijos užsiėmimas. Kaip ergoterapeutė susidariau pirmą įspūdį apie dalyvausiančius tyrime.

Antrojo susitikimo metu (S2) pacientams taikyta ergoterapija grupėje. Skirtos užduotys kognityvinių funkcijų lavinimui (dėmesio koncentracijai lavinti). Po užsiėmimo buvo bendraujama individualiai su kiekvienu vaiku. Interviu metu pateiktas vienas suplanuotas klausimas visiems: „Norėčiau paprašyti, kad papasakotumėte apie savo gyvenimą. Nuo pat mažumės iki šiandienos. Pasakykite viską, kas jums atrodo svarbu“. Interviu metu, priklausomai nuo situacijos, buvo užduodami papildomi klausimai, kurių tikslas tikslesniems atsakymams gauti.

Apibendrinant antrąjį susitikimą. Jo metu taikyta ergoterapija grupėje, bei imta interviu. Interviu metu buvo atskleidžiami pagrindiniai vaiko ir paauglio gyvenimo įvykiai, kurie galėjo lemti ligos atsiradimą. Kaip ergoterapeutė, kartu su vaikais ir paaugliais bandėme išsikelti ergoterapijos artimuosius ir tolimuosius tikslus.

Trečiojo susitikimo metu (S3) pacientams buvo taikoma grupinė ergoterapija. Skirtos užduotys bendravimo įgūdžiams lavinti. Vaikai buvo mokomi dirbti grupėse. Po užsiėmimo buvo bendraujama individualiai su kiekvienu vaiku. Interviu metu buvo užduodamas suplanuotas klausimas: „Norėčiau, kad papasakotumėte daugiau apie savo šeimos narius ir santykius su jais“.

Apibendrinant trečiąjį susitikimą. Ergoterapijos grupėje metu vaikams ir paaugliams buvo sunku dirbti grupėje, tačiau individualaus interviu metu vaikai jautėsi ramesni ir drąsesni. Interviu metu buvo atskleistos vaikų ir paauglių problemos šeimoje ir kaip jos veikia patį vaiką.

Ketvirtojo susitikimo metu (S4) pacientams buvo taikoma grupinė ergoterapija. Pagrindinė veikla buvo nukreipta kognityvinių funkcijų lavinimui (atminties lavinimui). Po užsiėmimo buvo bendraujam su kiekvienu vaiku individualiai. Interviu metu buvo pateikiami šie klausimai: „Norėčiau, kad pabandytumėte įsivaizduoti save dvidešimt penkerių metų. Kur Jūs būtumėte? Ką veiktumėte ir kita“. S4 susitikimo metu buvo vertinima vaikų motyvacija bei požiūris į gyvenimą.

Apibendrinant ketvirtąjį susitikimą. Ergoterapijos grupėje metu, vaikai ir paaugliai lengviau atlieka užduotis skirtas atminčiai lavinti. Interviu metu buvo atskleista vaikų gyvenimo tikslai. Tai padėjo vertinti vaikų ir paauglių motyvaciją.

vieni su kitais, buvo geresnės nuotaikos. Individualaus interviu metu buvo pateikti šie klausimai: „Norėčiau, kad daugiau papasakotumėte apie mokyklą. Kokios problemos iškyla? Kokios teigiamos ir neigiamos mokyklos pusės?“.

Apibendrinant penktą susitikimą. Ergoterapijos grupėje metu lavinant savarankiškumo įgūdžius, buvo vertinama vaiko ir paauglio gebėjimas dalyvauti grupėje bei elgesys. Vaikų ir paauglių interviu metu buvo kalbama apie jų problemas mokykloje, kas apsunkiną jų integravimąsi į mokyklą.

Šeštojo susitikimo metu (S6) tiriamiesiems buvo taikoma grupinė ergoterapija. Užsiėmimo metu skirtos užduotys dėmesio koncentracijos lavinimui. Užduotys analogiškos S2 susitikimo metu skirtoms užduotims. Kaip ir antrojo susitikimo metu buvo stebimas atlikimo laikas. Individualaus interviu metu užduoti šie klausimai: „Norėčiau, kad išsakytumėte savo požiūrį į psichikos sutrikimus. Kas, Jūsų nuomone, lėmė ligos atsiradimą?“.

Apibendrinant šeštąjį susitikimą. Jo metu vyko ergoterapija grupėje, kur vaikai ir paaugliai turėjo atlikti užduotis dėmesio koncentracijai lavinti. Pastebėta, kad vaikai ir paaugliai lengviau susikaupia, mažiau blaškosi atlikinėdami užduotis. Kaip ergoterapeutė susidariau įspūdį apie vaikų ir paauglių požiūrį į psichikos ligas.

