1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA MEDICINOS FAKULTETAS
PSICHIATRIJOS KLINIKA
ANTIDEPRESANTAIS GYDOMŲ PACIENTŲ EMOCINĖS
BŪKLĖS SĄSAJOS SU METABOLINIO SINDROMO KRITERIJAIS
Baigiamasis magistro darbas Medicinos vientisųjų studijų programa
Darbo autorė: Rūta Ratytė
Mokslinio darbo vadovė: Dr. Vesta Steiblienė
2
TURINYS
1. SANTRAUKA ... 4 1.1 Santrauka ... 4 1.2 Abstract ... 5 2. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 63. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 6
4. SANTRUMPOS ... 7
5. SĄVOKOS ... 8
6. ĮVADAS ... 9
7. DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 10
8. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
8.1 Metabolinio sindromo apibrėžimas ir diagnostiniai kriterijai ... 11
8.2 Metabolinio sindromo paplitimas ... 11
8.3 Emocinės būklės ir antidepresantų sąsajos su metabolinio sindromo kriterijais ... 14
9. TYRIMO METODIKA ... 17
9.1 Tyrimo planavimas ... 17
9.2 Tyrimo objektas ... 17
9.3 Tiriamųjų atranka ... 17
9.4 Tyrimo metodai ... 17
9.5 Duomenų analizės metodai... 19
10. REZULTATAI ... 21
10.1 Sociodemografinė charakteristika ... 21
10.2 Psichikos sutrikimo klinikinė charakteristika ... 21
10.3 Nerimastingumo ir depresiškumo sunkumas ... 22
10.4 Gydymo antidepresantais apžvalga ... 24
10.5 Metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimas ... 27
3 10.7 Metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimas, vartojant skirtingų grupių
antidepresantus ... 30
10.8 Metabolinio sindromo, depresijos ir nerimo sunkumo bei antidepresantų vartojimo ryšys ... 31
11. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33
12. IŠVADOS ... 35
13. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 36
14. PRIEDAI ... 40
14.1 Tiriamojo asmens informavimo forma ... 40
14.2 Tiriamojo asmens sutikimo formos ... 41
14.3 Tyrimo anketa ... 42
4
1. SANTRAUKA
1.1 Santrauka Rūta Ratytė
ANTIDEPRESANTAIS GYDOMŲ PACIENTŲ EMOCINĖS BŪKLĖS SĄSAJOS SU METABOLINIO SINDROMO KRITERIJAIS
Tikslas: Įvertinti pacientų, gydomų antidepresantais, emocinės būklės sąsajas su metabolinio sindromo kriterijais (MS).
Uždaviniai: Nustatyti pacientų, gydomų antidepresantais, sociodemografines, psichikos sutrikimo klinikines charakteristikas ir metabolinio sindromo kriterijus. Palyginti metabolinio sindromo kriterijus tarp pacientų, gydomų skirtingų grupių antidepresantais. Įvertinti pacientų, gydomų antidepresantais, nerimastingumo ir depresiškumo sunkumą. Nustatyti sąsajas tarp metabolinio sindromo kriterijų ir pacientų, gydomų antidepresantais, nerimastingumo ir depresiškumo sunkumo.
Metodai: Į tyrimą įtraukta 200 pacientų, gydomų antidepresantais. Tiriamiesiems atlikti antropometriniai matavimai - ūgis, svoris, kūno masės indekso (KMI) apskaičiavimas, liemens ir klubų apimtis. Vertintos gretutinės ligos – arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas ir laboratoriniai tyrimai – glikemija, lipidogramos rodmenys. Depresiškumo ir nerimastingumo sunkumas vertintas naudojant HAD skalę. Nustatytas MS dažnis remiantis PSO, TDF ir NCEP/ATP III kriterijais. Duomenys vertinti kaip statistiškai reikšmingi, kai patikimumo lygmuo (p) <0,05.
Rezultatai: Iš visų tyriamųjų 76,5% sudarė moterys. Nerimą išsakė 70,5% tiriamųjų: 21,5% - lengvą, 30,5% - vidutinio sunkumo, 18,5% - sunkaus nerimo simptomus. Depresiškumo simptomus išsakė 66% tiriamųjų: 31% - lengvą depresiškumą, 24% - vidutinį, 11% - sunkaus laipsnio. MS kriterijų dažnis: centrinis nutukimas ir KMI >30 pagal PSO – 66%, TDF – 62%, NCEP/ATP III – 40%; arterinio kraujo spaudimo padidėjimas pagal PSO – 44%, TDF – 58%, NCEP/ATP III – 50%; trigliceridų padidėjimas – 48% (PSO, TDF, NCEP/ATP III); didelio tankio lipoproteinų cholesterolio sumažėjimas: pagal PSO – 23%, TDF, NCEP/ATP III – 41%; angliavandenių apykaitos sutrikimas: pagal PSO, TDF – 27%, NCEP/ATP III – 13%. MS diagnozę atitinka: remiantis PSO – 20%, TDF – 44%, NCEP/ATP III – 50%, 19% pagal PSO, TDF, NCEP/ATP III.
Išvados: Ilgėjant momentinei ir bendrai gydymo antidepresantais trukmei, HAD balų suma mažėja. Ilgėjant bendrai gydymo trukmei, didėja pasireiškiančių MS kriterijų skaičius. Didėjant HAD balų sumai, skiriama didesnė antidepresanto dozė. Priklausomybė tarp bendros HAD balų sumos, HAD depresiškumo balų sumos, HAD nerimastingumo balų sumos ir MS kriterijų dažnio nestebėta. Priklausomybės tarp vartojamų antidepresantų grupės ir MS kriterijų skaičiaus nėra. Dauguma tiriamųjų jautė vidutinio sunkumo nerimo simptomus ir buvo normalios nuotaikos. Priklausomybės tarp nerimastingumo ir depresiškumo sunkumo ir MS dažnio nėra.
5 1.2 Abstract
Rūta Ratytė
ASSOCIATION BETWEEN EMOTIONAL STATE AND METABOLIC SYNDROME OF PATIENTS TAKING ANTIDEPRESSANTS
Aim: To evaluate the association between emotional state and metabolic syndrome (MS) of patients taking antidepressants.
Objectives: To evaluate sociodemographic characteristics, psychiatric diseases and criteria of metabolic syndrome. To compare the criteria of MS of patients treated with different groups of antidepressants. To evaluate the severity of anxiety and depressive symptoms of patients those are taking antidepressants. To evaluate association between the MS and severity of anxiety and depressive symptoms of aforementioned patients.
Methods: The study included 200 patients treated with antidepressants. Anthropometric measurements were performed - height, weight, body mass index (BMI), waist and hip circumference. Comorbidities were estimated - hypertension, diabetes mellitus; and laboratory tests were evaluated – glycemia, lipid profile. The severity of the symptoms of depression and anxiety was assessed using the HAD scale. The frequency of MS was set according to the WHO, IDF and NCEP/ATP III criteria. The data was considered to be statistically significant when p value was below 0,05.
Results: The study included 76,5% women and 23,5% men. 70,5% of the patients felt anxiety: 21,5% - mild, 30,5% - moderate and 18,3% - severe anxiety symptoms. 66% of patients experienced depressive symptoms: 31% - mild, 24% - moderate and 11% suffered from severe depressive symptoms. Frequency of MS criteria: central obesity and BMI >30 using WHO criteria - 66%, IDF criteria - 62%, NCEP/ATP III criteria - 40%; increase of blood pressure using WHO criteria - 44%, TDF criteria - 58%, NCEP/ATP III criteria - 50%; a high plasma triglycerides - 48% (WHO, IDF, NCEP/ATP III); a low high-density lipoprotein cholesterol using WHO criteria - 23%, IDF, NCEP/ATP III criteria - 41%; hyperglycemia using WHO, IDF criteria - 27% NCEP/ATP III criteria - 13%. Frequency of MS using different criteria: the WHO - 20%, IDF - 44%, NCEP/ATP III - 50%, 19% using all criteria.
Conclusion: HAD scores decrease with longer duration of treatment. Number of MS criteria increases with longer duration of overall treatment. The antidepressant dosage increases with higher HAD score. No statistically significant connection was found among the HAD score and frequency of MS criteria. No statistically significant connection was found among the group of antidepressants and quantity of present MS criteria. Majority of patients had moderate anxiety symptoms and normal mood. No statistically significant connection was found between anxiety and depression severity and frequency of MS.
6
2. INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
3. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Leidimą išdavė Lietuvos sveikatos mokslų universtiteto Bioetikos centras. Leidimo numeris BEC-MF-109. Leidimo išdavimo data 2015-12-03.
7
4. SANTRUMPOS
AH Arterinė hipertenzija AKS Arterinis kraujo spaudimas CD Cukrinis diabetas
cm Centimetrai
CN centrinio tipo nutukimas
DTL-Ch Didelio tankio lipoproteinų cholesterolis GTS Gliukozės toleravimo sutrikimas
HAD Nerimastingumo ir depresiškumo vertinimo klausimynas (angl. Hospital Anxiety and Depression)
KMI Kūno masės indeksas
LSMUL KK Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos
m Metai
MS Metabolinis sindromas (angl. Metabolic syndrome) MEL Melatonerginiai antidepresantai
NaSSA Noradrenerginiai ir specifiniai serotonerginiai antidepresantai
NCEP/ATPIII Nacionalinės cholesterolio švietimo programos suaugusiųjų gydymo gairės III (angl.The Third Report of the National Cholesterol Education Program Expert Panel on Detection, Evaluation, and Treatment of High Blood Cholesterol in Adults), 2001
p Reikšmingumo lygmuo
PSO Pasaulinė sveikatos organizacija (angl. World Health Organisation) SGN Sutrikusi glikemija nevalgius
SNRI Serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai SSRI Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai TCA Tricikliai antidepresantai
TDF Tarptautinė diabeto federacija (angl. International Diabetes Federation) TG Plazmos trigliceridai
8
5. SĄVOKOS
Momentinė gydymo trukmė – gydymo antidepresantais trukmė tyrimo metu. Bendra gydymo trukmė – gydymo antidepresantais trukmė per visą gyvenimą.
