SKIRTINGO AMŽIAUS IR LYTIES VAIKŲ, LANKANČIŲ KREPŠINIO TRENIRUOTES, FUNKCINIŲ ŠUOLIŲ RODIKLIŲ SĄSAJOS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA

GABIJA KARALIŪTĖ

SKIRTINGO AMŽIAUS IR LYTIES VAIKŲ, LANKANČIŲ

KREPŠINIO TRENIRUOTES, FUNKCINIŲ ŠUOLIŲ RODIKLIŲ

SĄSAJOS

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Prof. dr. Laimonas Šiupšinskas

TURINYS

1.1. Krepšinis. Judesiai ir biomechanika. ...9

1.1.1. Vaikų, lankančių krepšinio treniruotes fiziniai ypatumai, judesių specifika. ...12

1.1.2. Vaikų treniravimosi specifika ...16

1.2. Traumos. Traumų rizika ir priežastys krepšinyje. ...18

1.2.1. Su augimu susiję traumų priežastys...21

1.2.2. Traumų prevencija krepšinyje ...23

1.3. Funkcinių šuolių rodiklių vertinimas ...23

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ...26

2.1. Tyrimo organizavimas ...26

2.2. Tyrimo metodika ...27

2.2.1. Antropometriniai duomenys. ...27

2.2.2. Apklausa. ...27

2.2.3. Šuolių viena koja vertinimas ...28

2.2.4. Nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus šuolio testas ...29

2.2.5. Nusileidimo klaidų vertinimo sistema (LESS testas) ...30

2.3. Statistinė duomenų analizė ...32

3. TYRIMO REZULTATAI ...33

3.1. Bendra tiriamųjų charakteristika ...33

3.2. Šuolių viena koja rezultatų analizė ...34

3.3. Nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus pašokimo testo rezultatai ...44

3.4. LESS testo rezultatų analizė ...45

3.5. Funkcinių šuolių rodiklių ir amžiaus sąsajos ...46

IŠVADOS ...51

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...52

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SARAŠAS ...53

SANTRAUKA

Gabija Karaliūtė. Skirtingo amžiaus ir lyties vaikų, lankančių krepšinio treniruotes,

funkcinių šuolių rodiklių sąsajos. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas – Prof. dr. Laimonas Šiupšinskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas 2020; 63 p.

Tyrimo tikslas: Įvertinti vaikų, lankančių krepšinio treniruotes, amžiaus ir funkcinių

šuolių rodiklių sąsajas.

Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti skirtingo amžiaus mergaičių funkcinius horizontalių ir

vertikalių šuolių rodiklius. 2. Įvertinti skirtingo amžiaus berniukų funkcinius horizontalių ir vertikalių šuolių rodiklius. 3. Nustatyti tiriamųjų funkcinių šuolių rodiklių ir amžiaus sąsajas.

Tyrimo metodika: Tyrimo metu buvo vertinami tiriamųjų antropometriniai duomenys,

vėliau vykdoma apklausa. Tiriamųjų neuroraumeninė kontrolė buvo vertinama šuolių viena koja testu (angl. Single Leg Hop Test), šuolių biomechanika vertinta nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus šuolio testu (angl. Vertical Drop Jump) bei nusileidimo klaidų vertinimo sistema – LESS testu (angl. Landing Error Scoring System).

Tyrimo dalyviai: Tyrime dalyvavo 42 krepšinio treniruotes lankantys vaikai, kurių amžius

buvo 9–15 metų. Tiriamieji pagal amžių buvo suskirstyti į keturias grupes.

Darbo išvados:

1. Mergaičių horizontalių šuolių viena koja simetrijos indekso rezultatai skyrėsi atliekant tris šuolius: vyresnės mergaitės pasižymėjo geresniu simetrijos rezultatu nei jaunesnės. Vertikalių šuolių biomechanika buvo panaši tiek jaunesnių, tiek vyresnių mergaičių grupėse.

2. Horizontalių šuolių viena koja simetrijos indeksas buvo panašus tiek jaunesnių, tiek vyresnių berniukų grupėse. Vertikalaus šuolio biomechanikos kokybė tiriamosiose berniukų grupėse reikšmingai nesiskyrė.

3. Funkciniai šuolių rodikliai ir tiriamųjų amžius buvo susiję. Didėjant mergaičių amžiui gerėjo apatinių galūnių simetrijos indeksas: kuo vyresnės mergaitės, tuo asimetrija tarp kojų buvo mažesnė. Didėjant berniukų amžiui gerėjo simetriškumas ir šuolių biomechanika: kuo vyresni berniukai, tuo geresnė šuolių simetrija ir vertikalaus šuolio biomechanika.

ABSTRACT

Gabija Karaliūtė. Relationship Between Functional Jumps Measurements Of Different

Age And Gender Children Attending Basketball Training. Master's thesis. Supervisor – Prof. dr. Laimonas Šiupšinskas. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Sports Clinic. Kaunas 2020; 63 p.

The aim: To evaluate the relationship between age and functional jump test results among

children who attend basketball training.

Tasks: 1. To evaluate the functional horizontal and vertical jump results of girls from

different age groups. 2. To evaluate the functional horizontal and vertical jump results of boys from different age groups. 3. To determine a relationship between age and tested functional jump results.

Methodology: During the study, anthropometric data of test subjects was being evaluated.

Also, a survey was being conducted. The neuromuscular control of test subjects was being evaluated by conducting the single leg hop test. The biomechanics of jumps was being evaluated by conducting the vertical drop jump test and the landing error scoring system.

Participants: Forty two children who participate in basketball training from both genders,

who‘s age ranged from 9 to 15 years old. The test subjects were divided into four groups.

Conclusions:

1. The horizontal single leg hop symmetry index results among girls were only different in three jumps: girls from the older age group displayed better symmetry results, compared to girls from the younger age group. Vertical jump biomechanics were similar among girls from different age groups.

2. The horizontal single leg hop symmetry index results were similar among boys from different age groups. No significant differences were noticed between the quality of vertical jump biomechanics among boys from different age groups.

3. Functional jumps indicators and the age of observed were connected. The symmetry index of lower extremities improved with increasing age of the girls: the older the girls were, the smaller the asymmetry between the legs was. The symmetry and jump biomechanics were better with increasing age of the boys: jumps were more symmetrical and there was better vertical jump biomechanics the older the boys were.

SANTRUMPOS

KMI – kūno masės indeksas PKR – priekinis kryžminis raištis GSI – galūnių simetrijos indeksas

ĮVADAS

Krepšinis – tai meistriškų įgūdžių ir didelio intensyvumo neuroraumeniniais veiksniais pasižyminti sporto šaka, kuriai būdingi nuolat nutrūkstantys, kintantys funkciniai judesiai ir sudėtingas jų techninis atlikimas [1–2]. Krepšinio populiarumas kiekvienais metais auga: maždaug 11 proc. pasaulio gyventojų (apie 450 mln.) šiuo metu žaidžia krepšinį 213 šalių, priklausančių Tarptautinei krepšinio federacijai (FIBA) [3]. Krepšinis iš kitų komandinių sporto šakų išsiskiria greitais ir ekspresyviais judesiais bei specifine technika – kamuolio varymasis, metimas, kovojimas dėl kamuolio, šuoliai, greitas bėgimas ir krypties keitimas bei staigus sustojimas [4]. Visi šie specifiniai sporto šakai judesiai, neuroraumeninė ir motorinė kontrolė formuojasi jauname amžiuje, brendimo metu.

Augimo šuolio spurtas ypatingai jautrus periodas jauno amžiaus vaikams – jis prasideda 8–9 vaiko gyvenimo metais ir baigiasi sulaukus 15–16 metų amžiaus [5]. Šiuo laikotarpiu sparčiai vystosi įvairios kūno ir organizmo funkcinės ypatybės – griaučių–raumenų sistema, motoriniai įgūdžiai, judesių biomechanika, keičiasi kūno sudėjimas [6]. Jaunas amžius sporte ypatingas dar ir tuo, kad šiuo metu vaikai pradeda specializuotis vienoje sporto šakoje. Krepšinyje vaikai specializuojasi sulaukus 9–10 metų amžiaus, kai pradeda formuotis įvairios fizinės ir funkcinės ypatybės [7]. Tačiau pastebima, kad ankstyva specializacija vienoje sporto šakoje, dėl neuroraumeninės kontrolės sumažėjimo augimo šuolio metu, daugeliu atvejų tampa traumų rizikos veiksniu [8]. Krepšinyje dažniausiai patiriamos apatinių galūnių traumos – sumušimai, patempimai, raiščių plyšimai bei lūžiai sudaro 50 proc. visų sužeidimų [9]. Maždaug 25,6 proc. vaikų traumų sudaro čiurnos sąnario sužeidimai ir 16,3 proc. – kelio sąnario [10]. Taip yra dėl to, kad vieni dažniausiai pasikartojančių judesių yra šuoliai. Krepšininkai varžybų metu atlieka vidutiniškai 40–70 šuolių, todėl didelis dėmesys yra skiriamas funkciniam šuolio atlikimui [11]. Augimo metu, keičiantis įvairioms vaiko fizinėms ypatybėms, šuolio neuroraumeninės asimetrijos ir biomechanikos įvertinimas tampa svarbia identifikavimo priemone, skirta apatinių galūnių traumų rizikos įvertinimui bei gero funkcinio sportininko pasirengimo užtikrinimui [12].

Daugelis mokslinių darbų atliktų Amerikoje ir Europoje, nagrinėja krepšininkų funkcinius šuolių rodiklius ir jų sąsajas bei gilinasi į įvairius faktorius, nulemiančius funkcijos pokyčius. Mokslininkai pastebi, kad apatinių galūnių funkcijos įvertinimas padeda nustatyti traumų riziką tiek jauno, tiek vyresnio amžiaus krepšininkų tarpe ir užtikrina sportininkų funkcinį pasirengimą. Tyrimų, kuriuose būtų vertinami skirtingo amžiaus mergaičių ir berniukų funkcinių šuolių rodikliai yra nedaug. Todėl atlikdami tyrimą siekėme nustatyti funkcinių šuolių ypatumus, nulemiančius tolimesnį sportininko dalyvavimą sportinėje veikloje.

