KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Jonas Grincevičius
VISUOMENöS VAISTINöSE TEIKIAMOS FARMACINöS
PASLAUGOS TYRIMAS IR ĮVERTINIMAS
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, farmacija (09 B)
Disertacija rengta 2003 – 2007 metais Kauno medicinos universitete Mokslinis vadovas
prof. habil. dr. Arūnas Savickas (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, farmacija – 09 B)
Konsultantas
TURINYS
1. ĮVADAS...4
1.1. Darbo mokslinis naujumas ir praktin÷ reikšm÷...5
1.2. Darbo tikslas ir uždaviniai...6
2. TYRIMŲ APŽVALGA...8
2.1. Farmacin÷s paslaugos prielaidos, samprata ir genez÷ Lietuvos farmacinę veiklą reglamentuojančių norminių aktų kontekste...8
2.2. Tyrimai, analizuojantys farmacin÷s paslaugos teikimą ir jos kokybę...12
2.3. Farmacin÷s paslaugos daugiamatiškumas, principai ir funkcijos...19
3. TYRIMO METOTOLOGIJA IR METODAI...25
4. TYRIMŲ REZULTATAI...29
4.1. FARMACIJOS SPECIALISTŲ VEIKLOS YPATUMAI TEIKIANT FARMACINĘ PASLAUGĄ VISUOMENöS VAISTINöSE...29
4.2. PACIENTŲ POŽIŪRIS Į VISUOMENöS VAISTINöSE TEIKIAMĄ FARMACINĘ PASLAUGĄ IR JOS KOKYBĘ...71
4.3. PACIENTŲ ORGANIZACIJŲ VADOVIŲ POŽIŪRIS Į VISUOMENöS VAISTINöSE TEIKIAMĄ FARMACINĘ PASLAUGĄ IR JOS KOKYBĘ...79
5. FARMACINöS PASLAUGOS MODELIS...89
6. IŠVADOS...91
7. SIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS FARMACINöS PASLAUGOS TOBULINIMUI...92
8. BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS...94
9. DISERTACIJOS TEMA SPAUSDINTŲ DARBŲ SĄRAŠAS...100
1. ĮVADAS
Tai - gyventojų farmakoterapijos saugikliai - dar vienas sveikatos specialistas patikrina ar ekonominiai ištekliai bus efektyviai panaudoti ir pasiektas optimalus gydymas ir palankios ligos išeitys. Pacientai – subjektų grup÷, kuri turi įtakos farmacijos verslui. Farmaciniai produktai yra specifin÷ prek÷, nes šių produktų vartotojai, skirtingai nei kitų produktų ar paslaugų vartotojai, negali patys objektyviai įvertinti savo poreikių, tod÷l produktų pasirinkimą lemia gydytojai, vaistininkai bei kiti medicinos specialistai [71]. Kadangi kiekvienas pilietis negali tur÷ti profesionalių žinių apie vaistus, tačiau dalis farmacinių preparatų parduodami be gydytojo paskyrimo – recepto, - tinkama konsultacija ir informavimas užkerta kelią neteisingam vaistų vartojimui ir padeda išsaugoti ne tik ekonominius asmens išteklius, bet ir vartotojų sveikatą bei darbingumą. Pasitenkinimas sveikatos apsaugos paslaugomis priklauso nuo jų prieinamumo [14]. Nereceptinių vaistų išdavimas sumažina sveikatos priežiūros kaštus, gydytojų darbo krūvį bei pagerina gydymo prieinamumą – vaisto parinkimo ir išdavimo funkciją atlieka farmacijos specialistas. Farmacin÷ paslauga ypatinga ir tuo, kad kiekvienas farmacijos specialistas turi savo individualų požiūrį į klientą ir į veiksmus, kuriuos reikia atlikti paslaugos teikimo metu. Ne veltui tik tinkamas farmacin÷s paslaugos suvokimas ir šios id÷jos internalizavimas yra būtinas tam, kad farmacijos specialistas atliktų aukščiau išvardintas funkcijas.
1.1. Darbo mokslinis naujumas ir praktin÷ reikšm÷
originalios rekomendacijos, kurios gali paskatinti atkreipti d÷mesį į problematiškiausias sritis ir pad÷ti tobulinti farmacinę paslaugą. Teoriniu atžvilgiu tyrime atskleistas farmacin÷s paslaugos daugiamatiškumas, principai ir funkcijos praplečia požiūrį į farmacijos specialistą, kuris, teikdamas farmacinę paslaugą, atlieka plačias socialines, taip pat ir sveikatos priežiūros specialisto funkcijas. Tai leidžia kurti farmacijos specialistų nuolatinio mokymosi modelius, skatinančius farmacin÷s paslaugos internalizavimą. Remiantis farmacijos specialistų ir pacientų nuomone, atskleidžiamas grįžtamasis ryšys, turintis įtaką teoriniams teiginiams, kuriais gal÷tų būti grindžiamos farmacijos specialistų ugdymo ir farmacin÷s veiklos modernizavimo kryptys, norint pagerinti farmacin÷s paslaugos teikimą. Išanalizavus problemas, su kuriomis susiduria farmacijos specialistai, teikdami farmacinę paslaugą, ir įvertinus veiksnių, mažinančių galimybes suteikti pilnavertę paslaugą, įtaką, pateikiamos rekomendacijos, kurių įgyvendinimas pad÷tų tobulinti farmacijos specialistų veiklą. Tyrimo rezultatų pagrindu būtų galima koreguoti farmacijos specialistų ugdymo programas, nustatyti strategiją, kaip įveikti išorines ir vidines kliūtis farmacijos sektoriuje, o farmacinę paslaugą pagerinti ir padaryti labiau prieinamą. Pacientų lūkesčių ir farmacijos specialistų nuomon÷s analiz÷ sudaro sąlygas įvertinti sunkumų priežastis ir numatyti modelius, kaip užtikrinti glaudų tarpusavio bendradarbiavimą, lemiantį tinkamą farmacinę paslaugą.
1.2. Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas – atskleisti farmacin÷s paslaugos sampratą ir prielaidas sociumo kaitos kontekste ir, remiantis farmacijos specialistų požiūriu bei pacientų lūkesčiais, pateikti rekomendacijas farmacinei paslaugai tobulinti.
Tyrimo uždaviniai:
1. Aptarti farmacin÷s paslaugos sampratą, prielaidas ir genezę, apžvelgiant ją reglamentuojančius norminius aktus, egzistavusius skirtingais Lietuvos vystymosi laikotarpiais.
2. Remiantis farmacijos specialistų požiūriu atskleisti farmacin÷s paslaugos teikimo ypatumus išduodant receptinius vaistus visuomen÷s vaistin÷se.
3. Remiantis farmacijos specialistų požiūriu atskleisti farmacin÷s paslaugos teikimo ypatumus išduodant nereceptinius vaistus visuomen÷s vaistin÷se.
4. Nustatyti vaistin÷s lankytojų – pacientų – požiūrį ir lūkesčius farmacin÷s paslaugos atžvilgiu.
Tyrimo hipotez÷s:
1. farmacijos specialistų požiūris į farmacin÷s paslaugos teikimą sutampa su GVP rekomendacijomis;
2. farmacin÷ paslauga, teikiama Lietuvoje, visuomen÷s vaistin÷se, pacientų lūkesčius tenkina nepilnai.
Objektas – farmacin÷ paslauga teikiama Lietuvos visuomen÷s vaistin÷se.
2. TYRIMŲ APŽVALGA
2.1. Farmacin÷s paslaugos prielaidos, samprata ir genez÷ Lietuvos farmacinę veiklą reglamentuojančių norminių aktų kontekste
Farmacin÷s paslaugos sąvoka Lietuvoje prad÷ta vartoti palyginti neseniai. Oficialiuose dokumentuose šis terminas pamin÷tas 1994 - aisiais metais Lietuvos Respublikos Sveikatos santvarkos įstatymo projekte [43]. Nuo tada prad÷ta šią sąvoką plačiau vartoti bei diskutuoti kas yra farmacin÷ paslauga ir kokia ji tur÷tų būti.
Pirmąsias užuominas apie vaistin÷se teikiamas paslaugas galima rasti 1680 m. rugpjūčio 26 d. K÷dainių kunigaikštyt÷s Liudvikos Karolinos Radvilait÷s suteiktoje privilegijoje. Ši privilegija leido Jokūbui Apeldornui įsteigti antrąją vaistinę K÷dainiuose [86]. Šios privilegijos ištrauka skelbia, kad [vaistininkas] „... gerų ir šviežių vaistų ir visų medicinai reikalingų daiktų visada tur÷tų, kad aršeniko ir kitokio nuodo ir žmonių sveikatai kenksmingų daiktų nepardavin÷tų, nebent patikimiems žmon÷ms, kurių niekuo nebūtų galima įtarti, ir kad sutiktų laikytis pareigų punktų kaip Gdansko vaistininkai, kurie šiuos punktus turi atspausdintus, nes šios vaistin÷s, kasmet gerai tai išmanančių žmonių mano paliepimu bus tikrinamos ir d÷l vaistų kainos“ [50].
1795 m., po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstyb÷s padalijimo, didžioji dalis (Užnemun÷ atiteko Prūsijai) lietuviškų žemių buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Lietuvoje įsigaliojo Rusijos imperijos įstatymai. Farmacinę veiklą reglamentavo 1789 m. Rusijos vaistinių statutas [32].
Nepriklausomoje 1918 – 1940 metų Lietuvoje farmacijos sistema iš pradžių buvo tvarkoma pagal carin÷s Rusijos įstatymus, galiojo 1905 m. carin÷s Rusijos medicinos statutas su kai kuriais nedideliais pakeitimais [32]. Tik 1937 m. gruodžio 16 d. paskelbtas Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatymas [82], kuriame taip pat tiesiogiai apie farmacinę paslaugą neužsimenama. Tačiau, remiantis šiuo įstatymu bei 1938 m. birželio 15 d. paskelbtomis Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos taisykl÷mis [83] galima teigti, kad pagrindas ir prielaidos teikti farmacinę paslaugą buvo įstatymiškai įformintos. Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatyme nurodyta, kad vaistines steigti ir tur÷ti gali tik valstyb÷, vietos savivaldyb÷s, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugija bei turintys aukštąjį išsilavinimą farmacininkai, ne jaunesni kaip 25 metų amžiaus, kurie turi praktikos teises ir yra Lietuvos piliečiai. Įstatyme aiškiai reglamentuota vaistinių steigimo įvairiose vietov÷se sąlygos ir konkurencija.
