Dažniausiai pasitaikantys reprodukcinės sistemos sutrikimai kalėms The most common reproductive system disorders in bitches

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Daumantė Dovidavičiūtė

Dažniausiai pasitaikantys reprodukcinės sistemos

sutrikimai kalėms

The most common reproductive system disorders in

bitches

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: lekt. dr. Jūratė Rudejevienė

2

DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikantys reprodukcinės

sistemos sutrikimai kalėms“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

2020-12-01 (data)

Daumantė Dovidavičiūtė

(autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus)

vardas, pavardė)

(parašas)

3

TURINYS

1.1 Kalės lytinis ciklas ... 10

1.2 Reprodukcinės sistemos ligos ... 10

1.2.1 Vaginitas... 10

1.2.2 Jaunų šuniukų vaginitas ... 12

1.2.3 Piometra ... 12

1.2.4 Hidrometra ir mukometra ... 13

1.2.5 Pseudonėštumas ... 14

1.2.6 Pieno liaukos navikai ... 14

1.2.7 Kiaušidžių cistos ... 16

1.2.8 Metritas... 17

1.2.9 Mastitas ... 18

2 Tyrimo metodai ir medžiaga ... 20

3 Tyrimų rezultatai ... 22

3.1 Klinikoje „X“ dažniausiai pasitaikančios reprodukcinės sistemos ligos ... 22

3.2 Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas tarp skirtingo amžiaus grupių ... 23

3.3 Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas pagal sezoniškumą ... 24

3.4 Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas tarp šunų grupių ... 25

3.5 Piometros pasireiškimas tarp skirtingų amžiaus grupių ... 26

4

3.7 Piometros pasireiškimas pagal sezoniškumą ... 28

3.8 Pseudonėštumo pasireiškimas tarp skirtingų amžiaus grupių ... 29

3.9 Pseudonėštumo pasireiškimas tarp skirtingų veislių ... 30

3.10 Pseudonėštumo pasiskirstymas pagal sezoniškumą ... 31

3.11 Pieno liaukos navikų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus ... 32

3.12 Pieno liaukų navikų pasireiškimas priklausomai nuo veislės ... 33

3.13 Pieno liaukų navikų pasiskirstymas pagal sezoniškumą ... 34

3.14 Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasireiškimas pagal amžiaus grupes ... 35

3.15 Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasireiškimas pagal šunų veisles ... 36

3.16 Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasireiškimas pagal sezoniškumą ... 37

4 Rezultatų aptarimas ... 38

5 Išvados ... 40

5

SANTRAUKA

Dažniausiai pasitaikantys reprodukcinės sistemos sutrikimai kalėms Daumantė Dovidavičiūtė

Magistro baigiamasis darbas

Reprodukciniai susirgimai yra gana dažna problema veterinarinėje praktikoje. Kadangi, šios ligos pasireiškia vis dažniau ir didėja gyvūnų mirtingumas, yra ieškomi būdai, kaip šias ligas diagnozuoti kuo anksčiau, efektyviai gydyti ir taikyti prevencines priemones.

Tyrimas buvo atliktas veterinarinėje klinikoje „X“ 2019–2020 metais. Darbo tikslas – išanalizuoti dažniausiai pasitaikančius kalių reprodukcinius sutrikimus klinikoje „X“.

Tyrimo metu buvo ištirtos 112 kalių, kurios sirgo įvairiais reprodukciniais susirgimais. Buvo surinkta informacija apie gyvūno veislę, amžių, diagnozuotą ligą, ligos pasireiškimo sezoniškumą. Atlikus tyrimą nustatyta, kad iš klinikoje tirtų kalių piometra sirgo 31 kalė (27,7 proc.), pseudonėštumu – 54 kalės (48,2 proc.), pieno liaukų navikais – 17 kalių (15,2 proc.) ir po 5 atvejus nustatyta hidrometros ir kiaušidžių cistų susirgimų (4,5 proc.). Ištyrus kales pagal veislę, daugiausiai susirgimų buvo diagnozuojama mažųjų veislių kalėms (47,3 proc.) (p > 0,05). Pagal amžių daugiausiai sirgo 6–10 metų kalės (46,4 proc.) (p < 0,05), o pagal sezoniškumą daugiausiai susirgimų nustatyta vasaros mėnesiais (26,7 proc.) (p > 0,05).

6

SUMMARY

The most common reproductive system disorders in bitches Daumantė Dovidavičiūtė

Master‘s Thesis

Reproductive disorders are a fairly common problem in veterinary practice. As these diseases become more frequent and animal mortality increases, ways are being sought to diagnose these diseases as early as possible, to treat them effectively and to apply preventive measures.

The study was performed at the veterinary clinic "X" in 2019–2020. The goal of the research is to analyze the most common reproductive disorders of bitches in clinic "X".

The study examined 112 bitches with various reproductive disorders. Information was collected on the breed of the animal, the age, the diagnosed disease, the seasonality of the disease. The study found that of the bitches examined in the clinic, 31 bitches (27.7%) had pyometra, 54 bitches (48.2%) had pseudopregnancy, 17 bitches (15.2%) had mammary gland tumors, and 5 cases of hydrometra and ovarian cysts were detected (4.5%). After the examination of bitches by breed, most diseases were diagnosed in small breed bitches (47,3%) (p > 0,05). By age, bitches aged 6–10 years were the most ill (46.4%) (p < 0,05), and according to seasonality, most cases were diagnosed in the summer months (26.7%) (p > 0,05).

7

SANTRUMPOS

OHE – ovariohisterektomija

CEH – cistinė endometriumo hiperplazija LH – liuteinizuojantis hormonas

p – patikimumas proc. – procentai, %

8

ĮVADAS

Kalės lytinės brandos dažniausiai sulaukia būdamos 6–14 mėnesių amžiaus (2, 4). Jų lytinis ciklas yra sudarytas iš keturių fazių: priešrujo, rujos, porujo, tarprujo (2). Patelės reprodukcinė sistema yra reikalinga rūšies pratęsimui, bet norint turėti daugiau nei vieną vadą, reikia užtikrinti kalės sveikatą. Dėl šios priežasties, svarbu laiku diagnozuoti kalių reprodukcinius sutrikimus.

Dažniausiai reprodukcinių organų ligos yra nustatomos, kai yra matomi aiškūs klinikiniai požymiai ir ligos jau būna pažengusios. Labai dažnai ligos yra diagnozuojamos ovariohisterektomijos metu (35).

Siekiant įvertinti ligų atsiradimo priežastis reikia atlikti mokslinius tyrimus, kuriais būtų galima sukurti naujas prevencijos priemones, diagnozavimo ir gydymo metodus. Veterinarijos gydytojai, savo įprastinėje praktikoje, dažnai randa patelių reprodukcinių trakto pažeidimus, kurie gali bet kada progresuoti. Šunų patelėms reprodukciniai sutrikimai sukelia skirtingą sergamumą ir mirtingumą, o tam įtakos turi aplinkos sąlygos, reprodukcinė istorija ir ankstesnis gydymas vaistais. Reprodukcinės ligos gali turėti įvairias pasekmes, pradedant besimptomiu pasireiškimu ir vaisingumo sutrikimu, baigiant ūminėmis klinikinėmis apraiškomis, kurios gali baigtis mirtimi (1).

Piometrą galima apibūdinti, kaip patologinę gimdos būklę, kuomet gimdoje susikaupia pūlingas turinys (7, 8). Piometra skirstoma į atvirą ir uždarą tipą (7, 8, 28). Uždaros formos piometra yra ypač pavojinga, nes negydant gyvūnas gali gaišti dėl sepsio ir toksemijos (8). Dažniausiai piometra pasireiškia kalėms, kurių amžius yra nuo 4 iki 16 metų. Taip pat yra nustatyta ir veislių predispozicija: rotveileris, šv. Bernardas, čiau čiau, auksaspalvis retriveris, miniatiūrinis šnauceris, airių terjeras, Airedale terjeras, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis, šiurkščiaplaukis koljė ir Berno kalnų šuo (7, 8).

Kitas dažnas kalių reprodukcinis sutrikimas yra pseudonėštumas. Pseudonėštumas – tai fiziologinis žinduolių, ypač šunų ir kačių, sindromas, kai pastebimi visi nėštumo požymiai ir simptomai (16–18). Šios ligos paplitimas yra apie 50–75 proc. (16, 17).

Pieno liaukos navikai yra viena iš dažniausių kalių neoplazijų (25). Pieno liaukų navikai sudaro daugiau kaip 50 proc. visų kalių neoplazijų ir nuo 41 iki 53 proc. šių navikų yra piktybiniai (26, 27). Amžius yra vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių pieno liaukų navikų išsivystymui (20). Kalių pieno liaukų navikai dažniausiai pastebimi vidutinėms ir senos kalėms (22, 24). Pieno liaukų navikais gali sirgti visų veislių kalės, tačiau didesnė rizika yra susirgti mažų veislių grynakraujėms kalėms (20, 23).

Temos aktualumas: kalių reprodukciniai sutrikimai yra dažni veterinarijos praktikoje, bet šios ligos yra nustatomos ne taip dažnai ir netiksliai. Labai dažnai reprodukcinių organų ligos yra diagnozuojamos tik ovariohisterektomijos metu.

9

Darbo tikslas: retrospektyvi analizė dažniausiai pasitaikančių kalių reprodukcinių sutrikimų „X“

klinikoje.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti dažniausiai pasitaikančias kalių reprodukcinės sistemos ligas „X“ veterinarijos klinikoje; 2. Išanalizuoti kalių reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymą tarp skirtingų amžiaus ir veislių grupių; 3. Išanalizuoti kalių reprodukcinių sutrikimų pasireiškimą pagal sezoniškumą.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Kalės lytinis ciklas

Kalės lytinės brandos sulaukia būdamos 6–14 mėnesių amžiaus, bet kai kurioms kalėms brendimas gali pasireikšti tik 24–30 mėnesių amžiaus. Lytinės brandos pradžia yra, kai kalė pasiekia 80 proc. suaugusio šuns svorio. Šuns patelės yra monoestriniai gyvūnai, joms nėra būdingas rujos sezoniškumas, ovuliacija yra spontaninė (2, 4).

