LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINĖS MEDICINOS STUDIJŲ PROGRAMA
RŪTA URBAITYTĖ
6 kursas 5 grupėŠUNŲ PARVOVIRUSINĖS INFEKCIJOS
PROFILAKTIKA PIRMĄ KARTĄ VAKCINUOJAMŲ
ŠUNIUKŲ TARPE
PREVENTION OF CANINE PARVOVIRUS
INFECTION AMONG THE PUPPIES VACCINATED
FOR THE FIRST TIME
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. A. Stankevičius
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų parvovirusinės infekcijos profilaktika pirmą kartą vakcinuojamų šuniukų tarpe“.
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
TURINYS
SANTRUMPOS... 4
SUMMURY... 5
ĮVADAS... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 8
1.1. Imuninė sistema ir jos reikšmė... 8
1.2. Antigenai ir jų reikšmė imuniniam atsakui... 9
1.3. Imuninės sistemos vystymasis vaisiaus stadijoje... 10
1.4. Imunitetas po atvedimo ir jo svarba infekcijos prevencijai... 11
1.5. Trumpa parvovirusinio enterito apžvalga... 13
1.6. Iš motinos gauti antikūnai ir jų įtaka susirgimui CPV... 15
1.7. Aktyvi imunizacija prieš CPV... 16
1.8. Šunų parvovirusinio enterito vakcinų tipai... 19
1.9. Povakcininio imuniteto trukmė... 20
2. MEDŽIAGOS IR METODAI... 22
2.1. Bandymų atlikimo schema... 22
2.2. Specifinių antikūnų nustatymas imunofermentinės analizės rinkiniu TiterCHEK®CPV... 22 3. REZULTATAI... 25
3.1. Klinikinių tyrimų rezultatai... 25
3.2. Motininių antikūnų tyrimo rezultatai... 31
4. REZULTATŲ APTARIMAS... 34
IŠVADOS... 37
SANTRUMPOS CPV – Šunų parvo virusas
MDA – motininiai antikūnai CMV – šunų minutės virusas CDV – šunų maro virusas IgA – imunoglobulinas A IgG – imunoglobulinas G IgM – imunoglobulinas M
HI – hemagliutinacijos slopinimas DNR - Dezoksiribonukleino rūgštis
WSAVA – pasaulinė smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacija VGG – Vakcinacijos rekomendacijų grupė
MLV – Modifikuotas gyvas virusas
SUMMURY
Prevention of canine parvovirus infection among the puppies vaccinated for the first time. P.40. 8 tables. 6 graphics. 36 used literature sources.
Purpose – to investigate maternal immunity duration among the puppies vaccinated for the first time and to evaluate specific preventive measures against canine parvovirus agent. Studies have been carried out at LSMU Veterinary academy, Anatomy and physiology department, Laboratory of
immunology and private veterinary clinic „Dainavos veterinarija“ in 2013. During this period data was
collected about 324 cases that preventive vaccination was used in the clinic against CVP infection. Registered data of dogs: age, sex, breed, used vaccine and dogs housing conditions. 15 dogs were included in this study based on enzime-linked immunosorbent assay. Blood samples were taken from ≤ 3 months age non-vaccinated and clinically healthy puppies. Specific parvovirus antibodies were determined.
In standard private small animal veterinary clinic puppies against CPV are vaccinated at 6, 8-9 and 12 weeks of age, when maternal immunity specific antibody for parvovirus average titer is not less than 1:1007. In group puppies of 6 weeks age with high titres (up to 1:1040) of specific antibodies for parvovirus were determined and its demonstrate that maternal immunity of first time vaccinated
puppies in this age could inhibit active immune response. In group of puppies at 8 weeks of age the
titre of maternal antibodies for parvovirus in blood serum samples decrease by 3.7 times down to 1:272 an therefore allow a successful vaccination since the age of 8 weeks. Data of CPV vaccination demonstrate that the active immunization in dogs intensively carried out when the dogs are between 1
and 6 years old and vaccinated once in a year. Although, the highest rate of antibodies against
ĮVADAS
Šunų parvovirusinis enteritas yra infekcinė liga, charakterizuojama dideliu sergamumu ir mirštamumu tarp 6 savaičių ir 6 mėnesių amžiaus šuniukų (Pollock, Coyne, 1993). Tai visame pasaulyje mokslininkų plačiai nagrinėjamas infekcinis susirgimas, kurio paplitimas skirtinguose regionuose labai įvairuoja.
Tai virusinė infekcija sukelianti sisteminį susirgimą su pirminiu gastrointestinaliniu ir imunologiniu pažeidimu jauniems šunims ir retkarčiais katėms. Kliniškai charakterizuojama anoreksija, vėmimu, kraujinga vandeninga diarėja ir sepsiu, kaip visiškos neutropenijos pasekmė (Barr, Bowman, 2011). Dažnai manoma, kad tik šuniukai yra jautrūs CPV sukeliamai klinikinei ligai, tačiau CPV sukelto enterito ir mirčių protrūkiai buvo aprašyti ir suaugusiems šunims (Decaro et al., 2008).
Šuniukui gimus jis iš sterilios aplinkos gimdoje patenka į aplinką su daugybe patogeninių antigenų. Naujagimiai žinduoliai yra pažeidžiami infekcijos kelias pirmąsias gyvenimo savaites. Šiuo metu jiems reikia pagalbos apsiginti, kuri yra suteikiama motinos antikūnų forma. Motinos suteikiama pasyvi imunizacija naujagimiui yra būtina išlikimui. Šie įgimti mechanizmai yra atsakingi už pirminį atsparumą infekcijai (Tizard, 2009).
Nepaisant biotechnologijų pažangos ir akademinės bei profesinės veterinarijos asociacijos rekomenduojamų vakcinacijos protokolų, klinikinis CPV infekcijos pasireiškimas išlieka rimta problema pastaruoju metu parduodamiems šuniukams ir veislynams (Cramer, Stylianides, Vuuren, 2010).
Lietuvoje parvovirusinio enterito profilaktikos tematika pastaruoju metu nebuvo analizuojama. Taip pat nėra duomenų apie šiandieninėje veterinarinėje praktikoje taikomas vakcinacijos schemas, nežinoma kokiame amžiuje ir kokią įtaką nedidelėje veterinarijos klinikoje atliekamoms vakcinacijoms gali turėti motininiai antikūnai.
Darbo tikslas
Ištirti pirmą kartą vakcinuojamų šuniukų motininio imuniteto trukmę ir įvertinti specifines profilaktikos priemones šunų parvovirusinio enterito sukėlėjui.
Uždaviniai
1. Iš vakcinacijos duomenų nustatyti parvovirusinio enterito specifinės profilaktikos ypatumus
standartinėje smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje.
2. Išanalizuoti veterinarijos praktikoje taikomas parvovirusinio enterito vakcinacijos schemas,
vakcinacijos amžių, dažniausiai vakcinuojamą lytį ir veisles.
3. Nustatyti pirmą kartą vakcinuojamų šuniukų motininių antikūnų parvovirusams lygį.
4. Išanalizuoti vakcinacijos schemas šuniukų ir suaugusių šunų grupėse, ir nustatyti optimaliausią
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Imuninė sistema ir jos reikšmė
Imuninė sistema atakuoja viską, kas laikoma organizmui svetima. Pagrindinės imuninės sistemos funkcijos yra: apsaugoti organizmą nuo potencialių ligos sukėlėjų, pašalinti sužeistas ar mirusias ląsteles ir audinius, pulti ir pašalinti vėžines ląsteles. Įsibrovėliai, atakuojami imuninės sistemos, apima tokius mikroorganizmus kaip virusus, bakterijas, grybus ir vienaląsčius pirmuonis, taip pat daugialąsčius parazitus. Sėkmingas tokių įsibrovėlių pašalinimas yra būtinas gyvūnų išlikimui. Imuninė sistema taip pat gali reaguoti į svetimas nemikrobines molekules, viršijančias tam tikrą dydį (Sjaastad et al., 2010).