Įstatyme numatyti tam tikri reikalavimai vaistin÷s vidaus aplinkai, vaistų bei kitų prekių išdavimui vaistin÷se.
ved÷jas gali laikinai uždaryti vaistinę. Taisykl÷se reikalauta, kad vaistin÷s patalpa būtų sausa, šviesi, jos dydis tiktų vaistin÷s darbui, švari ir laiku remontuojama. Šiose taisykl÷se nustatyti ir specialūs išduodamų receptinių ir nereceptinių vaistų žym÷jimo reikalavimai.
Galima teigti, kad Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatyme bei taisykl÷se smulkiai reglamentuota to meto vaistin÷s išorę ir vidų, darbo laiką, materialinę bazę, netgi išduodamų vaistų žym÷jimą, tačiau nebuvo nustatyti jokie reikalavimai, kaip tur÷tų būti konsultuojamas pacientas, perkantis receptinius ar nereceptinius vaistus.
1940 – aisiais metais Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą visa šalis patyr÷ didelius sukr÷timus, o vaistin÷s buvo nacionalizuotos. Okupacijos metais sveikatos apsaugą, o taip pat ir farmacinę veiklą reglamentavo Lietuvos Tarybų Socialistin÷s Respublikos sveikatos apsaugos įstatymas [45]. Įstatymo leid÷jas tik abstrakčiai paliet÷ kai kuriuos farmacin÷s veiklos aspektus, t.y. medicinine ir farmacine veikla užsiimančių asmenų profesinių žinių įgijimą ir tobulinimą. Įstatyme teigiama, kad medicinine ir farmacine veikla užsiimti leidžiama asmenims, baigusiems atitinkamas TSRS aukštąsias ir specialiąsias vidurines mokyklas. Sveikatos apsaugos organų ir įstaigų vadovai privalo sudaryti medicinos ir farmacijos darbuotojams reikiamas sąlygas, kad jie gal÷tų sistemingai kelti savo kvalifikaciją. Farmacijos specialistų darbas vaistin÷se buvo įvardytas tik kaip „pagalba vaistais“ – įstatymas teig÷, kad pagalbą vaistais piliečiams teikia valstybin÷s farmacijos įstaigos, taip pat gydymo ir profilaktikos įstaigos. Tačiau farmacijos specialistai nebuvo vien tik vaistų pardav÷jai. Pavyzdžiui, 1977 metų gruodžio 12 dienos Lietuvos SSR sveikatos apsaugos ministerijos įsakyme Nr. 932 „D÷l receptų išrašymo ambulatoriniams ligoniams ir vaistų išdavimo pagal tvarkos“ [22] reglamentuota, kad vartojimo būdas turi būti rašomas dviem kalbom (lietuvių ir rusų) aiškiai ir tiksliai, nebuvo leidžiama rašyti „vartojimo būdas žinomas“, „vaistas vidiniam vartojimui“ ir pan. Sovietin÷s valdžios metais Lietuvoje, kaip ir kitose Sovietų Sąjungos vietov÷se, nuolat trūko vaistų [74]. Siekiant pagerinti gyventojų aprūpinimą ir informavimą apie vaistin÷se esamus vaistus, buvo steigiami taip vadinami vaistų informacijos kabinetai.
Taigi sovietiniu laikotarpiu tam tikri farmacin÷s paslaugos (pvz.: informacijos apie vaistus teikimas) elementai buvo aptinkami to meto vaistinių veikloje.
vaistin÷se. 2004 metų balandžio 29 dieną priimtame farmacin÷s veiklos įstatymo preambul÷s, 1, 2, 4, 5, 6, 7, 8, 10(1), 13, 14, 16, 19, 20, 21, 22, 24, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 10(2), 19(1), 20(1), 20(2), 20(3) straipsniais bei priedu įstatyme [38], kartu su kitais pakeitimais numatytas ir dalinis farmacin÷s veiklos sąvokos pakeitimas – įstatyme skelbiama, kad vienas iš farmacin÷s veiklos aspektų yra informacijos ir konsultacijų apie vaistus ir vaistines medžiagas teikimas. 2006 metų birželio 22 dieną priimtame Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatyme [39] farmacin÷s paslaugos sąvoka patikslinta ir nurodyta, kad farmacin÷ paslauga tai - vaistininko praktika vaistin÷je, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacin÷s informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimą. Vaistin÷ šiame įstatyme apibūdinama kaip juridinis asmuo, vykdantis farmacinę veiklą, apimančią vaistinių preparatų įsigijimą, laikymą, pardavimą (išdavimą) galutiniam vartotojui, farmacinių paslaugų teikimą ir (ar) ekstemporalių vaistinių preparatų gamybą, kokyb÷s kontrolę. Įstatyme pateikiama ne tik farmacin÷s paslaugos sąvoka, bet ir reikalaujama, kad paslauga būtų teikiama rutiniškai – vaistinių preparatų pardavimo (išdavimo) metu. Galiausiai 2007 metų birželio 15 dieną patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas D÷l Geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo [17]. Šio įsakymo tikslas – įteisinti nuostatus, kurie smulkiai ir detaliai reglamentuotų farmacijos specialistų veiksmus, taip pat ir vaistin÷se teikiamą farmacinę paslaugą ir kitas paslaugas bei jų turinį, taip užtikrinant geresnę gyventojų ir visos visuomen÷s sveikatą. GVP nuostatos smulkiai reglamentuoja kaip vaistin÷je turi būti teikiama farmacin÷ paslauga bei konkretinama, kaip tur÷tų būti atliekami vieni ar kiti farmacijos specialisto veiksmai visuomen÷s vaistin÷se. Tokiu būdu farmacin÷ paslauga įprasminama kaip svarbus ir visateisis sveikatos priežiūros sistemos elementas, turintis įtakos pirmin÷s sveikatos priežiūros racionalizavimui ir tobulinimui.
eil÷je, mažesni kaštai) [7, 75]. Farmacijos specialistas yra vienas iš pirmin÷s sveikatos priežiūros specialistų, kartu su bendrosios praktikos gydytoju ir kitais sveikatos priežiūros specialistais siekiantis užtikrinti optimalią pirminio lygio sveikatos priežiūrą.
2.2. Tyrimai, analizuojantys farmacin÷s paslaugos turinį ir jos kokybę
Lietuvoje farmacin÷ paslauga prad÷ta tyrin÷ti XX amžiaus pabaigoje. Pirmieji darbai analizavo vaistų vartojimo, parinkimo, kaštų ir racionalaus vartojimo problemas, [31] tačiau sunkiais pereinamaisiais farmacijos sektoriaus privatizavimo ir sud÷tingos ekonomin÷s situacijos laikais sunku buvo kalb÷ti apie farmacinę paslaugą visuomen÷s vaistin÷se.
Farmacijos verslo raidos problemas analizavusi Rasa Smaliukien÷ [71] (2002 metai) daktaro disertacijoje pažymi, kad nebeužtenka naudoti metodus, didinančius tik ekonominius pasiekimus. Farmacijos verslo pl÷trai tampa svarbus pacientų profesionalus informavimas apie farmacinius preparatus, farmacijos specialistų ir gydytojų santykiai, bei socialinio marketingo pl÷tojimo principai farmacijos versle [71]. Išsamiau farmacin÷ paslauga prad÷ta analizuoti nuo 2002 metų. Publikuoti keli moksliniai straipsniai, analizuojantys vieną ar kitą farmacin÷s paslaugos aspektą. Daugiausiai šia tema dom÷josi dr. Vaidas Skyrius (2002, 2003 metai) [69, 52, 67, 68], doc. dr. Raimondas Radžiūnas (2002, 2003) [67, 68, 69, 52], doc. dr. Zita Barsteigien÷ (2002, 2003 metai) [68, 69] ir kiti. Išanalizavus literatūrą, paaišk÷jo, kad publikacijų apie farmacin÷s paslaugos aspektus n÷ra daug – rasti tik 3 straipsniai [67, 68] ir viena daktaro disertacija [70] (2.1 lentel÷).
2.1 lentel÷. Tyrimai analizuojantys farmacinę paslaugą
Tyrimas Tyrimo metodas Tiriamoji populiacija Statistinis rezultatų apdorojimas Išvados Komentarai Skyrius V. ir kt. 2002 Kiekybinis. Anketin÷ apklausa 148 Lietuvos visuomen÷s vaistinių vadovai Rezultatų procentin÷ išraiška
Vaistin÷s kol kas nepasiruošusios visas farmacijos paslaugas teikti pagal farmacin÷s rūpybos reikalavimus. Farmacin÷ paslauga suteikiama, tačiau jos kokybę der÷tų gerinti.
Mika-lauskien÷ R. Ir kt., 2003 Kiekybinis. Anketin÷ apklausa Apklausti pacientai ir farmacijos specialistai 150 visuomen÷s vaistin÷je Rezultatų procentin÷ išraiška Visuomen÷s vaistin÷je pacientai gauna esminę informaciją apie vaisto dozavimą, vartojimo dažnumą ir laiką. Paaiškinamoji informacija teikiama nepakankamai. Farmacin÷ paslauga – pacientų informavimas ir nereceptinių vaistų parinkimas suteikiama,
Visi tyrimai yra kiekybiniai, taigi jais stengtasi atspind÷ti realią Lietuvos situaciją. Straipsnių rezultatai atkreipia d÷mesį į aktualią Lietuvos problematiką – vaistin÷se teikiami farmacin÷s paslaugos elementai, kuriuos der÷tų tobulinti.
Lietuvoje dar netyrin÷ti visi Farmacijos įstatyme [39] apibr÷žti farmacin÷s paslaugos aspektai, apsiribota tik kai kuriais iš jų. Dažniausiai analizuojama pacientų informavimo kokyb÷, praktiškai neliesta gydytojų informavimo tema. Deja, rezultatai atskleid÷, kad net pati paprasčiausia pacientų informavimo forma – pakuot÷s lapelių padavimas išduodant vaistus dar n÷ra visur rutiniška procedūra. Receptų kontrol÷s ir pacientų bei gydytojų konsultavimo aspektai analizuoti keliose publikacijose [68, 69]. Nepakankamas d÷mesys skirtas nereceptinių vaistų parinkimui ir savigydai. Nereceptinių vaistų parinkimas – svarbi farmacin÷s paslaugos dalis. Farmacijos specialistas tampa lengviausiai prieinamu sveikatos priežiūros specialistu, kuris privalo išklausyti, įvertinti skundus, suteikti tikslią išsamią informaciją apie vaistą, duoti tinkamą ir kvalifikuotą patarimą kaip saugiai vartoti vaistą, persp÷ti apie nepageidaujamas reakcijas į vaistą [7]. Net pus÷s pacientų pasirinkimą, kokį pirkti nereceptinį vaistą, lemia farmacijos specialisto patarimai [52]. Vaistinių vadovų nuomonių tyrimai [69] atskleid÷, kad farmacijos specialistai, parduodami vaistus, ne visada suteikia reikiamą informaciją (2.2 lentel÷). Pacientų anketin÷ apklausa parod÷, kad net 25 - 40% respondentų mano, jog informacija apie vaistus nepakankama. Galima sp÷ti, kad daugeliu atveju paciento informavimo kokyb÷ yra prastesn÷, negu mano vaistinių vadovai.