9
6. ĮVADAS
Antidepresantų skyrimas ir vartojimas daugelyje Europos šalių per paskutinį dešimtmetį tolygiai didėja. Nuo 2000 iki 2010 metų stebimas antidepresantų vartojimo padidėjimas visoje Europoje. Visą nurodytą dešimtmetį didžiausias antidepresantų vartojimas išlieka Islandijoje. Labiausiai antidepresantų vartojimas padidėjo Danijoje bei Portugalijoje [1]. Antidepresantai yra dažniausias pasirinkimas gydant nuotaikų sutrikimus, tačiau norint, kad šie vaistai būtų efektyviai naudojami, reikalinga tiksli diagnozė ir atitinkamai atidus tolimesnis pacientų būklės sekimas [2,3].
Vis didėja susidomėjimas ar nervingi ir depresiški žmonės turi didesnę metabolinio sindromo (MS) išsivystymo riziką, kai jau žinoma, kad depresiškumas taip pat kaip ir nervingumas yra statistiškai reikšmingai susiję su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika [4,5]. MS yra apibrėžiamas kaip metabolinių sutrikimų grupė, į kurią įeina centrinio tipo nutukimas, padidėjusi trigliceridų (TG) koncentracija, sumažėjusi didelio tankio lipoproteinų cholesterolio (DTL-Ch) koncentracija, arterinė hipertenzija (AH) ir padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje. Išsivysčiusiose šalyse MS diagnozuojamas maždaug kas trečiam gyventojui [6].
Daugumoje nagrinėtų studijų, tiriančių sąsajas tarp depresiškumo ir MS, buvo rastas teigiamas ryšys tarp depresiškumo sunkumo ir MS pasireiškimo [7,8,9,10,11], kai tuo tarpu kitų studijų metu šis ryšys stebėtas nebuvo [12,13,14]. Studijose, tiriančiose MS ir jo komponentus, depresiškumas dažniausiai buvo susietas su centrinio tipo nutukimu, padidėjusia TG koncentracija ir sumažėjusia DTL-Ch koncentracija; kai tuo tarpu sąsaja tarp depresiškumo ir AH, ar depresiškumo ir padidėjusios gliukozės koncentracijos stebėta buvo retai [8,12,15]. Buvo atlikta ženkliai mažiau tyrimų, kurie tyrė ryšį tarp nerimastingumo ir MS. Statistiškai reikšmingas ryšys buvo rastas tik tarp nerimastingumo stiprumo ir padidėjusios TG koncentracijos bei padidėjusio arterinio kraujo spaudimo [13,16]. Tai kelia klausimą, ar nerimastingumas, ar depresiškumas lemia individualių MS komponentų atsiradimą bei didina MS pasireiškimo riziką. Taip pat svarbu įvertinti ar antidepresantų vartojimas daro įtaką MS pasireiškimo dažniui.
Nepaisant didėjančio antidepresantų vartojimo ir MS pasireiškimo dažnio, Lietuvoje ryšys tarp antidepresantų vartojimo ir MS bei jo komponentų pasireiškimo tiriamas itin retai. Tyrimui buvo pasirinkti šiuo metu užsienio ir Lietuvos literatūroje prienami MS diagnostikos kriterijai bei nerimastingumo ir depresiškumo vertinimo klausimynas. Šiuo tyrimu siekiama nustatyti antidepresantais gydomų pacientų emocinės būklės sąsajas su MS kriterijais.
10
7. DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti pacientų, gydomų antidepresantais, emocinės būklės sąsajas su metabolinio sindromo kriterijais.
Uždaviniai:
1. Nustatyti pacientų, gydomų antidepresantais, sociodemografines, psichikos sutrikimo klinikines charakteristikas ir metabolinio sindromo kriterijus.
2. Palyginti metabolinio sindromo kriterijus tarp pacientų, gydomų skirtingų grupių antidepresantais. 3. Įvertinti pacientų, gydomų antidepresantais, nerimastingumo ir depresiškumo sunkumą.
4. Nustatyti sąsajas tarp metabolinio sindromo kriterijų ir pacientų, gydomų antidepresantais, nerimastingumo ir depresiškumo sunkumo.
11
8. LITERATŪROS APŽVALGA
8.1 Metabolinio sindromo apibrėžimas ir diagnostiniai kriterijai
Šiuo metu Lietuvoje yra naudojami trys skirtingi metabolinio sindromo apibrėžimai – Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), Nacionalinės cholesterolio švietimo programos suaugusiųjų gydymo gairės III („NCEP/ATP III“ – angl. The Third Report of the National Cholesterol Education Program Expert Panel on Detection, Evaluation, and Treatment of High Blood Cholesterol in Adults) ir Tarptautinės diabeto federacijos (TDF).
Pirmajame apibrėžime, pateikiamame PSO, metabolinis sindromas apibrėžiamas rezistencija insulinui ar nustatytu angliavandenių apykaitos sutrikimu bei kartu esančiais bent dviem papildomais kriterijais (padidėjęs arterinis kraujo spaudimas (AKS) ar skiriamas antihipertenzinis gydymas; padidėjusi TG koncentracija; sumažėjusi DTL-Ch koncentracija; padidėjęs kūno masės indeksas (KMI) ar liemens – klubų santykis bei padidėjusi albumino koncentracija šlapime ar padidėjęs albumino – kreatinino santykis.
Remiantis NCEP/ATP III kriterijais, metabolinį sindromą galima diagnozuoti esant bet kuriems trims kriterijams iš išvardintų: centrinis nutukimas – padidėjusi liemens apimtis; padidėjusi TG koncentracija; sumažėjusu DTL-Ch koncentracija; padidėjęs AKS bei padidėjusi plazmos glikemija nevalgius.
TDF pateikiamose gairėse metabolinio sindromo diagnostikai privalomas kriterijus yra nutukimas – jis yra apibrėžiamas kaip padidėjusi liemens apimtis bei reikalingi du papildomi kriterijai (padidėjusi plazmos glikemija ar anksčiau diagnozuotas angliavandenių apykaitos sutrikimas; padidėjusi TG koncentracija ar specifinis antilipideminis gydymas; sumažėjusi DTL-Ch koncentracija bei padidėjęs AKS). Kadangi skirtingų organizacijų pateikiami metabolinio sindromo diagnostikos kriterijai skiriasi, literatūroje randama įvairių duomenų apie metabolinio sindromo paplitimą.
8.2 Metabolinio sindromo paplitimas
Lietuvoje Lukšienės ir kt. [17] atliktų tyrimų duomenimis iš 1336 tiriamųjų (35 – 64 metų amžiaus) metabolinis sindromas diagnozuotas 68 vyrams (11,3%) ir 69 moterims (9,4%), remiantis PSO kriterijais, 117 vyrų (19,4%) ir 193 moterims (26,3%), remiantis NCEP/ATP III kriterijais, ir 181 vyrui (30%) ir 276 moterims (37,7%), naudojant TDF kriterijus. Galima pastebėti, kad metabolinio sindromo dažnis didesnis naudojant TDF kriterijus, negu PSO ar NCEP/ATP III kriterijus. Tik 52
12 vyrams (8,6%) ir 62 moterims (8,5%) metabolinis sindromas diagnozuotas remiantis visais trimis kriterijais – PSO, NCEP/ATP III ir TDF.
Remiantis Grundy [6] atlikta 2003–2007 metų studijų, vykdytų 10 Europos šalių (Prancūzija, Vokietija, Olandija, Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija, Krotatija, Jungtinė Karalystė, Suomija) analize, apie ketvirtadalis suaugusio amžiaus europiečių turi metabolinį sindromą. Paplitimas šiek tiek kinta priklausomai nuo tiriamųjų grupės amžiaus, šalies geografinės padėties bei įvairių tam tikroms populiacijoms būdingų bruožų. Remiantis PSO kriterijais, didžiausias metabolinio sindromo paplitimas nustatytas Prancūzijoje 50-59 m. amžiaus vyrų grupėje (35,5%), tuo tarpu mažiausias paplitimas nustatytas tarp Jungtinėje Karalystėje tirtų 60-79 m. amžiaus moterų (20,9%). Naudojant NCEP/ATP III kriterijus didžiausias metabolinio sindromo paplitimas nustatytas Graikijoje (63%, tirtų suaugusių vyrų grupėje) bei Olandijoje (46%, 18-80 m. amžiaus vyrų ir moterų grupėje). Remiantis TDF kriterijais, didžiausias metabolinio sindromo paplitimas yra Jungtinėje Karalystėje (47,5%, 60-79 m. amžiaus moterų grupėje), mažiausias – Vokietijoje (22,6%, tirtų suaugusių moterų grupėje). Lyginant NCEP/ATP III ir TDF kriterijus, naudojami TDF kriterijai lemia didesnį metabolinio sindromo paplitimą. Tai galima paaiškinti tuo, kad TDF kriterijus, apibrėžiantis nutukimą – t.y. liemens apimtis, lemianti nutukimą, yra mažesnis nei siūloma NCEP/ATP III kriterijuose. PSO kriterijai kartais, tačiau ne nuolatos, lemia didesnį metabolinio sindromo paplitimą nei NCEP/ATP III kriterijai.
Norvegijoje Hildrum ir kt. [18] atliktame tyrime (naudojant Norvegų populiacijos studijos duomenis, angl. The Nord-Trondelag Health Study (HUNT 2)), remiantis TDF kriterijais metabolinio sindromo paplitimas tarp 20-89 metų amžiaus tiriamųjų buvo 29,6%, tuo tarpu remiantis NCEP/ATP III kriterijais paplitimas mažesnis – 25,9%. Remiantis tiek TDF, tiek NCEP/ATP III kriterijais metabolinio sindromo paplitimas smarkiai didėjo su amžiumi (TDF – nuo 11% (20-29 m. amžiaus vyrų grupėje) iki 47,2% (80-89 m. amžiaus vyrų grupėje) bei nuo 9,2% iki 64,4% atitinkamo amžiaus moterų grupėse. NCEP/ATP III – atitinkamose vyrų amžiaus grupėse metabolinio sindromo paplitimas didėjo nuo 13% iki 46% ir atitinkamose moterų amžiaus grupėse nuo 6% iki 56%.
