LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ieva Guobytė
Šunų reprodukcinės sistemos sutrikimų įtaka dažniausiai
pasireiškiančioms dermatozėms
Impact of dogs reproductive system disorders on the most common
dermatosis
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Asist., vet. gyd. Indrė Žamžickienė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų reprodukcinės sistemos sutrikimų įtaka dažniausiai pasireiškiančioms dermatozėms“:
1. yra atliktas mano pačios.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Ieva Guobytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Romas Papinigis
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.
Asist., vet. gyd. Indrė Žamžickienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas Prof. dr. Judita Žymantienė
_______________________________________________________________________________ (vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Šunų reprodukcinės sistemos ir lytiniai hormonai ... 10
1.1.1. Kalių reprodukcinė sistema. Kiaušidės ... 10
1.1.2. Moteriškieji lytiniai hormonai ... 10
1.1.3. Patinų reprodukcinė sistema. Sėklidės ... 11
1.1.4. Vyriškieji lytiniai hormonai ... 11
1.2. Lytinių hormonų poveikis odai ... 12
1.2.1. Estrogenų ir progesterono poveikis odos būklei ... 12
1.2.2. Androgenų poveikis odos būklei... 13
1.2.3. Dažniausi odos pažeidimai, susiję su lytinių hormonų disbalansu ... 14
1.2.3.1. Alopecija ... 14
1.2.3.2. Hiperpigmentacija ... 14
1.3. Su lytinių hormonų disbalansu susijusios šunų reprodukcinės ligos bei jų poveikis odos ligų pasireiškimui ... 15
1.3.1. Kiaušidžių navikai ... 15
1.3.2. Kiaušidžių cistos ... 16
1.3.3. Sėklidžių navikai ... 17
1.3.4. Kriptorchizmo įtaka sėklidžių naviko atsiradimui ... 20
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA ... 21
2.1. Tyrimo metodai ... 21
2.2. Histopatologinio tyrimo eiga ... 22
2.3. Tyrimo duomenų statistinė analizė ... 23
3. TYRIMO REZULTATAI ... 24
3.1. Demografinė statistika... 24
3.2. Skirtingos lyties šunų reprodukcinės sistemos sutrikimų išsivystymo dažnio ir tipų vertinimas 25 3.3. Skirtingo amžiaus šunų reprodukcinės sistemos sutrikimų, pasireiškiančių kartu su dermatozėmis, išsivystymo dažnio vertinimas ... 29
3.4. Kriptorchizmo poveikio patinų sėklidžių navikų, pasireiškiančių su dermatozėmis, išsivystymo dažniui vertinimas ... 31
3.5. Dermatozių tipo ir pasireiškimo dažnio reprodukcinės sistemos sutrikimus turintiems šunims vertinimas ... 32
3.6. Kastracijos bei sterilizacijos poveikio dermatozių pokyčiams vertinimas ... 34
4
5
ŠUNŲ REPRODUKCINĖS SISTEMOS SUTRIKIMŲ ĮTAKA DAŽNIAUSIAI
PASIREIŠKIANČIOMS DERMATOZĖMS
Ieva GuobytėMagistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Veterinarinėje medicinoje dermatologinės problemos yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių tarp šunų. Šio darbo tikslas yra nustatyti šunų reprodukcinės sistemos sutrikimų įtaką dažniausiai pasireiškiančioms dermatozėms.
Tyrimas buvo atliekamas dviejose privačiose veterinarijos klinikose. Iš pirmosios klinikos duomenys buvo renkami retrospektyviai analizei 2018 - 2020 metų laikotarpiu. Rinkti šie duomenys: informacija apie gyvūną bei jam nustatytą reprodukcinės sistemos patologiją (sėklidžių navikus, kiaušidžių navikus ir cistas), histopatologinė diagnozė (jeigu buvo nustatyta), taikytą chirurginį gydymą bei ligos baigtį; informacija apie odos būklę bei patinų kriptorchizmą. Iš antrosios klinikos duomenys buvo renkami retrospektyviai bei atliekami praktikos laikotarpiu. Jos metu buvo dalyvauta gyvūno klinikinėje apžiūroje, nustatant diagnozę, paruošiant gyvūną operacijai, taip pat asistuota chirurginių operacijų metu bei stebėta pacientų gijimo eiga. Tyrimo duomenys buvo analizuojami statistiškai esant p<0,05.
Tyrimo metu surinkta informacija apie 59 šunis, iš kurių 29 patinai ir 30 patelių. Iš visų tyrime dalyvavusių gyvūnų odos sutrikimų tiek patinams, tiek ir patelėms nustatytavidutiniškai 42 proc.
Tirtiems gyvūnams pasireiškė šie odos sutrikimai: alopecija ir/arba hiperpigmentacija. Patinams visi odos sutrikimai pasireiškė vienodu dažniu (apie 33 proc.), patelėms dažniausiai buvo nustatoma alopecija (46 proc.).
Histopatologiškai nustatyti Sertolio ląstelių navikai – 35 proc., o Leidigo ląstelių navikai – 7 proc. patinų. Granuliozinių ląstelių navikas nustatytas 20 proc. tyrime dalyvavusių kalių.
Po atliktų sterilizacijų ir kastracijų odos būklės gerėjimas nustatytas 42 proc. patinų ir 39 proc. patelių.
6 IMPACT OF DOGS REPRODUCTIVE SYSTEM DISORDERS ON THE MOST COMMON
DERMATOSIS
Ieva Guobytė
Master’s Thesis
SUMMARY
Dermatological problems are the most common among dogs in veterinary medicine. The aim of this study is to determine the impact of male and female dogs reproductive system disorders on the most common dermatosis.
The study was conducted in two private veterinary clinics. Data were collected for retrospective studies from the first clinic databases of period 2018 – 2020. The following data were collected: information on the animal, reproductive pathology (ovarian, testicular tumors, ovarian cysts), histopathological diagnosis (if it was diagnosed), surgical treatment, disease outcome, information about skin condition and cryptorchidism in male dogs. Data from the second clinic were also collected retrospectively, as well as during clinical internships, taking part in clinical examinations of the dogs, diagnosis, preparation for surgery, assistance during surgery, and monitoring of the healing process. Study data were analyzed at p <0.05.
There was collected information about 59 dogs, which consist of 29 male dogs and 30 female dogs. Skin disorders were observed in 42 % of all dogs that took part in the study, in both male dogs and female dogs.
The skin disorders that occurred in dogs were: alopecia, hyperpigmentation and alopecia together with hyperpigmentation. All skin disorders occurred with equal frequency in male dogs group (33%). Alopecia was most common in female dogs group (46%).
Sertoli cell tumors were identified histopathologically - 35 % in the studied male dogs group, 7% of dogs were diagnosed with Leydig cell tumors. In the female dog group, granulosa cell tumors were diagnosed for 20 % of the female dogs in the study.
After sterilization and castration, improvement in skin condition was detected in 42 % of male dogs and 39 % of female dogs.
7
SANTRUMPOS
ºC – Celsijaus laipsnis; cm – centimetras;
8
ĮVADAS
Gyvūno kūnas yra viena iš sudėtingiausių ir tobuliausių gamtos sistemų. Nepaisant savo sudėtingumo ir nepaprastai gerai suderinto veikimo mechanizmo, jo pagrindines funkcijas kontroliuoja tik dvi svarbiausios sistemos – endokrininė ir nervų sistema. Endokrininės sistemos ląstelės sintetina ir išskiria chemines medžiagas – hormonus, ir yra atsakinga už daugybę organizmo funkcijų (1). Gyvūno reprodukcinė sistema taip pat yra endokrininės sistemos dalis, sintetinanti lytinius steroidinius hormonus. Lytiniai hormonai daugiausiai gaminami lytinėse liaukose (kiaušidėse ir sėklidėse) bei antinksčių žievėje iš cholesterolio (2). Oda yra didžiausias kūno organas, atliekantis daug skirtingų funkcijų, tokių kaip – termoreguliacija, imuninė apsauga, jutimo suvokimas, vitamino D gamyba. Ji veikia kaip barjeras tarp gyvūno ir aplinkos (2). Be visų šių svarbių funkcijų, oda taip pat dažnai atspindi kituose organuose vykstančius patologinius procesus ir gali būti svarbus rodiklis diagnozuojant įvairias ligas (1). Veterinarijoje dermatologinės problemos yra vienos dažniausių (3). Išsivysčius patologijoms reprodukcinėje sistemoje, sutrinka lytinių hormonų sintezė ir išskyrimas. Šis disbalansas sukelia įvairias odos patologijas (2), pavyzdžiui, alopeciją ar hiperpigmentaciją (4). Lytinių hormonų hipersekrecija, atsiradusi dėl antinksčių ar lytinių liaukų sutrikimo ar per didelio išorinio hormonų naudojimo, sukelia dermatozes šunims (4).
Žmonių medicinoje lytinių hormonų disbalanso sąsajos su odos patologijomis bei skirtumai tarp lyčių yra pakankamai ištirti. Tokių tyrimų su gyvūnais yra atlikta palyginti labai nedaug arba literatūros duomenys yra kelių dešimtmečių senumo (2). Todėl šis darbas padės bent iš dalies užpildyti šią spragą, kadangi jame buvo įvertintas reprodukcinės sistemos patologijų (navikų, cistų) poveikis odos ligoms skirtingų lyčių, amžiaus ir veislės šunims.
Šio darbo tikslas – nustatyti šunų reprodukcinės sistemos sutrikimų įtaką dažniausiai pasireiškiančioms dermatozėms.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti reprodukcinės sistemos sutrikimų tipą ir pasireiškimo dažnį skirtingo amžiaus ir lyties šunims.