2.2 lentel÷. Pacientų informavimas apie perkamą vaistą
Informavimas Mikalauskien÷ R. ir kt., 2003. Respondentai - pacientai Skyrius V. ir kt., 2003. Respondentai – vaistinių vadovai Informacija apie paciento
vartojamus vaistus 60% 50%
Informacija apie galimą vaistų sąveiką 24% 50%
Tinkamiausių nereceptinių vaistų parinkimas 58% 42% Konsultacija apie nereceptinių vaistų vartojimo indikacijas 24% 42% Pacientas suprato jam skirto vaisto
indikacijas, vartojimo periodiškumą 93% 90%
Informacija apie vaisto vartojimo trukmę 59% 90% Išsiaiškinimas, ar pacientas viską suprato 26% 82% Farmacijos specialistas skiria reikiamą kiekį laiko
konsultacijai 67% 85%
Patarimai, kaip pagerinti esamą sveikatos
būklę nemedikamentin÷mis priemon÷mis, informavimas, kokių vaistų vengti arba kuriuos
vartoti papildomai su vartojamais.
24% 87%
kad jų pavaldiniai konsultuojasi su gydytojais ir informuoja juos, kai pastebi neteisingą vaisto pavadinimą ar dozę [68], kiti tyrimai šio rezultato nepatvirtino, tod÷l duomenų, kaip palaikomas farmacijos specialisto – gydytojo ryšys Lietuvoje trūksta.
Sveiką gyvenimo būdą propaguojanti informacija Lietuvos vaistin÷se platinama labai retai, vaistin÷se galima rasti tik reklaminių bukletų. Tokio pobūdžio informacijos platinimas n÷ra privaloma farmacin÷s paslaugos dalis, tačiau tai būtų įrankis, galintis pad÷ti kokybiškiau konsultuoti ir ugdyti pacientų siekį rūpintis savo sveikata.
Išsamiausiai farmacinę paslaugą analizavo dr. V. Skyrius disertacijoje „Farmacinių paslaugų kokyb÷s sistemos tyrimas ir įdiegimas Lietuvoje“ [70]. Šio tyrimo respondentai – vaistinių vadovai.
Norint išsiaiškinti, kokie farmacin÷s paslaugos tyrimai vykdomi užsienio valstyb÷se, atlikta detali mokslinių straipsnių paieška interneto duomenų baz÷se, tokiose kaip MEDLINE, PUBMED, Scholar.google ir kt. Iš rastų straipsnių atrinkti tie, kuriuose analizuojama situacija konkrečioje Europos valstyb÷je, Europos regione ar visoje Europoje. Analizuoti ir interpretuoti anglų kalba pateikti straipsniai ar jų santraukos. Deja, rytų Europos šalių autorių darbų šia tema nerasta.
Estijoje farmacin÷s paslaugos teikimo ypatumus tyr÷ Peeter Villako, Ain Raal [84]. Tyrimo metu apklausti farmacijos specialistai (n =135) ir pacientai (n =1979), atlikta respondentų anketin÷ apklausa apie farmacin÷s paslaugos elementus ir jų svarbą. Pacientams vyrams svarbiausia buvo galimyb÷s prie vaistin÷s pasistatyti automobilį, greitas ir malonus aptarnavimas. Pacient÷ms moterims buvo svarbiau kaina ir platus vaistų pasirinkimas. Farmacijos specialistai siek÷ suteikti pacientams daugiau informacijos, bet pervertino greito aptarnavimo reikšmę. Pacientai labiau vertino privatumą, diskretiškumą ir konfidencialumą. Tai ypač buvo svarbu jauniems, gaunantiems geras pajamas didmiesčių gyventojams. Taigi, pacientams greitas aptarnavimas nebuvo toks svarbus, kaip jo kokyb÷. Jie taip pat teig÷, kad vaistin÷se gal÷tų būti platesnis prekių asortimentas, pageidavo, kad būtų pagerinta farmacin÷ paslauga, profesionalo konsultacijos lygis ir užtikrintas privatumas.
Įdomų tyrimą apie Estijos pacientų – vaistinių lankytojų informuotumą atliko tarptautin÷ mokslininkų komanda Daisy Volmer, John Lilja, David Hamilton [85]. Šio darbo tikslas buvo įvertinti pacientų žinias apie jų sveikatą bei jų informuotumą apie nesunkias ligas ir nereceptinius vaistus. Tyr÷jai nustat÷, kad apie nereceptinius vaistus ir nesunkias ligas žmon÷s turi pakankamai informacijos. Svarbu, kad farmacijos specialistai suteiktų išsamią informaciją apie vaistus, o u sveikatos priežiūros specialistai tarpusavyje keistųsi informacija apie nereceptinius vaistus.
Taigi išduodamas nereceptinį vaistą, vaistininkas būtinai turi konsultuoti. Norint užtikrinti saugią savigydą, pacientams reikia suteikti nekomercinę informaciją ir pakuot÷s lapelius,.
Švedijoje šią temą analizavo Maj-Britt Hedvall, Mikael Paltschik [27]. Jų tyrimas atskleid÷, kad farmacin÷s paslaugos vystymuisi turi įtakos šios, taip tyr÷jų įvardytos, vartotojų grup÷s – „patenkintieji“, priklausantys nuo farmacijos specialisto, nepriklausomi, žingeidūs ir „nepatenkintieji“. Atitinkamų šių pacientų grupių reikmių patenkinimas turi įtakos tolimesniam farmacin÷s paslaugos vystymuisi. Kitas tyrimas [90] atskleid÷, kad vaistų vartojimo problemos dažniausiai buvo vaistų vartojimas ne pagal indikacijas ir nes÷kmingas gydymas. Dažniausiai pasitaikiusi nepageidaujama reakcija į vaistą buvo virškinimo sutrikimas. Įsigijusiems dermatologinius vaistus pacientams iškilo žymiai daugiau problemų, nei buvo galima tik÷tis palyginti su pardavimo mastais. Pagrindiniai problemų sprendimo būdai buvo pacientų konsultavimas, netinkamų vaistų vartojimo nutraukimas, patarimas konsultuotis su gydytoju.
Tommy Westerlund ir Thony Björk [89] apžvelg÷ Švedijos farmacijos sistemą, pagrindinį d÷mesį atkreipdami į su vaistų vartojimu susijusias problemas. 1995 metais buvo sudaryta klasifikacijos sistema, kuri buvo nuo 2001 metų perkelta į visų visuomen÷s vaistinių programinę įrangą. Nacionalinis registras buvo įkurtas 2004 metais, jame buvo renkama informacija apie problemas, susijusias su vaistų vartojimu ir intervencijomis. Ši nauja konsultavimo technika, skirta nustatyti su vaistais susijusias problemas, buvo s÷kmingai išbandyta. Nuo 2006 metų naudojamas atnaujintas vaistų išdavimo pacientams registras, o pacientų medicininius įrašus saugo 160 vaistinių.
Danijoje šiuo klausimu tyrimus atliko Lotte Stig Nørgaard, Lene Colberg ir Mie Riise Niemann [56]. Šie autoriai atliko socialinį tyrimą; jie siek÷ palyginti įvairius farmacijos specialisto, kaip techninio darbuotojo, standartizuoto konsultanto, vaistų eksperto, lyderio, individualių patarimų teik÷jo, vaidmenis. Hanne Herborg, Ellen Westh Sørensen ir Bente Frøkjær apžvelg÷ Danijos visuomen÷s vaistin÷se teikiamas paslaugas [28]. Be farmacin÷s paslaugos elementų, tokių kaip vaistų išdavimas, konsultavimas apie vaistų vartojimą, generinius vaistus, dozavimą taip pat siūlomos gliukoz÷s kiekio kraujyje, kraujo spaudimo, cholesterolio kiekio kraujyje matavimo paslaugos.
farmacin÷s informacijos teik÷ju. 1983 metais min÷ta funkcija buvo reglamentuota Suomijos teisin÷je sistemoje.
Suomijos mokslininkai Nina M. Katajavuori, Sanna P. Valtonen, Kirsi M. Pietila, A. Onerva Pekkonen, Sari A. Lindblom - Yalanne ir Marija S. Airaksinen [35] atskleid÷ kai kuriuos klaidingus įsitikinimus apie pacientų konsultavimą. Nustatyta, kad pacientai nori būti konsultuojami ir tik mažuma atsisak÷ pasiūlytos paslaugos. Dar vienas mitas, kad pacientai yra pasyvūs farmacin÷s paslaugos vartotojai, iš tiesų jie aktyviai rūpinasi savo sveikatos būkle. Taip pat nustatyta, kad pacientai nori būti konsultuojami ir apie vaistus, kuriuos jie dažnai vartoja. Autoriai išskyr÷, kad bendravimo įgūdžiai yra svarbūs farmacin÷s paslaugos teikimui. Airaksinen su kolegomis taip pat analizavo farmacijos specialistų ir pacientų bendravimo ypatybes [1].
Simon J. Bell, Minna Väänänen, Harri Ovaskainen, Ulla Närhi ir Marja S Airaksinen taip pat apžvelg÷ visuomen÷s vaistinių veiklą ir vystymosi kryptis [4]. Nuo 2000 metų Suomijoje žymiai pager÷jo farmacijos specialistų teikiamos medicinin÷s konsultacijos. Nuo 1990 Suomijos vaistin÷s aktyviai dalyvauja nacionalin÷se visuomen÷s sveikatos programose, ypač astmos, cukrinio diabeto, širdies ligų prevencijos ir gydymo. Plačiai naudojami elektroniniai receptai, o šiuo metu vykdomas tarpdisciplininis projektas apie senų žmonių vaistų vartojimą.