Tyrimo tikslas: Įvertinti skirtingo amžiaus vaikų, lankančių krepšinio treniruotes, funkcinių šuolių

rodiklių sąsajas.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti skirtingo amžiaus mergaičių funkcinius horizontalių ir vertikalių šuolių rodiklius. 2. Įvertinti skirtingo amžiaus berniukų funkcinius horizontalių ir vertikalių šuolių rodiklius. 3. Nustatyti tiriamųjų funkcinių šuolių rodiklių ir amžiaus sąsajas.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Krepšinis. Judesiai ir biomechanika.

Krepšinis – tai komandinė sporto šaka, kuriai būdingi nuolat nutrūkstantys, didelio intensyvumo neuroraumeniniai veiksniai, dažni judesių pokyčiai bei sudėtingas jų techninis ir taktinis atlikimas [2]. Krepšinis yra fiziškai reikli sporto šaka, pasižyminti fiziologiniais poreikiais, kurie apima ne tik fizines savybes, aerobinį ir anaerobinį pajėgumą, įskaitant raumenų jėgą, galingumą, ištvermę, greitį, judrumą bei meistriškumą, bet ir technines gynybos ir puolimo strategijas [3,13–14]. Ši sporto šaka yra glaudžiai susijusi su intelektualine ir protine sportininko veikla [15]. Kadangi skirtingi veiksmų organizavimo lygiai, paverčia numatomą judesio rezultatą į veiksmų seką, tam kad būt sukurtas kuo tikslesnis norimas judesys [16]. Veiksmo rezultato numatymas, pavyzdžiui ar kamuolys pataikys į krepšį, turi didelę reikšmę sportininko rezultatams. Iš anksto numatytas, tikslus sprendimas padeda žaidėjui planuoti tolimesnius veiksmus (kamuolio atkovojimas, grįžimas į gynybą) ir užtikrina efektyvų krepšininko pasirodymą [17]. Pasirodymas krepšinyje yra daugialypis ir priklauso nuo sudėtingos kelių veiksnių sąveikos, o gerai išvystytas fizinis pasirengimas laikomas svarbiausia savybe, kadangi krepšinyje atliekama daug šuolių ir kitų judesių, kuriems reikalinga sprogstamoji jėga [18].

Krepšininkų pasiruošimą apima keturi apsektai – fizinių, techninių, taktinių ir psichologinių savybių ugdymas. Ugdant sportininko fizinį pasirengimą reikia atsižvelgti į testavimo galimybes, fizinių galimybių palaikymą ir užtikrinimą bei galimybę jas tobulinti [19]. Krepšinis apima daugybę įgūdžių, kuriuos reikia pritaikyti dinamiškai, staigiai ir pakartotinai. Todėl sportininkai turi būti stiprūs, greiti ir judrūs tam, kad galėtų efektyviai mesti ar blokuoti metimą bei perduoti kamuolį. Atletai taip pat turi gebėti greitai įsibėgėti ir staigiai sustoti bei kontroliuoti šiuos veiksmus kamuolio varymosi, metimo į krepšį ar kovojimo dėl kamuolio metu. Be to krepšininkai turi gebėti pakartoti šiuos veiksmus daug kartų su nedidelėmis pertraukomis ir poilsiu visų varžybų metu. Todėl būtina, kad visi motoriniai įgūdžiai – greitis, ištvermė, reakcija, mobilumas, koordinacija ir kiti prieš tai minėti įgūdžiai veiktų kartu, kaip viena sistema. Manoma, kad reguliariai atliekant koordinuotus judesius, keičiasi įgūdžių lygis susijęs su gerai išvystytomis motorinėmis savybėmis. Koordinacija, kaip pagrindinis motorinis gebėjimas, yra labai sudėtinga ir nuolat kintanti, kadangi judesių atlikimo lygis nuolat keičiasi. Be to, judesių kontrolė susijusi su energetiniais ir paprastų judesių atlikimo mechanizmais. Tad gerai išlavinta koordinacija yra būtina motoriniam veiksmui atlikti, o tinkamai suplanuotas, moksliškai pagrįstas, sporto šakai skirtas treniruočių metodas, tinkamiausias būdas motoriniams įgūdžiams formuoti [20–21]. Gerai išlavinta motorinė sistema užtikrina svarbiausių judesių krepšinyje atlikimą – šuolių, pasisukimų, kamuolio

varymosi, greito trumpo atstumo bėgimo (sprinto) bei mažo intensyvumo veiklas – ėjimą, sustojimą ar lėtą bėgimą [22]. Geriausiai motoriniai įgūdžiai vystosi jauname amžiuje, brendimo laikotarpiu 9–13 vaiko gyvenimo metais. Tiek prieš brendimą, tiek brendimo periodu labai skiriasi organų sistemų išsivystymo laipsnis ir fizinės/psichologinės savybės [23]. Augimo šuolio metu ypatingai sparčiai vystosi aerobinė ištvermė, greitis ir vikrumas [24]. Įvairūs chronologinio amžiaus skirtumai daugeliu atvejų pastebimi atliekant antropometrinius (ypatingai kūno ūgio) matavimus bei vertinant motorinių ir funkcinių gebėjimų įgūdžius [23]. Todėl brendimo periodu būtina išugdyti pagrindinius motorinius gebėjimus ir įgūdžius reikalingus sporto šakai tam, kad sportininkas pasiektų aukštų rezultatų. Be to geras žaidėjo pasiruošimas yra tiesiogiai susijęs tiek su individualiais, tiek su komandiniais rezultatais.

Krepšinis iš kitų sporto šakų išsiskiria dažnu šuolių atlikimu. Krepšinyje, varžybų metu, šuoliai pasikartoja maždaug kas minutę laiko. Manoma, kad krepšininkai varžybų metu vidutiniškai atlieka 40–70 šuolių [11]. Be to krepšinyje pasikartoja dažni nedidelės distancijos sprintai ir didelio intensyvumo skirtingo pobūdžio veikla, kuri varžybų metu yra pertraukiama mažo ir vidutinio

intensyvumo veiklomis, todėl rungtynių metu šie veiksmai reikalauja maksimalių pastan– gų [25].Vidutinio intensyvumo darbas varžybų metu viršija 85 proc. maksimalaus širdies

susitraukimų dažnio ir viršija 80 proc. maksimalaus deguonies suvartojimo kiekio [26]. Krepšininkai varžybų metu nubėga apie 4500–5000 metrų, vidutiniškai kas 21 sekundę atlieka nedidelio atstumo sprintus bei apie 100 didelio intensyvumo reikalaujančių veiksmų/judesių, kurie sudaro 34 proc. viso varžybų laiko [27]. Stojanovič ir benraautorių atlikta laiko–judesio (angl. time– motion) analizė parodė, kad vyrai varžybų metu atlieka daugiau nei 1000 judesių, kurie keičiasi kas 1–3 sekundes [25]. Priklausomai nuo krepšininko pozicijos skiriasi ir jų gebėjimai. Hatem ir bendraautorių moksliniame darbe analizuojama kaip skiriasi skirtingų pozicijų žaidėjų (gynėjo, puolėjo, centro) fizinis pasirengimas, kūno sudėtis, morfologinės charakteristikos bei kaip tai lemia jų sportinį pasirodymą aikštelėje. Gynėjo pozicijoj žaidžiantys atletai dažniausiai būna žemesnio ūgio, greiti ir judrūs, atlieka greitus krypties keitimus, gerai valdo kamuolį (perdavimai, kamuolio varymas, kontrolė bei pagalba). Centro pozicijos žaidėjai – aukštesni, stipresni, sunkesni/tvirtesni, žaidžia arčiau krepšinio ir yra atsakingi už atkovotus kamuolius. Puolėjai – vidutinio ūgio ir sudėjimo žaidėjai, atsakingi už vidutinio ir tolimo atstumo metimus bei atkovotus kamuolius [28].

Krepšinyje kaip ir kitose komandinėse sporto šakose vykdomi puolimo ir gynybos veiksmai. Puolimo metu žaidėjas eidamas arba bėgdamas varosi kamuolį, atlieka perdavimus, skirtingos technikos kamuolio metimus į krepšinį – dėjimą iš viršaus, metimą šuolio metu ar dviejų žingsnių ir metimo manevrą (angl. lay–up). Tuo tarpu gynybos metu žaidėjai atlieka tokius veiksmus, kaip kamuolio perėmimas iš varžovų, metimo blokavimas ar kovojimas dėl kamuolio po nepataikyto metimo [29].

Metimas yra vienas svarbiausių ir dažniausiai pasikartojančių judesių krepšinyje, todėl didelis dėmesys yra skiriamas viršutinių ir apatinių galūnių biomechanikai. Metimo technika susideda iš įvairių judesių, tokių kaip šuolio metu atliekamas metimas viena arba dviem rankomis iš vietos (angl. one/two handed shoot), metimo šuolyje (angl. jump shoot), metimo sugavus kamuolį po mušimo į žemę ir atlikus vieną ar du žingsnius (angl. one and two rithme/ lay–up) bei atliekant kamuolio dėjimą iš viršaus [30]. Metimo šuolyje metu vyksta šie judesiai: peties sąnario lenkimas, alkūnės tiesimas, riešo lenkimas kartu su klubo, kelio ir čiurnos sąnarių tiesimu. Visus šiuos judesius galima suskirstyti į penkias metimo ir šuolio fazes (1 pav.). Metimo fazės: pasiruošimas, kamuolio pakėlimas, stabilumas, kamuolio išmetimas ir inercija. Šuolio fazės: pasiruošimas šokti, impulsas šuoliui atlikti, šuolis į viršų, leidimasis žemyn ir nusileidimas ant žemės (1 pav.) [31].

