Beglobių kačių užsikrėtimas žarnyno ir plaučių parazitais

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Julė Bastytė

Beglobių kačių užsikrėtimas žarnyno ir plaučių

parazitais

Prevalence of intestinal parasites and lungworms in stray

cats

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Mindaugas Šarkūnas

DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Beglobių kačių užsikrėtimas žarnyno ir plaučių parazitais“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

TURINYS

1.1. Dažniausiai randami kačių žarnyno parazitai ... 9

1.2. Žarnyno parazitų paplitimas skirtingose Europos šalyse... 11

1.3. Veiksnių įtaka kačių užsikrėtimui žarnyno parazitais ... 13

1.3.1. Amžiaus įtaka užsikrėtimui žarnyno parazitais... 13

1.3.2. Lyties įtaka užsikrėtimui žarnyno parazitais ... 15

1.4. Kačių užsikrėtimas skirtingu parazitų rūšių skaičiumi... 16

1.5. Kačių užsikrėtimas plaučių parazitais ... 17

2. TYRIMO METODIKA... 19

2.1. Tyrimo vieta, gyvūnai... 19

2.2. Tyrimo schema ... 19

2.3. Parazitologiniai tyrimo metodai ir statistinė analizė ... 19

2.3.1. Sedimentacijos – flotacijos metodas ... 19

2.3.2. Bermano metodas ... 20 3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 22 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 28 IŠVADOS ... 30 PADĖKA ... 31 LITERATŪROS SĄRAŠAS... 32

SANTRUMPOS

PI = pasikliautinasis intervalas VT = virškinamasis traktas I.p. = inkubacinis periodas Per os = per burną (lot. os – burna)

Spp. = parazito visų rūšių, priklausančių tai parazito genčiai santrumpa (pvz. yra daug rūšių, priklausančių Isospora genčiai, visos jos gali būti pavadintos vienu pavadinimu Isospora spp.).

SANTRAUKA

Beglobių kačių užsikrėtimas žarnyno ir plaučių parazitais Julė Bastytė

Magistro baigiamasis darbas

Tyrime buvo tiriama kačių užsikrėtimas žarnyno ir plaučių parazitais, amžiaus, lyties įtaka užsikrėtimui parazitais bei keliomis parazitų rūšimis būna užsikrėtusios lauke gyvenančios beglobės katės. Medžiaga buvo renkama Kaune, Žaliakalnio veterinarijos klinikoje, į kurią gydymui arba kastravimui tiesiai iš lauko būdavo atnešamos beglobės katės. Iš viso ištirta 68 kačių išmatų mėginiai. Jie buvo tiriami Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Užkrečiamųjų ligų katedroje, parazitologijos laboratorijoje. Tyrimas vyko nuo 2015 m. gegužės mėn. 1d. iki 2015 m. lapkričio mėn. Žarnyno parazitams tirti buvo naudojamas sedimentacijos – flotacijos metodas, o plaučių parazitams – Bermano metodas.

Sedimentacijos flotacijos metodu nustatytas toks beglobių kačių užsikrėtimas parazitais:

Toxocara cati (60,3 proc.), Isospora spp. (30,9 proc.), Giardia spp. (2,9 proc.), Strongyloides spp.

(2,9 proc.), Uncinaria spp. (4,4 proc.), Capillaria aerophila (1,5 proc.). Bermano metodu nebuvo rasta plaučių parazitų, tačiau aptikta Dipylidium caninum kiaušinėlių (1,5 proc.). Statistiškai nebuvo įrodyta, kad amžius turi įtakos užsikrėtimui endoparazitais tiek bendram užsikrėtimui, tiek atskiroms parazitų rūšims (išskyrus Isospora spp). Isospora spp. pirmuonimi užsikrėtusių kačių buvo žymiai daugiau iki 1 m. amžiaus grupėje nei vyresnių grupėje. Taip pat nebuvo nustatyta, kad lytis turi įtakos užsikrėtimui endoparazitais. Beglobiai gyvūnai buvo užsikrėtę viena, dviem arba trimis parazitų rūšimis. Užsikrėtusių viena parazitų rūšimi kačių buvo žymiai daugiau nei trimis.

Magistro baigiamasis darbas susideda iš 34 psl., jame yra 4 fotografijos, 3 lentelės ir 6 grafikai.

SUMMARY

Prevalence of intestinal parasites and lungworms in stray cats Julė Bastytė

Master‘s Thesis

The study investigated the prevalence of intestinal and lung parasites, age, gender influence on infection with parasites and the amount of different parasites species with which homeless cats are infected. Material was collected in Kaunas, Žaliakalnis veterinary clinic, where homeless cats were brought directly from the street for treatment or castration. In total 68 feline fecal samples were investigated. They were studied at Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Department of Infectious Diseases, Parasitology laboratory. The study took place from 1 May 2015 to November 2015.

This is the variance of parasites which was identified using sedimentation – flotation technique: Toxocara cati (60,3 %), Isospora spp. (30,9 %), Giardia spp. (2,9 %), Strongyloides spp. (2,9 %), Uncinaria spp. (4,4 %), Capillaria aerophila (1,5 %). No lung parasite was found using Berman technique, but Dipylidium caninum eggs (1,5 %) were detected. Statistically, it has not been prooved that age has an impact on the overall endoparasites infection and infection with individual parasite species (except for Isospora spp.) Cats up to 1-year age were more often infected with

Isospora spp. protozoa than older cats. Nor has it been proved that gender affects infection with

endoparasites. Homeless animals had one, two or three types of parasites. There were much more cats witch were infected with one type of parasite than with three types.

Master's thesis consists of 34 pages and includes 4 photos, 3 tables and 6 diagrams. Keywords: parasites, cats, infection.

ĮVADAS

Katės, kaip ir dauguma kitų plėšrūnų, yra daugumos parazitų šeimininkės. Kai kurie iš jų turi didelę zoonotinę reikšmę (pvz.: Toxocara, Ancylostoma). Užsikrėtimo helmintais ir protozoa sunkumas priklauso nuo daugelio veiksnių:

1. Laikymo tipo (benamė, laukinė, prieglaudos, namuose gyvenanti katė); 2. Galimybės būti lauke;

3. Aplinkos (miestas, kaimas); 4. Sezono;

5. Antiparazitinio gydymo taikymo; 6. Geografinės zonos;

7. Populiacijos parametrų (amžiaus, lyties, veislės) [1].

Dėl daugelio priežasčių beglobės katės yra linkusios turėti didesnę parazitų įvairovę ir kiekį nei kitų kategorijų katės. Jos kelia didelį pavojų žmonių sveikatai [2]. Alkstančios beglobės katės ieško sau reikalingų maisto medžiagų šiukšlynuose. Ieškodamos maisto, jos patenka į žmonių lankomas vietas ir užteršia jas išmatomis [3]. Žmonėms parazitai yra perduodami tiesioginio kontakto būdu per užsikrėtusius gyvūnus ar užterštą dirvožemį bei vandenį. Vaikai turi didesnę riziką užsikrėsti parazitinėmis infekcijomis nei suaugusieji. Jie užsikrečia per užterštą dirvožemį parkuose, mokyklų teritorijose, žaidimų aikštelėse [4]. Parazitinės infekcijos gali sukelti labai įvairius klinikinius simptomus. Dažnai jie priklauso nuo parazito rūšies ir gausos. Gali pasireikšti virškinamojo trakto sutrikimai, anoreksija, svorio netekimas arba priaugimas, anemija, dehidratacija. Sunkiais atvejais – raidos sutrikimai ar net mirtis [5].

Toxocara spp. nematodais maži kačiukai dažnai užsikrečia vertikaliu būdu: maitinančios

mamos perduoda helmintų lervas savo jaunikliams per pieną. Tuo tarpu protozoa, tokie kaip

Giardia spp. ir Isospora spp. dažnai randami pas jaunus gyvūnus, kurie užsikrečia juos veisiant ar

esant blogam imunitetui [6].

