PAAUGLIŲ PSICHOAKTYVIŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMO PREVENCINIŲ VEIKLŲ VERTINIMAS RADVILIŠKIO RAJONO BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE

Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

Miglė Petrylaitė

PAAUGLIŲ PSICHOAKTYVIŲ MEDŽIAGŲ

VARTOJIMO PREVENCINIŲ VEIKLŲ

VERTINIMAS RADVILIŠKIO RAJONO

BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinis vadovas: doc.dr. Aurelijus Veryga

2013-05-15

Santrauka Visuomens sveikatos vadyba

PAAUGLIŲ PSICHOAKTYVIŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMO PREVENCINIŲ VEIKLŲ VERTINIMAS RADVILIŠKIO RAJONO BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE Miglė Petrylaitė

Mokslinis vadovas doc.dr. Aurelijus Veryga

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra, Kaunas; 2013. 66 p.

Vis labiau plintantis priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas – aktuali visuomenės, ypač jaunimo, sveikatos problema. Sprendžiant šią problemą svarbų vaidmenį atlieka ir mokyklos.

Darbo tikslas: Įvertinti paauglių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencines veiklas Radviliškio rajono bendrojo lavinimo mokyklose.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokyklų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencinio darbo grupių veiklą.

2. Įvertinti mokyklų prevencines veiklas, formas bei turinį mokinių, tėvų bei mokytojų požiūriu.

3. Nustatyti mokykloje vykdomų prevencinių projektų aktualumą bei poreikį.

Tyrimo metodika: anketinė anoniminė Radviliškio rajono mokylų IX klasių mokleivių (n=212), jų tėvų (n=212) ir mokytojų (n=248) apklausa. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 8 ir MS Excel.

Rezultatai:

Vertinant didžiausias klaidas, susijusias su programų rašymu, kaip viena iš populiariausių klaidų yra vertinimo nevykdymas. Tik 12,5 proc. mokyklų sistemingai vykdo prevencinės veiklos vertinimą.

Mokinių tėvų vertinimuose išryškėja ir vykdomų tyrimų sistemingumo bei bendruomenės įtraukimo į prevencinę veiklą problema. Beveik pusė tėvų teigia (42,4 proc.), jog tėvų susirinkimų metu nėra kalbama apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemas (34,3 proc.).

Prevencinės veiklos formų įvairovė gana didelė. Visgi dažniausiai taikomos bene lengviausiai realizuojamos prevencinės veiklos formos, kurios ne visada būna efektyvios. Tuo

tarpu diskusijos, pokalbiai nėra dažnos, nors ir labai veiksmingos priemonės, skatinančios mokinių pasitikėjimą, atvirumą.

Beveik 70 proc. mokytojų ir beveik 60 proc. tėvų teigia, jog prevencinė veikla yra naudinga moksleiviams. Moksleivių vertinimu, prevencinė veikla jų mokyklose vygdoma gana gerai, tačiau ji yra tobulintina.

Išvados: prevencinių veiklos grupių programos abstrakčios, parengtos, nesiremiant mokyklos situacijos analize. Tėvų pateikti atsakymai apie prevencines veiklas vaikų mokyklose, prieštarauja programose nurodytoms veikloms (paskaitos tėvams).

Sustiprinti prevencinę veiklą Radviliškio rajono bendrojo lavinimo mokyklose dar daug galimybių.

Raktažodžiai: psichoaktyviosios medžiagos, rūkymas, alkoholis, narkotikai, prevencijos programa, mokykla.

Summary Management of Public Health

ASSESSMENT OF TEEN PSYCHOACTIVE SUBSTANCE USE PREVENTION ACTIVITIES IN SECONDARY SCHOOLS OF RADVILIŠKIS DISTRICT

Miglė Petrylaitė

Supervisor Aurelijus Veryga, doc.dr.

Department of Health Management, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2013. 66 p.

The increasing prevalence of addictive substances is an actual problem of public health, partticularly among young people. Schools play an important role in dealing with this problem.

Aim of the study: to assess teen psychoactive substance use prevention activities in secondary schools of Radviliškis district.

Objectives:

1. To analyze activity of school work groups in psychoactive substance use prevention. 2. To assess prevention activities, forms and content in schools by students', parents' and

teachers' point of view.

3. To substantiate the relevance and diversity of school projects.

Methods: anonymous questionnaire survey of teachers working in schools of Radviliškis district (n=248), survey of ninth grade pupils (n = 212), and survey of their parents (n = 212). The statistical data analysis was performed using SPSS 8 software paskage and MS Excel. Results:

Evaluation of the maximum errors in the writing program, as one of the most popular error evaluation is failure assessment. Only 12.5 percent of schools systematically carry out preventive activities assessment.

Parents' assessments revealed the problem of investigations systematicity and community involvement in prevention activities. Almost half of parents claims that (42.4 percent) at parent meetings does not deal with alcohol and substance abuse problems (34.3 percent).

Variety of preventive activity forms is large enough. However, usually applied probably the most easily realized forms of preventive activity, which are not always effective.

Meanwhile, forums, chat is not common, although very effective means of promoting student confidence and openness.

Almost 70 percent of teachers and almost 60 percent of parents says that preventive action is useful to students. Based on student assessment, prevention activities in their schools was performed quite well, but there are areas for improvement.

Conclusions: preventive action groups program abstract, prepared without reference to the school situation analysis. Parents' answers on the preventive activities of children in schools, programs are in conflict (lectures to parents). There are still a lot of potentials for development of prevention activities in secondary schools of Radviliškis district.

Padėka

Norėčiau padėkoti savo baigiamojo magistro darbo vadovui Doc.dr. Aurelijui Verygai už visapusę pagalbą atliekant tyrimą, bei rašant baigiamąjį magistro darbą.

Taip pat nuoširdžią padėką reiškiu Radviliškio rajono švietimo, kultūros ir sporto skyriaus darbuotojams už geranorišką pagalbą organizuojant tyrimą.

Turinys

ĮVADAS...9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1. Psichoaktyvių medžiagų samprata ir jų vartojimo priežastys ... 11

1.2. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimas tarp Lietuvos paauglių ... 11

1.3. Psichologinės ir socialinės narkotikų vartojimo priežastys paauglystėje ... 14

1.4. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencija ... 18

1.5. Efektyvios prevencijos metodai ... 20

1.6. Prevencinės darbo grupės reikšmė mokykloje ... 22

1.7. PDG veikla mokykloje ... 25

1.8. Mokyklų prevencinio darbo grupių funkcijos ... 26

1.9. PDG veiklos vertinimas ... 28

2. TYRIMO METODAI ... 32

2.1. Tiriamojo kontingento atranka ir apklausų organizavimas ... 32

2.2. Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika ... 32

2.3. Statistinė duomenų analizė ... 33

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 34

3.1. Prevencinių veiklos programų analizė ... 34

3.2. Mokyklų prevencinės veiklos, formų bei turinio vertinimo analizė, remiantis mokinių, jų tėvų bei mokytojų požiūriu. ... 37

3.2.1. Mokinių požiūris į prevencinę veiklą, formas bei turinį jų mokykloje. ... 37

3.2.2. Mokinių tėvų požiūris į prevencinę veiklą, formas bei turinį jų mokykloje. ... 43

3.2.3. Mokytojų požiūris į prevencinę veiklą, formas bei turinį jų mokykloje. ... 49

3.3. Mokykloje vykdomų projektų aktualumo bei įvairovės pagrindimas……….55

3.4. Rezultatų aptarimas...58

4. IŠVADOS ... 60

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 62

6. LITERATŪRA ... 63

Santrumpos ESPAD

PDG PVP

Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo projektas Europos mokyklose „The Europine School Survey Project on Alcohol and Other Drugs“ Prevencinio darbo grupė

ĮVADAS

Šiandieninėje visuomenėje, patiriančioje globalizacijos procesų pasekmes,vaikų ir jaunimo problemos tampa vis sudėtingesnės, todėl joms spręsti nebeužtenka vieno profesionalo kompetencijos ir pastangų. Vadinasi, mokiniams teikiama pagalba turi būti kompleksinė, vienijanti visos mokyklos bendruomenės, įvairių specialistų bei socialinių partnerių pastangas, sutelktas į bendros pagalbos strategijos įgyvendinimą.

Siekiant užtikrinti efektyvios ir kompleksinės pagalbos mokiniams teikimą, nuo 2004 m. mokyklose sudaromos prevencinės darbo grupės, o savivaldybėse– prevencinio darbo koordinavimo grupės. Šių grupių paskirtis– vykdant teisės pažeidimų, alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, smurto, prekybos žmonėmis, nusikalstamumo, ŽIV/AIDS prevencijos klausimus bei organizuojant pagalbos mokiniui, mokytojui ir tėvams (globėjams, rūpintojams) teikimą, spręsti prevencinio darbo problemas mokykloje (32).

Pastaruoju metu mūsų visuomenėje daug kalbama, rašoma apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Priklausomybę sukeliančias medžiagas, jų vartojimo prevenciją, vienu ar kitu aspektu nagrinėjo šie autoriai: L. Bulotaitė (1998,), A. G. Davidavičienė (2001, 2002). Socialinių problemų analizės aspektu rašė I. Leliūgienė (1997), G. Kvieskienė (1999), G. Čaplinskas, Dragūnevičius K., Griškevičius A. (2003), M. Černiauskienė (2000) ir kt.

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimas mokyklose- viena aktualiausių problemų, su kuriomis pastaraisiais dešimtmečiais susiduria visuomenė. Ši problema vyrauja paauglių tarpe.