Kalių lytinis ciklas yra sudarytas iš keturių fazių (2):

1. Priešrujis (proestrus)

2. Ruja (estrus)

3. Porujis (diestrus)

4. Tarprujis (anestrus)

Priešrujis (proestrus) – vulva pabrinksta, iš makšties teka kraujingos išskyros. Priešrujis vidutiniškai trunka 9 dienas, bet gali svyruoti nuo 3 iki 21 dienos. Šios fazės metu kalė neprisileidžia patino nors yra išskiriami patinus viliojantys feromonai. Estradiolio kiekis serume padidėja (2–4).

Ruja (estrus) – prasideda tada, kai patelė pradeda prisileisti patiną. Rujos metu vulvos pabrinkimas sumažėja, išskyros tampa šviesesnės. Ši fazė vidutiniškai trunka 9 dienas, bet gali trukti nuo 3 iki 21 dienos. Ovuliacija įvyksta po rujos pradžios praėjus 24–48 valandoms. Stipriai padidėja LH, mažėja estrogeno, didėja progesterono koncentracija.

Porujis (diestrus) – vulvos pabrinkimas atslūgsta, iš makšties nebeišskiriamos išskyros, kalė nebeprisileidžia patino. Porujis vidutiniškai trunka 50–80 dienų. Progesterono koncentracija serume padidėja 20–35 ciklo dieną, o po to lėtai mažėja 55–90 dieną.

Tarprujis (anestrus) – tai yra ramybės periodas, kurio metu vyksta pasiruošimas kitam priešrujui. Tarprujis gali trukti nuo 1 iki 8 mėnesių. Progesterono, estradiolio koncentracijos yra žemos (2, 3).

1.2 Reprodukcinės sistemos ligos

Vaginitas yra makšties ir makšties prieangio uždegimas, kuris gali pasireikšti bet kokio amžiaus ir įvairių veislių kalėms.

Šunų vaginito priežastys yra įvairios. Gali būti išskiriamos dvi formos: pirminis vaginitas, kurį sukelia I tipo šunų herpes virusas ir Brucella canis bei antrinis vaginitas, dėl reprodukcinio trakto ligų, imunosupresinių vaistų naudojimo arba dėl profilaktiškai vartojamų antibiotikų, kurie mažina bakterijų

11 mikrobiotą. Kitos priežastys yra hiper- arba hipoestrogenizmas, šlapimo takų infekcijos ar šlapimo nelaikymas, lytinių organų infekcijos, tokios kaip piometra, metritas, traumos, svetimkūnių ar navikų sukeltas mechaninis dirginimas, Hermafroditizmas, anatominės vystymosi anomalijos, tokios kaip vulvos atrezija, stenozė (4, 5).

Bakterinės kilmės vaginitas yra antrinės kilmės dėl hormoninių sutrikimų, netinkamos mitybos, profilaktinių antibiotikų vartojimo ar blogų sanitarinių sąlygų, dėl kurių padidėja bakterijų dauginimasis. Dažniausiai bakterinį vaginitą sukelia enterobakterijos, tokios kaip Staphylococcus spp., Streptococcus

spp., Proteus mirabilis, P. vulgaris, Pseudomonas aeruginosa, Haemophilus, Escherichia coli ir Pasteurella haemolytica. Rečiau randamos Klebsiella spp., Shigella spp. ir Citrobacter spp.

Brucella canis sukeltas vaginitas yra laikomas pirminės kilmės ir yra svarbus diferencinei

diagnozei šunims, kuriems būdingos žaizdos, išskyros iš makšties ir anksčiau buvo reprodukcinių sutrikimų. B. canis yra maža, nekapsuliuota, gramneigiama kokcobacila, kuri yra nejudri ir neformuoja sporų. Kokobacila yra fakultatyviniai tarpląsteliniai parazitai. Pagrindinis perdavimo kelias yra venerinis, tačiau papildomi perdavimo būdai yra makšties išskyros po abortų, užkrėstų kalių pienas, kraujo perpylimas, vaginoskopija, dirbtinis apvaisinimas ir užterštos adatos. Dažniausi šio vaginito požymiai yra abortas pirmame vaikingumo trečdalyje, po aborto 1– 6 savaites gali būti matomos išskyros. Šiose išskyrose yra daug bakterijų, kurios gali būti infekcijos šaltinis kitiems šunims ir žmonėms.

Virusinį vaginitą sukelia I tipo herpes virusas, kuriuo serga tik šunys. Pirmieji virusinio vaginito požymiai šuniukams būna nespecifiniai, tokie kaip apatija, anoreksija, gaišimas po kelių dienų. Suaugę šunys dažniausiai yra asimptominiai. Klinikiniai požymiai gali pasireikšti kaip difuziniai pažeidimai ant makšties gleivinės, kurie išnyksta per 14–18 dienų (5).

Vaginito klinikiniai požymiai skiriasi priklausomai nuo etiologijos. Maždaug 30 % kalių, sergančių vaginitu, neturi jokių klinikinių požymių, o 73 % atvejų pasveiksta savaime, nors tai gali užtrukti mėnesius ar metus. Klinikiniai požymiai yra gleivingos ar pūlingos išskyros, kuriose retai būna kraujo. Išskyros matomos 90 % kalių, sergančių vaginitu. Tokie simptomai kaip dažnas šlapinimasis, vulvos laižymas ir dėmesys iš patinų, nepriklausomai nuo ciklo fazės, pastebimi 10 % atvejų (4, 5).

Diagnostika. Vizualinė apžiūra yra svarbi norint nustatyti stenozę ir kitas anatomines anomalijas ar navikus. Makšties citologinio tyrimo metu galima nustatyti uždegimines ląsteles, neoplastines ląsteles, kraują. Vaginoskopija turėtų būti atliekama naudojant endoskopą, proktoskopą, cistoskopą ar kitą mažiausiai 15 cm ilgio optinį prietaisą. Tyrimo metu galima nustatyti anatomines anomalijas, navikus, svetimkūnius, hematomas, abscesus ir gleivinės pakitimus, tokius kaip hiperemija, pūslelės, opos ir

12 limfoidinių folikulų hiperplazija. Kontrastinė rentgenografija ypač naudinga tais atvejais, kai yra obstrukcinė makšties neoplazija, svetimkūniai, prieangio-makšties ar tiesiosios žarnos stenozė (4, 5).

Gydymas. Suaugusioms kalėms rekomenduojama skirti antibiotikų kursą vienam mėnesiui, kurie parenkami pagal antibiogramas. Tokie vaistai kaip ampicilinas, amoksicilinas, klavulano rūgštis, trimetoprimo sulfonamidas, enrofloksacinas ir cefalosporinai paprastai yra veiksmingi prieš gramteigiamus ir gramneigiamus urogenitalinės sistemos mikroorganizmus. Tetraciklinas ir chloramfenikolis veiksmingai veikia gramneigiamus patogenus.

Galima valyti makšties sritį, norint pašalinti susikaupusias išskyras. Šiuo tikslu valoma du kartus per dieną su 0,05 % chlorheksidino, 0,5 % povidono-jodo tirpalu, kol sumažės išskyros. Fiziologinio tirpalo naudojimas nuo keturių iki šešių kartų per dieną taip pat gali padėti pašalinti makšties išskyras.

Anatominių anomalijų korekcijai, svetimkūnių ar navikų pašalinimui rekomenduojamas chirurginis gydymas. Vaginektomija gali būti atliekama kaip paskutinė priemonė pacientams, kurie yra atsparūs gydymui (4, 5).

1.2.2 Jaunų šuniukų vaginitas

Jaunų šuniukų vaginitas sudaro 40–52 % užfiksuotų vaginito atvejų (5). Jaunų šuniukų vaginitas pasireiškia lytiškai nesubrendusioms patelėms (4, 5). Gali pasireikšti nuo 8 savaičių amžiaus (4). Kliniškai gali būti matomos gleivingos arba gleivingos-pūlingos išskyros (4, 5). Taip pat stebimas dažnas vulvos laižymas, o bendra gyvūno būklė būna gera.

Ligos priežastis nėra tiksliai žinoma, dažniausiai sukelia uždegiminis procesas. Bakteriologinis tyrimas dažniausiai neparodo jokio žymaus bakterijų augimo (4).

Diagnozė nustatoma remiantis įtariama etiologija.

Kadangi bakteriologinis tyrimas neparodo žymaus bakterijų augimo, antibiotikus vartoti nerekomenduojama. Kai kurie autoriai nerekomenduoja kastruoti gyvūnų, sergančių šia liga iki pirmosios rujos arba tol, kol nebus pašalinti klinikiniai požymiai, nes kai kurios kalės, turinčios jaunatvinį vaginitą, savaime pasveiksta, kai pasibaigia pirma ruja (4, 5).

1.2.3 Piometra

Piometrą galima apibūdinti, kaip patologinę gimdos būklę, kuomet gimdoje susikaupia pūlingas turinys (7, 8).

Piometra yra skirstoma į dvi formas: atvirą ir uždarą (7, 8, 28). Uždaros formos piometra yra ypač pavojinga, nes negydant pacientas gali gaišti dėl sepsio ir toksemijos (8).

Etiologija. Vienas iš predisponuojančių piometros veiksnių yra reprodukciniai hormonai t.y. progesteronas ir estrogenas. Progesteronas stimuliuoja endometriumo liaukų sekreciją, taip pat slopina

13 miometriumo susitraukimą, o tai yra palanku bakterijų augimui ir kolonizavimui. Estrogenai turi netiesioginį poveikį, nes jie sustiprina endometriumo reakciją į progesteroną (7). Escherichia coli yra dažniausiai išskiriamos, sergant piometra (6, 28).

