MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
VITALIJA ŠIRVAITYTĖ
SKIRTINGO AMŽIAUS KŪDIKIŲ MOTORINIŲ GEBĖJIMŲ
KAITA TAIKANT KINEZITERAPIJĄ
Magistrantūros studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA FIZINIAIS PRATIMAIS” (valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Kristina Berškienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė
prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2016 m. 01 mėn. 06 d.
SKIRTINGO AMŽIAUS KŪDIKIŲ MOTORINIŲ GEBĖJIMŲ KAITA
TAIKANT KINEZITERAPIJĄ
Magistrantūros studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA FIZINIAIS PRATIMAIS” (valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Kristina Berškienė 2016 m. 01 mėn. 06 d. Konsultantas
Asist. Margarita Radžiūnienė 2016 m. 01 mėn. 06 d.
Darbą atliko
Recenzentas Magistrantė
Doc. dr. Inesa Rimdeikienė Vitalija Širvaitytė
2016 m. 01 mėn. 06 d. 2016 m. 01 mėn. 06 d.
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 6
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Specifinis kūdikių motorinės funkcijos raidos sutrikimas, epidemiologija ... 10
1.2. Kūdikių motorinė raida bei jos vystymosi principai ... 11
1.3. Kūdikių sutrikusios motorinės funkcijos priežastys ... 13
1.4. Kūdikių motorikos sutrikimai (plačiąja prasme) ... 15
1.5. Kūdikių motorinės raidos vertinimo metodai (palyginamoji analizė) ... 17
1.6. Kineziterapija, skirta kūdikių motorinės raidos koregavimui ... 23
2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 29
2.1. Tyrimo planavimas ... 29
2.2. Kontingentas ... 29
2.3. Tyrimo metodai ... 30
2.3.1. Motorinės brandos įvertinimas ... 30
2.3.2. Matematinė statistika ... 32
3. TYRIMO REZULTATAI ... 33
3.1. Skirtingo amžiaus kūdikių motorinės raidos kaita prieš ir po kineziterapijos ... 33
3.2. Skirtingo amžiaus kūdikių gimimo svorio ir gimimo laiko įtaka motorinės raidos kaitai prieš ir po kineziterapijos ... 36
3.3. Kūdikių motorinės raidos pokyčių skirtingo amžiaus kūdikių grupėse, pradėjus kineziterapiją 1-5, 6-7 ir 8-12 mėnesių amžiaus laikotarpiuose, rezultatai ... 39
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 44
5. IŠVADOS ... 47
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 48
7. MAGISTRO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 49
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 50
SANTRAUKA
Širvaitytė V. Skirtingo amžiaus kūdikių motorinių gebėjimų kaita taikant kineziterapiją, magistranto baigiamasis darbas / darbo vadovė doc. dr. K. Berškienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2016, – 62 p.
Tyrimo tikslas – įvertinti skirtingo amžiaus kūdikių motorinių gebėjimų kaitą taikant kineziterapiją.
Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti skirtingo amžiaus kūdikių motorinę raidą prieš ir po kineziterapijos. 2. Nustatyti skirtingo amžiaus kūdikių gimimo svorio įtaką motorinės raidos kaitai prieš ir po kineziterapijos. 3. Nustatyti skirtingo amžiaus kūdikių gimimo amžiaus įtaką motorinės raidos kaitai prieš ir po kineziterapijos. 4. Nustatyti motorinės raidos pokyčius skirtingo amžiaus kūdikių grupėse, pradėjus kineziterapiją 1-5, 6-7 ir 8-12 mėnesių amžiaus laikotarpiuose.
Tyrimo metodai. 1. Motorinės funkcijos vertinimas naudojant Miuncheno funkcinės raidos diagnostiką. 2. Duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Office Excel 2010 ir IBM SPSS Statistics 22 programų paketus.
Tyrimo dalyviai. Jame dalyvavo 328 specifinį motorinės funkcijos raidos sutrikimą turintys kūdikiai, kuriems buvo taikyta 18 kineziterapijos procedūrų ir raida normalizuota. Tiriamieji buvo suskirstyti į tris lygias grupes (remiantis tuo, kada pradėjo gydymą): 1-5 mėnesių, 6-7 mėnesių ir 8-12 mėnesių amžiaus.
Išvados: 1. Kūdikių ropojimo, sėdėjimo vaikščiojimo ir griebimo motoriniai įgūdžiai po kineziterapijos pagerėjo visose amžiaus grupėse. 2. Gimimo svoris susijęs su kūdikių ropojimo ir vaikščiojimo funkcija po kineziterapijos 1-5 mėnesių amžiaus kūdikiams, sėdėjimo ir griebimo funkcija prieš kineziterapiją ir griebimo bei vaikščiojimo funkcija po kineziterapijos 6-7 mėnesių amžiaus kūdikiams. Sėdėjimo funkcija prieš kineziterapiją priklauso nuo kūdikių gimimo svorio 8-12 mėnesių amžiaus kūdikiam. 3. Gimimo amžius susijęs su griebimo funkcija prieš kineziterapiją ir ropojimo bei vaikščiojimo funkcijomis po kineziterapijos 1-5 mėnesių amžiaus kūdikiams. Šešių – septynių mėnesių amžiaus kūdikių sėdėjimo funkcija prieš kineziterapiją, sėdėjimo, ropojimo, vaikščiojimo ir griebimo funkcijos po kineziterapijos yra susiję su gimimo amžiumi. 4. Vaikščiojimo ir griebimo funkcijos 1-5 ir 6-7 mėnesių amžiaus kūdikiams, taikant kineziterapiją, atsistatinėjo ne vienodai. Ropojimo, sėdėjimo, vaikščiojimo ir griebimo funkcijos 1-5 ir 8-12 mėnesių amžiaus kūdikiams, taikant kineziterapiją, atsistatinėjo ne vienodai. Sėdėjimo funkcija 6-7 ir 8-12 mėnesių amžiaus kūdikiams atsistatinėjo ne vienodai.
SUMMARY
Širvaitytė V. Motor skills changes and physiotherapy for different age babies, master’s thesis / supervisor Ph. d. K. Berškienė; Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Department of Nursing, Sport Institute. – Kaunas, 2016 – s. 62.
The goal of study – to evaluate motor skills change of different age infants through the physiotherapy.
Objectives of study: 1. To identify the development motor skills of different age infants before physiotherapy and after. 2. To identify the influence of different weight infants birth age on changes of motor skills development before physiotherapy and after. 3. To identify the influence of different age infants birth age on change of motor skills development before physiotherapy and after. 4. To identify the changes of motor skills development of different infant age groups starting physiother-apy at the period of 1-5, 6-7 and 8-12 months.
Methods of study: 1. The evaluation of motor function using Munich functional development diagnostics. 2. The analysis of data is performed by Microsft Office Excell 2010 and IBM SPSS Statis-tics 22 software package.
Subjects of study: 328 infants with specific motor function developmental disorder attended this study. They received 18 physiotherapy procedures and the development was normalized. Subjects were divided into three equal age groups (based on the time treatment beginning): 1-5 months, 6-7 months and 8-12 months.
Conclusions: 1. Infants crawling, sitting, walking and grabbing motor skills were improved in all age groups after physiotherapy. 2. Birth weight is associated with infants crawling and walking functions in 1-5 months age group after physiotherapy, also with sitting and grabbing functions before physiotherapy as grabbing and walking functions after physiotherapy in 6-7 months age group. Sitting motor skills before physiotherapy depend on the birth weight of infants in 8-12 months age group. 3. Birth age is associated with grabbing skills before physiotherapy, also crawling and walking functions after physiotherapy at 1-5 months age. Birth age is also associated with sitting function before physio-therapy and sitting, crawling, walking functions after physiophysio-therapy in group of infants at age of 6-7 months. 4. There were differences in walking and grabbing functions recovery between infants at age of 1-5 and 6-7 months through physiotherapy. There were also differences in crawling, sitting, walking and grabbing functions recovery between infants at age of 1-5 and 8-12 months through physiotherapy. There were differences in sitting function recovery between infants at age of 6-7 and 8-12 months.
SANTRUMPOS
1. Ankstyvosios reabilitacijos tarnyba (ATR);2. Kineziteprapija (KT); 3. Cerebrinis paralyžius (CP); 4. Centrinė nervų sistema (CNS);
5. Miuncheno funkcinės raidos diagnostika (MFDR); 6. Judesių funkcijos įvertinimo metodas (GFMF); 7. Diagnostinis vaiko raidos vertinimo testas (DISC); 8. Alberta kūdikių motorikos skalė (AIMS);
9. Bayley kūdikių neurologinio vystymosi testas (BINS); 10. Peabody-2 motorinės raidos skalė (PDMS-2);
11. Battelle raidos inventorius, antrasis leidimas (BDI-2); 12. Bobath metodas (NDT);
13. Peto metodas - konduktyvusis mokymas (CE); 14. Reikšmingumo lygmuo (p);
15. Vidurkio standartinė paklaida (SD); 16. Tiriamųjų narių suma (n).
ĮVADAS
Remiantis daugelio pastarųjų metų Lietuvos ir užsienio autorių tyrimų apie vaikų sveikatą duomenimis, galime teigti, kad mažėja vaikų, kurių sveikata puiki, ne išimtis ir Lietuva – daugėja vaikų, turinčių sveikatos sutrikimų. (Andrejeva ir Volkova, 2008; Adaškevičienė, 2008).
Nustatyta, kad kasmet motoriniai raidos sutrikimai įvairiose pasaulio šalyse yra diagnozuojami apie dešimt iš tūkstančio naujagimių, o siekiant sėkmingo gydymo, šie sutrikimai turėtų būti nustatomi iki šešių mėnesių amžiaus kūdikiams (Rimdeikienė ir Prasauskienė., 2002).
Judėjimo įgūdžių kaita gyvenimo eigoje, įskaitant augimą, vystimąsi ir brendimą, apibrėžiama kaip motorinė raida, kuri vyksta tam tikra nustatyta tvarka, tačiau pokyčiai tarp vaikų gali šiek tiek skirtis, nepaisant to, motorinė raida yra tęstinė ir neatsiejama nuo amžiaus (Gallahue & Ozmun, 2006).
Per pirmuosius gyvenimo metus sparčiausiai vystosi judesių atlikimas, o aktyviai judėdamas vaikas gerina judesių kokybę (Baranauskienė ir kt., 2009).
