KRŪTIES NETEKTIES PATYRIMAS SUSIRGUS ONKOLOGINE LIGA Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra

NOMEDA ČIURINSKAITĖ

KRŪTIES NETEKTIES PATYRIMAS SUSIRGUS ONKOLOGINE LIGA

Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas

Leidžiama ginti

Rengimo komisijos pirmininkė prof. dr. Nida Žemaitienė

Studentė Nomeda Čiurinskaitė Darbo vadovė prof. dr. Nida Žemaitienė 2018 m. gegužės mėn. 21 d.

2

SANTRAUKA

Čiurinskaitė, N. (2018). Krūties netekties patyrimas susirgus onkologine liga (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinė vadovė: prof. dr. Nida Žemaitienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 66 p.

Tyrimo problema. Krūties netektis atneša daug fizinių ir psichologinių sunkumų: sumažėja

pasitikėjimas savimi, atsiranda nepasitenkinimas savo išvaizda, polinkis socialiai izoliuotis, kyla sunkumai santykiuose su sutuoktiniu. Siekiant efektyvesnės psichologinės pagalbos kūrimo ir organizavimo, pirmiausia svarbu šį fenomeną pažinti iš arčiau, nes iki šiol Lietuvoje krūties netekties patyrimas yra beveik netyrinėtas.

Tyrimo tikslas – atskleisti krūties netekties patyrimą susirgus onkologine liga.

Tyrimo dalyvės. Krūties vėžiu sirgusios ir krūties šalinimo operaciją patyrusios moterys, šiuo metu

metu esančios ligos remisijoje (n=7).

Tyrimo metodai. Šiam tyrimui atlikti buvo pasirinkta kokybinė tyrimo strategija. Duomenys buvo

renkami naudojant pusiau struktūruotą interviu. Duomenų analizė atlikta derinant du metodus: 1) Fenomenologinę analizę pagal A. Giorgi; 2) Indukcinę teminę analizę pagal Braun ir Clarke (2006). Tyrimas atliktas 2017 m. kovo – rugsėjo mėn. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro komisijos leidimas. Moteris kviečiant dalyvauti tyrime, buvo taikyti šie atrankos kriterijai: 1) krūties šalinimo operacija atlikta ne mažiau kaip prieš 3-5 metus, 2) tyrimo atlikimo metu nėra taikomos aktyvaus gydymo intervencijos.

Tyrimo rezultatai. Atlikus fenomenologinę analizę pagal A. Giorgi atsiskleidė, kaip krūties vėžiu

sirgusios moterys apibrėžia savo krūties netekties patyrimą, taip pat gautas bendras fenomeno apibrėžimas, apibūdinantis šį patyrimą. Krūties netekties patyrimas – tai įvairūs išgyvenimai

sužinojus diagnozę, netekties patyrimo etapai, patyrimo įprasminimas, ligos priežasčių paieška, akistata su krūties šalinimo neišvengiamybe bei santykio su kitais svarba. Atlikus indukcinę teminę

analizę išryškėjo 6 pagrindinės temos, apibūdinančios krūties netekties patyrimą: 1) Diagnozės

sužinojimas – kritinis išgyvenimas; 2) Santykis su savo kūnu: nuo atmetimo iki priėmimo; 3) Liga matoma kitiems; 4) Santykis su kitais; 5) Stiprybės šaltiniai; 6) Pasikeitęs santykis su gyvenimu.

Kiekviena išryškėjusi tema turi savo potemes, kurios pristato skirtingus krūties netekties patyrimo aspektus, atsiskleidusius indukcinės teminės analizės metu. Šio tyrimo rezultatai atskleidė ką moterys išgyvena laukdamos krūties šalinimo operacijos, jų santykio su pasikeitusiu kūnu ypatumus ir santykį su savimi bei kitais. Taip pat išryškėjo tyrimo dalyvių stiprybės šaltiniai ir gyvenimo vertinimo pokyčiai, atsiradę išgyvenus krūties netektį.

Išvados. 1) Tyrime dalyvavusių moterų krūties netekties patyrimo struktūrai būdinga: sudėtingi ir

įvairialypiai išgyvenimai sužinojus diagnozę, akistata su krūties šalinimo neišvengiamybe ir ligos priežasčių paieška, krūties netekties priėmimo etapai, santykio su kitais svarba. 2) Laukiant krūties

šalinimo operacijos moterys išgyvena šoką, baimę, neigimą ir priartėjimo prie mirties pojūtį, jaučia stiprų poreikį nedelsiant pradėti gydymą ir dėl jo kovoti. 3) Moterų santykis su savo kūnu yra dinamiškas procesas ir kinta nuo visiško savo kūno atmetimo ką tik praradus krūtį iki pasikeitimo priėmimo ir susitaikymo su jo dalies netektimi, o vienas stipriausių išgyvenimų netekus krūties – atsiradusi kūno asimetrija. 4) Krūties netektis pakeitė moterų gyvenimo vertinimą, o santykio su kitais kaita atsiskleidė per kelis moterims svarbius asmenis - sutuoktinį, draugus, kitas sergančias moteris, gydytoją.

3

SUMMARY

Čiurinskaitė, N. (2018). The experience of breast loss due to an oncological illness (Master thesis of Health Psychology). Scientific supervisor: prof. dr. Nida Žemaitienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. — 66 p.

Scientific problem. Breast loss brings many physical and psychological difficulties: decreased

self-confidence, dissatisfaction with their appearance, the tendency to social isolation, difficulties in relationship with spouse. In order to develop and organize more efficient psychological care first of all it is important to know this phenomen more closely, because the experience of breast loss is almost not explored in Lithuania until now.

The aim – to reveal the experience of breast loss in an oncological illness.

Participants. 7 women with breast cancer, experienced mastectomy and at present are at disease

remission.

Methods. For this research was chosen qualitative research strategy. The data in this study were

collected using a semi-structured interview. The data analysis was done combining two methods: 1) Phenomenological analysis by A. Giorgi; 2) Inductive thematic analysis by Braun & Clarke (2006). Study was started on March of 2017 and finished on September of 2017 at The Hospital of Lithuanian University of Health Sciences. A permission was obtained from the Bioethics Center of the Lithuanian University of Health Sciences for this investigation. The following selection criteria were applied for the woman to participate in the study: 1) mastectomy was performed more than 3-5 years ago, 2) active treatment interventions are not applied during the study.

Results. Phenomenological analysis by A. Giorgi revealed how women with breast cancer

determine their experience of breast loss. Also was received general definition of the phenomen describing this experience. The experience of breast loss is various experiences after finding out the

diagnosis, stages of breast loss experience, meaningfulness of experience, searching for causes of disease, stages of breast loss acceptance, importance of relationship with others. After inductive

thematic analysis were identified 6 themes describing the experience of breast loss: 1) Breast

cancer diagnosis – critical experience; 2) Relationship with your own body: from rejection to acceptance; 3) The disease is visible to others; 4) Relationship with others; 5) Sources of strength; 6) Changed relationship with life. Each highlithed theme has subcategories describing different

aspects of breast loss phenomen. These results explained with what women come across when waiting breast surgery, also aspects of changed relationship with her own body, relationship with herself and others. Results of the study revealed participants sources of strength and changes in values of life after breast loss.

Conclusion. 1) The structure of breast loss experience is characterized by: complex and

multidimensional experiences after finding out the diagnosis, confrontation with inevitability of breast loss and searching for causes of disease, stages of breast loss acceptance and importance of relationship with others. 2) While waiting for a breast surgery women experience shock, fear, denial, sense of being close to the death and a strong need to start treatment immediately. 3) The relationship with their own body is dynamic process and varies from complete rejection of the body to acceptance of breast loss. One of the strongest experience is body asymmetry after breast loss. 4) Breast loss has changed women`s life assesment, and relationship with others revealed through several important persons – spouses, friends, other sick women and doctors.

4

PADĖKA

Pirmiausia, noriu padėkoti visoms tyrime dalyvavusioms moterims. Ačiū Jums už tai, kad buvote atviros, noriai dalinotės savo patyrimu, pasitikėjote manimi ir atskleidėte pačius asmeniškiausius savo patyrimo dalykus. Jūs esate svarbiausios šiame mano darbe, nes jei ne Jūsų laikas skirtas man, šio darbo tikriausiai nebūtų arba jis būtų visiškai kitoks nei yra dabar.

Taip pat dėkoju savo darbo vadovei prof. dr. Nidai Žemaitienei už atrastą laiką intensyvioje savo darbotvarkėje, tikslias ir naudingas įžvalgas bei kantrybę prižiūrint šio tyrimo įgyvendinimą.

Esu dėkinga Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos kolektyvui už pagalbą atrandant ir susitinkant su moterimis. Nuoširdžiai dėkoju draugijai, vienijančiai onkologine liga sergančias moteris. Ačiū Jums už tai, kad priėmėte ir geranoriškai padėjote įgyvendinti šį tyrimą.

Už naudingus patarimus, profesionalią pagalbą ir skirtą laiką dėkoju asist. Mildai Kukulskienei ir doc. dr. Kastyčiui Šmigelskui.