Imuninė sistema turi įgimtą ir prisitaikantį komponentus. Įgimtas atsakas yra pirmaeilė organizmo gynyba ir susidaro iš nespecifinių epitelio ar gleivinės barjerų (pavyzdžiui, tokios fizinės struktūros kaip blakstienos ar sekretuojami faktoriai kaip enzimai) fagocitinių ląstelių veikimo (neutrofilai, makrofagai, dendritinės ląstelės), uždegiminių mediatorių ir kintančių komplemento sistemos kelių. Pirminis T limfocitų pogrupis, γδ T ląstelės, kurios išreiškia specifinius paviršiaus receptorius, taip pat gali būti laikomos įgimtos imuninės sistemos dalimi dėl jų didelio skaičiaus, randamo išoriniuose paviršiuose, kurie ypač jautrūs bakteriniams antigenams. Dabar žinoma, kad pirminė sąveika tarp svetimų antigenų ir dendritinių antigenus pateikiančių ląstelių, lemia vėlesnį prisitaikančio imuniteto atsaką. Prisitaikančio imuniteto atsakas apima rinktinį limfinių ląstelių su specifiškumu patogenui, aktyvavimą ir vėlesnį patogenui specifinių antikūnų ar efektorinių ląstelių veikimą. Prisitaikantis imunitetas vystosi per tam tikrą laiką ir išlaikoma specifinė imunologinė atmintis patogenui (Day, 2012).
veiksmingesnes procedūras kovoti su vėlesnėmis invazijomis. Šis naujas ir patobulintas atsakas yra prisitaikančios imuninės sistemos funkcija (Tizard, 2013).
Per prisitaikantį imuninį atsaką, molekulės iš įsibrovusio organizmo yra sugaunamos, apdirbamos ir pristatomos imuninės sistemos ląstelėms. Šios ląstelės turi paviršinius receptorius, kurie gali surišti tinkamai pateiktas molekules. Jos sujungia molekules ar antigenus ir tada sukelia galingą imuninę reakciją, užtikrinančią gyvūno išlikimą. Be to, imuninė sistema „prisimena“ šiuos antigenus, šiek tiek koreguoja ir prisitaikant reaguoja daug efektyviau, kai ji susiduria su šiais organizmais vėl (Tizard, 2013).
1.2. Antigenai ir jų reikšmė imuniniam atsakui
Vienas antigenas gali turėti daugelį epitopų ar determinantų, iš kurių kiekvienas gali paskatinti imuninį atsaką, bet kai kurie iš jų gali būti veiksmingesni (imunodominantiniai). Kai kurios mažos cheminės grupės (haptenai) negali sukelti imuninio atsako nebent chemiškai sujungtos su didesnėmis proteinų molekulėmis. Šis mechanizmas gali būti priežastimi dėl daugelio neigiamų reakcijų į vaistus. Antigenų imunogeniškumas gali būti sustiprintas įtraukiant juos į adjuvantą, kuris veikia kaip nespecifinio imuniteto stimuliatorius ir formuoja lėto atpalaidavimo antigenų depą (Day, 2012).
1.3. Imuninės sistemos vystymasis vaisiaus stadijoje
Yra tik primityvių žinių apie kompanijos gyvūnų imuninės sistemos vystymąsi gimdoje. Šuns užkrūčio liaukos vystymasis prasideda 27 nėštumo dieną, o baigiasi 45. Limfocitai užkrūčio liaukoje pasirodo 35 dieną, limfiniuose mazguose 46 dieną ir 50 – 55 dieną blužnyje. Šunų vaisiaus blužnies ir užkrūčio liaukos limfocitus mitogenas gali stimuliuoti atitinkamai nuo 45 ir 50 dienos. Šuns imuninis atsakas į antigenus yra įmanomas paskutiniame nėštumo trimestre (Day, 2009). Pasak I. R. Tizard (2009), žinduolių vaisiaus imuninės sistemos vystymasis vyksta dėsningai. Užkrūčio liauka yra pirmiausia išsivystantis limfoidio audinio organas, sekamas antrinių limfinių organų. B ląstelės pasirodo greitai po blužnies ir limfinių mazgų išsivystymo, bet antikūnai dažniausiai nerandami iki vėlyvo vaisiaus amžiaus. Vaisiaus galimybė reaguoti į antigenus vystosi labai greitai po limfinių organų atsiradimo, bet visi antigenai nėra vienodai galintys stimuliuoti vaisiaus limfinį audinį. Imuninė sistema vystosi daugybe etapų, kiekviename etape leidžiant vaisiui reaguoti į vis daugiau antigenų. Galimybė pradėti ląstelinio imuniteto atsaką vystosi tuo pačiu metu kaip antikūnų gamyba. Autoriaus atliktų tyrimų duomenys rodo, kad T ląstelių receptorių įvairovė yra limituota vaisiuje ir naujagimyje ir citokinų gamyba gali būti žema. Tai gali būti susiję su nepakankama ekspozicija svetimiems antigenams.
Šuo ir katė turi endoteliochorialinę placentą, kuri yra santykinai nepraeinamas barjeras į gimdą perduodamiems imunoglobulinams. Maži IgG kiekiai gali praeiti šį barjerą, todėl naujagimiai šuniukai ar kačiukai turi IgG koncentraciją serume, atitinkančią 5% suaugusiojo kiekio (Day, 2009).
atsaką, tai rodo limfinių mazgų hiperplazija ir pakilęs imunoglobulinų lygis. Dėl to bet kokio imunoglobulino buvimas naujagimio serume, nežindomam gyvūnui rodo infekciją gimdoje (Tizard, 2009).
1.4. Imunitetas po atvedimo ir jo svarba infekcijos prevencijai
Pagrindinis imunoglobulinų šaltinis yra priešpienis, nes tik nedidelis kiekis imunoglobulinų gali pereiti per kalės placentą (Zentek, 2005). Per placentą perduodami nedideli (< 5 %) kiekiai motininių IgG (Kutzler, 2012). Likusi IgG dalis perduodama į priešpienį, atsiskleidžiant staigiu globulinų šuoliu iš karto po krekenų nurijimo. Idealiausia, jei priešpienis pateikia visus antikūnus reikalingus specifinėje aplinkoje. Motinos antikūnai gali pereiti per žarnų sienelę maždaug per 24 valandas, po kurių žarnyno sienelių pralaidumas sumažėja (Zentek, 2005).
atsakui. Šie antigenai aktyvuoja B ląsteles, kurios išskiria imunoglobuliną randamą pieno liaukų sekrete. IgG ir IgM krekenose yra didelėmis koncentracijomis, tačiau, mažas jų kiekis išsilaiko per visą slaugymo laikotarpį. IgA motinos piene teikiamas per visą laktaciją. IgA yra labai efektyvus slopinant patogenų adheziją gleivinių paviršiuje, sukeldamas jų tiesioginę neutralizaciją. Antikūnų produkcija naujagimių organizme gali būti paskatinta tik kai cirkuliuojančių motininių antikūnų kiekis sumažėja iki tam tikro slenksčio. Šis slenkstis nėra absoliutus, bet nustatomas motininių antikūnų santykis patogeninio vakcinos antigeno dozės lygiui. Dažniausiai patogeniniai organizmai gali prasilaužti pro didesnį blokuojančių antikūnų lygį nei susilpninti organizmai gyvose vakcinose. Perduodamų motininių antikūnų lygis kiekvienam naujagimiui varijuoja pagal kalės titrą, vados dydį ir kalės atsako lygį į vakciną ar virusinį agentą (Greene, Schultz, 2006).
M. A. Kutzler (2012) teigia, kad šuniukai, kurie nepraryja atitinkamai krekenų yra imlesni infekcijai iki maždaug 35 dienos amžiaus. Šunų priešpienis turi penkiasdešimt kartų didesnę antikūnų koncentraciją nei šunų pienas (500-2200 mg/dl lyginant su 10 - 30 mg/dL , atitinkamai). Pakankamas priešpienio išgėrimas privalo atsirasti per pirmąsias 24 valandas, kad iš motinos įgyti pasyvųjį imunitetą.
Keletas tyrimų nagrinėjo šunų ir kačių pieno ir priešpienio imunoglobulininę sudėtį. Šunų priešpienis yra gausus IgG ir IgA ir abu imunoglobulinai pasireiškia didesne koncentracija nei kalės serume. Priešingai, piene IgA yra gerokai daugiau negu IgG ir IgA taip pat didesnė koncentracija nei šunų kraujo serume. Naujagimių šuniukų IgG koncentracija serume yra 1,2 mg/ml, kuri padidėja iki 23 mg/ml dvylika valandų po krekenų išgėrimo. Tuo pat metu serume IgA koncentracija yra 0,45 mg/ml ir IgM 0,2 mg/ml (Day, 2009).