2. Nustatyti reprodukcinės sistemos sutrikimų ir jų tipų, pasireiškiančių kartu su odos dermatozėmis, išsivystymo dažnį skirtingos lyties šunims.
3. Nustatyti reprodukcinės sistemos sutrikimų, pasireiškiančių kartu su odos dermatozėmis, išsivystymo dažnį skirtingų veislių bei įvairaus amžiaus patinams ir patelėms.
9 5. Įvertinti odos ligų tipą ir pasireiškimo dažnį reprodukcinės sistemos sutrikimus turintiems
patinams ir patelėms.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šunų reprodukcinės sistemos ir lytiniai hormonai
1.1.1. Kalių reprodukcinė sistema. Kiaušidės
Kalių reprodukcinę sistemą sudaro dvi dalys: organai, gaminantys moteriškąsias lytines ląsteles, arba gametas, bei organai, atsakingi už gametų pernešimą bei saugojimą. Kalių lytinius organus sudaro: porinės kiaušidės (ovarium), kiaušintakiai (tuba uterina), gimda (uterus), kurią sudaro ragai ir gimdos kūnas bei makštis (vagina) (5). Kiaušidžių viduje gaminamos gametos, kurios apvaisintos kiaušintakiuose vyriška sperma gabenamos į gimdos ragus implantacijai, kur ima formuotis embrionas (9).
Kiaušidės yra patelių porinės lytinės liaukos, kuriose formuojasi kiaušialąstės ir gaminami moteriškieji lytiniai hormonai. Kiaušidės yra sudarytos iš išorinėje kiaušidės dalyje esančios žievinės dalies bei centrinėje dalyje esančios šerdinės dalies (5). Kiaušidės paviršių gaubia paviršinis epitelis, kurį sudaro kubiškosios epitelio ląstelės su mikrogaureliais. Po juo yra balzganasis dangalas, sudarytas iš netaisyklingojo kolageninio jungiamojo audinio. Kiaušidės žievės ir šerdies stromą suformuoja intersticinis audinys (5). Kiaušidės žievės stroma yra sudaryta iš puriojo kolageninio jungiamojo audinio, kuriame yra išsidėstę folikulai, geltonieji kūnai ir endokrinocitų sankaupos. Kiaušidės žievę sudaro gerai išreikštas kapiliarų tinklas (9).
Kiaušidės šerdis sudaryta iš puriojo kolageninio jungiamojo audinio ir neruožuotuojų miocitų skaidulų. Kiaušidės šerdyje yra kiaušidės tinklas (rete ovarii), kurį sudaro šerdies stygos.
Kai įvyksta ovuliacija, susidaro geltonojo kūno endokrinocitai, kurie suformuoja geltonąjį kūną (corpus luteum) (5).
1.1.2. Moteriškieji lytiniai hormonai
11 daugeliui fiziologinių procesų: normaliam patelių lytinių liaukų augimui ir vystymuisi, antrinių lytinių požymių formavimuisi, taip pat ir pieno liaukų augimui, kūno formos ir plaukų augimo pokyčiams, kaulų augimui, klinikinių rujos požymių pasireiškimui, normaliam gimdos susitraukimui ir kitoms funkcijoms (6).
Kiaušidės taip pat sintetina ir gestageną (lot. gesto – nešioti, būti nėščiai + gr. genes – gimdantis, gaminantis) progesteroną (8). Estrogenas yra būtinas kiaušinėlių vystymuisi, o progesteronas po ovuliacijos paruošia gimdą nėštumui ir pieno liaukas pieno gamybai (11), (8).
1.1.3. Patinų reprodukcinė sistema. Sėklidės
Patinų reprodukcinę sistemą sudaro: porinės sėklidės (testicular), antsėklidis (epididymis), sėklinis latakas (ductus deferentes), šlaplė (urethra), varpa (penis), bei pridėtinė lytinė liauka – prostata (prostate) (5).
Sėklidės yra patinų porinės lytinės liaukos, kurios gamina spermą ir vyriškuosius lytinius hormonus (9). Jos yra kapšelyje ir apgaubtos sėklidžių kapsule. Sėklidė yra sudaryta iš stromos ir parenchimos. Sėklidės stromą sudaro: balzganasis dangalas, kraujagyslinis dangalas, sėklidės tarpusienis, pertvarėlės ir intersticinis audinys. Sėklidės parenchima yra sudaryta iš vingiuotojų sėklinių vamzdelių, tiesiųjų sėklinių vamzdelių, sėklidės tinklo, ištekamųjų latakėlių bei spermatogeninio epitelio. Sėklidės balzganąjį dangalą, tarpusienį ir pertvarėles sudaro kolageninės skaidulos, elastinės skaidulos bei miofibroblastai. Sėklidės intersticiniame audinyje yra išsidėsčiusios Leidigo ląstelės, kurios gamina vyriškuosius lytinius hormonus – androgenus (5), o Sertolio ląstelės dalyvauja spermatogenezėje (10).
1.1.4. Vyriškieji lytiniai hormonai
Vyriškuosius lytinius steroidinius hormonus androgenus (gr. andros – vyras, genos – giminė) sintetina intersticinės sėklidžių ląstelės ir antinksčių žievė (8). Androgenams priklauso testosteronas, dihidrotestosteronas bei androstendionas. Daugiausiai yra sintetinama testosterono. Androgenai dalyvauja lyties diferenciacijos procese; skatina varpos, sėklinių pūslelių ir kanalėlių augimą, spermatogenezę; lemia antrinių vyriškųjų lytinių požymių formavimąsi; turi įtakos odos struktūrai, lemia būdingą plaukų augimą tam tikrose srityse, skatina kaulų augimą, prakaito liaukų susidarymą; anaboliškai veikia medžiagų apykaitą, skatina raumenų augimą, veikia elgseną, stiprina lytinį instinktą (6) (5).
12 (9). Sėklidžių palpacija bei jų dydžio matavimas gali padėti diagnozuoti įvairias sėklidžių patologijas (9).
1.2. Lytinių hormonų poveikis odai
1.2.1. Estrogenų ir progesterono poveikis odos būkleiEstrogenai daro poveikį odos fiziologijai. Jie daro įtaką epidermio keratinocitams, odos fibroblastams ir melanocitams, plauko folikului ir riebalinėms liaukoms. Odos epidermis plonėja organizmams senstant, o estradiolis sumažina senėjančios odos epidermio plonėjimą ir palaiko odos storį (14). Thornton apžvalgoje nurodoma, kad estrogenas stimuliuoja epidermio mitozę ir taip padidina epidermio storį pelėms, tačiau ilgai vartojant estrogeną žiurkės epidermio storis sumažėja (62). Dar 1960 m. nustatyta, kad estrogenai skatina žiurkių ir jūrų kiaulyčių kolageno sintezę, brendimą ir apykaitą ir žymiai padidina hialurono rūgšties sintezę pelės odoje (17) (18). Estrogenas padidina jūrų kiaulyčių odos pigmentaciją, padidindamas laisvojo ir sujungto su melanocitais melanino kiekį, tuo tarpų kiaušidžių pašalinimas daro priešingą poveikį (12). Odos hiperpigmentacija yra vienas iš simptomų, susijusių su hiperestrogenizmu šunims (13).
Jau seniai yra žinoma, kad riebalinių liaukų aktyvumą stimuliuoja androgenai, tačiau slopina estrogenai (19) (20). Nustatyta, kad estrogeno vartojimas po oda sukelia riebalinio audinio liaukų dydžio ir skaičiaus sumažėjimą žiurkėms (13). Kasdien, švirkščiant 1 mg dietilstilbestrolio į raumenis 400 dienų šunims, pasireiškė ryški riebalinių liaukų atrofija (13).
Estrogenai slopina anageno (t. y. aktyvus plaukų augimo etapas, trunkantis daugiau nei 2 m.) procesą žiurkėms, o ovariohistektomija (OHE) sukelia priešingą efektą (15). Be to, žiurkių patelių, kurios yra sterilizuotos, plaukų augimo greitis yra geresnis, nei kad nesterilizuotų, ir pradėjus skirti estradiolį sterilizuotoms patelėms ar kastruotiems patinams, plaukų augimo greitis sulėtėja. Šunims skiriant estrogeną, greičiausiai bus sukelta alopecija (15).
13 Progesterono junginių poveikis odai nėra pakankamai ištirtas. Vis dažniau yra naudojami progesterono preparatai (pvz., megestrolio acetatas, medroksiprogesterono acetatas) kačių ir šunų odos ligoms gydyti (12), tačiau galimas ir šalutinis jų poveikis. Nustatyta, kad katėms poodinės medroksiprogesterono acetato injekcijos gali sukelti vietinę alopeciją, atrofiją ir pigmentacijos sutrikimus (16).
Plazmos ar serumo estrogenų tyrimai paprastai nėra daromi, kadangi yra ne vienas tipas estrogenų; taip pat jų kiekis kraujyje kartu su kitais lytiniais hormonais dienos metu labai svyruoja, todėl reikia atlikti keletą tyrimų, kas finansiškai yra brangu. Tai paaiškina, kodėl tik 40 proc. šunų, kuriems pasireiškė feminizacijos sindromas dėl sėklidžių Sertolio ląstelių naviko, buvo nustatytas hiperestrogenizmas. Estradiolio normos reikšmės patelių kraujyje svyruoja nuo 10 iki 80 pg/ml, o patinų - nuo 15 iki 60 pg/ml (12). Progesterono tyrimai dažniausiai nėra atliekami dėl tų pačių priežasčių, kaip ir estrogenų. Kraujo progesterono kiekis svyruoja nuo < 1 ng/ml (oestrus, estrus, proestrus) iki 10-50 ng/ml (metestrus, nėštumas) (12).