5

TURINYS

1. ĮVADAS ... 7

1.1. Įžanga ... 7

1.2. Tyrimo objektas, problema, naujumas ir aktualumas ... 8

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 10

1.4. Literatūros apžvalga ... 10

1.4.1. Krūties vėžio epidemiologija, diagnostika ir gydymas ... 10

1.4.2. Krūties vėžio diagnozė ... 12

1.4.3. Krūties netekties patyrimo tyrinėjimo sritys ... 12

1.4.4. Potrauminis augimas netekus krūties ... 21

1.4.6. Krūties netekties patyrimo tyrinėjimai Lietuvoje ... 23

2. TYRIMO METODAI ... 24

2.1. Tyrimo eiga ir tyrimo dalyvės ... 24

2.1.1. Tyrimo eiga ... 24

2.1.2. Tyrimo dalyvės ... 26

2.2. Duomenų rinkimo metodai ... 27

2.2.1. Tyrėjos vaidmuo ir santykis su tyrimo objektu... 27

2.3. Duomenų analizės metodai ... 27

2.3.1. Tyrėjos požiūris į pasirinktus duomenų analizės metodus ... 28

2.3.2. Duomenų analizės eiga ... 28

3. REZULTATAI ... 31

3.1. Fenomenologinės analizės pagal A. Giorgi rezultatai ... 31

3.1.1. Specifiniai situaciniai fenomeno apibrėžimai ... 31

3.1.2. Bendras fenomeno apibrėžimas ... 36

3.2. Teminės analizės rezultatai ... 38

3.2.1. Diagnozės sužinojimas – kritinis išgyvenimas ... 39

3.2.2 Santykis su savo kūnu: nuo atmetimo iki priėmimo ... 40

3.2.3. Liga matoma kitiems ... 43

3.2.4. Santykis su kitais ... 45

3.2.5. Stiprybės šaltiniai ... 47

3.2.6. Pasikeitęs santykis su gyvenimu ... 49

4. APTARIMAS ... 50

4.1. Rezultatų aptarimas kitų tyrimų kontekste ... 50

4.1.1. Diagnozės sužinojimas – kritinis išgyvenimas ... 50

4.1.2. Santykis su savo kūnu: nuo atmetimo iki priėmimo ... 50

4.1.3. Liga matoma kitiems ... 52

4.1.4. Santykis su kitais ... 53

6

4.1.6. Pasikeitęs santykis su gyvenimu ... 55

4.2. Rezultatų validumo ir patikimumo refleksija ... 55

4.3. Tyrimo privalumai ir ribotumai ... 56

4.4. Įžvalgos tolimesniems tyrimams ir praktiniam rezultatų pritaikymui ... 57

4.5. Tyrėjos savirefleksija ... 58

5. IŠVADOS ... 61

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 62

7

1. ĮVADAS

1.1. Įžanga

Onkologinė liga – viena aktualiausių visuomenės sveikatos problemų visame pasaulyje. Pagal mirties priežastis, onkologiniai susirgimai yra antroje vietoje po širdies ir kraujagyslių ligų. Onkologinių ligų paplitimas kiekvienais metais didėja (Adukauskienė ir kt., 2014). Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2012 metais pasaulyje diagnozuota beveik 15 mln. naujų onkologinių ligų atvejų. Dažniausias onkologinis susirgimas tarp moterų – krūties vėžys. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, krūties vėžys kasmet paliečia apie 1,5 mln. moterų visame pasaulyje. Ši onkologinė liga – tai dažniausia moterų mirties priežastis (Adukauskienė ir kt., 2014). 2015 m. nuo krūties vėžio mirė 570 tūkst. moterų. Tai sudaro beveik 15 proc. visų mirties atvejų moterų tarpe. Remiantis Higienos instituto duomenimis, 2016 m. Lietuvoje krūties vėžiu iš viso sirgo 12 339 moterys. Tais pačiais metais naujai diagnozuoti 2 354 nauji krūties vėžio susirgimai (Higienos institutas, 2016). Teigiama, kad prieš 100 metų pavykdavo išgelbėti vos 5 proc. krūties vėžiu sergančių moterų. Šiomis dienomis pagalba gali būti sėkminga beveik 90 proc. susirgusių moterų, tačiau labai svarbu, kad liga būtų diagnozuota laiku. Specialistai pabrėžia, kad krūties vėžio diagnostika nėra sudėtinga ir jai yra skiriama vis daugiau dėmesio, rengiamos ankstyvosios diagnostikos programos, tačiau nepaisant šių aplinkybių krūties vėžys dažniausiai diagnozuojamas II – III stadijoje (Sąlyga ir kt., 2015).

Krūties vėžio gydymas - ilgas ir sudėtingas procesas. Beveik visais atvejais krūties vėžio gydymas yra kompleksinis, t. y. gydymo metu yra derinami keli gydymo metodai. Pagrindiniai krūties vėžio gydymo būdai – tai chirurginė intervencija, spindulinė terapija, chemoterapija, retesniais atvejais taikoma hormoninė ar biologinė terapija (Adukauskienė ir kt., 2014). Dažniausiai taikomas krūties vėžio gydymas – tai krūties šalinimo operacija, mediciniškai vadinama mastektomija. Mastektomija - tai invazinė chirurginė procedūra, kurios metu atliekama dalinė arba visiška krūties amputacija (Yurek ir kt., 2000). Esant pradinės stadijos krūties vėžiui, kai navikas yra nedidelis, dažniausiai atliekama krūties tausojamoji operacija, tačiau jei navikas didelis, o taikyta neoadjuvatinė chemoterapija buvo neefektyvi, yra atliekama krūties šalinimo operacija. Tokių operacijų metu pašalinama krūtis ir limfmazgiai. Pasak Adukauskienės ir kt. (2014), nuo 2000 m. iki 2010 m. dėl patobulėjusios krūties vėžio diagnostikos, mastektomijų padaugėjo nuo 23 iki 33 proc. Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje 2016 m. iš viso moterims buvo atliktos 549 krūties šalinimo operacijos.

Krūties vėžio gydymas – traumuojanti patirtis, paliekanti pasekmes moters gyvenime ir turinti įtakos prastesnei gyvenimo kokybei (Bakht, Najafi, 2010). Nuo seno krūties šalinimo operacija yra laikoma didžiuliu iššūkiu moters gyvenime. Pastebėta, kad krūties netektis – tai kūno

8 dalies, simbolizuojančios moteriškumą, praradimas, neigiamai veikiantis savo kūno vertinimą. Krūties pašalinimas turi įtakos moters fiziniam patrauklumui, gali sukelti daugybę neigiamų emocijų, neigiamai pakeisti kūno vaizdą ir sukelti rimtų pasekmių psichinei sveikatai (Heidari ir kt., 2015). Krūties netektis paveikia moters savęs tapatumą, pasitenkinimą savo kūnu, intymumą (Yurek ir kt., 2000; Piot-Ziegler ir kt., 2010). Taip pat gali sumažėti pasitikėjimas savimi, atsirasti grožio praradimo jausmas, depresiška būsena, nerimas bei sumažėti domėjimasis seksualiniu gyvenimu (Heidari ir kt., 2015). Dėl atsiradusios grėsmės sveikatai ir gyvybei kompleksinio krūties vėžio gydymo laikotarpiu moterys vengia kurti ilgalaikus gyvenimo planus ar tikslus, orientuotus į tolimesnę ateitį, tačiau gydymui pasibaigus moterys jaučiasi drąsiau, planuodamos savo ateitį, nors daugeliu atveju išlieka pastangos gyventi šiuo momentu, „čia ir dabar“ (Drageset ir kt., 2016).

1.2. Tyrimo objektas, problema, naujumas ir aktualumas

Problema. Krūties vėžys – tai dažniausias onkologinis susirgimas tarp moterų, stipriai paplitęs visame pasaulyje bei pirmaujantis tarp moterų mirčių nuo vėžio. Nors krūties vėžio diagnostikos ir gydymo galimybės sparčiai tobulėja, vis dėlto, krūties vėžio atvejų kasmet daugėja (Smailytė ir kt., 2012; Acil, Cavdar, 2014). Pasak PSO, pasaulyje kasmet diagnozuojama 1 mln. naujų krūties vėžio atvejų (Smailytė ir kt., 2012). Diagnozavus krūties vėžį, prasideda ilgas ir sudėtingas gydymas, jo metu beveik visais atvejais yra taikomas invazinis gydymo metodas, kurio metu neretai tenka pašalinti krūtį. Krūties šalinimo operacija laikoma pagrindiniu krūties vėžio gydymo metodu ir dažniausiai yra neišvengiama, todėl išgirdus krūties vėžio diagnozę, moteris atsiduria tarsi aklavietėje, kurioje pasirinkimo nėra ir krūties šalinimas yra būtinas (Adukauskienė ir kt., 2014). Krūties netekties patyrimą tyrinėję užsienio autoriai pastebi, kad krūties netektis moteriai, ką tik išgirdusiai krūties vėžio diagnozę – tai dar vienas didelis išbandymas. Teigiama, kad krūties netektis į moters gyvenimą atneša daugybę fizinių ir psichologinių sunkumų: po krūties pašalinimo moterys jaučiasi mažiau patrauklios, yra nepatenkintos savo išvaizda, dažnai yra linkusios vengti kontakto su žmonėmis (Anagnostopoulos, Myrgianni, 2009). Moterys, turėjusios krūties šalinimo operaciją, gali patirti emocijų nepastovumą, jaustis praradusios išorinį patrauklumą, mažiau pasitikėti savimi, patirti pasikeitimus ir sunkumus santykiuose (Andrzejczak ir kt., 2013).

Apžvelgiant mokslinę literatūrą, galima pastebėti, kad tyrimų, analizuojančių krūties vėžio ir krūties netekties patyrimą, yra pakankamai gausiai atlikta užsienyje, tačiau krūties netekties patyrimo tyrinėjimo kryptys visiškai neatsispindi Lietuvoje atliktuose tyrimuose. Pastaruosiuose didžiausias dėmesys skiriamas ligos patyrimui, diagnozės sužinojimui, tačiau visiškai neakcentuojamas chirurginio gydymo – krūties šalinimo - patyrimas moterų, susirgusių krūties

9 vėžiu, tarpe. Taigi, apibendrinant, galima teigti, kad didžiausia problema yra tai, jog onkologinių ligų atvejų vis daugėja, tačiau pagalbos galimybės tobulėja tik biomedicininiu aspektu, tuo tarpu psichosocialinis šio patyrimo aspektas Lietuvoje yra neakcentuojamas, todėl siekiant šį neatitikimą išspręsti, pirmiausia didžiausios pastangos turėtų būti skiriamos krūties netekties patyrimo pažinimui, atliekant mokslinius tyrimus, kurie leistų atrasti svarbius šio patyrimo aspektus ir remiantis jais pradėti žengti pirmuosius žingsnius link efektyvesnės psichologinės pagalbos kūrimo ir organizavimo moterims, susirgusioms krūties vėžiu ir išgyvenusioms krūties netektį.

