LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
KĘSTUTIS PUŽAS
SERGANČIŲJŲ ŠIZOFRENIJA SAVARANKIŠKUMO KAITA
TAIKANT SKIRTINGAS ERGOTERAPIJOS PROGRAMAS
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė:
doc.dr. Jolita Rapolienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė 2015 m. ...mėn. ... d.
KĘSTUTIS PUŽAS
SERGANČIŲJŲ ŠIZOFRENIJA SAVARANKIŠKUMO KAITA
TAIKANT SKIRTINGAS ERGOTERAPIJOS PROGRAMAS
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė:
doc.dr. Jolita Rapolienė 2015 m. ...mėn. ... d. Recenzentas: 2015 m. ….. mėn. ...d. Darbą atliko: Magistrantas Kęstutis Pužas 2015 m. ……..mėn...d. KAUNAS, 2015
TURINYS
SANTRAUKA………..4
SUMMARY………6
SANTRUMPOS………7
ĮVADAS………8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI………9
1. LITERATŪROS APŽVALGA...10
1.1 Epidemiologija ir paplitimas………...12
1.2 Veiksniai, darantys įtaką ligos atsiradimui...13
1.3 Klinikiniai požymiai ir prognozės...15
1.4 Sergančiųjų šizofrenija gydymo principai...15
1.5 Sergančiųjų šizofrenija reabilitacija ...17
1.6 Ergoterapija esant šizofrenijai...19
1.7 Požiūris į sergančiuosius šizofrenija...21
2. TYRIMO METODOLOGIJA……….22
2.1 Tyrimo kontingentas...22
2.2 Tyrimo metodika...22
2.3 Tyrimo organizavimas………24
2.4 Statistinė duomenų analizė...25
3.REZULTATAI………26
3.1 Tyrimo kontingento charakteristika...26
3.2 Savarankiškumo problemų nustatymas...28
3.3 Savarankiškumo pokyčiai...35
3.4 Savarankiškumo veiksnių nustatymas...40
4. REZULTATŲ APTARIMAS...52
5. IŠVADOS... ...54
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...55
7. MAGISTRANTO PARENGŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...56
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS...57
SANTRAUKA
Pužas K. Sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo kaita taikant skirtingas ergoterapijos programas, magistro baigiamasis darbas/ mokslinė vadovė doc.dr. Jolita Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika – Kaunas,60 p..
Tyrimo tikslas – įvertinti sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo kaitą taikant skirtingas
ergoterapijos programas.
Tyrimo uždaviniai: 1) Nustatyti sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo problemas; 2)
Įvertinti ergoterapijos poveikį sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo dinamikai, taikant skirtingus ergoterapijos užsiėmimus; 3) Nustatyti veiksnius, turinčius įtakos sergančiųjų šizofrenija savarankiškumui.
Tyrimo metodika: pacientai tyrimui atrinkti naudojant trumpą protinės būklės vertinimo
testą (TPBT); buvo atrinkti daugiau nei 11 balų surinkę pacientai. Pacientai vertinti naudojantis Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketa, Funkcinio nepriklausomumo testu (FNT), Bendravimo ir tarpasmeninės sąveikos įgūdžių vertinimo skale. Tai buvo daroma nustatyti sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo problemas. Visi tiriamieji atsitiktiniu būdu išskirti į tris grupes: pirmąją, antrąją bei trečiąją. Pirmosios grupės pacientams buvo taikomos 4 tipų užduotys: skaičiavimo, finansinių operacijų, laiko planavimo ir orientacinės. Kiekvieno užsiėmimo trukmė buvo 30-40 min. Antrosios grupės tiriamiesiems buvo taikoma įprastinė ergoterapijos programa: suvokimo lavinimo užduotys, užimtumas. Trečiosios grupės pacientams ergoterapija vyko Marių ligoninėje nustatyta tvarka. Užduočių atlikimo laikas nesiskyrė nuo pirmosios grupės tiriamiesiems skirto laiko (30-40 min.). Po ergoterapijos užsiėmimų visi tiriamieji (pirmosios, antrosios bei trečiosios grupės pacientai) pakartotinai vertinti visomis anksčiau minėtomis anketomis bei skalėmis. Tai buvo daroma siekiant įvertinti skirtingų ergoterapijos programų poveikį sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo dinamikai. Siekiant nustatyti veiksnius, turinčius įtakos sergančiųjų šizofrenija savarankiškumui, tiriamieji anketavimo būdu apklausti, nurodant lytį, amžių, šeimyninę padėtį ir išsilavinimą. Tyrimas atliktas Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje VšĮ Marių ligoninėje 2014 balandžio mėn. – 2015 balandžio mėn.
Tyrimo išvados: 1) Didžiausios sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo problemos
(naudojantis Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketa) kyla finansų, pagalbos, valgymo įgūdžių ir asmeninės higienos srityse. Naudojantis Funkcinio nepriklausomumo testu nustatyta, kad didelės problemos kyla atminties, problemų sprendimo, supratimo, išraiškos bei socialinių santykių srityse. 2) Pirmosios grupės pacientams, lyginant su trečiosios, po taikytos ergoterapijos programos statistiškai
reikšmingai pagerėjo savarankiškumas finansų, pagalbos, rūpinimosi savo sveikata srityse (p<0,05). Taip pat pagerėjo pacientų bendravimo įgūdžiai bei tarpusavio santykių palaikymas (fizinė, apsikeitimo informacija, tarpusavio santykių sritys). Taip pat pirmosios grupės pacientams, lyginant su antrosios, pagerėjo socialinių santykių, supratimo, atminties, išraiškos, problemų sprendimo veiklos (p<0,05). Antrosios grupės pacientams po taikytos įprastinės ergoterapijos programos savarankiškumas pagerėjo finansų, atminties, supratimo ir problemų sprendimo veiklose. 3) Pacientų lytis ir amžius turi įtakos sergančiųjų šizofrenija savarankiškumui kai kuriose srityse (savarankiškumas finansų srityje vyrams bei jauno amžiaus tiriamiesiems po taikytų ergoterapijos programų statistiškai reikšmingai pagerėjo) (p<0,05). Išsilavinimas ir šeimyninė padėtis sergančiųjų šizofrenija savarankiškumui įtakos neturėjo (p>0,05).
Praktinės rekomendacijos: taikyti individualius ergoterapijos užsiėmimus sergantiesiems
šizofrenija (skaičiavimo, finansinių operacijų, laiko planavimo, orientacines), nes tai padeda svarbiose gyvenimo srityse.
SUMMARY
Pužas K. The Alteration Of Independency Using Occupational Therapy In Patients With Schizophrenia. Master of final work/scientific supervisor: doc.dr. Jolita Rapolienė; Lithuanian University Of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation.
The aim of research: to evaluate effectiveness to independency by occupational therapy for
persons with schizophrenia.
The tasks of the research:
1. To ascertain problems of independency in persons with schizophrenia.
2. To evaluate effectiveness to independency dynamics of different occupational therapy programmes for persons with schizophrenia.
3. To find sociodemographics factors, which has a influence to independency for persons with schizophrenia.
Test group: this research was done in Respublic Kaunas hospital Department Marių hospital.
Three groups were created: the first (30 people), the second (30 people) and third (26 people).
The methods of the research: all the persons with schizophrenia were sorted by Mini
Mental State Examination Test (MMSE). After that they were parted in three groups. To a patients at third group the procedures of occupational therapy were done by instructions of Marių hospital. To first group patients were aplied four types of occupational therapy: a counting tasks, an oprations of money tasks, time planing tasks and orientation tasks. All the procedures were about fourty minutes long, two times a week. To a second group patients were aplied simple tasks of occupational therapy. All of these things were evaluated by tree questionnaires: The Assessment of Communication and Interaction Skills, The Independent life questionnaire, The Functional Independency Test. There was two evaluations – before occupational therapy and after that.
Conclusions: our research results has shown, that the independency were increased
statistically significant after occupational therapy programmes to a patients of first and second groups. The most biggest problems of schizophrenia patients was at finance, a self-care range, at memory and at a social relationship. Mans and young people in our research were statistically improved better results in financess. The family status and education in our research wasn‘t a factors to independency to schizophrenia sick people.
Practical recommendations: We recommend to apply occupational therapy procedures to a
people/patients of schizophrenia, including a counting tasks, an operations of money tasks, time planing tasks and orientation tasks, because it gives a significally results.
SANTRUMPOS
FNT – Funkcinio nepriklausomumo testasLent. – lentelė m. - metai
pav. - paveikslėlis proc.- procentai n – tiriamųjų skaičius
ĮVADAS
Ko gero niekas neprieštarauja, kuomet XXI amžius pavadinamas informacijos srautų amžiumi. Visi esame pastebėję, jog informacija šiandien skriete skrieja aplink mus. Šioje vietoje yra itin svarbūs tiek žmogaus protiniai gebėjimai, tiek jo psichikos būklė. Tai svarbu dėl to, jog anaiptol ne kiekvienas galime tinkamai ir adekvačiai vertinti bei prisitaikyti prie tokių didžiulių tempų ir informacijos kiekių. Antikos laikais Hipokratas galvos smegenis laikė mąstymo organu ir pirmasis pareiškė, kad jos galinčios sunegaluoti ir kad toks žmogus laikytinas ligoniu. Tai rodo, kad jau senais laikais buvo atkreiptas dėmesys į mąstymo ir elgesio sutrikimus, sukeltus neaiškios kilmės ligos [23].