Mokslininkai teigia, kad bet kokie motorinės funkcijos raidos sutrikimai yra labai svarbūs – ateityje tai gali turėti įtakos socialinei ir akademinei veiklai vaiko gyvenime, nors specifinis motorinės raidos sutrikimas gana plačiai paplitęs, tačiau sveikatos priežiūros specialistams vis dar nėra gerai žinomas ir pakankamai išsamiai ištirtas (Missiuna et al., 2006; Missiuna et al., 2007).
Dėl to didėja specialistų susidomėjimas šiais vaikais, o remiantis klinikine ir edukacine praktika, teigiama, kad būtina kuo anksčiau pastebėti ir nustatyti motorinės raidos sutrikimus bei apsvarstyti šių vaikų potencialias galimybės paauglystėje ir suaugus, nes net apie 70 procentų iš jų ir toliau susidurs su sunkumais kasdieniniame gyvenime (Kirby et al., 2008).
Iš jau atliktų mokslinių tyrimų, galima teigti, kad kūdikiai, kuriems nustatytas specifinis raidos sutrikimas, nebūtinai neišmoks kaip griebti, sėdėti ar vaikščioti, svarbiausia kaip galima anksčiau taikyti korekcinį gydymą. Remiantis M. Spittle ir kitais bendraautoriais (2009), ankstyvas išsamus ištyrimas ir kryptinga intervencija gali sumažinti vaiko nervų sistemos vystymosi sutrikimus, pažintinių procesų sutrikimus, motorinių įgūdžių vystymosi sutrikimus, taip pat ir elgesio sutrikimus.
Ypatingai svarbu žinoti, koks yra normalus vaiko vystimąsis, taip pat pastebėti ar raida yra paveikta, ar veikiama rizikos veiksnių, visa tai suteikia galimybę vaiką laiku nukreipti į Ankstyvosios reabilitacijos tarnybą (ATR) bei taikyti reabilitaciją sudarius individualią programą atsižvelgiant į vaiko raidos etapus. Todėl didelis dėmesys turi būti skiriamas ankstyvąjai sutrikimų diagnostikai ir gydymui (Mikulėnienė, 2007).
Išanalizavus rastą literatūrą apie kūdikių motorinę raidą ir motorinių funkcijų sutrikimus, nepavyko rasti daug atliktų mokslinių tyrimų, straipsnių, kur plačiai ir išsamiai būtų aprašoma kūdikių motorinės raidos kaita atsižvelgiant į gimimo svorį bei gimimo amžių, kuriems per pirmuosius gyvenimo metus buvo nustatytas specifinis motorinės raidos sutrikimas ir pritaikius kineziterapiją,
raida normalizuota. Todėl šio darbo tikslas – įvertinti skirtingo amžiaus kūdikių motorinių gebėjimų kaitą taikant kineziterapiją.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti skirtingo amžiaus kūdikių motorinių gebėjimų kaitą taikant kineziterapiją.
Darbo tikslui pasiekti išsikėlėme šiuos uždavinius:
1. nustatyti skirtingo amžiaus kūdikių motorinę raidą prieš ir po kineziterapijos;
2. nustatyti skirtingo amžiaus kūdikių gimimo svorio įtaką motorinės raidos kaitai prieš ir po kineziterapijos.
3. nustatyti skirtingo amžiaus kūdikių gimimo amžiaus įtaką motorinės raidos kaitai prieš ir po kineziterapijos;
4. nustatyti motorinės raidos pokyčius skirtingo amžiaus kūdikių grupėse, pradėjus kineziterapiją 1-5, 6-7 ir 8-12 mėnesių amžiaus laikotarpiuose.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Specifinis kūdikių motorinės funkcijos raidos sutrikimas, epidemiologija
Remiantis tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10-AM / ACHI / ACS elektroniniu vadovu), specifinis motorinės raidos sutrikimas apibrėžiamas kaip toks sutrikimas, kurio pagrindinis požymis yra rimtas motorinės koordinacijos pažeidimas, kurio negalima paaiškinti vien tik bendru intelekto pajėgumo atsilikimu ar bet kokiu įgimtu arba įgytu neurologiniu sutrikimu, tačiau išsamiai ištyrus daugumą vaikų, nustatomas ryškus neurologinio vystymosi nebrandumas, kuris pasireiškia greitais, trūkčiojančiais galūnių judesiais, veidrodiniais judesiais, stambiosios ar smulkiosios motorikos sutrikimais bei kitais susijusiais simptomais.
Pagal EACD (European Academy of Childhood Disability, 2011) rekomendacijas, specifinis motorinės raidos sutrikimas yra paplitęs tarp įvairių kultūrų ir skirtingų rasių bei socialinių – ekonominių sąlygų. Klinikinėje praktikoje vis dar yra daug neaiškumų ir netikslumų dėl šio sutrikimo apibrėžimo ir diagnozavimo, teigiama, kad motorinės raidos sutrikimas dažniausiai yra ideopatinio pobūdžio, nepaisant to, bandoma pateikti kuo aiškiasnes prielaidas dėl jo atsiradimo priežasties, o duomenys rodo, kad specifinis motorinės raidos sutrikimas – unikalus bei atskiras neurologinio vystymosi sutrikimo padarinys, kuris gali pasireiškti nebūtinai vienu, o dažniausiai ir daugiau kitų neurologinio vystymosi sutrikimų.
Tiesa ta, kad specifinio motorinės raidos sutrikimo epidemiologinė informacija stipriai priklauso nuo atliekamų tyrimų dalyvių atrankų kriterijų griežtumo. Tačiau mokslininkų atlikti tyrimai apie vaikų sveikatą ir jų rezultatai pastaraisiai metais patvirtina, kad vis mažiau Lietuvos vaikų gali pasigirti puikia sveikata ir didėja vaikų skaičius, kurie turi įvairių sveikatos sutrikimų (Andrejeva ir Volkova, 2008). E. Adaškevičienė (2008) taip pat patvirtina, kad vaikų sveikata nėra gera.
Pasak I. Rimdeikienės ir A. Prasauskienės (2002), kasmet įvairiose pasaulio šalyse dešimt iš tūkstančio naujagimių diagnozuojamas motorinės raidos sutrikimas, o norint pasiekti pačių geriausių gydymo rezultatų, tokie sutrikimai turėtų būti nustatomi kaip įmanoma anksčiau.
Remiantis Pasauline sveikatos organizacija, abilitacinio gydymo reikia nuo 20 iki 25 procentų vaikų, kurie buvo gydyti stacionare ir apie 40-50 procentų tų, kurie kreipėsi į poliklinikas (WHO, 2006).
Specifinis motorinės funkcijos raidos sutrikimas laikomas lėtiniu susirgimu, todėl lemia tai, kad vaikai susiduria su sunkumais kasdieniniame gyvenime. Jungtinėje karalystėje altiktas platus tyrimas, kurio rezultatai parodė, jog 1,7 procentai normalaus intelekto vaikų patiria sunkumų kasdieniniame gyvenime ir 3,2 procentai vaikų turi funkcinių sutrikimų (Lingam et al., 2009).
Mokslininkų pripažinta, jog bet kokie motorinės funkcijos sutrikimai svarbūs, nes gali trikdyti vaiko socialinę bei akademinę veiklą ateityje. Nepaisant to, kad specifinis motorinės raidos sutrikimas
yra gan plačiai paplitęs, sveikatos priežiūros specialistams vis dar nėra gerai žinomas ir pakankamai išsamiai ištirtas (Missiuna et al., 2006; Missiuna et al., 2007).
Didėjant susidomėjimui vaikais, kurių raida yra sutrikusi, atliekant mokslinius tyrimus, remiantis klinikine ir edukacine praktika, nustatyta, jog yra būtina ne tik anksti nustatyti, bet taip pat ir apsvarstyti šių vaikų galimybes paauglystėje ir suaugus, nes apie 70 procentų vaikų ir toliau susidurs su sunkumais (Kirby et al, 2008).
Dažnai nėra kreipiama užtektinai dėmesio į vaikus, kurie turi vienokių ar kitokių motorinės funkcijos raidos sutrikimų, nes jie tiesiog laikomi „lengvais“, galvojama, kad kūdikiai tiesiog „išaugs“, palyginus su vaikais, tarkim, kurie serga cerebriniu paralyžiumi (CP).
1.2. Kūdikių motorinė raida bei jos vystymosi principai
Motorinė raida gali būti apibrėžiama kaip judėjimo įgūdžių kaita gyvenimo eigoje, įskaitant augimą, vystymąsi ir brendimą. Motorinė raida yra tęstinė ir neatsiejama nuo amžiaus. Augimas apima kiekybinius fizinius, biologinius ir struktūrinius vaiko kūno pokyčius, brendimas yra apibrėžiamas kaip kokybiniai pokyčiai, kurie atsiranda kaip tam tikra funcija ir priklauso nuo vaiko amžiaus, o vystymąsis apima individualius funkcinius pokyčius per gyvenimą, vystymasis vyksta tam tikra nustatyta tvarka, tačiau šie pokyčiai gali skirtis nuo normos (Gallahue & Ozmun, 2006).
Apibendrinus tradicines raidos ir nervų sistemos brendrimo teorijas, J. E. Cowden ir C. C. Torrey (2007) siūlo apibrėžti pagrindinius motorinės raidos principus, nors šie principai ir negali būti laikomi kaip vienintelis teorinis pagrindas, tačiau atskleidžia visą raidos struktūrą ir prielaidas, kurios yra labai svarbios įgyvendinant motorinės intervencijos programas:
1. Nervų sistemos brendimas. Nevų sistemos išsivystymo lygis paremtas neuronų mielinizacijos laipsniu. Mielinizacija – tai procesas, kurio metu formuojasi baltas baltyminis izoliacinis sluoksnis aplink nervines skaidulas centrinėje nervų sistemoje (CNS). Mielino dangalas padeda išlaikyti nervinio impulso sklidimo nervu greitį ir energiją, jei dėl kažkokių priežasčių mielinizacija nepasiekia reikiamo laipsnio, tai gali nulemti patologinį impulso sklidimą funkciniais sensomotoriniais „keliais“, o taigi gali lemti ir motorinių įgūdžių raidą.