Septintojo susitikimo metu (S7) tiriamiesiems buvo taikoma ergoterapija grupėje. Jos metu skirtos užduotys atminties lavinimui. Vaikai buvo suskirstyti poromis. Terapijos metu buvo stebima vaikų bendravimas. Interviu metu vaikai ir paaugliai atsakinėjo į šiuos klausimus: „Kiek laiko esate skyriuje? Kaip manote, kas pasikeitė per visą šį laiką?“.

Apibendrinant septintąjį susitikimą. Jo metu vaikai ir paaugliai daugiau bendrauja tarpusavyje, atranda mėgstamų veiklų kuria galėtų atlikti grupėje. Interviu metu vaikai ir paaugliai atsakinėjo apie savo sveikatos būklę ir apie jaučiamą arba nejaučiamą pagerėjimą.

Interviu su tiriamaisiais išsaugoti buvo naudojamas diktofonas. Prieš įrašant vaikai buvo informuoti, kad visas mūsų pokalbis bus įrašytas. Vėliau visi duomenys buvo transkribuojami, pagal komentuojamosios transkripcijos taisykles.

2.2.2. Duomenų analizė

3. REZULTATAI

3.1 Tiriamųjų charakteristika

Tyrime dalyvavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose Psichiatrijos klinikoje Vaikų-paauglių psichiatrijos sektoriuje besigydantys 6 tiriamieji (2 lentelė).

2 lentelė. Tiriamųjų charakteristika Nr. Užkoduotas

vardas

Amžius m.

Lytis Šeimyninė padėtis Sveikatos būklė 1. Karolina 12 Mot. Tėvai išsiskyrę, gyvena su mama Depresija

2. Neringa 13 Mot. Abu tėvai Nervinė anoreksija

3. Marija 16 Mot. Tėtis miręs, gyvena kartu su sese Nervinė anoreksija 4. Dominykas 17 Vyr. Tėvai išsiskyrę, gyvena su mama Depresija

5. Mija 14 Mot. Gyvena su močiute Šizofrenija

6. Gerda 17 Mot. Abu tėvai Depresija

Vienos iš tiriamųjų (Gerdos) tėvai atsisakė gydymo LSMUL Kauno klinikose Psichiatrijos klinikoje. Pacientė dalyvavo tik 2 ergoterapijos užsiėmimuose ir sudalyvavo viename interviu. Gauti rezultatai buvo naudoti tik pirmojo stebėjimo ir pirmojo interviu analizei. Visi kiti penki tiriamieji tyrimą baigė.

Tiriamųjų amžius nuo 12 iki 17 metų. Amžiaus vidurkis 14,83 m. Tyrime dalyvavo 5 mergaitės ir 1 berniukas. Karolina gyvena su abiem tėvais. Neringos tėvai nėra išsiskyrę, gyvena kartu. Marijos tėtis mirė kai ji dar buvo labai maža, mama serga nepagydoma liga, ją augina sesuo. Dominykas po tėvų skyrybų daugiau nematė tėčio. Mijos globa priteista močiutei, tėvams leidžiama lankyti savaitgaliais. Skyriuje tėvams buvo apribotas paauglio lankymas. Gerda gyvena su tėvais, tačiau šeima yra stebimų sąraše dėl dažno tėvų alkoholio vartojimo.

Tiriamajai Mijai buvo skirtas dalinis mokymasis namuose. Taip pat diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas.

3.2 Tyrėjo patirtis, pastebėjimai atliekant tyrimą

Ergoterapijos taikymo metu tyrėjo pastebėjimai apie Karoliną:  Tiriamoji noriai dalyvavo siūlomose veiklose, stengėsi.  Pacientė pažymėjo, kad jai labiau patinka individuali terapija.

 Bendraujant su paciente, iškilo problemų su jos noru įtikti, susidarė įspūdis, kad pacientė nujaučia ko iš jos tikimasi ir stengias patenkinti tai.

Ergoterapijos taikymo metu tyrėjo pastebėjimai apie Neringą:

 Stebėjimo metu Neringa lengvai susikaupia, jai nekyla problemų atliekant užduotis.  Sunku dirbti grupėje.

 Pacientė terapijos metu tyli, mažai bendrauja su grupės nariais.  Interviu metu Neringa aktyvi, noriai pasakoja apie save.

 Tyrimo eigoje stebima teigiama dinamika.

 Pacientė aktyviau bendrauja su grupės nariais, mažiau koncentruojasi į valgymo sutrikimus, tačiau pati pagerėjimo neišsako.