Konkrečios problemos galima tikėtis, kai kalė nėra pajėgi gaminti pakankamą kiekį krekenų dėl ligos arba kai kalė miršta. Tokiais atvejais gali prireikti, jei įmanoma, naudoti priešpienį iš kitų kalių. Kolostrinis pienas gali būti laikomas šaldikly maždaug 12 mėnesių neprarandant aktyvumo. Kai priešpienio nėra, alternatyva gali būti suaugusio šuns serumo injekcija, bet efektyvumas nėra panašus į natūralią apsaugą, kuri yra pasiekiama tik reguliariai vartojant krekenas (Zentek, 2005). Naujagimiams, kurie negavo pakankamai krekenų, oraliai per maitinimo vamzdelį gali būti suduodamas motinos serumas, naujagimiui mažesniam kaip 12 valandų amžiaus 150 ml/kg kūno svorio (padalinta į keletą šėrimų). Jei naujagimis negavo krekenų per pirmąsias 24 valandas, serumas gali būti vartojamas 50 ml/kg kūno svorio doze sub cutaneous, 3 kartus nuo 6 iki 8 valandų intervalais (Kutzler, 2012).
J. Day (2009) savo apžvalgoje nurodo, kad iš motinos gauto imuniteto įsisavinimas yra esminis procesas, kurio nesėkmė veda į naujagimio infekciją ir mirtį, bet kita vertus, motininiai imunoglobulinai slopina naujagimio endogeninį imuninį atsaką. Užfiksuota motininių IgG pusinė eliminacija šuniukams yra maždaug aštuonios dienos. Nutrūkus motininio imuniteto pasyviai pernašai, naujagimiai šuniukai gali atsakyti antigenui (pvz. parvovirusų vakcina) jau dviejų savaičių amžiaus. Vienos dienos amžiaus šuniukai, stokojantys iš motinos gautų antikūnų, vakcinuojami modifikuotu – gyvu parvovirusu, serologinį atsaką vykdė 21-91 dieną po vakcinacijos, panašiai kaip ir vyresnio amžiaus vakcinuoti šuniukai. Taškas, kur naujagimis šuniukas tampa imuniškai kompetetingas, yra kintantis ir paprastai laikomas maždaug tarp 6 – 12 savaičių amžiaus. Šios žinios sustiprina galiojančius vakcinavimo protokolus, kuriuose patariamos trys imunizacijos (pvz. 8, 12 ir 16 savaičių), kurios turi būti sustiprintos laikantis revakcinacijos kas 12 mėnesių po paskutinio vakcinacijos atlikimo šioje ankstyvojo amžiaus serijoje.
Infekcinės ligos yra antra svarbiausia mirties priežastis ir sudaro didelę dalį naujagimių praradimų. Tačiau infekcinės priežastys naujagimių mirtingumui paprastai yra antrinė valdymo problema. Polinkis infekcijoms priklauso nuo streso, aplinkos, patogenų poveikio ir sumažinto sisteminio imuniteto dėl nepakankamo priešpienio įsisavinimo (Kutzler, 2012).
1.5.Trumpa parvovirusinio enterito apžvalga
atsirado 1970-ųjų pabaigoje, sukeldamas keletą epizootijų lūšnynuose ir šunų prieglaudose visame pasaulyje (Decaro, Buonavoglia, 2012). Dabar žinoma, kad du skirtingi parvovirusai užkrečia šunis – patogeninis CPV-2 ir CPV-1 arba šunų minutės virusas (MVC). CPV-2, ūmaus hemoraginio enterito ir miokardito šunims sukėlėjas, yra vienas svarbiausių patogeninių virusų su dideliu sergamumu (100%) ir dažnu mirtingumu didesniu nei 10% suaugusiems šunims ir 91% šuniukams (Nandi, Kumar, 2010). Netrukus po jo atsiradimo, CPV-2 patyrė genetinę evoliuciją, dėl kurios atsirado du antigeno variantai - 2a ir 2b, kurie palaipsniui pakeitė pirminį tipą. 2000 metais naujas antigeno variantas CPV-2c buvo aptiktas Italijoje ir greitai išplito į keletą šalių. Palyginti su originaliu tipu CPV-2, antigeniniai variantai rodo padidėjusį patogeniškumą šunims ir išsiplėtusį šeimininkų diapazoną, galintį užkrėsti ir sukelti ligą katėms. Epidemiologinis tyrimas rodo, kad naujausias tipas CPV-2c tampa paplitęs skirtinguose geografiniuose regionuose ir dažnai yra susijusęs su sunkia liga suaugusiems šunims, taip pat šunims, kurie vakcinuoti pagal vakcinacijos protokolus (Decaro, Buonavoglia, 2012).
Šunų parvovirusinė infekcija pasireiškia visame pasaulyje naminiams šunims ir kitiems šunų šeimos nariams. Paplitimas yra didesnis gyvūnų prieglaudose, gyvūnų parduotuvėse ir veislynuose. CPV gali paveikti šunis bet kokiame amžiuje. Sunki infekcija labiausiai paplitusi šuniukams tarp 6 savaičių ir 4 mėnesių amžiaus. Mišrūnai yra mažiau jautrūs lyginant su grynomis veislėmis, pavyzdžiui: Rotveileriais, Dobermano Pinčeriais, Anglų Springer Spanieliais ir Vokiečių Aviganiais. Išimtis - Žaisliniai Pudeliai ir Koker Spanieliai (Houston et al., 1996). S. Nandi ir M. Kumar (2010) teigia, jog CPV paveikia tik šunis ir negali būti perduodamas žmonėms ar kitoms rūšims. Tačiau kitų
autorių teigimu parvovirusas užkrečia įvairias rūšis (Lamm, Rezabek, 2008).
Jei šunys išgyvena pirmąsias 4 dienas, jie dažniausiai atsistato greitai ir tampa neimlūs virusui likusį gyvenimą. Dauguma šuniukų gaišta be medicininio gydymo. CPV infekcija yra sunkesnė jauniems šuniukams, ypač jaunesniems nei 3 mėnesių amžiaus. Nebūtinai visi užsikrėtę šunys parodys klinikinius požymius, bet jie gali išskirti virusą išmatomis per ūmią žarnyno karščiavimo fazę ir rodyti žymų antikūnų titrą serume (Nandi, Kumar, 2010).
galimybių pasireikšti CPV. Jis lengvai perduodamas per užsikrėtusių šunų plaukus ar pėdas ir taip pat per užterštus objektus. CPV yra atsparus ir gali likti išmatomis užterštoje žemėje 5 mėnesius ar daugiau jei sąlygos yra palankios. Užkrėstų šunų išmatos užteršia tokias vietas kaip veterinarijos klinikas, naminių gyvūnėlių parduotuves, gyvūnų viešbučius ir komercines veisimo vietas. Šios užterštos patalpos tarnauja kaip antrinės infekcijos šaltinis neatsparių šunų populiacijoje (Nandi, Kumar, 2010).
1.6. Iš motinos gauti antikūnai ir jų įtaka susirgimui CPV
Ankstesni tyrimai po CPV pasirodymo parodė ryškius motininių antikūnų (MDA) trukdžius šuniukų vakcinacijai (Waner et al., 1996). Vakcinų gamintojų rekomendacijos padėjo paankstinti vakcinacijos praktiką priimant šešių savaičių, kaip anksčiausio amžiaus, vakcinaciją prieš CPV. MDA atstovauja pasyviam imunitetui, kurį šuniukai įgyja iš patelės ir yra labai naudingi ankstyvajame amžiuje, bet padaro sunkumų standartinio vakcinacijos kalendoriaus vykdymui (Chappuis, 1998). Susirūpinimas dėl MDA įtakos taip pat paskatino bendrą prieštaravimą ankstesnės vakcinacijos praktikai. Tyrimai parodė galimybę įveikti likusius MDA ir sukelti imunitetą po vakcinacijos (Chappuis, 1998), o serologinis atsakas šuniukams turi būti susijęs titru (Burtonboy et al., 1991), rodant, kad susirūpinimas dėl MDA nebūtinai tinka visomis aplinkybėmis.