2. Cefalokaudalinė (nuo galvos link uodegos/pasturgalio) ir proksimodistalinė (nuo kūno centro link galūnių) raida. Kūdikių augimas ir brendimas vyksta tam tikromis kryptimis. Pirmiausia, cefakolaudalinis vystymasis vyksta kryptimi nuo galvos žemyn. Gimus kūdikiui, jo galva yra daug didesnė proporcingai likusiam kūnui, todėl, pirmiausia judesių modeliai turi formuotis viršutinėje kūno dalyje, kad būtų stabilizuojama galva, kaklas, liemuo, o proksimodistalinė raida reiškia, kad judesiai
Pavyzdžiui, kūdikiai pirmiau griebia ir neša link burnos tam tikrą daiktą anksčiau, nei gali ištiesti alkūnes, plaštakas ir pirštus bei suimti ar paimti labai smulkius daiktus.
3. Refleksų integracija. Primityvūs refleksai yra tipiniai, nevalingi judesiai, kurie turi būti nuslopinti arba integruoti į kūdikio CNS. Šie judesiai per pirmuosius keturis kūdikio vystimosi mėnesius padeda tikslingai tyrinėti aplinką, tačiau, primityvių refleksų buvimas šešių – aštuonių mėnesių amžiaus kūdikiams, gali trukdyti pasiekti opimalių funkcinių judesių įgūdžių. Neintegruoti ir nenuslopinti primityvūs refleksų modeliai gali turėti įtakos kūdikio judesių efektyvumui ir ritmiškumui, tuomet yra pastebima prasta, sitrikusi koordinacija ir pusiausvyra, kūno padėties išlaikymas ir „akies – rankos“ koordinacija.
4. Pusiausvyros reakcijų vystimąsis. Šios reakcijos (statinė, dinaminė pusiausvyros ir „parašiuto“(gynybinė)) yra automatiniai judesiai, kurie pakeičia primityvius refleksus, reikalingus pusiausvyros vystimuisi.
Statinė reakcija padeda išlaikyti galvą ir liemenį sulygiuotus. Pavyzdžiui, galvos ir kaklo sukimas sukelia viso kūno sukimąsi į tą pačia pusę.
Dinaminė pusiausvyros reakcija – tai kompensaciniai kūno judesiai, leidžiantys vaikui pritaikyti kūno padėtį erdvėje ir išlaikyti stabilumą, kai vaikas yra kniūbščias, aukštielninkas, stovi keturpėščias ar stačias.
Parašiuto reakcija – tai apsauginiai išsitiesimo judesiai, kurie atsiranda vaikui krentant ar praradus pusiausvyrą.
5. Specifinių judesių pagrindas. Prieš įvaldant specifinius galūnių judesius, vaikas pirmiausia įvaldo tokius judesius, kuriems atlikti reikalingos stambios liemens raumenų grupės, nors ir yra pastebima atsitiktinių ar refleksinių galūnių judesių, kuriuos kūdikis atlieka be sąmoningo tikslo.
6. Tarpsensorinės integracijos aktyvacija. Kūdikiai yra nuolat veikiami sensorinės įvesties iš lytėjimo, jutimo, vestibiuliarinės, regėjimo ir klausos sistemų. Tačiau daug vaikų, kurių raida sutrikusi, susiduria su tarpsensorinės integracijos problemomis ar nesugeba optimaliai, vienu metu, integruoti informacijos iš kelių sistemų. Nuolat kintantis raumenų tonusas dėl sensorinės įvesties parodo, kad nėra tinkamos tarpsensorinės integracijos ar nesusiformavę ir nesubrendę atitinkami nerviniai keliai. Veiksmingų vaiko judesių atlikimo įgūdžiai susiformuoja per kartotinius judesių ciklus.
7. Tikslingų judesių planavimas. Motorinė raida turi būti vertinama siekiant nustatyti motorinių įgūdžių lygį ar raidos vėlavimą. Nuo gimimo iki dvejų metų būtina analizuoti refleksus, atsirandančias pusiausvyros reakcijas ir koordinaciją, raumenų tonuso pakitimus judesių metu ir ramybėje, mobilumą ir stabilumą, laikyseną, abipusių judesių kontrolę, suvokimą ir planavimą, akių kontaktą, gebėjimą sekti akimis bei lytėjimo jautrumą ar panašiai. Motoriniai judesiai yra trijų tipų: refleksai, reakcijos ar automatiniai judesiai bei tikslingi judesiai. Vystantis vaiko motorikai, slopinami
primityvūs refleksų modeliai, skatinamos pusiausvyros reakcijos, kurios padeda gerinti kordinuotų ir tikslingų judesių atlikimą.
8. Padėties išlaikymas funkcinių judesių metu. Vaikai turi išmokti koordinuoti abipusius judesius (tai yra, kai judesiai atliekami vienu metu įtraukiant abi viršutinės ar apatinės kūno dalies puses), judesius viena kūno puse (tai, pavyzdžiui, judesius tik kaire ranka ir tik kaire koja), įstrižinius judesius (kai, pavyzdžiui judesiai atliekami kaire ranka ir dešine koja ar atvirkščiai).
Pasak D. L. Gallahue ir J. C. Ozmun (2006), kurie apibendrino daug mokslinių tyrimų, nagrinėjančių vaikų judesių lavėjimo ypatumus, CNS brendimas nėra laikomas vieninteliu veiksniu, nulemiančiu judesių modelių formavimąsi, visgi tai nenuginčijamai turi įtakos motorinių įgūdžių lavėjimui. Kūdikystėje – per pirmuosius gyvenimo metus – sparčiausiai vystosi judesių atlikimas, aktyviai judėdamas, vaikas gerina judesių kokybę (Baranauskienė ir kt., 2009).
1.3. Kūdikių sutrikusios motorinės funkcijos priežastys
Normali vaiko raida, atitinkanti eiliškumą ir principus, minėtus anksčiau, ypač svarbi pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, tai – vienas svarbiausių rodiklių gerai sveikatai ateityje.
F. Sajedi su bendraautoriais (2007) savo straipsnyje teigia, kad kūdikių sulėtėjusį motorinės raidos vystymąsi, raidos sutrikimus lemia vienas ar keli rizikos veiksniai, kuriuos galima klasifikuoti į:
1. Prenataliniai rizikos veiksniai: kraujavimas iš makšties bei kitos gimdos problemos, sisteminės bakterinės ir virusinės infekcijos, kaip pavyzdžiui raudoniukė, vėjaraupiai ar hepatitas B bei kiti sutrikimai nėštumo metu, kaip hipertenzija, cukrinis diabetas, astma, ryški anemija, skydliaukės ligos ir panašiai.
2. Perinataliniai rizikos faktorai: priešlaikinis gimdymas, užsitęsęs nėštumas, asfiksija, hipoksija, gimdymo traumos, placentos pirmeiga ir kt.
3. Pogimdyminio laikotarpio rizikos veiksniai: mažas gimimo svoris, sepsis, įgimtos anomalijos, naujagimių pneumonija, metaboliniai sutrikimai, raumenų tonuso sutrikimai ir kt.
Dar net kol vaikas negimė – embriono vystymosi stadijoje, E. Adaškevičienė (2004) teigia, kad jau pradeda formuotis individo viso ateinančio gyvenimo sveikatos pagrindas, tam įtakos turi tiek apvaisinimas, tiek paveldėjimas, vaisiaus nešiojimas bei motinos gyvensenos įpročiai, kaip antai mityba bei fizinis aktyvumas, ne mažiau svarbu ir psichologinis šeimos mikroklimatas.
Įdomu tai, kad J. R. Hibbeln ir kolegų (2007) atliktame tyrime nustatyta, jog nėščiosios mityba gali turėti įtakos naujagimio motoriniams gebėjimams. Manoma, kad yra ryšys tarp Omega-3 riebalų rūgščių racione ir vystymosi sutrikimų. Pavyzdžiui nepakankamas folio rūgšties vartojimas svarbus vaisingo amžiaus moterims dėl vaisiaus nervinio vamzdelio ydos defekto. Atsižvelgiant į
statistinius Europos duomenis, gautus 2000-2001 metais bei 2008-2009 metais, 19 procentų sumažėjo nervinio vaisiaus vamzdelio defekto nulentų sutrikimų, tai gali būti susiję su geresne prenataline diagnostika ir platesniu folio rūgšties vartojimu (Endo, 2012; EUROCAT).
I. Pilypienė ir kiti bendraautoriai (2011) savo atliktu tyrimu nustatė, kad padidėjusi citokino IL-6 koncentracija virkštelės kraujyje gali lemti vaisiuje vykstančius uždegiminius procesus, o tai savo ruožtu veikia neišnešiotų kūdikių motorinę raidą. Toks virkštelės kraujo ištyrimas gali padėti nuspėti neišnešioto kūdikio psichomotorinio vystymosi sutrikimus ir vėlavimą bei planuoti psichomotorio vystymosi priežiūros taktiką ir numatyti korekcinio gydymo galimybes, taip pat uždegiminio žymenio nustatymas besilaukiančių moterų kraujo serume, makšties, gimdos kaklelio išskyrose, vaisiaus vandenyse bei kraujyje, leidžia specialistams nuspėti priešlaikinį gimdymą, komplikacijas po gimdymo, vaisiaus ar naujagimio pažeidimus.
Toliau nagrinėjant Lietuvos ir užsienio šalių autorių literatūrą, radome ne vieną straipsnį, kur aprašoma ir kitos sutrikusių motorinių funkcijų ar vėluojančios jų raidos priežastys.
N. C. Martin su kolegomis (2006) Australijoje atliko tyrimą su dvyniais, rezultatai parodė stiprią genetinių komponentų priklausomybę tarp lemiančių dėmesio deficito, hiperaktyvumo sutrikimą ir motorinės raidos (tiksliau – smulkiosios motorikos) sutrikimus, nes mažai tikėtina, kad kažkuris vienas fenotipas ar bet kuris kitas identifikuojantis genas pasireikš skitringai.
Esant smegenų pažeidimams, vieni iš pirmųjų, L. Quère kartu su bendraautoriais (2008) atliko tyrimą, kurio metu naudojo funkcinį megnetinį rezonansą, tyrimo rezultatai parodė padidėjusį aktyvumą tam tikrose kairiojo smegenų pusrutulio srityse, ypač vidurinėje kaktinėje srity ir „kognityvinėje“ priekinėjė singuliarinės žievės srity į apatinę pakaušio žievę, taip pat nustatyta sumažėjusi veikla tarp dryžuotojo kūnoir pakaušio žievės dešiniajame pusrutulyje. Autoriai teigia, kad motorinės raidos sutrikimas gali būti apibūdinamas kaip nenormali smegenų pusrutulių specializuotų sričių veikla vystimosi metu.
