MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Sigita Šiaulytė - Masaitienė
PACIENTŲ LŪKESČIAI PIRMINĖJE SVEIKATOS
PRIEŽIŪROJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
dr. Jurgita Vladičkienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PACIENTŲ LŪKESČIAI PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE Sigita Šiaulytė - Masaitienė
Mokslinė vadovė dr. Jurgita Vladičkienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kauno medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2011. 77 p.
Darbo tikslas. Įvertinti pacientų lūkesčius pirminėje sveikatos priežiūroje. Uždaviniai:
1. Nustatyti pacientų bendravimo su gydytojais lūkesčius.
2. Įvertinti pacientų medicininės informacijos suteikimo lūkesčius 3. Nustatyti pacientų prevencinės sveikatos priežiūros lūkesčius.
4. Palyginti skirtingai savo sveikatos būklę vertinančių pacientų lūkesčius.
Tyrimo metodika. Anoniminė anketinė pirminės sveikatos priežiūros klinikos pacientų
apklausa, kurios metu išdalinta 390 anketų, gauti 281 atsakymai (76,6 proc.). Anketiniai duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS.
Rezultatai. Daugumai pacientų svarbus gydytojo nuoširdumas (81,5 proc.), dedamos pastangos
sprendžiant pacientų sveikatos problemas (86,1 proc.), dėmesingumas (90,6 proc.), aktyvesnis jų dalyvavimas priimant sprendimus dėl tyrimų (95,7 proc.), gydymo (93,2 proc.), ligų prevencijos (93,2 proc.). Daugumai pacientų svarbu, kad gydytojas suprantamai paaiškintų apie jų ligą (90,8 proc.), galimus gydymo būdus (92,8 proc.), šalutinį tyrimų ir gydymo poveikį (86,8 proc.), gydymo trukmę (86,8 proc.), tyrimų ir gydymo tikslą (100 proc.), medicininių tyrimų duomenis (100 proc.), kad informacija apie jų sveikatos būklę nuo jų niekada nebūtų slepiama (100 proc.) ir, kad informacija apie teikiamas paslaugas būtų prieinama ir suprantama (95,4 proc.). Daugumai pacientų svarbu būti informuotiems kaip išlikti sveikiems (93,2 proc.), apie sveikos mitybos principus (62,0 proc.), vykdomas profilaktines programas (69,1 proc.), net 78,0 proc. apklaustųjų norėtų, kad jiems pasiūlytų tomis programomis pasinaudoti. 69,1 proc. pacientų norėtų, kad gydytojas siūlytų ir kitas paslaugas, kurios padeda išvengti ligų (vakcinacija). Mažiau negu pusei (47,0 proc.) apklaustųjų buvo labai svarbu ar svarbu, kad gydytojas jiems paaiškintų fizinio aktyvumo ir svorio mažinimo principus, tik 47,7 proc. respondentų norėtų, kad gydytojas juos informuotų apie žalingų įpročių žalą sveikatai. Didesnė dalis blogai savo sveikatą vertinančių pacientų nori, kad šeimos gydytojas jiems paaiškintų fizinio aktyvumo, svorio mažinimo principus (54,5 proc.) ir rūkymo, alkoholio vartojimo žalą sveikatai (84,1 proc.). Didesnei daliai respondentų, vertinančių savo sveikatą kaip gerą, buvo svarbu būti infomuotiems apie sveikos mitybos principus (75,0 proc.), vykdomas profilaktines programas (75,0 proc.) ir raginamiems jose dalyvauti (58,3 proc.). Daugiau nei trečdaliui (36,4 proc.) respondentų, savo sveikatą vertinančių kaip vidutinišką, buvo svarbu, kad gydytojas jiems siūlytų kitas SP paslaugas, kurios padeda išvengti ligų (vakcinacija).
Išvados. Daugumai pacientų svarbus bendravimas su šeimos gydytoju, medicininės informacijos
suteikimas ir būti informuotiems apie ligų prevenciją. Didesnė dalis blogai savo sveikatą vertinančių pacientų nori būti informuojami apie fizinio aktyvumo, svorio mažinimo principus ir žalingų įpročių žalą sveikatai. Didesnei daliai gerai savo sveikatą vertinančių pacientų svarbu būti informuotiems apie sveiką mitybą, vykdomas profilaktines programas ir raginamiems jose dalyvauti. Didesnei daliai respondentų, savo sveikatą vertinančių kaip vidutinišką, svarbu, kad gydytojas jiems pasiūlytų vakcinaciją.
SUMMARY
Management of Public health
PATIENT EXPECTATIONS IN PRIMARY HEALTH CARE Sigita Šiaulytė - Masaitienė
Supervisor Jurgita Vladičkienė, Dr.
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2011. 77 p..
Aim of the study. To evaluate patients’ expectations in primary health care. Objectives:
1. To determine patients expectations as regards communication with doctor physician-patient relationship.
2. To evaluate patients’ opinion on expectations as regards medical information. 3. To determine patients expectations as regards preventive health care.
4. To compare expectations of patients with different self-rated health.
Research methodology. Anonymous questionnaire survey of primary health care clinic patients.
In the course of study 390 questionnaires were distributed and 281 received (76.6%). The data of the survey were analyzed using SPSS.
Results. Most patients indicates sincerity of a doctor (81.5%), efforts while dealing with patient’s
health problems (86.1%), attentiveness (90.6%), increased participation of the patient in clinical decision-making (95.7%), treatment (93.2%), and disease prevention (93.2%) as important. For most patients, it is important that doctor clearly explain about patient’s disease (90.8%), possible ways of treatment (92.8%), side effects of examination and treatment (86.8%), duration of treatment (86,8%), purpose of examination and treatment (100%), medical examination data (100%), that information about patients’ health condition is would never hidden from them (100%), and that information about provided services is available and accessible (95.4%). For most patients, it is important to be informed of how to stay healthy (93.2%), about principles of healthy nutrition (62.0%), prevention programs (69.1%), and even 78.0% respondents would like to participate in those offered programs. 69.1% of patients would like that doctor to offer other services, which help to prevent diseases (vaccination). For less than half of respondents (47.0%), it was very important or important that doctor explain them about principles of exercise and weight-loss, only 47.7% respondents would like doctor to inform them about health damage caused by harmful habits. The greater part of patients, rating their health as poor, want their family doctor to explain them about principles of exercise and weight-loss (54.5%), and harm of smoking and alcohol consumption (84.1%). For the greater part of respondents, rating their health as good, provision of information on principles of healthy nutrition (75.0%), prevention programs (75.0 %) is important, as well as encouragement to participate in those programs (58.3%). For more than one-third (36.4%) of respondents, rating their health as average, it was important that doctor offer other health care services, which help to prevent diseases (vaccination).
Conclusions. Most patients consider communication with family doctor, provision of medical
information, as well as information on prevention of diseases important. The greater part of patients, rating their health as poor, want to be informed about principles of exercise and weight-loss, and harm of addictions. For the greater part of patients, who evaluate their health as good, it is important to be informed about principles of healthy nutrition, prevention programs as well as be to encouraged to participate in those programs. For the greater part of patients, rating their health as average, it is important that doctor would offer them the vaccination.
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacijaSP – sveikatos priežiūra
PSP – pirminė sveikatos priežiūra LNL – lėtinės neinfekcinės ligos BPG – bendrosios praktikos gydytojas n – absoliutus skaičius
p – paklaidos tikimybė lls – laisvės laipsnių skaičius χ² – chi kvadratas
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei – dr. Jurgitai Vladičkienei už suteiktas žinias, idėjas bei puikų bendradarbiavimą rengiant šį magistrinį darbą.
TURINYS
ĮVADAS...7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...9
1. LITERATŪROS APŽVALGA...10
1.1. Lūkesčių samprata ir jų formavimasis...10
1.2. Paciento bendravimo su gydytoju aspektai ir jų tarpusavio sąveika...12
1.2.1. Paciento bendravimo su gydytoju aspektai...12
1.2.2. Gydytojo – paciento santykių aspektai...15
1.3. Pacientų teisė į informaciją ...20
1.4. Prevencinė veikla pirminėje sveikatos priežiūroje ...21
1.5. Pacientų skirtingai vertinančių savo sveikatą lūkesčiai...23
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI...25
2.1. Tyrimo eiga, imtis ir instrumentas...25
2.2. Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika...26
2.3. Statistinė duomenų analizė...27
3. REZULTATAI ...28
3.1. Pacientų bendravimo su šeimos gydytoju lūkesčiai...28
3.2. Pacientų medicininės informacijos lūkesčiai ir jų pateisinimas...33
3.3. Prevencinės sveikatos priežiūros lūkesčiai...39
3.4. Skirtingai savo sveikatą vertinančių pacientų lūkesčiai...48
4. REZULTATŲ APTARIMAS...59
IŠVADOS...64
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS…...65
LITERATŪRA………...66
ĮVADAS
Pacientas apibrėžiamas kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartotojas, jis turi teisę tikėtis, kad sistema atsižvelgs į jo poreikius bei lūkesčius (87).
PSO ekspertai patvirtino, kad viena iš šešių svarbiausių kokybės dimensijų – priežiūra orientuota į pacientą. Ekspertai nustatė, kad pacientai labiausiai vertina gydytojo ir paciento bendravimą, informacijos gavimą, pacientų įtraukimą į sprendimų priėmimą ir sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą (84, 83). Jiems svarbu žinoti ką daro sveikatos priežiūros specialistas, kodėl tai daroma, koks yra jo sveikatos sutrikimas ir ko jis gali tikėtis sergant konkrečia liga. Iš mediko tikimasi pacientui aiškaus komunikavimo būdo (11).
Išskirtinis pacientų dėmesys taip pat skiriamas: personalo draugiškumui, jų gebėjimui padrąsinti pacientą, pagarbiam elgesiui, emociniam palaikymui, dėmesingumui, gebėjimui išklausyti, gydytojo kompetencijai (27, 57, 80).