1.2.2. Androgenų poveikis odos būklei
Nors oda nėra pagrindinis androgenų sintezės šaltinis, sebocituose ir prakaito liaukose esantys hormonai dehidroepiandrosteronas (DHEA) ir androstendionas verčiami testosteronu ir dihidrotestosteronu, kurie gali reguliuoti odos fiziologiją (21). Įrodyta, kad androgenai stimuliuoja epidermio mitozę pelėms ir žiurkėms (13). Nustatyta, kad androgenai neturi įtakos jūrų kiaulyčių odos pigmentacijai, tačiau stimuliuoja odos pigmentaciją Sirijos žiurkėnų pilvo srityje bei tikrųjų voverių kapšelio srityje (8).
Įrodyta, kad androgenai veikia žiurkių, triušių, žiurkėnų, pelių riebalinių liaukų dydį ir padidina riebalų gamybą žiurkėms. Androgenai veikia ne tik riebalinių ląstelių susidarymo greitį, tačiau ir susidariusių ląstelių dydį (13).
Žiurkėms androgenų vartojimas sulėtina anageno pradžią (jos metu auga nauji plaukai), tuo tarpu kastracija pagreitina šią plaukų augimo fazę (13). Tačiau nei kastracija, nei gydymas testosteronu neturi įtakos žiurkių plaukų augimo greičiui (12).
14 Taip pat yra žinoma, jog kastruotiems katinų patinams, kurie serga endokrinine alopecija, gali būti naudingas gydymas testosteronu (13).
Plazmos ir serumo androgenų tyrimai paprastai nėra atliekami dėl praktinių ir finansinių priežasčių, kaip ir estrogenų tyrimai. Sveikų šunų patinų kraujo testosterono kiekis kraujyje yra 1–7 ng/ml (12).
1.2.3. Dažniausi odos pažeidimai, susiję su lytinių hormonų disbalansu 1.2.3.1. Alopecija
Alopecija yra dalinis arba visiškas plaukų trūkumas natūraliose jų buvimo vietose (22). Alopecija yra skirstoma į įgimtą ir įgytą, o etiologiškai skirstoma į funkcinę, struktūrinę ir trauminę. (22).
Įgyta alopecija pasitaiko dažniau nei įgimta (23). Funkcinė alopecija, kurią sukelia pokyčiai plaukų augimo cikle, dažniausiai apibūdinama kaip simetriška, išplitusi arba vietiška alopecija be odos uždegimo (22). Tuo tarpu struktūrinei alopecijai būdinga normalios plauko folikulinės struktūros praradimas, kuri paprastai pasireiškia nesimetriškai, lokalizuotai ir yra lydima odos uždegimo. (23). Trauminė alopecija yra apibūdinama kaip plauko lūžis dėl mechaninio poveikio arba tam tikros infekcijos, kurios paveikia plauką, pvz., Microsporum canis (22).
Pagrindiniai endokrininiai sutrikimai, susiję su sutrikusiu plaukų ciklu, pasireiškiančiu alopecija, yra Kušingo sindromas, hipotirozė ir lytinių hormonų disbalansas. Alopecija dėl endokrininių sutrikimų dažniausiai pastebima vidutinio ir senyvo amžiaus šunims (22).
„Alopecija X“ yra progresuojantis plaukų slinkimas, be jokių ryškių sisteminių požymių (23). Dažniausiai pasitaiko nekastruotiems patinams ir nesterilizuotoms patelėms, špicams, Sibiro haskiams, Aliaskos malamutams, samojedams, pudeliams. Plikimas dažniausiai prasideda kaklo srityje, kaudalinėje dalyje bei vidinių šlaunų dalyje. Galiausiai gyvūnas išplinka nugaros, pilvo srityje, tačiau lieka galvos ir galūnių plaukai (22). Etiologija yra neaiški, tačiau vienos iš priežasčių yra lytinių hormonų disbalansas nekastruotiems patinams ir nesterilizuotoms patelėms arba antinksčių lytinių hormonų sutrikimai (23).
1.2.3.2. Hiperpigmentacija
Hiperpigmentacija yra apibūdinama kaip odos patamsėjimas ir sustorėjimas (25). Hiperpigmentacija nėra specifinė liga, o gyvūno kūno reakcija į tam tikrus susirgimus (24).
15 dažniausiai aptinkama kojų ir kirkšnių srityje. Ji skirstoma į pirminę ir antrinę (25). Pirminės ligos, sukeliančios hiperpigmentaciją, gali pasireikšti bet kuriai veislei, bet ypač dažnai taksams. Antrinė hiperpigmentacija yra gana dažna ir gali pasireikšti bet kurios veislės šunims, dažniausiai toms veislėms, kurios linkusios į nutukimą, hormoninius sutrikimus, alergijas, kontaktinį dermatitą ir odos infekcijas (25). Jeigu yra nustatoma antrinė hiperpigmentacija, odos būklė atsistato atlikus pagrindinės priežasties gydymą (24).
1.3. Su lytinių hormonų disbalansu susijusios šunų reprodukcinės ligos bei jų
poveikis odos ligų pasireiškimui
1.3.1. Kiaušidžių navikai
Dažniausiai pasitaikančios kiaušidžių patologijos yra kiaušidžių navikai ir cistos. Šios patologijos gali turėti įtaką gyvūno sveikatai, vaisingumui, išvaizdai ar net gyvybei (26). Naviką turinčioms kalėms gali atsirasti hiperestrogenizmo požymių: sutrikusi reprodukcinė funkcija, pakitusios išskyros iš makšties, anemija, odos bei kailio pokyčiai (27).
Kiaušidžių navikai kalėms pasitaiko palyginti retai, vidutiniškai 1 proc. To priežastimi yra kalių sterilizacija jauname amžiuje (28). Tačiau literatūroje yra duomenų, jog kiaušidžių patologijos gali atsirasti ir dėl nepilnai pašalinto kiaušidžių audinio (30). Įrodyta, kad grynaveislėms kalėms yra didesnė tikimybė pasireikšti kiaušidžių navikams bei cistoms (31).
Pagal kilmę kiaušidžių navikai skirstomi į tris grupes: užuomazginių ląstelių, stromos ląstelių bei epitelio ląstelių navikus (26).
Kiaušidžių stromos ląstelių navikai dažniausiai atsiranda iš granuliozinių ir tekos ląstelių bei iš
intersticinių endokrininių ląstelių. Jie gali gaminti estrogenus, testosteroną, progesteroną, inhibiną (32, 33). Dažnai būna piktybiški (44). Navikai yra vienpusiai, neįkapsuliuoti, lygaus paviršiaus ir apvalios formos, jų skersmuo 20-30 cm. Dažniausiai aptinkami kairėje kiaušidėje (45). Dėl hormonų sekrecijos šie navikai dažnai sukelia nuolatinę rują, vulvos patinimą bei išskyras iš jos bei alopeciją. Granuliozinių ląstelių išskiriamas progesteronas sustiprina endometriumo augimą ir liaukų sekreciją, nes padidina piometros atsiradimo riziką (44).
16 pasireiškia vidutinio ir vyresnio amžiaus kalėms. Bostono terjerai, vokiečių aviganiai, pudeliai turi didesnę tikimybę šiems navikams atsirasti (34).
Diagnozuoti kiaušidžių navikus dažniausiai būna sudėtinga, nes klinikiniai simptomai būna neaiškūs ir nespecifiški. Diagnozė paprastai grindžiama pilvo palpacija, pilvo rentgenografija, tiriamąja laparotomija ir histopatologija (29).
Pagrindinis gydymas yra ovariohisterektomija (OHE), o metastazių atvejais – chemoterapija (29). Veisimui naudojamoms kalėms yra įmanoma atlikti tik paveiktos pusės kiaušidės pašalinimą (35). Nėra duomenų apie tai, kaip dažnai pašalinus vienos pusės kiaušidę, navikas gali išsivystyti sveikoje kiaušidėje. Tai gali priklausyti nuo naviko tipo.
Kiaušidžių epitelio ląstelių navikai susiformuoja iš paviršinio kiaušidžių sluoksnio arba iš
kiaušidžių tinklo (32). Jie apibūdinami kaip adenomos ir adenokarcinomos (33). Kalėms epitelio navikai sudaro 40–50 proc. visų kiaušidžių navikų ir dažniausiai būna abipusiškai (35). Šie navikai hormonų dažniausiai negamina (29). Dažniausi šių neoplazijų klinikiniai simptomai yra ascitas ir pilvo sienos įtempimas (32).
Kiaušidžių užuomazginių ląstelių navikai išsivysto iš nediferencijuotų pirminių lytinių
ląstelių, randamų trynio maiše ir ankstyvoje embriogenezėje, migruojančių į gonadas. Šie navikai atitinka patinų seminomos navikus (28). Jie sudaro 6–12 proc. visų kalių kiaušidžių navikų (32). Disgerminomos išsivysto iš nediferencijuoto kiaušidžių epitelio. Šie navikai dažniausiai būna dideli, lygaus paviršiaus, skiltėtos struktūros bei juose būna matomos nekrozinės ir hemoraginės sritys (35). Metastastazės pasitaiko maždaug 10–20 proc. visų nustatytų atvejų. Šie navikai paprastai negamina hormonų (35). Teratomas sudaro nuo dviejų iki trijų ląstelių sluoksnių ir jos gali užaugti didelio diametro (36). Taip pat hormonų dažniausiai negamina (35). Metastazės pasitaiko 20–30 proc. kalių (37).