Naujumas, aktualumas. Apžvelgiant mokslinę literatūrą, galima pastebėti, kad daugėja tyrimų, analizuojančių krūties pašalinimo įtaką moterų psichosocialinei gerovei ir gyvenimo kokybei. Per pastarąjį dešimtmetį gerokai išaugo domėjimasis krūties vėžiu sergančių moterų kūno vaizdu. Daugelyje anksčiau atliktų tyrimų didžiausias dėmesys skiriamas kūno vaizdo reikšmei moterų, sergančių krūties vėžiu, gyvenimo kokybei (Moreira, Canavarro, 2010). Tuo tarpu Lietuvoje, daugelis tyrimų, susijusių su krūties vėžiu, akcentuoja šio onkologinio susirgimo priežastis, vis labiau tobulėjančias gydymo galimybes, krūties šalinimo operacijos efektyvumą tolimesnei ligos prognozei, tačiau labai mažai dėmesio skiria krūties vėžio gydymo patyrimui ir jo sukeltoms pasekmėms moters psichologinei gerovei. Todėl svarbu akcentuoti, kad siekiant padėti moterims ne tik išgyventi ir pasveikti nuo krūties vėžio, tačiau ir gyventi pilnavertį gyvenimą, džiaugtis visapusiškai gera fizine ir psichine sveikata, sumažinti jaučiamą socialinę izoliaciją susirgus onkologine liga, svarbu padėti joms adaptuotis prie pokyčių, atsiradusių taikant sudėtingą krūties vėžio gydymą. Tik pažinus moterų patyrimą, išsiaiškinus, ką joms reiškia krūties netektis, galima svarstyti apie konkrečius pagalbos būdus, norint padėti išgyventi šį išbandymą bent truputį lengviau.

Taip pat svarbu paminėti, kad daugelis anksčiau atliktų tyrimų remiasi kiekybine tyrimo strategija, tačiau tokia tyrimo metodologija gali stipriai apriboti tyrinėjamą lauką, „įrėminti“ jį tyrėjų keliamose hipotezėse, todėl nepažintą krūties netekties patyrimą pirmiausia svarbu analizuoti atsiribojant nuo išankstinių nuostatų bei vengiant pradinių prielaidų. Šiuo atveju kokybinė tyrimo strategija leido į tyrinėjamą lauką žiūrėti plačiai, paliekant vietos tikrajam, giliam moterų patyrimui ir jų suteikiamai reikšmei savo patirtam išgyvenimui. Šis tyrimas leido pakankamai giliai pažvelgti į tai, ką patiria krūties vėžiu sirgusios moterys, netekus krūties. Kokybinio tyrimo fenomenologinė analizė leido atrasti jautrius dalykus, kuriuos dažniausiai, kaip teigė pačios moterys, laiko savyje ir beveik niekuomet neišsako jų garsiai. Tam tikros temos, išryškėjusios atliekant teminę duomenų analizę, apibūdinančios krūties netekties patyrimą, galėtų būti gairės tolimesniems tyrimams, kurių siekis būtų dar giliau pažinti šį fenomeną ir remiantis tikrąja moterų, išgyvenusių krūties netektį, patirtimi, gerinti psichologinės pagalbos kūrimą bei organizavimą. Galbūt šis tyrimas galės būti vienu pirmųjų, paskatinusiu giliau pažvelgti į moterų, susirgusių krūties vėžiu, išgyvenimus ir

10 atkreipti dėmesį, kad susirgus onkologine liga, svarbu ne tik fizinės būklės gerovė, tačiau ir psichologinės pagalbos bei paramos teikimas moteriai, susiduriančiai su daugybe iššūkių ir sunkumų, kuriuos sukelia naujai diagnozuota liga bei sudėtingas jos gydymas.

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai

Šio darbo tikslas – atskleisti krūties netekties patyrimą susirgus onkologine liga. Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Atskleisti, kaip krūties vėžiu sirgusios moterys apibrėžia savo krūties netekties patyrimą ir aprašyti šio patyrimo struktūrą.

2. Atskleisti moterų išgyvenimus laukiant krūties šalinimo operacijos. 3. Ištirti moterų santykio su pasikeitusiu savo kūnu ypatumus.

4. Išanalizuoti krūties netekusių moterų santykio su savimi ir kitais ypatumus.

1.4. Literatūros apžvalga

1.4.1. Krūties vėžio epidemiologija, diagnostika ir gydymas

Krūties vėžys – opi sveikatos problema ir dažniausias onkologinis susirgimas tarp moterų (Acil, Cavdar, 2014). Tai navikas, susiformuojantis supiktybėjus ir sparčiai dauginantis ląstelėms, dengiančioms pieno liaukų skiltis ar latakėlius. Šio tipo navikas yra plintantis lokaliai, vėliau per limfą galintis metastazuoti į kitus organus (Adukauskienė ir kt., 2014). Krūties vėžio atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau yra žinomi keli krūties vėžio rizikos veiksniai: 1) vyresnis amžius; 2) padidėjęs endogeninių ir egzogeninių estrogenų kiekis; 3) negimdymas bei nemaitinimas krūtimi; 4) gyvensenos ypatumai; 5) anksčiau nustatyti ir mikroskopiškai ištirti gėrybiniai krūties navikai; 6) krūties vėžio atvejai giminėje; 7) ankstyvos mėnesinės ir vėlyva menopauzė. Krūties vėžiu daugiausiai serga 45-75 metų moterys. Nors jaunoms moterims krūties vėžys yra diagnozuojamas rečiau, vis dėlto, pastebimas 40 metų amžiaus moterų sergamumo krūties vėžiu skaičiaus augimas (Adukauskienė ir kt., 2014).

Remiantis PSO duomenimis,2012 m. krūties vėžiu visame pasaulyje sirgo daugiau nei 1,6 mln. moterų. Lietuvoje 2016 m. krūties vėžiu sirgo daugiau nei 12 tūkst. moterų. Krūties vėžys yra pagrindinė 40 – 55 metų amžiaus moterų mirties priežastis. Pasak PSO, 2015 m. nuo krūties vėžio mirė apie 570 tūkst. moterų visame pasaulyje. Lietuvoje, remiantis Higienos instituto duomenimis, 2016 m. dėl krūties vėžio užregistruota 512 mirties atvejų. Mirtingumo rodiklių tendencijas labiausiai lemia tai, ar liga yra diagnozuojama pakankamai anksti. Vykdomos atrankinės moterų mamografinės patikros programos, visuomenės informavimas apie vėžio rizikos veiksnius prisideda prie mirtingumo rodiklių mažėjimo (Adukauskienė ir kt., 2014; Segura-Valverde ir kt., 2016).

11 Ankstyvoji diagnostika, gydymo metodai nuolat tobulėja, o išgyvenamumas tarp krūties vėžiu sergančių moterų didėja (Arroyo, Lopez, 2011). Ankstyvos stadijos krūties vėžio diagnostika yra sudėtinga ir susideda iš keletos etapų: moters apklausos, objektyvaus ištyrimo (krūtų apžiūros ir krūtų palpacijos), instrumentinių tyrimų (mamografijos, krūtų echoskopijos, krūtų magnetinio rezonanso tomografijos, scintimamografijos, stulpelinės biopsijos) bei tyrimų tolimosioms metastazėms nustatyti (krūtinės ląstos rentgenogramos, plaučių kompiuterinės tomografijos, ginekologinio tyrimo) (Boguševičius, 2003; Adukauskienė ir kt., 2014). Taip pat vis daugiau dėmesio yra skiriama atrankinėms moterų mamografinės patikros programoms, tobulėja informacijos sklaida apie būtinybę tikrintis, siekiant onkologinį susirgimą diagnozuoti kuo anksčiau.

Krūties vėžio gydymas yra kompleksinis, t.y. taikomas ne vienas gydymo metodas, o jų derinys. Pagrindiniai gydymo būdai – chirurginis, spindulinis, chemoterapinis, retesniais atvejais – hormoninis ar biologinis gydymas. Gydymo metodų reikalingumas ir jų eiliškumas priklauso nuo kiekvieno atvejo individualiai: naviko išplitimo, ligos stadijos, prognostinių veiksnių (Collins ir kt., 2011; Andrzejczak ir kt., 2013; Adukauskienė ir kt., 2014). Chirurginė intervencija – dažniausias krūties vėžio gydymo metodas, kuris gali būti keletos variantų. Esant aukštam genetiniam paveldimumui ar tam tikriems pakitimams abiejose krūtyse, dažniausiai rekomenduojama atlikti abiejų krūtų šalinimą. Jei lastelių pakitimai yra matomi vienoje krūtyje, tačiau auglys yra didelis ar turintis gausų kraujagyslių tinklą, rekomenduojama atlikti radikalią vienos krūties šalinimo operaciją (Petrie ir kt., 2015). Kai kuriais atvejais atliekamos ir krūtį tausojančios operacijos, kai siekiama užtikrinti radikalų naviko pašalinimą, bet palikti kiek įmanoma priimtinesnį kosmetinį krūties vaizdą. Tokia operacija dažniausiai taikoma tais atvejais, kai navikas nėra labai didelis (Boguševičius, 2003).

Krūties šalinimo operacija, dar vadinama mastektomija – tai vienos ar abiejų krūtų šalinimas, siekiant radikaliai pašalinti auglį ir aplink jį pažeistus audinius (Adukauskienė it kt., 2014). Pastebima, kad fizinis atsistatymas po krūties pašalinimo dažniausiai trunka apie 3-6 savaites, tačiau neigiamos pasekmės moters psichologinei gerovei gali būti žymiai didesnės ir tęstis ilgesnį laiką (Grogan, Mechan, 2017). Vis dėlto, galima pasidžiaugti, kad tyrėjai, besidomintys krūties vėžio ir jo gydymo patyrimu, vis labiau atkreipia dėmesį ne tik į moters fizinę gerovę ir atsistatymą po krūties pašalinimo, tačiau domisi ir moterų psichologine gerove, gyvenimo kokybe ir krūties netekties įtaka moters psichinei sveikatai, siekiant suteikti visapusišką pagalbą moterims, netekusioms krūties dėl onkologinio susirgimo.