Visuotinai pripažinta, kad būtent pacientas turi vertinti, ar sveikatos priežiūros sistema orientuota į jo poreikius, o paciento lūkesčių įgyvendinimas Pasaulio sveikatos organizacijos pripažintas vienu reikšmingų sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimo rodiklių. Todėl paciento nuomonės, prioritetų ir lūkesčių įvertinimas tampa svarbiu žingsniu siekiant gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Paciento lūkesčiai svarbūs ne tik kaip jo nuomonės išraiška, jų įgyvendinimas turi įtakos paciento pasitenkinimui sveikatos priežiūros paslaugomis, paslaugų vartojimui, gydymo režimo bei gydymo laikymuisi, taigi, ir gydymo rezultatams (86).
Pacientai, tiesiogiai dalyvaudami sveikatos priežiūros procese, gali nurodyti tai, kas jiems yra svarbiausia, o kas mažiau reikšminga. Pacientų vertinimai gali būti panaudojami nustatant silpnąsias sveikatos priežiūros grandis, kurioms sveikatos priežiūros įstaigų vadovai, šalies politikai turėtų skirti didesnį dėmesį (45).
Suprasti ir išpildyti pacientų poreikius ir pageidavimus yra neatskiriamas praktinės medicinos tikslas (34).
Išsamus pacientų lūkesčių supratimas būtinas norint teikti į pacientą orientuotas sveikatos priežiūros paslaugas, norint patenkinti jų poreikius ir jei būtina koreguoti netinkamus jų lūkesčius (9).
Temos mokslinis naujumas. Lietuvoje ir užsienyje yra nemažai atlikta mokslinių tyrimų, kuriais yra vertinami pacientų bendravimo su šeimos gydytoju, medicininės informacijos
lūkesčiai. Tačiau Lietuvoje nepakankamai plačiai išanalizuoti pacientų prevencinės sveikatos priežiūros lūkesčiai. Beveik nėra atliktų tyrimų, kuriuose lyginami skirtingai savo sveikatos būklę vertinančių pacientų prevencinės sveikatos priežiūros lūkesčiai pirminėje sveikatos priežiūroje.
Darbo praktinė reikšmė. Nustačius ir palyginus pacientų lūkesčius pagal savo sveikatos vertinimą, gauti rezultatai gali būti reikšmingi ne tik moksliniu požiūriu, bet ir taikomi praktikoje, nes jie atskleis pagrindinius pacientų lūkesčius, tai ko pacientai tikisi iš savo šeimos gydytojo. Šis tyrimas taip pat atskleis ir pačių pacientų nuomonę ką reikėtų keisti ar tobulinti norint, kad jie labiau būtų patenkinti sveikatos priežiūros paslaugomis, o tai yra rekomendacija įstaigos vadovui ką reikėtų keisti savo įstaigoje, kad išlaikyti jos konkurencingumą ir stabilumą. Ši informacija svarbi ir šeimos gydytojui, nes tik jie tiesiogiai bendraudami su pacientu gali patenkinti jų lūkesčius taip pagerindami konsultacijos kokybę ir pacientų pasitenkinimą. Politikams tai svarbu tobulinant ir efektyvinant sveikatos priežiūros sistemos veiklą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - įvertinti pacientų lūkesčius pirminėje sveikatos priežiūroje.
Uždaviniai:
1. Nustatyti pacientų bendravimo su gydytojais lūkesčius.
2. Įvertinti pacientų medicininės informacijos suteikimo lūkesčius 3. Nustatyti pacientų prevencinės sveikatos priežiūros lūkesčius.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Lūkesčių samprata ir jų formavimasis
Lūkesčiai – laukimas, viltis, tikėjimas (49). Vartotojų lūkesčiai tai jų tikėjimas ir laukimas, kad produktas/paslauga atitiks visus keliamus kriterijus ir atsiradęs noras bus patenkintas. Reikia paminėti, jog noro negalima tapatinti su lūkesčiais. Noras – konkrečią išraišką įgijęs poreikis arba poreikio apraiška. Poreikis – tai būsena kuomet asmuo suvokia, kad jam kažko reikia. Pasak P.Kotler (33) poreikis – nepastovus jausmas, kad kažko trūksta. Taigi galima teigti, kad poreikio atsiradimas – suvokimas, kad kažko trūksta – skirtumas tarp dabartinės būklės, kuri netenkina ir norimos būsenos. Skiriama du pagrindiniai poreikių tipai:
Biologiniai poreikiai – tai poreikiai, kurie turi būti patenkinami, kad žmonės išgyventų, tai yra, maisto, vandens, būsto, šilumos ir daugelis kitų;
Psichologiniai poreikiai – tai poreikiai, kurie atsiranda, kai norima tapti tam tikros kultūros nariu. Tai apima statuso, galios, pripažinimo ir panašius poreikius. Šie poreikiai daro įtaką elgesiui, tačiau skirtingoje aplinkoje skirtinga esti ir elgsena.
Poreikis yra pirminė būsena, kuri suponuoja noro atsiradimą (47). Tik noro pripažinimas skatina asmenį veikti ir yra stimulas lūkesčių formavimo pradžiai. Kitais žodžiais sakant, atsiradęs noras formuoja tam tikrą tikėjimą apie priemones, kurios turėtų panaikinti skirtumą tarp norimos ir esamos būsenos. Derėtų skirti du atvejus:
poreikis → noras → lūkesčiai; poreikis → be noro ir lūkesčių
Pirmuoju atveju noras suformuoja lūkesčius, kurie yra stimulas tolimesnei elgsenai, tačiau galimas atvejis kuomet poreikis noro ir lūkesčių nesuformuoja. Todėl galima daryti išvadą, kad lūkesčių formavimas esminis veiksnys, nulemiantis komunikacijos veiksmus. Taip pat būtina akcentuoti, jog komunikacijos priemonėmis visų pirma galima suformuoti lūkesčius, o tik po to vartotojui kyla poreikis ir noras įsigyti produktą ar paslaugą.
Pagrindiniai pacientų lūkesčiai – labiau suasmeninta ir saugi sveikatos priežiūra (29). Šie lūkesčiai realizuojami per pacientų sveikatos priežiūros kokybės sampratą, suvoktą remiantis turimomis žiniomis, patirtimi, medikų suteikta informacija.
Sveikatos priežiūros struktūra, Procesu,
Rezultatais
Struktūra apima vietą, įrenginius, personalą, valdymą siekiant užtikrinti gerą sveikatos priežiūros kokybę. Procesas įvardija tai, ką konkrečiai medicinos personalas daro, vykdydamas sveikatos priežiūrą. Rezultatai yra galutiniai sveikatos priežiūros rodikliai. Rezultatas rodo, kaip buvo įvykdyti gydymo uždaviniai, kaip paciento gydymas atitinka standartus ir lūkesčius. Rezultatai atspindi paciento, visuomenės ir gydytojo lūkesčius (4).
Paciento lūkesčiai gali būti bendrojo pobūdžio, t.y susyję su konsultacija, konkrečiais sveikatos nusiskundimais (61). Jie gali būti tiesiogiai susyję su dienotvarke arba atsirasti konsultacijos metu, turėti racionalųjį aspektą - pacientas siekia tam tikro sveikatos laipsnio taip pat žmoniškąjį aspektą - pacientas tikisi jo ar jos unikalumo pripažinimo (56).
Pacientų poreikiai ir lūkesčiai sveikatos priežiūros paslaugų kokybei yra visada didesni nei gydymo įstaigos galimybės juos tenkinti (37).
Paciento svarbiausi lūkesčiai gydymo įstaigoje yra išaiškinti sveikatos sutrikimus, gauti emocinę paramą, gauti jam reikiamą informaciją. Pacientas visada nori maksimaliai gerų sveikatos priežiūros paslaugų „čia ir dabar“, kintant laikmečiui poreikiai didėja. Maksimali paslauga „čia ir dabar“ nebus ir negali būti teikiama. Jeigu prie esamo susirgimo pakanka minimalios diagnostinės ar gydomosios procedūros tai suprantama nėra būtina didesnių invazinių – diagnostinių procedūrų, ir jos nėra numatytos gydymo algoritmuose, nors pacientas to ir labai norėtų. Sveikatos priežiūros paslaugas yra teikiamos pagal nustatytus paslaugų kokybės reikalavimus (24).
Paciento lūkesčių supratimas reikalingas norint teikti į pacientą orientuotą sveikatos priežiūrą, tenkinant pacientų poreikius (54). Orientacija į vartotoją yra pagrindinis visuotinės kokybės vadybos elementas. Tai siekis, kurio įgyvendinimas gali padaryti esminius poslinkius gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę (67).
1.2. Paciento bendravimo su gydytoju aspektai ir jų tarpusavio sąveika
1.2.1. Paciento bendravimo su gydytoju aspektai
Bendravimas laikomas vienu galingiausiu, jautriausiu ir visapusiškiausiu instrumentu, kokį tik gali turėti šeimos gydytojas (1). Jis gydymo proceso metu neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas veiksmas.
Pacientai dažniau akcentuoja emocinį ir psichosocialinį nei fizinį sveikatos priežiūros aspektus. Pacientui svarbu dėmesys, pagarba, konfidencialumas, privatumo išsaugojimas, atjauta, bendradarbiavimas, atvirumas (7). Tai rodo ir pacientų „gero“, ir „blogo“ gydytojo apibūdinimas. Apibūdinant „gerą“ gydytoją net antroje ir ketvirtoje vietoje pagal svarbą pacientai nurodė jų išklausymą konsultacijos metu ir įtraukimą į sprendimų priėmimą. „Blogo“ gydytojo charakteristiką atspindėjo emocinis nejautrumas, neatsidavimas darbui, neatsižvelgimas į pacientų nuomonę ir kt. (43) (žr. 1 lent.). Šios gydytojų charakteristikos dar kartą parodo, kaip pacientui svarbu, kad medikas jį išklausytų, suprastų.