1.3.2. Kiaušidžių cistos
Kiaušidžių cistos – tai skysčio pripildytos įvairaus dydžio struktūros, esančios ne priešrujo ar rujos stadijose kiaušidėse (38). Cistos sudaro maždaug 80 proc. visų kiaušidžių patologijų ir pagal lokalizaciją yra skirstomos į ovarines cistas, susidarančias kiaušidės viduje, ir paraovarines cistas, susidarančias šalia kiaušidės (30). Ovarinėms cistoms priklauso folikulinės, geltonkūnio, liuteiniziuotos folikulinės cistos, paviršinio epitelio ir kiaušidės tinklo cistos, o paraovarinėms – iš embrioninių struktūrų išsivysčiusios cistos (30).
17 koncentracija gali sukelti tokius sutrikimus kaip alopeciją, hiperpigmentaciją, seborėją, kaulų čiulpų nepakankamumą bei pancitopeniją (43).
Daugeliu atveju kiaušidžių cistų diagnozavimui pakanka ultragarsinio tyrimo (30). Ovariohisterektomija yra dažniausiai pasirenkamas gydymo metodas (42). Tokiu būdu gali būti panaikinta cistų pasikartojimo rizika kalėms, kurios yra neskirtos veisimui, arba kalėms, kurios turi sunkias gretutines metropatijas (42). Po chirurginio pašalinimo kiaušidės, kuriose yra patologinių pakitimų, turi būti tiriamos histopatologiškai (43). Taip pat galima ištirti hormonų koncentraciją surinktame cistiniame skystyje. Tačiau net ir cistų skystis, surinktas iš skirtingų cistų, esančių toje pačioje kiaušidėje, gali turėti skirtingą hormonų koncentraciją (41). Jeigu cistos nesukelia klinikinių pokyčių, jos gali būti ir negydomos (26).
Kiaušidžių folikulinės cistos paprastai yra apsuptos plona sienele, išklota granuliozinių ląstelių
sluoksniu ir užpildyta skaidriu vandeningu skysčiu. Jos savo struktūra yra labai panašios į Grafo folikulus. Manoma, kad folikulinės cistos atsiranda dėl nepakankamo LH išsiskyrimo arba nepakankamo Grafo folikulo atsako į šį hormoną (33). Folikulinių cistų dydis gali svyruoti nuo kelių iki 300 milimetrų. Dažniausiai šios cistos yra diagnozuojamos 8 metų amžiaus kalėms. (38). Folikulinės cistos gamina estrogenus, sukelia hiperestrogenizmo simptomus (43).
Liuteinizuotos cistos yra išklotos luteocitų, jų sienelė yra storesnė ir nepermatoma (35).
Manoma, kad jos atsiranda iš folikulinių cistų po to, kai granuliozinės ląstelės visiškai arba dalinai yra liuteinizuojamos (30). Šios cistos ilgą laiką gamina mažą progesterono kiekį (40).
Geltonkūnio cista - tai geltonasis kūnas su cistine ertme, atsirandančia po ovuliacijos per anksti
užsivėrus folikulo plyšimo angai. Šios cistos neturi reikšmingos įtakos klinikinių simptomų atsiradimui (40).
Kiaušidės tinklo cistos, paviršinio epitelio cistos, paraovarinės cistos paprastai yra randamos
vyresnio amžiaus kalėms ir dažniausiai negamina hormonų bei neturi klinikinių simptomų (26, 30).
1.3.3. Sėklidžių navikai
18 Sėklidžių Sertolio ląstelės, kartu su spermatogeninėmis ląstelėmis sudaro sėklidžių vamzdelių epitelį. Jos gamina estrogeną (50). Sertolio ląstelių navikai sukelia per didelę estrogeno gamybą – hiperestrogenizmą, dėl to išsivysto feminizacijos sindromas. Hiperestrogenizmas sukelia odos, prostatos ir elgesio sutrikimus, susijusius su funkcinėmis Sertolio ląstelių neoplazijomis (50). Feminizacijos sindromo pasireiškimo tikimybė priklauso nuo naviko dydžio. Šunims estrogenų kiekis padidėja periferiniame kraujyje ir neoplastiniame audinyje (50).Diskutuojama, ar hiperestrogenizmą sukelia per didelis estrogenų kiekis organizme, ar estrogeno ir testosterono disbalansas patino organizme (51). Tyrimų rezultatai gana prieštaringi (52). Kai kurie tyrimų rezultatai rodo, kad feminizacijos sindromu sergančių šunų kraujyje yra padidėjęs estrogenų kiekis, o kai kurie, kad jis yra normalus. Sertolio ląstelių navikus turintiems šunims padidėja 17β-estradiolio kiekis periferiniame veniniame kraujyje (53). Taip pat nustatyta, kad šunims, kuriems kartu su Sertolio ląstelių naviku yra pasireiškęs ir feminizacijos sindromas, 17β-estradiolio kiekis periferiniame veniniame kraujyje buvo didesnis nei šunų, kuriems diagnozuotas Sertolio ląstelių navikas be feminizacijos sindromo (53). Šio tipo naviką turintiems šunims padidėja testosterono koncentracija kraujyje (51). Todėl testosterono ir estradiolio santykio įvertinimas yra patikimesnė diagnostinė priemonė nei individualaus hormono tyrimas (53).
Feminizacijos sindromas dažniau pasireiškia vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims (54). Pastebėta, kad Sertolio ląstelių navikai ir feminizacijos sindromas, pseudohermafrodizmas, kriptorchizmas dažniausiai pasireiškia miniatiūriniams šnauceriams (50). Žinoma, jog Sertolio ląstelių navikai sukelia pancitopeniją (raudonųjų, baltųjų kraujo kūnelių bei trombocitų skaičiaus mažėjimas), kuri gali baigtis mirtimi (48). Nors tai gali paveikti bet kurią šunų veislę, bokseriai, Šetlando aviganiai ir veimaraneriai turi polinkį į šią patologiją. (50)
19 1 pav. Išplitusi alopecija, odos išplonėjimas šuniui, kuriam nustatytas feminizacijos
sindromas (63)
Prieš diagnozuojant Sertolio ląstelių naviką reikia atmesti tokias ligas kaip hipotiroidizmą, hiperadrenokorticizmą bei idiopatinį feminizacijos sindromą šunims (50). Galutinė diagnozė nustatoma remiantis anamneze, apžiūra, laboratorinių tyrimų rezultatais ir atsaku į paskirtą gydymą (55). Estrogeno koncentracijos nustatymas kraujyje yra abejotinos vertės. Tiksliausiai diagnozę patvirtina paveiktos sėklidės histopatologinis tyrimas (50).
Sertolio ląstelių naviko gydymui dažniausiai taikoma kastracija. Svarbu pašalinti abi sėklides, nes maždaug 50 proc. šunų, kuriems yra diagnozuojama ši liga, turi navikus abejose sėklidėse, tačiau kitoje sėklidėje kliniškai aptinkama tik 12 proc. navikų (56). Prieš atliekant operaciją svarbu atlikti kruopščią klinikinę gyvūno apžiūrą: atlikti pilvo palpaciją, krūtinės ląstos rentgenogramas, nes apie 10 proc. navikų yra piktybiniai. Praėjus trims mėnesiams po kastracijos jau galima matyti pagerėjimą. Jeigu navikas atsinaujina, tai rodo metastazes (50).
Seminomos yra germinatyvinių ląstelių navikai. Navikai būna dideli ir vientisos struktūros (57).
Tai gana dažnai aptinkama naviko rūšis, dažniausiai diagnozuojama vyresniems apie 10 metų amžiaus šunims (58). Šio naviko atsiradimą predisponuoja kriptorchizmas. Seminomos gali paveikti tiek vieną, tiek ir abi sėklides (58). Dažniau yra diagnozuojamos dešinėje sėklidėje negu kairėje. Turinčių seminomas šunų kraujyje padidėja 17β-estradiolio koncentracija. Tai rodo, kad šie navikai taip pat gali būti endokriniškai aktyvūs (52). Yra duomenų, kad seminomos sukelia hiperestrogenizmą ir feminizacijos sindromą. Šis sindromas pasireiškia 20–30 proc. šunų (51, 59), tačiau būna išreikštas silpniau negu Sertolio ląstelių navikų atveju (59).Atlikus seminomų skerspjūvį, jis būna pilkos arba kreminės spalvos (58). Dideliuose navikuose gali būti koaguliacinės nekrozės židinių be hemoragijų (58).
20 tiek vienoje sėklidėje, tiek ir abejose sėklidėse (58). Nors dėl kitų sėklidžių navikų išsivystymo gali padidėti estrogeno kiekis sergančio gyvūno kraujyje, tačiau Leidigo ląstelių navikų atveju šie pokyčiai nebūdingi. Keliuose literatūros šaltiniuose teigiama, kad Leidigo ląstelių navikai sukelia feminizacijos sindromą bei hiperestrogenizmą, tačiau kiti tyrimai neįrodė ryšio tarp Leidigo ląstelių naviko ir hiperestrogenizmo (59). Šio tipo navikai dažnai pasireiškia ir kriptorchizmą turintiems šunims (57). Makroskopiškai Leidigo ląstelių navikai yra apibūdinami kaip maži individualūs arba daugybiniai židiniai, geltonai rudos spalvos, palpuojant – minkštos konsistencijos, aiškiai atskirti nuo aplinkinių audinių. Kartais sudaro menkai inkapasuliuotus, didelės masės navikinius darinius (58).