12 1.4.2. Krūties vėžio diagnozė

Kalbant apie krūties netekties patyrimą susirgus onkologine liga, neatsiejama tema, susijusi su šiuo patyrimu – tai krūties vėžio diagnozės sužinojimas, kuris tampa tarsi atskaitos tašku, nuo kurio prasideda moters, sergančios onkologine liga, patyrimas. Krūties vėžio diagnozės sužinojimas ir emocinės reakcijos į šią žinią yra gausiai tyrinėjama tema visame pasaulyje.

Literatūroje onkologinės ligos - krūties vėžio - diagnozės sužinojimas dažniausiai apibūdinamas kaip traumuojantis įvykis. Susirgusios moterys ligą dažnai apibūdina, kaip „kažką“, ką atsiunčia Dievas, joms tai tarsi išbandymas, kurį privalu išlaikyti (Cebecia ir kt., 2012). Susirgus krūties vėžiu, moterys susiduria ne tik su fiziniais sunkumais, tačiau ir su įvairiomis emocinėmis

reakcijomis į ligą, sudėtingą, alinantį gydymą. Moterys, sužinojusios krūties vėžio diagnozę

dažniausiai išgyvena šoką, baimę, nerimą dėl ateities, depresiškumą, o vėliau ir ligos sugrįžimo

baimę (Drageset ir kt., 2015). Lee ir kt. (2013) akcentuoja, kad diagnozė sukelia ne tik šoką ir

baimę, tačiau dažnai moterys tokioje situacijoje jaučiasi beviltiškai ar išgyvena neigimą. Autoriai pastebėjo, kad nepaisant medicininės pagalbos galimybių tobulėjimo, didėjančio išgyvenamumo, krūties vėžio diagnozė vis dar prilyginama mirties nuosprendžiui. Mirtis moterims atrodo neišvengiama, likę gyvenimo metai atrodo trumpi ir migloti, nežinomybė dėl ateities skatina jausti baimę ir nerimą, todėl laikas iki operacijos moterims dažnai atrodo labai ilgas (Al-Azri ir kt., 2014; Mitchell ir kt., 2018).

Taigi, galima pastebėti, kad krūties vėžiu sergančios moterys yra labai jautri ir lengvai pažeidžiama grupė dėl kritinio įvykio išgyvenimo ir daugybės naujai atsirandančių pokyčių, diagnozavus onkologinę ligą, todėl ypatingai svarbu kreipti dėmesį ne tik į moters fizinę gerovę, tačiau būti atidiems ir moters psichinei sveikatai, nes priklausomai nuo kiekvieno individualių gebėjimų adaptuotis prie naujai diagnozuotos ligos, atsiranda didelė tikimybė susidurti ir su tam tikrais nuotaikos sutrikimais, pavyzdžiui, depresija ar nerimo sutrikimais (Karakoyun-Celik ir kt., 2010; Brunault ir kt., 2015).

1.4.3. Krūties netekties patyrimo tyrinėjimo sritys

a) Emociniai išgyvenimai

Mokslinėje literatūroje vienas dažniausiai tyrinėjamų aspektų, analizuojant krūties netekties patyrimą - tai moters emociniai išgyvenimai ir reakcijos į krūties pašalinimą. Kaip jau minėta anksčiau, krūties šalinimo operacija - dažniausiai taikomas krūties vėžio gydymo metodas, sukeliantis sunkumų fiziologiniam ir psichologiniam moters funkcionavimui (Kudel ir kt., 2008). Moterys, turėjusios krūties šalinimo operaciją, gali susidurti su daugybe distreso šaltinių, kurie

13 neišvengiamai turi įtakos jų gyvenimo kokybei (Kudel ir kt., 2008). Ir nors krūties šalinimo operacija gali būti gyvybę išgelbėjusi chirurginė intervencija, ji gali sukelti daugybę sunkumų moters psichosocialinei gerovei (Piot-Ziegler ir kt., 2010).

Grogran ir Mechan (2017) atliktame tyrime akcentuojama, kad sužinojus krūties vėžio diagnozę moterims prioritetu išlieka sveikata, o mintys ir nerimas dėl krūties netekties aplanko truputį vėliau. Moterų, susirgusių krūties vėžiu, teigimu, svarbiausias veiksmas, kurį jos norėjo įvykdyti pirmiausia - tai pašalinti naviką. Ruošiantis operacijai, moterys dažniau galvojo apie išgyvenimą, pasveikimą ir gerokai rečiau apie tai, kaip atrodys jų kūnas pašalinus krūtį (Grogan, Mechan, 2017). Fouladi ir kt. (2013) pritaria, kad tokioje situacijoje moterys atsiduria tarsi kryžkėlėje, kurioje apsisprendžiant dėl krūties šalinimo, moteris privalo rinktis galimybę gyventi arba netekti krūties. Apsisprendimui dėl krūties šalinimo, įtakos turi keletas veiksnių, pavyzdžiui, šeimos ir draugų parama, asmenybės bruožai, gydytojo patarimas, genetinis paveldimumas bei išsilavinimo lygis (Fallbjörk ir kt., 2012).

Pasak kai kurių tyrėjų, analizavusių moterų išgyvenimus netekus krūties, reakcija į krūties šalinimą gali pasireikšti įvairiai: baime, beviltiškumu, depresiškumu ar negatyviu savo kūno vertinimu, o pirmasis žvilgsnis į savo kūną po krūties netekties moterims sukelia liūdesį, pasišlykštėjimą ir kitoniškumo jausmą (Heidari ir kt., 2015; Koçan, Gürsoy, 2016). Piot-Ziegler ir kt. (2010) krūties netektį vertino kaip traumuojančią patirtį, kuri dažnai sukelia nerimą ir socialinį susivaržymą. Autoriai pastebi, kad po krūties pašalinimo moterys jaučiasi „padalintos pusiau“, nepilnavertės, mažiau moteriškos ir nepasitikinčios savimi. Vis dėlto, Grogan ir Mechan (2017) atkreipia dėmesį, kad sumažėjusiam pasitikėjimui savimi įtakos gali turėti ne tik prarasta krūtis, bet ir kiti reikšmingi veiksniai, pavyzdžiui, alinantis gydymas, keičiantis moters išvaizdą, suprastėjusi seksualinio gyvenimo kokybė ar atsiradusi tikimybė likti nevaisinga. Kocan ir Gürsoy (2016) atliktame tyrime, kuriuo siekė išanalizuoti moterų reakciją į krūties praradimą, taip pat akcentuojamas jausmų dvilypiškumas, netekus krūties. Autoriai pastebi, kad dalis moterų džiaugiasi išsaugota gyvybe, nesutelkdamos dėmesio į prarastą krūtį, o kitos moterys dėl prarastos krūties gali išgyventi labai stiprų liūdesį. Tokios išvados pateikiamos ir Grogan, Mechan (2017) atliktame tyrime, kuriame autoriai remdamiesi kokybine tyrimo strategija, siekė išsiaiškinti moterų, patyrusių krūties šalinimo operaciją, kūno vaizdo ypatumus. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad jausmų ambivalentiškumas išryškėja, kai pašalinus krūtį moterys dėl to jaučia nerimą, tačiau lygiagrečiai jaučia nusiraminimą ir džiaugsmą dėl pašalinto auglio, nes dažnai krūties šalinimas yra suvokiamas kaip privalomas gydymo etapas, o gyvybė ir sveikata daugeliu yra laikoma prioritetu.

14 b) Krūties netekties reikšmė

Vis daugiau dėmesio skiriant psichologinei moters savijautai netekus krūties, daugėja tyrimų, siekiančių atrasti krūties praradimo reikšmę moterims, išgyvenusioms krūties šalinimo operaciją. Galima pastebėti, kad tyrimuose, siekiančiuose išsiaiškinti, ką moterims reiškia prarasti krūtį ir su kuo išgyventa netektis joms dažniausiai siejasi, daugeliu atvejų šie aspektai yra tyrinėjami remiantis kokybinėmis tyrimų strategijomis.

Nemažai autorių pastebi, kad liga dažnai laikoma išbandymu, o krūties pašalinamas daugeliu atveju yra vertinamas kaip grėsmė moteriškumui, patrauklumui, grožiui ir pasitikėjimui savimi (Anagnostopoulos, Myrgianni, 2009; Piot-Ziegler ir kt., 2010; Heidari ir kt., 2015). Pasak Kocan ir Gürsoy (2016), daugeliui moterų krūtis reiškia moteriškumą, grožį, dažnai yra siejama su motinyste ir vertinama kaip tobulos moters simbolis. Netekus krūties moterys jaučiasi praradusios dalį savęs tiek kaip asmenybė, tiek kaip moteris. Jos pradeda kompleksuoti dėl savo išvaizdos, yra linkusios slėpti savo kūną, maskuoti jį drabužiais. Kai kuriais atvejais netekus dalies moteriškumo, moterys yra linkusios tai kompensuoti kitokiomis priemonėmis, pavyzdžiui, išryškindamos kitas kūno vietas (Kocan, Gürsoy, 2016). Kadangi nuo senų laikų krūtys yra laikomos moteriškumo ir seksualumo simboliu, krūties netektis stipriai atsispindi moterų socialinėje aplinkoje, kurioje jos jaučiasi kitokios, nepilnavertės (Fang ir kt., 2013). Vis dėlto, anksčiau atliktų tyrimų rezultatai šiuo aspektu yra prieštaringi, pavyzdžiui, Fallbjörk ir kiti (2012) akcentuoja, kad moterų, susirgusių krūties vėžiu ir turėjusių krūties šalinimo operaciją, patyrimas yra daugialypis ir kiekvienai labai individualus. Vienos moterys krūties netektį vertino kaip nesudėtingą procesą, visiškai nepažeidžiantį jų moteriškumo, kitos – kaip „kažką“, kas pažeidė jos, kaip moters, tapatumą. Tad autoriai pateikia išvadą, kad nuo to, kaip moteris vertina savo krūties netektį, priklauso ir jos elgesys būnant vienumoje ir socialinėje aplinkoje (Arroyo, Lopez, 2011).

c) Įtaka kūno vaizdui

Moterų, susirgusių krūties vėžiu, gyvenimo kokybės pablogėjimui įtakos turi ne tik diagnozės sužinojimas, sukėlęs šoką ir baimę, sudėtingas, kompleksinis gydymas, tačiau ir kūno vaizdo pokytis, nulemtas krūties netekties (Karakoyun-Celik ir kt., 2010). Kūno vaizdo tyrinėjimai tarp moterų, sergančių krūties vėžiu ir išgyvenusių krūties šalinimo operaciją, yra itin reikšmingi dėl poveikio moterų psichologinei gerovei ir adaptacijai prie ligos bei krūties netekties (Segura-Valverde ir kt., 2016).