Ergoterapijos taikymo metu tyrėjo pastebėjimai apie Mariją:

 Tyrimo metu pacientė nenoriai dirba grupėje, vengia bendrauti su kitais skyriaus vaikais ir paaugliais.

 Individualių interviu metu drąsiai kalba apie save, pasakodama išlieka rami.

 Tyrimo eigoje stebima teigiama dinamika. Pacientė atviresnė, daugiau bendrauja su grupės nariais.

 Tiriamajam sunku susikaupti.

 Kyla problemų atliekant atminties lavinimui skirtas užduotis.

 Įpusėjus tyrimui stebima teigiama dinamika, tačiau neigiamas požiūris į personalą išlieka.  Nenoriai bendradarbiauja su gydytojais.

 Individualių interviu metu pacientas jaučiasi nejaukiai.

Ergoterapijos taikymo metu tyrėjo pastebėjimai apie Miją:  Tiriamajai ergoterapijos metu sunku susikaupti.

 Reikalinga pagalba atliekant suvokimui skirtas užduotis.

 Grupėje pacientė bando bendrauti su kitais, tačiau sulaukia neigiamo atsako.  Interviu metu atsakinėja labai paprastai, sunkiai įvardija savo būseną.

Ergoterapijos taikymo metu tyrėjo pastebėjimai apie Gerdą:  Pacientė ergoterapijos metu motyvuota.

 Vengia bendrauti su grupės nariais.

 Grupėje užduotus klausimus – neatsako, tik nuleidžia galvą.

3.3. Atviras tiriamųjų interviu kodavimas

3.3.1. Problemos šeimoje

Emocinis ryšys su tėvais/globėjais. Analizuojant duomenis išryškėjo, kad dalis tiriamųjų nejaučia stipraus ryšio su tėvais. Vaikams ir paaugliams svarbu jausti tėvų palaikymą visuose gyvenimo atvejuose, nes kitaip vaikai ir paaugliai yra linkę užsisklęsti. Dažnai kaip vieną iš bendravimo problemų su šeimos nariais vaikai ir paaugliai įvardija vyresnį tėvų amžių. Jie teigia, kad tėvai negali suprasti, nes yra vyreni. Kita problema - tai įvykusios tėvų skyrybos ir ilgas laikas, kada nebuvo bendraujama su vaikais ir paaugliais. Dalis tiriamųjų nurodė nesugebėjimą/nenorą pradėti bendrauti iš naujo. Kita problema greitas gyvenimo ritmas, dėl kurio metu tėvai neranda laisvo laiko, kurį galėtų skirti savo tėvams.

„Mano mama labai gera, bet dažnai ji manęs nesupranta. Tėtis daug dirba jis neturi mums laiko.“ [Neringa].

„Neseniai vėl susitikau su tėčiu ir dabar kartais pabendraujam, tačiau jis man kaip nepažįstamas.“ [Karolina].

„Mama manęs nesupranta, nes yra vyresnė.“ [Karolina].

„Su mama beveik nebendraujam, aš savo užsiimu, ji savo. Taip ir netrukdom vienas kitam.“ [Dominykas].

Emocinis ryšys su broliais ir seserimis. Tiriamiesiems taip pat labai svarbus ryšys su broliais ir/ar seserimis. Esant silpnam ryšiui su tėvais, broliai ir/ar seserys tampa stipriu palaikymo šaltiniu psichikos problemas turintiems vaikams ir paaugliams. Dažnai vyresni broliai ir seserys tampa pavyzdžiu.

„Niekada nejaučiau palaikymo iš vyresnių brolių.“ [Gerda]. „Retai bendrauju su broliu.“ [Neringa].

Šeimoje tik vienas iš tėvų. Vaikui ir paaugliui taip pat labai svarbu augti turint abu tėvus. Tyrime išryškėjo, kad vaikams ir paaugliams, gyvenantiems tik su vienu iš tėvų, kyla sunkumų ekonominėje bei socialinėje sferose.

„Vaikystėje mirė mano tėtis, dėl to labai pergyvenau. Po tėčio mirties gyvenome skurde. Mama puolė į depresiją, dėl to prarado darbą. Tai man su broliais ir seserimis dažnai tekdavo badauti.“ [Marija].

Vaiko ir paauglio patiriamas stresas tėvų skyrybų metu. Vykstant skyrybų tarp tėvų procesui, vaikai ir paaugliai patiria stresą, dažnai linkę kaltinti save. Priklausomai nuo amžiaus vaikas ir paauglys būna priverstas pasirinkti su kuo gyventi. Taip pat iškyla kita skyrybų problema, kad vaikui ir paaugliui yra pateikiamas neigiamas požiūris į vieną iš tėvų. Stresą patiria ne tik tėvai, tačiau nuo to neapsaugoti ir vaikai su paaugliais.