Taip pat tyrimais įrodyta, kad perinatalinis CNS pažeidimas ar kvėpavimo sutrikimas (pavyzdžiui, asfiksija), gali tapti psichomotorinės raidos sutrikimų priežastimi (Rimdeikienė, Kriščiūnas, Markūnienė, 2008; Kudrevičienė ir kt., 2010).
J. Monton (2004) aprašo įvairius raidos sutrikimų pavyzdžius, kaip biologiniai rodikliai veikiantys kartu per pažinimo procesus gali paveikti tam tikras funkcijas, elgseną nuo pat gimimo vaiko vystymosi eigoje, taip formuodamas požiūrį, kad biologinių rodiklių, pažintinių funkcijų išsivystymo lygis ir atitinkama elgsena gali būti tinkamas ir konceptualus pagrindas atliekant tyrimus ir bandant išsiaiškinti aktualias sritis.
Yra gana daug rizikos faktorių, kurie neigiamai veikia sveikatą. Skirtingos psichomotorinio vystymosi sutrikimo priežastys įvairiai veikia tolimesnę vaikų raidą, tačiau visi autoriai patvirtina anksčiau minėtas sutrikusios motorinės funkcijos atsiradimo priežastis.
1.4. Kūdikių motorikos sutrikimai (plačiąja prasme)
Kūdikių motorinės funkcijos raidos sutrikimai glaudžiai susiję su raumenų silpnumu ir nenormaliu raumenų tonusu, tačiau judesių sutrikimai nėra vien tik raumenų silpnumo ir nenormalaus jų tonuso pasekmė. Judesių sutrikimai yra susiję ir su sutrikusiu valingų judesių valdymu bei padėties išlaikymu ramybėje ar judesių metu, patologinių, nevalingų judesių buvimu ar kitų patologinių judesių atsiradimu (Zinner & Mink, 2010).
Pasak D. E. Pedero ir M. C. Hannibal (2009), yra labai svarbu atskirti raumenų silpnumą nuo hipotonijos. Hipotonija yra apibūdinama kaip sumažėjęs raumenų pasipriešinimas pasyviam judesiui visame kūne arba didelėje jo dalyje, o raumenų silpnumas yra maksimalios raumenų jėgos, kuri galėtų gūti sugeneruota judesio metu, sumažėjimas. Tačiau, labiausiai naudojamas hipotonijos apibrėžimas yra nesugebėjimas išlaikyti kūno padėties erdvėje ramybėje ir judesių metu prieš gravitacijos jėgą. Taigi, esant hipotonijai, kūdikiai susiduria su prasta judesių kontrole, vėluojančia funkcinių įgūdžių raida, taip pat pasižymi hipotoniškais judesių modeliais. Patologiniai judesių modeliai gali apimti pakitimus laikysenos kontrolėje, padidėjusią judesių amplitudę sąnariuose, sumažėjusį stabilumą ar patologinę judesių mechaniką.
Hipotonija kūdikiams gali pasireikšti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui dėl centrinės ar periferinės nervų sistemos sutrikimų, miopatijų, genetinių sutrikimų, endokrininės sistemos sutrikimų, esant medžiagų apykaitos ligoms. Esant hipotonijai, labai svarbus sisteminis, holistinis požiūris į vaiką, svarbu atkreipti dėmesį į istorinius duomenis šeimoje ir klinikinius tyrimus (Pedero & Hannibal, 2009).
Kadangi nervų sistemos sutrikimas gali sukelti hipotoniją, todėl detali sutrikimų diagnostika gali būti labai plati – svarbu nustatyti kokiu nervų sistemos lygiu yra sutrikimas. Hipotonija gali būti centrinė, periferinė ar kombinuota. Centrinę gali sąlygoti hipoksinė – išeminė encefalopatija, kitos encefalopatijos, smegenų pažeidimai, intrakranijinis kraujavimas, chromosomų anomalijos, įgimti sindromai, paveldimos medžiagų apykaitos ir nervų sistemos ligos. Periferinė hipotonija apima būtent judėjimo aparato sutrikimus, pavyzdžiui: stuburo raumenų atrofija, miastenija, botulizmas, miopatijos. Keletas tyrimų parodė, kad centrinė hipotonija sudaro nuo 60 iki 80 procentų visų hipotonijos atvejų, o periferinės pasitaiko nuo 15 iki 30 procentų atvejų, kiti atvejai – kombinuoti. Dažniausia centrinės hipotonijos priežastis yra CP ar hipoksinė encefalopatija kūdikiui. Tačiau šis sutrikimas kūdikiui augant gali progresuoti iki hipertonijos. Dažniausia nervų – raumenų sistemos sutrikimų priežastis – įgimtos miopatijos, taip pat įgimtos miotoninės distrofijos ar stuburo raumenų atrofija. Kai kurie sutrikimai gali sukelti tiek centrinės, tiek periferinės hipotonijos apraiškas kartu (Lisi & Cohn, 2011).
Raumenų tonuso reguliavimas padeda išlaikyti normalią laikyseną ir palengvinti judėjimą. Kai raumuo tempiamas, nervų – raumenų sistema reaguoja automatiškai ir keičia raumenų tonusą. Ši
tempino reflekso moduliacija yra svarbi judesio kontrolei ir pusiausvyros išlaikymui (Bar-On et al., 2015).
Spastiškumas ir distonija – dvi paplitusios hipertonijos formos, neurologinės apžiūros metu specialistai jas gali lengvai atpažinti. Tą lemia netinkama raumenų aktyvacija. Kartais literatūroje spastiškumo ir hipertonijos sąvokos naudojamos kaip sinonimai (Bar-On et al., 2015). Spastiškumas yra izokinetinė hipertonijos forma, kurią galima atpažinti, kai palpuojant jaučiamas padidėjęs atsparumas pasyviam raumenų tempimui įvairiu greičiu. Distonija yra hiperkinetinė hipertonijos forma, kuri atpažįstama stebint nuolatinius, lėtus, nevalingus raumenų susitraukimus, pasireiškiančius pasikartojančius judesius ar nenormalia kūno dalių padėtimi (Albright & Andrews, 2009).
Manoma, kad spastiškumas gali turėti įtakos valingų judesių kontrolei ir energijos sunaudojimui jų metu. Be to, gali trukdyti normaliam raumenų ilgėjimui augimo metu, todėl manoma, kad gali prisidėti prie raumenų ir kitų minkštųjų audinių kontraktūrų susidarymo bei skeleto deformacijų (Bar-On et al., 2015).
Distonija pasireiškia, kai vienu metu aktyvuojamos agonistų bei antagonistų raumenų grupės, tuomet gali sukelti nugaros ir kaklo hiperekstenziją, kreivakaklystę, pėdos inversiją, rankos padėtį tarsi „šaukšto“ padėtyje. Distonija dažnai dar ryškesnė, kai atliekami valingi judesiai ar bandoma išlaikyti tam tikrą pozą, o ramybėje raumenų tonusas gali būti normalus, tai leidžia specialistui atskirti distoniją nuo hipertonijos. Distonija, gali būti generalizuota, apimanti kelias sritis arba lokalizuota konkrečiose kūno srityse, pavyzdžiui kreivakaklystės atveju. Distonijai progresuojant, gali būti sunku miegoti, gulėti, patogiai sėdėti ir panašiai (Albright & Andrews, 2009; McCrea, 2013).
Ataksija yra izokinetinis judesių sutrikimas, kuriam būdinga patologinė judesių koordinacija, ypač pasireiškia eisenai, kūno padėčiai bei kitų judesių sutrikimams apibūdinti. Ataksija yra apibrėžiama kaip nesugebėjimas kurti normalaus arba valingo judėjimo trajektorijų. Ataksiją lydi dismetrija (judesio amplitudės sutrikimas, praradus gebėjimą įvertinti tikslų atstumą iki objekto, gali būti: hipermetrija – judesiai atliekami didesne negu reikia amplitude, hipometrija – judesio amplitudė yra mažesnė nei reikia), dissinergija (judesio kontrolės nebuvimas daugelyje sąnarių judesio metu) ir dizdiadochokinezė (sumažėjęs arba išnykęs gebėjimas greitai atlikti vieną po kito einančius priešingos krypties judesius, judesiai yra nereguliarūs, neišlaikomas judesio ritmas, amplitudė) (Sanger et al., 2010; Fung & Wong, 2012).
Atetozė laikoma viena iš distonijos formų. Atetozei būdingi lėti, gyvatiški, tęstiniai judesiai, dažniausiai ir ryškiausiai pasireiškiantys viršutinių galūnių – rankų judesiais, rečiau apima ašinius raumenis, įskaitant kaklo, veido ar liežuvio raumenis, retai – apatines galūnes – kojas. Atetozei būdingas „perkrovimo“ fenomenas, kai pavyzdžiui atliekant kokį nors valingą judesį, iššaukiami kitos kūno dalies nevalingi judesiai. Atetozės judesius dažnai lydi chorėjos judesiai. Tada ir hiperkinezė vadinama choreoatetoze (Kinirons & Ellis; 2011).
Chorėja pasireiškia nevalingais, aritmiškais, staigiais, trūkčiojančiais bet kurių skersaruožių galūnių, kaklo, liemens, veido raumenų susitraukimais, nestereotipiniais judesiais, jie gali atsirasti tai vienoje, tai kitoje kūno dalyje. Beveik visada būna veido ir liežuvio raumenyse. Miegant chorėjos simptomai išnyksta, sustiprėja dieną, ypač padidėjus jauduliui (Walker, 2011).
Apibendrinus, atetozės judesiai yra lėtesni ir mažiau trūkčiojantys, nei chorėjos, skirtumas tarp priverstinio judėjimo formų yra aiškiai matomas (Kinirons & Ellis; 2011).