Histologiškai Leidigo ląstelių navikus sudaro apvalios arba daugiakampės, rečiau pailgos arba verpstės formos ląstelės. Navikinių ląstelių citoplazmoje yra išsidėsčiusios įvairaus dydžio vakuolės, branduolys dažniausiai yra mažas, apvalus, vienbranduolis (58).
1.3.4. Kriptorchizmo įtaka sėklidžių naviko atsiradimui
Sertolio ląstelių navikai yra vieni dažniausiai diagnozuojamų navikų, esant kriptorchizmui (50). Kriptorchizmas yra rizikos veiksnys, priklausomai nuo šuns amžiaus, lemiantis šių navikų atsiradimą (48). Normaliai vystantis patinų lytiniams organams, sėklidės jau dviejų mėnesių patinams nusileidžia iš pilvo ertmės į savo fiziologinę vietą – kapšelį (54). Tačiau kai tai neįvyksta ir abi arba viena sėklidė nenusileidžia per pirmąsias aštuonias gyvenimo savaites, tokia patologija vadinama kriptorchizmu (49).
21
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo metodai
Tyrimas buvo atliktas 2018 m. rugsėjo - 2020 m. spalio mėnesiais. Duomenys buvo renkami iš dviejų veterinarijos klinikų. Tyrimą sudaro dvi dalys.
Pirmoji tyrimo dalis. Pirmosios dalies duomenys retrospektyviai analizei buvo renkami iš vienos klinikos 2018 m. rugsėjo - 2020 m. spalio mėn. duomenų bazės. Tyrimo objektu buvo šunų patinai ir patelės, kuriems buvo diagnozuoti reprodukcinės sistemos navikai ar cistos, kadangi tai yra dažniausiai pasitaikančios šios sistemos patologijos.
Buvo vertinami šie 21 tiriamojo patino parametrai: a) amžius,
b) veislė,
c) klinikinio simptomo - odos patologijos (alopecijos, hiperpigmentacijos) buvimas/nebuvimas bei jos tipas,
d) kriptorchizmo buvimas/nebuvimas,
e) reprodukcinės sistemos naviko rūšis, jeigu buvo atliktas histopatologinis tyrimas, f) odos būklės pokyčiai po kastracijos praėjus 3 mėnesiams.
Taip pat buvo vertinami šie 25 tiriamųjų patelių parametrai: a) amžius,
b) veislė,
c) klinikinio simptomo - odos patologijos (alopecijos, hiperpigmentacijos) buvimas/nebuvimas bei jos tipas,
d) reprodukcinės sistemos naviko rūšis, jeigu buvo atliktas histopatologinis tyrimas, e) kitos reprodukcinės sistemos patologijos, pvz., cistos,
f) odos būklės pokyčiai po sterilizacijos praėjus 3 mėnesiams.
22 siunčiami į LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centrą histopatologinei diagnozei nustatyti. Histopatologiniam tyrimui buvo paimti 12 patinų ir 6 patelių patologiniai mėginiai. Vėliau stebimas gijimo procesas, sekama odos būklė po atliktų operacijų trijų mėnesių laikotarpiu.
2 pav. Tiriamojo darbo schema nustačius šunų reprodukcinės sistemos patologiją
*Atliktas LSMU VA Patologijos centre
Iš viso tyrimui buvo surinki duomenys apie 29 šunų patinus ir 30 šunų patelių. Tyrimo metu visi gyvūnai buvo išskirti į dvi grupes: tie, kuriems pasireiškė odos sutrikimai, ir tie, kuriems nepasireiškė odos sutrikimai. Tirti ir gydyti gyvūnai buvo suskirstyti į amžiaus grupes: nuo 1 iki 4 m. amžiaus, nuo 5 iki 8 m. amžiaus, nuo 9 iki 12 m. amžiaus ir 13 metų, ir vyresni. Tiek šunų patinai, tiek ir patelės buvo grupuojamos pagal veisles. Didžiąją dalį sudarė mišrūnai, tačiau buvo tirta ir 26 skirtingų veislių grynaveisliai šunys.
Tyrimo metu šunims buvo nustatyti trys skirtingi odos sutrikimai: alopecija, hiperpigmentacija ir alopecija kartu su hiperpigmentacija.
2.2. Histopatologinio tyrimo eiga
Susipažinau su histopatologinio tyrimo atlikimo eiga. Patelių kiaušidės ir patinų sėklidės histopatologiniam tyrimui fiksuotos 10 % formalino fosfatiniame buferiniame tirpale 3 – 5 dienas. Po to tiriamoji patologinė medžiaga supjaustoma, sudedama į biopsines kasetes, kurios plaunamos 24 val. po tekančio vandens srove formalinui pašalinti. Po plovimo etapo mėginiai sudedami į audinių įmirkimo procesorių „Shandon Pathcentre“ (JAV), kuriame vyksta tiriamosios medžiagos dehidratacija, skaidrinimas bei impregnavimas parafinu. Toliau seka tiriamųjų mėginių įliejimas į parafininius blokus naudojant „Tes 99“ audinių įliejimo įrangą. Parafininiai blokai su patologine medžiaga turi būti atšaldomi ant šaldomojo stalelio iki -9 ºC temperatūros. Tolimesnis tyrimo etapas - mikropjūvių darymas.Iš parafininių blokų 4 μm storio patologinės medžiagos mikropjūviai daromi
• Kalių ovariohisterektomija/ patinų orchiektomija
1.
• Patologinių mėginių surinkimas
2.
• Mėginių paruošimas vertinimui ir išsiuntimas
3.
• Histopatologinis pašalintos sėklidės ar kiaušidės tyrimas*
4.
23 pusiau automatiniu rotaciniu mikrotomu „Sakura Accu-Cut® SRM ™“ (Japonija). Pjūviai perkeliami į 37 ºC termostatinę vandens vonelę, kur yra ištiesinami. Tuomet jie perkeliami ant objektinių stiklelių ir džiovinami termostate 37 ºC temperatūroje. Išdžiovinti pjūviai dažomi hematoksilinu ir eozinu naudojant automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue-Tek® DRS ™“ (Japonija). Nudažyti patologinės medžiagos pjūviai yra uždengiami ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulation“. Patologinių mėginių histologinis vaizdas analizuojamas naudojantis „Olympus BX641“ mikroskopu.
2.3. Tyrimo duomenų statistinė analizė
Tyrimo duomenų statistinei analizei atlikti buvo naudojama SPSS (angl. Statistical Package for
Social Science) programos 24.0 versija. Grafiniam duomenų vaizdavimui buvo naudojama MS Excel
2010. Prieš atliekant detalę statistinę analizę duomenys buvo pakartotinai patikrinti dėl mechaniškai padarytų klaidų. Naudoti šie duomenų statistinės analizės būdai:
1. Aprašomoji statistika (dažnių lentelės, duomenų padėties charakteristikos). Dažnių lentelės naudotos, siekiant pamatyti šunų charakteristikų pasiskirstymus. Kintamųjų analizė pateikiama procentais ir dažniais.Rezultatai statistiškai reikšmingi, kai p<0,05.
24
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Demografinė statistika
Tyrime dalyvavo 59 šunys: 29 patinai ir 30 patelių. Tiriamųjų amžius buvo nuo 3 iki 13 m. Apie 10,2 proc. (n=6) buvo 1-4 m. šunys, 47,5 proc. (n=28) 5-8 m. šunys, 40,7 proc. (n=24) 9-12 m. šunys ir vienas (1,7 proc.) 13 m. amžiaus šuo. Tyrime dalyvavusių šunų reikšmingo amžiaus pasiskirstymo tarp patelių ir patinų nebuvo (χ²=1,293; df=3; p=0,731). Apie 10,3 proc. (n=3) sudarė 1-4 m. amžiaus, 44,8 proc. (n=13) 5-8 m. amžiaus ir 44,8 proc. (n=13) 9-12 m. amžiaus patinai. Taip pat 10 proc. (n=3) sudarė 1-4 m. patelės, 50 proc. (n=15) 5-8 m. patelės, 36,7 proc. (n=11) 9-12 m. amžiaus patelės ir viena 13 m. amžiaus patelė (1 lentelė).
Analizuojant tiriamuosius pagal veisles, pasiskirstymas buvo įvairus. Didžiąją dalį patinų (31 proc.) ir patelių (30 proc.) sudarė mišrūnai, o visų kitų veislių buvo po 1-2 atstovus (1 lentelė).
1 lentelė.Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių ir veislę, proc. (n)
Demografiniai veiksniai Lytis
Patinai Patelės Amžius 1-4 m. 10,3 (3) 10,0 (3) 5-8 m. 44,8 (13) 50,0 (15) 9-12 m. 44,8 (13) 36,7 (11) 13 m. ir daugiau - 3,3 (1) Veislė Aliaskos malamutas - 3,3 (1) Auksaspalvis retriveris - 3,3 (1) Biglis 3,4 (1) - Bokseris 3,4 (1) - Cvergšnauceris 3,4 (1) - Dratharas - 3,3 (1) Jorkšyro terjeras 6,9 (2) 3,3 (1)
Juodasis rusų terjeras 3,4 (1) -
25
Taksas 3,4 (1) 3,3 (1)
Toiterjeras 3,4 (1) -
Vakarų Škotijos baltasis terjeras 6,9 (2) -
Vakarų Škotijos terjeras - 3,3 (1)
Vokiečių aviganis 3,4 (1) 6,7 (2)
Mišrūnai 31,0 (9) 30,0 (9)
3.2. Skirtingos lyties šunų reprodukcinės sistemos sutrikimų išsivystymo dažnio
ir tipų vertinimas
Tyrime dalyvavo 29 patinai ir 30 patelių, kuriems buvo diagnozuotos reprodukcinės sistemos sutrikimai. 2 lentelėje pateikiami duomenys apie reprodukcinės sistemos navikų pasireiškimo dažnį skirtingo amžiaus ir lyties šunims.