Centrin÷je Europoje darbų, analizuojančių farmacinę paslaugą paskelbta nedaug. Slovakijoje šia tema dom÷josi Verlag Springer, Jan Majtás [72]. Jie analizavo pereinamojo laikotarpio farmacinę paslaugą (1995 metais), kuomet dar buvo privačios ir valstybin÷s vaistin÷s. Pagrindin÷s problemos buvo apmok÷jimas už vaistus ir vaistų sąrašai.
Jungtin÷je Karalyst÷je taip pat atlikta nemažai tyrimų apie piktnaudžiavimą nereceptiniais vaistais [48, 49, 12]. Pagrindin÷s identifikuotos vaistų grup÷s buvo analgetikai, migdomieji, preparatai, kurių sud÷tyje buvo pseudoefedrino ir kodeino, sud÷tiniai vaistai nuo kosulio, vidurius laisvinantys vaistai, antibiotikai. Nustatyta, kad farmacijos specialistai urbanizuotose vietov÷se dažniau pranešdavo apie piktnaudžiavimą vaistais [48]. Tyrimai atskleid÷, kad farmacijos specialistams reikalinga parama kovojant su piktnaudžiavimu nereceptiniais vaistais [49]. Taip pat nustatyta, kad farmacijos specialistai stokoja žinių, reikalingų užtikrinti kokybišką nereceptinių vaistų išdavimą [88].
Jungtin÷je Karalyst÷je atlikti konsultavimo problemų tyrimai [80, 15, 87] atskleid÷, kad trūksta tarpusavio supratimo tarp pacientų ir farmacijos specialistų , skiriasi nuomon÷s apie tai, kada ir kaip patarimai tur÷tų būti duodami ir kam tų patarimų reikia. Kitas tyrimas parod÷, kad farmacijos specialistai gali diagnozuoti pacientams nesunkias ligas, kurių gydymui reikalinga profesionali pagalba, bet nebūtina šeimos gydytojo konsultacija [54].
Jungtin÷je Karalyst÷je farmacin÷ paslauga nuo 2005 metų yra trijų pakopų [55]: bazin÷, pažangesn÷ ir aukšto lygio. Nuo 2005 metų pažangesnio lygio farmacin÷ paslauga – vaistų vartojimo peržiūr÷jimas – buvo teikiama maždaug pus÷je visuomen÷s vaistinių, o net ketvirtadalis vaistinių teik÷ aukšto lygio farmacinę paslaugą, į kurią į÷jo tokie elementai, kaip dalyvavimas metadono administravimo, rūkymo metimo programose. Taip pat vyksta diskusija apie elektroninius paciento duomenų įrašus, kuri būtų papildoma priemon÷, padedanti kokybiškai suteikti farmacinę paslaugą [62].
vaistų, medicinin÷s paskirties produktų bei farmacin÷s paslaugos prieinamumą kiekvienam visuomen÷s nariui [20].
Nepaisant tokios situacijos, 2007 metais skelbtas tyrimas atskleid÷, kad šiaur÷s rytų Vokietijos farmacijos specialistai nepakankamai gerai konsultuoja pacientus [2]. Taikant slapto pirk÷jo metodą gauta, kad tik trečdalis vaistininkų įsp÷jo pacientus apie vaistų tarpusavio sąveiką, o informacija apie pacientą surenkama nepakankamai išsamiai.
Šveicarijoje atlikti tyrimai atskleid÷, kad visuomen÷s vaistin÷se modernizuojama farmacin÷ paslauga tampa ir sveikatos priežiūros paslauga. Skiriama daugiau d÷mesio farmacijos specialistų mokymui ir tyrimams farmacijos sektoriuje, vaistin÷se naudojamos naujos technologijos, vystoma moderni farmacin÷ paslauga. Tinkamas bendradarbiavimas su gydytojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais padeda tobulinti sveikatos priežiūrą šalyje [26].
Olandijoje atliktuose tyrimuose teigiama, kad farmacin÷ rūpyba šalyje yra gerai išvystyta [53]. Tokią situaciją l÷m÷ klinikin÷s farmacijos integracija į visuomen÷s vaistinių veiklą nuo 1980. Automatin÷ gydymo vaistais priežiūra, struktūrizuotas, aukštos kokyb÷s konsultavimas vaistų vartojimo klausimais ir tai, kad pacientai pastoviai lankosi toje pačioje vaistin÷je, padeda Olandijos pacientus apsaugoti nuo su vaistų vartojimu susijusių problemų.
Pietų Europoje farmacin÷s paslaugos tyrimų atlikta nedaug. Ispanijoje tyrimus atliko Bahi Takkouche, Francisco Caamaño Isorna, Juan Jesús Gestal-Otero ir Manuel Tomé-Otero [79, 10,11]. Pastarieji mokslininkai tyr÷ konsultavimą, kai farmacijos specialistas nustato, kad pacientui nereikia jokio vaisto arba rekomenduoja apsilankyti pas savo gydytoją. Rasta, kad vaistininkai, kurie mano, kad gydytojai skiria per daug vaistų, rečiau išleisdavo pacientą nepardavę vaistų (OR = 0.48) ir dažniau rekomendavo pacientams pasikonsultuoti su gydytoju (OR = 2.33). Iš kitos pus÷s tie, kurie man÷, kad gali pad÷ti pacientui išspręsti problemą be vaistų, tai ir steng÷si kuo dažniau taip pasielgti (OR = 1.24). Vaistininko, kaip sveikatos ugdytojo įvertinimas buvo siejamas su sugeb÷jimu dažniau problemą išspręsti be vaistų (OR = 3.81). Farmacijos specialistai, kurie man÷, kad klientas yra pakankamai kompetentingas užsiimti savigyda, dažniau rekomenduodavo konsultuotis su gydytoju (OR = 1.58). Tyrimai atskleid÷, kad norint pakeisti vaistininkų konsultavimo įpročius, reikia keisti jų požiūrį į patį konsultavimą [11]. Kiti, min÷tų autorių atlikti tyrimai, atskleid÷ poreikį gerinti farmacijos specialistų konsultavimo įgūdžius, atkreipti d÷mesį farmacijos specialistų darbo krūvius [79]. Portugalijoje Afonso M. Cavaco, J. P. Sousa Dias ir Ian P. Bates atliktas tyrimas atskleid÷ siaurą pacientų supratimą apie farmacijos specialisto darbo specifiką ir farmacinę paslaugą. Autoriai teigia, kad paviršutiniškos visuomen÷s žinios ir menki lūkesčiai lemia nenorą išpl÷sti farmacijos specialisto vaidmenį [13].
aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmečiuose). Šiuo metu vakarų Europoje tiriamos problemos dažniausiai susietos su farmacine rūpyba bei jos taikymu siaurose srityse.
2.3. Farmacin÷s paslaugos daugiamatiškumas, principai ir funkcijos
Farmacin÷ paslauga labai panaši į kitas teikiamas paslaugas, tačiau kartu ir labai unikali. Tuo pačiu atsiskleidžia farmacin÷s paslaugos daugiamatiškumas. Visų pirma farmacin÷ paslauga - dvipusis procesas - jame betarpiškai dalyvauja farmacijos specialistas ir pacientas. Farmacin÷ paslauga turi visas pagrindines paslaugų charakteristikas [25]:
neapčiuopiamumą;
heterogeniškumą;
gamybos, paskirstymo ir vartojimo vienalaikiškumą; paslauga – tai veikla arba procesas;
vartotojas dalyvauja gamybos procese;
pagrindin÷ vert÷ sukuriama pirk÷jo ir pardav÷jo sąveikos metu; nesand÷liuojama;
nuosavyb÷ neperduodama.
Farmacijos specialistui suteikus farmacinę paslaugą vartotojas gauna neapčiuopiamą produktą – jo žinias arba informaciją. D÷l paciento ir farmacijos specialisto įtakos gamybos, paskirstymo ir vartojimo procesui bei esant poreikiui jį individualizuoti farmacin÷ms paslaugoms būdingas heterogeniškumas. Individualizavimas yra būtina ir neatskiriama farmacin÷s paslaugos savyb÷, nes kiekvienas pacientas ateina su tik jam būdinga problema ir reikalingi tik jam vienam priimtini sprendimo būdai. D÷l heterogeniškumo yra neįmanoma standartizuoti paslaugą ir užtikrinti vienodą jos kokybę kiekvienam klientui.
Farmacin÷s paslaugos kūrimas, paskirstymas ir vartojimas vyksta tuo pačiu metu. Pacientas tiesiogiai dalyvauja gamybos procese, taigi paslaugos kokyb÷ priklauso nuo vartotojo asmeninių savybių ir turimos informacijos. At÷jęs į vaistinę pacientas privalo aiškiai išsakyti problemą ir pateikti turimus receptus. Taip pat jis turi suvokti paskirtos farmakoterapijos reikalingumą. Paslauga – tai veikla arba procesas, vykstantis farmacijos specialisto – paciento kontakto metu, tod÷l pacientas neturi galimyb÷s palyginti skirtingus produktus ir nežino galimo gydymo poveikio. Šiuo atveju vartotojas retai žino, ką perka, tod÷l tarp farmacijos specialisto ir paciento turi būti abipusis pasitik÷jimas.
viršijus vienam farmacijos specialistui per dieną aptarnaujamų pacientų skaičiaus normą, paslaugos kokyb÷ d÷l žmogiškųjų faktorių įtakos (nuovargis, d÷mesingumo stoka ir kt.) gali suprast÷ti. Kadangi farmacin÷ paslauga sukuriama pirk÷jo (paciento) ir teik÷jo (vaistininko) sąveikos metu, tos sąveikos kokyb÷ ir lemia farmacin÷s paslaugos kokybę.
Farmacin÷ paslauga, skirtingai nei prek÷s, negali būti sand÷liuojama. Farmacin÷s paslaugos teikimas skiriasi nuo kitos farmaciniame sektoriuje vykdomos veiklos ir turi socialinį pobūdį. Sociologijoje paslauga suvokiama kaip patarnavimas, pagalba ir kaip visuomen÷s vartojamoji vert÷, pasireiškianti darbo naudingu efektu, įgaunančiu nematerialią ar materialią formą [36].
1997 metų PSO pranešime „Vaistininko vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje“ [64] yra siūloma „septynių žvaigždučių“ farmacijos specialisto samprata. Jis tur÷tų atitikti šiuos kriterijus:
1. Glob÷jiškas – farmacijos specialistas, suteikdamas farmacinę paslaugą, rūpinasi paciento gerove. Kadangi, teikiant paslaugą, reikalinga klinikin÷, analitin÷, technologin÷ bei reguliacin÷ veikla, farmacijos specialistas turi laisvai bendrauti ir su individais, ir su gyventojų grup÷mis. Farmacijos specialisto praktika turi būti integruota ir tęstin÷ visos sveikatos priežiūros ir kitų farmacijos specialistų atžvilgiu. Farmacin÷ paslauga turi būti aukščiausios kokyb÷s.