Tremoras gali būti apibrėžiamas kaip nevalingi judesiai ritmiškai bei vienoda amplitude svyruojantys aplink fiksuotą ašį. Tai gali būti aukšto dažnio (didesnis nei 6 Hz) ir mažos amplitudės (mažesnis nei 3 cm) judesiai, arba žemo dažnio ir didesnės amplitudės judesiai. Dažnai nervingumas lemia pasikartojantį drebėjimą, terminai – tremoras ir drebėjimas yra naudojami kaip sinonimai. Drebulys yra labiausiai paplitęs motorinis sutrikimas, su kuriuo susidurta naujagimiai, iki dviejų trečdalių sveikų naujagimių turi silpną tremorą per pirmąsias tris gyvenimo dienas (Armentrout & Caple; 2001).
Mioklonija - tai staigus, nevalingas, aritmiškas, nestiprus, tai vienoje, tai kitoje kūno dalyje atsirandantis atskiro raumens arba nedidelės raumenų grupės susitraukimas, kuris nesukelia jokio judesio. Staigus raumenų susitraukimas yra vadinamas teigiamu mioklonusu. Staigus raumenų atpalaidavimas vadinamas neigiamu mioklonusu. Kartais jie atsiranda dėl staigios sensorinės įvesties. Sveiki asmenys taip pat gali turėti mioklunusą, tuomet jie yra gėrybiniai. Kartais mioklonusai gali būti nuolatiniai, kurie gali riboti ar trikdyti įprastus judesius. Nuolatiniai mioklonusai dažniau pasireiškia, kai dar yra gretutinių nervų sistemos sutrikimų (Fung & Wong, 2012).
Tikai – tai nevalingi, greiti, ritmiški, kartotiniai, individualiai atpažįstami, visada tų pačių raumenų susitraukimai. Tikai paprastai atpažįstami, kai yra troškimas atlikti tam tikrą judesį, tačiau jo atlikimas trumpai sustabdomas. Gali būti, pavyzdžiui, žiedinio akies raumens arba kaklo raumenų tikas. Tada ritmiškai mirkčiojama viena ar abiem akimis, sukiojama galva ir panašiai. Stebint vaikus, esant tikui, galime nuspėti jo norą atlikti tam tikrą judesį pereinamuoju laikotarpiu prie normalaus judėjimo (Fung & Wong, 2012).
Apibendrinat galime teigti, kad specifinis motorinės raidos sutrikimas – nevienalytis neurologinio vystymosi sutrikimo padarinys, kuris pasireiškia nebūtinai vienu, o dažniausiai ir daugiau motorinės raidos sutrikimų.
1.5. Kūdikių motorinės raidos vertinimo metodai (palyginamoji analizė)
Kūdikių motorikos ištyrimas – svarbi vaiko raidos tyrimų dalis, tačiau labai dažnai raidos sutrikimai, kurie nėra itin aiškiai išreikšti, yra nustatomi per vėlai, o kaip teigia daugelis specialistų,
beveik visus vystymosi sutrikimus įmanoma pastebėti pirmais vaiko gyvenimo metais. Todėl yra naudojami įvairūs raidos vertinimo metodai. Daugelis plačiai naudojamų testų tiria visas raidos sritis, apimant ir motorinę sistemą.
Atlikti moksliniai tyrimai įrodo, jog kūdikiai, kuriems nustatyti raidos sutrikimai, nebūtinai neišmoks kaip reikia griebti, sėdėti ar vaikščioti, svarbu kaip galima anksčiau taikyti korekcinį gydymą. Pasak M. Spittle ir kitų mokslininkų (2009), ankstyvas kūdikių ištyrimas ir intervencija gali sumažinti vaiko nervų sistemos vystymosi sutrikimus, pažintinių procesų, motorinių įgūdžių vystymosi taip pat ir elgesio sutrikimus.
Pasak M. Mikulėnienės (2007), kad pastebėtume kūdikių raidos sutrikimus, yra labai svarbu žinoti, koks yra normalus vystimąsis, taip pat pastebėti ar raida yra paveikta, ar veikiama rizikos veiksnių, tai suteikia galimybę vaiką laiku nukreipti į ATR bei taikyti reabilitaciją sudarius reabilitacijos programą atsižvelgiant į vaiko raidos etapus. Todėl didelis dėmesys turi būti skiriamas ankstyvąjai sutrikimų diagnostikai ir abilitacijai.
Miuncheno funkcinės raidos diagnostika (MFDR). Tai yra kompleksinės diagnostikos sistema, kurią pirmą kartą paskelbė 1985 metais T. Helbriugė, o lietuvišką jos variantą parengė Vaiko raidos centro psichologė N. Gedminaitė. MFDR leidžia įvertinti atskirų sričių išsivystymo lygį, lyginant su chronologiniu vaiko amžiumi. Šia diagnostika vertinti vaiko raidą (stambiąją ir smulkiąją motoriką, pažinimo procesus, ekspresyviąją ir vidinę kalbą, socialinę raidą, savarankiškumą) galima 1–3(4) gyvenimo metais, tačiau, Lietuvoje dažniausiai naudojama pirmaisiai gyvenimo metais. Tuomet jau yra vertinamos svarbiausios kūdikio psichomotorinės funkcijos, tai yra: ropojimas, sėdėjimas, vaikščiojimas, griebimas, percepcija, kalbos suvokimas, kalbėjimo, socialinės raidos amžius, tai suteikia pakankamai informacijos kiekvienam ART dirbančiam komandos nariui anksti nustatyti raidos sutrikimus ir suteikti tinkamą pagalbą. Pagrindinis MFDR tikslas – patikrinti vaikų grupes ir išskirti vaikus, kurie iš jų turi vienokių ar kitokių raidos sutrikimų. Ištyrus gaunama vaiko raidos kreivė, kuri atskleidžia pagrindines problemas bei silpnąsias raidos sritis, kurioms sustiprinti ir yra reikalinga specialisto pagalba, tačiau bendras vaiko raidos lygis neskaičiuojamas, kadangi šis koeficientas neatskleistų, ar vaikas atsilieka visose srityse, ar tik tam tikroje funkcinėje srityje, ar keliose turi sutrikimų (Gedminaitė, 1998; Helbriugė & Vimfenas, 1995).
Judesių funkcijos įvertinimo metodas (GFMF). Ši sistema plačiai pradėta naudoti 1990 metais. Tai aukšto patikimumo ir validumo standartizuota motorinių funkcijų vertinimo sistema, kuri naudojama klinikinėje praktikoje ir moksliniuose darbuose. Metodui taikyti nėra amžiaus apribojimų. Sistema sukurta siekiant kiekybiškai įvertinti kiek iš viso vaikas gali išpildyti vieną ar kitą užduotį, o ne kaip gerai ją gali atlikti bei pokytį laikui bėgant. GMFM suprantamai ir aiškiai aprašyta vertinimo sistema, ja lengva naudotis, apima visus vaiko vystymosi raidos etapus.
Metodą sudaro 88 parametrai, kurie yra sugrupuoti į penkias skirtingas kūno judesių sistemas: gulėjimas ir vertimasis, sėdėjimas, šliaužimas ir klūpėjimas, stovėjimas bei ėjimas, bėgimas ir šokinėjimas.
Ištyrimo metu, dinaminiams parametrams vertinti, reikalaujama, kad būtų atliekamas judesys – padėties pakeitimas, o statiniams parametrams įvertinti judesio atlikti nereikia, reikalaujama, kad pradinė testavimo padėtis būtų išlaikoma tam tikrą laiką. Vertinama 4 balų sistema: 0 – nejuda, 1 – judesį inicijuoja – atlieka mažiau nei 10 procentų judesio, 2 – dalinai užbaigia judesį – judesys atliekamas tarp 10 ir 100 procentų, 3 – užbaigia judesį pilnai – judesys atliekamas 100 procentų (Russell et al., 1998).
Vojta diagnostinė metodika. Šio tyrimo metodika yra pagrįsta kūdikio reakcija į kūno pozos pakeitimą. Tyrimo metu remiamasi septyniomis standartinėmis pozomis ir, jeigu kūdikio reakcijos į pozos pakeitimą bus adekvačios ir atitiks chronologinį vaiko amžių – kūdikio motorikos vystymasis bus normalus (Rimdeikienė ir Vaičienė, 1997).
Vojta koncepcija iš tikrųjų susideda iš dviejų dalių: klinikinio įvertinimo ir gydymo (apie kurį plačiau aptarsime „Kineziterapija, skirta kūdikių motorinės raidos koregavimui“). Prieš pradedant gydymą, specialistas šią metodiką naudoja gydymo tikslui iškelti. Klinikinis įvertinimas yra padalintas į tris dalis:
1. pirmoji dalis skirta tirti spontaninę motoriką, tai yra automatinių laikysenos reakcijų tyrimas. Norėdami sužinoti galimus automatinių reakcijų sutrikimus, tiriama, kaip CNS reaguoja į staigius kūno padėties pasikeitimus. Įvertinama tiek kiekybiškai, kas nusako vaiko išsivystymo amžių, tiek kokybiškai, kai nustatomas nukrypimas nuo „normos“, būdingos tam kūdikio vystymosi amžiui. Tai padeda nustatyti vystymosi sutrikimo laipsnį ištyrimo metu;
2. antroji dalis susideda iš kineziologinės spontaninių motorinių funkcijų analizės, kitaip sakant, padėties reakcijų ištyrimo, kai sukeliamas padėties pokytis (kai sąnarius, sąnarines kapsules, sausgysles, vestibiuliarinį aparatą, raumenų receptorius ir t.t.) veikia daugybė dirgiklių. Kiekvienai padėties reakcijai atstovauja jai būdingas aferentinis vienetas, CNS į dirgiklį pasirengusi atsakyti tam tikru budu – taip motorinis CNS atsakas parodo vaiko išsivystymo lygį;
3. trečioji dalis skirta tirti refleksus. Vertinama primityvių refleksų dinamika – diagnozei patikslinti (Vojta, 1984).