2 lentelė. Tiriamųjų su reprodukcinės sistemos sutrikimais pasiskirstymas pagal lytį ir amžių, n (proc.)
PATINAI PATELĖS
Sėklidžių navikai Kiaušidžių patologijos
29 (100) 12 (41,4) * 30 (100) 6 (20,0) * 1 – 4 m. 5 – 8 m. 9 -12 m. 1 – 4 m. 5 – 8 m. 9 – 12 m. 13 m. ir > 10 (34,5) 13 (44,8) 13 (44,8) 3 (10) 15 (50) 11 (36,7) 1 (3,3) Sertolio ląstelių navikas Leidigo ląstelių navikas Cistos Granuliozinių ląstelių navikas 10 (34,5) 10 (83,3) * 2 (6,9) 2 (16,7) * 10 (33,3) - 6 (20) 6 (100) * * reprodukcinės sistemos patologija buvo patvirtinta histopatologiniu tyrimu, n (proc.)
26 histopatologiškai patvirtintų reprodukcinės sistemos patologijų sudarė granuliozinių ląstelių navikai, o tarp patinų 83,3 proc. navikinių patologijų - sėklidžių Sertolio ląstelių navikai (2 lentelė).
Tolimesniame etape įvertinome, ar šiems gyvūnams, kartu su reprodukcinės sistemos sutrikimais, pasireiškė ir odos būklės pokyčiai. 3 paveiksle pateikiamas dermatozių, kurios pasireiškė kartu su reprodukcinės sistemos navikais, išsivystymo dažnis. Nustatyta, kad 41,4 proc. (n=12) tiriamųjų patinų pasireiškė įvairios dermatozės. 58,6 proc. (n=17) patinų odos būklės pokyčiai nenustatyti. Taigi patinų, kurie odos sutrikimų neturėjo, buvo 17,2 proc. daugiau, nei patinų, kuriems buvo diagnozuoti navikai kartu su įvairiais odos sutrikimais (p<0,05) (3 pav.).
3 pav. Reprodukcinės sistemos sutrikimus turinčių patinų ir patelių pasiskirstymo pagal dermatozių atsiradimą palyginimas
27 Apibendrinus dermatozių, pasireiškusių kartu su reprodukcinės sistemos sutrikimais, išsivystymo dažnį skirtingos lyties grupėse, nustatyta, kad jis yra panašus (4 pav.). Tyrimo rezultatai parodė, kad dermatozes vidutiniškai turėjo apie 42 proc. (n=25) visų tirtų šunų: 41,4 proc. (n=12) patinų ir 43,3 proc. (n=13) patelių. Taigi, lyginant odos sutrikimų pasireiškimą pagal šunų lytį, reikšmingo skirtumo nenustatyta (χ²=0,023; df=1; p=0,879) (4 pav.).
Įvertinome reprodukcinės sistemos sutrikimų, pasireiškiančių kartu su dermatozėmis, išsivystymo dažnį skirtingų veislių patinams ir patelėms. 4 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad 16,7 proc. (n=2) tirtų, reprodukcinės sistemos sutrikimus turinčių, šunų, kuriems pasireiškė dermatozės, buvo mišrūnai ir 83,3 proc. (n=10) – grynaveisliai. Tai pat nustatyta, kad 15,4 proc. (n=2) patelių su reprodukcinės sistemos sutrikimais, kurioms pasireiškė dermatozės, sudarė mišrūnės ir 84,6 proc. (n=11) buvo grynaveislės. Tyrimo rezultatai parodė, kad reprodukcinės sistemos sutrikimus turintiems šunims ir patelėms, odermatozės dažniau pasireiškė grynaveisliams gyvūnams. Tačiau lyginant dermatozių pasireiškimą pagal šunų lytį ir veislę reikšmingo skirtumo nenustatyta (χ²=0,008; df=1; p=0,930) (p>0,05).
28 Įvertinome, kokio tipo reprodukcinės sistemos sutrikimai pasireiškia kartu su odos būklės pokyčiais (5 pav.). Pirmiausia reikia paminėti tai, kad patinų grupėje tik 75 proc. (n=9) tiriamųjų buvo histopatologiškai patvirtintas naviko tipas, pasireiškęs su odos būklės pablogėjimu. Likusiems 25 proc. pacientų histopatologinis tyrimas nebuvo atliktas. Nustatyta, kad net 90 proc. (n=9) patinų, kuriems nustatytas sėklidžių Sertolio ląstelių navikas, pasireiškė ir dermatozės. Šunims, kuriems diagnozuotas Leidigo ląstelių navikas (2 atvejai, žr. 2 lentelę), odos būklės pokyčiai nebuvo nustatyti. Nustatyti skirtumai buvo statistiškai reikšmingi (χ²=7,2; df=1; p=0,045) (p<0,05).
5 pav. Patinų pasiskirstymas pagal sėklidžių navikų, pasireiškiančių kartu su dermatozėmis, tipą * p<0,05
29 6 pav. Patelių pasiskirstymas pagal kiaušidžių sutrikimų, pasireiškiančių kartu su dermatozėmis,
tipą
Tyrimo rezultatai parodė, kad oda tampa labiau pažeidžiama toms patelėms, kurioms išsivystęs kiaušidžių granuliozinių ląstelių navikas (6 pav.). Tokios patelės sudarė 2 trečdalius tiriamųjų, kurioms histopatologiškai buvo patvirtinta ši reprodukcinės sistemos patologija. Tačiau kiaušidžių cistų išsivystymo atveju odos būklė, nors ir mažesniu pasireiškimo dažniu, taip pat buvo paveikiama (6 pav.).
3.3. Skirtingo amžiaus šunų reprodukcinės sistemos sutrikimų, pasireiškiančių
kartu su dermatozėmis, išsivystymo dažnio vertinimas
30 7 pav. Reprodukcinės sistemos navikus turinčių patinų pasiskirstymas pagal dermatozių atsiradimą
skirtingo amžiaus grupėse
31 8 pav. Reprodukcinės sistemos sutrikimus turinčių patelių pasiskirstymas pagal dermatozių
atsiradimą skirtingo amžiaus grupėse
Apibendrinant šunų amžiaus įtaką reprodukcinės sistemos sutrikimų išsivystymui kartu su dermatozėmis, galima teigti, jog didžiausias šių patologijų pasireiškimo dažnis yra 5-8 metų amžius tiek patinams, tiek ir patelėms. Pereinant į dar vyresnio amžiaus tarpsnį (9-12 m.), net pusei sergančiųjų vėžiu odos pažeidimai nėra nustatomi (7 ir 8 pav.).
3.4. Kriptorchizmo poveikio patinų sėklidžių navikų, pasireiškiančių su
dermatozėmis, išsivystymo dažniui vertinimas
32 diagnozuotas kriptorchizmas. Nustatyta, kad patinams dažniau pasireiškė ir įvairūs odos pažeidimai. Tokie patinai sudarė 75 proc. (n=6). 25 proc. patinų buvo diagnozuotas kriptorchizmas be odos pažeidimų. Tačiau visiems jiems, su simptomų požymiais ar be jų, buvo nustatyta reprodukcinės sistemos navikai. Patinai, kuriems nesant kriptorchizmo, buvo nustatyti įvairūs odos sutrikimai, sudarė 28,6 procento (n=6) (χ²=5,148; df=1; p=0,038) (p<0,05). Kadangi gauti skirtumai yra statistiškai reikšmingi, galima teigti, kad kriptorchizmas gali turėti įtakos odos patologijų atsiradimui.
9 pav. Patinų reprodukcinės sistemos navikų, pasireiškiančių kartu su dermatozėmis, išsivystymo dažnis priklausomai nuo kriptorchizmo
* p<0,05
33 Įvertinome dermatozių tipą ir pasireiškimo dažnį reprodukcinės sistemos navikus turintiems patinams. Nustatyta, kad vienodu dažniu, t. y. po 33,3 proc. (n=4) patinų, pasireiškė alopecija arba hiperpigmentacija (n=4) bei alopecija ir hiperpigmentacija kartu (n=4) (10 pav.).
9 paveiksle taip pat pateikiami duomenys apie nustatytą dermatozės tipą ir jos pasireiškimo dažnį reprodukcinės sistemos sutrikimus turinčioms patelėms. Nustatyta, kad alopecija pasireiškė 46,2 proc. (n=6), hiperpigmentacija 15,4 proc. (n=2), o alopecija ir hiperpigmentacija kartu 38,5 proc. (n=5) kalių.
10 pav. Reprodukcinės sistemos sutrikimus turinčių šunų pasiskirstymas pagaldermatozių tipą ir pasireiškimo dažnį
34
3.6. Kastracijos bei sterilizacijos poveikio dermatozių pokyčiams vertinimas
Paskutiniame etape, po atliktų patinų orchiektomijos operacijų, kartu pašalinant ir patologinį audinį, įvertinome kastracijos poveikį odos būklės pokyčiams praėjus 3 mėnesiams po operacijos.
Kaip matyti 10 paveiksle, 41,7 proc. (n=5) patinų buvo matomas odos ir plaukų būklės pagerėjimas, praėjus trims mėnesiams po kastracijos. Vis dėlto 58,3 proc. (n=7) patinų odos būklės pagerėjimas nebuvo nustatytas.