Lauke gyvenančios beglobės katės gali perduoti parazitines infekcijas namuose laikomiems gyvūnams, taip pat žmonėms. Pavyzdžiui, Toxocara cati sukelia viceralinę arba akių larva migrans formas. Retais atvejais glaudus kontaktas su blusų turinčiomis katėmis gali lemti apsikrėtimą kaspinuočiu Dipylidium caninum [7].

Namuose laikomos katės dažniausiai būna gerai prižiūrimos ir reguliariai gauna antiparazitinį gydymą. Tuo tarpu lauke gyvenantys gyvūnai tik retais atvejais gauna antihelmintikų, o dažniausiai jų visai negauna [8].

Taigi, nors visos katės gali būti parazitų nešiotojos, lauke gyvenantys ar į lauką išeinantys gyvūnai, turi didesnę parazitų gausą ir įvairovę.

Atsižvelgiant į tai, kad beglobės katės yra parazitų nešiotojos (ypatingai tų, kurie yra pavojingi ir žmogui), mūsų darbo tikslas buvo nustatyti lauke gyvenančių beglobių kačių užsikrėtimą žarnyno ir plaučių parazitais.

Darbo uždaviniai:

1. Koprologiškai ištirti beglobes kates žarnyno ir plaučių parazitų atžvilgiu; 2. Įvertinti, kokią įtaką kačių užsikrėtimui endoparazitais turi jų amžius; 3. Įvertinti, kokią įtaką kačių užsikrėtimui endoparazitais turi lytis;

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Dažniausiai randami kačių žarnyno parazitai

Toxocara cati sukelia kačių askaridozę. Tai labiausiai paplitęs parazitas pasaulyje tarp kačių.

Kita askaridžių rūšis Toxascaris leonina mažiau paplitusi, tačiau taip pat aptinkama kačių tarpe.

Toxocara cati helmintai gali būti perduodami šiais būdais:

1. Žindančios katės gali perduoti naujagimiams per pieną. 2. Per os prarijus invazinių kiaušinėlių.

3. Suėdus rezervuarinį šeimininką.

Toxocara cati nematodams būdingi 3 migracijų keliai:

1. Kepenų – plaučių migracija; 2. Migracija per VT sieną;

3. Migracija somatiniuose audiniuose.

Askaridozė dažniausiai pasireiškia jauniems kačiukams, kuriems suaugę kirminai sukelia diskomfortą pilve, prastą augimą ir diarėją. Kai nematodų nėra daug, infekcija būna besimptomė [9].

Pav. 1 Toxocara cati kiaušinėlis katės išmatose. S.J. Upton nuotrauka [10].

Isospora spp. - tai pirmuonys. Kaip ir eimerijos jos priskiriamos kokcidijoms. Izosporų

oocistos, šizontai ir gamontai guli enterocituose, lamina propria arba endotelio ląstelėse žarnų gaureliuose. Turi tiek nelytinį (šizogonija), tiek lytinį (gametogonija) ciklus.

1. Šizogonija. Kai katė praryja sporuliuotą oocistą, sporozoitai išsilaisvina ir kiekvienas gali patekti į žarnų epitelio ar lamina propria ląsteles ir virsti trofozoitu. Trofozoitui augant, jis tampa pirmos kartos šizontu (merontu). Šis šizontas gamina pirmos kartos

merozoitus, kurie susprogdina ląsteles ir įsiveržia į naujas ląsteles bei tampa antros kartos šizontais.

2. Gametogonija. Merozoitas, įsiveržęs į naują ląstelę, tampa vyriškuoju arba moteriškuoju gametocitu. Vyriškajame gametocite (mikrogametocite) susidaro daug mikrogametų, o moteriškajame (makrogametocite) – makrogameta. Mikrogameta apvaisina makrogametą ir susiformuoja zigota. Aplink zigotą susidaro apvalkalėlis ir taip susiformuoja oocista, kuri gali sporuliuoti.

Izosporos gali sukelti žarnų epitelio pažeidimus ir ūmią diarėją. Didelis kiekis oocistų gali būti randamas ir pas sveikus šeimininkus. Kita vertus, sunki kokcidiozė gali pasireikšti ir nelytinio ciklo metu prieš susidarant oocistoms. Tokiais atvejais liga vystosi greitai, nors oocistos dar nepasirodo išmatose [11].

Pav. 2 Nesporuliuota Isospora felis oocista (kairėje) ir sporuliuota oocista (dešinėje) [12].

Giardia spp. - tai pirmuonys, kurių trofozoitai arba cistos gali būti aptinkami kačių išmatose.

Giardijų trofozoitai prisitvirtina prie plonųjų žarnų sienos, dažniausiai proksimalinėje dalyje. Šių pirmuonių cistos patenka į organizmą per išmatomis užterštą vandenį, maistą ar gyvūnams laižant vienas kitą. Jais užsikrečia tiek katės, tiek žmonės. Infekcija dažniausiai perduodama nuo žmogaus žmogui, o gyvūnai žmonėms perduoda retai. Giardijos gali sukelti diarėją, pilvo spazmus, malabsorbciją, anoreksiją. Kai kuriais atvejais simptomų gali nebūti visai [13].

Pav. 4 Giardia spp. cista dažyta Liugolio tirpalu [13].

Strongyloides spp. - tai ploni nematodai. Katėms strongiloidai parazituoja po storosios žarnos

gleivine. Helmintų gyvenimo ciklas:

1. Trečios stadijos lervos patenka per os arba per odą. Suaugusios kirmėlės vystosi plonojoje žarnoje, iš kurios keliauja į plaučius.

2. Partenogenetinės patelės gamina kiaušinėlius, kurie patenka į žarnyno spindį. Pirmos stadijos lervos patenka su išmatomis laukan. Šios lervos išsivysto iki trečios stadijos lervų arba tampa laisvai gyvenančiomis suaugusiomis kirmėlėmis.

Dažniausiai katėms strongiloidai nesukelia klinikinių simptomų. Visgi kai kuriems gyvūnams šis parazitas suformuoja baltus mazgelius storosios žarnos gleivinėje ir pogleivinėje. Tuomet atsiranda silpnumas ir ūmi diarėja [9].

Uncinaria spp. - tai plonas nematodas, apie 1 cm ilgio. Invazinė L3 lerva dažniausiai patenka

į katės organizmą per burną. Taip pat lerva gali patekti per odą. Mėsėdžiai užsikrečia ir suėdę rezervuarinį šeimininką (pvz.: pelę). I.p. trunka maždaug 15 dienų [14].

Capillaria aerophila - tai plaučių nematodas, kuris būna trachėjoje, bronchuose, nosies

takuose bei kaktos sinusuose. Tarpiniai šeimininakai – žemės kirmėlės.

Patelės deda kiaušinėlius plaučiuose, kuriuos galutinis šeimininkas (katė) atkosti ir praryja. Taip kiaušinėliai patenka su išmatomis laukan. Invaziniais jie tampa per 5 – 6 sav.

Nematodai sukelia kvėpavimo takų gleivinės dirginimą, dėl ko padidėja sekrecija, gali atsirasti emfizema. Sunkiais atvejai išsivysto bronchopneumonija, abscesai plaučiuose [14].

Dipylidium caninum yra vienas dažniausiai aptinkamų cestodų kačių organizme. Tarpiniai

šeimininkai – blusos ir utėlės. D. caninum proglotidai yra labai judrūs ir gali sukelti analinės angos niežulį. Dažnai jie aptinkami kačių išmatose [9].

1.2. Žarnyno parazitų paplitimas skirtingose Europos šalyse

Įvairiose Europos šalyse buvo atlikti tyrimai, kurių metu buvo nustatinėjamas beglobių kačių užsikrėtimas žarnyno parazitais.