Diagnostinis vaiko raidos vertinimo testas (DISC). Šis testas sukurtas Ontario (Kanada). Šio testo autoriai – dr. M. K. Mainland, dr. J. R. Amdur ir dr. C. H. Parker. Lietuviškąjį diagnostinio vaiko raidos vertinimo testo variantą parengė ir papildė Vaiko raidos centro psichologė Vaidilutė Bielinytė-Bieliakaitė (1990). DISC skirtas tirti vaikų raidą nuo gimimo ik 5 metų amžiaus, kuriems įtariamas vystymosi sutrikimas. DISC metodika naudojama tirti didelėms vaikų grupėms ir atrinkti tuos, kurie turi raidos sutrikimų ar rizikos veiksnių, kurie galėtų nulemti šiuos sutrikimus bei įvertinti
vaikų raidą, taip padedant nustatyti diagnozę, paruošti reabilitacijos programą. Ši metodika iš viso apima 8 ištyrimo sritis:
smulkiąją motoriką, tai yra gebėjimą koordinuoti ir kontroliuoti mažuosius plaštakos ir pirštų raumenis, kaip pavyzdžiui: čiupti, griebti, suspausti, atleisti;
stambiąją motoriką, tai yra gebėjimą koordinuoti didžiuosius kūno raumenis, pavyzdžiui: išlaikyti pusiausvyrą judant, stovint, atlikti tikslius ir ritmingus judesius;
kalbos supratimą, tai yra gebėjimą suprasti kalbą ir tinkamai reaguoti į žodinius nurodymus, klausimus ir kt.;
ekspresyviąją kalbą, tai yra gebėjimą skleisti aiškius garsus, suprantamai kalbėti, paaiškinti, paklausti ir atsakyti;
girdimąjį dėmesį ir atmintį, tai yra gebėjimą reaguoti į žodinius nurodymus ir informaciją;
regimąjį dėmesį ir atmintį, tai yra gebėjimą išsaugoti, atpažinti ar atkurti vizualinę informaciją;
savarankiškumą, tai yra gebėjimą tenkinti asmeninius poreikius; socialinę adaptaciją, tai yra gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.
Kiekvienoje iš šių sričių yra po 27 užduotis, kurios yra išdėstytos sunkėjančia tvarka, atsižvelgiant į vaiko amžių. Bendras raidos rodiklis, kitaip – koeficientas, nėra skaičiuojamas, todėl galima nustatyti silpnesnes vaiko raidos sritis ir sudarius reabilitacijos programą jas koreguoti (Bielinytė-Bieliakaitė, 1990). Šio testo validumas ir patikimumas patvirtintas tyrimais (Voelker el al., 2008).
Dar vienas kūdikių psichomotorinės brandos, dinaminių bei statinių funkcinių judesių įvertinimas yra paremtas Bobath gydymo metodu, šį vertinimą atlieka kineziterapeutas. Ištyrimo metu yra stebimas tiriamojo aktyvumas ir spontaniniai judesiai, taip pat kaip sugeba persiversti nuo pilvo ant šono ir nugaros, atsisėsti, šliaužti, stotis ir t.t. Stebima, kaip vaikas reaguoja į žmogaus ar kitų daiktų judėjimą, patekusių į jo regėjimo lauką bei, kaip reaguoja į stambius daiktus, patekusius į artimiausią (pasiekimo) zoną. Toks psichomotorinės raidos tyrimas, dinaminių bei statinių judesių vertinimas atliekamas remiantis vaikų psichomotorikos vystimusi (Bobath, 1991; Vingras, 1996).
Alberta kūdikių motorikos Skalė (AIMS) yra standartizuota vertinimo skalė, kuri buvo sukurta 1994 metais M. C. Piper ir J. Darrah Filadelfijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji skirta įvertinti ir stebėti bendrą kūdikių motoriką, stebint spontaninį kūdikio motorinį aktyvumą nuo gimimo iki 18 mėnesių amžiaus arba, kol vaikas išmoksta vaikščioti be pagalbos. AIMS buvo sukurta remiantis rezultatais, kurie gauti ištyrus 2202 kūdikius, gimusius Alberta mieste, Kanadoje, nuo 1990 metų birželio mėnesio iki 1992 metų kovo mėnesio ir siekiant įvertinti kūdikius, kurie turi rizikos veiksnių atsirasti psichomotoriniams sutrikimams, t.y. neišnešioti kūdikiai, gimę mažo svorio ir kt. AIMS yra
lengvai taikoma, jis nereikia didelių išlaidų ir nereikalauja daug laiko dirbti su tiriamuoju, tačiau turėtų būti naudojama sveikatos priežiūros specialistų, kurie turi patirties dirbant su kūdikiais ir išmanytų normalų kūdikių motorinės raidos vystimąsi. AIMS padeda kiekybiškai įvertinti motorinį aktyvuvą pasaulio mastu, atsižvelgiant į tris kriterijus, susijusius su judėjimo kokybe: svorio pasiskirstymą, laikyseną ir pasipriešinimą gravitacijai keturiose padėtyse: kniūbščia, gulint, sėdint, stovint.
Kanadoje, 2010-2012 metais vėl buvo ištirti 650 kūdikių iš 6 didžiuosiųjų miestų, tyrimas buvo atliktas siekiant užtikrinti, kad AIMS ir po 20 metų vis dar tinkamas taikyti – buvo nustatyta jo patikimumas (Darrah et al., 2014).
Bayley kūdikių neurologinio vystymosi testas (BINS). Šis testas buvo sukurtas siekiant patikrinti kūdikius nuo 3 iki 24 mėnesių amžiaus, kurie turi rizikos veiksnių, nulemiančių jų vystymosi ar neurologinius sutrikimus, ištyrimo metu įvertinant keturias konceptualias gebėjimų sritis:
pagrindines neurologines funkcijas (raumenų tonusą, judesius, asimetriją, nenormalius rodiklius),
ekspresyvias funkcijas (stambiąją ir smulkiąją motoriką, žodinę ir verbalinę kalbą),
jutimines funkcijas (regėjimo, klausos, žodines funkcijas),
pažintinius procesus (pastovumą, tikslo siekimą, problemų sprendimą).
Šis atrankos būdas padeda atpažinti kūdikius, kuriems reikia tolimesnio vertinimo ir diagnostikos, BINS gali būti naudojamas kaip stebėjimo priemonė, kai reikalingas pakartotinis ištyrimas stebint vaikų vystymąsi.
BINS susideda iš 6 rinkinių, sugrupuotų pagal amžių nuo 3 iki 4 mėnesių, nuo 5 iki 6 mėnesių, nuo 7 iki 10 mėnesių, nuo 11 iki 15 mėnesių, nuo 16 iki 20 mėnesių, nuo 21 iki 24 mėnesių amžiaus, kiekviename iš jų yra nuo 11 iki 13 punktų. Kiekvienas punktas vertinamas "optimaliu" arba "ne optimaliu", remiantis a priori sprendimų taisykle; priimamas optimalus sprendimas dėl tam tikro punkto rinkinyje, tada pateikiamas apibendrintas rezultatas. Rezultatai palyginami su normomis, siekiant išskirti kūdikius, turinčius mažo, vidutinio sunkumo ar didelius raidos ar neurologinės funkcijos sutrikimus. BINS atlikimui užtenka maždaug 10 minučių (Aylward, 1995, 2010; Benish, 1998).
Peabody-2 motorinės raidos skalė (PDMS-2) buvo sukurta atrinkti vaikus, kurių motorinė raida vėluoja, planuoti gydymą bei stebėti pokytį gydymo procese. PDMS-2 pritaikyta vaikams nuo gimimo ir 6 metų amžiaus, šiuo metodu vertinama vaikų motorinė kompetencija: smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžių vystymasis bei pažanga, o vertinama balais atskirose skalėse 3 balų sistemoje – 0, 1, 2. Testą sudaro 6 dalys (stambiosios motorikos – 4, smulkiosios motorikos – 2). Stambiąjai motorikai tirti vertinami refleksai, statika, lokomociniai judesiai bei manipuliavimas objektais, smulkiosios motorikos įgūdžiai nustatomi vertinant griebimo funkciją bei vizualinę – motorinę integraciją (Cools et al., 2009).
Battelle raidos inventorius, antrasis leidimas (BDI-2). BDI-2 yra išsamus, specialistų naudojamas tyrimas, skirtas įvertinti vaikų vystymąsi nuo gimimo iki septynerių metų ir vienuolikos mėnesių amžiaus. Testas plačiai aprašytas – apima visas raidos sritis: asmeninę – socialinę, adaptacinę, judėjimo, bendravimo ir pažinimo sritis – iš viso 450 punktų. O pilnas ištyrimas trunka santykinai ilgai – apie pusantros valandos (gana ilgas laiko tarpas tam tikro amžiaus vaikams ar turintiems dėmesio sutrikimų). Vertinama paprasta 3 balų sistema – 0, 1, 2. Balai sumuojami šiose 5-iose srityse, taip pat skaičiuojamas bendras vystymosi koeficientas, kuris rodo tiriamojo bendrą išsivystymo lygį. Rezultatai lyginami su „norma“. Norminiai duomenys buvo renkami iš 2500 vaikų nuo gimimo iki 7 metų 11 mėnesių amžiaus. Ištyrimui atlikti naudojamos „draugiškos“ vaikui priemonės, tačiau jis yra santykinai brangus. Šio testo patikimumas ir validumas įrodytas ir turi gana stiprius koreliacinius duomenis su kitais tyrimo metodais (Bliss, 2007). Pažymima, kad reiktų atsargiai interpretuoti rezultatus, nes tyrimas patvirtintas tik anglų kalba.
BDI-2 ištyrimo testas. Atliekamas kaip ir pilnas BDI-2, struktūra ta pati, tačiau susideda iš 96 punktų, ir gali būti atliekamas nuo 10 iki 30 minučių, priklausomai nuo vaiko amžiaus. IDB-2 ištyrimo testas buvo sukurtas atrankai, kaip nustatyti, ar vaikui reikalinga taikyti nuodugnesnį ištyrimą šiuo metodu.
Denver II. Testas sukurtas 1990 metais. Šis testas yra naudojama kaip atrankos priemonė vaikams nuo gimimo iki šešerių metų amžiaus. Jis buvo sukurtas siekiant apžvelgti vaiko vystymąsi ir nustatyti tuos, kurie neatitinka tų pačių normų, taip kaip kiti to paties amžiaus vaikai. Tyrimas apima asmeninį – socialinį, smulkiosios motorikos, adaptacinį, kalbos ir stambiosios motorikos elementus. Ištyrimas užtrunka maždaug nuo 20 iki 30 minučių, tyrimą iš viso sudaro 125 punktų, apimtis priklauso nuo vaiko amžiaus ir galimybių. Rezultatai žymimi kaip „teigiamas“ arba „neigiamas" ir žymima specialiuose lapuose, taip nustatoma ar jie patenka, ar nepatenka į tikėtiną intervalą pagal amžių. Tiriamieji klasifikuojami kaip „normalus“, „įtariama“ ar „uždelstas“. Rezultatai pateikiami kaip augimo kreivės kartu su „norma“ per tam tikrą laiką. Tirti gali tiek specialistai, tiek tie, kurie tiesiog gerai dirba su vaikais ir kruopščiai seka nurodymus.