Paauglystė yra vienas sudėtingiausių vaiko raidos etapų – jos laikotarpiu dažniausiai pradedama eksperimentuoti psichoaktyviomis medžiagomis – tabaku, alkoholiu, lakiosiomis medžiagomis ir narkotikais, – kurios veikia žmogaus psichiką, sutrikdo žmogaus elgesį ir gali sukelti psichinę ar fizinę priklausomybę.

Nors jau devyneri metai, kaip mokyklų prevencinių darbo grupių veikla oficialiai yra įteisinta, jų veiklos veiksmingumas yra mažai ištyrinėtas. Dažnai apie šių grupių egzistavimą nežino nei mokytojai, nei mokiniai, nei jų tėvai. Atsiranda prielaida, jog prevencinės veiklos grupės veikla yra tik formali. Prevencija yra vienas dažniausiai minimų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir jo keliamų problemų sprendimo būdas. Vis dėlto dažnai nesusimąstoma apie tai, kokios prevencijos priemonės yra iš tiesų veiksmingos.

Labai svarbu į prevencinę veiklą įtraukti mokinių tėvus. Jie turi žinoti kokiose prevencinėse programose dalyvauja mokykla, kaip ugdomi jų vaikų sveikos gyvensenos

įgūdžiai. Taip pat tėvai, pastebėję, kad jų vaikai vartoja psichoaktyvias medžiagas, turi kreiptis į bedrojo lavinimo mokyklą. Iškilusias problemas lengviau spręsti bendradarbiaujant su mokyklos, kurioje vaikas praleidžia didžiają laiko dalį, atstovais.

Darbo tikslas: Įvertinti paauglių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencines veiklas Radviliškio rajono bendrojo lavinimo mokyklose.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokyklų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencinio darbo

grupių veiklą.

2. Įvertinti mokyklų prevencines veiklas, formas bei turinį mokinių, tėvų bei

mokytojų požiūriu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Psichoaktyvių medžiagų samprata ir jų vartojimo priežastys

Pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10) skiriamos šios psichoaktyvios medžiagos: alkoholis, opioidai, kanabinoidai, raminamieji ir migdomieji, kokainas ir kokos preparatai, stimuliantai ir kofeinas, haliucinogenai, tabakas, lakiosios medžiagos (52).

Šios medžiagos dar gali būti vadinamos psichiką veikiančiomis medžiagomis.

Pagal Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymą (30), psichiką veikiančiomis medžiagomis (alkoholis, narkotinės priemonės, psichotropinės ir kitos svaigiosios medžiagos) vadinamos medžiagos, kurios veikia žmogaus psichoką, sutrigdo žmogaus elgesį ir gali sukelti psichinę ir (ar) fizinę priklausomybę.

Vykdant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją švietimo ir ugdymo įstaigose, vaikų globos namuose, dienos centruose ar kitose įstaigose, svarbu, kad būtų aiškinama apie visas priklausomybę sukeliančias medžiagas, sujungiant visų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją. Atskirų psichoaktyviųjų medžiagų prevencija nėra efektyvi ir neduos laukiamų rezultatų. Tabako rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas vaikystėje ir paauglystėje dažnai yra vienas su kitu susiję (39).

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąvoką apibrėžia Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas (31). Pagal Jungtinių Tautų rekomendacijas yra sudarytas šių medžiagų sąrašas, tvirtinamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Į šį sąrašą įrašytos ne tik vartojamos medicinos praktikoje narkotinės ir psichotropinės medžiagos, bet ir tos, kurių vartojimas medicinos praktikoje draudžiamas (pvz., kanapės, amfetaminas ir kitos). Kasdieninėje kalboje apie narkomanijos problemas narkotinės ir psichotropinės medžiagos vadinamos tiesiog narkotikais. Tokia terminologija dėl paprastumo vartojama ir šiame baigiamajame darbe.

1.2. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimas tarp Lietuvos paauglių Lietuvoje rengiamos įvairios programos, kuriami projektai, atliekami tam tikri tyrimai. Vienas tokių projektų, bendradarbiaujant su kitomis ES šalimis, yra kas ketverius metus atliekamas ir Lietuvoje. Tai Tarptautinis moksleivių alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo ESPAD projektas, kurio pagrindinis tikslas – surinkti duomenis apie tabako, alkoholio ir kitų narkotikų paplitimą tarp Europos moksleivių, naudojant standartizuotą metodiką. Šio tyrimo

metu gauti rezultatai leidžia vertinti nacionalinę prevencijos politiką ir strategiją bei atskirų veiksmų efektyvumą.

Kiekvienais metais Švietimo ir mokslo ministerija renka informaciją, susijusią su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos priemonių įgyvendinimu švietimo įstaigose.

2010 m. savivaldybės švietimo įstaigos iš pateiktų 14 socialinės rizikos veiksnių, kaip pačią aktualiausią problemą įvardijo tabako vartojimą, taip pat kaip aktualias išskyrė: patyčias ir smurtą, alkoholio vartojimą, skurdą šeimoje, mokyklos nelankymą (39).

Iš septynių programų, skirtų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijai vykdyti absoliuti dauguma mokyklų (964) pasirinko ir 2010 m. įgyvendino alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. ISAK-494 (33). Tabako vartojimas

Tarp 15-16 metų amžiaus Lietuvos mokinių 2011 metais bent kartą gyvenime surūkiusių cigaretę buvo 74 proc. (žr. 1 pav.). Per 30 dienų iki apklausos teigė bent kartą rūkę cigaretes 37 proc. (39 proc. berniukų, 35 - mergaičių), rūkė pastoviai (nurodė, kad per paskutines 30 dienų surūkė vieną ar daugiau cigarečių per dieną) - 24 proc. (2007 m. - 21 proc.).

Lyginant su 2007 metais, mokinių tabako vartojimas nuo 2007 iki 2011 metų pagal kai kuriuos rodiklius liko toks pat, pagal kai kuriuos - padidėjo.

1 pav. Bent kartą gyvenime rūkė cigaretes (proc.)

Šiek tiek padaugėjo nuolat rūkančių cigaretes mokinių. Toliau mažėja tabako vartojimo skirtumai tarp lyčių, 2011 m. jie yra mažiausi per visą ESPAD tyrimų laikotarpį. Rūkančių berniukų daliai beveik nepakitus, padaugėjo dažnai ir pastoviai rūkančių 15-16 m. amžiaus mergaičių.

Tabako gaminių prieinamumas mokiniams Lietuvoje, jų pačių vertinimu, nuo 2007 metų nepakito ir išlieka didesnis už ESPAD vidurkį. Kad jiems būtų lengva ir labai lengva įsigyti cigarečių, 2011 m. nurodė 72 proc. mokinių (ESPAD vidurkis 65 proc., Latvijoje – 74 proc., Estijoje – 70 proc.). Lengviausiai galį įsigyti cigarečių nurodo Čekijos (85 proc.), Danijos ir Švedijos mokiniai (83 ir 80 proc.), sunkiausia jų įsigyti Albanijoje, Moldovoje (26 ir 29 proc.), Islandijoje, Rumunijoje ir Ukrainoje (apie 45 proc.). Rūkymo rizikos suvokimas tarp paauglių nuo 2007 metų iš esmės nepakito, pagal pavienius rodiklius šiek tiek padidėjo ir yra artimas ESPAD vidurkiui.

Alkoholio vartojimas

Bent 1-2 kartus per gyvenimą nurodė vartoję alkoholį 95 proc. Lietuvos paauglių (žr. 2 pav.). Vartoję alkoholį bent 1-2 kartus per 12 mėnesių iki apklausos Lietuvoje nurodė 85 proc. paauglių (tarp jų 83 proc. berniukų ir 87 proc. mergaičių). Šis procentas panašus Latvijoje (87 proc.) ir Estijoje (85 proc.), Lenkijoje - žemesnis (78 proc.). Pagal šį rodiklį tarp 36 šalių Lietuva yra 15-oje vietoje.

Nuo 2007 iki 2011 metų Lietuvoje visiškai nevartojusių alkoholio abstinentų skaičius išliko nepakitęs (2-3 proc.), bet šiek tiek sumažėjo vartojusių alkoholį per pastaruosius 12 mėn. ir per 30 dienų iki apklausos mokinių. Sumažėjo alkoholio vartojimo dažnumas, ypač tarp mergaičių, taip pat paskutinio epizodo metu suvartoto alkoholio kiekis.

2 pav. Vartojo alkoholį bent 1 - 2 kartus per gyvenimą, 12 mėnesių ir 30 dienų (proc.) Pagal alkoholio vartojimo pradžios amžių Lietuvos paaugliai taip pat yra kiek aukščiau už vidurkį: kad išgėrė bent vieną taurę kokio nors alkoholinio gėrimo būdami jaunesni negu 13 metų, nurodo 67 proc. Lietuvos mokinių (ESPAD vidurkis - 57 proc.), kad bent vieną kartą buvo girti jaunesni negu 13 metų – nurodė 18 proc. Lietuvos penkiolikamečių (ESPAD vidurkis – 12 proc.). Lyginant su 2007 metais, alkoholio vartojimo pradžios amžius Lietuvoje šiek tiek padidėjo, sumažėjo mokinių, pradėjusių vartoti alkoholį kai jie buvo 11 m. ir jaunesni.

Nelegalių ir legalių narkotikų vartojimas

2011 metais bent 1-2 kartus gyvenime vartojusių kokį nors nelegalų narkotiką paauglių buvo šiek tiek daugiau negu vidutiniškai Europos šalyse – 21 proc. (27 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių), ESPAD vidurkis - 18 proc. Nuo 2007 m. tokių mokinių padaugėjo maždaug 1 proc.