Metabolinio sindromo pasireiškimas aktualus ne tik Europoje, bet taip pat ir Azijoje. Daugumos atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, metabolinio sindromo paplitimas Azijoje yra panašus ar šiek tiek mažesnis nei Europoje. Visų Azijoje atliktų tyrimų metu metabolinio sindromo kriterijai buvo pritaikyti pagal etninę grupę – t.y. liemens apimtis, apibrėžianti centrinio tipo nutukimą, vyrams buvo 90 cm ir 80 cm moterims. Deepa ir kt. [19], remiantis Indijoje atliktos vienos iš didžiausių epidemiologinių studijų (angl. Chennai Urban Rural Epidemiology Study (CURES)) duomenimis, iš 26001 asmenų (vyresnių nei 20 metų, dalyvavusių epidemiologinėje studijoje) atsitiktinės atrankos būdu atrinko 2350 tiriamųjų, kuriems buvo atlikti detalūs antropometriniai ir biocheminiai testai. Metabolinis sindromas tyrimo metu, remiantis PSO kriterijais, diagnozuotas
13 23,2% tiriamųjų (>20 m. amžiaus grupėje), 18,3% tiriamųjų remiantis NCEP/ATP III kriterijais bei 25,8% tiriamųjų pagal TDF kriterijus. Tik 9,52% tiriamųjų metabolinis sindromas buvo diagnozuotas remiantis visais kriterijais – t.y. remiantis PSO, TDF ir NCEP/ATP III kriterijais.
Tailande atliktame Lohsoonthorn ir kt. [20] tyrime aprašomas vidutiniškai 12,8% metabolinio sindromo paplitimas pagal NCEP/ATP III kriterijus, t.y. – 15,7% ir 11,7% atitinkamai tarp suaugusio amžiaus vyrų ir moterų.
Singapūre Heng ir kt. [21] vykdytame tyrime ištyrus beveik 4000 žmonių, kurie buvo atrinkti atsitiktinės atrankos būdu, Nacionalinės sveikatos apklausos metu, 1992 metais (3156 tiriamieji) ir Nacionalinės Singapūro Universiteto širdies studijos metu, 1993 – 1995 metais (798 tiriamieji), metabolinio sindromo paplitimas pagal NCEP/ATP III modifikuotus kriterijus tarp vyrų siekė 14,1% ir 12,3% tarp moterų.
Chen ir kt. [22] Kinijoje vykdyto tyrimo metu buvo ištirti beveik 2000 vyresnių nei 16 metų (nesergančių cukriniu diabetu) žmonių, iš kurių 15,01% buvo diagnozuotas metabolinis sindromas pagal NCEP/ATP III kriterijus.
Thomas ir kt. [23] Kinijoje ištyrus beveik 8000 25-74 metų žmonių buvo nustatyta, kad remiantis NCEP/ATP III kriterijais iš 25-29 metų amžiaus grupės tik 3,1% buvo diagnozuotas metabolinis sindromas, tačiau vyresnių nei 70 metų amžiaus tarpe metabolinis sindromas buvo diagnozuotas net 41% tiriamųjų. Taigi matoma aiški priklausomybė tarp metabolinio sindromo dažnio ir tiriamųjų amžiaus. Kitas, taip pat Kinijoje Shen ir kt. [24] atliktas tyrimas parodė sparčiai didėjantį metabolinio sindromo paplitimą. Nuo 1992 metų iki 2000 metų metabolinio sindromo dažnis padidėjo nuo 13,3% iki 15,1% (nuo 12,7% iki 13,6% vyrų tarpe bei nuo 14,2% iki 16,6% moterų tarpe). 2000 metais 64 milijonams Kinijos gyventojų buvo diagnozuotas metabolinis sindromas. Šis skaičius išaugo iki 71 milijono pritaikius modifikuotus NCEP/ATP III kriterijus Azijos populiacijai.
Metabolinio sindromo dažnis Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojams Beltran – Sanchez ir kt. [25] atlikto tyrimo duomenimis (tirti suaugusieji 20 metų amžiaus ir vyresni, nuo 1999 iki 2010 metų) vadovaujantis ATP III kriterijais nuo 1999 iki 2010 metų sumažėjo nuo 25,5% iki 22,9%, tačiau vis dar išliko reikšmingai didelis.
Didelis metabolinio sindromo paplitimas, Misra ir bendraautorių atlikto tyrimo duomenimis, nustatomas ir besivystančiose šalyse [26]: Maroke, Omane, Turkijoje, Irane – atitinkamai 16,3%, 21%, 33,4% ir 33,7%. Situacija panaši ir Venesueloje – metabolinio sindromo paplitimas 31,2% bei Brazilijoje – 25,4%. Taigi metabolinio sindromo paplitimas vis didėja ir sąsajų tarp metabolinio sindromo atsiradimo ir jį skatinančių veiksnių ištyrimas tampa vis aktualesnis visame pasaulyje.
14 8.3 Emocinės būklės ir antidepresantų sąsajos su metabolinio sindromo kriterijais
Šiandieniniame pasaulyje ne tik nagrinėjamas pats metabolinis sindromas bei jo paplitimas, bet taip pat ieškoma vis daugiau metabolinio sindromo ir jo komponentų sąsajų su kitomis ligomis. 2012 metais Pan ir kt. [27] atlikta viena pirmųjų metaanalizių, naudojant kryžminių ir kohortinių studijų duomenis, siekiant ištirti depresiškumo ir metabolinio sindromo sąsajas. Analizės metu nustatyta, kad depresiškumas ir metabolinis sindromas reikšmingai koreliuoja tiek kryžminėse, tiek dvikryptėse kohortinėse studijose. Dauguma kryžminių studijų pažymėjo, kad didesnis depresiškumo paplitimas būdingas tiriamiesiems, kuriems diagnozuotas metabolinis sindromas, negu tiems, kurie jo neturi. Kohortinių studijų metu klinikinis depresiškumo pasireiškimas buvo ryškesnis tiriamiesiems, kuriems diagnozuotas metabolinis sindromas. Depresiškumo ir metabolinio sindromo priklausomybė buvo ryškesnė, kai naudoti TDF kriterijai vietoje NCEP/ATP III kriterijų.
Xu ir kt. [28] atlikta 15-os kryžminių studijų metaanalizė parodė vidutinio stiprumo ryšį tarp centrinio tipo nutukimo ir depresiškumo bendroje populiacijoje (tikimybė - 1,38). Šis ryšys yra stipresnis nei tarp bendro nutukimo ir depresiškumo nustatyto De Wit ir kt. [29] metaanalizės metu (tikimybė - 1,26). Šių analizių rezultatai galėtų paaiškinti anksčiau paminėtą Pan ir kt. metaanalizėje nustatytą ryškesnę priklausomybę tarp depresiškumo ir metabolinio sindromo naudojant TDF kriterijus. Pagrindinis skirtumas tarp TDF ir NCEP/ATP III bei PSO kriterijų yra tas, kad TDF kriterijuose didžiausia reikšmė suteikiama nutukimui – kuris apibrėžiamas kap padidėjusi liemens apimtis, kai tuo tarpu NCEP/ATP III ir PSO šis kriterijus yra vienas iš pasirenkamų, tačiau nėra privalomas.
Vienas iš metabolinio sindromo diagnostinių kriterijų yra padidėjusi glikemija. Yra nemažai autorių, tiriančių antidepresantų poveikį gliukozės kiekio kraujyje pokyčiams bei riziką cukriniam diabetui išsivystyti. Apie depresiškumo ir hiperglikemijos ryšį rašė Lustman ir kt. [30] savo atliktoje metaanalizėje. Autoriai išnagrinėjo 24 studijas, kuriomis remdamiesi nustatė statistiškai reikšmingą ryšį tarp depresiškumo ir hiperglikemijos (Z=5.4, P<0,0001). Ši metaanalizė patvirtina ryšį tarp depresiškumo ir hiperglikemijos, tačiau neatskleidžia šio ryšio atsiradimo mechanizmų. Depresiškumas gali būti tiek hiperglikemijos atsiradimo priežastis, tiek pasekmė. Kiek plačiau apie metabolinio sindromo ir cukrinio diabeto ryšį rašyta Mezuk ir kt. [31] atliktoje metaanalizėje. Metaanalizės metu peržiūrėtos 42 publikacijos nuo 1950 iki 2007 metų, iš kurių buvo panaudota 13 publikacijų, atitikusių depresijos nulemtą cukrinio diabeto atsiradimo kriterijų bei atspindėjusių beveik 7000 cukrinio diabeto ir depresijos atvejų. Autoriai nustatė, kad depresija net 60% padidina II tipo cukrinio diabeto išsivystymo riziką.
Rubin ir kt. [32] Diabeto prevencijos studijos metu įvertino gydymo antidepresantais ir cukrinio diabeto išsivystymo tikimybės ryšį. Tyrimo metu ištirta daugiau nei 3000 vyresnių nei 25
15 metų žmonių, kurių kūno masės indeksas >24 kg/m2. Didelę riziką sirgti II tipo cukriniu diabetu turintys tiriamieji atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į tris grupes: pirmą - intensyvaus gyvenimo būdo grupę (tiriamiesiems rekomenduota sveika mityba bei aktyvus sportas), antrą ir trečią – medikamentinio gydymo grupes. Antros grupės tiriamiesiems buvo skiriamas metforminas, trečioji grupė – placebo. Nustatyta, kad kai kiti veiksniai, didinantys cukrinio diabeto išsivystymo riziką buvo kontroliuojami, skiriant pradinį antidepresantų kursą, cukrinio diabeto rizika siekė 2,25 (95% Cl 1,38-3,66) placebo grupėje bei 3,48 (95% Cl, 1,93-6,28) intensyvaus gyvenimo būdo grupėje. Cukrinio diabeto rizika nuolat vartojant antidepresantus atitinkamose grupėse buvo 2,60 (95% Cl, 1,37-4,94) ir 3,39 (95% Cl, 1,61-7,13), tuo tarpu cukrinio diabeto rizika vartojant antidepresantus su pertraukomis sudarė 2,07 (95% Cl, 1,18-3,62) intensyvaus gyvenimo būdo grupėje. Tarp tiriamųjų vartojusių metforminą, antidepresantų vartojimas nebuvo susietas su diabeto atsiradimu. Tų pačių autorių [33] vėliau atliktos Diabeto prevencijos programos ir diabeto prevencijos programos išeičių studijos metu tirta cukrinio diabeto išsivystymo rizika lyginant tiriamuosius, kurie nuolat vartoja antidepresantus ir tiriamuosiuos, kurie antidepresantų nevartoja. Rezultatai išliko tokie patys kaip ir ankstesnių studijų metu – ilgalaikis antidepresantų vartojimas statistiškai reikšmingai didina cukrinio diabeto išsivystymo riziką.