1 pav. Metimo ir šuolio fazės (Okazaki, [31])

Kitas svarbus krepšinyje judesys yra šuolis. Šuoliai atliekami ne tik kamuolio metimo į krepšį metu, bet ir blokuojant metimą ar kovojant dėl kamuolio su priešininku po netaiklaus metimo. Tokie šuoliai dažniausiai atliekami atsispiriant viena ar dviem kojomis vienu metu (1 pav.). Skirtingai nei šie vertikalūs šuoliai, šuolis viena koja bėgimo metu/bėgimo šuolis (ang. running single jump) taip pat dažnai atliekamas judesys krepšinyje [32–33]. Šuolis viena koja bėgimo metu paprastai atliekamas pritraukiant vieną koją ir atsispiriant ja nuo žemės, toks judesys prilygsta šuoliui į tolį ir į aukštį. Energijos iš horizontalios į vertikalią pasikeitimas, paaiškina šuolio viena koja bėgimo metu įgūdžių ypatybę, kadangi jėgą bei judesio atlikimą generuoja apatinės galūnės [33]. Masės centro horizontalioji kinetinė energija pradeda mažėti iki perėjimo į didesnę vertikalią kinetinę energiją ir potencialią energiją šuolio į tolį bei aukšto šuolio nusileidimo fazėse.

Pasiruošimas Kamuolio pakėlimas Stabilumas Kamuolio išmetimas Inercija

Pasiruošimas šuoliui

Impulsas šuoliui atlikti

Šuolis į viršų Leidimasis žemyn Nusileidimas ant

Dėl to atliekant šuolį, čiurnos sąnario lenkimo, pėdos plantarinės fleksijos, kelio ir klubo sąnarių tiesimo momentu yra sukuriama energija, atsakinga už šuolio aukštį, šuolio viena koja bėgimo metu [34].

Nusileidimo po šuolio metu ir keičiant kryptį yra sukeliama didelė fizinė apkrova, ypatingai varžybų metu, kai žaidėjai patiria didelę ekscentrinę apkrovą [3]. Galimybė generuoti jėgą yra būtina šuolio atlikimui. Be greito perėjimo tarp ekscentrinės ir koncentrinės fazių, išankstinė aktyvacija tiesiogiai veikia tempimo-trumpinimo ciklą (angl. strech-shortening cycle), kuris pasireiškia kaip pradinė raumens įtampos generavimo fazė, skirta paruošti raumenį darbui, tokiam kaip kojų sąlyčiui su žeme po šuolio arba prieš pašokimą [35]. Tad raumenų funkcija gebėti pereiti nuo ekscentrinių prie koncentrinių susitraukimų per tempimo-trumpinimo ciklą yra labai svarbi daugeliui puolimo ir gynybos manevrų atliekamų krepšinyje, įskaitant kamuolių atkovojimą, metimą ar sprintą [36].

Kiti dažnai pasikartojantys veiksmai krepšinyje yra bėgimas, krypties keitimas, judėjimas šonu (angl. lateral movement). Per varžybas krepšininkai atlieka 40–60 trumpo atstumo greitų bėgimų (sprintų) [37]. Taip pat varžybų metu sportininkai atlieka apie 400 judesių šonu, kitaip tariant juda pristatomu žingsneliu. Todėl tokiems judesiam ypatingai svarbi neuroraumeninė kontrolė, raumenų balansas, kadangi greiti krypties keitimai gali sukelti įvairius sužeidimus [38].

1.1.1. Vaikų, lankančių krepšinio treniruotes fiziniai ypatumai, judesių

specifika.

Sportinis pasirodymas priklauso nuo fizinių, funkcinių, psichologinių savybių bei specifinių sporto šakai įgūdžių [39]. Net ir komandinėse sporto šakose kiekvieno sportininko rezultatai priklauso nuo skirtingų savybių įskaitant kūno dydį, fizinį pajėgumą ir sporto šakai būdingus motorinius įgūdžius [40]. Atsižvelgiant į vaikų organizmo ypatumų formavimąsi, mokslininkai išskyrė septynis etapus, paaiškinančius kaip skirtingais amžiaus etapais formuojasi įvairios savybės užtikrinančios visapusišką sportininko vystymąsi [5,41–42].

Vaikų fizinis vystymasis išskiriamas į septynias fazes [5,41–42]:

1. Aktyvi pradžia. Nuo 0 iki 6 metų amžiaus visa vaiko veikla yra susijusi su žaidimu ir pagrindinių judėjimo įgūdžių mokymusi. Vaikai užsiima įvairia veikla, kuri apima įvairius kūno judesius. Ankstyvas judėjimas gerina smegenų funkcijas, koordinaciją, socialinius, stambiosios motorikos įgūdžius bei emocijų ir vaizduotės vystymąsi. Šiuo laikotarpiu fizinė veikla užtikrina kūno laikysenos formavimąsi, pusiausvyrą, taip pat prisideda prie kaulų ir raumenų stiprėjimo.

2. Pagrindinis (angl. fundamental) – berniukai nuo 6 iki 9 metų ir mergaitės nuo 6 iki 8 metų turėtų dalyvauti įvairiose gerai struktūrizuotose veiklose, lavinančiose pagrindinius judėjimo ir bendrus motorinius įgūdžius, apimant judrumą, pusiausvyrą ir koordinaciją. Tačiau veikla turėtų būti susijusi labiau su linksmu laiko praleidimu, žaidimais, o konkurencijos aktyvioje veikloje su kitais vaikais turėtų būti minimaliai.

3. Pasiruošimas treniravimuisi (angl. learning to train). Amžius nuo 8 iki 11 metų mergaitėms ir nuo 9 iki 11 metų berniukams arba iki augimo šuolio pradžios yra tinkamas laikas pradėti ugdyti pagrindinius sportinius įgūdžius, būdingus daugeliui sporto šakų. Šiame augimo laikotarpyje nerekomenduojama specializuotis vienoje sporto šakoje, kadangi tai gali turėti neigiamą poveikį vėlesniems vaiko vystymosi etapams. Ankstyva specializacija skatina vienpusį fizinį, techninį ir taktinį vystymąsi be padidina traumų ir „perdegimo“ (angl. burnout) tikimybę.

4. Mokymasis treniruotis (angl. training to train) – šis laikotarpis apima augimo šuolio periodą, kuris paprastai berniukams prasideda 12 metų ir trunka iki 16 metų amžiaus, o mergaitėms nuo 11 iki 15 metų. Šiame etape vyksta daugelis fiziologinių pokyčių padedančių prisitaikyti prie treniravimosi specifikos – vystosi aerobinė ištvermė, greitis, jėga, formuojasi specifiniai sporto šakos įgūdžiai bei taktika. Dėmesys skiriamas treniravimosi kokybei, o ne rezultatams, tam kad užtikrinti geresnį sportininko visokeriopą vystymąsi.

5. Mokymasis konkuruoti (angl. training to complete). Amžius nuo 16 iki 18 metų berniukams ir 15–17 metų mergaitėms yra tinkamiausias laikas optimizuoti fizinį pasirengimą, pritaikyti specifinius sporto šakos įgūdžius bei mokytis konkuruoti su kitais žaidėjais. Šiuo etapu vyksta didelio intensyvumo treniruotės bei pasiruošimas ir dalyvavimas varžybose.

6. Mokymasis laimėti. Pagrindinis šio etapo tikslas siekti aukštų sportinių rezultatų. Maksimaliai pagerinti fizines savybes, specifinius sporto šakai įgūdžius ir pasirodymą. Tai ypač svarbu elitiniams sportininkams.

7. Fizinis aktyvumas visam gyvenimui. Šis etapas apima įvairaus amžiaus žmones, kurie užsiima fiziškai aktyvia veikla. Taip pat šiame etape dalyvauti gali ir buvę elitiniai sportininkai, kurie sportine veikla užsiima tik laisvalaikio metu.

Į šiuos organizmo formavimosi principus atsižvelgiama ir krepšinyje. Krepšinyje svarbiausios savybės yra jėga, vikrumas ir greitis, šios ypatybės priklauso nuo specifinių fizinių bei antropometrinių duomenų ir formuojasi jauname amžiuje, brendimo laikotarpiu. Įvairūs moksliniai

tyrimai parodė, kad nuo 13 iki 14 metų amžiaus berniukams ir mergaitėms reguliariai treniruojantis, berniukų antropometrinių savybių ir fizinio pasirengimo rodikliai buvo geresni nei mergaičių, tačiau mergaitės šiuo amžiaus periodu išskirtinai pasižymėjo geresniais techniniais žaidimo įgūdžiais [43]. Krepšinyje kūno dydis ir kūno proporcijos – ūgis, rankų ir kojų ilgis yra vieni iš svarbiausių duomenų rodiklių [39–40]. Manoma, kad fizinis pasirengimas reikalingas sėkmingai konkurencijai, o antropometriniai bruožai – esminiai pastebint, įvertinant ir atrenkant talentą. Be to yra dar ir kiti rodikliai, tokie kaip augimo pokyčiai, treniravimosi ypatumai, patirtis krepšinyje ir kūno masė, kurie reikšmingi fiziniam pasirengimui.

Augimo proceso metu dėl antropometrinių duomenų ir fizinio pajėgumo pokyčių bei sudėtingumo didėja tikimybė atsirasti morfologiniams augimo ir fiziologiniamas vystymosi skirtumams. Todėl brendimo laikotarpis gali būti vienas iš veiksnių turintis įtakos krepšininko pozicijos parinkimui ir rezultatams. Gryko ir bendraautorių darbe teigiama, kad jauni krepšininkai, kurie yra aukšti, turi santykinai didelę kūno masę, bei ilgas rankas ir kojas, turi daugiau galimybių pasiekti aukštesnius rezultatus bei žaisti profesionaliame lygyje. Be to tokie žaidėjai elitiniame lygyje gali būti žymiai efektyvesni [44]. Borukova ir kt. moksliniame darbe išskiria šiuos krepšininko duomenis, kaip tinkamiausias savybes krepšinyje: platūs pečiai, pakankamai ilgos rankos ir kojos, ūgis, gera koordinacija, greitumas, atletiškumas [45]. Todėl ūgis, kūno masė ar kūno sudėtis nėra vieninteliai kintamieji į kuriuos reikia atsižvelgti.