Yra žinoma, kad aktyvų perdavimą sudaro apie 90% MDA (Burtonboy et al., 1991; Cramer, Stylianides, Vuuren, 2010). MDA mažėja su pusine eliminacija per 9.7 dienas, bet tai gali kisti (Cramer, Stylianides, Vuuren, 2010). Nesant inhibitorinių MDA, šuniukai ir kačiukai labai jauname amžiuje yra pajėgūs susidaryti apsaugantį imuninį atsaką (Chappuis, 1998; Day, 2007). MDA dydis šuniukui yra reikšmingas. Motininiai antikūnai, kurių hemagliutinacijos slopinimo (HI) titras yra 1:20, gali trukdyti aktyviam imuniniam atsakui po skiepijimo, bet tokie titrai neužkerta kelio virulentiško viruso infekcijai. Priešingai, titrai 1:64 laikomi visiškai apsaugantys nuo infekcijos ir ligos. Tokie MDA titrai, atitinkantys 2-4 motinos antikūnų pusperiodžius (apie 2-5 savaites), gali sutrukdyti sėkmingą imunizaciją ir palikti šuniukus jautrius infekcijai. Šie trukdžiai atsakingi už šuniukų jautrumo langą į CPV infekcijas ir vakcinos nesėkmes. Viename tyrime trukdžių langas buvo praneštas esantis tarp 40 ir 69 dienų amžiaus (Cramer, Stylianides, Vuuren, 2010).
komplikuoti imunizacijos programas, paremtas šuniukų izoliacija ir atskyrimu numatant prognozuojamą MDA mažėjimą prieš vakcinaciją (Macartney et al., 1988). Iš to matyti, kad gali būti protinga skiepyti šuniukus užkrėstuose veislynuose bent keturių savaičių amžiaus, o ne standartiškai šešių savaičių, tam, kad sutrumpinti jautrumo langą. Faktoriai, kurie gali paveikti po vakcininio imuninio atsako dydį CPV vakcinoms, yra vakcinos virusų titras, viruso susilpninimo laipsnis, vakcinos padermių antigeninės savybės ir vartojimo būdas (Martella et al., 2005).
N. Dekaro (2005) su kolegomis atliko tyrimą, kuriame sąveika tarp iš motinos gautų antikūnų ir šunų parvovirusinės infekcijos buvo vertinama penkiose grupėse šuniukų su įvairiais MDA hemagliutinacijos slopinimo (HI) titrais (nuo <10 iki 320). Šuniukai buvo vakcinuoti su CPV paderme ir stebimi kasdien, siekiant įvertinti jų klinikinę būklę ir viruso išskyrimą su išmatomis. Įvertinti antikūnų atsaką, serumo mėginiai buvo renkami kas savaitę. Klinikiniai požymiai buvo pastebėti šunims, kurių HI titras buvo iki 80. Aktyvi CPV replikacija buvo nustatyta šunims su HI titru iki 160, nors šiek tiek vėluojanti, mažesniuose titruose ir trumpesniam laikotarpiui palyginus su seronegatyviais šunimis. Sėkminga šunų infekcija su 80 ir 160 HI titrais buvo taip pat patvirtinta serokonversijos, įvertinant 14 dieną po infekcijos. Šie duomenys yra priešingi MDA titrui (HI ≥ 80), paprastai laikomu visiškai apsaugančiu nuo CPV infekcijos, ir rodo poreikį persvarstyti dabartinę šuniukų vakcinacijos programą (Decaro et al., 2005).
1.7. Aktyvi imunizacija prieš CPV
Vakcinacija yra pagrindinis gyvūnų prevencinės ir sveikatingumo priežiūros elementas. Vakcinacijos tikslai yra išvengti infekcinės ligos, sumažinti infekcijos sunkumą, sumažinti zoonozinės ligos perdavimo riziką ir skatinti populiacijos imunitetą. Vakcinacija suteikia individui imunitetą be rizikos ir pasekmių natūraliai infekcijai, bet taip pat suteikia naudą sveikatai platesnei populiacijai; imunizuojant didelę individų proporciją poveikio ir infekcijos tikimybė neimunizuotiems gyvūnams sumažėja –,,bandos imunitetas” (Lund, 2012).
Pasaulinės smulkiųjų gyvūnų veterinarinės asociacijos (WSAVA) Vakcinacijos rekomendacijų grupė (VGG) buvo sušaukta siekiant parengti nurodymus šunų ir kačių vakcinacijai, taikomus pasauliniu mastu. VGG apibrėžė pagrindines vakcinas, kurias visi šunys ir katės turėtų gauti nepriklausomai nuo aplinkybių. Pagrindinės vakcinos gyvūnus apsaugo nuo sunkių, gyvybei pavojingų ligų, kurios paplitusios visame pasaulyje. Pagrindinės vakcinos šunims yra tos, kurios apsaugotų nuo šunų maro viruso (CDV), šunų adenoviruso (CAV) ir šunų parvoviruso 2 tipo (CPV-2) (Day et al., 2010).
Prieglaudos aplinkoje gyvenantiems šunims rekomenduojamos vakcinos įvairiomis kombinacijomis. Galima modifikuota gyvo parvo viruso vakcina kartu su šunų maro ir adenovirusu, su arba be parainfluenzos viruso. Kombinuotos vakcinos yra naudojamos sub cutaneous arba intra
musculus, pagal gamintojo nurodymus. Tokiu atveju ≤ 16 savaičių amžiaus šuniukus rekomenduojama
vakcinuoti prieš arba iš karto patekus į prieglaudą. Pakartoti 2 savaičių intervalais iki 16 savaičių amžiaus. Suaugusiojo, > 16 savaičių amžiaus, imunizaciją atlikti prieš arba iš karto po patekimo į prieglaudą ir revakcinuoti po 2 savaičių. Geriausia, kad šuniukai būtų vakcinuojami pradedant 6 savaičių amžiuje, nes žinių apie jo atvedimą ne visada turima. Esant CPV-2 protrūkiui, vakcinacija atliekama 4 savaičių amžiaus (Day et al., 2010).
Kaip anksčiau minėta, VGG rekomenduoja pirminę vakcinaciją atlikti yra 8-9 savaičių amžiaus, po 3-4 savaičių antrąją vakcinaciją ir trečiąją vakcinaciją atlikti tarp 14-16 savaičių amžiaus. Priešingai, šiuo metu daugelio vakcinų informacijos lapeliai rekomenduoja atlikti pradinį dviejų injekcijų kursą. Kai kurie produktai taip pat yra licencijuoti su „10 savaičių pabaiga", sukurti taip, kad iš dviejų vakcinų antroji skiriama 10 savaičių amžiaus. Pagrindinė šio protokolo paskirtis yra leisti ankstyvą jauniklių socializaciją. VGG pripažįsta, kad tai yra labai naudinga šunų elgsenos vystymuisi. Nors ir tokie protokolai vykdomi, šeimininkai vis dar turėtų laikytis atsargumo - leisti ribotą laisvę šuniukui kontroliuojant zonas ir tik su kitais šuniukais, kurie yra sveiki ir pilnai vakcinuoti (Day et al., 2010).
Imunologiniu požiūriu, pakartotinos injekcijos duodamos šuniukams pirmaisiais jų gyvenimo metais nesudaro pastiprinimo. Jos bando sukelti pirminį imuninį atsaką suleidus susilpnintą virusą (modifikuoto gyvo viruso vakcinos) į gyvūną neturintį neutralizuojančių antikūnų, kur jis turėtų būti padaugintas antigeną pristatančių ląstelių ir stimuliuoti antigenui specifinius B ir T limfocitus. Nužudytų (inaktyvuotų) vakcinų atveju, MDA taip pat gali sąveikauti su šiuo imunologiniu procesu surišant ir užgožiant atitinkamus antigenus. Čia pakartotinės dozės yra būtinos (Greene, Schultz, 2006). Visi šunys pirmąją revakcinaciją turėtų gauti praėjus 12 mėnesių po pirminės vakcinacijos kurso. VGG iš naujo apibrėžė pagrindinį imunizacijos protokolą, kaip pirminio šuniuko režimo ansamblį plius šią pirmą revakcinaciją. 12 mėnesių revakcinacija taip pat užtikrina imunitetą šunims, kurie nepakankamai reagavo į šuniuko vakcinacijas (Day et al., 2010).
prieglaudose, kur vakcinacija patariama jei besilaukiantis gyvūnas niekada nebuvo vakcinuotas, o čia yra ligos protrūkis.
1.8. Šunų parvovirusinio enterito vakcinų tipai
Klasikinės vakcinos sudarytos iš sveikų organizmų ir yra gyvos susilpnintos (modifikuotos gyvos) arba neinfekcinės ar inaktyvuotos (nužudytos) (Green, 2006).