Australijoje atliktame Atlantis ir kt. [34] sveiko senėjimo tyrime ištirta 1000 vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių. Prospektinė kohortinė studija užtruko 10 metų, per kuriuos kas du metus tiriamieji dalyvaudavo interviu ir būdavo objektyviai ištiriami, bei kasmet buvo nustatomas mirusiųjų skaičius. Studijos pabaigoje tyrime išliko 76% tiriamųjų, dalyvavusių studijos pradiniame etape. Studijos rezultatai atskleidė, kad nepaisant antidepresantų vartojimo, vyresni žmonės, kuriems pasireiškė depresijos simptomai, turi dvigubai didesnę cukrinio diabeto išsivystymo tikimybę nei tie, kuriems depresiniai simptomai nepasireiškė. Taip pat tiriamieji, kuriems pasikartojo keli depresijos epizodai, per tyrimo laikotarpį turėjo dvigubai didesnę cukrinio diabeto išsivystymo riziką.
Brown ir kt. [35] Kanadoje atliktame tyrime dalyvavo virš 2000 vyresnių nei 20 metų tiriamųjų, kuriems buvo skiriami antidepresantai. Pagal skiriamus antidepresantus tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes: vartojantys triciklius antidepresantus (TCA), vartojantys selektyvius serotonino rezorbcijos inhibitorius (SSRI), ir vartojantys TCA ir SSRI derinį. Didžioji dalis tiriamųjų (42%) vartojo tik TCA, 39% tiriamųjų vartojo SSRI ir tik 7,7% vartojo šių antidepresantų derinį. Tyrimo metu nustatyta, kad, vartojant tik SSRI, antro tipo cukrinio diabeto išsivystymo rizika sudaro 37,5%, kai tuo tarpu, vartojant tik TCA, antro tipo cukrinio diabeto išsivystymo rizika yra 44,2%. Tačiau didžiausia antro tipo cukrinio diabeto išsivystimo rizika nustatyta grupėje, vartojusioje TCA ir SSRI derinius – 59,8%. Taigi tiek TCA, tiek SSRI didina antro tipo cukrinio diabeto išsivystymo riziką, tačiau ypač įdėmiai turėtų būti sekami pacientai, kurie yra gydomi TCA ir SSRI deriniais. Panašius rezultatus aprašė ir Andesohn ir kt. [36] savo atliktame tyrime – ilgalaikis antidepresantų
16 vartojimas vidutinėmis ar didelėmis dozėmis reikšmingai siejamas su padidėjusia rizika susirgti cukriniu diabetu. Padidėjusi rizika ilgą laiką vartojant TCA bei SSRI išliko tokia pati, nepriklausomai nuo to ar buvo vartojama vidutinė, ar didelė antidepresanto dozė. Trumpalaikis gydymas antidepresantais bei gydymas mažomis antidepresantų dozėmis nebuvo susietas su padidėjusia cukrinio diabeto rizika.
Antidepresantų įtaką bendram cholesteroliui, trigliceridams ir kūno svoriui savo tyrime nagrinėjo Ananloo ir kt. [37]. Tyrime buvo nagrinėjamas dviejų antidepresantų poveikis minėtiems kriterijams, naudotas TCA grupės vaistas imipraminas ir SSRI grupės vaistas fluoksetinas. Rezultatai atskleidė, kad tiriamųjų, gydytų fluoksetinu, bendras cholesterolio ir trigliceridų kiekis gydymo metu sumažėjo nuo 165,71 mg/dL iki 143,94 mg/dL ir atitinkamai nuo 129,35 mg/dL iki 110,41 mg/dL. Tiriamųjų, gydytų imipraminu, bendras cholesterolio ir trigliceridų kiekis didėjo gydymo laikotarpiu nuo 169,10 mg/dL iki 208,69 mg/dL ir atitinkamai nuo 111,73 mg/dL iki 160,90 mg/dL. Tiriamųjų, gydytų imipraminu, kūno masė reikšmingai padidėjo, kai tuo tarpu tiriamiesiems, gydytiems fluoksetinu, gydymas įtakos kūno masės pokyčiams neturėjo.
Ryšį tarp depresiškumo, gydymo antidepresantais ir arterinio kraujo spaudimo savo tyrime aprašė Licht ir kt. [38]. Kohortinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad tiek depresiški, tiek remisijoje buvę tiriamieji turėjo žemesnį sistolinį spaudimą ir mažesnę riziką izoliuotai sisteminei hipertenzijai, negu kontrolinė tiriamųjų grupė. Tačiau tiriamieji, gydomi TCA, turėjo aukštesnį ir sistolinį, ir diastolinį kraujo spaudimą bei jiems dažniau buvo nustatoma pirmo ir antro laispnio hipertenzija. Tiriamiesiems, gydomiems noradrenerginiais ir serotonerginiais antidepresantais, taip pat dažniau buvo nustatyta pirmo laispnio hipertenzija. Ši studija atskleidė, kad depresiniai sutrikimai yra susiję su mažesniu sistoliniu kraujo spaudimu ir mažesne hipertenzijos rizika, kai tuo tarpu gydymas tam tikrais antidepresantais susijęs su padidėjusiu ir sistoliniu, ir diastoliniu kraujo spaudimu bei padidėjusia hipertenzijos rizika.
17
9. TYRIMO METODIKA
9.1 Tyrimo planavimas
Gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimą buvo suplanuotas ir atliktas tyrimas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikos (LSMUL KK) Psichiatrijos, Endokrinologijos ir Šeimos medicinos klinikose. Visi tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslu ir eiga, gavo tiriamojo asmens informavimo formą (14.1 priedas) ir pasirašė tiriamojo asmens sutikimo formą (14.2 priedas).
9.2 Tyrimo objektas
Tyrimo objektas – LSMUL KK Psichiatrijos, Endokrinologijos ir Šeimos medicinos klinikos pacientai, gydomi antidepresantais.
9.3 Tiriamųjų atranka
Siekiant nustatyti imties tūrį, pirmiausia buvo įvertintas populiacijos dydis n=41422, remiantis statistikos departamento duomenimis, kad Lietuvoje 2016 metais buvo 41422 nutukę žmonės. Imties dydis, atsižvelgiant į turimą populiaciją, buvo nustatomas pagal statistinę formulę, pasirenkant 95% pasikliauties intervalą. Įvertinus populiacijos dydį, su 95% pasikliauties intervalu ir 10% paklaidos tikimybe, buvo nustatyta minimali rekomenduojama 96 tiriamųjų imtis. Norint sumažinti paklaidos tikimybę ir tiksliau reprezentuoti populiaciją, buvo pasirinkta į tyrimą įtraukti 200 respondentų. Tiriami buvo abiejų lyčių pacientai, 18 metų ir vyresni asmenys, 2016-2017 metais LSMUL KK minėtose klinikose gydyti antidepresantais.
9.4 Tyrimo metodai
Apie visus tiriamuosius, pildant autoriaus sudarytą tyrimo anketą (14.3 priedas) buvo renkami šie tyrimui reikalingi sociodemografiniai duomenys: amžius, lytis, darbingumo statusas, žalingų įpročių turėjimas. Tiriamiesiems atlikti antropometriniai matavimai – ūgio, svorio, KMI apskaičiavimas, liemens ir klubų apimties matavimai. KMI skaičiuotas pagal formulę: KMI = svoris
18 (kg) / (ūgis (m))2
, KMI vertintas pagal PSO rekomendacijas. Antsvoriu laikomas KMI ≥25,00 kg/m2, nutukimas – kai KMI ≥30,00 kg/m2 [39].
Liemens ir klubų matavimai atlikti netamprios medžiagos matavimo juosta. Tiriamųjų buvo paprašyta stovėti tiesiai, patogioje, neįtemptoje pozoje, remtis abiem suglaustomis pėdomis į žemę. Prieš matavimą tiriamųjų paprašyta atidengti kūną, kad liktų ne daugiau kaip vienas sluoksnis drabužių. Liemens apimtis matuota įprasto kvėpavimo metu, mažiausios apimties horizontalioje linijoje tarp šonkaulių kraštų ir klubakaulių viršūnių. Klubų apimtis buvo matuota didžiųjų šlaunikaulių gūbrių (lot. Trochanter major) aukštyje – plačiausioje klubų srityje. Liemens ir klubų santykis buvo apskaičiuotas padalinus liemens apimtį (cm) iš klubų apimties (cm).
AKS matuotas aneroidiniu ,,Riester Precisa® N“ (Rudolf Riester GmbH, Jungingen, Vokietija) matuokliu pacientui esant sėdimoje padėtyje, po ne mažiau kaip 10 minučių ramaus sėdėjimo. Atlikta po tris matavimus abiejose rankose kas 2 minutes, naudotas matavimų metu gautų rodmenų aritmetinis vidurkis.
Informacija apie gretutines ligas ir laboratorinių tyrimų duomenys rinkti iš medicininės dokumentacijos: vertinta ar tiriamiesiems diagnozuota arterinė hipertenzija (AH) ir cukrinis diabetas (CD), vertinti gliukozės koncentracijos ir lipidogramos tyrimų rezultatai.