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2012 metais sergamumas (naujai diagnozuotų ligos atvejų skaičius) psichikos ir elgesio sutrikimais, tenkantis 100 000 gyventojų, buvo 2409, 2013 m., - kiek didesnis – 2627 atvejai. 2013 metais Lietuvoje gyveno kiek mažiau nei 3 mln. (2 957689, - iš jų 46 proc. sudarė vyrai, 54 proc. – moterys) gyventojų. Taigi, sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais yra išties didelė problema mūsų šalyje, kurioje gyventojų skaičius nuolat mažėja. Tokie skaičiai dar kartą primena, jog būtina atkreipti dėmesį į psichikos ligas bei ieškoti būdų, kaip sergančiuosius integruoti į visuomenę [5]. Pasak Allan H. Ropper ir kt. autorių 2014 m. išleistos knygos Adams and Victor’s Principles of Neurology, šizofrenija – viena rimčiausių ir neišspręstų ligų. Tokia mokslininkų nuomonė buvo pateikta dar 1956 metais amerikiečių žurnale Medical Research: A Mid-Century Survey [44]. Šizofrenija yra laikoma tarsi psichikos ligų karaliene, – apie ją mokslininkai itin mažai težino, ji apgaubta didelėmis paslaptimis dėl savo neaiškumo, neapibrėžtumo. Dėl savo sudėtingumo ši liga dažnai suvokiama kaip pati sunkiausia [2].
Veikla yra vienas iš komponentų, kuris lemia ir įprasmina pilnavertį žmogaus gyvenimą. Per veiklą žmogus gali patenkinti savo poreikius, siekti tikslų, realizuoti save, mokytis bei tobulėti. Kaip teigia G. Kielhofner (2002), veikla yra skirstoma į kasdienę, darbinę (profesinę) ir laisvalaikio [40].
Šizofrenija pažeidžia žmogaus mąstymą, valią ir emocijas, todėl sutrinka sergančiojo dalyvumas veikloje ir prisitaikymas prie aplinkos. Savarankiškumas leidžia pačiam asmeniui tvarkyti savo gyvenimą, būti nepriklausomam nuo kitų, rinktis ir spręsti įvairiose gyvenimo situacijose [12]. 2013 m. Lauros Hayes ir kt. autorių Australijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog sergantieji šizofrenija bene dešimt kartų labiau jaučiasi izoliuoti visuomenėje, palyginus su sveikaisiais [41].
Lietuvių literatūroje pateikta mažai duomenų apie ergoterapijos įtaką sergančiųjų šizofrenija savarankiškumui. Dėl šios priežasties šiuo darbu norėta išsiaiškinti sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo problemas ir tai, kokią įtaką skirtingos ergoterapijos programos gali daryti sergančiųjų savarankiškumui, kokie veiksniai tam gali turėti įtakos.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
DARBO TIKSLAS: įvertinti sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo kaitą taikant skirtingas
ergoterapijos programas.
DARBO UŽDAVINIAI:
1. Nustatyti sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo problemas;
2. Įvertinti ergoterapijos poveikį sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo dinamikai, taikant skirtingus ergoterapijos užsiėmimus;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Šizofrenija – liga, reikalaujanti ilgo, visapusiško gydymo [51]. Šizofrenija – daugiasluoksnis susirgimas, turintis daug įvairių simptomų variacijų [9]. Šizofrenija – vienas stipriausių susirgimų, kurio simptomų įvairovė sukelia pažintinių funkcijų sutrikimus bei susilpnėjimą [10]. Kaip matome, yra daugybė šizofrenijos apibrėžimų. Tačiau pirmasis šią ligą aprašė E.Bleuleris 1911 m. Pasak jo, šizofrenija (lot. schizophrenia, iš graikų kalbos schisis – skilimas, phrenos – dvasia, protas) sergančiųjų elgesyje pastebimas atskirų psichikos procesų vienovės nebuvimas, savotiškas jų skilimas[11]. Tarptautinė ligų klasifikacija (TLK-10) skiria šias klinikines šizofrenijos formas [21, 24]: 1. Paranoidinė šizofrenija;
2. Hebefreninė šizofrenija; 3. Katatoninė šizofrenija; 4. Nediferencijuota šizofrenija; 5. Pošizofreninė depresija;
6. Rezidualinė (liekamoji) šizofrenija; 7. Paprastoji šizofrenija;
8. Kita šizofrenija;
9. Nepatikslinta šizofrenija.
Šizofrenijos simptomai dažnai skirstomi į „pozityviuosius“ ir „negatyviuosius“. Pozityvieji
simptomai yra nenormalūs potyriai ir suvokimai, tokie kaip kliedesiai, haliucinacijos, nelogiškas ir sutrikęs mąstymas bei neadekvatus elgesys. Negatyvieji simptomai – tai normalių įprastinių minčių, emocijų ir elgesio nebuvimas, pavyzdžiui, atbukusios emocijos, vidinių paskatų nebuvimas, skurdus mąstymas ir užsisklendimas, kitų žmonių šalinimasis [25].
Pozityvūs simptomai (kurie yra „pertekliniai“, „papildomi“ arba „pliusiniai“):
Haliucinacijos: klausos (girdi balsus arba garsus); regos (mato žmones, gyvūnus arba negyvus daiktus); uoslės (kvapas); taktilinės (prisilietimas).
Kliedesiai, dažniausi: persekiojimo; religiniai; didybės; kaltės.
Pozityvūs mąstymo sutrikimai: nenuoseklus mąstymas (kalbant stebimi nuklydimai nuo temos, tačiau mąstymas nėra visiškai užblokuotas); smulkmeniškas mąstymas (mąstydami nesugeba išskirti, kas yra svarbiausia, mintys nebūna tiesiogiai susijusios); padrikas mąstymas (pacientas skubiai kaitalioja temas per asociacijas); minčių skambėjimas (pvz., mąstymas priklauso nuo žodžių skambesio, tai yra žodžiai rimuojami arba stebimas žodžių žaismas, pacientui atrodo, kad tarp šių
žodžių yra loginis ryšys, nors iš tikrųjų jo nėra); nelogiškas mąstymas (nelogiškos išvados), nerišlus mąstymas.
Negatyvūs simptomai (kurie yra „deficitiniai“, „stokojantys“): emocijų skurdumas – beveik nėra ar labai sumažėjęs emocionalumas, būdinga hipoprozodija (nereaguojama į stresą, pajuokavimą, žodžių rimavimas); abulija – noro ir motyvacijos stoka; anhedonija – nesugebėjimas pajausti malonumo, dalyvaujant malonumą teikiančioje veikloje; apatija ir socialinis atsiribojimas; mąstymo arba kalbos skurdumas[2].
Kaip rašoma Lieberman ir kt.autorių 2012 m. knygoje Essentials of Schizophrenia, dažnai šizofrenijos diagnozė tarsi pati reikalauja, jog simptomai būtų tik negatyvieji ar pozityvieji. Tačiau labai dažnai tai – tiesiog įvairių simptomų „kratinys“, kuris nulemia socialinių įgūdžių bei asmeninių savybių pablogėjimą[42].
Nepaisant kai kurių panašumų (kliedesių tipai), šizofrenijos formos yra labai nepanašios. Skirtumai yra tokie ryškūs, jog, daugelio specialistų nuomone, jeigu pavyktų išsiaiškinti šizofrenijos priežastis, paaiškėtų, kad šią ligą nulemia skirtingų sąlygų deriniai, kurie dėl įprastinių biocheminių sąveikų galiausiai sukuria tą patį rezultatą [15]
1 lentelė. Pagrindinių šizofrenijos formų skirtumai [16]
Paranoidinė Hebefreninė Katatoninė Paprastoji
Suvokimo sutrikimai (haliucinacijos) Dažniausiai klausos. Verbalinės: bauginančios gąsdinančios, įsakomosios. Neverbalinės: švilpimas, juokas, ūžimas. Skonio ir uoslės, regos retesnės.
Menkos Dažniau esant
oneiroidiniam sąmonės sutrikimui (panoraminės regos haliucinacijos). Reti Mąstymo sutrikimai (kliedesiai) Dažni. Persekiojimo, poveikio, aukštos kilmės, ypatingos paskirties, kūno pasikeitimo, pavydo kliedesiai. Trumpalaikiai. Padriki. Trumpalaikiai (poveikio santykio). Reti. Emociniai sutrikimai
Reti. Išreikšti. Elgesys neatsakingas ir neprognozuojamas. Nuotaika neadekvati. Animija. Emocijų skurdumas.
1.1 Epidemiologija ir etiologija
Šizofrenija – dažnas sutrikimas, populiacijose jis aptinkamas 1 iš 100 arba 0,8- 1,9 proc. Vyrų ir moterų sergamumas šizofrenija tolygus visame pasaulyje, ši tendencija vyrauja visose žmonių rasėse. Vyrams liga dažniausiai prasideda 15-25 m., moterims – 25-35 m. Iki 14 m. šizofrenija pasireiškia labai retai, bet jeigu prasideda taip anksti, jos eiga būna sunki. Po 40 m. liga taip pat prasideda retai, tačiau būna lengvos eigos. Taigi išvada yra tokia, kad kuo vėliau prasideda liga, tuo lengvesnė būna jos eiga [31,16,2].
Kaip rašoma PSO Europos regiono biuro statistinės informacijos duomenų bazėje, 2011 m. Europoje naujų psichinės sveikatos sutrikimų atvejų, tenkančių 100 000 gyventojų per metus, buvo 48[3].
2 lentelė. Šizofrenijos paplitimas [2]
Populiacija Paplitimas
Bendroje populiacijoje Apie 1 proc.
Šizofrenija sergančiojo broliai ir seserys 8 proc.
Kai 1 iš tėvų serga šizofrenija 12 proc.
Šizofrenija sergančiojo dizigotinis dvynys 12 proc.
Abu tėvai serga šizofrenija 40 proc.