Šiaurės Italijoje, Milano mieste, didžiausias užsikrėtimas buvo Toxocara cati parazitais (33,1 proc., p < 0,0001). Kitos rūšys, rastos koproskopinio tyrimo metu: Ancylostoma tubaeformae (7,2 proc.), Isospora rūšys (4,3 proc.), Trichuris vulpis (2,9 proc.), Dipylidium caninum (2,9 proc.),

Spirometra rūšys (1,4 proc.), Taenia pisiformis (0,7 proc.) ir Hymenolepis nana (0,7 proc.) [15].

Nustatyta, kad Šiaurės Vokietijoje, Žemutinėje Saksonijoje 27,1 proc. kačių buvo užsikrėtę

Toxocara cati, 7,5 proc. - Isospora spp., 5,0 proc., Taeniidae, 1,1 proc. nematodais, 0,7 proc.

Giardia sp. ir 0,1 proc. Toxoplasma [16].

Danijoje, 2014 m. atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad 84,8 proc. kačių buvo užsikrėtusios Toxocara cati, 7,1 proc. - Aonchotheca putorii, 3,0 proc. Paersonema spp., 1,0 proc.

Strongyloides spp. nematodais, 36,4 proc. Hydatigera taeniaeformis, 1,0 proc Dipylidium caninum

cestodais ir 5,1 proc. Cryptocotyle spp. trematodais [17].

Tirdami beglobes kates Kopenhagoje 1980 – 1981 m., tyrėjai nustatė 3 helmintų rūšis:

Toxocara cati (79 proc.), Taenia Taeniaformis (11 proc.), Dipylidium caninum (14 proc.) [18].

Belgijoje ištyrus mėginius, 83,3 proc. jų buvo teigiami nors vienai parazitų rūšiai. Iš visų tirtų kačių 60 proc. jų buvo užsikrėtusios Toxocara cati parazitais, 36,6 proc. Ancylostoma tubaeformae, 20 proc. Taenia (Hydatigera) taeniaeformis ir 30 proc. kokcidijomis. Toksoplazmų aptikta nebuvo [19].

Nyderlanduose buvo tiriamos prieglaudų katės. Didelė jų dalis buvo neseniai paimtos iš lauko. Iš 305 mėginių, 160 (52,5 proc.) buvo rasta helmintų kiaušinėlių ar pirmuonių cistų. Toxocara cati buvo užsikrėtusios 86 katės (28,2 proc.), Cystoisospora felis 59 (19,3 proc.), Cystoisospora rivolta 43 (14,1 proc.), Ancylostoma tubaeformae 9 (3,0 proc.), Taenia taeniaeformis 9 (3,0 proc.), Giardia

intestinalis 3 (1,0 proc.), Dipylidium caninum 2 (0,7 proc.) ir Toxoplasma gondii 1 katė (0,3 proc.)

[20].

Nustatyta, kad Anglijoje, Londone, 53,3 proc. gyvūnų buvo užsikrėtę Toxocara cati helmintais, 34,8 proc. - Dipylidium caninum, 12 proc. Taenia taeniaeformis, 1,1 proc. Toxascaris

leonina ir 4,3 proc. Isospora felis parazitais [21].

Neseniai atliktame tyrime šiaurės vakarų Anglijoje, Lankašyre, 26 proc. (34/131) kačių buvo užsikrėtusios Tococara cati parazitais, tik 2 katės - Strongyloides spp., 4 – Ancylostoma spp. nematodais. Uncinaria stenocephala, Tocascaris leonina ir S. Lupi buvo užsikrėtę po 1 katę [22].

Beglobės katės ir jų išmatų mėginiai taip pat buvo ištirti ir Albanijoje. Buvo rasti šie parazitai:

Toxocara cati (83,3 proc.), Dipylidium caninum (83,3 proc.), Ancylostoma tubaeformae (44,4

proc.), Joyeuxiella pasqualei (11,1 proc.). Taip pat buvo aptikta ir viena akantocefalų rūšis (5,5 proc.). Cystoisospora felis buvo užsikrėtusios 5,6 proc., o C. Rivolta – 11,1 proc. kačių [23].

Portugalijoje, Lisabonos mieste, 90 proc. kačių buvo užsikrėtusios žarnyno parazitais. Buvo nustatytos šios pirmuonių ir helmintų rūšys: Cystoisospora felis (14,2 proc.), Cystoisospora rivolta (46,3 proc.), Sarcocystis sp. (1,2 proc.), Ancylostoma tubaeformae (19,1 proc.), Toxocara cati (38,3 proc.), Ollulanus tricuspis (30,9 proc.), Taenia taeniaformis (3,1 proc.), Dipylidium caninum (53,1 proc.), Joyeuxiella pasqualei (15,4 proc.), Diplopylidium nölleri (3,7 proc.) [24].

Šiaurės Ispanijoje, Ebro slėnyje, tyrimo rezultatai parodė, kad didelis skaičius kačių buvo užsikrėtusios Toxocara cati (55,2 proc.) ir Joyeuxiella pasqualei parazitais (55,2 proc.). Kitos rūšys, kuriomis buvo užsikrėtusios katės: Ancylostoma tubaeforme (29,3 proc.), Diplopylidium

acanthotetra (20,7 proc.), Dipylidium caninum (20,7 proc.), Mesocestoides spp. (13,8 proc.), Taenia

taeniformis (8,6 proc.) ir Diplopylidium nölleri (8,6 proc.) [25]. Tuo tarpu Maljorkos saloje

nustatytas toks kačių užsikrėtimas žarnyno parazitais: Joyeuxiella pasqualei (76 proc.),

Diplopylidium acanthotetra (60 proc.), Dipylidium carracidoi (33 proc.), Taenia taeniaeformis (22

proc.), Ancylostoma tubaeforme (91 proc.), o Toxacara cati (35 proc.) [26].

Graikijoje, Salonikuose, ištyrus visus išmatų mėginius, 55,8 proc. visų mėginių buvo rasta bent viena žarnyno parazitų rūšis. Buvo nustatytos 5 parazitų rūšys. Dipylidium caninum helmintu buvo užsikrėtusios 39,53 proc., Toxocara cati – 18,14 proc., Ancylostoma spp. 11,63 proc., Taeniae

taeniaeformis 8,37 proc., Toxascaris leonina 0,93 proc. kačių [27].

Tyrimai, atlikti daugelyje pasaulio šalių parodė, kad dažniausiai nustatoma vyraujanti parazitų rūšis - Toxocara cati [15 – 23, 25]. Kai kuriose šalyse buvo nustatytos ir kitos vyraujančios helmintų rūšys: Dipylidium caninum Graikijoje, Albanijoje, Portugalijoje [23, 24, 27], Joyeuxiella

pasqualei Ispanijoje [25].

1.3. Veiksnių įtaka kačių užsikrėtimui žarnyno parazitais

1.3.1. Amžiaus įtaka užsikrėtimui žarnyno parazitais

Įvairiose šalyse buvo atlikti tyrimai, kurių metu buvo tiriama ne tik kačių užsikrėtimas parazitais, tačiau ir užsikrėtimo žarnyno parazitais priklausomybė nuo amžiaus.

Šiaurės Vokietijoje tirtos katės, kurių amžius buvo nuo 3 savaičių iki 15 metų (aritmetinis vidurkis 2,35 metai, mediana – 1 metai). Gyvūnus nuspręsta padalinti į 2 grupes: iki 1 metų amžiaus (iš viso 444 gyvūnai, arba 54,5 proc.) ir virš 1 metų (370 gyvūnų, arba 45,5 proc.). Katės iki 1 m. amžiaus buvo ženkliai labiau užsikrėtusios endoparazitais nei vyresnio amžiaus (p<0,001). 8 skirtingos parazitų rūšys, šeimos arba gentys buvo išskirtos jaunesnių kačių grupėje, 7 – vyresnių grupėje [16].