1 lentelė. „Gero“ ir „blogo“ gydytojo charakteristika (43)
„Gero“ gydytojo charakteristika „Blogo“ gydytojo charakteristika
1. Aukšta gydytojų kvalifikacija
2. Paciento išklausymas ir poreikių supratimas
3. Malonus ir geros nuotaikos
4. Pacientą įtraukia į sprendimų priėmimą 5. Skiria pakankamai laiko konsultacijai 6. Pacientams suprantamai teikia
medicininę informaciją
7. Sąžiningas (teikia informaciją nieko neslepiant nuo paciento)
8. „Nekyšininkauja“
1. Emociškai nejautrus
2. Neatsidavęs savo darbui (domina tik pinigai)
3. Neatsižvelgia į paciento nuomonę 4. Trūksta patirties ir įgūdžių
5. Neprisitaiko prie paciento 6. Nekokybiška komunikacija 7. Visada skubantis
8. Slepiantis tiesą
Didėjantys pacientų poreikiai, bendraujant su šeimos gydytoju, nustatyti ir Jungtinėje Karalystėje. Nustatyta, kad 66,7 proc. pirminės sveikatos priežiūros pacientų norėtų daugiau laiko bendrauti su savo gydytoju (51).
Nepakankamą gydytojo dėmesio skyrimą bendravimui su pacientu konsultacijos metu rodo 2004 m. T. Kuzmarsko atliktas tyrimas, kuriame net pirmoje vietoje pagal svarbą pacientai nurodė, kad norint jog BPG galėtų geriau patenkinti PSP įstaigose besilankančių pacientų lūkesčius, reikia daugiau dėmesio skirti bendravimui.
Pacientai išskyrė kriterijus (pagal svarbą) ką reikią daryti BPG norint, kad pagerėtų pacientų pasitenkinimas jų lūkesčių tenkinimu t.y (36):
Daugiau dėmesio skirti bendravimui; Teikti konsultacijas telefonu;
Kelti kvalifikaciją;
Turėti tinkamą kabineto įrangą; Atlikti daugiau profilaktinio darbo;
Siųsti pacientus savalaikei specialistų konsultacijai; Gauti didesnį atlyginimą;
Sumažinti aptarnaujamų pacientų skaičių; Prailgti pacientų aptarnavimo laiką; Sumažinti dokumentacijos tvarkymą.
Komunikavimas – didžiausia medicininės pagalbos teikimo problema. Šiuo metu susidarė stereotipiniai bendravimo modeliai sveikatos priežiūros sistemoje. Dauguma nepasitenkinimo problemų sprendimų būtų efektingesni sveikatos priežiūros sistemoje taikant kompleksinį priėjimą prie sveikatos priežiūros pagalbos teikimo. Pacientų ir personalo bendravimo ypatybės priklauso nuo gydytojų paruošimo, gero išmanymo tiek žmogaus kūno tiek ir psichikos (24). Kuo gydytojas geriau paruošiamas ir geriau išmano bendravimo su pacientais aspektus tuo didesnė tikimybė, kad pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis bus didesnis.
2007 m. Ispanijoje atliktame tyrime nustatyta, kad pagrindiniai pacientų lūkesčiai: tinkamas informacijos suteikimas (11,1 proc.), gydytojo pakankamo susidomėjimo ir rūpesčio jiems rodymas (30,5 proc), tinkamas diagnozės nustatymas (16,3 proc.) (64). Visa tai įrodo, kad apskritai medicinoje gydymas yra antrinis prioritetas palyginus su noru būti išklausytam ir informuotam (53).
Svarbiausios sėkmingo medicininio bendravimo sudedamos dalys, kurias išskiria pacientai yra konfidencialumas, įsijautimas į paciento problemą, žmogiškumas, asmeniškumas, tiesmukiškumas, pacientų įtraukimas į sprendimų priėmimą, sąžiningumas (6) (žr. 2 lent.).
Pacientai gydytojų profesionalumą linkę vertinti, žmogiškosiomis vertybėmis (kaip gydytojas su jais bendrauja, kiek skiria laiko) (16).
2 lentelė. Gydytojo idealaus elgesio bendraujant su pacientu bruožai (6)
Gydytojo idealaus elgesio bruožai Apibūdinimas
1. Konfidencialumas 2. Empatiškumas 3. Žmogiškumas 4. Asmeniškumas 5. Tiesmukiškumas 6. Pagarba 7. Kruopštumas
Gydytojas, kuris suteikia pasitikėjimo pacientui.
Gydytojas bando suprasti ką jaučia ir išgyvena pacientas (fiziškai, emociškai).
Gydytojas yra rūpestingas, užjaučiantis ir malonus.
Gydytojas domisi pacientu ne vien kaip savo „klientu“.
Gydytojas suprantamai pacientui teikia informaciją apie jį, nieko nuo jo neslepia. Gydytojas leidžia pacientui dalyvauti priimant sprendimus. Atsižvelgiama į jo nuomonę. Gydytojas sąžiningas ir užsispyręs.
Sistemingai atliekami klinikiniai tyrimai parodė, jog geresni gydytojo ir paciento santykiai gali teigiamai veikti paciento sveikatos pokyčius: išvengiama ligos komplikacijų, gerėja paciento emocinė būklė, arterinio kraujo spaudimo ir glikemijos kontrolė, skausmo kontrolė (77, 1).
Gydytojo kokybiško bendravimo su pacientu nauda (13):
Pacientas geriau supranta ir įsimena pateiktą informaciją.
Jei pacientas jaučia, kad gydytojas supranta jo rūpesčius ir yra empatiškas, jis labiau pasitiki jam duotais patarimais bei nurodymais.
Empatiškas bendravimas sumažina paciento nerimą, o tai ne tik leidžia lengviau įsiminti informaciją, bet ir padeda susidoroti su problemomis.
Prastas bendravimas ar bendravimo nebuvimas gali iššaukti paciento nepasitikėjimą, įtarinėjimus, priešiškumą ir net konfliktą (46). Visa tai neigiamai formuoja paciento požiūrį į gydytoją.
Siekiant užtikrinti gerą paciento ir gydytojo kontaktą iškyla daug problemų: nepatenkinami paciento poreikiai ir lūkesčiai, gydytojas yra „perkrautas“ socialinių pareigų, nelieka laiko bendrauti su pacientu (16).
Nustatyta, kad pacientų pasitenkinimą sveikatos priežiūros paslaugų kokybe padidintų: pagarba pacientų požiūriui, lūkesčiams ir išreikštiems poreikiams bei emocinė pagalba, nugalint baimę ir rūpestį (21).
Gydytojų tarpasmeniniai įgūdžiai yra labai svarbūs tvirtų, pasitikėjimu grindžiamų gydytojų ir pacientų santykių pagrindas (82).
1.2.2. Gydytojo – paciento santykių aspektai
Paciento ir gydytojo santykiai yra labai svarbus veiksnys konsultacijos sėkmei (20).
Gydytojo ir paciento santykiai turi ypatingą prasmę. Pirmiausia šie santykiai yra susiję su mūsų brangiausiu turtu – sveikata. Vienai šių santykių šaliai tai gali paskatinti visiško nuolankumo jausmą ir paklusnumą, tuo tarpu kita šalis gali pasijusti vykdanti be galo svarbią gelbėtojo misiją ir netgi galinti diktuoti savo sąlygas.
Analizuojant gydytojo – paciento santykio problematiką, yra išskiriami gydytojo – paciento sąveikos modeliai (31):
Paternalistinis modelis. Manoma, kad gydytojas geriausiai žino, kas geriausia pacientui, jis priima sprendimus. Iš paciento reikalaujama visiško paklusnumo. Jo dalyvavimas šiame procese pagrįstas tik duodant sutikimą gydymui. Šis globėjiškas požiūris dabar atrodo jau rimtai pasenęs.
Informuoto sutikimo ir konsiumerizmo modelis. Gydytojo vaidmuo – patarėjas konsultantas ar informacijos teikėjas. Pacientas jau turi įtakos gydymo procese, todėl gydytojas su juo bendrauja tiek, kiek numatyta sutartyje.
Partnerystės (abipusio bendravimo) modelis – pacientui dalyvaujant sprendimo priėmimo procese labai svarbus yra vertybinis orientacijos sveikatos atžvilgiu keitimąsis ir savitarpio supratimas. Remiantis paciento dalyvavimo modeliu gydytojas nepretenduoja
žinoti kas geriau pacientui neatsižvelgus į jo pačio nuomonę. Gydytojo užduotis - ne tik gydyti, bet ir sužinoti paciento prioritetus su juo bendraujant, diskutuojant.
Viename svarbiausių sveikatos politikos dokumentų – Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono leidinyje „Sveikata 21: sveikata visiems XXI amžiuje“ pabrėžiama, kad, norint įgyvendinti bendruosius sveikatos priežiūros siekius, būtina sutelkti visus sveikatos priežiūros sistemos dalyvius (72). Nepamirštant ir paciento, kaip aktyvaus dalyvio.
Lygiavertės partnerystės, tarpusavio bendradarbiavimo, pagarbaus bendravimo, komunikacijos abipusiai suprantama kalba ir aktyvaus paciento dalyvavimo priimant sprendimus principai pamažu keičia susiformavusių santykių tarp SP paslaugų teikėjų ir šių paslaugų gavėjų stereotipus (42). Šiuolaikinėje sveikatos priežiūroje atsiranda naujas požiūris į gydytojo – paciento santykius, kuris pabrėžia, kad į sprendimo priėmimo procesą svarbu įtraukti patį pacientą ir leisti jam būti tiesioginiu gydymo ir sveikatos išsaugojimo dalyviu (5). Pacientas turi teisę pats sąmoningai apsispręsti prieš kiekvieną tam tikrą rizikos laipsnį turinčią gydymo ar tyrimo procedūrą ir kartu prisiimti dalį atsakomybės. Pacientai ne tik turi teisę išreikšti savo nuomonę apie jiems teikiamas paslaugas, bet skatinami tą daryti (39). Pacientas turi teisę laisvai pasirinkti gydytoją ir gydymą.