Mokslinėje literatūroje kūno vaizdas apibūdinamas kaip savo kūno vaizdo suvokimas, požiūris į savo fizinį kūną, išvaizdą, sveikatos būklę, vientisumą ir seksualumą (Koçan, Gürsoy, 2016). Heidari ir kt. (2015) pabrėžia, kad krūtys – tai viena svarbiausių kūno dalių, formuojančių

15 moteriškumą, todėl kūno sutrikdymas, atliekant krūties šalinimo operaciją, gali paskatinti kūną vertinti neigiamai. Fallbjörk ir kiti (2012) pastebėjo, kad kuo radikalesnė krūties operacija, tuo stipriau ji paveikia moters psichologinę gerovę, pasitenkinimą savo išvaizda ir kūno vaizdu. Negatyvus kūno vaizdas moterims, sergančioms krūties vėžiu - tai nepasitenkinimas savo išvaizda, moteriškumo praradimas, kūno vientisumo pažeidimas, nenoras žiūrėti į savo kūną nuogą, sumažėjęs seksualinio patrauklumo jausmas ir nepasitenknimas likusiaias randais (Koçan, Gürsoy, 2016). Moterys, netekusios krūties, jaučiasi bjaurios, savo kūną vertina kaip keliantį pasišlykštėjimą, jos jaučiasi mažiau moteriškos ir seksualios nei buvo prieš operaciją (Fallbjörk ir kt., 2012). Kalbėdamos apie save, vartoja tokius žodžius kaip „apgailėtina“, „siaubinga“, „bjauri“, „kreiva“. Didžioji dalis moterų, kalbėdamos apie savo išvaizdą, pabrėžia, kad jaučiasi tarsi padalintos pusiau, „nepilnos“ (Koçan, Gürsoy, 2016).

Pasak Grogan ir Mechan (2017), vienas didžiausių nepatogumų, kurį jaučia moterys, netekusios krūties, tai kūno asimetrija, nevienodumas. Kūno vientisumo pažeidimas moteris skatina jaustis kitokiomis, jos dažnai vengia žiūrėti į save veidrodyje. Kūno kreivumas joms kelia gėdos jausmą prieš kitus žmones, todėl dažnai renkasi slėpti savo kūną įvairiais būdais. Dėl šių priežasčių pasikeičia ir jų įpročiai, pavyzdžiui, jos dažniau renkasi labiau kūną dengiančius drabužius, siekdamos, kad jų kūnas būtų nepastebėtas aplinkinių žmonių (Arroyo, Lopez, 2011; Koçan, Gürsoy, 2016). Moterys, kurios yra patyrusios krūties šalinimo operaciją, nesvarbu, ar jos renkasi nešioti protezą, ar ne, išsako dažnai jaučiančios aplinkinių žmonių žvilgsnius. Tai skatina nepasitikėjimą savimi, priverčia jaustis kitokiomis (Fallbjörk ir kt., 2013). Anot Brunet ir kt. (2013), moterys, sirgusios krūties vėžiu ir išgyvenusios jo gydymą, susiduria su ilgalaikėmis ir trumpalaikėmis pasekmėmis, kurias skirsto į matomas ir nematomas. Matomos gydymo pasekmės – tai prarasta krūtis, nuslinkę plaukai, pasikeitęs odos atspalvis ir elastingumas. Viena svarbiausių ir sunkiausiai priimamų pasekmių moterims – tai kūno asimetriškumas, atsiradęs pašalinus krūtį. Nematomos pasekmės, pasak sirgusių moterų, tai dingusios menstruacijos, „karščio bangos“, pykinimas, jautrumas galūnėse, nuovargio jausmas, miego sutrikimai (Brunet ir kt., 2013).

Svarbu paminėti, kad moteriškumo jausmo sumažėjimui įtakos turi ne tik prarasta krūtis, tačiau ir kiti svarbūs išvaizdos pokyčiai, atsiradę dėl sudėtingo ir alinančio gydymo. Arroyo ir Lopez (2011) papildo Brunet ir kt. (2013) atliktą tyrimą, teigdami, kad moterys jaučiasi mažiau moteriškos ir patrauklios dėl išblyškusios odos, nuslinkusių plaukų, antakių bei blakstienų, sumažėjusio kūno svorio. Tokias išvadas pateikia ir Grogan bei Mechan (2017), pabrėždami, kad moterys išgyvena nerimą ne tik dėl pašalintos krūties, kūno asimterijos, tačiau ir dėl likusių randų po atliktos chirurginės intervencijos. Autoriai pažymi, kad randai moterims yra tarsi priminimas apie patyrimą, kurį tenka prisiminti kiekvieną kartą matant save veidrodyje. Jų teigimu, dėl likusių randų kai kurios moterys vengia žiūrėti į savo nuogą kūną, sąmoningai nukreipia žvilgsnį į kitą

16 kūno vietą. Kai kuriais atvejais moterys ant kūno likusius randus vertina kaip įvykusios ir laimėtos kovos žymes, tai tarsi laimėjimai, kurie primena jų pergalę prieš krūties vėžį (Grogan, Mechan, 2017). Tokia dvilypė moterų reakcija į savo kūno randus gali rodyti skirtingą susitaikymą su savo pasikeitusiu kūnu. Galima daryti prielaidą, kad moterys, vengiančios žiūrėti į ligos pakeistą kūną, dar nėra priėmusios netekties. Taip pat aptariant krūties netekties poveikį moters kūno vaizdui ir pasitenkinimui juo, verta paminėti Freysteinso ir kt. (2012) atliktą tyrimą, kuriame buvo analizuojamas moterų, netekusių krūties, pirmasis „susidūrimas“ su savo kūnu veidrodyje. Šio tyrimo autoriai atskleidžia, kad daugelis tyrime dalyvavusių moterų prisipažino pirmą kartą į savo kūną pasižiūrėjusios tik grįžus iš gydymo įstaigos, namuose. Tad galima daryti prielaidą, kad moterims pirmasis „susitikimas“ su pasikeitusiu kūnu yra ypatingas, todėl dažnai moterys renkasi saugumą suteikiančią aplinką – namus.

Taigi, nors kūno vaizdo tyrinėjimai po krūties netekties yra pakankamai populiarūs, vis dėlto, pasigendama tyrimų, analizuojančių, kaip kūno vaizdo vertinimas kinta bėgant laikui po krūties netekties patyrimo. Atlikus literatūros apžvalgą pastebėta, kad Fallbjörk ir kt. (2013) atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti moterų emocinius išgyvenimus, susijusius su savo kūnu, praėjus skirtingam laikui po krūties netekties. Tyrimo autoriai pateikia išvadas, kad moterys, turėjusios krūties šalinimo operaciją, praėjus 3 metams po netekties jautė tokius pačius jausmus, susijusius su savo kūnu, kaip ir 10 mėnesių po operacijos. Rezultatai atskleidžia, kad per maždaug dvejus metus moterų savo patrauklumo vertinimas, kūno vaizdas nepasikeitė nuo to laiko, kaip jos save vertino praėjus 10 mėnesių po krūties pašalinimo. Taigi, tyrimo išvados atskleidžia, kad krūties netektis yra skausmingas ir gyvenimą keičiantis patyrimas, paliekantis skaudžias pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau norint tokias išvadas taikyti plačiau, reikalingi išsameni tyrinėjimai šia tema.

d) Įtaka gyvenimo kokybei

Pastebima, kad per pastarąjį dešimtmetį chirurginis krūties vėžio gydymas stipriai patobulėjo. Tada, kai chirurginis krūties vėžio gydymas tapo paprastesnis ir dažniau taikomas, po truputį pradėta domėtis moterų, išgyvenusių krūties netektį, gyvenimo kokybe (Adukauskienė ir kt., 2014). Visų pirma, svarbu akcentuoti, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo daugybės veiksnių: funkcinės sveikatos būklės, skausmo lygio, savęs priskyrimo visuomenei, savęs suvokimo bei santykio su kitais aplinkiniais kokybiškumo. Šiomis dienomis mokslinėje literatūroje galima atrasti vis daugiau tyrimų, siekiančių analizuoti šiuos, gyvenimo kokybę, apimančius veiksnius (Acil, Cavdar, 2014).