Depresiškumo ir nerimastingumo sunkumas vertintas naudojant nerimastingumo ir depresiškumo vertinimo klausimyną - HAD (angl. Hospital Anxiety and Depression) skalę (14.4 priedas). Kiekvienas tiriamasis buvo supažindintas su anketos pildymo instrukcija – perskaitę kiekvieną teiginį, tiriamieji turėjo pasirinkti vieną atsakymą, kuris buvo artimiausias jų savijautai per praėjusią savaitę. HAD skalę sudaro 14 klausimų, iš kurių 7, pažymėti D raide, skirti vertinti depresiškumo sunkumą; kiti 7, pažymėti N raide, skirti vertinti nerimastingumo sunkumą. Kiekvienas klausimas atitinkamai vertinamas nuo 0 iki 3 balų. Balų suma depresiškumo ir nerimastingumo grupėse gali varijuoti nuo 0 iki 21 balo. Balų suma atitinkamose grupėse rodo depresiškumo ar nerimastingumo sunkumo laipsnį: nuo 0 iki 7 balų – normalus nerimastingumas ar normali nuotaika, nuo 8 iki 10 balų – lengvas, nuo 11 iki 14 balų – vidutinio sunkumo, nuo 15 iki 21 balo – sunkūs nerimastingumo ar depresiškumo simptomai [40].
Metabolinio sindromo dažnis nustatytas remiantis trimis Lietuvoje naudojamais diagnostiniais kriterijais: PSO, TDF ir NCEP/ATP III (1 lentelė) [41].
1 lentelė: Metabolinio sindromo kriterijai
(D.I. Lukšienė ir kt. Medicina (Kaunas) 2010; 46(1))
Kriterijus PSO, 1998 TDF, 2005 NCEP/ATP III, 2001
Glikemija plazmoje nevalgius ar nustatytas angliavandenių apykaitos sutrikimas
Atsparumas insulinui arba nustatytas angliavandenių
apykaitos sutrikimas (SGN, GTS ar 2 tipo CD)
19 Liemens apimtis - ≥ 94 cm (V) ≥ 80 cm (M) > 102 cm (V) > 88 cm (M) KMI ar liemens/klubų santykis KMI > 30 kg/m2 > 0,9 (V) > 0,85 (M) - - AKS ≥ 140/90 mmHg ar AH gydymas ≥ 130/85 mmHg ar AH gydymas ≥ 130/85 mmHg
TG ≥ 1,7 mmol/l ≥ 1,7 mmol/l ≥ 1,7 mmol/l
DTL-Ch < 0,9 mmol/l (V) < 1,0 mmol/l (M) < 1,03 mmol/l (V) < 1,29 mmol/l (M) < 1,03 mmol/l (V) < 1,29 mmol/l (M) Albuminas šlapime ar albumino/kreatinino santykis > 20 µg/min > 30 mg/g - - MS apibrėžimas ir kriterijų skaičius MS diagnozei Atsparumas insulinui ar nustatytas angliavandenių apykaitos sutrikimas + bet
kurie 2 iš auksčiau išvardintų kriterijų
Liemens apimtis + kiti 2 kriterijai
Bet kurie 3 iš aukščiau išvardintų kriterijų
Santrumpos: KMI – kūno masės indeksas, AKS – arterinis kraujo spaudimas, TG – trigliceridai, DTL-Ch – didelio tankio
lipoproteinų cholesterolis, MS – metabolinis sindromas, SGN – sutrikusi glikemija nevalgius, GTS – gliukozės toleravimo sutrikimas, CD – cukrinis diabetas, AH – arterinė hipertenzija, V – vyrams, M – moterims.
9.5 Duomenų analizės metodai
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis ,,Microsoft Office Excel 2007” programa ir jos ,,Data Analysis ToolPak“ priedėliu. Kiekybiniams imties duomenims skaičiuoti aritmetiniai vidurkiai pateikti su standartiniais nuokrypiais, skaičiuotais pagal formules:
n X X i
1 2
n X X s i Kur X - duomenų vidurkis, X - individuali kintamojo reikšmė, n - kintamojo reikšmių i skaičius, s – standartinis nuokrypis.
Šiame tyrime pasirinktas dvipusis nulinių hipotezių (Ho – duomenys yra statistiškai
reikšmingi) tikrinimas, pasirinktasis reikšmingumo lygmuo 95%. Duomenų patikimumas vertintas pagal imties duomenis, kadangi Lietuvos higienos institute metabolinio sindromo paplitimo duomenų statistika nėra viešai pateikta. Imties duomenų statistinio reikšmingumo vertinimui naudotas Stjudento skirstinys, naudojantis Stjudento tikrinimo statistika, apskaičiuota p reikšmė. Duomenys vertinti kaip statistiškai reikšmingi esant pasikliauties intervalui 95%, kai patikimumo lygmuo (p) <0,05.
Vienų kintamųjų įtaka kitiems buvo vertinta porinės regresijos metodu, prieš tai patikrinus kintamuosius dėl interkoreliacijos nebuvimo. Taikytas atitinkamas porinės regresijos modelis su pasirinktais kintamaisiais:
20 Yt = αt + β1X1(t) + Ɛt , kur:
t=duotasis laiko momentas, kadangi duomenys tirti esamuoju laikotarpiu ir nėra priklausomi nuo istorinių verčių, taikomoje regresijoje t=1.
Yt – priklausomas kintamasis, αt – regresijos konstanta X1– nepriklausomas kintamasis Ɛt – atsitiktinė paklaida.
Atitinkamai po kiekvienos regresijos įvertinimo buvo atsižvelgta į p reikšmę, t.y. ar gauti duomenys statistiškai reikšmingi.
21
10.
REZULTATAI
10.1 Sociodemografinė charakteristika
Tyrime dalyvavo 200 antidepresantus vartojančių tiriamųjų. Daugiau nei pusę tiriamųjų sudarė moterys - 76,5%. Bendras pacientų amžiaus vidurkis 49,29±17,36 m. Vidutinis tiriamųjų moterų amžius šiek tiek didesnis už vidurkį, o vyrų atitinkmai mažesnis už vidurkį. Didžioji dalis tiriamųjų priklauso 40–49 ir 50–59 metų amžiaus grupėms. Dauguma vyrų priklauso 18–29 metų amžiaus grupei, kai tuo tarpu moterų dauguma po lygiai pasiskirsto tarp 40–49 ir 50–59 metų amžiaus grupių. Beveik pusė tiriamųjų yra darbingi. Dauguma nedarbingų tiriamųjų yra nedarbingi dėl sveikatos būklės. Daugiau nei pusė tiriamųjų nerūko. Tiriamųjų sociodemografinė charakteristika pateikta 2 lentelėje.
2 lentelė: Sociodemografinė charakteristika
Visi (n=200) Vyrai (n=47) Moterys (n=153) Statistinis reikšmingumas* Amžiaus vidurkis (metais) 49,29 ± 17,36 42,00 ± 16,75 51,53 ± 16,98 Taip Amžiaus grupės: 18-29 metai 33 (21,57%) 15 (31,91%) 18 (11,76%) Ne 30-39 metai 33 (21,57%) 9 (19,15%) 24 (15,69%) Ne 40-49 metai 37 (24,18%) 8 (17,02%) 29 (18,95%) Ne 50-59 metai 37 (24,18%) 8 (17,02%) 29 (18,95%) Ne 60-69 metai 32 (20,92%) 4 (8,51%) 28 (18,3%) Ne 70-79 metai 23 (15,03%) 2 (4,26%) 21 (13,73%) Ne >80 metų 5 (3,27%) 1 (2,13%) 4 (2,61%) Ne Darbingumo statusas:
Darbingas (-a) 91 (45,50%) 28 (59,57%) 63 (41,18%) Taip
Nedarbingas (-a): dėl sveikatos būklės 54 (49,54%) 10 (52,63%) 44 (48,89%) Ne Nedarbingas (-a): pensinio amžiaus 45 (41,28%) 5 (26,32%) 40 (44,44%) Ne Nedarbingas (-a): studijuoja, mokosi 10 (9,17%) 4 (21,05%) 6 (6,67%) Ne Rūkymas 81 (40,50%) 25 (53,19%) 56 (36,6%) Taip
* - statistinis reikšmingumas nustatytas pagal Stjudento tikrinimo statistiką
10.2 Psichikos sutrikimo klinikinė charakteristika
Daugiau nei trečdaliui tiriamųjų diagnozuoti nuotaikos (afektiniai) sutrikimai. Taip pat trečdaliui tiriamųjų diagnozuoti organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai. Daugumai moterų
22 diagnozuoti nuotaikos (afektiniai) sutrikimai, kai tuo tarpu dviems trečdaliams vyrų buvo diagnozuoti organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai arba nuotaikos (afektiniai) sutrikimai. Platesnė psichikos sutrikimo klinikinė charakteristika pateikta 3 lentelėje.