Šizofrenija sergančiojo monozigotinis dvynys 47 proc.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dabar pasaulyje sergančiųjų šizofrenija yra per 21 milijoną žmonių. Lietuvoje 2012 metais sergamumas (naujai diagnozuotų ligos atvejų skaičius) psichikos ir elgesio sutrikimais, tenkantis 100 000 gyventojų, buvo 2409, 2013 m., - kiek didesnis – 2627 atvejai. 2013 metais Lietuvoje gyveno kiek mažiau nei 3 mln. (2 957689, - iš jų 46 proc sudarė vyrai, 54 proc. – moterys) gyventojų. Dėl socialinės priežiūros, rūpinimosi savimi stokos ir kitų priežasčių šizofrenija sergantys asmenys net tris kartus dažniau nei bendra populiacija serga įvairiomis somatinėmis ligomis (širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo organų, kai kuriomis vėžio formomis, diabetu, nutukimu), jų gyvenimo trukmė vidutiniškai apie 12-13 metų trumpesnė, daugiausiai dėl didesnės savižudybės rizikos (ji net 13 kartų didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje). 50 proc. sergančiųjų šizofrenija yra mėginę nusižudyti, 10 proc. nusižudo, daugiausia vidutiniškai 32 metų amžiaus. Manoma, kad pavojingiausias laikotarpis yra pirmieji 6 metai nuo susirgimo (net 2/3 pacientų mėgina
nusižudyti būtent šiuo laikotarpiu). Savižudžių paplitimas tarp šizofrenija sergančių žmonių yra susijęs su tokiais veiksniais, kaip:
jaunas amžius,
neseniai prasidėjusi liga,
vyriška lytis,
aukšta šeimos padėtis visuomenėje,
aukštas intelektas,
dideli lūkesčiai,
gyvenimas ne santuokoje,
socialinės paramos trūkumas,
sąmoningas savo ligos simptomų suvokimas,
ligonis neseniai išrašytas iš ligoninės [46, 42].
Toksikomanija ir narkomanija šiems ligoniams pasitaiko 45-60 proc., staigi mirtis ištinka 4,8 proc. dažniau nei vidutiniškai populiacijoje [11]. Moterų šizofrenijos eiga paprastai būna prognostiškai palankesnė [28, 34].
1.2.Veiksniai, darantys įtaką ligos atsiradimui
Šizofrenijos priežastys dar nepakankamai ištirtos. Buvo pateikta daugybė ligos atsiradimą bandančių įrodyti teorijų:
konstitucinė-genetinė;
infekcinė-virusinė;
neurohormoninė;
smegenų struktūros pokyčių sukelta;
nervų sistemos vystymosi sutrikimo sukelta šizofrenija;
psichologinių veiksnių sukelta šizofrenija [2,17, 36, 44].
Kaip teigiama konstitucinėje-genetinėje šizofrenijos atsiradimo teorijoje, liga nėra paveldima tipišku mendeliniu būdu. Manoma, kad ligos išsivystymą gali lemti keli silpnos sąveikos genai [6]. Paaiškėjo, kad ligą sukelia ne vienas veiksnys, o įvairūs. Kol kas nėra žinoma, kuris veiksnys lemiamas, todėl priimta kalbėti apie daugybinę šizofrenijos kilmę. Šeimos tyrimai rodo didelę paveldimumo svarbą, t.y., ryšį tarp šizofrenijos ir paveldėjimo. Šizofrenija iki brendimo pradžios pasitaiko itin retai, paauglystėje sergamumas išauga ir susilygina su suaugusiųjų sergamumu, kuris bendrojoje populiacijoje yra apie 1 proc. Apibendrinant epidemiologinių tyrimų duomenis, galima teigti, kad dažniau serga berniukai (berniukų ir mergaičių santykis – 1,5-2: 1) [17].
Infekcinė-virusinė ligos atsiradimo teorija teigia, kad virusinės ligos motinos nėštumo metu, ypač pirmame trimestre, gali sutrikdyti vaisiaus centrinės nervų sistemos vystymąsi. Tą tarsi patvirtina sergančiųjų šizofrenija sezoniniai gimimų dėsningumai: Amerikoje šie pacientai dažniau yra gimę žiemos mėnesiais (nuo sausio iki balandžio), o pietiniame pusrutulyje – daugiau birželį-rugsėjį. Manoma, jog taip yra dėl to, kad moterys, kurios pagimdo kūdikius nurodytu metu, pirmame nėštumo trimestre patiria didesnį sezoninį virusinių infekcijų pavojų [2].
Ligos priežastis gali būti įvairios gimdymo komplikacijos, t.y., kai motinos gimdė prieš laiką, naujagimiai gimė mažo svorio, pasireiškė hipoksija. Šie dar gyvenimo pradžioje patirti veiksniai nepastebimai veikia smegenų vystymąsi ir gali lemti šizofrenijos išsivystymą [2].
Kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tyrimai parodė, kad šizofrenijos metu nyksta pilkoji smegenų medžiaga, labiausiai kaktinėse skiltyse, kurios dalyvauja abstrakčiame mąstyme. Nukenčia ir kitos smegenų sritys, o tai rodo, kad neuronų masė yra sumažėjusi ir kad šizofrenija yra morfologinių pakitimų progresavimas, kas turi labai svarbią reikšmę pažinimo funkcijų pokyčiams. Visa tai pabrėžiama smegenų struktūros pokyčių teorijoje [2].
Esant tam tikriems nepalankiems aplinkos veiksniams, sunkiam paveldimumui bei tikimybei susirgti šizofrenija, sutrinka centrinės nervų sistemos vystymasis bei yra pažeidžiamas smegenų neuroplastiškumas [2].
Psichologiniai veiksniai. Kaip teigia psichoanalizės mokyklos atstovai, pagrindinis
šizofrenijos defektas yra Ego dezorganizacija, dėl kurios sutrinka realybės suvokimas ir vidinių impulsų kontrolė [2].
Dauguma žmonių gali lengviau susieti savo nuotaikos svyravimus su jos sutrikimais, negu rasti panašumų su keistomis mintimis, suvokimais ir elgesiu, būdingu šizofrenijai [15].
Kai kurių tyrimų duomenimis, kaip keletas ankstyvųjų šizofrenijos ženklų gali būti:
sunki ir ilga motinos šizofrenija;
gimdymo komplikacijos;
atskyrimas nuo tėvų;
netinkamas elgesys arba socialinis atsiribojimas [36].
Prastos gyvenimo sąlygos, bloga finansinė padėtis, šeimyninės aplinkybės irgi gali turėti neigiamos įtakos susirgimų šizofrenija skaičiaus didėjimui [44].
Šizofrenija sergančių asmenų smegenyse taip pat randama neurocheminių medžiagų, atsakingų už informacijos perdavimą iš vienos nervinės ląstelės į kitą, pusiausvyros sutrikimų. Ilgalaikė psichinė trauma, socialiniai veiksniai, tokie kaip socialinė atskirtis, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, neretai taip pat gali išprovokuoti ligą [13].
Gali būti, kad šizofreniją sukelia lėtai veikiantys neurotropiniai vaistai, kurie, esant paveldėtai padidintai rizikai, veikia kaip provokuojantis nepalankus aplinkos veiksnys [2].
1.3. Klinikiniai požymiai ir prognozės
Šizofrenija dažniausiai prasideda jauname amžiuje, o ligos eiga būna įvairi. Daugumai pacientų šis sutrikimas pasireiškia ūminiais epizodais, kurie kaitaliojasi su stabilios dalinės ar visiškos remisijos (išgijimo) periodais [7]. Prieš pasireiškiant pagrindiniams ligos simptomams, žmogus gali pereiti premorbidinį ir prodrominį laikotarpį. Premorbidiniu laikotarpiu išryškėja asmenybės savybės ir bruožai, kurie yra palankūs susirgti šizofrenija. Tokiais požymiais dažniausiai pasižymi šizoidinės asmenybės. Tai yra: uždarumas, intraversija, vienišumas, neformalaus bendravimo baimė, emocijų šaltumas, aktyvumo stoka, netolerancija ilgalaikei įtampai ir diskomfortui. Šie bruožai gali pasireikšti daug anksčiau prieš ligos diagnozavimą ar net būti stebimi visą gyvenimą [15].
Prodrominėje fazėje, kuri vadinama įžanga į ligą, gali vyrauti kūno nusiskundimai, kuriuos pacientas savotiškai interpretuoja, atsirasti kliedėjimo idėjos. Kartais pasitaiko perdėtas susidomėjimas religiniais ar filosofiniais klausimais, abstrakčiomis idėjomis. Toks asmuo tampa vis mažiau pajėgus atlikti įvairius darbus, apsileidžia, nebesirūpina kasdieniais reikalais, sutrinka jo bendravimas su aplinkiniais. Prodrominį laikotarpį labai svarbu laiku pastebėti, nes kuo ilgiau liga negydoma, tuo dažnesni vėliau būna jos paūmėjimai, tuo labiau įsisenėja simptomai ir blogesnė esti ligos prognozė [17]. Šizofrenija dažniausiai nustatoma ūmioje (aktyvioje) stadijoje, kada asmuo dėl ryškios psichozės yra paguldomas į ligoninę. Šioje ligos fazėje ir pasireiškia pagrindiniai ligos simptomai [2].
Apie 20-25 procentai šizofrenija sergančių žmonių visiškai pasveiksta – visi psichozės požymiai išnyksta, ir jie vėl gali gyventi kaip anksčiau. Dar dvidešimčiai procentų ligonių kai kurie simptomai lieka, bet jie pajėgia patenkinamai ir produktyviai gyventi [23].
Veiksniai, kurie paprastai yra susiję su geresnėmis ligos baigtimis, yra šie: vėlesnė sutrikimo pradžia, moteriška lytis, buvimas santuokoje, socializuota asmenybė, geras prisitaikymas ir funkcionavimas, aukštesnis IQ, ūminė ligos pradžia, klinikoje vyraujantys pozityvieji arba afektiniai simptomai, nėra dezorganizacinių bei negatyviųjų simptomų ligos pradžioje, mažesnis ankstesnių epizodų skaičius, fazinis paūmėjimų ir remisijos epizodų kaitos pobūdis, nėra duomenų apie šizofrenijos paveldimumą ir mažas emocijų išreikštumo lygis šeimoje bei paciento bendradarbiavimas [23,33].