Šiaurės Vengrijoje jaunos katės (≤ 1 year) buvo ženkliai labiau užsikrėtusios (p<0.05) askaridėmis, Cystoisospora spp., tačiau užsikrėtimas ankilostomomis, plaučių parazitais ir tenijomis

buvo ženkliai mažesnis. Keliomis parazitų rūšimis užsikrėtusių kačių buvo daugiau vyresnių nei 1 m. amžiaus kačių grupėje (p=0,0245) [28].

Graikijoje, Salonikuose, atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad kačių užsikrėtimas Toxocara

cati ir Ancylostoma spp. parazitais buvo didesnis jaunų kačių tarpe (< 1 m.) nei suaugusių (> 1 m.).

[27].

Vokietijoje 2003 – 2010 m. buvo atliekamas tyrimas, kurio metu tirtas kačių užsikrėtimas žarnyno parazitais. Didžioji dalis gyvūnų, dalyvavusių tyrime, buvo iki 1 metų amžiaus. Pas vyresnes nei 15 metų kates buvo retai aptinkama parazitų. Iki 3 mėnesių ir nuo 3 iki 6 mėnesių kačių amžiaus grupėse užsikrėtimas Giardia spp. (19,5 proc. ir 24 proc., atitinkamai), T. cati (8,1

proc. and 6,9 proc., atitinkamai), Isospora spp. (12,8 proc. ir 8,6 proc., atitinkamai), I. felis (10 proc. ir 5,9 proc., atitinkamai) ir I. rivolta (4,6 proc. ir 2,9 proc., atitinkamai) buvo didesnis palyginus su vyresnėmis katėmis. Visgi kai kurioms parazitų rūšims (Toxascaris leonina, Ancylostoma

tubaeforme, cestodams, Sarcocystis spp. ir Toxoplasma gondii/Hammondia hammondi) nebuvo

nustatyta, jog amžius turi įtakos užsikrėtimui žarnyno parazitais [6].

Tyrime, atliktame Vokietijoje 1999 – 2002 m. užsikrėtimas Toxoplasma gondii/Hammondia

hammondi ir Sarcocystis spp. buvo panašus visose amžiaus grupėse (iki 1 m., >1 – 5 m., >5 – 10

m., virš 10 m.). Jaunesnės nei vienerių metų amžiaus katės buvo žymiai labiau užsikrėtusios

Cystoisospora spp. (p<0,0001) ir Toxocara mystax (p<0,0001) nei vyresnio amžiaus gyvūnai [5].

Nyderlanduose jaunesnės katės taip pat buvo ženkliai labiau užsikrėtusios endoparazitais nei vyresnės [20].

Rumunijoje, Transilvanijos regione, Isospora felis, I. rivolta bei Toxocara cati buvo dažniau aptinkama pas jaunesnes nei 1 m. amžiaus kates, kai tuo tarpu Ancylostoma spp. – pas vyresnes nei 1 m. kates [1].

Centrinėje Italijoje pas jauno amžiaus kates (iki 6 mėn.) buvo rasta daugiau žarnyno parazitų nei pas vyresnio amžiaus [29].

Europos šalyse jaunos katės buvo labiau užsikrėtusios žarnyno parazitais nei vyresnės. Nors Azijos šalių klimatas ir geografinė padėtis skiriasi nuo Europos šalių, tačiau rytų šalyse atliekami tyrimai parodė tą pačią tendenciją.

Tailande jaunesnės nei 1 m. amžiaus katės buvo labiau užsikrėtusios endoparazitais (12,3 proc.) nei vyrenės nei 3 m. amžiaus katės (6,5 proc.) [30].

Pakistane atliktame tyrime taip pat buvo renkami gyvūnų išmatų mėginiai. Rezultatai parodė, kad daugiau kačių buvo užsikrėtusios parazitais jaunų kačiukų tarpe. 9 (30 proc.) iš 30 mažų kačiukų buvo užsikrėtę žarnyno parazitais. Tuo tarpu pas suaugusias kates užsikrėtimas jais buvo

Irane katės iki 1 metų amžiaus buvo labiau užsikrėtusios žarnyno parazitais (48 proc.) palyginus su 1 – 3 metų amžiaus katėmis (38 proc.) ir katėmis vyresnėmis nei 3 metai (25 proc.) [32].

Didžioji dalis tyrimų parodė, kad labiau užsikrėtusios žarnyno parazitais yra jaunesnės katės (ypatingai iki vienerių metų amžiaus) nei vyrenės [5,6,16,20,27 - 32]. Visgi, kai kurioms parazitų rūšims nebuvo statistiškai įrodyta, kad amžius turi įtakos užsikrėtimui [5,6].

1.3.2. Lyties įtaka užsikrėtimui žarnyno parazitais

Daugelyje pasaulio šalių buvo atlikti tyrimai, norint išsiaiškinti, kokią įtaką užsikrėtimui žarnyno parazitais turi lytis.

2006 - 2007 m. Vokietijoje atlikto tyrimo metu statistiškai nebuvo įrodyta, kad lytis turi įtakos užsikrėtimui žarnyno parazitais. Priklausomybė tarp užsikrėtimo helmintais, pirmuonimis ir lyties buvo nustatinėjama tiek imant visus endoparazitus bendrai, tiek po vieną jų rūšį [16].

Danijoje, kaip ir Vokietijoje, buvo ištirta, kad lytis taip pat neturi įtakos užsikrėtimui žarnyno parazitais [17].

Graikijoje, Salonikuose, atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad Ancylostoma tubaeformae ir

Tenia taeniaeformis helmintais daugiau užsikrėtusių buvo patinų, o Dipylidium caninum, Toxocara

cati ir Toxocara leonina helmintais – patelių, tačiau šie rezultatai nebuvo statistiškai patikimi [27].

Ispanijoje, Maljorkos saloje, tyrėjai nustatė, kad patelės, lyginant su patinais, buvo žymiau labiau užsikrėtusios A. Tubaeformae parazitais. Didesnis skaičius suaugusių patelių nei suaugusių patinų buvo užsikrėtę J. Pasqualei ir Dyplopylidium acanthotetra parazitais. Rezultatai buvo statistiškai patikimi [26].

Pakistane nustatyta, kad panašus skaičius moteriškosios ir vyriškosios lyties kačių buvo užsikrėtusios helmintais (1 lentelė):

Lentelė 1. Bendras kačių, patelių ir patinų užsikrėtimas žarnyno parazitais [31].

Lytis Tirtų gyvūnų skaičius Užsikrėtusių gyvūnų skaičius Užsikrėtusių skaičius (%) Patelė 50 14 28 Patinas 50 10 20 Iš viso: 100 24 24

Tailande patinų ir patelių užsikrėtimas endoparazitais taip pat buvo panašus (12,1 proc. patinų ir 11,7 proc. patelių) [30].

Irane 44 proc. vyriškosios lyties gyvūnų ir 38 proc. moteriškosios lyties gyvūnų buvo užsikrėtę žarnyno parazitais [32].

Tyrimas, atliktas centrinėje Italijoje, parodė, kad lytis neturi įtakos užsikrėtimui žarnyno parazitais [29].

Daugelio tyrimų metu buvo nustatyta, kad lytis neturi įtakos užsikrėtimui žarnyno parazitais [16,17,27,29-32], išskyrus Ispanijoje, Maljorkos saloje, buvo statistiškai įrodyta, kad patelės buvo labiau užsikrėtusios šiomis trimis parazitų rūšimis: A. Tubaeformae, J. Pasqualei, D. acanthotetra [26].

1.4. Kačių užsikrėtimas skirtingu parazitų rūšių skaičiumi

Vokietijoje 2006 – 2007 m. tyrime nustatytos 8 parazitų rūšys. Viena rūšimi užsikrėtusių buvo 24,5 proc. (205/837), dviem – 7,6 proc. (64/837), trimis – 1 proc. (8/837) ir keturiomis – 0,5 proc. (4/837) kačių [16].