Didžiausia dalis mokinių vartojo marihuaną/hašišą (kanapes) - 20 proc. (25 proc. berniukų ir 14 mergaičių, ESPAD vidurkis 17 proc.). Kanapių vartojimo paplitimas nuo 2007 m. Lietuvoje padidėjo 2 proc., didėjant vartojusių jas 1-2 kartus per gyvenimą paauglių skaičiui. Kitų nelegalių narkotikų vartojimas pakito mažai, kai kurių - sumažėjo. Vartojusių bent 1-2 kartus gyvenime kokį nors nelegalų narkotiką, išskyrus kanapes Lietuvos paauglių skaičius atitinka ESPAD vidurkį – 6 proc. (berniukų 7, mergaičių 5 proc.).

Kitų nelegalių narkotikų vartojimas pakito nedaug: sumažėjo ekstazi, anabolinių steroidų, amfetaminų, LSD ir kitų haliucinogenų, kreko vartojimas, šiek tiek padidėjo kokaino, heroino, haliucinogeninių grybų vartojimas.

Visi nelegalūs narkotikai labiau paplitę tarp berniukų negu tarp mergaičių, lyčių skirtumai nuo 2007 metų padidėjo, sumažėjus mergaičių vartojimui. Berniukų taip pat daugiau tarp vartojančių juos dažniau. Didžiuosiuose miestuose nelegalūs narkotikai paplitę beveik dvigubai labiau negu kaimo vietovėse.

Nelegalių narkotikų prieinamumas, mokinių vertinimu, šiek tiek sumažėjo, bet jie kiek dažniau susiduria su progomis pabandyti kanapių (nors jų ir nevartojo).

1.3. Psichologinės ir socialinės narkotikų vartojimo priežastys paauglystėje

Paauglystė – bręstančio individo perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo žmogaus amžių. Paauglystės žemutinė riba paprastai siejama su fizinio lytinio brendimo pradžia (12–14 m.). Daug sudėtingiau nurodyti tikslią viršutinę šio tarpsnio ribą. Chronologiniu požiūriu paauglystės laikotarpis baigiasi sulaukus pilnametystės, kai jaunuoliui sukanka 18 metų Tačiau psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tik tuomet, kai asmuo suranda savo tapatumą, sukuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės bei meilės santykius, pasirenka tinkamą profesiją, numato ateities perspektyvą. Šis amžiaus periodas išsiskiria specifiniais raidos ypatumais, kuriuos mėgina atskleisti įvairios asmenybės raidos teorijos.

Tyrimų duomenimis, susirgti viena iš priklausomybės ligų rizikuoja tie paaugliai, kurie kilę iš socialių šeimų, auga be tėvo, neturi tinkamo emocinio ryšio su tėvais, stokoja darbinio auklėjimo kontrolės, kai tėvai nesidomi, su kuo vaikas bendrauja, arba kai vaikai per daug lepinami, auginami „šiltnamio sąlygomis“ (36).

Paaugliai, kurie auga su patėviu ar pamote arba jų tėvų santykiai yra ant skyrybų ribos, kai tėvai nuolat konfliktuoja ir kiekvienas savaip bando auklėti vaiką, labiau nei kiti bendraamžiai rizikuoja pradėti vartoti psichoaktyvias medžiagas.

Nepilna šeima arba nuolatinis tėvų užimtumas ilgose komandiruotėse ar darbe yra svarbus rizikos faktorius delinkventinio elgesio atsiradimui. Tokiose šeimose užaugusiems vaikams trūksta dėmesio arba, atvirkščiai – skiriamas per didelis dėmesys ir globa. Tada daugybės rūpesčių kupinas gyvenimas gali išsilieti destruktyviu elgesiu arba vaikas gali augti uždaras, pasinėręs į fantazijų pasaulį (58).

ESPAD 2003 m. tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad Lietuvoje dažniau rūko, vartoja alkoholį ir nelegalius narkotikus tie moksleiviai, kurie auga nepilnoje šeimoje, nors jų tėvai ir turi aukštąjį išsilavinimą (tiek vienišų motinų, tiek suirusioje šeimoje) (13).

Nepilnoje šeimoje užaugusiems vaikams trūksta dėmesio arba jo buvo per daug. Neigiami jausmai gali išsilieti destruktyviais protrūkiais, noru sau pakenkti ir kitaip atkreipti į save dėmesį (11).

Kitas neigiamas veiksnys šeimoje yra hipogloba, arba priežiūros nebuvimas. Hipogloba dažniausiai pasireiškia tuo, kad tėvai nesirūpina savo vaikais, nesidomi jų veikla, interesais, ateitimi, leidžia vaikui elgtis nepriimtinu būdu (pvz., vartoti alkoholį, narkotikus, rūkyti ir pan.) (47).

Netinkamas auklėjimas šeimoje gali reikštis per didele tėvų kontrole, per griežta drausme, tolerancijos stoka, vaiko gebėjimų menkinimu arba per didele laisve, vaiko įgeidžių tenkinimu. Tokiose šeimose vaikas neišmoksta tinkamai reikšti savo jausmų ir jų valdyti (61). Hipergloba šeimoje irgi gali paskatinti paauglį pradėti vartoti psichoaktyvias medžiagas, nes nuolatinis kontroliavimas, bandymas apsaugoti nuo įvairių pavojų ir lepinimas slopina savarankiškumą, iniciatyvą ir atsakomybės jausmą, formuoja infantilią asmenybę, kuri lengvai pasiduoda aplinkinių įtakai (58).

Kai kurių tyrimų duomenimis, į rizikos grupę patenka ir dažnai sergantis (ar lepinamas) bei vienintelis vaikas šeimoje. Paprastai tokiose šeimose vaikas gauna per daug dėmesio. Tėvai tenkina visus jo įgeidžius, kaprizus. Toks vaikas neišmoksta savarankiškai įveikti kylančių sunkumų (12).

Skirtingų autorių tyrimų duomenimis, pačioje nepalankiausioje situacijoje atsiduria tie paaugliai, kurie auga asocialiose, žemo socialinio statuso šeimose, kuriose tarp tėvų ir vaikų nėra tinkamo ryšio. Tokiose šeimose paplitęs girtuokliavimas, nusikalstamumas, grubus elgesys, nėra tinkamo vaikų auklėjimo. Socialinės rizikos šeimose augantys paaugliai dažnai bėga iš namų, pradeda draugauti su panašiais į save bendraamžiais ir gali pradėti vartoti

narkotines medžiagas. Vaikai, gimę šeimose, kuriose buvo alkoholikų ar narkomanų, gali paveldėti polinkį šiems įpročiams. Prancūzų mokslininkai įrodė, kad polinkis tapti alkoholiku yra paveldimas dėl pakitusios medžiagų apykaitos, sutrikus centrinės nervų sistemos reguliavimo mechanizmams. Čia veikia ir genetiniai, ir aplinkos veiksniai. Berniukai, gimę alkoholikų šeimoje, yra 2–4 kartus labiau linkę tapti alkoholikais, negu vaikai, gimę ne alkoholikų šeimose (11).

Daugumos mokykloje naudojamų prevencinių programų formų ir metodų efektyvumas yra žemas. Kita svarbi problema yra tai, kad mokyklose vykdomo prevencijos programos dažnai nepasiekia paauglių, kurie yra rizikos grupėje: retai besilankančių mokykloje arba iš viso nelankančių mokyklos (50).

Apibendrindama tyrimų Lietuvos mokyklose duomenis M. Černiauskienė teigia, kad paauglių užimtumo stoka užklasinėje, užmokyklinėje veikloje irgi yra svarbus narkotikų vartojimo veiksnys (11).

Apžvelgus pagrindines psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo priežastis svarbu paminėti, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas sukelia negatyvias pasekmes, arba, kitaip tariant, išryškėja psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo padariniai – socialiniai, psichologiniai, medicininiai, kurie yra tiesiogiai proporcingi vartojimo dažnumui. Asocialus elgesys ir alkoholio arba narkotikų vartojimas laikomas to paties probleminio elgesio sindromo dalimi, kita vertus, asocialus elgesys skatina dažną psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Kartais asocialaus elgesio ir narkomanijos rizikos veiksniai sutampa, tačiau longitudiniai tyrimai suteikia papildomos informacijos apie abipusę asocialaus elgesio ir narkomanijos įtaką (62).

Asocialus elgesys ankstyvame amžiuje padidina alkoholio ir narkotikų vartojimo riziką vyresniame amžiuje ir priešingai. Anot D. Reingardienės ir J. Vilčinskaitės (45), piktnaudžiavimas psichiką veikiančiomis medžiagomis yra neatsiejamai susijęs su asmenybės sutrikimais, todėl neretai tie asmenys, kuriems yra diagnozuojami asmenybės sutrikimai, priklauso didesnės priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų išsivystymo rizikos grupei, o L. Bulotaitės teigimu, psichinė priklausomybė dažniausiai atsiranda pirmą kartą pabandžius narkotinės medžiagos. Noras svaigintis užvaldo žmogaus psichiką (mintis, jausmus, veiklą), tampa gyvenimo būdu (3).

Narkotikus vartojantys asmenys patiria daug socialinių nuostolių. Jei narkotikai vartojami nuolat, smarkiai pakinta socialiniai ryšiai: dėl netinkamo gyvenimo būdo prarandama visuomenės, draugų bei artimųjų parama, pašlyja arba net visiškai nutrūksta santykiai šeimoje, darbe, mokykloje. Narkotikų vartojimą galima susieti su nusikalstama veikla, asocialiu, kriminaliniu elgesiu.