Paciento įtraukimą į dalyvavimo procesą įtakoja gydytojo elgesys, dažniausiai tai būna paciento atsakas į jo pateikiamą informaciją, rekomendacijas. Paciento pasirinkimą priimant sprendimą dažnai lemia socialiniai veiksniai, jo savitas suvokimas apie ligą. Pacientų nuomone, tik turėdami pakankamai informacijos ir gydytojo jiems skiriamo laiko, pacientai pasiruošę būti aktyviais dalyviais sprendžiant klausimus dėl gydymo priežiūros taktikos. 2008 m. Giedrikaitės atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad daugiau nei pusei pacientų buvo priimtinesnis paternalistinis gydytojo ir paciento santykių modelis (23). C. Doherty ir W. Doherty atlikos nedidelės mokslinės studijos metu, kuriame taikytas interviu su pacientais tyrimo metodas buvo siekta išsiaiškinti, kokio įtraukimo į sprendimų priėmimą nori pacientai, kokie veiksniai sąlygoja vienokį ar kitokį pacientų sprendimą (15). Nustatyta, kad 20 proc. pacientų pasirinko aktyvų vaidmenį priimant sprendimus dėl savo sveikatos būklės ir gydymo, 80 proc. - bendradarbiavimo arba pasyvią poziciją (44). Panašūs duomenys gauti ir 2005 m. Britanijos tautų sandraugos fondo atliko tarptautinio sveikatos politikos tyrimo metu, kuriame dalyvavo pacientai iš Australijos, Kanados, Vokietijos, Naujosios Zelandijos, Jungtinės Karalystės ir JAV (67). Šio tyrimo duomenimis nustatyta, kad šeštadalis pacientų norėtų aktyviau būti įtraukti į jų gydymo spendimų
priėmimą. Tais pačiais 2005 m. Londone atliktame tyrime nustatyta, kad 41 proc. pacientų norėjo daugiau pasisakyti priimant sprendimą dėl vaistų vartojimo (26). Tai rodo, kad pacientams svarbu, kad būtų atsižvelgiama į jų nuomonę priimant sprendimus.
Skirtingą pacientų dalyvavimo lygį taip pat apsprendžia skirtingas jų supratimo lygis apie tai, kaip jie suvokia savo dalyvavimą (18). Vieniems svarbu aktyviai diskutuoti dėl kiekvieno sprendimo susyjusių su jų sveikata, kitiems pakanka kai gydytojas minimaliai įtraukia į spendimų priėmimą.
Pacientų dalyvavimas priimant sveikatos priežiūros sprendimus yra tam tikras socialinis ir kultūrinis reiškinys, kuris gali būti vertinamas ir kaip pilietinio aktyvumo būdas (25, 10).
Lygybės santykius sunkina tai, kad gydytojas ir pacientas skirtingai supranta ligos patyrimo aspektus. Gydytojas mokomas suprasti ligą kaip sumą fizinių požymių ir simptomų, kurie apibrėžia tam tikrą atvejį. Tiesioginis gydytojo uždavinys yra pagal atitinkamus medicinos standartus apibrėžti ligos diagnozę, gydymą ir prognozę. Tuo tarpu pacientas nemato savo negalavimo kaip objektyvaus ligos proceso. Jis suvokia ligą pagal tai, kaip ji veikia kasdieninį gyvenimą. Pacientas su liga susiduria tiesiogiai. Gydytojas paciento ligą gali suprasti tik kaip objektyvų patologijos faktą. Pacientas tiesioginę problemą apibrėžia, remdamasis kitais kriterijais. Jam reikia ligos paaiškinimo, supažindinimo su gydymo metodikomis bei aiškios ateities perspektyvos.
Ieškodamas paaiškinimo, pacientas laukia, kad suprantamai būtų pasakyta, kas yra negerai. Jei sergantysis negauna paaiškinimo, jis sutrinka, gali kilti nepasitenkinimas gydytoju, kaltės dėl savo ligos primetimas bei tiesioginis pykčio protrūkis. Tuo tarpu gydytojas į paciento ligos patyrimą žiūri, remdamasis profesinio išsilavinimo standartais ir jo tikslais. Gydytojas atsiriboja nuo paciento susirūpinimo ir nuogąstavimų bei sutelkia dėmesį į klinikinius duomenis, siekdamas nustatyti kuo tikslesnę diagnozę, parinkti kuo produktyvesnį gydymą.
Atrodytų, abu siekia to paties tikslo: diagnozės nustatymo ir veiksmingo gydymo. Tačiau tai daro skirtingai: pacientas siekia bendravimo su gydytoju, atviresnio ryšio, palaikymo, nori bendradarbiauti; gydytojas nori bendradarbiauti ne su pacientu, bet su jo liga.
Norint, kad tarp sveikatos priežiūros specialisto ir paciento klostytųsi lygybės santykiai, būtina kreipti dėmesį į bendravimą, į bendravimo sudedamąsias dalis.
Pacientai vertina lygiateisį bendravimą. Pacientui svarbu kai jam paaiškinama suprantamai apie jo ligą, jos gydymą. Jam suteikiama galimybė dalyvauti gydymo procese. Taip
jis jaučiasi psichologiškai saugesnis (16). Tyrimai rodo, kad pacientai dalyvaudami sprendimų priėmime dėl gydymo ir valdydami savo sveikatos priežiūros paslaugas gali tinkamiau ir ekonomiškiau naudoti sveikatos priežiūros paslaugas ir pasiekti geresnių sveikatos rezultatų (13). Svarbu atsižvelgti į paciento nuomonę norint pasiekti maksimalius rezultatus paciento ir sveikatos priežiūros įstaigos atžvilgiu.
1.3. Pacientų teisė į informaciją
Teisė į informaciją apima daugelį asmens ir visuomenės gyvenimo sričių. Tai ne tik teisė gauti informaciją apie įvykius valstybėje, susipažinti su oficialiais valstybės institucijų dokumentais, bet ir teisė į informaciją apie savo sveikatą (41).
Bene aiškiausiai pacientui teiktina informacija yra apibūdinta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (40).
Pacientas turi teisę (40):
1. Gauti tam tikrą bendro pobūdžio informaciją, t.y. informaciją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su paciento sveikatos būkle ar gydymu:
informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigose teikiamas paslaugas ir galimybes jomis pasinaudoti;
informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles, paciento teises ir pareigas;
informaciją apie jį gydantį gydytoją (vardas, pavardė, pareigos ir informacija apie kvalifikaciją);
2. Gauti specialią (konkrečią) informaciją, susijusią su paciento sveikatos būkle ar gydymu:
informaciją apie jo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir prognozę. Gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo. Be to, pacientas turi teisę gauti diagnozės, gydymo ir slaugos aprašymą.
Bet kokia informacija pacientui turi būti pateikiama jam suprantama forma, paaiškinant specialius medicinos ir kitus terminus. Be to, informacija pacientui turi būti teikiama atsižvelgiant į amžių ir sveikatos būklę. Teikdamas informaciją gydytojas neturi teisės meluoti ar teikti informaciją taip aptakiai, kad pacientas nesuprastų jos esmės.
Informacija, nors ir išsami, gali neatlikti savo pagrindinės funkcijos – informacinės, jei ji bus teikiama chaotiškai, nesuprantamai ar kitu būdu, kuris neleistų jos suvokti ir suprasti. Pacientas dažniausiai nėra medikas, todėl atsakyti į jo klausimus (nors tiesiogiai ir neišsakytus, bet esant tam tikroms situacijoms jie gali būti numanomi) ir suteikti jam informaciją turi gydytojas, kuris yra savo srities specialistas, – tai yra gydytojo pareiga. Svarbu ir tai, kad pacientui teiktinos informacijos apimties ir turinio negali paveikti paciento galimybė konsultuotis su kitu gydytoju arba pačiam rasti rūpimą informaciją.
Gydytojo pareiga - suteikti pacientui visapusišką informaciją, reikalingą sprendimo priėmimui, tačiau patį sprendimą priima pacientas ir tai jis įtvirtina informuoto asmens sutikimo pagalba. Prieš pradedant gydymą ar kitas intervencijas, pacientas turi būti informuojamas apie diagnozę, prognozę, rekomenduojamą ir alternatyvų įmanomą gydymą, jo pobūdį, naudą, trumpalaikį šalutinį poveikį, jo tikimybę, ilgalaikes pasėkmes, jų tikimybę, intervencijos pobūdį, naudą bei kitas aplinkybes (73). Gydytojas turi ne tik suteikti pacientui visą informaciją apie medicininę diagnozę, prognozę ar gydymo režimą suprantamais žodžiais, bet ir suprasti bet kurio paciento priimto sprendimo motyvus (jei tik įmanoma) (38).
Pacientų informuotumas yra vienas reikšmingiausių procesų, darantis didelę įtaką ligonio gydymui, nors medicinos literatūroje galima rasti straipsnių, keliančių klausimą, ar būtina pacientą supažindinti su jam skiriamu gydymu, atliekamais diagnostikos tyrimais. Daugelis autorių pritaria tam, kad kiekvienas pacientas turi būti informuotas, kaip ir kodėl buvo parinktas vienas ar kitas diagnostikos tyrimas bei gydymas, nors pacientai dažniausiai nežino, koks gydymas tinkamiausias, kokie turi būti atlikti tyrimai (76).
2006 m. atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad pacientams svarbu žinoti savo ligos diagnozę (96,4 proc.), medicininių tyrimų duomenis (93,2 proc.), paskirtų ar vartojamų vaistų poveikį bei riziką (92,2 proc.) ir ligos prognozę (91,8 proc.), galimas gydymo(-si) alternatyvas bei medicininių procedūrų eigą, poveikį ir galimą riziką (87,9 proc.) (55). 2008 m. atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad informaciją apie gydymo prognozę ir ligos diagnozę kaip labai svarbią įvertino atitinkamai 62,8 proc. ir 61,9 proc. respondentų. Šiek tiek mažiau reikšminga
informacija apie medicininių tyrimų eigą (40,6 proc.). Informaciją apie ligų profilaktiką ir sveikatos išsaugojimą kaip labai svarbią įvertino 58,8 proc. pacientų (3). Šie tyrimai rodo, kad pacientų lūkesčiai medicininei informacijai yra dideli.