3 lentelė: Psichikos sutrikimo klinikinė charakteristika
Visi (n=200) Vyrai (n=47) Moterys (n=153) Statistinis reikšmingumas* Organiniai ir simptominiai
psichikos sutrikimai
64 (32%) 15 (31,91%) 49 (32,03%) Ne
Kiti psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos (F06) 64 (32%) 15 (31,91%) 49 (32,03%) Ne Šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai 33 (16,5%) 9 (19,15%) 24 (15,69%) Ne Šizofrenija (F20) 11 (5,5%) 3 (6,38%) 8 (5,23%) Ne Šizotipinis sutrikimas (F21) 3 (1,5%) - 3 (1,96%) Ne Ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai (F23) 1 (0,5%) 1 (2,13%) - Ne Šizoafektiniai sutrikimai (F25) 18 (9%) 5 (10,64%) 13 (8,5%) Ne Nuotaikos (afektiniai) sutrikimai 73 (36,5%) 15 (31,91%) 58 (37,91%) Ne Bipolinis afektinis sutrikimas (F31) 10 (5%) 4 (8,51%) 6 (3,92%) Ne Depresijos epizodas (F32) 30 (15%) 8 (17,02%) 22 (14,38%) Ne Pasikartojantis depresinis sutrikimas (F33) 33 (16,5%) 3 (6,38%) 30 (19,61%) Ne Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai 28 (14%) 8 (17,03%) 20 (13,07%) Ne
Kiti nerimo sutrikimai (F41) 24 (12%) 6 (12,77%) 18 (11,76%) Ne
Reakcijos į didelį stresą ir adaptacijos sutrikimai (F43)
3 (1,5%) 1 (2,13%) 2 (1,3%) Ne
Somatoforminiai sutrikimai (F45)
1 (0,5%) 1 (2,13%) - Ne
Elgesio sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir somatiniais veiksniais 2 (1%) - 2 (1,3%) Ne Valgymo sutrikimai (F50) 1 (0,5%) - 1 (0,65%) Ne Psichikos ir elgesio sutrikimai laikotarpiu po gimdymo, neklasifikuojami kitur (F53) 1 (0,5%) - 1 (0,65%) Ne
* - statistinis reikšmingumas nustatytas pagal Stjudento tikrinimo statistiką
23 Nerimastingumas ir depresiškumas vertinti pagal HAD nerimastingumo ir depresiškumo klausimyną (14.4 priedas). HAD klausimyne, nerimastingumo simptomų vertinimo dalyje, trečdalis tiriamųjų nerimo simptomų neišsakė, taip pat trečdalis tiriamųjų jautė vidutinio sunkumo nerimą. Dauguma tiriamosios grupės vyrų jautė normalų nerimą, kai tuo tarpu dauguma tiriamosios grupės moterų jautė vidutinio sunkumo nerimo simptomus. HAD klausimyne, depresiškumo vertinimo dalyje, trečdalis tiriamųjų buvo normalios nuotaikos, taip pat trečdaliui tiriamųjų nustatytas lengvas depresiškumas. Dauguma tiriamosios grupės vyrų buvo normalios nuotaikos, tuo tarpu daugumai tiriamosios grupės moterų pasireiškė lengvas depresiškumas. HAD nerimastingumo ir depresiškumo vertinimo rezultatai pateikti 1 ir 2 paveiksluose.
1 pav. HAD skalė, nerimastingumo įvertinimas, p<0,05
2 pav. HAD skalė, depresiškumo įvertinimas, p<0,05 44,68 27,66 21,28 6,38 24,84 19,61 33,33 22,22 29,5 21,5 30,5 18,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 0-7 8-10 11-14 15-21 % N balų suma Vyrai Moterys Visi 42,56 36,17 14,89 6,38 31,37 29,41 26,8 12,42 34 31 24 11 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 0-7 8-10 11-14 15-21 % D balų suma Vyrai Moterys Visi
24 10.4 Gydymo antidepresantais apžvalga
Didžioji dalis tiriamųjų (73,5%, n=147) gydyti vienu antidepresantu. Mažiau nei trečdalis tiriamųjų (26,5%, n=53) buvo gydyti dviejų arba trijų skirtingų antidepresantų grupių vaistų deriniais. Šiek tiek daugiau nei pusės tiriamųjų bent vienas iš vartojamų antidepresantų buvo SSRI grupės vaistas. Beveik pusės tiriamųjų vienas iš vartojamų vaistų buvo noradrenerginių ir specifinių serotonerginių antidepresantų (NaSSA) grupei priklausantis antidepresantas. Vienodu dažniu tiriamieji vartojo TCA ir alosterinių serotonino reabsorbcijos inhibitorių (ASRI) grupės antidepresantus, šiek tiek rečiau vienas iš vartojamų antidepresantų buvo melatonerginių antidepresantų (MEL) grupės vaistas. Antidepresantų pasiskirstymas pagal grupes pateiktas 3 paveiksle.
3 pav. Antidepresantų pasiskirtymas pagal grupes
Dažniausiai vartojamas NaSSA grupės atstovas Mirtazapinas buvo skirtas beveik pusei visų tiriamųjų – tai yra, visi tiriamieji, kurie buvo gydomi NaSSA grupės antidepresantais, vartojo Mirtazapiną. Dažniausiai skiriamas SSRI grupės atstovas Sertralinas buvo skirtas penktadaliui tiriamųjų. Rečiausiai vartojamas SSRI grupės atstovas buvo Fluoksetinas. TCA grupės atstovas Amitriptilinas buvo vienintelis TCA atstovas skiriamas tiriamiesiems. MEL grupės vaistas Agomelatinas buvo vienintelis šios grupės vaistas skiriamas tiriamiesiems. Kitų antidepresantų grupei priskiriamas vaistas Tianeptinas buvo skirtas 6,5% tiriamųjų. Rečiausiai buvo skiriami SNRI grupės antidepresantai – Venlafaksinas ir Duloksetinas. Antidepresantų grupių atstovai ir jų vartojimo dažnis pateikti 4 paveiksle. 49,50% 57,50% 1,50% 6,00% 5,50% 6,50% NaSSA SSRI SNRI TCA MEL Kiti (Tianeptinas)
25
4 pav. Antidepresantų grupių atstovai ir jų vartojimo dažnis
Visi tiriamieji gydyti Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos rekomenduojamomis atitinkamų vaistų terapinėmis dozėmis, tinkančiomis visoms galimoms psichiatrinio profilio ligų diagnozėms.
NaSSA grupės vaisto Mirtazapino terapinė dozė 15–45 mg, nepriklausomai nuo nustatytos diagnozės. Šio vaisto terapinė dozė suskirstyta lygiais intervalais, žyminčiais mažą, vidutinę ir didelę vaisto dozę, atitinkamai: 15 mg, 30 mg ir 45 mg. Trečdalis šį vaistą vartojusių tiriamųjų, vaistą vartojo mažomis dozėmis. Šiek tiek daugiau nei trečdalis tiriamųjų vartojo vaistą vidutinėmis dozėmis.
SSRI grupės vaisto Sertralino terapinė dozė 25–200 mg. Maža vaisto doze laikyta 25–85 mg, vidutine doze – 85–140 mg, didele – 140–200 mg. Dauguma šį vaistą vartojusių tiriamųjų vartojo mažą vaisto dozę. Tos pačios grupės vaisto Paroksetino terapinė dozė 10–60 mg, maža vaisto doze laikyta <25 mg, vidutine – 25–40 mg, didele >40 mg. Pusė šį vaistą vartojusių tiriamųjų vartojo mažą vaisto dozę. SSRI grupės vaisto Citalopramo terapinė dozė 10–40 mg. Maža vaisto dozė <20 mg, vidutinė dozė – 20–30 mg, didelė dozė >30 mg. Dauguma tiriamųjų vartojo vidutinę vaisto dozę. Fluoksetino terapinė dozė 20–60 mg. Vaisto terapinė dozė suskirstyta lygiais intervalais, žyminčiais mažą, vidutinę ir didelę vaisto dozę, atitinkamai: <30 mg, 30-50 mg ir >50 mg. Trys ketvirtadaliai tiriamųjų vartojo mažą vaisto dozę. Tiriamųjų, vartojančių didelę šio vaisto dozę, nebuvo. Escitalopramo terapinė dozė 5–20 mg. Mažą dozę (<10 mg) vartojančių tiriamųjų nebuvo. Tiriamieji, vartoję vidutinę (10–15 mg) ir didelę dozę (>15 mg) pasidalino beveik lygiomis dalimis.
SNRI grupės vaisto Duloksetino terapinė dozė 30–120 mg. Šį vaistą vartojo vienas tiriamasis, jam buvo skirta vidutinė vaisto dozė (60–90 mg). Tos pačios grupės vaisto Venlafaksino terapinė dozė 37,5–375 mg. Šį vaistą vartojo du tiriamieji – vienas tiriamasis vartojo vidutinę (112,5–225 mg), kitas – didelę (225–375 mg) dozę. 49,5 21 18,5 13 6 4 2 1 6 5,5 6,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50
NaSSA SSRI SNRI TCA MEL Kiti
% Vaistų grupė Mirtazapinas Sertralinas Paroksetinas Citalopramas Escitalopramas Fluoksetinas Venlafaksinas Duloksetinas Amitriptilinas Agomelatinas Tianeptinas
26 TCA grupės vaisto Amitriptilino terapinė dozė 10–300 mg. Maža vaisto doze laikyta <115 mg, vidutine doze – 115–210 mg, didele >210 mg. Daugiau nei trys ketvirtadaliai tiriamųjų vartojo mažą vaisto dozę, didelę vaisto dozę vartojančių tiriamųjų nebuvo.
MEL grupės vaisto Agomelatino terapinė dozė 25–50 mg. Mažą dozę (<33 mg) vartojančių tiriamųjų nebuvo. Daugiau nei pusė tiriamųjų vartojo vidutinę dozę (33–40 mg), likusi tiriamųjų dalis vartojo didelę dozę (>40 mg). Kitų antidepresantų grupei priskiriamo vaisto Tianeptino terapinė dozė 12,5–37,5 mg. Maža vaisto doze laikyta <20,5 mg, vidutine doze – 20,5–28,5 mg, didele >28,5 mg. Dauguma tiriamųjų vartojo vidutinę dozę, didelę dozę vartojančių tiriamųjų nebuvo.
Tiriamiesiems dažniausiai buvo skiriamos vidutinės antidepresantų dozės, rečiausiai skiriamos didelės vaistų dozės. Vartojamų antidepresantų dozės ir jų pasiskirstymas pateikti 4 lentelėje.
4 lentelė: Antidepresantų dozės
Iš 53 tiriamųjų, kuriems skirtas sudėtinis gydymas skirtingų grupių antidepresantais, 81,13% skirtas gydymas dviejų skirtingų grupių antidepresantais arba dviem skirtingais tos pačios antidepresantų grupės vaistais (5 lentelė). Tiriamiesiems skirta 11 skirtingų antidepresantų grupių derinių, kuriuos sudarė dvi skirtingos antidepresantų grupės bei 1 derinys, kurį sudarė du skirtingi tos pačios grupės antidepresantai. Dažniausiai skirtas NaSSA ir SSRI grupių derinys. Rečiausiai skirti NaSSA ir MEL, NaSSA ir SNRI, SSRI ir kitų antidepresantų grupės (Tianeptino) bei MEL ir kitų antidepresantų grupės (Tianeptino) deriniai.