Jauname amžiuje sparčiai vyksta kaulinės masės formavimasis. Augimo šuolio periodo metu yra sukaupiama apie 40 proc. kaulinės masės, o pats kaulinis audinys išlieka metaboliškai aktyvus visą gyvenimą. Brendimo metu aktyvi fizinė veikla pagerina kaulų mineralinio tankio didėjimą ir sumažina lūžių tikimybę [46]. Mokslininkai tyrę jaunus krepšininkus nustatė, kad krepšinis turi teigiamą poveikį mergaičių ir berniukų kaulinio audinio tankio didėjimui. Kaulų tankio padidėjimas augimo šuolio metu yra pagrindinė savybė užtikrinanti sveiką kaulo formavimąsi ir vyresniame amžiuje [47].

Specializacija sporto šakoje apibrėžiama, kaip intensyvus treniravimasis ištisus metus vienoje sporto šakoje. Manoma, kad ankstyva specializacija vienoje sporto šakoje padeda pasiekti geresnių rezultatų, tačiau tai gali paskatinti sutelkti dėmesį tik į trumpalaikius jauno vaiko rezultatus, o ne į bendrą vaiko vystymąsi [47]. Krepšinio treniruotes dažniausiai vaikai pradeda lankyti sulaukus 5–7 metų amžiaus, o specializuotis šioje sporto šakoje galima sulaukus 9–10 metų amžiaus, kai pradeda formuotis įvairios fizinės ypatybės [7]. Tačiau pastebima, kad ankstyva specializacija vienoje sporto šakoje gali turėti neigiamą poveikį tolimesniam sportininko vystymuisi. Pradėjus specializuotis krepšinyje, ypatingai ankstyvame amžiuje, daugiausia dėmesio skiriama fiziniam, socialiniam ir emociniam vaikų vystymuisi. Treniruočių metu atsižvelgiama į aerobinę ištvermę, motorinius gebėjimus ir socialinė–emocinę raidą. Taip pat į treniruočių

programą stengiamasi įtraukti žaidimus, kurie susiję su problemų sprendimu, lavina vaizduotę. Kognityviniai gebėjimai yra svarbūs motorinės kontrolės lavinimui. Užduoties tipas, aplinka bei kiekvieno žaidėjo galimybės daro poveikį motorikai. Pavyzdžiui šuolio kokybė priklauso nuo aplinkos suvaržymų (paviršiaus tipo, aplinkos stabilumo), užduoties poreikio (šokinėti per daiktą, viena/dviem kojomis) ir nuo asmeninių savybių (jėgos, pažinimo, jautrumo) [48]. Taigi judesio atlikimas priklauso tiek nuo kognityvinių, tiek nuo motorinių gebėjimų. Judesys ir pažinimas veikdamas kartu kaip viena sistema gali užtikrinti motorinę kontrolę [47]. Motorinė kontrolė apima nervų sistemos, fizinius ir elgesio aspektus, kurie yra būtini norint sukurti teisingą judesį. Krepšinyje šios sistemos reikalauja tobulinti bei iš naujo išmokti naujų motorinių įgūdžių (kamuolio perėmimas tinkamu laiku arba nusileidimo po šuolio biomechanikos gerinimas), tam kad būtų išvengta apatinių galūnių traumų. Taip pat krepšininkui būtini gebėjimai, tokie kaip neuroraumeninė kontrolė, kelių galūnių tarpusavio koordinacija, kamuolio metimas ir gaudymas, laiko kontroliavimas bei lankstumas. Todėl kognityvinės ir motorinės sistemos bendras veikimas užtikrina geriausią motorinį atlikimą [48].

Motorinės sistemos vystymasis glaudžiai susijęs su neuroraumenine kontrole. Neuroraumeninė kontrolė apibrėžiama kaip nervų ir raumenų aktyvacija, reikalinga efektyviam ir koordinuotam motorinių veiksmų atlikimui. Neuroraumeninė kontrolė priklauso nuo vaikų ir paauglių biologinės brandos bei centrinės nervų sistemos vystymosi. Centrinė nervų sistema ypatingai svarbi 2–5 vaiko gyvenimo metais, kadangi šiuo laikotarpiu padidėja mielinizacija, sinapsiniai ryšiai ir šis procesas nesibaigia iki lytinės brandos ar net suaugusio amžiaus. Brendimo metu neuroraumeninės kontrolės sistema šiek tiek regresuoja dėl augimo šuolio periodo, o pasibaigus šiam periodui ir praėjus 12 mėnesių po jo vyksta greitas kūno masės padidėjimas arba sumažėjimas [8]. Greitas žmogaus kaulų augimas, vėlesnis kūno masės padidėjimas sukelia didelį stresą organizmui, todėl neuroraumeninės kontrolės užtikrinimas šiuo periodu padeda greičiau prisitaikyti prie naujų struktūrų padidėjimo - raumeninio audinio ir kūno riebalų. Sportuojant šie kūno pokyčiai leidžia sukurti naujas adaptacijas - raumenys hipertrofuoja ir dėl to pagerėja raumenų jėga. Tačiau šiuo laikotarpiu išauga rizika patirti traumą, kadangi padidėjusi raumenų jėga ne visada pasižymi gera neuroraumenine kontrole [23]. Greitas kaulų ir raumenų sistemos vystymasis brendimo metu yra susijęs su netinkama neuroraumenine adaptacija ir biomechaniniais modeliais, kurie dažnai yra netgi kenksmingi ir atsiranda dėl intensyvios sportinės veiklos, o mechaniniai pakitimai (dinaminis kelio sąnario pasislinkimas į vidų) nusileidimo po šuolio metu, staigiai pakeitus kryptį ar staigiai sustojant yra susiję su dideliu apatinių galūnių traumų dažniu krepšinyje [8]. Todėl atsižvelgiant į vaiko amžių, brendimo etapus ir siekiant užtikrinti įvairių organizmo sistemų visapusišką vystymąsi, būtina į treniruočių metodiką įtraukti neuroraumeninę bei motorinę kontrolę lavinančius pratimus.

1.1.2. Vaikų treniravimosi specifika

Krepšinyje aukštų sportinių rezultatų pasiekimas priklauso nuo treniravimosi metodų, mokymosi proceso organizavimo, varžybų grafiko ir trenerio kūrybiško požiūrio treniruojant vai– kus [49]. Jauno ir vyresnio amžiaus vaikų sporto mokyklų treneriai dažnai skiria nepakankamai dėmesio technikos lavinimui, taip pat beveik neatsižvelgia į sportininkų amžiaus ypatumus ir fizinių savybių ugdymą [50]. Siekiant užtikrinti gerą techninį pasirengimą rekomenduojama optimizuoti treniruočių metodiką, įtraukti technikos lavinimo pratimus ir organizuoti individualias treniruo– tes [51]. Pagrindiniai techniniai įgūdžiai krepšinyje, kurie turi būti lavinami jauname amžiuje, apibūdinami kaip greitis, metimas, kamuolio perdavimas, kamuolio varymasis, gynybiniai jude– siai [39]. Techninių savybių mokymasis priklauso nuo mobilumo atsižvelgiant į sportininko amžių. Todėl planuojant technikos lavinimo treniruotę būtina atsižvelgti į mokslu pagrįstą ir su amžiumi susijusių savybių treniravimo strategiją. Mokslininkai rekomenduoja sumažinti intensyvų mokymąsi 10–13 metų ir 16 metų amžiaus laikotarpiu, kadangi šiuo laikotarpiu sparčiai formuojasi ir keičiasi visos kūno sistemos. Tačiau krepšinio treniruočių programose į tai dažniausiai neatsižvelgiama. Treniruojant 11–12 metų krepšininkus, rekomenduojama 50 proc. treniruotės laiko skirti bendram ir specialiajam pasirengimui, o 13 metų amžiaus krepšininkų treniruotėse atitinkamai 40 proc. bendram pasirengimui ir 60 proc. specialiajam [49]. Lavinant technines ypatybes, reikėtu didelį dėmesį skirti ir taktinių ypatybių lavinimui.

Mokslininkai mano, kad pirmųjų treniruočių metu, treniruotės turėtų būti orientuotos į taktikos, o ne į technikos mokymąsi [52]. Žaismingos situacijos, panašios į tikrą žaidimą, pasipriešinimas, konkurencija pasitelkiant mažomis žaidimo situacijomis, tokiomis kaip žaidimas vienas prieš vieną, du prieš du ar trys prieš tris yra naudingiausios jauname amžiuje, mokantis taktinių gebėjimų. Skirtingos žaidybinės situacijos padeda augimo metu pereiti nuo paprastų prie palankių mokymosi procesui kompleksinių modelių [53].

Nacionalinė Krepšinio Asociacija (angl. National Basketball Association (NBA)) ir Jungtinių Amerikos Valstijų krepšinio darbo grupė (USA Basketball working groups on Playing Standarts and Health & Wellness) yra pateikę gaires, kuriomis remiantis pagal krepšininko amžių parenkamas fizinis krūvis, užtikrinantis adekvatų treniravimosi krūvį augimo periodu (1 lente– lė) [47].