Įvertinome ir tai, kaip po 3 mėnesių keitėsi patelių pažeistos odos būklė, kurioms buvo atlikta ovariohisterektomija po diagnozuoto kiaušidžių naviko arba cistos. Įvertinus sterilizacijos poveikį odos būklės pokyčiams, nustatyta, kad 38,5 proc. (n=5) patelių buvo matomas odos būklės pagerėjimas praėjus 3 mėnesiams po sterilizacijos. Vis dėlto 61,5 proc. (n=8) patelių pagerėjimas nebuvo nustatytas (11 pav.).
36
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrime dalyvavo 59 šunys, iš kurių buvo 29 patinai ir 30 patelių. Visiems tyrime dalyvavusiems šunims buvo nustatytos reprodukcinės sistemos sutrikimai. Dermatozės buvo diagnozuotos 42,3 proc. visų tirtų šunų.
Patinų grupėje 34,4 proc. tiriamųjų buvo histopatologiškai patvirtintas Sertolio ląstelių navikas, o 6,9 proc. – Leidigo ląstelių navikas. Daugiau nei pusei patinų naviko tipas nebuvo diagnozuotas. Patelių grupėje 20 proc. tiriamųjų buvo diagnozuotas kiaušidžių granuliozinių ląstelių navikas, o 33,3 proc. patelių diagnozuotos cistos. Tuo tarpu 53,3 proc. nebuvo nustatyta patologijos tiksli diagnozė.
Lyginant gyvūnus pagal amžiaus grupes, daugiausiai reprodukcinės sistemos sutrikimų kartu su dermatozėmis pasireiškė 5 – 8 metų amžiaus grupėje, tiek kalėms 53,8 proc., tiek ir patinams 58,3 proc. McEntee (33) teigia, kad granuliozinių ląstelių navikų, kurie gamina hormonus, atsiradimo dažnis didėja kartu su patelės amžiumi. Hayes (54) atlikto tyrimo metu taip pat nustatė, kad feminizacijos sindromas, lydimas odos sutrikimų, dažniau pasireiškia vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims.
Tyrimo metu užregistruoti 27 skirtingų veislių šunys. Patinų grupėje mišrūnai sudarė trečdalį tiriamųjų, o grynaveisliai šunys – du trečdalius visų tyrime dalyvavusių šunų. Nustatyta, kad iš 12-kos patinų, kuriems pasireiškė dermatozės kartu su reprodukcinės sistemos navikais, 16,6 proc. sudarė mišrūnai, o 83,4 proc. – grynaveisliai šunys. Patelių grupėje mišrūnų 30 proc., o grynaveislių kalių 70 proc. Dermatozės buvo nustatytod 13-kai kalių, iš kurių 15,4 proc. buvo mišrūnės, o 84,6 proc. sudarė grynaveislės kalės. Lopate (34) ir kiti teigia, kad kai kurios grynaveislių kalių veislės yra žymiai imlesnės reprodukcinės sistemos patologijoms, kurios gamina hormonus ir sukelia odos sutrikimus, išsivystyti. Feldman su bendraautoriais (50) nurodo, kad grynaveisliams patinams dažniau pasireiškia patinų feminizacijos sindromas.
Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad kriptorchizmas turi įtaką (p<0,05) dermatozių pasireiškimui. Išanalizavus tyrimo duomenis buvo nustatyta, kad 27,6 proc. patinų buvo diagnozuotas kriptorchizmas, 75 proc. kriptorchizmą turintiems patinams pasireiškė ir įvairios dermatozės. Gamlem ir kitų autorių (49) teigimu, feminizacijos sindromo su jam būdingais odos pažeidimais tikimybė didėja, kai patinui diagnozuotas kriptorchizmas. Kai navikas lokalizuotas kapšelyje, tikimybė pasireikšti feminizacijos sindromui yra 15 proc., kai navikas lokalizuotas kirkšnyje - 50 proc. ir kai navikas lokalizuotas pilve - 70 proc..
37 duomenų, kad dermatozės dažniausiai nustatomos šunims, kuriems yra diagnozuotas Sertolio ląstelių navikas (48).
Nustatyta, kad 40 proc. kalių, kurioms diagnozuotos cistos, pasireiškė ir dermatozės. 66,7 proc. patelių, kurioms diagnozuotas granuliozinių ląstelių navikas, irgi pasireiškė odos patologijos. Tačiau tai nebuvo statistiškai reikšmingas skirtumas (p>0,05). Tokių rezultatų priežastis gali būti per maža tiriamųjų imtis. Yra duomenų, kad granuliozinių ląstelių navikai sukelia klinikinius simptomus, susijusius su padidėjusiu estrogeno ir progesterono kiekiu kraujyje, dėl ko dažnai turint granuliozinių ląstelių naviką kartu pasireiškia ir odos sutrikimai (44). Johnson ir kitų autorių (39) teigimu, yra nustatytos endokriniškai aktyvių cistų grupės, kurios taip pat išskiria estrogeną ir progesteroną į kraują.
Atlikto tyrimo metu, tiek patelių, tiek ir patinų grupėje nustatytos šios dermatozės: alopecija, hiperpigmentacija ir alopecija kartu su hiperpigmentacija. Patinų grupėje visos dermatozės pasireiškė tuo pačių dažniu (33,3 proc.). Patelių grupėje daugiausiai vyravo alopecija – 46,2 proc.. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad labiausiai išreikšti ir dažniausiai pasireiškiantys odos sutrikimai dėl per didelės lytinių hormonų sintezės yra alopecija ir hiperpigmentacija. Klinikinių simptomų pasireiškimas ir jų išreikštumas priklauso nuo naviko dydžio (44), (34), (48).
38
IŠVADOS
1. Reprodukcinės sistemos navikų išsivystymui yra jautrūs įvairaus amžiaus patinai, kuriems dažniausiai (83 proc.) išsivysto sėklidžių Sertolio ląstelių navikas. Šios sistemos patologijų išsivystymui jautriausios 5-8 m. amžiaus patelės, kurioms cistos pasireiškia dažniau nei granuliozinių ląstelių navikai.
2. Skirtingos lyties šunims reprodukcinės sistemos patologijų, pasireiškiančių kartu su odos sutrikimais, išsivystymo dažnis yra panašus ir sudaro apie 42 procentus. 90 proc. (p<0,05) patinų nustatyti sėklidžių Sertolio ląstelių navikai, o patelių grupėje odos pažeidimai siejami su kiaušidžių granuliozinių ląstelių navikų išsivystymu.
3. Reprodukcinės sistemos patologijų, pasireiškiančių kartu su odos sutrikimais, išsivystymo dažnis yra vienodas tiek patinams, tiek ir patelėms ir dominuoja (83 proc.) tarp grynaveislių šunų. Pusei 5-8 metų amžiaus vėžiu sergančių šunų išsivystė odos pažeidimai, o vyresniame 9-12 m. amžiaus tarpsnyje šunys sudarė trečdalį sergančiųjų.
4. 75 proc. (p<0,05) patinų, kuriems diagnozuotas kriptorchizmas, pasireiškė įvairūs odos sutrikimai.
5. Nustatyta, kad odos sutrikimų tipas, pasireiškiantis kartu su reprodukcinės sistemos patologijomis, nepriklauso nuo lyties. Patelėms dažniausiai pasireiškė alopecija (46 proc.), o patinams vienodu dažniu tiek alopecija, tiek hiperpigmentacija, tiek abu sutrikimai kartu.
39
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Vala H, Rodrigo J, Esteves F, Santos C, Cruz R, Mega C, et al. The endocrine glands in the dog: From the cell to hormone. In: Payan-Carreira R, editor. Insights from Veterinary Medicine. London, England: InTech; 2013.
2. Sex Hormone Dermatoses - WSAVA2004 - [Tinklas] Available from:
https://www.vin.com/apputil/content/defaultadv1.aspx?id=3852179&pid=11181&print=1 [Kreiptasi birželio 10].
3. Birchard SJ, Sherding RG. Saunders manual of small animal practice. 3rd ed. London, England: W B Saunders; 2005. P. 517 -518.
4. Greco DS, Davidson AP.: Small Animal Endocrinology and Reproduction. 2017 Apr 07. P. 33–40.
5. König HE, Lieblich HG. Female genital organs. Veterinary of domestic animals, textbook and color atlas. 6th ed. Vienna: Schattauer; 2014. P. 429-443, 447-450.
6. Zulma Tatiana Ruiz-Cortés (November 21st 2012). Gonadal Sex Steroids: Production, Action and Interactions in Mammals, Steroids - From Physiology to Clinical Medicine, Sergej M.
Ostojic, IntechOpen, DOI: 10.5772/52994. Available from:
https://www.intechopen.com/books/steroids-from-physiology-to-clinical-medicine/gonadal-sex-steroids-production-action-and-interactions-in-mammals.
7. J CV. Estrogen-induced myelotoxicity in dogs: A review Hasan B. Sontas, Banu Dokuzeylu, Ozge Turna, and Hayri Ekici. 2009; 50(10): 1054–1058.
8. Harry W. Momont, DVM, PhD, DACT, The Gonads and Genital Tract of Dogs, Department of Medical Sciences, School of Veterinary Medicine, University of Wisconsin-Madison, 2018; 9. J. SM, Dukes. Physiology Of Domestic Animals. 2004; 20(3): 87–88.
10. Lara N de L e. M, Costa GMJ, Figueiredo AFA, França LR de. The Sertoli cell: what can we learn from different vertebrate models? Anim Reprod. 2019; 16(1): 81–92.