2. Priimantis sprendimus − farmacijos specialisto darbo pagrindas yra tinkamas, efektyvus ir ekonomiškas resursų (personalo, vaistų, cheminių medžiagų, įrangos, tyrimų) panaudojimas. Nor÷damas pasiekti šių tikslų, farmacijos specialistas turi sugeb÷ti įvertinti, atlikti sintezę ir priimti atitinkamus sprendimus.
3. Lengvai bendraujantis – farmacijos specialistas yra puikus tarpininkas tarp gydytojo ir paciento, tod÷l privalo kompetentingai bendrauti su kitais sveikatos priežiūros specialistais ir visuomene. Bendravimas gali būti ir žodinis ir nežodinis, svarbūs išklausymo ir rašymo įgūdžiai.
4. Lyderis – kadangi farmacijos specialistui tenka spręsti tarpdisciplinines situacijas, jis dirba vietov÷se, kur kiti sveikatos priežiūros specialistai yra sunkiai prieinami ar jų išvis n÷ra, jis privalo vadovauti bendruomen÷s gerovei. Vadovavimas apima atjautą ir empatiją, sprendimų pri÷mimą, bendravimą ir efektyvią vadybą.
6. Mokymosi visą gyvenimą dalyvis – farmacijos specialistui nebeužtenka žinių, įgytų studijų metų, jis privalo mokytis visą gyvenimą. Nuolatiniame mokymosi užtikrinime aktyviai dalyvauja aukštoji mokykla. Tačiau farmacijos specialistas turi išmokti mokytis ir įsisavinti žinias pats.
7. Mokytojas – farmacijos specialistas yra atsakingas už jaunosios farmacijos specialistų kartos ugdymą ir mokymą. Svarbus ne tik žinių perdavimas, bet ir galimyb÷ sukaupti naujų žinių bei pagerinti įgūdžius.
8. Tyr÷jas – naujas vaidmuo farmacijos specialistams. Farmacijos specialistų įsijungimas į atliekamus medicininius tyrimus gal÷tų atnešti daug naudos.
Remiantis farmacin÷s paslaugos samprata, sociologiniais, filosofiniais ir psichologiniais požiūriais į sveikatą ir ligą sąlyginai galima skirti tokias farmacin÷s paslaugos funkcijas [30]:
komunikacin÷ – siekiant kuo geresnių farmakoterapijos rezultatų, būtinas gilus ir nuoširdus bendravimas tarp farmacijos specialisto ir paciento.
Pažinimo – farmacijos specialistas turi stengtis pažinti pacientą, išsiaiškinti jo problemas, turi atsirasti tarpusavio pasitik÷jimas;
Sveikatinimo – iš farmacijos specialisto gautas žinias pacientas gali perteikti toliau. Ugdomoji – talpina savyje mokomąją, lavinamąją ir aukl÷jamąją, taip pat ir tinka
farmacijos specialistui bei sveikatos priežiūros specialistui.
Organizavimo – kokybiškam farmacin÷s paslaugos teikimui atitinkamai turi būti organizuotas visos vaistin÷s darbas.
Planavimo. Vadovavimo. Monitoringo.
Galima skirti šiuos farmacin÷s paslaugos principus, kurių laikantis farmacijos specialistas bendrauja su pacientu:
humaniškumo principas.
Individualaus pri÷jimo prie paciento principas. Sąžiningumo, doros principas.
Pastabumo ir atjautos principas. Konfidencialumo principas.
formavimas ir veikdinimas. Švietimas kaip visokeriopos informacijos (epistemin÷s - gnoseologin÷s, technologin÷s, vertinamosios) teikimas mokymo bei prusinimo priemon÷mis turtina asmenybę, o veikdinimas ją lavina ir aukl÷ja [30]. Farmacijos specialistas, kvalifikuotai suteikdamas žinias apie medicininius preparatus, šviečia pacientus, o parinkdamas nereceptinius vaistus, tikrindamas receptus ir atitinkamai juos vertindamas – globoja ir padeda žmon÷ms farmakoterapijos klausimais, rūpinasi jų sveikata, taip užtikrindamas optimalų vaistų vartojimą, taigi aukl÷ja. Savo ruožtu, aukl÷jimui dera globojimas ir pagalba, rūpestis žmogaus ateitimi [30], ypač tais, kuriems to labiausiai reikia – pacientais. Farmacijos specialisto aukl÷jimo priemon÷ – aukl÷jamasis bendravimas. Ši sąvoka apibr÷žiama kaip aukl÷tojų ir aukl÷tinių keitimasis vertybine informacija – žodiniais ir nežodiniais signalais, realios ir nerealios tikrov÷s reikšm÷mis ir prasm÷mis, išgyvenimais, elgesio patirtimi [30]. Farmacijos specialistas suteikia interesantui žinių apie specifinį vaistinį preparatą, jį konsultuoja įvairiais klausimais, susijusiais su jo vartojimu. Aišku, tam reikalingas apgalvotas aukl÷jimo stilius ir metodai. Pagrindin÷s aukl÷jimo priemon÷s, kurias naudoja farmacijos specialistas – ugdomosios informacijos turinys, paprastai gnoseologinis, taip pat žodis, kalba, kuri pl÷toja paciento savimonę, koreguoja elgesį ir veiklą. Taip savimon÷ turt÷ja, darosi objektyvesn÷, dalykiškesn÷ aplinkos ir savęs atžvilgiu [30]. Turtingesn÷ savimon÷ gali tur÷ti įtakos racionalesnei savigydai, taigi pasiekiama optimali farmakoterapija mažiausiais ekonominiais kaštais. Kita aukl÷jimo priemon÷ – veiksmas, priklauso ne tik nuo farmacijos specialisto geb÷jimo paaiškinti specifinę informacija jam suprantamu būdu, bet ir nuo paties paciento noro laikytis rekomendacijų. Deja, ši aukl÷jimo priemon÷ n÷ra kontroliuojama farmacijos specialisto, tačiau turtingesn÷ ir objektyvesn÷ savimon÷ gali lemti paciento stipresnę motyvaciją laikytis gydymo rekomendacijų ir taip pasiekti reikiamą gydymo rezultatą.
Galima teigti, kad pavyzdys, kaip aukl÷jimo priemon÷, nors ir įtaigi, sunkiai įvertinama praktikoje ir labiau priklauso nuo asmeninių specialisto ir kliento santykių, negu nuo jo, kaip profesionalo, suteiktų farmacinių paslaugų.
naudodamas medicinos, psichologijos, etikos bei teis÷s žinias, kvalifikuotai ir aktyviai pagelb÷s, vadovaus. Aukl÷jant rūpinamasi apsaugoti žmogų nuo žalos, šiuo atveju, nuo netinkamos farmakoterapijos. Veiksmingumas pasireiškia per pacientų ir sveikatos specialistų švietimą, prusinimą, pamokant, globojant, formuojat tinkamą požiūrį. Farmacin÷ paslauga teikiama individualiai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir problematiką. Konsultuojant ir informuojant atskleidžiamas farmakoterapijos prasmingumas ir pacientui, ir gydytojui, o tai, savo ruožtu, turi įtakos pastarojo pažangai ir profesin÷s kvalifikacijos k÷limui.
santykių veik÷jų susiklosto tiesiogin÷s tarpusavio priklausomyb÷s ryšiai: stipresnieji tarsi rūpinasi silpnesniais, o pastarieji mainais už globą atsimoka [33]. Taigi farmacijos specialistas, kaip patronas gali pasiūlyti pacientui tinkamą farmakoterapiją preparato, doz÷s, vartojimo trukm÷s atžvilgiu, suteikti farmacinę konsultaciją ir informuoti. Tai skatina pacientą pasitik÷ti profesionalu, sumažina jo ekonominius ir socialinis ligos kaštus ir lemia jo norą, esant reikalui, v÷l grįžti pas specialistą.
Farmacijos specialistui, teikiančiam farmacinę paslaugą, yra iššūkis atlikti visuomen÷s ugdytojo, „policininko“ – kontrolieriaus ir sveikatos priežiūros specialisto pareigas. Iš paslaugos teik÷jo tikimasi „multikvalifikacijos“. Tai savo ruožtu leidžia didinti produktyvumą ir gerinti prekių ir paslaugų kokybę, - darbuotojai, kurie gali įvairiai prisid÷ti prie savo darbo, s÷kmingai spręs problemas ir ras kūrybiškus metodus [24].
Apibendrinus analiz÷s rezultatus, galima teigti, kad:
- skirtingais mūsų valstyb÷s vystymosi etapais gyventojų sveikatos apsaugos (konkrečiai - vaistin÷se teikiamų paslaugų) problemoms buvo skiriamas atitinkamas d÷mesys;
- Lietuvoje sąlyginai nedaug atlikta mokslinių tyrimų analizuojančių farmacinę paslaugą ir jos bruožus bei ypatumus; užsienio valstyb÷se farmacin÷ paslauga gyventojams teikiama atsižvelgiant į visuomen÷s poreikius ir lūkesčius šalies sveikatos apsaugos sistemai;
3. TYRIMO METODOLOGIJA IR METODAI
Metodologija. Rengiant disertacinį darbą remtasi humanistin÷s filosofijos ir psichologijos id÷jomis, grindžiančiomis skirtingų visuomen÷s sluoksnių žmonių santykius, akcentuojančiomis žmogaus laisvę, asmenyb÷s saviraišką, visybiškumą, pabr÷žiant, kad savojo Aš aktualizacija pirmiausia vyksta iš savo vidinių nuostatų [65, 46]. Socialin÷s kaitos teorija, pripažįstančia funkcin÷s analiz÷s modelių sistemą – ji taikoma tiriant atskiras sistemas (sveikatos apsaugos sistema, farmacijos specialistų rengimo sistema, švietimo sistema ir t.t.) ir nustatant jų bendrumą kintančio sociumo kontekste [51]. Struktūrinio funkcionalizmo nuostata, kad liga tai disfunkcija, galinti suardyti normaliai, sklandžiai veikiančią visuomenę [58]. Richardo Wilkinsono id÷ja, kad socialiniai veiksniai – socialinių kontaktų stiprumas, bendruomeniniai saitai, socialin÷s pagalbos pasiekiamumas, saugumo jausmas yra pagrindiniai visuomen÷s santykin÷s sveikatos veiksniai. Sveikiausios pasaulio visuomen÷s yra ne tos šalys, kurios turtingiausios, o tos kuriose pajamos paskirstomos tolygiausiai, o socialin÷s integracijos lygiai aukščiausi [91]. Anthony Gidenso tinklaveikos teorijos id÷ja, kad daugeliui organizacijų veikiant kaip laisviems tinklams, iškyla asmens ryšio svarba su kitais asmenimis [24].