Alkoholio, kaip nusikalstamo elgesio rizikos veiksnio, vaidmuo nuo narkotikų skiriasi tuo, jog alkoholio vartojimas dažnai susijęs su smurtiniais nusikaltimais. Kaip mini R. Žukauskienė (62), vartojant alkoholį, kai kurios elgesio apraiškos tiek pat priklauso nuo alkoholikų netvarkingo, agresyvaus gyvenimo būdo, kiek ir nuo alkoholio daromo poveikio. Visuomenės mastu alkoholis yra svarbesnis asocialaus elgesio rizikos veiksnys nei kitos narkotinės medžiagos dėl to, kad jis dažniau, plačiau ir nesaikingai vartojamas.

Narkotikų kontrolės departamentas savo metodinėje medžiagoje, skirtoje pedagogams, psichologams, socialiniams pedagogams, socialiniams darbuotojams ir kitiems specialistams, dirbantiems su vaikais ir paaugliais, išskyrė šias psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo priežastis:

1. Socialinės priežastys:

 Alkoholio ir tabako reklama.  Narkotikų prieinamumas.  Žinasklaidos vaidmuo.

 Smurto ir nusikalstamumo augimas tarp vaikų ir jaunimo.  Labai greiti permainų tempai šalyse.

 Sunkumai ar galimybių stoka siekiant įgyvendinti savo gyvenimo svajonę.  Didelė gyventojų migracija.

2. Asmeninės priežastys:  Pamėgdžiojimas.  Priklausymas grupei.  Noras būti suaugusiam.  Smalsumas.

Jaunų žmonių nuostatų bei vertybių, turinčių įtakos narkotinių medžiagų vartojimui, formavimuisi didžiulę įtaką turi visuomenėje, šeimoje, artimiausioje aplinkoje vyraujančios nuostatos bei vertybės. O apie jas liudija tiek šalies įstatymų bazė, reglamentuojanti narkotinių medžiagų vartojimą, gamybą, įsigijimą, platinimą, tiek suaugusiųjų elgesys bei požiūris į alkoholio bei narkotikų vartojimą, žiniasklaidos propaguojama nuomonė, koks elgesys yra tinkamas bei priimtinas (40).

Todėl šiuolaikinėse prevencinėse programose naudojamasi formule – žinios + socialiniai įgūdžiai + nuostatos, vertybės. Juk svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, vartojimo pasekmes, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis, kad ateityje tai užkirs kelią

įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis (52).

Apibendrinant galima apsakyti, kad skirtingą psichoaktyvių medžiagų vartojimą sąlygoja nevienodas paauglių atsparumas skatinančioms vartoti gyvenimo aplinkybėms, skirtingas imlumas profilaktikos priemonių poveikiui, skirtingas požiūris į motyvuojančius veiksnius ir sveikatos būklę. Be to, gali veikti šeimos ir lyties vaidmens ypatumai, taip pat etiniai ir estetiniai sumetimai.

1.4. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencija

Siekiant apsaugoti vaikus nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, būtina jiems suteikti adekvačios informacijos apie minėtų medžiagų žalą, neigiamas pasekmes, ugdyti jų savarankiškumą, gyvenimo įgūdžius, padėti formuoti neigiamas nuostatas dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo bei ugdyti sveiką gyvenimo būdą.

Egzistuoja daug psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos strategijų, metodų, priemonių, ieškant atsakymo į klausimą, kada, kaip ir kokią informaciją pateikti, kokias poveikio priemones naudoti, kokius įgūdžius ugdyti, kad jaunimas nepradėtų vartoti svaigiųjų medžiagų.

Socialinių mokslų daktarė L. Bulotaitė išskiria 5 pagrindines pirminės prevencijos kryptis:

 Informacijos skleidimas;  Atsakingos elgsenos ugdymas;  Alternatyvų kūrimas;

 Pasipriešinimo įgūdžiai

 Asmeninių ir socialinių įgūdžių ugdymas

Kiekvienoje šių krypčių naudojami įvairūs metodai (pavyzdžiui, didaktinės instrukcijos, diskusijos, garso ir vaizdo medžiagos peržiūros, grupinės pratybos, įgūdžių ugdymas).

Vykdant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją bei ugdant gyvenimo įgūdžius specialistui svarbu suvokti, dėl kokių priežasčių vaikas gali pradėti vartoti minėtas medžiagas. Literatūros šaltiniuose galima rasti įvairių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo priežasčių.

Priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas – viena didžiausių paauglių sveikatos problemų. Pasaulinė praktika parodė, kad tabakas ir alkoholis yra vartus atveriantys narkotikai ir kad tie moksleiviai, kurie pradeda rūkyti tabaką ir vartoti alkoholinius gėrimus, vėliau dažniau pradeda vartoti ir nelegalias psichoaktyviąsias medžiagas (8, 34). Tą patvirtino

ir Lietuvoje atlikti tyrinėjimai (59). Todėl dabar narkotinių medžiagų prevencijos programose tabakas ir alkoholis jau neišskiriami.

Remiantis kitų šalių prevencijos programų patirtimi ir jų efektyvumo vertinimu, galima išvardyti šiuos pagrindinius prevencijos principus:

• Prevencijos veiklos organizavimas priklauso nuo vartojimo situacijos ir ją lemiančių veiksnių šalyje, mieste, rajone, mokykloje. Svarbu išsiaiškinti, kokios psichoaktyvios medžiagos vartojamos, kiek paplitęs jų vartojimas, kokios taikomos prevencijos programos ir priemonės, koks jų efektyvumas, kaip jas vertina jaunimas.

• Prevencijos priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas – nuo rūkymo ir alkoholio vartojimo iki narkotikų vartojimo.

• Būtina atsižvelgti į įvairius psichosocialinius veiksnius, turinčius įtakos psichoaktyvių medžiagų vartojimui.

• Reikia mažinti psichoaktyvių medžiagų vartojimo rizikos veiksnius ir stiprinti apsauginius veiksnius.

• Neapsiriboti vien informacija apie įvairias psichoaktyvias medžiagas. Formuoti asmens gebėjimą ir pasirengimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, mokyti pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali paskatinti vartoti alkoholį ar narkotikus.

• Formuoti nuostatas ir vertybes, stiprinančias jauno žmogaus pasiryžimą sveikai gyventi.

• Parodyti sveikos gyvensenos (be cigarečių, alkoholio, narkotikų) privalumus – gerą savijautą, nuotaiką.

• Neapsiriboti vien didaktinėmis mokymo priemonėmis, bet taikyti įvairius prevencijos metodus – diskusijas, įvairius žaidimus, psichologinę techniką, vaizdajuosčių demonstravimą ir pan.

• Prevencijos priemonės ir programos turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai ar paskaitos neefektyvūs.

• Būtina šviesti tėvus – jis sudaro prielaidas šeimoje diskutuoti apie narkotikus.

• Būtina plėtoti įvairių institucijų bendradarbiavimą, kad būtų laikomasi vieningos kovos su narkotikų vartojimu politikos principų (6, 42).

Specialistai pabrėžia, kad tinkamai taikant prevencijos metodus, jaunimas: • Atidės eksperimentavimą su svaigiosiomis medžiagomis vyresniam amžiui. • Įvertins vartojimo keliamą riziką.

• Žinos, kur kreiptis pagalbos iškilus problemoms. • Mokės padėti kitiems.

• Nestigmatizuos vartotojų (56).

Tyrimais įrodyta, kad aktyvi prevencinė veikla turi didelės įtakos jaunimo požiūriui į alkoholio vartojimą: tokių mokyklų moksleiviai rečiau sėdosi už vairo išgėrę ir rečiau važiuodavo su neblaiviu vairuotoju. Net dažnesnis diržo nesisegimas esant mašinoje sietinas su priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimu (46).

Taigi prevencija – tai ne vien žinios ir žinojimas. Prevencijos tikslas- suformuoti gyvenimo, bendravimo įgūdžius. Moksleiviai turi mokėti kovoti su stresu, jį valdyti, mokėti spręsti konfliktus, mokėti draugams pasakyti „ne“, suvokti atsakomybę.

1.5. Efektyvios prevencijos metodai

Prevencijos metodų įvairumas, o ne vieno metodo taikymas, taip pat tikslinės grupės įtraukimas į projekto rengimą tik didina jos efektyvumą. Nereikia užmiršti ir užklasinės veiklos organizavimo, užimtumo didinimo. Tyrimais įrodyta didelė laisvalaikio praleidimo būdų, užimtumo įtaka rūkymui (53).

Mokykloje populiarūs šie prevencijos metodai (4):

1. Gąsdinimas – vienas iš naudojamų metodų, kai pateikiama visa negatyvi informacija apie vartojimo pasekmes, rodomos narkomanų, pažeistų organų nuotraukos. Šis metodas pasirodė visiškai neefektyvus, nes moksleiviai nesusiejo šių pasekmių su savo elgesiu, elgesys – šiandien, o pasekmės – už ilgo laiko moksleiviams pasirodė labai jau tolimos. Šis metodas neskatina keisti elgesio. Psichologai sako, kad žmogus rizikingai elgdamasis (vartodamas priklausomybę sukeliančias medžiagas) atmeta, “nepriima“ bauginančios informacijos.

2. Informacijos teikimas – tai kuo didesnės apimties informacijos pateikimas, tačiau ir šis metodas, jeigu yra vykdomas vienui vienas neduoda rezultato. Vien informacija nekeičia žmogaus elgesio. Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotines medžiagas žino net daugiau nei suaugusieji. Moksleiviai domisi šiuo klausimu, aptarinėja su bendraamžiais, turi pažįstamų, kurie vartoja ar bandė vartoti, būna kompanijose kur šios medžiagos vartojamos. Gaila, tačiau jaunuolių turima informacija dažniausiai būna netiksli, draugų „pagražinta“, neparemta tikrais faktais (26).