Danijoje nustatyta, kad 90,9 proc. kačių buvo užsikrėtusios viena parazitų rūšimi, 41,4 proc. – dviem ar daugiau rūšių. Iš viso rasta 5 nematodai, 3 cestodai ir 2 trematodai [17].

Graikijoje, Salonikuose, iš viso rastos 5 helmintų rūšys. Viena parazitų rūšimi buvo užsikrėtę 55,8 proc. (120/215) kačių, dviem 9,8 proc (21), o trimis 6,5 proc. (14) kačių [27].

Šiaurės Vengrijoje pas 24,7 proc. namie gyvenančių kačių buvo rasta 1 parazitų rūšis, o pas 14,9 proc. – kelios parazitų rūšys [28].

Ispanijoje, Maljorkos saloje, rasti 8 skirtingi helmintai (penki cestodai ir trys nematodai). Pas visus tirtus gyvūnus (iš viso 58) buvo rasta bent viena parazitų rūšis. 74 proc. kačių buvo užsikrėtusios trimis ar daugiau rūšių [26].

Portugalijoje, Lisabonoje, aptikta net 12 skirtingų parazitų. Tirti 162 gyvūnai. 36 (22,2 proc.) katės buvo užsikrėtusios viena endoparazitų rūšimi, 45 (27,8 proc.) – dviem, 30 (18,5 proc.) – trimis, 19 (11,7 proc.) – keturiomis, 13 (8 proc.) – penkiomis, 3 (1,9 proc.) – šešiomis ir 1 (0,6 proc.) – septyniomis rūšimis [24].

Centrinėje Italijoje 71,5 proc. namuose laikomų kačių buvo užsikrėtusios viena parazitų rūšimi, 28,5 proc. – dviem rūšimis. Nei vienam gyvūnui nebuvo nustatyta daugiau nei dvi endoparazitų rūšys [29].

Tailande viena rūšimi užsikrėtusių gyvūnų buvo žymiai daugiau (9,5 proc.) nei keliomis (2,4 proc.) [30].

Tuo tarpu Irane buvo gauti tokie duomenys (2 lentelė):

Lentelė 2. Namuose gyvenančių kačių užsikrėtimas skirtingu parazitų rūšių skaičiumi (mėginių skaičius – 100) Irane, Tebrizo mieste [32].

Rūšių skaičius Mėginių skaičius Procentai

Viena 39 39

Dvi 31 31

Trys ir daugiau 12 12

Visos 82 82

Irake gauti tokie rezultatai (3 lentelė):

Lentelė 3. Namuose gyvenančių kačių užsikrėtimas skirtingu parazitų rūšių skaičiumi (mėginių skaičius – 90) Irake, Al – Dywaniyah provincijoje [33].

Rūšių skaičius Mėginių skaičius Procentai

Viena 18 41,86

Dvi 15 34,88

Trys 10 23,25

1.5. Kačių užsikrėtimas plaučių parazitais

Pagrindiniais plaučių parazitais tradiciškai laikomi Aelurostrongylus abstrusus ir Capillaria

aerophila (Eucoleus aerophila) helmintai. A. abstrusus yra svarbiausias kačių plaučių parazitas,

kuris turi didelę reikšmę ir yra aptinkamas skirtingose geografinėse zonose (A. abstrusus nematodas yra plačiai paplitęs ir randamas beveik visose Europos šalyse, taip pat Australijoje, šiaurės ir pietų Amerikoje bei sporadiškai randamas Azijoje ir Afrikoje [23]), kai tuo tarpu Capillaria aerophila iki šiol nebuvo pripažintas kaip svarbus kačių plaučių patogenas, nors ir buvo aptinkamas laukinių ir naminių plėšrūnų bronchuose ir trachėjoje (įskaitant kates ir kartais žmones) [34]. Kiti žinomi plaučių parazitai: Trongostrongylus brevis, Angiostrongylus chabaudi ir Oslerus rostratus [35].

Kai kuriose pasaulio šalyse buvo atliekami tyrimai, norint nustatyti kačių užsikrėtimą plaučių parazitais.

Italijoje buvo ištirti penki skirtingi regionai. A. abstrusus (1,9 – 17 proc.) ir C. aerophila (0,9 – 4,8 proc.) buvo aptikta visuose regionuose, o Troglostrongylus brevis ( 1 – 14,3 proc.) – keturiuose regionuose [35].

Centrinėje Italijoje ištyrus 200 kačių, pas 11 (5,5 proc.) jų buvo rasta E. aerophilus nematodas [36].

Vokietijoje buvo ištirta 391 katė. Nustatyta, kad 26 (6,6 proc.) buvo užsikrėtusios

Aeulurostrongylus abstrusus [37].

Albanijoje 39,7 proc. kačių buvo užsikrėtusios Aeulurostrongylus abstrusus ir 31,7 proc. – C.

aerophila [38].

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo vieta, gyvūnai

Tyrimai buvo atliekami LSMU, Veterinarijos akademijoje, Užkrečiamųjų ligų katedroje, Parazitologijos laboratorijoje. Medžiaga tyrimui buvo renkama UAB „Žaliakalnio veterinarija“ klinikoje, esančioje Kaune. Tirtos beglobės katės, kurias į kliniką atnešdavo kačių prieglaudos darbuotojos. Gyvūnai būdavo paiimami iš lauko, todėl laikomi atskirti nuo kitų stacionare, kuriame yra 12 gardų. Katės buvo kastruojamos, sterilizuojamos, dehelmintizuojamos, vakcinuojamos ir, jei reikia, gydomos. Atlikus visas reikiamas procedūras, keliaudavo į prieglaudą arba būdavo paleidžiamos atgal į lauką. Tyrėme gyvūnų išmatų mėginius (iš kiekvienos katės buvo paimta po vieną mėginį ir tirta vieną kartą). Iš viso buvo paimtos išmatos iš 68 kačių. Iš jų 33 buvo patinai, 35 patelės, 34 iki vienerių metų amžiaus ir 34 virš vienerių metų amžiaus. Kačių amžius būdavo nustatomas atsižvelgiant į dantų, akių būklę ir bendrą išvaizdą. Visos katės buvo nedehelmintizuotos. Tik po medžiagos paėmimo tyrimui, joms būdavo duodami vaistai nuo helmintų ir pirmuonių.

2.2. Tyrimo schema

Kiekvienos katės išmatos būdavo paimamos šviežios iš kraiko dėžutės ir surenkamos į atskirus polietileninius maišelius. Ant maišelio priklijuojamas lapelis, ant kurio užrašoma data, gyvūno amžius, lytis, numeris. Jei nebūdavo galimybės mėginio ištirti tuoj pat, jis buvo laikomas klinikos šaldytuve ne ilgiau kaip 1 savaitę. Mėginiai buvo transportuojami į laboratoriją nešiojamajame šaldytuve, o atvykus į parazitologijos laboratoriją, nedelsiant ištiriami. Išmatų mėginiai buvo renkami nuo 2015 m. gegužės mėn. 1 d. iki 2015 m. lapkričio mėn. 1 d.

2.3. Parazitologiniai tyrimo metodai ir statistinė analizė

Išmatų mėginiai buvo tirti sedimantacijos – flotacijos metodu su cinko chloridu (ZnCl2) ir

mikroskopuoti. Plaučių parazitų lervų ieškota Bermano metodu.

2.3.1. Sedimentacijos – flotacijos metodas [40]

Metodo apibūdinimas. Metodas skirtas helmintų kiaušinėlių, pirmuonių ir jų cistų aptikimui išmatų mėginiuose.

Darbo eiga:

2. Indeliai sunumeruojami, kad būtų lengva atsekti, koks mėginys tiriamas.

3. Į mažus plastikinius indelius dedama po 10 g išmatų, užpilama vandeniu ir gerai išmaišoma mentele. Likę išmatų mėginiai pažymimi ir dedami į šaldytuvą (-20°C). 4. Imami dideli plastikiniai indeliai. Ant jų dedami sieteliai.