Skirta vaisto dozė
Vaistas Terapinė dozė (mg) Maža Vidutinė Didelė
Mirtazapinas 15 – 45 31,31% (n=31) 43,43% (n=43) 25,25% (n=25) Sertralinas 25 – 200 73,81% (n=31) 19,05% (n=8) 7,14% (n=1) Paroksetinas 10 – 60 51,35% (n=19) 27,03% (n=10) 21,62% (n=8) Citalopramas 10 – 40 15,38% (n=4) 65,34% (n=17) 19,23% (n=5) Fluoksetinas 20 – 60 75,00% (n=6) 25,00% (n=2) - Escitalopramas 5 – 20 - 41,67% (n=5) 58,33% (n=7) Duloksetinas 30 – 120 - 100% (n=1) - Venlafaksinas 37,5 – 375 - 50% (n=1) 50% (n=1) Amitriptilinas 10 – 300 83,33% (n=10) 16,67% (n=2) - Agomelatinas 25 – 50 - 63,64% (n=7) 36,36% (n=4) Tianeptinas 12,5 – 37,5 23,08% (n=3) 76,92% (n=10) -
27
5 lentelė: Gydymas dviejų grupių antidepresantų deriniais
Vaistų grupė NaSSA SSRI MEL TCA SNRI Kiti
NaSSA - 41,51% (n=22) 1,89% (n=1) 3,77% (n=2) 1,89% (n=1) 3,77% (n=2) SSRI 5,66% (n=3) 13,2% (n=7) 5,66% (n=3) - 1,89% (n=1) MEL - - - 1,89% (n=1) TCA - - - SNRI - - Kiti -
18,87% tiriamųjų skirtas gydymas trimis skirtingų grupių antidepresantais. Tiriamiesiems skirti 4 skirtingų antidepresantų grupių deriniai, kuriuos sudarė trys skirtingos antidepresantų grupės bei 1 derinys, kurį sudarė trys skirtingi vaistai, iš kurių du priklausė tai pačiai antidepresantų grupei. Dažniausiai skirtas NaSSA ir dviejų skirtingų SSRI grupės atstovų derinys – 9,43% (n=5). NaSSA, SSRI ir TCA derinys skirtas 3,77% (n=2) tiriamųjų. Rečiausiai skirti NaSSA, SSRI ir MEL; NaSSA, SSRI ir ASRI bei MEL, SSRI ir TCA deriniai, atitinkamai po 1,89% (n=1).
Beveik pusės (44%, n=88) tiriamųjų momentinė gydymo antidepresantais tukmė buvo <7 dienos, 39% (n=78) tiriamųjų momentinė gydymo trukmė buvo 7–13 dienų, 14% (n=28) – momentinė gydymo trukmė 14–20 dienų, ir tik 3% (n=6) momentinė gydymo trukmė >20 dienų. Daugumos tiriamųjų (42%, n=83) bendra gydymo trukmė antidepresantais ≥5 metai. 35% (n=70) tiriamųjų bendra gydymo trukmė ≥1 metai, bet <5 metai. 9% (n=17) bendra gydymo trukmė ≥ 6 mėnesiai, bet <1 metai. 15% (n=30) tiriamųjų bendra gydymo antidepresantais trukmė <6 mėnesiai.
10.5 Metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimas
MS diagnozę, remiantis NCEP/ATP III kriterijais, atitinka 50% (n=100) tiriamųjų. Remiantis TDF kriterijais, MS diagnozę atitinka 44% (n=89) tiriamųjų. Remiantis PSO diagnostiniais kriterijais, MS diagnozę atitinka 20% (n=38) tiriamųjų. Remiantis visais, skirtingų organizacijų pateikiamais, MS diagnostiniais kriterijais, MS diagnozę atitinka 19% (n=37).
Dažniausiai pasireiškęs MS kriterijus buvo centrinis nutukimas ir KMI >30 kg/m2
, naudojant PSO diagnostinius kriterijus. Naudojant TDF diagnostinius kriterijus, centrinis nutukimas ir KMI >30 kg/m2 taip pat buvo dažniausiai kriterijus, pasireiškęs daugiau nei pusei tiriamųjų. Tuo tarpu naudojantis NCEP/ATP III kriterijais, centrinis nutukimas ar padidėjęs KMI buvo būdingas tik dviems penktadaliams tiriamųjų. Dažniausiai pasireiškęs MS kriterijus, naudojantis NCEP/ATP III kriterijais buvo AKS padidėjimas. Naudojantis PSO kriterijais AKS padidėjimas buvo stebimas mažiau nei pusei tiriamųjų, naudojantis TDF kriterijais atitinkamas kriterijus buvo stebimas daugiau nei pusei tiriamųjų.
28 Plazmos TG padidėjimo pasireiškimas vienodas remiantis visais kriterijais. Šiek tiek mažiau nei pusei tiriamųjų, remiantis TDF ir NCEP/ATP III kriterijais, pasireiškė DTL-Ch sumažėjimas. Remiantis PSO kriterijais DTL-Ch sumažėjimas pasireiškė kiek daugiau nei penktadaliui tiriamųjų. Angliavandenių apykaitos sutrikimas, remiantis PSO ir TDF diagnostiniais kriterijais, pasireiškė beveik trečdaliui tiriamųjų. Remiantis NCEP/ATP III kriterijais angliavandenių apykaitos sutrikimas pasireiškė šiek tiek daugiau nei dešimtadaliui tiriamųjų. Metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimas pateiktas 5 paveiksle.
5 pav. Metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimas
10.6 Nerimo ir depresinės simptomatikos sunkumas ir antidepresantų vartojimas
Palyginus tiriamųjų surinktą HAD balų sumą ir momentinę gydymo antidepresantais trukmę, nustatyta, kad ilgėjant momentinei gydymo trukmei, HAD balų suma mažėja. Apskaičiuota tiesinė regresija parodė priklausomybę tarp HAD balų sumos bei gydymo trukmės dienomis, taip pat neigiama priklausomybės kryptis vizualiai matoma pateiktame grafike apačioje (6 paveikslas). Regesijos duomenų statistinis reikšmingumas patikrintas pagal p reikšmę (p<0,05) su 95% pasikliauties intervalu. 66 48 23 44 27 62 48 41 58 27 40 48 41 50 13 0 10 20 30 40 50 60 70
Centrinis nutukimas arba KMI >30 kg/m2 TG DTL-Ch AKS Sutrikusi glikemija Pasireiškimo dažnis, % MS kriterijus PSO TDF NCEP/ATP III
29
6 pav. HAD balų sumos ir momentinės gydymo trukmės priklausomybė, p<0,05
Ilgėjant bendrai gydymo antidepresantais trukmei, HAD balų suma mažėja. Esant didesnei HAD balų sumai, skiriama didesnė antidepresanto dozė. Tačiau statistiškai reikšmingas ryšys tarp bendros gydymo antidepresantais trukmės ir HAD balų sumos dydžio bei vartojamų antidepresantų dozės dydžio ir HAD balų sumos dydžio nenustatytas. Tikrinant statistinio modelio reikšmingumą su 95% pasikliauties intervalu, p reikšmė viršijo maksimalų leistiną kriterijų.
10.7 Sociodemografinės charakteristikos įtaka metabolinio sindromo pasireiškimui
Vertinant metabolinio sindromo diagnostikai tinkamų kriterijų skaičių, pacientai suskirstyti į grupes pagal tai, kiek atitinkamų kriterijų jie surinko - nuo 1 iki 5 kriterijų. Įvertinus amžiaus įtaką metabolinio sindromo diagnostinių kriterijų pasireiškimo dažniui, nustatyta, kad vyresnio amžiaus tiriamieji turi daugiau metabolinio sindromo diagnostikai tinkamų kriterijų, negu jaunesni tiriamieji, tai yra didėjant tiriamųjų amžiui, didėja atitinkamų kriterijų skaičius (7 paveikslas). Tikrinant statistinio modelio reikšmingumą su 95% pasikliauties intervalu, p reikšmė viršijo maksimalų leistiną kriterijų.
Priklausomybės tarp tiriamųjų darbingumo statuso ir metabolinio sindromo diagnostinių kriterijų skaičiaus bei tarp tiriamųjų žalingų įpročių (rūkymo) ir metabolinio sindromo diagnostinių kriterijų skaičiaus nėra. Duomenys patikrinti Spearmano koreliacijos būdu – tarpusavyje nekoreliuoja. Apskaičiuota tiesinė porinė regresija parodė, kad priklausomybės tarp minėtų veiksnių nėra, p>0,05.
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 0 5 10 15 20 25 30 HAD balų suma
Momentinė gydymo trukmė (dienos)
HAD balų suma Tiesinė regresija
30
7 pav. Amžiaus įtaka metabolinio sindromo kriterijų skaičiui, p>0,05
10.8 Metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimas, vartojant skirtingų grupių antidepresantus
Nepriklausomai nuo to, kiek metabolinio sindromo kriterijų pacientas atitiko, dažniausiai vartoti antidepresantai buvo NaSSA ir SSRI grupės antidepresantai. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma tiriamųjų vartojo NaSSA arba SSRI grupės vaistus, tirtos sąsajos tik su šiomis grupėmis.
Tiriamieji, turintys po tris metabolinio sindromo kriterijus dažniau naudojo NaSSA grupės antidepresantus. Apytiksliai ketvirtadalis tiriamųjų, turinčių po tris metabolinio sindromo diagnostinius kriterijus, vartojo NaSSA grupės antidepresantus. Tiriamieji, turintys po vieną ar du metabolinio sindromo diagnostinius kriterijus, dažniaus vartojo SSRI grupės vaistus, tai yra - beveik pusė tiriamųjų, turinčių po vieną arba du atitinkamus kriterijus, vartojo SSRI grupės antidepresantus. Tačiau tarp vartojamų vaistų grupės ir metabolinio sindromo diagnostinių kriterijų skaičiaus statistiškai reikšmingos priklausomybės nėra, p>0,05 (8 paveikslas).