Rizikos faktoriai. Piometra gali susirgti bet kokio amžiaus kalės, po pirmos rujos (8). Dažniausiai piometra pasireiškia kalėms, kurių amžius yra nuo 4 iki 16 metų, vidutinis sergančių patelių amžius yra 7,5 m. (7, 8).

Veislės. Taip pat yra nustatyta predispozicija šioms veislėms: rotveileris, šv. Bernardas, čiau čiau, auksaspalvis retriveris, miniatiūrinis šnauceris, airių terjeras, Airedale terjeras, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis, šiurkščiaplaukis koljė ir Berno kalnų šuo. Mažesnė rizika susirgti piometra yra vokiečių aviganiams, taksams, švedų skalikams (7, 8).

Klinikiniai piometros požymiai yra endotoksemija, septinis šokas, peritonitas ir daugelio organų nepakankamumas (7). Dažnai stebimos pūlingos išskyros iš makšties, dehidracija, polidipsija, poliurija, letargija, pilvo skausmas, anoreksija, vėmimas ir viduriavimas, karščiavimas ar hipotermija, nenormali gleivinių spalva ir padidėjęs širdies bei kvėpavimo dažnis (10, 28).

Diagnostika. Ultragarsinis tyrimas yra vienas iš geriausių diagnostikos metodų. Gimda stebima kaip išsiplėtęs ir hipoechoiškas vamzdinis organas, kuriame yra echogeninio skysčio (7).

Gydymas. Saugiausias ir veiksmingiausias gydymas yra ovariohisterektomija (OHE), tačiau tam tikrais atvejais gali būti naudojamas medikamentinis gydymas (9, 11, 28). Naudojant prostaglandiną F2 alfa ilgiau kaip 10 dienų, stebimas pasveikimas iki 100 proc. Taip pat efektyvus gydymas naudojant antiprogestinus-aglepristoną (7).

1.2.4 Hidrometra ir mukometra

Hidrometra – vandeningo skysčio kaupimasis gimdoje (12). Mukometra – gleivingo skysčio kaupimasis gimdoje (4). Nėra tiksliai žinomas šių ligų dažnumas, nes jos aptinkamos OHE metu (15). Šių ligų atvejais nėra pastebimų klinikinių požymių, o susikaupęs skystis yra sterilus, nėra bakterinės infekcijos (13, 14).

Mukometra ir hidrometra dažniausiai yra siejamos su CEH, nes padidėja gimdos gleivinės sekrecija (12, 13). Taip pat egzogeninių estrogenų naudojimas yra siejamas su hidrometros vystymusi (12).

Šios ligos dažniausiai diagnozuojamos ultragarsinio tyrimo metu. Rekomenduojamas gydymas yra OHE (4, 14).

14

1.2.5 Pseudonėštumas

Pseudonėštumas, taip pat žinomas kaip netikras nėštumas, fantominis nėštumas, yra dažna patelių būklė (17). Tai fiziologinis žinduolių, ypač šunų ir kačių, sindromas, kai pastebimi visi nėštumo požymiai ir simptomai (16–18).

Paplitimas yra apie 50–75 proc. (16, 17).

Tikslios šios būklės priežastys nėra visiškai nustatytos, bet manoma, kad elgesio pokyčius sukelia

hormonų pokyčiai liuteininės fazės metu (16, 18). Manoma, kad tai susiję su progesterono kiekio

sumažėjimu, didele prolaktino koncentracija (19).

Klinikiniai požymiai. Nevaikingoms kalėms pasireiškia panašūs požymiai į vaikingumą, tačiau požymių intensyvumas priklauso nuo kiekvienos kalės individualiai (16). Klinikiniai požymiai paprastai prasideda praėjus 6–12 savaičių po rujos (18, 19). Gali būti tokie klinikiniai požymiai: padidėjusios pieno liaukos, pieno gamyba, svorio padidėjimas, vėmimas, sumažėjęs apetitas, elgesio pasikeitimas, agresija, padidėjęs ar sumažėjęs aktyvumas, guolio ruošimas, elgesys, lyg apsišuniavus (16, 19).

Diagnostika remiasi pastebėtais klinikiniais požymiais ir surinkta anamneze. Tikslinga atlikti pilvo palpaciją, jei kalė vaikinga galima apčiuopti vaisiaus dalis. Vaikingumui atmesti galima atlikti ultragarsinį tyrimą ankstyvoje porujo fazėje arba rentgeninį tyrimą vėlyvoje porujo fazėje.

Relaksino hormono įvertinimas. Klonisch ir kt. manė, kad relaksino hormonas nenustatomas nevaikingoms kalėms, bet aptinkamas vaikingoms kalėms (16, 18).

Gydymas. Lengviems pseudonėštumo atvejams paprastai gydymo nereikia (16). Rekomenduojama naudoti plastiko apykakles, kad nesilaižytų pieno liaukų, naktį neduoti vandens. Jei konservatyvi terapija nepadeda ir žindymas yra nuolatinis, gali būti svarstoma papildoma simptominė terapija medikamentais. Galima naudoti steroidinius preparatus (estrogenų, androgenų junginiai), dopamino agonistus (kabergolinas) (16, 18).

Kai kalėms kiekvieno lytinio ciklo metu pasireiškia pseudonėštumas, rekomenduojama atlikti OHE, kuri turėtų būti atlikta porujo laikotarpiu, kad pseudonėštumas nepasikartotų(16, 18).

1.2.6 Pieno liaukos navikai

Pieno liaukos navikai yra viena iš dažniausių kalių neoplazijų. Mišrūs navikai yra dažniausi iš pieno liaukų navikų (25). Pieno liaukų navikai sudaro daugiau kaip 50 proc. visų kalių neoplazmų ir nuo 41 iki 53 proc. šių navikų yra piktybiniai (26, 27).

Rizikos faktoriai. Amžius yra vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių pieno liaukų navikų išsivystymui (20). Kalių pieno liaukų navikai dažniausiai pastebimi vidutinio amžiaus ir senoms patelėms (22, 24). Jaunesniems šunims dažniau būna gerybiniai navikai (vidutiniškai 7–9 metų amžiaus), o

15 piktybiniai navikai – vyresniems šunims (vidutiniškai 9–11 metų amžiaus) (20, 23). Dauguma autorių nurodo, kad dažniausiai pieno liaukų neoplazija išsivysto 8–11 metų amžiaus kalėms (20, 23, 24). Piktybinių navikų buvimas iki 5 metų yra retas, nebent buvo vartojami egzogeniniai hormonai, pvz.: progestinas (20, 24).

Hormonai. Endogeninių kiaušidžių hormonų poveikis ankstyvame amžiuje yra svarbus veiksnys, darantis įtaką pieno liaukų navikų vystymuisi (20). Kalės, kurioms atlikta OHE iki pirmos rujos, tikimybė susidaryti pieno liaukų navikams sumažėja iki 0,5 proc, po pirmos rujos – iki 8 proc., po antros rujos arba vėliau – iki 26 proc. (20, 21). Egzogeniniai hormonai, progestinai ir estrogenai, padidina pieno liaukų neoplazijos išsivystymo riziką kalėms. Mažos progestino dozės skatina gerybinių navikų vystymąsi, tuo tarpu progestinų ir estrogenų derinys sukelia piktybinių navikų vystymąsi (23). Kiti veiksniai, tokie kaip pseudonėštumas, nėštumas ar nereguliarios rujos, reikšmingos įtakos pieno liaukų navikų išsivystymui neturi (20, 23).

Veislės. Pieno liaukų navikais gali sirgti visų veislių kalės (20). Tačiau didesnė rizika yra susirgti mažų veislių grynakraujėms kalėms (20, 23). Didesnė rizika pieno liaukų navikams išsivystyti yra: pudeliams, Jorkšyro terjerams, taksams, Maltos bišonams, spanieliams, Anglų seteriams, Burbonų brakams, Vokiečių aviganiams (20–24).

Dieta ir nutukimas. Pieno liaukų navikų formavimuisi įtakos turi šuns mityba. Kelių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad lytinio brendimo laikotarpiu (tarp 9 ir 12 mėnesių) normali kūno konstitucija sumažina tikimybę sirgti pieno liaukos navikais. Didesnė rizika pieno liaukų neoplazijai yra patelėms, kurios 1 metų amžiaus yra nutukusios ir šeriamos raudona mėsa (20, 23). Kito tyrimo rezultatai parodė, kad kalės, sergančios pieno liaukų navikais, šeriamos mažai riebalų ir daug proteinų turinčia dieta išgyveno ilgiau nei šeriamos mažai riebalų ir mažai baltymų turinčia dieta (21, 23).

Klinikiniai požymiai. Pieno liaukų navikus palyginti lengva aptikti klinikinio tyrimo metu (20, 22). Dažniausiai kalėms, sergančioms pieno liaukų navikais, randamas daugiau nei vienas darinys (20). Pagal atliktus tyrimus, 70 proc. kalių turėjo daugiau nei vieną naviką (20, 21, 24). Dauguma kalių, sergančių pieno liaukų navikais, yra kliniškai sveikos (21–23). Jei yra metastazių, šunims gali pasireikšti nespecifiniai ligos požymiai: nuovargis, svorio kritimas, mieguistumas, dusulys, kosulys (21, 24). Priklausomai nuo naviko tipo, jie gali būti maži arba dideli, fiksuoti arba laisvai judantys, su opomis (20– 22). Regioniniai limfiniai mazgai gali būti normalūs arba padidėję. Kaudalinėse 4 ir 5 pieno liaukose dažniau susiformuoja dariniai nei kranialinėse pieno liaukose (20, 21). Maži navikai (<1 cm skersmens) yra labiau linkę būti gerybiniai, o didesni (> 3–5 cm skersmens) – piktybiniai (20, 23).