5. Homogenizuotos išmatos pilamos per sietelį į didelį plastikinį indelį. Sietelyje lieka išmatų dalelės.

6. Išmatos sietelyje gerai plaunamos vandeniu tol, kol vanduo pasiekia sietelio apačią. Tuomet sietelis nuimamas.

7. Paliekama stovėti 30 min. kambario temperatūroje.

8. Praėjus 30 min., skystis iš didelio plastikinio indelio nupilamas į kriauklę. Apačioje lieka sedimentas.

9. Sedimentas gerai sumaišomas.

10. Sedimentas (1,5 ml) perpilamas į centrifuginį mėgintuvėlį. Likęs sedimantas supilamas į mėgintuvėlį šaldymui.

11. Į centrifuginį mėgintuvėlį su sedimentu taip pat įpilama apie 10 ml ZnCl2 tirpalo

(tankis – 1,45).

12. Centrifuguojama 5 min. 500 x g greičiu.

13. Su apdeginta vielos kilpele nuo viršaus imami 4 lašai skysčio, dedami ant objektinio stiklelio ir mikroskopuojama. Dengiamojo stiklelio naudoti nereikia.

Mikroskopavimas. Gerai apžiūrimas kiekvienas objektinis stiklelis. Ieškoma helmintų kiaušinėlių, pirmuonių ir jų oocistų. Iš pradžių nustatomas mažiausias (4x) padidinimas. Atveriama diafragma ir pakeliamas kondensorius. Tuomet stiklelis apžiūrimas didesniuoju (10x) ir galiausiai didžiausiu padidinimu (40x). Radus parazitų, nustatoma jų rūšis ir pažymima sąsiuvinyje.

2.3.2. Bermano metodas [41]

Metodo apibūdinimas. Metodas naudojamas plaučių nematodų lervoms nustatyti. Darbo eiga:

1. Paruošiami kvadratiniai marlės gabalėliai. Imama 10 g išmatų ir dedama ant marlės gabalėlio.

2. Suimami marlės kampai ir pritvirtinami prie medinės lazdelės segtuku. 3. Paruošiamos konusinės taurės: sunumeruojamos, į jas pripilama vandens.

4. Lazdelė su marlėje esančiomis išmatomis pamerkiama į konusinę taurę su vandeniu (vanduo turi apsemti išmatas).

6. Pašalinamos išmatos.

7. Imama ilga pipetė ir, nepajudinus mėginio, nusiurbiama 5 ml vandens nuo dugno ir supilama į mėgintuvėlį.

8. Pipete iš mėgintuvėlio imami keli lašai skysčio, dedami ant objektinio stiklelio, uždegiama dengiamuoju stikleliu ir mikroskopuojama.

Mikroskopavimas. Lervos ieškomos mažuoju padidinimu (4x). Aptikus lervas, jos apžiūrimos ir didesniaisiais padidinimais. Jei lervos juda ir sunku įvertinti jų morfologiją, naudojamas Liugolio tirpalas.

Tyrimų rezultatų analizė ir skaičiavimai atlikti su Microsoft Excel programa. Skirtumai tarp skirtingų amžiaus ir lyties grupių paskaičiuoti naudojant t – Test funkciją (žr. pav. 6, 7, 9, 10). P < 0,001 ir p < 0,05 buvo laikomi statistiškai patikimais rezultatais. Skirtumai tarp skirtingų parazitų rūšių ir jų rūšių skaičiaus buvo paskaičiuoti naudojant pasikliautinį intervalą (žr. pav. 5, 8.).

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Iš 68 tirtų benamių kačių, 47 (69 proc) buvo užsikrėtusios žarnyno parazitais (bent viena rūšimi). Likusios 21 (31 proc.) nebuvo užsikrėtusios nei viena rūšimi.

1,5% 4,4% 2,9% 2,9% 30,9% 60,3% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% Toxo cara cat i Isos pora spp . Gia rdia spp . Stro ngyl oide s sp p. Unc inar ia s pp. Euc oleu s ae roph ilus Parazitai P ro c e n ta i

Pav. 5 Bendras beglobių kačių užsikrėtimas žarnyno ir plaučių parazitais.

Toxocara cati parazitais (PI 95 proc. 47,7 – 72,0) buvo užsikrėtę ženkliai daugiau kačių nei

Isospora spp. (PI 95 proc. 20,2 – 43,3) PI 95 %), Giardia spp. (PI 95 proc. 0,4 – 10,2),

Strongyloides spp. (PI 95 proc. 0,4 – 10,2), Uncinaria spp. (PI 95 proc. 0,9 – 12,4) ir Eucoleus

aerophilus (PI 95 proc. 0,04 – 7,9). Isospora spp. pirmuonimis (PI 95 proc. 20,2 – 43,3) buvo

apsikrėtę ženkliai daugiau kačių nei Giardia spp. (PI 95 proc. 0,4 – 10,2), Strongyloides spp. (PI 95 proc. 0,4 – 10,2), Uncinaria spp. (PI 95 proc. 0,9 – 12,4), Eucoleus aerophilus (PI 95 proc. 0,04 – 7,9) [5 pav.].

8,8% 2,9% 0,0% 5,9% 50,0% 70,6% 0,0% _0,0% 5,9% 0,0% 11,8% 50,0% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% Toxo cara cat i Isos pora spp . Gia rdia spp . Stro ngyl oide s sp p. Unc inar ia s pp. Euco leus aer ophi lus Parazitai P ro c e n ta i Iki 1 m. amžiaus Virš 1 m. amžiaus

Pav. 6 Skirtingo amžiaus kačių užsikrėtimas žarnyno ir plaučių parazitais.

Užsikrėtimas Isospora spp. pirmuonimis buvo ženkliai didesnis iki vienerių metų amžiaus kačių grupėje (p<0,001).

Užsikrėtimas Giardia spp. pirmuonimis, Toxocara cati, Strongyloides spp., Uncinaria spp.,

6,1% 0,0% 6,1% 3,0% 36,4% 60,6% 2,9% 2,9% 0,0% 2,9% 25,7% 60,0% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% Toxo cara cat i Isos pora spp . Gia rdia spp . Stro ngyl oide s sp p. Unc inar ia s pp. Euco leus aer ophi lus Parazitai P ro c e n ta i Patinai Patelės

Pav. 7 Skirtingų lyčių beglobių kačių užsikrėtimas žarnyno ir plaučių parazitais.

Patinų užsikrėtimas Isospora spp. buvo didesnis (36,4 proc.) lyginant su patelių užsikrėtimu (25,7 proc.), tačiau skirtumas statistiškai nebuvo ženklus (p>0,05). Užsikrėtimas Toxocara cati,

Giardia spp., Strongyloides spp., Uncinaria spp. ir Eucoleus aerophilus parazitais buvo panašus

2,9% 27,9% 38,2% 30,9% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% 0 1 2 3

Parazitų rūšių skaičius (vnt.)

P ro c e n ta i

Pav. 8 Pas beglobes kates nustatytų parazitų rūšių skaičius.

Viena parazitų rūšimi buvo užsikrėtę ženkliai daugiau kačių (38,2 proc. (26,7 – 50,8) 95 proc. PI) nei trimis rūšimis (2,9 proc. (0,36 – 10,2) 95 proc. PI) [8 pav.].

41,2% 44,1% 2,9% 20,6% 32,4% 44,1% 2,9% 11,8% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% 50% 0 1 2 3 Rūšių skaičius P ro c e n ta i Iki 1 m. amžiaus Virš 1 m. amžiaus

Pav. 9 Pas skirtingo amžiaus beglobes kates nustatytų parazitų rūšių skaičius.