Tyrimo metodai ir jų parinkimo kriterijai:
1. Teoriniai: medicinin÷s, farmacin÷s, psichologin÷s, sociologin÷s, ekonomin÷s, edukologin÷s, filosofin÷s literatūros studijavimas pasirinkto tyrimo aspektu; Tarptautin÷s farmacijos federacijos dokumentų ir Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros sistemą reglamentuojančių norminių aktų analiz÷;
2. Istoriniai lyginamieji: farmacin÷s paslaugos sampratos ir prielaidų lyginamoji analiz÷, leidusi sugretinti ir palyginti atskirų Lietuvos laikotarpių farmacin÷s praktikos situaciją.
3. Empiriniai: anketin÷ apklausa - respondentų (farmacijos specialistų ir pacientų) nuomonių išsiaiškinimui bei laiškų analiz÷ atliekant kiekybinį tyrimą; ekspertų metodas (fokus grup÷s interviu) – pacientų požiūriui į farmacinę paslaugą atskleisti ir jų lūkesčiams identifikuoti; pokalbis su respondentais – atliekant kiekybinį ir kokybinį tyrimus.
Kiekybinio ir kokybinio tyrimo derm÷ užtikrina objektyvesnį vertinimą ir gilesnę, išsamesnę rezultatų analizę; Kiekybiniai tyrimai padeda atskleisti gilesnę kiekyb÷s ir kokyb÷s, socialinių reiškinių pastovumo ir kaitos dialektinę sampratą, tiksliau ir giliau nagrin÷ti dinaminius ir statinius d÷sningumus. Kokybiniai tyrimai geriausiai tinka ryšiams ir temoms tirti atskirų atvejų lygmenyje [34] ir leidžia gilau pažvelgti į situaciją. Ekspertų metodo tikslas, anot B. Bitino [6] - „atskleisti objektų stipriąsias ir silpnąsias vietas, parengti rekomendacijas kaip pašalinti nepriimtinas jų savybes“. Ekspertai – 4 pacientų visuomeninių organizacijų vadovai.
Tyrimo instrumentarijus ir imties tūrio parinkimas:
tyrimas atliktas 2005 – 2007 metais. Tyrimą sudar÷ trys etapai (3.1 lentel÷). Pirmame tyrimo etape buvo atlikta kiekybin÷ Lietuvos farmacijos specialistų apklausa. Tyrimo geografija – visi Lietuvos regionai. Imties tūrį sudar÷ 351 respondentas (jų skaičius nusako 95 % patikimumo intervalo ir 0,05 paklaidos reikalavimus, kurie kiekybiniuose tyrimuose reprezentatyvumo požiūriu laikomi pakankamais). Respondentai, praktinį darbą dirbantys farmacijos specialistai – atsitiktinai atvykę į KMU podiplominių studijų centro Farmacijos specialistų studijų mokslines praktines konferencijas bei dirbę atsitiktinai parinktose vaistin÷se Plung÷je, Nem÷žyje, Skaidišk÷se, Juodšiliuose, Lentvaryje, Vievyje, Trakuose, Kazlų Rūdoje, Garliavoje, Alytuje, Nemenčin÷je, Pabrad÷je, Švenčionyse, Švenčion÷liuose, Ignalinoje, Kaune, Klaip÷doje, Palangoje, Vilniuje.
Pagal Farmacijos specialistų profesin÷s kvalifikacijos tobulinimo kursų organizavimo tvarką tikslintą Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „D÷l sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesin÷s kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“ [19] numatomas farmacijos specialistų profesinio tobul÷jimo mastas - farmacijos praktikos licencija išduodama (perregistruojama) pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad farmacijos specialistas per paskutinius 5 metus ne mažiau kaip 120 valandų tobulino profesinę kvalifikaciją. Kadangi kiekvienas farmacijos specialistas įpareigotas kelti savo profesinę kvalifikaciją ir dalyvauti profesinio tobul÷jimo kursuose, tai galima teigti, kad kiekvienas Lietuvos farmacijos specialistas gal÷jo tyrimo metu dalyvauti mokymuose t.y. patekti į imtį. Imtis sudaryta pasirinkus negrąžintinos imties sudarymo būdą. Tai reiškia, kad kiekvienas vienetas į imtį patenka tik vieną kartą [13]. Imties tūris apskaičiuotas naudojant formulę [77]:
n = Z2 * (p) * (1-p)/ c2 (1) Čia Z – z dydis (95 % patikimumui jo dydis 1,96);
p – įvykio dažnis, atsitiktinai pasirinktas procentinis dydis, išreikštas dešimtaine (šiuo atveju 0,5);
Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta naudojant SPSS 10 for Windows statistinį paketą.
Farmacin÷ paslauga priklauso nuo daugelio veiksnių. Jų įtakai įvertinti atlikta koreliacin÷ analiz÷. Koreliacija rodo ryšį tarp dviejų dydžių. Kokybiniams dydžiams naudojamas, lyginant 2 dydžius, taikytinas Spearman‘o koreliacijos koeficientas [16]. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:
n n n
Rs = ∑ [(Rxi-(n+1)/2)( Ryi-(n+1)/2)]/[√ ∑ (Rxi-(n+1)/2)2*√ ∑ (Ryi-(n+1)/2)2] (2)
i=1 i=1 i=1
Čia Rxi – yra xi rangas, o Ryi – yra yi rangas.
Pacientų nuomonių išaiškinimui atliktas pilotinis (žvalgomasis) tyrimas. Generalin÷ aib÷ – asmenys, priklausantys įvairioms pacientų organizacijoms arba dalyvaujantys tų organizacijų rengiamose stovyklose, nes būtent jie yra pastovūs vaistin÷s klientai ir geriausiai gali atspind÷ti pacientų poreikius. Pilotinio tyrimo imtis – 74.
Kokybiniam tyrimui atlikti buvo suformuota fokus grup÷, kurią sudar÷ 4 ekspert÷s – pacientų visuomeninių organizacijų vadov÷s.
3.1 lentel÷. Tyrimų etapai ir metodai
Etapas Respondentai Tyrimo tipas ir metodai I, 2005 m. Farmacijos specialistai - (N= 351) Kiekybinis, anketin÷ apklausa
II, 2006 m. Pacientai - (N = 74) Pilotinis tyrimas – anketin÷ apklausa ir interviu pokalbis III, 2007 m. Ekspert÷s - (N = 4) Kokybinis, interviu fokus grup÷je
Farmacijos specialistų apklausai buvo naudojama anketa, sudaryta pagal dalį Geros vaistinių praktikos nuostatų reikalavimų [60]. Klausimyną sudar÷ šie blokai:
1. demografin÷ dalis;
2. receptų kontrol÷ ir vertinimas;
3. nereceptinių vaistų išdavimas ir savigyda; 4. paciento konsultavimas ir informavimas; 5. vaistin÷s išorin÷ aplinka;
6. vaistin÷s vidin÷ aplinka.
Anketą sudar÷ uždari, atviri bei kombinuoti klausimai. Analizei naudota Likerto skal÷, dažnai sutinkama edukologiniuose tyrimuose [34], taip pat rangin÷, intervalin÷ skal÷s. Anketos pabaigoje respondentai buvo paprašyti parašyti laišką ir išsakyti savo nuomonę apie vaistin÷je teikiamas paslaugas ir jų tobulinimą.
Pilotiniam pacientų tyrimui buvo naudojama anketa, kurią sudar÷ atitinkami klausimų blokai: 1. demografin÷ dalis;
4. nereceptinių vaistų parinkimas, bei informavimas;
5. farmacijos specialisto darbo kokyb÷s vertinimas bei pageidavimai; 6. naudojimasis kitomis vaistin÷se teikiamomis paslaugomis.
Anketą sudar÷ uždari, atviri bei kombinuoti klausimai. Naudota rangin÷, intervalin÷ skal÷s. Anketos pabaigoje respondentai buvo paprašyti parašyti laišką ir išsakyti savo nuomonę apie vaistin÷se teikiamas paslaugas ir jų tobulinimą.
4. TYRIMŲ REZULTATAI
4.1. FARMACIJOS SPECIALISTŲ VEIKLOS YPATUMAI TEIKIANT
FARMACINĘ PASLAUGĄ VISUOMENöS VAISTINöSE
Pagal LR farmacijos įstatymą, praktinį darbą Lietuvos visuomen÷s vaistin÷se dirbantys farmacijos specialistai yra vieninteliai galintys teikti farmacinę paslaugą. Tod÷l buvo labai svarbu, kad anoniminę anketą pildžiusieji respondentai atvirai atskleistų savo požiūrį į įvairius farmacin÷s paslaugos aspektus bei užrašytų kilusias mintis, pasiūlymus, kaip būtų galima šią paslaugą pagerinti. Respondentų charakteristika pateikiama 4.1 lentel÷je.
4.1 lentel÷. Respondentų charakteristika
N %
Farmakotechnikas 155 44,2
Išsilavinimas
Vaistininkas 180 51,3
Vidurkis 21,93 metai Minimalus Iki 1 metų Darbo stažas
Maksimalus 57,0 metai Vidurkis 7,6 metai Minimalus Iki 1 metų Darbo stažas šioje
(dabartin÷je) vaistin÷je
Maksimalus 44,0 metai Vienas iš 5 didžiųjų Lietuvos
miestų 173 49,3
Rajono centras 99 28,2
Miestelis 68 19,4
Darbo vietov÷
Kaimas 5 1,4
4.2 lentel÷. Vaistin÷s pad÷tis
Vaistin÷s pad÷tis N %
Prie judrios gatv÷s 112 31,9
Miesto ar miestelio centre 91 25,9
„Miegamajame“ miesto mikrorajone 59 16,8 Prie gausiai žmonių lankomos vietos 61 17,4 Kaimynyst÷je yra didelis visuomeninis objektas
(prekybos centras, turgus, seniūnija, mokykla ir
pan.) 98 27,9
Prie (arba pačioje) pirmin÷s sveikatos priežiūros
įstaigoje 77 21,9
Prie (arba pačioje) ligonin÷je 27 7,7
Didelio prekybos centro viduje 51 14,5
Įsikūrusi daugiabučiame name 54 15,4
Esanti ramioje, nuošalioje vietoje 12 3,4 Esanti prestižin÷je miesto dalyje, kur dažnai
lankosi užsienio turistai 13 3,7
Apie pus÷ (44,2 proc.) respondentų nurod÷ (4.3 lentel÷), kad jų atstovaujamose vaistin÷se dirba 3 – 5 farmacijos specialistai, 36,5 proc. - 1 – 2 farmacijos specialistai, 11,0 proc. - 6 – 9 farmacijos specialistai. Mažiausiai, tik 6,3 proc. respondentų teig÷, kad jų atstovaujamose vaistin÷se dirba 10 ir daugiau farmacijos specialistų. Taigi daugiausiai respondentų dirbo vidutinio dydžio ir mažose vaistin÷se.