Estijoje atlikto tyrimo metu, kuriame dalyvavo 27 šios šalies šeimos klinikos, buvo siekiama nustatyti pacientų lūkesčius konsultacijos metu. Net 57,0 proc. pacientų nurodė, kad gydytojas jiems paaiškintų atliktų tyrimų rezultatus. 51,0 proc. apklaustųjų teigė, kad šis jų lūkestis yra įgyvendinamas jų klinikoje. 64,0 proc. apklaustųjų nurodė jog norėtų, kad gydytojas paaiškintų jų sveikatos problemos rimtumą. Šio lūkesčio įgyvendinimą nurodė 63,0 proc. pacientų. 65,0 proc. respondentams buvo svarbu, kad gydytojas su jais kalbėtų apie jų sveikatos problemą konsultacijos metu. Net 77,0 proc. apklaustų Estijos šeimos klinikų pacientų nurodė, kad šis jų lūkestis konsultacijos metu yra įgyvendinamas. Šis tyrimas nustatė, kad šeimos gydytojo veikla atitinka pacientų lūkesčius (75). Panašūs duomenys gauti R. Aučinienės (2007 m.) ir R. Giedraitės (2008 m.) atliktų tyrimų duomenimis. 2007 m. tyrimo duomenimis, nustatyta, kad gydytojo pateikta informacija pilnai patenkino (71,3-86,3 proc.) ir net pranoko (4,4-12,5 proc.) lūkesčius. Geriausiai respondentai informuojami apie ligos gydymo būdus (86,3 proc.), ligos gydymo planą (82,5 proc.), vaistų poveikį ir riziką (79,7 proc.), medicininių tyrimų eigą ir medicininių tyrimų duomenis (78,8 proc.), ligos diagnozę (77,2 proc.). Mažiau informuojami apie ligų profilaktiką ir sveikatos išsaugojimą (71,3 proc.) (3). 2008 m. atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad didžioji dauguma pacientų nurodė, kad jiems buvo suteikta informacija apie jų ligą (86,1 proc.), medicininių tyrimų duomenis (76,2 proc.), ligos gydymo metodus (74,2 proc.), galimas teigiamas ir neigiamas gydymo pasekmes (65,2 proc.) (22). Šie tyrimai rodo, kad pacientų lūkesčiai gydytojui teikiant medicininę informaciją yra patenkinami.
Medicininė informacija pacientui turi būti suteikta atsižvelgiant į jo poreikius bei lūkesčius bei jo kompetenciją (55). Pastebėta, kad svarbus faktorius yra ir paciento žinios po konsultacijos bei sugebėjimas pakartoti, ką sužinojo. Kuo informacija pateikiama aiškiau ir suprantamiau, tuo geriau pacientai ją pakartoja ir suvokia išėję iš gydytojo kondultacijos. Vis dėlto labai dažnai pacientai iš gydytojo kabineto išeina turėdami nepakankamai informacijos ar nepakankamai supratę savo problemas ir pamiršta didžiąją dalį to, apie ką buvo kalbėta.
Paciento informavimas apie jo sveikatos būklę ir apie galimą gydymą skatina jį aktyviai dalyvauti gydymo procese, gerina jo psichinę, emocinę būklę (35). Visa tai gydytojus turėtų dar labiau skatinti kuo daugiau pacientams teikti medicininės informacijos apie juos.
1.4. Prevencinė veikla pirminėje sveikatos priežiūroje
Pirminės sveikatos priežiūra gali įgyvendinti ir ligų prevenciją, ir gydymą. Ji suteikia visuomenei galimybę ne tik gydyti, bet ir apsisaugoti nuo ligų (60). Visa tai labai svarbu žmogui, kuris nori kuo ilgesnius gyvenimo metus pragyventi be sveikatos problemų.
Visapusiškos šeimos gydytojo konsultacijos galimybes ir vaidmenį lėtinių susirgimų kontrolei pirmą kartą (1979 m.) aprašė Jungtinės Karalystės mokslininkai Stottas ir Davisas (68). Jie pabrėžė, kad šeimos gydytojai turi neprilygstamą galimybę laiku diagnozuoti ir kontroliuoti lėtines ligas. Tam tereikia išplėsti konsultacijos uždavinius ir šalia pateikiamos paciento ūmios problemos sprendimo, skirti dėmesio galimoms lėtinėms problemoms ar jų rizikos veiksniams.
Visapusiškos konsultacijos metu šeimos gydytojas turi skirti dėmesio keturioms sritims (51): Paciento pateikiamos problemos įvertinimui;
Poveikiui paciento įsitikinimams dėl galimų sprendimo būdų; Paciento lėtinių problemų valdymui;
Atrankinei patikrai ir sveikatos stiprinimui.
Europos šeimos gydytojų organizacijos įsitikinusios, kad sveikatos ugdymas ir ligų profilaktika turi užimti esminę pirminės sveikatos priežiūros veiklos dalį.
Šeimos gydytojo vaidmuo ypač svarbus (58):
Konsultuojant asmenį apie sveiką gyvenseną; Nustatant rizikos veiksnius;
Rekomenduojant poveikio priemones, kurios sumažintų rizikos veiksnių poveikį sveikatai arba panaikintų rizikos veiksnius;
Vertinant poveikio priemonių veiksmingumą ir galutinius rezultatus.
Profilaktikos priemonių (patikra, poveikis rizikos veiksniams, imunizacija ir t.t.) nauda ir galima žala visuomet turi būti aptarta su pacientu. Žalingų įpročių ir nesveikos gyvensenos žala, sveikos gyvensenos nauda asmens sveikatai turi būti suprantamai paaiškinta kiekvienam pacientui. Profilaktikos priemonės turi būti vienodai prieinamos visiems asmenims, kuriems jų labiausiai reikia.
Siekiant sumažinti rizikos veiksnių paplitimą šeimos gydytojo aptarnaujamoje bendruomenėje, svarbu aktyviai tikrinti pacientus, kad būtų nustatyti rizikos veiksniai, pagerinti gyventojų informuotumą apie juos, skatinti laikytis rizikos veiksnių koregavimo rekomendacijų.
Taip pat, atsižvelgdamas į paciento amžių, šeimos anamnezę ir turimus rizikos veiksnius, motyvuoti pacientui, kodėl būtini sveikatos patikros testai (2, 30). Tačiau literatūros duomenimis, gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, kurie turėtų daugiausia dėmesio skirti sveikos gyvensenos ugdymui ir ligų profilaktikai, yra nepakankamai aktyvūs (78). Nepakankamai dėmesio skiria pirminei, antrinei profilaktikai ir sveikatos stiprinimo veiklai bendruomenėje (47). 2006 metų tyrimo, kuris buvo atliktas Kauno miesto poliklinikose, duomenimis tik šiek tiek daugiau negu pusė (51,8 proc.) pacientų buvo patenkinti šeimos gydytojo atliekamu profilaktiniu darbu (19). Daugelis žmonių skundžiasi, kad jie negauna iš savo gydytojo patarimo kaip mažinti svorį arba dažnai jiems nepaaiškinama, kaip tai padaryti efektyviai (78). Taip atsitinka, todėl, kad šeimos gydytojai ir slaugytojos dažnai neturi įgūdžių ir nėra skatinami išaiškinti ir paveikti svarbius LNL rizikos veiksnius, kaip rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas, netinkama mityba ir fizinis aktyvumas.
D. V. Woodsas, S. B. Montgomery ir P. R. Herringas, tirdami vyrų požiūrį ir įsitikinimus apie prostatos vėžio prevenciją, nustatė, kad ribotas žinojimas kelia baimę, kuri lemia individo nenorą gauti informacijos apie prevenciją. Be to, tyrimo dalyviai manė, jog vizitas pas gydytoją reikalingas tik tuo atveju, jei jaučiamas skausmas ar kokie nors simptomai. Prevencinės sveikatos paslaugos buvo laikomos neesminėmis (82). S. Oliver tyrimo rezultatai parodė, kad reikia taikyti daugiau edukacinių ir nusiteikimo sveikatai motyvuojančių priemonių siekiant pagerinti profilaktinių programų efektyvumą (50).
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, šeimos gydytojai susiduria su didėjančiais pacientų srautais. Dažnai pirminės sveikatos priežiūros gydytojai teigia, kad jie vos spėja spręsti pacientų pateikiamas problemas ir profilaktinėms intervencijoms tiesiog nelieka laiko (30). Taip pat susiduriama su gydytojo ir ligonio pasyvumu, nes prevencijos rezultatai yra prasti. Gydytojui profilaktinis darbas yra susijęs su laiko, o ligoniui – dar ir su finansinėmis sąnaudomis bei psichologiniu diskomfortu, keičiant gyvenseną. Daugelis pacientų nėra motyvuoti ir nenori keisti savo nesveiko gyvenimo būdo. Nepaisant gydytojų pasiūlymo kaip išvengti kai kurių ligų, daugelis pacientų nesidomi kaip pakeisti savo gyvenimo būdą. Šie veiksniai, matyt, lemia, kad profilaktinis darbas nepopuliarus ir nepakankamai veiksmingas. Patirtis rodo, kad adekvačiai kontroliuoti didelių ligonių srautų rizikos veiksnius nėra paprasta: gyvensenos rizikos veiksnių korekcija – fizinio aktyvumo didinimas, antsvorio mažinimas, mitybos korekcija – yra susijusi su daug laiko užimančiu aiškinamuoju darbu bei psichologiniu poveikiu ligoniui (74, 79).