1 lentelė. Treniravimosi gairės (DiFiori, [47]) Amžius arba klasė Varžybų trukmė (min) Varžybų dažnumas (k/sav) Treniruotės trukmė (min) Treniruočių dažnumas (k/sav) 7–8 metai 20–28 1 30–60 1 9–11 metų 24–32 1–2 45–75 2 12–14 metų 28–32 2 60–90 3–4 8–12 klasė 32–40 2–3 90–120 3–4

Vis daugiau mokslininkų domisi šiuolaikinėmis sportininkų treniravimo metodikomis. Naujausi mokymo metodai tokie kaip diferencijuotas mokymasis, parodo kintamumo svarbą treniruojantis ir gali būti apibūdinami kaip atsitiktinių elementų pridėjimas prie judesio modelio (angl. movement pattern) formavimosi [54]. Tokiu būdu vykstantys svyravimai – fluktuacijos (angl. fluctuations) padeda sportininkui pagerinti judesių modelius be pakartotinų veiksmų ir korekcijų, įgūdžių įgijimo/mokymosi etape [55]. Taip pat rengiant treniravimosi metodikas didelis dėmesys skiriamas žaidėjų universalumui ir kiekvieno žaidėjo individualumui bei unikalumui. Taip yra dėl sporto šakos specifikos: kiekvieno sportininko antropometriniai, fiziologiniai, psichologiniai pasirengimo rodikliai skiriasi. Todėl treniruočių individualizavimo principų kūrimas ir mokslinis pagrindimas bei šiuo pagrindu sukurtos treniravimo metodikos gerina sportininkų pasirengimą. Individualių treniruočių metodika jauname amžiuje pritaikoma atsižvelgiant į krepšininko įgimtas ir įgytas morfologines ir funkcines savybes. Jas galima nustatyti vertinant sportininkų motorinę raidą, adaptaciją fiziniam krūviui bei sunaudojamą energiją atitinkamais fizinio krūvio etapais. Kuo aukštesniame sportiniame lygyje yra sportininkas, tuo svarbiau įvertinti sportininko pasirengimo rodiklius [15]. Shepelenko ir kt. rekomenduoja kiekvieno mikrociklo metu apie 30 proc. treniruočių laiko skirti individualioms treniruotėms, apie 60–80 proc. laiko skirti pasirengimui varžyboms ir 20-40 proc. laiko – judesiams, veiksmas, kuriuos reikia pagerinti, patobulinti [56].

Komandinėse sporto šakose labai svarbu treniruočių suskirstymas etapais. Mokslininkai išskiria tris pagrindinius treniravimosi etapus [57]:

1. Parengiamasis etapas - trunka nuo 8 iki 12 savaičių, bendras fizinis pasiruošimas. 2. Varžybų etapas – trukmė 8–9 mėnesiai, treniruočių tikslas – efektyvus sportinis

pasirodymas. Mezociklo ir mikrociklo turinys yra apribotas. Treniruočių metu tobulinami techniniai ir taktiniai įgūdžiai, bendra ir specifinė ištvermė, taikomi koordinacijos pratimai. Labai svarbus varžybų ir atsigavimo santykis.

3. Pereinamasis etapas – trunka 8–12 savaičių, visas dėmesys skiriamas į fizinį ir psichologinį atsistatymą. Šiame etape atliekami daugiausiai bendro lavinimo pratimai, reikalingi bendros fizinės būklės užtikrinimui.

Taigi gerai suplanuotas treniruočių planas užtikrina gerą sportininkų pasirengimą, tuo tarpu pažeidus šiuos principus treniravimosi periodas tampa chaotiškas, griežtas varžybų grafikas riboja sportininkų galimybes pasirengimo ir poilsio atžvilgiu, dėl šios priežasties išauga rizika patirti įvairias traumas.

1.2. Traumos. Traumų rizika ir priežastys krepšinyje.

Kiekvienais metais vis daugiau žmonių įsitraukia į fiziškai aktyvią veiklą ar pradeda specializuotis vienoje sporto šakoje. Tačiau didėjant sportuojančių asmenų skaičiui, didėja ir rizika patirti įvairias traumas. Krepšinyje traumų dažnis siekia nuo 7 iki 10 sužeidimų 1000 sportininkui [58]. Tendencijos patirti traumą su kiekvienais metais vis auga, tyrėjai nustatė kad sužeidimų dažnis, anot NBA, padidėjo nuo 12,4 proc. iki 15 proc. [59]. Bird su kolegomis moksliniame darbe išskyrė dažniausiai pasitaikančias traumų rūšis krepšinyje, jų paplitimas pateikiamas 2–oje lentelėje [3].

2 lentelė. Traumų paplitimas (Bird, [3])

Traumų klasifikacija Paplitimas (proc.)

Raiščių patempimai 28–52%

Persitreniravimas 22–39%

Raumenų patempimai 15–18%

Sumušimai 8–25%

Lūžiai 4–8%

Krepšinyje dažniausiai yra patiriamos apatinių galūnių traumos (58–66 proc.) – kelio ir čiurnos sąnarių [58,60–62]. Taip yra dėl to, kad krepšinyje dažnai pasikartojantys judesiai – bėgimas, krypties keitimas, judėjimas šonu, šokinėjimas ir pritūpimai sukelia didėlę apkrova apatinėms galūnėms ir yra susiję su traumų atsiradimu šiuose regionuose [10,60].

Čiurnos sąnario traumos yra dažniausiai patiriami sužeidimai krepšinyje. Apie 70 proc. žaidėjų bent kartą yra patyrę čiurnos sąnario traumą [63]. Priežastis dėl kurios atsiranda čiurnos sąnario patempimai yra ta, kad judesio metu lateraliniai čiurnos raiščiai yra labiau atsipalaidavę lyginant su vidine puse – toks traumos mechanizmas sudaro 85 proc. visų sužeidimų [63–64]. Pirmi

požymiai, parodantys čiurnos sąnario raiščių pažeidimus yra patinimas, skausmas ir poodinės kraujosrūvos. Taip pat mokslininkai rašo, kad laiku negydant raiščių patempimo, dėl kurio čiurnos sąnarys tampa nestabilus, išauga rizika patirti pakartotinę traumą, kuri gali sukelti kremzlės pažeidimus, o vėliau osteoartritą [64].

Dažniausiai patiriamos kelio sąnario traumos: sumušimas, patinimas, girnelės lūžis, kitų sąnario segmentų lūžiai, raiščių plyšimas – įvyksta dėl tiesioginio ar netiesioginio mechaninio poveikio [65]. Dėl daugelio veiksnių, tokių kaip ankstesnė trauma, galūnių dominavimas ar specifiniai sporto šakos poreikiai, dažnai atsiranda raumenų disbalansas. Raumenų disbalansas gali ne tik neigiamai paveikti sportininko pasirengimą, bet ir padidinti traumų dažnumą. Viena dažniausių nekontaktinių apatinių galūnių traumų įvykusi dėl raumenų disbalanso – priekinio kryžminio kelio sąnario raiščio (PKR) plyšimas [66]. Didžiausią riziką patirti priekinio kryžminio raiščio plyšimo traumą turi atletai užsiimantys sporto šakomis, kuriose dažnai vyksta greitas judesio krypties pasikeitimas, tūpimo ar staigaus sustojimo judesiai. PKR traumos mechanizmas yra susijęs su dideliu dinaminiu kelio valgus kampu (klubo vidinė rotacija, kelio valgus ar blauzdikaulio pasisukimo kampai), priešingu dubens pasisukimu ir masės centro poslinkiu [67].

Kiti dažnai pasikartojantys sužeidimai krepšinyje yra pirštų traumos (lūžiai, raiščių patempimai), šlaunies raumenų pažeidimai, veido sumušimai ir apatinių galūnių kaulų lūžiai, detalus traumų paplitimas pateikiamas 2 paveiksle [62,68–69]. Vertinant traumų atsiradimo priežastis, daugeliu atvejų rizikos veiksniai tiriami atskirai. Tačiau traumos atsiradimo priežastis yra daugialypė ir vertindami tikimybę patirti sužeidimą, sporto medicinos specialistai turėtų atsižvelgti į daugelį faktorių, apimant judesio modelius, kadangi netinkami judesių modeliai, bloga biomechanika prisideda prie raumenų ir kaulų traumų [70]. Taip pat didelis dėmesys turėtų būti skiriamas neuroraumeninės ir motorinės kontrolės įvertinimui, raumenų disbalansui ir įvairiems rizikos veiksniams.

2 pav. Traumų pasiskirstymas tarp mergaičių ir berniukų krepšnyje (Borowski, [69])

Rizikos veiksniai patirti traumą sporte įvardijami kaip veiksniai, kurie padidina traumų tikimybę ir gali būti klasifikuojami kaip vidiniai ar išoriniai. Vidiniai veiksniai yra individualios biologinės bei psichosocialinės savybės turinčios polinkį traumų patyrimui ir lemia sportininko specifinę reakciją į trauminę situaciją [71]. Vidiniai veiksniai apibūdinami kaip amžius, fizinės ypatybės (lankstumas, raumenų disbalansas, silpnumas), anatominės savybės (ūgis, lytis, kūno sudėjimas, biomechanika), kojų ilgių skirtumai. Mokslininkai taip pat prie vidinių veiksnių priskiria prieš tai buvusias sportininko traumas, žemą aerobinio pasirengimo lygį [70,72]. Išoriniai veiksniai – tai veiksniai, darantys įtaką sportininkui kol jis sportuoja. Prie išorinių veiksnių priskiriama treniravimosi metodika, priemonės (avalynė), aplinkos sąlygos (karštis, šaltis), dangos paviršius, psichologiniai faktoriai ir netinkama mityba. Išoriniai veiksniai nuo vidinių skiriasi tuo, kad juos galima koreguoti ir taip sumažinti riziką patirti traumą.

Traumų rizikos veiksnius galima suskirstyti į modifikuojamus ir nemodifikuojamus. Keičiami rizikos veiksniai yra tie, kuriuos galima pakeisti į treniravimosi metodiką įtraukiant prevencines programas. Nemodifikuojami rizikos faktoriai, kurių negalime pakeisti, gali turėti įtakos modifikuojamų rizikos veiksnių ir traumų sąsajoms [71].