3. Atsisakymo įgūdžio formavimas – šio metodo svarbiausias uždavinys moksleivius išmokyti pasakyti „ne“. Dauguma jaunuolių, turinčių bendravimo problemų, sudėtingose situacijose yra linkę reaguoti pasyviu arba agresyviu būdu. Jeigu paauglys yra linkęs reaguoti pasyviu būdu, draugui pasiūlius pavartoti psichoaktyvių medžiagų, jis pasakys maždaug taip:

„Na, aš nežinau. Gal geriau nereikia. Na, bet jeigu visi taip darys, tai galbūt ir aš“. Taigi yra didelė tikimybė, kad jis pasiduos įtaigai (48). Ypač tai aktualu jaunesnio amžiaus moksleiviams (18). Tačiau priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas tik iš dalies priklauso nuo nemokėjimo atsispirti spaudimui, todėl šį metodą patartina naudoti su kitais.

4. Socialinių įgūdžių ugdymas – dažnai tyrimų duomenimis (55, 2, 7, 15, 23, 1, 24 ,37) priklausomybų sukeliančios medžiagos pradedamos vartoti tuomet, kai jaunuolis labai prastai vertina save, jis nepasitiki savo jėgomis, nemoka bendrauti su bendraamžiais, tampa „atstumtasis“. Šie moksleiviai nemoka spręsti konfliktų, nugalėti streso - tai sukelia įtampą ir stresą. Tai paskatino šio metodo taikymą prevencinėje veikloje. Nemažai moksleivių slegia mokyklos aplinka, jie nerimauja dėl pažymių, daug jėgų išnaudoja įveikdami mokymo programą, jaučia didelę įtampą prieš kontrolinius ir atsiskaitymus. Nuvertinantys save jaunuoliai jaučiasi nesaugūs, nepasitikintys savo jėgomis, pasyvūs.

Socialiniai įgūdžiai sudaro būtinas prielaidas išvengti paauglių įsitraukimo į narkotinių medžiagų vartojimą. D. Jurgaitienės tyrimas įrodė, kad moksleiviams labai trūksta socialinių įgūdžių, kaip teisingai pasielgti susidūrus su narkotikų pasiūla (21). Dauguma vaikų, linkusių į priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą, dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą (27).

5. Diskusijos, debatai – suteikia naujų minčių, plečia požiūrį, skatina kūrybiškumą. 6. Išgijusių narkomanų pokalbis su moksleiviais – netinkamas metodas, kuris buvo populiarus. Vaikai po pokalbio dažnai mano – „šis žmogus išsigydė, vadinasi, aš tikrai galėsiu mesti ir gyventi toliau normalų, visavertį gyvenimą“ (20, 38).

Taigi vykdant šiuos metodus atskirai, nepasieksime didelio efekto. Žinoma, prevencijos sėkmė priklauso ne tik nuo metodų suderinamumo, jų parinkimo, didelė sėkmės dalis priklauso pačiam specialistui, jo pasiruošimui, gebėjimo bendrauti, valdyti šiuos metodus. Taip pat nustatyta, kad paskaitos – diskusijos per masines informacines priemones, dideliuose susibūrimuose neduoda laukiamo efekto, nes nevertinamos psichologinės ir amžiaus charakteristikos.

Priklausomybę sukeliančių medžiagų paplitimo mąstai tik didėja, vartojančiųjų amžius jaunėja. Žmogus – visuomenės ląstelė, jaunuoliai – visuomenės ateitis, tačiau kokia ateitis laukia visuomenės, jeigu dauguma jaunųjų ląstelių jau yra pažeistos?

Šių medžiagų vartojimo problemos sprendimas turi būti sprendžiamas ne paprastesniais būdais, kaip tik pagalba jau priklausomybę turintiems asmenims, bet turi būti pasirenkamas sudėtingesnis kelias– prevencija – kelio užkirtimas priklausomybę sukeliančioms medžiagoms. Pirmiausia privaloma keisti visuomenės požiūrį, kartu ir elgesį, o tai užtikrins

tik sisteminga, organizuota prevencinė veikla, tiksliai apibrėžti tikslai ir uždaviniai. Kovoti su šia problema yra visų piliečių pareiga ir vienas svarbiausių valstybės, o kartu ir savivaldybių uždaviniai. Žinoma, reikia įvertinti ir ne ką mažiau svarbų mokyklos bei tėvų indėlį šiai problemai spręsti. Ne atsakomybės „užkėlimas“ ant kito pečių, o problemos suvokimas ir bendradarbiavimas padės kovoti su priklausomybė sukeliančių medžiagų vartojimu, jų sukeliamomis neigiamomis pasekmėmis – nusikaltimais, darbingų žmonių praradimą, ligų, nelaimingų atsitikimų apsvaigus ir kt.

Priklausomybę sukeliančių medžiagų prevencija vykdoma jau ne pirmi metai, tačiau ar ji efektyvi? Apie šių medžiagų vartojimo priežastis, paplitimą mes žinome daug, tačiau prevencinės veiklos sąsajos su priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo mažėjimu nėra pakankamai išanalizuotas. Todėl tikiuosi, kad ši darbas padės dar giliau pažvelgti į šią problemą, taip pat padės įvertinti prevencinės veiklos organizavimą ir patvirtins ar paneigs prevencinės veiklos naudą mums ir mūsų visuomenei.

1.6. Prevencinės darbo grupės reikšmė mokykloje

Siekiant užtikrinti prevencijos vykdymo efektyvumą, būtina šioje veikloje taikyti įvairių sričių specialistų žinias, gebėjimus ir įgūdžius. Tokiu atveju prevencinė veikla atitiks sėkmingų prevencinių programų principus– tęstinumą, kryptingumą, prieinamumą, veiksmingumą ir duos laukiamų rezultatų (57).

Remiantis prevencijos apibūdinimais ir grupės sampratos analize, mokyklų prevencinę darbo grupę galima apibrėžti kaip tam tikrų asmenų specialiai suburtą formalią grupę, kurios veiklos tikslas – spręsti prevencinio darbo klausimus, susijusius su asmens sveikatos, socialine, pedagogine ar psichologine pagalba mokykloje (1 lentelėje apibrėžiamos psichologinės, socialinės pedagoginės, specialiosios pedagoginės ir specialiosios pagalbos, sveikatos priežiūros ir pagalbos mokyklai bei mokytojui paskirtys).

1 lentelė. Specialistų pagalbos mokyklai bei mokytojui paskirtys.

Pagalbos rūšis Paskirtis

Psichologinė pagalba Padėti mokiniui atgauti dvasinę darną, gebėjimą gyventi ir mokytis.

Socialinė pedagoginė pagalba Padedant vaikui, įgyvendinti jo teisę į mokslą, užtikrinti jo saugumą mokykloje: šalinti priežastis, dėl kurių vaikas negali lankyti mokyklos ar vengia tai daryti, sugrąžinti į mokyklą ją palikusius vaikus, kartu su tėvais (globėjais, rūpintojais) padėti vaikui pasirinkti mokyklą pagal protines ir fizines galias ir joje adaptuotis.

Specialioji pedagoginė ir specialioji pagalba Didinti specialiųjų poreikių asmens ugdymosi veiksmingumą.

Sveikatos priežiūra mokykloje Padėti mokiniui saugoti ir stiprinti sveikatą. Pagalba mokyklai ir mokytojui Sudaryti sąlygas mokytojams toliau mokytis,

sukurti aplinką, skatinančią mokyklos plėtrą bei mokytojo profesinį tobulėjimą, ir teikti reikalingą informacinę, ekspertinę ir konsultacinę pagalbą.

Šaltinis: (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, Žin., 1991, Nr. 23–593, Žin., 2003 Nr. 63–2853 (29).

Bet kurių aktualių problemų prevencija visai pagrįstai orientuojama į vaikus ir jaunimą– švietimo sistemos darbo objektą. Ugdymo įstaigų išskirtinumą prevencinėje veikloje lemia tai, kad vaikai ir moksleiviai daugiausia laiko praleidžia tose įstaigose. Pedagogai turi informacijos apie vaikus, kurios neturi tėvai ir kitos institucijos, pedagogai dažniausiai gali pirmieji pastebėti ir pastebi pavojaus ženklus. Pačios švietimo sistemos galimybės laiku suteikti reikiamą pagalbą yra ribotos, nes padėti rizikos grupės vaikams gali tik įvairių specialistų, dirbančių skirtingose žinybose, komanda. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija yra visuotinis prioritetas. Kaip ir narkotikų poreikio mažinimas plačiąja prasme, prevencija suprantama kaip visos bendruomenės daugiadisciplinis uždavinys, glaudžiai susijęs su sveikos gyvensenos ugdymu.

Siauresnė prevencijos samprata apima informacijos teikimą ir siekį paveikti nuostatas bei elgseną, pripažįstant, kad vien informavimo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijai nepakanka. Antrinė prevencija skirta rizikos grupėms ir kuo ankstyvesniam psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui nustatyti bei su juo susijusiai pagalbai. Tretinė prevencija – tai pagalba narkomanams bei jų artimiesiems, recidyvų tikimybės mažinimas. Pirminės ir antrinės prevencijos tikslai bei veiklos sritys yra labai glaudžiai susiję, todėl būtina kalbėti ne tik apie pirminę prevenciją mokyklose, bet ir apie ankstyvąją intervenciją.