4.3 lentel÷. Vaistin÷je dirbančių farmacijos specialistų skaičius Vaistin÷je dirbančių farmacijos
specialistų skaičius N %
1 - 2 128 36,5
3 - 5 155 44,2
6 - 9 39 11,0
10 ir daugiau 22 6,3
Du trečdaliai (64,1 proc.) respondentų teig÷, kad dirba vaistinių tinklams priklausančiose vaistin÷se (4.4 lentel÷), likusieji (33,3 proc.) – dirbo pavien÷se vaistin÷se.
4.4 lentel÷. Priklausymas tinklui
Priklausymas tinklui N %
Taip 225 64,1
Respondentai buvo paprašyti apibūdinti savo darbo vietą (4.5 lentel÷). Tyrimas atskleid÷, kad kompiuteriu savo darbo vietoje gali naudotis beveik visi respondentai, vaistų žinynais - 85,8 proc., kitais informacijos apie vaistus šaltiniais – 72,1 proc., internetu – 68,7 proc. Lyginant su Vaido Skyriaus, atliktu tyrimu [70], rezultatai panašūs – naujausius žinynus tur÷jo 95 proc. apklaustų vaistinių, mokslinę farmakologinę knygą – 67 proc. Internetu naudojosi 50 proc. respondentų. Rezultatai leidžia įtarti, kad per pastaruosius keletą metų padaug÷jo farmacijos specialistų, galinčių darbo vietoje pasinaudoti informacijos apie vaistus šaltiniais, tačiau norint patvirtinti tai reiktų atitinkamų tyrimų.
Įdomu tai, kad tik 47,9 proc. apklaustųjų farmacijos specialistų nurod÷, kad savo darbo vietoje gali naudotis patogiais, funkcionaliais baldais.
4.5 lentel÷. Darbo vietos apibūdinimas
Darbo vietos apibūdinimas N %
Gali naudotis kompiuteriu 331 94,3
Gali naudotis internetu 241 68,7
Gali naudotis vaistų žinynais 301 85,8
Gali naudotis kitais informacijos apie vaistus
šaltiniais 253 72,1
Gali naudotis patogiais, funkcionaliais baldais 168 47,9
Septynias minutes – tiek vidutiniškai, pačių farmacijos specialistų vertinimu, užtrunka jų pacientams suteikta konsultacija. Maksimalus konsultacijos laikas – 22,5 min.
pavaldinių vertinimas, lyginant su realia situacija. Tikslesnę situaciją atskleistų slapto pirk÷jo metodas. Estijoje atliktas tyrimas [84] atskleid÷, kad malonus aptarnavimas yra ypač svarbus klientams vyrams taigi farmacijos specialisto elgesys šiuo atveju turi ne tik socialinę, bet ir marketinginę reikšmę.
Paciento identifikacija arba kitaip sakant farmacijos specialisto ir paciento kontakto užmezgimas – labai svarbus farmacin÷s paslaugos etapas. Farmacijos specialistas individualizuoja pacientą ir stengiasi įvertinti konkrečią situaciją, taigi žiūri į asmenį ne kaip į klientą, at÷jusi nusipirkti jau išsirinktos prek÷s, o kaip į pacientą, kuriam reikia pad÷ti pasirinkti vaistą ar kitą produktą parduodamą vaistin÷je pagal jo tuo metu esančius poreikius. Šitas principas yra įtvirtintas ir LR Farmacijos įstatyme [39], ir GVP nuostatose [17], nes pats pacientas negali giliai suvokti, ko konkrečiai jam reikia d÷l profesionalių žinių trūkumo. Disertacinio tyrimo metu paciento identifikacija išskirta pagal šiuos kriterijus: ar atkreipiamas d÷mesys į lytį, amžių, elgesio manieras ir išvaizdą. Respondentai buvo paprašyti nusakyti, kaip jie identifikuoja pacientą pirmojo kontakto metu. Dažniausiai farmacijos specialistai vertina paciento amžių, tačiau gerokai rečiau kreipia d÷mesį į paciento elgesio manieras, lytį, išvaizdą (veido bruožus, mimiką ir pan.) (4.6 lentel÷).
4.6 lentel÷. Farmacijos specialistai identifikuoja pacientus, proc.
Teiginiai Visada Dažnai Kartais Beveik
niekada
Neatsak÷
Sveikinasi su pacientu 70,1 23,6 3,4 0,3 2,6
Atkreipia d÷mesį į paciento lytį 38,7 18,5 23,6 9,7 9,5 Atkreipia d÷mesį į paciento
amžių 60,0 25,0 3,0 6,0 6,0
Atkreipia d÷mesį į paciento
elgesio manieras 27,1 30,8 31,3 2,8 8,0
Atkreipia d÷mesį į paciento išvaizdą (veido bruožus, mimiką ir pan.)
16,2 26,2 35,9 12,3 9,4
šiame vaidmenyje yra vadybininkas – jis dirba komandoje su kitais sveikatos priežiūros specialistais (būtent gydytoju) ir netgi vadovauja komandai – jis yra įpareigotas aptarti su gydytoju vaisto dozę, jei ji kelia abejonių.
Tyrimo rezultatai atskleid÷, du trečdaliai respondentų kreipia d÷mesį į paciento lytį. Tai gali bųti svarbu ne tik farmakoterapine, bet ir marketingine prasme. Estijoje atliktas tyrimas [84] atskleid÷, kad tam tikrų farmacijos elementų svarba priklauso nuo lyties (pvz.: pacientams vyrams svarbiausia buvo galimyb÷s prie vaistin÷s pasistatyti automobilį, greitas ir malonus aptarnavimas, o pacient÷ms moterims buvo svarbiau kaina ir platus vaistų pasirinkimas). Taigi, atkreipdami d÷mesį į lytį farmacijos specialistai gali tur÷ti omeny skirtingus kliento poreikius. Lytis ypač svarbu ir farmakoterapine prasme. Jei pacient÷ vaisingo mažiaus moteris nori įsigyti nereceptinį vaistą, svarbu pasiteirauti apie n÷štumą ir laktaciją.
Mažiau nei du trečdaliai respondentų visada arba dažnai atkreipia d÷mesį į paciento elgesio manieras. Elgesio manieros turi socialinį aspektą ir gali pad÷ti diagnozuoti ligą, kuria serga pacientas. Tai ypač aktualu bendraujant su pacientais, turinčiais psichinę ligą ar priklausomybę. Tokiais atvejais reikia atsižvelgti į specifinius šios pacientų grup÷s poreikius ir aktyviai pasidom÷ti vartojamais vaistais tam, kad išvengtum÷me vaistų tarpusavio sąveikos. Taip pat, atkreipiant d÷mesį į elgesį, farmacijos specialistas gali įvertinti, kaip ir kiek informacijos pateikti pacientui arba kad reikalinga gydytojo konsultacija (pvz.: jei pacientas susijaudinęs, jį pirma reikia nuraminti, įvertinus neverbalinę paciento kalbą galima suvokti, kad žmogus nesupranta teikiamos informacijos).
Išvaizda buvo mažiausiai akcentuojama indentifikuojant pacientą – tik du penktadaliai respondentų visada arba dažnai į tai kreip÷ d÷mesį. Tačiau pagal išvaizdą galima įtarti tam tikrus susirgimus – pvz.: gelta, Adisono liga, akromegalija, - kuriomis net pats pacientas gali nesuvokti sergantis ir ne tik tinkamai parinkti vaistus, bet ir pasiūlyti gydytojo konsultaciją. Taigi organizuojant farmacijos specialistų podiplomines studijas, der÷tų į tai atkreipti d÷mesį ir įtraukti atitinkamų klinikinių temų. Tai pad÷tų farmacijos specialistams pasteb÷ti simptomus, kuriuos galima pamatyti bendravimo su pacientu metu. Tokiu būdu farmacijos specialistas pad÷tų pagerinti pirminę sveikatos priežiūrą ir atliktų svarbų vaidmenį vykdant ligų prevenciją ir siekiant ankstyvos diagnostikos.
gydytojas užmiršo užklijuoti lipduką. Paskui pačios susisiekiame su daktarais ir atitaisome klaidą. Žmogaus nevarin÷jame pirmyn ir atgal.“ *
* Čia ir toliau kursyvu žymimi netaisyti respondentų komentarai ir pastabos.
4.7 lentel÷. Farmacijos specialistų nuomon÷ d÷l recepto teis÷tumo tikrinimo, proc. Kaip manote, ar visada būtina tikrinti recepto
teis÷tumą? Respondentų dalis, %.
Visada 57,5
Dažniausiai 16,5
Tik išimtinais atvejais (narkotinis vaistas ir pan.) 6,0
Tik tada, kai vaistą perkantis pacientas sukelia įtarimų 6,8
Nereikia, kai vaistą perka pastovus pacientas 2,3
Tai tik laiko švaistymas 0,6
Kita 10,3
Kadangi farmacin÷s paslaugos teikimas įpareigoja farmacijos specialistą vykdyti receptų kontrolę, receptų teis÷tumas tur÷tų būti be išlygų tikrinamas visada. Būtent ši procedūra turi užtikrinti, kad pacientas gautų tik gydytojo paskirtus vaistus, kad būtų užkirstas kelias neteis÷tai veiklai, o tai vienas iš veiksnių, turinčių įtakos saugiai farmakoterapijai. Tai pad÷tų išvengti piktnaudžiavimo vaistais. Jungtin÷je Karalyst÷je atliktame tyrime [48] nustatyta, kad pagrindin÷s identifikuotos vaistų grup÷s, kuriais piktnaudžiauta, buvo analgetikai, migdomieji, preparatai, kurių sud÷tyje buvo pseudoefedrino ir kodeino, sud÷tiniai vaistai nuo kosulio, vidurius laisvinantys vaistai, antibiotikai. Taip pat tik gydytojas turi reikiamų žinių, kuriomis remdamasis skiria vaistus saugiai (dozavimas, vartojimas ir kt.), o neteis÷tame recepte gali būti neužtikrinta saugi farmakoterapija.