Krepšinio traumos paprastai apibrėžiamos kaip ūmios/trauminės arba persitreniravimo. Abi traumų rūšys gali atsirasti nuo persitreniravimo, tinkamo poilsio trūkumo, prasto apšilimo prieš treniruotę ar varžybas ir prastų sąlygų. Gilinantis į traumų atsiradimo mechanizmą, nustatyta, kad ūmūs ar trauminiai sužalojimai atsiranda dėl staigiai padidėjusios jėgos ar smūgio, pavyzdžiui

Mergaitės krepšininkės Berniukai krepšininkai

Dilbis, riešas, pirštai 9,5% Peties sąnarys, žastas 2,5% Galva, veidas, kaklas 14,2 % Juosmuo 4% Kelis 18,2% Klubas, šlaunis 8,7% Blauzda 4,9% Pėda, čiurna 35,9% _{Kiti sužeidimai 2,2%} Dilbis, riešas, pirštai 2,8% Peties sąnarys, žastas 9,4% Kelis 10,6% Pėda, čiurna 35,9% Galva, veidas, kaklas 12,8 % Juosmuo 7,1% Klubas, šlaunis 8,2% Blauzda 3,4% Kiti sužeidimai 2,4%

kritimo ar suklupimo metu (pirštų sumušimai, kelio sąnario raiščių plyšimai ir kt.). Persitreniravimo traumos yra dažnesnės ir atsiranda dėl didelio streso raumenims, sąnariams ir minkštiesiems audiniams, kai nėra adekvataus atsigavimo/poilsio laiko. Persitreniravimo traumoms būdingas pradžioje juntamas erzinantis maudimas ar skausmas, kuris ilgainiui negydomas perauga į sekinančią traumą [68]. Dažniausios persitreniravimo traumos yra girnelės tendinitas, Achilo sausgyslės tendinitas ir rotatorių manžetės pažeidimai, o palankiausias persitreniravimo traumų atsiradimo laikas yra jaunas amžius – kai vyksta įvairūs kaulų ir raumenų sistemos pokyčiai.

1.2.1. Su augimu susiję traumų priežastys

Jauname amžiuje dėl įvairių organizmo pokyčių padidėja rizika patirti traumą. Mokslininkai nustatė, kad rizika patirti traumą padidėja 9–12 vaiko gyvenimo metais [73]. O traumų dažnumas siekia nuo 22,7 iki 33,1 sužeidimų 100 krepšininkų ir tarp 2,64–4,03 sužeidimų per 1000 žaidimo valandų [74]. Jauname amžiuje sportinės traumos yra siejamos su augimu ir vystymusi, žemu fizinio pasirengimo lygiu, sumažėjusiais motoriniais sugebėjimais ir pagrindinių judesių įgūdžių trūkumais. Tad optimalus fizinio pasirengimo lygis, neuroraumeninė koordinacija yra svarbūs veiksniai jauniems sportininkams, ypatingai komandinėse sporto šakose. Be to vieni iš labiausiai koreguojamų, kintančių rizikos veiksnių yra blogi judesių modeliai (angl. abnormal movement patterns) (kelio valgus padėtis atliekant pritūpimą ar leidžiantis po šuolio žemyn) [75]. Vaikų sporte yra išskiriami šie neuroraumeniniai traumų rizikos veiksniai: raumenų nuovargis, pakitęs raumenų aktyvacijos laikas, jėgos trūkumas, sumažėjusi judesių kontrolė, priekinėje (frontalioje) plokštumoje vykstančių kelio judesių kontrolės strategijos (kelio sąnario valgus kampas), neuroraumeninis disbalansas tarp kojų, nepakankama raumenų įtampa, laikysenos pokyčiai, pakitusi propriocepcija ir išankstinė aktyvacija (3 pav.) [76].

3 pav. Ryšiai tarp pakitusios judesių kinematikos ir neuroraumeninių rizikos veiksnių (Fort-Vanmeerhaeghe, [76])

Pasikeitę, pablogėję judesių modeliai dažniausiai siejami su neuroraumeninės kontrolės trūkumu. Moksliniai tyrimai rodo, kad prasta neuroraumeninė kontrolė yra susijusi su traumomis ir gali būti koreguojama integruojant neuroraumenines prevencines programas į treniruočių metodiką ir taip sumažinti tikimybę patirti sužeidimą [75].

Kaulų ir raumenų sistemos pokyčiai yra susiję su traumų atsiradimu jauname amžiuje. Brendimo metu vyksta spartus kaulų augimas – ilgieji kaulai auga į ilgį, o visi kiti storėja/platėja, dėl šios priežasties vyksta kaulų mineralizacijos sumažėjimas, kaulai tampa labiau porėti, padidėja rizika patirti įvairius kaulų lūžius [77–78]. Be to vykstant greitam kaulų augimui, didėja rizika įvairioms minkštųjų audinių traumoms, kadangi raumenys ir sausgyslės nespėja augti tokiu pačiu greičiu, atsiranda raumenų disbalansas, kuris taip pat yra viena iš dažniausių priežasčių traumoms jauname amžiuje.

Persitreniravimas, neadekvatus treniruočių krūvis įvardijami kaip vieni svarbiausių traumų atsiradimą lemiančių veiksnių jauno amžiaus vaikų sporte. Dėl persitreniravimo patirtos traumos, gali sukelti ilgalaikius pažeidimus, neigiamai paveikti sportininko fizine ir psichologinę būklę, sportinius rezultatus. Be to dažnai pasikartojantis, monotoniškas fizinis krūvis augantiems

↓ Išankstinės aktyvacijos mechanizmas ↓ Liemens stabilumas ↓ Klubo raumenų aktyvacija ↓ Vidinių - išorinių raumenų aktyvacija Priekinėje (frontalinėje) plokštumoje kelio kontrolės strategijos dominavimas _Pasikeitusi propriocepcija Neuroraumeninis disbalansas tarp galūnių ↓ Kūno stabilumas ↓ Raumenų susitraukimas Neuroraumeninis nuovargis Pakitusi raumenų bendra aktyvacija ↓ Galinės (posterior) grandinės jėga Blauzdos raumenų reakcijos laikas

sportininkams gali sukelti augimo sutrikimus ir įvairius sužalojimus – raumenų–sausgyslių, kaulų ir kt. [79]. Intensyvios ir dažnos treniruotės ankstyvame amžiuje gali pakenkti motorinės ir neuroraumeninės kontrolės formavimuisi, judesių modelių kūrimui [79–80]. Todėl siekiant krepšinyje sumažinti riziką traumų atsiradimui, reikalinga vengti intensyvių ir monotinišku judesių, treniruočių.

1.2.2. Traumų prevencija krepšinyje

Krepšinyje nuolat kyla tikimybė patirti traumą. Traumų atsiradimą varžybų metu lemia įvairūs rizikos veiksniai – susidūrimai, padidėjusi raumenų įtampa bei fiziologiniai pokyčiai. Sužalojimą gali sukelti staigus krypties pakeitimas, smūgis arba nuolat pasikartojantis žalingas judesys tam tikrai raumenų grupei. Šiuolaikiniame krepšinyje siekiant išvengti ir sumažinti tikimybę patirti traumą yra kuriamos įvairios prevencinės programos [81]. Viena dažniausiai naudojamų prevencinių programų krepšinyje skirta neuroraumeninės kontrolės lavinimui. Neuroraumenę kontrolę lavinančios treniruočių programos tikslas pagerinti sąnario padėties pojūčius, sustiprinti sąnarių stabilumą bei užkirsti kelią apatinių galūnių traumoms [82]. Hewett ir bendraautorių atliktas tyrimas parodė, kad taikant intervencinę programą, skirtą neuroraumeninės kontrolės lavinimui, sportininkai pasižymėjo geresne dinamine apatinių galūnių kontrole nusileidimo po šuolio metu, tarpraumenine koordinacija, stabilia laikysena ir gera pusiausvyra [83]. Taylor ir kt. sisteminėje apžvalgoje nurodė, kad bendros traumų prevencijos programos taip pat teigiamai veikia krepšininkų fizinį bei funkcinių pasirengimą ir sumažina riziką apatinių galūnių traumoms ir raiščių patempimams [58]. Krepšinyje dažnai taikoma „The 11+“ prevencinė programa, kuri buvo sukurta futbolo federacijos (FIFA) ir yra skirta traumų rizikos mažinimui. Taikant šia programą yra didinamas liemens stabilumas bėgimo ir nusileidimo po šuolių metu, taip pat lavinama pusiausvyra ir propriocepcija [84]. Kadangi prevencinių programų metodikų yra daug, tam kad prevencinė programa būtų veiksminga reikalingas detalus sportininko funkcinis ištyrimas, o pritaikant programą treniruočių metu, būtina atsižvelgti į kiekvieno sportininko individualias savybes ir gebėjimus.

1.3. Funkcinių šuolių rodiklių vertinimas

Šuoliai krepšinyje yra vieni svarbiausių ir dažniausiai pasikartojančių judesių [32]. Prieš prasidedant varžybiniam sezonui, aukšto meistriškumo sportininkams atliekami įvairūs funkciniai

testavimai, o didžiausias dėmesys yra skiriamas apatinių galūnių vertinimui. Sporto medicinos mokslas vis daugiau dėmesio skiria funkcinių testų efektyvumo vertinimui. Funkciniai testai reikalingi siekiant nustatyti traumų riziką sporte [85]. Hoog su kolegomis teigia, kad dalyvavimas sportinėje veikloje gali padėti lengviau atpažinti iš anksto užprogramuotas neuroraumenines strategijas specifines sporto šakai, o tai leidžia greičiau pastebėti funkcijos asimetriją [86]. Mokslinėje literatūroje plačiai nagrinėjami šuolių viena koja ir vertikalaus šuolio testai yra rezultatais pagrįsti testai, naudojami vertinant raumenų jėgos skirtumus, neuroraumeninę kontrolę ir gebėjimą toleruoti krūvį konkrečiai sporto šakai. Taip pat testų pagalba galima nustatyti apatinių galūnių asimetrijas – tai padeda įvertinti traumų riziką arba reabilitacijos efektyvumą po traumų [87]. Šuolių viena koja testas yra naudojamas vertinant apatinių galūnių neuroraumeninę kontrolę ir raumenų disbalansą. Svarbiausias šuolių viena koja vertinimo kriterijus yra galūnių simetrijos indeksas. Literatūroje rašoma, kad galūnių simetrijos indekso norma tiek traumuotiems, tiek netraumuotiems sportininkams yra >90 proc. [86–87]. Be to šuolių viena koja testas yra vienas iš dažniausiai taikomų ištyrimo metodų, skirtų įvertinti priekinio kryžminio raiščio traumos riziką ir/arba reabilitacijos efektyvumą po traumos [88]. Davis ir kt. teigia, kad galūnių simetrijos indeksas >90 proc. yra klinikinis kriterijus norint grįžti į sportinę veiklą po priekinio kryžminio raiščio operacijos [89]. Ardern su bedraautoriais moksliniame darbe rašoma, kad praėjus šešiems mėnesiams po kelio sąnario operacijos, šuolio viena koja ir trijų šuolių simetrijos indekso rezultatai didesni nei 85 proc., buvo susiję su tikimybe grįžti į ankstesnį funkcinį lygį [90]. Manoma, kad šuoliai laikui ir šuoliai viena koja yra pagrindiniai rodikliai prognozuojantys sugrįžimo į sportinę veiklą galimybę, o trijų šuolių simetrijos indekso rezultatai padeda nuspėti pakartotinės traumos tikimybę [90–91].