1.4. Sergančiųjų šizofrenija gydymo principai
Psichikos ligų gydymo istorija yra ilga, ji ne visada buvo nuosekli; būta atvejų, kuomet psichikos ligos gydytos kūno bausmėmis, kaustymu grandinėmis ir pan. Psichikos liga sergančio žmogaus izoliavimas ir imobilizavimas – dar ir dabar naudojama priemonė šiuolaikinėje psichiatrijoje [19]. Laikams keičiantis, keitėsi ir požiūris į visų psichikos ligų, taip pat ir šizofrenijos, gydymą [23]. Pagrindiniai vaistai šizofrenijai gydyti yra neuroleptikai: tradiciniai: haloperidolis, aminazinas ir
naujesni atipiniai: klozapinas, risperidonas, olanzapinas ir kt.[20,21]. 2012 metais Lietuvoje kai kur pradėta taikyti ir naujos kartos vaisto – paliperidono palmitatas [1]. Vieno tyrimo, 2005-2007 m. atlikto 9 šalyse, apibendrinime teigiama, kad šis vaistas padeda pagerinti asmeninį ir socialinį funkcionavimą, sumažina ligos atkryčių riziką, suretina pacientų hospitalizavimą [24]. Vaistai turi ir šalutinį poveikį [20,23] (3 lentelė).
3 lentelė. Dažniausiai pasitaikantis pašalinis vaistų poveikis [23]
Šalutinis poveikis Ką reiškia
Akatizija Nerimas arba dirglumas. Poreikis nerimauti,
atsistoti arba vaikščioti aplink.
Akinezija Sustingimo jausmas. Normalaus
spontaniškumo trūkumas („be ugnelės“). Nėra proto energijos („jaučiuosi lyg zombis“). Anticholinerginiai reiškiniai (fiziniai) Burnos džiūvimas, pablogėjęs regėjimas,
šlapinimosi sutrikimai, vidurių užkietėjimai. Anticholinerginiai reiškiniai (psichikos) Atminties pablogėjimas, sumišimas (jausmas,
kad nesi čia), regos haliucinacijos.
Distonija Staigūs raumenų traukuliai pvz., mėšlungis.
Lytiniai sutrikimai Nėra lytinio potraukio. Nėra erekcijos ir ejakuliacijos. Nėra mėnesinių
Vėlyvoji diskinezija Kankinantys burnos, liežuvio ar rankų judesiai.
Tremoras Reguliarus rankų ar kitų kūno dalių
trūkčiojimas.
Svorio didėjimas Svorio padidėjimas, palyginti su normaliu kūno svoriu.
Šiais laikais prieita išvados, kad gydymas – ne tik medikamentų vartojimas, tačiau jame ne mažiau svarbią vietą užima ir psichologinė, psichoterapinė bei socialinė pagalba, reabilitacija [2]. Šizofrenija sergančio paciento sveikatos būklė turi būti įvertinta įvairiapusiškai, apimti psichiatrinį, psichologinį ir fizinės sveikatos įvertinimą [17]. Gydant sergančiuosius šizofrenija, medicina tradiciškai yra nukreipta į simptomų gydymą, dažnai tuo pačiu užmirštama, kad ši liga – sunkiai pagydoma. Medikamentai vienus šizofrenijos simptomus gali panaikinti visai, tačiau kitus – palikti tokius pačius. Dėl šios priežasties, į sergančiųjų šizofrenija gydymą reikia žiūrėti kiek platesniu – holistiniu požiūriu [34]. Šizofrenijos gydyme, kai kurių autorių teigimu, yra naudotina psichosocialiniu pagrindu parengta reabilitacija. Ją sudaro:
darbas su sergančiojo šizofrenija artimaisiais;
socialinių įgūdžių lavinimas;
pažintinių funkcijų lavinimas.
1.5. Sergančiųjų šizofrenija reabilitacija
Reabilitacija medicinoje – koordinuotas kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių panaudojimas siekiant maksimalaus reabilituojamojo funkcinio aktyvumo [46]. Psichiatrijoje atskirti, kur baigiasi gydymas, kur prasideda reabilitacija, yra itin sunku. Šiuolaikinėje literatūroje vartojami 2 sinoniminiai terminai:
1) psichiatrinė reabilitacija,
2) psichosocialinė reabilitacija [2].
W. Antody, M. Coher, M. Ferko suformulavo tokius svarbiausius psichiatrinės reabilitacijos principus:
1. Svarbiausias psichiatrinės reabilitacijos tikslas – pagerinti psichiškai neįgalių asmenų kompetenciją.
2. Psichiatrinė reabilitacija yra eklektiška, tai yra, taiko įvairius metodus.
3. Psichiatrinė reabilitacija padeda išmokti elgesio, reikalingo paciento pageidaujamoje aplinkoje.
4. Psichiatrinė reabilitacija pabrėžia psichiškai neįgalių žmonių profesinės reabilitacijos reikšmę.
5. Svarbus šios reabilitacijos elementas – viltis.
6. Sąmoningai skatinant paciento priklausomybę, galima padėti jam išmokti savanoriškai funkcionuoti.
7. Pageidautina, kad pacientai aktyviai dalyvautų reabilitacijos procese.
8. Dvi svarbiausios psichiatrinės reabilitacijos priemonės – tai paciento įgūdžių ir aplinkos paramos kūrimas.
9. Ilgalaikis gydymas vaistais dažnai būna reikalingas, tačiau retai yra pakankamas reabilitacijos komponentas[27].
Psichosocialinę reabilitaciją vykdo reabilitacijos komanda. Labai svarbu, kad darbuotojai būtų kvalifikuoti, kupini energijos, kantrybės, ištvermės ir noro dirbti [2].
Reabilitacijos komanda. Efektyvus ir vieningas reabilitacijos komandos darbas yra būtinas
bendram tikslui pasiekti ir bendrom vertybėm išsaugoti. Pagrindiniai specialistai minėtoje komandoje yra gydytojai ir slaugytojos, terapeutai, psichologai, paramos darbuotojai [10].
Ligoninės aplinkoje gydytojai yra komandos lyderiai, nes jie atsakingi už pacientų gydymą, gydymo gerinimą, bei išrašymą. Gydytojai diagnozuoja ligą ir įvertina pacientą, naudodami medicinos žinias ir kitų komandos narių įvertinimus. Visais atvejais gydytojas išrašo vaistus ir paskyrimus. Socialinio darbuotojo vaidmuo apima: ryšius tarp paciento ir atitinkamos tarnybos; darbą, siekiant tam tikro tikslo su žmonėmis, norint pakeisti jų gyvenimą; pareigų nustatymą pagal įstatymus, pvz., vaikų
gynimas ir t.t. Socialiniai darbuotojai gali teikti jiems patarimus dėl galimos finansinės paramos. Logoterapeutas komandoje atlieka kalbėjimo ir kalbos terapeuto vaidmenis. Kai kuriems psichiatrinio skyriaus pacientams yra sunku išaiškinti, kad neteisingos kalbos naudojimas yra vienas iš jų ligos simptomų. Logoterapeuto pagrindinis tikslas – išgydyti žmogaus bendravimo sutrikimus ir sudaryti geresnį supratimą apie šiuos sutrikimus. Tai vienintelė profesija, kurios pagrindas sutelktas į plačios srities sutrikimus, taip pat ji įtraukia medicinos, psichologijos, psicholingvistines, akustines, fonetines žinias, tyrimus ir mokymą. Terapeutas siūlo žmogui, turinčiam bendravimo sutrikimų progą pagerinti savo sugebėjimus, vystyti efektyvesnius kalbėjimo sugebėjimus. Kineziterapeutai dirba poūmės protinės būklės fazėje, taiko individualius ir grupinius užsiėmimus, pacientų gydymui naudoja fizinius pratimus. Ergoterapeutai padeda įvairaus amžiaus asmenims, turintiems negalią prisitaikyti prie aplinkos, dalyvauti įvairioje veikloje. Jie analizuoja veiklos problemas, įvertina ergoterapijos poreikius, sudaro individualius planus bei nurodo būdus, kaip juos įgyvendinti, moko pacientus ir jų artimuosius reikiamų metodikos elementų. Kūrybinės veiklos terapeutų darbas – meno, dramos, muzikos, šokių užsiėmimai. Kai kurios komandos turi vieną ar daugiau kūrybinės veiklos terapeutų, kai tuo tarpu kiti dalinasi terapeutais tarp komandų. Visi kūrybinės veiklos terapeutai naudoja savas meno priemones, suderintas su terapijos požiūriu, siekdami stiprinti asmens saviraišką, palengvinti emocinę raidą, padėti susivokti. Šeima ir draugai yra svarbūs komandos nariai. Jie paprastai pacientui teikia emocinę ir praktinę paramą namuose, ir yra ypač svarbūs jį prižiūrint. Tačiau jiems taip pat reikalinga emocinė ir praktinė pagalba, kurią teikia reabilitacijos komanda. Klinikiniai psichologai dirba ligoninėse ir visuomenės aplinkoje su plačios srities žmonių susirgimais. Jie gali gydyti asmenis ambulatoriškai, esančiais ligoninėje ar visuomenės aplinkoje, pvz. asmens namai. Jie yra įtraukiami, tam, kad patartų kolegoms dėl atitinkamų darbo metodų ir technikų, taip pat kaip ir dėl klinikinio vaidmens. Paramos darbuotojai dirba tik namuose. Jie nereikalauja formalaus pasirengimo, bet, siekiant, kad darbas būtų efektyvus, jiems reikia gerų asmens ir bendravimo sugebėjimų. Jų pagrindinis vaidmuo - dirbti su žmonėmis, jų kasdieniniame gyvenime, tuo siekiama kuo didesnės nepriklausomybės. Komandos nariai turi surasti tarpusavio ryšį su paramos darbuotojais, gauti informacijos apie pacientą ir patarimus, dirbant su asmeniu [10].