Prevencijos priemonių efektyvumą didina konkrečiai, apibrėžtai grupei svarbių temų nagrinėjimas, kurio pagrindu sužadinama nuostatų ir elgsenos refleksija. Kadangi psichoaktyviosios medžiagos dažniausiai pradedamos vartoti mokykliniame amžiuje, tabako, alkoholio, narkotikų vartojimo prevencijai mokykloje turi būti skiriama daugiausia dėmesio (35).

Beveik dešimtmetį trukusi nekontroliuojama tabako gaminių reklama, kuriai buvo išleistos milžiniškos lėšos, negalėjo praeiti be pasekmių. Visuomenėje visuotinai priimtinu reiškiniu tampa rūkymas. Jau nustojome kreipti dėmesį į rūkantį paauglį, merginą ar nėščią moterį, manydami, kad tai yra jų laisvės ir pasirinkimo reikalas. Šios nuostatos lėmė, kad ir jaunimas pradeda rūkymą ar alkoholio vartojimą laikyti beveik fiziologiniu reiškiniu.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, o ypač kaimyninėse šalyse ypač plinta ir kitų – nelegalių narkotikų vartojimas bei piktnaudžiavimas jais. Psichiką veikiančių (alkoholio, narkotinių, psichotropinių ir kitų svaiginamųjų) medžiagų vartojimas trikdo žmogaus elgesį ir gali sukelti psichologinę bei fizinę priklausomybę, kurios gydymas yra sunkus ir ne visada efektyvus.

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų paklausa bei pasiūla Lietuvoje ypač padidėjo per paskutinius 5 metus. Per šį laikotarpį neteisėtoje apyvartoje paplito heroinas, sintetiniai narkotikai, pajaunėjo vartotojų ir platintojų amžius. Todėl, mokykloms iškyla ypač sudėtingas uždavinys - apsaugoti mokinius nuo psichiką veikiančių medžiagų vartojimo. Vienintelis efektyvus pirminės prevencijos būdas – suformuoti reikiamas nuostatas ir išugdyti sveiko gyvenimo įgūdžius, kurie padėtų paaugliui, jaunuoliui teisingai apsispręsti ir suvokti, kad geriau nepradėti, nes vėliau sunku tą priklausomybę gydyti. O tam reikalingos žinios, socialiniai gebėjimai ir supratimas, jog gyvenimas gali būti įdomus ir be pašalinių nuotaiką keliančių ar varančių į užmarštį priemonių.

1.7. PDG veikla mokykloje

Remiantis prevencinio darbo grupių mokyklose ir prevencinio darbo grupių savivaldybėse sudarymo bei jų krypčių aprašu (32) bei prevencinio darbo samprata, galima išskirti prevencijos subjektus ir objektus. Subjektai – mokyklos vadovas ar vadovo pavaduotojas ugdymui, mokytojai, klasių auklėtojai, specialistai (socialinis pedagogas, visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, psichologas, specialusis pedagogas ir kt.).

Taip pat į šią darbo grupę gali būti įtraukti ir mokiniai, mokinių tėvai (globėjai, rūpintojai), atstovai iš mokyklos savivaldos institucijų ir kiti asmenys ar socialinėse institucijose dirbantys specialistai (žr. 3 pav.).

3 pav. Prevencijos subjektai.Šaltinis: Merfeldaitė O., Railienė A. Prevencinio darbo grupės veikla bendrojo lavinimo mokykloje. Mokomoji knyga. 2007 (35).

Prevencijos objektams priskiriami – mokiniai, mokytojai, tėvai (žr. 4 pav.).

4 pav. Prevencijos objektai. Šaltinis: Merfeldaitė O., Railienė A. Prevencinio darbo grupės veikla bendrojo lavinimo mokykloje. Mokomoji knyga. 2007 (35).

Mokyklos vadovas ar vadovo

pavaduotojas ugdymui Mokytojai

Specialistai (soc. pedagogas, visuomenės sveikatos priežiūros

specialistas, psichologas, specialusis pedagogas ir t.t.) Klasių auklėtojai Prevencijos subjektai Prevencijos objektai

Mokiniai

Mokytojai

Tėvai

Mokyklų prevencinio darbo grupių veikla priskiriama ankstyvajai prevencijai, t.y. įvairiomis tiesioginėmis ir netiesioginėmis prevencijos priemonėmis siekiama šalinti arba neutralizuoti rizikos veiksnių priežastis ir sąlygas, reiškinius, neigiamai veikiančius asmenybės formavimąsi, nutraukti neigiamą asmenybės formavimąsi ir ją koreguoti.

1.8. Mokyklų prevencinio darbo grupių funkcijos

Remiantis švietimo dokumentų, reglamentuojančių socialinę pedagoginę pagalbą, analize, galima išskirti šias PDG funkcijas: socialinės pedagoginės diagnostikos funkciją, informacinę funkciją, socialinį pedagoginį prognozavimą, socialinį pedagoginį projektavimą, organizavimo funkciją (žr. 5 pav.).

5 pav. Prevencinės darbo grupės funkcijos. Šaltinis: Merfeldaitė O., Railienė A. Prevencinio darbo grupės veikla bendrojo lavinimo mokykloje. Mokomoji knyga. 2007 (35). Socialinė pedagoginė diagnostika suprantama kaip sisteminė asmenybės vertybinių orientyrų, tarpusavio santykių ir santykių su aplinka problemų analizė; mikrosociumo galimybių analizė ir pan.

Informacinė funkcija apima subjektų, vykdančių vaikų ir jaunimo socializaciją, švietimą, konsultavimą siekiant užtikrinti visavertę socializaciją ugdymo institucijoje.

Socialinis pedagoginis prognozavimas – asmenybės vystymosi galimybių (psichosocialinių, intelektualinių, dvasinių, komunikacinių, veiklos ir pan.) konkrečioje mikrosistemoje nustatymas.

Socialinis pedagoginis projektavimas – individualių socialinių pedagoginių programų asmeniui, grupei, bendruomenei sudarymas siekiant išspręsti problemas.

PREVENCINĖS DARBO GRUPĖS FUNKCIJOS

Socialinė pedagoginė diagnostika Informacinė Socialinis pedagoginis projektavimas Organizavimo Socialinis pedagoginis prognozavimas

Organizavimo funkcija apima socialinės pedagoginės pagalbos planų įgyvendinimą, sutelkus bendruomenės jėgas.

Siekiant veiksmingos prevencijos, mokyklų prevencinio darbo grupių funkcijos turėtų būti realizuojamos institucijos, grupės bei individualiu lygmenimis.

Institucijos lygmeniu mokyklos prevencinio darbo grupė:

1) Vertina ir stebi situaciją. Prevencinė darbo grupė atlieka tyrimus, susijusius su tesės pažeidimais, psichotropinių ir narkotinių medžiagų vartojimo, prekybos žmonėmis, nusikalstamumo ir kitais klausimais tyrimus, numato prevencines priemones rizikos veiksniams šalinti, jas įgyvendina bei atlieka vertinimą.

2) Inicijuoja ir įgyvendina įvairius prevencinius projektus, susijusius su teisės pažeidimais, alkoholio, tabako, narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimu, smurtu, prekyba žmonėmis, nusikalstamumu, ŽIV ir AIDS.

3) Vykdo mokyklos bendruomenės švietimą ir vaiko teisių apsaugą: rengia visų tipų švietimo įstaigose paskaitas, seminarus, diskusijas, konferencijas; rengia ir leidžia šviečiamąją medžiagą mokiniams, mokytojams ir tėvams; rengia ugdymo priemones, metodinę literatūrą, atskleidžiančią šių neigiamų reiškinių priežastis; formuoja sveikos gyvensenos nuostatas; parengia ir numato socialinių įgūdžių ugdymą, integravimą į mokomuosius dalykus.

4) Organizuoja laisvalaikio užimtumo veiklas: renginius, sporto šventes ir pan.

Grupės lygmeniu organizuojama savitarpio pagalbos, atvejų analizės, socialinių įgūdžių ugdymo ar konsultacinės grupės. Grupinės prevencijos formos gali būti labai įvairios, jų įvairovė priklauso nuo konkrečių prevencijos specialistų, jų žinių apie problemą, galiausiai – ir nuo jų kūrybiškumo, išradingumo. Svarbu, kad į tam tikrą grupę nukreiptos prevencinės pastangos kuo labiau atitiktų tos grupės specifiką. L. C. Johnson (19) teigimu, grupėse atliekamos dvi pagrindinės funkcijos: suteikiama pagalba grupės nariams ir padedama jiems suprasti savo priklausomybę grupei. Mokslinėje literatūroje išskiriami šie grupinio socialinio darbo tikslai: 1) laužyti izoliaciją; 2) mokyti socialinio patyrimo; 3) parengti individus jų gyvenimo permainoms; 4) padėti asmenims spręsti jų asmenines problemas, pasidalijant jomis su kitais, turinčiais panašių problemų.

L. C. Johnson (19) nurodo keturias reikalingos dirbti grupėse fazes: susipažinimo, problemos identifikavimo; supratimo, ką grupės nariai turi bendro; darbo grupės eigos nustatymo; įvertinimo, ko grupės nariai pasiekė, išmoko, ką jie gavo iš grupės ir ką jie davė jai.

Individualiu lygmeniu mokyklos prevencinio darbo grupė teikia individualias konsultacijas bei organizuoja pagalbą mokiniui, šeimai, mokytojui. Individualios prevencijos

formos yra orientuotos į individualių atvejų analizę, problemų sprendimą. Tai gali būti asmeninės konsultacijos, tarpininkavimas kreipiantis į atsakingas institucijas ar specialistus ir kt.