Vertikalūs šuoliai dėl didelio patikimumo, pagrįstumo ir jautrumo yra plačiausiai naudojami testai apatinių galūnių raumenų funkcijos vertinimui [92]. Vienas iš dažniausiai naudojamų vertikalaus šuolio vertinimų yra nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus šuolio testas. Šis testas padeda įvertinti šuolio biomechaniką, kelio sąnario valgus kampą, dinaminę ir statinę pusiausvyrą tūpimo metu bei priekinio kryžminio raiščio traumų riziką [93]. Priekinio kryžminio raiščio trauma dažnai įvyksta nusileidimo po šuolio metu dėl kelių valgus padėties. Sumažėjusi kelio sąnario kontrolė ir išorinės jėgos (atsiremiant į paviršių po šuolio) taip pat yra papildomi veiksniai apatinių galūnių funkcijos pokyčiams [94]. Anot Peng, kojų raumenų įtampa turi neigiamą poveikį biomechanikai ir kinetikai kūno sąveikos su žeme metu [95]. Tad nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus šuolio testo vertinimo rezultatai gali būti naudingi kuriant specifines prevencines programas, skirtas pavojingų nusileidimo ir tūpimo strategijų koregavimui. Taisyklingų funkcinių judesių lavinimas sumažina riziką patirti traumą. Todėl šis procesas turėtų būti pradėtas jauname amžiuje mokant žaidėjus taisyklingų judesių modelių, koordinacijos ir propriocepcijos [96].

Nusileidimo klaidų vertinimo sistema (LESS testas) taip pat dažnai naudojama vertikalaus šuolio funkcijos vertinimui. LESS testas padeda įvertinti funkcinių šuolių biomechaniką bei apatinių galūnių traumų riziką [97]. Ši vertinimo metodika yra dažnai naudojama kaip papildomas vertinimo metodas pastebėjus funkcijos pakitimus, atliekant nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus šuolio testą [98]. Padua ir kiti autoriai pastebėjo, kad tiriamieji, kurių šuolio biomechanika buvo vertinama kaip bloga, parodė skirtingą apatinių galūnių kinematika ir kinetiką įvairiuose biomechaniniuose veiksmuose. Asmenys su bloga šuolio–nusileidimo technika pasižymėjo mažesniu kelio ir klubo sąnario lenkimu, didesniu kelio valgus kampu ir klubo sąnario rotacija, didesne kelio sąnario apkrova bei didesne vertikalia žemės reakcijos jėga (angl. vertical ground– reaction force). LESS testas yra naudinga klinikinio vertinimo priemonė, siekiant įvertinti priekinio kryžminio kelio raiščio traumos riziką ir apatinių galūnių biomechaniką [99].

Apibendrinus mokslinius darbus, pastebėta, kad mokslininkai daug dėmesio skiria krepšininkų judesių biomechanikai, traumų rizikos ir priežasčių vertinimui, įvairioms prevencinėms programoms. Taip pat vis daugiau mokslininkų gilinasi į jauno amžiaus vaikų fizines ir funkcines ypatybes, su augimu susijusias priežastis, treniravimo metodikas. Tačiau tyrimų, kuriuose būtų vertinami jauno amžiaus krepšininkų apatinių galūnių funkciniai rodikliai yra nedaug. Tad šuolių funkcijos vertinimas gali būti vienas iš pagrindinių įrankių, siekiant išvengti įvairių traumų ir užtikrinant adekvatų jauno sportininko biomechanikos vystymąsi.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas 2020 metais birželio – rugsėjo mėnesiais, „Vilniaus krepšinio mokykloje“ ir „Sostinės krepšinio mokykloje“.

Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas 2019–11– 20 Nr. BEC–SR(M)–69 (1 priedas). Iš visų tiriamųjų tėvų arba globėjų buvo gauti raštiški sutikimai dėl vaikų dalyvavimo tyrime. Kiekvienam tyrimo protokolui buvo suteikiamas numeris, todėl tiriamųjų anonimiškumas bei konfidencialumas buvo užtikrintas.

Tyrime dalyvavo viena tiriamoji grupė, ją sudarė 42 krepšininkai. Tiriamųjų grupę sudarė 21 mergaitė ir 21 berniukas. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 12,19±2,66 metų ir svyravo intervale nuo 9 iki 15 metų. Jauniausias tyrimo dalyvis buvo 9 metų amžiaus, o vyriausias – 15 metų.

Šis vienmomentis tyrimas truko 4 mėnesius. Tyrimo metu buvo siekiama įvertinti krepšininkų funkcinių šuolių sąsajas. Tiriamieji buvo atrinkti atsitiktinės atrankos būdu atsižvelgiant į nustatytus kriterijus.

Įtraukimo į tyrimą kriterijai:  9–10 ir 14–15 metų amžius;  Treniruojasi ≥1 metus;  Sutiko dalyvauti tyrime. Neįtraukimo kriterijai:

 Užsiima papildoma fizine veikla;

 Patyrė traumą per pastaruosius 6 mėnesius;  Nesutiko dalyvauti tyrime.

Tyrimas buvo atliktas prieš treniruotę, tiriamieji buvo atlikę jiems įprastą apšilimą. Kiekvienam tiriamajam buvo atliktas antropometrinių duomenų vertinimas, vėliau vykdoma apklausa. Po apklausos sekė tiriamųjų vertinimas. Pirmiausia tiriamieji atliko šuolių viena koja testus, vertikalaus šuolio testą ir LESS testą. Tiriamieji atsižvelgiant į lytį ir fizinių savybių ypatumus buvo suskirstyti į keturias grupes – 9–10 metų amžiaus mergaitės (n=10), 14–15 metų amžiaus mergaitės (n=11) ir 9–10 metų amžiaus berniukai (n=10), 14–15 metų amžiaus berniukai (n=11). Tyrimo organizavimo eiga nurodyta 4 paveiksle.

4 pav. Tyrimo organizavimo schema

2.2. Tyrimo metodika

2.2.1. Antropometriniai duomenys.

Antropometrinio vertinimo metu buvo matuojama tiriamųjų ūgis, kūno masė, rankų ir kojų ilgiai. Kūno masė buvo matuojama medicininėmis elektroninėmis svarstyklėmis. Tiriamųjų ūgis buvo vertinamas ūgio matuokliu. Iš gautų duomenų buvo paskaičiuotas kūno masės indeksas (KMI). KMI apskaičiuojamas pagal formulę: KMI= masė(kg)/(ūgis(m))2

. Rankų ir kojų ilgis buvo matuojamas centimetrine juostele. Rankų ilgis matuojamas tiriamajam stovint ištiesus rankas nuo mentės petinės ataugos iki pirštų distalinio galo. Kojos ilgis buvo matuojamas tiriamajam gulint ant nugaros nuo priekinio viršutinio klubakaulio dyglio iki vidinės kulkšnies.

2.2.2. Apklausa.

Apklausos metu tiriamųjų buvo klausiama apie jų fizinį aktyvumą – kiek kartų per savaitę vaikai lanko krepšinio treniruotes, kiek laiko trunka viena treniruotė bei kiek metų vaikai specializuojasi būtent šioje sporto šakoje. Taip pat buvo užduodami klausimai apie patirtas traumas ir jų pobūdį bei papildomai lankomus kitus sportinius užsiėmimus. Apklausos metu tiriamieji nurodė dominuojančią kūno pusę.

Tiriamieji (42) 9-10 metų amžiaus mergaitės (10) Antropometriniai duomenys Apklausa

Šuolių viena koja vertinimas

Vertikalaus šuolio vertinimas

LESS vertinimas 14-15 metų amžiaus mergaitės (11) 9-10 metų amžiaus berniukai (10) 14-15 metų amžiaus berniukai (11)

Rezultatai Išvados Praktinės rekomendacijos

2.2.3. Šuolių viena koja vertinimas (angl. single leg hop test)

Šuolių viena koja testas yra skirtas neuroraumeninės kontrolės vertinimui. Testą sudaro keturi skirtingi šuoliai: šuolis viena koja, šuoliai viena koja įstrižai, trys šuoliai atstumui ir šuoliai laikui, kurie atliekami iš pradžių dešine koja, o vėliau kaire (ar atvirkščiai). Kiekvienas šuolis kartojamas tris kartus, o vertinimui naudojamas geriausias rezultatas. Visų šuolių gauti rezultatai yra palyginami tarp dominuojančios ir nedominuojančios (dešinės ir kairės) kojų bei apskaičiuojamas galūnių simetrijos indeksas (GSI) [100]:

GSI=

Testui atlikti naudojama 6 m. ilgio ir 15 cm. pločio sugraduota centimetrinė linija/juostelė. Pažymimos pradinė (starto) linija ties 0 m. ir pabaigos (finišo) linija ties 6 m. atstumu.

 Šuolio viena koja vertinimas – tiriamasis atlieka šuolį viena koja, tikslas – nušokti kuo didesnį/tolimesnį atstumą. Atstumas, kurį nušokama matuojamas nuo pradinės linijos iki taško, kuriame tiriamasis nusileido, kulno (d) (5 paveikslas). Tada atliekami trys šuoliai kita koja [3].