Daugelis autorių pažymi, kad krūties vėžys ir jo gydymas - tai įvykiai, sutrikdantys moters gyvenimo harmoniją, galintys sukelti įvairias neigiamas pasekmes moters fizinei ir psichinei sveikatai. Krūties pašalinimas paveikia ne tik moters fizinę būklę, tačiau taip pat turi reikšmingos

17 įtakos ir psichologinei bei socialinei gerovei (Heidari ir kt., 2015; Zhang ir kt., 2015; Koçan, Gürsoy, 2016). Krūties vėžio gydymo metu moteris susiduria su daugybe fizinių ir psichosocialinių problemų, tokių kaip skausmas, pyktis, depresiškumas, ligos sugrįžimo baimė bei seksualiniai sunkumai (Bakht, Najafi, 2010). Chirurginė intervencija, kuri atlieka labai svarbų vaidmenį krūties vėžio gydyme, neigiamai paveikia kūno vaizdą, pasitikėjimą savimi, psichologinę ir emocinę moters būseną, seksualinį gyvenimą ir tarpasmeninius santykius. Tokie pasikeitimai sutrikdo moters biopsichosocialinį balansą ir stipriai paveikia gyvenimo kokybę (Acil, Cavdar, 2014). Netekus krūties moterys susiduria su sunkiu adaptacijos periodu, kurio metu jos išgyvena nerimą ir diskomfortą dėl probelmų ieškant tinkamos aprangos, sudėtingų svarstymų apie krūties rekonstrukcinę operaciją. Krūties netektis atneša pasekmes ir į tarpasmeninius santykius su sutuoktiniu, moterys jaučia baimę parodyti savo kūną vyrui, jaučiasi nepatrauklios ir neseksualios, o tai turi neigiamos įtakos sutuoktinių seksualiniam gyvenimui (Acil, Cavdar, 2014). Netekus krūties sumažėja moterų pasitikėjimas savimi, jos jaučiasi nepilnavertės, o vertindamos save dažniau įžvelgia daugiau trūkumų nei pozityvių dalykų. Padidėjęs nepasitikėjimas savimi dažnai sąlygoja didesnį polinkį į intravertiškumą, drovumą, nesaugumo jausmą, socialinį atsiribojimą (Arroyo, Lopez, 2011). Kai kurie autoriai pastebėjo, kad moterys, turėjusios krūties šalinimo operaciją, turi daugiau su kūnu susijusių stigmų, pavyzdžiui, kad savo kūną turi slėpti nuo aplinkinių, ar įsitikinimą, kad jų kūnas aiškiai išduoda, kad jos yra sirgusios krūties vėžiu (Baxter ir kt., 2006; Anagnostopoulos, Myrgianni, 2009). Moterys, sergančios krūties vėžiu, išgyvena stiprų psichologinį distresą, kuris turi įtakos nerimo ar depresijos sutrikimų atsiradimui (Kashani ir kt., 2014). Seksualinio gyvenimo problemos, socialinio rato susiaurėjimas taip pat reikšmingai veikia moters gyvenimo kokybę (Kashani ir kt., 2014). Svarbu pabrėžti, kad visi šie neigiami išgyvenimai yra normali būsena kurį laiką iškart po netekties, tačiau praėjus ilgesniam laikui po krūties pašalinimo tokie pasikeitimai gali sukelti rimtus psichinės sveikatos sutrikimus (Fouladi ir kt., 2013).

Vis dėlto, galima pastebėti, kad tyrimuose, analizuojančiuose moterų, sirgusių krūties vėžiu, gyvenimo kokybę, dažniausiai yra lyginamas skirtingų chirurginių intervencijų poveikis gyvenimo kokybei. Tokio tipo tyrimuose dažniausiai lyginama krūties tausojamosios operacijos ir radikalios krūties šalinimo operacijos poveikis moterų gyvenimo kokybei. Freitas-Silva ir kt. (2010) atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti ar chirurginės intervencijos tipas turi įtakos moterų gyvenimo kokybei ir pasitenkinimui atlikta operacija. Tyrimo autoriai, lygindami moteris, turėjusias krūtį tausojančią operaciją ir moteris, patyrusias radikalią krūties šalinimo operaciją, pateikia išvadas, kad skirtingi chirurginiai metodai, naudojami krūties vėžio gydyme, neturi reikšmingų skirtumų, susijusių su moters gyvenimo kokybe ar pasitenkinimu atlikta operacija. Taip pat galima pastebėti, kad labai dažna tyrimų kryptis, tai gyvenimo kokybės palyginimas tarp moterų, turėjusių krūties

18 atstatomąją operaciją ir moterų, kurios rekonstrukcinės operacijos neturėjo, tačiau tyrimų, siekiančių analizuoti moterų, turėjusių krūties šalinimo operaciją, gyvenimo kokybę nelyginant su kitais chirurginiais gydymo metodais pasigendama. Didesnis dėmesys yra skiriamas atskiriems gyvenimo kokybės aspektams, kaip pavyzdžiui, psichoemocinė būsena, kūno vaizdo ypatumai ar kiti aspektai, kurie yra detaliai apžvelgiami šioje literatūros apžvalgoje.

e) Patyrimas santuokoje

Apžvelgiant tyrimus, analizuojančius krūties šalinimo išgyvenimą ir su juo atsirandančius įvairius gyvenimo pokyčius, daugelyje atliktų tyrimų atsiskleidžia socialinės paramos ir palaikymo aspektas, šeimos narių vaidmuo. Viena plačiausiai tyrinėjamų temų - tai krūties netekties patyrimas santuokoje ir sutuoktinio vaidmuo šiame patyrime. Kokybiniuose tyrimuose, kuriuose buvo analizuojamas vienas ar kitas moterų krūties netekties patyrimo aspektas, taip pat labai dažnai išryškėja temos, susijusios su tarpasmeniniais santykiais, intymumu ir sutuoktinio vaidmeniu moters išgyvenimuose. Tačiau pirmiausia svarbu pabrėžti, kad krūties vėžio diagnozė, ilgas ir sunkus gydymo procesas, krūties netektis atneša daugybę fizinių ir psichosocialinių sunkumų, paveikiančių ne tik sergančią moterį, tačiau ir jos sutuoktinį bei vaikus (Avci, Kumcagız, 2011). Fouladi ir kt. (2013) teigia, kad šeimos narių reakcija į moters ligą bei taikomą gydymą gali būti labai reikšmingi moters savijautai. Tiek pozityvios, tiek negatyvios reakcijos į moters pasikeitusį kūną gali turėti įtakos jos kūno vertinimui, todėl pasitenkinimas santykiais santuokoje yra laikomas vienu iš pagrindinių adaptacijos indikatorių sergant onkologine liga (Kudel ir kt., 2008; Heidari ir kt., 2015). Teigiama, kad pasitenkinimas santykiais santuokoje gali padėti sumažinti moters jaučiamą skausmą operuotoje vietoje, o sutuoktinio palaikymas ir parama palengvina moters adaptacijos procesą netekus krūties, moteris patiria mažesnę baimę dėl vyro reakcijos į jos kūną, sumažėja intymumo vengimas, moteris lengviau priima savo ligą (Kudel ir kt., 2008; Andrzejczak ir kt., 2013; Fouladi ir kt., 2013).

Pasak Arroyo ir Lopez (2011), santykis su sutuoktiniu moterims, netekusioms krūties, yra vienas esminių ir svarbiausių. Moterys dažnai jaučia nerimą dėl sutuoktinio reakcijos į pasikeitusį kūną, bijo būti nepatrauklios bei atstumtos savo sutuoktinio. Viena vertus, grįžimas į namus po krūties šalinimo operacijos moterims reiškia vieno etapo pabaigą, tačiau taip pat šis įvykis paskatina išgyventi didelį stresą, nerimą ir baimę dėl sutuoktinio reakcijos į pasikeitusį kūną (Andrzejczak ir kt., 2013). Avci ir Kumcagiz (2011) pažymi, kad viena didžiausių baimių, su kuria susiduria moterys, netekusios krūties, tai baimė būti atstumta savo sutuoktinio. Tačiau svarbu paminėti, kad moters krūties netekties patyrimas sutuoktiniui yra taip pat pakankamai sunkus išgyvenimas. Vyras gali išgyventi didelį pasimetimą, dažnai reaguoti labai jautriai, bijoti užgauti moterį, nežinoti kaip tinkamai elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Būtent dėl šių priežasčių santykiuose gali padažnėti

19 konfliktai, sutrikti seksualinio gyvenimo ritmas ir įpročiai (Arroyo, Lopez, 2011). Vis dėlto, svarbu akcentuoti, kad tyrimų rezultatai, vertinant krūties netekties įtaką sutuoktinių santykiams, yra dvejopi. Pasak Avci ir Kumcagız (2011), santykis su sutuoktiniu prieš operaciją yra vertinamas pozityviau nei po operacijos. Taip pat pastebėta, kad netekus krūties moterys dažniau išgyveno vienišumo jausmą nei iki tol. Šio tyrimo autoriai teigia, kad moterys, kurių santuoka trunka ilgiau, jautėsi mažiau vienišos nei tos, kurių santuoka yra trumpesnė. Lee ir kt. (2013) atlikto tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad moterų, sergančių krūties vėžiu, santykiai su sutuoktiniu kai kuriais atvejais pablogėja. Autoriai pabrėžia, kad moterys vengia atvirai kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, ar pripažinti, kad gėdijasi savo kūno. Yra atvejų, kai po krūties šalinimo operacijos vyrai vengia miegoti ar liesti savo žmoną. Toks vyrų elgesys moterims sukelia liūdesį ir nusivylimą, apsunkina jų emocinę būseną. Koçan ir Gürsoy (2016) akcentuoja, kad moters santykiai su sutuoktiniu gali pasikeisti įvairiai. Dalis moterų išgyvena stiprų nerimą dėl pasikeitusių santykių po krūties netekties, kita dalis moterų, priešingai, džiaugiasi sustiprėjusiais tarpasmeniniais santykiais su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais. Pavyzdžiui, Archer ir kiti (2016) analizavę krūties vėžiu sirgusių moterų gaunamą socialinę paramą, pusiau struktūruoto interviu metodu apklausė 6 moteris, kurioms krūties vėžys buvo diagnozuotas jų 30-40 gyvenimo metuose. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugelis tyrime dalyvavusių moterų buvo patenkintos gauta parama visais ligos etapais, santykiai su sutuoktiniu, jų manymu, po krūties pašalinimo sustiprėjo, moterys jautėsi saugiai būdamos atviros su savo sutuoktiniu. Kai kurios moterys išgyveno didelį džiaugsmą ir nusiraminimą dėl to, kaip greitai jų sutuoktiniai priėmė pasikeitusį kūną. Daugelis moterų džiaugėsi, kad sutuoktinis neskatino daryti krūties rekonstrukcinės operacijos, jei moteris pati to nenorėjo. Autoriai pastebėjo, kad moterys, kurios turėjo mažiau socialinio palaikymo, buvo mažiau pozityvios, labiau nerimastingos, sunkiau prisitaikė prie ligos ir krūties netekties (Archer ir kt., 2016).