1.9. PDG veiklos vertinimas

Šiuolaikiniai pirminės prevencijos programų efektyvumo tyrimai rodo, kad programos mokyklose taps efektyvios tada, kai jos bus vykdomos kartu su bendruomenės programomis (mokykla + bendruomenė). Psichoaktyvių medžiagų paklausos mažinimas nebus sėkmingas, jei kartu nebus mažinama jų pasiūla. Be pastangų sumažinti šių medžiagų vartojimo pasiūlą siekis sumažinti jų vartojimo paklausą duos tik laikiną efektą. Specialistai pabrėžia, kad šalies mastu pasiūlos ir paklausos mažinimas turi būti vykdomi kartu (paklausos mažinimas + pasiūlos mažinimas) (6, 42).

Taigi, psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencija bus efektyvi tik tada, jei prevencija bus vykdoma visuose lygmenyse – individualiame, tarpusavio santykių, bendruomenės ir visuomenės. Geriausiai šį požiūrį atspindi ekologinis prevencijos modelis (žr. 6 pav.) (43).

6 pav. Ekologinis prevencijos modelis. Šaltinis: Sveikos gyvensenos rekomendacijos. Metodinės rekomendacijos. Mokomoji knyga. Vilnius, 2011 (52).

Specialistai pabrėžia, kad ekologinio modelio taikymas prevencijoje leidžia plačiau įvertinti ir pritaikyti visus turimus resursus. Vietoje gana siauro susikoncentravimo ties individu ar jo šeima, siūloma plačiai įvertinti visą kontekstą, kuriame individas funkcionuoja.

Tai skatina partnerystę ir bendradarbiavimą sprendžiant psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijos problemą.

Viena svarbiausių prevencinės grupės charakteristikų – tikslas. Tikslo nebuvimas sukelia ne tik vadybinių (pvz., neproduktyvi ir neefektyvi veikla), bet ir psichologinių problemų (pvz., nerimas, baimė, cinizmas) (22). Tyrimų rezultatai patvirtina, kad veiksmingai grupės veiklai būtini aiškūs tikslai, nes tarp grupės tikslų ir veiklos rezultatų egzistuoja tiesioginis ryšys. Grupinis darbas vyksta tada, kai dera darbo turinys, apimantis tikslą ir uždavinius, ir darbo procesas, parodantis, kaip grupė siekia savo tikslo arba kaip vykdo konkrečią užduotį. Pasak A. F. Stoner, R. E. Freeman, D.R. Gilbert (49), tikslų numatymas svarbus mažiausiai dėl keturių priežasčių:

1. Tikslai suteikia krypties pojūtį. 2. Tikslai sutelkia grupės pastangas. 3. Tikslai orientuoja planus ir sprendimus. 4. Tikslai padeda įvertinti pažangą (49).

Vadinasi, grupės darbo kontekste labai svarbu grupės siekiai ir priemonės, padedančios grupei atlikti užduotis, planuoti veiklą, paskirstyti darbus ir priimti sprendimus.

Literatūroje skiriami trys veiklos efektyvumo vertinimo tipai:

1) formuojamasis vertinimas numato efektyvaus socialinių partnerių bendradarbiavimo kryptis bei veiksmus. Šio vertinimo tikslas – konstruktyviomis pastabomis skatinti socialinio bendradarbiavimo pažangą;

2) diagnostinis vertinimas taikomas atskleidžiant socialinio bendradarbiavimo tikslų ir uždavinių adekvatumą darbo rinkos poreikių pokyčiams, reikalingų pokyčių (ir kokių) planavimui ir įgyvendinimui, siekiant pašalinti egzistuojančius bendradarbiavimo trikdžius, planuoti tolimesnio efektyvaus bendradarbiavimo galimybes;

3) efektyvumas nustatomas atsižvelgiant į bendros veiklos vykdymą ir kt.

Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos vertinama grupės veikla, jos efektyvumas, yra rezultatyvumas, tikslas, dinamika, struktūra ir atmosfera.

Taigi grupės veiklos efektyvumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į pasiektus rezultatus, bet ir į jų atitikimą išsikeltiems tikslams. Vertinant grupės veiklą būtina atsižvelgti į grupės dinamiką, t.y. padarytą ar nepadarytą pažangą ir pan., struktūrą ir atmosferą.

Remiantis A. Pollard, veiklos vertinimas yra tiesiogiai susijęs su pažangumo vadyba šiais aspektais:

- padeda formuoti veiklos pažangos uždavinius; - padeda veikti, kad šie uždaviniai būtų įvykdyti;

- padeda stebėti ir kontroliuoti pažangą;

- suteikia galimybę įvertinti, kokiu mastu uždaviniai yra įvykdyti (44).

Su grupės veiklos vertinimu tiesiogiai siejama veiklos kontrolė. Kontrolė – darbų eigos arba jų rezultatų palyginimas su numatytaisiais (51).

R. Želvys išskiria tris pagrindines kokybės matavimo kategorijas: • atitikti ekspertų nustatytus standartus;

• atitikti bendru susitarimu nustatytus kriterijus; • individualus klientų poreikio patenkinimas (60).

B. Neverauskas, V. Stankevičius, V. Viliūnas, I. Černiūtė (41) išskiria keturis kokybės valdymo sistemos elementus: vadovybės atsakomybę, išteklių valdymą; proceso valdymą; matavimus, analizę ir gerinimą. Jie pateikia veiklos kontrolės uždavinius:

• bendra pasikeitimų kontrolė – pasikeitimų koordinavimas, apimant visas projekto veiklos sritis bei įtraukiant visus projekto dalyvius;

• sąnaudų kontrolė – biudžeto pasikeitimų kontrolė;

• kokybės kontrolė – atitinkamų projekto rezultatų ir veiksmų atitikties kokybės standartams kontrolė;

• koregavimo priemonių parengimas, siekiant išvengti atsirandančių nukrypimų, jų priežasčių bei pasekmių;

• reagavimo į rizikos veiksnius kontrolė – reagavimo į rizikos veiksnių pokyčius kontrolė viso projekto įgyvendinimo metu.

S. Stoškus, D. Beržinskienė išskiria penkis efektyvios kontrolės požymius:

1. Strateginį kontrolės pobūdį. Absoliuti kontrolė neturi jokios prasmės, nes tai atitraukia pajėgas nuo svarbesnių tikslų.

2. Atitiktį veiklai. Kontrolė turi atitikti organizacijos vykdomą veiklą ir objektyviai matuoti ir įvertinti tai, kas svarbiausia.

3. Kontrolės atitikimą laikui. Tai laiko intervalas tarp matavimų ir vertinimų, kurie adekvačiai atitinka kontroliuojamą reiškinį.

4. Kontrolės lankstumą. Kontrolė, kaip ir planas, turi būti lanksti ir prisitaikyti prie vykstančių pasikeitimų.

5. Kontrolės ekonomiškumą. Kontrolė reikalauja didelių išteklių. Kontrolė turi būti ekonomiškai pateisinama (51).

Pasak B.Neverausko, V.Stankevičiaus, V. Viliūno, I.Černiūtės (41), veiklos kontrolė būtina siekiant: 1) faktiškai nustatyti grupės veiklos būklę; 2) išryškinti nuokrypį nuo planuotos veiklos; 3) išsiaiškinti veiksnius, turinčius neigiamą įtaką veiklos įgyvendinimui; 4)

koreguoti veiklų įgyvendinimo veiksmus pagal priimtus pasikeitimus; 5) patvirtinti atnaujintą veiklos planą ir supažindinti su juo grupės dalyvius.

Siekiant efektyvaus grupės veiklos vertinimo, būtina iš anksto numatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis bus vertinama grupės veikla. Šiame etape prevencinė darbo grupė vertina bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, jų įtraukimo į problemų sprendimą efektyvumą (formuojamasis vertinimas). Labai svarbus prevencinio darbo grupės veiklos vertinimo kriterijus – grupės veiklos tikslų ir uždavinių adekvatumas organizacijos poreikiams ir jų pokyčiams (diagnostinis vertinimas), t.y. vertinama, ar ir kaip grupės veikla atitinka visos mokyklos bendruomenės poreikius. Toliau atliekamas grupės veiklų vykdymo vertinimas – kaip ir ar kokybiškai buvo atliktos ir įgyvendintos numatytos veiklos. Atliekant prevencinio darbo grupės veiklos vertinimą galima taikyti įvairius metodus: apklausą, ekspertinis vertinimas, stebėjimas ir pan.

Psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencija vykdoma jau ne pirmi metai, tačiau ar ji efektyvi? Apie šių medžiagų vartojimo priežastis, paplitimą mes jau žinome daug, tačiau prevencinės veiklos sąsajos su psichoaktyvių medžiagų vartojimo mažėjimu nėra pakankamai išanalizuotos. Todėl tikiuosi, kad šis darbas padės dar giliau pažvelgti į šią problemą, taip pat padės įvertinti prevencinės veiklos organizavimą ir patvirtins ar paneigs prevencinės veiklos naudą mums ir mūsų visuomenei.

2. TYRIMO METODAI

2.1. Tiriamojo kontingento atranka ir apklausų organizavimas

Tyrimui buvo atrinkta 8 iš 14 Radviliškio rajono bendrojo lavinimo mokyklos. Tyrimo imtį sudarė 212 devintos klasės mokinių, 212 mokinių tėvų ir 248 mokytojai. Iš viso apklausti 672 respondentai. Atsako dažnis- 70,8 proc.