16 Diagnostika. Kraujo tyrimai dažniausiai yra normos ribose, nebent gyvūnas turi gretutinių ligų (21). Visiems šunims, sergantiems pieno liaukų navikais, turi būti daromos trijų vaizdų krūtinės ląstos rentgenogramos (ventrodorsalinė, kairė ir dešinė laterolateralinės), norint tiksliai įvertinti metastazių buvimą plaučiuose. Biopsija, dažniausiai ekscizinė biopsija, yra rekomenduojama kaip diagnostinis metodas (21, 22).

Gydymas. Chirurgija yra pagrindinis ir efektyviausias šunų pieno liaukų navikų gydymas (21, 22). Naudojamos chirurgijos technikos yra: lumpektomija, paprasta mastektomija, sritinė mastektomija, radikali mastektomija (24). Lumpektomija taikoma pavieniams, smulkiems, kietiems iki 0,5 cm dydžio navikams šalinti. Paprasta mastektomija taikoma iki 3 cm dariniams šalinti, kurie lokalizavęsi vienoje pieno liaukoje. Sritinė mastektomija – šalinami didesni nei 3 cm navikai kartu su limfiniu mazgu. Radikali mastektomija: vienpusė arba bilateralinė, kai šalinamos visos pieno liaukos (22).

Neseniai atlikto tyrimo metu, buvo nustatyta, kad kalėms kurioms buvo atlikta OHE kartu su naviko šalinimu, išgyveno žymiai ilgiau nei tos, kurioms buvo atlikta tik naviko šalinimo operacija (21).

1.2.7 Kiaušidžių cistos

Kiaušidžių cistos – tai įvairaus dydžio struktūros, pripildytos skaidraus skysčio (30, 34). Jos gali būti pavienės arba daugybinės, ant vienos arba abiejų kiaušidžių (30). Pagal lokalizaciją, jas galima skirstyti į ovarines – susidaro kiaušidės viduje, paraovarines – susidaro šalia kiaušidės (31). Cistos sudaro 80 % visų kiaušidžių ligų (29).

Kiaušidžių cistos dažniausiai nustatomos didžiųjų veislių kalėms: vokiečių aviganiams, Labradoro retriveriams, auksaspalviams retriveriams (31). Cistomis dažniausiai serga kalės, kurios yra vyresnės nei 6 metų amžiaus (31, 34).

Dažniausiai randamos šios cistos: folikulinės, geltonkūnio, liuteinizuojančios folikulinės, tinklinės, paviršinio epitelio (29, 30).

Folikulinės cistos – jų sienelė plona, sudaryta iš granuliozinių ląstelių, vidus pripildytas skaidraus vandeningo skysčio. Šios cistos panašios į Grafo folikulus. Manoma, kad folikulinės cistos atsiranda dėl nepakankamo LH hormono išsiskyrimo. Cistų dydis gali būti nuo kelių milimetrų iki 300 mm. Folikulinės cistos gamina estrogenus (32, 33).

Liutenizuotos folikulinės cistos – jų sienelė yra storesnė ir nepermatoma, išklota luteocitais. Manoma, kad jos atsiranda iš folikulinių cistų, kai šios liuteinizuojasi. Liutenizuotos folikulinės cistos gali gaminti progesteroną (4, 32).

Kiaušidės tinklo cistos – jos išklotos vienu sluoksniu kubiškuoju epiteliu. Jos išsivysto kiaušidės šerdinėje dalyje iš embrioninių struktūrų. Dažniausiai šios cistos negamina hormonų. Jos randamos

17 vyresnio amžiaus kalėms. Šias cistas reikėtų šalinti chirurginiu būdu, nes kai jos tampa didelės ima spausti kiaušidės žievę (32).

Geltonkūnio cista – tai cistinė ertmė, pripildyta skysčio, geltonajame kūne (32). Manoma, kad šios cistos yra nereikšmingos (4, 32).

Cistinės poepitelinės struktūros – susiformuoja iš kiaušidės paviršiaus. Jos dažniausiai yra mažesnės nei 5 mm, išklotos kubiškuoju epiteliu. Jos randamos vyresnio amžiaus kalėms ir yra nereikšmingos (32).

Paraovarinės cistos – susiformuoja iš likusių embrioninių struktūrų – paramezonefrinio latako

(Miulerio latakas), mezonefrinių latako (Volfo latakų liekanos) arba mezonefrinių kanalėlių. Šios cistos

turi lygiųjų raumenų sienelę. Dažniausiai šios cistos neturi klinikinės reikšmės (4, 32).

Klinikiniai požymiai. Dėl cistų gali pailgėti tarprujo intervalas, sutrikti lytinis ciklas. Dėl didelio estrogenų kieko galima vulvos edema. Taip pat galimos išskyros su kraujo priemaiša iš vulvos. Kiti galimi požymiai panašūs į piometros, pieno liaukų navikų, alopeciją (33).

Diagnostika. Cistos diagnozuojamos, kai yra pakankamai didelės. Jos gali būti aptiktos atliekant pilvo apčiuopą, ultragarsinio tyrimo metu. Taip galima atlikti hormonų tyrimą, rentgenografiją (33, 34).

Gydymas. Siūloma atlikti OHE, siekiant pašalinti pasikartojimo riziką. Folikulinėms cistoms gydyti galima naudoti GnRH (gonadotropiną atpalaiduojantis hormonas) arba hCG (žmogaus chorioninis gonadotropinas). Tačiau šių gydymo būdų sėkmė yra ribota (32, 34).

1.2.8 Metritas

Metritas yra gimdos endometriumo uždegimas po atvedimo, kurį sukelia bakterinė infekcija (37– 39). Kitos metritą predisponuojančios priežastys yra užsilaikę vaisiai ir placentos dalys, ilgalaikis ir sunkus gimdymas, abortas (37, 38, 40). Dažniausiai pasireiškia per savaitę po šuniavimosi (37–39).

Etiologija. Dažniausiai išskiriamos šios bakterijos, kurios sukelia metritą: streptokokai, stafilokokai, Proteus spp., Escherichia coli (37, 38, 40). Bakterijos patenka į gimdą gimdymo metu, išsiplėtus gimdos kakleliui (39, 40).

Pirmieji klinikiniai požymiai yra pūlingos išskyros iš vulvos (37, 38). Šunys, sergantys metritu, dažniausiai būna apatiški, karščiuoja, letargiški, dehidratavę, būna suprastėjęs apetitas, todėl gali nesirūpinti palikuoniais. Taip pat galimi ir tokie požymiai, kaip vėmimas, viduriavimas, greitas širdies ritmas, aglaktija ir pūlingos išskyros su krauju (37–39).

Diagnozė remiasi anamneze, klinikiniu tyrimu, kraujo tyrimais (anemija, neutropenija), makšties citologija (37). Taip pat tikslinga atlikti rentgeninį tyrimą dėl susilaikiusių vaisių bei ultragarsinį tyrimą dėl gimdos turinio įvertinimo (38).

18 Gydymas remiasi skysčių bei antimikrobine terapija. Enrofloksacinas, amikacinas ir antrosios kartos cefalosporinai yra geras pradinis pasirinkimas dėl E. coli; amoksicilino vartojimas yra naudingas prieš streptokokus (37, 38).

1.2.9 Mastitas

Mastitas – tai pieno liaukos audinio uždegimas (42, 44). Šia liga susergama po atvedimo, vėlyvojo

vaikingumo metu arba esant pseudonėštumui ir laktacijos metu (41, 42).

Pagal patogenezę ir klinikinius požymius, kalių mastitas klasifikuojamas kaip ūminis, gangreninis ir subklinikinis mastitas (4, 45).

Manoma, kad prieš ir po atvedimo žindančioms kalėms ūminio mastito paplitimas yra atitinkamai maždaug 23 % ir 54,2 %. Apskaičiuota, kad kalėms, sergančioms pseudonėštumu, ūminio mastito paplitimas yra apie 27 %. Priešatvediminiu laikotarpiu subklinikinio mastito paplitimas yra 54,2 %, poatvediminiu laikotarpiu – 23,9 % ir 21,9 % dėl pseudonėštumo (44).

Ūminio mastito atveju būdingas karščiavimas (40–41 °C), pieno liaukos hipertrofija, ypač skausminga, karšta, patinusi pieno liauka, dehidracija, anoreksija, depresija, o sunkiais atvejais – net sepsis. Gali būti pakitusi pieno spalva – rausva, su pūliais. Bakteriologinis pieno tyrimas daugeliu atvejų yra teigiamas.

Gangreninis mastitas dažniausiai yra negydomo ūmaus mastito pasekmė. Apibūdinamas, kaip sunki vietinė ir sisteminė reakcija, pasireiškianti karščiavimu (40–41 °C), pažeistos pieno liaukos yra nuo tamsios iki violetinės spalvos ir labai skausmingos, karštos ir patinusios. Gali susiformuoti abscesas su pūliais, vėliau atsirasti opų ir nekrozė. Gyvūnai yra dehidratuojantys, anoreksiški, prislėgti ir turi sepsio požymių. Pieno mėginių bakteriologinis tyrimas taip pat teigiamas (4, 45, 46).

Subklinikinis mastitas diagnozuojamas remiantis klinikiniais duomenimis, klinikine apžiūra ir pieno analize. Paprastai subklinikinio mastito atvejais nėra pastebimų pieno liaukos ar pieno sekrecijos pokyčių, o pieno analizė rodo šarminį pH ir padidėjusį somatinių ląstelių skaičių. Bakteriologiniai tyrimai yra teigiami (45, 46).

Lėtinis mastitas. Mažai žinoma apie lėtinį šunų mastitą. Dažniausiai tai yra ne tokių sunkių ūminių mastito atvejų pasekmė arba susiję su pieno liaukų neoplazija. Klinikinio tyrimo metu pieno liauka gali būti šiek tiek patinusi ir uždegimiška, o konsistencija palpacijos metu gali būti nevienalytė. Lėtinis mastitas turėtų būti įtariamas tuo atveju, kai naujagimiai dažniau gaišta ir jaunikliai nepriauga svorio (46).