Infekcinė modifikuota gyvo viruso (MLV) vakcina: infekcinės vakcinos turi užkrėsti šeimininko ląsteles, kad imunizuoti. Šios vakcinos yra efektyviausios, nes jos gali suteikti tokius pačius imuniteto tipus (ląstelinį, humoralinį, sisteminį ir vietinį), kurie yra išskiriami po natūralaus poveikio (imunitetas pasveikus po ligos). Tačiau, vakcinos organizmai yra susilpninti ir nesukels ligos (Schultz, 2011; Carmichae, 1997). Šias vakcinas sudaro įvairių izoliatų, skirtingų genotipų ir įvairių titrų šunų parvovirusas. Visi genotipai antigeniškai panašūs; vakcinacija su bet kokia dabartine CPV vakcina suteiks apsauginį imunitetą nuo visų kitų variantų. Dabartines vakcinas JAV sudaro arba CPV-2 arba CPV-2b ir tai apsaugo nuo visų šiuo metu cirkuliuojančių variantų, įskaitant CPV-2c (Day et al., 2010). Neinfekcinė inaktyvuota (nužudyta) vakcina: kaip pavadinimas „neinfekcinė” leidžia suprasti, kad šios vakcinos neužkrečia šeimininko, kad išskirti antigenus. Taigi, jos turi sudaryti pakankamą kiekį antigenų, kad imunizuoti. Kadangi antigenas vienas nepajėgtų imunizuoti šuns, daugelis neinfekcinių vakcinų turi turėti adjuvantą. Adjuvantus apima plati įvairovė medžiagų, kurios palaiko ir saugo taip pat kaip ir stimuliuoja uždegiminį atsaką teikti stipresnį imuninį atsaką vakcinos antigenams. Ši padidinta nespecifinė imuninės sistemos stimuliacija, sukelta adjuvantų, reikalauja sukelti apsauginį atsaką antigenams (Welborn et al., 2011). Neinfekcinės vakcinos dažnai yra laikomos saugiausiu vakcinos tipu, nes imunizacijos agentas (virusas ar bakterija) yra miręs, todėl jis negali grįžti prie virulentiškumo ir negali sukelti ligos, kurios buvo siekiama išvengti. Tačiau reikia suprasti, kad hiperjautrumo reakcijos yra dažnesnės su neinfekcinėmis vakcinomis nei infekcinėmis, todėl jos negali
būti laikomos tokios pat saugios, kaip ir infekcinės vakcinos (Greene, 2006). Yra tik keletas galimų
nerekomenduojamos. Tačiau žuvusios CPV-2 vakcinos dėl saugumo ir efektyvumo šiose situacijose išbandytos nebuvo (Day et al., 2010).
Pasak M. J. Day (2010) ir jo kolegų, ,,jautrumo langas” yra apibrėžiamas kaip laiko tarpas, per
kurį šuniukas gali būti užkrėstas viruso, bet vakcina imunizuoti negali. Dėl labai veiksmingos MLV
vakcinos ,,jautrumo langas" yra trumpas - dvi savaitės ar mažiau, o mažiau veiksmingų vakcinų
,,jautrumo langas” yra ilgas - 10-12 savaičių. Baigiant šuniuko vakcinacijos seriją maždaug 16 savaitę ir vakcinuojant vėl vienų metų amžiaus, revakcinacija neturi būti daroma dažniau nei kas 3 metai. Jeigu MDA nėra, MLV vakcinos suteiks imunitetą anksčiau kaip 3 dienos po vakcinacijos.
Abi infekcinė ir neinfekcinė vakcinos yra svarbios ir reikalingos kiekvieno šuns vakcinacijos programai. Tačiau yra svarbu nesumaišyti neinfekcinių vakcinų su infekcinėmis tame pačiame švirkšte jei kitaip nenurodyta gamintojo (Schultz, 2011; Carmichael, 1997).
1.9. Povakcininio imuniteto trukmė
Remiantis serologiniais tyrimais imuniteto trukmė po vakcinacijos MLV vakcinomis yra 9 metai ir ilgiau. Imuniteto trukmė po vakcinacijos su nužudyta vakcina nėra žinoma. Kadangi imuniteto trukmės tyrimai yra riboti, tikslinga rekomenduoti kasmetines revakcinacijas su dauguma neinfekcinių vakcinų šunims laikomų pagrįsta rizika užsikrėsti infekciniu agentu (Day et al., 2010). Apskritai, imuniteto trukmė infekcinėms virusinėms ir bakterinėms vakcinoms yra ilgesnė nei neinfekcinių virusinių ir bakterinių vakcinų, o imunitetą suteikia paprastai daug ilgesnį virusinėms vakcinoms nei bakterinėms vakcinoms. Imuniteto trukmė yra dažnai susijusi su imunologiniais žudymo mechanizmais arba patogenų kontrole, taip pat ligos sudėtingumu ir ligos sukėlėju. Infekcinės pagrindinės vakcinos yra ne tik labai veiksmingos, jos taip pat suteikia ilgiausią imuniteto trukmę, besitęsiančią nuo 5 metų iki viso šuns gyvenimo. Šiuo metu suaugusiems šunims revakcinacijai rekomenduojamas ≥3 metų intervalas su infekcinėmis virusinėmis pagrindinėmis vakcinomis. ≥3 metai rekomendacija pagrindinėms vakcinoms pateikta remiantis minimaliais imuniteto trukmės šunų vakcinų tyrimais per pastaruosius 30 metų. Šiuos tyrimus atliko visos didžiosios vakcinas gaminančios kompanijos, taip pat ir nepriklausomi tyrėjai. Tyrimų, atliktų didžiųjų pagrindinių vakcinų šunims gamintojų, rezultatai parodė, kad minimali imuniteto trukmė jų pagrindinėms vakcinoms (CDV, CPV-2, CAV) buvo ≥ 3 metai, remiantis bandymais ir / ar serologiniais tyrimais (Schultz, 2011; Carmichael, 1997).
2. MEDŽIAGOS IR METODAI 2.1. Bandymų atlikimo schema
Tyrimai buvo atliekami Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos fakulteto Anatomijos ir fiziologijos katedros Imunologijos laboratorijoje ir privačioje veterinarijos klinikoje UAB „Dainavos veterinarija“ 2013 metais. Per šį laikotarpį buvo surinkti duomenys apie UAB „Dainavos veterinarija“ atliktas 324 profilaktines vakcinacijas prieš šunų parvovirusinę infekciją. Registruotas šunų amžius, lytis, veislė ir naudotos vakcinos duomenys bei šunų laikymo sąlygos.
Imunologiniam tyrimui atlikti panaudoti 15 kraujo serumo mėginių. Mėginiai buvo imami į atskirus mėgintuvėlius be antikoagulianto, centrifuguojami ir tyrimui naudojamas gautas kraujo serumas. Visi mėginiai buvo gauti iš UAB „Dainavos veterinarija“ apsilankiusiųjų pacientų, gyvenančių po vieną ar po kelis pas atskirus šeimininkus. Taip pat iš prieglaudoje grupuotėmis laikomų šunų. Kraujas buvo imamas iš ≤ 3 mėnesių amžiaus nevakcinuotų, kliniškai sveikų šuniukų. Gyvūnų prieglaudų globojamų šuniukų tikslus amžius dažniausiai buvo nežinomas ir nustatomas apytiksliai atliekant pirminę apžiūrą.
2.2. Specifinių antikūnų nustatymas imunofermentinės analizės rinkiniu TiterCHEK®CPV Anatomijos ir fiziologijos katedros Imunologijos laboratorijoje, panaudojus surinktus kraujo serumo mėginius, buvo atliktas mėginių tyrimas panaudojant imunofermentinės analizės rinkinį TiterCHEK®CPV . Metodas leidžia nustatyti specifinius antikūnus parvovirusams šunų kraujo serume.
Tyrimas buvo atliekamas pagal gamintojo pridėtą instrukciją. Rinkinį sudaro CPV antigenu padengta plokštelė mėginiams, teigiama kontrolė, neigiama kontrolė, konjugatas, chromogeninis substratas ir plovimo skystis.
išpilamas, o plokštelė nusausinama. Tada užnešami antriniai, prieš šunų IgG nukreipti antikūnai, konjuguoti krienų peroksidaze ir paliekami 5 minutėms kambario temperatūroje. Ir mėginiai, ir kontrolės tris kartus praplaunamos fosfatiniu buferiniu tirpalu ir jei reikia, keletą kartų distiliuotu vandeniu, užnešamas substratas, kurį skaldė krienų peroksidazės fermentas. Esant parvovirusiniams antikūnams susidarė spalvinė reakcija, kurios intensyvumas priklausė nuo specifinių antikūnų kiekio.
Vertinant rezultatus, kiekvienas mėginys plokštelėje lyginamas su teigiama ir neigiama kontrole. Mėginyje išryškėjusi mėlyna spalva, kuri yra panaši į teigiamą kontrolę ar ryškesnė, mėginys yra laikomas teigiamu ir turinčiu CPV HI ≥ 1:80 titrą. Neišryškėjusi ar mažesnio intensyvumo spalva nei teigiamos kontrolės rodo, kad neigiamą rezultatą ir CPV HI ≤ 1:80 titrą. Titro dydis interpretuojamas pagal spalvos ryškumą.