Nustatant reikiamą reprezentaciniam tyrimui respondentų skaičių, buvo naudotasi statistikos formule, pritaikyta tyrimo imties dydžio skaičiavimui:

n=1/(Δ2 +1/N), kai: n- imties dydis; Δ- leistina paklaida; N- populiacijos dydis.

Šiame tyrime leistinoji paklaida neviršija 5%.

Norint išanalizuoti ir įvertinti psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevenciją mokyklose, buvo paruoštos 3 skirtingos anketos (mokiniams, jų tėvams ir mokytojams) (žr. 1; 2; 3 priedas).

Siekiant nustatyti psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencinės veiklos mokykloje ypatumus bei kokybę, išryškinti tyrimo kriterijai ir indikatoriai. Tyrimo kriterijai tiesiogiai atspindi tyrimo klausimus, indikatoriai – požymius, pagal kuriuos bus sprendžiama apie prevencinės veiklos mokykloje kokybę bei ieškoma atsakymų į tyrimo klausimus (žr. 4 priedas).

2.2. Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika 2 lentelė. Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika

Požymis Grupė Respondentų pasiskirstymas

Skaičius Dalis (proc.)

bendrame skaičiuje

Mokinių lytis Vaikinas 96 56,8

Mergina 73 43,2

Tėvų lytis Vyras 23 16

Moteris 121 84

Mokytojai 169 -

Gyvenamoji vieta Kaimas 88 61,1

2.3. Statistinė duomenų analizė

Dokumentų analizė taikoma analizuojant prevencines veiklos programas bei tyrimo ataskaitas. Dokumentų analizė panaudojama pagrindžiant prevencinio darbo mokykloje ypatumų tyrimo indikatorius.

Apklausa raštu atlikta siekiant atskleisti prevencinio darbo mokykloje problemų ypatumus. Tyrimo instrumentą sudaro atviri, uždari ir pusiau uždari klausimai.

Apklausos raštu statistinė duomenų analizė atlikta taikant aprašomosios statistikos metodus ir skaičiuojant respondentų nuomonių aritmetinį vidurkį, procentinę išraišką. Duomenys apdoroti naudojant SPSS 8 ir MS Excel programą. Ryšiai tarp požymių buvo vertinami Chi-kvadrato (χ)² kriterijumi. Skirtumai tarp atitinkamų duomenų (dominančių grupių, pavyzdžiui, mokytojų ir tėvų ir t.t.) laikomi reikšmingi/požymiai yra priklausomi, kai klaidos tikimybė p<0,05. Lyginant du santykinius dydžius ir norint nustatyti ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z-koeficientas. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir grafikuose.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Veiklos veiksmingumo tyrime remiamasi kokybinio ir kiekybinio tyrimų rezultatais, kurie buvo gauti atlikus veiklos programų turinio analizę. Tam, kad būtų galima nustatyti esminius veiklos bruožus, atliekama lyginamoji analizė.

Tyrimui buvo pateikta 8-ių mokyklų prevencinės veiklos programos. Atliekant prevencinės veiklos programų (toliau PVP) kokybinį tyrimą, buvo nagrinėjamas programose pateiktų struktūrinių dalių turinys: situacijos analizė, tikslai, uždaviniai, veiklos turinys, veiklos kryptys, programų vertinimas ir kontrolė, metodai ir formos bei priemonės programai įgyvendinti. Pateiktų PVP programų struktūrinės dalys skyrėsi. Programų sudedamųjų dalių statistiniai duomenys pateikiami 7 paveiksle.

7 pav. Prevencinės veiklos programų sudedamosios dalys.

Iš gautų duomenų matyti, jog daugumoje PVP išskiriamos pagrindinės dalys: tikslas (87,5 proc.), uždaviniai (78,8 proc.), rezultatai (37,5 proc.). Programose buvo pasigęsta prioritetų numatymo (15 proc.), priemonių parinkimo (6,3 proc.) bei problemų pristatymo mokyklos bendruomenei (2,5 proc.).

Atlikus kokybinį tyrimą, nustatyta, kad skiriasi ne tik mokyklų prevencinių programų struktūrinės dalys, bet ir programų pavadinimai. Daugelis tyrime dalyvavusių mokyklų programas įvardina kaip: Teisės pažeidimų, alkoholio, narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimo, smurto, prekybos žmonėmis, nusikalstamumo, ŽIV/AIDS prevencijos veiklos programa“,„Prevencinės darbo grupės veiklos planas“, ar įvardinama, kaip „Prevencinės veiklos programa“.

Akivaizdu, kad vienos mokyklos pasirenka apibendrintą prevencijos programos pavadinimą, kitos – akcentuoja visas ar daugelį ŠMM parengtų programų, o dar kitos mokyklos apsiriboja prevencinės veiklos planu vieneriems mokslo metams, neatskleisdamos nei veiklos planavimo tikslingumo, nei tęstinumo ar bendruomenės dalyvavimo užtikrinimo bei rezultato.

Dalis mokyklų (2 iš 8), rengdami prevencinę programą, pateikia situacijos analizę. Analizuodamos veiklą, mokyklos daugiau dėmesio skiria nusikalstamumo bei prevencijos situacijai Lietuvoje. Pačioje mokykloje pasitaikančių teisės pažeidimų, alkoholio, narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimo, smurto, prekybos žmonėmis, nusikalstamumo, ŽIV/AIDS situacija pateikiama abstrakčiai, nurodomi tik pagrindiniai veiklos būdai. Nei viena mokykla, analizuodama situaciją, nesirėmė mokykloje atliktų tyrimų duomenimis.

Veiklos tikslai, kurie daugelyje mokyklų yra abstraktūs, orientuoti į socialinę bei prevencinę veiklą, saugių mokymosi sąlygų bei aplinkos kūrimą, socialinių įgūdžių ugdymą, bendradarbiavimą su kitomis institucijomis, kurie yra nurodyti 7 iš 8 tyrimui pristatytų programų. Lyginant veiklos tikslus buvo sudėtinga įžvelgti skirtumus tarp veiklos tikslų bei uždavinių. Kelios mokyklos programoje nurodė tik vieną ar du tikslus bei įvardino uždavinius tikslui pasiekti. Todėl abejotinu siekiniu tampa šios veiklos rezultatas, kuris ir turėtų atsispindėti programos tiksle ar uždaviniuose.

Visose PVP pateikiamas veiklos turinys. Pusėje programų (4 iš 8) veiklos turinys yra struktūruotas. Dažniausios struktūrinės dalys: darbas su mokiniais, darbas su tėvais, darbas su mokytojais, bendradarbiavimas su kitomis institucijomis. Kitose PVP veiklos turinys nestruktūruotas, tačiau veiklos temos lyginant su kitomis mokyklomis sutampa. Visose PVP pateikiamos veiklos kryptys orientuotos į mokyklos nelankymo problemų šalinimą, mokymosi motyvacijos skatinimą, socialinių įgūdžių ugdymą, bendradarbiavimą su mokiniais, tėvais, įvairiomis švietimo institucijomis. Veiklos programose numatomos veiklos formos bei būdai mokinių užimtumo problemai spręsti, nusikalstamumo, alkoholio, narkotikų, tabako kontrolės prevencijai. Tai rodo, kad prevencijos programos rengiamos siekiant apimti kaip galima didesnį kiekį socialinių problemų ir atrasti šių problemų sprendimo būdus.

Analizuojant pateiktas PVP nustatyta, kad veiklos turinyje nurodomas veiklos pavadinimas, data, atsakingi asmenys (dažniausiai socialinis pedagogas ar darbo grupės nariai), tačiau pasigendama veiklos kriterijų bei jos įvertinimo formų. Tyrimu nustatyta, kad įgyvendinant programą, taikomos įvairios veiklos formos. Dažniausiai taikomos akcijos, kultūriniai renginiai, paskaitos tėvams, mokiniams ir mokytojams. Didelis dėmesys skiriamas bendradarbiavimui su kitomis institucijomis (Vaikų teisių apsaugos darbuotojais, policija,

psichologinėmis tarnybomis), projektams mokykloje bei bendradarbiavimo projektams su kitomis mokyklomis, mokinių tėvais.

Mokyklose vykdant prevencinę veiklą bei sprendžiant mokinių užimtumo problemas planuojami piešinių, rašinių konkursai, žaidimai. Organizuojami projektai, kurių metu mokiniams sudaromos galimybės patiems rinkti informaciją. Veiklos turinyje taip pat numatomi tyrimai, individualios konsultacijos bei grupinė veikla. PVP nurodomi siektini veiklos rezultatai, kurie orientuoti į tikslus bei teigiamą pokytį prevencinėje srityje bei problemų sprendimą.

Apibendrinant atlikto prevencinių programų turinio analizės rezultatus, galima teigti, kad mokyklose prevencinės veiklos programos rengiamos, tačiau skiriasi jų struktūrinės dalys ir parengimo kokybė. Daugelio mokyklų prevencinės programos abstrakčios, nepagrįstos nei atliktais tyrimais, nei konkrečiais faktais, kurie galėtų padėti atskleisti mokyklai būdingą kontekstą.

Veiklos programa parengta tik formaliai, apsiribojant ŠMM parengtų programų perrašymu, renginių kopijavimu, nevisiškai atsižvelgiant į mokyklos bendruomenės poreikius ir juolab neįtraukiant jos narių į bendrą veiklą.

Veiklos programose, nors ir numatomas rezultatas, tačiau nenumatyti įsivertinimo kriterijai, formos. Kur kas dažniau apsiribojama tik atsakingų asmenų fiksavimu, nei mokyklos bendruomenės poreikių tyrimo rezultatų derme su planuojama veikla.