19 Pagrindinė kalių mastito priežastis yra bakterijos, taip pat ir parazitai gali būti priskiriami prie sukėlėjų (41, 42). Pagrindinės bakterijos, sukeliančios mastitą, yra Escherichia coli, Staphylococcus spp ir Streptococcus spp. (43).

Rizikos veiksniai yra šie: blogos higienos sąlygos, traumos ir sisteminės infekcijos. Dažniausias infekcijos kelias yra pro spenio angą, traumos ir hematogeninis kelias (41, 46).

Klinikiniai požymiai. Gali paveikti vieną arba daugiau pieno liaukų vienu metu (41, 42, 45). Po uždegimo liauka tampa kieta ir skaudanti (41). Uždegimo metu išsiskiria geltonos arba raudonos spalvos pieno išskyros, kurio negalima šerti jaunikliams (41, 45). Patelei pasireiškia bendri ligos požymiai: anoreksija, dehidratacija, drebulys, padidėja kūno temperatūra, sumažėja pieno gamyba ir pasireiškia vėmimas. Taip pat pastebimi vietiniai infekcijos požymiai: skausmas, edema, sukietėjimas, eritema ir pieno spalvos pakitimas (41, 41, 45).

Diagnozavimas remiasi anamneze, klinikine apžiūra. Pieno mikrobiologija, citologija ir pH tyrimas naudingi ne tik klinikiniam mastitui patvirtinti, bet ir subklinikiniams ar lėtiniams atvejams nustatyti (42, 44). Reikėtų įvertinti visas pieno liaukas, patikrinant jų simetriją, temperatūrą, dydį, konsistenciją ir odos spalvą bei įvertinti pieno spalvą, konsistenciją ir kvapą. Taip pat pieno liaukos ultragarsinis tyrimas yra labai naudingas diagnostinis metodas mastitui ir pieno liaukos navikui nustatyti. Galima tiksliai įvertinti uždegimo laipsnį, taip pat aptikti anomalijas liaukos viduje (46).

Gydymas. Taikoma skysčių terapija. Po to vartojami plataus veikimo spektro antibiotikai, parinkti atsižvelgiant į pieno pH. Jei pieno pH yra žemesnis nei serumo pH (< 7,3), galima paskirti trimetoprimo / sulfatiazino, eritromicino, linkomicino. Kai pH yra > 7,4, skiriamas ampicilinas arba cefaleksinas. Taip pat rekomenduojama išmelžti pieno liaukas, kad nesikauptų sekretas, plauti pieno liaukas. Šiltų kompresų naudojimas mažiausiai du kartus per dieną gali padėti sumažinti liaukos uždegimą (46).

20

2 TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Atrinktos kalės, sergančios reprodukcinės sistemos sutrikimais n=112

Pagal amžių skirstoma į

3 grupes Sezoniškumas

Pagal veisles skirstoma į 2 grupes 1 gr. kalės, kurių amžius nuo 1 iki 5 metų n=35 2 gr. kalės, kurių amžius nuo 6 iki 10 metų n=52 3 gr. kalės, kurių amžius nuo 11 iki 15 metų n=25 Grynave isliai šunys n=87 Mišrūnai n=25 1 gr. Smulkių jų veislių kalės n=53 2 gr. Vidutinių veislių kalės n=21 3 gr. Didžiųjų veislių kalės n=13

21 Tyrimas buvo atliekamas privačioje smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“, Kauno mieste. Tiriamoji medžiaga buvo renkama nuo 2019 metų rugsėjo iki 2020 metų lapkričio mėnesio.

Duomenys buvo renkami iš klinikos duomenų bazės. Buvo fiksuojama kalių dažniausiai pasitaikantys reprodukciniai sutrikimai. Taip pat buvo renkami duomenys apie gyvūnų klinikinius požymius, amžių, veislę, diagnozuotą ligą, ligos pasireiškimo sezoniškumą, atliktus diagnostinius ir specialiuosius tyrimus. Tyrimai atlikti laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo – Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas (valstybės žinios 2012 Nr. 122-6126).

Iš viso buvo surinkti duomenys apie 112 gyvūnų. Tirtos kalės buvo suskirstytos į tris amžiaus grupes:  Pirmąją grupę sudarė kalės nuo 1 iki 5 metų amžiaus. Antrąją grupę sudarė kalės nuo 6 iki 10 metų amžiaus. Trečiąją grupę sudarė kalės nuo 11 iki 15 metų amžiaus.

Kalės buvo grupuojamos pagal veislę į grynaveisles kales ir mišrūnes. Tuomet grynaveislės kalės buvo suskirstytos į mažųjų (biglis, cvergšnauceris, čihuahua, jorkšyro terjeras, mopsas, maltos bišonas, pekinas, pudelis, prancūzų buldogas, toiterjeras, taksas, šiba, vakarų Škotijos baltasis terjeras), vidutinių (anglų buldogas, australų aviganis, bokseris, borderkolis, belgų aviganis, bulterjeras, grifonas, labradoro retriveris, pinčeris, sibiro haskis, šeltis) ir didelių (berno zenenhundas, dobermanas, kurtsharas, rotveileris, vokiečių aviganis, vengrų vižla) veislių grupes. Tyrime užfiksuota 32 skirtingos kalių veislės.

Patvirtinus ligos diagnozę (pagal anamnezę, klinikinius požymius, diagnostinius ir specialiuosius tyrimus), buvo registruoti ligų pasireiškimo mėnesiai, kurie priskiriami atitinkamam metų laikui (sezonui).

Statistinė analizė atlikta panaudojus Microsoft Excel kompiuterinę programą. Statistiniam patikimumui apskaičiuoti naudota funkcija „chitest“, rezultatai laikomi statistiškai patikimais, kai p < 0,05.

22

3 TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Klinikoje „X“ dažniausiai pasitaikančios reprodukcinės sistemos ligos

2 pav. Dažniausiai „X“ klinikoje nustatyti reprodukciniai sutrikimai kalėms

Remiantis tyrimo duomenimis, kalėms dažniausiai pasitaikė pseudonėštumas – 48,2 proc., rečiau piometra – 27,7 proc., taip pat gana dažnai – pieno liaukų navikai – 15,2 proc. Rečiausiai pasitaikė hidrometra ir kiaušidžių cistos – po 4,5 proc. (2 pav.).

31 17 54 5 5 0 10 20 30 40 50 60

Piometra Pieno liaukų navikai Pseudonėštumas Hidrometra Kiaušidžių cistos

Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t. Liga

23

3.2 Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas tarp skirtingo amžiaus grupių

3 pav. Dažniausiai „X“ klinikoje nustatytų reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas pagal

amžiaus grupes ir susirgimus

Analizuojant reprodukcinės sistemos ligų pasiskirstymą tarp skirtingų amžiaus kalių (3 pav.), nustatyta, kad piometra daugiausiai sirgo kalės, kurios priklausė 2 grupei (48,4 proc.). Trečioje grupėje susirgimas buvo mažesnis 6,5 procentais nei 2 grupėje. Tuo tarpu pirmoje grupėje piometra pasireiškė 9,7 proc.

58,8 proc. kalių pasireiškė pieno liaukų navikai, kurioms buvo nuo 6 iki 10 metų. Trečioje grupėje susirgimas buvo mažesnis 23,5 procentais nei 2 grupėje. Taip pat pirmoje grupėje vienai kalytei pasireiškė pieno liaukų navikai.

Pseudonėštumu daugiausiai sirgo kalės, kurios priklausė grupei nuo 1 iki 5 metų (57,4 proc.). Antroje grupėje susirgimas buvo mažesnis 18,5 procentų nei 1 grupėje. Tuo tarpu trečioje grupėje pseudonėštumas pasireiškė 3,7 proc.

Hidrometra daugiausiai sirgo kalės, kurios buvo priskirtos grupei nuo 6 iki 10 metų (80,0 proc.). Trečioje grupėje susirgimas buvo mažesnis 60,0 procentų nei 2 grupėje. O amžiaus grupėje nuo 1 iki 5 metų susirgimų nebuvo.

3 1 31 0 0 15 10 21 4 2 13 6 2 1 3 0 5 10 15 20 25 30 35

Piometra Pieno liaukų navikai Pseudonėštumas Hidrometra Kiaušidžių cistos

Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t. Ligos

Ligų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

24 Kiaušidžių cistomis daugiausiai sirgo kalės, kurios priklausė 3 grupei (60,0 proc.). Antroje grupėje susirgimas buvo mažesnis 20,0 procentų nei trečioje grupėje. O amžiaus grupėje nuo 1 iki 5 metų susirgimų nebuvo.

Nustatyta, kad ligų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus buvo statistiškai reikšmingas (p < 0,05).

3.3 Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas pagal sezoniškumą

4 pav. Dažniausiai „X“ klinikoje nustatytų reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas pagal

sezoniškumą

Tyrime analizuota reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas pagal sezoniškumą (4 pav.).

Piometra kalės daugiausiai sirgo rudens mėnesiais (38,7 proc.). Vasaros mėnesiais susirgimų buvo 6,4 procentais mažiau nei rudenį, o pavasarį susirgimų buvo 16,1 procentu mažiau nei rudens mėnesiais. O žiemą piometra pasireiškė 6,5 proc.

Daugiausiai pieno liaukų navikais sirgo žiemos ir pavasario sezonais (29,4 proc.). Rudenį susirgimų buvo 5,9 procentais mažiau nei žiemos ir pavasario sezonais. O vasarą susirgimų buvo 17,6 proc. 12 4 13 0 1 2 5 10 2 2 7 5 16 1 1 10 3 15 2 1 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18

Piometra Pieno liaukų navikai Pseudonėštumas Hidrometra Kiaušidžių cistos

Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t. LIgos

Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas pagal sezoniškumą

25 Pseudonėštumu daugiausiai sirgo pavasario mėnesiais (29,6 proc.). Vasaros mėnesiais susirgimų buvo 1,8 procentu mažiau nei pavasarį, rudenį susirgimų buvo 5,5 procentais mažiau nei pavasarį. Žiemą pseudonėštumas pasireiškė 18,5 proc.