Statistiniai skaičiavimai
Surinkti duomenys buvo apdoroti ,,Microsoft Exel” (Microsoft Office Excell, 2003) programa. Duomenų skirtumai buvo statistiškai patikimi, kai p < 0.05.
3. REZULTATAI
3.1. Klinikinių tyrimų rezultatai
Privačioje veterinarijos klinikoje UAB ,,Dainavos veterinarija” 2013 metais buvo analizuojami specifinės profilaktikos duomenys parvovirusinės infekcijos atžvilgiu. Buvo ištirti 324 šunų duomenys. Imunizacijai klinikoje naudotos Virbac firmos gyvos susilpnintos DHPPi/L ir DHPPi/LR kompleksinės vakcinos. Išanalizavus duomenis nustatyta, kad 148 šuniukai buvo vakcinuoti ≤ 3 mėnesių amžiaus (45,7%) ir 176 > 3 mėnesių amžiaus šunys (54,3%) (1 lentelė).
1 lentelė. 2013m. prieš parvovirusinį enteritą vakcinuotų šunų pasiskirstymas pagal amžių.
Šunų amžius Vakcinacijų skaičius (n=324) %
≤ 3 mėnesių amžiaus 148 45.7
> 3 mėnesių amžiaus 176 54.3
Remiantis surinktais duomenimis nustatyta, kad iš 176 prieš parvovirusinį enteritą vakcinuotų šunų, esančių 3 - 12 mėnesių amžiaus grupėje buvo 11 (6,3%). Didžiausią dalį klinikoje vakcinuotų šunų sudarė šunys esantys 1 - 3 metų amžiaus grupėje. Užregistruoti 83 šioje grupėje esantys šunys, kurie sudaro 47,2%. Taip pat gana didelis vakcinacijų skaičius buvo atliktas šunims esantiems 3 – 6 metų amžiaus grupėje. Šioje grupėje užregistruoti 59 šunys, o tai sudaro 33,5%. Kiek mažiau vakcinuota šunų esančių virš 6 metų amžiaus grupėje, kurie atitinka 13,1% (4 paveikslas).
5 pav. Prieš šunų parvovirusinį enteritą vakcinuotų suaugusių kalių pasiskirstymo pagal amžių tyrimo rezultatai.
Vakcinuotų šunų veislių analizės rezultatai rodo, kad daugiausia, tiek šuniukų ≤ 3 mėnesių amžiaus, tiek suaugusių šunų > 3 mėnesių amžiaus grupėse, vakcinuota mišrūnų, kurie sudaro 20,3% ≤ 3 mėnesių amžiaus ir 23,9% > 3 mėnesių amžiaus grupėse. Jorkšyro terjero veislės šunys užima 18,9% ir 18,2% visų šunų. Kita dažniausiai vakcinuota veislė buvo Vakarų Škotų terjerai, kurie sudarė 10,8% ir 6,3% visų vakcinuotų šunų.
2 lentelė. Parvovirusinio enterito atžvilgiu vakcinuotų šunų veislių analizės rezultatai šuniukų (≤ 3 mėn.) ir suaugusių šunų (> 3 mėn.) grupėse.
Veislė Vakcinuotų šuniukų iki 3 mėn. amžiaus skaičius, vnt. Vakcinuotų šuniukų iki 3 mėn. amžiaus % Vakcinuotų suaugusių šunų skaičius, vnt. Vakcinuotų suaugusių šunų % Mišrūnas 30 20.3 42 23.9 Vokiečių aviganis 9 6.1 5 2.8 Prancūzų buldogas 13 8.8 8 4.5 Jorkšyro terjeras 28 18.9 32 18.2 Mopsas 8 5.4 5 2.8 Labradoro retriveris 4 2.7 9 5.1 Toiterjeras 7 4.7 9 5.1
Vakarų Škotų terjeras 16 10.8 11 6.3
Analizuojant klinikoje surinktus vakcinacijos duomenis nustatyta, kad patelių buvo vakcinuota daugiau, nei patinų. Daugiausia patinų vakcinuota pirmine vakcina 6 savaičių amžiuje, taip pat 1 – 3 ir 3 - 6 metų amžiaus grupėse. Didžiausias patelių, vakcinuotų prieš parvovirusinį enteritą, skaičius yra 1 – 3 metų amžiaus grupėje. Kiek mažiau patelių vakcinuota 6 savaičių ir 3 - 6 metų amžiaus grupėje. Viso vakcinuotos 183 patelės pasiskirsčiusios įvairaus amžiaus grupėse.
3 lentelė. Prieš šunų parvovirusinį enteritą vakcinuotų šunų pasiskirstymas priklausomai nuo lyties įvairaus amžiaus grupėse.
Lytis 6 sa v. 8 sa v. 9 sa v. 12 s av . 3-12 m ėn . 1-3 m . 3-6 m . > 6 m . Viso atvejų Patinas 26 17 7 14 6 30 27 14 141 Patelė 38 15 9 22 5 53 32 9 183 Iš viso: 64 32 16 36 11 83 59 23 324
Pagal surinktus duomenis apie vakcinuojamas suaugusias kales nustatyta, kad didžiąją dalį – 56% 2013 metais vakcinuotų suaugusiųjų patelių užima patelės, esančios 1 – 3 metų amžiaus grupėje. Šiek tiek mažiau – 34% šioje tiriamojoje grupėje užima 3 – 6 metų amžiaus grupėje esančios patelės. Ir tik 10% sudaro patelės, vyresnės nei 6 metų amžiaus (5 paveikslas).
4-oje lentelėje pateikti duomenys apie suaugusių patelių skaičiaus pasiskirstymą prieš planuojamą kergimą ir eilinę kasmetinę profilaktinę vakcinaciją. Prieš planuojamą kergimą viso buvo vakcinuota 11 patelių, iš kurių 8 patelės 1 - 3 metų amžiaus ir 3 patelės 3 – 6 metų amžiaus. Vyresnės kalės prieš kergimą nevakcinuotos. Profilaktine kasmetine vakcina viso vakcinuotos 83 patelės, iš kurių 45 patelės 1 - 3 metų amžiaus, 29 patelės 3 – 6 metų amžiaus ir 9 vyresnės nei 6 metų amžiaus.
4 lentelė. Prieš parvovirusinį enteritą vakcinuotų suaugusių kalių analizės rezultatai prieš kergimą.
Amžius Vakcinacija prieš kergimą Profilaktinė kasmetinė
vakcinacija Viso atvejų
1-3 m. 8 45 53
3-6 m. 3 29 32
>6 m. 0 9 9
Viso: 11 83 94
Išanalizavus klinikoje surinktus duomenis apie šuniukų iki 12 savaičių amžiaus vakcinaciją prieš parvovirusinį enteritą daugiakomponente vakcina, nustatyta, kad pirmą kartą vakcinuojamų šuniukų daugiausia vakcinuota 6 savaičių amžiaus - 64 šuniukai (43,2%). 8 savaičių amžiaus pirmą kartą vakcinuoti 9 šuniukai – 6,1% ir 6 šuniukai 12 savaičių amžiaus, kas sudaro 4,1%. 12 savaičių vakcinuotų šuniukų grupę sudaro gyvūnų prieglaudos globotiniai, kurių tikslus amžius nebuvo žinomas, tačiau klinikinės apžiūros metu nustatytas apytikris toks jų amžius.
Antroji vakcinacija klinikoje buvo atliekama 8 savaičių amžiaus šuniukams. Šiame amžiuje atlikta 23 (15,5%) vakcinacijos. 9 savaičių amžiuje antrąja vakcina vakcinuota 11 šuniukų, kas sudaro 7,4% visų vakcinuotųjų. Šešių ir dvylikos savaičių amžiaus grupėse antroji vakcinacija nebuvo atliekama.
5 lentelė. Vakcinacijos schemų šuniukų iki 12 savaičių amžiaus grupėje tyrimo rezultatai.
Pirmoji vakcinacija Antroji vakcinacija Trečioji vakcinacija
Amžius
Viso atvejų % Viso atvejų % Viso atvejų %
6 sav. 64 43.2 - - - -
8 sav. 9 6.1 23 15.5 - -
9 sav. 5 3.4 11 7.4 - -
12 sav. 6 4.1 - - 30 20.3
Veterinarijos klinikoje vakcinuojant šuniukus iki 3 mėnesių amžiaus prieš šunų parvovirusinį enteritą, buvo naudojamos daugiakomponentės Virbac firmos Canigen DHPPi/L ir DHPPi/LR vakcinos. Pirmoji ir antroji vakcinacijos yra atliekamos naudojant DHPPi/L vakciną, o trečioji – DHPPi/LR. Pagal grafike pateiktus duomenis nustatyta, kad pirmoji vakcinacija DHPPi/L buvo atlikta 78 šuniukams, antroji – 34 šuniukams. Trečioji vakcinacija DHPPi/LR vakcina buvo atlikta 30 šuniukų. Taip pat ši vakcina buvo panaudota vakcinuojant 6 gyvūnų prieglaudos globotiniams, kurių tikslus amžius bei informacija apie gyvenimo sąlygas prieš patenkant į globą, nebuvo žinomi.