Taigi, apibendrinant, svarbu pabrėžti, kad nors krūties netekties patyrimas santuokuoje yra pakankamai plačiai tyrinėta sritis, tokio tipo tyrimus yra svarbu tęsti, naudojant tiek kokybines, tiek kiekybines tyrimo metodologijas, nes matyti, kad sutuoktinis yra arčiausiai esantis asmuo moters, išgyvenančios krizę, gyvenime ir užimantis svarbiausią vaidmenį visuose ligos ir krūties netekties patyrimo etapuose.

f) Poveikis seksualiniam gyvenimui

Viena plačiausiai tyrinėjamų temų mokslinėje literatūroje – tai moterų, sirgusių krūties vėžiu ir išgyvenusių krūties netektį, seksualinio gyvenimo kokybės pasikeitimas. Krūties vėžys ir krūties pašalinimas moterims sukelia grėsmę jų moteriškumui, daugybę fizinių ir psichologinių sunkumų, o tai turi įtakos ir jų seksualinio gyvenimo kokybės suprastėjimui (Bakht, Najafi, 2010; Kashani ir kt.,

20 2014). Lytiniai santykiai ir seksualumas yra viena svarbiausių santuokos sudėtinių dalių, todėl tam tikri sutrikimai, seksualumo praradimas, neigiamas kūno vaizdas turi įtakos ir partnerių seksualiniam aktyvumui bei jo kokybei. Nepasitenkinimas lytiniais santykiais dažnai sukelia dažnesnes ir gilesnes problemas poroje (Kashani ir kt., 2014).

Susirgus krūties vežiu, netekus krūties, moters lyties tapatumas, seksualinis identitetas gali stipriai pablogėti tiek emocine, tiek fizine prasmėmis (Andrzejczak ir kt., 2013). Moterys dažnai kompleksuoja ne tik dėl pačios ligos ar gydymo paliekamų pasekmių ant jų kūno, tačiau ir dėl pasikeitusio seksualumo, moteriškumo ir galimai atsiradusių vaisingumo problemų (Bakht, Najafi, 2010). Vienišos moterys jaučia baimę sutikti vyrą, kuriam ateityje turės parodyti savo kūną nuogą (Arroyo, Lopez, 2011).

Sudėtingas kompleksinis gydymas sukelia daug pašalinių simptomų, neigiamai veikiančių moterų seksualinio gyvenimo kokybę. Svarbu paminėti, kad seksualinio gyvenimo kokybės suprastėjimui įtakos turi ne vien tik krūties praradimas, pasikeitęs kūno vaizdas, tačiau ir dar vienas reikšmingas veiksnys – tai chemoterapinis gydymas. Moterys, kurioms yra taikomas kompleksinis krūties vėžio gydymas, susiduria ne tik su fiziologiniais kūno sutrikimais, trukdančiais gyventi aktyvų ir pasitenkinimą suteikiantį seksualinį gyvenimą, tačiau jos išgyvena ir daugybę psichologinių barjerų, turinčių neigiamos įtakos jų seksualiniam gyvenimui. Moterys jaučiasi nepatrauklios savo partneriui, gėdijasi savo išvaizdos, nerimauja dėl atsiradusių fiziologinių sutrikimų, dažnai apie juos nedrįsta kalbėti su savo partneriu (Andrzejczak ir kt., 2013; Kashani ir kt., 2014). Pasak Bakht ir Najafi (2010), 21 -39 proc. moterų, pasveikusių nuo krūties vėžio, pripažįsta, kad yra susidūrusios su seksulinėmis disfunkcijomis, kurių pagrindinė priežastis - tai chemoterapinis gydymas.

Anot Kashani ir kitų (2014), moterų seksualinio gyvenimo kokybė yra prastesnė tuo atveju, kai moterys turi mažiau žinių, gauna mažesnį informacijos kiekį apie galimus fiziologinius sutrikimus ir kitus sunkumus, su kuriais jos gali susidurti gydymo metu. Pastebimi ir tam tikri amžiaus sąlygojami skirtumai. Pavyzdžiui, jaunesnės moterys savo seksualinio gyvenimo kokybe yra patenkintos labiau nei moterys virš 65 metų. Pastebima, kad tam įtakos gali turėti ne tik gydymas, bet ir menopauzės simptomai ir pomenopauzinis laikotarpis (Andrzejczak ir kt., 2013). Sumažėjęs domėjimasis lytiniais santykiais taip pat siejamas ir su sumažėjusiu pasitikėjimu savimi bei patiriamu stresu (Andrzejczak ir kt., 2013).

Apibendrinant, svarbu paminėti, kad seksualinis gyvenimas yra neatsiejama moters partnerystės su vyru dalis, todėl krūties vėžio ir jo gydymo pasekmes seksualiniam gyvenimui yra ypatingai svarbu analizuoti, nes tai yra vienas pagrindinių moters gyvenimo kokybę lemiančių aspektų. Apžvelgus mokslinę literatūrą, galima pastebėti, kad Lietuvoje tyrimų, siekiančių analizuoti šį krūties netekties patyrimo aspektą, trūksta, todėl tai turėtų būti dar viena gairė

21 tolimesniems ateities tyrimams. Lietuvos kultūriniame kontekste kalbėti šia tema tikriausiai vis dar yra pakankamai jautru ir gėdinga, tačiau moterys turėtų būti drąsinamos atvirai apie tai kalbėti su ja gydančiu gydytoju, kuris galėtų būti pirmasis asmuo, reaguojantis į kylančius sunkumus ir galintis suteikti pagalbą, susiduriant su seksualinio gyvenimo problemomis.

1.4.4. Potrauminis augimas netekus krūties

Literatūroje galima atrasti vis daugiau atliktų tyrimų, kurių domėjimosi ir tyrinėjimo sritis – pozityvioji psichologija išgyvenant sunkius trauminius įvykius. Krūties vėžio ir krūties netekties patyrimas – ne išimtis. Viena labiausiai tyrinėjamų pozityvių pasekmių po krūties vėžio patyrimo – tai potrauminis augimas. Pasak Sears ir kt. (2003), daugiau nei 80 proc. krūties vėžį išgyvenusių moterų savo patyrime įžvelgė naudą, gautą susirgus šia liga. Potrauminis augimas apibūdinamas kaip pozityvūs pokyčiai, kurie atsiranda įveikiant trauminių įvykių pasekmes, o pagrindiniai potrauminio augimo aspektai – tai savęs suvokimas, tarpasmeniniai santykiai ir gyvenimo filosofijos pokyčiai (Brix ir kt., 2012). Teigiama, kad potrauminis augimas yra susijęs su geresniu gyvenimo vertinimu, vidine stiprybe, geresniais santykiais su kitais, gilesniu dvasingumu, naujų galimybių pripažinimu bei sveikatai palankesniu elgesiu (Hefferon ir kt., 2010).

Nors krūties vėžys turi neigiamos įtakos moters pasauliui, jis gali būti priimtas ir kaip egzistencinis iššūkis, kuris gali paskatinti asmeninį augimą (Brix ir kt., 2012). Mehrabi ir kiti (2015) atliko tyrimą, kuriuo siekė išanalizuoti moterų, sirgusių krūties vėžiu, potrauminį augimą. Tyrime dalyvavo 18 moterų, sirgusių krūties vėžiu. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad didžioji dalis tyrime dalyvavusių moterų išgyveno potrauminį augimą. Moterys jautė pozityvius pasikeitimus savo požiūryje į gyvenimą, iš naujo suvokė gyvenimo prasmę, susirgus krūties vėžiu gyvenimas joms tapo labiau vertingas. Kai kurios moterys, išgyvenusios krūties vėžį, jautėsi sustiprėjusios dvasiškai, tapo tolerantiškesnės kitiems, atsparesnės kitiems stresą keliantiems gyvenimo įvykiams, pradėjo kitaip vertinti tarpasmeninius santykius. Pasak Fallah ir kt. (2012), moterys jaučiasi stipresnės, labiau pasitiki savimi, jaučiasi atsparesnės, yra linkusios mąstyti pozityviau. Gyvenimo laikinumo suvokimas, mirties neapibrėžtumas moteris paskatina džiaugtis smulkmenomis, labiau vertinti džiaugsmingas gyvenimo akimirkas. Daugelis moterų jaučiasi priartėjusios prie Dievo. Priartėjimas įvyksta meldžiantis, skaitant religinę literatūrą, kalbantis su Dievu ir taip semiantis vilties ir stiprybės įveikiant ligą. Tokius tyrimų rezultatus papildo ir Hefferon ir kt. (2010) atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama praplėsti potrauminio augimo sampratą tarp krūties vėžiu sirgusių moterų, naudojant interpretacinę fenomenologinę analizę. Šiame tyrime dalyvavo 10 moterų, sirgusių krūties vėžiu ir turėjusių dalinę arba visišką krūties pašalinimo operaciją. Tyrimo autoriai pateikia išvadas, kad visos tyrime dalyvavusios moterys jautė

22 pagerėjusią gyvenimo kokybę, anksčiau savaime suprantami ir natūralūs dalykai po ligos ir jos gydymo patyrimo yra priimami su didesniu dėkingumu ir labiau vertinami.

1.4.5. Rekonstrukcinės krūties operacijos svarba po krūties pašalinimo

Aptariant krūties netekties patyrimo tyrimų sritis visame pasaulyje, neatsiejama ir labai plačiai analizuojama tema – tai rekonstrukcinė krūties operacija po krūties pašalinimo. Vis daugiau dėmesio yra skiriama pagalbos alternatyvoms, kurios būtų efektyvios siekiant padėti moterims, susirgusioms krūties vėžiu ir netekusioms krūties. Vienas iš pagrindinių ir svarbiausių pagalbos būdų – tai krūties atstatomoji operacija, kuri apibūdinama kaip chirurginė intervencija, galinti pagerinti moterų, sergančių krūties vėžiu ir išgyvenusių krūties netektį, kūno vaizdą (Fang ir kt., 2013). Krūties atstatomoji operacija laikoma vienu iš ilgalaikio gydymo metodų, gerinančių moterų psichosocialinę gerovę (Zhang ir kt., 2015). Netekus krūties moteris gali rinktis priimti netektį ir gyventi „naujame“ kūne, rinktis nešioti protezą, siekiant „suvienodinti“ kūną, arba atlikti krūties rekonstrukcinę operaciją, kurios metu yra siekiama atstatyti kuo tikslesnį, panašesnį į kitą krūtį vaizdą (Fallbjörk ir kt., 2012).