Šis testas skiriasi tuo, kad jo autoriai nebandė matuoti metodo teisingumo įprastu būdu – įvertinti jo jautrumo ir specifiškumo. Vietoj to, jie rėmėsi tipiško gyventojų surašymo duomenimis (remiantis 1980 metų JAV surašymu) (Frankengurg el al., 1992), todėl yra kritikuojamas, negalima remtis populiacijos požymiais, tačiau tyrimai parodė, kad Denver II turi gerą jautrumą, bet nepriimtinai mažą specifiškumą: atitinkamai 43 procentai ir 26 procentai, bet nepaisant to, Denver II yra plačiai naudojamas, ypač klinikiniuose tyrimuose, net kaip aukso standartas, pagal jį lyginamos kitos priemonės (Glascoe et al., 1992; Hamilton, 2006).
Atliktų tyrimų duomenimis įrodyta ankstyvosios intervencijos svarba, kad būtų galima sudaryti kryptingas ir veiksmingas abilitacijos programas, reikia atlikti visapusišką ištyrimą (Orton et
al., 2009). Visapusiškas vaiko ištyrimas vyksta remiantis normaliu vaiko raidos vystymusi ir naudojama daug įvairių tyrimo ir vertinimo skalių, testų, klausimynų.
1.6. Kineziterapija, skirta kūdikių motorinės raidos koregavimui
Tyrimai parodė, kad vaikų, turinčių motorinės funkcijos sutrikimų, raida sutrikusi daugelyje veiklos sričių, įskaitant judesių planavimą, atlikimą, laikysenos kontrolę, propriorecepciją, erdvinį suvokimą (Niemeijer, 2007). Nustatyta, kad geresnių rezultatų pasiekiama, kai vaikams, kuriems diagnozuota raidos sutrikimų, susijusių su nervų ir raumenų veikla, gydymas pradedamas taikyti kuo anksčiau (Kishnani et al., 2012).
Vienas iš plačiausiai naudojamų metodų vaiko raidos sutrikimų gydymui yra Bobath metodas (NDT). Šią terapiją, remiantis asmenine patirtimi, dirbant su vaikais, sergančiais CP, sukūrė Karlas ir Berta Bobath Anglijoje 1940 metais. Šis metodas buvo paremtas prielaida, kad esant CNS pažeidimams sutrikdomas normalus motorinis vystymąsis. Iš pradžių pagrindiniai šio gydymo tikslai buvo spazmų slopinimas bei siekis palengvinti išlaikyti kūno padėtį ir atlikti motorines funkcijas. Teorinė šio požiūrio sistema toliau plėtojama ir papildoma įvairiomis naujomis teorijomis ir informacija, modifikuojama atsižvelgiant į nuolat kintančias sutrikimų charakteristikas, taip pat NDT tobulėjimui įtakos turėjo ir kitos įvairios gydymo metodikos, todėl pagrindinė užduotis tapo ne „palengvinti“, o „optimizuoti“ funkcijas, užtikrinti kuo didesnį savanarkiškumą, tai yra visapusiškai tobulinti ir aktyvinti kūdikių judėjimo įgūdžius, kurie palengvintų jam atrasti ir pažinti pasaulį. Taigi apibendrinus, galime teigti, jog pagrindiniai NDT principai yra:
į vaiką žiūrėti kaip į visumą;
taikyti individualų gydymą;
metodą taikyti atsižvelgiant į amžiaus ypatumus, vystymosi nuoseklumą;
būtina atsižvelgti į judesio kontrolės ir mokymo principus, kineziologiją;
svarbus komandinis darbas;
funkciją reikia gerinti nepertraukiamai (prausiant, rengiant, maitinant), taip pat į gydymą įtraukiant tėvus ir juos mokinant;
labai svarbus aplinkos faktorius, reikia sukurti vaikui tinkamą aplinką ir mokinti ja naudotis siekiant tikslo (Bobath & Bobath, 1984; Howle, 2002).
NDT metodas remiasi patologinių refleksų slopinimu, tuo pačiu skatinant ir stiprinant normalius kūno judesius. NDT taikymas leidžia vaikui su specialisto pagalba gauti tam tikrą sensomotorinę patirtį, jausti atsaką į laikysenos ir judėjimo pokyčius, lavinti raumenų aktyvinimo ir
tonuso kontrolę, siekiant išlaikyti tam tikrą kūno padėtį, teisingai nukreipti vaiko dėmesį ir atpažinti akimirką, kai vaikui alikti tam tikrą veiksmą pagalba nebereikalinga (Howle, 2002).
Metodo taikymas susideda iš šių komponentų:
1. Yra, galima pavadinti, pagrindiniai kontrolės taškai ant vaiko kūno, kur savo rankomis tiesiogiai veikia specialistas. Tai leidžia specialistui slopinti patologinius judesių modelius ir palengvinti atlinkti įprastus judesius tuo pačiu metu. Metodui taikyti yra viena taisyklė, kai veikiama nustatyta kryptimi – nuo proksimalinės dalies (pečių, dubens) į distalinę (galūnių) pusę, tai suteikia galimybę vaikui palaipsniui valdyti savo judesius (Bobath ir Bobath 1984).
2. Palengvinimas yra tokio gydymo pagrindinė strategija, kuri padeda išlaikyti kūno padėtį ir atlikti judesius. Tokia pagalba gali teisingu keliu keisti gebėjimą išlaikyti kūno padėtį didinant laisvės laipsnį, padėti išlaikyti kūno segmentus judesio metu, tuo metu yra aktyvuojama laikysenos raumenys ir panašiai. Toks judesių palengvinimas sukuria galimybę skatinti normalių judesių modelių atsiradimą (Howle; 2002).
3. Slopinimas iš pradžių mažina raumenų tonusą ir patologinių refleksų aktyvumą CNS susijusių su sutrikimu, šio metodo tikslas – kontroliuoti raumenų tonusą, ir išvengti neteisingo judesių valdymo modelių atsiradimo bei išvengti netaisyklingos laikysenos formavimosi (Howle 2002).
NDT yra plačiai taikomas gydymo metodas kūdikiams su raidos sutrikimais, todėl yra atlikta daug tyrimų, skirtų įrodyti metodo veiksmingumą. Tačiau C. H. Blauw-Hospers ir M. Hadders-Algra (2005) bei A. J. Spittle ir bendraautorių (2007) atlikti tyrimai parodė, kad NDT nėra veiksmingesnis nei kiti gydymo metodai, su kuriais buvo lyginamas. Iš rezultatų galima daryti prielaidą, kad viena iš priežasčių gali būti, jog kartu su NDT metodika laikytasi ir kitų principų iš kitų metodikų, kurie turėjo įtakos vaiko raidos sutrikimų gydymui, pavyzdžiui, Vojta metodika ar sensorinės integracijos terapija.
Vojta koncepcija, kitaip dar vadinama refleksinio judesio koncepcija, buvo sukurta Václav Vojta 1950 metais ir pagrįsta empiriniais stebėjimais. Tai buvo įgyvendinta Nyderlanduose 1970 metais, o metodas vis dar taikomas.
Metodas, visų pirma yra laikomas lengvinančiu metodu, taikomu tiems, kurie turi nervų – raumenų sutrikimų. Pagrindiniai šio metodo tikslai yra palengvinti kūno automatinių judesių kontrolę ir statinės padėties palaikomuosius mechanizmus bei skatinti koordinuotą raumenų veiklą. Šie įgūdžiai yra sutrikę vaikams, turintiems smegenų pažeidimų ar motorinės raidos sutrikimų.
Koncepcija yra pagrįsta normalių motorinių reakcijų stebėjimu, kurias sukelia konkrečios periferinės stimuliacijos, kuomet pacientas yra tam tikroje padėtyje. Manoma, kad kūdikių refleksų aktyvacija per įgimtų refleksų modelius palengvina refleksinių judesių išmokimą (Vojta 1984, Mayston 2008).
Yra aprašytos apie 20 pradinių padėčių, kuriose atliekama stimuliacija. Pagrindinės trys padėtys yra ant pilvo, nugaros ir šono. Stimuliuojant sukeliami refleksai, tai atliekama trimis
stiprumais bei keičiant intensyvumą, tuo tarpu raumenyse, sausgyslėse ir sąnarių receptoriuose kyla propriorecepciniai dirgikliai. Šių dirgiklių metu yra sukeliami atitinkamo intensyvumo, trukmės bei pasikartojimo kompleksiniai raumenų susitraukimai – judesiai, kurie kontroliuojami smegenų kamieno, tokie kaip refleksinis šliaužimas ant pilvo ar refleksinis vertimasis ant nugaros.
Specialistai taip pat moko ir ruošia tėvus, kaip reikia gydyti vaiką, ir didesnę gydymo dalį atlieka patys tėvai. Pats vaikas gydyme aktyviai nedalyvauja (Vojta 1984).
Gydymo poveikis pagal Vojta įvertintas tik keletu tyrimų. C. H. Blauw-Hospers ir M. Hadders-Algra (2005) parodė, kad nėra įrodymų, jog gydymas pagal Vojta padeda motoriniam kūdikio vystimuisi, kurie turi didelių motorinių sutrikimų. Vojta požiūris buvo kritikuojamas dėl emocinio streso sukeliamo vaikui ir šeimai procedūros metu (Avinjono et al., 1981).