Dviem parazitų rūšimis užsikrėtusių kačių buvo daugiau iki vienerių metų amžiaus grupėje nei virš vienerių metų amžiaus grupėje (p<0,05).

Kačių užsikrėtimas viena parazitų rūšimi buvo didesnis pas vyresnes nei 1 m. amžiaus kates (44,1 proc.) lyginant su katėmis iki 1 m. amžiaus (32,4 proc.). Tačiau skirtumas nebuvo statistiškai patikimas (p>0,05) [9 pav.].

3,0% 30,3% 42,4% 24,2% 2,9% 25,7% 34,3% 37,1% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% 0 1 2 3 Rūšių skaičius P ro c e n ta i Patinai Patelės

Pav. 10 Pas skirtingų lyčių beglobes kates nustatytų parazitų rūšių skaičius.

Kačių užsikrėtimas viena, dviem ir trimis parazitų rūšimis buvo panašus abejose lyčių grupėse (p>0,05) [10 pav.].

Bermano metodu nustatyta, kad iš 68 tirtų beglobių kačių, tik viena (1,5 proc.) buvo užsikrėtusi Dipylidium caninum kaspinuočiu. Mikroskopuojant buvo rasta Dipylidium caninum kiaušinėlių. Plaučių parazitų Bermano metodu rasta nebuvo.

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Didelis skaičius kačių (60 proc.) buvo apsikrėtusios Toxocara cati nematodais. Pas beveik perpus mažiau gyvūnų (31 proc.) buvo rasta Isospora spp. pirmuonių. Panašūs rezultatai buvo gauti Belgijoje: rasta 60 proc. Toxocara cati ir 30 proc. kokcidijomis apsikrėtusių gyvūnų [19]. Nyderlanduose Isospora spp. nustatyta pas 33 proc. kačių [20]. Nors įvairiose Europos šalyse tyrėjai nustatė ir kitokį skaičių gyvūnų, apsikrėtusių šiais parazitais, tačiau daugelyje šalių vyraujantis parazitas taip pat buvo Toxocara cati nematodas [15-23,25]. Toxocara cati parazitai gali būti vyraujantys todėl, kad katės jais lengvai užsikrečia prarydamos jų kiaušinėlius, kurių yra daug aplinkoje, suėdusios pelę, taip pat šis parazitas perduodamas mažiems kačiukams per pieną [42].

Tyrimo metu nustatyta, kad kitomis parazitų rūšimis (Giardia spp., Strongyloides spp.,

Uncinaria spp., Capillaria aerophila, Dipylidium caninum) buvo apsikrėtęs labai mažas kiekis

kačių (tik vienas ar keli procentai). Panašus skaičius gyvūnų, užsikrėtusių Giardia spp. pirmuonimis rastas Šiaurės Vokietijoje, Žemutinėje Saksonijoje [16], Strongyloides spp. helmintais – Danijoje [17]. Uncinaria spp. helmintų nebuvo rasta daugelyje šalių, tik Anglijoje, Lankašyre, aptikta viena katė su šiuo parazitu [22]. Nedidelis skaičius kačių (vienas ar keli proc.) buvo apsikrėtusios

Capillaria spp. parazitais šiaurės Italijoje, šiaurės Vokietijoje, Žemutinėje Saksonijoje ir

Portugalijoje, Lisabonos mieste [15,16,24]. Dipylidium caninum kaspinuotis Graikijoje ir Albanijoje buvo vyraujanti parazitų rūšis tarp beglobių kačių [23,27], tuo tarpu šiaurės Italijoje ir Danijoje juo užsikrėtusių gyvūnų skaičius tesiekė kelis procentus [15,17].

Ištyrus visas kates, nustatyta, kad jaunesnės nei 1 m. amžiaus katės buvo ženkliai labiau užsikrėtusios Isospora spp. pirmuonimis (p<0,001). Kitoms parazitų rūšims (Toxocara cati, Giardia

spp., Strongyloides spp., Uncinaria spp, Eucoleus aerophilus) apskaičiavus statistinį patikimumą

nebuvo nustatyta, kad amžius turi įtakos užsikrėtimui endoparazitais. Didesnis užsikrėtimas

Isospora spp. parazitais pas iki 1 m. amžiaus kates gali būti paaiškinamas tuo, kad jaunų kačių

imuninė sistema dar nėra pilnai susiformavusi [43]. Daugelyje Europos šalių atlikti tyrimai parodė, kad daugiau kačių, užsikrėtusių parazitais yra iki vienerių metų beglobių kačių amžiaus grupėje [16,27,28,30]. Visgi tyrimai, atlikti Vokietijoje 2003 – 2010 m. atskleidė, kad amžius neturi įtakos užsikrėtimui kai kuriomis parazitų rūšimis [6], Rumunijoje buvo nustatyta, kad vienomis helmintų ar pirmuonių rūšimis buvo daugiau užsikrėtusių jaunesnių kačių, o kitomis – vyresnių [1].

Tyrimo rezultatai parodė, kad lytis neturi įtakos užsikrėtimui endoparazitais. Nei vienai parazitų rūšiai nebuvo nustatytas statistinis patikimumas. Nors daugelyje Europos šalių nebuvo statistiškai įrodyta, kad lytis turi įtakos užsikrėtimui žarnyno ar plaučių parazitais [16,17,27,29-32],

visgi Ispanijoje, Maljorkos saloje, statistiškai įrodyta, kad daugiau patelių nei patinų buvo apsikrėtusių A. Tubaeformae, J. Pasqualei, D. acanthotetra helmintais [26].

Atlikus tyrimus, išsiaiškinta, kad daugiausiai kačių buvo užsikrėtusios viena parazitų rūšimi, tik keli procentai – trimis parazitų rūšimis. Vokietijoje, Danijoje, Graikijoje, šiaurės Vengrijoje, centrinėje Italijoje taip pat didžiausias kiekis kačių buvo užsikrėtusios viena parazitų rūšimi [16,17,27,28,29]. Tuo tarpu Ispanijoje, Lisabonos mieste, daugiau kačių buvo užsikrėtusios dviem parazitų rūšimis [24].

IŠVADOS

1. Vyraujanti parazitų rūšis tarp beglobių kačių – Toxocara cati.

2. Amžius neturėjo įtakos bendram užsikrėtimui endoparazitais. Tik vienai parazitų rūšiai statistiškai buvo įrodyta, kad amžius turi įtakos užsikrėtimui: Isospora spp. pirmuonimi apsikrėtusių kačių buvo žymiai daugiau iki 1 m. amžiaus gyvūnų grupėje nei virš 1 m. amžiaus grupėje.

3. Lytis neturėjo įtakos apsikrėtimui endoparazitais.

4. Dviem parazitų rūšimis užsikrėtusių kačių buvo ženkliai daugiau jaunesnių kačių grupėje nei vyresnių.

PADĖKA

Dėkoju UAB „Žaliakalnio veterinarija“ klinikos gydytojams ir doktorantei Žydrūnei Vienažindienei už pagalbą ruošiant magistro baigiamąjį darbą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Mircean V, Titilincu A, Cozma V. Prevalence of endoparasites in household cat (Felis catus) populations from Transylvania (Romania) and association with risk factors. Vet. Parasitol.

2010; 171: 163–166.

2. Labarthe N, Serrao M, Ferreira A, Almeida N, Guerrero J. A survey of gastrointestinal helminths in cats of the metropolitan region of Rio de Janeiro, Brazil. Vet. Parasitol. 2004; 123: 133–139.

3. Khademvatan S, Abdizadeh R, Rahim F, Hashemitabar M, Ghasemi M, Tavalla M. Stray Cats Gastrointestinal Parasites and its Association With Public Health in Ahvaz City, South Western of Iran. Jundishapur J Microbiol. 2014; 7(8): e11079.

4. Blaszkowska J, Wojcik A, Kurnatowski P, Szwabe K. Geohelminth egg contamination of children’s play areas in the city of Lodz (Poland). Veterinary Parasitology. 2013; 192: 228–233.