Hidrometra daugiausiai sirgo žiemos ir vasaros mėnesiais (40,0 proc.). Pavasario mėnesiais susirgimų buvo 2 kartus mažiau nei žiemą ir vasarą. O rudens mėnesiais susirgimų nenustatyta.

Kiaušidžių cistomis daugiausiai sirgo žiemą (40,0 proc.). Pavasario, rudens ir vasaros mėnesiais susirgimų buvo 2 kartus mažiau nei žiemą.

Nustatyta, kad ligų pasireiškimas priklausomai nuo susirgimo sezono buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05).

3.4 Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas tarp šunų grupių

5 pav. Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas tarp šunų grupių

Piometra daugiausiai sirgo mažųjų veislių šunys (45,2 proc.). Vidutinių veislių šunys ir mišrūnai sirgo 22,6 procentais mažiau nei mažųjų veislių šunys. Didžiųjų veislių šunys sirgo 9,7 proc.

Pieno liaukų navikais daugiausiai sirgo mažųjų veislių šunys (58,8 proc.). Mišrūnai sirgo 35,3 procentais mažiau nei mažųjų veislių šunys, o vidutinių veislių šunys sirgo 47,0 procentais mažiau nei mažųjų veislių šunys. Taip pat vienai didžiųjų veislių kalytei pasireiškė pieno liaukų navikai.

14 10 24 3 2 7 2 10 1 1 3 1 9 0 0 7 4 11 1 2 0 5 10 15 20 25 30

Piometra Pieno liaukų navikai Pseudonėštumas Hidrometra Kiaušidžių cistos

Sirg u sių š u n ų s ka ičiu s, v n t. Ligos

Reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymas tarp šunų grupių

26 Pseudonėštumu daugiausiai sirgo mažųjų veislių šunys (44,4 proc.). Mišrūnai sirgo 24,0 procentais mažiau nei mažųjų veislių šunys, o vidutinių veislių šunys sirgo 25,9 procentais mažiau nei mažųjų veislių šunys. Didžiųjų veislių šunys sirgo 16,7 proc.

Hidrometra daugiausiai sirgo mažųjų veislių šunys (60,0 proc.). Mišrūnai ir vidutinių veislių šunys sirgo 40,0 procentų mažiau nei mažųjų veislių šunys. Didžiųjų veislių šunims hidrometra nepasireiškė.

Kiaušidžių cistomis daugiausiai sirgo mažųjų veislių šunys ir mišrūnai (40,0 proc.). Vidutinių veislių šunys sirgo 20,0 procentų mažiau nei mažųjų veislių šunys. Didžiųjų veislių šunims kiaušidžių cistos nepasireiškė (5 pav.).

Nustatyta, kad ligų pasireiškimas priklausomai nuo šunų grupių buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05).

3.5 Piometros pasireiškimas tarp skirtingų amžiaus grupių

6 pav. Piometros pasireiškimas pagal amžiaus grupes

Piometra daugiausiai sirgo mažųjų veislių kalės, kurios priklausė 2 ir 3 grupei (42,9 proc.). Pirmoje grupėje susirgimas buvo mažesnis 28,6 procentais nei 2 ir 3 grupėje.

2 6 6 0 3 4 0 3 0 1 3 3 0 1 2 3 4 5 6 7 1 gr. 2 gr. 3 gr. Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t.

Šunų amžiaus grupės

Piometra sirgusių šunų pasiskirstymas pagal

amžiaus grupes

27 Vidutinių veislių šunys piometra daugiausiai sirgo amžiaus grupėje nuo 11 iki 15 metų (57,2 proc.). Antroje grupėje susirgimas buvo mažesnis 14,3 procentų nei 3 grupėje. Pirmoje amžiaus grupėje susirgimų nenustatyta.

Didelių veislių šunims piometra pasireiškė amžiaus grupėje nuo 6 iki 10 metų, kitose amžiaus grupėse susirgimų nebuvo nustatyta.

Piometra daugiausiai sirgo mišrūnės, kurios priklausė 2 ir 3 grupei (42,9 proc.). Pirmoje grupėje sirgo viena kalytė (6 pav.).

Nustatyta, kad piometros pasireiškimas priklausomai nuo šunų amžiaus buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05).

3.6 Piometros pasireiškimas tarp skirtingų šunų veislių

7 pav. Piometros pasireiškimas tarp skirtingų veislių šunų

Pagal veislę daugiausiai piometra sirgo mišrūnai – 22,6 proc. Taip pat vieni iš dažniausiai sergančių buvo Jorkšyro terjero (16,1 proc.) veislės šunys. Rotveilerių, cvergšnaucerių ir biglių sergamumas sudarė 6,5 proc. Mažiausiai sirgo Vokiečių aviganių, Sibiro haskio, šeltis, toiterjerų, Vakarų Sibiro laikos, mopsų, pekinų, pinčerių, labradoro retriverių, grifonų, čihuahua, bulterjero ir Belgų aviganių veislės šunys (3,2 proc.) (7 pav.).

1 2 1 2 1 1 5 1 7 1 1 1 2 1 1 1 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Belgų aviganis Biglis Bulterjeras Cvergšnauceris Čihuahua Grifonas Jorkšyro terjeras Labradoro retriveris Mišrūnas Mopsas Pekinas Pinčeris Rotveileris Sibiro haskis Šeltis Toiterjeras Vakarų Sibiro laika Vokiečių aviganis

Sirgusių šunų skaičius, vnt.

Šun ų v eis lė s

28

3.7 Piometros pasireiškimas pagal sezoniškumą

8 pav. Piometros pasiskirstymas pagal sezoniškumą

Piometra dažniausiai pasireiškė vasaros metu mažųjų veislių kalėms 1,5 karto daugiau nei rudenį ir 3 kartus daugiau nei žiemą ir pavasarį (8 pav.).

Vidutinių veislių kalėms piometra rudens laikotarpiu nustatyta 2 kartus daugiau nei vasarą ir 4 kartus daugiau nei pavasarį.

Didžiųjų veislių kalėms piometra pavasario metu nustatyta 2 kartus daugiau nei vasarą.

Mišrūnėms piometra rudens laikotarpiu nustatyta 2 kartus daugiau nei pavasarį ir 4 kartus daugiau nei vasarą.

Nustatyta, kad piometros pasireiškimas priklausomai nuo susirgimo sezono buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). 4 2 2 6 4 0 1 2 0 0 2 1 4 0 2 1 0 1 2 3 4 5 6 7

Ruduo Žiema Pavasaris Vasara

Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t. Sezonai

Piometros sezoniškumo analizė

29

3.8 Pseudonėštumo pasireiškimas tarp skirtingų amžiaus grupių

9 pav. Pseudonėštumo pasireiškimas pagal amžiaus grupes

Pseudonėštumu daugiausiai sirgo mažųjų veislių kalės, kurios priklausė 1 grupei (50,0 proc.). Antroje grupėje susirgimų buvo 4,2 procentais mažiau nei 1 grupėje. Tik vienas susirgimas nustatytas 3 grupėje.

Vidutinių veislių šunys pseudonėštumu daugiausiai sirgo amžiaus grupėje nuo 6 iki 10 metų (60,0 proc.). Pirmoje grupėje susirgimų buvo 20,0 procentų mažiau nei 2 grupėje. Trečioje grupėje susirgimų nebuvo nustatyta.

Didelių veislių šunims pseudonėštumas pasireiškė amžiaus grupėje nuo 1 iki 5 metų, kitose amžiaus grupėse susirgimų nebuvo nustatyta.

Pseudonėštumu daugiausiai sirgo mišrūnės, kurios priklausė 1 grupei (54,5 proc.). Antroje grupėje susirgimų buvo 18,1 procentu mažiau nei 1 grupėje ir 27,3 procentais daugiau nei trečioje grupėje (9 pav.).

Nustatyta, kad pseudonėštumo pasireiškimas priklausomai nuo šunų amžiaus buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). 12 11 1 4 6 0 9 0 0 6 4 1 0 2 4 6 8 10 12 14 1 gr. 2 gr. 3 gr. Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t.

Šunų amžiaus grupės

Pseudonėštumu sirgusių šunų pasiskirstymas

pagal amžiaus grupes

30

3.9 Pseudonėštumo pasireiškimas tarp skirtingų veislių

10 pav. Pseudonėštumo pasireiškimas tarp skirtingų veislių šunų

Pagal veislę daugiausiai pseudonėštumu sirgo mišrūnai – 20,4 proc. Taip pat vieni iš dažniausiai sergančių buvo Jorkšyro terjero (9,3 proc.) veislės šunys. Mažiau pseudonėštumo atvejų nustatyta mopsų ir Vokiečių aviganių veislės šunims – 7,4 proc., biglių ir labradoro retriverių veislių šunims – 5,6 proc. Mažiausiai susirgimų, 3,7 proc., nustatyta Berno zenenhundo, bokserių, taksų, Maltos bišonų, Prancūzų buldogų, toiterjerų ir Vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės šunims bei 1,9 proc. nustatyta Anglų buldogų, borderkolių, bulterjerų, cvergšnaucerių, dobermanų, kurtsharų, pinčerių, Sibiro haskių, šibos ir Vengrų vižlos veislių šunims (10 pav.).

1 2 3 2 1 1 1 1 2 5 1 3 2 11 4 1 2 1 1 2 2 1 4 0 2 4 6 8 10 12 Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t. Veislės

Pseudonėštumu sirgusių šunų pasiskirstymas

pagal veisles

31

3.10 Pseudonėštumo pasiskirstymas pagal sezoniškumą

11 pav. Pseudonėštumo pasiskirstymas pagal sezoniškumą

Rudens sezono laikotarpiu daugiausiai pseudonėštumo atvejų buvo užfiksuota mišrūnėms (53,8 proc.). Mažųjų veislių šunys sirgo 30,7 procentais mažiau nei mišrūnės, o vidutinių veislių šunys sirgo 38,4 procentais mažiau nei mišrūnės. Tik vienas susirgimas nustatytas didžiųjų veislių šunims.