0 20 40 60 80 100 1 3 5
NCEP/ATP III kriterijų skaičius Amžius (metais) Tiesinė regresija m 0 20 40 60 80 100 1 3 5 TDF kriterijų skaičius Amžius (metais) Tiesinė regresija m 0 20 40 60 80 100 1 3 5
PSO kriterijų skaičius Amžius (metais) Tiesinė regresija
31
8 pav. Metabolinio sindromo pasireiškimas, vartojant skirtingų grupių antidepresantus, p>0,05
10.9 Metabolinio sindromo, depresijos ir nerimo sunkumo bei antidepresantų vartojimo ryšys
Palyginus ryšį tarp bendros gydymo antidepresantais trukmės ir metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimo dažnio (9 paveikslas), nustatyta, kad ilgėjant bendrai gydymo antidepresantais trukmei, didėja pasireiškiančių metabolinio sindromo kriterijų skaičius. Apskaičiuota tiesinė regresija parodė teigiamą tiesinę priklausomybę, duomenų statistinis reikšmingumas patikrintas pagal p kriterijaus reikšmę (p<0,05) su 95% pasikliauties intervalu.
9 pav. Metabolinio sindromo kriterijų dažnio ir bendros gydymo trukmės priklausomybė, p<0,05 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 1 2 3 4 5 Kriterijų skaičius
NCEP/ATP III
NaSSA SSRI 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 1 2 3 4 5 Kriterijų skaičiusTDF
NaSSA SSRI 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 1 2 3 4 5 Kriterijų skaičiusPSO
NaSSA SSRI 0 5 10 15 20 25 30 0 1 2 3 4 5 Me ta iNCEP/ATPIII kriterijų skaičius
Bendra gydymo antidepresantais trukmė
Tiesinė regresija
0 1 2 3 4 5
PSO kriterijų skaičius
Bendra gydymo antidepresantais trukmė
Tiesinė regresija
0 1 2 3 4 5
TDF kriterijų skaičius
Bendra gydymo antidepresantais trukmė
32 Ryšys tarp bendros HAD balų sumos, HAD D balų sumos, HAD N balų sumos ir metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimo dažnio nestebėtas. Duomenys statistiškai nereikšmingi, p>0,05.
33
11.
REZULTATŲ APTARIMAS
Metabolinio sindromo dažnis pagal Europoje Grundy [6] atliktą 2003–2007 metų studijų analizę svyruoja nuo 20,9% iki 63%. Tai reiškia, kad vidutiniškai apie ketvirtadalis suaugusio amžiaus europiečių turi metabolinį sindromą. Lietuvoje Lukšienės ir kt. [17] atliktų tyrimų duomenimis, metabolinio sindromo dažnis tarp 35–64 metų amžiaus tiriamųjų kinta nuo 9,4% iki 37,7%. Šio tyrimo metu gautas metabolinio sindromo paplitimas svyruoja nuo 20% iki 50%, priklausomai nuo naudotų metabolinio sindromo diagnostinių kriterijų. Taigi metabolinio sindromo paplitimas tiriamųjų grupėje yra panašus į dažnį, gautą Europoje ir Lietuvoje atliktų tyrimų metu. Taip pat nustatytas MS kriterijų skaičius didėjimas, didėjant tiriamųjų amžiui, sutampa su kitų autorių tyrimų rezutatais [23].
Studijose, tiriančiose MS ir jo komponentus, depresiškumas dažniausiai buvo susietas su centrinio tipo nutukimu, padidėjusia TG koncentracija ir sumažėjusia DTL-Ch koncentracija; kai tuo tarpu sąsaja tarp depresinių simptomų ir AH, ar depresinių simptomų ir padidėjusios gliukozės koncentracijos stebėta buvo retai [8,12,15]. Šio tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai pasireiškiantis metabolinio sindromo kriterijus pacientams vartojantiems antidepresantus, naudojantis net dviem iš trijų Europoje rekomenduojamų metabolinio sindromo diagnostikos kriterijais, yra centrinio tipo nutukimas ir KMI >30 kg/m2. Šie duomenys neprieštarauja jau atliktų tyrimų duomenims - Xu ir kt. [28] atlikta metaanalizė parodė vidutinio stiprumo ryšį tarp centrinio tipo nutukimo ir depresijos bendroje populiacijoje (tikimybė - 1,38). Šis ryšys yra stipresnis nei tarp bendro nutukimo ir depresijos nustatyto De Wit ir kt. [29] metaanalizės metu (tikimybė - 1,26). Apytiksliai pusei tiriamųjų pasireiškęs MS kriterijus, naudojantis bet kuriais iš kriterijų buvo AKS padidėjimas. Šio tyrimo rezultatai neprieštarauja Licht ir kt. [38] atlikto tyrimo rezultatams.
Nors Licht ir kt. tyrimas atskleidė, kad tiek depresiški, tiek remisijoje buvę tiriamieji turėjo žemesnį sistolinį spaudimą ir mažesnę riziką izoliuotai sisteminei hipertenzijai, negu kontrolinė tiriamųjų grupė, tiriamieji vartojantys TCA, turėjo aukštesnį ir sistolinį, ir diastolinį kraujo spaudimą bei jiems dažniau buvo nustatoma pirmo ir antro laispnio hipertenzija. Taip pat tiriamiesiems, gydomiems noradrenerginiais ir serotonerginiais antidepresantais, taip pat dažniau buvo nustatyta pirmo laispnio hipertenzija. Būtent šių grupių vaistais yra gydoma didžioji dalis šiame tyrime dalyvavusių pacientų. Taigi tikėtina atitinkama sąsaja tarp gydymo minėtomis antidepresantų grupėmis ir padidėjusio AKS.
Beveik pusei tiriamųjų stebėta dislipidemija. Ananloo ir kt. [37] tyrime aprašytas TCA ir SSRI poveikis TG ir bendram cholesteroliui. Autorių teigimu, SSRI mažina bendro cholesterolio ir TG kiekį, o TCA lipidų kiekį didina. Šio tyrimo metu lipidograma tiriamiesiems buvo atlikta vieną kartą, todėl nei patvirtinti, nei paneigti antidepresantų poveikio lipidams negalima.
34 Angliavandenių apykaitos sutrikimas pasireiškė trečdaliui šiame tyrime dalyvavusių tiriamųjų. Daugelio tyrimų duomenimis yra statistiškai reikšmingas depresijos ir hiperglikemijos ryšys, nors jis yra nustatomas rečiau nei depresijos ryšys su kitais metabolinio sindromo kriterijais. Mezuk ir kt. [31] nustatė, kad depresija net 60% padidina antro tipo cukrinio diabeto išsivystymo riziką. Analogiški rezultatai gauti ir Rubin ir kt. [33] studijos metu: nustatyta, kad ilgalaikis antidepresantų vartojimas statistiškai reikšmingai didina cukrinio diabeto išsivystymo riziką. Šiuo atveju, cukriniu diabetu nesergantiems tiriamiesiems, glikemija buvo tirta vieną kartą gydymo metu, tačiau, norint įvertinti angliavandenių apykaitos sutrikimo ir depresijos bei antidepresantų vartojimo ryšį, reikėtų reguliariai monitoruoti gliukozės koncentraciją kraujyje viso gydymo metu. Šiame tyrime palyginus ryšį tarp bendros gydymo antidepresantais trukmės ir metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimo dažnio, nustatyta, kad ilgėjant bendrai gydymo antidepresantais trukmei, didėja pasireiškiančių metabolinio sindromo kriterijų skaičius. Tai sutampa su atskirų tyrimų duomenimis, kai buvo stebėtas ryšys tarp antidepresantų vartojimo, depresijos ir nerimo simptomų, ir atskirtų metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimo dažnio didėjimo.
Tyrimo metu ryšys tarp metabolinio sindromo ir depresinių simptomų nestebėtas. Šio tyrimo rezultatai atitinka kitų studijų rezultatus, kai minimas ryšys stebėtas nebuvo. Yra atlikta daug studijų, kurios nagrinėja metabolinio sindromo ir depresijos simptomų ryšį. Nors daugumoje studijų, tiriančių sąsajas tarp depresijos simptomų ir MS, buvo rastas teigiamas ryšys tarp depresijos simptomų sunkumo ir MS pasireiškimo [7,8,9,10,11], yra taip pat nemažai studijų, kurių metu šis ryšys stebėtas nebuvo [12,13,14]. Tikėtina, kad padidinus tiriamųjų imtį, būtų galima nustatyti ir statistiškai reikšmingą ryšį. Ženkliai mažiau tyrimų buvo atlikta, kurie tyrė ryšį tarp nerimo ir MS [7,16, 42,43]. Daugumoje atliktų studijų ryšys tarp nerimo stiprumo ir metabolinio sindromo nestebėtas ir tik dviejų studijų rezultatuose aprašytas teigiamas ryšys tarp nerimo stiprumo ir metabolinio sindromo [42,43]. Šio tyrimo metu priklausomybė tarp nerimo stiprumo ir metabolinio sindromo nestebėta, šie rezultatai sutampa su daugelio atliktų studijų rezultatais.
35
12.
IŠVADOS
1. Daugiau nei pusę tiriamųjų suradė moterys, darbingi ir nerūkantys tiriamieji. Daugiau nei trečdaliui tiriamųjų diagnozuoti nuotaikos (afektiniai) sutrikimai. Dažniausiai pasireiškę metabolinio sindromo kriterijai tiriamųjų tarpe yra centrinio tipo nutukimas ar KMI > 30 kg/m2
ir AKS padidėjimas.
2. Apie trečdalis NaSSA grupės antidepresantus vartojančių pacientų turi po tris metabolinio sindromo diagnostinius kriterijus. Pusė tiriamųjų, vartojančių SSRI grupės antidepresantus, turi po vieną arba du atitinkamus kriterijus. Tarp vartojamų vaistų grupės ir metabolinio sindromo diagnostinių kriterijų skaičiaus statistiškai reikšmingos priklausomybės nėra.
3. Dauguma tiriamosios grupės vyrų jautė normalų nerimą, kai tuo tarpu dauguma tiriamosios grupės moterų jautė vidutinio sunkumo nerimo simptomus. Beveik pusė tiriamosios grupės vyrų buvo normalios nuotaikos, daugumai tiriamosios grupės moterų pasireiškė lengva depresija.
4. Priklausomybės tarp depresiškumo ir nerimastingumo simptomų sunkumo ir metabolinio sindromo kriterijų pasireiškimo dažnio nėra. Didėjant tiriamųjų amžiui, didėja MS diagnostinių kriterijų skaičius.