5. Barutzki D, Schaper R. Endoparasites in dogs and cats in Germany 1999–2002. Parasitol Res.

2003; 90:148–150.

6. Barutzki D, Schaper R. Results of parasitological examinations of faecal samples from cats and dogs in Germany between 2003 and 2010. Parasitol Res. 2011: 109

7. Reid C, Perry F, Evans N. Dipylidium caninum in an infant. Eur. J. Pediatr. 1992; 151, 502– 503.

8. Fisher M. Toxocara cati: an underestimated zoonotic agent. Trends Parasitol. 2003; 19, 167– 170.

9. Birchard SJ, Sherding RG. Saunders Manual of Small Animal Practice. 2nd ed. Philadelphia: WB Saunders Co; 2000: 795 – 798.

10. Upton SJ. Animal Parasitology. www.k-state.edu/parasitology/625tutorials/Nematodes03.html [prieiga per internetą 2016 – 08 – 10].

11. Georgi JR, Georgi ME. Parasitology for veterinarians. 5 ed. Philadelphia: WB Saunders Co; 1990: 85 – 88.

12. The free dictionary by Farlex. http://medical-dictionary.thefreedictionary.com/Isospora [prieiga per internetą 2016 – 11 – 21].

13. Companion Animal Parasite Council. Current Advice on Parasite Control: Intestinal Parasites – Giardia. http://www.capcvet.org/capc-recommendations/giardia (prieiga per internetą 2016 - 08 – 10).

15. Spada E, Proverbio D, Della Pepa A, Domenichini G, De Giorgi GB, Traldi G, Ferro E. Prevalence of faecal-borne parasites in colony stray cats in northern Italy. J. Feline Med. Surg.

2013; 15: 672 – 677.

16. Becker AC, Rohen M, Epe C, Schnieder T. Prevalence of endoparasites in stray and fostered dogs and cats in Northern Germany. Parasitol Res. 2012; 111: 849 – 57.

17. Takeuchi-Storm N, Mejer H, Al-Sabi MNS, Olsen CS, Thamsborg SM, Enemark HL. Gastrointestinal parasites of cats in Denmark assessed by necropsyand concentration McMaster technique. Veterinary Parasitology. 2015; 214: 327 – 332.

18. Engbaek K, Madsen H, Olesen S. A survey of helminths in stray cats from Copenhagen with ecological aspects. Z Parasitenkd. 1984; 70: 87–94.

19. Vanparijs O, Hermans L, van der Flaes L. Helminth and protozoan parasites in dogs and cats in Belgium. Vet Parasitol. 1991; 38: 67–73.

20. Robben SR, LeNobel WE, Dopfer D, Hendrikx WM, Boersema JH, Fransen F, Eysker ME. Infecties met helminthen en/of protozoen bij katten in asielen in Nederland (Infections with helminths and/or protozoa in cats in animal shelter in the Netherlands). Tijdschr Diergeneeskd. 2004; 129: 2–6.

21. Nichol S, Ball SJ, Snow KR. Prevalence of intestinal parasites in feral cats in some urban areas of England. Vet. Parasitol. 1981; 9: 107-110.

22. Wright I, Stafford K, Coles G. The prevalence of intestinal nematodes in cats and dogs from Lancashire, north-west England. Journal of small animal practice. 2016; 57 (8): 393 – 395. 23. Knaus M, Kusi I, Rapti D, Xhaxhiu D, Winter R, Visser M, Rehbein S. Endoparasites of cats

from the Tirana area and the first report on Aelurostrongylus abstrusus (Railliet, 1898) in Albania. Wiener klinische Wochenschrift. 2011; 123: 31 – 35.

24. Waap H, Gomes J, Nunes T. Parasite communities in stray cat populations from Lisbon, Portugal. Journal of Helminthology. 2013; 88: 389–395.

25. Calvete C, Lucientes J, Castilo JA, Estrada R, Gracia MJ, Peribanez MA., Ferret M. Gastrointestinal Helminth Parasites in stray cats from the mid-Ebro Valley, Spain. Vet

Parasitol.. 1998; 75: 235 – 240.

26. Millán J, Casanova JC. High prevalence of helminthic parasites in feral cats in Majorca Island (Spain). Parasitol Res. 2009; 106: 183–188.

27. Lefkaditis MA, Pastiu AI, Rodi – Buriel A. et al. Helminth burden in stray cats from Thessaloniki, Greece. Helminthologia. 2014; 51, 1: 73 – 76.

28. Capári B, Hamel D, Visser M, Winter R, Pfister K, Rehbein S. Parasitic infections of domestic cats, Felis catus, in western Hungary. Vet. Parasitol. 2013; 192: 33 – 42.

29. Riggio F, Mannella R, Ariti G, Perrucci S. Intestinal and lung parasites in owned dogs and cats from central Italy. Vet. Parasitol. 2013; 193: 78 – 84.

30. Jittapalapong S, Inparnkaew T, Pinyopanuwat N, Kengradomkij C, Sangvaranond A, Wongnakphet S. Gastrointestinal Parasites of Stray Cats in Bangkok Metropolitan Areas, Thailand. Kasetsart J. (Nat. Sci.) 2007; 41: 69 – 73.

31. Memon AH, Gadahi JA, Bhutto B, Arijo AG, Akhter N, Memon M, Memon R. Prevalence of gastrointestinal parasites in Felis catus. Openaccess Journal Veterinaria. 2013; 1, 1: 21 – 23. 32. Yagoob G, Yaghuob F. Prevelance of gastrointestinal parasites of domestic cats and its zoonotic

importance in tabriz city, Iran. Cibtech Journal of Zoology ISSN. 2014; 3 (3): 2319–3883. 33. Aredhi HS. Prevalence of gastrointestinal parasites in domestic cats (Felis catus) in

Al-Diwaniya province/ Iraq. Int. J. Curr. Microbiol. Appl. Sci. 2015; 4(5): 166-171.

34. Traversa D, Di Cesare A. Feline lungworms: what a dilemma.Trends Parasitol. 2013; 2: 423–

430.

35. Di Cesare A, Veronesi F, Grillotti E et al. Respiratory nematodes in cat populations of Italy. Parasitol Res. 2015; 114: 4463 – 4469.

36. Traversa D, Di Cesare A, Milillo P, Iorio R, Otranto D. Infection by Eucoleus aerophilus in dogs and cats: Is another extra-intestinal parasitic nematode of pets emerging in Italy? Research in Veterinary Science. 2009; 87: 270–272.

37. Barutzki D, Schaper R. Occurrence and regional distribution of Aelurostrongylus abstrusus in

cats in Germany. Parasitol Res. 2013; 112:855–861.

38. Knaus M, Rapti D, Shukullari E, Kusi I, Postoli R, Xhaxhiu D, Silaghi C, Hamel D, Visser M,

Winter R, Rehbein S. Characterisation of ecto- and endoparasites in domestic catsfrom Tirana, Albania. Parasitol Res. 2014; 113: 3361 – 3371.

39. Diakou A, Di Cesare A, Barros LA, Morelli S, Halos L, Beugnet F, Traversa D. Occurrence of Aelurostrongylus abstrusus and Troglostrongylus brevior in domestic cats in Greece. Parasites & Vectors. 2015; 8: 590.

40. Eckert J, Friedhoff KT, Zahner H, Deplazes P. (Eds.), Lehrbuch der Parasitologie für die Tiermedizin, 2. Auflage. Enke, Stuttgart. 2008; 575 pp.

41. Henriksen, SA. Korsholm H. The method for culture and recovery of gastrointestinal strongyle larvae. Nordisk Veterinærmedicin. 1983; 35: 429–430.

42. Bowman DD, Hendrix CM, Lindsay DS, Barr SC. Feline clinical parasitology. Iowa State University Press, Blackwell Science Company, Ames. 2002.