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kuo ilgiau tęsiasi paciento priežiūra, tuo geriau užtikrinama LNL profilaktika ir mažėja poreikis ligonį hospitalizuoti (66).
Nors ir yra tvirtų įrodymų dėl PSP įtakos pagrindiniams rizikos veiksniams, Lietuvoje tokios veiklos akivaizdžiai stinga. 2005 metais atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad 19 proc. rūkančių pacientų, kurie norėjo atsisakyti šio žalingo įpročio, nesulaukė paskatinimo tai padaryti iš šeimos gydytojo, nors to ir tikėjosi (85, 26).
Pirminės sveikatos priežiūros įstaigose dėl didelio ligonių srauto ne visi rizikos veiksniai tinkamai įvardijami medicininiuose dokumentuose, nepakankamai paaiškinami jų korekcijos tikslai ir nemedikamentinės korekcijos principai bei svarba. Kardiologai neretai klaidingai mano, kad bendrosios praktikos gydytojai ligoniui po stacionarinio gydymo užtikrins adekvačią rizikos veiksnių kontrolę. Patirtis rodo, jog taip nėra – net tokie tradiciškai vaistais kontroliuojami rizikos veiksniai, kaip antai dislipidemija ir hipertenzija, dažnai yra koreguojami nepakankamai veiksmingai, o apie gyvensenos korekciją (metimą rūkyti, antsvorio mažinimą, fizinio aktyvumo didinimą) apskritai pamirštama (74).
PSP įstaigose kiekvienas gyventojas lankosi vidutiniškai kelis kartus per metus. Jei kiekvieno tokio apsilankymo metu būtų paklausiama apie rūkymą, alkoholio vartojimą, mitybos įpročius, fizinį aktyvumą ir kelios frazės būtų skirtos šiems įpročiams koreguoti - tai padėtų suformuoti neigiamą požiūrį į žalingus įpročius, paskatintų pacientus susimąstyti ir gal net pakeisti savo elgseną, padėtų suformuoti pozityvią sveikatos nuostatą (62). Visa tai padėtų išvengti daugelio ligų ir prailgintų žmogaus gyvenimo be ligų laikotarpį.
1.5. Pacientų skirtingai vertinančių savo sveikatą lūkesčiai
Savo asmeninės sveikatos vertinimas yra subjektyvus rodiklis, atspindintis ne tik biomedicininius, bet ir socialinius bei psichologinius sveikatos aspektus (28). Statistikos duomenimis, Lietuvos žmonių sveikata nėra gera. Šalies gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, yra viena iš mažiausių (28).
2010 m. atlikto tyrimo duomenys, kuriais nustatyta, kad dauguma pacientų savo sveikatą vertina patenkinamai (57,1 proc.), 25,8 proc. blogai ir tik 17,1 proc. respondentų – gerai (32).
Subjektyvus sveikatos vertinimas svarbus žmogaus pasirinkimui elgtis vienaip ar kitaip (68). Nustatyta, kad pagyvenę žmonės, kurie mano, kad jų sveikata yra gera, labiau linkę siekti sveikatai palankios elgsenos nei tie, kurie savo sveikatą apibūdina blogiau.
Nustatyta, kad pacientų lūkesčiai priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, išsilavinimo, gaunamų pajamų, gyvenamosios vietovės, tautybės taip pat nuo paciento sveikatos būklės (8). Pacientų lūkesčių priklausomumas nuo sociodemografinių veiksnių Lietuvoje jau pakankamai išnagrinėtas. Tuo tarpu subjektyvios sveikatos įtaka paciento lūkesčiams PSP kol kas nėra plačiai tyrinėta.
Nustatyta, kad skirtingomis lėtinėmis ligomis sergančiųjų skiriasi sveikatos priežiūros poreikiai ir lūkesčiai. Pavyzdžiui, pacientai, sergantys sąnarių ligomis, nevaikščiojantys, skirtingai negu sergantieji virškinimo ligomis vertins aplinką, privažiavimo galimybes į sveikatos priežiūros įstaigą. Asmenys, sergantys lėtinėmis plaučių ligomis, atkreips didesnį dėmesį į oro gaivumą, ventiliaciją (70).
Tiriant paciento lūkesčių priklausomumą nuo to, kaip pacientas vertina bendrąją savo sveikatos būklę, pastebėta, kad pacientai, kurie savo sveikatos būklę vertino kaip labai gerą, turėjo mažiausiai lūkesčių sulaukti emocinės paramos iš gydytojo, o vertinę sveikatos būklę kaip blogą – daugiausia turėjo emocinės paramos lūkesčių. Tokia pati tendencija pastebėta ir bendradarbiavimo lūkesčių grupėje. Mažiausiai bendradarbiavimo su gydytoju tikėjosi tie pacientai, kurie manė, kad jų sveikatos būklė per pastaruosius mėnesius buvo labai gera, daugiausia bendradarbiavimo laukė blogai savo sveikatą vertinę pacientai (86). Tai rodo, kad pacientai, kurie savo sveikatą vertina kaip blogą labiau tikisi, kad gydytojas atsižvegs į jų nuomonę, leis dalyvauti priimant dėl gydymo sprendimus.
Nustatytas priklausomumas tarp pacientų lūkesčių ir paciento nuomonės apie savo ligą, dėl kurios jis šį kartą kreipėsi į gydytoją. Pacientai, vertinę savo ligą kaip sunkią, turėjo daugiau lūkesčių negu vertinę kaip nesunkią arba vidutinio sunkumo (86). Tai rodo, kad pacientai, kurie jaučiasi blogai beveik visada tikisi, kad į juos bus žiūrima išskirtinai, todėl ir lūkesčiai, tokių pacientų tiek gydytojui ir sveikatos priežiūros įstaigai būna didesni.
Labai svarbus gilesnis subjektyvios gerovės ir su ja susijusių veiksnių išanalizavimas. Tai galėtų būti panaudojama sveikatos priežiūros paslaugų paskirstymui ir priėmimo efektyvumui didinti (62). Tai galbūt ne tik sumažintų lėtinių susirgimų bei mirčių skaičių, bet ir galėtų padėti pagerinti visuomenės gyvenimo kokybę.
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI
2.1. Tyrimo eiga, imtis ir instrumentas
Prieš atliekant pagrindinį tyrimą, buvo atlikta bandomoji pacientų apklausa, kurios metu buvo apklausta 20 pacientų. Remiantis šios apklausos rezultatais, buvo patikslinti keturi klausimyno klausimai.
Naudojantis literatūros analize parengta 17 klausimų anoniminė anketa. Siekiant išsiaiškinti pacientų lūkesčius šeimos gydytojui, naudota 5 balų Likerto skalė, kurioje 1 reiškė labai svarbu, visiškai patenkinami, o 5 – visiškai nesvarbu, visiškai nepatenkinami.
Klausimyną sudarė penkios dalys:
1. Socialinės ir demografinės respondentų charakteristikos. Anketoje buvo prašoma nurodyti lytį, amžių, išsilavinimą, mėnesines pajamas, socialinę padėtį (1, 2, 3, 4, 5). 2. Klausimai, kuriais buvo siekiama nustatyti pacientų lūkesčius jiems bendraujant su
šeimos gydytoju (8).
3. Klausimai, kuriais buvo siekiama įvertinti medicininės informacijos lūkesčius ir jų įgyvendinimą šeimos klinikoje (12, 13).
4. Klausimai, kuriais buvo siekiama nustatyti pacientų prevencinės sveikatos priežiūros lūkesčius (14).
5. Kiti klausimai, kuriais buvo siekiama sužinoti kaip pacientai vertina savo sveikatą, kaip dažnai lankosi šeimos klinikoje, ar patenkinami bendravimo, medicininės informacijos teikimo, prevencinės sveikatos priežiūros lūkesčiai, jų nuomonę apie pacientų mokymus ir jų dalyvavimą juose ir kas padidintų pasitenkinimą teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis jų klinikoje (6, 7, 9, 10, 16, 14, 15, 10, 17).
Pacientų anketinė apklausa buvo atlikta 2010 m. lapkričio – gruodžio mėnesį. Apklausa buvo vykdoma Jonučių šeimos sveikatos centre. Apklausti buvo visi į šeimos gydytojus besikreipiantys 18 metų ir vyresni pacientai. Kiekvienas pacientas, atvykęs pas savo gydytoją apklausos laikotarpiu jei sutikdavo buvo pasirinktas apklausos subjektu. Anketas pacientams dalindavo registratorės, kurios ir paaiškindavo, kaip tiksliai jas pildyti. Užpildę jas respondentai mesdavo į specialiai tam paruoštą dėžę. Taip buvo užtikrintas pacientų anonimiškumas.
Vadovaujantis Jadovo statistinėmis lentelėmis, leidžiančiomis nustatyti reprezentatyvios imties tūrį, esant 5 proc. paklaidai, imtis sudarė 367 tyrimo atvejų (22). Pacientams buvo išdalinta 390 anketos, siekiant, kad atsako dažnis būtų kuo didesnis. Grąžintos 281 anketos. Atsako dažnis 76,6 proc.
2.2. Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika
Tarp apklausoje dalyvavusių respondentų buvo 52,3 proc. moterų ir 47,7 proc. vyrų.
36,7 proc. apklaustų pacientų buvo 36 – 55 metų. Vyresni negu 56 metų pacientai sudarė mažiau negu trečdalį (30,6 proc.) visų apklaustų respondentų. Jauniausia amžiaus grupė (18 – 35 m.) sudarė 32,7 proc. visų apklaustųjų.
Pagal išsilavinimą respondentai pasiskyrė netolygiai. Didžioji dalis (67,6 proc.) pacientų pažymėjo turintys vidurinį arba aukštesnyjį išsilavinimą. Daugiau negu ketvirtadalis (25,6 proc.) apklaustųjų turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Tik 6,8 proc. respondentų neturėjo vidurinio išsilavinimo.
Atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad beveik pusės (49,8 proc.) pacientų mėnesinės pajamos sudarė nuo 1001 iki 2000 litų. Daugiau negu trečdalis (37,4 proc.) apklaustųjų pažymėjo, kad jų pajamos sudaro mažiau arba lygu 1000 litų per mėnesį. Didesnes negu 2000 litų mėnesines pajamas pažymėjo tik 12,8 proc. respondentų.
Nustatyta, kad dauguma (45,6 proc.) pacientų buvo samdomi darbuotojai. Mažiausiai tarp apklaustųjų buvo darbdavių (4,3 proc.) ir moksleivių, studentų (4,3 proc.). Daugiau negu ketvirtadalis (28,4 proc.) respondentų teigė, kad jie yra bedarbiai. Pensininkai sudarė 11,0 proc. apklaustųjų.
Didžioji dalis moterų (49,7 proc.) buvo vidutinio amžiaus (36-55 m.), o vyrai (46,3 proc.) jaunesnės amžiaus grupės (18-35 m.). Didesnė dalis moterų (62,6 proc.) ir vyrų (73,1 proc.) turėjo vidurinį ar aukštesnyjį išsilavinimą. Didesnės dalies moterų (50,3 proc.) mėnesinės pajamos buvo mažesnės arba lygu 1000 litų, o vyrų (59,0 proc.) - 1001-2000 litų. Didesnė dalis tarp moterų (30,2 proc.) buvo bedarbės, o vyrų (63,4 proc.) samdomų darbuotojų.
Pacientų išsamus pasiskirstymas pagal socialines ir demografines charakteristikas pateiktas 3 lentelėje.
3 lentelė. Respondentų demografinė socialinė charakteristika
Moterys Vyrai Iš viso
Analizuojami pacientų požymiai
n Proc. n Proc. n Proc.
18 - 35 30 20,4 62 46,3 92 32,7 36 - 55 73 49,7 30 22,4 103 36,7 >55 44 29,9 42 31,3 86 30,6 Iš viso: 147 100,0 134 100,0 281 100 Amžius (metai) χ²=28,588; lls=2; p<0,001 Aukštasis (universitetinis) 36 24,5 36 26,9 72 25,6 Vidurinis (vidurinis ar aukštesnysis) 92 62,6 98 73,1 190 67,6 Nebaigtas vidurinis (pradinis ar nebaigtas vidurinis) 19 12,9 0 0 19 6,8 Iš viso: 147 100 134 100 281 100 Išsimokslinimas χ²=18628; lls=2; p<0,001 ≤1000 Lt 74 50,3 31 23,1 105 37,4 1001 - 2000 Lt 61 41,5 79 59,0 140 49,8 >2000 Lt 12 8,2 24 17,9 36 12,8 Iš viso: 147 100,0 134 100,0 281 100 Pajamos χ²=23,372; lls=2; p<0,001 Darbdavys 12 3,1 0 0 12 4,3 Samdomas darbuotojas 43 29,3 85 63,4 128 45,6 Moksleivis ar studentas 12 8,1 0 0 12 4,3 Pensininkas 25 17,0 6 4,5 31 11,0
Neigalus, gaunu pašalpą 18 12,3 0 0 18 6,4
Bedarbis 37 30,2 43 32,1 80 28,4
Iš viso: 147 100 134 100 281 100
Socialinė - profesinė grupė
χ²=67,419; lls=5; p<0,001
Apibendrinant galima teigti, kad didžiąją daugumą Jonučių šeimos sveikatos centro respondentų sudarė moteriškos lyties, vidutinio amžiaus, turintys vidurinį ar aukštesnyjį išsilavinimą, samdomi darbuotojai ir vidutines pajamas (mėnesinės pajamos nuo 1001 iki 2000 litų) gaunantys asmenys.
2.3. Statistinė duomenų analizė
Apklausos anketiniai duomenys analizuoti naudojant statistinį duomenų analizės paketo SSPS (Satistical Package for Social Sciences) 15 versiją.
Statistinis duomenų reikšmingumas vertinamas pagal Chi kvadrato kriterijų, laisvės laipsnių skaičių (lls) bei statistinį reikšmingumą. Lyginant du santykinius dydžius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z kriterijus. Rodiklių skirtumai laikyti statistikai reikšmingais, kai p<0,05 (14).
3. REZULTATAI
3.1. Pacientų bendravimo su šeimos gydytoju lūkesčiai
Siekiant įvertinti pacientų bendravimo lūkesčius šeimos gydytojui, pateikti 9 teiginiai, kuriuos pagal svarbą turėjo sužymėti respondentai. Daugumai apklaustųjų buvo svarbūs visi pateikti bendravimo aspektai, kurie atspindėjo aktyvų paciento vaidmenį konsultacijos metu, gydytojo nuoširdumą, dėmesingumą, supratingumą.
Nustatyta, kad nuoširdus gydytojo bendravimas su pacientu konsultacijos metu labai svarbus ar svarbus buvo 81,5 proc. apklaustųjų.
Tyrimo duomenimis statistiškai reikšmingas ryšys tarp pacientų amžiaus, socialinės – profesinės padėties, išsilavinimo ir noro, kad gydytojas su jais bendrautų pakankamai nuoširdžiai nenustatytas, tačiau gauti statistiškai reikšmingi rezultatai nustatant ryšį su lytimi (p<0,001) ir pajamomis (p<0,001) (žr. 4 lent.). Didesnei daliai vyrų (89,6 proc.) nei moterų (73,4 proc.) yra svarbu, kad gydytojas būtų nuoširdesnis bendraujant su jais. Didelei daliai pacientų, kurių pajamos didesnės negu 2000 litų (100 proc.) nei tiems, kurių pajamos 1001-2000 litų (72,1 proc.) ar ≤ 1000 lt. (86,7 proc.) tai yra svarbu.
4 lentelė. Pacientų noro, kad gydytojas konsultacijos metu bendrautų pakankamai nuoširdžiai priklausomybė nuo socialinių ir demografinių veiksnių
Atsakymų variantai, n ( proc.) Socialiniai ir demografiniai
veiksniai Labai svarbu ir
svarbu Nei svarbu, nei nesvarbu
Labai nesvarbu ir nesvarbu Vyrai 120 (89,6) 0 (0) 14 (10,4) Moterys 108 (73,4) 12 (8,2) 27 (18,4) Lytis χ² =16,187; lls=2; p<0,001 ≤1000 Lt 91 (86,7) 0 (0) 14 (13,3) 1001 - 2000 Lt 101 (72,1) 12 (8,6) 27 (19,3) >2000 Lt 36 (100) 0 (0) 0 (0) Pajamos χ²=22,937; lls=4; p<0,001
Pacientų taip pat buvo klausiama, ar jiems svarbu būti dėmesingai ir atidžiai išklausytam dėl sveikatos nusiskundimų. 90,6 proc. apklaustųjų teigė, kad jiems tai labai svarbu ar svarbu.
Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp pacientų lyties (p<0,001), gaunamų pajamų (p<0,01), išsilavinimo (p<0,01), amžiaus (p<0,001) ir noro būti kuo geriau išklausytiems šeimos
gydytojo (žr. 5 lent.). Didesnei daliai moterų (100 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 51,0 proc., „svarbu“ – 49,0 proc.) nei vyrų (80,6 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 49,3 proc., „svarbu“ – atsakė – 31,3 proc.) labai svarbu ar svarbu būti kuo geriau išklausytiems savo gydytojo. Didesnei daliai pacientų, kurių pajamos didesnės negu 2000 litų nei, kurių pajamos mažesnės negu 2000 Lt (atitinkamai: >2000 lt. – 100 proc. („labai svarbu“ atsakė – 33,3 proc., „svarbu“ – 66,7 proc.), 1001-2000 lt. - 90,7 proc. („labai svarbu“ atsakė – 56,4 proc., „svarbu“ – 34,3 proc.), ≤1000 lt. - 87,6 proc. („labai svarbu“ atsakė – 47,6 proc., „svarbu“ – 40,0 proc.)) labai svarbu ar svarbu tai. Didesnė dalis pacientų turinčių aukštąjį (100 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 58,3 proc., „svarbu“ – 41,7 proc.) ar nebaigtą vidurinį (100 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 36,8 proc., „svarbu“ – 63,2 proc.) išsilavinimą, nei turinčių vidurinį (86,3 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 48,4 proc., „svarbu“ – 37,9 proc.) išsilavinimą teigė, kad jiems labai svarbu ar svarbu būti kuo atidžiau ir dėmesingiau išklausytiems šeimos gydytojo. Didesnei daliai vyresniems negu 36 metai pacientams, nei jaunesniems (18-35 m.) labai svarbu ar svarbu būti kuo geriau išklausytiems (atitinkamai: >55 m. – 100 proc. („labai svarbu“ atsakė – 51,2 proc., „svarbu“ – 48,8 proc.), 36- 55. – 100 proc. („labai svarbu“ atsakė – 53,4 proc., „svarbu“ – 46,6 proc.), 18-35 m. – 71,7 proc. („labai svarbu“ atsakė – 45,7 proc., „svarbu“ – 26,0 proc.)).
5 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal norą būti dėmesingai ir atidžiai išklausytam dėl sveikatos nusiskundimų ir socialinius - demografinius veiksnius
Atsakymų variantai, n ( proc.) Socialiniai ir demografiniai veiksniai
Labai svarbu Svarbu Nesvarbu Viso, n (proc.)