„Kai buvau pradinukė, mano tėvai išsiskyrė. Man buvo labai sunku, nes jie manęs nepasidalino. Maniau, kad buvau bloga ir todėl jis išvažiavo, nes dar nežinojau apie kitą bobą.“ [Karolina].

3.3.2. Problemos mokykloje

Psichologinis smurtas. Mokyklos bendruomenė - tai vieta, kurioje vaikas ir paauglys praleidžia didžiąją savo laiko dalį. Tyrimo metu buvo atskleista, kad visi tiriamieji turėjo vienokių ar kitokių problemų mokykloje. Viena iš pagrindinių problemų, įvardytų visų tiriamųjų, yra patyčios. Žmogus, kuris yra kitoks nei įprasta visuomenei ar nemoka apsiginti, tampa pajuokų objektu. Patiriant patyčias žemėja savivertė, todėl blogėja psichikos sveikata.

„Padidėjo pašaipų, pastebėjau, na, kad vaikai mane ne taip priima. Taip pat atėjo naujokai į klasę ir mano klasiokai priimė juos kaip aleeee kietus. Jie ėmė labai dažnai iš manęs šaipytis ir mano klasiokai prie jų prisijungė.“ [Karolina]

„Keli vaikai tyčiojosi dėl mano svorio, bet aš jiem įrodžiau, kad ne viskas taip kaip jie norės bus.“ [Neringa].

„Per pertraukas slėpdavausi tualete ir laukdavau pirmo skambučio į pamoką, tai apsigindavau nuo patyčių.“ [Marija]

„Kiekvieną kartą eidama į pamokas vis bijau, kad vaikai ims šaipytis iš manęs.“ [Mija].

„Patyriau patyčias mokykloje, nes nelabai mokėjau apsiginti.“ [Dominykas]

Vienišumas. Vaikai ir paaugliai dažnai jaučiasi vieniši ar atstumti, šiais interneto laikais, kai įvairi informacija yra prieina kiekvienam. Tyrimas atskleidė, kad vaikai ir paaugliai, socialiai atskirti realiame pasaulyje, yra linkę dažniau ieškoti pažinčių internete.

„Dėl patyčių susirgau sociofobija, kuri vėliau peraugo į agorofobiją.“ [Marija].

„Sunkiausia, kad neturiu su kuo pakalbėti, tačiau internete turiu draugų.“ [Dominykas].

Fizinis smurtas. Be visų jau išvardytų problemų mokykloje būtina aprašyti ir fizinį smurtą. Vaikas ir paauglys patiriantis ne tik psichologinį, bet ir fizinį ar seksualinį smurtą dažniau yra likęs į bejėgiškumą ir nuolatinės baimės jausmą. Vaikai ir paaugliai bijo apie patiriamą smurtą kalbėti garsiai, nes bijo dar stipresnio smurto protrūkio. Bandymas pabėgti, pasislėpti tampa vienintele išeitimi.

„Po pamokų skubėdavau namo, nes jei mane pasivydavo keli durniai iš mokyklos ir pradėdavo stumdyti.“ [Dominykas].

„Taip pat trylikos metų buvau išprievartauta savo vaikino ir jo draugo iš mano mokyklos.“ [Marija].

3.3.3. Vaikų integracijos mokykloje problemos

Kognityvinių funkcijų pablogėjimas. Viena dalis tyrime dalyvavusių vaikų ir paauglių pabrėžė kognityvinių funkcijų pablogėjimą, kuris lemia jų mokymosi galimybių suprastėjimą. Tiriamųjų nuomone, šį pablogėjimą lėmė psichologinės problemos.

„Labai didelis išsiblaškymas, kuris atsirado dėl mano ligos.“ [Karolina]. „Atrodo skaitau kelis kartus ir vis tiek nepamenu ką.“ [Karolina].

„Mokykloje sunku man susikaupti“, „man sunku mokytis, dažnai negirdžiu ką mokytojai kalba.“ [Dominykas].

Žema motyvacija. Norint pasiekti gerų mokymosi rezultatų reikalingos pastangos. Tyrimas atskleidė, kad dalis tiriamųjų tyrimo pradžioje buvo nemotyvuoti. Nenoriai atlikinėjo užduotis.

„Pažymių nuo pernai metų vidurkis nukrito. Bet jau nieko nepakeisi“, „Pradžioje buvo visai, o dabar visai nebesinori nieko daryti.“ [Karolina].

„Kodėl turiu daryti šitas nesamoningas užduotis.“ [Gerda]