Pacientas gali tiesiogiai ar netiesiogiai kontaktuoti su kitais profesionalais, kurie yra nepastovūs komandos nariai, bet kurių pagalba gali būti reikalinga. Tai yra: psichoterapeutai, dietologai, sveikatos paramos darbuotojai, sanitarinė pagalba, pagalbinis personalas [10].
Be paciento nebūtų komandos, todėl jis yra pagrindinis komandos narys, užimantis aktyvų vaidmenį visuose sprendimuose, kurie liečia jų priežiūrą (1 pav.). Geras susitelkimas į pacientą lemia terapijos efektyvumą [8].
1 pav. Paciento vieta reabilitacijos komandoje [31]
1.6. Ergoterapija esant šizofrenijai
Ergoterapija – paciento galimybių atkūrimas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslingai veikiant. Dirbant su pacientais, kuriems diagnozuota šizofrenija, svarbu atkurti ryšį su tikrove – to galima pasiekti struktūrizuojant aplinką. Ergoterapeutas gali skatinti pacientą kuo tiksliau laikytis dienos režimo, padeda suprasti, kokių kasdienio gyvenimo įgūdžių jam trūksta. Yra itin svarbu, kad ergoterapeutas parinktų tokią veiklą, kurią pacientas galėtų sėkmingai atlikti. Tai skatina motyvaciją atlikti ergoterapiją. Nustačius dėmesio sutrikimus, reikėtų stengtis, jog pratybų metu asmeniui netrukdytų jokie šalutiniai dirgikliai. Svarbu, kad užduotys būtų prasmingos pacientui – tai padeda ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį. Rekomenduojami stalo žaidimai, dėlionės, galima pabandyti strateginio mąstymo reikalaujančius žaidimus (šachmatus, šaškes). Vienu metu rekomenduojama atlikti vieną užduotį, veiklą suskirstant į atskirus etapus [8,9,10].
Pacientams, turintiems atminties sutrikimų, rekomenduojami ergoterapijos pratimai, skirti konkrečioms užduotims atlikti. Jei pamirštama darbo eiga, galima naudoti simbolių paveikslėlius, kurie primintų, ką ir kaip reikia iš eilės atlikti. Patariama parašyti instrukcijas, pvz., prie durų parašyti priminimą „išjungti šviesą“ ir pan. [8,9].
Bendravimas su sergančiaisiais šizofrenija yra sudėtingas. Svarbu išklausyti, užjausti, nesukeliant priešiškumo, įkyriai neperšant savo nuomonės. Kalbant galima keletą kartų perklausti, stengtis kuo išsamiau išsiaiškinti paciento norus. Ši taktika trumpam jį nuramins, be to leis jam palaipsniui suvokti, kad jo mintys aplinkiniams nėra pakankamai aiškios. Būtina pacientą palaipsniui pratinti išsakyti savo jausmus, mintis, nuogąstavimus, kylantį nerimą, kad būtų lengviau numatyti
būklės pablogėjimą. Tačiau tam reikalingas abipusis pasitikėjimas. Negalima ginčytis ir įrodinėti, kad paciento mintys nerealios. Tai tik sustiprins kliedesius, sukels asmens priešiškumą. Reikia elgtis diplomatiškai, taktiškai. Bendraujant su šizofrenija sergančiu asmeniu negalima šnibždėti, juoktis, stebėtis ar piktintis. Kiekviena neapgalvota emocinė reakcija gali sukelti susierzinimą ar agresijos protrūkį. Bendraujant geriau nenaudoti lietimo, nes įtarūs pacientai tai gali suprasti kaip pasikėsinimą į jų asmenybę ar gyvybę. Priepuolio metu patartina vengti tiesioginio akių kontakto, pašalinti dirgiklius (išjungti radiją, televizorių ar kt.), nešaukti, neišreikšti susierzinimo ar pykčio [8, 11].
Ergoterapinis vertinimas pacientams, sergantiems šizofrenija, labai priklauso nuo to, kaip asmuo buvo gydomas prieš tai, koks ligos sunkumo laipsnis, kiek ir kokios yra sutrikusios gyvenimo sritys [9].
Asmenims, kuriems diagnozuota šizofrenija, sunkumų gali kilti kasdieninėje veikloje, laisvalaikio bei produktyviojoje. Asmens higiena, apsirengimas, nusirengimas, prausimasis ir kitos kasdienės veiklos gali smarkiai nukentėti dėl šizofrenijos. Siekiant palengvinti sutrikusias savarankiškumo kasdienes veiklas, yra rekomenduojama sudaryti tam tikras sekas (instrukcijas), kaip asmuo turi elgtis, norėdamas apsirengti ar nusiprausti, padedančias skaičiuoti pinigus ir pan. [45].
Remiantis Žmogaus užimtumo modeliu (The Model of Human Occupation), žmogaus veiklos atlikimas priklauso nuo 3 pagrindinių dalių: valios, įpročių, vykdymo. Šis modelis pabrėžia, kad aplinka su žmogumi turi abipusį ryšį ir jį veikia. Dalyvavimas terapinėje veikloje (tikslingoje veikloje) gali daryti įtaką žmogaus prisitaikomumui, savarankiškumui. Dirbant su šizofrenija sergančiu asmeniu labai svarbu įvertinti jo mėgiamus ir nemėgiamus dalykus, ypač tuos, kurie jį gali sunervinti [40, 42].
Ne mažiau svarbus yra ir psichologinis klimatas. Dirbant su šizofrenija sergančiu žmogumi ir jo artimaisiais, gydymas bei priežiūra siūloma su viltimi ir optimizmu. Turi būti skiriama laiko užmegzti palaikančius ir empatiškus santykius. Reikėtų vengti kalbėti sudėtingais medicinos terminais arba vartoti jų kuo mažiau, turėtų būti pateikiama rašytinės, jei įmanoma – ir garsinės, informacijos apie šizofreniją [23].
Ergoterapijos taikymas asmenims, sergantiems šizofrenija yra specifiškas. Procesas turi būti pradėtas ligoniui dar esant ligoninėje ir tęsiamas jam grįžus į namus [9]. Darbas su pacientu dažniausiai būna labai individualus, kadangi kiekvieno asmens pažintinių funkcijų lygis gali skirtis [32]. Pastaruoju metu pasaulinėje psichiatrijos praktikoje yra gan dažnai taikoma grupinė sergančiųjų šizofrenija veikla. Asmenys, sergantys šizofrenija, susirinkę į grupę, gali atlikti tam tikrus darbus, užsiimti norima veikla, bendrauti, palaikyti vieni kitus. Yra itin svarbu, kad tokiu būdu žmonės gali pajusti neesantys vieni, jog sergančiųjų šizofrenija yra ir daugiau. Gali būti taikomi grupiniai užsiėmimai, kuriuose dalyvauja ir šeimos nariai, artimieji. Tad tokiu būdu galima bent kiek sumažinti stigmatizavimo pojūtį bendruomenėje [43].
1.7. Požiūris į sergančiuosius šizofrenija
Šeštame ir septintame dešimtmetyje išaugus susidomėjimui bendruomenės psichikos sveikata, industriniame pasaulyje dėmesys buvo sutelktas į psichikos ligų stigmos klausimą. S. Staras 1950 m. atliko didžiulį visuomenės tyrimą JAV ir padarė išvadą, kad apskritai visuomenės reakcija į psichikos ligomis sergančius žmones yra neigiama ir grįsta skurdžia informacija [16,33]. Dėl neigiamo požiūrio kenčia šizofrenija sergančiųjų asmenų savivertė, požiūris į gyvenimą [15,33]. Daugelyje šalių ši liga yra apipinta tam tikrais visuomenėje sukurtais ir neatitinkančiais realybės mitais (Pvz., mitas, kad visi sergantys šizofrenija asmenys yra pavojingi, negalintys kontroliuoti savo veiksmų ir pan.) [53]. Vieno Indijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad sergančiųjų šizofrenija santuokų skaičius yra daug (apie 31 proc.) mažesnis nei sveikųjų. Kaip teigia straipsnio autoriai, yra didelė tikimybė, kad mažas santuokų skaičius yra dėl įvairių stigmatizavimo formų [49].
Daugeliui pacientų, sergančių šizofrenija, būna sunku dirbti darbą [54]. Bet tai – ne priežastis tokių asmenų visai neįdarbinti. Šiuo metu dėl įsivyravusio neigiamo požiūrio sergančiųjų šizofrenija atžvilgiu, darbdaviai labai nenoriai priima tokius asmenis į savo siūlomą darbo vietą. Sergantiesiems šizofrenija turėtų būti sudarytos sąlygos dirbti ne pilną darbo dieną, o tik po keletą valandų. Taip pat pastebėtina, jog darbo sąlygos turėtų būti kiek paprastesnės nei įdarbinant sveiką asmenį (pvz., sergantįjį šizofrenija įdarbinant biure, reikėtų pasirūpinti, kad jame būtų kuo mažesnis triukšmas, dėl kurio toks asmuo gali sunkiai susikaupti ir blaškytis) [54,38,43].