Vyrai 66 (49,3) 42 (31,3) 26 (19,4) 134 (100) Moterys 75 (51,0) 72 (49,0) 0 (0) 147 (100) Lytis χ² =33,940; lls=2; p<0,001 ≤1000 Lt 50 (47,6) 42 (40,0) 13 (12,4) 105 (100) 1001 - 2000 Lt 79 (56,4) 48 (34,3) 13 (9,3) 140 (100) >2000 Lt 12 (33,3) 24 (66,7) 0 (0) 36 (100) Pajamos χ²=15,119; lls=4; p<0,01 Aukštasis (universitetinis) 42 (58,3) 30 (41,7) 0 (0) 72 (100) Išsilavinimas Vidurinis (vidurinis ar aukštesnysis) 92 (48,4) 72 (37,9) 26 (13,7) 190 (100)
Nebaigtas vidurinis (pradinis ar nebaigtas vidurinis) 7 (36,8) 12 (63,2) 0 (0) 19 (100) χ²=16,943; lls=4; p<0,01 18 - 35 42 (45,7) 24 (26,0) 26 (28,3) 92 (100) 36 - 55 55 (53,4) 48 (46,6) 0 (0) 103 (100) >55 44 (51,2) 42 (48,8) 0 (0) 86 (100) Amžius χ²=61,147; lls=4; p<0,001
Analizuojant respondentų atsakymus į klausimą, ar norėtų, kad gydytojas dėtų pakankamai pastangų sprendžiant jų sveikatos problemas, nustatyta, kad 86,1 proc. apklaustųjų tai yra labai svarbu ar svarbu.
Nagrinėjant pacientų noro, kad gydytojas dėtų pakankamai pastangų sprendžiant jų problemas ryšį nuo socialinių ir demografinių veiksnių gauti statistiškai patikimi rezultatai tarp pacientų lyties (p<0,01), pajamų (p<0,01), išsilavinimo (p<0,001), amžiaus (p<0,001) (žr. 6 lent.). Didesnei daliai moterų (91,2 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 41,5 proc., „svarbu“ – 49,7 proc.) nei vyrų (80,6 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 49,3 proc., „svarbu“ – 31,3 proc.) labai svarbu ar svarbu, kad būtų dedama pakankamai pastangų sprendžiant jų sveikatos problemas.
Didesnei daliai pacientų, kurių pajamos nuo 1001 iki 2000 litų (90,8 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 42,9 proc., „svarbu“ – 47,9 proc.) nei, kurių pajamos ≤1000 lt. (81,0 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 41,0 proc., „svarbu“ – 40,0 proc.) ar didesnės negu 2000 lt. (83,4 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 66,7 proc., „svarbu“ – 16,7 proc.) labai svarbu ar svarbu, kad gydytojas daugiau stengtųsi sprendžiant jų sveikatos problemas. Taip pat didelei daliai pacientų, turintiems aukštąjį išsilavinimą (91,7 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 58,3 proc., „svarbu“ – 33,4 proc.), nei vidurinį (86,3 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 44,7 proc., „svarbu“ – 41,6 proc.) ar nebaigtą vidurinį (63,2 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 0 proc., „svarbu“ – 63,2 proc.) išsilavinimą tai yra labai svarbu ar svarbu. Daugiau negu trečdaliui (36,8 proc.) respondentų, kurie neturėjo net vidurinio išsilavinimo buvo nei svarbu, nei nesvarbu, ar gydytojas pakankamai stengiasi sprendžiant jų problemas. Didesnei daliai vidutinio amžiaus (36 – 55 m.) pacientų nei jaunesniems negu 36 metai ar vyresniems negu 55 metai labai svarbu ar svarbu gydytojo dedamos pastangos sprendžiant pacientų sveikatos problemas (atitinkamai: 100 proc. („labai svarbu“ atsakė – 53,4 proc., „svarbu“ – 46,6 proc.), 71,8 proc. („labai svarbu“ atsakė – 45,7 proc., „svarbu“ – 26,1 proc.), 84,9 proc. („labai svarbu“ atsakė – 34,9 proc., „svarbu“ – 50,0 proc.)).
6 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal norą, kad būtų dedama pakankamai pastangų sprendžiant jų sveikatos problemas ir socialinius - demografinius veiksnius
Atsakymų variantai, n ( proc.) Socialiniai ir demografiniai veiksniai
Labai svarbu Svarbu Nei svarbu, nei nesvarbu Viso, n (proc.) Vyrai 66 (49,3) 42 (31,3) 26 (19,4) 134 (100) Moterys 61 (41,5) 73 (49,7) 13 (8,8) 147 (100) Lytis χ² =12,312; lls=2; p<0,01 ≤1000 Lt 43 (41,0) 42 (40,0) 20 (19,0) 105 (100) 1001 - 2000 Lt 60(42,9) 67 (47,9) 13 (9,2) 140 (100) >2000 Lt 24 (66,7) 6 (16,7) 6 (16,6) 36 (100) Pajamos χ²=15,453; lls=4; p<0,01 Aukštasis (universitetinis) 42 (58,3) 24 (33,4) 6 (8,3) 72 (100) Vidurinis (vidurinis ar aukštesnysis) 82 (44,7) 79 (41,6) 26 (13,7) 190 (100) Nebaigtas vidurinis (pradinis ar nebaigtas vidurinis) 0 (0) 12 (63,2) 7 (36,8) 19 (100) Išsilavinimas χ²=23,494; lls=4; p<0,001 18 - 35 42 (45,7) 24 (26,1) 26 (28,2) 92 (100) 36 - 55 55 (53,4) 48 (46,6) 0 (0) 103 (100) >55 30 (34,9) 43 (50,0) 13 (15,1) 86 (100) Amžius χ²=39,153; lls=4; p<0,001
Tyrimo duomenimis nustatyta, kad net 95,3 proc. apklaustųjų nori, kad gydytojas jų paklaustų, ar jie tiksliai suprato tai, ką jis/ji pasakė apie jų sveikatą. Iš jų net 100 proc. moterų ir 90,3 proc. vyrų nurodė, kad jiems labai svarbu ar svarbu, kad gydytojas pasitikslintų ar pacientas gerai suprato, ką jis jam norėjo pasakyti (p<0,001). Tarp kitų socialinių ir demografinių veiksnių grupių statistiškai reikšmingų ryšių negauta.
84,7 proc. pacientų norėtų, kad gydytojas prieš skirdamas vaistus, procedūras ir pan. išsiaiškintų jų materialines galimybes.
Tiriant pacientų noro, kad gydytojas prieš skirdamas vaistus, procedūras ir pan. išsiaiškintų materialines galimybes ryšį nuo socialinių ir demografinių veiksnių, gauti statistiškai reikšmingi rezultatai tik lyties (p<0,001) atžvilgiu (žr. 1 pav.). Didesnei daliai moterų (91,9 proc.)
(„labai svarbu“ atsakė – 25,9 proc., „svarbu“ – 66,0 proc.) nei vyrų (81,3 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 35,8 proc., „svarbu“ – 45,5 proc.) labai svarbu ar svarbu, kad būtų išsiaiškintos jų materialinės galimybės prieš skiriant vaistus ir kitas siūlomas sveikatos priežiūros paslaugas (χ²=24,676; lls=3; p<0,001). 35,8 25,9 45,5 66,0 9,0 8,1 9,7 0,0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Vyrai Moterys P ro c e n ta i
labai svarbu svarbu nei svarbu, nei nesvarbu nesvarbu
1 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal norą, kad būtų išsiaiškintos jų materialinės galimybės prieš skiriant vaistus, procedūras ir pan. ir lytį
Analizuojant pacientų atsakymus į klausimą ar jiems svarbu bendraujant su gydytoju būti lygiaverčiu pašnekovu nustatyta, kad 74,1 proc. apklaustųjų teigė, kad jiems labai svarbus ar svarbus šis bendravimo aspektas.
Statistiškai reikšmingas ryšys tarp pacientų amžiaus, išsilavinimo, socialinės – profesinės padėties, pajamų ir šio klausimu nenustatytas.
Pacientų klausėme ar jie norėtų, kad gydytojas su jais tartųsi dėl tyrimų, gydymo, ligų prevencijos. Didžiąjai daugumai pacientų - labai svarbu ar svarbu dalyvauti priimant sprendimus dėl tyrimų (95,7 proc.), gydymo (93,2 proc.), ligų prevencijos (93,2 proc.).
Tyrimo duomenimis statistiškai reikšmingas ryšys nustatytas tik tarp pacientų lyties (p<0,001) ir noro, kad būtų tariamasi su jais dėl skiriamų tyrimų. Didesnė dalis moterų (100 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 16,3 proc., „svarbu“ – 83,7 proc.) nei vyrų (91,0 proc.) („labai svarbu“ atsakė – 31,3 proc., „svarbu“ – 59,7 proc.) nurodė, kad norėtų, kad būtų atsižvelgiama į jų nuomonę skiriant tyrimus. Tarp kitų socialinių ir demografinių charakteristikų ir noro, kad
gydytojas su jais tartųsi dėl tyrimų, gydymo, ligų prevencijos statistiškai reikšmingo ryšio nenustatyta.
Tyrimo metu nustatyti dideli pacientų bendravimo lūkesčiai kaip matome iš 2 pav. -beveik patenkinami. Net 84,7 proc. respondentų nurodė, kad šie jų lūkesčiai – visiškai patenkinami ar patenkinami („visiškai patenkinami“ atsakė 34,9 proc., „patenkinami“ atsakė – 49,8 proc.).
34,9
49,8 10,7
4,6 0,0
Visiškai patenkinami Patenkinami Nei patenkinami, nei nepatenkinami Nepatenkinami Visiškai nepatenkinami
2 pav. Pacientų pasiskirstymas (proc.) pagal bendravimo su gydytoju lūkesčių patenkinimą
3.2. Pacientų medicininės informacijos lūkesčiai ir jų pateisinimas
Pacientui labai svarbu, kad gydytojas kuo daugiau jam suteiktų medicininės informacijos apie jo sveikatą ir, kad tą informaciją jis kuo geriau suprastų. Medicininės informacijos svarbą pacientui dar kartą įrodė šis atliktas tyrimas. Daugumai pacientų yra labai svarbu ar svarbu, kad gydytojas suprantamai paaiškintų apie jo ligą (90,8 proc.). Taip pat nustatyta, kad didesnei daliai vyrų (58,2 proc.) nei moterų (46,3 proc.) labai svarbu būti suprantamai informuotiems apie savo ligą (χ²=48,214; lls=3; p<0,001) (žr. 3 pav.).