Sensorinė integracijos terapija buvo sukurta Jean Ayres 1960 metais. J. Ayres buvo įdomu, kokiu būdu jutimų apdorojimas CNS ir judesių planavimo sutrikimai trikdo kasdienę veiklą bei mokymąsi. Sensorinė integracija tai – procesas, tai – CNS gebėjimas jungti, sisteminti ir įvertinti jutimais iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją (Ayres, 2005). Sensorinės integracijos terapija remiasi prielaida, kad mokymasis priklauso nuo gebėjimo imti sensorinę informaciją iš aplinkos, apdoroti ir integruoti ją per CNS ir naudoti šią informaciją planuojant ir vykdant organizuotą elgesį (Mayston, 2004). Atkreipiamas dėmesys į penkias jutimo sritis: vestibiuliarinę, lytėjimo, propriorecepcijos, regėjimo ir klausos. Šios terapijos tikslas yra pagerinti sugebėjimą apdoroti ir integruoti sensorinę informaciją ir suteikti didesnį nepriklausomumą ir dalyvumą kasdienio gyvenimo veikloje, žaidžiant ir mokantis (Schaaf ir Miller 2005). Nors iš pradžių sensorinės integracijos terapija buvo sukurta gydyti vaikus su mokymosi negalia, J. Ayres pripažino terapijos naudingumą gydant kitus raidos sutrikimus (Schaaf & Miller, 2005).
Sensorinės integracijos teorija grindžiama raidos psichologijos, švietimo, neurologijos ir ergoterapijos principais, pagrindiniai iš jų yra, kad turi būti iškeltas teisingas „iššūkis“ (vaikas turi sugebėti pasiekti tikslą per žaidimą), taip pat vaikas turi pritaikyti savo veiksmus, siekiant pasiekti tikslą, noriai dalyvauti įdomioje veikloje, teikti jai pirmenybę. Tai reiškia, kad sensomotorinis vystimasis yra svarbus pagrindas mokymuisi, individo ir aplinkos sąveika formuoja smegenų vystymąsi, nervų sistema yra pajėgi keistis (ji yra plastiška), nes prasmingas sensorinio – motorinio aktyvumo taikymas yra galingas veiksnys nervų sistemos plastiškumui (Schaaf & Miller, 2005).
Ši terapija suteikia galimybę vaikui užsiimti motorine veikla gausiai veikiama lytėjimo, vestibiuliarinių ir proprioreceptinių pojūčių. Pagrindinis sėkmingos terapijos faktorius – vaiko noras dalyvauti joje (Ayres 2005). Remiantis užduotimis vaikas nori išmokti, terapeutas sukuria aplinką, kuri turi būti patraukli vaikui, ir kuri yra pritaikyta vaiko vystymosi lygiui. Gydymo metu naudojamos priemonės atrodo kaip vaikų žaidimo aikštelė su įrenginiais, skirtais užtikrinti pakankamą stimuliaciją. Terapijos metu vaikas aktyviai tyrinėja aplinką, o specialistas padeda atlikti užduotis manipuliuojant
šia aplinka taip, kad labiausiai sukeltų reikiamą atsaką. Žaismingumas ir sėkmė yra būtina prielaida, reikalinga norint pasiekti pažangą sensorinės įvesties apdorojime. Terapinio gydymo metu specialistas stebi vaiko atsaką į dirgiklius ir reguliuoja procesą, kai būtina.
Per pastaruosius 30 metų yra atlikta daug tyrimų, kurie patvirtintų, ar sensorinės integracijos terapija yra veiksminga, dauguma iš jų orientuota į sensorinės integracijos terapijos naudojimą su vaikais, kurie turi mokymosi negalią ir buvo siekiama pagerinti motorinius įgūdžius, mokymosi rezultatus, elgesio ir/ar jutimo bei suvokimo įgūdžius. R. C. Schaaf ir L. J. Miller (2005) nenustatė aiškių įrodymų. Tačiau G. Bumin ir H. Kayihan (2001) atliktas tyrimas, siekiant įvertinti sensorinės integracijos terapijos poveikį vaikams, sergantiems spazmine diplegija nustatė, kad vaikų, kuriems buvo taikyta sensorinės integracijos terapija, rezultatai buvo geresni, nei kontrolinės grupės, kuriai nebuvo taikytas joks gydymo metodas. Nėra rasta jokių tyrimų, kurie įrodytų sensorinės integracijos efektyvumą kūdikiams, nepaisant to šį metodą galima sėkmingai pritaikyti.
Per pastaruosius dešimtmečius buvo atlikta daug tyrimų dėl tradicinių gydymo metodų veiksmingumo įrodymo, jie nebuvo vienareikšmiai, daugybė tyrimų parodė, kad gydymo rezultatai neturėjo didelės reikšmės aktyvumui įprastoje kasdieninėje veikloje (Bobath & Bobath, 1984, Butler & Darrah, 2001; Ketelaar et al., 2001). Ši išvada iniciajavo gydymo metu skirti didžiausią dėmesį į normalų funkcionalumą.
Dabar funkcinės terapijos samprata literatūroje vis dažniau pabrėžiama. Funkcinės terapijos pagrindas pagrįstas dinaminių sistemų teorija ir šeimos parama. Funkcinė terapija vadovaujasi judesio mokymo ir funkcionalumo principais, abibedrinus galima išskirti šiuos:
1) funkcinių užduočių atlikimo tobulinimas, kurios sukelia sunkumų kasdieniame gyvenime; 2) vaikas aktyviai dalyvauja gydyme, aktyviai išnaudodamas savo gabumus, kurdamas strategijas ir sprendimus atlikti užduotis;
3) terapija taikoma įprastoje vaikui aplinkoje;
4) pagrindinis dėmesys skiriamas padėti vaikui ir jo šeimai pasiekti didžiausią funkcionalumą kasdienėje veikloje;
5) tėvai (globėjai) dalyvauja visuose programos etapuose – nuo tikslų išsikėlimo ir įgyvendinimo kasdieninėje veikloje bei vertinimo (Ekström-Ahl et al., 2005; Ketelaar et al., 2001).
Tyrinėjimas ir sprendimo radimas atliekant naujas užduotis bei prisitaikymas prie kintančios aplinkos yra labai svarbūs faktoriai būti aktyviais kasdieniniame gyvenime (Ketelaar et al., 2001).
Per pastaruosius dešimtmečius tėvų (globėjų) dalyvavimas gydymo procese tapo reabilitacijos pagrindu vaikų priežiūros srityje. Tokia, į šeimą orientuota koncepcija yra apibūdinama kaip holistinis požiūris į paslaugos teikimą. Jos pranašumas yra tai, kad galima sudaryti individualų ir dinamišką vaiko priežiūros modelį, atsižvelgus į kiekvieno vaiko ir jo šeimo poreikius bei išteklius. Šis, į šeimą orientuotas, gydymas paremtas partneryste, informacijos keitimusi, pagarba ir parama. Tėvai ir
globėjai laikomi lygiaverčiais partneriais, kurie dirba kartu reabilitacijos komandoje, kad būtu kuo labiau optimizuotas gydymo procesas (King et al., 2004; MacKean et al., 2005).
Intervencinė programa turi būti pritaikyta pagal šeimos galimybes, jų padėtį ir dienotvarkę (kasdieninį gyvenimą). Šis požiūris yra palaikomas B. J. G. Nijhuis ir kitų bendraminčių (2007), teigiama, kad į šeimą orientuota gydymo koncepcija turi būti sukurta atsižvelgus į konkrečius poreikius ir pageidavimus individualiai, norint išvengti galimų nesutapimų tarp tėvų (globėjų) ir sveikatos priežiūros specialistų požiūrio.
Tyrimai parodė, kad tėvų (globėjų) dalyvavimas gydymo procese gali būti susijęs su teigiamu poveikiu optimaliame vaiko vystimęsi (Ketelaar et al., 1998; Law et al., 1998; King et al., 2004), tuo pačiu gerinami tėvystės įgūdžiai, kas teigiamai veikia bendrą tėvų savijautą ir mažiną sukelto streso lygį šeimoje (Rosenbaum et al., 1998; Jansen et al., 2003, King et al., 2004; Raina et al., 2005). Globėjai gali vaidinti svarbų vaimenį siekiant maksimalių gydymo rezultatų.
Taikant šią koncepciją, kūdikiams, jaunesniems nei 18 mėnesių amžiaus, pagrindinis dėmesys skiriamas savarankiškai atliekamų motorininių įgūdžių skatinimui (Ketelaar et al., 2001; Ekström-Ahl et al., 2005). Kūdikiai aktyviai dalyvauja gydyme, jiems sudaromos sąlygos aktyviai tyrinėti savo judesių galimybes ir rasti tinkamą sprendimą bet kokiai užduočiai atlikti. Tuo tarpu specialistas, tėvai ar globėjai tik skatina kūdikį atlikti užduotis (Damiano, 2006; Callahan et al., 2006).
Peto metodas - konduktyvusis mokymas (CE) buvo sukurtas Andreas Peto 1945 metais. CE sujungia švietimo ir reabilitacijos tikslus į vieną programą padėti vaikams su motorinės funkcijos sutrikimais pasiekti optimaliausius tikslus.
Pasak Peto, kai vaikas iš pradžių patiria sunkumų atliktadamas tam tikrą užduotį, tai gali nulemti motyvacijos sumažėjimą tęsti problemų sprendimą kaip atlikti užduotį įgūdžių įsisavinimo procese. Viso to pasekmė gali būti, kad vaikas išmoksta būti priklausomas, teigiama, kad sutrikimas yra ne todėl, kad vaikas negali atlikti užduoties, bet dėl to, kad vaikas nežino, kaip tai padaryti. CE metodas didina pasitikėjimą savimi, iniciatyvumą ir gebėjimą spręsti problemas visose gyvenimo srityse įvairiais būdais, priklausomai nuo vaiko gebėjimų ir aplinkos konteksto (Wright et al., 2005).
Peto teigia, kad taikant atitinkamą mokymą, vaikas gali įveikti raidos sutrikimo pasekmes, metodo galutinis tikslas – atkurti nepertraukiamą mokymosi procesą integruojant individą aplinkoje, kuriai jis priklauso, o tai galima pasiekti atsižvelgiant į pagrindinius CE principus, apie visa tai plačiai aprašo A. Sutton ir G. Maguire (2008). Šie autoriai pabrėžia, kad mokymasis suprantamas kaip holistinis procesas, kuriame individas suvokiamas kaip vieninga visuma, kurioje vaikas aktyviai dalyvauja mokymosi procese, pasak Peto, atkurti nepertraukiamą mokymosi procesą neįmanoma be aktyvaus individo dalyvavimo, taip pat labai svarbu yra tęstinumas – šiuo principu remiasi pagrindinės mokymosi teorijos, tai sustiprina naujus įgūdžius ir suteikia galimybę naudoti tuos pačius įgūdžius atliekant įvairias užduotis, praktikuoti naujus įgūdžius ne tik specifinių mokymų metu.