Sergančiųjų šizofrenija nepakantumą visuomenėje galima šiek tiek mažinti ir dirbant su tokio asmens šeima, artimaisiais. Dažnai tokių asmenų šeimos nariai nežino, kaip elgtis su ligoniu, ką daryti atkryčio metu. Dėl šios priežasties visas su pacientu dirbantis personalas, taip pat ir ergoterapeutas, gali padėti šeimos nariams suprasti apie ligą, nurodyti, kaip atitinkamose situacijose elgtis. Šeimos nariai, supratę, kaip elgtis su sergančiuoju šizofrenija asmeniu, gali patys kitiems giminaičiams, artimiesiems perduoti tokią informaciją. Tik tokiu būdu informacija, kad su šizofrenija galima gyventi, sklis visuomenėje ir darys šiokią tokią įtaką neigiamam žmonių požiūriui [53,48,32].
2. TYRIMO METODOLOGIJA
2.1 Tyrimo kontingentas
Tyrimas buvo atliekamas Respublikinės Kauno ligoninės padalinio VšĮ Marių ligoninės I, II Moterų ir I, II, III Vyrų skyriuose. Tyrimas atliktas nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. Respublikinės Kauno ligoninės padalinio VšĮ Marių ligoninės direktorė raštu sutiko, kad tyrimas būtų atliekamas minėtoje ligoninėje. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (Nr. BEC-FMR (M)-497) (9 priedas).
Tyrime dalyvavo 86 pacientai, kuriems diagnozuota šizofrenija. Jie buvo suskirstyti į 3 grupes: pirmąją sudarė 30 pacientų, antrojoje surinkta taip pat 30 pacientų, trečiojoje – 26 pacientai. Tiriamieji buvo informuoti apie tyrimą asmens informavimo forma. Sutikusiems dalyvauti buvo pateikta tiriamojo asmens sutikimo forma. (6 ir 7 priedai). Į šizofrenijos rūšį tyrime nebuvo atsižvelgta.
2.2 Tyrimo metodika
Trumpas protinės būklės vertinimo testas (TBBT) (5 priedas)
Šis testas taikomas pažintinių funkcijų įvertinimui. Teste vertinama orientacija laike, erdvėje, žodžių įsiminimas, dėmesys, skaičiavimas, atmintis, kalba ir paveikslų atkūrimas. Kiekviena veikla vertinama atskirais balais, o bendrai sudėta balų suma atspindi esamą protinę būklę bei pažintinių funkcijų sutrikimus.
Rezultatų vertinimas:
0 – 10 balų – sunkus pažintinis sutrikimas; 11 – 20 balų – vidutinis pažintinis sutrikimas; 21 – 24 balų – lengvas pažintinis sutrikimas; 25 – 30 balų – pažintinių funkcijų sutrikimo nėra.
Buvo pasirinkti >11 balų surinkę ir sutikę dalyvauti tiriamieji.Vidutinis pirmosios grupės asmenų surinktų balų kiekis 21,10±, antrosios – 21,63± balai, trečiosios - 20,73. Tokia atranka pasirinkta dėl to, kad būtų galima objektyviau įvertinti sergančiųjų šizofrenija savarankiškumą, bendrauti ir taikyti jiems ergoterapijos programas.
Bendro pobūdžio klausimynas (4 priedas)
Tiriamiesiems reikėjo nurodyti lytį, amžių, išsilavinimą ir kitus duomenis. Tai buvo daroma siekiant nustatyti galimai reikšmingus veiksnius asmenų, sergančių šizofrenija, savarankiškumui.
Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketa (1 priedas)
Šioje anketoje autoriai išskiria 9 gyvenimo sritis, kuriose gali savarankiškumo problemų: asmeninė higiena, valgymo įgūdžiai, savęs priežiūra, būsto priežiūra, rūpinimasis savo sveikata, pagalba, transportas, finansai, laisvalaikis/poilsis. Tiriamieji turėjo atsakyti, ar sugeba/gali atlikti konkrečias užduotis iš šių sričių, atsakydami „taip“, „reikia pagalbos“ ar „ne“. Atsakymai buvo vertinami balais: „taip“ – 2 balai, „reikia pagalbos” – 1 balas, „ne“ – 0 balų. Naudojant šią anketą buvo siekiama nustatyti savarankiškumo problemas.
Bendravimo ir tarpasmeninės sąveikos įgūdžių vertinimo skalė (3 priedas)
Tai skalė, (ACIS - The Assessment of Communication and Interaction Skills), kuria vertinti asmenų, dalyvaujančių tyrime, savarankiško bendravimo ir tarpasmeninės sąveikos palaikymo įgūdžiai. Šioje skalėje paciento vertinimas yra išskirtas į 3 dalis:
1. Fizinė sritis, kurioje vertinami paciento gebėjimai palaikyti akių kontaktą, priimti kūno padėtį ir pan.;
2. Apsikeitimo informacija sritis, kurioje vertinami paciento gebėjimai reikštis, klausti, kalbėti, parodyti emocijas/požiūrį.
3. Tarpusavio santykių sritis – joje vertinama pagarba kitam asmeniui, socialinių normų laikymasis, gebėjimas užmegzti ryšį.
Kiekviena skalės sritis vertinama pagal 4 balų skalę: 4 balai skiriami įvertinus, jog tam tikras įgūdis yra geras, tinkantis palaikyti nuolatinį socialinį elgesį, 1 balas – įgūdžio trūkumas, kuris lemia savarankiškumo bendraujant nebuvimą, sutrikusį socialinį elgesį.
Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT) (2 priedas)
Funkcinio nepriklausomumo testas sukurtas JAV 1993 m. Šis testas sudarytas iš 18 dalių. Kiekviena veikla vertinama nuo 1 iki 7 balų:
1 – visiška pagalba (apsitarnavimas – 0 proc.), 2 - maksimali pagalba (apsitarnavimas – 25 proc.), 3 – vidutinė pagalba (apsitarnavimas – 50 proc.), 4 – minimali pagalba (apsitarnavimas – 75 proc.), 5 – priežiūra,
6 – modifikuotas nepriklausomumas (įrankis), 7 – visiškas nepriklausomumas.
Išskirtos dvi FNT dalys: motorikos (13 punktų) ir pažinimo (5 punktai) funkcijų vertinimo. Motorikos vertinimo dalį sudaro gebėjimai: valgyti, atlikti asmens higieną, maudytis, apsirengti viršutinę ir apatinę kūno dalį, pasinaudoti tualetu, kontroliuoti šlapinimąsi ir tuštinimąsi, persikelti į
lovą, kėdę, vežimėlį, persikelti tualete, persikelti į vonią, dušą, eiti, važiuoti vežimėliu, lipti laiptais. Motorikos vertinimo dalies minimali balų suma – 13, maksimali – 91 balas. Pažinimo funkcijų vertinimo dalį sudaro gebėjimai: suprasti, reikšti mintis, bendrauti, spręsti problemas, atsiminti. Pažinimo funkcijų vertinimo dalies minimali balų suma – 5, maksimali – 25 balai. Minimali FNT bendra balų suma 18, maksimali – 126 balai.
Ligoninėje sąlygos objektyviai įvertinti pacientų savarankiškumo problemas tinkamos: kiekvieno skyriaus (ir moterų, ir vyrų) gale yra tualetai, valgyklos (virtuvės), kuriuose galima stebėti tiriamųjų savarankiškumą tam tikrose situacijose (valgymas, savipriežiūra ir kt.). Pastebėtina, jog tokių sąlygų pakanka tinkamam bei objektyviam ergoterapijos programų efektyvumo nustatymui (įvertinimui).
Visais testais, skalėmis ir klausimynais kiekvienas pacientas vertintas tyrimo pradžioje ir pabaigoje. Tai daryta siekiant nustatyti ergoterapijos poveikį.
2.3. Tyrimo organizavimas
Pirmosios grupės pacientams buvo taikytos ergoterapijos programos: 2 kartus per savaitę po 30 – 40 min. visą mėnesį. Iš viso buvo taikyti 10 individualių ergoterapijos programų kiekvienam pacientui. Antrosios grupės pacientams buvo taikyta įprastinė ergoterapija 2 k. per savaitę po 30 - 40 min. visą mėnesį. Iš viso buvo taikyta 8 individualūs įprastinės ergoterapijos užsiėmimai. Trečiosios grupės pacientams ergoterapijos užsiėmimai buvo taikomi nustatyta Marių ligoninės tvarka.
Ergoterapija užsiėmimų metu buvo nukreipta į svarbias gyvenimo sritis, kurios sergantiesiems šizofrenija gali būti labai sutrikusios: finansai, laiko planavimas, gebėjimas apsipirkti, skaičiuoti pinigus, kiesti valiutą, orientavimasis aplinkoje bei įvairiose (ekstremaliose) gyvenimo situacijose.
Užsiėmimų metu pirmosios grupės pacientams buvo pateikiamos 4 tipų ergoterapijos programos:
1. Skaičiavimo užduotys. Jos buvo pateikiamos matematiniu-aritmetiniu principu: asmeniui pateikta lentelė (8 priedas) su atsakymų variantais (skaičiais), o žodžiu klausiama, kiek bus tam tikrus skaičius padauginus iš kitokių skaičių, taip pat buvo atliekami dalybos, sudėties, atimties veiksmai.
2. Finansinių operacijų užduotys (8 priedas). Asmeniui buvo pateikiamos tam tikros prekės (prekės imitacijai panaudoti aplinkoje esantys daiktai – knygos, rašymo priemonės, šaukštai), kurias asmuo turėjo „įsigyti“ už turimus imitacinius pinigus, grąžinti grąžą ir pan. Taip pat taikytas valiutos keitimo iš vienos nacionalinės į kitą užsiėmimas.
3. Laiko planavimo užduotys (8 priedas). Tiriamieji turėjo pasakyti laikrodyje parodytą valandą, suplanuoti, ar įsivaizduojama kelionė, renginys arba užsiėmimas „sutilps” į tam tikrus laiko rėmus ir pan.