 Trijų šuolių atstumo testo metu tiriamasis atlieka tris šuolius viena koja. Tikslas nušokti kuo didesnį atstumą. Nušoktas atstumas vertinamas nuo pradinės linijos ir baigimas, kai tiriamasis nusileidžia trečiąjį kartą (b) (5 paveikslas) [3].

 Šuolių viena koja įstrižai testo metu tiriamasis atlieka tris šuolius šokant ta pačia koja įstrižai per 15cm pločio juostelę, vėliau šuoliai atliekami kita koja. Nušoktas atstumas matuojamas nuo pradinio taško (starto linijos) iki trečio šuolio nusileidimo taško (kulno) (c) (5 paveikslas) [3].

 Šuoliai laikui- šio testo metu vertinamas laikas per kurį tiriamasis nušuoliuoja viena koja 6 metrų atstumą. Prieš pradedant šį testą tiriamasis supažindinamas su komanda „startas“, reiškiančia testo pradžią. Laikas pradedamas skaičiuoti, kai tiriamasis atsispiria nuo žemės ir stabdomas pasiekus 6 m. atstumą (d) (5 paveikslas) [3].

5 pav. Šuolių viena koja testas (a) – šuolis viena koja, (b) – trys šuoliai atstumui, (c) – šuoliai įstrižai, (d) – šuoliai laikui (Davies, [101]).

2.2.4. Nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus šuolio testas (angl. vertical drop

jump test)

Nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus šuolio testas yra skirtas sportinių gebėjimų ir fizinio pasirengimo įvertinimui [102]. Taip pat šis testas tinkamas apatinių galūnių neuroraumeninės kontrolės bei valgus kampo nustatymui.

Vertikalaus šuolio įvertinimas padeda nustatyti tiriamojo gebėjimą kontroliuoti kelio sąnarį frontalinėje plokštumoje, nusileidimo po šuolio metu, naudojant vertinimo skalę išreikštą balais nuo 0 iki 2.

 0 balų (gerai) – gera kūno kontrolė, keliai tiesia linija su viduriniu pėdos pirštu, jokių papildomų judesių, svyravimų [102].

 1 balas (vidutiniškai) – atitiko sumažėjusią kelio sąnario kontrolę, kai vienas arba abu keliai atliekant pritūpimą juda iš vienos pusės į kitą, nedidelis valgus kampas [102].  2 balai (blogai) – bloga kūno kontrolė, bent vienas iš kelio sąnarių juda į skirtingas

puses, kitaip tariant „suvaikšto“, pastebimas didesnis genu valgus kampas [102].

Vertikalaus šuolio testui atlikti yra naudojama 30 cm aukščio pakyla. Atliekant vertikalaus šuolio testą tiriamasis nužengia nuo pakylos abiem kojomis ir iš karto atsispirdamas kojomis nuo pagrindo atlieka maksimalų šuolį (6 paveikslas). Prieš atliekant testą tiriamieji galėjo atlikti po tris

bandymus. Testavimo metu šuolis buvo kartojamas tris kartus, iš gautų rezultatų, buvo naudojamas to šuolio rezultatas, kurio metu kelio sąnario kontrolė buvo mažiausia [102].

6 pav. Nužengimo nuo pakylos ir maksimalaus šuolio testas (Paterno, [103])

2.2.5. Nusileidimo klaidų vertinimo sistema (LESS testas)

Nusileidimo klaidų vertinimo sistema (LESS) (angl. Landing error scoring system, LESS) yra skirta šuolio biomechanikai įvertinti [99,104]. LESS testas yra įrodymais pagrįsta, veiksminga priemonė naudojama siekiant nustatyti potencialiai didelės rizikos judesio modelius šuolio– nusileidimo (tūpimo) metu. Nušokimo nuo pakylos ir toliau sekančio vertikalaus šuolio po nusileidimo ant žemės vertinimas padeda įvertinti nusileidimo neuromechaniką [99].

LESS testo metu vertinama 12 judesio klaidų. Kiekvienai klaidai įvertinti yra naudojama balų vertinimo sistema nuo 0 iki 3 balų. Kuo didesnė surinktų balų bendra suma, tuo didesnis klaidų skaičius buvo padarytas atliekant šuolio–nusileidimo manevrą. Susumavus visus balus gaunamas bendras LESS rezultatų vertinimas: puikiai (≤4 balai), gerai (>4 – ≤5 balai), vidutiniškai (>5 – ≤6 balai) ir blogai (>6 balai) [99,105].

Testui atlikti naudojamos dvi vaizdo kameros, kurios vaizdą fiksuoja iš frontalios ir sagitalios plokštumos, bei 30 cm aukščio pakyla ir juostele pažymėtas atstumas ant žemės. Juostele

žymimas atstumas – tai atstumas nutolęs nuo pakylos lygus pusei tiriamojo ūgio. Šuolis vertinamas, kai tiriamasis nusileidžia nuo pakylos ant žemės, atlieka vertikalų šuolį ir nusileidžia po jo ant žemės (7 paveikslas). Atliekami trys šuolių bandymai, jeigu tiriamasis nenušoka reikiamo atstumo, šuolis kartojamas.

7 pav. LESS testas (DiStefano, [106])

Šuolio atlikimo metu stebima liemens bei apatinių galūnių – kelių ir pėdų padėtys. Vertikalioje plokštumoje yra vertinamas kampas kelio sąnaryje kontakto su žeme metu, kampas kelio sąnaryje maksimalaus pritūpimo metu, liemens lenkimo kampas ir pėdų padėtis pirmojo kontakto su žeme metu. Frontalioje plokštumoje vertinama kelių padėtis pirmo kontakto su žeme metu, kelių padėtis maksimalaus pritūpimo metu, šoninis liemens lenkimo kampas pirmo kontakto su žeme metu, pėdų kontakto su žeme simetriškumas, pėdų padėtis ir atstumas tarp jų pirmo kontakto su žeme metu bei pėdų padėtis kontakto su žeme metu. Taip pat prie vertinimo prisideda šuolio „minkštumo“ įvertinimas ir bendras viso šuolio įspūdis. Įvertinus visus kriterijus ir sudėjus

balus suskaičiuojamas bendras balas. Šuolių technika analizuojama ir vertinama peržiūrint filmuotą vaizdo medžiagą [97,99,105].

2.3.

Statistinė duomenų analizė

Tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistic 23 paketą ir Microsoft Excel programą. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip vidurkis ± standartinis nuokrypis bei mediana (xme), minimali (xmin), maksimali (xmax) reikšmė ir aritmetinis vidurkis ( ) xme –(xmin–xmax;

). Duomenų normalumui patikrinti naudotas Šapiro–Vilko kriterijus. Dviejų priklausomų imčių netenkinančių normaliojo skirstinio sąlygų reikšmės lygintos taikant neparametrinį Vilkoksono kriterijų. Dviejų nepriklausomų imčių netenkinančių normaliojo skirstinio sąlygų reikšmės tarp grupių lygintos taikant neparametrinį Manio–Vitnio kriterijų. Požymių priklausomumui tarp skirstinių taikytas Chi–kvadrato (χ2) kriterijus. Sąsajoms tarp rodiklių nustatyti buvo naudotas Spearmano koreliacijos koeficientas. Duomenys laikomi statistiškai reikšmingais kai p<0,05.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1.

Bendra tiriamųjų charakteristika

Tyrime dalyvavo 42 vaikai lankantys krepšinio treniruotes, iš kurių buvo 21 berniukas ir 21 mergaitė, visi tiriamieji atitiko įtraukimo į tyrimą kriterijus. Bendras tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 12,19±2,66 metų (3 lentelė).

Tiriamieji pagal lytį ir amžių buvo suskirstyti į keturias grupes: 9–10 metų amžiaus mergaitės, 14–15 metų mergaitės ir 9–10 metų berniukai, 14–15 metų amžiaus berniukai. 9–10 metų amžiaus mergaičių grupę sudarė 10 tiriamųjų, 14–15 metų amžiaus mergaičių – 11 ir tai atitinkamai sudarė 24 proc. ir 26 proc. visų tiriamųjų. Berniukų, kurių amžius buvo 9–10 metų, grupę sudarė 10 tiriamųjų (24 proc.), o 14–15 metų amžiaus grupę – 11 tiriamųjų (26 proc.). Visi tiriamųjų duomenys apie ūgį, kūno masę, kūno masės indeksą, vidutinį treniravimosi laiką dienomis ir metais pateikiami 3–oje ir 4–oje lentelėse.

3 lentelė. Tiriamųjų amžiaus ir fizinių rodiklių charakteristika

Duomenys Kintamasis Mergaitės (n=21) Berniukai(n=21) 9 – 10 m. (n=10) 14 – 15 m. (n=11) 9 – 10 m. (n=10) 14 – 15 m. (n=11) Amžius, metai 12,19±2,66 9,60±0,52 14,55±0,52 9,40±0,52 14,73±0,47 Ūgis, cm 1,62±0,20 1,62 (1,35– 1,93; 1,59) 1,46 (1,35– 1,53;1,45) 1,42 (1,33– 1,55;1,42) 1,85 (1,75– 1,94;1,85) Kūno masė, kg 54,45±18,27 39,00 (35,00– 42,00;38,70) 57,00 (50,00– 91,00;59,91) 39,00 (30,00– 50,00;39,00) 76,00 (68,00– 100,00;77,36) KMI, kg/m2 20,19±2,38 18,52 (17,09– 20,30; 18,52) 19,27 (17,30– 24,43; 20,21) 19,11 (19,96– 22,21; 19,21) 22,12 (20,13– 26,57; 22,56) Dešinės kojos ilgis (cm) 84,99±11,52

Kairės kojos ilgis (cm) 84,90±11,55 Dešinės rankos ilgis (cm) 70,36±9,59 Kairės rankos ilgis (cm) 70,45±9,57

n - tiriamųjų skaičius. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip vidurkis ± standartinis nuokrypis bei mediana (xme), minimali (xmin), maksimali (xmax) reikšmė ir aritmetinis vidurkis ( ) –