4.8 lentel÷. Darbas su receptu, proc.
Teiginiai Visada Dažnai Kartais Beveik
niekada Neatsak÷ Tikrinate vaisto farmacinę
formą 77,5
7,1 4,0 1,4 10,0
Tikrinate vaisto koncentraciją 75,2 7,4 4,6 1,7 11,1
Tikrinate vaisto dozavimą 83,2 9,4 3,1 0,3 4,0 Tikrinate vaisto vartojimo
būdą 75,8 11,4 3,7 0,0 9,1
Tikrinate gydymo vaistu
trukmę 44,2 21,4 16,8 3,1 14,5
Nustatyta, kad didesnį darbo stažą turintys farmacijos specialistai labiau linkę patikrinti vaisto dozavimą – rastas silpnas koreliacinis ryšys (koreliacijos koeficientas 0,111, p < 0,05). Tik teisingomis, gamintojo numatytomis doz÷mis vartojamas vaistas gali pad÷ti pasiekti optimalų farmakoterapinį efektą bei išvengti nepageidaujamų vaisto poveikių, kita vertus, esant vaistą eliminuojančių sistemų nepakankamumui (pavyzdžiui senyvas amžius, tam tikros ligos), reikalingas individualizuotas vaisto dozavimas. Iš gautų rezultatų galime matyti, kad farmacijos specialistai imasi atsakomyb÷s už teisingą vaisto farmacinę formą, koncentraciją, dozavimą ir vartojimo būdą. Taigi darbe su receptu atsiskleidžia glob÷jiška farmacijos specialisto funkcija [64]. Gydymo vaistu trukmę tikrina tik kas antras respondentas. Tam gali tur÷ti įtakos nuomon÷, kad farmakoterapijos trukmę pacientui turi akcentuoti gydytojas, nes trukm÷ labiausiai priklauso nuo individualios situacijos, tačiau šiai hipotezei patvirtinti arba paneigti reikalingi išsamesni, kokybiniai farmacijos specialistų nuomonių tyrimai.
Deja, tik ketvirtadalis (25,6 proc.) respondentų teigia, kad jie visada gilinasi į pateiktą receptą, bando jį susieti su receptą pateikusiu pacientu, t.y. individualizuoti bei suvokti gydymo būdą ir gydytojo, išdavusio receptą, ketinimus (4.9 lentel÷).
4.9 lentel÷. Farmacijos specialistų veiksmai atleidžiant receptinį vaistą, proc. Bandote suvokti gydymo būdą ir gydytojo, išdavusio receptą,
ketinimus Respondentų dalis, %.
Visada 25,6
Dažnai 49,3
Kartais 19,9
Beveik niekada 2,0
Kita 3,2
kokio gamintojo vaistą parduoti)“, „jei gydomas vaikas“. Taigi galime pasteb÷ti, kad farmacijos specialistai atkreipia į gydymo būdą tik išskirtiniais atvejais. Penktadalis respondentų teigia, kad kartais ar beveik niekada, parduodami receptinį vaistą, nebando suvokti gydymo būdo ar gydytojo ketinimų. Norint optimizuoti farmacinę paslaugą, vis d÷lto reik÷tų atkreipti į tai daugiau d÷mesio, nes tik individualizuotas požiūris pad÷s kokybiškai vykdyti gydytojo išrašytų receptų kontrolę. Reikalingi tolimesni tyrimai, atskleidžiantys kliūtis, d÷l kurių farmacijos specialistai ne visada stengiasi suvokti gydymo būdą ir gydytojo, išdavusio receptą, ketinimus. Tam įtakos gali tur÷ti kompetencijos trūkumas. Tokiu atveju, organizuojant farmacijos specialistų universitetines ir podiplomines studijas svarbu atkreipti didesnį d÷mesį į atitinkamų klinikinių disciplinų d÷stymą, lavinti farmacijos specialistų geb÷jimą numatyti gydytojo ketinimus ir formuoja jų atsakomybę už farmakoterapiją (rūpinimąsi pacientu ir jo globojimą), taigi ugdyti farmacijos specialistų klinikinį mąstymą. Be anksčiau aptartų priežasčių įtakos gali tur÷ti darbo krūvis (gali būti didelis pacientų srautas). Tyrimas atskleid÷, farmacijos specialistai gali paprasčiausiai pasitik÷ti gydytoju skirtu gydymu ir neskirti laiko kontrolei. Pastarąjį teiginį dalinai patvirtina farmacijos specialistų komentarai, kuriuose jie pateikia išskirtinių situacijų pavyzdžius, kuomet reikalinga ir farmacijos specialisto kontrol÷ atleidžiant receptą – jaunas paciento amžius, nestandartin÷ situacija. Taigi šiuo atveju farmacijos specialistas - priimantis sprendimus kontrolierius [64], siekiantis efektyviai ir ekonomiškai išnaudoti savo ir paciento laiką. Jis neatlieka kontrol÷s mechaniškai kiekvienu atveju, o tik tada, kai galvoja, kad ji būtina. Tolimesni tyrimai pad÷tų atskleisti ir priežastis, kurios lemia farmacijos specialistų elgesį atleidžiant vaistus ir tokio elgesio įtaką farmakoterapijai – ar iš tiesų farmacijos specialistai teisingai įvertina situaciją, ar vis d÷lto der÷tų kiekvieną kartą bandyti įvertinti farmakoterapijos priežastis.
Kitas etapas – vaisto pakuot÷s tikrinimas. Tyrimas atskleid÷, kad vaisto etiket÷s žym÷jimą visada tikrina 80,3 proc. (4.10 lentel÷), ar mechaniškai nepažeista vaisto pakuot÷ visada tikrina 55,3 proc. Taigi dauguma vaistininkų stengiasi įsitikinti, ar pacientui paduoda tinkamą vaistą tam, kad išvengtų apmaudžių klaidų, pus÷ jų įsitikina ar produktas kokybiškas, nepažeistas jo vientisumas ir forma.
4.10 lentel÷. Darbas su vaisto pakuote, proc.
Teiginiai Visada Dažnai Kartais Beveik
niekada Neatsak÷ Tikrinate vaisto etiket÷s
žym÷jimą
80,3 6,6 2,3 1,4 9,4
Tikrinate ar mechaniškai
nepažeista vaisto pakuot÷ 55,3 18,5 12,0 4,2 10,0 Tikrinate ar yra lietuviška
anotacija
Etiket÷s žym÷jimo tikrinimas daugumos respondentų nuomone yra jų kasdien÷s veiklos dalis – dauguma atsakiusiu respondentų tai daro rutiniškai. Nustatyta, kad respondentai, kuriems patinka dirbti savo vaistin÷se linkę dažniau tikrinti vaisto etiket÷s žym÷jimą – rastas silpnas koreliacinis ryšys (koreliacijos koeficientas 0,206, p < 0,01). Taigi maloni darbo atmosfera turi įtakos darbuotojo atidumui vaisto etiket÷s žym÷jimui.
Mažesn÷ dalis respondentų rutiniškai tikrina, ar nepažeista vaisto pakuot÷ mechaniškai. Silpnas koreliacinis ryšys nustatytas ir tarp vaistininkų turinčių didesnį darbo stažą vaistin÷je bei tikrinančių ar mechaniškai nepažeista vaisto pakuot÷ (koreliacijos koeficientas 0,253, p < 0,01). Kitas darbo su pakuote etapas – tikrinimas, ar yra lietuviška anotacija. Pagal GVP nuostatus [17] kiekviena išduodama vaisto pakuot÷ turi tur÷ti pakuot÷s lapelį su informacija lietuvių kalba. Įdomu yra tai, kad patikrinti ar vaisto pakuot÷je yra lietuviškas pakuot÷s lapelis labiau linkę farmakotechniko išsilavinimą turintys (koreliacijos koeficientas 0,179, p < 0,01), bei didesniu darbo vaistin÷je stažu disponuojantys farmacijos specialistai (koreliacijos koeficientas 0,193, p < 0,01). Tais atvejais, kai vaistas neturi išorin÷s pakuot÷s (pvz.: atskiri Paracetamolio lapeliai) lietuvišką pakuot÷s lapelį visada stengiasi įteikti tik ketvirtadalis - 25,9 proc. respondentų (4.11 lentel÷). Likusieji nurod÷, kad pakuot÷s lapelį pacientams įteikia su tam tikromis išimtimis arba visai neįteikia. Apibendrinus galima teigti, kad ilgiau dirbantys farmacijos specialistai atidžiau įvertina ne tik pačią vaisto pakuotę, bet ir rašytin÷s informacijos svarbą, tačiau didel÷ dalis farmacijos specialistų nemano, kad pakuot÷s lapelis yra būtinas, nes rašytinę informaciją galima pakeisti žodine arba individualiai sprendžia d÷l pakuot÷s lapelio reikalingumo. Tai iliustruoja ir pačių respondentų komentarai „dažniausiai sp÷jame apie vaistą svarbiausius dalykus paaiškinti žodžiu. Tą ypač vertina seni žmones“, „jei įtariu, kad pacientas gali pamiršti suteiktą informaciją“, „priklauso ir nuo darbo krūvio“. Antra vertus, dalis respondentų nurod÷ labai paprastai išsprendžiantys šią problemą – „anotacijas prisegame iš karto, gavę vaistus“.
4.11 lentel÷. Farmacijos specialistų veiksmai tais atvejais, kai vaistas neturi išorin÷s pakuot÷s, proc.
Kaip elgiat÷s tais atvejais, kai vaistas neturi išorin÷s pakuot÷s (pvz.:
atskiri paracetamolio lapeliai) su lietuvišku pakuot÷s lapeliu? Respondentų dalis, %. Anotacija pateikiama pacientui tik tada, kai jis pats to reikalauja 42,5
Visada stengiuosi pacientui įteikti anotaciją 25,9 To visiškai nereikia, nes tokių vaistų vartojimas yra puikiai žinomas 5,1 Anotaciją pasiūlau atskiriems pacientams (pvz.: vyresnio amžiaus
žmogui) 14,8
Kita 10,8
Neatsak÷ 0,9