Kaip jau minėta anksčiau, krūties pašalinimas paveikia moterų psichosocialinę gerovę. Netekus krūties, moterys yra linkusios save laikyti nepatraukliomis, atstumiančiomis, bjauriomis (Fang ir kt., 2013). Krūties rekonstrukcinė operacija yra vertinama kaip galimybė atrodyti normaliai, „būti panašia į ankstesnę save“. Patebima, kad atstatomoji operacija turi teigiamą poveikį moterų kūno vaizdui, o šis yra susijęs su didesniu pasitikėjimu savimi, geresniu savo išvaizdos vertinimu. Šių veiksnių pagerėjimas daro teigiamą įtaką ir geresniems santykiams su partneriu ar sutoktiniu bei geresnei seksualinio gyvenimo kokybei (Neto ir kt., 2013). Pasak Fang ir kt. (2013), moterys, turėjusios krūties rekonstrukcinę operaciją, yra mažiau linkusios slėpti savo kūną, ne taip stipriai atkreipia dėmesį į drabužius, kuriuos dėvi. Nors atstatomoji krūties operacija daro teigiamą įtaką daugeliu aspektų, vis dėlto, polinkis savo kūną vertini kaip pažeistą, netolygų, išlieka. Tai rodo, kad krūties atstatomoji operacija yra daug teigiamų pasikeitimų sąlygojantis pagalbos metodas, tačiau krūties netekties patyrimo pasekmės yra išliekančios ilgą laiką, o atstatyta krūtis dažniausiai nėra priimama kaip natūrali kūno dalis t. y. rekonstruotą krūtį moterys dažniausiai laiko „svetimu“ objektu, „neprigyjančiu“ prie jų kūno (Fang ir kt., 2013).

Taip pat svarbu pabrėžti, kad moterų apsisprendimas dėl krūties rekonstrukcinės operacijos iki šiol nėra visiškai suprantamas, tačiau tyrimų analizuojančių šį procesą daugėja. Daugelis ankstesnių tyrimų koncentravosi į sociodemografinius rodiklius, galinčius turėti įtakos moters apsisprendimui rinktis krūties atstatomąją operaciją (Alderman ir kt., 2003; Albornoz ir kt., 2012; Bell ir kt., 2012). Vis dėlto, šiandien mokslinėje literatūroje galima rasti vis daugiau tyrimų, pabrėžiančių, kad moterų pasirinkimui, svarstant apie krūties rekonstrukcinę operaciją, įtakos turi

23 ne tik sociodemografiniai rodikliai, tačiau ir keletas kitų svarbių aspektų. Veiksniai, skatinantys moteris rinktis krūties atstatomąją operaciją, įvairūs: noras išvengti kūno asimetrijos, siekis labiau pasitikėti savimi, kuris netekus krūties sumažėjo. Taip pat moterys renkasi atkurti krūtį tais atvejais, kai yra bandžiusios adaptuotis prie nešiojamo krūties protezo, tačiau tai joms buvo pernelyg varžantis ir nepatogus „daiktas“, kurio jos negalėjo priimti ir įvardinti savo kūno dalimi. Krūties rekonstrukcinę operaciją moterys renkasi ir dėl poreikio jaustis moteriška, seksualia ir pilnaverte (Fallbjörk ir kt., 2012). Taip pat anksčiau atliktuose tyrimuose vis daugiau akcentuojama, kad sumažėjęs savęs vertinimas, neigiamas kūno vaizdas, teigiama sutuoktinio nuomonė yra vieni reikšmingiausių veiksnių, turinčių įtakos moters apsisprendimui atlikti krūties rekonstrukcinę operaciją (Alderman ir kt., 2003; Albornoz ir kt., 2012; Bell ir kt., 2012; Zhang ir kt., 2015). Pasak Zhang ir kitų (2015), neigiamas kūno vaizdas yra svarbiausias veiksnys, skatinantis moteris rinktis krūties atstatomąją operaciją. Tarp moterų ši intervencija yra vertinama kaip galimybė atrodyti ir jaustis moteriškesne, seksualesne ir patrauklesne, jaustis laisviau renkantis bei dėvint įprastus drabužius (Arroyo, Lopez, 2011; Covelli ir kt., 2015).

1.4.6. Krūties netekties patyrimo tyrinėjimai Lietuvoje

Krūties netekties patyrimas gausiai analizuojamas reiškinys užsienio literatūroje, tačiau tyrimų, siekiančių analizuoti krūties netekties reikšmę moters gyvenime, Lietuvoje nėra. Apžvelgiant mokslinę literatūrą, galima pastebėti, kad didžiojoje dalyje tyrimų, susijusių su krūties šalinimu, didžiausias dėmesys skiriamas biologiniam šio patyrimo aspektui – orientuojamasi į medicinines galimybes, siekiant pagerinti teikiamų medicininių paslaugų kokybę ir labai mažai dėmesio yra skiriama šio patyrimo psichologiniams ypatumams. Daugelis Lietuvoje atliktų tyrimų aptaria naujas krūties rekonstrukcijos galimybes, krūties šalinimo ir krūties rekonstrukcinės operacijos komplikacijas, reabilitacijos programų efektyvumą (Petruškevičienė ir kt., 2002; Čižauskaitė ir kt., 2017). Keliuose anksčiau atliktuose tyrimuose, kuriuose akcentuojamas psichologinis patyrimo aspektas, galima pastebėti, kad didesnis dėmesys yra skiriamas pačiai krūties vėžio diagnozei ir ligos patyrimui, neakcentuojant krūties vėžio gydymo metodo – krūties pašalinimo operacijos ir jos patyrimo. Šiuose tyrimuose pagrindiniai tyrinėjami objektai – gyvenimo kokybė, streso įveikos strategjos, ligos priėmimas, savo sveiktos būklės vertinimas (Banienė, 2012; Spaičienė, 2014; Merkytė, 2014). Lietuvoje panašia tematika atlikti tyrimai remiasi kiekybiniais tyrimų metodais, kokybine strategija besiremiančių tyrimų nebuvo rasta.

Tokie literatūros apžvalgos rezultatai patvirtina, kad krūties netekties patyrimo tyrinėjimai yra svarbūs ir aktualūs, nes šis patyrimas yra visiškai nepažintas mūsų kultūriniame kontekste, o didžiausias dėmesys yra skiriamas medicininių paslaugų teikimui ir tobulinimui, visiškai neakcentuojant psichologinio šio patyrimo aspekto.

24

2. TYRIMO METODAI

Tyrimas vykdytas 2017 m. kovo – rugsėjo mėn., Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro komisijos leidimas (Nr. BEC-SP(M)-73) (žr. 1 priedas).

Šiuo tyrimu buvo siekiama atskleisti krūties netekties patyrimą susirgus onkologine liga. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, buvo pasirinkta kokybinė tyrimo strategija. Nors pasaulyje ši tema yra pakankamai plačiai analizuojama panaudojant tiek kiekybinę, tiek kokybinę tyrimo strategiją, Lietuvoje kokybine strategija besiremiančio tyrimo, analizuojančio krūties netekties patyrimą, rasti nepavyko. Kokybinis tyrimas šiuo atveju leido geriau suprasti tyrinėjamą reiškinį, taip pat padėjo atskleisti kiekvienos moters, išgyvenusios krūties netektį, unikalią įvykių prasmę ir išryškinti kiekvieno atvejo išskirtinumą. Svarbu paminėti, kad nors pačios ligos – krūties vėžio – patyrimas literatūroje yra analizuotas plačiau nei krūties netektis, vis dėlto, kokybinis tyrimas aktualus, nes padeda įžvelgti ir tam tikrų naujų krūties vėžio patyrimo perspektyvų. Tyrimo atlikimas, remiantis kokybine strategija, šiuo atveju padėjo atrasti tuos krūties netekties aspektus, kurie vėliau galėtų būti patikrinti kiekybiškai.

2.1. Tyrimo eiga ir tyrimo dalyvės

Prieš pradedant tyrimo vykdymą, buvo apgalvoti ir apibrėžti tiriamųjų atrankos kriterijai, padėję apriboti tyrimo imtį. Atrankos kriterijai buvo šie:

1. Į tyrimą buvo kviečiamos moterys, kurioms ligos diagnozė ir krūties šalinimo operacija atlikta ne mažiau kaip prieš 3-5 metus, tačiau nuo šio įvykio praėję ne daugiau kaip 15 metų. Šios ribos buvo pasirinktos dėl to, kad būtų užtikrintas pakankamas laikotarpis, praėjęs nuo aktyvaus gydymo pabaigos. Aktyvus krūties vėžio gydymas yra baigiamas apytiksliai per vienerius metus. Manoma, kad per 3 - 5 metų laikotarpį, pasiekus ligos remisiją, su krūties netektimi yra susitaikoma (Adukauskienė ir kt., 2014).

Kita, 15 metų riba pasirinkta todėl, kad ilgesnis laikotarpis jau būtų per daug didelis atotrūkis nuo išgyvento patyrimo. Be abejo, 15 metų yra didelis laiko tarpas nuo analizuojamo patyrimo, tačiau pasirinkus mažesnę nei 15 metų ribą, sutikti moteris, atitinkančias tyrimo atrankos kriterijus, tampa labai sudėtinga ar net neįmanoma. Tad, atsižvelgiant į šias priežastis, atrankos kriterijus aptarus su darbo vadove bei remiantis ankstesne tyrėjos patirtimi, atliekant tyrimą „Krūties vėžiu sergančių moterų vilties ir stiprybės šaltiniai“ (Čiurinskaitė, 2016), buvo nuspręsta priimti būtent šias amžiaus ribas.