4. Orientacinės užduotys (8 priedas). Tyrimo dalyviams reikėjo pateiktame žemėlapyje nurodyti, kur yra Europos ribos, didžiausios jos sostinės, parodyti Lietuvą. Taip pat buvo prašoma nurodyti, kokiais keliais asmuo vyktų, norėdamas pasiekti įvairias vietas. Buvo prašoma įsivaizduoti gaisrą, avariją, susižalojimą bei pasakyti, ką darytų jų metu, patariama, kaip nepasimesti, valdyti savo emocijas, kokiais telefono numeriais skambinti, ką sakyti pirmiausiai, kaip elgtis, jei neturėtų telefono, būtų vieni ir pan.
Visose užduotyse pacientams buvo patariama, paaiškinama, kaip tinkamai jas atlikti, koks teisingas atsakymas ir pan. Iškilus sunkumams (skaičiavimo užduotyse ar finansinių operacijų), jie buvo sprendžiami, kai kada – ir palengvinamos užduotys.
Antrosios tiriamųjų grupės asmenims buvo taikomi įprastinės ergoterapijos užsiėmimai. Laikas, skirtas jiems, nesiskyrė nuo pirmosios tiriamųjų grupės (30 - 40 min.). Iš viso buvo taikyti 8 individualūs ergoterapijos užsiėmimai. Taikytos įprastinės ergoterapijos sergantiesiems psichikos ligomis užduotys: suvokimo lavinimas, užimtumas. Suvokimo lavinimui buvo pasirinktos dėlionės, žaidimai. Užimtumo užduotys buvo nukreiptos į su psichikos ligomis susijusius neigiamus simptomus: piešimas, individualūs pokalbiai.
Trečiosios tiriamųjų grupės asmenims ergoterapija vyko pagal nustatytą Marių ligoninės vidaus tvarką.
2.4. Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Office Excel 2010 programą bei duomenų kaupimo ir analizės SPSS 20 (Statistical Package for Social Science) programos paketą. Trejų grupių vidurkių skirtumus nepriklausomoms imtims lyginome Stjudento - t testu nepriklausomoms imtims. Kategoriniai požymiai aprašyti procentiniais dydžiais, kiekybiniai požymiai – vidurkiais ir standartinėmis paklaidomis. Priklausomybės įvertinimui naudotas Spirmeno koreliacijos koeficientas.
3. REZULTATAI
3.1. Tyrimo kontingento charakteristika
Tyrime dalyvavo 86 pacientai, kuriems diagnozuota šizofrenija. Iš jų 45 (52 proc.) buvo moterys, 41 (48 proc.) – vyrai. (2 pav.)
2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį
Pirmojoje grupėje buvo 30 pacientų (17 (56 proc.) sudarė moterys, 13 (44 proc.) sudarė vyrai), antrojoje grupėje buvo 30 asmenų (16 (53 proc.) sudarė moterys, 14 (47 proc.)- vyrai). Trečiojoje grupėje buvo 26 pacientai (15 (58 proc.) sudarė moterys, 11 (42 proc.) – vyrai).
Grupė Lytis
PIRMOJI GRUPĖ ANTROJI GRUPĖ TREČIOJI GRUPĖ
Moterys 17 16 15
Vyrai 13 14 11
Iš viso 30 30 26
4 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį grupėse
Visi tiriamieji pagal pagal amžių buvo suskirstyti į grupes pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas. Daugiausia pacientų – 36, buvo jaunesni nei 44 metų, 24 pacientai buvo nuo 45 iki 59 m. 19 tiriamųjų buvo nuo 60 iki 74 metų. Mažiausiai tiriamųjų – 7, buvo nuo 75 iki 90 m.
52% 48%
Moterys VyraI
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (pagal PSO)
Kaip dar vienas veiksnys sergančiųjų šizofrenija savarankiškumui buvo vertinama pacientų šeimyninė padėtis. Net 32 pacientai buvo vieniši, 25 – susituokę. Daugiau nei ketvirtis tiriamųjų – 23, buvo išsituokę, o 6 – našliai(-ės). Šie skaičiai tik dar kartą patvirtina mokslinėje literatūroje randamus duomenis, kad sergantiesiems šizofrenija dažnai sunku išlaikyti šeimyninius santykius.
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį
Buvo teiraujamasi ir apie tiriamųjų išsilavinimą. Mokslinėje literatūroje randama duomenų, kad išsilavinę žmonės dažniau serga šizofrenija nei turintys žemesnį išsilavinimą. Panašūs skaičiai vyrauja ir šiame tyrime: net 28 asmenys turėjo aukštąjį išsilavinimą, 14 – aukštesnįjį (kolegija, mokykla), 35 turėjo vidurinį išsilavinimą.
0.0% 5.0% 10.0% 15.0% 20.0% 25.0% 30.0% 35.0% 40.0% 45.0% Iki 44 m. 45-59 m. 60-74 m. 75-90 m. 41.9% 27.9% 22.1% 8.1% 0.0% 5.0% 10.0% 15.0% 20.0% 25.0% 30.0% 35.0% 40.0%
Vieniši Susituokę Išsiskyrę Našliai
37.2%
29.1%
26.7%
5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Šie tiriamųjų duomenys (lytis, amžius, šeimyninė padėtis, išsilavinimas) buvo vertinami kaip veiksniai, galimai turintys įtakos sergančiųjų šizofrenija savarankiškumui. Apie šių veiksnių įtaką savarankiškumui galima skaityti 3.3 skyrelyje.
3.2. Savarankiškumo problemų nustatymas
Savarankiškų gyvenimo įgūdžių anketa sudaryta iš 50 klausimų, kurie suskirstyti pagal tam tikras temas. Tiriamieji turėjo atsakyti, ar sugeba/gali atlikti konkrečias užduotis iš šių sričių, atsakydami „taip“, „reikia pagalbos“ ar „ne“. Atsakymai buvo vertinami balais: „taip“ – 2 balai, „reikia pagalbos” – 1 balas, „ne“ – 0 balų. Didžiausias anketos balų skaičius – 100. Šia anketa buvo vertinami visų grupių tiriamieji: pirmosios, antrosios ir trečiosios. Vertinta 2 kartus: tyrimo pradžioje, siekiant išsiaiškinti sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo problemas, ir tyrimo pabaigoje, siekiant nustatyti ergoterapijos programų įtaką savarankiškumui.
Išanalizavus tiriamųjų atsakymus nustatėme, jog net 29 tiriamiesiems kyla problemų asmeninės higienos srityje. 57 tiriamieji problemų dėl minėtos srities nenurodė. Šiuos rezultatus vaizduojanti diagrama pavaizduota 6 pav.
0 0.05 0.1 0.15 0.2 0.25 0.3 0.35 0.4 0.45
Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis Pradinis
40.7%
16.3%
32.6%
6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal problemas „asmeninės higienos“ srityje
Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketoje vertinami valgymo įgūdžiai. Išanalizavus gautus rezultatus nustatyta, jog net 27 tiriamieji nurodė turintys problemų valgymo įgūdžių srityje. 59 pacientai šioje srityje problemų nenurodė. Rezultatus atspindinti diagrama pavaizduota 7 pav.
7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal problemas valgymo įgūdžių srityje
Išanalizavus Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketos sritį „savęs priežiūra ir drabužiai“ nustatėme, jog 24 tiriamieji turėjo sunkumų šioje srityje. 59 tiriamieji šioje srityje sunkumų nenurodė (8 pav.). 0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
31.4% 68.6% 0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
33.7%
8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal savipriežiūros ir drabužių sritį
Tyrimas parodė, kad būsto priežiūros srityje sunkumų turi 20 asmenų, 66 tiriamieji sunkumų šioje srityje neišsakė (9 pav).
9 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal problemas „būsto priežiūros“ srityje
Būsto priežiūros srityje daugiau nei pusė tiriamųjų (12, t.y., 60 proc.) nurodė sunkumus, kylančius atliekant smulkius buitinius darbus, palaikant tvarką.
Išanalizavus gautus rezultatus pagal rūpinimosi sveikata sritį nustatyta, kad 45 asmenims kyla sunkumų, 41 – ne. Šiuos rezultatus atspindinti diagrama vaizduojama 10 pav.
0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0% 80.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
27.9% 71.1% 0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0% 80.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
23.3%
10 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal problemas „rūpinimasis savo sveikata“ srityje
Įvertinus sritį „pagalba“, kurioje klausiama, ar žino, kur kreiptis pavojaus metu ir ar pavyksta naudotis telefonu ypatingose situacijose, nustatyta, kad net 71 tiriamasis nurodė sunkumus. Tik mažiau nei penktadalis tiriamųjų, - 15, sunkumų šioje srityje nenurodė. Tokie rezultatai tik dar kartą patvirtina literatūroje randamus duomenis, jog sergantiesiems šizofrenija būna sunku susikaupti, koncentruoti dėmesį ir dėl pažintinių funkcijų sutrikimo tinkamai atlikti tam tikrus veiksmus (11 pav).
11 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal problemas „pagalba“ srityje
Įvertinus sritį „transportas”, kurioje klausiama, ar asmuo geba naudotis transporto tvarkaraščiu, pasiklausti kelio ir pan., nustatyta, jog 21 tiriamajam sunkumų kyla. Sunkumų šioje srityje nepatiria 65 asmuo. Rezultatus atspindinti diagrama vaizduojama 12 pav.
45.0% 46.0% 47.0% 48.0% 49.0% 50.0% 51.0% 52.0% 53.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
52.3% 47.7% 0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0% 80.0% 90.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
82.6%
12 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal problemas „transportas“ srityje
Išanalizavus gautus „finansai“ srities duomenis nustatyta, kad net 73 tiriamieji įvardijo problemas, kylančias šioje srityje, o 13 šioje srityje sunkumų nepaminėjo (13 pav.). Didžioji dalis iš 73 tiriamųjų, įvardijusių problemas „finansai“ srityje, nurodė, kad patys negali atsiskaityti grynaisiais pinigais. Šie skaičiai tik dar kartą patvirtina literatūroje randamus duomenis, kad sergantiesiems šizofrenija yra sunku susikaupti bei atlikti tam tikras veiklas.