3.2. Motininių antikūnų tyrimo rezultatai
Imunologiniam tyrimui atlikti buvo surinkta ir panaudota 15 kraujo serumo mėginių iš skirtingų vadų nevakcinuotų šuniukų iki 3 mėnesių amžiaus. 6 lentelėje pateikti duomenys apie mėginius.
6 lentelė. Motininio imuniteto lygio nustatymui atrinktų kraujo serumo mėginių duomenys.
Nr. Veislė Amžius Lytis
Šuniukų skaičius vadoje
Šuniukų vada
1. Mišrūnas 8 sav. Patelė 5 2
2. Mišrūnas 8 sav. Patelė 5 2
3. Mišrūnas 8 sav. Patelė 5 2
4. Mišrūnas 8 sav. Patelė 5 2
5. Mišrūnas 12 sav. Patelė Nežinoma Nežinoma
6. Kinų kuoduotasis 6 sav. Patinas 5 3
7. Kinų kuoduotasis 6 sav. Patinas 5 3
8. Sibiro Haskis 8 sav. Patelė 3 1
9. Mišrūnas 8 sav. Patinas 3 1
10. Mišrūnas 8 sav. Patinas 3 1
11. Mišrūnas 8 sav. Patinas 3 1
12. Prancūzų buldogas 6 sav. Patinas 4 2
13. Jorkšyro terjeras 8 sav. Patelė 2 2
14. Biglis 8 sav. Patinas 3 3
Lentelės duomenys rodo, kad visų tirtų 6 savaičių amžiaus šuniukų motininis imunitetas prieš CPV buvo išsivystęs, kadangi kraujo serume buvo aptikta specifinių antikūnų prieš šį sukėlėją (teigiama reakcija). 100% tirtų serumo mėginių turėjo vidutinį 1 : 1007 titrą. 8 savaičių amžiaus tarpe buvo tirta 11 serumo mėginių, iš kurių tik 5 turėjo antigenui specifinių antikūnų, kas sudaro 45,5% visų šioje amžiaus grupėje tirtų mėginių, kurių nustatytas vidutinis titras yra 1:272. Buvo tirtas vienas mėginys 12 savaičių amžiaus grupėje, tačiau šiame mėginyje specifinių antikūnų nustatyta nebuvo. Prieš paimant mėginį ir atliekant tyrimą visi šuniukai buvo kliniškai sveiki. Duomenys pateikti 7 lentelėje.
7 lentelė. Motininio imuniteto prieš CPV tyrimo imunofermentinės analizės metodu rezultatai 6 – 12 sav. amžiaus šuniukų grupėje.
Iš jų turėjo motininius antikūnus Šuniukų amžius Tirtas mėginių skaičius Skaičius % Antikūnų vidutinis titras 6 sav. 3 3 100 1:1007 8 sav. 11 5 45.5 1:272 12 sav. 1 0 0 -
Didžiausias motininių antikūnų titras pastebėtas Kinų kuoduotųjų veislės šunims (1:1040). Šios veislės šunų antikūnų titrai buvo tris kartus didesni nei Biglio veislės šuns bei mišrūnų kraujo serumuose. Prancūzų buldogo veislės šuniuko titras siekė 1:940 ir tai yra 3 kartus didesnis titras nei Biglio veislės šuniuko (1:320). Šuniukų mišrūnų vidutinis titras ir Biglio veislės šuniuko kraujo serumo antikūnų titras skyrėsi tik 1:80. Parvovirusinio enterito viruso specifinių antikūnų nebuvo nustatyta 4 mišrūnams, Sibiro Haskiui, Jorkšyro terjerui ir Labradoro retriveriui. IFA antikūnų titras buvo ≤ 1:80, kuris rodo neigiamą tyrimo rezultatą.
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Kad jaunikliai būtų tinkamai apsaugoti nuo infekcijų, jie turi gauti antikūnų iš motinos (Sjaastad et al., 2010). Naujagimiai žinduoliai įgyja imunoglobulinus iš motinos po gimimo pasisavinus imunoglobulinais turtingas krekenis (Day, 2012). Mūsų tyrimo metu ši teorija pasitvirtino, nes tyrimams surinktuose šuniukų kraujo serumo mėginiuose imunofermentinės analizės metodu buvo nustatyti motininiai antikūnai. I. Tizard (2013) teigimu tik 5 – 10% IgG yra tiesiogiai perduodama per placentą, o didžiausioji dalis pasisavinama per priešpienį, todėl galima daryti išvadą, kad tirtų šuniukų antikūnai buvo gauti būtent iš motinos su pienu, nes jie nebuvo vakcinuoti.
Pasak I. Tizard (2013), yra trys pagrindinės nesėkmingo pasyvaus pernešimo iš krekenų priežastys. Pirmoji, kad motina gali išskirti nepakankamai arba prastos kokybės krekenas. Antroji, kad gali būti išskiriama pakankamai krekenų, bet naujagimis gali jų nepasisavinti. Ir trečioji, jog gali būti sutrikusi absorbcija iš žarnyno nepaisant pakankamo priešpienio suvartojimo. Atlikto tyrimo duomenimis galime iš dalies patvirtinti šiuos teiginius, kadangi parvovirusinio enterito specifinių antikūnų nebuvo nustatyta 7 tirtiems šuniukams ir tai galėjo įtakoti aukščiau išvardinti faktoriai. Tačiau tikslioms to priežastims patvirtinti turime per mažai duomenų. Pastebėta, kad kai kuriose vadose buvo tiek turintys, tiek neturintys specifinius antikūnus prieš virusą šuniukai. Imuniteto parvovirusams tyrimus yra tikslinga praplėsti, nes šio tyrimo metu gauti duomenys, o taip pat moklinėse publikacijose pateikti rezultatai gana prieštaringi ir nėra išsamūs.
motininio imuniteto sumažėjimą galima rekomenduoti standartinėje klinikoje vakcinacijos laiką pradėti ne 6, kaip tai buvo nustatyta šio tyrimo metu, bet 8 savaičių amžiuje. Būtina pažymėti, kad buvo ištirtas tik vienas 12 savaičių amžiaus šuniukas, todėl nei patvirtinti, nei paneigti teiginio apie sėkmingiausią vakcinaciją šiame amžiuje negalime.
WSAVA nurodė, kad pradinę šuniukų ≤ 16 savaičių amžiaus imunizaciją reikia atlikti 8 – 9 amžiaus savaitę, tuomet kas 3 – 4 savaites iki 14 – 16 savaičių amžiaus (Day et al., 2010). AAHA pateiktose šunų vakcinacijos prieš CPV-2 rekomendacijose taip pat nurodoma, kad ≤ 16 savaičių amžiaus šuniukai, turėtų būti vakcinuojami, modifikuota gyvo viruso vakcina, kas 3 – 4 savaites tarp 6 ir 16 amžiaus savaičių (pavyzdžiui, 6, 10, ir 14 savaitę ar 8, 12 ir 16 savaitę) (Welborn et al., 2011). Remiantis išanalizuotais šunų vakcinacijos klinikiniais atvejais nustatyta, kad pirmoji vakcinacija daugiausiai yra atliekama 6 savaitę (43,2% visų vakcinacijų) ir ženkliai mažiau jų atliekama 8 – 9 savaičių amžiuje. Antroji vakcinacja veterinarinėje praktikoje dažniausia būtent aštuntąją, devintąją savaitę, o trečioji vakcinacija atliekama 12 savaičių amžiaus. Lyginant su autorių pateikta informacija klinikinėje praktikoje, pirmoji vakcinacija atliekama per anksti, tačiau tarp toliau sekančių vakcinavimų išlaikomas 3 – 4 savaičių intervalas. M. J. Day (2010) teigia, kad privalomoji revakcinacija prieš šunų parvovirusinį enteritą turėtų būti atliekama po metų ir tuomet ne anksčiau kaip kas 3 metus. Klinikoje atliekama kasmetinė privalomoji vakcinacija. Svarbu pažymėti, kad tokia schema nurodyta imunizacijai naudojamos vakcinos instrukcijoje.