Žiemos sezonu daugiausiai pseudonėštumo atvejų nustatyta mažųjų ir didžiųjų veislių kalėms (40,0 proc.). Vidutinių veislių šunys ir mišrūnai sirgo 30,0 procentų mažiau nei mažųjų ir didžiųjų veislių kalėms.

Pavasario sezonu daugiausiai susirgimų buvo nustatyta mažųjų veislių kalėms (56,3 proc.). Vidutinių veislių šunys sirgo 31,3 procentais mažiau nei mažųjų veislių šunys, o didžiųjų veislių šunys sirgo 37,5 procentais mažiau nei mažųjų veislių šunys. Mišrūnams susirgimų nebuvo nustatyta.

Vasaros sezonu daugiausiai susirgimų buvo nustatyta mažųjų veislių šunims (53,3 proc.). Vidutinių veislių šunys ir mišrūnai sirgo 33,3 procentais mažiau nei mažųjų veislių šunys. Vienas susirgimas nustatytas didžiųjų veislių šunims (11 pav.).

Nustatyta, kad pseudonėštumo pasireiškimas priklausomai nuo susirgimo sezono buvo statistiškai reikšmingas (p < 0,05). 3 4 9 8 2 1 4 3 1 4 3 1 7 1 0 3 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Ruduo Žiema Pavasaris Vasara

Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t. Sezonai

Pseudonėštumo sezoniškumo analizė

32

3.11 Pieno liaukos navikų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus

12 pav. Pieno liaukų navikų pasireiškimas pagal amžiaus grupes

Pieno liaukų navikais daugiausiai sirgo mažųjų veislių kalės, kurios priklausė 2 ir 3 amžiaus grupei (50,0 proc.). Pirmoje grupėje susirgimų nebuvo nustatyta.

Vidutinių veislių šunys pieno liaukų navikais daugiausiai sirgo amžiaus grupėje nuo 6 iki 10 ir nuo 11 iki 15 metų (50,0 proc.). Pirmoje grupėje susirgimų nebuvo nustatyta.

Didelių veislių šunims pieno liaukų navikai pasireiškė amžiaus grupėje nuo 6 iki 10 metų, kitose amžiaus grupėse susirgimų nebuvo nustatyta.

Mišrūnėms, pieno liaukų navikai daugiausiai pasireiškė 6–10 m. amžiaus grupėje (75,0 proc.). Pirmoje grupėje sirgo viena kalytė, o trečioje grupėje susirgimų nebuvo nustatyta (12 pav.).

Nustatyta, kad pieno liaukų navikų pasireiškimas priklausomai nuo šunų amžiaus buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). 0 5 5 0 1 1 0 1 0 1 3 0 0 1 2 3 4 5 6 1 gr. 2 gr. 3 gr. Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t.

Šunų amžiaus grupės

Pieno liaukų navikais sirgusių šunų pasiskirstymas

pagal amžiaus grupes

33

3.12 Pieno liaukų navikų pasireiškimas priklausomai nuo veislės

13 pav. Pieno liaukų navikų pasireiškimas tarp skirtingų veislių šunų

Pagal veislę daugiausiai pieno liaukų navikais sirgo Jorkšyro terjerai – 35,3 proc. Taip pat vieni iš dažniausiai sergančių buvo mišrūnai (23,5 proc.). Mažiausiai atvejų nustatyta Vokiečių aviganių, toiterjerų, pudelių, pinčerių, Maltos bišonų, cvergšnaucerių ir Australų aviganių veislės šunims (po 5,9 proc.) (13 pav.). 1 1 6 1 4 1 1 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7 Australų aviganis Cvergšnauceris Jorkšyro terjeras Maltos bišonas Mišrūnas Pinčeris Pudelis Toiterjeras Vokiečių aviganis

Sirgusių šunų skaičius, vnt.

Šun ų v eis lė s

Pieno liaukų navikais sirgusių šunų pasiskirstymas

pagal veisles

34

3.13 Pieno liaukų navikų pasiskirstymas pagal sezoniškumą

14 pav. Pieno liaukų navikų pasiskirstymas pagal sezoniškumą

Pieno liaukų navikai, mažųjų veislių kalėms, pasireiškė tiek žiemą ir pavasarį vienodai, tai sudarė 30,0 procentų. Vasarą ir rudenį buvo nustatyta 10,0 procentų mažiau susirgimų nei žiemos ar pavasario sezonu.

Vidutinių veislių kalėms po 1 pieno liaukų navikų atvejį nustatyta žiemą ir vasarą. Didžiųjų veislių kalėms tik 1 atvejis nustatytas pavasarį.

Mišrūnėms pieno liaukų navikai rudens laikotarpiu nustatyti 2 kartus daugiau nei žiemą ir pavasarį (14 pav.).

Nustatyta, kad pieno liaukų navikų pasireiškimas priklausomai nuo susirgimo sezono buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). 2 3 3 2 0 1 0 1 0 0 1 0 2 1 1 0 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5

Ruduo Žiema Pavasaris Vasara

Si rgus ių šu n ų s ka ič ius , v n t. Sezonai

Pieno liaukų navikų sezoniškumo analizė

35

3.14 Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasireiškimas pagal amžiaus grupes

15 pav. Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasireiškimas pagal amžiaus grupes

Kiaušidžių cistos ir hidrometra daugiausiai sirgo mažųjų veislių kalės, kurios priklausė 2 grupei (60,0 proc.), o 3 grupėje susirgimas buvo 20,0 procentų mažesnis nei 2 grupėje.

Vidutinių veislių šunims nustatyti 2 kiaušidžių cistų ir hidrometros atvejai 3 grupėje.

Mišrūnėms daugiausiai atvejų nustatyta 2 grupėje (66,7 proc.), o 3 grupėje susirgimas buvo mažesnis 2 kartus nei 2 grupėje.

Didžiųjų veislių šunims kiaušidžių cistų ir hidrometros atvejų nebuvo nustatyta (15 pav.).

3 0 2 2 2 1 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5

Mažų veislių šunys Vidutinių veislių šunys Mišrūnai

Sirgusių šunų skaičius, vnt.

Kiaušidžių cistų ir hidrometra sirgusių šunų

pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

36

3.15 Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasireiškimas pagal šunų veisles

16 pav. Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasireiškimas tarp skirtingų veislių šunų

Pagal veislę daugiausiai kiaušidžių cistomis ir hidrometra sirgo mišrūnai ir jorkšyro terjerai – 30,0 proc. Mažiau susirgimų nustatyta pinčeriams (20,0 proc.). Mažiausia atvejų nustatyta pudelių ir maltos bišonų veislės šunims (16 pav.).

2 3 1 3 1 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5

Pinčeris Jorkšyro terjeras Pudelis Mišrūnas Maltos bišonas

Si rgus ių šu n š s ka ič ius , v n t. Veislės

Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasiskirstymas

pagal veisles

37

3.16 Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasireiškimas pagal sezoniškumą

17 pav. Kiaušidžių cistų ir hidrometros pasiskirstymas pagal sezoniškumą

Mažųjų veislių šunys kiaušidžių cistomis ir hidrometra daugiausiai sirgo pavasarį ir žiemą (40,0 proc.), o vasarą susirgimų buvo 2 kartus mažiau.

Vidutinių veislių šunims susirgimai nustatyti tik vasaros sezonu.

Mišrūnai daugiausiai sirgo žiemos sezonu (66,7 proc.), o rudenį susirgimų buvo 2 kartus mažiau (17 pav.). 1 2 2 2 1 2 0 0,5 1 1,5 2 2,5

Mažų veislių šunys Vidutinių veislių šunys Mišrūnai

Sirgusių šunų skaičius, vnt.

Kiaušidžių cistų ir hidrometros sezoniškumo

analizė

38

4 REZULTATŲ APTARIMAS

Iš viso ištirta 112 kalių. Iš diagnozuotų reprodukcinių sutrikimų, piometra sudarė 27,7 proc., pseudonėštumas – 48,2 proc., pieno liaukų navikai – 15,2 proc., hidrometra ir kiaušidžių cistos – po 4,5 proc.

Pagal amžiaus grupes, daugiausiai susirgimų nustatyta 6–10 metų kalėms, mažiau sirgo nuo 1 iki 5 metų amžiaus kalės, o mažiausiai 11–15 metų amžiaus kalės. Nustatyta, kad ligų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus buvo statistiškai reikšmingas (p < 0,05).

Piometra (48,4 proc.), pieno liaukų navikais (58,8 proc.) ir hidrometra (80,0 proc.) daugiausiai sirgo 6–10 metų amžiaus kalės, pseudonėštumu – nuo 1 iki 5 metų amžiaus kalės (57,4 proc.), o kiaušidžių cistomis – nuo 11 iki 15 metų amžiaus kalės (60,0 proc.).

Remiantis moksliniais literatūros šaltiniais, lytinių organų patologijos patelėms dažniausiai diagnozuojamos vyresniame amžiuje (31). Feldman teigimu, kiaušidžių cistomis yra linkusios sirgti vyresnės nei 6 metų amžiaus kalės (35). Gibson ir kt. teigia, kad piometros susirgimo amžiaus vidurkis yra 7 metai ir 7 mėnesiai (36).

Tyrimo duomenys sutampa su autorių duomenimis, nes daugiausiai susirgimų nustatyta kalėms, kurių amžius nuo 6 iki 10 metų.

Tyrimo metu buvo analizuojamas reprodukcinių sutrikimų pasireiškimas pagal sezoniškumą. Nustatyta, kad piometra daugiausiai sirgo rudens mėnesiais (38,7 proc.), pieno liaukų navikais sirgo žiemos ir pavasario sezonais (29,4 proc.), pseudonėštumu daugiausiai sirgo pavasario mėnesiais (29,6 proc.), hidrometra daugiausiai sirgo žiemos ir vasaros mėnesiais (40,0 proc.), kiaušidžių cistomis daugiausiai sirgo žiemą (40,0 proc.). Nustatyta, kad ligų pasireiškimas priklausomai nuo susirgimo sezono buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05).