13 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal problemas „finansai“ srityje
„Laisvalaikis/poilsis“ srities gautų duomenų analizė parodė, kad tik 11 asmenų tiriamųjų turėjo problemų šioje srityje, o 75 – neturėjo. (14 pav.) Iš įvardinusių, jog „turi sunkumų“, didžioji dauguma (7 tiriamieji) nurodė, kad neina į teatrą, įvairius visuomeninius renginius. Šie skaičiai rodo, kad tai gali būti neigiamo visuomenės požiūrio įtaka.
0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0% 80.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
24.4% 75.6% 0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0% 80.0% 90.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
84.9%
14 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal problemas „laisvalaikis/poilsis“ srityje
Apibendrinant Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketos duomenis, galima pastebėti, jog didžiausios problemos kyla tiriamųjų finansų, pagalbos, asmens higienos ir valgymo įgūdžių srityse.
Taip pat visi tiriamieji (pirmosios, antrosios ir trečiosios grupės) buvo vertinami naudojantis funkcinio nepriklausomumo testu (FNT). Visos veiklos vertintos 7 balų sistema. Mažiausi surinkti balai rodė didžiausias problemas. Įvertinus tiriamuosius nustatyta, kad didžiausios sergančiųjų šizofrenija savarankiškumo problemos kyla atliekant šias veiklas: problemų sprendimas 4,9±0,1, atmintis 5,1±0,1; supratimas 5,2±0,1, socialiniai santykiai 5,5±0,1; išraiška 5,7±0,1 (15 pav).
15 pav. Didžiausios tiriamųjų problemos vertinant pagal Funkcinio nepriklausomumo testą
4.4 4.6 4.8 5 5.2 5.4 5.6 5.8 problemų sprendimas atmintis supratimas socialiniai santykiai išraiška 4.9 5.1 5.2 5.5 5.7 0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0% 80.0% 90.0%
kyla sunkumų sunkumų nekyla
12.8%
Visi tiriamieji (pirmosios, antrosios ir trečiosios grupės) vertinti ir pagal Bendravimo ir tarpasmeninės sąveikos įgūdžių vertinimo skalę. Naudojant šią skalę buvo siekiama įvertinti sergančiųjų šizofrenija savarankiško bendravimo problemas. Ši skalė yra suskirstyta į tris sritis (fizinė, apsikeitimo informacija ir tarpusavio santykių). Visų jos sričių didžiausias balų skaičius – 80.
Pacientai, iš suminio balo surinkę daugiau už vidurkį (>=55,6), buvo laikomi savarankiškais bendraujant, o surinkę mažiau už suminio balo vidurkį (<55,6) – nepakankamai savarankiškais bendraujant bei palaikant tarpasmeninę sąveiką. Taip buvo įvertinta, ar sergantieji šizofrenija turi savarankiško bendravimo problemų. Moterų surinktas balų pagal minėtą skalę vidurkis buvo 54,6±1,2, vyrų – 56,7±1,6 (p>0,05, todėl vidurkių skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas).
Daugiau nei pusė – net 45 asmenys (52,3 proc.), buvo nepakankamai savarankiški bendraujant. Tik 41 (47,7 proc.) buvo pakankamai savarankiški. Šie rezultatai dar kartą parodo sergančiųjų šizofrenija stigmatizacijos problemos svarbą (16 pav.).
16 pav. Savarankiškų ir nepakankamai savarankiškų bendraujant pacientų pasiskirstymas pagal savarankiškumo suminio balo vidurkį
Apibendrinant gautus duomenis, galima pastebėti, kad didžiausios problemos asmenims, sergantiems šizofrenija, kyla asmeninės higienos (34 proc. tiriamųjų), valgymo įgūdžių (31 proc.), pagalbos (83 proc.) bei finansų (85 proc.) ir rūpinimosi savo sveikata (52 proc.) srityse.
Pacientus įvertinus pagal Funkcinio nepriklausomumo testą (FNT), nustatyta, kad didžiausios problemos asmenims, sergantiems šizofrenija, kyla problemų sprendimo, atminties, supratimo, socialinių santykių ir išraiškos veiklose.
45.0% 46.0% 47.0% 48.0% 49.0% 50.0% 51.0% 52.0% 53.0%
savarankiški nepakankamai savarankiški
47.7%
Pacientus įvertinus naudojantis Bendravimo ir tarpasmeninės sąveikos įgūdžių vertinimo skale nustatyta, kad net 52 proc. tiriamųjų yra nepakankamai savarankiški bendraujant ir palaikant tarpusavio santykius (galima daryti išvadą, kad 52 proc. tiriamųjų turi problemų savarankiškai bendraujant).
3.3. Savarankiškumo pokyčiai
Visi tiriamieji tyrimo pabaigoje buvo dar kartą apklausti naudojantis Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketa. Buvo lyginami duomenys, gauti prieš taikytas skirtingas ergoterapijos programas ir po jų (pirmosios ir antrosios grupės tiriamiesiems).
Statistiškai reikšmingi rezultatai gauti kai kuriose Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketos srityse. Didžiausias pirmosios grupės pacientų savarankiškumo pokytis nustatytas pagalbos (1,85 balo), savipriežiūros (0,26 balo), valgymo įgūdžių (0,29 balo) bei rūpinimosi savo sveikata (0,48 balo) srityse, lyginant duomenis su trečiosios grupės pacientų apklausos duomenimis (p<0,05), (5 lentelė).
5 lentelė. Pirmosios ir trečiosios grupės savarankiškumo pokyčiai kai kuriose gyvenimo srityse prieš ergoterapiją ir po jos (taikyta tik pirmosios grupės pacientams)
PIRMOJI GRUPĖ
TREČIOJI GRUPĖ SRITIS Prieš ergoterapiją Po ergoterapijos Pokytis Prieš
TYRIMĄ Po TYRIMO Pokytis Asmeninė higiena 7,96±0,47 8,18±0,50 0,22* 7,95±0,43 8,00±0,42 0,05 Valgymo įgūdžiai 11,59±0,38 11,88±0,37 0,29* 11,40±0,43 11,45±0,45 0,05 Savęs priežiūra ir drabužiai 11,11±0,38 11,37±0,37 0,26* 11,05±0,47 11,10±0,46 0,05 Būsto priežiūra 10,59±0,24 10,70±0,24 0,11 10,40±0,27 10,45±0,27 0,05 Rūpinimasis savo sveikata 8,62±0,20 9,11±0,19 0,48* 8,8±0,28 8,85±0,26 0,05 Pagalba 0,70±0,11 2,55±0,11 1,85* 0,70±0,23 0,8±0,24 0,10 Transportas 6,44±0,23 6,48±0,23 0,03 6,45±0,22 6,45±0,22 0,00 Finansai 2,66±0,29 4,03±0,27 1,37* 2,60±0,31 2,60±0,31 0,00 Laisvalaikis/poilsi s 13,96±0,27 14,07±0,28 0,11 13,95±0,22 14,00±0,24 0,05 *p<0,05 Antrosios grupės pacientams buvo taikoma įprastinė ergoterapijos programa (įvairios suvokimo lavinimo ir kt. užduotys). Norint įvertinti gautus antrosios pacientų grupės rezultatus, reikėjo juos palyginti su trečiosios grupės pacientų, kuriems ergoterapija vyko pagal Marių ligoninės vidaus tvarką, testų rezultatais. Taip buvo nustatoma, ar taikyta įprastinės ergoterapijos programa buvo efektyvi.
Išanalizavus gautus rezultatus nustatėme, jog daugelyje gyvenimo sričių, sudarytų naudojantis Savarankiško gyvenimo įgūdžių anketa, antrosios grupės pacientams, kuriems taikyta įprastinė ergoterapijos programa, statistiškai reikšmingas pagerėjimas nenustatytas (p>0,05) (6 lentelė). Statistiškai reikšmingas pagerėjimas nustatytas tik finansų srityje (p<0,05).
6 lentelė. Antrosios ir trečiosios grupės savarankiškumo pokyčiai kai kuriose gyvenimo srityse prieš ergoterapiją ir po jos (taikyta tik antrosios grupės pacientams)
ANTROJI GRUPĖ TREČIOJI GRUPĖ
SRITIS Prieš
ergoterapiją
Po
ergoterapijos Pokytis Prieš TYRIMĄ
Po TYRIMO Pokytis Asmeninė higiena 7,89±0,37 8,02±0,41 0,13 7,95±0,43 8,00±0,42 0,05 Valgymo įgūdžiai 11,47±0,38 11,58±0,39 0,11 11,40±0,43 11,45±0,45 0,05 Savęs priežiūra ir drabužiai 11,14±0,38 11,22±0,40 0,08 11,05±0,47 11,10±0,46 0,05 Būsto priežiūra 10,56±0,25 10,64±0,25 0,08 10,40±0,27 10,45±0,27 0,05 Rūpinimasis savo sveikata 8,74±0,23 8,89±0,21 0,15 8,8±0,28 8,85±0,26 0,05 Pagalba 0,67±0,11 0,81±0,11 0,14 0,70±0,23 0,8±0,24 0,10 Transportas 6,51±0,22 6,56±0,23 0,08 6,45±0,22 6,45±0,22 0,00 Finansai 2,65±0,28 2,94±0,27 0,29* 2,60±0,31 2,60±0,31 0,00 Laisvalaikis/ poilsis 13,88±0,27 14,02±0,28 0,14 13,95±0,22 14,00±0,24 0,05 *p<0,05