S. Taylor (2008) teigimu, kales reikėtų vakcinuoti prieš poravimąsi. Taip pat galima vakcinuoti nėštumo metu bet su inaktyvuota vakcina. Gautais duomenimis nustatėme, kad klinikinėje praktikoje vakcinavimas prieš kergimą vykdomas ir jis daugiausiai buvo atliekamas 1 – 3 metų amžiaus grupėje.
IŠVADOS
1. Standartinėje smulkių gyvūnų klinikoje šuniukų parvovirusinio enterito vakcinacijos atliekamos
6, 8-9 ir 12 savaičių laikotarpyje, kuomet motininio imuniteto parvovirusui specifinių antikūnų vidutinis titras yra ne mažesnis nei 1:1007.
2. Šešių savaičių amžiaus šuniukų grupėje nustatyti aukšti (iki 1:1040) parvovirusui specifinių
antikūnų titrai įrodo, kad pirmą kartą vakcinuojamų šuniukų motininis imunitetas šiame amžiuje gali nuslopinti aktyvų imuninį atsaką.
3. Aštuonių savaičių amžiaus šuniukų motininių antikūnų parvovirusams titras kraujo serumo
mėginiuose sumažėjo 3,7 karto iki 1:272 ir todėl leidžia atlikti sėkmingą vakcinaciją jau nuo 8 savaičių amžiaus.
4. Nors didžiausias antikūnų parvovirusams kiekis prieš vakcinaciją buvo nustatytas Kinų
kuoduotiesiems ir Prancūzų buldogui, tačiau statistiškai titro padidėjimo kuriai nors šunų veislei nebuvo nustatyta (p > 0,05).
5. Parvovirusinio enterito vakcinacijos duomenų analizės rezultatai įrodo, kad aktyvus
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Appel M.J.G., Cooper B.J., Greisen H., Carmichael L.E. Status report: canine viral enteritis.
Journal of the American Veterinary Medicine Association. 1978. Vol. 173. P.1516–1518.
2. Barr S.C., Bowman D.D. Canine and Feline infectious diseases and parasitology. Second
edition. 2011. P. 110-116.
3. Burtonboy S., Charlier P., Hertoghs J., Lobmann M., Wiseman A., Woods S. Performance of
high titre attenuated canine parvovirus vaccine in pups with maternally derived antibody. Veterinary Record. 1991. Vol. 128. P.377-381.
4. Carmichael L.E. Vaccines for dogs. Veterinary Vaccinology. 1997. Amsterdam. Elsevier.
P.326-335.
5. Carmichael L.E. Vaccines for dogs. Veterinary Vaccinology. Amsterdam. Elsevier. 1997. P.
326-325.
6. Champpuis G., Neonatal immunity and immunisation in early age: lessons from veterinary
medicine. Immunity in early life. France. 1998. Vol. 16. Issues 14-15. P.1468-1472.
7. Day M.J. Clinical immunology of dog and cat. Second edition. London. Manson Publishing
Ltd. 2012. P.413-430.
8. Day M.J. Immune system development in the dog and cat. Journal of Comparative Pathology.
2007. Vol. 137. P.10-15.
9. Day M.J. Neonatal immunity. Proceedings of the 34th World Small Animal Veterinary
Congress. WSAVA. Brasil. 2009.
10.Day M.J., Horzinek M.C., Schultz R.D. Guidelines for the vaccination of dogs and cats. Journal
of Small Animal Practice. WSAVA. 2010. Vol. 51. P. 1-19.
11.De Creamer K.G.M., Stylianides E., Vuuren M. Efficacy of vaccination at 4 and 6 weeks in the
control of canine parvovirus. Veterinary Microbiology. 2011. Vol. 194. Issue 1-2. P. 126-132. 12. Decaro N., Buonavoglia C. Canine parvovirus - a review of epidemiological and diagnostic
aspects, with emphasis on type2c. 2012. https://www.pubmed.com/pubmed/21962408. prieiga
13. Decaro N., Campolo M., Desario C., Elia G., Martella V., Lorusso E., Buonavoglia C. Maternally-derived antibodies in pups and protection from canine parvovirus infection. 2005.
http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1045105605000564. prieiga per internetą
2013-10-06.
14. Decaro N., Desario C., Elia G., Martella V., Mari V., Lavazza A., Nardi M., Buonavoglia C. Evidence for immunisation failure in vaccinated adult dogs infected with canine parvovirus type 2c. New Microbiology. 2006. Vol. 31. P.125–130.
15.Greene C.E., Schultz R.D. Infectious Diseases of the Dog and Cat. Third edition. Philadelphia:
WB Saunders. 2006. P.1069-1119.
16. Houston D.M., Ribble C.S., Head L.L. Risk factors associated with parvovirus enteritis in dogs. Journal of the American Veterinary Association. 1996. Vol. 208. P.542-548.
http://www.ivis.org/advances/infect_dis_carmichael/schultz/ivis.pdf. prieiga per internetą 2013-11-10.
17. Kumar M., Nandi S. Canine parvovirus: Current perspective. Indian Journal of virology. 2010. Vol. 21. P.31-44.
18.Kutzler M.A. Causes of canine neonatal morbidity and methods to prevent losses. Proceeding of
the LAVECCS Congreso Latinoamericano de Emergencia y Cuidados Intensivos. Mexico.
2012. http://www.ivis.org/proceedings/laveccs/2012/Kutzler2.pdf. prieiga per internetą
2013-11-15.
19. Lamm C.G., Rezabek G.B. Parvovirus infection in domestic companion animals. 2008.
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18501282 . prieiga per internetą 2013-10-15.
20.Lund E. Clinical epidemiology – vaccination perspectives. Veterinary focus. 2012. Vol. 22.
P.36-37.
21.Lund. E. Clinical epidemiology - vaccination perspectives. Veterinary focus. 2012. Vol. 22.
Issue 2. P. 36-37.
22.Macartney L., Thompson H., McCandlish I.A., Cornwell H.J. Canine parvovirus: interaction
between passive immunity and virulent challenge. 1988. P.573–576.
23.Martella V., Cavalli A., Decaro N., Elia G., Desario C., Campolo M., Bozzo G., Tarsitano E.,
24. Pollock R.V.H., Coyne M.J. Canine parvovirus. 1993. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practices. Vol. 23. P. 555-568.
25.Schultz R.D. Considerations in designing effective and safe vaccination programs for dogs.
International Veterinary Information Service. 2000.
26.Schultz R.D. Considerations in designing effective and safe vaccination programs for dogs.
International Veterinary Information Service. 2000.
http://www.itsfortheanimals.com/Adobe/IVIS-Considerations%20in%20Designing%20Effective%20and%20Safe%20Vaccination%20Programs%20for% 20Dogs%202000.pdf. prieiga per internetą 2013-12-20.
27.Sykes J. Vaccination regimes for dogs and cats. Veterinary focus. 2012. Vol. 22. P.29-35.
28. Sjaastad Ø.V., Hove K., Sand O. Physiology of Domestic Animals. Scandinavian Veterinary Press. 2010. P. 333-354.
29. Taylor S. Šunų ir kačių neonatologija ir pediatrija“. LSGVGA/FECAVA seminaras. Vilnius. 2008. P. 30.
30. Tizard I.R. Veterinary immunology. An introduction. Eight edition. Elsevier Inc. 2009. P.4-306. 31. Tizard I.R. Veterinary immunology. Ninth edition. Elsevier Inc. 2013. P. 233-236.
32.Waner T., Naveh A., Wudovsky I., Carmichael L.E. Assessment of maternal antibody decay
and response to canine parvovirus vaccination using a clinic-based enzyme-linked immunosorbent assay. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. 1996. Vol. 8. P.427–432. 33. Welborn V., DeVries J.G., Ford R., Franklin R.T., Hurley K.F., McClure K.D., Paul M.A.,
Schultz R.D. Canine Vaccination Guidelines. Veterinary Practice Guidelines. AAHA. 2011. P. 1-37.
34. Wells D.L., Hepper P.G. Prevalence of disease in dogs purchased from an animal rescue shelter. Veterinary Record. Vol. 144. P.35-38.
35. Willem C., Latour S., Lacheretz A. Control of canine parvovirus infection in breeding kennels: study of the efficacy of a high titer attenuated canine parvovirus vaccine. Revue De MЀdecine VЀtЀrinaire. 2001. P.373–378.
36.Zentek J. Advances in Puppy & Kitten Health Care. Iams Clinical Nutrition Symposium. Spain.
2005. http://www.ivis.org/proceedings/iams/2005_seville/zentek1.pdf. prieiga per internetą 2013–