Laurusevičiaus atlikto tyrimo metu, daugiausiai piometra kalės sirgo vasaros mėnesiais. Tai gali būti susiję su tuo, kad dauguma kalių surujoja pavasarį, tuomet liuteininė fazė būna vasarą (47). Antonov ir kt. atlikto tyrimo metu daugiausiai piometros susirgimų buvo rudenį ir pavasarį, mažiausiai žiemos laikotarpiu (48). Sangha ir kt. atlikto tyrimo metu nustatė, kad daugiausiai pieno liaukų navikų susirgimų buvo pavasarį, šiek tiek mažiau rudenį, žiemą, o mažiausiai vasarą (49). Mūsų atlikto tyrimo duomenys sutampa su kitose šalyse atliktais tyrimais. Apie sezoniškumo įtaką kitoms ligoms literatūroje duomenų nėra.

Analizuojant reprodukcinių sutrikimų pasiskirstymą tarp šunų grupių, nustatyta, kad visomis ligomis daugiausiai sirgo mažųjų veislių šunys (47,3 proc.), mažiau susirgimų nustatyta mišrūnėms (22,3 proc.) ir vidutinių veislių šunims (18,8 proc.), o mažiausiai – didžiųjų veislių šunims (11,6 proc.). Tačiau

39 nustatyta, kad ligų pasireiškimas priklausomai nuo šunų grupių buvo statistiškai nereikšmingas (p > 0,05).

Remiantis kelių autorių atliktais tyrimais nustatyta, kad piometra ir pieno liaukų navikais dažniausiai serga mažųjų veislių šunys, o rečiausiai didžiųjų veislių kalės (50, 51). Kiaušidžių cistos dažniausiai nustatomos didžiųjų veislių kalėms (31).

Tyrimo duomenys sutampa su autorių duomenimis, išskyrus kiaušidžių cistų atvejus, kurių didžiųjų veislių šunims nebuvo nustatyta.

Atlikus tyrimą nustatyta, kad dažniausiai piometra (22,6 proc.), pseudonėštumas (20,4 proc.) ir kiaušidžių cistos (40,0 proc.) pasireiškė mišrūnėms. Pieno liaukų navikais (35,3 proc.) ir hidrometra (40,0 proc.) daugiau sirgo Jorkšyro terjerai. Taip pat iš grynaveislių kalių daugiau susirgimų pasitaikė vokiečių aviganiams, pinčeriams, mopsams, bigliams.

Remiantis kelių autorių atliktais tyrimais, nustatyta, kad piometros predispozicija yra šioms veislėms: rotveileris, šv. Bernardas, čiau čiau, auksaspalvis retriveris, miniatiūrinis šnauceris, airių terjeras, Airedale terjeras, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis, šiurkščiaplaukis koljė ir Berno kalnų šuo (7, 8). Pieno liaukų navikais susirgti didesnė rizika yra pudeliams, Jorkšyro terjerams, taksams, Maltos bišonams, spanieliams, Anglų seteriams, Burbonų brakams, Vokiečių aviganiams (20–24).

40

5 IŠVADOS

1. Dažniausiai, Veterinarinėje „X“ klinikoje, nustatytos šios kalių reprodukcinės sistemos sutrikimai: pseudonėštumas (48,2 proc.), piometra (27,7 proc.) ir pieno liaukų navikai (15,2 proc.).

2. Reprodukcinės sistemos ligos daugiausiai nustatytos mažųjų veislių šunims (47,3 proc.), o mažiausiai – didžiųjų veislių šunims (11,6 proc.). 1–5 metų amžiaus kalėms dažniau pasireiškė pseudonėštumas, 6–10 metų amžiaus – pasireiškė piometra, pieno liaukų navikai ir hidrometra, 11–15 metų – kiaušidžių cistos.

3. Piometra daugiausiai sirgo rudens mėnesiais (38,7 proc.), pieno liaukų navikais – žiemos ir pavasario sezonais (29,4 proc.), pseudonėštumu daugiausiai sirgo pavasario mėnesiais (29,6 proc.), hidrometra – žiemos ir vasaros mėnesiais (40,0 proc.), kiaušidžių cistomis daugiausiai sirgo žiemą (40,0 proc.).

41

6 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Costa A. S., et al. A retrospective study of reproductive disorders in female dogs from the city of Uberlândia, Minas Gerais, Brazil. Semina: Ciências Agrárias. 2019; 40:2299-2308.

2. Concannon P. W., Reproductive cycles of the domestic bitch. Anim Reprod Sci. 2011; 124:200-10. 3. Root Kustritz MV., Managing the reproductive cycle in the bitch. Vet Clin North Am Small Anim

Pract. 2012; 42:423-37.

4. England G, Heimendahl A. BSAVA Manual of canine and feline reproduction and neonatology. BSAVA - British Small Animal Veterinary Association. 2014; p. 2-3, 158-159, 168-183.

5. Sant’Anna M. C., Fabretti A. K., Martins M. I. M. Clinical approach to canine vaginitis. Semina: Ciências Agrárias. 2012; 33:1543-1554.

6. Jitpean S, Holst BS, Höglund OV, Pettersson A, Olsson U, Strage E, Södersten F, Hagman R. Serum insulin-like growth factor-I, iron, C-reactive protein, and serum amyloid A for prediction of outcome in dogs with pyometra. Theriogenology. 2014; 82:43-48

7. Kumar A, Saxena A. Canine pyometra: current perspectives on causes and management – a review. The indian journal of veterinary sciences and biotechnology. 2018; 4(01), 52-56.

8. Baithalu R, Kumari, Maharana B, Ranjan, Mishra C, Sarangi L, Samal L. Canine pyometra. Veterinary world. 2010; 340-342.

9. Jitpean S, Ström-Holst B, Emanuelson U, Höglund OV, Pettersson A, Alneryd-Bull C, Hagman R. Outcome of pyometra in female dogs and predictors of peritonitis and prolonged postoperative hospitalization in surgically treated cases. BMC Vet Res. 2014; 10:6.

10. Hagman R. Clinical and molecular characteristics of pyometra in female dogs. Reprod Domest Anim. 2012; 47:323-325

11. Fieni F, Topie E, Gogny A. Medical treatment for pyometra in dogs. Reprod Domest Anim. 2014; 49: 28-32.

12. Payan-Carreira R, Pina J, Costa M, Seixas F, Pires MA. Oestrogen receptors in a case of hydrometra in a bitch. Veterinary record. 2006; 158:487.

13. Antonov A, Atanassov A. Giant mucometra in a Golden Retriever bitch-a case report. International Journal of Advances in Case Reports. 2016, 189-192.

14. Hagman R. Diagnostic and prognostic markers for uterine diseases in dogs. Reproduction in Domestic Animals. 2014; 49:16-20.

15. Sontas BH, Toydemir FS, Erdogan Ö, Şennazli G, Ekici H. Inguinal herniation with hydrometra / mucometra in a poodle bitch. The Canadian Veterinary Journal. 2013; 54:840.

42 16. Thangamani A, Srinivas M, Chandra Prasad B, et al. Canine pseudopregnancy: a review. Research

& Reviews: Journal of Veterinary Science and Technology. 2018; 7:7–11.

17. Garai D, Mukherjee I, Roy I, Mukhopadhyay A. Pseudopregnancy in a bitch-a case report. Indian J. Anim. Hlth. 2020; 59:103-104.

18. Singh L. K., Bhimte A, Pipelu W, Mishra G. K., Patra M. K. Canine pseudopregnancy and its treatment strategies. Depression. 2018; 17, 20.

19. Root A. L., Parkin T. D., Hutchison P, Warnes C, Yam P. S. Canine pseudopregnancy: an evaluation of prevalence and current treatment protocols in the UK. BMC Vet Res. 2018; 14:170.

20. Sorenmo K. U., Rasotto R, Zappulli V, Goldschmidt M. H. Development, anatomy, histology, lymphatic drainage, clinical features, and cell differentiation markers of canine mammary gland neoplasms. Veterinary pathology. 2011; 48:85-97.

21. Sorenmo K, Canine mammary gland tumors. Veterinary Clinics: Small Animal Practice. 2003; 33: 573-596.

22. Cassali G. D., et al. Consensus for the diagnosis, prognosis and treatment of canine mammary tumors-2013. Brazilian Journal of Veterinary Pathology. 2014, 7:38-69.

23. Goldschmidt M. H., Peña L, Zappulli V. Tumors of the mammary gland. Tumors in domestic animals. 2016; 723-765.

24. Sleeckx N, De Rooster H, Veldhuis Kroeze E. J. B., Van Ginneken C, Van Brantegem L. Canine mammary tumours, an overview. Reproduction in Domestic Animals. 2011; 46:1112-1131.

25. Dantas Cassali G, Cavalheiro Bertagnolli A, Ferreira E, Araújo Damasceno K, de Oliveira Gamba C, Bonolo de Campos C. Canine mammary mixed tumours: a review. Veterinary Medicine International, 2012.

26. Andrade F. H., Figueiroa F. C., Bersano P. R., Bissacot D. Z., Rocha N. S. Malignant mammary tumor in female dogs: environmental contaminants. Diagnostic pathology. 2010; 5:45.

27. Gelaleti G. B., Jardim B. V., Leonel C, Moschetta M. G., De Campos Zuccari D. A. P. Interleukin-8 as a prognostic serum marker in canine mammary gland neoplasias. Veterinary Immunology and Immunopathology. 2012; 146:106-112.

28. Jitpean S, Ambrosen A, Emanuelson U, Hagman R. Closed cervix is associated with more severe illness in dogs with pyometra. BMC veterinary research. 2016; 13:11.

29. Sontas B. H., et al. A huge ovarian cyst in a hysterectomized bitch. Reproduction in Domestic Animals. 2011; 46:1107-1111.