11. Foster RA. Female reproductive system. In: McGavin MD and Zachary JF (eds) Pathologic basis of veterinary disease. 4th ed. Mosby, China, 2006. P. 1280-1282.
12. Scott DW, Miller WH, Griffin CE. Muller and kirk’s small animal dermatology. 6th ed. London, England: W B Saunders; 2001. P. 504–506.
13. Allergic and endocrine dermatoses in dogs and cat. II. Hormones and skin J Small Anim. 1966. P. 501 -502.
14. Svoboda RM, Del Rosso JQ, Zeichner JA, Draelos ZD. Revisiting the beneficial effects of estrogen on the skin: A comprehensive review of the literature and a look to the future. SKIN J Cutan Med [Internet]. 2018;2(5). Available from: http://dx.doi.org/10.25251/2.3.4
40 16. Lenco W, McKnight M, MacDonald AS. Effects of cortisone acetate, methylprednisolone, and medroxyprogesterone on wound contracture and epithelialization in rabbits. Vol. 181. 1975. P. 67–73.
17. Smith Q T, Allison D J. Changes of collagen content in skin, femur and uterus of 17-beta-estradiol benzoatetreated rats. Endocrinol 1966: 79: 486–492.
18. Henneman D H. Effect of estrogen on in vivo and in vitro collagen biosynthesis and maturation in old and young female guinea pigs. Endocrinol 1968: 83: 678–690.
19. Ebling F J. Sebaceous glands I. The effect of sex hormones on the sebaceous glands of the female rat. J Endocrinol 1948: 5: 297–302.
20. Ebling F J, Skinner J. The measurement of sebum production in rats treated with testosterone and oestradiol. Br J Dermatol 1967: 79: 386–393.
21. Lai J-J, Chang P, Lai K-P, Chen L, Chang C. The role of androgen and androgen receptor in skin-related disorders. Arch Derm Res. 2012;304(7):499–510.
22. Clinical Approach to Alopecia in Dogs – WSAVA2011 [Tinkle]. Available from: https://www.vin.com/apputil/content/defaultadv1.aspx?pId=11343&catId=34561&id=51243 95 [Kreiptasi Lapkričio 10].
23. Alopecia X is a pattern baldness – veterinary partner. [Tinkle]. Available from: https://veterinarypartner.vin.com/default.aspx?pid=19239&catId=102899&id=4951938 [Kreiptasi Lapkričio 10].
24. Selk Ghaffari M, Dezfoulian O, Aldavood SJ, Masoudifard M. Estrogen-related alopecia due to polycystic ovaries in a terrier dog. Comp Clin Path. 2009; 18(3): 341–3.
25. Hyperpigmentation (Acanthosis Nigricans) in Dogs – dog owners – veterinary manual [Tinkle]
available from:
https://www.msdvetmanual.com/dog-owners/skin-disorders-of-dogs/hyperpigmentation-acanthosis-nigricans-in-dogs [Kreiptasi Lapkričio 12].
26. Kennedy PC, Cullen JM, Edwards JF. Histological classification of tumors of the genital system of domestic animals. Washington, D.C., DC: American Registry of Pathology; 1998. P. 17–19, 231 -241.
27. Bodner K, Bodner-Adler B, Kimberger O, Czerwenka K, Mayerhofer K. Estrogen and progesterone receptor expression in patients with uterine smooth muscle tumours. Fertil Steril. 2004; 81: 1062-1066.
28. Margaret C.McEntee.: Reproductive oncology: clinical techniques. J Small Anim Pract. 2002; 17, p. 133-149.
29. Morrow DA. Canine In: Current Therapy in Theriogenology 2. USA: Saunders Company. 1986. P. 524-525.
30. Arlt SP, Haimerl P. Cystic ovaries and ovarian neoplasia in the female dog - a systematic review. Reprod Domest Anim. 2016; 51 Suppl 1: 3–11.
31. Dobson JM. Breed-predispositions to cancer in pedigree dogs. ISRN Vet Sci. 2013; 2013: 941275.
41 33. McEntee K. Cysts in and around the ovary. McEntee K, editor. Reproductive pathology of
domestic animals. 1990. P. 52–68.
34. Lopate, C., & Foster, R. Ovarian disease in the dog: Perspectives and treatment options. Clinical Theriogenology, 2010. 2010 Vol.2 No.3. P.169-176, ref. 47.
35. Nilesen SW, Misdorp W, McEntee K. Tumours of the ovary. Bull World Health Organization; 1976; 53(2-3): 203–215.
36. Headley SA, Fuck EJ, Fuck ET, Curti CE. Ovarian teratoma in a bitch. Vet Rec. 2006; 158(16): 565–567.
37. Greenlee, P. G., & Patnaik, A. K. Canine ovarian tumors of germ cell origin. Veterinary Pathology, 1985. P. 117–122.
38. Andersen AC, Simpson ME. The ovary and reproductive cycle of the dog (beagle) Geron-X. Los Altos, California; 1973.
39. Johnston SD, Kustritz MV, Olson PNS. Disorders of the canine ovary. Johnston SD, Kustritz MV, Olson PNS, editors 2001. P. 193–205.
40. Dow C. Ovarian abnormalities in the bitch. J Comp Pathol. 1960; 70: 59–69.
41. Knauf, Y., Bostedt, H., Failing, K., Knauf, S., & Wehrend, A. Gross pathology and endocrinology of ovarian cysts in bitches. Reproduction in Domestic Animals, 2014. 49(3): 463–468.
42. Jergens AE, Shaw DP. Tumors of the canine ovary. Compendium on Continuing Education for the Practising Veterinarian. 1987. P. 489–495.
43. Knauf, Y., Bostedt, H., Failing, K., Knauf, S., & Wehrend, A. Gross pathology and endocrinology of ovarian cysts in bitches. Reproduction in Domestic Animals, 2014. 49(3): 463–468.
44. A. T, A. S. Granulosa cell tumor of the ovary in dog: Case report from Tehran [Tinklas].
Academicjournals.org. 2011. Available from:
https://academicjournals.org/journal/JCAB/article-full-text-pdf/53EC65813447 [Kreiptasi Liepos 9].
45. Foster RA. Female reproductive system. In: McGavin MD and Zachary JF (eds) Pathologic basis of veterinary disease. 4th ed. Mosby, China, 2006. P. 1280-1282.
46. Nødtvedt A, Gamlem H, Gunnes G, Grotmol T, Indrebø A, Moe L. Breed differences in the proportional morbidity of testicular tumours and distribution of histopathologic types in a population-based canine cancer registry. Vet Comp Oncol. 2011. 9(1): 45–54.
47. Banga HS, Deshmukh S, Brar RS, Chavhan SG, Gadhave PD. Malignant Sertoli Cell Tumour in Dog - A Case Report. Indian J Vet Pahol. 2009; 33: 229.
42 49. Gamlem H, Nordstoga K, Glattre E. Canine neoplasia - Introductory paper. APMIS. 2008;
116: 5–18.
50. Feldman EC, Nelson RW. Canine and Feline Endocrinology and Reproduction. 3rd ed. Philadelphia, PA: Saunders; 2003. P. 540 -546.
51. Huggins, C., Moulder, P.V., Estrogen production by Sertolicell tumors of the testis. From the department of Surgery, the university of Chicago, Chicago 37, Illinois. 1945.
52. Turek MM. Cutaneous paraneoplastic syndromes in dogs and cats: a review of the literature. Vet Dermatol. 2003; 14(6): 279–96.
53. Mischke, R., Meurer, D., Hoppen, H.-O., Ueberschär, S., Hewicker-Trautwein, M.,Blood plasma concentrations of oestradiol-17β, testosterone and testosterone/oestradiol ratio in dogs with neoplastic and degenerative testicular diseases. Research in Veterinary Science. 2002, 73(3): 267-72.
54. Hayes HM, Pendergrass TW. : Canine testicular tumors: epidemiologic features of 410 dogs. 1976. Vols. 15; 18(4): 482-487.
55. Jackson HA, Marsella R.: BSAVA Manual of Canine and Feline Dermatology. 3rd ed. 2013. P. 7–9.
56. Lawrence JA, Saba CF. Tumours of the male Reproductive system. In: 5th Edn. Elsevier Saunders, USA; 2013. P. 557–571.
57. Javanbakht J, Pedram B, Taheriyan MR, Khadivar F, Hosseini SH, Abdi FSet al. Canine transmissible venereal tumor and seminoma: a cytohistopathology and chemotherapy study of tumors in the growth phaseand during regression after chemotherapy. Tumour Biol. 2014 Jun; 35(6): 5493-500.
58. Ciaputa R, Nowak M, Kiełbowicz M, Antończyk A, Błasiak K, Madej JA. Seminoma, Sertolioma, and Leydigoma in Dogs: Clinical and Morphological Correlations. Bulletin of the Veterinary Institute in Pulawy. 2012; 56, 361-367.
59. Kim, O., Kim, KS., Seminoma with Hyperestrogenism in a Yorkshire Terrier. The Journal of Veterinarian Medical Science 2004. 67(1): 121-3.
60. Kudo T, Kamiie J, Aihara N, Doi M, Sumi A, Omachi T, et al. Malignant Leydig cell tumor in dogs: two cases and a review of the literature. J Vet Diagn Invest. 2019; 31(4): 557–61. 61. Agnew DW, MacLachlan NJ. Tumors of the genital systems. In: Tumors in Domestic Animals.
Hoboken, NJ, USA: John Wiley & Sons, Inc.; 2016. P. 689–722.
62. Thornton MJ. The biological actions of estrogens on skin. Exp Dermatol 2002: 11: 487–502. C Blackwell Munksgaard, 2002.
